Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Kodėl praradome Klaipėdos kraštą 1939-aisiais?

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis (Klaipėdos kraštas) 1918-1923 ir Lietuvos Respublikoje 1923-1939 m.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Kodėl praradome Klaipėdos kraštą 1939-aisiais?

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Klaipėdos atplėšimas 1939-aisiais

Parašytas: 23 Kov 2010 20:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Klaipėdos atplėšimas 1939-aisiais

http://www.balsas.lt/naujiena/380793/kl ... 39-aisiais

2010.03.23 11:10
Egidijus Papečkys

Po Miuncheno susitarimo nei viena Vokietijos kaimynė nebegalėjo jaustis saugi. Nepaisant Lietuvos Respublikos siekių neaštrinti santykių, Vokietijos požiūris į Klaipėdos klausimą ir nedraugiška, netgi priešiška veikla Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte kėlė nuolatinę įtampą ir galų gale baigėsi ultimatumu.

Jeigu 1938 metų Lenkijos ultimatumo http://www.balsas.lt/naujiena/379619/19 ... ariuomenes reikalavimai tiesioginės grėsmės Lietuvos valstybingumui nekėlė, tai Vokietijos ultimatumas kėlė reikalavimą atplėšti itin svarbią Lietuvos Respublikos teritoriją. Savaime suprantama, kad būtent tokiu atveju – savo teritorinio vientisumo apgynimui – valstybė turėtų pasitelkti kariuomenę. Taip pat savaime suprantama, kad Lietuvos kariuomenė negalėjo turėti ir neturėjo iliuzijų nei sutriuškinti Vokietijos kariuomenę, nei apginti šalies teritoriją. Ką gi, pabandykime pažvelgti, kokios buvo Lietuvos ir Vokietijos kariuomenės konflikto metu.

Lietuvos kariuomenė

Jau anksčiau esu minėjęs puikų, kol kas jokio analogo neturintį Vytauto Jokubausko darbą "Tuščias šūvis: galimybės atremti Vokietijos karinę grėsmę 1939 metais", Istorija, 2009, Nr.1.

Norintiems gilesnės įvykių ir Lietuvos kariuomenės analizės dar kartą rekomenduočiau su šiuo darbu susipažinti, taip pat ir su Vyganto Vareikio Klaipėdos krašto praradimas: tarp iliuzijų ir “realpolitik”, Kultūros barai, 2009, Nr. 10.

Taigi, taikos metu Lietuvos kariuomenę sudarė 3 pėstininkų divizijos po 3 pėstininkų pulkus kiekviena, 3 kavalerijos, 4 artilerijos pulkai ir 1 raitosios artilerijos grupė, šarvuočių rinktinė, priešlėktuvinės apsaugos rinktinė, inžinieriniai, ryšių ir kiti daliniai. V.Jokubausko pateiktais duomenimis, 1939 metų kovą po mobilizacijos ją turėjo sudaryti 5 pėstininkų divizijos, 1 pėstininkų brigada, 6 atsargos pėstininkų batalionai, 1 atsargos artilerijos pulkas, 3 kavalerijos pulkai, 3 atsargos kavalerijos eskadronai, 12 pasienio apsaugos batalionų, aviacija, šarvuočių rinktinė bei kiti daliniai ir tarnybos, sumobilizuota kariuomenė turėjo išaugti iki 125 433 žmonių. Tiksli dalinių ir mobilizacinių centrų dislokacija yra V.Jokubausko darbe.

Deja, Lietuvos kariuomenės ginkluotė praktiškai nepakito nuo Lenkijos ultimatumo, t.y. 1938 metų kovo mėnesio. Visiškai nepadidėjo prieštankinių ir priešlėktuvinių priemonių, toliau labai silpni išliko ryšiai. Dėl specifinės Klaipėdos krašto padėties buvo tam tikrų problemų dėl mobilizacijos ir pasienio apsaugos batalionų dislokacijos. Remiantis to meto operatyviniais planais V.Jokubausko darbe pažymėta geležinkelio linijų, tiltų ir kelių išsaugojimo ir apsaugos svarba Lietuvos kariuomenės mobilizacijos ir koncentracijos sėkmei.

Gaila, bet priemonių komunikacijų apsaugai Lietuvos kariuomenė praktiškai neturėjo. 150 20 mm automatinių pabūklų Oerlikon buvo išmėtyti po šaulių batalionus ir kavalerijos pulkus, dalis jų skirta aerodromų apsaugai, dalis panaudota šarvuočiams ir laivams apginkluoti. Vienintelė priešlėktuvinės artilerijos grupė – 3 baterijos po 3 75 mm angliškus Vickers-Armstrong pabūklus – negalėjo pridengti net nedidelės dalies apsaugos reikalingų objektų. Aviacija, pasipildžiusi eskadrile (14 vnt.) naikintuvų Gloster „Gladiator“, prieš Vokietijos karines oro pajėgas buvo praktiškai bejėgė. Naujausius Lietuvos karo aviacijos naikintuvus vokiški lenkė pagal visu parametrus, skridimo greičio skirtumas siekė apie 150 km/h ir daugiau.

Vokietijos kariuomenė

Vokietijos kariuomenė, 1939 metų rugsėjį sutriuškinusi Lenkiją, kovo mėnesį dar tūnojo kaip vikšras kokone. Nepalyginamai didesnė, galingesnė ir modernesnė už Lietuvos kariuomenę, nuo Lietuvos buvo atskirta Lenkijos teritorijos ir Baltijos jūros. Tačiau Vokietijos kariuomenę, dislokuotą Rytprūsiuose (Ostpreußen), dabartinėje RF Kaliningrado srityje, nuo Lietuvos kariuomenės skyrė tik Kuršių marios, Nemunas ir Šešupė. Nuo Kybartų iki Vištyčio ežero jokios vandens kliūties nebuvo.

Gerai fortifikuoti Rytprūsiai buvo kietas riešutas, „ne pagal dantis“ nei vienam kaimynui. Itin stipri buvo karo aviacija (apie 85 naikintuvus Bf-109E ir D, tiek pat bombonešių Do-17Z, daugiau kaip 30 pikiruojančių bombonešių Ju-87, 15 žvalgybinių Do-17P), kurią greitai sustiprinti buvo lengviau nei kitas ginklų rūšis. Ar čia dislokuota kariuomenė galėjo taip pat sėkmingai pulti, kaip kad buvo pasiruošusi gintis?

Rytprūsiuose buvo dislokuoti I-ai Karinei apygardai (Wehrkreis I) pavaldūs daliniai. Visų pirma – 3 pėstininkų divizijos: 1-a, 11-a ir 21-a ir 1-a kavalerijos brigada.. Šios pėstininkų divizijos buvo taip vadinamos I-os bangos, t.y. ginkluotos pagal pilnus etatus, Vokiška pėstininkų divizija lietuvišką lenkė: prieštankinių pabūklų skaičiumi – 4, 81 mm minosvaidžiais – 3, artilerijos – 2 kartus. Atsižvelgiant į 1939 karo veiksmus su Lenkija galima teigti, kad galėjo būti mobilizuotos dar 4 divizijos. 61-a, II-os bangos, nuo paminėtų skyrėsi tik kai kurios ginkluotės, pvz., priešlėktuvinės kuopos, minosvaidžių trūkumu.

Jeigu ši divizija buvo pilnavertė, tai kitos 3: 206-a, 217-a ir 228-a, taip vadinamos III-ios bangos, suformuotos iš vyresnio amžiaus rezervistų, buvo kur kas silpnesnės. Jos visiškai neturėjo priešlėktuvinių ir sunkiųjų pėstininkų pabūklų, minosvaidžių, turėjo daug mažiau transporto priemonių. Tačiau turėjo daugiau kulkosvaidžių. Šių divizijų ginkluotėje buvo pirmo pasaulinio karo laikų sunkieji kulkosvaidžiai ir lengvosios 105 mm haubicos. 1939 rugpjūtį laivais į Rytprūsius buvo perkelta 12-a pėstininkų divizija, 4-os tankų brigados štabas ir 7-as tankų pulkas. Iš pastarųjų buvo suformuota tankų divizija „Kempf“, iš tiesų lygi ½ etatinės tankų divizijos.

Iki paminėto V.Jokubausko darbo istorikų darbuose buvo labiau nagrinėjami politiniai Klaipėdos atplėšimo nuo Lietuvos aspektai, karinių galimo ginkluoto konflikto klausimų arba visiškai nepaliečiant, arba trumpai konstatuojant, kad Vokietijos kariuomenė buvo nepalyginamai stipresnė už Lietuvos. Tačiau pažvelgus į Vokietijos kariuomenę aptariamu laiku galima padaryti keletą pastebėjimų.

Pirminiame etape, be mobilizacijos, Rytprūsiuose Vokietijos kariuomenė tegalėjo priešpastatyti 3 savo pėstininkų divizijas prieš 3 lietuvių. Po mobilizacijos, analogiškos įvykdytai 1939 rugpjūtį, galėjo išstatyti 4 pilnavertes ir 3 silpnesnes divizijas prieš 5 Lietuvos pėstininkų divizijas ir 1-ą atskirą brigadą. Iš judriųjų dalinių Rytprūsiuose buvo tik 1-a kavalerijos brigada ir vienas (I/10) 10-o tankų pulko batalionas.

1939 metų kovo 20-23 dienomis Vokietijos kariuomenė Rytprūsiuose karo veiksmams prieš Lietuvą negalėjo sutelkti pajėgų, bent jau dvigubai didesnių už Lietuvos kariuomenę. Susipažinus su Lietuvos kariuomenės karininkų, visų pirma - buvusio kariuomenės vado div. gen. S.Raštikio atsiminimais, straipsniais karinėje periodikoje, galima daryti prielaidą, kad pradiniame karo veiksmų etape lietuvių priedangos daliniai ir pasienio apsaugos batalionai galėjo būti kur kas judresni, nei galima spėti sprendžiant vien pagal jų etatinę sudėtį.

Teoriškai, buvo įmanoma skubiai sustiprinti 6-ą pėstininkų pulką Klaipėdoje. SA ir kitų smogikų būriai, nepaisant jų gausos ir aktyvumo, labai prastai pasirodė susidūrę su gerai organizuotu pasipriešinimu (pvz., Gdansko pašto gynyba 1939 rugsėjį), kas ir šiaip būdinga nereguliariems daliniams. Vokietijos karo laivai ir aviacija mažai kuo galėjo pakenkti Klaipėdoje įsitvirtinusiems lietuvių daliniams – nebent sugriauti iki pamatų „vokišką“ miestą.

Tačiau atsižvelgiant į aiškią ir tvirtą Vokietijos politinę valią, sustiprintą ir Čekoslovakijos įvykių, absoliutų aviacijos viešpatavimą ore ir karo laivyno jūroje Vokietijos karinė intervencija, Lietuvai atmetus ultimatumą, atrodo neišvengiama ir neabejotinai sėkminga. Atsižvelgiant į vėliau pademonstruotą aukštą vokiečių kariuomenės puolamąją dvasią, drąsius sprendimus, galimybę gana greitai ženkliai padidinti kariuomenę, akivaizdu, kad visiškas Lietuvos kariuomenės sutriuškinimas – tik laiko klausimas.

Vienintelė šalis, kur įmanomas vyriausybės pasitraukimas ir kariuomenės internavimasis yra Latvija. V.Jokubauskas paminėjo planą „D“, pagal kurį Latvijos kariuomenė planavo gintis prie šiaurinės Lietuvos sienos, tačiau akivaizdu, kad Latvijos kariuomenė jokių veiksmų prieš Vokietiją negalėjo imtis ir nebūtų ėmusis, kaip ir pastaroji nebūtų pareiškusi jokių pretenzijų Latvijai.

Nors ir sustiprėjusi (lyginant su 1938 kovu), Lietuvos karo aviacija buvo visiškai nepajėgi kovoti su Vokietijos karo aviacija. Jeigu pavieniais skrydžiais dar būtų galima vykdyti oro žvalgybą, nei aviacija, nei kitos ryšio priemonės nebegalėtų užtikrinti ryšių tarp dideliame plote išsimėčiusių Lietuvos kariuomenės dalinių. Padėtis dar labiau komplikuotųsi jūra atgabenus judrius tankų ir motorizuotus dalinius. Tokiu atveju net iškiltų grėsmė, kad kelias į Latviją bus atkirstas greičiau, nei spės pasitraukti vyriausybė ir dalis kariuomenės.

Vis dėlto Lietuvos kariuomenė, nors būdama gerokai mažesnė ir prasčiau ginkluota, buvo pakankamai stipri, kad pradiniame galimų karo veiksmų etape 1939 metų kovą galėtų stipriai pasipriešinti Vokietijos kariuomenei, dislokuotai Rytprūsiuose. Nėra visiškai atmestinas ir variantas, kad užėmusi Klaipėdą Vokietija būtų nesiekusi užimti visos Lietuvos. Tačiau politinė situacija buvo tokia, kad tikriausiai teisingiausia buvo nesipriešinti ir laikinai atsisakyti dalies Lietuvos teritorijos.

Manau, pabaigai būtų geriausia pacituoti V.Vareikio žodžius iš paminėto straipsnio: „Praėjo septyniasdešimt metų nuo Klaipėdos krašto atplėšimo ir, atrodo, jau būtų galima daryti tam tikrus apibendrinimus, tačiau į klausimą, ar reikėjo priešintis Hitleriui, tuo sukeliant pavojų Lietuvos valstybingumui, ar elgtis taip, kaip ir buvo pasielgta 1939 m. kovą, vis dar neatsakyta.“

"Balsas.lt"

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/380793/ ... i-apacioje

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Kodėl praradome Klaipėdos kraštą 1939-aisiais?

Parašytas: 23 Sau 2012 18:29

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

V.Valiušaitis. Kodėl praradome Klaipėdos kraštą 1939-aisiais? (I)

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... D=10459539

Vidmantas Valiušaitis,
http://www.DELFI.lt
2011 rugsėjo 6 d. 10:05

„Žmonės, kurie neprisimena praeities, yra pasmerkti ją kartoti“, yra sakęs ispanų kilmės amerikiečių filosofas ir eseistas George Santayana (1863-1952). Juo daugiau verčiu Lietuvos praeities puslapius, juo labiau tą praeitį atpažįstu dabartyje. Tai, kas vyksta šiandien tarp Lietuvos ir Lenkijos, tarp lietuvių ir lenkų, – istorijoje jau buvo. O mūsų reakcijos patvirtina, kad iš istorijos maža teišmokome, jeigu išvis ko nors išmokome.

Nustoti jaustis nuskriaustaisiais

Pastarojo šimtmečio istorinė Lietuvos raida buvo tokia, kad turėjome pakankamai objektyvių ir subjektyvių priežasčių manyti, okupacijų dešimtmečiais ir jaustis esą didesnių bei stipresnių kaimynų suokalbio aukomis. Blaivesnį, analizuojantį, istorinę sąmonę ugdantį savikritišką žvilgsnį į savo pačių praeitį stelbė ideologizuota nelaisvės atmosfera, skatinusi ne tik intelektualinę rezistenciją prieš nepriklausomos valstybės juodinimą, bet tuo pat metu ir konservavusi visuomenės sąmonėje idealizuotus tos valstybės stereotipus, neretai maža tesusijusius su buvusio gyvenimo tikrove.

Du atkurtos nepriklausomybės raidos dešimtmečiai parodė, kad dalis istorinių stereotipų yra ne tik gajūs, sunkiai išjudinami, bet jau akivaizdžiai riboja šiuolaikinės visuomenės ir valstybės raidą. Jie signalizuoja, kad esama įtampų, kurioms neutralizuoti būtina įveikti kai kuriuos istorinius stereotipus. O vienas iš jų – nustoti save vertinti kaip istorinių aplinkybių auką, nuo kurios valios, elgesio ir sprendimų esą niekas nepriklausę, visą lėmusi didžiųjų ir galingųjų valia. Galingųjų valia, žinoma, lėmė daug. Bet taip nebuvo ir taip nėra, kad ir mažųjų pastangos bei sprendimai nieko nebūtų reiškę. Pabandysiu tai pagrįsti.

Klaipėdos kraštas

Šiuo straipsniu norėčiau paliesti istorinę temą, kurios skaida galėtų būti pravarti suprasti ir kai kuriuos šiandienos rūpesčius, susijusius su lietuvių ir lenkų santykiais. Lietuvių ir vokiečių santykiai tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje bei Lietuvos valstybės pastangas susigyventi su 1923 m. sausio 15-osios sukilimu prie Lietuvos prijungtu ir iki 1939 m. kovo 23-osios autonomijos teisėmis valdytu Klaipėdos kraštu gali būti daug kuo pamokomi.

Kas buvo Klaipėdos kraštas? Tai, palyginti, nedidelė teritorija – 20-30 km pločio ir 145 km ilgio ruožas palei Baltijos jūrą ir Nemuno žiotis, – kartu su Kuršių mariomis sudariusi 2848 kv. km, arba vos 5,1 proc. bendro tuometinės Lietuvos ploto.

Autonominio Klaipėdos krašto statusą Lietuvos sudėtyje apibrėžė Klaipėdos krašto Konvencija pasirašyta Paryžiuje 1924 m. gegužės 8 d. Konvencijos garantais tapo Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija. Konvencija apibrėžė tokią viešąją tvarką, kuri įgalino krašto gyventojus saugoti ir išlaikyti savo tradicijas. Krašte funkcionavo dvi kalbos – vokiečių ir lietuvių.

1925 m. gyventojų surašymo duomenimis, autonominiame krašte gyveno 141.645 gyventojai, arba 6 proc. visų Lietuvos gyventojų. Vidutiniškai 1 kv. km teko 58,6 gyventojo (pagrindinėje Lietuvos teritorijoje – 38,3), t.y. kraštas beveik 35 proc. apgyvendintas buvo tankiau.

Tikybos atžvilgiu dauguma gyventojų buvo evangelikai liuteronai ir sudarė 83,1 proc., reformatai – 2,6, katalikai – 7, judėjai – 5, kitų tikybų – 2,3 proc. visų krašto gyventojų. Tuo tarpu pagrindinėje Lietuvos dalyje katalikai sudarė 85,7 proc., judėjai – 7,6, liuteronai – 3,3, kitų tikybų žmonės – 3,4 proc.

Krašto gyventojų nacionalinė sudėtis buvo tokia: iš bendro gyventojų skaičiaus (141.645) lietuviai sudarė 26,6 proc., klaipėdiškiai arba „memelenderiai“ – 24,2 proc., vokiečiai 45,2 proc. ir kiti 4 proc.

Ne tautiniai argumentai lėmė

Spaudoje kilo diskusija: kuriai nacionalinei grupei priskirti klaipėdiškius arba kaip jie patys save vadino „šišioniškius“? Lietuvos politiniai veikėjai, publicistai, teisininkai klaipėdiškių kategoriją, priešingai negu vokiečių publicistai, priskyrė lietuviams. Grįsdami teiginius istoriniais, etnografiniais, lingvistiniais argumentais, jie tvirtino, kad klaipėdiškiai yra vietos gyventojai, paveikti vokiečių kultūros, nustoję tautinės savimonės, tačiau namie kalbantys lietuviškai. Kelis šimtus metų iš kartos į kartą skiepyta provokiška politinė orientacija jiems yra artimesnė, tačiau savo šaknimis jie yra lietuviai. Todėl lietuvių politikai traktavo, kad drauge su klaipėdiečiais lietuviai sudarė 50,8 proc., t.y. daugiau kaip pusę visų krašto gyventojų.

Tačiau politinės raiškos rezultatai rodė toli gražu ne tokias tendencijas. Pirmuosiuose 1925 metų rinkimuose į Klaipėdos krašto Seimelį už lietuviškas partijas balsavo vos 6,1 proc. rinkėjų ir jos gavo tik 2 atstovus Seimelyje iš 40-ties. Kiti rinkimai buvo ne ką sėkmingesni: 1927 metais lietuviai gavo 13,4 proc. balsų (4 atstovai), 1930 metais – 17,7 proc. (5 atstovai), 1935 metais -18,3 proc. (5 atstovai), o paskutinį kartą prieš nacių triumfą 1938 metais 12,8 proc. (4 atstovai).

Kodėl lietuviškai kalbanti visuomenės dalis, sudariusi daugiau kaip pusę krašto gyventojų, politinį atstovavimą veikiau buvo linkusi patikėti vokiečiams negu lietuviams? Norint tai suprasti, dera pažvelgti į Klaipėdos krašto administracinę sąrangą ir Lietuvos vidaus politikos ypatumus.

Kiekviename kaime – savivalda

Atskyrus kraštą nuo Vokietijos, buvo įvykdyta administracinė reforma, tačiau plačios autonominės teisės sudarė sąlygas vietos žmonėms ir toliau tvarkytis pagal Vokietijos įstatymus. Svarbiausieji iš jų buvo trys: 1) kaimų sutvarkymo įstatymas (1881), 2) apskričių administravimo įstatymas (1872) ir 3) žemės administravimo įstatymas (1883).

Vietos savivalda Klaipėdos krašte turėjo senas ir gilias tradicijas, veikė sklandžiai. Mažiausias administracinis vienetas – kaimas. Kaimo bendruomenės nariai, sulaukę 21 metų ir įgiję pasą, turėjo teisę tiesioginiu slaptu balsavimu trejiems metams rinkti ne mažiau kaip šešis delegatus į kaimo tarybą. Savo ruožtu taryba iš savo narių rinkosi vykdomąją grandį – valdybą, t.y. seniūną, du pavaduotojus ir kasininką. Kaimo bendruomenės valdybos nario pareigos nebuvo apmokamos, valdybų nariai įstatymo buvo traktuojami kaip garbės valdininkai. Lėšų iš kaimo kasos valdybai buvo skiriama veiklai vykdyti, bet ne vykdančiajam personalui skatinti. Kaimo taryba ir valdyba nustatė kaimo biudžetą, savivaldybių ir autonominių mokesčių dydį, skyrė lėšas kelių priežiūrai, mokykloms, vargšams šelpti ir pan.

Dvarai taip pat turėjo savivaldos teisę, tvarkėsi panašiai, tik dvarininkas pats ėjo seniūno pareigas, skyrė sau pavaduotoją, kurį tvirtino apskrities viršininkas. Kaimų seniūnai buvo pavaldūs valsčių viršaičiams.

Valsčių sudarė 8-10 kaimų. Valsčiaus taryba ir valdyba buvo renkama taip pat, kaip ir kaimo taryba ir valdyba. Viršaitis ir valdyba prižiūrėjo valsčiaus administravimą, kaimų savivaldybių darbą, vietinių pramonės, prekybos, amatų įmonių tvarką, nustatė valsčiaus biudžetą, rinko mokesčius, kontroliavo sveikatos apsaugą, socialinį draudimą, švietimą ir pan.

Galėtų pasvajoti ir dabar

Apskritis sudarė valsčiai. Išrinkti apskričių seimeliai rinko valdybą ir apskrities viršininką. Apskrities valdžia vykdė apskrities savivaldybių funkcijas ir buvo pavaldi krašto direktorijai. Seimeliai kasmet rinkdavosi 2-3 kartus posėdžių, aptardavo svarbiausius klausimus, nustatydavo metinį biudžetą, išklausydavo valsčių viršaičių metines ataskaitas.

Savivaldybių valdininkai vadovavo įvairioms komisijoms: pramonės ir prekybos, žemės ūkio, mokesčių, švietimo ir kt. Sąžiningi, pasižymėjusieji darbe savivaldos tarnautojai buvo pristatomi valdininkais iki gyvos galvos su teise į senatvės pensiją. Valdininkai turėjo gana daug pareigų: prižiūrėjo kaimų ir valsčių administravimą, rinko savivaldybių mokesčius, kontroliavo įvairių prievolių atlikimą apskrityje, organizavo viešuosius darbus, tvarkė visus apskrities administravimo reikalus.

Apie tokią savivaldą, ne fasadinę, aprėpiančią plačiausius visuomenės sluoksnius, veikiančią efektyviai, net ir dabartinė, demokratinė Lietuva galėtų tik pasvajoti. Ką jau kalbėti apie tuometį Lietuvos autoritarinį režimą, kai jokie rinkimai nevyko, kai klestėjo nepotizmas ir servilizmas, o karo stovio sąlygomis gyvenančioje šalyje karo komendantų institucija buvo parankinė priemonė jėgos metodais slopinti opoziciją.

„Jums, klaipėdiečiams, mokslo užtenka!“

Vokiečių administracinė struktūra buvo gerai sutvarkyta ir turėjo didelę darbo patirtį. Administracinėse ir savivaldybių įstaigose dirbo valdininkai, baigę Vokietijos aukštąsias ir specialiąsias mokyklas, tinkamai parengti šiam darbui, griežtai vykdė įstatymus, žiūrėjo tvarkos, sugebėjo pasirodyti vietos gyventojams ne tik kaip įstatymų saugotojai bei vykdytojai, bet ir kaip patarėjai, savivaldos teisių gynėjai.

Suprantama, kad žmonės jais labiau pasitikėjo negu iš Kauno siunčiamais arogantiškais valdininkais, menkai suvokusiais Klaipėdos krašto specifiką. Gubernatorius Antanas Merkys, pastatytas į pareigas 1927 m., pasak Martyno Anyso, iš Mažosios Lietuvos kilusio teisininko, istoriko ir diplomato, „jautėsi ir elgėsi kaip okupuotos teritorijos valdytojas“.

„Jums, klaipėdiečiams, mokslo užtenka!“, – savo „galią“ Klaipėdos krašte, kai buvo nutrauktas finansavimas lietuviškos gimnazijos mokymo kursams, demonstravo žmogus, paliudijęs savo, kaip valstybininko, stulbinantį bejėgiškumą po keliolikos metų, kai eidamas jau ministro pirmininko pareigas pats susidūrė su dar didesne diktatūrine jėga.

Berneliai „svetimam krašte“...

Kauno valdininkams lietuvininkai tebuvo suvokietėjusi grupė, kurią reikėjo „atlietuvinti“, atitolinti nuo vokiečių įtakos. Pagėgiuose, Plikiuose, Priekulėje, Smalininkuose buvo statomos katalikų bažnyčios, nors katalikų visuomenės dalis ten buvo, palyginti, nereikšminga. Dirbtinės „lituanizacijos“ politikos pasekmes buvo kaip tik priešingos: griovė krašto gyventojų – tiek lietuvininkų, tiek vokiečių – pasitikėjimą Lietuvos valdžia, žlugdė jos autoritetą.

Koks požiūris į Klaipėdos kraštą vyravo aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose liudija Povilas Almis Mažeika, lietuvininkas okeanografas, Neapolio universiteto jūrinių mokslų daktaras. Prezidento A. Smetonos apsilankymą Pagėgiuose 1930 m. jis taip prisimena: „Lietuviška visuomenė jį pasitiko aikštėj, prie geležinkelio stoties. Išsirikiavo šauliai, santariečiai, lietuviškos gimnazijos mokiniai ir sporto klubas. Būrelis mokinių rikiavomės su futbolistais. Praeidamas pro mus prezidentas pasveikino: „Sveiki, Lietuvos berneliai svetimam krašte!“ „Sveiks tamsta!“ – atsakėm iš anksto išmokę. Tačiau tas pasveikinimas paliko suakmenėjęs mano atmintyje. Koks kipšas jam įpiršo tuos žodžius? Ar tai tik liežuvio paklydimas, ar toptelėjo iš pasąmonės dėl apibendrintos galvosenos? Bent ketvirtadalis toje rikiuotėje buvo vietiniai mažlietuviai, o ir kiti nesijautė taip jau labai „svetimam krašte“.

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=5

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 23 Sau 2012 18:35

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

V.Valiušaitis. Kodėl praradome Klaipėdos kraštą 1939-aisiais? (II)

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... D=10459539

Vidmantas Valiušaitis,
http://www.DELFI.lt
2011 rugsėjo 13 d. 15:37

Sėkminga iš Kauno diriguoto sukilimo inscenizacija, nesukėlusi didesnio vietos žmonių pasipriešinimo, ir tarptautiniu požiūriu pakankamai sklandus Klaipėdos krašto inkorporavimas į Lietuvos valstybę, valdininkams Kaune, galimas daiktas, pažadino nepagrįstų iliuzijų, kad ir toliau čia bus galima tvarkytis „macht politik“ principu, panašiai kaip ir didžiojoje Lietuvoje, kur be prezidento žinios nebuvo paskiriamas valsčiaus viršaitis.

Jau nuo pat pradžių Lietuvos politika Klaipėdos krašte tapo konfrontacinė. Klaipėdos krašto konvencijos 35 straipsnis nustatė, kad dalis valstybės pajamų, gautų iš muito, monopolio, akcizo mokesčio buvo privaloma palikti Klaipėdos krašto iždui. Seimelio atstovai, atsižvelgdami į tai, kiek vidutiniškai kiekvienam gyventojui 1921-1922 m. teko importo ir eksporto vertės, t.y. kiek kraštas turėjo pajamų iki prisijungimo, paprašė 32,6 mln. Lt per metus. Lietuvos vyriausybė su tuo nesutiko. Prasidėjo nelengvos, ilgai užtrukusios derybos.

Turėjo bylinėtis Ženevos teisme

Sunku pasakyti kiek pagrįsti buvo klaipėdiškių reikalavimai, vertinant juos to meto Lietuvos vyriausybės galimybių požiūriu. Šalis buvo neturtinga, lėšų viskam trūko. Tačiau faktas, kad bendras Klaipėdos krašto infrastruktūros lygis, gyvenimo kokybės parametrai, nekalbant apie darbo organizavimo ir ūkių produktyvumo rodiklius, čia buvo kur kas aukštesni negu didžioje Lietuvoje. Politiškai nebuvo apdairu į tai neatsižvelgti, skubėti pasinaudoti aukštesniu krašto pajamingumu ir leisti žmonėms pajusti gyvenimo kokybės nuosmukį, tą kraštą pradėjus administruoti Lietuvai.

Vis dėlto Kaunas laikėsi atkakliai. Autonominio krašto atstovai derybose nusileido iki 12 mln. Lt, t.y. 1 mln. lt per mėnesį, tačiau Lietuvos vyriausybė nesutiko nė su tuo. 1926 m. kovo 2 d. klaipėdiškiai ryžosi siųsti delegaciją į Ženevą ir skųstis tarptautiniam teismui, kad Lietuvos vyriausybė atidėlioja finansinį atsiskaitymą su Klaipėdos kraštu, pažeidinėja Konvencijos straipsnius.

Taip Lietuvos vyriausybė, nepraėjus nė dvejiems metams nuo Konvencijos pasirašymo, buvo priversta įsivelti į bylinėjimąsi su savo pačios piliečiais tarptautiniame teisme. Tai, žinoma, negalėjo pridėti Lietuvai autoriteto nei Klaipėdos krašto žmonių, nei tarptautinės bendruomenės akyse.

Skundė ir konvencijos garantės

Daug rimčiau santykius su Klaipėdos kraštu sukomplikavo 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, tarptautinės teisės požiūriu pastatęs šalį faktiškai į neapginamas pozicijas. Perversmo pastatytam prezidentui A. Smetonai 1927 m. paleidus trečiąjį Seimą ir nešaukiant naujo, tapo pažeistas tiek Tautų Sąjungos statutas (šios tarptautinės organizacijos narėmis galėjo būti tik valstybės, valdomos per tautos atstovybę, t.y. „laisvos tautos“), tiek Klaipėdos konvencija, kurioje taip pat buvo įtvirtintas Lietuvos Seimas ir Klaipėdos krašto žmonių teisė dalyvauti valstybės valdyme per savo atstovus Seime. Ta teisė ne tik formaliai, bet ir faktiškai klaipėdiškiams buvo paneigta, o valstybės priešams įduoti į rankas nenukertami koziriai, kuriais jie vėliau mielai ir ne kartą naudojosi, tampydami Lietuvą po tarptautinius teismus ir ten niokodami jos reputaciją.

Teisinių problemų, toje pačioje valstybėje veikiant demokratinės sąrangos autonomijai, kurioje reguliariai vyko rinkimai, ir autoritariniam režimui, kur rinkimai nevyko, ilgainiui kilo vis daugiau. 1932 m. bylą Lietuvai Hagos tribunole iškėlė Klaipėdos konvencijos garantės – Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija. Kilo klausimas, ar Klaipėdos krašto teismai gali spręsti Lietuvos valstybinių įstaigų tarnautojų tame krašte įvykdytų nusikaltimų bylas?

Išsivežė jėga

Būdingas pavyzdys. Klaipėdos apygardos teismas 1930 m. gegužės 7 d. teisė centro valdžios tarnautoją, Klaipėdos geležinkelio stoties kasininką Povilą Gievenių. Jis esą pasisavinęs kasos pinigus ir savavališkai pasišalinęs iš darbo. Šią bylą ir kalinį buvo pareikalauta pristatyti Kauno apygardos teismui. Klaipėdos apygardos teismas atsisakė vykdyti sprendimą, nes P. Gievenius nusikaltęs Klaipėdos krašto teritorijoje, todėl jį turįs teisti autonominis teismas. Tada karo komendanto įsakymu karininkai ir kareiviai atvykę jėga paėmė bylą iš Klaipėdos apygardos teismo, iš kalėjimo – kalinį ir išsivežė į Kauną.

„Žinoma, karo stovis yra netikusi priemonė, bet pas mus yra blogiau nei karo stovis: tai absoliutus įstatymo ir teisės paneigimas, – 1931 m. gegužės 7 d. laiške Juozui Gobiui rašė Augustinas Voldemaras, Plateliuose internuotas buvęs ministras pirmininkas ir kadaise artimiausias A. Smetonos bendražygis. – Matydami tai svetimieji, dažniausiai vokiečiai, kalba apie Belagerungszustand (apsiausties stovį – V.V.). Juk nuėmus karo stovį, valdymo metodai nepakitės, sauvaliavimas, anarchija eis kaip ėję didyn. Vadinasi, vis tiek vokiečių spaudoje terminas Belagerungszustand liks.“

Iškart suėmė 126

1934 m. A. Smetona išleido Tautai ir valstybei saugoti įstatymą, kuris labiausiai buvo reikalingas vis labiau besikaupiančioms problemoms Klaipėdos krašte spręsti jėgos būdu. Tai aiškiai signalizavo, kad rimtų problemų su Vokietija Lietuva neišvengs. Tuojau po šio įstatymo išleidimo A. Voldemaras parašė straipsnį „Lemtingu keliu“, kritiškai įvertinęs tokią A. Smetonos politinę liniją. Vienas iš trijų cenzūrai įteikto straipsnio egzempliorių pasiekė prezidentą. Laikraštis buvo uždraustas (nepaisant to, kad straipsnis atspausdintas nebuvo!), o A. Voldemaras išsiųstas į naują tremties vietą – Zarasus. Netrukus prasidėjo Klaipėdos krašto vokiečių areštai.

Neseni nuotykiai su Michailu Golovatovu parodė, kaip sudėtinga mažoms valstybėms turėti reikalų su įtariamaisiais, turinčiais didelių valstybių patronažą. Todėl nesunku suprasti mastą hitlerinei Vokietijai mesto iššūkio, kurio desperatiškai, jeigu nepasakius avantiūristiškai, griebėsi anuometinė Lietuva, suėmusi ir baudžiamojon atsakomybėn patraukusi iš karto 126 nacistinių partijų NSDAP (Nationalsozialistische deutsche Arbeiterpartei) ir CSA (Christliche-Sozialistische Arbeitsgemeinschaft) narius, įskaitant jų vadovus Ernstą Neumanną ir Theodorą Sassą.

Adolfas Hitleris 1935 m. rugsėjo 15 d. Reichstage pareiškė: „Egzistuojant didžiausiai taikai, Klaipėdos kraštas buvo atplėštas. Šis plėšikiškas aktas (Raub) buvo legalizuotas, nesuteikiant vokiečiams jokių pakenčiamų autonomijos garantijų. Metams bėgant, šios srities vokiškas elementas buvo engiamas ir antiįstatymiškai kankinamas. O didžioji nacija turėjo laukti ir stebėti, kaip jų kraujo broliai, užpulti taikos metu ir atplėšti nuo Reicho, engiami labiau negu normaliose valstybėse nusikaltėliai. Vienintelis jų nusikaltimas yra tas, kad jie yra vokiečiai ir nori jais būti <...>. Gali gi pagaliau 65 milijonų tauta siekti, kad jos teisių būtų paisoma labiau negu 2 milijonų tautos savivalės“.

Lietuva, žinoma, gali didžiuotis, kad tai buvo pirmasis nacių teismas Europoje, savotiška „įžanga“ į Niurnbergo procesą, įvykusį dešimtmečiu vėliau. Tačiau problema ta, kad šis lietuviškas preventyvus bandymas sudrausminti nacius iš esmės liko izoliuotas, lietuviško teismo procesas tarptautinėje plotmėje nebuvo palaikytas, tuo tarpu jo pasekmes visu svoriu užgriuvo Lietuvą nepasiruošusią.

Turėjo griebtis egzekucijų

Ligi 1934 m. stambiausias Lietuvos užsienio prekybos partneris buvo Vokietija. Užsienio prekybos su ja apyvarta sudarė per 50 proc. visos Lietuvos užsienio prekybos. Todėl jau 1934 m. pabaigoje, atsakydama į Lietuvos veiksmus Neumanno-Sasso procese, Vokietija paskelbė Lietuvai ekonomines sankcijas ir suvaržė Lietuvos eksportą į Vokietiją. Lietuvai tai buvo išskirtinai sunkus smūgis, kadangi Vokietijos ekonominės sankcijos itin komplikavo ir taip pasaulinės ekonominės krizės slegiamą palyginti silpną, daugiausiai žemės ūkio produkcijos gamyba paremtą, Lietuvos ūkį. Pati sunkiausia šių padarinių našta teko ūkininkams. Prasidėjo bankrotai, ūkių varžytinės.

1935 m. Suvalkijos ūkininkų streikas rimtai sukrėtė šalį. Tačiau A. Smetonos režimas ir toliau liko ištikimas „rykštės pedagogikai“. Karo lauko teismas 8 žymesnius ūkininkų streiko kaltininkus nubaudė mirties bausme, keliolika – sunkiomis kalėjimo bausmėmis. Mirtininkams padavus malonės prašymus, keturiems iš jų A. Smetona mirties bausmę pakeitė kalėjimu ligi gyvos galvos, tačiau kitiems keturiems ji buvo įvykdyta.

Laukė neišvengiamas atsitraukimas

Tai buvo jau nepriklausomybės sutemų ženklai. Agresyvūs kaimynai – stalininė Sovietų Sąjunga, hitlerinė Vokietija ir pilsudskinė Lenkija – supo Lietuvą iš išorės, tuo tarpu šalies viduje, nedemokratiniu būdu valdžią pasiglemžęs diktatūrinis režimas, 1930 m. uždraudęs visas politines partijas, išskyrus valdžios pataikūnų, prisitaikėlių ir perbėgėlių gausią tautininkų partiją, prieš save buvo nuteikęs per daug socialinių jėgų, kad tokia akla priešprieša su savąja visuomene nesibaigtų politine katastrofa.

A. Smetona tai jautė. Juo labiau, kad ne tik Vokietija, bet ir demokratinių Vakarų vyriausybės, konkrečiai, Anglija, ėmė reikalauti, kad Lietuva amnestuotų nuteistus noimanininkus ir zasininkus. Dar 1935 m. gegužės mėnesį keturiems mirties bausme nuteistiems hitlerininkams prezidentas bausmę buvo pakeitęs kalėjimu iki gyvos galvos, kelis kitus nuteistuosius nuo bausmės visai atleido. Tačiau nacistinei Vokietijai to buvo aiškiai per maža. Tad vyriausybė ieškojo būdų neišvengiamą atsitraukimą palydėti kuo mažesniais reputacijos nuostoliais.

Kozirių nebeturėjo

1935 m. spalio 12 d. užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis pasiuntė telegramą Lietuvos pasiuntiniui B. Balučiui į Londoną, taip pat pasiuntiniams į Romą ir Paryžių, su tokiu siūlymu: Lietuvos vyriausybė paleistų iš kalėjimo nuteistuosius hitlerininkus, jei Vokietija sutiktų keisti juos į Vokietijos kalėjimuose laikomus politinius kalinius Lietuvos piliečius. Vokietijai šį siūlymą atmetus, Lietuva galėtų nuteistuosius paleisti su sąlyga, kad jie paduos malonės prašymus, atsisakys Lietuvos pilietybės ir išvyks į Vokietiją. Anglijos vyriausybė buvo prašoma šiuo reikalu tarpininkauti Berlyne.

Tačiau Lietuva savo rankose jokių kozirių neturėjo. „Apie jokį pasikeitimą kaliniais negali būti kalbos“, – pasakė Vokietijos užsienio reikalų ministras Konstantinas von Neurathas Lietuvos diplomatui Jurgiui Šauliui, kadangi visi toje byloje nuteistieji „esą Lietuvos piliečiai“.

1936 m. pradžioje S. Lozoraitis lankėsi Londone ir Paryžiuje. Čia jam buvo pakartota tai, kas buvo sakyta ir anksčiau: pradėti patiems tiesiogines derybas dėl nuteistųjų amnestavimo. Panašus diplomatinis signalas atėjo ir iš JAV.

Kapituliacija prasidėjo 1936-aisiais

Vasario 16-osios proga Lietuvos vyriausybė amnestavo dar tris nuteistuosius hitlerininkus, o 1936 m. kovo 9 d. prasidėjo derybos su Vokietija. Tą pačią dieną Lietuvos valdžios organai laikraščių redakcijoms išsiuntinėjo instrukciją, įpareigojančią nespausdinti neigiamų informacijų apie hitlerininkų veiklą Klaipėdos krašte, nekomentuoti, kaip Vokietija, užimdama Reino kraštą, sulaužė Lokarno sutartis. Taip iš Lietuvos spaudos išnyko kritiniai straipsniai apie nacių organizacijas ir A. Hitlerio politiką.

1936 m. rugpjūčio 5 d. Berlyne buvo pasirašytas Lietuvos ir Vokietijos prekybos susitarimas. Nepaisant to, kad ekonomiškai Lietuva galėjo kiek atsitiesti, atnaujinusi prekybą su Vokietija, politinė jos padėtis po hitlerininkų paleidimo tapo dar blogesnė nei prieš jų areštą. Ir šia prasme A. Voldemaras buvo teisus, įspėjęs apie galimus šitokios politikos padarinius. Klaipėdos krašto hitlerininkai amnestuotuosius laikė didvyriais, nukentėjusiais nuo lietuvių teroro. Grįžtantieji iš kalėjimo buvo iškilmingai sutinkami.

Ne tik Klaipėdos krašte, bet visoje šalyje naciai taip pakėlė galvas, kad jau 1938 m. pabaigoje Lietuvos vokiečiai viešai ėmė kalbėti vokiškai ir sveikintis rankos pakėlimu. Tuo tarpu vyriausybė, baimindamasi Vokietijos demaršų, jau nebeturėjo net ir teisinių priemonių išsišokėliams drausminti.

Neturėjo šaknų

Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vašingtone Povilas Žadeikis, susitikęs su Jonu Toliušiu, iš Klaipėdos krašto kilusiu licencijuoju Niujorko advokatu, vėliau dirbusiu Klaipėdoje, promemorijoje Užsienio reikalų ministerijai 1939 m. sausio 25 d. rašė: „Paklaustas, kaip jis vertina Klaipėdos krašto praeiti, p. Toliušius pasakė, kad tai yra Lietuvos valdžios klaidų litanija: Lietuvos valdžia, aklai pasitikėdama signatarais, varinėjusi aukštą politiką – kalbėjusi tik su Paryžiumi, Londonu, Roma, dirbusi Ženevoje ir Hagoje, bet pamiršusi dirbti su Klaipėdos lietuviais, jais nepasitikėjusi; ekonomiškai atbaidžiusi laukininkus nuo Lietuvos ir apsodinusi visas įstaigas savo dažnai nevykusiais valdininkais gelžkely, pašte, muitinėse ir t. t. Kaip laukininkas galįs remti didlietuvius, kad už bekoną tegauna pav. 45 centus, o anoje pusėje Nemuno vokiečiai moką 55 centus. Gal mažmožis, bet laukininkui, agitatorių kurstomam, to pakanka, kad nusistatytų prieš „naujus ponus“, kurie jų nesupranta; per formalumus Lietuvos valdininkai nematė tikrosios lietuvių klaipėdiečių reikšmės <...>.

Kodėl Lietuvos vyriausybė negalėjo paimti klaipėdiečių jaunimą į savo globą, duoti jiems tarnybas D[idžiojoje] Lietuvoje ir pamokinus, ir padarius gerais patriotais paskirti valdininkais Klaipėdos krašte? Kiekvienas toks valdininkas, turėdamas plačią giminę ir pažintis, rinkimų metu būtų buvęs nepamainomas agitatorius ir Klaipėdos lietuviai nebūtų nuėję į vokiečių partijas, kaip kad dabar atsitiko. Sugriuvus kolektyvaus saugumo planams per Hitlerio laimėjimus, sugriuvusi ir Lietuvos padėtis tame krašte, nes pasirodė esanti be šaknų, nesirūpinta ar nepaisyta padaryti nuolatinos patikimos atspirties Klaipėdos krašte žemaitiškoje liaudyje. Klaipėdiškiai esą prirašę Kaunui daugelį memorandumų, bet Kaunas buvęs visą laiką kurčias.

Reikėtų plano

Paklaustas, kaip įsivaizduoja Klaipėdos krašto ateitį, – pasakė: krašto likimas vargu bepriguli nuo Lietuvos; atrodo, kad ir klaidas taisyti yra jau per vėlu. <...> Klaipėdos šeimininkas dabar yra tapęs Neumanas.“

Buvo jau išties vėlu. Po dviejų mėnesių Klaipėdos kraštas tapo Reicho dalimi, tuo tarpu Lietuvos įstaigos, užkluptos nepasiruošusios, neįstengė net organizuotai ir tvarkingai evakuotis.

Reikia ar nereikia Lietuvai politikos Vilniaus krašte? Tarpukario Lietuva Klaipėdos krašte veikė be tokios politikos ir be plano: „kad patraukus <...> krašto gyventojų didžiumą prie Lietuvos, – rašė promemorijoje ministras P. Žadeikis, – reikalingas planas, planingas darbas visos Lietuvos ir Lietuvos draugų Klaipėdoje. Aš bent nesu girdėjęs, kad toks planas buvo.“

Būtų apdairu, jei tokį planą turėtų bent dabartinė Lietuva.

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=5

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: