Dailininko Antano Rimanto Šakalio sukurtas suvenyrinis vokas
Ukininkopatarejas.lt nuotr.
Kaniūkų skerdynių dalyvio prisipažinimas
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2013 ... ipazinimas
2013-02-07 16:18
Irena Tumavičiūtė
1943–1944 metų vadinamųjų sovietinių partizanų siautėjimas Pietryčių Lietuvoje paliko kraujuojančių žaizdų, kurios žiojėja iki šiol. Už kiekvieną jų diversinę akciją vokiečiai šaudydavo įkaitus, bausdavo ištisus kaimus. Valstiečiai, kurie nepristatydavo visos maisto produktų prievolės, buvo griežtai baudžiami – jų buvo ir sušaudytų Paneriuose.
Stengdamiesi apsiginti nuo ginkluotų gaujų ir apsaugoti savo turtą, 1943 m. rudenį kai kurių kaimų valstiečiai ėmė kurti kaimų savisaugas. Dėl to iš raudonųjų teroristų susilaukdavo baudžiamųjų akcijų. Apie sovietinių gaujų plėšikavimą, jų vykdytas baudžiamąsias akcijas žmonės kalbėdavo tik pašnibždomis. Iki pat Atgimimo.
Atsivėrus archyvams, imti tyrinėti Pietryčių Lietuvoje veikusių kaimų savisaugų konfliktai su sovietinėmis gaujomis.
Išsamiausių studijų paskelbė dr. Rimantas Zizas. Jo nuomone, ginkluotame savisaugininkų konflikte su raudonaisiais išskirtinė vieta tenka Kaniūkų kaimo (Eišiškių raj. Jašiūnų vlsč.) užpuolimui 1944 m. sausio 29 d.
Kaniūkų puolimas ir susidorojimas su kaimo gyventojais buvo žiauriausia baudžiamoji akcija prieš kaimų savisaugą, „virtusi tikromis skerdynėmis /…/, negailestingas susidorojimas su kaimo žmonėmis“ ( http://www.genocid.lt/Leidyba/11/zizas2.htm).
Sovietų okupuotoje Lietuvoje likę teroristai atsiminimuose apie kruvinus savo darbus rašyti nedrįso, nes galėjo susilaukti savo aukų artimųjų linčo teismo. Be to, stengėsi išsaugoti „partizanų“ įvaizdį. Dar daugiau – keli teroristinių akcijų dalyviai net kalbėjo apie vokiečių garnizono Kaniūkuose sutriuškinimą.
Daugelis teroristinių akcijų dalyvių po Antrojo pasaulinio karo pabaigos išvyko ieškoti geresnio gyvenimo į Vakarus. Tarp jų buvo žmonių, kurie vėliau atvirai rašė apie tos žiemos įvykius, nemanydami, kad šie tekstai kada nors pasieks ir Lietuvą.
Skelbti atsiminimai padeda susidaryti tikresnį vaizdą apie raudonųjų teroristų „partizaninę kovą“. Tie atsiminimai dažnai visiškai skiriasi nuo tų menkų duomenų, kurie išlikę jų autorių bylose Lietuvos ypatingajame archyve.
Abos Kovnerio teroristai
Dviejų teroristinių gaujų dalyvių – Chaimo Lazaro ir Abos Kovnerio – atsiminimus apie Kaniūkų ir kaniūkiečių sunaikinimą galima paskaityti internete ( http://www.krantai.lt/bvs/naujienos.htm ... au&id=1811)
Pavyko aptikti kauniečio Pauliaus Bagrianskio, buvusio geto kalinio, Izraelyje išleistus atsiminimus anglų kalba.
Iš visų iki šiol skaitytų sovietinių teroristų atsiminimų Bagrianskio tekstas yra vienintelis, kuriame nėra nė žodžio apie „vokiečių garnizoną“, jis nejautė keršto paprastiems valstiečiams dėl nacistinės okupacijos nusikaltimų. Galbūt tuo metu jis pagalvojo apie savo dukrelę, kurią jos gelbėtoja Bronė Budreikaitė buvo pakrikštijusi Irenos vardu kaip savo dukterėčią ir kurią gelbėjusios trys kitos lietuvės vėliau buvo įtrauktos į Pasaulio Tautų Teisuolių sąrašą.
Pauliui Bagrianskiui, kaip ir keliems kitiems Kaniūkų naikintojams, buvo nesmagu, kad teko dalyvauti šioje akcijoje, kad daugeliui jo bendražygių taip patiko žudyti, tyčiotis iš lavonų, patiko griauti, o labiausiai – gerti.
Bagrianskio aprašyta siaubinga scena, kaip buvo niekinami lavonai, primena komunistinių nusikaltėlių braižą, kai jie, traukdamiesi nuo buvusių sąjungininkų nacių, 1941m. birželio pabaigoje susidorojo su Rainių ir kitais lietuvių kankiniais, Vakarų Baltarusijos, Vakarų Ukrainos patriotais.
Pateikiame jo 1988 m. paskelbtų atsiminimų apie Kaniūkus ištrauką [ Pirsumim (Tel Aviv: Publications of the Museum of the Combatants and Partisans), no. 65–66 (December 1988): p. 120–24]. (Iš vokiečių kalbos vertė Irena Tumavičiūtė)
„Manęs nenustebino, kai 1944 m. balandžio mėn. (iš tikrųjų sausio – I.T.) mūsų partizanams buvo pranešta, kad eisime pamokyti Kaniūkų kaimą. Niekada nebuvau girdėjęs apie kaimą, vadinamą Kaniūkais. Mūsų 25 asmenų žydų būriui vadovavo Jakobas Preneris.
Kituose būriuose – įvairių tautybių atstovų – dar buvo 125 partizanai. Visi šie būriai sudarė 150 asmenų gerai ginkluotą dalinį, kuris mums atrodė įspūdinga jėga. Be mūsų 25 žydų būrio, dalinyje buvo rusų, lietuvių, lenkų, ukrainiečių ir kitų tautybių atstovų, daliniui vadovavo rusas, nemokėjęs jokios kitos kalbos, išskyrus savo gimtąją. Manyta, jog visi supranta rusiškai. Bet iš tikrųjų daugelis lietuvių ir jaunesnieji žydai rusų kalbos nemokėjo. Net ir Jakobas Preneris rusiškai kalbėjo tik šiaip sau.
Prieš daliniui išvykstant karininkas rusiškai trumpai supažindino su žygio užduotimi. Daugelis kaimų, išsidėstę maždaug 20 km spinduliu aplink Kaniūkus, buvo nusprendę naktimis Kaniūkuose laikyti savo karves ir kiaules. Kaniūkai buvo gerai apsirūpinę – vokiečių ir Armijos Krajovos ginklais. Maisto atėję partizanai rasdavo tuos kaimus tuščius. Kaniūkų saugoti dažnai dar iš vakaro atvykdavo ir vokiečių. Daliniui vadovavęs karininkas pasakė, jog todėl ir eisime pamokyti Kaniūkų. Kai paklausėme, ko juos mokysime, karininkas pasakė, jog sužinosime, kai tam ateis laikas.
Žygiavome nuo vidurdienio iki vėlyvo vakaro, viename kaime sustojome pailsėti ir pavalgyti. Mane mūsų vadovybė paskyrė vertėju ir kurjeriu ryšiams su būriais palaikyti. Nors kelionė buvo ilga ir forsuota, nesijaučiau pavargęs ir negalėjau užmigti. Buvo gaila, jog negalėjau užmigti, nes kitą naktį laukė dalyvavimas akcijoje – reikėjo būti pailsėjus, kad galėtum būti budrus ir pasirengęs atlikti bet kurią užduotį. Po to dar laukė trečioji naktis – grįžimas į savo bazę, trečioji bemiegė naktis. Kalbu apie tai jau žvelgdamas į praeitį. Tada negalvojau apie „rytdieną“ ir tada nelabai sukau sau galvą – miegoti ar ne. Valandą ar dvi praleidau vadovybės būstinėje – su keliais karininkais studijavome žemėlapį.
Ten būdamas supratau, jog mūsų tikslas – sunaikinti visą kaimą kartu su jo gyventojais. Paklausiau, kodėl ketinama taip nežmoniškai žiauriai pasielgti. Man buvo atsakyta, jog taip nusprendė aukščiausioji vadovybė. Mes negalime leisti, kad taip stipriai apsiginklavęs kaimas žlugdytų mūsų partizanų veiklą. Tegu tai bus pamoka kitiems kaimams – kad jie gerai pagalvotų prieš prašydami nacių ginklų ir prieš nuspręsdami mums priešintis.
Kitą dieną iš ryto išžygiavome. Apie antrą valandą po pietų nedideliame jaukiame kaimelyje sustojome „atsigaivinti“ ir porą valandų pailsėti. Kaimą supo aukštos senos pušys, aplink – miškas. Vienoje miško pusėje driekėsi laukai, tarp laukų – nedidelis upelis. Valstiečiai mums pasiūlė paprastų valgių – kiaušinių, balto sūrio, juodos duonos ir rūgpienio. Pasitaikydavo, kad šeimininkas pasmalsaudavo, kur mes išsirengėme. Atsakydavome, jog mums įsakyta susitikti ir vėliau prisijungti prie didelio kitų partizanų padalinio.
Apie ketvirtą valandą vėl pajudėjome, žygio tikslą pasiekėme prieš pat vienuoliktą valandą vakaro. Kiekvienas būrys gavo atskirus uždavinius, kiekvienam buvo paskirta jo [veiklos] teritorija. Lygiai vidurnaktį visi buvo nurodytose vietose ir laukė signalo pulti Kaniūkų kaimą.
Vieni būriai turėjo padegti trobas, kiti – užtverti kelius iš kaimo.
Ir lygiai dvyliktą kaimas suliepsnojo, ėmė sproginėti ginklų atsargos. Tvartuose siaubingai baubė karvės, žviegė kiaulės, žvengė arkliai. Keliems arkliams pavyko išsiveržti, jie šuoliavo kaip pasiutę iš degančio kaimo.
Liepsnose sproginėjo tūkstančiai vokiečių šovinių, kurių buvo kiekvienoje troboje, iš tvartų sklido baisūs degančių gyvulių garsai, girdėjosi bandančių pabėgti kaimo gyventojų šaudymas – šiame košmariškame pragare negalėjai atskirti žmonių riksmo ar balso.
Ištisą valandą stovėjau su vadovaujančiu karininku ir keliais jo padėjėjais ant kalvos stebėdamas šį siaubingą pragarą. Tada gavau įsakymą susisiekti su savo būriu ir liepti jiems užimti naujas pozicijas.
Priartėjęs prie savo būrio pamačiau, kaip vienas iš mūsiškių, vidutinio amžiaus moteriškės galvą prispaudęs prie didelio akmens, kitu akmeniu ją daužė.
Kiekvieną smūgį lydėjo maždaug tokie žodžiai: čia už mano nužudytą mamą, čia – už užmuštą tėvą, čia – už mirusį brolį ir pan. Tai buvo maždaug 22 metų jaunuolis, su kuriuo visą laiką kartu dirbome pogrindyje. Šiaip jis buvo draugiškas ir ramus žmogus. Nesitikėjau, kad jis kada nors galėtų taip elgtis. Kas jį taip staigiai pakeitė?
Aš nesureagavau. Tik Jakobui Preneriui pasakiau, kurias naujas pozicijas turi užimti jo būrys, ir grįžau pas vadą. Jis pasiuntė mane į kitą būrį – ir jam turėjau nurodyti naujas pozicijas.
Eidamas turėjau kirsti “boljšaką” (vieškelį), kurį iš abiejų pusių gaubė seni medžiai. Kirsdamas kelią pastebėjau vyriškį, bandantį pabėgti iš kaimo. Galbūt jis mane pastebėjo pirmas, nes bėgdamas paleido į mano pusę šūvį. Supratęs, kad nepataikė, jis akimirkai sustojo manydamas, kad antrasis bandymas pavyks geriau. Bet dabar aš buvau pasiruošęs ir nuspaudžiau gaiduką pirmas. Iš vyro rankos iškrito ginklas. Jis lėtai susmuko ant kelių ir griuvo negyvas. Jeigu būčiau kirtęs kelią minute anksčiau ar vėliau, galbūt mudu būtume prasilenkę. Ir šiandien jis galėtų būti gyvas, kaip aš esu gyvas, jeigu ne tas minutės skirtumas. Kita vertus, aš būčiau žuvęs, jeigu jis būtų atidžiau nusitaikęs.
Kai priartėjau prie būrio, kuriam turėjau pranešti naują užduotį, išvydau siaubingai kraupų vaizdą.
Dar ir šiandien, daugiau kaip po keturiasdešimties metų, sunku įsivaizduoti ar aprašyti, ką tada mačiau.
Nedidelėje miško laukymėje tysojo pusračiu sumesti šeši įvairaus amžiaus moterų ir dviejų vyrų kūnai. Visi buvo nuogi, suversti ant nugarų. Apšviesti mėnulio pilnaties. Artėdamas pamačiau, kaip vienas vyras šaudė į kūnų tarpkojus. Jeigu kulka pataikydavo į nervą, kūnas sureaguodavo lyg būtų gyvas – kelias sekundes krūpteldavo ir virpteldavo. Moterų kūnai reaguodavo stipriau negu vyrų.
Šiame žiauriame žaidime dalyvavo visi būrio vyrai – kvatodami, su laukiniu įtūžiu.
Iš pradžių stovėjau apstulbintas šio reginio, paskui man pasidarė nesveikai įdomu. Taip kelias minutes stovėjau spoksodamas, kai prie manęs prisiartino būrio vadas ir paklausė, ar nenorėčiau dalyvauti šiuose eksperimentuose.
Tik tada prisiminiau, ko čia atėjęs, ir pasakiau, kokias naujas pozicijas jam nedelsiant reikia užimti. Bet jie neskubėjo ir tik po to, kai kūnai visiškai liovėsi reaguoti į kulkas, nuėjo užimti naujų pozicijų.
Kaimas buvo paskendęs raudonose liepsnose, vis dar girdėjosi sprogimai ir degančių gyvulių keliami garsai. Grįždamas į vadavietę mačiau gulinčius valstiečių, nušautų bandant pabėgti iš kaimo, kūnus.
Tolėliau dideliu greičiu šuoliavo arklys, tikriausiai skubėdamas pasiekti kokią upę ar kūdrą, kad užgesintų degančią uodegą ir karčius. Iš pradžių man dingtelėjo mintis nušauti arklį ir taip nutraukti jo kančias. Bet prisiminiau, kad arkliai gerai orientuojasi aplinkoje, todėl ir šis arklys šuoliavo trumpiausiu keliu prie vandens. Tikiuosi, jis spėjo išsigelbėti.
Maždaug antrą valandą po vidurnakčio Kaniūkų kaimas buvo visiškai sudegintas. Nesimatė nė vienos trobos, nebesigirdėjo nė garso. Matyt, bus sudegę visi žmonės – ir vaikai, ir moterys, ir vyrai, užmušti jų pačių saugotų sproginėjančių šovinių arba pribaigti mūsų vyrų, kai bandė pabėgti iš šio pragaro.
Galbūt keliems arkliams pavyko pabėgti ir išlikti, jeigu spėjo laiku pasiekti vandenį. Gali būti, kad vienam kitam gyventojui kaip nors pavyko pabėgti ir likti gyvam.
Iš Kaniūkų kaimo liko tik pelenų ir negyvų kūnų prisiminimas.
Kaimas gavo pamoką. Vadovaujantis karininkas surinko visus būrius, visiems padėkojo už gerai atliktą darbą ir įsakė rengtis grįžti į bazę. Žmonės buvo pavargę, bet jų veidai atrodė patenkinti ir laimingi, kad įvykdė užduotį. Tik nedaugelis suvokė, kokios baisios žudynės buvo įvykdytos per vieną valandą. Tie vienetai atrodė prislėgti ir nusiminę, apimti kaltės jausmo. Galbūt tik tie vienetai ir beprisimena Kaniūkų kaimą.
Į bazę grįžome vėlai naktį. Buvau pavargęs ir išsekęs, todėl, kaip ir daugelis, iškart užmigau.
Kitą dieną sužinojome, jog kiti būriai už Kaniūkų sunaikinimą buvo sutikti kaip didvyriai, jie visą naktį gėrė, valgė ir dainavo. Jiems patiko žudyti, griauti, o labiausiai – gerti.
Po trijų savaičių iš centrinės partizanų būstinės Maskvoje buvo gautas pranešimas, kad reikia skirti papeikimą ir nubausti tuos, kurie organizavo Kaniūkų kaimo sunaikinimą. Dar po trijų mėnesių įžengėme į Vilnių kartu su Raudonąja armija.“
Bagrianskio charakteristikos faksimilė
Išvertė ir parengė Irena Tumavičiūtė
2013 01 29
llks.lt
Redakcijos prierašas:
Nuotraukoje buvusi raudonoji partizanė Rachelė Margolis, kuri savo atsiminimuose taip holivudiškai aprašo Kaniūkų puolimą:
„Partizanai apsupo būrį, bet naciai buvo nepaprastai gerai ginkluoti ir atmušė visas atakas. Jie prasiveržė pro žydų padalinių flangus ir partizanai skubiai atsitraukė. Magidas užšoko ant akmens ir sušuko: „Mes esame žydai. Mes parodysime, ką galime. Pirmyn, draugai!“ Tai išblaivė vyrus; jie persirikiavo ir nugalėjo.“
R. Margolis atsiminimuose nurodė, kad puolime prieš Kaniūkus dalyvavo ir Fania Brancovskaja, šiais laikais dirbusi Vilniaus universitete veikiančiame Vilniaus jidiš institute bibliotekininke.
Tai paskatino Lietuvos prokurorus apklausti pastarąją kaip liudininkę.
Tačiau tai sukėlė isterišką kai kurių veikėjų, laikančių žydų partizanus neliečiamaisiais, reakciją.
Prokuratūros veiksmus užsipuolė ir L. Donskis: „O ką gi turėjo daryti jauni žydai, kurių akyse buvo išžudyti jų tėvai? [...] Turbūt nebeįmanoma labiau diskredituoti Lietuvos pasaulyje, nei tokie veiksmai, nukreipti prieš Holokausto aukas. [...] Nejaugi prieš mus – pomirtinė Goebbelso grimasa ir dar nepasibaigusio Antrojo pasaulinio karo atšvaitai?“
Kitas asmuo, įtariamas nusikaltimais būnant raudonųjų partizanų gretose, o vėliau, 1945 m. kovą dalyvavęs stambioje operacijoje prieš Tigro rinktinės lietuvių partizanus Labanoro girioje, Icchakas Aradas, po daugelio metų netgi buvo E. Zingerio pakviestas į Tarptautinę komisiją nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, taip užtraukdamas jai didelę nešlovę.
Rimantas Zizas. Žudynių Kaniūkuose pėdsakais
http://genocid.lt/Leidyba/11/zizas2.htm
Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugininkų ginkluotame konflikte 1943–1944 m. išskirtinė vieta tenka Kaniūkų kaimo (Eišiškių aps. Jašiūnų vlsč.) užpuolimui 1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų puolimas ir susidorojimas su kaimo gyventojais yra žiauriausia raudonųjų partizanų baudžiamoji akcija prieš kaimų savisaugą, virtusi tikromis skerdynėmis (nužudyti 38 žmonės, beveik visas kaimas sudegintas).
Kokios aplinkybės, priežastys ir motyvai lėmė Kaniūkų užpuolimą? Kodėl taip žiauriai buvo susidorota su visu kaimu, kokios buvo raudonųjų partizanų nepaprasto žiaurumo jo gyventojų atžvilgiu priežastys?
Priežastys ir aplinkybės, matyt, sąlyginai buvo dvejopo pobūdžio: 1) konkrečios, susijusios su Kaniūkų kaimo ginkluotos savisaugos veikla priešinantis raudonųjų partizanų savivalei ir smurtui, pastarųjų siekiai bausti ir keršyti už pasipriešinimo veiksmus ir 2) bendro pobūdžio veiksniai, kuriuos lėmė apskritai nesėkminga raudonųjų partizanų kova su kaimų savisaugininkais, poreikis griebtis drastiškų bauginamųjų priemonių siekiant stabdyti savisaugos struktūrų kūrimąsi ir plitimą Pietryčių Lietuvoje, pademonstruoti raudonųjų partizanų ginkluotą jėgą.
Kaniūkų kaimas, esantis pietrytiniame Rūdninkų girios pakraštyje netoli Lietuvos–Baltarusijos dabartinės sienos, kalbiniu atžvilgiu priklausė vadinamajam Dieveniškių „pusiasaliui“ – kaimų grupei, kurioje lietuviškai kalbantys gyventojai sudarė daugumą. Apie Kaniūkų kaimo sunaikinimą dar 1990 m. rašęs Juozas Kudirka pabrėžė, kad kaimas pasižymėjo ypatingu tautiniu sąmoningumu, lietuviškumu, priešinimusi lenkų okupacinės valdžios brukamai lenkiškai etninei savimonei. Kaime veikė lietuviška mokykla, kaniūkiečiai buvo pasistatę tautinės vėliavos spalvomis išmargintą šv. Kazimiero kryžių; lietuviškai kalbėti mokėjo ir dauguma kaime gyvenusių lenkų.
Į rytus ir pietryčius nuo Rūdninkų girios 1943 m. rudenį apsiginklavusių lietuviškų kaimų padėtis daugeliu atžvilgių buvo sunkesnė ir sudėtingesnė negu kitapus Rūdninkų girios esančių kaimų. Ją sunkino etniškai nevienalytė, mišri gyventojų sudėtis ir aplinka, lėmusi menkesnę tarpusavio paramą, solidarumo ryžtą priešintis (nelietuvių kaimai nesiginklavo ir nekovojo su sovietiniais partizanais); čia silpniau veikė kitos antipartizaninės kovos struktūros (pvz., vokiečių ir lietuvių policijos vadinamieji atsparos punktai), buvo arti baltarusių sovietinių partizanų veiklos rajonai, grėsė jų antpuoliai ir kt. Menkiausias nepaklusnumas, pasipriešinimas raudonųjų (taip pat lenkų) partizanų veiklai kėlė represinių, baudžiamųjų akcijų pavojų.
Kokį mastą 1943 m. rudenį Jašiūnų valsčiaus apylinkėse buvo pasiekęs raudonųjų partizanų siautėjimas, matyti iš Daučiūnų seniūnijos seniūno Vlado Antanaičio 1943 m. lapkričio 7 d. pranešimo Jašiūnų valsčiaus viršaičiui. Seniūnas rašė, kad 1943 m. lapkričio 6 d. pavakary pas jį į Didžiųjų Sėlų kaimą atėjo 12 ginkluotų rusiškai kalbančių vyrų (tarp jų nurodė buvus 4 žydus) ir grasindami sušaudymu, ūkio sunaikinimu, jei atsisakytų jiems paklusti, nusivedė jį į Daučiūnų ir Dainavos kaimus; ten jo akivaizdoje kinkė ūkininkų arklius, šaudė kiaules, grobė ir krovė į vežimus kitą turtą: duoną, miltus, bulves, kopūstus, burokus, drabužius, kailius, vilną, avalynę ir visokius virtuvės rakandus, iš viso prikrovė 9 vežimus. Apibendrindamas seniūnas rašė, jog iš Daučiūnų seniūnijos su maistu ir drabužiais kiekvieną naktį į Rūdninkų girią „ėjo“ 6–8 pastotės, iš ten vežimai ir arkliai niekados negrįžta „tvarkoje“: vienas arklys grįžo kirviu „prakirstas“ (sužalotas). Išvažiavę į mišką malkų, ūkininkai grįžta namo „verkdami“, „basi ir be sermėgų“. Per trumpą laiką daug arklių pasidarė netinkami dirbti, vežimai sulaužyti, per 1–1,5 mėn. daugiau kaip pusė gyventojų neteko avalynės ir drabužių. Terorizuojami žmonės bijo pranešti valdžiai, policija toli (15 km); gyventojai, bijodami „plėšikų“, stengėsi „mandagiai“ su jais elgtis. Pastaruoju metu banditai pradėjo žmones sekti, agituoja „už sovietus“, jie pasidarė „ypatinga naktinė valdžia“. Pasak seniūno, tokiomis aplinkybėmis sunku kalbėti apie prievolių vykdymą, žmonės „be vilties laukia arba iš valdžios pusės ypatingų bausmių, arba iš banditų pusės sunaikinimo“.
Patikimų duomenų apie Kaniūkų kaimo savisaugą, jos veiklą nėra. Czeslavas Malewskis tvirtina, kad Kaniūkų ginkluotos savisaugos organizatoriai buvo Józef Bobin (Juozas Bobinas), Wladislaw Woronis (Vladislovas Varonis?), Jan Kodzis (Jonas Kuodis). Sovietinis partizanas Juozas Olekas savo atsiminimuose teigė, kad Kaniūkų kaime buvo apie 60–70 „policijos pagalbininkų“, tačiau šie skaičiai atrodytų išpūsti, šabloniški, nes, pasak jo, tiek pat ginkluotų savisaugininkų buvo ir Bakaloriškėse. Kaniūkai (kartu su Degsnių ir Daržininkų kaimais Valkininkų vlsč.) lietuvių policijos šaltiniuose minimi kaip lietuviški kaimai; jie buvo gavę „banditų“ grasinamų laiškų, kuriuose reikalauta atiduoti ginklus. Buvo pažymima, jog lietuviškas Kaniūkų kaimas su „banditais“ turėjo susirėmimų, kuriuos laimėjo. Policijos pranešimuose apie Kaniūkų kaimo „visišką sunaikinimą“ rašoma, jog kaimo gyventojai kelis kartus pasipriešinę ginklu; ši aplinkybė įvardijama kaip kaimo sunaikinimo priežastis: „atsikeršydami banditai juos sunaikino“. Panašiai Kaniūkų sunaikinimo ir grasinimų kitiems lietuviškiems kaimams priežastys aiškintos ir 253-iojo lietuvių savisaugos bataliono (jo padaliniai buvo dislokuoti Pietryčių Lietuvoje) dokumentuose: „palankus nusistatymas kovos su banditais atžvilgiu ir aktyvus ginkluotas tos kovos rėmimas, nepalankių kaimų baudimas juos sunaikinant ir gyventojus išžudant“.
Kaniūkiečiai galėjo turėti konfliktų su baltarusių sovietiniais partizanais. J. Kudirka rašo, jog 1943 m. vėlyvą rudenį Kaniūkų kaimo derlių naktį išsivežė baltarusiškai kalbantys vyrai. Prie Gerviškių jiems kelią pastojo dviem nupjautavamzdžiais šautuvais ginkluoti 7 vyrai. Vežėjai išsibėgioję, grūdai grąžinti gyventojams.
Šis epizodas, matyt, tik iš dalies atskleidžia raudonųjų partizanų ir kaniūkiečių santykius: Kaniūkų kaimo savisaugininkai buvo geriau ginkluoti, o raudonieji partizanai lengvai neatiduodavo prisiplėšto grobio. Kaniūkų savisaugininkų ginkluoti susirėmimai su sovietiniais partizanais buvo daug atkaklesni ir įnirtingesni, jie brandino tarpusavio įtampą ir abipusę neapykantą.
Tai akivaizdžiai atsispindi sovietinių partizanų šaltiniuose. Juose Kaniūkų kaimas vadinamas vienu atkakliausių, geriausiai apsiginklavusių kaimų; esą jis turėjęs didelę reikšmę vokiečiams, buvęs jų atsparos punktas. Kaimas nė iš tolo neprisileisdavęs partizanų, net puldavęs kitus kaimus, kurie buvo lojalūs ar neutralūs partizanų atžvilgiu. J. Olekas savo atsiminimuose rašė, kad Bakaloriškių ir Kaniūkų kaimų savisaugininkai „tyčiojosi“ iš tarybinių atsišaukimų bei laiškų jiems, dar smarkiau ginklavosi patys ir vertė kitus kaimus ginkluotis, todėl nutarta juos nuginkluoti jėga.
Mejeris Elinas ir Dimitrijus Gelpernas knygoje „Kauno getas ir jo kovotojai“ teigė, kad Kaniūkų kaime buvo „įsitvirtinę hitlerininkai“, jie tykoję keliuose partizanų, apšaudydavę juos iš pasalų. Iš pradžių Kaniūkų kaimo „hitlerininkams“ buvo pateiktas ultimatumas, kuriame reikalauta sustabdyti veiksmus prieš partizanus ir sudėti ginklus. „Fašistams“ nepaklusus, partizanai nutarę vadovautis „sena kovos taisykle“: jeigu priešas nepasiduoda, jis turi būti sunaikintas.
Tačiau nei raudonųjų partizanų archyviniuose šaltiniuose, nei po karo rašytose jų atsiminimų knygose nėra konkrečių duomenų, kurie patvirtintų Kaniūkų kaimo savisaugininkų išskirtinį aktyvumą, atkaklumą ir stiprumą, nėra faktų apie susirėmimuose su jais žuvusius raudonuosius partizanus (tokių faktų iš kitų vietovių esama, pvz., Daržininkų kaimo (Valkininkų vlsč.) savisaugininkai 1943 m. spalio pradžioje nušovė raudonąjį partizaną, nepagarbiai elgėsi su jo palaikais; Grinkuvos–Babrauninkų kaimų savisaugininkai 1943 m. Kūčių vakarą nukovė net 5 partizanus; aktyvūs Bakaloriškių kaimo (Trakų aps.) savisaugininkai, matyt, ne kartą dalyvavo partizanų gaudynėse, sovietinių partizanų buvo kaltinami partizanės Onos Tamulevičiūtės-Miklušienės (1940–1941 m. komunistų partijos Alytaus apskrities pirmojo sekretoriaus Tomo Tamulevičiaus sesers) nužudymu ir kt.). Taigi sovietiniai partizanai nuo Kaniūkų kaimo savisaugininkų nebuvo labai nukentėję, nepatyrė žmonių aukų ar kitų „skriaudų“, kurios galėjo juos išprovokuoti ypač žiauriam susidorojimui su viso kaimo gyventojais.
Matyt, Kaniūkų kaimo savisaugininkų „kaltė“, lėmusi negailestingą kaimo sunaikinimo akciją, buvo ta, kad per vieną ar kitą susirėmimą su sovietiniais partizanais jie gynė 1943 m. derlių ir kitą savo turtą, nenorėjo nusiginkluoti ir paklusti jų valiai. Kalbant apie tikrą ar tariamą Kaniūkų ir kitų kaimų savisaugininkų aktyvumą, galima daryti prielaidą, kad vienaip jis raudonųjų partizanų ir jų vadų vertintas kitapus Rūdninkų girios – Alytaus ar Trakų apskričių lietuviškose apylinkėse ir visai kitaip – Eišiškių apskrities apylinkėse, kurias jie paskelbdavo „partizaniniais rajonais“, jautėsi jose tikraisiais šeimininkais.
Teiginius apie Kaniūkų savisaugininkų stiprumą ir organizuotumą paneigia ir įvykių eiga raudoniesiems partizanams užpuolus kaimą: Kaniūkų savisauga neparodė atkaklesnio pasipriešinimo.
Todėl apskritai Kaniūkų kaimo puolimo priežasčių ir motyvų aiškinimus sovietiniuose šaltiniuose, pirmiausia Genriko Zimano radiogramose ir laiškuose į Maskvą Antanui Sniečkui, galima vertinti kaip neobjektyvius, tendencingus, demagoginius, kuriais jau po įvykdytos baudžiamosios operacijos siekta pagrįsti ir pateisinti žiaurų susidorojimą su kaimu.
Raudonųjų partizanų Kaniūkų užpuolimo ir akcijos žiaurumo priežastys buvo gilesnės, jas lėmė apskritai nepalanki kovos su kaimų ginkluota savigyna eiga ir komplikuota, sunki jų padėtis 1944 m. žiemą. G. Zimano optimistinės prognozės apie kaimų savisaugos „sugriuvimą“ 1943 m. rudenį nepasitvirtino, atėjus sunkiai 1944 m. žiemai; optimizmą keitė pesimizmas, realaus pavojaus sovietiniam partizaniniam judėjimui nuojauta. G. Zimanas ir kiti partizanų vadai Rūdninkų girioje suprato, jog be pagalbos iš sovietinio užnugario, be ginklų ir šaudmenų jie nepajėgs pasipriešinti bet kokiai didesnei karinei policinei Rūdninkų girios valymo akcijai, jog pasmerktos žlugti ambicijos plėtoti ir aktyvinti partizaninio karo veiksmus. Sovietiniams partizanams kariniu atžvilgiu kilo problemų kovojant net su prastai ginkluotais kaimų savisaugininkais. G. Zimanas 1944 m. sausio 29 d. (Kaniūkų kaimo sunaikinimo dienos vakare) pasiųstoje radiogramoje Lietuvos partizaninio judėjimo štabo (LPJŠ) viršininkui A. Sniečkui konstatavo: „Aplink mus vėl stiprėja savisauga. Viena iš svarbiausių priežasčių – nepakankamas atkirtis iš mūsų pusės, kurio negalime reikšmingiau sustiprinti dėl ginklų ir, svarbiausia, šaudmenų trūkumo“. Raudonųjų partizanų sunki ir komplikuota padėtis 1944 m. žiemą vaizdžiai apibūdinta G. Zimano 1944 m. balandžio 7 d. laiške A. Sniečkui: „Šaudmenų nėra, ginklų nėra, aplink kelia galvas savisaugininkai, „baltieji“ [lenkai. – R. Z.], kur pasisuksi, visur pėdsakas, o kai grįši, žiūrėk, tyko, o paskui „ar ką laidok, ar brauk iš sąrašo“. Savo bazių „tvirtovėmis“ nelaikome. Kurgi laikysi, kai „baltieji“ beveik prieina prie jų. Kur turime mes dingti?“ – klausė G. Zimanas. – „Konspiruotis kaimuose – reiškia be tikslo naikinti aktyvą ir visai ne dėl to, kad kaimiečiai mūsų nekenčia. Kai atitrūksi nuo ginkluotos jėgos, netgi „partizaniniame rajone“ atėjusi pora „chuliganų buožiukų“ iš gretimo savisaugininkų kaimo nušaus, netgi policijos neiškvietus. Rimonio [Vytauto Sakalausko, LKP(b) Alytaus apskrities pogrindinio komiteto sekretoriaus slapyvardis. – R. Z.] apskrities pietuose bazių sudaryti nepavyko – 1943 m. rudenį išsiųstą silpnai ginkluotą grupę išvaikė lenkai. Dabar [1944 m. pavasarį. – R. Z.] ten nuvyko stipri, gerai ginkluota grupė, ir pusės jos jau nėra. Ten iš karto reikia didelių jėgų, nes gyventojai „labai blogi“, be to, daug kelių“. Taip apibūdinęs padėtį, G. Zimanas reziumavo: „Tai buvo sunkios dienos“.
Nesulaukdamas pagalbos iš sovietinio užnugario G. Zimanas iki 1944 m. balandžio pradžios, kai lėktuvai su ginklais ir šaudmenimis pagaliau pasirodė virš Rūdninkų girios, LPJŠ viršininkui A. Sniečkui į Maskvą vieną po kitos siuntė radiogramas, pilnas nerimo, susierzinimo, priekaištų. Nors G. Zimano siunčiamoje informacijoje realiai atsispindėjo iš tikrųjų sunki raudonųjų partizanų padėtis, prastos nuotaikos, vis dėlto galima daryti prielaidą, kad jis sąmoningai dramatizavo padėtį, visų pirma smarkiai pervertino Rūdninkų girios partizanams kaimų savisaugos keliamą pavojų. Cituotą 1944 m. sausio 29 d. radiogramą apie savisaugos stiprėjimą jis pasiuntė jau po Kaniūkų sunaikinimo, tikriausiai žinodamas „triuškinančius“ akcijos rezultatus. G. Zimano informacijos Maskvai ir padėties vertinimai gerokai skyrėsi nuo kitų sovietinių partizanų vadų (Michailo Afonino, Marijono Miceikos) padėties vertinimų regione. Antai M. Afoninas 1944 m. sausio 27 d. radiogramoje A. Sniečkui pranešė, kad sovietiniai partizanai iš seniūnų ir jų pavaduotojų išgavo daugiau kaip 50 parašų (pasižadėjimų) atsisakyti „tarnauti vokiečiams“, kad iškėlė sau uždavinį išvaikyti Trakų apskrityje „visą šį vokiečių aparatą“.
Net 1944 m. žiemą nesiliovė raudonųjų partizanų puolimai, kaimų terorizavimas ir ekonominis plėšimas. Kaniūkų kaimo puolimo išvakarėse 1944 m. sausio 24 d. jie užpuolė ir apiplėšė Jašiūnų valsčiaus Jaglinonių ir Sakalų kaimus, sausio 25 d. – Eišiškių valsčiaus Dainavos ir Kameraučiznos kaimus, iš šių kaimų į Rūdninkų girią išsivedė po vieną gyventoją.
Tirštindamas spalvas, dramatizuodamas padėtį, siekdamas žūtbūt prisišaukti pagalbos, pirmiausia ginklų ir šaudmenų, G. Zimanas savotiškai „spaudė“ A. Sniečkų ir kitus LPJŠ vadovus. Antra vertus, galima įžvelgti siekius paruošti propagandinę, psichologinę dirvą planuojamoms Kaniūkų kaimo, gal ir kitų apsiginklavusių kaimų sunaikinimo akcijoms, pateisinti ir pagrįsti jų neišvengiamumą ir būtinumą.
Tai, kas įvyko Kaniūkų kaime 1944 m. sausio 29 d. (šeštadienio) ankstų rytą, geriausiai matyti iš 253-iojo lietuvių savisaugos bataliono Baltininkų atsparos punkto vado 1944 m. sausio 31 d. raporto Nr. 58 bataliono vadui kpt. Vladui Žibui: „ 1.A. 1944 m. sausio 29 d. 6 val. apie 150 banditų (žydų, rusų), ginkluotų 1 sunkiuoju kulkosvaidžiu, 3 lengvaisiais kulkosvaidžiais, automatiniais pistoletais, šautuvais ir granatomis, puolė Koniuchy (pol. kv. 1605, ž[emai], dešinėje) kaimą. Kaimą sudegino, žmones ir gyvulius išžudė (žmonių nukauta 35, sužeista 15). Atvyko iš Dawčiuny (pol. kv. 1605, viduryje) ir WLK Salki [Didžiųjų Sėlų. – R. Z.] (pol. kv. 1605, viršuje dešinėje) krypčių. Apie 1 val. užtrukę kaime, pasitraukė ta pačia kryptimi“.
Gavus pranešimą apie Kaniūkų kaimo užpuolimą, apie 7 val. į Kaniūkus išskubėjo lietuvių savisaugos 253-iojo bataliono Rakliškių, Baltininkų ir Tribonių atsparos punktų kariai, iš viso 52 vyrai, ginkluoti 1 sunkiuoju ir 5 lengvaisiais kulkosvaidžiais ir kitais ginklais. Tačiau atvykę į Kaniūkus jie raudonųjų partizanų neaptiko, bet rado, kaip užfiksuota bataliono kovos veiksmų dienoraštyje, „liūdną vaizdą“: kaimas sudegintas, žmonės ir gyvuliai išskersti.
Iš 253-iojo savisaugos bataliono dokumentų matyti, jog tos pačios sausio 29-osios rytą raudonųjų partizanų ultimatumą nusiginkluoti ir atiduoti ginklus buvo gavusi Klepočių kaimo savisauga (pagalbinė policija), vakare apie 50 „banditų“ (rusų ir žydų) apiplėšė Kiemeliškes. Taip pat grasinta sunaikinti lietuviškus Butrimonių, Jononių, Šaulių ir Pasalio kaimus.
Šie faktai rodo, kad 1944 m. sausio 29 d. Rūdninkų girios raudonieji partizanai vykdė didelę akciją prieš lietuviškus kaimus ir jų savisaugas; matyt, planuota nuginkluoti ir nubausti (sunaikinti) ir kitus minimus kaimus. Kita vertus, galima manyti, jog šiuos planus bent iš dalies sukliudė 253-iojo savisaugos bataliono atsparos punktų kariai. Ateiti į pagalbą Kaniūkų kaimo savisaugininkams jie nespėjo, tačiau galbūt išgelbėjo nuo susidorojimo kitus kaimus. Iš bataliono atsparos punktų Rūdiškėse ir Valkininkuose pasiųsti karių būriai, vadovaujami viršilų Tamulaičio ir Striūpaičio, organizavo pasalas prie Klepočių ir kitur, tačiau jose partizanų nesulaukė.
Kaniūkų kaimo sunaikinimas užfiksuotas ir lietuvių policijos, lietuvių saugumo policijos bei nacionalinio pogrindžio dokumentuose. Lietuvių policijos 1944 m. sausio 26 d.–vasario 1 d. savaitinėje žinių santraukoje pažymėta, jog „visiškai“ sunaikinant Kaniūkus dalyvavo apie 200 rusų banditų, žuvo 36 kaimo žmonės, 14 sunkiai sužeista.
Lietuvių saugumo policijos pirminėmis žiniomis, Kaniūkų kaimo aukų skaičius siekė net 150 žmonių, tarp kurių buvo daug vaikų ir nemažai sužeistųjų; jie paguldyti į Beniakonių ligoninę, dalis išsiųsta į Vilnių.
Saugumo policijos papildomomis žiniomis, kaime nužudyti 36 asmenys, 14 žmonių sužeisti, 13 iš jų – sunkiai. Sudegė 50 karvių, 36 gyvenamieji namai ir visi negyvenamieji (ūkiniai) pastatai. Nesudegę liko 6 gyvenamieji namai. Partizanai kaime išbuvo 1,5 valandos, 150 kaimo žmonių spėjo pabėgti.
Saugumo policijos galutinėmis žiniomis, raudonieji partizanai į kaimą šaudė padegamosiomis kulkomis iš 4 kulkosvaidžių ir kitokių ginklų; nuo kulkų ir užsidegė trobesiai. Kaime buvę lietuvių policininkai atsišaudė apie 45 minutes, policininkas Juozas Bobinas buvo nušautas, kitas policininkas – Juozas Varonis – sunkiai sužeistas. Visi kiti policininkai kaimui užsidegus pasitraukė. Saugumo policijos žiniomis, 3 partizanai buvo sunkiai sužeisti, 1 nukautas. Tarp vietos gyventojų buvo nukauti 35, sužeista 13, 10 iš jų – sunkiai. Gaisro metu sudegė 36 gyvenamieji namai, 40 kluonų, 39 tvartai, pirtis. Sudegė 50 karvių, 16 arklių, apie 50 kiaulių, apie 100 avių, 400 vištų, inventorius, pašarai, viskas, kas buvo trobesiuose. „Banditai“ buvo įvairių tautybių – rusai, žydai ir vietiniai lenkai.
Taigi lietuvių saugumo policijos šaltiniai savo informacijos turiniu išsiskiria iš kitų šaltinių: juose užfiksuotas lietuvių policininkų (matyt, pagalbinės policijos, t. y. kaimo savisaugininkų) pasipriešinimo raudoniesiems partizanams faktas, kalbama apie partizanų nuostolius (tačiau jų nepatvirtina visi kiti šaltiniai).
Nežinomas lietuvių antinacinio pogrindžio šaltinis nurodė, jog buvo nušauti 35 civiliai gyventojai, 13 sužeista, 10 iš jų sunkiai. Kaimo užpuolikai šaudę padegamosiomis kulkomis; padegus kaimą, iš 40 kaimo ūkių sudegė 39 tvartai, pirtis, 50 karvių, 16 arklių, 50 kiaulių, 100 avių, 400 vištų ir kitas turtas. Per kautynes žuvo pagalbinis policininkas (t. y. savisaugininkas) J. Bobinas, sunkiai sužeistas policininkas Juozas Baronis (kai kuriuose šaltiniuose taip rašoma J. Varonio pavardė). (Beje, šaltinis kaimo sunaikinimo akciją priskyrė lenkų partizanams.)
Lietuvių antinacinio pogrindžio laikraštyje „Į laisvę“ buvo rašoma, jog žuvo 30 žmonių, apie 20 sunkiai sužeista.
Kaniūkų kaimo sunaikinimas ir jo žmonių žūtis nesulaukė jokio atgarsio oficialiai leidžiamoje lietuviškoje spaudoje. Matyt, nenorėta (gal neleido ir vokiečių cenzūra) tokiais „banditų“ siautėjimo Pietryčių Lietuvoje faktais kelti paniką visuomenėje. Galbūt Kaniūkų kaimo tragediją nustelbė ir ją paminėti spaudoje sutrukdė 19 lietuvių policininkų žūtis 1944 m. sausio 8 d. Ašmenos aps. Turgelių vlsč. Mikoliškių (Michailiškių k.) mūšyje su lenkų partizanais (kartu žuvo vokiečių žandarmerijos ltn. Schnabelis ir 6 vokiečių žandarai).
Raudonųjų partizanų dokumentuose ir jų po karo rašytuose atsiminimuose Kaniūkų kaimo tragedija nušviesta fragmentiškai, šykščiai, neinformatyviai, be išraiškingos retorikos (kaip kai kuriais kitais atvejais), nesigiriant įvykdyta akcija, nors šiuo atveju buvo kuo „pasigirti“. Net ir Albertas Barauskas, kovos su kaimų savisauga tematikai savo atsiminimuose ir nepaskelbtuose archyviniuose šaltiniuose skyręs daug dėmesio, Kaniūkų kaimo sunaikinimo akciją ir savo vaidmenį joje „kukliai“ nutyli. Kartais Kaniūkų sunaikinimas trumpai apibūdinamas remiantis ne tokiu kruvinu Bakaloriškių kaimo sunaikinimo pavyzdžiu. Antai J. Olekas rašė: „Panašiai atsitiko ir Kaniūkų kaimo „savisaugininkams““.
Rašę apie Kaniūkus raudonieji partizanai, matyt, jautė, kad kaimo sunaikinimo akcija buvo pernelyg žiauri, jos rezultatai tragiški, kompromituojantys sovietinį partizaninį judėjimą, todėl vengė apie ją atviriau ir plačiau kalbėti. (Šiuo atžvilgiu iš visų sovietinių autorių išsiskiria tik M. Elinas ir D. Gelpernas, kurie savo knygoje „Kauno getas ir jo kovotojai“ atviriau nušvietė kai kurias Kaniūkų kaimo puolimo detales.)
Vis dėlto ir raudonųjų partizanų archyviniai šaltiniai patvirtina kaimo sunaikinimo faktą ir jį ištikusios tragedijos mastus.
G. Zimanas LPJŠ viršininką A. Sniečkų apie Kaniūkų kaimo sunaikinimą informavo 1944 m. sausio 31 d. tokio turinio radiograma: „Sausio 29 d. Vilniaus būrių, „Mirtis okupantams“ būrio, Margirio būrio ir Gen[eralinio] štabo specialiosios grupės jungtinė grupė visiškai sudegino patį aršiausią Eišiškių apskrities savisaugos kaimą Kaniūkus. Kaniūkai ne tik neįsileisdavo partizanų pas save į kaimą, bet ir rengdavo jiems pasalas keliuose, puldinėjo partizanams draugiškus kaimus, priversdavo ginkluotis neutralius kaimus.
Savisaugininkams padaryti sunkūs nuostoliai. Iš mūsų pusės aukų nėra “.
G. Zimano radiograma pirmiausia įdomi tuo, kad jis ne tiek informavo A. Sniečkų apie Kaniūkų puolimo akcijos rezultatus, kiek aiškino ir stengėsi pagrįsti kaimo sunaikinimo motyvus. Nepavyko aptikti duomenų, jog jis ar kiti Rūdninkų girios sovietinių partizanų vadai būtų detalizavę akcijos rezultatus vėliau siųstose radiogramose ir laiškuose.
Neabejotina, jog būtent apie Kaniūkų kaimo sunaikinimą G. Zimanas užsimena 1944 m. kovo 3 d. laiške A. Sniečkui. Jis rašė apie Rūdninkų girios pietryčių pakraštyje esantį kaimą, kuris buvęs labai aktyvus ir „ypač įkyrėjęs“ sovietiniams partizanams, jiems „uždaręs visą rajoną“. G. Zimanas toliau rašė: „Jį mes sudeginome visiškai. Operacija pavyko, savo aukų mes neturėjome, savisaugininkų keli namai supleškėjo, jie turėjo daug nuostolių. Nuo to laiko visame ano kaimo [Rūdninkų girios] pakrašty savisaugą kaip ranka nuėmė“. G. Zimano radiogramoje paminėti „Vilniaus būriai“ („āčėüķžńńźčå īņš˙äū“) – tai Rūdninkų girioje iš pabėgusių iš Vilniaus geto kalinių suformuoti būriai: „Mirtis fašizmui“, „Keršytojas“, „Už pergalę“, „Kova“. Šiems būriams priklausiusių atskirų partizanų dalyvavimą Kaniūkų sunaikinimo akcijoje patvirtina konkretūs faktai, užfiksuoti jų asmens bylose, ir kita medžiaga.
Tačiau iš visų žydų būrių santykinai daugiausia informacijos suteikia ir Kaniūkų kaimo sunaikinimo mastus patvirtina baudžiamojoje operacijoje dalyvavusio „Mirtis okupantams“ būrio dokumentai. Šio būrio (vadinto Kauno būriu) kovinių veiksmų dienoraštyje užfiksuota, jog 1944 m. sausio 29 d. jungtinis būrys sutriuškino ginkluotą Kaniūkų kaimą, kuris vokiečiams turėjo didelę reikšmę, buvo jų atsparos punktas, šio kaimo valstiečiai atvirai kovojo su partizanais. Kaimas visiškai sudegintas, nužudyta ir sužeista daugiau kaip 50 žmonių, tarp jų „fašistinės gaujos vadovas“ (matyt, turimas galvoje minėtas J. Bobinas).
Naikinant Kaniūkų kaimą dalyvavo keletas raudonųjų partizanų būrių, todėl apie šią baudžiamąją operaciją galima kalbėti kaip apie bendrą Rūdninkų girios raudonųjų partizanų akciją, vykdytą bendromis, sutelktomis jėgomis. Vis dėlto, atsižvelgiant į susidorojimo su Kaniūkais akcijos žiaurumą, kyla klausimas, koks buvo konkretus atskirų būrių „indėlis“ ją vykdant? Koks vaidmuo teko akcijoje dalyvavusiems Vilniaus ir Kauno getų žydų partizanų būriams, G. Zimano minimai Raudonosios armijos Generalinio štabo „specialiajai grupei“? Ar šių raudonųjų partizanų organizacinių struktūrų dalyvavimas neprisidėjo prie akcijos žiaurumo? Kas vadovavo Kaniūkų kaimo sunaikinimo akcijai?
Remiantis raudonųjų partizanų šaltiniais, į šiuos ir kitus klausimus atsakyti sunku, tačiau galima daryti tam tikras išvadas ir prielaidas.
Iš G. Zimano minimų (bet konkrečiai neįvardytų) vadinamųjų Vilniaus būrių apie dalyvavimą Kaniūkų kaimo puolimo akcijoje duomenų yra „Mirtis fašizmui“, „Keršytojo“, taip pat „Perkūno“, „Pergalės“, „Už tėvynę“ būrių ataskaitose. Tačiau remiantis archyviniais šaltiniais ką nors konkrečiau apie šių būrių ar atskirų jų partizanų dalyvavimą akcijoje pasakyti sunku. Tas pats pasakytina ir apie A. Barausko vadovaujamą Margirio būrį. Rūdninkų girioje atsiradus daug labiau kariniu organizaciniu atžvilgiu patyrusių raudonarmiečių vadų ir politinių vadovų, A. Barausko ir jo būrio vaidmuo sumenko. Vadovavęs Daržininkų ir Dargužių kaimų savisaugininkų nuginklavimo akcijoms 1943 m. rudenį, vėliau A. Barauskas daugiausia rinko žvalgybinio pobūdžio duomenis ir užsiiminėjo smulkesnėmis savisaugininkų ir kitų „liaudies priešų“ terorizavimo akcijomis.
Neaišku, kokia Raudonosios armijos Generalinio štabo Vyriausios žvalgybos valdybos grupė dalyvavo Kaniūkų kaimo sunaikinimo akcijoje. 1944 m. pradžioje Rūdninkų girioje veikė kelios tokios grupės, jos buvo daug geriau negu G. Zimano partizanai apginkluojamos ir aprūpinamos iš sovietinio užnugario. Tuo metu Rūdninkų girioje pasirodė ir SSRS NKVD specialioji grupė. Galima spėti, jog Kaniūkų akcijoje galėjo dalyvauti Aleko-Rūsčiojo grupės (vadas kapitonas Anastazas Aleksiukas) žmonės. (Sovietinių partizanų šaltiniuose grupė vadinama ir būriu Nr. 14.) Nors šios grupės (būrio) archyviniuose dokumentuose apie dalyvavimą Kaniūkų įvykiuose duomenų nėra, G. Zimano teigimu, ji dalyvavo daugelyje bendrai vykdytų Rūdninkų girios partizanų operacijų, nuveikė daug „puikių“ darbų. Ši grupė „sunkiais laikais“ galėjo padėti LPJŠ būriams ginklais ir šaudmenimis.
Vis dėlto iš daugelio fragmentiškų faktų ir detalių galima spręsti, kad svarbiausias vaidmuo baudžiamojoje akcijoje prieš Kaniūkų kaimą priklausė „Mirtis okupantams“ būriui, sudarytam daugiausia iš Kauno geto žydų ir sovietinių karo belaisvių. Šio būrio dalyvavimą operacijoje pirmiausia rodo tiksliai užfiksuotas, neprieštaraujantis kitiems (nesovietiniams) šaltiniams nužudytų ir sužeistų Kaniūkų kaimo žmonių skaičius (daugiau kaip 50). Iš „Mirtis okupantams“ būrio dokumentų taip pat galima spręsti, jog šio būrio štabo viršininko pareigas ėjęs asmuo buvo jungtinio būrio, puolusio Kaniūkus, vado pavaduotojas. „Mirtis okupantams“ būrio štabo viršininkas vadovavo ir kitoms 1944 m. žiemą šio būrio vykdytoms operacijoms, tačiau ir kitais atvejais jo asmuo liko neįvardytas (ši detalė tik didina įtarimą, jog „ Mirtis okupantams“ būrio štabo viršininkas buvo vienas iš asmenų, vadovavusių Kaniūkų operacijai, ir būtent dėl šios priežasties galėjo likti „nežinomas“).
Iš „Mirtis okupantams“ būrio archyvinių dokumentų galima spėti, jog būrio štabo viršininko pareigas galėjo eiti buvęs Raudonosios armijos karininkas (kapitonas), VKP(b) narys nuo 1929 m., sovietinis karo belaisvis Michailas Ceiko.
Išskirtinis „Mirtis okupantams“ būrio vaidmuo vykdant Kaniūkų kaimo puolimo akciją ryškėja ir iš minėtos M. Elino ir D. Gelperno knygos „Kauno getas ir jo kovotojai“ puslapių. Jos autoriai rašo, jog išaugęs ir sustiprėjęs „Mirtis okupantams“ būrys galėjo „kelti sau rimtesnes užduotis ir imtis platesnių kovinių veiksmų“. „Mirtis okupantams“ būrys „kartu su keliais kitais kaimyniniais būriais“ „nutarė“ likviduoti „priešų lizdą“ Kaniūkuose. Toliau autoriai konkrečiai aprašo pačią kaimo puolimo operaciją: išžygiavę pavakary, partizanai ėję naktį miškeliais bei pelkėmis, anksti rytą pasiekę kaimo pakraštį. Raudona raketa buvusi signalas pulti. Dvidešimt būrio kovotojų su būrininku Michailu Trušinu priešakyje įsiveržę į kaimą. Hitlerininkai užsibarikadavę savo būstinėje ir iš ten pradėję smarkiai šaudyti kulkosvaidžiais ir automatiniais pistoletais. Užvirusi kova dėl kiekvieno namo. Tekę naudoti rankines granatas ir padegamąsias kulkas. Kovotojai, tarp jų Kauno geto partizanai Leizeris Codikovas, Dovydas Teperis, Jankelis Ratneris, Peisachas Volbė, nepaisydami kulkų krušos puolę užsibarikadavusius fašistus. Prasidėjusios kautynės vienas prieš vieną. Hitlerininkai buvę priversti pasitraukti.
Vaizdžiai aprašę Kaniūkų kaimo puolimo akciją (tiksliau, jos pradžią, kai kaimo savisaugininkai dar mėgino atsišaudyti), autoriai nepateikė konkretesnių duomenų apie priešui padarytus ir savo patirtus nuostolius. Juk jeigu kova vyko dėl „kiekvieno namo“, kovota „vienas prieš vieną“, bent minimalūs nuostoliai turėjo būti neišvengiami. Tačiau, kaip matyti iš G. Zimano radiogramos A. Sniečkui ir kitų šaltinių, raudonieji partizanai nuostolių nepatyrė. Tai akivaizdžiai prieštarauja autorių pateiktai Kaniūkų kaimo puolimo operacijos eigos versijai.
Pasak G. Zimano, „pats aršiausias Eišiškių apskrities savisaugos kaimas“ kažkodėl nepasipriešino, tarp raudonųjų partizanų ir Kaniūkų kaimo savisaugininkų nebuvo jokios atkaklios ginkluotos kovos tikrąja to žodžio prasme, o vyko tik žiauri raudonųjų partizanų keršto akcija, negailestingas susidorojimas su kaimo žmonėmis.
Tai matyti iš J. Kudirkos straipsnyje pateiktų kai kurių detalių: iš kulkosvaidžių šaudant padegamosiomis kulkomis uždegti šiaudiniai trobų stogai, įsiveržę į kaimą raudonieji partizanai šaudė žmones trobose, negailėdami moterų ir vaikų. Vieni kaimo žmonės bėgo į Šalčios upelio pusę (jie liko gyvi), kiti – į miškelį (juos pasitiko „kulkų lietus“). Automatininkai ėjo per degantį kaimą ir pro langus šaudė į pasilikusiuosius trobose. (J. Kudirka pažymi, jog tarp egzekucijos vykdytojų buvo ir tokių, kurie sąmoningai šaudė pro šalį arba leido aukoms pabėgti.)
Ką raudoniesiems partizanams reiškė tikros kovinės akcijos vykdymas (o ne susidorojimas su bėgančiais ar pasislėpusiais kaimo žmonėmis), susidūrimas su „tikrais hitlerininkais“, gerai matyti iš 1944 m. balandžio 10 d. „Mirtis okupantams“ būrio vykdytos operacijos puolant vokiečių žandarmerijos postą Večioriškėse (dabar Vakariškės). „Mirtis okupantams“ būrys nukovė kelis vokiečius, tarp jų posto viršininką kapitoną, paėmė karinių trofėjų – kulkosvaidį, automatą, septynis šautuvus ir kt. Tačiau ir raudonieji partizanai patyrė skaudžių nuostolių. G. Zimanas LPJŠ viršininkui A. Sniečkui pranešė apie 17 partizanų žūtį; iš tikrųjų būrio nuostoliai buvo didesni – žuvo 18 žmonių.
M. Elinas ir D. Gelpernas iš esmės, matyt, teisūs, priskirdami „Mirtis okupantams“ būrio partizanams svarbiausią vaidmenį baudžiamojoje operacijoje prieš Kaniūkus, tačiau nepagrįstai šiam ir kitiems „kaimyniniams“ būriams užkrauna atsakomybę už „nutarimą“ sunaikinti kaimą. Kaip rodo panašios akcijos, vykdytos prieš kitus kaimus, tokius „nutarimus“ priimdavo ne atskiri būriai ar jų vadai, o vadinamasis LKP(b) Trakų apskrities pogrindinis komitetas, iš esmės visos Rūdninkų girios raudonųjų partizanų vadovybė. Nutarimą vykdyti baudžiamąją Kaniūkų operaciją galėjo priimti 1944 m. sausio pradžioje įkurtas vadinamasis LKP(b) Pietų srities pogrindinis komitetas.
Nėra aišku, kokio dydžio raudonųjų partizanų pajėgos vykdė operaciją. J. Kudirka, remdamasis liudytojų atsiminimais, teigė, jog raudonųjų partizanų būta apie 300 vyrų. Vis dėlto realesnis atrodytų 253-iojo lietuvių savisaugos bataliono ir lietuvių saugumo policijos dokumentuose užfiksuotas baudžiamosios akcijos dalyvių skaičius (apie 150–200), nors ir jis gali būti šiek tiek padidintas. Ch. Lazaras, buvęs sovietinis partizanas, Kaniūkų akcijos dalyvis, savo knygoje „Destruction and Rezistance“, išleistoje Niujorke 1985 m., rašė, kad akcijoje dalyvavo 120 visų būrių partizanų, ginkluotų geriausiais ginklais.
Į klausimą, kiek raudonųjų partizanų dalyvavo Kaniūkų operacijoje, remiantis sovietiniais šaltiniais sunku atsakyti. Be M. Elino ir D. Gelperno pateikto skaičiaus (jie rašė, kad į kaimą įsiveržė 20 „Mirtis okupantams“ būrio kovotojų), jokių kitų duomenų nėra. Lieka neaišku, kiek iš viso šio būrio partizanų dalyvavo akcijoje, nes, be jokios abejonės, ne visi akcijoje dalyvavę partizanai įsiveržė į kaimą, dalis jų liko kaimo prieigose, saugojo jame siautėjusius „kovos draugus“ nuo netikėtų policijos ar kitų priešų pasirodymo.
Į šį ir kitus klausimus sunku rasti atsakymą analizuojant raudonųjų partizanų asmens bylose esančius duomenis. Savo turiniu tai daugiausia individualios partizaninės veiklos charakteristikos, įvairūs 1944– 1945 m. ir vėlesnių metų dokumentai pristatant apdovanoti SSRS ordinais ir medaliais. Tačiau atsiskleidžia painus, savotiškai įdomus vaizdas bandant nuslėpti, nutylėti tai, kas buvo įvykdyta Kaniūkuose; išryškėja požiūris į Kaniūkų operaciją, supratimas, jog ji buvo nusikalstama, kompromituojančio pobūdžio, dalyvavimo kurioje nenorėta prisiminti. Kaip minėta, M. Elinas ir D. Gelpernas rašo, kad operacijoje dalyvavo „Mirtis okupantams“ būrio partizanai Michailas Trušinas, partizanai iš Kauno geto L. Codikovas, D. Teperis, J. Ratneris, P. Volbė. Tačiau šių partizanų asmens bylose apie dalyvavimą puolant Kaniūkus jokių konkrečių duomenų nėra.
Kaip matyti iš M. Trušino asmens dokumentų, šis buvęs Raudonosios armijos karininkas (vyr. leitenantas), mūšių prie Maskvos dalyvis, patekęs į vokiečių nelaisvę ir iš jos pabėgęs į Rūdninkų girią, aktyviai dalyvavo daugelyje „Mirtis okupantams“ būrio operacijų (vadovavo pasaloms, vokiečių „garnizonų“ puolimams, žvalgybos, maisto produktų paruošų akcijoms), vienoje iš jų 1944 m. balandžio pabaigoje žuvo. Šio sovietinio partizano asmens byloje nėra tik duomenų apie jo dalyvavimą Kaniūkų operacijoje. O tai prieštarauja logikai ir, svarbiausia, M. Elino ir D. Gelperno liudijimui, kad jis dalyvavo taip pat Kaniūkų operacijoje ir joje atliko vadovaujantį vaidmenį.
„Mirtis okupantams“ būrio partizano Grigorijaus Smoliakovo 1944 m. spalio 8 d. charakteristikoje (ji pasirašyta būrio vado Konstantino Rodionovo) užfiksuota, kad jis dalyvavo „nuginkluojant apsiginklavusį Kaniūkų kaimą“. Tuo tarpu pats G. Smoliakovas maždaug tuo pačiu metu rašytoje savo veiklos ataskaitoje apie dalyvavimą Kaniūkų operacijoje neužsimena.
Kito būrio partizano Michailo Rubinsono 1944–1945 m. asmens dokumentuose apie jo partizaninę veiklą abstrakčiai rašoma, kad jis dalyvavo „daugelyje operacijų“; vėlesniuose, apie 1960 m. rašytuose dokumentuose pristatant jį apdovanoti (pergalės prieš fašistinę Vokietiją jubiliejaus proga) pažymima, kad jis dalyvavo „triuškinant ginkluotą Žagarinės kaimą“, puolant Večioriškes ir kitose karinėse operacijose. Lieka neaišku, ar M. Rubinsonas dalyvavo Kaniūkų akcijoje? Teigiamai atsakyti į šį klausimą leistų M. Rubinsono 1958 m. liepos 15 d. rašytas „gyvenimo aprašymas“ ir jame nurodytos partizaninės veiklos detalės: „1943 m. gruodžio mėn. išvykau [iš Kauno geto. – R. Z.] su pirmąja mašina į partizanų būrį „Mirtis okupantams“. Čia dalyvavau kovinėse (prie Koniuchi, Žagarinės, Večioriškių, Kaltancų ir kt.) operacijose“.
Taigi iš raudonųjų partizanų archyvinių šaltinių sunku susidaryti realesnį vaizdą, kiek asmenų dalyvavo Kaniūkų naikinimo operacijoje. Be to, nereikia pamiršti, jog ne visiems partizanams pokario metais asmens bylos buvo suformuotos. Vis dėlto kai kurių partizanų, ypač „Mirtis okupantams“, taip pat „Mirtis fašizmui“, Margirio, „Perkūno“, A. Mickevičiaus ir kitų būrių partizanų asmens bylose užfiksuotas ir konkrečiai įvardytas dalyvavimas „sutriuškinant“ ar „nuginkluojant“ Kaniūkų kaimą; iš jų matyti, kad operacijoje dalyvavo ne tik vyrai, bet ir moterys.
Kaip rašo žydų istorikas Solomonas Atamukas, „žydai, iškėlę aktyvios tautinės pasipriešinimo, diversinės ir ginkluotos partizaninės kovos su hitleriniu fašizmu vėliavą, toje kovoje galėjo dalyvauti tik tarybinio partizaninio judėjimo gretose, kito pasirinkimo nebuvo. Šimtai žydų, nepaisydami politinių pažiūrų skirtumo, narsiai kovojo toje kovoje. Svarus jų indėlis prisidėjo prie hitlerinės Vokietijos sutriuškinimo ir jie įrašė šlovingą puslapį į savo tautos istoriją“.
Tačiau buvo ir kitas žydų dalyvavimo sovietinio ginkluoto pogrindžio veikloje aspektas. Šis pogrindis Lietuvoje tarnavo SSRS politiniams interesams, veikė kaip naują sovietinę okupaciją (reokupaciją) siekianti įtvirtinti jėga, šių tikslų siekusi įvairiomis, net ir represinėmis, nusikalstamomis priemonėmis. Dalis žydų partizanų (kaip ir kitų tautybių jo dalyviai) tapo sovietinių nusikaltimų vykdymo įrankiais ir bendrininkais.
Reikia pažymėti, kad daugelis žydų dėl tautinio, politinio ir ideologinio nusistatymo, priešiškos pažiūros į komunizmą ir SSRS nebendradarbiavo su sovietiniu pogrindžiu.
Žydų dalyvavimą raudonųjų partizanų nusikalstamo pobūdžio akcijose galėjo lemti ir grynai psichologiniai motyvai. Patyrę tragišką holokausto aukų lemtį, įvairiai terorizuoti žmonės galėjo neatsispirti pagundai susidarius palankioms aplinkybėms keršyti ir žudyti; tie patys motyvai galėjo sutrukdyti blaiviai ir atsakingai vertinti padėtį, skirti tikrus priešus nuo netikrų, tariamų.
„Mirtis okupantams“ būrio partizanų – Kaniūkų kaimo operacijos dalyvių skaičius patvirtina teiginį, kad šis būrys joje atliko svarbiausią vaidmenį. Šis faktas leidžia kelti opius klausimus, susijusius su lietuvių ir žydų santykiais, taip pat klausimą, koks buvo žydų partizanų vaidmuo naikinant Kaniūkus. Ar Rūdninkų girios raudonųjų partizanų vadovybė nepasinaudojo tautine nesantaika tarp lietuvių ir žydų bei jos karčiais vaisiais, spręsdama kovos su lietuviškų kaimų savisauga ir kitus uždavinius, ar jos nekurstė? Ar daugelis žydų, tapę raudonaisiais partizanais, nepuoselėjo keršto, sąskaitų suvedimo užmačių, ar neparodė iniciatyvos rengiant ir vykdant baudžiamąją operaciją prieš Kaniūkų kaimą; kokie buvo dalyvavimo joje motyvai – savanoriški ar priverstiniai, kuo paaiškinti tą faktą, kad joje dalyvavo palyginus daug žydų partizanių moterų? Apskritai, ar nebuvo lemta sumokėti lietuviškajam Kaniūkų kaimui simbolinę, didelę kraujo kainą ne tik už mėginimus pasipriešinti raudoniesiems partizanams, bet ir už lietuvių žydšaudžių kruvinus darbus bei kitas lietuvių padarytas skriaudas ir nuoskaudas žydams?
Kita vertus, į Kaniūkų kaimo tragediją galima žvelgti ir per lietuvių bei lenkų tautinės nesantaikos prizmę, turint galvoje komplikuotus šių tautų santykius nacių Vokietijos okupacijos metais, ir kalbėti apie tam tikrą vietinių lenkų gyventojų dalyvavimą Kaniūkų įvykiuose. Kaip minėta, „vietiniai lenkai“ – Kaniūkų akcijos dalyviai abstrakčiai minimi lietuvių saugumo policijos dokumentuose. Tačiau yra ir konkretesnių duomenų. J. Kudirka teigė, jog atvykę į sudegintus Kaniūkus „lietuvių atraminių būrių“ (neabejotinai 253-iojo lietuvių savisaugos bataliono) kariai norėjo atkeršyti vienam kaimui, iš kurio buvo „dalis baudėjų“, tačiau kaniūkietis V. Varonis juos atkalbėjęs to nedaryti, esą tame kaime „ne visi geri, ne visi ir blogi, o nukentės ir gerieji“.
Teiginiai apie ketinimus keršyti turi pagrindo, juos patvirtina ir archyviniai šaltiniai. Matyt, kalbama apie Didžiųjų Sėlų (lenkiškai Salki Wielki) kaimą. 253-iojo bataliono dokumentuose šis kaimas minimas Kaniūkų žudynių kontekste: jau minėtame Baltininkų atsparos punkto vado 1944 m. sausio 31 d. raporte apie Kaniūkų sunaikinimą teigiama, jog tarp kaimą „plėšusių“ banditų gyventojai pažino piliečių iš Didžiųjų Sėlų ir Visinčios.
1944 m. vasario 19 d. 253-iojo bataliono kariai vykdydami žvalgybą Didžiųjų Sėlų kaime susidūrė su partizanais, įvyko kautynės. Po jų bataliono vadas kpt. Vl. Žibas gavo žinių, kad kaime bataliono kariai iš vietinių gyventojų paėmė druskos, kailinių, nušovė ir išsivežė 4 veislines kiaules. Tokį karių elgesį bataliono vadas pavadino „banditišku“ ir įsakė nedelsiant įvykius išsiaiškinti ir jam pranešti.
Bataliono 4-osios kuopos 1-ojo būrio vadas viršila Trečiokas 1944 m. vasario 27 d. raporte kuopos vadui aiškino, kad kariai „jokių daiktų nepaėmė“. Po kautynių rastas didelis skardinis „bliūdas“ (indas), kurį banditai buvo atsivežę į pirtį, kailiniai, kuriuos nusivilko ir numetė bėgdamas banditas. Per kautynes nušautos 4 kiaulės. Viršila raporte rašė matęs vieną sužeistą civilį gyventoją, antras civilis gyventojas ar banditas apšaudomas iš šautuvų pabėgo.
Raporte aprašyti bataliono karių veiksmai panašūs į baudžiamuosius, represinius veiksmus, įvykdytus prieš Didžiųjų Sėlų kaimą galbūt keršijant už Kaniūkų žudynes.
Dar atviriau ir aiškiau apie Didžiųjų Sėlų kaimą bataliono vadui 1944 m. vasario 28 d. raporte rašė 4-osios kuopos vadas ltn. Martynas Cieminis: esą Didžiųjų Sėlų kaimo gyventojai „su labai mažomis išimtimis“ buvo palankiai nusiteikę banditų atžvilgiu arba patys buvo aktyvūs banditai; kaime „banditams“ būdavo iškūrenamos pirtys, kepama duona, skerdžiami maistui gyvuliai, gyveno ryšininkai „su Vilnium“, „banditų“ pagrobto turto „likvidatoriai“ [realizuotojai? – R. Z.], amunicijos vežėjai ir kt. Toliau raporte yra žodžiai, leidžiantys daryti prielaidą, jog būtent Didžiųjų Sėlų kaimo kai kurie gyventojai prisidėjo prie Kaniūkų kaimo žudynių: „ar pranešė kam nors kas nors iš to kaimo“, kad to kaimo 3 gyventojai (nurodytos pavardės) dalyvavo „Koniuchy skerdynėse“? Tai esą žinomos pavardės, bet jų yra ir daugiau. Raporte teigiama, jog „dukart buvo paleisti gandai, kad Salki Wielki esą karių sudeginti“, esą „šito laukia visi, kurie yra nusistatę prieš banditus“. Dėl įvykių per žvalgybą kaimo gyventojai neturėtų „nė žodžio prasitarti“. Kuopos vadas siūlė su Didžiųjų Sėlų kaimu pasielgti kaip su kaimais Dubrovka ir Stavnovo (matyt, tai Baltarusijos kaimai, už paramą partizanams sudeginti ar kitaip represuoti).
Vargu ar Didžiųjų Sėlų ir kitų kaimų žmonės galėjo masiškiau remti raudonuosius partizanus. Galimas daiktas, 253-iojo lietuvių savisaugos bataliono dokumentuose rašoma ir apie lenkų Armijos krajovos partizanus, susidūrimus su jais.
Galima daryti prielaidą, kad bent netiesiogiai, objektyviai lenkų partizanai savo suaktyvėjusia veikla 1944 m. žiemą, antilietuviškomis akcijomis prisidėjo prie sąlygų sudarymo raudoniesiems partizanams susidoroti su Kaniūkų kaimu.
Antai lietuvių pogrindžio laikraštyje „Nepriklausoma Lietuva“ straipsnelyje „Saugumas palaužtas“ 1944 m. kovo 1 d. numeryje buvo rašoma: „Pagausėjus bolševikų ir dalinai lenkų partizanų būriams, mūsų policininkai jų buvo dažnai užpuldinėjami ir neretai išžudomi. Tik po Graužiškių įvykių [1944 m. sausio 8 d. – R. Z.], kada žuvo 19 mūsų policininkų, visi Ašmenos apsk[rities] valsčių policininkai buvo atitraukti į Ašmeną. Panašiai elgiamasi su kai kurių punktų policija Svyrių ir Eišiškių apskrityse“.
1944 m. sausio mėn. lenkų partizanai įsakė visiems Turgelių valsčiaus mokytojams lietuviams išsikraustyti iš šio valsčiaus, sausio 25 d. užpuolė Šumsko miestelį, nurengė policiją, atėmė iš jos ginklus, išvaikė pareigūnus, sausio 27 d. įteikė ultimatumą Dieveniškių policijai, visos lietuviškos įstaigos pasitraukė į Benekonis ir kt. Taigi ne visai atsitiktinai ir Kaniūkų kaimo užpuolimą lietuvių pogrindžio šaltinis, kaip minėta, priskyrė lenkų partizanams.
Duomenų apie Kaniūkų žudynių aukas archyviniuose ir kituose šaltiniuose nedaug. Iš užuojautos „Naujojoje Lietuvoje“ matyti, jog su Kaniūkų savisaugininkų vadu J. Bobinu žuvo jo žmona Viktorija, sūnus Marijonas, dukra Jadvyga (kitas sūnus ir mažametė dukra liko gyvi). J. Kudirka mini žuvusius kaniūkiečius Stanislovą Bandelevičių, jo sūnus – Mečislovą ir Zigmantą (dešimties ir šešerių metų amžiaus), Laskevičienę, dvi jos suaugusias dukras (nušautos bėgančios per Šalčios upelio ledą, trečioji vienerių metų amžiaus dukra nušauta motinos glėbyje), Pilžių keturių asmenų šeimą. Iš J. Kudirkos straipsnio matyti, jog Kaniūkuose iš viso buvo 22 sodybos, 5 iš jų liko nesudegintos (taigi sudegė 17 sodybų). Cz. Malewskis pateikia tokius duomenis: iš 85 namų Kaniūkuose liko nesudeginti tik 4. Autoriaus paskelbtame nužudytų Kaniūkų kaimo žmonių sąraše 38 pavardės (vienas žmogus (siuvėjas) iš Mikontų (Mikantonių). Sąraše 19 moterų, 7 vaikai (1,5–16 m. amžiaus). Kaniūkų žudynių aukas palaidoti padėjo 253-iojo bataliono Rakliškių atsparos punkto kariai.
Kaniūkų kaimas minėtas Savitarpinės pagalbos Vilniaus apskrities komiteto 1944 m. vasario 22 d. rašte Vilniaus apskrities viršininkui. Jame rašoma, jog „banditų“ siautėjimas Vilniaus apskrityje tolydžio didėja, kai kurios gyvenamosios vietovės visiškai sunaikintos, gyventojai atsidūrė „kaip stovi“: „Taip, pavyzdžiui, Jašiūnų valsčiaus Kaniūkų kaimas ištisai buvo sudegintas ir ligi šiol to kaimo 52 gyventojams išmokėta po maksimalinę pašalpą – 500 RM kiekvienam. Dar liko išmokėti apie 10 gyventojų“. (Matyt, turėta galvoje žuvę ir sužeisti kaniūkiečiai.)
Kokį poveikį kaimų ginkluotai savisaugai ir jos veiklai turėjo Kaniūkų kaimo tragedija? Ar iš tikrųjų, kaip rašė G. Zimanas, Rūdninkų girios rytiniame pakraštyje „savisaugą kaip ranka nuėmė“? Be abejo, Kaniūkų žudynės turėjo stiprų savisaugos struktūras griaunantį ir demoralizuojantį poveikį. Tačiau kai kurie faktai ir įvykiai leidžia teigti, kad tokios priemonės turėjo ir priešingą efektą. Po Kaniūkų kaimo sunaikinimo galėjo atsirasti papildomų motyvų ginkluotis dar neapsiginklavusiems kaimams, priešintis, nepasiduoti. Vokiečių okupacinio režimo lietuviškosios savivaldos administracijos pareigūnai, policija, pavieniai ryžtingesni ir veiklesni asmenys galėjo kelti reikalavimą stiprinti kaimų savisaugą. Įdomu pažymėti, kad apie tokias tendencijas rašė ir G. Zimanas. Jis 1944 m. kovo 3 d. laiške A. Sniečkui minėjo, kad „savisauga kaime tačiau nesiliauja“, ji vykdoma „visai kitokiu būdu“, esą „smurtu ir prievarta“. Pakanka apskričių viršininkams ar policijai surasti „kur nors kaime“ vieną kitą žmogų, kuris turi tam tikrų nuodėmių prieš mus, „šaudė į [1941 m. bėgančią iš Lietuvos. – R. Z.] Raudonąją armiją, žudė [partinius ir tarybinius] aktyvistus“, ir šie, anot G. Zimano, „chuliganai“ verčia gyventojus imti ginklus. Tai esą pavyksta ne visur, bet atsiranda kaimų, kur „tokių elementų yra daugiau“. Tie kaimai esą sudaro savo ginkluotą jėgą ir priverčia ginkluotis „gretimus kaimus“.
Yra duomenų, kad net sudeginto Kaniūkų kaimo vyrai nesudėjo ginklų ir toliau bandė priešintis sovietiniams partizanams. M. Afoninas 1944 m. gegužės 19 d. radiogramoje A. Sniečkui pranešė apie gegužės 17 d. Jašiūnų valsčiaus Kaniūkų kaime nuginkluotus „žandarus“: jie nesipriešindami atidavę ginklus – 15 šautuvų, 3 SVT (automatinius šautuvus), 1 kulkosvaidį. Kas buvo tie „žandarai“, nėra aišku, tačiau iš radiogramos teksto galima spėti, jog tai vietos gyventojai, savisaugininkai: vienas iš jų parašęs atgailos raštelį, kuriame prašęs jam atleisti: jis apsiginklavo prievarta, bet į partizanus nešaudė, vieną šautuvą jau buvo atidavęs, dabar atiduodąs ir kitą.
Matyt, bent iš dalies su Kaniūkų kaimo sunaikinimu galima sieti vokiečių atsakomųjų baudžiamųjų priemonių bei veiksmų prieš sovietinius partizanus ir jų bazes Rūdninkų girioje pradžią. 1944 m. vasario 4 ar 5 d. sovietiniai partizanai pirmą kartą virš savo galvų pajuto stiprią artilerijos ugnį: iš šarvuoto traukinio buvo apšaudytos jų bazės prie Inkleriškių kaimo. Artilerijos sviediniui pataikius į „Išlaisvintojo“ būrio žeminę, žuvo šio būrio partizanas Šilelis (Juozas Blaževičius). Stipri ir gana taikli artilerijos ugnis sukėlė paniką tarp sovietinių partizanų: partizanas Ivanas Neteckis kelis kartus bandė bėgti iš bazės ir vadovybės įsakymu buvo sušaudytas.
Po Kaniūkų kaimo sunaikinimo raudoniesiems partizanams ir jų bazėms Rūdninkų girioje, matyt, iš tikrųjų iškilo grėsmė, vokiečiai „pradėjo telkti jėgas baudžiamajai girios valymo akcijai“. M. Afoninas apie „garnizonų“ stiprinimą Lentvaryje, Trakuose, Rūdiškėse, Valkininkuose informavo A. Sniečkų, prašydamas pagalbos šaudmenimis, tolu, ginklais. G. Zimanas 1944 m. vasario pradžioje pranešė apie „lenkų nacionalistų“ suaktyvėjimą, jų pradėtas sovietinių „aktyvistų“ žudynes (esą vien Rudaminos valsčiuje per trumpą laiką jie nužudė 14 žmonių), vasario pabaigoje – apie priešo jėgų telkimą kai kuriuose aplinkiniuose „garnizonuose“, pasiekusį grėsmingą pobūdį. Kai kurie raudonųjų partizanų būriai išėjo iš savo bazių, jie padėčiai blogėjant buvo pasirengę netgi palikti Rūdninkų girią ir pasitraukti pas Motiejų Šumauską į Naručio miškus, nes, G. Zimano žodžiais, į pietus ir į rytus pasitraukti nėra kur – ten baltieji lenkai. Įdomu pažymėti, kad galimybės gelbėjantis brautis gilyn į Lietuvą net nenumatyta. Tik 1944 m. kovo 3 d. radiograma G. Zimanas A. Sniečkui pranešė, kad „padėtis normalizuojasi“, būriai grįžta į bazes.
Kaniūkų kaimo žmonių žudynės yra didžiausias raudonųjų partizanų įvykdytas nusikaltimas Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais. Jį galima lyginti tik su Bakaloriškių kaimo sunaikinimu (šiame kaime sudegintas 71 gyvenamasis namas, apie 300 ūkinių pastatų. Sovietinių šaltinių duomenimis, nužudyta 17 žmonių, sudegintos 38 sodybos). Iš vokiečių baudėjų sudegintų kaimų Kaniūkų tragedija prilygsta Pirčiupių kaimo sudeginimui: Pirčiupiuose 1944 m. birželio 3 d. žuvo 119 žmonių, sudegintos 27 sodybos. Degindami kitus Lietuvos kaimus nacių baudėjai nesielgė taip žiauriai kaip Pirčiupiuose, žmonės nebuvo žudomi, o išvežami darbams, panaudojami „tikslingam darbui“, nepaliekami be duonos kąsnio, jiems buvo leidžiama pasiimti būtiniausius daiktus ir maisto atsargų.
Panašios buvo Kaniūkų ir Pirčiupių kaimų tragedijas lėmusios bendrosios priežastys ir jų sunaikinimo motyvai. Neturėdami pakankamai jėgų kovoti su ,,banditizmu“, nacistiniai okupantai griebdavosi žiaurių keršto akcijų, jomis siekė įbauginti gyventojus ir užkirsti kelią antivokiškam pasipriešinimui. Iš esmės tokių pat tikslų siekė raudonieji partizanai. Nepajėgdami kontroliuoti padėties, kovoti su ginkluota kaimų savisauga, jie griebėsi žiaurios baudžiamosios akcijos, nusikalstamomis priemonėmis siekė įgyvendinti savo politinius tikslus.
Puldami Kaniūkų kaimą raudonieji partizanai, matyt, turėjo tikslą tik žudyti ir deginti; jokių kitų tikslų, matyt, neturėta, nėra duomenų apie paimtus trofėjus, ginklus ir kt. To, kas atsitiko Kaniūkuose (aukų ir nuostolių), siekta sąmoningai. Tai matyti iš raudonųjų partizanų išplėtotos propagandinės kampanijos.
Sovietiniai partizanai A. Barauskas, J. Olekas, Vincas Pletkus savo atsiminimuose-ataskaitoje rašė, jog nuginkluojant ,,tokios rūšies priešą, kaip kaimų savisaugą“ nebuvo siekiama fizinio susidorojimo su savisaugininkais, nes tarp jų buvo daug suklaidintų žmonių, kurie esą ne iš idėjos paėmė ginklą kovai su partizanais. Esą pagrindinis tikslas buvo nuginkluoti ir padaryti kaimų vyrus neutralius arba nors mažiau pavojingus partizanams ir ,,pažangiems“ vietos gyventojams. Tokių operacijų vykdymas esą buvęs labai sudėtingas ir sunkus, reikėjo daug pastangų, turėti ,,nežmonišką kantrybę“, kad rizikuojant savimi būtų išgelbėta ginkluoto priešo gyvybė. Kur tik buvo nors minimalios galimybės, ,,visur pasiaukojančio humanizmo principą išlaikėme“.
Deja, kalbėti apie raudonųjų partizanų ,,humanizmą“ Kaniūkų kaimo žmonių atžvilgiu negalima.
Atnaujinta: 2004-01-30
Rimantas Zizas. Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugos ginkluoti konfliktai 1943 m.
http://genocid.lt/Leidyba/15/zizas.htm
ĮVADAS
1943 m. rudenį nacių Vokietijos okupuotoje Lietuvoje siekiant apsiginti nuo stiprėjančios sovietinio ginkluoto pogrindžio veiklos kūrėsi vadinamoji ginkluota vietinė savisauga. Dėl daugelio istorinių priežasčių ir aplinkybių ji ypač paplito Pietryčių Lietuvoje. Įnirtinga kova tarp apsiginklavusių kaimų ir raudonųjų partizanų itin žiaurių, kraštutinių formų įgavo 1944 m., tačiau ginkluoti konfliktai Pietryčių Lietuvoje prasidėjo jau 1943 m. rudenį, vos tik susikūrus ir pradėjus veikti kaimų savisaugos struktūroms. Galima teigti, kad jau tada užsimezgė, susiformavo ir subrendo prielaidos ir sąlygos priešiškiems santykiams, lėmusiems 1944 m. Kaniūkų ir Bakaloriškių kaimų tragedijas, žmonių žudynes, daugelį kitų skaudžių įvykių.
Šio tęstinio (dviejų dalių) straipsnio tikslas yra: 1) atskleisti sovietinio ginkluoto pogrindžio Pietryčių Lietuvoje atsiradimo, vidaus raidos, plėtros problemas, kurios lėmė apskritai išskirtinę, specifinę šio pogrindžio padėtį lyginant su kitais Lietuvos regionais, tų problemų aspektu panagrinėti raudonųjų partizanų santykius su Pietryčių Lietuvos valstietija, susikūrusiomis kaimų savisaugomis, tarpusavio priešpriešos priežastis bei aplinkybes (šių klausimų išaiškinimas padės geriau suvokti ir jau nagrinėtas Kaniūkų ir Bakaloriškių kaimų tragedijas); 2) remiantis archyviniais šaltiniais ir žmonių atsiminimais nušviesti raudonųjų partizanų 1943 m. Pietryčių Lietuvoje įvykdytas svarbiausias baudžiamąsias akcijas prieš apsiginklavusius kaimus siekiant juos nuginkluoti, užkirsti kelią kaimų savisaugos egzistavimui ir plitimui, ginkluoto pasipriešinimo galimybei. 1943 m. raudonieji partizanai įvykdė mažiausiai tris tokias akcijas: lapkričio mėnesį Valkininkų valsčiuje prieš Daržininkų ir Dargužių kaimus, gruodžio mėnesį – Onuškio valsčiuje prieš Grinkuvos kaimą.
RAUDONIEJI PARTIZANAI RŪDNINKŲ GIRIOJE
Pietryčių Lietuvoje nusidriekusi Rūdninkų giria - didžiulis (apie 40 tūkst. ha), susisiekiantis su Gudų giria Baltarusijoje miškų masyvas gamtiniu geografiniu atžvilgiu buvo patogi vieta partizanų veiklai. Tačiau palankių geografinių gamtinių sąlygų ir veiksnių toli gražu nepakanka tokiai veiklai išplėsti. Iki pat 1943 m. rudens raudonųjų partizanų veikla čia buvo palyginti silpna. 1942 m. kovo mėnesį į Rūdninkų girią desantu atsiųsta LKP(b) CK (antroji) operatyvinė grupė, turėjusi organizuoti sovietinį pogrindį Pietryčių Lietuvoje, iškart buvo likviduota; iš esmės nieko nenuveikė ir tais pačiais metais liepos mėnesį čia atvykusi Michailo Afonino (Petro) vadovaujama grupė. 1943 m. rudenį į Rūdninkų girią atvykęs ir išsiaiškinęs padėtį Marijonas Miceika (Gabrys) (jis vadovavo LKP(b) Vilniaus miesto ir apskrities pogrindiniam komitetui) Antanui Sniečkui į Maskvą pranešė, kad Petras iki tol „gyveno beveik ramiai“, buvo neaktyvus. Dar prasčiau M. Afonino ir kitų sovietinių desantininkų veiklą vertino į Rūdninkų girią paskui M. Miceiką atvykęs Genrikas Zimanas; anot jo, vietos gyventojai dar neturėjo progos pažinti (sovietinių) partizanų, turėjo reikalų „beveik su tikrais banditais“, kurie „nerodė darbo“ prieš vokiečius, bet daug kur plėšikavo, mušė, prievartavo, girtuokliavo ir žudė, dėl to gyventojai „bijo mūsų ir dažnai laiko vokiečius savo globėjais ir gynėjais“ Sovietinis ginkluotas pogrindis organizuotis ir plėtotis pradėjo nuo 1943 m. vasaros pabaigos, kai Rūdninkų girioje pasirodė geriau parengti ir ginkluoti aktyvios ginkluotos partizaninės kovos šalininkai ir jos organizatoriai, turėję pastovų ryšį su Maskva, konkretesnes užduotis veikti Pietryčių Lietuvoje ir, atsiradus palankioms aplinkybėms, vėliau skverbtis gilyn į Lietuvą. Tiesą sakant, jų sėkmę objektyviai lėmė ne tiek asmeninės savybės, o 1943 m. pakitusios, palankesnės sovietiniam pogrindžiui Lietuvoje veiklos sąlygos.
G. Zimanas į Rūdninkų girią atvyko 1943 m. spalio 4 d. Jis buvo LKP(b) CK ir Lietuvos partizaninio judėjimo štabo (LPJŠ) operatyvinės grupės, tų pačių metų balandžio pabaigoje desantu per fronto liniją atvykusios į Baltarusijos miškus, narys, jos vadovo Motiejaus Šumausko (Kazimiero) pavaduotojas.
Kaip minėta, G. Zimanas buvo aktyvios ginkluotos kovos ir veiksmų prieš okupantus vokiečius šalininkas. Aktyviai veikdamas Lietuvoje (M. Šumauskas visą vokiečių okupacijos laikotarpį praleido Kazėnų ir Naručio miškuose Baltarusijoje), G. Zimanas tapo tiesioginiu, tikruoju Lietuvos sovietinio partizaninio judėjimo vadovu; jo veiklos zonoje buvo svarbiausi Lietuvos centrai – Vilnius ir Kaunas. Tai rodo kad ir toks faktas: kai 1944 m. pradžioje LKP(b) CK ir LPJŠ operatyvinė grupė buvo reorganizuota į du vadovaujančius centrus - LKP(b) Šiaurės ir Pietų sričių komitetus, LKP(b) CK pirmasis sekretorius, LPJŠ viršininkas A. Sniečkus teisę veikti LKP(b) CK vardu suteikė G. Zimano vadovaujamam Pietų srities komitetui, kaip „turinčiam ryšius su pagrindiniais krašto centrais“.
Apie raudonųjų partizanų veiklos suaktyvėjimą 1943 m. rudenį Rūdninkų girioje, atvykus G. Zimanui ir kitiems sovietinio pogrindžio organizatoriams, galima pateikti nemažai faktų ir duomenų. Jau spalio 6 d. G. Zimanas išsiųstoje A. Sniečkui į Maskvą radiogramoje pareikalavo į Rūdninkus atsiųsti didelį kiekį krovinių (t. y. ginklų ir šaudmenų). Buvęs sovietinis partizanas Juozas Olekas savo atsiminimuose (patvirtindamas jau minėtus faktus) rašo, kad iki G. Zimano grupės atvykimo „aktyvi ginkluota kova prieš karinius objektus nebuvo organizuojama“, anksčiau veikusių ir su G. Zimanu atvykusių sovietinių pogrindininkų nuomonės „dėl kovos formų“ išsiskyrė. Pirmųjų nuomone, reikėjo užsimaskuoti, laukti, siekti „išsaugoti kadrus“. G. Zimanas ir su juo atvykę pogrindininkai buvo kitokios nuomonės: jie visaip plėtė masinę ginkluotą kovą, todėl 1943 m. rudenį įvyko „persilaužimas aktyvios kovos pusėn“ ir kt.
Persibazuodami į Rūdninkų girią G. Zimanas ir kiti sovietinio ginkluoto pogrindžio organizatoriai su savimi atsivedė nemažą grupę palyginti gerai ginkluotų partizanų (Margirio, „Perkūno“ būrius); iš pradžių jie buvo svarbiausia raudonųjų partizanų karinė jėga ir atrama.
Kitas svarbus veiksnys, lėmęs ginkluoto sovietinio pogrindžio išplitimą ir sustiprėjimą Rūdninkų girioje 1943 m. rudenį, buvo masinis žydų atvykimas iš vokiečių likviduojamo Vilniaus žydų geto. Pirmoji žydų grupė iš Vilniaus geto 1943 m. liepos pabaigoje patraukė į Naručio miškus pas Fiodoro Markovo partizanus; šie miškai iš pradžių buvo pagrindinė žydų judėjimo iš geto kryptis ir vieta. Tačiau galima paminėti bent keletą aplinkybių ir veiksnių, nulėmusių žydų iš likviduojamo Vilniaus geto išėjimą ne į Naručio miškus, o į Rūdninkų girią. Atvykę į Vilnių F. Markovo atstovai (kažkoks „nepatikrintas“, „avantiūristas“ Šutanas) veikė su dideliais užmojais, neatitinkančiais konspiracinių veiklos sąlygų (planus trauktis į Naručio miškus atskleidė Vilniaus geto žydų policijos vadovybei, jos viršininkui Desleriui įteikė laišką, kuriame nurodoma žydams vykti pas F. Markovą su ginklais, prašė žydų policijos pinigų sovietiniam „gynybos fondui“ ir kt.). Visa tai išgąsdino geto komunistinio pogrindžio veikėjus galimomis provokacijomis, pasalomis ir kt. Pasitraukimą į Naručio miškus taip pat sutrukdė ir apsunkino Rytų Lietuvoje rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais vokiečių vykdyta didelė baudžiamoji operacija, masinės žmonių gaudynės darbams, Naručio ir kitų miškų valymas nuo sovietinių partizanų. Nemažą poveikį tam, kad žydai traukėsi būtent Rūdninkų girios kryptimi, turėjo ir vadovaujančių sovietinių Lietuvos partizanų desantininkų, visų pirma G. Zimano pasirodymas 1943 m. liepos mėnesį Naručio miškuose, jų išankstiniai planai įsikurti Rūdninkų girioje, steigti joje sovietinio partizaninio judėjimo Lietuvoje atramos bazę, apskritai jo plėtros visoje Lietuvoje perspektyvos.
G. Zimanas iš Naručio miškų A. Sniečkui į Maskvą 1943 m. liepos viduryje rašė apie F. Markovo atstovų veiklą Vilniuje, iš esmės jai nepritardamas. Anot jo, iš Maksimo (M. Korablikovo, sovietinio pogrindininko Vilniuje, užmezgusio ryšius su baltarusių partizanais) miesto (t. y. Vilniaus) atvyko būrys žydų jaunuolių, ištrūkusių iš geto; juos pasikvietė „mūsų kaimynas M-as“ (F. Markovas). Jam pirmiausia rūpėjo žydų ginklai. G. Zimanas dėstė, jog, nors žydai atėjo į Naručio miškus F. Markovo žinion, „jie yra mūsų krašto žmonės“, gerai pažįstantys Vilnių, darbo sąlygas jame, todėl negalima likti abejingam jų likimui. G. Zimanas aiškino, kad dėl tam tikrų (jo neįvardytų) priežasčių negalėjo atėjusių žydų priimti, tris iš jų nusiuntė atgal į Vilnių, penki palydėjo Orlovą (Sergejų Nevedomskį į Rūdninkų girią), septynis paėmė savo žinion, apginklavo ir laikinai paliko F. Markovo sudarytame „Keršto“ būryje. Taigi G. Zimano veikla telkiant Rūdninkų girios raudonuosius partizanus prasidėjo jau Baltarusijos miškuose; jis stengėsi perimti pas baltarusių partizanus atvykusius Vilniaus geto žydus, nemažą jų dalį vienaip ar kitaip jam pavyko sukontroliuoti ir grąžinti partizanauti į Lietuvą.
Tarp daugelio aplinkybių, pristabdžiusių Vilniaus geto žydų bėgimą į Naručio ir kitus Baltarusijos miškus, matyt, galima išskirti stiprias antisemitines nuotaikas ir sunkią žydų padėtį baltarusių partizanų būriuose. Nuo 1943 m. balandžio partizanaudamas Baltarusijoje jas pastebėjo ir savo laiškuose į Maskvą A. Sniečkui apie jas rašė G. Zimanas. Jo žodžiais, baltarusių partizaninis judėjimas, neišskiriant ir vadų, labai smarkiai „užnuodytas antisemitinėmis nuotaikomis“. Nuo jų esą buvo laisvi tik vienas kitas iš sąmoningiausių vadų (F. Markovas, Ponomariovas); kai kurie baltarusių partizanų vadai, nors vyrai „neblogi ir drąsūs“, žydų atžvilgiu kalba iš „gebelsinės maldaknygės“, svajoja apie Sovietų Sąjungą be žydų, apie reformas joje, eliminuojančias žydus po karo. Eiliniai partizanai netgi užpuldinėja žydus partizanus, juos nuginkluoja, kartais net nužudo.
Antisemitizmo šaknys tarp Baltarusijos partizanų buvo įvairios. Dideliems jų būriams labai trūko ginklų, apskritai materialiai jie buvo menkai aprūpinti. Tai lėmė sunkią ir sudėtingą žydų padėtį Baltarusijos miškuose; ją aiškiai matė ne tik G. Zimanas, bet ir kiti iš sovietinio užnugario atvykę Lietuvos sovietinio pogrindžio vadovai. Antai M. Šumauskas 1943 m. rudenį A. Sniečkui rašė: „Čia [Kazėnų ir Naručio miškuose. – R. Z.] vyksta nemažai neleistinų dalykų, prieš kuriuos niekas neprotestuoja. Turiu galvoje Vilniaus geto žydus. Vilniaus geto žydų organizacija apginklavo nemažą grupę žydų, atėjusių į šias vietoves. Čia juos pasitiko Markovo žmonės, daugelį žydų nuginklavo, atėmė ne tik visus ginklus, bet ir laikrodžius“ (jie neva atiminėti „valstybės gynimo tikslams“), „odinius paltus, batus, vienu žodžiu, apiplėšė, o žmones paleido miškan likimo valiai. Tikri faktai, kad daugelis žydų dabar vaikšto apsirėdę skarmalais ir beveik basi, o daugelis markoviečių „išsifrantavę“ žydų paltais ir batais“. M. Šumauskas darė išvadą: kad ir kas būtų, bet žydai tokios skriaudos iš mūsų pusės neturėtų sulaukti; jis retoriškai klausė: „Kuo partizanai skiriasi nuo plėšikų, jeigu taip su žydais elgiasi“? ir atsakė: „Atrodo, niekuo“.
Žydams priešiškas nuotaikas tarp baltarusių (ir Lietuvos) sovietinių partizanų 1943 m. rudenį Baltarusijos miškuose stiprino ir neigiami reiškiniai žydų partizanų gretose. Vos atvykę iš Vilniaus geto žmonės pateko į ginkluotos kovos verpetą, nespėjo prisitaikyti prie partizaninio gyvenimo sąlygų, o 1943 m. vasara ir ruduo sovietiniams partizanams Kazėnų ir Naručio miškuose kaip niekada buvo sunkus laikotarpis, nes vokiečiai, kaip minėta, blokavo šiuos miškus ir ieškojo partizanų. Dar prieš Naručio miškų blokadą siekiant išvengti nereikalingų aukų G. Zimano rūpesčiu puikiai (automatais) apginkluota 17-os Vilniaus geto žydų grupė buvo išsiųsta pietų kryptimi ir apsistojo Voropajevo miškuose. Vokiečiai, valydami šiuos miškus, be jokio pasipriešinimo paėmė žydus partizanus į nelaisvę. Vokiečiams pažadėjus dovanoti gyvybes, žydai išdavė jiems žinomas partizanų slėptuves; žuvo nemažai baltarusių ir lietuvių sovietinių partizanų. Tai buvo didelė žydų partizanų ir G. Zimano nesėkmė, sukėlusi tarp sovietinių partizanų didžiulį pasipiktinimą žydais ir pakursčiusi antižydiškas nuotaikas. Be to, vokiečiai sąmoningai stengėsi jas sustiprinti tarp sovietinių partizanų ir vietos gyventojų, tyčiodamiesi iš žydų kovotojų: suimti žydai buvo vedžiojami už nugaros surištomis rankomis ir ant krūtinių pakabintais automatais. Šį įvykį smulkiai aprašęs sovietinis partizanas Jonas Macevičius (Žaibas) pažymėjo, kad po šio įvykio tarp partizanų „antisemitizmo klausimas dar paaštrėjo“.
Galima daryti prielaidą, kad antisemitizmas ir antižydiškos nuotaikos tarp baltarusių partizanų palengvino G. Zimano (ir kitų Lietuvos sovietinio pogrindžio vadovų) pastangas nukreipti bėgančių iš Vilniaus geto žydų srautą į Rūdninkų girią.
Nuo 1943 m. rugsėjo vidurio Rūdninkų girios raudonųjų partizanų vadai į Maskvą pradėjo siųsti pranešimus apie žydų iš Vilniaus geto atvykimą. M. Miceika (Gabrys) 1943 m. rugsėjo 14 d. pranešė, kad rugsėjo 13 d. atvyko 20 žmonių, ginkluotų „trumpaisiais“ ginklais. M. Afoninas (Petras) rugsėjo 21 d. rašė apie 74 vyrų ir moterų žydų atvykimą, pažymėjo, kad atvykę žydai reikalavo juos priimti į partizanų būrį. M. Afoninas nežinojo, kaip pasielgti, prašė nurodymų iš LPJŠ vadovų Maskvoje. Rugsėjo 24 d. M. Miceika pranešė, kad atvyko 100 žydų, ginkluotų „trumpaisiais“ ginklais, grupėje buvo 20 moterų. M. Miceikos žodžiais, M. Afoninas nesutiko atvykusių žydų priimti į būrį, jis taip pat nežinojo, ką daryti, laukė atsakymo iš Maskvos. Rugsėjo 29 d. M. Miceika pranešė apie dar 97 žydų atvykimą (kartu su jais atvyko ir Vilniaus geto pasipriešinimo kovos štabas); tarp atvykusiųjų buvo daug kovingai nusiteikusių, bet blogai ginkluotų jaunuolių, jie atkakliai reikalavo sprogmenų ir ginklų.
Akivaizdu, kad ir LPJŠ vadovai Maskvoje nežinojo, ką daryti su atvykusiais žydais; jų nuomonės išsiskyrė. A. Sniečkus 1943 m. rugsėjo 23 d. M. Afoninui ir Josifui Nikitinui (Sokolovui) nurodė iš atvykusių iš Vilniaus geto žydų, kruopščiai juos patikrinus, organizuoti nedidelius savarankiškus būrius, kelti jiems partizaninės kovos uždavinius, šiek tiek vėliau, rugsėjo 29 d. - Vilniaus geto žydams organizuoti atskirą bazę, paskirti vadovybę, duoti operatyvius kovos uždavinius, neleisti jiems nieko neveikti.
Įdomu pažymėti, kad atskirų žydų būrių steigimui nepritarė G. Zimanas; tokių būrių steigimą jis laikė „netikslingu dalyku“. Spalio pradžioje jis A. Sniečkaus prašė leisti žydų grupes išskirstyti po anksčiau veikusius ar naujai kuriamus sovietinių partizanų būrius. Tačiau tokiai G. Zimano pozicijai nepritarė LPJŠ viršininko A. Sniečkaus pavaduotojas Danilas Šupikovas. Jo nuomone, žydų partizanų paskirstymas po sovietinių partizanų būrius gali neigiamai paveikti Lietuvos gyventojų nuomonę apie sovietinius partizanus.
Nepalanki buvo ir M. Šumausko pozicija žydų būrių ir žydų partizanų dalyvavimo sovietinio ginkluoto pogrindžio gretose klausimu. Jis 1944 m. pradžioje laiške A. Sniečkui pažymėjo, kad G. Zimano veiklos vietovėse susispietė daug pabėgusių žydų, ir nuogąstavo, kad G. Zimanas daugumos jų nepriimtų į būrius ir neginkluotų, nes tuomet pavirs „žydų partizanų vadu“, o su žydais partizanais esą dabar Lietuvoje labai sunku. (Matyt, ir M. Šumauską buvo paveikę minėti neigiami, nesuderinami su sovietinio partizano vardu žydų partizanų poelgiai bei atitinkamos reakcijos į juos.)
Tuo tarpu žydų skaičius Rūdninkų girioje ir toliau didėjo. Nors jų masinis atvykimas iš 1943 m. rugsėjo 25 d. likviduoto Vilniaus geto nutrūko, žydai ir toliau vyko iš Kauno geto.
Pats G. Zimanas taip pat nenorėjo tapti vien „žydų partizanų vadu“, jis pasisakė už bendrus, „internacionalinius“ būrius. Tokius būrius formuoti buvo tikslingiau politiškai (turėjo rodyti, kad visų tautybių gyventojai kovoja su okupantais, žinoma, už sovietų valdžią); tai turėjo padėti įveikti antisemitizmo apraiškas ir kt. Yra duomenų, kad G. Zimanas netgi siekė sustabdyti ar apriboti žydų srautą į Rūdninkų girią: 1943 m. pabaigoje jis A. Sniečkaus prašė uždrausti Kauno sovietinio pogrindžio vadovams siųsti į partizanų būrius ginkluotus žmones iš Kauno geto, siūlė ištrūkusiems iš Kauno geto žydams kurtis pas gyventojus kaimuose.
Vis dėlto sprendžiant žydų įtraukimo į sovietinį ginkluotą pogrindį organizacinius klausimus iš pradžių vadovautasi LPJŠ viršininko A. Sniečkaus nuomone ir požiūriu: spalio mėnesį Rūdninkų girioje iš Vilniaus geto žydų turėjo būti sudaryti 4 būriai po 65 žmones kiekviename (būriai pavadinti „Mirtis fašizmui“ (vadas Šlioma Brandtas), „Keršytojas“ (vadas Aba Kovneris), „Kova“ (vadas Aronas Aronovičius), „Už pergalę“ (vadas Šmuelis Kaplinskis)). Tačiau žydai partizanai „netilpo“ į 4 suformuotus būrius, daug jų buvo ir kituose Rūdninkų girioje veikusiuose būriuose. Kauno geto žydai buvo telkiami atskirame būryje „Mirtis okupantams“.
LPJŠ vadovai Maskvoje ir į Rūdninkų girią atvykę raudonųjų partizanų vadai nebuvo nusistatę prieš žydus, juo labiau prieš žydų partizanus, kovojusius sovietiniame pogrindyje. Kai kurie iš jų buvo susigyvenę su žydais dar komunistiniame pogrindyje nepriklausomos Lietuvos laikais. Nacių okupacijos metais lietuvių ir žydų komunistai tęsė iš esmės tą pačią bendrą kovą, tik priešas buvo daug pavojingesnis, o kova - nepalyginamai rūstesnė. Dėl tragiško likimo žydų tauta sulaukė lietuvių komunistų užuojautos, sovietinio pogrindžio vadovai lietuviai smerkė antisemitizmą ir kovojo su jo apraiškomis. Lietuvos sovietinio partizaninio karo istorijoje nėra užfiksuota ryškių antisemitinių reiškinių, juo labiau žmonių nužudymo faktų, kokių buvo Baltarusijoje (tai rodo jau cituoti M. Šumausko žodžiai, smerkiantys elgesį su žydais baltarusių partizanų būriuose). Tokių vertinimų galima pateikti ir daugiau. Antai kai M. Afoninas 1944 m. pavasarį A. Sniečkui pranešė, kad nuo netikėtos žydų partizanų iš būrio „Mirtis okupantams“ ugnies buvo sunkiai sužeistas partizanas Bevardis (Jonas Čiulada), A. Sniečkus jam priekaištavo: „Netaktiškai elgiatės išskirdami tik žydus kaip nelaimingų atsitikimų kaltininkus“.
Raudonųjų partizanų vadovai Lietuvoje (neišskiriant ir paties G. Zimano) kratėsi jų vadovaujamo pogrindžio žydiškumo įvaizdžio pirmiausia dėl politinių priežasčių. Nacionaline sudėtimi daugiausia žydiška buvo 1942 m. sovietiniame užnugaryje suformuota Raudonosios armijos 16-oji lietuviškoji šaulių divizija. 1943 m. rudenį Rytų ir Pietryčių Lietuvoje tokiu pradėjo darytis ir besiplečiantis sovietinis ginkluotas pogrindis (Rūdninkų girioje jis iš esmės tokiu ir tapo). Viena iš šio reiškinio „blogybių“ buvo ta, kad ji atitiko kertinius vokiečių propagandos teiginius apie žydų vaidmenį „už Stalino pečių“.
Matyt, daugiausia tokiais motyvais nuo 1944 m. pradžios pradėta vykdyti žydų partizanų būrių reorganizacija, sugrįžta prie G. Zimano siūlymo organizuoti „internacionalinius“, mišrius, daugiataučius būrius. Siekiant sovietinį pogrindį „sulietuvinti“ būrių vadai žydai pakeisti vadais lietuviais. Beje, reorganizacijos priežastimi bent iš dalies galėjo būti ir tam tikri neigiami žydų būrių veiklos aspektai. A. Sniečkus 1944 m. pavasarį M. Miceikai ir M. Afoninui nurodė: „Iš [Raudonosios armijos] žvalgybos valdybos pasiekė žinios, kad kai kurie žydų būriai marodieriauja, atiminėja iš gyventojų auksą, laikrodžius, medžiagas ir kitą turtą. Patikrinkite ir jeigu pasitvirtins, reikia patraukti atsakomybėn marodieriavimo iniciatorius, didžiausius piktavalius sušaudyti nepaisant tautybės. Mes buvome nurodę žydus išskirstyti po visus būrius“.
Nors ir mėginta daryti reorganizacijas, imtis „kosmetinio“ pobūdžio priemonių siekiant „sulietuvinti“ sudarytus iš žydų (ir buvusių karo belaisvių) būrius, padėtis iš esmės mažai kuo keitėsi. Lietuvos sovietinio partizaninio judėjimo „lopšyje“ - Rūdninkų girioje nuo 1943 m. rudens žydai partizanai sudarė didžiausią nacionalinę grupę (žr. lentelę 144 p.).
Antrą pagal didumą Rūdninkų girios sovietinių partizanų grupę sudarė buvę Raudonosios armijos kariai, pabėgę vokiečių karo belaisviai, tautybės atžvilgiu – rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, apskritai rusakalbiai. Lietuvoje įkurdintose karo belaisvių stovyklose (Kaune, Vilniuje, Alytuje, Šiauliuose ir kitur) ir jų filialuose buvo laikomi ir marinami badu tūkstančiai karo belaisvių. 1943 m. vis labiau ryškėjant nacistinės Vokietijos pralaimėjimui, artėjant frontui, karo belaisviai ėmė bėgti iš karo belaisvių stovyklų, iš darbų pas ūkininkus, iš karo belaisvių transportų, siunčiamų per Lietuvą darbams į Vokietiją ir kt. Į partizanų būrius pradėjo telktis anksčiau pabėgę ir besislapstantys karo belaisviai, asmenys, dezertyravę iš vokiškų karinių formuočių.
Tik trečią, labai nedidelę Rūdninkų girios sovietinių partizanų grupę sudarė vietos gyventojai - lietuviai ir lenkai.
Rūdninkų girioje veikusių raudonųjų partizanų skaičius ir nacionalinė (pagrindinių tautybių) sudėtis matyti iš pateikiamos lentelės. Žmonių skaičius būriuose dažnai keitėsi, taigi ir jų nacionalinė sudėtis nebuvo pastovi (apskritai sovietiniai šaltiniai, atspindintys būrių nacionalinę sudėtį, yra negausūs ir prieštaringi). Iš būrio „Mirtis okupantams“ 1944 m. kovo mėnesį buvo išskirti 2 būriai (Vlado Barono ir „Pirmyn“, kiekviename būryje buvo po 50 žmonių) ir išsiųsti į Kazlų Rūdos miškus, būryje „Už tėvynę“ palyginti daug lietuvių atsirado tik paskutiniais vokiečių okupacijos mėnesiais ir kt. Lentelėje trūksta duomenų apie Margirio būrio nacionalinę sudėtį; oficialiais LPJŠ duomenimis, 1944 m. pavasarį jis buvo išformuotas.
Rūdninkų girioje veikusių sovietinių partizanų būrių skaičius ir nacionalinė sudėtis (1944 m. liepos mėn.)
Būrio pavadinimas
Lietuviai
Rusai
Žydai
Kiti
Iš viso
„Mirtis fašizmui“
5
16
39
–
60
„Keršytojas“
1
5
100
–
106
„Už pergalę“
1
5
106
7
119
„Kova“
2
16
58
–
76
„Už tėvynę“
29
87
19
–
135
„Išlaisvintojas“
5
89
18
–
112
„Laisvoji Lietuva“
1
38
54
–
93
„Pergalė“
5
58
20
–
83
„Perkūnas“
9
75
37
–
121
„Mirtis okupantams“
3
104
51
6
164
A. Mickevičiaus
15
38
14
21
88
G. Zimano pranešimai į Maskvą rodo, kad 1943 m. lapkričio viduryje Rūdninkų girioje veikė 9 būriai, juose buvo 460 žmonių, ginkluotų – 140; gruodžio pabaigoje – 12 būrių, iš viso 650 žmonių, ginkluotų – ne daugiau kaip 50 proc.; 1944 m. kovo viduryje – 13 būrių, iš viso apie 1 tūkst. žmonių.
Be G. Zimanui pavaldžių partizanų, Rūdninkų girioje veikė Raudonosios armijos generalinio štabo, SSRS NKVD–NKGB grupės, į girią skverbėsi baltarusių sovietiniai partizanai. Įvairių kitų šaltinių duomenimis, 1944 m. pavasarį girioje buvo apie 2 tūkst. partizanų ir besislapstančių žmonių.
Pateikta plati medžiaga apie Rūdninkų girios raudonųjų partizanų nacionalinę sudėtį, skaičių ir kt. byloja apie įvairaus pobūdžio priežastis ir aplinkybes, sudariusias sąlygas didžiulei priešpriešai ir konfliktui tarp raudonųjų partizanų ir vietos gyventojų atsirasti ir suvešėti. 1943 m. rudenį Rūdninkų girioje per trumpą laiką stichiškai susikoncentravus palyginti dideliam skaičiui žmonių, jų egzistencijos palaikymas, visas materialinis aprūpinimas ėmė gulti ant vietos gyventojų, pirmiausia valstiečių, pečių.
Raudonieji partizanai Lietuvoje maisto produktų iš sovietinio užnugario apskritai beveik niekada negavo, o G. Zimano vadovaujami Rūdninkų girios partizanai nuo 1943 m. ankstyvo rudens iki 1944 m. balandžio pradžios negavo ir jokios ginkluotės bei šaudmenų. Dėl to Pietryčių Lietuvos kaimai ar atskiros sodybos buvo puolamos ne tik siekiant apsirūpinti maistu, bet ir ginkluotis iš kaimų savisaugininkų ir kitų asmenų atimtais ginklais (šie ginklai iš esmės tapo pagrindiniu raudonųjų partizanų ginklavimosi šaltiniu). Išsimaitinimo ir apsiginklavimo poreikiai lėmė dažnas ir dideles maisto paruošų bei kitokias operacijas, kurios toli gražu ne visada buvo sėkmingos.
Antai 253-iojo lietuvių savisaugos bataliono Rakliškių atsparos punkto kariai, 1944 m. sausio pradžioje surengę pasalą prie Posol (Pasalio?) kaimo, iš sovietinių partizanų atėmė 5 karves, 16 avių, 3 kiaules, per susišaudymą užmušti 6 arkliai. Atimti gyvuliai grąžinti jų savininkams, nes paaiškėjo, kad jie – mažažemiai valstiečiai, turėję tik po 1 arklį.
Kita vertus, sovietinio partizaninio gyvenimo vidaus raida ir logika reikalavo kovoti aktyvią ginkluotą (idėjinę) kovą, tačiau nepajėgiant kovoti su rimtesniu priešu - vokiečių ir lietuvių karinėmis ir policijos pajėgomis, sovietinių partizanų veiksmai nukrypo į silpniausią „priešo“ grandį – kaimų savisaugas, kurios sovietinių partizanų būrių ataskaitose dažnai skambiai vadintos „priešo garnizonais“. Kaip matyti iš Rūdninkų girioje veikusių būrių ataskaitų, jų sėkmingai įvykdyti „kovos veiksmai“ dažniausiai buvo įvairios paruošos, o tikrieji kovos veiksmai dažnai likdavo neįvykdyti.
Raudonųjų partizanų terorizuojami Pietryčių Lietuvos kaimai ginklavosi ir stengėsi nuo jų gintis. Susidarė tarsi užburtas priešiškumo, neapykantos ir tarpusavio konfliktų ratas.
Politiniu atžvilgiu Rūdninkų girios apylinkėse atsirado didžiulė disproporcija tarp sovietinio ginkluoto pogrindžio dalyvių gausos ir jo populiarumo bei atramos tarp vietos gyventojų. Dalyvių nacionaline sudėtimi gana margas sovietinis pogrindis niekur Lietuvoje nebuvo populiarus dėl savo politinių ir socialinių kovos tikslų, vietos gyventojai jo aktyviau ir plačiau nerėmė. Šis pogrindis Lietuvoje gynė SSRS politinius valstybinius interesus, veikė kaip naujos sovietinės okupacijos siekianti jėga, šių tikslų siekusi įvairiomis, net ir represinėmis, nusikalstamomis priemonėmis.
Tačiau tai, kad absoliučią jo dalyvių daugumą ir pagrindą Pietryčių Lietuvoje sudarė dvi žiauriausiai vokiečių okupacijos metais terorizuotos žmonių kategorijos – žydai ir sovietiniai karo belaisviai (daugiausia rusai), padėtį dar labiau komplikavo ir skatino abipusį priešiškumą. G. Zimano ir kitų vadų atsinešta į Rūdninkų girią aktyvios kovos taktika rado palankią terpę būtent tarp sovietinio ginkluoto pogrindžio dalyvių žydų ir buvusių raudonarmiečių, karo belaisvių.
Sovietinio pogrindžio dalyvių žydų santykiai su lietuviais (ir lenkais) buvo sudėtingi, nes patyrę tragišką holokausto aukų lemtį, visaip terorizuoti žmonės buvo linkę į radikalius veiksmus ir turėjo jiems daug psichologinių motyvų, taip pat ir gintis bandžiusių kaimų savisaugininkų atžvilgiu.
Raudonieji partizanai, buvę vokiečių karo belaisviai, buvo sovietiniai žmonės, išaugę ir subrendę komunistinės santvarkos ir ideologijos sąlygomis, tokioje aplinkoje, kurioje nebuvo vietos tolerancijai, pagarbos privatinei nuosavybei, prigimtinėms žmogaus teisėms. Jie veikė šiurkščia ginkluota jėga, smurtu ir prievarta, kartais laikydamiesi šovinistinių, didžiarusiškų pozicijų, net nesidangstydami kovos dėl politinio ir socialinio lietuvių tautos ir Lietuvos „išvadavimo“ idėjomis. Jų aktyvumą ir agresyvumą stiprino ir noras išpirkti savo kaltę „socialistinei tėvynei“ už pasidavimą priešui, tarnavimą jam vokiečių karinėse ir policinėse formuotėse. Buvusių karo belaisvių, tapusių raudonaisiais partizanais, atsiminimuose pasitaiko teiginių apie „apsiginklavimą iki dantų“, kovą su įvairiais „fašistais“ – „lietuvių šauliais“, policininkais, naikinimą visų, kurie ėjo prieš sovietų valdžią, sovietinę liaudį, „rusų liaudies reikalą“, „kėsinosi į šventąją Rusijos žemę“ ir pan.
Kad sovietinis ginkluotas pogrindis apskritai yra svetimas vietos gyventojams ir dėl to kyla problemų, suprato ir jo organizatoriai bei vadovai. Praėjus daugiau kaip 20 metų po karo G. Zimanas apie savo bendražygį M. Afoniną ir jo partizanavimą Rūdninkų girioje rašė: „…jeigu žmogus, gimęs ir augęs Lietuvoje, turėjo vilčių, kad tas ar kitas senas draugas, giminė parems jį (nors tos viltys dažnai nepasiteisindavo, tas, kuris gražiai šypsojosi tarybiniais metais, okupacijos laiku kartais kalbėti nenori, iš tolo neprisileidžia), tai apie ką galėjo galvoti žmogus, kuris tik vienerius metus gyveno Lietuvoje, kuris neturi nei giminių, nei gerų pažįstamų? Afoninui šie klausimai buvo dar opesni. Jis nemokėjo vietinių kalbų - nei lenkų, nei lietuvių, negalėjo per metus dargi gerai ištirti sąlygas“.
LPJŠ viršininkas A. Sniečkus ne kartą sovietinio ginkluoto pogrindžio vadovams rekomendavo būtinai įtraukti į darbą daugiau vietos gyventojų, kad jis taptų populiaresnis, nes žydams ir sovietiniams karo belaisviams esą sunku patraukti paskui save vietos gyventojus ir kt. Tačiau šias rekomendacijas jiems labai sunkiai sekėsi įgyvendinti.
Kokia padėtis buvo 1943 m. rudenį Rūdninkų girioje susikūrusiuose žydų būriuose, matyti iš būrio „Už pergalę“ istorijos. Joje rašoma: „Nebuvo ginklų, nebuvo maisto, žmonės neturėjo kuo apsirengti, bet, nepaisydami bado ir šalčio, išėjo prie plento ir nutraukė ryšį tarp Vilniaus ir Gardino“. Tai buvo pirmoji užduotis; ją įvykdžius, apsirūpinta maisto produktais aplinkiniuose kaimuose. Vėliau štabas iškėlė uždavinį ginkluotis ir verbuoti žmones. Žmonių verbuoti į Vilnių pasiųsta viena partizanė, buvo paskirti žmonės, kurie užmezgė ryšius su kaimais siekiant nustatyti, kas apsiginklavusiuose kaimuose turi ginklų. Tai nustačius, buvo paskirti žmonės ir jiems duota užduotis atimti ginklus „plikomis rankomis“. „Nepaisydami sunkumų, rizikuodami gyvybėmis neginkluoti žmonės „plikomis rankomis“ išėjo ir agitacijos bei propagandos priemonėmis gavo ginklų“. Apsiginklavę kaimai šio būrio istorijoje vertinami kaip vienas didžiausių pavojų ir kliūčių partizanams vykdyti „kovines užduotis“, kurios esą vis dėlto buvo vykdomos.
Šis epizodas rodo, kokia sunki padėtis buvo žydų partizanų būriuose, tačiau jis neatspindi pačių konfliktų dramatizmo ir jų sukeltos įtampos bei neapykantos tarp konflikto dalyvių. G. Zimanas, vos atvykęs į Rūdninkų girią ir susidūręs su priešišku vietos gyventojų nusistatymu, kurio, matyt, nepatyrė partizanaudamas Baltarusijoje, rašė: „Ar šiaip, ar taip, paruoša yra dabar čia mums kovos uždavinys, kuriam mes kiekvieną kartą turim ruoštis kaip į mūšį“.
Atvirai, ciniškai, vaizdžiai apie tokius konfliktus, ginklų ir maisto atiminėjimą iš Pietryčių Lietuvos valstiečių, jų terorizavimą (beje, laikydamasis lietuvio - sovietinio partizano istoriškai nerealių pozicijų, kad visa lietuvių tauta dalyvauja „visaliaudinėje“ kovoje su fašistiniais okupantais) rašė savo atsiminimų knygose ir nepaskelbtuose, archyvuose išlikusiuose rašiniuose buvęs sovietinis partizanas Albertas Barauskas (iš visų sovietinių partizanų jis bene daugiausia skyrė dėmesio konfliktui su kaimų savisauga).
Viename iš A. Barausko aprašytų epizodų jis ir jo „kovos draugai“ terorizuoja pasipriešinusį valstietį jo motinos, žmonos, kelių mažų vaikų akivaizdoje, reikalaudamas atiduoti ginklą: „Uždrožiau jam į ausį. Susvyruoja. Rėžiu antrą kartą, atsisėda. Duok ginklą, sakau. Neturiu, atsako tvirtu, kietu balsu. Žmona puola ant kelių, berdama šuns ašaras, prašo: nemuškite jo, jis „brauniko“ neturi. Vaikučiai išsigandę guli lovoje įsikniaubę į pagalvius. Gaila žiūrėt. Už ką jie privalo mūsų bijoti, ar už tai, kad mes, lietuviai, užėjom ginklą paimti? Ne. O tik už tai, kad jų tėvas į mus šaudė ir norėjo pabėgti, pranešti ginkluotam kaimui R. Užsidegė bolševikiški jausmai. Įsakau vyrams duoti į kaulus pardaviko skūrai“. Valstietį mušti liaujamasi, kai jis sutinka atiduoti ginklą ir keletą šovinių: „Jauna, graži žmona stovi išsigandusi. Senutės rankose dreba balana, o tėvynės išdavikas sėdi ant suolo apdaužytas kaip šuo ir laukia sušaudymo“. Aplaužytais šonkauliais valstietis paliekamas gyvas, raudonieji partizanai esą žmonių nešaudo, jiems „pakanka vokiečių“. Išeidami sovietiniai partizanai neva net atsisako jiems siūlomų lašinių ir sviesto, atseit jis nesąs vertas, kad „dori partizanai“ valgytų jo maistą.
Panašų epizodą aprašo ir kitas buvęs sovietinis partizanas, A. Barausko bendrapavardis, būrio „Dainavos partizanas“ vadas Juozas Barauskas. Pasak jo, nakvojant kaimuose pasitaikydavo įdomių ir juokingų įvykių. Kartą prisibeldę pas vieną valstietį raudonieji partizanai pamatė tokį vaizdą: visi sugulę ant grindų „lyg prieš mirtį“, šeimininko žmona ir dukros vienmarškinės, puola kojų bučiuoti, kažko maldauja. Atsitokėjusios moterys aiškino, kad „buržuaziniai nacionalistai“ jiems prikalbėję nebūtų dalykų apie sovietinius partizanus, esą jie žudo, pjauna, kankina.
Būrio „Mirtis okupantams“ partizanė Sara Ginaitė-Rubinsonienė savo atsiminimų knygoje aprašo 1943 m. gruodžio pabaigoje partizanų vykdytą „ūkinę užduotį“: pasibeldus į nurodytos trobos langą, išsigandę šeimininkai uždegė balanas ir atidarė duris. Pareikalauta atnešti duonos, lašinių, druskos, liepta atidaryti tvartą ir atvesti karvę. Šeimininkas neskubėjo, todėl vienas partizanas pats atidarė tvarto duris ir išvedė karvę. Toliau autorė rašo: „Aš norėjau kuo greičiau išeiti iš trobos, nematyti šeimininkų žvilgsnių, negirdėti jų aimanų ir prašymų…“
Kalbant apie raudonųjų partizanų konfliktą su kaimų savisaugininkais, apskritai Pietryčių Lietuvos valstietija, negalima nematyti ir jį stabdžiusių bei švelninusių aplinkybių. Atvira ginkluota kova raudoniesiems partizanams buvo politiškai nenaudinga, kenkė jų, kaip sovietų valdžios atstovų, „autoritetui“, nes jų veikla vertinta kaip turinti didžiulę reikšmę sovietų valdžios Lietuvoje ateičiai. 1943 m. komunistų partijos ir sovietinio pogrindžio vadovai kėlė uždavinį kurti platų antifašistinį frontą, įtraukti į kovą ne tik „darbo žmones“, bet patraukti į savo pusę ir kitus okupuotos Lietuvos visuomenės sluoksnius, kad okupantai kuo mažiau galėtų jais pasinaudoti.
1943 m. lapkričio viduryje, susikūrus ginkluotai savisaugai, A. Sniečkus sovietinio pogrindžio vadovams Lietuvoje aiškino: „Reikia veikti taip, kad gyventojai žinotų, jog partizanai neliečia Lietuvos valstiečių, nes Lietuvos valstiečiai patys remia partizanus; partizanai daužo vokiškus kolonistus ir padedančius vokiečiams bjaurius išdavikus. Reikia griežtai kovoti savo eilėse prieš tą nesusipratusį elementą, kuris nesuprasdamas mūsų taktikos kartais gali paliesti ramius Lietuvos valstiečius. Priešingai, reikia veikti taip, kad iš sudaužyto kokio kolonisto dvarininko ar gyventojų neapkenčiamo vokiečių berno galėtų pasinaudoti ir patys valstiečiai“.
G. Zimanas, matyt, ir pats stengėsi vykdyti tokias direktyvas iš Maskvos; be abejo, jis gerai suprato, kad kovoti su Pietryčių Lietuvos valstietija ir jos ginkluotomis struktūromis - kaimų savisaugomis yra politiškai nenaudinga ir žalinga. 1944 m. pradžioje jis A. Sniečkui rašė apie nenorą „kariauti su gyventojais“, bet, deja, alternatyvų ginkluotai kovai su kaimų savisaugininkais nematė: esą apsiginklavusių kaimų negalima palikti ramybėje, nes „jie gali sudaryti mums tokią padėtį, kad mes nosies neiškišime niekur“; „jei mes į juos nevažiuojame, nieko iš jų neimame, valstiečiai gali pradėti galvoti, kad tik pakanka apsiginkluoti ir „sargybauti“, ir partizanai neatvažiuos“. Todėl esą sovietiniai partizanai turi stoti į kovą su tokiais kaimais. G. Zimanas minėjo vieną „dar iš rudens“ sudegintą kaimą į pietus nuo savo bazės Rūdninkų girioje.
DARŽININKŲ KAIMO UŽPUOLIMAS
G. Zimano minimas pirmasis 1943 m. rudenį Pietryčių Lietuvoje raudonųjų partizanų užpultas ir nuo jų baudžiamosios akcijos nukentėjęs kaimas buvo Valkininkų valsčiaus Daržininkų kaimas. Daržininkai ir Dargužiai Valkininkų valsčiuje buvo didžiausi, grynai lietuviški kaimai; tarpukariu jie buvo valdomi lenkų valdžios. 1934 m. Daržininkuose gyveno 247 gyventojai.
Vokiečių okupacijos laikotarpis iki 1943 m. rudens Rūdninkų girios pietvakariniame pakraštyje įsikūrusiuose Daržininkuose nebuvo ramus. Kaime apsilankydavo netoliese (Valkininkuose, Naujųjų Naniškių kaime) dislokuotų nedidelių įgulų vokiečių, latvių kareiviai, kaimo jaunimui grėsė išvežimas darbams į Vokietiją. Iškilus pavojui žmonės bėgdavo slėptis į girią, kartais ten ir nakvodavo. Kaimo žmonės gerai atsiliepia apie represines akcijas turėjusius vykdyti latvių kareivius: šie įspėdavo apie pavojus, pasiųsti vykdyti darbams renkamų žmonių gaudynes pašaudydavo, patriukšmaudavo, tačiau žmonių sugauti nesistengė. Iš didelio Daržininkų kaimo tik vienas žmogus paimtas darbams, bet ir jam pasisekė pabėgti.
1943 m. kaime pradėjo rodytis raudonieji partizanai, jų apsilankymai tapo vis dažnesni, jie reikalavo ne tik maisto, bet ir drabužių, atiminėjo įvairų turtą, net vaikų drabužius. Įtampa ir priešprieša tarp raudonųjų partizanų ir Daržininkų kaimo didėjo. Ginkluota savisauga Daržininkuose, matyt, susikūrė tuoj pat – 1943 m. rugsėjį ar spalio pradžioje, kai tik vokiečiai leido jai kurtis. Jos susikūrimui įtakos turėjo ne vien materialiniai, savo ir kaimo bendruomenės turto gynimo, bet ir kiti – patriotiniai, psichologiniai motyvai.
Valkininkų apylinkių lietuviškuose kaimuose buvo gyvos 1920 m. nepriklausomybės kovų su bolševikais ir lenkais idėjos, žmonių visuomeniniam aktyvumui įtakos turėjo beveik du dešimtmečius trukusi lenkų okupacinės valdžios tautinė ir kultūrinė priespauda. Kai 1939 m. Vilnija sugrįžo Lietuvai, suklestėjo tautinis ir kultūrinis gyvenimas; jis nutrūko dėl 1940-ųjų sovietinės okupacijos, bet vėl atsigavo vokiečių okupacijos metais. Vokietmetis, nors ir nelengvas, prieštaringas, apskritai buvo palankus lietuviškai veiklai. Iškilus sovietų partizanų pavojui, jos raiškos sudedamoji dalis buvo vietinės, lietuviškos ginkluotos savisaugos kūrimas ir jos vykdytos savigynos priemonės.
Kaip matyti iš A. Barausko atsiminimų (ir žmonių liudijimų), Daržininkų kaimo ginkluotą savisaugą organizavo ir jai vadovavo atsiųstas lietuvių policijos tarnautojas Meškutis, kilęs iš Dieveniškių apylinkių. Iš vietos gyventojų ją padėjo organizuoti Motiejus Žydelis, Stasys Toliavaiša ir kiti vyresnio amžiaus kaimo vyrai. Kaimo savisaugos, veikusios pagalbinės policijos teisėmis, branduolį sudarė apie 15 vyrų, jos būstinė buvo įsikūrusi Stašio, vėliau, kaimą iš dalies sudeginus, Kazlausko sodyboje. Kaimo sargybą iš eilės, pagal iš anksto sudarytą grafiką ėjo visų kaimo sodybų vyrai. Daržininkų kaimo savisaugos (savigynos) veikloje iš viso galėjo dalyvauti apie 50–60 vyrų.
Ginkluotas konfliktas tarp kaime susikūrusios ginkluotos savisaugos ir raudonųjų partizanų įsižiebė labai greitai. Anot A. Barausko, 1943 m. spalio pradžioje atėjusiai iš Baltarusijos miškų į Rūdninkų girią nemažai, apie 40 partizanų grupei greit baigėsi maistas, reikėjo skubiai išvykti pas valstiečius ir jo gauti „iš pradžių bent ligoniams“. Pagal A. Barausko išdėstytą įvykių versiją, 1943 m. spalio pradžioje (iš tikrųjų spalio viduryje) naktį Daržininkų savisaugininkai nušovė į kaimą maisto atėjusių septynių ginkluotų raudonųjų partizanų grupės vadą, viršilą desantininką Antaną Michalkevičių (Nerį). Nors A. Barauskas nerašo apie partizanų grupės veiksmus, iš jo pasakojimo matyti, jog kaimo kiemuose „supokšėjus šūviams“ jai teko bėgti, net palikus žuvusį kovos draugą. Negana to, vėliau sužinota, kad kaimo savisaugininkai labai nepagarbiai elgėsi su jo palaikais: pasak A. Barausko, nušauto partizano lavonas buvo pririštas prie arklio ir tampytas po kaimą, o „kai gyventojai iki soties prisibaisėjo šiuo reginiu“, jis nutemptas į galulaukio balą. Tokia „patyčia iš žmogaus“ ir žinia apie partizano žūtį „lyg verdančiu vandeniu perpylė“ Rūdninkų girios partizanus. A. Barauskas Rūdninkų girios partizanų vardu parašęs ir per ryšininką Meškučiui pasiuntęs protesto laišką. (Taip prasidėjo beveik iki pat vokiečių okupacijos pabaigos trukusi savotiška „diplomatija“ tarp raudonųjų partizanų ir Daržininkų kaimo – „susirašinėjimas“, atstovų susitikimai ir kt.)
Praėjus daugeliui metų A. Barauskas savo atsiminimuose apie sovietinių partizanų santykius su Daržininkų kaimu ir juos atspindinčius įvykius rašė vaizdžiai, tirštindamas spalvas, juos dramatizuodamas ir laisvai interpretuodamas. Tačiau santykių esmę jis atskleidė neabejotinai teisingai: Daržininkų kaimas nebuvo svetingas Valkininkų apylinkėse savo veiklą plečiantiems raudoniesiems partizanams. Kruvinas incidentas ir partizano žūtis kaime 1943 m. spalio viduryje sukomplikavo susikūrusios ginkluotos savisaugos ir viso kaimo santykius su raudonaisiais partizanais. Galima manyti, kad įvykiai Daržininkuose sujaukė raudonųjų partizanų vadovybės Rūdninkų girioje rengtus kovos su besiginkluojančiais kaimais planus ir priemones (pirmiausia planuota pulti Dargužių kaimą), jie pagreitino baudžiamųjų ginkluotų akcijų vykdymą.
Įdomu pažymėti, kad apie raudonojo partizano žūtį Daržininkuose G. Zimanas tuoj pat, nedelsdamas 1943 m. spalio 18 d. radiograma pranešė į Maskvą LPJŠ viršininkui A. Sniečkui. Jis savaip aiškino kruvino incidento aplinkybes: „Daržininkų kaime vietos savisaugos būriui užpuolus mūsų paruošėjų grupę, žuvo Neris“.
Duomenys apie raudonųjų partizanų pasirengimą baudžiamajai akcijai prieš Daržininkus, jos vykdymą ir rezultatus (kaip ir kitų kaimų puolimo atvejais) sovietinių partizanų dokumentuose labai fragmentiški, šabloniški, prieštaringi. Neaiškūs kaimo puolimo tikslai, nežinia, ar siekta sudeginti visą kaimą, ar įvykdyti tik riboto žiaurumo baudžiamąją akciją siekiant pagąsdinti ir sutramdyti kaimo savisaugininkus. Kaip matyti iš raudonųjų partizanų šaltinių, Daržininkų kaimas užpultas 1943 m. lapkričio 3-iosios naktį į 4-ąją. Galima spėti, jog kaimo puolimo akcija buvo siejama su artėjančiomis „didžiosios spalio socialistinės revoliucijos“ 26-osiomis metinėmis: jas Rūdninkų girios raudonųjų partizanų vadai, puoselėdami „revoliucines tradicijas“, pagal galimybes siekė paminėti „koviniais žygdarbiais“.
Daržininkuose įvykdytos baudžiamosios akcijos rezultatai sovietiniuose šaltiniuose vertinami nevienodai, prieštaringai. Kai kuriuose iš jų teigiama, kad kaimo savisauga buvo sutriuškinta, o kaimas sudegintas ir sunaikintas. Iš to galima spręsti, kad vis dėlto siekta susidoroti su kaimu, jį sudeginant ir sunaikinant. Kituose sovietinių partizanų šaltiniuose kalbama tik apie dalinį kaimo sunaikinimą (sudeginimą). Būtent tokie kaimo puolimo rezultatai užfiksuoti ir G. Zimano 1943 m. lapkričio 22 d. radiogramoje A. Sniečkui: „Lapkričio 4 d. Margirio ir „Perkūno“ būrių grupė, vadovaujama Greito, iš dalies sudegino Daržininkų kaimą, kuriame savisaugininkai nušovė Nerį“. Kaip matyti iš radiogramos datos, G. Zimanas apie Daržininkų užpuolimą neskubėjo informuoti A. Sniečkų Maskvoje.
Neabejotina, kad raudonieji partizanai Daržininkus sudegino tik iš dalies. Deja, sovietiniuose šaltiniuose tikslesnių, konkretesnių duomenų apie kaimui padarytus materialinius nuostolius ar žmonių aukas nėra.
Baudžiamąją akciją vykdžiusiems raudoniesiems partizanams iš Margirio ir „Perkūno“ būrių vadovavo A. Barauskas (Greitas); matyt, jam padėjo buvęs Raudonosios armijos politinis darbuotojas, karo belaisvis, „Perkūno“ būrio štabo viršininkas Sergejus Moliakovas. Šie būriai (o ne Rūdninkų girioje besiformuojantys žydų būriai) puolant Daržininkus buvo pagrindinė sovietinių partizanų jėga, jie buvo sudaryti daugiausia iš atvykusių per fronto liniją desantininkų ir sovietinių karo belaisvių. Pažymėtina tai, kad tarp Daržininkus puolusių raudonųjų partizanų, matyt, buvo žmonių, turinčių represinių, baudžiamųjų akcijų vykdymo patirties, dalyvavusių sovietinių baltarusių partizanų akcijoje 1943 m. rugpjūtį Naručio miškuose nuginkluojant ir likviduojant lenkų partizanų Antonio Burzynskio (Kmitico) būrį (sušaudyta apie 50 lenkų).
Baudžiamoji akcija prieš Daržininkus (nors kaimo pavadinimas ir neminimas) neabejotinai aprašyta A. Barausko 1944 m. ataskaitoje-atsiminimuose „Savisaugininkų kaimo puolimas“. Tai bene vienintelis nemažos apimties dokumentas raudonųjų partizanų kovos su ginkluota kaimų savisauga tema; jame gana plačiai ir išsamiai, nors ir beletrizuotai, iškreiptai, tendencingai, su daugybe fantazijos elementų ir išsigalvotų detalių aprašyta raudonųjų partizanų baudžiamoji akcija prieš jiems besipriešinantį kaimą. Vieno iš raudonųjų partizanų vadovų, veikusių Pietryčių Lietuvoje, A. Barausko atsiminimai vertingi ir kitu atžvilgiu: sovietmečiu istorinėje propagandinėje literatūroje ir visuomenės sąmonėje įvairiomis priemonėmis buvo formuojami vienpusiški praeities vaizdiniai vien apie „fašistinių okupantų“ Lietuvoje sudegintus kaimus (Pirčiupius ir kt.), jų žmonių aukas ir patirtas kančias. A. Barauskas, siekdamas pasigirti ir iškelti savo vaidmenį sovietiniame ginkluotame pogrindyje Pietryčių Lietuvoje, pats to nenorėdamas praplečia ir papildo šiuos vienpusius vaizdinius vaizdiniais apie raudonųjų partizanų degintus, įvairiai kitaip terorizuotus Pietryčių Lietuvos kaimus, jų savisaugininkų žūtbūtinę kovą. Šie istorijos reiškiniai, deja, buvo tokie pat skaudūs kaip ir vokiečių okupantų deginti kaimai Lietuvoje. Todėl verta pateikti platesnį A. Barausko ataskaitos-atsiminimų atpasakojimą su autoriaus reikšmingiausiomis detalėmis ir būdingesniais pasakymais, vertinimais ir kt., kurie atskleidžia jo ir kitų sovietinių partizanų požiūrį į kovą su kaimų savisaugomis, tos kovos realijas.
A. Barauskas rašo, jog „matant rimtą pavojų iš kaimo N.“ buvo sukviesta visų būrių vadovybė pasitarti, ką daryti „su kaimo gyventojais“. Nutarta kaimą sudeginti, bet pirma parašyti laišką, reikalaujantį sudėti ginklus ir palaidoti žuvusį partizaną „kaip pridera“. Įteikus laišką, kaimo gyventojai partizaną palaidojo kapinėse, o į kitus reikalavimus „nieko nepaisydami“ atsakė: „Ginklų nesudėsim, jūs pas mus ir mūsų apylinkėje nevaikščiokit - šaudysim“.
Gavę „visai aiškų“ atsakymą, raudonieji partizanai pradėjo vykdyti nutarimą sudeginti kaimą. Komisaras I. (G. Zimanas?) operacijai vadovauti paskyrė A. Barauską. Kadangi labai trūko šaudmenų (A. Barauskas vartoja įdomų pasakymą: buvęs „labai trumpas ir siauras šaudmenų klausimas“), turėta daug vargo, kol jų „prisikalėdota“. Susitarus su kaimyniniais būriais dėl pagalbos ginklais ir „gyvąja jėga“, laukta numatytos operacijai dienos.
Operacijos dieną partizanai valė ginklus, tikrino šovinius - „rengėsi mūšiui“. Apie l2 val. visi buvo išrikiuoti, A. Barauskas pranešė apie išvykimą vykdyti kovos uždavinį, kuris, matyt, daugeliui partizanų nebuvo aiškus ir konkretus, nes jie klausinėjo: „Kur vyksim, ką triuškinsim?“ A. Barauskas įsakė paruošti „benzinuvkas“, paimti degtukų. Partizanai suprato, kad „kažkam bus karšta“.
Partizanai išžygiavo N. kaimo link. Pusiaukelėje sustojus poilsio, visi buvo suskirstyti: vieni – į grupes kaimui pulti, kiti – į pasalas keliuose ir kt. Pradėjus temti, žygiavo toliau. Prie plento paliko pasalą „iš didelio garnizono Ž.“ pusės, kitą pasalą - apsisaugoti nuo „garnizono S“. Mažos pasalos paliktos abiejose upės U. (Šalčios?) pusėse, kad savisaugininkai neužimtų patogios persikelti vietos. Partizanai „kantriai“ žygiavo laukais, stengdamiesi kuo tyliau ir greičiau pasiekti baudžiamajai akcijai pasmerktą kaimą.
Atžygiavę sustojo apie 800 m nuo kaimo. Buvo išstatyta pasala nuo ginkluoto kaimo G. pusės. A. Barauskas paskutinį kartą patikslino uždavinį, įspėjo partizanus veikti tik gavus signalą, be jo nesitraukti, pabėgusius iš mūšio lauko ar palikusius jame sužeistuosius pagrasino sušaudyti „kaip dezertyrus, priešus išdavikus“.
Davus signalą, pasigirdo „pragariška ugnis“: tratėjo kulkosvaidžiai, automatai, šautuvai, granatos. Pasibaigus skirtam šaudyti laikui, dešinysis puolimo sparnas nutilo, o kairysis „pilnu tempu“ tęsė kovą. Kaime vyko smarkus šaudymas: savisaugininkų kulkosvaidis, šautuvai ir keletas automatų veikė „be sustojimo“. Kaime girdėjosi lietuviški balsai: „Vyrai, laikykimės“. Išėjo iš rikiuotės kai kurie partizanų ginklai.
A. Barauskas toliau rašo: „Rimtas klausimas. Priešas į kaimą neįsileidžia, stipriai atsišaudo […]. Galvoju, ką daryti toliau. Tik žiūriu - dešiniajame kaimo gale užsidega 3 pastatai. Viduryje kaimo irgi jau prasideda gaisras keliose vietose. Jau reikalas pasitaisė. Savisaugininkai krito į paniką, šiek tiek sumažėjo šaudymas iš jų pusės. O kas svarbiausia, - kad nutilo jų kulkosvaidis. Padega vyrai ir kairįjį kaimo galą. Jau kaimas dega „pilnu tempu““.
Kaime girdėjosi triukšmas, aplinkiniai „garnizonai“ pradėjo leisti raketas, šaudyti iš visų pusių. Kaimo gaisras apšvietė lauką taip šviesiai, jog trukdė raudoniesiems partizanams pasitraukti. Dauguma jų neturėjo šovinių. A. Barauskas davė signalą trauktis „atsargiai ir palengva“. „Bet kur tau! Po įsakymo trauktis pasipylė visi kaip avys, o iš degančio kaimo galo vėl pradėjo „svilinti“ į mus iš kulkosvaidžio ir šautuvų“.
Traukdamasis A. Barauskas virš degančio kaimo neva pastebėjo skraidantį vokiečių lėktuvą. Partizanai puolė „kaip žąsys į krūmus“, skubėjo prie brastos. Netoli jos sutratėjo šūviai, partizanai šoko į upę kur papuolė, nepaisydami jos gylio. Traukiantis į bazę pasigesta šešių partizanų. Praėjus pavojui, užsirūkius ir pasikalbėjus, A. Barauskas padarė išvadą, jog uždavinį geriausiai atliko grupė, vadovaujama leitenanto S., kuris su dviem draugais „tik vakar“ buvo sulaikytas bėgantis iš SS mokyklos ir pristatytas į būrį.
Visų partizanų veiduose matėsi pasitenkinimas įvykdyta akcija. Nuo šalto upės vandens ir šaltos rudens nakties partizanai „kaleno dantimis“. Trumpindami kelią į stovyklą, jie pasiklydo miške ir grįžo į bazę tik vidurdienį. Apie rezultatus „kaip visada“ A. Barauskas pranešė komisarui. Dingę partizanai rasti stovykloje.
Taigi Daržininkų kaimo puolimą A. Barauskas aprašė kaip didelį mūšį; iš jo aprašymo galima daryti išvadą, kad kaimą siekta sudeginti, tačiau jo gynėjai ryžtingai pasipriešino ir jiems pavyko apsiginti nuo raudonųjų baudėjų antpuolio. Nors kaimas ir padegtas, iš A. Barausko pasakojimo (ir kitų sovietinių šaltinių) galutiniai jo užpuolimo rezultatai neaiškūs. Neaišku ir kokios raudonųjų partizanų pajėgos dalyvavo baudžiamojoje operacijoje puolant Daržininkus. Atsižvelgiant į tuometinę realią padėtį Rūdninkų girios raudonųjų partizanų būriuose galima spėti, kad joje galėjo dalyvauti apie 50 partizanų.
Įdomu pažymėti, jog A. Barauskas 1968 m. išleistoje atsiminimų knygoje „Miškų frontuose“ apie Daržininkų ginkluotą užpuolimą ir dalinį kaimo sudeginimą net neužsiminė, rašė apie taikų kaimo nuginklavimą. Nenurodydamas datų, tačiau įvairiomis detalėmis bandė sudaryti įspūdį, jog kaimas nuginkluotas netrukus po to, kai G. Zimano partizanai atvyko į Rūdninkų girią, t. y. 1943 m. rudenį. (Pavyzdžiui, A. Barauskas rašė, kad kaimo piemenukas, jo pasiųstas nunešti ultimatumą Daržininkų savisaugininkams nusiginkluoti, „nusirito“ į kaimą per bulvienojus ir daržus ir kt.) Iš tikrųjų tai galėjo įvykti ne 1943 m. rudenį, o tik 1944 m. pavasarį.
Šaltinių ir archyvinių duomenų apie tai, kas vyko Daržininkuose 1943 m. lapkričio 3-iosios naktį (tiksliau, matyt, vėlyvą vakarą), nėra. Tačiau šis skaudus kaimo istorijos įvykis išlikęs Daržininkų kaimo vyresnio amžiaus žmonių atmintyje. Jono Lankelio teigimu, tą 1943 m. rudens vakarą vienas iš kaimo savisaugininkų užklupo sovietinį partizaną, kuris mėgino degtukais padegti jo kluono šiaudinį stogą. Sukilo ant kojų ir pradėjo šaudyti kaimo savisaugininkai; jie buvo ginkluoti paprastais ir pusiau automatiniais („dešimtšūviais“) šautuvais. Kulkosvaidžio kaimo savisaugininkai tada dar neturėjo. Buvusio kaimo savisaugininko Motiejaus Lankelio teigimu, raudonieji partizanai, šaudydami iš miško, pridengė į kaimą prasiskverbusius padegėjus, padegamosiomis kulkomis šaudė ir į trobesių stogus. Apskritai galima manyti, kad kaimo savisaugininkai gana drąsiai ir sumaniai organizavo kaimo gynimą, jų šautuvų ugnis sulaikė raudonuosius partizanus: į kaimą jie neįsiveržė. Kaimo padegėjai su degtukais ir „benzinuvkomis“, matyt, turėjo sprukti. Daržininkai – gatvinio tipo kaimas, jo sodybos išsidėsčiusios kompaktiškai, viena šalia kitos palei vieną gatvę – užsidegė nuo Valkininkų (Naujųjų Naniškių) kaimo pusės. Tą vakarą pūtė stiprus vėjas ir tai padėjo plisti gaisrui. Kai kurie žmonės bandė trukdyti gaisrui plisti šlapiomis paklodėmis dangstydami šiaudinius trobesių stogus. Kaimo moterys ir vaikai nuo raudonųjų baudėjų ir gaisro slėpėsi kaimo kapinaitėse.
Apskritai kaimas apsigynė nuo raudonųjų baudėjų. Tačiau per jų sukeltą ir išsiplėtusį gaisrą visiškai arba iš dalies sudegė 20 kaimo sodybų: Broniaus Uždavinio kluonas, Jono Toliavaišos visi trobesiai, išskyrus kluoną, Aleksandro Uždavinio, Prano Uždavinio, Košparo (Kasparavičiaus?), Vinco Gudonio, Zosės Uždavinienės, Juozo Uždavinio, Jono Uždavinio, Prano Uždavinio, Stasio Žydelio, Jono Tarailos, Jono Kazlausko, Jurgio Lankelio, Jokūbo Lankelio, Simporiaus Lankelio, Stasio Kiero, Juliaus Kiero, Motiejaus Puzo, Stasio Suprinaičio sodybų trobesiai. Kartu su kitais trobesiais sudegė J. Kazlausko išnuomotame name veikusi Daržininkų pradinė mokykla, pas S. Žydelį gyvenusios mokytojos turtas. Jokūbo Lankelio sodyboje sudegė naujo namo statybai paruošti rąstai, išdegė sodas ir kt.
Nors žmonių aukų ir nebuvo, Daržininkai skaudžiai nukentėjo. Pelenais virto apie trečdalis kaimo sodybų, liko subjaurotas gražaus Dzūkijos kaimo vaizdas (išdegė kaimo vidurys). Sudegintų sodybų žmonės glaudėsi pas gimines, išvengusius gaisro kaimynus, gyveno tvartuose, ėjo elgetauti maisto ir drabužių, pašarų gyvuliams.
Tačiau po kaimo užpuolimo ir dalinio sudeginimo Daržininkų savisaugininkai, nepaisydami raudonųjų partizanų grasinimų, nenusiginklavo ir nenutraukė pasipriešinimo raudoniesiems partizanams. Atvirkščiai, pasipriešinimo motyvai ir ryžtas sustiprėjo: sudegintų sodybų vyrai ėjo į savisaugą (pagalbinę policiją), nes neturėjo pragyvenimo šaltinio. Kaimo savisaugininkai dar geriau apsiginklavo, iš vokiečių nusipirko rankinį kulkosvaidį, aplink kaimą kasnakt pradėjo eiti sargybą. Iki pat 1944 m. pavasario raudonieji partizanai nedrįso pasirodyti kaime. Apskritai Daržininkai laikėsi tvirtai ir solidariai, nė vienas kaimo gyventojas neišėjo pas raudonuosius partizanus.
1943 m. rudenį (tiksliau kada – neaišku), kaimo sargybai pastebėjus netoli kaimo su prisiplėštu kituose kaimuose turtu važiuojančią raudonųjų partizanų paruošėjų grupę, Daržininkų savisaugininkai prie brastos per Šalčią ją užpuolė. Raudonieji partizanai viską palikę pabėgo. Atimtas turtas atgabentas į Daržininkus ir grąžintas jį norėjusiems atgauti Pašalčių bei kitų kaimų žmonėms.
Po Daržininkų užpuolimo ir kitų represijų prieš apsiginklavusius kaimus G. Zimanas 1943 m. lapkričio 25 d. laiške A. Sniečkui kovos rezultatus su ginkluota kaimų savisauga vertino optimistiškai. Jis rašė, jog savisauga „bent mūsų krašte jau, atrodo, griūva“. Atvykus (1943 m. spalio pradžioje) esą buvo ginkluota „ištisa eilė kaimų“. Išleidus lapelių, „keletą ypač uolių savisaugininkų padeginus“ (G. Zimano nuomone, to jie bijojo labiau negu nušovimo), jau „ištisa eilė kaimų nestato sargybų“, o raudonieji partizanai „uoliai“ surenka ginklus. Daržininkai minimi lietuvių policijos pranešimų santraukoje 1943 m. gruodžio mėnesį tarp kitų kaimų, kurie gavo sovietinių partizanų grasinamus laiškus reikalaujant nusiginkluoti ir atiduoti ginklus. Tačiau daržininkiečiai nesudėjo ginklų nei 1943 m. rudenį, nei vėliau, 1943 m. žiemą.
Daržininkus (neįvardydamas kaimo pavadinimo) G. Zimanas minėjo 1944 m. kovo 3 d. laiške A. Sniečkui. Apie raudonųjų partizanų santykius su kaimu jis rašė: su „apdegintu“ iš rudens kaimu vedamos derybos, „dabar jis kiek apsiraminęs, bet dar bruzda, kaimo gyventojai esą partizanams maisto „jau siūlo“, bet mes „reikalaujame ginklų“.
Taigi nepalaužę Daržininkų kaimo ginkluotos savisaugos jėga, raudonieji partizanai buvo priversti „derėtis“, bauginti ir grasinti. Tarp raudonųjų partizanų archyvinių dokumentų yra išlikusių jų rašytų laiškų Daržininkų kaimui ir šio kaimo gyventojų (savisaugininkų) rašytas atsakymas Rūdninkų girios raudonųjų partizanų vadovybei. Tai unikalūs tokio pobūdžio archyviniai dokumentai; juos, matyt, G. Zimanas nusiuntė į Maskvą A. Sniečkui. Pats G. Zimanas susirašinėjimą su Daržininkais vadino „be galo įdomiu“. Nusiųsti A. Sniečkui į Maskvą dokumentai jam, matyt, buvo svarbūs įrodymai apie „kantrų“ aiškinamąjį darbą su apsiginklavusiais valstiečiais, o prireikus ir pateisinti kitokias - žiaurias ir negailestingas priemones prieš kaimų savisaugininkus. Įdomu pažymėti, kad susirašinėjimas su Daržininkais vyko ir 1944 m. žiemą, po to, kai sausio 29 d. raudonieji partizanai negailestingai susidorojo su Kaniūkų kaimu Eišiškių apskrityje (šis kaimas sudegintas, nužudyti 38 žmonės). Išlikę laiškai iš tikrųjų įdomūs istorijos dokumentai; jie padeda pažinti autentiškas abiejų konfliktavusių pusių, ypač kaimų savisaugininkų, pozicijas ir nuostatas, pasipriešinimo motyvus. Daržininkiečių laiške sovietiniams partizanams stebina tvirtas nusistatymas priešintis, ginti savo interesus nepaisant minėtų grėsmingų aplinkybių, tragedijos Kaniūkuose, jos sukelto psichologinio poveikio. Jame atsiskleidžia daržininkiečių tautinis, patriotinis nusistatymas ir priešinimosi motyvai, visų pirma idealistiniai, o ne materialiniai, susiję su savo turto gynimu. Tokių motyvų iškėlimas ir raudonuosius partizanus vertė griebtis demagogijos tautine patriotine tematika.
Raudonieji partizanai 1944 m. žiemą Daržininkų kaimo „vyrams ir moterims“, kaimo savisaugininkams rašė:
Daržininkų vyrams ir moterims,
Mes, lietuviai partizanai, jau ne kartą turėjome susirašinėjimą su jumi, turėjome asmeniškų susitikimų, jūs buvote užpuolę lietuvišką grupę, kada Jūsų vyrai nušovė vieną niekuo nekaltą mūsų draugą lietuvių partizaną, ir bendrai jau jūs esate truputį nubausti nuo partizanų rankos.
Bendrai imant, mes esame pažįstami, esame lietuviai, esame kaimynai. Jūs, suprasdami šitą ir matydami vokiečių bejėgiškumą fronte, plėšikavimą kaimuose, leidžiate savo vyrus, sūnus su ginklu rankose stoti į brolžudišką kovą. Jūs žinote, kad per amžius lietuvis su lietuviu nekovojo ir vienas antrą nežudė už vokiečio reikalus, o jūsų vyrai, jūsų vaikai žudo lietuvius, muša, kankina savo kaimynus, su kuriais visą laiką gražiai gyveno.
Rašydamas šį laišką, jums įsakau: atimkite ginklus iš savo vyrų, iš savo vaikų, vykite juos iš namų, tegul jie baigia kovą su partizanais.
Mes nenorime žudyti savo kaimynus, savo tautiečius, perspėjame ir įsakome jums paskutinį kartą. O jeigu šio mano įsakymo neįvykdysite, žūsite kartu su jais su visa šeima ir su trobesiais, liks tiktai žiaurus, liūdnas vaizdas jūsų kaime kaip Kaniūkuose.
Tėvai, moterys, gelbėkite save, savo vaikus ir turinčius ginklą rankose, nes netoli bausmės valanda.
Atimkite ginklus, juos atiduokite mums, gyvenkime kaip kaimynai, kaip lietuviai, kaip broliai.
1944 m. vasario 15 d. Lietuvių partizanų štabas
[P. S.] Jums aišku, ką iškovojo Kaniūkai, dabar niekas kaip šunų nepriima, bijosi, kad partizanai už jų užlaikymą neliktų be pastogės .
Daržininkų savisaugininkams,
Dėl nusiginklavimo su jumi jau buvo tartasi laiškuose. Buvo jums įsakyta mesti sargybauti, ginklus atiduoti mums. Mes žinome, kad jūs po įsakymo palaidojot lavoną vieton, o dėl atidavimo ginklų atsakėte: atidavus ginklus, mus sudegins vokiečiai.
Po to jūs dar daugiau pradėjote klysti, užsidėjote vokiškas uniformas ir rimtai stojote į brolžudišką kovą. Dabar jau atėjo laikas baigti susitarimą. Įsakome paskutinį kartą apsispręsti apie savo likimą. Ar atiduoti šautuvus ir būti doru lietuviu, arba su ginklu žūti už Vokietijos reikalus kartu su ja. Skubiai atsakykite, nes nuo to pareina jūsų likimas.
Daugiau perspėjimų nebus. Priešingu atveju pasielgsime kaip su Kaniūkų kaimo savisaugininkais.
Viename iš laiškų Rūdninkų girioje įsikūrusiems partizanams daržininkiečiai atsakė:
Draugams Partizanams,
Mes, Daržininkų gyventojai, atsakome į jūsų laišką, rašytą šių metų vasario 10 dieną.
Draugai Partizanai, pasakykite, ar Jūs esate tikrieji Lietuvos partizanai, ar Maskvos agentai?
Kaip amžiais istorija rodo, niekuomet lietuvis iš lietuvio nereikalavo ginklo, o jūs?
Jūs sakote, kad mes gailime jums duonos kąsnio; pasakykite atvirai, kada jūs pas mus gražiuoju reikalavote, ar jūs negalėjote pasiųst pas mus savo delegatų bendrais reikalais? Kaip, pavyzdžiui, jūs ar gal ne jūs atėjote pas mus 1943 m. spalio 17 d. kartu su desantininkais, kuriuos mūsų gyventojai nuvežė į Barčių mišką, kodėl jie elgiasi su vietos gyventojais padoriai ir nieko griežtu iš žmonių neėmė?
O likusiųjų grupė pradėjo viską be pasigailėjimo plėšti visai banditiškai.
Tad, lietuviai partizanai, nepykite ir kartu neapgailestaukite, kad jūsų bendradarbiai žūsta nuo lietuvių per įvairius nesusipratimus. Kiek mes, daržininkiečiai, arba ir kiti kaimai, kurie šiandien stovi su ginklu rankose, nėra nusistatę kariaut prieš grynai lietuvius partizanus, nes gerai žinome, kad dabartiniais laikais nedera lietuviui lietuvį skriaust arba žudyt, nesame mes šimto milijonų tauta, mes buvome ir dabar esame visokių tironų pavergtieji, tad, jeigu rūpi mums atsipalaidavimas nuo pavergėjų ir bendras lietuvių broliškumas, tai, be abejo, neturi rūpėt savo brolių lietuvių bei iš dalies dar ir giminaičių žudymas ir deginimas. Mes gerai žinome, kaip elgiasi lenkų baltieji partizanai su savo tautiečiais: kaimų nedegina ir žmonių nežudo, be to, dar susitikę ir su lietuviais policininkais irgi nežudo.
Draugai partizanai, jeigu esate išalkę Daržininkų nekaltų vaikų ir moterų lietuviško kraujo, bandykite savo užsibrėžtąjį tikslą. Draugai partizanai, atminkite, kad lietuvis aimanuot ir verkt nemoka.
Daržininkai, 1944 m. vasario 19 d.
Šiandien sunku atsakyti į klausimą, kokios aplinkybės lėmė, kad Daržininkų kaimui, nepaisant jo savisaugos ginkluotų susidūrimų su raudonaisiais partizanais ir jiems padarytų „skriaudų“, pavyko išvengti visiško sunaikinimo tragedijos, kaimas išliko dar žiauriau nenubaustas (visiškai nesudegintas). Matyt, įtakos turėjo sėkmingas Daržininkų kaimo apsigynimas nuo raudonųjų partizanų antpuolio 1943 m. lapkričio pradžioje, santykinai stipri kaimo savisauga (kaip minėta, ją galėjo sudaryti iš viso 50–60 ginkluotų vyrų), viso kaimo žmonių tvirta pozicija kilus ginkluotam konfliktui su raudonaisiais partizanais, jėgos derinimas su protinga ir lanksčia „diplomatija“. Įtakos galėjo turėti ir patogi kaimo geografinė padėtis: Daržininkai įsikūrę 5 km į pietryčius nuo Valkininkų. Valkininkuose ir dar arčiau, šalia Daržininkų – Naujųjų Naniškių kaime buvo nedidelės vokiečių karinės įgulos (bet jos turėjo savo uždavinius ir nesikišo į kaimo ginkluotą konfliktą su raudonaisiais partizanais).
Raudonieji partizanai žiauriai ir negailestingai 1944 m. sausio 29 d. susidorojo ne tik su Kaniūkais: per 1944 m. Velykas (balandžio 12 d.) liepsnose paskendo Onuškio valsčiaus Bakaloriškių kaimas. O Daržininkai išliko. Sovietiniai partizanai kaimą nuginklavo tik 1944 m. gegužės 29 d. vykdydami Pietryčių Lietuvoje daugelio savisaugininkų kaimų nuginklavimo akciją. Nuginkluojant kaimą dalyvavo būrio „Mirtis okupantams“ 18-os partizanų grupė, „Mirtis fašizmui“, A. Mickevičiaus būriai, A. Barausko teigimu - ir Margirio būrys. Iš kaimo savisaugininkų atimtas 21 šautuvas. A. Barauskas 1944 m. ataskaitoje stengėsi pavaizduoti kaimo nuginklavimą kaip įspūdingą partizanų karinę operaciją: jis rašė apie Daržininkų savisaugos „įgulos“ 60 žmonių išvaikymą, didelius jai padarytus nuostolius; partizanų ataskaitose Daržininkų nuginklavimas vaizdžiai vadinamas „buržuazinių nacionalistų gaujos visišku sutriuškinimu“. Dar įspūdingesnis raudonųjų partizanų jėgos demonstravimo ir kaimo nuginklavimo vaizdas pateiktas A. Barausko atsiminimų knygoje: į apsuptą kaimą buvo nukreipti 2 minosvaidžiai, sunkusis ir keletas lengvųjų kulkosvaidžių, netgi pora prieštankinių šautuvų (!), kaimui pateiktas ultimatumas nusiginkluoti per 10 minučių, jį nuginkluojant paimtas 31 šautuvas. A. Barauskas (ir kiti Rūdninkų girios raudonieji partizanai), aprašydamas ilgai jiems nepaklususio ir labai įgrisusio dzūkų kaimo nuginklavimą, ypač sutirština spalvas, nors objektyviai ir atspindi raudonųjų partizanų išaugusių jėgų persvarą prieš Daržininkų bei kitų kaimų savisaugininkus vokiečių okupacijos pabaigoje. Beje, kai kuriuose sovietinių partizanų šaltiniuose apie santykius su Daržininkais ir kaimo nuginklavimą nepabrėžiamas karinės jėgos demonstravimas, kalbama apie politinį masinį darbą ir „politinius susitarimus“.
Iš tikrųjų nuginkluojant Daržininkus įvykiai klostėsi daug paprasčiau, negu juos vaizdavo A. Barauskas. 1944 m. pavasarį (matyt, gegužės mėnesį) raudonųjų partizanų vadovybė išsikvietė į mišką kaimo atstovus „pasitarti“. Svarbiausias klausimas, be abejo, buvo nusiginklavimas, bet kalbėta ir kitais klausimais. Matyt, tada raudonieji partizanai „nekaltai“ nukentėjusiems kaimo žmonėms žadėjo sovietų valdžios paramą atstatant sudegintas sodybas (šie pažadai po karo nebuvo vykdomi). Kaimo atstovai, įsitikinę, kad Rūdninkų girioje daug „rusų desantininkų“, sutiko nusiginkluoti ir atiduoti ginklus. Gegužės 29 d. (šeštadienį) į kaimą atėjo ginkluoti raudonieji partizanai; kaimo vyrai sunešė ir sumetė ginklus (šautuvus) nurodytoje vietoje. Atiduoti, be abejo, ne visi ginklai. Nemažai Daržininkų savisaugininkų kaimo nuginklavimo išvakarėse pasitraukė į Valkininkus ir kitur. Temstant apie 50 raudonųjų partizanų būrys (jame buvo matyti ir moterų) iškilmingai ir demonstratyviai peržygiavo per pagaliau nuginkluotą ir nugalėtą Daržininkų kaimą.
Deja, nusiginklavusio kaimo žmonių vargai nesibaigė. Ankstų kitos dienos (sekmadienio) rytą Daržininkuose pasirodė lenkų (Armijos krajovos) partizanai. Lenkai gaudė kaimo vyrus, mušė juos – jie taip pat reikalavo ginklų. Lenkai plėšė ir žmonių turtą – vertingesnius daiktus, geresnius drabužius, maisto atsargas, viską „kaip šluota šlavė“, tyčiojosi iš žmonių . Užpuolikai iš kaimo pasitraukė gresiant raudonųjų partizanų pavojui, mat pastarieji kaip sovietų valdžios atstovai jautėsi padėties šeimininkais. Tačiau tikroji sovietų valdžia Daržininkuose įsitvirtino dar negreitai.
(Tęsinys kitame numeryje)
Выдержка:
1943 spalio mėnesį Rūdninkų girioje iš Vilniaus geto žydų turėjo būti sudaryti 4 būriai po 65 žmones kiekviename (būriai pavadinti „Mirtis fašizmui“ (vadas Šlioma Brandtas), „Keršytojas“ (vadas Aba Kovneris), „Kova“ (vadas Aronas Aronovičius), „Už pergalę“ (vadas Šmuelis Kaplinskis)). Tačiau žydai partizanai „netilpo“ į 4 suformuotus būrius, daug jų buvo ir kituose Rūdninkų girioje veikusiuose būriuose. Kauno geto žydai buvo telkiami atskirame būryje „Mirtis okupantams“.
„Keršytojas“ (vadas Aba Kovneris) - в переводе "Мститель"
