Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Šiuolaikinė priešprieša - "naujasis elitas" (iš tikrųjų "antielitas") ir "runkeliai"

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Dabartinė politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Šiuolaikinė priešprieša - "naujasis elitas" (iš tikrųjų "antielitas") ir "runkeliai"

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Šiuolaikinė priešprieša - "naujasis elitas" (iš tikrųjų "antielitas") ir "runkeliai"

Parašytas: 03 Lap 2013 00:34

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27145
Miestas: Ignalina

Justas Petronis. Runkelių ir ne-runkelių perskyros dialektika

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ments#form

2013-11-01

Autorius yra VDU Filosofijos fakulteto studentas.

Esu girdėjęs apie šauksmus atsigręžti į praeitį, stebėti procesus, vertinti esamą padėtį. Bet taip, kaip etikos studijose esama krypties, kuri siūlo įvertinti individo elgsenos etiškumą per jo veiksmus, taip yra ir kitas požiūris, kuris siūlo įvertinti priežastis, kodėl toks elgesys apskritai įvyko. Tai leidžia kelti ir sudėtingesnius klausimus: jei žmogaus elgsena nulemta, ar galima kalbėti apie laisvą valią, juo labiau apie kažkokį etiškumą?

Savo tekste kviečiu pažiūrėti į užaštrintą “runkelių” ir “ne-runkelių” perskyrą. Tačiau tam yra tiesiog būtina susikonstruoti tam tikrą mąstymo rėmą ir tada, galiausiai, galime pamatyti, kodėl tie “runkeliai” taip erzina tuos, kurie save laiko “ne-runkeliais”. Nesupraskit manęs klaidingai, aš nelaikau save užribyje stovinčiu stebėtoju, aš dalyvauju šioje perskyroje ir laikau save “ne-runkeliu”, tik problema ne čia: ji slypi pačioje perskyroje ir besitęsiančioje jos dialektikoje.

Žingsnis atgal

Priklausomybė nuo informacinio srauto pati iš savęs nėra nei bloga, nei gera. Tai tėra iš esmės subjektyvi mūsų pačių diagnozė, kurią, pirmu žvilgsniu, matome kaip konkrečios veiklos – šiuo atveju, tiesiog vartojimo – rezultatą. Naujienų portalai, televizijos ar radijo žinios ir naujienų pranešimai bent kiek išmanesniame telefone patys yra mūsų veiklos rezultatai: jie neatsiranda kaip mana iš dangaus pašto dėžutėje, jei gerokai iki jų gavimo nespustelėjome pelės klavišo, neįjungėte imtuvo ar telefone pirštu nepalietėme tos ekrano vietos, kurioje mūsų prašė nuspręsti, ar norite gauti šį pranešimų srautą.

Jei atvirai, mažai čia asmeninės valios toje akimirkoje (atskiros temos verta pastaba), bet sprendimo galia išlieka – svirtis, klavišas ar šviečiantis ekranas tik laukia, o priežastys paprašyti srauto yra gerokai sudėtingesnės, dažniausiai užmirštamos. Nei priklausomybe kaltinamas žmogus, nei tą tariamą priklausomybę identifikuojantis pašalietis dažniausiai nėra iš tiesų suinteresuotas tuo, kas ta priklausomybė yra pati savaime, juo labiau, kokios tos priklausomybės priežastys.

Pradžiai atsitraukus nuo to, kas mums ruošia naujienų srautą (užrašo įvykius, kurių įvyksta apsčiai, todėl bent jau galime rinktis labiausiai dominančias jos kryptis), kokiais kanalais juos gauname (net ir žodžiu, juk gebame pasakyti: “man tai tiesiog neįdomu”), paslinkus į šoną ir įrangą, kuri dažnai kaltinama sukeliant tokią priklausomybę, kai šioji tėra vartojimo įrankis (ne daugiau, nei šakutė ar azijietiško maisto lazdelės), belieka žengti tą žingsnį atgal, sustoti ir apsidairyti.

Tiesą sakant, aš čia rašau ne apie informacijos vartojimą, o taip iš tiesų apleistas priežasčių paieškas. Ir pradėti tiesiog reikia nuo logikos jungties – implikacijos –, kurią savo kasdienybės (beje, ir generuojančios tuos įvykius, aprašomus informaciniame sraute) kalboje išreiškiame paprasčiausia dviejų sakinių jungtimi jei..., tai.... Jei atkreipsime dėmesį vien į formalų implikacijos teisingumo reikalavimą, ji būna teisinga net ir tada, kai priežastis (jei…) turimai pasekmei (tai…) nėra būtina ar apskritai yra jokia priežastis. Dažniausiai žiūrime per stambųjį teleskopo galą: vertiname pasekmes ir ieškome jų priežasčių, užuot užėmę tam tikrą distanciją ir pabandę tiesiog rasti priežastis pačias savaime.

Žirafos fenomenas

Žinau, kad sugadinsiu puikų žaidimą, tačiau tebūnie. Internete klaidžioja mįslė: trečią valandą nakties į jūsų duris pasibeldžia tėvai ir pareikalauja pusryčių. Turite medaus, džemo, kavos ir vyno. Klausimas: ką atidarote pirmiausia? Žavioji šio žaidimo dalis yra ta, jog neteisingai atsakę į keliamą klausimą turite pasikeisti savo asmeninio Facebook profilio paveiksliuką į žirafos nuotrauką. Šis gyvūnas ir atskleidžia fenomeną, kurį ir bandau čia užčiuopti: sprendžiant duotą problemą, gauname vis daugiau informacijos, tačiau judant ilgu kaklu, užmirštame mįslės pradžią, kurioje slypi teisingas atsakymas. Teisingas, beje, užduoties rėmuose. Deja, pavojus slypi ir per daug susisiaurinus klausimus, ką, beje, ir rodo šis žirafos pavyzdys.

Tad ką kol kas jau turime? Pasekmės iš savęs nėra blogos ar geros, čia mes, stebintieji, priskiriame savuosius vertinimus paskiriems atvejams. O tariamoje pasekmėje gyvenantieji patys neaišku, ar gali iš viso ką nors deramai pasakyti apie tai, kas yra gera ar bloga. Čia – pažinimo teorijos klausimai, ir aš jus užtikrinu, jog jie anaiptol nėra atsakyti. Dar daugiau, kol kas siūliau žengti tą žingsnį atgal ir pabandyti stebėti numanomas priežastis be suinteresuotumo pasekmėmis (šitai iliustruos ir toliau pateikiamas reikalavimas reporteriams). Kol kas. Pirmiausia norėčiau papasakoti trumpą istoriją ir tikiuosi, jog ją atpažįstantieji žmonės labai nesupyks.

Pierre’as ir jo problema

Pierre’as turi problemą ir tikrai nuoširdžiai stengiasi ją atpažinti ir suvokti kaip šioji veikia jo sprendimus. Pierre’o draugai, jo prašymu, kalbasi apie Pierre’o problemą. Jis išgirsta tą žmonių iš šalies rodomą problemą ir linkteli galva, dar daugiau – jo draugai tą daro taip užaštrindami kampus, kad Pierre’as net pasijaučia nesmagiai, net labiau, nei paprastai. Pierre’as įsižeidžia, ir tikrai pelnytai šitai daro, tačiau čia pat sako: “Jūs teisūs, mano draugai!”, o po to, kiek ramesniu, kiek užspaustu balsu, nuleidęs savo problemos spaudžiamą galvą prideda: “Bet aš to nusipelniau.”

Šioje istorijoje iš tiesų nėra svarbūs, nei Pierre’as, nei, juo labiau, juo draugai ar jų jausmai, nei tai, kaip viskas yra pasakoma. Svarbiausia yra pati problema, kuri lieka neliesta. Nes Pierre’as, kaip ir kiekvienas iš mūsų, žino, jog ji ten yra, tad neišgirsta nieko labai jau naujo. Bet užuot pasistengęs bent vieną sykį pats ją paliesti, nes ši tikrai yra bauginanti, jis susitaiko su savo būkle sakydamas, kad problema neatsirado iš niekur, o jos buvimas pats savaime liudija, jog kažką kažkur jis yra padaręs ne taip, kaip turėjo padaryti. Štai tai ir yra svarbiausia. Problema ir toliau paliekama, o ir pripažįstama kaip būtina sąlyga Pierre’ui būti ir jaustis, kaip jis jaučiasi.

Objektyvumas ir nešališkumas

Yra labai didelis pjūvis tarp žurnalisto ir reporterio, kurį privalome pamatyti visi kartu. Reporteris savo prigimtimi yra informacijos rinkėjas, galimų problemų identifikuotojas, tas, iš kurio mes, kaip informacijos vartotojai, reikalaujame absoliutaus nešališkumo ir bekompromisinio objektyvumo: atliekant tyrimą, analizę ar tiesiog renkant faktus ir juos katalogizuojant reikalaujame (ar turėtume reikalauti, jei šitai suvoksime) iš reporterio tokio nusiteikimo, kur jis bus pasiryžęs priimti bet kokį galimą savo darbo rezultatą. Tiesiog neleistina susigalvojus tyrimo temą išsikelti tezę ir ja aklai sekti: gautini rezultatai išsyk išsikreipia, nes mes į orientuojamės į savo siekius.

Nešališkumas yra visai kas kita, tai nėra absoliutus atsitraukimas – priešingai, tai didelių išteklių reikalaujantis procesas, kuriame mes nestovime absoliučioje distancijoje, bet apleidžiame savo poziciją ir užimame stebimo žmogaus ar problemos vietą. Kas kita yra žurnalistai. Iš jų negalima reikalauti absoliutaus nešališkumo, nes jie dirba su medžiaga ir siunčia žinutes. Už jų stovi ne vienas, o tūkstančiai gavėjų, ir negalima reikalauti, kad jie būtų apolitiški ar (iš to visai seka ir šitai) indiferentiški nuomonei savo veikloje. Priešingai, atvirai atskleidus savo interesus iš to išloš visi: žurnalistas nebus verčiamas būti veidmainiu, o auditorija galų gale žinos, ką ir kas jai sako. Tiesa, objektyviai. Taip, kaip kiek aukščiau tą pabrėžėme. Svarbiausia, kad judėtume nuo priežasčių, o ne nuo pasėkmių.

Aš nesu žurnalistas ar reporteris. Visuomenės akyse esu absoliutus bedarbis, bet tas, kuris yra mokomas ir pats mokosi dirbti su tekstu. Tekstu, beje, labai plačia prasme. Ir, deja, negaliu atsekti pirmojo toliau pateikiamo teksto šaltinio, tačiau jis jau yra tapęs bendrine sąvoka apibūdinti visuomenės perskyrai, tarsi šioji būtų vienintelė, į kurią reikėtų orientuoti visą viešąjį pokalbį. O į jį esame kviečiami, tačiau išlaikome teisę į jį neįsijungti.

Runkeliai ir ne-runkeliai

Negaliu pasitikėti savo atmintimi, tačiau ir internetas šiuo klausimu mažai padeda: neradau, kas ir kada pirmas taip aštriai perpjovė visą Lietuvos (kaip šalies, ne valstybės – čia kitos temos klausimas) visuomenę į runkelius ir... na, ne-runkelius. Turiu savų įtarimų, tačiau siekiu paisyti savo paties keliamų standartų ir paliksiu tą perskyrą kaip ji yra, be pirminio šaltinio. Sakykime taip, Pierre’o draugai ištiesė smilių ir garsiai surėkė: “Runkeliai!”. Sulig šiuo problemos išryškinimu problema anaiptol neatsirado. Pabandykime apsukti teleskopą teisingąja puse ir pažvelgti į priežastį formaliai teisingu įrangos naudojimo būdu.

Kaimo ir miesto kultūrų skirtis Lietuvai yra pakankamai naujas stebinys. Paniekinamas šalies vadinimas “maža agrarine valstybe” arba “bananų respublika”, kurį girdime ir iš pačių šalies politikų (vertas klausimas, kodėl būdamas valdžioje netiki nei ja pačia, nei valstybe, nei šalimi), yra pjūvio rezultatas. Atkūrus šalies nepriklausomybę ir pasirinkus respublikos režimą kuriamai valstybei, teko perimti susiformavusią kaimo kultūrą ir po truputį kurti miestą-centrą, kuris galėtų tapti naujos epochos židiniu: toks turėjo būti Kaunas, tačiau iki galo jis ir netapo miestu pagal apibrėžimą, nors buvo įdėjęs visas pastangas ir todėl galėjo būti vertinamas pozityviai.

Vėliau Lietuvai tapus Sovietų sąjungos valstybe, agrarinė kultūra buvo puoselėjama ir toliau, tačiau tokia sovietinė valstybė nebūtų buvusi visapusiška naujojo režimo dalimi, jei nebūtų kuriamas “naujas” mentalitetas, todėl prijungtas Vilnius, kupinas tarpukario lenkiškos kultūros, buvo statomas “iš naujo” kaip sovietinio centro simbolis (plg. daina “Naujieji Vilniaus stogai”, kuri nėra tokia jau visai nekalta: senasis lietuviškai-lenkiškas Vilnius buvo keičiamas “naujuoju” sovietiniu). Kaimas iki tol jau ir taip nebebuvo kultūros židiniu, kokiu buvo istoriškai saugodamas “lietuvybę”, o šioje naujoje paradigmoje jis buvo industrializuojamas ir “miestinamas”: kaimiečiai po truputį migravo į miestus, kas savaime nėra kažkoks naujas ir keistas procesas – pvz., Galilėjos provincija po karaliaus Herodo mirties netekusi autonomijos buvo verčiama mokėti milžiniškus mokesčius Romos imperijai, todėl agrariniai miesteliai (kaip gerai Vakarų civilizacijoje girdėtas Nazaretas) ėmė skursti ir jų gyventojai ėmė kraustytis į netoliese esančius miestus–kultūros centrus tam, kad galėtų išgyventi. Šitai, beje ir tapo esminiu žydų genčių varikliu organizuoti sukilimus prieš vadinamosios Dievo tautos okupantus.

Miesto kultūra tapo esminiu varikliu atkuriant nepriklausomą demokratinę Respubliką 1990-aisiais. Kaimo žmonės, seniai dėl objektyvių priežasčių netekę kultūros saugotojų titulų, nebebuvo ir labai aktualūs, todėl jau kurį laiką egzistavusi perskyra tarp miesto ir kaimo ėmė tik ryškėti. Neturėtų stebinti, jog kiek po 2000-ųjų metų ėmusi sklandyti “runkelių” sąvoka buvo tokios aštrėjančios skirties iliustracija. Tačiau nei ji, nei tokios perskyros priežastys negalėjo nuoširdžiai prognozuoti tų pasekmių, kurias turime dabar.

“Mes ir jie” dialektika

Tad apie ką aš? Išsprūdusi “runkelių” sąvoka legitimizavo atstumtųjų kaimiečių savimonę. Iš pradžių buvęs žeminančiu epitetu, dabar šis žodis tampa etikete, kurį besididžiuodami ima nešioti esamam valstybės režimui oponuojantys šalies gyventojai. Jie nėra suinteresuoti režimo išsaugojimu, jie nemato prasmės demokratijos modelyje, jie skelbia apie panašų į Rousseau “grįžimą atgal į gamtą” ir savotišką, bet labai iškreiptą, revoliucingą “tiesioginį valdymo modelį”, juolab – kažką panašaus į primityvius natūrinius mainus kaip siektiną normalų “teisingos” rinkos modelį. Po šia idėjine vėliava, kuri perpasakoja ir visą išplėstinės tautos, gyvenančios šioje ir šalia esančiose šalyse, istoriją, pabrėžiama, kad su “kaimynais negalima rietis”. Ir staigia čia ima tilpti visos įmanomos temos: ekonominė politika (pirmiausia, kam tie pinigai, kai gali bulvę pats užsiaugint?), energetinis saugumas (ir vėjo jėgainės, ir atominės elektrinės yra blogai), vakarų imperializmo stebiniai (tariamai iškreipta moralė, kurią mums parveža protėvių išdavikai – emigrantai) ir kas tik tai norite daugiau (švietimas, gamtosauga, kultūra ir t.t.).

Svarbiausia yra štai kas: sutarę ieškoti priežasčių pačių savaime, sekti šiuo keliu nuosekliai ir objektyviai, pamatome vieną dalyką: gal ir nenorėdami, tačiau viešieji asmenys užaštrino miesto-kaimo perskyrą iššaukdami pirmiau paniekinamą, o dabar kaimiečių taip mylimą identifikacinę sąvoką “runkeliai”, taip suteikiant visas įmanomas galias šiai grupei jaustis nemylimai, visada skriaudžiamai ir niekaip neatstovaujamai. Dar blogiau, joks iš miesto atvažiavęs žmogus nebebus priimamas kaip “savas”, labiau jau kaip svetimšalis, kuris gal ir bus priimtas svetingai, bet niekada nebus vienas iš jų, kovojančių prieš “vakarietiškų” vertybių sklaidą. Ir nesvarbu, kokie bus šiojo įsitikinimai: jis iš miesto, jis ugdytas mieste, to režimo, kuris tarnauja kažkam, bet ne “tikriesiems” “lietuviams” – kaimiečiams. O juk rėkaujant “Lietuva – lietuviams” yra svarbu parodyt, kas tie “tikrieji” lietuviai, ar ne?

Pabaiga

Ilga įžanga kelyje į problemos aprašymą yra būtina, nes viskas nėra taip paprasta, kad būtų trumpai paaiškinama: sudėtingus dalykus būtina aiškinti paprastai, bet tai jokiu būdų nereiškia, kad tai savaime reiškia “trumpą” ar “prie esmės” esantį kalbėjimą. Ilgos įžangos reikia ne savotiškam užliūliavimui, o tinkamam mąstymo rėmų (framework) nustatymui. O čia, pasiūlęs pakeisti matymo kampą (apsukti tą minėtą teleskopą), pabandžiau parodyti perskyrą, kurią nenoromis išryškinę suteikėm galimybę perskelti valstybę nuo šalies.

Nebeturime daug laiko, kad pabandytume visi kartu parodyti, kam šiai mažai šaliai prie Baltijos jūros yra būtina valstybė ir kas yra jos pagrindinė grėsmė: ja nebetikintys, nors iš jos ir su ja gyvenantys piliečiai.

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

Martynas P. 2013-11-01 22:52

Skaičiau įžangą ir pabaigą. Neužkabino, nes:

a) sudėtinga kalba. Sakiniai kaip netvarkingas kambarys.

b) išvadose pateikiama klišė = runkeliai blogi, nes rūpinasi savimi, tuo tarpu ne-runkeliai yra sąmoningi piliečiai.

Paulius 2013-11-02 10:23

Perpainiota ir sudėtinga, bet užtat klausimas už viso to užkabintas.

Man rodos, praleidot svarbų dalyką ir todėl pats likot viena koja „pasekmėse“: šita perskyra, runkeliai-nerunkeliai, yra jau ne caro ar tarpukario, o šių laikų, ir ji visų pirma yra dvasinė.

Negana to, kaip pats pastebit, iš tiesų įvardyti buvo tik runkeliai, tad tai dar nėra nė perskyra, veikiau mėginimas vienašališkai apibendrinti simptomus.

Dėl to teritorinis kaimo-miesto supriešinimas neva ja remiantis, mano galva, rodo polinkį viską suprastinti, t. y. taip pat surunkelinti.

Runkelis – tai visos Lietuvos žmogus, išsigandęs staiga išryškėjusio savo negebėjimo pasakyti, kas gi jis yra santykyje su savo artimiausiąja aplinka.

Kai baugina kas arčiausia ir trūksta žodžių, tada ir pasipila visokie nuvalkioti, pasenę, tradiciją imituojantys ir globalaus masto problemų miglą pučiantys šablonai: Lietuva prieš Pasaulį, Miestas prieš Kaimą, Žmonės prieš Valdžią, ...

Dialektika prasidės tik tuomet, kai savyje atrasim antrąjį narį, o taip pat tai, dėl ko jiedu apskritai išsiskiria ir susiduria.

Žygeivis 2013-11-02 23:10

Visiškai beviltiška akivaizdaus kosmopolito suregzta "schema". :)

Autoriaus tikrąjį požiūrį ypatingai aiškiai atskleidžia jo pasąmoningai pasirenkama rašyba, kada autorius rašo pernelyg nesigilindamas - taip, kaip yra įpratęs mąstyti ir rašyti:

- pvz., žodį "lietuvybė" rašo kabutėse (taigi autoriaus "pasąmonine" nuomone tai yra kažkas netikro), o pvz. rašant žodžius - Dievo tautos - tokių kabučių jau nėra (nors sąmoningai parašoma - vadinamosios, tačiau tai jau ne pasąmoningas (tikrasis), o "oficialusis" įvardijimas);

- prie šūkio "Lietuva - lietuviams" prirašomas ne bet koks (tarkime neutralus), o kaip tik neigiamas epitetas - "rėkaujant",

ir t.t.

P.S. Bet kurio teksto "giluminė" analizė labai nesunkiai parodo tikrąsias teksto autoriaus mintis, net jei jis ir stengiasi jas nuslėpti. :)

Žygeivis 2013-11-02 23:13

Visų šių įvykių vienu iš svarbiausių teigiamų dalykų yra tai, jog politinė takoskyra tarp tikrųjų tautininkų ir jais apsimetinėjusių bei atvirų “jiervrofilų” darosi vis aiškesnė.

Akivaizdu ir tai, kad tiesiog gyvybiškai būtina sukurti naują Tautos Sąjūdį – Lietuvybės Gynėjų, kadangi senasis istorinis LPS, sėkmingai iškovojęs Lietuvai Nepriklausomybę nuo Sovietų imperijos, jau visiškai akivaizdžiai pasidalino į dvi labai aiškias ir griežtai priešingas savo strateginiais tikslais dalis – tautininkus ir “jievrofilus”.

“Jievrofilai” irgi jau labai aiškiai atskleidė savo tikruosius tikslus, kodėl jie tada parėmė Lietuvos Nepriklausomybę nuo SSSR imperijos – jie kažkada kovojo už Lietuvos Nepriklausomybę tik tam, kad ją po to kuo brangiau parduotų Jievrosojuzui.

Žinoma, patys tame “procese” didžiai praturtėdami “bekilnojant” svetimą žemę, miškus ir vandenis, “prichvatizuodami” gamyklas, įmones ir institutus (o tiksliau – tik jų pastatus ir po jais esančią brangią žemę) už beverčius “investicinius čekius”.

Būtent jie ir jų palikuonys dabar save laiko "elitu", "europiečiais" ir pan. "epitetais", o tie, kas liko "už borto", kadangi buvo sąžiningi ir nevogė, neėmė kyšių, nelindo prie "lovio", tačiau narsiai kovojo su sovietija, lindo po tankais ir gaudė Jiedinstvos smogikų bei sovietų desantininkų kulkas, tapo "naujojo-senojo elito" akyse kvailiais - "runkeliais".

Kaip tas "naujasis antirunkelinis elitas" buvo ypatingai nuosekliai "formuojamas" labai puikiai ir aiškiai atskleidžia aktyvaus ir ryžtingo sąjūdininko atviras pasakojimas:

Pranas Valickas. „Antielitas“
viewtopic.php?f=61&t=10403

O štai čia konkretūs to "elito" pavyzdžiai:

Komunistinio ir šiuolaikinio "elito" giminių klanai
viewtopic.php?f=5&t=10411

Kas (ir kaip) padaro svaiginančią karjerą - bei kokios būna pasekmės (Lietuvai)...
viewtopic.php?f=19&t=10302

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Šiuolaikinė priešprieša - "naujasis elitas" (iš tikrųjų "antielitas") ir "runkeliai"

Parašytas: 03 Lap 2013 00:50

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27145
Miestas: Ignalina

Kas yra kas: Justas Petronis

Blogas
http://www.thurberesque.lt/

https://plus.google.com/+JustasPetronis

Veidaknygė
https://www.facebook.com/petronis.justas

Apie jį
http://www.thurberesque.lt/about/

I’m a student of Philosophy at Vytautas Magnus University (Lithuania).

Currently I’m studying at KU Leuven (Belgium) as an Erasmus exchange student.

Fields of interest: Ethics, Media Ethics, Philosophy of Law, Political Philosophy, Philosophy of Mind, Epistemology, Phenomenology.
-----------------------------------------------------

http://www.linkedin.com/in/justaspetronis

Justas Petronis's Overview

Past

Apple Product Consultant at UAB Desktop Publishing Computers
Lawyer at Law Firm LEGITUM
Real Estate Appraiser's Assistant at Antanas Cikanavicius' LP Estate Appraiser's Bureau

Education

Vytautas Magnus University
KU Leuven
Vilnius University

Blog
http://www.thurberesque.lt/

Justas Petronis' Education:

Vytautas Magnus University
Bachelor of Arts (B.A.), Philosophy
2011 – 2015 (expected)

Activities and Societies: University Radio
KU Leuven
Erasmus, Philosophy
2013 – 2014 (expected)

Erasmus Exchange Programme
Vilnius University
Law
2008 – 2011

Vilnius Jesuit Gymnasium
2004 – 2008

******************************************************************

Kiti straipsniai:

Justas Petronis: Atsibodo. Ir mums tai kenkia
http://www.civis.lt/justas-petronis-ats ... -5850.html

Posted by Civis.lt
Ketvirtadienis, sausio 8th, 2009

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Šiuolaikinė priešprieša - "naujasis elitas" (iš tikrųjų "antielitas") ir "runkeliai"

Parašytas: 03 Lap 2013 17:04

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27145
Miestas: Ignalina

Laisvūnas Šopauskas. Prieš tautos referendumo iniciatyvą metami propagandistai

2013 m. spalio 31 d. 15:24

http://www.tiesos.lt/index.php/tinklara ... agandistai

Naglis Puteikis: labai keista, kad 40-mečių publicistų karta niekina viešą interesą ir vakarietiškos civilizacijos vertybes:

"Visi trys priskiriami dešiniesiems arba konservatoriams. Taip juos įvardijant žodžiai „dešinysis“ ir „konservatorius“ yra vartojami specifine, tik Lietuvai būdinga prasme, nes neteko pastebėti kad Užkalnis, Ramanauskas-Greitai ar Sadauskas-Kvietkevičius nors kiek vertintų tai, ką brangina ir gina tikri dešinieji ir konservatoriai – tradiciją, tautą, šeimą, religiją ir moralę.

Visų trijų pasisakymai konstruojami pagal tą pačią labai paprastą schemą. Ši schema paremta kontrastu tarp „mes“ ir „jie“.

„Mes“ – tai protingi, šaunūs, pažangūs, plataus akiračio, dirbantys ir uždirbantys, aktyvūs, mobilūs, amžinai jauni miesto vyrai ir moterys, „jie“ – tai atsilikę, kvaili, ribotų ir pasenusių pažiūrų, provincialūs, pasyvūs, lėti, iš pašalpų gyvenantys, visokie runkeliai, buduliai, kedofilai, lūzeriai, dažniausiai senyvi, diedai ir bobelės.

Kiekvienas trijulės pasisakymas pristato šią „fundamentalią“ perskyrą kokio nors įvykio ar problemos kontekste, kviečia skaitytoją žavėtis „mūsų“ šaunumu ir bjaurėtis „jais“.

Pasibjaurėjimą „jais“ siekiama sukelti tiesiog išsityčiojant.

Koks dar faktų rinkimas ir argumentai? Kam jie, sakykite, „mums“ reikalingi? Juk ir taip aišku, kad „mes“ – protingi ir pažangūs plataus akiračio jaunuoliai – esame teisūs, o „jie“ – primityvūs ir provincialūs lūzeriai – klysta."

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Šiuolaikinė priešprieša - "naujasis elitas" (iš tikrųjų "antielitas") ir "runkeliai"

Parašytas: 08 Lap 2013 20:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27145
Miestas: Ignalina

ŽURNALO „VEIDAS“ ELITAS, LEMIANTIS LIETUVOS ATEITĮ

„Veidas“, 2013 m. spalio 21 d., Nr. 43.

Įtakingiausi politikai

1.D. Grybauskaitė (153), 2. A. Butkevičius (138 balai), 3. A. Kubilius (48 balai), 4. V. Adamkus(42), 5. V. Landsbergis (36). 6. V. Uspakichas (22), 7. Z. Balčytis (18), Europos parlamento narys, 8. B. Bradauskas (17), Seimo narys, 9. V. Tomaševskis (16) LRA lyderis, 10. A. Zuokas (15).

Įtakingiausi verslininkai, įmonių ir verslo organizacijų vadovai

1. R. Dargis (113), Pramoninkų konfederacijos vadovas, 2. D. Mockus (73), koncerno „MG Baltic“prezidentas, 3. A. Janukonis (43), koncerno „Icor“ valdybos pirmininkas, 4. D. Arlauskas (39), Verslo darbdavių konfederacijos gen. direktorius.5 – 6. N. Numavičius, „Vilniaus prekyba“, J. Karbauskis, Agrokoncernas (po 33), 7. T. Barštys, 8. A. Rakauskas, „Senukų“ prekyba, 9 – 11. V. A. bumelis, „Biotechpharma“, A.Kondrusevičius, „Linava“, V. Kučinskas, „Arvi“.

Įtakingiausi teisininkai, teisėtvarkos institucijų lyderiai

1. G. Kryževičius (89), Aukščiausiojo teismo pirmininkas, 2. E. Kūris (66), pristatomas kaip Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas, 3. S. Skverelis (63) policijos generalinis komisaras, 4. V. Nekrošius (48), VU profesorius, 5. S. Urbanavičius (39), STT vadovas, 6. D. Valys (36), generalinis prokuroras, 7. V. Greičius (35), Aukščiausiojo teismo teisėjas, 8. G. Grina (30), VSD vadovas, 9. J. Prapiestis (24), Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, 10. K. Motieka (23), advokatas.

Įtakingiausi valstybės tarnautojai

1. E. Žilevičius (68), Finansų viceministras, 2. G. Švedinė (64), Valstybės kontrolierė, 3. V. Vasiliauskas (53), Lietuvos banko valdybos pirmininkas, 4. Ž. Plytnikas (41), Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas, 5. A. Mačiulis (35), Vyriausybės kancleris, 6 – 7. R.Baškytė, Saugomų teritorijų tarnybos direktorė; D. Korsakaitė, Kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkė (po 32 balus), 8. I. Šimonytė (29), Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja, 9 – 10. J.Milius, Maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius, A. Pocius, Kariuomenės vadas (abu po 27).

Įtakingiausi švietimo ir mokslo darbuotojai

1. A. Bumblauskas (78), istorikas. VU profesorius, 2. A. Pumputis (77), MRU rektorius, 3. V. Raumas (55), MA prezidentas, 5. R. Žaliūnas (49), Sveikatos mokslų universiteto rektorius, 6. J. Banys (47), l.e.p. VU universiteto rektorius, 7. Z.Lydeka (28), VDU rektorius, 9. E. Butkus (23), VU mokslo reikalų prorektorius, 10. A. Janiūnas (15), VGTU rektorius.

Įtakingiausi medikai, sveikatos apsaugos įstaigų vadovai

1.R. Benetis (89), Kauno klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas, 2. L. Labanauskas (66), Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas, 3. V. Sirvydis (62), širdies chirurgas, VU profesorius, 4. J. Pundzius (52),Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas, Kauno klinikų Chirurgijos klinikos vadovas, 5. K. Vitkus (40), Santariškių klinikos Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos centro direktorius, 6. A. Sasnauskas (36), Ligonių kasos direktorius, 7. P. Šerpytis (30), kardiologas, Santariškių klinikų gen direktoriaus patarėjas, 8. K. Strupas (20), chirurgas, Santariškių klinikų l.e.p. gen. direktorius, 9. A. Laucevičius (18), kardiologas, buvęs ilgametis Santariškių klinikų vadovas, 10. G. Uždavinys (18), širdies chirurgas, VU profesorius.

Didžiausią įtaką visuomenės nuomonei darantys žiniasklaidos, religijos, visuomenės veikėjai

Žiniasklaidos veikėjai:

1. E. Jakilaitis(65), LRT laidų vedėjas, 2. A. Siaurusevičius (64), LRT generalinis direktorius, 3. M. Garbačiauskaitė-Budrienė (56), „Delfi“ vyr. redaktorė, 4. R. Valatka (49), „15 min.lt“ vyr. redaktorius.

Religijos veikėjai:

1. G. Grušas(35), Vilniaus arkivyskupas metropolitas, 2-3. R. Domeika(28), Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčios rektorius, 2-3. S. Tamkevičius (28), Kauno arkivyskupijos metropolitas Vyskupų konfederacijos pirmininkas.

Visuomenės veikėjai:

1. G. Nausėda (46), ekonomistas, 2. N. Mačiulis (14), ekonomistas, 3. E. Aleksandravičius (10), VDU profesorius, intelektualas, 3. D. Pūras (10), vaikų ir paauglių psichiatras, apžvalgininkas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: