Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Dabartinė politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Lietuviams trūksta bajoriško tvirtumo

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Lietuviams trūksta bajoriško tvirtumo

Parašytas: 01 Rgp 2007 13:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27164
Miestas: Ignalina

[center]Lietuviams trūksta bajoriško tvirtumo[/center]

Vladimiras Laučius, „Veidas“
2007 liepos mėn. 30 d.

Profesorius Tomas Veclova: "Jei lyginsime su ankstesniu nepriklausomybės periodu, tai dabar, kai septyniolika metų esame laisvi, chronologiškai atitinkame 1935-uosius. Tais laikais Lietuvoje irgi ne viskas buvo gražu ir gerai sutvarkyta".

Valstietiškos, baudžiavinės savimonės neatsikračiusiems lietuviams būdingas polinkis pataikauti, pavydas ir įprotis atsipirkti duokle – sumokėjus ponui net daugiau, nei jis reikalauja – nuo galimų ramybės drumstėjų. "Man šis bruožas visada buvo gana bjaurus. Deja, jis tebėra būdingas lietuvių tautai", – "Veidui" sako lietuvių poetas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas ir publicistas prof. Tomas Venclova.

– Dažnai nuogąstaujama dėl tapatumo krizės Lietuvoje – kultūros, istorijos, politikos atžvilgiu. Ar sutinkate su tokia diagnoze?

– Nesu iš tų žmonių, kurie linkę į paniką ir visur mato krizes arba katastrofas. Sovietmečiu lietuvių tapatumas buvo palaikomas natūralaus rezistencinio akstino. Gyvenome netikusios santvarkos sąlygomis. Daug kas baiminosi, kad yra kilęs pavojus lietuvių tautos išlikimui. Tiesa, mano manymu, tas pavojus nebuvo toks didelis, kaip dažnai manoma iki šiol. Geriausias įrodymas – tai, kad lietuvių tauta išliko maždaug tokio pat dydžio, kaip ir tarpukariu (lietuvių net padaugėjo).

Dabar padėtis šiek teik blogesnė, nes Lietuvos gyventojų mažėja – daugiausia dėl emigracijos. Stabdyti emigracijos negalime, nes žmogaus teisės turi pirmenybę. Žmogus yra laisvas gyventi taip, kaip jam arba jai patinka, ir tai nebūtinai turi reikšti, kad iškyla grėsmė jo, kaip lietuvio, tapatybei.

– Bet ar nekyla grėsmė Lietuvos, kaip valstybės ir visuomenės, tapatybei?

– Dažnai kartoju cinišką ir groteskišką posakį – nors palaikiau ir palaikau įstojimą į Europos Sąjungą, jis tautiniu požiūriu Lietuvai pavojingesnis už įstojimą į Sovietų Sąjungą. Emigracijos sąlygomis lietuvių tauta mažėja greičiau. Klausimas, ar ji atsikurs, kaip po Stalino laikais patirtų represijų, lieka atviras. Manau, emigracijos tempai mažės ir ateis laikas, kai jie bus arti nulio. Taip pat manau, kad ta akimirka nelabai toli.

Tikiuosi, kad bus panašiai kaip Airijoje. Ši valstybė dar XIX a. prarado labai daug žmonių. Tačiau katastrofos Airija nepatyrė ir šiuo metu yra viena pirmaujančių Europos valstybių. Airių tauta didėja – beje, ir lietuvių dėka. Airijoje gyvenančių lietuvių anūkai ir proanūkiai jau bus airiai. Kaip imigruosiančių į Lietuvą vietnamiečių, kinų, baltarusių bei kitų slavų anūkai bus lietuviai.

– Airių daugėja lietuvių dėka, o lietuvių daugės dėl atvykėlių iš Azijos?

– Na ir kas? Kuo vietnamiečiai blogesni už lietuvius? Kartais jie net darbštesni, gabesni. O lietuvių tauta toli gražu nėra gryna – jau vien dėl to, kad per ją ritosi daugybė armijų, kurios palikdavo galybę kūdikių. Tų kūdikių palikuonys yra lietuviai.

– Ar daugumai lietuvių šiandien apskritai svarbu, kokia yra ir bus Lietuva?

– Veikia sinusoidės principas. Sąjūdžio laikais tai buvo visiems svarbu. Po Sąjūdžio, kadangi dauguma su juo sietų vilčių neišsipildė – o jos ir negalėjo išsipildyti, nes paprastai žmogus tikisi rojaus žemėje, o jis neįmanomas, po to kai Adomas ir Ieva suvalgė obuolį, – dauguma žmonių tiesiog rūpinasi savo ir savo šeimos gerove. Lietuvos gerovė jiems yra antroje – labai tolimoje antroje – vietoje.

