Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - E.Vareikis. Santykiai su Lenkija

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Dabartinė politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

E.Vareikis. Santykiai su Lenkija – perkrauti ar perprogramuoti?

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: E.Vareikis. Santykiai su Lenkija – perkrauti ar perprogramuoti?

Parašytas: 18 Lie 2012 23:11

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

E.Vareikis. Santykiai su Lenkija – perkrauti ar perprogramuoti?

http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... d=59138241

Egidijus Vareikis, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys
2012 m. liepos 18 d. 14:12

Iš Lenkijos atėjo žinia, kad ši šalis siūlosi taisyti santykius su Lietuva. Siūlosi juos, kaip dabar madinga sakyti – „perkrauti“, viliantis, kad iš naujo paleistas mūsų dviejų šalių bendravimo mechanizmas veiks kaip geriausiais laikais.

Nežinau, ar reikia perkrauti ar, pasinaudojus proga, sukurti kažką kokybiškai naujo. Pripažinkime, kad mūsiškiai radikalai nuliūdo – lenkai pirmieji ištiesė ranką susitaikymui ir šia prasme padarė baltųjų figūrų vertą ėjimą. Kas žiūri į Lietuvos–Lenkijos santykius rimčiau, gali pasakyti, kad perkrauti – neblogai, bet gal ta proga reikia pabandyti sulaužyti senus stereotipus ir pažiūrėti į mūsų ryšius kažkaip ne pragmatiškai ir merkantiliškai, o veikiau – geranoriškai. Juolab kad šiemet gyvename palaimintoji lietuvio Jurgio Matulaičio (o gal lenko Matuliewicziaus) metus, siūlant blogį nugalėti gerumu.

Netrūksta vis dar entuziastiškiau ieškančių būdų ir argumentų nesusitaikymui. Abi pusės nori, kad pirma atsiprašytų toji anoji. Bet, kaip matome, tai padaro pirmas – žaidžia baltaisiais. Būtų naivu galvoti, kad dėl mūsų meilės problemų kaltas koks vienas ministras ar vienas įstatymas. Kalta iš tikro visuomenės nuomonė, tad ir perprogramuojant santykius svarbiausia, ne kas laimės rinkimus, o kaip mūsų santykius vertins žmonės.

Randu bent šešetą dalykų, kuriuos reiktų pakeisti ar pakeisti bent pažiūrą į juos. Tik nesakykime, kad problemų nėra. Geriau žinoti ir gyventi nerimu dėl esamos padėties, nei pasipūtusiai vaidinti niekuo dėtus ar ieškoti kaltų kitoje pusėje.

Pirmasis. Sutarkime, kad visi lietuviškus pasus turintys žmonės yra lietuviai, o lenkiškus – lenkai. Lietuvos žmonės kalba valstybine kalba, dauguma – dabartine, kai kurie – praeities valstybinėmis kalbomis, mat praeities valstybėse, net ir vadintose Lietuvos vardu, buvo kalbama ir nelietuviškai. Vilnius priklausė Lietuvai beveik 600 metų, Rusijai su sovietija – per pusantro šimto, Lenkijai – 17 metų. Taigi Vilniaus lietuviai vis dar savo aplinkoje kartais noriai kalba buvusiomis valstybinėmis kalbomis. Beje, pasidžiaukime tuo, kad jokiais praeities laikais, gerais ar blogais, Vilniuje nebuvo tiek daug lietuvių kalbos, kaip šiuo metu. Būkime visi, kaip sakė vienos partijos rinkimų šūkis, labiau lietuviai.

Antrasis. Diskusijoje dėl raidžių priimkime nuostatą, kad abi tautos rašo ne lenkiškai ir ne lietuviškai. Rašo lotyniškomis raidėmis su keliais specifinius garsus žyminčiais ženklais. Kiekviena padori tauta turi savo specifinius ženklus, jie nekelia grėsmės kitų tautų nacionaliniam saugumui, jei yra naudojami kaip raidės, o ne kaip nacionalizmo ar prievartos simbolis. Raidės turi būti raidės, pavardžių ar gatvių pavadinimų rašymas turėtų būti taikos, o ne karo prielaida.

W raidės nėra lietuvių raidyne, tad galima ją uždrausti, bet galima geranoriškai leisti naudoti draugiškiems savo piliečiams, jei jau jų taip labai reikia. Piliečiai džentelmenai turėtų tą W naudoti sakingai, nes jos nėra lietuvių raidyne, o mes juk visi esme lietuviai. Kiekviena epocha paliko savas tradicijas ne tik leksikoje, raidyne, bet ir pavardžių rašyme. Turim juk daugybę slaviškų pavardžių, kurias naudoja žmonės, laikantys save grynakraujai baltais. Sutinkame nuostabių baltiškų ar germaniškų pavardžių, kurias turi žmonės, norintys būti labai lenkiškai kalbantys lietuviai. O ir Vilnius buvo tai Wilna, tai Wilno, tai dar kitaip užrašomas. Nežinoma, kaip ten pats Vytautas save vadino – Witoldu ar Vytovtu? Įdomu, ar sutiktų rašyti lietuviškame pase Aleksandras Vytautas, o kitame puslapyje – kaip jis pats mano...? Besivaidijančiais dėl gatvių pavadinimų siūlau pasidomėti, kaip jų problema išspręsta tokiame Strasbūre, kur valstybinė kalba yra prancūzų, o vietinė – labiau panaši į vokiečių.

Trečiasis. Reikia istorijos perprogramavimo, reikia tokios abiejų tautų ir valstybių tarpusavio ryšių interpretacijos, kuri išryškintų mūsų bendravimo pozityvias puses. Kitaip sakant, susitaikyti su istorija, kokia ji yra, o ne kokią mums primetė tie, kurie norėjo veikiau kariauti nei draugauti. Vis dar per dažnai žiūrime į istoriją XX amžiaus nesantaikos kontekste. O kas, jei pažiūrėtume į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės laikų dvasia ir tų laikų istorinio palikimo kontekste? Juk visi mylime tą buvusią Didžiąją Kunigaikštystę. Suprastume, kad pusbroliai Gediminaičiai – Vytautas ir Jogaila – neblogai sutvarkė kaimynines valstybes XV amžiaus pradžioje ir pavertė regioninės galios politiniais žaidėjais. Suprastume, kad Liublino Unija sudarė galimybę sėkmingiau priešintis Rusijai, o demokratija kūrė ne chaosą, o gana aukštą politinę kultūrą ir atsakomybę. Manau, kad būtent todėl, jog buvome Žečpospolita, šiandien esame Vakarų, o ne Rytų Europos dalis.

Lietuvai labai reikia įtvirtinti save, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos perėmėją (juolab kad šiandien yra ir daugiau kandidatų į LDK paveldą). Lenkija turėtų padėti Lietuvai jaustis buvusia didžiąja kunigaikštyste, o ne Lenkijos paribio žeme ar dar blogiau. Kaip ten bebūtų, geriausi Lenkijos valdovai ir vadovai, nekalbant jau apie literatūros klasikus, buvo gimę Lietuvoje, gi žymiausi Lietuvos intelektualai ar menininkai kalbėjo lenkiškai. Lietuviai turi suvokti, kad Lietuva šiandien yra dvylika kartų mažesnė už Lenkiją ir mažiausia iš visų septynių jos kaimynių. Tačiau šiaip ar taip, tarpukario Lietuva, kokia ten ji bebuvo, atsirado anksčiau ir bendrai išgyveno gerus metus ilgiau nei tarpukario Lenkija...

Ketvirtasis. Kadangi šiandien nemaža dalis žmogiškųjų būtybių svarbiausiu gyvenimo varikliu laiko ekonomiką, perprogramavimo procesas yra nauja galimybė formalią strateginę partnerystę paverti kiek nors realesne ekonomikos integracija. Suvalkų turgus – gerai, tačiau per dvi dešimtis metų tarp Lietuvos ir Lenkijos taip ir neatsirado naujų geležinkelių ir plentų, nekalbant jau apie laidus ir vamzdynus. Kadangi Lietuviai šiandien gula ir keliasi su mintimis apie branduolinė jėgainę, Lenkijos įsijungimas į Lietuvos energetinius projektus būtų ypač teigiamai suvoktos draugystės ženklas. „Mažeikių nafta“ taip pat didelis komercinis projektas, bet komercinio projekto nepakanka, reikia kažko labiau integracinio.

Penktasis. Įstatymų srityje padarykime taip, kad jie mus labiau sujungtų, negu atskirtų. Jei savotiškai „suteiksime istorinę dvigubą pilietybę“ Mickevičiui, Milošui ar Domeikai, žymiai supaprastės ir kultūros ar švietimo reikalai. Švietimo paskirtis yra padaryti viską, kad Lietuvos piliečiai būtų išsilavinę, protingi ir pasiruošę gyvenimui XXI amžiaus pasaulyje, kuriame nėra etninių getų, bet vyrauja atvira kultūros, kalbų, papročių ir interesų erdvė. Esmė juk ne ta, kiek procentų mokysimės ta ar kita kalba (pasirinkimo laisvė), o kiek patriotiški Lietuvos piliečiai būsime mokslus išėję. Noriu pabrėžti, kad dažnai kalbame apie mokymo kalbą, tačiau kur kas svarbiau mokymo dvasia. Štai kur erdvė ir diskusijai, ir sprendimams.

Įstatymai neveiks, jei jų reikalingumo nejausime savuoju mentalitetu. Lietuviams reikia pamilti istorinį Vilnių tokį, koks jis iš tikrųjų, o ne kokį sukūrė tarpukario ir sovietmečio mitai. Vilnius juk buvo ne tik sapne matyto geležinio vilko produktas: tai ir Šiaurės Jeruzalė, tai ir seniausio regioninio universiteto centras. Kiekvienas lietuvis turėtų kaip Krokuvos lenkas žinoti kokioje gatvėje, kokiame name Vilniaus senamiestyje gyveno tas ar kitas Lietuvos pasididžiavimo vertas žmogus – Mickevičius, Domeika ir t.t. Tie Lietuvos istorijos šviesuoliai išsilavinimą gavo lenkiškai, tačiau savo širdyse buvo lietuviai.

Šeštasis. Viena iš mūsų nesusipratimų priežasčių yra tai, kad painiojame Lietuvos ir Lenkijos kaip valstybių santykius su lenkiškai ir lietuviškai kalbančiomis bendruomenėmis (nemėgstu žodžio – mažumos). Nors valstybių sienos atviros ir Šengeno erdvė maksimaliai didina mūsų bendravimo galimybes, vidaus reikalai ir išoriniai santykiai skiriasi. Abi šalys turi suprasti etninių bendrijų skaudulius, suprasti švietimo ir kalbų vartojimo realaus, bet ne reguliuoti kaimyninių valstybių mažumų problematikos iš savo sostinių. Šioje vietoje perprogramavimas turi būti itin subtilus. Perprogramuojant santykius vertėtų atsisakyti liūdnai pagarsėjusios lenko kortos. Ne todėl, kad ji kažką daro mažiau lietuviu ir daugiau lenku, o veikiau todėl, kad ta Lenko korta platinama postsovietinėje erdvėje, vadinasi, pripažįstant, kad Lietuva legaliai priklausė Sovietų Sąjungai, kas lietuviams tikrai labai skausminga.

Diplomatijos vadovėliai moko, kad diskusijų, debatų ir ginčų metu laimi tas, kuris pasiūlo naują, gal kiek netikėtą idėją. Santykių perkrovimas – geras pasiūlymas, nauja programinė versija – dar geresnis sprendimas. Kodėl nepabandžius?

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=1

Plūgo rankena
2012-07-18 14:30

Šis ponas matyt dar neatsikratęs baudžiauninko mentaliteto- siūlo santykius gerinti Lietuvos tautinių vertybių atsisakymo sąskaita. Ir vis argumentuoja: juk tai pieš šimtus metų buvo...

Laimei, tie laikai, kai lietuvis nei prasižioti lietuviškai Vilniuje negalėjo ar nenorėjo, praėjo, ir mes visai nenorim jų atgaivinti...

Gerinti santykius reikia, bet neišduodant savo šalies, nepataikaujant aklai vykdant mums primetamus reikalavimus.

otto
2012-07-18 14:55

Vareikis rašo: "Sutarkime, kad visi lietuviškus pasus turintys žmonės yra lietuviai".

Ponas Vareiki, gal jūs pradėsite teigti, kad negras su lietuvišku pasu yra lietuvis? Tuomet aplamai, kas yra lietuvis?

Žygeivis
2012-07-18 23:04

Nenustebsiu, jei kada nors paaiškės, jog ponas Vareikis "papildomą algą" gauna iš Lenkijos....

P.S. Įdomu, kada VSD galų gale pradės gaudyti įvairių užsienio valstybių (pradedant Rusijos imperija, Baltarusija ir Lenkija bei baigiant kokiu nors Izraeliu bei Kinija) aktyviai veikiančius įtakos agentus Lietuvių Tautos sukurtoje Valstybėje?

Žygeivis
2012-07-18 23:22

Dėl sąvokų “nacija”, “tauta” ir “liaudis” – Lietuvių kalboje ir kitose.

Lietuvių kalboje nuo senų senovės yra du atskiri žodžiai: tauta ir liaudis.

Tik rusai ir anglai šių žodžių neskiria. :)

Žodis “nacija” visose dabartinėse kalbose, kur jis vartojamas, yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio “natio” – o lotynų kalboje jis ir reiškė “tauta”.

Ir tik žymiai vėliau šį žodį imta vartoti ne tik “tautos” prasme, bet ir “liaudies” prasme.

Beje, ne tik anglų kalboje “tauta” ir “liaudis” žymimi tuo pačiu žodžiu. Rusų kalboje irgi žodis “народ” taip pat neskiria tautos nuo liaudies. Matyt, tai savybė, būdinga šiuolaikinėms imperinėms tautoms.

O Lietuvių kalboje yra labai aiškūs du atskiri žodžiai: tauta ir liaudis.

Tauta dabartinėje Lietuvos Valstybėje tik viena – Lietuvių (Lietuva seniai jau ne imperija, turinti savo sudėtyje užgrobtas kitų tautų žemes).

O visi Valstybės gyventojai (visų tautybių) ir yra liaudis.

Lietuvos Konstitucijoje yra labai aiškiai pasakyta: Lietuvos Valstybę sukūrė Lietuvių Tauta:

LIETUVIŲ TAUTA

– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos Valstybę,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos Valstybėje,

skelbia:

- Lietuvos Valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.

Žygeivis
2012-07-18 23:43

Lietuviškų žodžių bei sąvokų "išplovimas" pakeičiant jas įvairiais "moderniais naujadarais" yra dalis bendro propagandinio plano, siekiančio palaipsniui "išlietuvinti" Lietuvą.

To plano strateginį tikslą dar 1945 m. paskelbė Suslovas - "Lietuva bus, bet be lietuvių". Ir šis planas dabar labai intensyviai yra vykdomas.

Siekiama lietuvius išvyti iš Tėvynės, o jų vieton "pritraukti" įvairiausius imigrantus - ne lietuvius.

O kad Tauta kuo ilgiau nesuvoktų, jog yra naikinama, visus tuos kitataučius bandoma pavadinti "lietuviais" ir netgi įteisinti tai oficialioje viešai skelbiamoje statistikoje.

Lygiai ta pati kosmopolitinė antitautinė politika buvo vykdoma Vakarų Europoje, visus kitataučius imigrantus "pakrikštijant" "vokiečiais", "prancūzais", "britais"...

Ir tik dabar "staiga" paaiškėjo, jog visa ta imigrantų masė yra visai ne prancūzai, vokiečiai ar britai, o arabai, turkai, kurdai, negrai... Ir jiems reikalinga visai ne Prancūzija ar Vokietija, o islamiškas Arabų Kalifatas ar Didžioji Turkija.

Žygeivis
2012-07-18 23:18

Lietuviškos geostrategijos pradžiamokslis

Įvadas

Tas, kas jau dabar negalvoja, ką darys rytoj - kaip, su kuo bei kieno padedamas (nes sutampa interesai) - tam rytojui atėjus, sėdės apsižliumbęs, laukdamas "malonių bei nurodymų iš aukščiau"...

Įvairius konkrečius geostrateginius planus turime būti paruošę jau dabar - ir kai tik bus tinkama proga, tuoj pat imtis labai ryžtingai juos įgyvendinti.

O tie, kas miegos, liks prie sulūžusios geldos.

------------------------------------

Senovės baltų gentys - jotvingiai, sėliai, kuršiai, žiemgaliai, prūsai, galindai bei tuometinė lietuvių gentis yra visų mūsų - dabartinių lietuvių - protėviai. O mūsų - dabartinė lietuvių kalba - yra šių baltų genčių kalbų tiesioginė palikuonė.

Ir mes (bei, žinoma, dabartiniai latviai) turime prigimtinę teisę į savo protėvių baltų etnines žemes.

Iš kitos pusės jokia ne paslaptis, kad tiek Lenkijoje, tiek Gudijoje (Baltarusijoje) pakanka šovinistų, dieną naktį svajojančių apie Vilniaus ir nemažų teritorijų aplink jį atėmimą iš Lietuvos. Rusijos imperijoje irgi pastoviai prisimenama, kad Vilnius, Klaipėda ir jų apylinkės buvo sugrąžintos Lietuvai dėka to, jog SSSR sumušė Lenkiją, o vėliau ir Vokietiją.

Šiandien visos šios kalbos lieka tik svaičiojimais internetinėje erdvėje bei retkarčiais pasigirsta kai kurių politikų lūpose - vis tik NATO egzistavimas pakankamai efektyviai šiuo metu stabdo bet kokią Rusijos, Gudijos ar netgi Lenkijos invaziją į Lietuvą.

Tuo pat metu tik visiški kvailiai gali abejoti, jog ateis laikas, kada subyrės ir ES, ir NATO. Ir štai tada mes tapsime lengvu grobiu savo galingesniems kaimynams, jei jau dabar nesiruošime būsimai sudėtingai ateičiai ir nekursime toli siekiančių strateginių sąjungų.

Ir tik visiški idiotai mūsų parsidavusioje valdžioje nepajėgia suvokti, jog subyrėjus NATO ir sunaikinus Rusijos imperiją (o Kinija tai anksčiau ar vėliau padarys - jau senokai tam labai intensyviai ir labai sėkmingai ruošiasi), pagrindiniu Lietuvos Valstybės priešu taps Lenkija.

Deja, sekančiu mūsų priešu bus Gudija (kuri visa yra įsikūrusi senosiose baltų žemėse, o gudai - tai tie patys suslavėję baltai), jei nepavyks taikiai susitarti dėl Rytų Lietuvos (pasak B. Kviklio - Liūdnosios Lietuvos) sugrąžinimo Lietuvos Valstybei (atstatant 1920 m. liepos 12 d. sutartyje nustatytas sienas, Lenkijos, o vėliau SSSR užgrobtas).

Kaip tik todėl strateginiu ir ilgaamžiu Lietuvos Valstybės sąjungininku yra ir bus Ukraina, kai tik šioje valstybėje į valdžią ateis tautinės ukrainiečių jėgos.

Priežastis labai paprasta - mūsų geostrateginiai interesai absoliučiai sutampa (ir atžvilgiu Rusijos imperijos galutinės likvidacijos, ir atžvilgiu Lenkijos bei Gudijos sutramdymo).

Taip pat mums - lietuviams - visada būtina atsiminti, kad Punskas, Seinai, Suvalkai, Rytų Liūdnoji Lietuva, Mažoji Lietuva (pietinė dalis - Rusijos imperijos okupuota ir aneksuota Karaliaučiaus (Tvankstos) sritis) ir Stalino Lenkijai padovanotos Prūsijos žemės - tai kraujuojančios mūsų tautos žaizdos, kurios neužgis, kol nebus atkurta istorinė teisybė.

Šiokie tokie istoriniai statistiniai duomenys tai jau pamiršusiems:

1. Vilniuje 20 amžiaus pradžioje lietuvių buvo 7 procentai.

2. Kaune 20 amžiaus pradžioje lietuvių buvo 3 procentai.

Klausimas – kas ką polonizavo per praėjusius 100 metų, pvz., tame pačiame Kaune?

Ir netgi Vilniuje – kur po Antrojo pasaulinio karo buvo masiškai perkeliami (arba patys persikeldavo) ir įvairūs slavai, ir kiti, iš Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, Vidurinės Azijos ir Užkaukazės, netgi Moldavijos (pvz., taip iš Moldavijos į Kirtimus atsikėlė garsusis čigonų taboras)?

Atsakymas – viskas priklauso nuo valstybinės valdžios ir pačios Tautos politinės valios, sugrąžinant ir įdiegiant lietuvybę konkrečioje suslavėjusioje teritorijoje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: