 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Algirdas Endriukaitis. Kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę
http://www.tautos-balsas.lt/straipsniai ... bes-dalele
2012-01-10
Siekinys ir kasdienybė
Gyvenime išmokta daug ką pakelti ir panešti, todėl skaudulys nėra kantrybės ar nuovargio jausmas, jeigu regima aplinka ir intuicija kasdien taria liūdnas tendencijas ir atima laisvės pojūtį. Mes įpratę, kai reikalai liūdni, sakyti, kad laikas viską ištaisys ir sutvarkys arba nauja karta pakeis.
Gal taip ir būtų, jeigu Lietuvoje neklestėtų elito neveikimo, bejėgiškumo ir nuolankumo dvasia. Visi mato ir supranta, bet tie ,,visi“ nieko nedaro arba negali padaryti. Negalima tenkintis tuo, kad Laisvė, Suverenitetas ir Teisingumas rasis vėliau, ,,po to“. Tai reikalinga šiandien, o ,,po to“ mūsų jau nebebus ir tai reikš, kad mes to niekada neturėjome.
Jaunas žmogus jaučiasi gyvensiąs amžius. Kasdienybės verpetuose dažnai sunku sustoti ir pagalvoti – vis bėgi, vis bėgi, vis bėgi. Gyvenimo mano saulutė jau leidžias. Kas padaryta, tai padaryta, kas nespėta ar nesugebėta – taip pat žinoma ir jau nepakeičiama. Skaudu tylėti, pasakyti ataskaitingai prasminga ir būtina bent savo artimiesiems – su kuo buvai, kas esi, kuo lieki, su kuo išeini, nes kiekvienas trupinėliu atsakome, juo labiau nenorint niekdariams po mirties bejėgiškai ir veidmainiškai patarnauti pripažįstant jų padorumą. Šiandien, deja, lieka, širdgėliška istorinė prievolė viską apmąstyti, apibendrinti ir pasakyti, kad širdžiai būtų lengviau, kad laisvesnis jaustumeisi, ir būtent tuo laiku, kaip sakė vienas autorius, ,,kol dviveidžiai medkirčiai pjauna Lietuvą kaip mišką“. Antraip atrodytum ir liktum lyg įbaugintas, priklausomas, sulaužytas ar visiems besilankstantis, viskuo patenkintas ir sotus prisitaikėlis bei paglostomas veidmainis Lietuvos valstybės egzistenciniame iššūkyje, nunykimo meto maro puotoje.
Prisimenu, dar vaikiščias būdamas, pasiklausęs tėvų kalbų, pasiskaitęs ,,Trimito“, ,,Kario“ ir kitų leidinių, ant medžio, nupjauto prie upės, kelmo peiliu išpjausčiau žodį ,,Lietuva“. Ir ta aplinkinė vieta man atrodė okupantų nevaldoma ir nepriklausoma žemė. Ta gyva pasaka buvo Lietuva. Ir tai tapo oru, kuriuo kasdien kvėpavau, tai buvo suprantamas kelias į išminčių valdomą karalystę. Buvo aišku ir norėta, kad mes savo mintimis, norais, kasdieniniais darbais, širdies balsu tik ten ir turime būti.
Šiandien Lietuvos valstybės suverenitetas ir jo savininkas lietuvių tauta traukiasi kaip Balzako šagrenės oda. Tai ne jausmai, o matomi kasdieniniai simptomiški judesiai, nusiurbimai, netektys, nenuginčijamos ir akivaizdžios tendencijos. O kas gali paneigti intuiciją? Sakoma, istorija kartojasi. Dabar tai primena Abiejų Tautų Respubliką, kai visi jautė ir matė galą. Kai kurie griebėsi kitų pagalbos, kas, suprantama, buvo kilpa, nes niekam mes gerąja prasme nerūpėjome. Nors Austrijos imperatorė Marija Teresė pasirašydama Lietuvos ir Lenkijos padalijimo aktą ir braukė ašarą, bet vis tiek dėl galiūnų solidarumo, kaip liudijo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II, ,,verkė, bet ėmė“. Šiandien Lietuvą gali imti kas tik nori, laikas tam tik padeda, kaina smunka. Ir klaikiausia istorija visuomet leidžia pasakyti paskutinį žodį.
Menasi kitas atvejis. Latvijos generolas Liudvikas Bolšteinas 1940 metais, kai sovietai okupavo Latviją, dėl gauto įsakymo vykdymo parašė, kad negalįs naikinti to, ką savo rankomis kūrė, o priesaikos laužyti negalėjo, todėl nusišovė. Kokią giluminę prasmę mes suvokiame šiandien kalbėdami apie savo partizanus, žinojusius, kad eina į mirtį? Koks Lietuvos pareigūnas teisine prasme taip pasielgtų?
Moralinį vertinimą ir pamoką pateikia pati istorija, bet ne visi išgyveno, skaitė, mokėsi, oriai ir išdidžiai prisilietė prie Lietuvos istorijos. Šiandien sunku atsakyti, kiek yra savigarbos neturėjimo, hermeneutiško nesuvokimo, paviršutiniško samprotavimo ar baudžiauninko likučių, kai A. Smetonos ar P. Plechavičiaus to laiko realijų sąlygoti sprendimai bandomi vertinti pagal šių dienų formalizuotą sampratą, tarytum jų laiku Europoje nebuvo stalinizmo (kominterno), hitlerizmo (,,naujos Europos tvarkos“), ir teigiama, kad Lietuva galėjo ir privalėjo būti unikali žydinti, klestinti laisvės ir teisingumo sala Europos skaudulių vandenyne. Ir tai kalba tie, kurie mokėjo komjaunimo ar partinius mokesčius, norėdami ant tautos kančių aruodo reabilituoti save ir toliau savanaudišku užmoju kilti į senos patirties gudrybės debesis.
Tos Lietuvos ,,autokratijos“ įkvėpti 40 tūkstančių vyrų laisva valia stojo į P. Plechavičiaus Vietinę rinktinę, o per 50 tūkstančių išėjo žūti į miškus. Partizanai sukūrė šimtus savo kovos dainų, leido gausią spaudą. Raskite nors vieną stribų (,,Liaudies gynėjų“) ar čekistų pagarbos dainą? Tai aiškus tautos noro apsisprendimas, nelyginant, referendumas. Šiandien tai tautosaka, sapnas, vietoj širdies gerumo, į liberalinį, išimtinai formalų procedūrinį mąstymą visa tai netelpa, bet sumaniai užburiančiai bandoma naudoti apgavimo, sukčiavimo, pagrobimo, vogimo ir painiojimo savanaudiškuose žaidimuose netgi nešvariai prisiliečiant prie tautos kančios prasmės.
Vargu, ar šį laikmetį Lietuvą okupuos kieno nors kariuomenė, nes tai būtų brangu ir negražiai atrodytų. Yra pigesnis palaužimo, papirkimo ir nupirkimo kelias. Mes nykstame dėl vidinių priežasčių, ramiai, daugeliui to nesuvokiant ir neįvertinant, dėl savo dvasios kaitos, regimo ir lengvabūdiško atsitraukimo nuo 1918 ir 1990 metų dvasios ir ne savo grupės istorinio kraujo ir idealų „perpylimo“. Tai yra abejojimas gilumine etine nepriklausomybės buvimo prasme, noru ją visomis išgalėmis, kaip iki šiol istoriškai supratome ir vertinome, nedvejojama laisva prievole ją ginti. Ir pasekmes regėsime tik po kurio laiko, kai rato atgal neatsuksime ir tai bus negrįžtama. Gal tai paaiškintina buvusio baudžiauninko ir kolonijinės priklausomybės dvasios likučiais šiandien pavertusiais daug ką tik priklausomybinio pasaulio suvokimo ir patenkinto tarno noru. Toks yra valstybę naikinančio liberalizmo (libertarizmo) materialistinio godumo užbūrimu modifikuojamos Lietuvos žmogaus sielos erozijos sertifikavimo tikslas jo atvirai nesakant, giedant gražia kosmopolitine paukščių kalba, klastingai nutylint, kad paukščiai čiulba ne mums, o sau. Čiulbėjimas intensyvėja prieš rinkimus.
Suprantama, pirmu smuiku čia groja naujieji Vakarų krypties iš esmės tęsiantys buvusių kapsukininkų, angariečių, uborevičių, vaupšasovų, smuškevičių, sniečkininkų ir paleckininkų kirpimo žmonės, degioję žvakeles svetimose bažnyčiose ir pardavinėję Tėvynę. Sena banga skamba naujai: ,,teisinga pasaulėžiūra“ protingu ,,tikėjimu“, ,,demokratiškiausiu“ veikimu, ,,moderniausiu“ supratimu, ,,šiuolaikiniu“ reikalavimu, ,,pažangia“ mąstysena, ,,naujos kairės“ ar ,,naujo centro“ išpažinimu, suvokiant kaip dangišką išmintį, naujo pasaulio kūrimo modelį ir Lietuvos istorijoje neginčijamu imperatyvu pasiėmusių teisę klijuoti marginalų, nacionalistų ar fašistų etiketes. Ir čia tokio galima paklausti: ,,Kaip tu suvoki 1940 metus, kur tu buvai 1990 metais, kokiu širdies virpesiu kilai į pasipriešinimą ir gynybą, o dabar nieko neatsimeni?“ Gal anarchistinis praeities griovimas bei atmetimas ir neapibrėžtos bei nepatikrintos siūlomos neatsakingos naujos ,,dabarties“ ir ,,ateities“ dirbtinis eksperimentas, kaip E maisto priedas, viską nuspalvina ir pakeičia, chemizuoja, įgauna vienos naujos, absoliučiai neklystamos, sudarkytos religijos statusą margame pasaulyje, bet kartu sukelia regimą dvasios vėžio riziką? Greitai užmirštamas buvusiųjų patarnautojų svetimiems dievams likimas ir istorijos neatšaukiamas nuosprendis. Regimai praeities griovimas duoda gerą pelną.
Ar galima teigti, kad regimoji Europa yra svarbiausias ir vienintelis pasaulio gėrio ir dvasios centras, su visuotinai pritariamomis išmintingomis tendencijomis teigiamai be ribų plėtotis. Gal tuo paaiškinamas šv. Kalėdų šventimas nuo lapkričio pirmųjų dienų? Gal dar ne visi užmiršo, ką reiškia bendras gyvenimas sovietinio pavyzdžio tautų ,,kolchoze“, kurio iš esmės ,,tobulą“ totalinį modelį siūlo liberalai? Kodėl žaidžiama slapta, užsišifravus, nedrįstama priminti liberalizmo pradininkų P. Prudono, M. Štirnerio, A. Bakunino ir kitų, kurių veiklos šerdis buvo anarchija, valstybės sunaikinimas?
Kad kažkur pasaulyje gyvenama kitaip arba kitur netgi masiškai plačiai žengiama be logikos, sveiko proto, istorinės patirties arba tai daroma tik turtingųjų naudai užtikrinti, kiekvienam savarankiškam ir savigarbą turinčiam žmogui negali būti išminties argumentas besąlygiškai mėgdžioti, lenkti sprandą, bučiuoti ranką, tapti satelitu, knechtu, vasalu, baudžiauninku arba jaunesniuoju broliu. Prancūzų rašytojas, mąstytojas Emilis Sioranas pamokančiai pastebėjo: ,,Jums gyvenimas nepavyko? – Jūs niekuomet neturėjote išdidumo jausmo.“ (,,Gorkije silogizmy“, Algoritm, Maskva, 2008, p. 67). Tas pats sakytina ir apie tautą.
Jeigu pasvarstytume plačiau, pamatytume, kad Lietuvoje jau nėra tos aktyvios kritinės masės, kuri būtų tiek išdidi ir nepalenkiama, suvoktų ir drįstų visa jėga priešintis neteisingumui, savivalei, ginti savo orumą, laisvės kasdienybę ir istoriją. Ir pirmiausia suvoktų ir pripažintų, kad pasaulyje mes palikti tik patys sau atsakingi už likimą, arba tampame galiūnų patarnautojais. Bendrauti reikia ir su Vakarais ir su Rytais, bet abiem atvejais ne tik su sava kepure, bet ir su savo galva. Pavieniai išdidūs asmenys susicementavusios egoistinės materialistinės turtinės liberalios sistemos buldozerio yra mandagiai nustumiami į šalikelę pagal taip vadinamas demokratines teisines ir pinigines procedūras, pasinaudodami turimais užgrobtais administraciniais ir teisiniais resursais, idealistams gyviems ir, deja, žuvusiems bei mirusiems, kurių dėka atkurta valstybė, klijuojant marginalines nusikalstamas etiketes, geriausiu atveju niekingai apie juos nutylint.
Retorinis klausimas: kas gali pažadinti viltį, jeigu uždaryta per tūkstantį mokyklų ir paskleista, kad mokyklos ruošia emigrantus?
Ar neveidmainiaujama Seime minint okupacinio siaubo pasekmes arba įžymaus Lietuvos valstybės kūrėjo Stasio Šilingo darbus ir kartu kasdien nusivalant savo kojas į jo 1938-03-25 testamento 9 punktus. Paviršutiniška padorumo imitacija, kaip šiandien madinga sakyti, politinė moderni be turinio ir prasmės instaliacija. Realus atminties praradimas žmogų paverčia mankurtu ir tuo pačiu jį sunaikina. Tai istorijos patikrinta ir abejoti neverta.
Prasminga visą kaltę suversti vien vadovams, bet tai ne visai tikslu, nors, kaip sakė Ezopas, visi pavaldiniai yra verti savo valdovo. Šiaip ar taip – vis tiek už viską daugiau moraliai atsakingas valdžios elitas, nes jų legitimumas ir teisgalės leidžia jiems daugiau įtakoti, veikti ir už kitus dorai ar nedorai spręsti. Šiandieninis Lietuvos politinis elitas atitrūkęs nuo realių tautos istorinių reikmių, nesiima ateities atsakomybės, nepripažįsta idealistinės sąmonės, savigarbos ir išdidumo, pilnas savanaudiško materialistinio cinizmo bei pataikaudamas siekia gauti visapusiškas dvasines ir materialines indulgencijas iš Lietuvos ir ES. Kaip neseniai sakė vienas Vilniaus universiteto profesorius, ,,...per dešimt marazmo metų valstybė buvo nevaldoma.“ To pasekoje logiškai siejasi P. Gylio pastebėjimas: ,,Lietuvoje yra labai stipri antivalstybinė ideologija. Yra tariami valstybininkai, yra stipri nuostata prieš valstybę.“ (,,Respublika“, 2011-12 23).
Valstybės laivas plaukia be kompaso. Atsakingi valdininkai rūpinasi išlaikyti ar gauti postą, kuris ne tik gerai atlygintų darbelį, bet leistų ir papildomai prisidurti. Lietuvoje atvirai veikia ir savavališkai šeimininkauja atskiros administracinės grupės, kurių definicijos ir pritaikomos teisgalės, sukabintos su teismais, prokuratūra ir VSD, yra nepajudinamos. Lietuvos erdvėje sukasi technologinė piniginės demokratijos kvailinanti moderni manipuliacija. Galima įsivaizduoti kaip šiandien jaustųsi ir atrodytų Seimo tribūnoje gavę žodį Vincas Kudirka ar Jonas Basanavičius, nekalbant jau apie antrosios Lietuvos okupacijos meto partizanus. Ir neabejotina, kad jeigu jie pasakytų blogą žodį apie teisėsaugą, atsakytų pagal straipsnius.
Raskite Europoje tokią saugumo tarnybą, kuri būtų apibūdinta taip: ,,Saugumas labai susiskaidęs. Viena jo dalis atvirai daro verslą“ (,,Lietuvos rytas“, 2011-04-23). Normaliose valstybės saugumas yra nematomas ir toks vertinimas neįmanomas. Praktikoje susidaro įspūdis, kad dorai dirbančios institucijos nenaudėlių šmeižikų yra dėl nepaaiškinamų priežasčių, kaip jau buvę sovietiniais laikais, yra ,,juodinamos“. Už tai būdavo atsakomybė, o tradiciškai prie to einama ir šiandien.
Lietuvos istorija patvirtina, kad lemtingu momentu suklumpa bedvasis politinis elitas, atsiribojęs nuo idealistinės patirties. Lietuvos valstybė pagal kosmopolitinį pasaulio liberalų tvarkaraštį modifikuojama iki neskelbiamo tylaus ir legalaus komercinio tapsmo ir išnykimo scenarijų kaip galingųjų monopolijų priedėlis be kultūros ir savasties. Šiandien kultūrą stengiamasi suvokti kaip pramogų industriją, duodančią auksinus, todėl liberalų ir nurodyta: smuikuotojas Lietuvoje už studijas per metus turi pakloti 20 tūkst. litų.
Ką jau kalbėti apie užmojus parduoti visą valstybės turtą, miškus ir žemes turtingiems užsieniečiams, primityvinti turto mokestį ir partijas paversti absoliučiai biudžetinėmis struktūromis. Taip yra kuriama valstybė sau be savojo turto ir tautos, veikianti ir ištikima globalistams su patarnaujančia ar aptarnaujančia patogia ir lanksčia vietine ,,nacionaline“ administracija. Ir aukšto lygio valdininkai teigia, kad lietuvių negrįžtamas dingimas iš Lietuvos reiškia ne Lietuvos nunykimą, o galimybių padidėjimą. Kieno? Briuselio pagyrimas reiškia aukštą kompetenciją.
Į kokią erdvę pereiname?
Jeigu pasakytume, kad valstybei reikalinga ideologija, tai oponentai primintų buvusį sovietmečio ,,šviesų komunizmo rytojų“. Tarkim taip. Tai kur einame? Juk vis tiek sukasi gyvenimo ratai. Jeigu mes pripažįstame Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Lietuvos himną ir tai vertiname ne kaip senus, atgyvenusius archyvinius faktus, o kaip prasmingą ir prigimtinį bendrumą, būdą, metodą, idėją, ideologiją, tai išreiškiame pagarbą ne tik protėviams, giname tai kaip istorinę įprastinę prasmingą, kasdieninę dvasinę ir socialinę patirtį, pastovumą, bendrumą, išgyventą ir suprantamą pasaulėjautą, nepriklausomą ir išdidžią gyvenžiūrą, kaip Čiurlionio idealų ,,Karalių pasakos“ arba ,,Tiesos“ jauseną.
Mes visi išaugome gražiame pasakų pasaulyje, bet paskui dalis anuomet iš jo buvo su raudona žvaigžde ir juoda svastika bei šautuvu žudyti, išvaryti, prievartauti, luošinti. Dabar patys išbėgo, greitomis iš narvo ištrūkę, pasigviešė kitoms, mus perkančiomis ir naikinančiomis gal ir nesuvoktom giluminėm savo vertybių primetimo erdvėm, kaip jau yra buvę, griaunant ir paliekant senolių oriai sukurtą ir išgyventą pasaulį tampant visų pasaulio vėjų piligrimais arba, kaip jau dažnai atviriau sakoma, klajūnais. Tai nevilties dalia, neturėjusi to idealistinio krūvio ir pokarinės galios priešintis saviems, kuriuos laiko nieku. Priimamas pasidavimo modelis.
Rašytojas Juozas Aputis yra prasmingai pastebėjęs: ,,Juk dabar labiausiai perša būtinybę kuo greičiau kaip kokią naują religiją priimti materialinio (ir dvasinio) gyvenimo standartus tie, kurie iš to į kišenes kraunasi šėtoniškas standartų išmokas“ (,,Baltoji knyga“, Vilnius, 2008, p. 12).
Šiandien Lietuvos valstybės braškančio vežimo ratai be apkaustų darda per akmens grindinį ir kelmuotą kemsynę, o pėsčiomis einant tai vyksta badikavimo ar kur akys veda bandymu arba, kaip sovietinis opozicionierius Kindziulis neapibrėžtai visiems tinkamai sakydavo, ,,Didinsime didėjimą, mažinsime mažėjimą“ principu. Vyriausybės programos ,,Globali Lietuva“ ir ,,Lietuva 2030“ pritaria ,,protingam“ lietuvių evakuacijos visame pasaulyje užmojui.
Strategijoje ,,Lietuva 2030“ teigiama: ,,Globalizacijos amžiuje į išvykusius Lietuvos gyventojus neturime žiūrėti kaip į prarastą tautos dalį, o į atvykusius imigrantus – kaip į svetimus.“ Beje, spaudoje paleista sąvoka ,,Lietuva – diasporinė valstybė“. Tai valdžios elito mentalitetas, neveikimo legalizavimas, susirūpinimo imigracija imitavimas, atkurtos istorinės tautinės valstybės idėjos atsisakymas, oficialus nesutinkančiųjų malšinimas ir nesigilinančių klaidinimas. Tai išnykimo nuosprendis.
Pats ,,Globalios Lietuvos“ terminas preziumuoja emigracijos reiškinio legitimavimą, priėmimą ir pateisinimą. ,,Globalioje Lietuvoje“ Vyriausybė visiems žada dvigubą pilietybę, t. y. popierinių arba šiaudinių Lietuvos piliečių gausinimą, ir kartu netiesiogiai skatindama emigruoti, sakydama: ,,Informuoti Lietuvos Respublikos Seimą ir kitas valstybės institucijas apie Lietuvos piliečių, gyvenančių užsienyje, pasiūlymus Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais (URM).“
Čia nei vienu žodžiu nekalbama apie emigracijos žalą (yra aiškinimas tik apie teigiamas ,,galimybes“) ir likiminius pavojus, negrįžtamas istoriškai patirtas pasekmes, o dėstoma nauja koncepcija – ,,protų apykaitos“ idėja ir besąlyginė beprasmiška kapituliacinė galimybė užsienio šalyse sudaryti vienmandatines apygardas rinkimams į Lietuvos Seimą.
,,Globalioje Lietuvoje“ teigiama: ,,Grįžimas į Lietuvą yra sąlyginis ir nėra Strategijos paskirtis, kuri Strategijoje yra suvokiama kaip procesas – nuolatinė srautų (finansinių, žmogiškų išteklių, idėjų ir kt.) apykaita tarp Lietuvos ir jos diasporos“. Apie lietuvių diasporos mobilumą ir reikšmingumą Lietuvai parodo ilgos 1944 metų emigracijos negrįžtamas įsitvirtinimas ne savame krašte. Daugelį emigrantų kalbų dėl dvigubos pilietybės galima suvokti tik kaip geranoriškus pirmosios kartos jaunystės šviesius sentimentus Lietuvos Rūpintojėliui, istorinei kančiai, kurios jų vaikai jau nežinos kas tai yra ir nebus matę Nemuno, piliakalnių, senelių sodybos ir kapų, o trečioji karta jau lietuviškai nemokės ir liks tik nešildanti buvusios genties egzotinė žinia, o kaltės niekas nepripažins ir neprisiims.
Strategijose siūloma: ,,Svarbu iš naujo persvarstyti, kas mes esame kaip tauta ir kas mus vienija šiuolaikiniame pasaulyje“. Teisinga, bet kokiomis kultūros prasmėmis ir gairėmis, jeigu siūloma perimti ,,šiuolaikines vertybes“? Kieno, kokias, gal per Lietuvos radiją brukamas Vudstoko judėjimo iškrypusias ir žlugdančias idėjas?
Kalbama taip, kad tarytum buvome niekas, nieko neturėjome, atrodo, kad bandoma įteigti, jog reikia atsisakyti turėtos savasties, kad reikia pradėti nuo nulio, kartu pasakant, kad esame nevisaverčiai ir turime šlietis prie kieno nors malonės.
Nepasakoma, ką reiškia ir kuo grindžiamas mūsų ,,pasitikėjimo trūkumas“, ,,visuomenės uždarumas“?
Nedrįstama pasakyti dėl ko konkrečiai: dvasinių idealų, tautinės valstybės, lietuvių kalbos, tautinės tapatybės ir išimtinai konceptualaus Lietuvos pilietybės turinio, dėl korupcijos, atskirų valdžios struktūrų pareigūnų subiurokratėjimo, išsigimimo, jų nepajudinamumo, kaip kasdieniniu žmonių skaudulio nervu, nusiviliama Lietuva ir negrįžtamai emigruojama.
Visas Lietuvos žlugimas guli valdžios pareigūnų savanaudiškoje materializmo išpažinimo savivalėje, prokuratūros, teismų ir saugumo tarnybos veiklos nepasitikėjimo realybėje. Nenuginčijama: jeigu nėra teisingumo, tai nėra nei valstybės. Esama sistema per 20 nepriklausomybės metų parodė, kad ji save tvirtai be pokyčių tik reprodukuoja blogaja prasme.
Kas gali pagal esamas tendencijas parodyti moralinio lygmens ateities šviesią viziją? Apie tai nekalbama. Vyriausybė tik rašo, bet nekalba apie piliečio kasdien jaučiamą savo beprasmiškumą, nematant laukiamų privalomų ir pinigų nereikalaujančių moralinių judesių.
Lietuvos strategijoje pasakoma, bet nenurodoma konkrečių formų ir priežasčių, atgyvenusių stereotipų galios, emigracijos, tolerancijos, nepasitikėjimo, netikėjimo šalies sėkme šaknų ir tam pakeisti reikalingų veiksmų.
Vyriausybės pateiktoje 2010 metais metinės veiklos ataskaitoje nerasime sąvokos „lietuvių tauta“, jos ir valstybės išlikimo grėsmių realių detalių, čia apsiribojama keleto litų pasiuntimu kartu su 49 mokytojais ir kultūros darbuotojais užsienin, o migracijos klausimuose minimos tik dokumentų tvarkymo procedūros.
Kas gali paaiškinti, kodėl šiandien 56 proc. Lietuvos gyventojų nedalyvauja kūrybinėje veikloje (manyčiau, skaičius išpūstas), o Lietuvos pilietybe didžiuojasi tik 23 proc. asmenų. Tai baisu (Lietuvos elite, ką jūs valdote?)! Strategijoje projektuojama, kad Lietuvos pilietybe 2030 metais jau didžiuosis 60 proc. piliečių!
Paguodos svajonė, kokiu būdu tai pasikeis, kurios institucijos atsivers elementariam padorumui, išdidumui ir kaip įgys žmonių pasitikėjimą, kokį meilės šokį Lietuvai šoks Britanijoje savo būste įsikūrę ir lietuviškai nemokančius vaikus auginą buvę, sakysim, kauniškiai?
Tuomet šios Strategijos autorių valdžioje jau nebus, naujieji perėmėjai sakys, kad kalti ,,anie“. 2010 m. gegužės mėnesį paskelbtoje Lietuvos gyventojų apklausoje maždaug tik trečdalis tiki, kad Lietuvos valstybė išliks amžinai, 39 proc. neturi nuomonės, o 12 proc., kad nepriklausomybę prarasime 2025 m.
Yra nutrūkęs Lietuvos valstybės atsakingo ir nepertraukiamo istorinio giluminio perimamumo būtinumas. Ir tai visai atvirai: apie suverenitetą nutylima ir garsiausiai vietoj to sakoma integracija. Sąjūdžio laikais pleveno užrašai: ,,Lietuva be suvereniteto, Lietuva be ateities!“
Vargu ar tikėtinas emigrantų atsakingas politinis ir likiminis domėjimasis Lietuva, jei 2009 metais prezidento rinkimuose balsavo 15 tūkstančių lietuvių, gyvenančių užsienyje. Kur kiti? Strategijos autorių tautiškumo abejones ir tautos konstitucinį numenkinimą išreiškia naudojama sąvoka „Lietuvos tauta“, nors nėra Švedijos, Lenkijos ar Danijos tautos. O Lietuvos Konstitucijoje yra norminė sąvoka ,,lietuvių tauta“.
2007-2013 metų ES ,,Aktyvių Europos piliečių“ programoje, paskyrus 235 mln. eurų jos įgyvendinimui, pirmajame punkte numatyta: ,,Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybės narių piliečių statusas“.
Tautinis politinis suverenitetas, pilietybė iš politinio suvereno, žmogui teikiančio teises ir pareigas, tampa komerciniu, rinkos dalyku ir ji, o ne suvereni valstybė, reguliuoja darbo rinką, kultūrą, globalinės struktūros tampa žmogaus šeimininku, o nacionalinė valstybė – laikina megamonopolijų biznio projektų teritorija, vykdytoja, patarnautoja ir saugotoja.
Tai atspindi tautos prasmės ateitį, o Seimo priimtas atsisakymas pase įrašyti tautybę nurodo, kad Lietuvos elitas taip mąsto. Taip pageidauja Briuselis, o suvereni Lietuvos valstybė paklūsta. Tai yra vienas konceptualus liberalų prisitaikymo ir paklusnumo reikalavimas tautos ir valstybės nunykimo strategijoje.
Panašią strategiją priėmę estai kaip pagrindinį tikslą įsirašė Estijos kultūros erdvės plėtrą. Beje, po įstojimo į ES estai, 2007-02-20 savo Konstitucijos preambulėje įrašė: ,,/.../ valstybė turi užtikrinti estų tautos, kalbos ir kultūros išliekamumą amžiams“.
Iki tol ,,kalbos“ sąvokos čia nebuvo. O štai Lietuvoje iššoka lietuvių kalbos esme griežtai abejojanti liberalių globalistų grupė su Švietimo ir mokslo viceministre priešakyje, iš esmės raginantys eliminuoti K. Būgą ir J. Jablonskį iš lietuvių kalbos erdvės ir peržiūrėti lietuvių kalbos prasmę ir funkcijas. Galima sakyti, kad tai atskira nuomonė.
O praktiškai – kiek lietuviškų viešų užrašų liko Vilniaus mieste pagal galiojančias Lietuvos Konstitucijos nuostatas? Akivaizdi savanoriška lietuvių kalbos teisės, prestižo atsisakymo tendencija. Okupacijos laikais tokio saviniekos ir nuosmukio lygmens nebuvo, buvo grumiamasi dėl kiekvieno lietuvybės užrašo.
Regima lietuvių kalbos vartojimo siaurinimo tendencija, nesuprantant, kodėl neseniai buvo paminėtas lietuvių rašto atgavimo šimtmetis. Suprantama, liberalams minėjimai ir giedojimai jų darbams nekenkia ir nereikia ,,nacionalistų“ erzinimui gaišti laiką.
Vadinasi, kiek liberalų ir griovėjų, tiek krypčių ir kelrodžių, be jokio žemėje seniai esančio ,,Laimės žiburio“ šviesos arba skambančio ir žadinančio ,,Varpo“ garso.
Remiamės prielaida, kad Lietuvos istoriją vertinti pradeda, viską surikiuoja teisingiausias paskutinis valdžioje esantis elitas, nors žino, kad naujai atėję vėl pradės ,,savo“, viską pakeis istorinės praeities ir šaknų nunykimo linkme.
Elitinė valdžia gyvena šia diena, paviršutiniškai, be atsakomybės istorijai, vien susireikšmina ir pozuoja spalvotų kreidinio popieriaus žurnalų nuotraukose. Kam mes rengiame Lietuvos Konstitucijos nuostatų konkursus? Gal prasmingiau rengti Lietuvos Konstitucijos nuostatų nesilaikymo, pažeidimų, jų šalinimo ir realios atsakomybės veiksmų įvardijimą vietoj padorumo ir teisinių idealų smėlio pilstymo?
Tautinis kultūrinis ir vertybinis identitetas mūsų pačių elitinio valdžios liberalia sąmone ES erdvėje traktuojamas kaip atsilikęs, nemoderniškas ir nelaikomas pirmine svarbia socializacijos prielaida, ginama vertybe ir natūraliu raidos resursu. Krauju ir kančia apgintas ir dabar teikiamas patriotizmas bandomas apšaukti kone fašizmo meile.
Latviai panašioje programoje kaip pagrindinį tikslą įsirašė išsaugoti ir turtinti Latvijos kultūrinę erdvę, stiprinti nacionalinį tapatumą kaip esminį veiksnį.
Manytina, kad mūsų politinis elitas vertindamas kultūrą yra pasiekęs Markoso nurodytą lygmenį:
,,Kultūra – vienas iš pagrindinių dalykų, kurie iki šiol palaiko gyvenimą nacionalinėse valstybėse. Kultūros sunaikinimas taps kontroliniu šūviu. Ir niekas neateis į laidotuves. Beje, ne dėl nesąmoningumo, o dėl ,,reitingo“ nebuvimo.“(,,Subkomendante Markos“, Ultra. Kultūra. Jekaterinburgas, 2005, p. 502).
Britų istorikas Arnoldas Toinbi suformulavo dėsnį, kad kai kurios civilizacijos pasmerkė save ,,valstybinei savižudybei“. Mes išties gyvename besisupančių sūpynių politikos lygmenyje nuo okupacijos pasmerkimo iki jos reliktų išsaugojimo, nuo konservatyvių nuostatų pripažinimo iki liberalizmo apkabinimo.
Tokia be pamato, eklektiška ir ambivalentinė sąmonė, pasaulėjauta ir gyvenžiūra yra dirbtinė ir nenatūrali, nelyginant sektų gausa ir kaip neišgyventas, neiškentėtas darinys yra pavojingas amžių patirties pasirėmimui ir išsvajotiems lūkesčiams, o anoniminis sveikam protui nepriimtinas elgesys, kaip besikeičianti mada, tampa kratiniu, vedančiu į daugiabriaunį nieką, už kurį atsakingų nelieka. Tai yra absoliučiai materialistinė pasaulio ir žmogaus kaip rinkos elemento ar daikto suvokimo ideologija. Daug žmonių iš nevilties yra sustingusioje vidinėje emigracijoje.
Didžiausias mūsų politinio elito, kaip gerai išdresiruoto, žinančio koks ir kur vėjas pučia, naivumas, o kartu ir savanaudiškas gudrumas yra visiems brukama tezė ,,Būkime europiečiai!“, tarytum mes gyvenome ne Europoje, o Amazonės džiunglėse arba buvome žmogėdros, kad Vakarai yra tokie geraširdžiai altruistai, kurie dieną naktį rūpinsis tik mumis ir už mus mums dirbs.
Vakarai rūpinasi ne principų, teisingumo problemomis, o išimtinai savo interesais, pavyzdžiui, Rusijos, kaip jų žaliavų priedėlio stabilumu, o kartu ir jos elgesio logikos priėmimu. Kas ir kaip tuomet galėtų paaiškinti, kad 1991 metais Mongolija Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugpjūčio 28 d., o JAV – keturiomis dienomis vėliau – rugsėjo 2 d.?
Kritiškai apie savo krašto kultūrą kalba amerikiečių rašytojas Vidalas Goras, buvusio JAV viceprezidento Alo Goro pusbrolis: ,,Mes viešpataujame reklamos srityje, žinome, kaip kurti įvaizdį. Dabartinė diktatūra neateina juoda ar ruda uniforma. Mes išnešiojame ją televizija, pramogomis, pasilinksminimais. Ir auklėjimu, kvailinančiu tautą“ (,,Literaturnaja gazeta“, 2000-12-03, p. 14). Šiame brukamame globalizmo pasaulyje vertėtų tai apmąstyti ir mums prieš klaupiantis industrinei kultūrai.
Galima ginčyti, kad laikas eina, viskas susitvarkys. Kiek mes gyvename Berluskonio politinės kultūros erdvėje, automobilių ir pastatų niokojime Prancūzijoje ar Didžiojoje Britanijoje, judėjimo ,,Užimk Volstritą“ prasmingume dėl bankų godumo ir galingumo, kiek mums tinka amerikiečių Guantanamo belaisvių kankinimo demokratijos modelis, analogiškai Vakarų legitimuotos Rusijos skerdynės Čečėnijoje?
Ar visiems besilenkianti ir bijanti Lietuva šiame absurdo vandenyne yra dangiška laimės sala ir būsime dar laimingesni ir išdidesni, atmetę savo kultūrą ir tradicijas, tapę primetamo aukso veršio tikėjimo išpažinėjais ir naiviai tikėdami, kad mus kas nors privalo gelbėti apgaulingo ir savanaudiško pasaulio pripažinimo suvokimo ir elgesio kaina.
Kur ir kaip mus verčia galvoti, plakti širdžiai, į kokius miškus ar krūmus nerti, kokį akmenį sviesti, kai pabandome prisiliesti prie uždaro, visagalio ir nepramušamo nepriklausomo Lietuvos teismų klano užtvaros, prasmingo kreivų langų pragariškai juodo generalinės prokuratūros pastato dvasios ir VSD, neaišku ką ir kaip dirbančių, pakrikusių berniukų už mistinės ,,paslapčių“ gelžbetoninės sienos, trečius metus kartu su Rusijos FSB dorojančią Lietuvos ir Rusijos ,,teroristę“ E. Kusaitę?
Čia ir suprasite, kad suverenitetas priklauso tautai. Ir už tai turime būti dėkingi liberaliam valdančiajam elitui, kuris atsako už Lietuvos valstybės kompasą ir laikrodį, paskelbęs, jog Lietuva yra tik verslo projekto krepšelis, į kurį netelpantys iškrinta.
Vargu ar, tarkime, Vokietijoje būtų tokiu nepasitikėjimu būtų taip kritiškai vertinami teismai, prokuratūra ir VSD arba jie savo darbe nors vieną politinę klaidą padarę. Ne be reikalo sakoma, kad šuo loja, o karavanas eina toliau. Ir todėl, kad ten dirba pavyzdingiausiai atrinkti, sumaniausi, doriausi asmenys.
Kiek lengvatikį Lietuvos elitą paveikė šios Rusijos ir Vakarų gyvenimo dvasios liūdnos patirties pamokos? Rusijoje leidžiamos knygos skaudžiais pavadinimais (,,Sąmonės krizė“, ,,Globalus Rusijos pavergimas“, ,,Rusija mirties patale“, ,,Rusija po smūgiu“, ,,Tautos demontažas“).
Vokietijoje oficialiai pripažintas sisteminis multikultūros žlugimas, o mūsų liberaliam elitui visa valstybės ir tautos esmė yra tik laimingo verslo arba šou paslaugų integruotas projektas: niekas mums negresia, rinkos rykliai viską sureguliuos, valstybė iš esmės nereikalinga, reikia perimti Vakarų ,,vertybes“ ir modelius, kadangi savo nieko neturėjome ir neturime. Šūkis: ,,Pakluskite!“ Pasirinkimo nėra!
Ėjimas vienu kaklu be galvos
Vakarų biznio ir Europos Sąjungos projektai pakeitė sugriuvusį komunizmo okupacinį visuomenės projektą. Lietuvos valdžios elitas, pamatuotai atmesdamas komunizmo nusikalstamas dirbtines vertybes, naiviai prisiima absoliučiai visas neatsakingo Vakarų pasaulio, kaip kultūros vedlio, išminties, esmines gyvenžiūros nuorodas.
Tokio nekritiškumo mūsų valdantysis elitas nenori ir nesugeba iki galo suvokti ir atvirai skelbti. Kaip nurodo amerikiečių ekonomistas Lindonas Laurušas, globalistų brukama antikrikščioniška Naujojo amžiaus (New age) ideologija turi naikinamos tradicinės kultūros tikslą, nes ji ,,/.../ į masinę sąmonę įtaiguoja supratimą apie žmogų kaip iškrypusį gyvulį. Būtent dėl to masėms buvo paleista taip vadinama roko, sekso ir narkotikų kultūra /.../ Būtent dėl to, įkvėpti Romos imperijos pavyzdžiu, naujos utopijos statytojai palaiko ir propaguoja okultizmą, narkomaniją, homoseksualizmą ir kitus iškrypimus“ ( http://archive.russia-today.ru/2003/no_10/10_they_1.htm).
Liberalizmo maras
Liberalizmas arba neoliberalizmas, atmetantis idealizmą, atjautą, pagarbą istorijai ir patirčiai, sirenų kalba suokia: vien pinigus uoliai reikia paversti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės egzistencijos principu.
Iš esmės jie atmeta žmogaus, tautos ir valstybės egzistavimo giluminę žmogiškumo prasmę, kaip bendrų moralinių resursų naudojimą ir tarnauja galingiesiems, turtingiesiems, stambiajam kapitalui, vadinamajai laisvajai rinkai, kurių siekis – pelnas, turtas, paminantis tūkstantmetę kultūrinę žmonijos dorovinę patirtį.
Jiems valstybė yra biznio projektas, krepšelis. Rusų akademikas V. S. Stepin tvirtina: ,,Kultūros komercializacijos stiprėjimas didina jos dehumanizaciją.“ (,,Družba narodov“, 2011, Nr. 1). Vienaip ar kitaip kultūra teigia etinius humanizmo požiūrius, o šito laisvajai rinkai nereikia, yra netgi kliūtis.
M. B. Piotrovskij, Rusijos akademikas, pastebi: ,,Susikerta paveldo kultūra su pinigų kultūra. Paveldo kultūra preziumuoja, kad kultūros paveldas yra nacionalinė idėja, tautų ir civilizacijų gyvenimo prasmė. Pinigų kultūrai visuomenės raidos prasmė – pinigai. Paveldo kultūrai paveldas yra šventa, o pinigų kultūrai viršpelnis arba, atvirkščiai, pigumas, patogumas, komfortas – visų svarbiausia, o tai ir yra šventa“ (,,Družba narodov“, 2011, Nr. 1).
Paradoksas: konservatoriai, kurie turėtų būti išimtinai kilnių humanistinių ir idealistinių pažiūrų skleidėjai ir įgyvendintojai, Lietuvos švietimą ir kultūrą pavedė tvarkyti liberalų komandai. Dabar Lietuvos mokslo, švietimo, kultūros krepšelis neduoda grąžos, vadinasi laukia jų išmetimas.
Čia etika užima vietą užribyje, asmenybės formavimas suvedamas į Darvino teoriją, kur konkurencijos sąlygomis stipresnis suėda silpnesnį.
Ką diegia 20 tūkst. Lietuvos vaikų apmokiusi ,,Lietuvos Junior Achievement“ įstaiga? Stovyklos, seminarai, bendrovės, biznelis maistu, mediena, papuošalais, suvenyrais ir kitkuo. Diegta dvasia pergudrauti kitą ir išspausti litą. Ir ta jaunystės branda, nežinios erdvė, dvasios jautrumas, kryptingas formavimas tuštuma, godumo troškulio ugdymas ir brukimas, nutylint kilniaširdišką gerumą ir idealizmą, atitvėrimas nuo Lietuvos istorijos, Maironio, Vaižganto dvasios ir pasaulio sukauptos išminties, kaip žmogiškumo pažinimo sąlygos ir bet kokios veiklos pagrindo.
Tas ugdytas primityvumas liks įbruktas visam gyvenimui, nes nebus suvokimo, reikalo ir noro lygiuotis su gerumu ar glaustis prie išminties. Psichologai mano, kad prasmingesnės būtų asmenybę ugdančios psichologijos, logikos ir filosofijos žinios, o ne naudos ir greitos sėkmės kultas. Ir tuoj pat, šiandien, nes paskui bus vėlu, nesuprantama ir nereikalinga.
Ar tai yra Lietuvos švietimo mokymo ir auklėjimo programos dalys, ar primityvaus žmogaus ugdymas monopolijų tikslams?
Primityvumo pamatus klojome patys. Stojant į ES nuo darželinukų iki abiturientų buvo organizuojami ,,balsavimai“ ir kalama: ,,Tėveliai, padovanokite mums Europą!“
Tuo buvo: diegta absoliučiai vien materialistinio gyvenimo siekimybė, vienintelis žmogiškasis prasmingumas, kaip troškulys, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos nevisavertiškumo, elgetos, pavargėlio būsenos ir kad tik išimtinai ten mūsų laukia nemokamų taip reikalingų ir trokštamų gėrybių gausa, įtaigavimas, kad dėl to reikia idealus, savastį užmiršti, besąlygiškai klausyti ir neginčijamai lenktis ,,naujajai tvarkai“. Kartu buvo diegiama senosios kartos idealų, istorijos atminties ir pagarbos sumenkinimas, užmiršimas ir atsisakymas, tai yra medžio be šaknų palikimas, t. y. klaikus išimtinai materialistinio mąstymo imunitetinis skiepas.
Apibendrinant galima pasakyti, kad į Europą nuėjome (po dviejų dienų balsavimo, intensyvaus Seime įkurto referendumo štabo darbo, alaus dalijimo) ne su savigarbos ir išdidumo vėliava, o tik per skrandį prie nesveiko greitojo modifikuoto maisto bei dvasios stalo su kasvalandiniu aiškinimu, kad pavargęs ir nerangus Europos kūnas bei siela mūsų atžvilgiu trykšta išmintimi ir gerumu. Nekalbant apie sprendimo įstatymines ir konstitucines politines manipuliacijas.
Tą dabar ir turime, kai seną ir naują praeitį perėjome ne atvira širdimi, o dumblinomis kojomis be savasties ir išdidumo. Pirmiausia buvo sielos kapituliacija, o toliau veikė atsidavimo automatizmas. Su tokia idėjine paruoštimi dabar lengvai vyksta besąlygiška savanoriška jaunimo evakuacija iš Lietuvos.
Tarkim liberalai pamaitins, o kas toliau? Be ideologijos, kurią kai kas vertina vidurį tarp filosofijos ir religijos, sunku rikiuoti prasmingus rūpesčius, o tuštumos nebūna ir ji šiandien užimta pramogų ir pasilinksminimų industrijos dvasios ir kūno plėšikų įžūliu luošinančiu siautėjimu.
Ambivalentiški judesiai
Dabar dažnas pasako, kad ne už tokios teisės Lietuvą kovojome, ne tokią svajotą Lietuvą turime.
Tačiau paviršutiniškai žiūrint, viskas atrodo savo vietose: skelbiami laisvės kovų metai, vyksta minėjimai, okupacijos tremtiniai, kaliniai, partizanai leidžia atsiminimų knygas, jie patys stato paminklus ir kryžius pasipriešinimo žūties vietose, jiems nedraudžiama giedoti ir dainuoti iki užkimimo, netgi gauna apdovanojimus, išmoka kuklias pašalpas, o Seime kartą per metus iš garbingos istorinės tribūnos leidžiama pasakoti atsiminimus ir nubraukti ašarą.
Ši iliuzinė poza iš šalies, paviršutiniškai žiūrint, kad okupacinis ir pookupacinis Lietuvos laikotarpis yra savo vietoje: istorinės ir kasdieninės logikos bei istorinės teisės rėmuose. Tai lakuotas paviršius.
Tarytum viskas sklandu ir visi patenkinti, visiems vietos užtenka: ant Žvėryno tilto antrosios okupacijos sovietiniai kariai, sostinės centre – aktyvaus Lietuvos pardavėjo P. Cvirkos paminklas, o prie Švietimo ir mokslo ministerijos – paminklas kolaborantui L. Girai kaip garbės ir išdidumo pavyzdžio rodyklė suverenios Lietuvos jaunuomenės ,,tolerantinės“ dvasios ugdymui. Visoje Lietuvoje daug kolaborantus primenančių lentelių, užrašų, gatvių pavadinimų, netgi paminklų. Apie tai mandagiai nutylima, jeigu kas prasitaria kitaip apie istorijos vertinimą.
Ar yra įvardinti buvę kadriniai čekistai, stribai, šnipai, išdavikai, kolaborantinis komunistinis partinis ir tarybinis aktyvas, ugningi komjaunuoliai, rinkę žinias, skundę ir įdavinėję, sekę kas ką kalbėjo, galvojo, aiškinosi dėl nubaustų giminių, gyvenusių čia arba užsienyje, pasakojo antitarybinius anekdotus ar ėjo į bažnyčią ir kitaip antiokupaciškai atrodė.
Nustatinėjo ir sprendė kas negalėjo dirbti tam tikrų darbų, mokytis, turėjo dingti tremtyje ar lageryje? Ar jūs matėte, kad tie kolaborantiniai tuntai 1990 metais ar vėliau būtų tai pripažinę, įvertinę ir apgailestavę, organizuotai surašyti registruose, atsiprašę? O kur dar jų vaikai ir vaikaičiai, tapę direktoriais, teisėjais, prokurorais ir profesoriais! Visiems in corpore buvo atleista be prašymo. Prisiminkime tik penkerių metų trukmės okupaciją ir denacifikaciją Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje ir kitur bei palyginkime su 50 metų Lietuvos okupacijos realijų vertinimu ir turimomis pasekmėmis.
Lietuvoje peržengtos trys ribos: taikaus ir ginkluoto pasipriešinimo okupacijai aukų giluminės prasmės nuvertinimas, šio pasipriešinimo istorinių teisių ir reikšmingumo fundamentalus istorinės pamokos ignoravimas ir atlaidus požiūris bei santykis su Rusijos FSB kaip netiesioginis švelnus nurodytų pirmųjų dviejų ribų išplovimo mandagus ir tylus pateisinimas. Absoliučiai materialistinės, savanaudiškos, kolaborantinės – stribinės politinės, teisinės, istorinės, ir moralinės sąmonės dideliu mastu legitimuotos.
Klaikų neišgyventą ir neatjaustą požiūrį į pasipriešinimo istoriją atspindi sveiku protu sunkiai suvokiamas budelių ir didvyrių pagarsinimas ir vertinimas. Lietuvos apeliacinio teismo teisėja Laima Garnelienė 2011-01-24, pavyzdžiui, MGB agento-smogiko Markelio Bulatovo 2010-06-11 Vilniaus apygardos teismas nuosprendį visuomenei pateikia tokiu nuasmenintu pavidalu:
,,1952 m. birželio 20 d. akte, kurį pasirašė Lietuvos TSR VSM antrosios N valdybos pirmojo skyriaus viršininko pavaduotojas majoras R., antrojo skyriaus poskyrio viršininko pavaduotojas M. ir pirmojo skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis D. /.../ Atpažinti nužudyti banditai.
Tai V. G., Alekso, gimęs 1929 metais, slapyvardis ,,Mikasiukas“ ir Z. C., Franco, gimęs 1929 metais, slapyvardis ,,Makulis“. Kam toks tekstas skirtas ir kokia prasmė? Kieno orumas ir garbė ginama ir saugoma? Iš mūsų atimama istorija: tauta negali žinoti nei didvyrių, nei budelių. Tokia nepriklausomybę iškovojusios Lietuvos teisinė sąmonė?! Kaip Tarybų Lietuvos teisių gynimas? Nežinia, ar SS pareigūnų bylos irgi nuasmenintos?
Teisėjų Taryba 2005-09-09 priima ,,įstatymą“, kad su išnagrinėta byla galima susipažinti tik po apeliacinio ir Aukščiausiojo Teismo kasacinio verdikto ir tik ,,turintiems tam pagrįstą ir saugomą interesą.“
Tai reiškia tik archyvinį galimumą, užtikrinant teismo darbo įslaptinimą, uždarumą, visuomenės nušalinimą ir galimybę vertinti tik po daugelio metų. Ir tie patys teismai sprendžia kam galima, o kam negalima. Taip pat pačios teisinės sistemos nustatyta tvarka stengiamasi visuomenei nepateikti tarpinius nuosprendžius ir galutinius nuosprendžius. Uždara, nepriklausoma teisinė institucija dirba savo nuostata ir sau, Cosa nostra.
2007-02-02 Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų Inos Kirkutienės, Henriko Sadausko, Halinos Zaikauskaitės kolegija nagrinėjo ,,Kliugerio“ bylą. Pasiremiant buvusių žinomų KGB aukštų kadrinių darbuotojų Vytauto Karinausko, Rimvydo Vžesniausko ir Andrej Židko liudijimu nustatyta, kad jis nebuvo KGB agentu. Ar gali kitaip liūdyti KGB darbuotojas, jeigu iš Maskvos gauna pensiją, nes, priešingu atveju, sulaužytų okupacinio KGB priesaiką ir prarastų pensiją.
Stribinių nuostatų erdvėje
2010 m. kovo 19 d. pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupė įteikė 68 puslapių memorandumą ,,Dėl laisvės kovų prasmės ribų peržengimo“ Lietuvos Respublikos prezidentei, Seimo pirmininkei, premjerui, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir Lietuvos generaliniam prokurorui. Praėjo pusantrų metų. Padaryta tik katino ašaros.
Visos institucijos mandagiai vilkina, delsia, joms tai nerūpi, vertina kaip išmirštančios visuomenės dalies sentimentus. Sakoma, kad jei šausi į praeitį pistoletu, ji į tave šaus iš patrankos.
Pasipriešinimo okupacijai dalyvių istorinės tiesos ir teisingumo siekis ir viešumas yra nelyginant aukštos tvoros su spygliuotos vielos elektrine užtvara įveikimas arba elgetos malonės kaulijimas, nes atitinkamas pareigybines definicijas ir teisgales turintys pareigūnai turi teisę pasverti ir su olimpiniu orumu vienas kitą suprasdami deda bendrą istorinio abejingumo tašką.
Ne pasipriešinimo dalyviai ar jų artimieji turi maldauti ir rūpintis pasipriešinimo okupacijai problemų nagrinėjimu, vertinimu ir sprendimu, o Lietuvos valstybės prokuratūra ir teismai, tai yra pareigūnai, kurie už tai gauna algas tų žmonių aukų dėka. Ir tai turėtų būti jų garbės istorinė prievolė, kurios jie kratosi.
Iš esmės teisės institucijos remiasi okupacinių laikų nusikalstamos KGB organizacijos nelegitimia medžiaga ir tokiais pat okupacinių teismų sprendimais. Svarbiausia, kad kolaborantiškai dabar vertinę archyvinę medžiagą prokurorai ir teisėjai toliau tebedirba. Ir Aukščiausiajame Teisme bei Teisėjų taryboje tvyro stribinės nuotaikos, nes komjaunimo arba kompartijos mokestį mokėję asmenys ar jų palikuonys vertina pasipriešinimo veiksmus ir istorines aplinkybes. Keli pavyzdžiai:
2000-03-23 Lietuvos Aukščiausiojo teismo kolegija (V. Aidukas, A. Pikelis ir P. Kuconis) dereabilituoja Oną Petrauskaitę, kuri 1947 m. prievartinei pyliavai pristatė 27 kg grūdų, o gavo fiktyvų kvitą 227 kg kiekiui. Už tai ji buvo nubausta 15 kalėti su turto konfiskavimu. Dabartinė kolegija nutartyje užrašė, kad ji nubausta ,,už kriminalinį nusikaltimą – sukčiavimą, padariusį žalą valstybinei organizacijai“. Taigi, žalą ją prievartavusią okupavusiai valstybei. Beje, V. Aidukas tarybiniu teisėju dirbo 11 metų.
2001-10-18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija (P. Kuconis, O. A. Budienė, V. Pesliakas) panaikina M. Kunevičiaus, kuris 1946-05-14 buvo LTSR NKVD karinio tribunolo buvo nuteistas 10 metų su turto konfiskavimu, reabilitaciją, nes jis ,,/.../ ,,aprūpindavo vokiečių kariuomenę /.../ būdamas seniūnu jis bendradarbiavo su vokiečių okupantais, vykdė jų nurodymus.“ Vokiečiai grobė patys kiek norėjo, o seniūnas buvo nubaustas, kad buvo tautininkų partijos nariu ir šauliu.
2001-10-22 Panevėžio apygardos teismo kolegijos nuosprendyje dėl partizano Alberto Kavaliausko nužudymo budelis išteisinamas. Teisėjai Evaldas Vanagas, Pranas Šimkus, Antanas Jarašius nurodo: ,,Genocidui be apibrėžtų subjekto tikslų visiškai ar iš dalies sunaikinti gyventojus, priklausančius atitinkamai LR BK 71 str. 1 d. dispozicijoje yra ne atskiras asmuo, bet neapibrėžta, paprastai didelė žmonių grupė, atitinkanti aukščiau minėtus kriterijus. Atskirų žmonių žudymas, kankinimas ir panašūs LR BK 71 str. numatyto nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę sudarantys veiksmai kvalifikuotini tik kaip nusikaltimas prieš asmenį.“ Kadangi buvo nužudytas ne būrys partizanų, o vienas, tai jau ne partizanas, o šiaip pilietis, tai jau ir senatis. Netgi čekistų byloje nužudytasis įvardintas partizanu (,,banditas“).
2002-05-15 Lietuvos apeliacinio teismo kolegija (Svajūnas Knizleris, Elena Vainienė, Linas Šiukšta) minėtą išteisinimą tais pačiais motyvais patvirtino.
Vilniaus apygardos teisėjai Alvyra Ona Kvaraciejūtė, Stasys Punys ir Zenonas Birštonas 2002-06-04 nuosprendžiu išteisina agentus – smogikus, suėmusius partizanus, kuriuos po to okupacinis teismas nuteisia mirties bausme. Nuosprendžio tekstai:
,,...B. Žukausko nėra pagrindo laikyti nukentėjusiu dėl genocido jį suimant, nes jis irgi buvo nuteistas teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.“
Suimtas 1952-11-22, nuteistas mirties bausme 1954-02-05 6 lapas
,,Tarp V. Sabaliausko suėmimo ir jo nuteisimo mirties bausme nėra priežastinio ryšio. V. Sabaliauskas mirties bausme buvo nuteistas teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.“
Suimtas 1952-10-03, nuteistas mirties bausme 1953-06-18 6-7 lapai
,,...pats partizanų suėmimas nereiškė, kad jie bus nužudyti ar kitaip sunaikinti.“
7 lapas
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai Violeta Ražinskaitė, Vytas Milius ir Tomas Šeškauskas 2002-11-20 patvirtina minėtą nuosprendį. Šitaip įteisinama KGB agentų smogikų naikinamoji struktūra ir okupacinio teismo mirties nuosprendžiai. Teisėjų net nepasiteiraujama, jie neliečiami, dirba toliau.
KGB papulkininkis V. Vasiliauskas, kaltinamas dalyvavimu dviejų partizanų – brolių Jono ir Antano Aštrauskų nužudyme 1953-01-02. Čekistas V. Vasiliauskas 2003 metais Kauno apygardos teismo posėdyje drąsiai baudėjus-naikintojus stribus 12 kartų pavadino ,,liaudies gynėjais“, o partizanus (karius savanorius) 13 kartų vadino ,,teroristais“, kaip įpratęs sovietmečiu, vartojo ,,banditų“, ,,baltaraiščių“ ir ,,žmogžudžių“ sąvokas. Štai jo žodžiai pasakyti teisme: ,,Džiaugiuosi savo deramu poelgiu…laiku nukenksminus piktadarius buvo išgelbėta dešimtys gyvybių“./.../ ,,Dvidešimt penkis savo sąmoningo gyvenimo geriausius metus aš atidaviau darbui saugumo organuose.“ Kauno apygardos teisėjai Jurgis Kiškis, Romualdas Lincevičius ir Regina Majauskienė 2004-02-04 nuosprendyje įvertino: ,,Kolegija atsižvelgia į kaltinamųjų asmenybes – charakterizuojami gerai.“ Ir atleidžia nuo bausmės atlikimo.
Aleksandrą Kalesinską, 1918 m. savanorį, Vyčio Kryžiaus ordino ir medalių kavalierių, 1945 m. nuteistą ir tuoj pat neaiškiomis aplinkybėmis mirusį dar Vilniaus kalėjime, generalinės prokuratūros prokurorė A. Žentelienė kaltina, kad jis prie vokiečių, nors ir buvo Birželio 22 d. sukilimo dalyvis, bet buvo ir kaimo seniūnu. Nagrinėjusi bylą Aukščiausiojo Teismo kolegija (Egidijus Bieliūnas, Viktoras Aidukas ir Valerijus Čiučiulka) 2004-03-18 nutartyje rašo: ,,Nuteistasis A.Kalesinskas tiek parengtinio tyrimo metu (b. l. 11, 12, 23), tiek karinio tribunolo posėdžio metu (b. l. 59) kaltu prisipažino...“ Taigi, čekistinės valstybės tęstinumas! Ką reiškia gautas čekistinis prisipažinimas?!
Kauno apygardos teismo teisėjai Antanas Burdulis ir Birutė Bobrel savo sprendimuose dėl partizano dukters teisių iš esmės remiasi okupacinių laikų teisinėmis normomis, tvirtindami, kad tuomet Lietuvos įstatymai ir Konstitucija negaliojo, o sovietinė okupacinė teisė tokios normos nebuvo nustačiusi.
Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Jonas Grigaravičius 2008-02-15 už žmonių trėmimą nuteistam buvusiam stribui ir milicininkui skyrė bausmę: ,,...baustinas laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 06 val./.../nesilankyti restoranuose, kavinėse, pasilinksminimų, pramogų vietose /.../“
Nuosprendyje įrašyta: ,,/.../ nusikaltimas įvykdytas prie atitinkamų politinių aplinkybių, kurios vėliau pasikeitusios, šiuo metu kaltinamasis atitinkamos grėsmės nekelia.“ Ką reiškia ,,atitinkamos politinės aplinkybės, kurios vėliau pasikeitusios“? Teisėjas skelbia individualią amnestiją ir dekriminalizuoja okupacinius nusikaltimus.
Partizano Antano Kraujelio žūties byla vilkinta 11 metų Utenos prokuratūroje. Po dvejų metų varginančio nagrinėjimo byla permetama į Konstitucinį Teismą. Tai mažiausiai dar dvejų metų pauzė.
Atgimimo lemtingoje pradžioje kultinėje drąsiausioje Algimanto Andreikos byloje budeliui paliktas dar Maskvos tiesiogiai nutrauktos bylos išteisinimas. Vilniaus miesto apylinkės prokurorė Lina Urbonienė, Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras Gediminas Bernotavičius, Vilniaus miesto I apylinkės teisėja Diana Butrimienė ikiteisminį tyrimą nutraukia. Ir tai 2009-04-29 patvirtina Vilniaus apygardos teismo teisėja Alvyra Ona Kvaraciejūtė tokiais motyvais:
,,Z. Bernoto /kaltinamo –mano intarpas)/ veiksmai nėra ir negali būti vertinami kaip A. Andreikos ir kitų asmenų persekiojimas dėl politinių ar kitų motyvų, kadangi persekiojimas tarptautinėje humanitarinėje teisėje suprantamas ir laikomas tuomet, kai tam tikrai grupei žmonių atimamos ar ribojamos teisės reikštis kurioje nors politinėje ar visuomeninio, socialinio gyvenimo srityje konkrečiais veiksmais (rinkimų teisės atėmimas, savos kalbos vartojimo draudimas, teisių kreiptis į teismą ribojimas ir pan.) Bylos medžiagoje duomenų apie tokius ribojimus nėra.“ Tai yra atvira atsikalbinėjimo, stribinio mąstymo teisinimo pasaka. O A. Andreika juk buvo milicininkų sąmoningai žiauriai suluošintas bado akcijoje prie Vilniaus Arkikatedros. Budelis nepriklausomos Lietuvos teisėsaugininkų buvo apgintas ir išteisintas.
KGB agento kunigo J. Bulkos išdavystės byla tirta 15 metų ir sulaukta jo mirties.
Čekisto Nachmano Dušanskio byla tirta 12 metų, kol jis 2008 m. mirė.
KGB agento A. Urbono (,,Žinomas“), išdavusio partizaną A. Ramanauską, byla tiesiogiai piktybiškai vilkinta, esant per 130 išdaviko raštiškų pasipriešinimo dalyvių įskundimų, sustabdyta, kol bus iš Rusijos gauta agento asmens ir darbo byla. Šia sąlyga Rusijai pereinama į fantastiką. LYA yra čekisto N. Dušanskio dienoraštis, kuriame jis aprašo partizano A. Ramanausko suėmimo operaciją ir atvirai įvardija lemtingą išdaviko A. Urbono vaidmenį šiame nusikaltime. Sulaukta agento mirties.
Partizanų vado Adolfo Ramanausko kankinimo ir nužudymo byla tiriama 19 metų, kai byla 2011-12-09 atsidūrė Kauno apygardos teisme, kuomet iš 20 galimų kaltinamųjų liko 2.
Patarnavimas Rusijos KGB-FSB
Lietuvos Seimo įstatymu Rusijos KGB yra pripažinta nusikalstama organizacija, o jos doktrininė ir praktinė perėmėja yra FSB, todėl bendravimas su ja ar patarnavimas jai yra problemiškas. Ir nors Rusija ignoruoja Lietuvos interesus budelio P. Raslano, Sausio 13-osios, Medininkų bylose, Lietuvos institucijos uoliai vykdo visus Rusijos prašymus.
Lietuvos VSD 2003-06-20 be teismo sprendimo iš čečėnų internetinės svetainės ,,Kavkazcenter“ tik retransliaciją aptarnavusios Lietuvos informacijos technologijų bendrovės ,,Elneta“ paėmė tarnybinę stotį ir nutraukė jos veiklą. Tai buvo padaryta Rusijos FSB reikalavimu nuolankiai leidus aukščiausiems Lietuvos pareigūnams.
Pasaulyje pagarsėjęs disidentų persekiojimu ir išimtinai FSB valią vykdantis Maskvos Basmanyj rajono teismo teisėjas A. G. Karpov 2011-03-21 priima nutartį iš Lietuvos bendrovės ,,Elneta“ gauti jos turimus elektroninio pašto duomenis nuo 2002-06-16 iki šios dienos (9 metų!). 2011-06-22 Lietuvos policija, vykdydama generalinės prokuratūros prokuroro M. Dūdos prašymą ir Vilniaus miesto 1 apylinkės 2011-06-03 teismo teisėjos Raupėnaitės-Lekerauskienės sprendimą padarė ,,Elnetos“ bendrovės turimo ,,Kavkazcenter“ pašto informacijos poėmį dėl perdavimo Rusijos FSB. Pagal minėtų pareigūnų mentalitetą ir sprendimą Rusijos FSB Lietuvai yra patikima teisingumą vykdanti institucija.
E. Kusaitės byloje yra Lietuvos savanoriškas braižas padėti Rusijai kovoti su vadinamuoju čečėnų terorizmu. Kaip tvirtina savo 2008-02-11 rašte VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas D. Dabašinskas, jiems žinoma, jog nuo 14 amžiaus E. Kusaitė pradėjo bendrauti su čečėnų tautybės asmenimis. Deja, dabar jau trečius metus nagrinėjamoje jos byloje nefigūruoja nei vienas čečėnas iš Lietuvos, o tik lietuviai ir pažeidžiantys įstatymus apsimetėliai konvertitai, įskaitant VSD operatyvinius darbuotojus. VSD veikloje jos atžvilgiu – ištisi įstatymų draudžiami provokacijų požymiai.
2009-10-01 Lietuvos VSD pareigūnas Maskvoje vyksta į Rusijos FSB būstinę, asmeniškai įteikia informaciją apie E. Kusaitę (likus 24 dienoms iki jos suėmimo). 2010-01-11 Rusijos FSB atstovas kontradmirolas V. I. Didyk tiesiogiai Lietuvos VSD rašo padėkos raštą už bendradarbiavimą (/.../,,tikimės tolimesnio vaisingo bendradarbiavimo.“). Prokuroras J. Laucius 2010-04-01 vyksta į Maskvą perduoti ir ieškoti FSB įkalčių E. Kusaitei. Išduodamos vizos FSB pareigūnams atvykti į Lietuvą (praėjus 7 dienoms nuo prokuroro J. Lauciaus grįžimo iš Maskvos). Tai M. A. Savickij – Rusijos FSB Tardymo valdybos skyriaus viršininkas; J. V. Šatalov – Rusijos FSB operatyvinis darbuotojas; A. V. Fisiukov – Rusijos FSB Tardymo valdybos vyresnysis tardytojas; N. A. Ponamariov – Rusijos FSB Tarptautinio bendradarbiavimo valdybos darbuotojas.
2010-04-07 trys Rusijos FSB pareigūnai Lietuvos generalinėje prokuratūroje dalyvauja E. Kusaitės apklausoje, neteisėtai, tai draudžiant BPK, kaip neva proceso dalyviai, pasirašo E. Kusaitės apklausos protokolą, kuris buvo naudojamas Maskvos procese terorizmo byloje.
VSD, užuot pagal Lietuvos Respublikos saugumo departamento įstatymo 81 straipsnį (,,Oficialus įspėjimas asmeniui“) prevenciškai oficialiai tai atlikusi ir teisiškai paaiškinusi sociališkai daug ką nesuprantančiai jaunai merginai, E. Kusaitę apgyvendina savo nusamdytose ir išlaikomose patalpse kartu su savo tarnybos kadrine darbuotoja ir ši su E. Kusaite bendrauja įstatymo draudžiamų atvirų provokacijų požymių pagrindu. Svarbiausia, kad Lietuvos VSD, sudorodama Lietuvos piliete, kaip su patikimu partneriu bendrauja su Rusijos FSB. Tai reiškia D. Britanijos analogiškos praktikos paneigimą.
Nepamatuotai atrodo plika akimi matomi atviri provokacinių veiksmų požymiai ir leidimai provokuoti. 2009-10-22, t. y. dvi dienos iki E. Kusaitės suėmimo, Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismo teisėjas Miroslavas Gvozdovičius nutartimi leidžia anoniminiam liudininkui Nr. 1 (VSD darbuotojai): ,,Asmens kratos metu išimtu Eglės Kusaitės mobilaus ryšio telefonu atsiliepti vietoje E. Kusaitės, siųsti SMS žinutes ir atsakinėti į gaunamas SMS žinutes E. Kusaitės vardu bei kitu nuotolinės telekomunikacijos būdu prisistačius E. Kusaite, bendrauti su priklausančiais teroristinėmis ar islamistinėmis organizacijomis nenustatytais asmenimis iš Rusijos Federacijos imituojant, kad vykstama į Rusijos Federaciją, Maskvą įvykdyti teroro aktą ten susisprogdinant.“ Regimas atviras VSD, prokuratūros ir teismo sandėris.
Apibendrinimas:
1. Lietuvos politinis elitas visiškai nevertina suvereniteto ir demokratijos prasmės valstybingumui ir tautos išlikimui, nacionaliniam saugumui.
2. Jis vykdo Lietuvos valstybės suvereniteto ir jos šeimininko tautos nunykimo politiką, atsisakydamas istorinių valstybės sukūrimo pagrindų.
3. Atvirai pakrikusios Vakarų visuomenės moralinės praktikos patirtis, tų šalių intelektualų nuogąstavimas lemtinguose sprendimuose priimami kaip vanduo nuo žąsies.
4. Vyriausybės teikiamos Lietuvos ateities vizijos yra tuščios, be tautinės kultūros, identiteto akcentų, be tautos kaip suvereno teisių užtikrinimo nuorodų, konkrečių apibrėžtų sprendimų, grėsmių nuostatų ir veikimo išvardijimo.
5. Švietimo ir mokslo reikalai, lemiantys tautos ateities dvasines vertybes, pavesti spręsti liberalų komandai, kuriems tai yra verslo projektas, ne dvasingumo ugdymas, suverenios tautinės valstybės išsaugojimas ir žmogiškosios bei nacionalinės savigarbos ugdymas.
6. Nemažai VSD pareigūnų, prokurorų ir teisėjų atvirai dirba okupaciniu, stribišku lygmeniu ir visiškai neatsako teisiškai, morališkai ir istoriškai už veikų teisinimo preferencijas kolaborantams ir kaltinimo preferencijas pasipriešinimo dalyviams.
7. Nei vienas prokuroras savo vadovybės ar teisėjas – Teisėjų tarybos nebuvo teisiškai įvertintas už akivaizdų politinį antivalstybinį, okupacinį, kolaborantinį ir antikonstitucinį pasipriešinimo okupacijai kovų vertinimą ir sprendimą.
8. Lietuvos Respublikos Seimas, jo komitetai, Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas, Teisėjų taryba, Generalinė prokuratūra, VSD į visus pasipriešinimo okupacijai dalyvių teikiamus klausimus žvelgia sukandę dantis, paviršutiniškai, formaliai, atmestinai ir skaudžiai Laisvės istorijai visiškai nepateisinamo išimtinio vilkinimo pagrindu.
9. VSD, prokuratūra, teismai savo veiksmais ir sprendimais atvirai patarnauja nusikalstamai Rusijos FSB.
Pozicija:
-suvokiant ne krizinę, o katastrofišką lietuvių tautos ir valstybės padėtį, politinio elito atitrūkimą nuo tautos istorinės prasmės ir patirties;
-suprantant, kad visuomenė neturi politinių, teisinių ir materialinių galimybių įtakoti uzurpuotos valstybinės sistemos tobulinimui dėl užtveriamų visuomenės norų protestuoti;
-matant piliečio nuvertinimą, istorinių nacionalinių interesų ignoravimą, nesant valstybės idėjos raidos strategijos, didėjantį vadinamojo nacionalizmo niekinimą, liberalizmo deklaravimą, valdžios struktūrų biurokratinę savivalę;
-įvertinant tai, kad nėra galimybės dalykiškai, pilietiškai ir oriai bendrauti su valdžios struktūromis dėl Lietuvos valstybės nunykimo.
Nenorėdamas sudaryti pagarbos, paramos ir prisitaikymo įvaizdį sistemai, pareiškiu:
- už praktinį ir teisinį valstybės pareigūnų nihilizmą ar neveikimą istoriškai besąlygiškai atsako visas aukščiausiasis valdžios elitas, veikiąs be atsakomybės, o tai yra vien istoriškai nusikalstama;
- praktiškai atsisakius pasipriešinimo okupacijai dalyvių kovos idėjos, nesant teismų, prokuratūros ir VSD teisinio patikimumo, o Lietuvos valstybės ir tautos gynimą atliekant fantominiais judesiais, atsiriboju nuo elitinės valdžios pareigūnų veiksmų, nedalyvausiu oficialiuose valstybiniuose renginiuose, atsisakau hipotetiškų valstybinių pažymėjimų ar pagerbimų, įskaitant oficialų valstybinį palaidojimą.
Tai nereiškia pasidavimo.
Balys Sruoga vokiečių Štuthofo konclageryje žiemą vaikščiodavo be kepurės, kad nereikėtų jos nukelti prieš prižiūrėtojus. Visokeriopai palaikysiu ir remsiu tuos, kurie lieka ir veikia Lietuvos valstybės istorijos prasmės ir išdidumo erdvėje. Savo elgesį keisiu, jeigu pamatysiu esminius Lietuvos valstybingumo, teisės ir istorijos gynimo judesius, o šiandien nenoriu būti pražūties bendrininkas ar tylus palaikytojas.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
