|
Svetainės tvarkdarys |
|
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16 Pranešimai: 27354 Miestas: Ignalina
|
Šiandien suėjo 70 metų nuo Didžiojo Lietuvių Tautos sukilimo - žymiausio 20 amžiaus vidurio Lietuvos Valstybės įvykio, kurį mes turime amžinai prisiminti ir, kai tik reikės, jį pakartoti. DIDYSIS LIETUVIŲ TAUTOS SUKILIMAS 1941 BIRŽELIO 23 DIENĄ ATKŪRĖ LIETUVOS VALSTYBĖS NEPRIKLAUSOMYBĘ
1941 m. birželio 23 d. Didysis Lietuvių Tautos Sukilimas atstatė Lietuvos Valstybės Nepriklausomybę, kurią sunaikino grobikai bolševikai.
Tai buvo antrasis Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės atstatymas 20 amžiuje.
Tai, kad nepriklausomybė gyvavo tik kelias dienas, yra ne sukilėlių kaltė, o tarptautinės geopolitinės padėties pasekmė.
Pirmasis (1918 m. vasario 16 d.) ir trečiasis (1990 m. kovo 11 d.) Nepriklausomybės atstatymai galėjo baigtis lygiai taip pat, kaip ir antrasis (1941 m. birželio 23 d.), jei tarptautinė padėtis būtų rutuliojusiusi kiek kitaip.
Bet esmė yra tame, kad Lietuvių Tauta 1941 BIRŽELIO 23 DIENĄ sukilo ir Nepriklausomybė, nors ir trumpam, buvo sugrąžinta.
Be to šio sukilimo metu (skirtingai nei 1990 m.) buvo išnaikinta didžioji dalis Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės priešų bei išdavikų, nuėjusių tarnauti bolševikams, kada jie užgrobė Lietuvą, todėl partizaninio karo metu Lietuvių partizanai išsilaikė net iki 1969 m.
Deja, 1990-1993 m. mes neišvalėme Lietuvą nuo sovietmečiu prisidauginusių "raudonskūrių šiukšlių" ir tiesiog vagių - ir dabar jau 20 metų "srebiame" šios fatališkos klaidos pasekmes.
Todėl kada dabar - jau ketvirtąjį kartą per 100 metų - susigrąžinsime vėl prarastą Nepriklausomybę, už alų ir skalbimo miltelius parduotą Jievrosojuzo komisarams ir vietiniams oligarchams, privalome labai gerai prisiminti 1941 m. Didžiojo Lietuvių Tautos sukilimo pamokas ir patirtį.
-------------------------------------------------------------------------------
P.S. Svetainėje Anarchija.lt įdėjau šį pranešimą jau 13 kartų (!!!!), ir kas kart jį Anarchija.lt "tvarkdariai anarchistai" tuoj pat ištrina. :)
Labai jau jis juos nervuoja....
Beje, kas gali paaiškinti, kodėl anarchistams (?) taip nepatinka būtent šis Didysis Lietuvių Tautos sukilimas prieš okupantus rusus ir vietinius žydus bolševikus?
Gal dėl to, jog sukilėliai labai sėkmingai išnaikino bolševikus Lietuvoje (o jų daugumą sudarė būtent žydai, taip garbinami šito portalo "tvarkdarių anarchistų")?
O "garbina", matyt, todėl, nes ponams "anarchistams" "gyvenimą reguliuoja" ir išlaiko jų svetainę vienas gerai žinomas žydas (tas pats, kuris išlaiko ir Anarchija.lt "kloną" Antifa.lt)?
Štai kas iš tikrųjų valdo ir tvarko Anarchija.lt ir Antifa.lt, ir kodėl šiose svetainėse nei žodžio neleidžia parašyti apie žydus - bolševikus ir enkavedistus, naikinusius Lietuvių Tautą:
Zeppelinus rašė, 2011-04-25 18:03:00
"Grupė, susijusi su tokiu prokomunistiniu tinklalapiu Antifa.lt, kurio ideologas ir vienas pagrindinių redaktorių yra mūsų senas pažįstamas, Briuselio gyventojas ir Izraelio pilietis Sergey Kanovich, Lietuvos skaitytojams geriau pažįstamas, kaip katalikiško portalo Bernardinai.lt publicistas Sergejus Kanovičius. Beje, neseniai užėmęs garbingas Lietuvos žydų bendruomenės atstovo spaudai pareigas.
Daugumą toje grupėje sudaro silpnesnio maumenėlio studenčiokai, nors yra ir rimtesnių veikėjų, atstovaujančių Anarchija.lt, Feministinį frontą bei Paleckio raudonąją gvardiją."
----------------------------------------------------------------
Apie Juozo Ambrazevičiaus vadovaujamos Lietuvos Laikinosios Vyriausybės atsistatydinimą.
Draugas, 21 rugpjūčio 1941 m., psl. 4 http://www.draugas.org/archive/1941_reg ... AUGASo.pdf1941 BIRŽELIO 22-28 D. SUKILIMAS
„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę 2006 m. birželio 21 d., Nr. 5
http://www.xxiamzius.lt/archyvas/prieda ... 1/1-1.html
http://mano.zebra.lt/gyvenimai/vytautas ... is/210884/
Kazys Blaževičius 2008-06-23 17:12:53
O prisikelk iš kraujo klanų, Lietuva, Iš kruvinos vergijos ir kančių! O prisikelk nauja, šviesi, išlikusi gyva, Iš priespaudos ir ašarų karčių! (...)
P.Genys, 1942
Nors nuo 1941 metų birželio sukilimo praėjo jau 67-eri metai, jo reikšmė valstybės istorijai dar nėra tinkamai teisiškai įvertinta. Tada prieš agresorių, jo nusikaltimų tautai ir žmogiškumui paskatinta, sukilo visa tauta: kariai, moksleiviai, studentai, mokytojai, šauliai ir visi dori žmonės, kuriems laisvė buvo didžiausia vertybė. Sukilimas vyko visoje Lietuvoje, netgi atokiausiuose jos kampeliuose. Tą šiandien liudija po visą kraštą išsibarstę sukilėlių kapų kauburėliai.
Iš visų SSRS pavergtų tautų tada sukilo tik Lietuva! Apie sukilimo faktą, nepaprastai nemalonų Kremliaus valdovams, karo prieš Sovietų Sąjungą pirmąją dieną apsižioplinęs per Maskvos radiją visam pasauliui pranešė pats SSRS užsienio reikalų ministras M.Molotovas, kuris savo kreipimesi į SSRS piliečius paskutiniaisiais žodžiais iškoneveikė sukilėlius ir mūsų tautą. Sukilti galėjo tik pavergta tauta!
Sukilimo ideologas, buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa savo kapitaliniame veikale „Sukilimas“ (Vašingtonas, 1973 m.) svarbiausiais sukilimo uždaviniais laikė:
1. Nuplauti gėdą už 1940 m. birželio 15 d. sugniuždymą be pasipriešinimo šūvio.
2. Iš naujo su ginklu rankose parodyti ir Lietuvos draugams, ir jos priešams lietuvių tautos valią siekti laisvės ir teisės į valstybinę nepriklausomybę.
3. Visiems laikams atskleisti Maskvos melą apie Lietuvos tariamą savanorišką įsijungimą 1940 metais į Sovietų Sąjungą.
Sukilimo nepaprastą svarbą tautos ir valstybės istorijai pabrėžia tas faktas, kad per kelias sukilimo dienas kovose su pavergėjais žuvo apytikriai tiek sukilėlių, kiek žuvo savanorių per 1919-1923 metų laisvės kovas!
Tautos istorijoje būta daug sukilimų, tačiau Birželio sukilimas buvo pirmasis nepaprastai brangia kaina laimėtas sukilimas, pasiekęs užsibrėžtą tikslą – birželio 23 dieną 9 val. 28 min. per Kauno radiofoną vienas iš sukilimo organizatorių L.Prapuolenis paskelbė tautai ir pasauliui: „Susidariusi laikinoji vėl atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais“. Nepriklausomybės deklaracija kelis kartus buvo pakartota lietuvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis, buvo paskelbta Laikinosios vyriausybės sudėtis ir sugrotas Lietuvos himnas.
Teisus prof. E.Gudavičius, sakydamas: „Galima skaičiuoti, kiek dienų ar savaičių gyvavo Lietuvos valstybingumas 1941 metų vasarą, bet niekas nepaneigs, kad jis gyvavo. Galima kartoti, kad Lietuva kapituliavo 1940 metais, bet niekas nepaneigs, kad ji sėkmingai sukilo 1941-ųjų birželį. Visa tai birželio 23-iąją iškelia į vieną gretą su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja“.
Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovas kalbėjo: „(...) raudonosios Lietuvos istorija baigta ir jos puslapį užverčiame. Užverčiame kaip klaikų košmarišką sapną, nes tie vieneri metai ir aštuonios dienos suspėjo sugriauti ar apgriauti tai, kas geriausia mūsų darbo žmonių buvo sukurta per dvidešimt metų (...)“.
Doroje tautos dalyje Birželio sukilimo dvasia išliko gyva per visas okupacijas. Toji dvasia pakėlė tautą į herojinį partizaninį karą, per visą bolševikmetį skatino įvairiausias neginkluoto pasipriešinimo formas, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidiniais ir Romo Kalantos gyvuoju ugnies fakelu informavo sotųjį ir viskam abejingą Vakarų pasaulį apie okupantų vykdomą tautos genocidą, toji dvasia subūrė tautą į galingą Sąjūdį, atvedusį ją į antrąjį tautinį atgimimą, apvainikuotą 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės atkūrimo Aktu, Nepriklausomybės, už kurią žuvo daugybė Birželio sukilimo idealistų.
Bolševikų okupuotoje Lietuvoje nuo pat okupacijos pradžios stichiškai ir masiškai kūrėsi pogrindinės organizacijos kovai su okupantais išeivijoje – įvairios Lietuvos gelbėjimo organizacijos.
1940 m. rugpjūčio 10 d. JAV susikūrė Amerikos lietuvių taryba, suvienijusi daug išeivijos organizacijų. Romoje įvykusioje diplomatų konferencijoje buvo sudarytas Lietuvos tautinis komitetas. Lapkričio 17 dieną K.Škirpa Berlyne suorganizavo Lietuvos aktyvistų frontą (LAF). LAF’o steigiamojo susirinkimo protokolą pasirašė 28 įvairių politinių pažiūrų asmenys, kurie vieningai nutarė kovoti už Lietuvos išlaisvinimą. LAF’o pirmininku buvo išrinktas K.Škirpa. LAF’as tuoj pat užmezgė ryšius su pogrindžio organizacijomis Lietuvoje, kur pradėjo organizuotis LAF’o grupės. Prasidėjo intensyvus rengimasis sukilimui.
1940 metų gruodį Kaune susiorganizavo LAF’o padalinys, pasivadinęs organizaciniu štabu. Jo nariais buvo Pilypas Žukauskas, Juozas Milvydas, Bronius Stasiukaitis, Romas Šatas, Jurgis Valiulis, Jucevičius, Antanas Naudžiūnas, Vytautas Stonis, Jonas Pajaujis, Vilius Vileišis, Adolfas Damušis ir Leonas Prapuolenis.
LAF’o štabo pogrindžio grupės steigėsi Kauno gamyklose ir įstaigose, štabo nariai palaikė ryšius su provincijoje įsikūrusiomis pogrindžio grupėmis.
LAF’o Vilniaus štabą, pasivadinusį kariniu politiniu štabu, organizavo buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, tarnavę raudonosios armijos 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse. 1941 metų vasarį advokato Alekso Kamantausko bute Vilniuje buvo įkurtas LAF’o štabas. Jo vadovu tapo mjr. Vytautas Bulvičius, pavaduotoju – kpt. Juozas Kilius. Buvo sutarta, kad sukilimui vadovaus Vilniaus štabas. Tačiau beveik visi Vilniaus štabo nariai balandį-birželį buvo suimti, o V.Bulvičius, J.Gobis, A.Kamantauskas, J.Kilius, S.Mockaitis, J.Sadzevičius, A.Skripkauskas ir L.Žemkalnis buvo nuteisti mirties bausme ir 1941 m. gruodžio 18 d. Gorkyje sušaudyti.
Vadovavimą sukilimui perėmė Kauno štabas. Birželio viduryje iš Berlyno buvo gauta žinia, kad karas prasidės birželio 18-26 dienomis. Ši žinia tuoj pat buvo perduota visoms provincijoje buvusioms grupėms. LAF’o štabas Berlyne ryšius su Lietuva palaikė per ryšininkus. Pirmasis ryšininkas kpt. Albertas Švarplaitis 1940-ųjų gruodį LAF’o štabui Kaune perdavė informaciją apie Lietuvos tautinio komiteto ir LAF’o organizavimą bei jų planus. Jis, grįždamas į Berlyną, pasienyje buvo išduotas, sužeistas, kalėjo Kauno kalėjime, karui prasidėjus, buvo sušaudytas Červenėje, už Minsko.
Per antrąjį ryšininką kpt. Bronių Michelevičių ryšys su Lietuva buvo palaikomas iki 1941 metų gegužės. Jam du kartus pavyko pralaužti geležinę sieną. Ryšininkas iš Lietuvos Mykolas Naujokaitis, slapyvardžiu Kumpis 24, grįždamas į Lietuvą su svarbiomis žiniomis sukilėliams pasieniečių buvo sunkiai sužeistas, pateko į Tauragės ligoninę, ten spėjo medicinos seselei žodžiu perduoti svarbią informaciją, kuri ją perdavė ten, kur reikia. Po sudėtingų epopėjų, per stebuklą NKVD kalėjimuose išvengęs mirties, sukilėlių buvo išvaduotas, karui baigiantis pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno JAV. Ten dalyvavo tautinėje veikloje, rūpinosi Lietuvos laisvinimo reikalais.
2001 metais M.Naujokaitis dalyvavo sukilimo 60 metų jubiliejiniame minėjime Kaune. Neseniai mirė. Kauno LAF’o štabas turėjo įgaliojimus pradėti sukilimą, skelbti Nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios vyriausybės sudėtį. Centro įgaliotiniu Kaune buvo L.Prapuolenis. Atkurti Nepriklausomybę buvo siekiama dar iki vokiečių kariuomenės pasirodymo Kaune. Tai turėjo reikšti, jog vokiečiai užėmė Nepriklausomą Lietuvą, o ne SSRS teritorijos dalį.
Pagrindinis LAF’o štabas buvo įkurtas senelių prieglaudoje (Aukštaičių g.4). Kitas štabas buvo Chemijos institute. Tiksli sukilimo pradžia – 1941 m. birželio 22 d. 10 val. Pagal sukilimo planą, sukilėliai turėjo vengti susidūrimų su raudonąja armija ir stengtis užimti miestą iš vidaus – į savo kontrolę perimti ryšių centrus, radiofoną, svarbesnius miesto objektus.
Naktį iš birželio 22-osios į 23-iąją buvo susprogdinta kariškių telefono centrinė stotis Vilijampolėje, užimti Centrinio pašto rūmai ir telefono-telegrafo centrinė stotis. Išjungti ryšiai sukėlė paniką tarp sovietinės valdžios ir kariškių.
Birželio 22 dienos vakare sukilėliai be aukų užėmė mažai apgadintą radiofoną, kuris birželio 23-iąją jau buvo parengtas transliuoti Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją. A.Damušis savo atsiminimuose prisimena įdomią detalę. Iš anksto buvo parengtas išsamus Nepriklausomybės deklaracijos tekstas, tačiau įvykių įkarštyje jis nerastas. Teko paskubomis redaguoti trumpesnį tekstą.
Sukilėlių planas buvo įvykdytas. Pirmas vokiečių žvalgybos dalinys – penki kariai – Kaune pasirodė tik birželio 24-ąją, o pirmieji kariuomenės daliniai – birželio 26 dieną. Jie rado sukilėlių valdomą miestą. Sukilimo metu – birželio 22-25 dienomis – atkakliausios kautynės vyko Šančiuose ir prie Aleksoto tilto. Šančių sukilėliai ginklais apsirūpino iš birželio 23 dienos rytą rusų padegtų ginklų sandėlių.
Atkaklios kautynės su bėgančiais priešais užvirė A.Juozapavičiaus prospekte ir prie Nemuno.
Birželio 23 dienos rytą susprogdinus Panemunės ir geležinkelio tiltus, per Nemuną bandžiusius keltis raudonarmiečius sulaikė Šančių ir Aukštosios Panemunės sukilėliai, kartu bombarduojant vokiečių aviacijai. Šančių sukilėliai apsaugojo Kauną nuo didžiulės grėsmės – manoma, kad į miestą veržėsi trys priešo divizijos.
Aleksoto sukilėliai ginklais apsirūpino iš Linksmakalnyje raudonarmiečių padegtų sandėlių. Vadovaujami ltn. Jono Dženkaičio, jie stengėsi sutrukdyti priešams trauktis Veiverių gatve ir Aleksoto tiltu. Sukilėliai buvo įsitvirtinę Nemuno šlaituose. Priešas, norėdamas juos sunaikinti, pasiuntė tanketes į jų užnugarį, o tai ir buvo lemtinga. Žuvo apie dešimt sukilėlių, vadas J.Dženkaitis nuo sužeidimų mirė ligoninėje birželio 25 dieną. Sukilėliams tilto išsaugoti nepavyko – tiltas su besitraukiančia per jį rusų kariuomene buvo pačių raudonarmiečių susprogdintas.
Kauno ribose visi tiltai per Nemuną buvo susprogdinti. Kairiajame Nemuno krante daug okupantų kariuomenės atsidūrė sunkioje padėtyje. Tiltą per Nerį savo gyvybės kaina išgelbėjo Juozas Savulionis. Miesto centre sukilėliai ginklais apsirūpino iš Parodos kalno paviljonuose buvusių ginklų sandėlių. Čia jų buvo visai divizijai. Po miestą buvo išvežiojami greitosios pagalbos bei gaisrininkų mašinomis.
Organizuojant sukilimą, Kauno gamyklose ir įstaigose buvo numatyti sukilėlių atramos punktai, parinkti jų vadovai. Prasidėjus sukilimui, prie tų punktų stichiškai būrėsi savanoriai, organizavosi nauji sukilėlių židiniai, juos sujungė stambesni sukilėlių būriai, kuriems vadovavo štabai.
Generolas S.Raštikis savo prisiminimuose rašo, kad Kaune veikė 36 sukilėlių grupės, kurios apsaugojo miestą nuo bėgančios rusų kariuomenės.
Liepos pradžioje pradėjus registruoti sukilėlius, Kaune ir apylinkėse veikusių sukilėlių užregistruota apie 6 tūkst. Pagal registracijos duomenis, stambesni sukilėlių būriai buvo Darbo rūmų (250 žmonių), Aleksoto (250), geležinkelio stoties (200), dujų fabriko (200), „Drobės“ (200), „Metalo“ (200), Šaulių namų Laisvės alėjoje (150), Aukštaičių g. (150) ir kt.
Kauno apylinkėse didžiausi būriai buvo Pakuonio (150), Julinavo k. (70), Aukštosios Panemunės (60), Kruonio (60).
Birželio 23-iąją apie pietus Kaunas pasipuošė trispalvėmis, Karo muziejuje buvo iškelta tautinė vėliava, per radiją skambėjo Laisvės varpas, svarbiausius pastatus ir įmones kontroliavo sukilėliai – Kaunas šventė Antrosios Lietuvos Respublikos gimimą.
Iš miesto masiškai bėgo demoralizuoti raudonarmiečiai, valdžios atstovai, partinis aktyvas ir kiti Kremliaus samdiniai.
Birželio 24 dieną išėjo pirmas laikraščio „Į laisvę“ numeris, į pirmąjį posėdį susirinko Laikinoji vyriausybė (ne visos sudėties). Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku buvo išrinktas K.Škirpa. Vokiečiams neleidus jam išvykti iš Berlyno, laikinuoju Laikinosios vyriausybės premjeru buvo išrinktas prof. Juozas Ambrazevičius.
Apie sukilimą Vilniuje istorikas Arūnas Bubnys knygoje „Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944)“ rašo: „(...) Vilniuje birželio 23 d. sukilėliai jau periminėjo į savo rankas įstaigas. Kadangi raudonosios armijos dalinių pačiame mieste buvo nedaug, o ir šie greitai pasitraukė, didelių mūšių mieste nevyko.
Vienas iš sukilimo vadų Vilniuje buvo universiteto Teisės fakulteto prodekanas Stasys Žakevičius. Jis surinko grupę Vilniaus LAF’o narių ir nusprendė sukilimą pradėti birželio 23-iąją, antroje dienos pusėje...“
Kaip rašo pats S.Žakevičius, „Vilniuje svarbiausias dalykas buvo sukilimo staigumas. Bolševikai nežinojo ir negalėjo susigaudyti, nei kas, nei iš kur šaudė. Ir kaip tik tai sukėlė paniką ir vertė juos trauktis“.
Trylikos sukilėlių grupei lengvai pavyko užimti Vilniaus radijo stotį. Per radiją pasigirdus Lietuvos himnui, sukilimas įsiliepsnojo, vakarop mieste visur poškėjo šūviai.
Birželio 22 dienos vakare sukilo Varėnos poligone buvę lietuviai kariai. Pradėjus evakuoti į Rusiją 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, kuriame tarnavo apie aštuoni tūkstančiai lietuvių, apie penki tūkstančiai karių ir 500 karininkų pabėgo. Kautynėse žuvo 23 karininkai, šeši kariūnai ir 92 kariai.
Vilnių išvaduoti ir įvesti jame tvarką padėjo iš raudonosios armijos pabėgę mūsų kariai. Birželio 23 dieną 16 val. Gedimino pilies bokšte buvo iškelta Trispalvė. Nors ją bolševikai nuplėšė, tuoj pat ji suplevėsavo vėl.
Vokiečiai į miestą įžengė birželio 24 dienos rytą ir rado miestą sukilėlių rankose.
Tvarkai Vilniuje palaikyti birželio 24-osios rytą buvo sudarytas Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas. Jo pirmininku tapo S.Žakevičius, vicepirmininku – prof. V.Jurgutis. Vilniaus laikinuoju burmistru buvo paskirtas A.Krutulis, laikraščio „Naujoji Lietuva“ redaktoriumi – R.Mackonis.
S.Žakevičius savo prisiminimuose rašo, kad Vilniuje sukilėlių buvo apie du tūkstančiai. Įvairiose miesto vietose jie veikė spontaniškai.
Prasidėjęs karas neleido suskaičiuoti, kiek Lietuvoje iš viso būta sukilėlių. Literatūroje pateikiami skaičiai svyruoja nuo 10 iki 100 tūkst. Tiksliai nežinoma, kiek žuvo ir kiek buvo sužeista.
Bostono „Lietuvių enciklopedijos“ duomenimis, žuvo 2,7 tūkst. sukilėlių, kalėjimuose nužudyta per 1,5 tūkst. kalinių ir sužeista per 4 tūkst. žmonių.
Birželio 26 dieną Karmelitų kapinėse Kaune laidojant žuvusius sukilėlius prof. J.Ambrazevičius prie kapo duobės kalbėjo: „Nebe pirmą kartą šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaikyti tautos laisvei.
Tačiau niekad toji duobė nebuvo tokia didelė kaip šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės. Tai rodo, kokia stipri Tėvynės meilė yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai – šimtai ir tūkstančiai – savo noru ryžtasi mirti, kad svetimiems nevergautų...“
Buvusiose Karmelitų kapinėse ant kenotafo, šalia šakoto kryžiaus, iškirstos 158 pavardės. Broliškame kape palaidoti dar penki neįvardyti sukilėliai. Kiti Kaune žuvusieji palaidoti Panemunės, Aleksoto ir Šančių kapinėse.
Vilniuje, Rasų kapinėse, palaidoti 24 sukilėliai. Manoma, kad Vilniuje žuvo ir buvo sužeista apie 50 sukilėlių.
Kiekvienas idealistas, pasirinkęs Tėvynės gynėjo lemtį, tikėjo pergale ir troško gyventi. Jie ne tiek bijojo priešų ir mirties, kiek bijojo, kad tautiečiai nesupras jų aukos ir pamirš juos.
Kazys Blaževičius
Šiandien sukanka 70 metų, kai Lietuvoje prasidėjo Birželio sukilimas
http://www.alfa.lt/straipsnis/11702694/ ... -23_07-36/ http://www.lzinios.lt/lt/2011-06-23/pir ... rties.html
LIETUVOS ŽINIOS > Nr. 145 (12972), 2011 birželio 23 d. > Pirmas puslapis > Medžiojo iki mirties
Vidmantas VALIUŠAITIS
Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovo paskutinis gyvenimo tarpsnis.
KGB jį medžiojo iki mirties
Straipsniu apie svarbiausią antisovietinės ir antinacinės rezistencijos figūrą LŽ baigia publikacijų ciklą, skirtą pirmųjų didžiųjų tremčių, Lietuvos žydų katastrofos ir 1941 metų birželio 23 dienos sukilimo 70-mečiui.
Apie Juozo Brazaičio reikšmę lietuvių tautos rezistencijai byloja ir tai, kad jį sovietai persekiojo visą gyvenimą. Dvasiškai naikino ir po mirties, bandydami suversti atsakomybę jam ir Laikinajai Lietuvos vyriausybei dėl nacių nusikaltimų okupuotoje Lietuvoje. Šmeižtas nesiliovė net ir tada, kai JAV Kongreso komisija nustatė, kad kaltinimai J.Brazaičiui nepagrįsti.
Lietuvis ligonis
Laikinosios Lietuvos vyriausybės ministrą pirmininką J.Ambrazevičių-Brazaitį 1974 metų lapkričio pradžioje ištiko trečias širdies smūgis. Į Niujorko ligoninę buvo nuvežtas be gyvybės ženklo. Prijungta dirbtinio kvėpavimo aparatūra, teikiama skubi medicinos pagalba. Gydytojai jau buvo praradę viltį. Tačiau po 8 valandų komos sąmonę atgavo.
Skausmai užeidavę tokie dideli, kad širdies srity marškiniai būdavę šlapi. Gailestingosios seserys ir gydytojai sakė, kad tokio ligonio dar nematę: jis niekuo nesiskundė, nieko neprašė. Artimas jo draugas Vytautas Vaitiekūnas gydytojams pasakė: "Užmirštat, kad tas žmogus yra Brazaitis."
Gaišo su propagandos leidiniais
Tuo metu J.Brazaitį kamavo ne vien fizinės kančios. Kitam savo bičiuliui menotyrininkui, literatūros istorikui ir kritikui prof. Jonui Griniui vos prieš tris mėnesius (1974 metų liepos 26 dieną) rašė į Miuncheną: "Sujaudino mane tavo rūpestis mano sveikata. Teisingai pastebėjai iš kasetės, kad skiriasi dabartinis balsas ir prieš metus įkalbėtas. Skiriasi ir sveikata. Nieko nepadarysi - laikas veikia ne mūsų naudai. Šiuo metu maitinuosi "baby food" ir nitroglicerinu. Ar tai padės, ar pakenks - kas žino. Esu linkęs į kapituliaciją. Mano nuotaikai tinka neseniai mirusio leukemija St. Alsopo knygos galo žodžiai: "A dying man needs to die as a sleepy man needs to sleep, and there comes a time when it is wrong, as well as useless to resist." (Mirštančiajam mirtis taip pat reikalinga, kaip pavargusiam žmogui miegas, ir ateina laikas, kada ir nedera, ir beviltiška tam priešintis. - V.V.) Tame pat laiške J.Brazaitis sako: "Aš pats išgarsėjau kaip Gogolio herojus, kurį laikraščiai aprašė, kai girtas pakliuvo po vežiku. Dabar mano vardas pakliuvo gazieton kaip hitlerininkų pastatytos valdžios šefo ir žydų persekiotojo."
Dar porą mėnesių anksčiau rašytame laiške (1974 metų birželio 6 dieną) medicinos daktarui Kaziui Ambrozaičiui J.Brazaitis plačiau paaiškino savo negalios ir rūpesčių priežastis: "Negalėjau suvažiavime dalyvauti, nes prie senosios ligos prisidėjo dar kai kurios kitos, kurios mane jau antras mėnuo kankina. O be to, dar gaišau laiką ir su sovietinės propagandos leidiniais, kuriuose esu kaltinamas žydų persekiojimu. Jei lig šiol ieškojo liudininkų kaltei įrodyti (apklausinėjo Chicagoje, Los Angeles, Detroite, New Yorke), tai šiandien "N[ew] Y[ork] Times" jau paskelbė visą sąrašą "karo nusikaltėlių", nors asmeniškai manęs ir neapklausinėjo. Apklausinėjo, rodos, tik vieną vyskupą Brizgį. Ar teismas bus Amerikoje, ar Vokietijoje, ar atiduos sovietam - dar turbūt ir pati Imigracijos ir natūralizacijos įstaiga nežino, bet įsakymas jau yra iš viršaus."
Generalinių tarėjų nusikaltėliais nelaiko
Niujorko kongresmenė Elizabeth Holtzman, "kooperuodama su Sovietų Sąjungos vyriausybe", kaip ji pati spaudoje skelbėsi, pradėjo Antrojo pasaulinio karo metu naciams talkinusių nusikaltėlių aiškinimą ir pateikė JAV Atstovų rūmams vadinamąjį karo nusikaltėlių sąrašą, į kurį įtraukė ir kelis lietuvius, tarp jų - Laikinosios vyriausybės narius, ministrą pirmininką ir švietimo ministrą prof. Juozą Brazaitį ir vidaus reikalų ministrą pulk. Joną Šlepetį.
Pirmasis širdies smūgis, ištikęs J.Brazaitį prieš trejetą metų, pareikalavo ilgesnio gydymo. Sutvirtėjęs tiek, kad prilaikomas savo globėjos dr. Rožės Šomkaitės jau galėjo paeiti, aplankė be priežiūros paliktus savo namus. Rado staigmenų: "Aš pats šiandien jau apėjau apie visą kvartalą - taigi esu tvirtas - beveik kaip ir vyras. Aplankiau su dr. Rože ir savo posesiją Brooklyne. Joje buvo įsilaužę kažkoki smalyžiai. Spėju, kad jie buvo politinio pobūdžio, nes kapstėsi tik po popierius stalo, komodos stalčiuose. Spėju, rūpėjo gauti tam tikros dokumentinės medžiagos. Ar ką pasiėmė, dar nepastebėjau, nes viskas išversta ant grindų."
J.Brazaičio nuojauta, kad jis tebėra neįveiktas, nepagautas ir nesukompromituotas KGB priešas, pažeminęs komunistų valstybę 1941 metais, kai Raudonosios armijos daliniams ir sovietinei administracijai netvarkingai bėgant iš Lietuvos buvo paskelbta nepriklausomybė ir sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė, nebuvo be pagrindo. 1974 metų sausio 15 dienos laiške Alinai Grinienei, kuri Miunchene leistame leidinyje "Europos LF bičiulis" J.Brazaičio 70-mečio proga įdėjo apie jį straipsnį, rašė: "Ačiū ir už nekrologą "Bičiulyje". Tik šios rūšies nekrologų, t. y. nekrologų per spaudą - aš labai vengiu ir vengiau. Gal tai nėra jokis kuklumas, o greičiau per tiek metų rezistencijoje įprastas atsargumas - kam nurodyti neprieteliui taikinį: juk jie nelaiko "karo kaltininkais", "hitlerininkais" generalinių tarėjų, nes jie jau "nepavojingi". O tokie nekrologai sudaro įspūdį, kad aš tebesu jų priešas ir dabar - ir tokius reikia pašalinti, prašant Amerikos valdžią iš naujo juos išduoti. Tarp tų 38 naujai pareikalautų esu ir aš. Gerai, kad lig šiol imigracijos įstaiga neatkreipė dėmesio, bet kai pradės tardymą sovietinių reikalavimų, negalės neatkreipti, jog aš pagal dokumentus esu ne dabar skelbiamo, o kitokio amžiaus, kaip ir kitokios pavardės - ir tai yra pakankamas pagrindas deportacijai."
Kaltinimai buvo nepagrįsti
Kiek vėliau su lengvu humoru atsiliepė ir apie A.Maceinos ta pačia proga rašytą straipsnį: "Skaičiau "Aiduose" (nors buvau "Aidus" prašęs nieko nerašyti) mielojo Antano man parašytą nekrologą. Tai padaryta su jam įprasta šiluma, su filosofiniu gilumu, nors pats objektas to gilinimosi ir nevertas. Parašiau jam, kad Lietuvoje buvo įprasta pirma aviną papjauti, paskui jo kailį užmauti ant šakių, kad sudžiūtų ir būtų iškimštas. Antanas ištempė ant šakių mano gyvo kailį ir padarė iš jo bubną tam tikriem garsam, simboliam išgauti. Mieliausia man buvo jo poezija, paskelbta Jūsų biuleteny - sodri ir atjaunėjusi." (J.Brazaičio laiškas A.Grinienei, 1974 metų vasario 19 diena) Joninių proga J.Brazaitis sveikina J.Grinių, o kartu rašo: "Buvau priverstas ir kitą nenaudingą darbą dirbti, kai buvau paskelbtas karo nusikaltėliu. Reikėjo pastudijuoti tuos Lietuvos leidinius, kurie tikrais ir tariamais dokumentais paremia kaltinimus. Iki įsigilinau, iki kritiškai išanalizavau ir savo pastabas parašiau, man atėmė ne tik nervų įtampos, bet ir porą mėnesių laiko. Tegul bent lietuviški veiksniai žino, kaip reikalai iš tikrųjų buvo su Lietuvos žydais ir Laikinąja vyriausybe. Pagaliau tai ir man pačiam naudinga, nes turėsiu medžiagos, kai prieis iki teismo."
Paskutiniame savo laiške A.Grinienei (1974 metų rugpjūčio 27 diena) apie savo rūpesčius teužsimena trumpai: "Aš pats laikausi nekaip. (...) Mano kaip karo nusikaltėlio byla tebeina. Liudininkai tebeapklausinėjami. Manęs paties dar nešaukė."
Į jokias apklausas J.Brazaičio niekas taip ir nepašaukė. Neprireikė. JAV Atstovų rūmų Imigracijos pakomisės pirmininkas kongresmenas Jashua Eilbergas 1974 metų gruodžio mėnesį oficialiai kreipėsi į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui ir J.Šlepečiui nepagrįsti, jų veikla nebuvo pronacinė ar nukreipta prieš žydus.
Tačiau J.Brazaitis apie tai nesužinojo. 1974 metų lapkričio 28 dieną jis mirė.
Pateikė vieną klausimą
Paulius Jurkus, "Darbininko" laikraščio redaktorius, ir Algimantas Kezys, fotografas ir operatorius, atliko neįkainojamą darbą. J.Brazaičiui dar esant gyvam, jie atvyko į dr. Rožės Šomkaitės namus, kuriuose jos globojamas gyveno pasilpusios sveikatos profesorius. Jie spėjo į vaizdo juostą įrašyti pokalbį su juo. Galimas daiktas, kad tai vienintelis ilgesnės trukmės vaizdo įrašas, kuriame įamžintas asmuo, 2009 metų birželio 26 dieną Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas (po mirties) aukščiausiu valstybės apdovanojimu - Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis gimė 1903 metų gruodžio 9 dieną Marijampolės apskrityje. Gimnaziją baigė 1922 metais Marijampolėje. Lietuvių literatūrą studijavo Kauno universitete iki 1927-ųjų. Literatūros žinias gilino Bonos universitete. Mokytojavo Kauno "Aušros" gimnazijoje. Kauno universitete buvo lietuvių literatūros ir tautosakos vyriausias asistentas.
Vėliau - Teologijos-filosofijos fakulteto neetatinis lektorius ir Filosofijos fakulteto profesorius. Nepriklausomoje Lietuvoje reiškėsi kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje, rašė spaudoje, dirbo redakcijose. Nuo Lietuvos okupacijos laikų dalyvavo rezistencijoje, politinėje veikloje. Buvo Laikinosios vyriausybės švietimo ministras ir ėjo ministro pirmininko pareigas 1941 metais. Dirbo VLIK-e. Parašė ir išleido vadovėlių, literatūros studijų, suredagavo Donelaičio, Pietario, Lazdynų Pelėdos, Maironio knygas, rašė politinę literatūrą.
Viešnagės metu P.Jurkus pateikė tik vieną klausimą: "Jums teko daug reikštis literatūros, ypač lietuvių literatūros istorijos laukuose, bet taip pat ir Lietuvos valstybės reikaluose, rezistencijoje prieš okupantus. Kaip Jums pačiam atrodo, į kur Jūsų prigimtis labiau linkusi - į literatūrą ar į valstybinės politikos sritį?"
J.Brazaitis davė atsakymą. Atsakymas testamentinis. Verta pacituoti ištisai.
Jono Krikštytojo džiaugsmas
"Atsakyti dabar nėra lengva. Politinis valstybinis gyvenimas manęs niekados nedomino ir niekados netraukė. Bet jeigu teko į jį įsileisti, tai ne dėl pamėgimo, bet dėl reikalo. Kada buvo likviduoti tie draugai, kurie turėjo imtis politinio ir valstybinio gyvenimo ir jį vykdyti, teko kam nors juos pavaduoti. Pavadavau juos atlikdamas draugiškumo pareigą ir atlikdamas pareigą, kurią turėjo imti tie, kurie dar liko gyvi. Tą pareigą teko imti ne iš malonumo, bet teko imti daugiau kaip naštą, kurią kas nors turėjo nešti.
Literatūros sritis man buvo artimesnė ir ji mane traukė. Bet stebėdamas pats save iš perspektyvos galiu pasakyti, kad artimesnis man buvo darbas mokykloje, mokytojo darbas - tiek gimnazijoje, tiek paskiau universitete. Su jaunimu, man rodos, aš vis galėdavau surasti lengviau kalbą, negu su vyresnės kartos žmonėmis. Jie mane suprato ir, man rodos, aš juos supratau - tiek vienoj mokykloj, tiek paskiau ir kitoj mokykloj.
Jei minėjau, kad laimingiausiu savo gyvenimo laikotarpiu laikau darbą mokykloje, tai dėl to, kad pergyvenau tą džiaugsmą, kurį galima vadinti pedagoginiu džiaugsmu, mokytojo džiaugsmu. O jis reiškėsi tuo, kad mokytojas turi džiaugsmo, jei mato, kad jo mokiniai jį yra pralenkę. Šitame krašte sutikau daug savo buvusių mokinių - vyrų ir mergaičių, ir buvo džiaugsmo matyti, kad jie yra tikrai pralenkę, tikrai pasiekę ir savo gabumais, ir savo laimėjimais gyvenime daug tolimesnių viršūnių.
Galbūt šitas pedagoginis jausmas yra pasilikęs visam ir mano gyvenimui, nes jį pergyvenu ir tada, kai matau pažangą jaunųjų žmonių - nepažįstamų, nežinomų, bet pažangą jų, ir tai atrodytų natūralu, nes gyvenimo pažanga ir remiasi tuo, kad jaunieji turi pralenkti vyresniuosius. Tai yra pedagoginio džiaugsmo esmė. Net galima būtų sakyti, kad šitas džiaugsmas kažkuo yra panašus į Jono Krikštytojo džiaugsmą, kuris tikėjosi, kad ateis už jį didingesnis, su didesniais laimėjimais.
"Oi neverk, matušėle"
Antras dalykas, kurį prisimenu, su malonumu ir sykiu su graudumu, tai rezistencijos darbas. Kas yra rezistencija tegalėjo pasakyti tik tas, kuris ją pergyveno savo širdim. O man taip buvo.
Buvo sekmadienis, 1940 metų liepos 21 diena. Apsiniaukęs, lietingas. Gatvėje pastebėjau seklį. Mėgindamas juo nusikratyti, keisdamas autobusus, atsidūriau senamiestyje, vieno vienuolyno patalpose, už storų mūro sienų, ir per radiją klausiausi, kas dėjosi valstybės teatre. O ten tą dieną vadinamas "liaudies seimas" sprendė Lietuvos įjungimą į Sovietų Sąjungą. Nejutau, ir galbūt vyrui gėda prisipažinti, kad ritosi ašaros ir širdyje kilo jausmas ir pasiryžimas, kad savo gyvybės negailėtum, jeigu galėtum grąžinti ar galėtum bent prisidėti prie grąžinimo Lietuvai laisvės. Tai buvo natūralus, spontaniškas, gaivališkas jausmas, kurio neaptarsi jokiom loginėm kategorijom. Tai, ką aš jaučiau, pergyveno tūkstančiai. O juo labiau tai pergyveno jaunesnieji. Jie ne tik pergyveno, bet jie ėmėsi akcijos, reakcijos prieš priespaudą.
Mano akyse kyla birželio 23, 24, 25, 26-tos jauni vyrai su šautuvėliais, su raiščiais ant rankų, kuriuose buvo užrašai DT (darbo tarnyba), kyla veidai tokių, kaip Levas Prapuolenis, kaip dr. Adolfas Damušis, kaip inž. Pilypas Narutis ir visa eilė kitų, kurie vadovavo šitam sukilimui.
Su graudumu pergyvenu birželio 26-tos laidotuves, kada Kauno kapuose buvo išrikiuoti 85 karstai žuvusių kovose dėl laisvės ir kada reikėjo pasakyti kūkčiojančiom motinom, žmonom, seserim tik tuos Maironio paguodžiančius žodžius: "Oi neverk, matušėle, / kad jaunas sūnus / Eis ginti brangiosios tėvynės! / Tau dar liko sūnų; / kas tėvynę praras, / antros neišmels apgailėjęs."
Kalbėjo knygomis ir raštais
Tai buvo rezistencijos dvasia. Ji perėjo paskui į pasipriešinimą vokiečių okupacijai, perėjo į pasipriešinimą antrai sovietų okupacijai. Ir prisimindamas šiuos rezistencijos momentus, jaučiu ne tik pagarbos savo jaunesniesiems draugams, bet ir graudulio, ir net tam tikro atsakingumo.
Juk eilė gimnazijos direktorių - jaunų, gabių, kuriuos paskyriau savo parašu kaip tik tam, kad jie būtų atsparūs naujai, rudajai okupacijai - buvo išvežti į Štuthofą ir tenai žuvo. Jų žuvimas sukelia ne kartą manyje jausmą: o jeigu nebūčiau dėjęs parašo, gal jie būtų išlikę gyvi? Sukelia taip pat atsakomybę kalbėti už juos laisvajam pasauliui. Kalbėti už juos, už tuos tūkstančius partizanų, kurių tarpe žuvo taip pat mano jaunieji draugai, tokie kaip Juozas Lukša, kaip Julijonas Butėnas, nuvykę specialiai iš Vakarų kovoti su likusiais Lietuvoje.
Jei jie žuvo, jei žuvo visa eilė jaunesnių už mane, o aš likau ir gyvas, ir laisvas, aš jutau įpareigojimą kalbėti apie juos gyviesiems. Kalbėti knygom, kalbėti memorandumais, kalbėti raštais, ir tas mane nuvedė į žurnalistiką, kurioje išbuvau iki paskutinių laikų.
Man rodės, kad atsisveikinti su literatūra, kurią mėgau Lietuvoje, atsisveikinti su pedagoginiu darbu, reikėjo, nes nebuvo galima tarnauti dviem dievam. Literatūra yra naujo gyvenimo kūryba. Kūryba iš skeveldrų realybės, bet gauna naują pavidalą ir virsta nauju pasauliu. To aukštojo tikslo reikėjo atsisakyti vardan mažesnio, bet aktualesnio tikslo - rodyti gyvenimo skeveldras. Skeveldras to Lietuvos gyvenimo, kurį skaldė, naikino, žudė nauja okupacijos banga. Ir šitam uždaviniui likau ištikimas iki šiol, ištikimas aniems kovoje žuvusiems draugams.
Vykdė konkrečius uždavinius
Rezistencinis mano darbas susijungė nuo 1944 metų su vadinamu politiniu darbu. Jeigu politiniu darbu vadinsim Lietuvos laisvinimo pastangas. Išbuvau iki 7-erius metus ir galbūt tai mano liūdniausi atsiminimai iš šito laikotarpio. Buvo visuomenei žinoma, kad esama tam tikros trinties tame Lietuvos laisvinimo organe. Buvo daug apie tai rašoma, buvo diskutuojama. Iš tolo stebėdamas, manyčiau, kad tose diskusijose ir tose tariamose kovose, nebuvo jokių ambicinių aspiracijų, jokių grupinių aspiracijų, bet iš esmės tai buvo susidūrimas generacijų, augusių skirtingose epochose. Ir skirtingose epochose susidariusių savo pasaulėžiūrą, savo siekimus, savo metodus.
Aš pastebiu tenai buvus dvi generacijas. Vieną generaciją, kurios atstovai buvo išaugę nepriklausomos demokratinės Lietuvos laikais. Antrą generaciją, kuri buvo išaugus rezistencijos laikais. Ir viena, ir kita epocha skyrėsi savo nuotaikom. Pavyzdžiui, demokratinėj tvarkoj atstovai savo siekimus stengėsi vykdyti tuo būdu, kad nori paimti valdžią ir per valdžią tvarkyti visus reikalus. Demokratinėj tvarkoj klausimai svarstomi viešu tribūniniu būdu. Rezistencijoje išaugę žmonės, jie - kitos dvasios. Jie - konspiracijos, sąmokslo žmonės. Jų metodas - vykdyti konkrečius uždavinius, parodyti darbus, neparodyti savęs. Ir kada šitokie dvejopi žmonės susiduria - sunku jiems surasti bendrą kalbą. Iš čia buvo ir tam tikro trynimosi, tam tikro nesugyvenimo.
Aš buvau, žinoma, antrosios generacijos žmogus ir stengiausi vykdyti tuos konkrečius uždavinius, kuriuos galima buvo vykdyti kaip Informacijos tarnybos valdytojui, paskui užsienio reikalų tarnybos valdytojui. Kiek man pavyko yra kitas klausimas. Gali tai liudyti tie išleisti leidinėliai, gali liudyti ir tie santykiai, kuriuos pasisekė užmegzti ar su vokiečiais, arba su Europos jaunimo sąjūdžiu.
Kančia be rankos ir be kojų
Bet jeigu reiktų grįžti atgal, aš manau, kad aš tuo pačiu keliu eičiau. Ir šiandien esu patenkintas iš tų laikų labiausiai tuo, kad laikiausi tos taktikos, kurios reikalavo principai, nesileidžiant į kompromisus, pagrįstus pragmatizmu. Iš perspektyvos man atrodo, kad buvo tas kelias teisingas, kuriame šitais principais vadovavausi, nors tai atrodo nerealu, galbūt atrodo fantastiška, sprendžiant realias dienos problemas.
Aš nesistebiu, kad atsiradusi trečioji karta, jau čia išaugusi, kitaip galvoja, negu pirmoji, išaugusi demokratinėje epochoje, kitaip galvoja negu išaugusi rezistencinėje epochoje. Nauja aplinka suformavo naują jų galvojimą, naujas vertybes. Bet ir šita karta, tegu ji kitaip galvoja, tegu ji kitaip kalba, bet ji turi vieną ir bendrą siekimą visom trim generacijom. Bendrą siekimą, tolimą siekimą - laisvės Lietuvai, artimą siekimą - daryti visą ką, kad tai Lietuvai būtų geriau. Ir kad Lietuvos vardas, jos kančios, jos kovos būtų žinomos pasaulyje.
O tą Lietuvą, dabartinę Lietuvą, mano pergyvenime simbolizuoja štai šitas kryžius iš Lietuvos - kryžius, kuriame nulaužta ranka, nulaužtos kojos. Tai yra dabartinė Lietuva - sulaužyta, suluošinta, žudoma. Ir jeigu pažvelgsite į apačioje gintaro vaizdus, tai aš čia matau gintaru pavirtusius Lietuvos žmones, gintarais nulenktom galvom gerbiančius tą auką, sudėtą dėl Lietuvos."
Komentarai http://www.lzinios.lt/lt/2011-06-23/pir ... komentarai
Antanas, 2011-06-23 10:47
Amžina šlovė J. Brazaičiui - tikram lietuviui, kuris visa savo esybe gyveno ir dirbo dėl Lietuvos!
Stebina dabartinės Lietuvos valdžios bukumas, ar nenoras paskelbti karo nusikaltėliais A.Sniečkų, M.Gedvilą J.Paleckį, pardavusiems Lietuvą sovietiniam okupantui ir jam padlaižiavusiems. Sukilimas istorijos skersvėjuose
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/k ... komentuoti
2011 birželio mėn. 27 d. 13:38:40 Giedrė MILKEVIČIŪTĖ, „Respublikos“ žurnalistė
Vaidybinės dokumentikos filmas „Pavergtųjų sukilimas“, skirtas 1941 metų birželio sukilimo 70-mečiui, stebina ir džiugina kūrėjų drąsa imtis prieštaringai vertinamo istorinio įvykio analizės. Pasitelkta ne tik dokumentinė medžiaga, bet ir vaidybiniai elementai, tačiau didžiausią įspūdį daro sukilimo dalyvių gyvas žodis. Ar jų ryžtas kažką pakeisti to meto dviejų okupacijų ir vietinių politinių skersvėjų blaškomoje Lietuvoje buvo prasmingas? Į šį klausimą ir bandė atsakyti filmo kūrėjai.
Sugrįžimas į tas dienas
Iškilminga pilnametražio filmo premjera sostinės „Pasakos“ kino teatre įvyko praėjus lygiai 70 metų nuo sukilimo pradžios. Kitą dieną jį pamatė kauniečiai. Premjera neapsiėjo be netikėtumų - visi atėję buvo sutikti uniformuotų ir ginkluotų vyrų, tarsi sugrįžusių iš anų dienų.
„Pavergtųjų sukilimo“ režisierius ir scenarijaus autorius Algis Kuzmickas ir visa kūrybinė grupė, be jokios abejonės, atliko titanišką darbą. Filmavo ir kalbino 1941 metų sukilimo dalyvius, pateikė daugybę vaizdinės dokumentinės medžiagos. Pastangos atskleisti tų dienų tragizmą, kai žmonės atsidūrė dviejų didelių valstybių - Sovietų Sąjungos ir Vokietijos - mėsmalėje, o Lietuvos patriotai, pasinaudoję karo pradžia, pabandė atsikratyti primesto sovietų jungo, vertos dėmesio. Pasak filmo prodiuserio Sauliaus Bartkaus, panaudota tik 1,5 procento visos surinktos medžiagos. Tad vieniems gali pritrūkti išsamesnio paties sukilimo vaizdo, jo detalių, kitiems - žinomesnių istorikų žodžio, tretiems - aiškesnio požiūrio į taip vadinamą žydų problemą, ketvirtiems - dar ko nors... Beje, vieni šaltiniai teigia, kad sukilime dalyvavo apie 100 tūkstančių Lietuvos gyventojų, o kiti - 20 tūkstančių.
Svarbu, kad suprastų ir žinotų
„Mums rūpėjo, kad filmas būtų suprantamas ir toms pokario kartoms, kurios iš viso neturi jokio supratimo apie tuos tragiškus 1941-uosius. Todėl daug dėmesio skyrėme priežastims, kurios atvedė Lietuvą į sukilimą, to meto žmonių savijautai, - aiškino S.Bartkus. - Be to, stengėmės tuos įvykius ir jų priežastis parodyti taip, kad jie būtų suprantami ne vien lietuviams, nes filmo sklaida numatoma ir užsienyje. Juk sukilėliams buvo svarbu priminti pasauliui, kad Lietuva Sovietų Sąjungos respublika tapo ne savo noru, demaskuoti tą savanoriško apsisprendimo farsą“.
1941 metų birželio ginkluoto sukilimo dalyviai filme mintimis grįžta į tas jaudinančias, o kartu tragiškas dienas, pasakoja ne tik apie patį sukilimą, bet ir apie tai, kaip brendo pasipriešinimas sovietiniams okupantams, kaip be pasipriešinimo Lietuvoje 1940 m. įvyko valdžių virsmas ir nepriklausoma Lietuva tapo keturiolikta sovietine respublika. Žiūrovai mato 1938-ųjų Kauną, modernų miestą su naujais pastatais, madingai pasipuošusiomis moterimis, viliojančiomis kino teatrų iškabomis ir turtingomis parduotuvių vitrinomis. Vaizdus palydi žodžiai: „Tuomet niekas nenujautė, kokias antžmogiškas moralines ir fizines negandas teks išgyventi“. Vėliau ryškėja kitokie vaizdai, kurie byloja apie sugriautus daugybės žmonių gyvenimus ir miestą, sukrečia Rainių žudynes įamžinusios nuotraukos. Tų metų istorines peripetijas filme apžvelgia du istorikai - Sigitas Jegelevičius ir Augustinas Idzelis. Taąiau, žinant, kad sukilimas istorikų vertinamas prieštaringai, norėjosi išgirsti ir kitų žinomesnių istorikų žodžio.
Iš ekrano kalbantys sukilimo dalyviai pabrėžė, kad jie laukė dienos, kai vokiečiai peržengs Lietuvos sieną ir pradės karą su sovietais, nes tai buvo vienintėlė išeitis įgyvendinti tikslą - išsivaduoti iš raudonojo teroro ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Įspūdingai nuskamba Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija, kuri per Kauno radiofoną buvo perskaityta vieno iš Lietuvių aktyvistų fronto dalyvių Leono Prapuolenio ir jo ištarti žodžiai: „Saulelė raudona, vakaras netoli“, davę ženklą pradėti sukilimą visoje šalyje. Tačiau deklaracijoje nuskambėjusi padėka Adolfui Hitleriui daug kam ir tuomet, ir dabar sukėlė ir kelia abejonių.
Ko pasigedo prezidentas?
Filmo premjeroje dalyvavęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus prisiminė: „Tuomet man buvo penkiolika metų. Aš buvau gimnazistas ir gyvenau netoli Kauno kūno kultūros instituto. Kai išgirdau per Kauno radiją skambantį Lietuvos himną ir skaitomą Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją, atvėriau namų langą, kad visi girdėtų. Apėmė pasididžiavimo Lietuvių aktyvistų fronto vyrais, rengusiais sukilimą, jausmas. Veržiausi iš namų, nes norėjosi būti kartu su tais, kurie išėjo į gatves prasidėjus sukilimui. Šio filmo reikšmė didžiulė. Istorija, kokia ji nebūtų skaudi - svarbi mums ir ateinančioms kartoms“.
Po filmo „Respublikos“ paklaustas apie pirmąjį įspūdį V.Adamkus sakė: „Kūrėjams pavyko parodyti, kad sukilimas buvo spontaniškas - kaip laisvos lietuvių tautos valios išraiška, tai jokiu būdu nebuvo inspiruota nacių ar kitų svetimų jėgų. Už tai sumokėta labai aukšta kaina. Žinoma, sunku filme perteikti atmosferą ir dvasią, kuri tvyrojo tuo metu, o juo labiau kiekvieno žmogaus jauseną. Tai suprantama. Labiausiai kino juostoje pasigedau dokumentinių kadrų, kuriuose įamžintas jaunimas, studentija - jie ir buvo sukilimo Kaune varomoji jėga. Jie buvo užėmę pagrindines įstaigas, gabeno ginklus per Nemuną iš Šančių kareivinių, būrėsi į grupeles. Jų pasiaukojimas buvo beribis ir užkrečiamas“.
Istorija verta tęsinio
Į filmo premjerą atėjo nemažas būrys jaunimo. „Man ir mano draugams filmas pasirodė labai išsamus, įdomus ir nemonotoniškas. Jį pagyvina vaidybiniai momentai.
Tiems, kurie tuomet sugebėjo pasipriešinti, atrodytų, neįmanomiems dalykams, buvo tiek metų, kiek mums, - sakė pakalbintas Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos narys Mindaugas Vėbra. - Pasaulio didieji pasidalijo Lietuvą, o žmonės nežinojo, kuo tikėti, bet jaunimas turėjo ryžto ir bandė ką nors pakeisti.
Mano prosenelis pulkininkas Juozas Vėbra buvo vienas iš dešimties sukilimo Kaune vadų, jo vardas kartu su kitais įrašytas Vytauto Didžiojo universiteto šlovės galerijoje. Mūsų giminė patyrė ir tremties baisumus. Prosenelis buvo priverstas pasitraukti į Ameriką, antraip būtų atsidūręs NKVD rūsiuose. Už Atlanto jis visomis išgalėmis padėjo puoselėti lietuvybę.
Aš didžiuojuosi, kad esu tokio žmogaus palikuonis. O filmo kūrėjams linkiu ir toliau taip įdomiai dirbti, tęsti mūsų tautos istorijos metraštį, nes būtent vaizdai ir liudininkų pasakojimai yra patys veiksmingiausi“.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"S.Bartkus: Kada baigiasi lietuvio kantrybė
2011 liepos mėn. 16 d. 08:10:09 Olava STRIKULIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė Saulius Bartkus
Rugpjūtį Lietuvos žiūrovus pasieks dokumentinis filmas „Pavergtųjų sukilimas“, kuriame pasakojama, kaip sovietų okupuota Lietuva 1941 metais, kai Vokietija pradėjo karą su Sovietų Sąjunga, vienintelė iš sovietų pavergtųjų valstybių pradėjo ginkluotą sukilimą ir paskelbė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją.
Nors laisvės viltys nepasiteisino, sukilimas visoje Lietuvoje tęsėsi nuo birželio 22 iki 28 dienos. Sukilėliai spėjo sudaryti Laikinąją vyriausybę ir per radiofoną paskelbti valstybės atkūrimo deklaraciją. Deja, į Lietuvą įžengęs naujas okupantas lietuvių laisvės viltį brutaliai užgniaužė. Bet kodėl tik vieni lietuviai priešinosi? Kodėl jie sukilo?
Apie sukilimo ir dokumentinio filmo kūrimo priežastis kalbamės su „Pavergtųjų sukilimo“ prodiuseriu Sauliumi Bartkumi:
- Mūsų sukurtas dokumentinis filmas yra apie 1941 metų birželio mėnesio sukilimą. Šiemet suėjo 70 metų nuo šio istorinio įvykio. Idėja pati buvo prieš metus išplėtota. Kieno idėja? Mūsų, kompanijos „Be tabu ir Ko“. 2010 metų spalio mėnesį pradėjome filmavimus, interviu. Važiavo kūrybinė grupė į Jungtines Amerikos Valstijas. Filmavome. Kalbinome liudininkus. Kai kuriuos sukilimo dalyvius. Tas filmas - ne tik liudininkų pasakojimai, bet ir labai daug užkadrinio teksto, o archyvinės medžiagos palyginti mažai. Kūrėme tokias rekonstrukcines scenas, vaidybines sceneles. Šituos dalykus mes galėjome filmuoti tik tada, kai sužaliavo medžių lapai.
- Birželio reikėjo?
- Taip, kad gamta atrodytų tokia, kaip Lietuvoje birželio mėnesį. Baigėme filmuoti visas rekonstrukcines scenas gegužės pabaigoje-birželio pradžioje. Per rekordiškai trumpą laiką. Padirbėjome iš širdies per dienas ir naktis. Tik išlindo dar kai kurie techniški dalykai, kuriuos norime sutvarkyti iki galo. Žiūrovas gal jų net nepastebi, bet mes pastebime. Išleisime filmo DVD.
- Ir kada tai įvyks?
- Manau, rugpjūčio mėnesį.
- Kiek žmonių kūrė filmą?
- Kūrybinės grupės branduolys nebuvo didelis. Gal kokie penki žmonės. Bet labai daug žmonių prisidėjo. Pavyzdžiui, karo istorijos paveldo klubas „Grenadierius“. Kauniečiai. Jei ne jie, būtų buvę sunkiau. Jie labai preciziškai vertino 1941 metų atributiką, visas detales. Tiksliai atkūrė to meto karines uniformas, ginkluotę. Labai mažai turėjome raudonarmiečių uniformų. Tik porą. Tai jie patys uniformas siuvo. Važiavo į Baltarusiją pirkti už valiutą įvairių rusų kariuomenės ženklelių. 1941 metais tos uniformos buvo vienokios, o 1942-1943 metais uniforma keitėsi. Kelnės, avalynė, batai... Tada, kai vyko birželio sukilimas, raudonarmiečių, kurie užplūdo Lietuvą, uniformos buvo gana skurdžios. Su „Grenadierių“ pagalba šiaip ne taip išsivertėme. Galėjome filme atkurti autentiškas uniformas.
- Kokia filmo trukmė?
- Viena valanda ir dvidešimt minučių. Daug galvojome, kaip sukurti šitą filmą. Iš pradžių buvo mintis per kokį nors realų herojų, bet nusprendėme vis dėlto atkurti istoriją nuo 1938 metų iki 1941 metų birželio 26-27 dienos. Norėjome, kad tuometinę situaciją, susiklosčiusią Lietuvoje, suprastų ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. Tai chronologiškas pasakojimas nuo 1938 metų. Su liudininkų pasakojimais bei intarpais.
Apie žmonių baimę, kuri užvaldė, kai atėjo Raudonoji armija, apie ekonominę suirutę. Norėjome atskleisti sukilimo priežastis.
Nes mitų visokių yra. Esą abveras (nacistinės Vokietijos žvalgyba - red. past.) sukilimą suorganizavo. Valdas Adamkus, dalyvavęs filmo pristatyme, sakė, kad apie sukilimą paskleista daug gandų, bet, pasak jo, tai buvo žmonių sukilimas.
Kai žmonės, išgirdę Kauno radiofono pranešimą, kad Vokietija pradėjo karą prieš Sovietų Sąjungą, spontaniškai ėjo į gatves, kėlė trispalves. Kaip stichiškai buvo ginkluojamasi. Provincijoje daug kas net nežinojo, kad karas prasidėjo, bet žmonės sukilo. Mažeikiuose, Ylakiuose, Dzūkijoje ir kitur žmonės ginklavosi. Trūko amunicijos.
Sukilėliai stengėsi saugoti strateginius objektus, kad raudonarmiečiai traukdamiesi jų nesusprogdintų. Vokiečiai daugumoje Lietuvos vietų įžengė į jau išvaduotą teritoriją.
Bet labai greitai kilo nusivylimas - atėjo naujas okupantas. Visi laukė karo, kad būtų išvaduoti nuo sovietų, bet naudos iš jo Lietuvai nebuvo. Tiesa, sukilimas bent nuplovė 1940 metų gėdą, kai Lietuva buvo sovietų okupuota be jokio pasipriešinimo. Toks filmo leitmotyvas.
- Ar nemanai, kad žiūrovas gali rasti asociacijų su dabartimi, nes Lietuvos valstybė vėl integruojama į naują sąjungą?
- Aš manau, kad žiūrovas, žiūrėdamas filmą, pats susidėlios vienokias ar kitokias asociacijas. Mes tik stengėmės kiek įmanoma chronologiškai, aiškiai sudėlioti visus istorinius akcentus. Kiekvienas filmo žiūrovas patirs vienokių ar kitokių asociacijų. Pasidarys vienokias ar kitokias išvadas pasiklausę tų žmonių, kurie tikėjosi, kad vokiečiai čia Lietuvai kažką gero padarys.
Koks čia abveras? Juk sukilimas kilo po birželio trėmimų. Kai tremia tavo šeimą, kai kiša į vagonus, koks čia abveras? Imi ginklą ir, progai pasitaikius, priešiniesi! Jei atvirai, truputį skaudu, kai tiek daug ir ne visada teisingai interpretuojama.
- Ir dabar daug intepretuojama patriotizmo tema. Ne visada teisingai.
- Taip, truputį skaudu. Kad daug visokių interpretacijų pasipila. Jei žmogus esi patriotas, tarsi nepadoru tokiam būti. Tu gali būti apkaltintas, kad esi nacionalistas, fašistas, dar kas nors. Tautinis identitetas stumiamas į antrą planą. Kas dėstoma per istorijos pamokas? Kiek moksleiviai sužino apie Lietuvą, o kiek apie Garibaldžio sukilimą? Nieko nežinome ir apie birželio sukilimą.
- Žinome, kad išėjo lietuviai žydų šaudyti. Kad Kaune buvo žydų žudynės „Lietūkio“ garaže.
- Na va! Pagrindinis dalykas! Mes nesigilinome į pavardes tų, kurie per sukilimą šaudė. Nesigilinome ir į pavardes tų, kurie šaudė žydus. Mes tik aiškinomės, KODĖL žmonės sukilo. Sako, ai, jūs nepalietėte „Lietūkio“ garažo įvykių. Mes to sąmoningai nedarėme, nes mes būtume įsivėlę į tokią košę. Įsivėlę į ginčus, kurie nuolat kyla. Visą laiką norima tą košę sukti, malti, suvelti. Pakabinti etiketę ant visų. Tada visa tauta tampa bloga. Visi blogi. Visose tautose buvo ir būna nusikaltėlių. Kodėl visą tautą kaltinti?
- Matyt, filmo kūrėjams teko kalbinti garbaus amžiaus liudininkus. Juk praėjo 70 metų.
- Net devyniasdešimtmečiai kalbėjo! Jų jaunystė...
- Patriotiški žmonės tada buvo?
- Ne tas žodis! Kaip jie pasakojo. Kaip kūrėsi sukilimo centrai. Visas pogrindis. Jei nebūtų buvusi vykdoma tokia baisi sovietizacija, dar neaišku, ar žmonės būtų sukilę. Juk lietuvis visada bando prisitaikyti. Lietuviai visada tokie yra - pažiūrėsime, palauksime, kas čia bus.
Tačiau jei sukilo, vadinasi, buvo peržengtos visos tolerancijos ribos. Net lietuviams būdingas konformizmas, nuolankumas nepadėjo. Jau nebuvo kitos išeities. Be to, sukilimas vyko po birželio 14-osios įvykių, po pirmųjų masinių trėmimų.
- Vadinasi, sukilome spontaniškai?
- Ir filme istorikai kalba, kad iki šiol skleidžiamas mitas, esą birželio sukilimas yra antisemitų ir vokiečių propagandos vaisius. To visiškai nebuvo. Aiškinomės, kodėl sukilimo centras, turėjęs būti Lietuvos sostinėje Vilniuje, buvo demaskuotas. Todėl sukilimo centras persikėlė vėl į Kauną.
Sukilimas sprogo ne iš Vilniaus. Sprogo iš Kauno. Bet sukilimas nebuvo nei KGB, nei abvero sumanytas. Sukilimas vyko gana stichiškai. Tiesa, pasitaikė įvairių kriminalinių elementų, bet kalbame apie sukilimo priežastis. Iš principo apie priežastis. Kas buvo jo impulsas.
- Gal tas priešinimosi impulsas dar nėra galutinai mumyse išnykęs?
- Kai įlendi į patriotinius, kaip aš vadinu, pogrindinius portalus, matai, kad patriotizmo nuotaikos stiprėja, aštrėja.
Taip yra ne tik Lietuvoje. Ir Suomijoje, Prancūzijoje, Islandijoje. Kur mes einame?
- Gal atgal į nacionalines, iš tikrųjų nepriklausomas valstybes? O kas finansavo filmo kūrimą?
- Pagrindinis filmo finansavimas buvo iš mūsų kompanijos „Be tabu ir Ko“.
- Leidote šeimos lėšomis?
- Aš visada atskiriu, kur įmonės, o kur šeimos lėšos (Juokiasi)!
- Bet įmonės lėšas vis vien reikėjo uždirbti!
- Šiek tiek parėmė užjūrio lietuviai ir šiek tiek Kauno miesto savivaldybė bei Kultūros rėmimo fondas.
Stengėmės, kad filmas nebūtų nuobodus, būtų dinamiškas. Kalbini 90-metį. Pirmiausia jis lėtai kalba. Jam reikia priminti, kad nepadarytų chronologinių klaidų. Režisierius Algis Kuzmickas pataisydavo, nes kai kurie kalbinti garbaus amžiaus žmonės pasakodami supainiodavo 1941 metus su 1944 metais.
Prifilmavome labai daug. Bet iš visų interviu panaudojome tik 1,5 proc. medžiagos. Daug dalykų yra labai asmeniški. Kiekvienas pašnekovas faktiškai buvo atskira istorija.
Tas birželio sukilimas inspiravo ir pokario pasipriešinimą.
Norėjome nupiešti bendrą 1938-1941 metų Lietuvos istorijos vaizdą. Iš detalių, iš nuotraukų, iš prisiminimų, iš archyvinių kadrų.
Kaip Lietuva atrodė 1938-1940 metais ir kas pasidarė vėliau. Kaip atėjo Justas Paleckis ir Stalino pašvietė saulė.
Archyvuose dar yra išlikusios medžiagos. Ji laisvai prieinama.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"
Komentarai http://www.respublika.lt/lt/naujienos/k ... komentarai
_________________ Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|