Nebent Lietuva be gerovės kartais gadina "kaifą" kuriam nors turtingam žmogui: tada ji šiek tiek jam ima rūpėti. Bet tokių žmonių kol kas nedaug. Manau, ateis laikas, kai atsiras kur kas daugiau žmonių, kurie rūpinsis bendrais reikalais. Mat jei gatvės duobėtos, tai gali pakenkti tavo "Mercedes" arba BMW automobiliui; vadinasi, reikia pasirūpinti, kad gatvėse nebūtų duobių...

Jei lyginsime su ankstesniu nepriklausomybės periodu, tai dabar, kai septyniolika metų esame laisvi, chronologiškai atitinkame 1935-uosius. Tais laikais Lietuvoje irgi ne viskas buvo gražu ir gerai sutvarkyta.

– Ar pagal šią analogiją po penkerių metų galime sulaukti 1940-ųjų?

– Rusijos klausimu turiu savo nuomonę, kuri skiriasi nuo daugumos lietuvių publicistų nuomonių. Turkija, kaip ir Rusija, anksčiau buvo imperija, kuri per Pirmąjį pasaulinį karą sugriuvo. Tada Turkija pasirinko teisingą kelią. Pasitaikė retas atvejis – diktatorius, bet protingas, "gerybinis": Atatiurkas. Jis perkėlė Turkiją ant naujų bėgių. Turkija greitai sueuropėjo ir neteko imperinių ambicijų.

Rusija, deja, išlaikė imperines ambicijas, dėl kurių daug kas Lietuvoje baiminasi. Tačiau geriausia politika jos atžvilgiu – santūrumas, rami pozicija, kuri geriausiai rodo, kad tavęs neįgąsdinsi. Rusija, tiesa, mosikuoja kumščiais, bet tas mosikavimas dabartiniame pasaulyje atrodo veikiau juokingai. Vienas "The Economist" vadovų – Edwardas Lucasas, mano pažįstamas – neseniai parašė, kad bijo dėl Baltijos valstybių ateities, nes Rusija tampa grėsminga. Manau, jis perdeda. Rusija dar ilgą laiką bus beveik bejėgė. Žinoma, ji bando išnaudoti savo ekonominius kozirius, bet tai neliudija, kad įvyks katastrofa.

Jau kone šimtas metų kalbama, kad Vakarai – silpni ir bejėgiai. Bet kaskart aiškėja, kad Vakarai, jei reikia, visada laimi. Jie laimėjo ir šaltąjį karą.

– Kokį įspaudą mums daro praeitis – Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos imperijos, tarpukario nepriklausomybės, sovietmečio periodai?

– Tai neišvengiamai atsispindi lietuvių mentalitete, fobijose, kompleksuose. Visi tie periodai atsispindi skirtingu būdu. Lietuviai turi baudžiavos paveldą, kuris reiškiasi pomėgiu pataikauti, lietuvišku pavydu ir t.t. Man patinka lenkų bajoriškas tvirtumas: "Išgraušk, nė velnio mes tau nenusileisim". Lietuviai to beveik neturi. Jiems labiau tinka valstietiškas principas: "Atiduokime duoklę, tegu tik mus palieka ramybėje". Jei reikia, linkstama atiduoti net truputį daugiau, nei ponas reikalauja. Man šis bruožas visada buvo gana bjaurus. Deja, jis tebėra būdingas lietuvių tautai.

– Lietuviai šiandien nepasitiki savo partijomis, Seimu, politine valdžia. Kokios šio susvetimėjimo priežastys?

– Laisvės sąlygomis sunku išlikti nesuteptam. Žmonėms, kurie tam buvo nepasirengę, tai pasirodė esą neįmanoma. Korupcija, papirkinėjimas, savanaudiškumas pakirto Seimo ir Vyriausybės prestižą. Su tuo teks ilgai gyventi – bet su tuo gyvena ir Italija. Ir neblogai gyvena.

Šiek tiek dalyvavau vadinamajame disidentų sąjūdyje. Kol disidentai buvo Sovietų Sąjungoje, kurioje išgyvendavo sunkias patirtis, jie paprastai laikėsi puikiai, didvyriškai. Kai tik pateko į Vakarus, prasidėjo rietenos, intrigos, parsidavinėjimas. Daugelis Vakaruose atsidūrusių disidentų neišlaikė laisvės egzamino. Antai radijuje susikūrė sovietinės įstaigos atmosfera. Iš dalies dėl to nenorėjau eiti nei į "Laisvės" radiją, nei į "Amerikos balsą". Džiaugiausi atsidūręs JAV universitete, kuriame atmosfera visai kitokia. Taigi laisvės egzaminas žmogaus moralei neretai yra sunkesnis nei totalitarizmo egzaminas.

– Kaip, Jūsų manymu, turėtų būti ugdomas išprusęs, kultūringas žmogus? Ar viskas gerai šiuo požiūriu Lietuvos, Vakarų visuomenėje?

– Žinoma, blogai. Senoji tradicija jau mažai kam rūpi. Kuris nors šiuo metu madingas ansamblis daugumai žmonių atrodo kur kas svarbesnis už Homerą arba F.Goyą, apie kuriuos daug kas net nėra girdėjęs. Aš labiau linkęs į tradiciją, bet tokių kaip aš – nykstanti mažuma. Tenka ir į tai žvelgti stojiškai bei tikėtis, kad laikui bėgant atsiras jaunimo, kuriam atsibos ta aplinka, kurioje gyveno jų tėvai ir seneliai. Galbūt jie ieškos ko nors kito, o ieškodami atras ir Homerą, ir F.Goyą.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

p, 2007 07 30 12:46

Pirmas teiginys teisingas:
Airijoje gyvenančių lietuvių anūkai ir proanūkiai jau bus airiai.

Antras teiginys klaidingas:
Kaip imigruosiančių į Lietuvą vietnamiečių, kinų, baltarusių bei kitų slavų anūkai bus lietuviai.

klystate Tomasai Venlovasai, 2007 07 30 13:23

_Tačiau katastrofos Airija nepatyrė ir šiuo metu yra viena pirmaujančių Europos valstybių. Airių tauta didėja – beje, ir lietuvių dėka. Airijoje gyvenančių lietuvių anūkai ir proanūkiai jau bus airiai. Kaip imigruosiančių į Lietuvą vietnamiečių, kinų, baltarusių bei kitų slavų anūkai bus lietuviai._

tai žmogaus vedusio žydę pamokslai... beje, bent pasimokykite iš žmonos, žydai lieka žydais kad ir kur begyventų.

_– Tai neišvengiamai atsispindi lietuvių mentalitete, fobijose, kompleksuose. Visi tie periodai atsispindi skirtingu būdu. Lietuviai turi baudžiavos paveldą, kuris reiškiasi pomėgiu pataikauti, lietuvišku pavydu ir t.t. Man patinka lenkų bajoriškas tvirtumas: "Išgraušk, nė velnio mes tau nenusileisim". Lietuviai to beveik neturi._

Priedo dar nežinote arba meluojate. Žemaitija buvo pati "bajoriškiausia" abiejų tautų Respublikos dalis. Kas 10 žemaitis (10 proc.) bajoras, tuo tarpu vakarų Europoje kilmingųjų tebuvo apie 1 proc., Ispanijoje ir Vengrijoje - 5 proc., Lenkijoje ir Lietuvoje - 7 proc., o kai kuriose jos dalyse net ir daugiau. Taigi lietuviai ir lenkai turėjo daugiausiai kilmingųjų, tiesa daugumas plikbajoriai, bet užtat laisvi plikbajoriai!
Tik nuo kada pasipūtimas, užsispyrimas, kietakaktiškumas ir egocentrizmas - tipiškos bajoriškos savybės būdingos Lenkijai ir Lietuvai - yra vertybės?

MMM, 123, 2007 07 30 14:17

Visų pirmą norėtusi pamatyti p. Mingaugo "neprovincialumą". Įdomu, koks jis.

O T.V, kuris čia tvirtina, kad Lietuva įstojo į SSSR, pasako viską apie jį. Tai labai savim pasitikintis, pasipūtęs degradas (žydė žmona tai parodo).

Apie Lietuvos bajorus kalbėti reikia labai atsargiai. Jei jau užeina apie juos kalba, reikia atsakyti į klausimą - kurie bajorai. Iki žydkrikščionybės - kai bajorai buvo lietuviai, ar po - kai Jogaila nepaklususius išgujo, išžudė ir susodino visokius zubovus, tyškevičius ir pan.

T.V. klaidina žmones ar iš nežinojimo, ar vykdo žydišką klaidinimą sąmoningai. Na, bet tai jo reikalas. Tokių "mesijų" Lietuvėlė matė daug iki šiol, matys daug ir ateity. Vis tik yra vilties, kad atsikračius primestų svetimų dievų, lietuviai vėl atsigaus ir į ateitį žvelgs optimistiškai nusiteikę.

gizmo, 2007 07 30 15:03

Labai įdomus ir turiningas pokalbis, kai Vladimiras Laučius - pusiau rusas, pusiau lietuvis kalbasi apie lietuvius, apie lietuvių būdą su žydę vedusiu Tomu Venclova. Ačiū.

Skorpionas, 2007 07 30 15:21

Daug komentatoriu tikrai perprate sita atskaluna ir isdavika Toma Venclova. Tai tikrai Lietuvai nereikalingas pilietis. Apmaudu, kad toks dar nuodija ir taip trapia tautos savimone. Kuo greiciau ji ir panasius i ji perprasim, tuo greiciau Lietuva apsivalys nuo drumzlino ideologinio kliedesio.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: