Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis (Klaipėdos kraštas) 1918-1923 ir Lietuvos Respublikoje 1923-1939 m.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Bitėnai: tarp sienų ir ribų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Bitėnai: tarp sienų ir ribų

Parašytas: 18 Gru 2011 15:48

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Bitėnai: tarp sienų ir ribų

Marija Dautartaitė,
"Post scriptum"
2011 gruodžio 18 d. 13:33

Bitėnai žemėlapyje
© DELFI

Bitėnai – kaimas prie Nemuno Lietuvai davė Martyną Jankų ir Rambyno kalną.

Bitėnai prie Nemuno Vokietijai asocijuojasi su šiaurės Prūsijos gyventojais.

Tie patys Bitėnai, matomi nuo dabartinio Kaliningrado krantų, kažką domina kaip nelegalių prekių pervežimo punktas.

Bitėnai, kurie priklauso visiems, prie Nemuno stūkso kaip viena paskutiniųjų maišto prieš šiuolaikinius žemėlapius apraiškų. Nes Bitėnų tapatybės ribos prasideda ir pasibaigia kitokiose erdvėse, nei rodo administracinių žemėlapių sienos.

2010 metų gruodį – jau uždarius Ignalinos atominę elektrinę ir atlikus kitas energetikos sektoriaus pertvarkas – Bitėnuose (Pagėgių savivaldybė) įjungta paskutinė elektros skirstykla, uždariusi Lietuvos elektros perdavimo sistemą ir leidusi energiją Klaipėdos kraštui tiekti nebesinaudojant Kaliningrado srityje esančia infrastruktūra.

Energetinio saugumo matais – tai didelis žingsnis užtikrinant energetinę Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos, nuo kurios elektros energijos perdavimo sistemos veikimo priklausė ir visa Klaipėdos krašto gaunama elektra.

Žingsnis ne tik logiškas, bet ir simbolinis – maža elektros perdavimo atkarpėlė, dar sovietiniais metais atsidūrusi „už Nemuno“ ir sujungta su Kaliningrado elektros perdavimo sistema galėjo būti viso Pagėgių krašto, kur įsikūrę Bitėnai, kontrabandininkų simboliu: siena, skirianti valstybes, yra, muitininkai dirba, o elektra laidais virš Nemuno iš vienos teritorijos į kitą teka laisvai ir nestabdomai, tarytum patvirtindama praktinę abiejų upės pusių sąjungą, o ne skirtį.

Taip buvo ne tik sovietmečiu – panašiai per Nemuną kažkada „tekėdavo“ lietuviškos knygos ir kitos buities prekės – kartais, kaip rašo Ieva Simonaitytė, net ir kokia merga.

Ne veltui Bitėnai buvo vieta, kurioje sienos ir ribos tarsi „išplaukdavo“ – tradicinė geopolitikoje naudojama ribos ir sienos tapatumo samprata netiko kasdieniam vartojimui tų žmonių, kurių tapatybes jos turėdavo apibrėžti – kaip ir Nemuno neišėjo laikyti pasienio upe tiems, kurie aplink ją gyveno.

Bitėnų pavyzdys, matyt, geriausiai iliustruoja sienos ir ribos santykio dinamizmą tokiuose regionuose kaip Elzasas ir Lotaringija, Bretanė, Vyslos žemupys, Vilniaus ir Klaipėdos kraštai – istorinė jų sienų kaita leidžia kalbėti ir apie ten gyvenusių žmonių geopolitinių ribų kaitą. Todėl grįžkime į Bitėnus.

Prieš penkiolika metų Vokietijoje pasirodė Ullos Lachauer knyga „Rojaus kelias“, pasakojanti Rytprūsių ūkininkės Lenos Grigoleit gyvenimo istoriją. Vertime į lietuvių kalbą Lena Grigoleit tapo Elena Grigolaityte, knygos puslapiuose ji pati save vadina Lėne. Elenos/Lėnės/Lenos gyvenime matyt didžiausią vaidmenį vaidino ir valstybinės sienos (o jos keitėsi dažnai), ir geopolitinės tapatybės ribos.

Gimusi 1910 metais, per paskutinį Rytprūsių gyventojų surašymą, Lėnė augo Kaizerio Vilhelmo valdomame Reiche: mokykloje kabėjo jo nuotrauka, o vaikai per Kaizerio gimtadienį dainuodavo patriotines dainas. Šalis, kurioje gimė Lėnė, turėjo mažiausiai tris dideles upes – Reiną, Dunojų ir Nemuną, tik Lėnė stebėdavosi, kodėl Nemunas vokiečių liaudies dainose taip menkai apdainuotas – „Prie puikiojo Nemuno“ vokiškai skambėtų labai gražiai.

Tada, dar iki Versalio sutarties, Klaipėdos kraštas ten gyvenantiems buvo šiaurinė Vokietijos Reicho dalis, Nemunas buvo upė, per kurią tenka persikelti lankant gimines, Berlynas – svajonių studijų miestas.

Bitėnų miestelio gyventojai – vokiečiai, lietuvninkai, žydai, bendruose reikaluose naudoję vokiečių kalbą, namuose, ypač su vyresniais šeimos nariais, kalbėdavę lietuviškai.

Tačiau ir lietuvių kalba, kuria susikalbėti galėjai vos dviejų valandų kelio spinduliu abipus Nemuno, buvo tinkamiausia melstis pagal liuteronų papročius, o ne bendrauti su už sienos esančiais Didžiosios Lietuvos gyventojais.

Atrodo, kad Lėnės vaikystėje turėta aiški vokiška valstybinė ir geopolitinė tapatybė sutapo su Kaizerinės Vokietijos siena – pažįstamo Klaipėdos krašto gyventojų pasaulio riba šiaurėje baigėsi ties Rusijos Imperijos siena.

Geopolitinės tapatybės riba susideda iš informacijos apie savo valstybę, politinių ir socialinių vertybių, kalbos, papročių ir mit, pagaliau iš požiūrio į kitas šalis. Ji nedingsta net tada, kai pasikeičia valstybių sienos.

Kai Versalio sutartimi Klaipėdos kraštą administruoti pradeda Prancūzija, vietinių gyventojų tapatybės ribos nepakinta – Nemunas ir toliau yra tik lengvai (valtele, keltu) įveikiama gamtinė kliūtis, Rytprūsiai – tapatybės raiškos arena.

Šis santykis, paremtas kasdieniniais poreikiais, nepasikeičia net ir po 1923 metų, kai Klaipėdos kraštas atitenka Lietuvai. Muitininkių veikla siekiant kontroliuoti nepriklausomos Lietuvos ir Veimaro Vokietijos sieną per Nemuną pasirodo absurdiška, nes „kontrabandininkais“ tampa vyrai, moterys, vaikai – visi, kurie į kitą Nemuno pusę žiūri kaip į savą, artimą teritoriją, kurių ribos peržengia sienas.

Abipusiai žmonių ir prekių mainai ignoruojant valstybines sienas – tai geopolitinės tapatybės triumfas prieš žemėlapių linijas. Nenuostabu, kad Klaipėdos krašto gyventoja Elena Grigolaitytė – Kondratavičienė, net ir būdama Lietuvos Respublikos muitininko žmona, nekalba apie Didžiąją Lietuvą, kurios piliete jai būti lengva dėl turimų etninių šaknų ir lietuvių kalbos mokėjimo – ji pasakoja apie kraštą už Nemuno, kuriame irgi gyvena tokie kaip ji – maišyto etninio pagrindo ir kultūros žmonės.

Nuo 1933 metų Nemuno garlaiviuose plaukiojantys vaikinai rudomis ir juodomis uniformomis šaukdavo: „Memelland, bleid trau! Wir vergessen euch nicht. Wir holen euch heim ins Reich!1“ – Eleną tai gąsdindavo. Ir kartu šitas šūkis – tai politizuotas bandymas pasinaudoti kasdieninių ribų pojūčiu, įsišaknijusiu praktikose, ir vėl pakeisti sienų linijas.

Tačiau nuolatinė sienų kaita ne visada skatino naujų ribų atsiradimą – atrodo, kad Klaipėdos krašto gyventojams teko gyventi dviejuose žemėlapiuose, kurie labai skyrėsi vienas nuo kito. Pirmasis – tradicinis administracinis žemėlapis, su miestų pavadinimais ir sienomis, kurios suteikia pilietybę – garantuoja teises, užkrauna pareigas. Jame keitėsi tik miestų pavadinimai – Memelis – Klaipėda, Tilžė – Sovieckas ir sienų linijos.

Antrasis – mentalinis pasaulio skirstymas į savus ir svetimus, draugus ir priešus, kuris, brėždamas žmogaus gyvenimo ribas, retai sutapdavo su administracinėmis sienomis. Pastarojo žemėlapio egzistavimą užčiuopti galima sekant Bitėnų kaimo ir jo gyventojų istorijas.

Tenka pripažinti, kad ribų žemėlapio pokyčiai stebint Bitėnus yra negrįžtami ir kardinalūs – mirus Elenai Grigolaitytei – Kondratavičienei, nebeliko žmonių, kuriems kita pusė Nemuno buvo kasdieninio gyvenimo sfera.

Dabar per Nemuną persikelti galima arba turint Rusijos Federacijos vizą, arba pažeidžiant įstatymus ir nelegaliai perplaukiant upę valtele.

Pastaruoju atveju nori nenori gali tekti prisiklijuoti kontrabandininko etiketę. O kontrabandinė veikla nė iš tolo neprimena to, kas vykdavo apibus Nemuno tada, kai ten gyvenusiems žmonėms Nemunas nebuvo nei siena, nei riba. Plaukti per jį, vykdyti prekybą, plėtoti socialinius ryšius buvo natūralus veiksmas, paremtas apibus upės gyvenančių žmonių bendrumu.

Dabar Nemunas yra dviguba kliūtis – būdamas valstybine siena, jis iš principo skiria dvi teritorijas. Būdamas geopolitinės tapatybės riba, jis skiria ir žmones.

Bitėnų elektros skirstykla tos skirties nedidina – ji tik ją primena. Ir stovi ji ten tam, kad kontaktų su kita Nemuno puse tik mažėtų. Aiški ir neginčijama geopolitinės tapatybės riba, neįsivaizduojama seniesiems Bitėniškiams – bet jie, kaip ir jų turėtos ribos, tėra dingusio geopolitinės tapatybės ribų žemėlapio prisiminimas. Sienų pasaulyje jį reikia pašalinti – kodėl nepradėjus nuo elektros energijos perdavimo tinklo?

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

Žygeivis,
2011 12 18 15:00

Visada viskas turi savo realias istorines šaknis:

Pirmoji "šaknis" - 1226 m. Mozūrijos kunigaikštis Konradas kryžiuočius pakvietė į Mozūriją ir perleido jiems Kulmo (Chelmo) žemę, iš kur kryžiuočiai turėjo kovoti su prūsais, neva grasinusiais šiaurinėms Mozūrijos žemėms.

Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas II ir popiežius Grigalius IX Didžiajam ordino magistrui Hermanui fon Zalcai (Hermann von Salza) vadinamąja „Aukso bule“ perleido visas Prūsijos žemes, kurias Ordinui pavyks užkariauti.

Antroji "šaknis" - Ordino pralaimėtas Žalgirio mūšis (1410 m. liepos 15 d.). Karo pabaigoje sudaryta Torūnės (Torno) taika. Ši taika sudaryta Jogailą spaudžiant kaimyninių šalių Liuksemburgų dinastijos valdovams, dėl to Lietuva neatgavo nei Klaipėdą, nei kitas Lietuvių žemes, užgrobtas ordino.

Trečioji "šaknis" - 1422 m. Melno taika nustatytą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Vokiečių ordino siena - taip atsirado dvi Lietuvos - Mažoji ir Didžioji.

Ketvirtoji "šaknis" - Vokietijos imperijos pralaimėtas Pirmasis pasaulinis karas ir to pasekmė: 1923 m. šiaurinės Mažosios Lietuvos dalies (Klaipėdos krašto) prijungimas prie Didžiosios Lietuvos.

Penktoji "šaknis" - Vokietijos 3 Reicho pralaimėtas Antrasis pasaulinis karas ir to pasekmė: visa etninė Prūsija bei dalis pietinės pusės Mažosios Lietuvos (Geldapė ir Žydkiemis) prijungti prie Lenkijos, o kita dalis pervadinta "Kaliningrado sritimi" ir prijungta 1946 m. prie sovietinės Rusijos imperijos.

O dabar tenka laukti galutinio Rusijos imperijos subyrėjimo ir naujų geopolitinių pokyčių.

Žygeivis,
2011 12 18 15:11
,,,,
2011 12 18 15:03
'Memele' yra kuršiškas Nemuno pavadinimas, reiškiantis 'ramus'.
--------------------------

Mėmėlė - taip kuršiai vadino vieną Nemuno atšaką.

O šalia buvusią įtvirtintą savo gyvenvietę ir kuršiai, ir jų kaimynai lietuviai (žemaičiai) vadino Klaipėda.

Tačiau vokiečių ordinas, užgrobęs šias vietas, šalia Klaipėdos savo pastatytą pilį pavadino pagal upės vardą - "Memel".

Laikui bėgant šiuo pavadinimu imta vadinti visą aplink įsikūrusį miestą, kartu su visa senąja istorine kuršių gyvenviete - Klaipėda.

Beje, dabartinėje Lietuvių kalboje yra tos pačios kilmės žodis "mėmė". :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: