Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Lietuvių tautinio judėjimo istorija, politinės partijos ir organizacijos, jų istorija ir dokumentai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Marius Kundrotas: Vienybė ar vienovė?

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Marius Kundrotas: Vienybė ar vienovė?

Parašytas: 18 Lap 2011 22:13

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Vienybė ar vienovė?

http://www.patriotai.lt/comment/21359

Marius Kundrotas, 2011 liepos 31,

Šiandien, pasauliui vis labiau atomizuojantis, vis daugiau žmonių išsiilgsta vienybės. Kodėl jos taip trūksta? Gal todėl, kad vienybę sovietiniu totalitariniu pavyzdžiu vis dar suvokiame kaip vienovę, o pasigesdami vienovės vienybę atmetame patys? Išties vienovė – neįmanoma. Teleologas visur ieškos prasmės, moralistas viską skirstys į gėrį ir blogį, matematikas – skaičiuos, ekonomistas galvos apie naudą, saldofonas ar instrumentalistas – apie galių santykius.

Ar tarp jų gali būti vienovė? Tik iliuzinė. O vienybė? Tik epizodinė. Vis gi – bent jau įmanoma.

Jei žvelgsime į lietuvių tautos lyderius, maksimalią vienybę iš jų pavyko pasiekti gal tik dviems – Traideniui ir Vytautui Didžiajam. Iki jų, tarp jų, po jų – ištisi naminiai karai. Atgimimo laikotarpiu gal arčiausiai tautos vienytojo vaidmens buvo Jonas Basanavičius, tačiau net ir jam teko regima ir girdima opozicija. Nei Vincui Kudirkai, nei Antanui Smetonai, ypač pabrėžusiems tautos vienybę, jos pasiekti apskritai nepavyko.

Teisus Antanas Kulakauskas, teigdamas, jog vienybės akcentai patriarchų retorikoje kilo iš jos stokos praktikoje. Ne tik tautos lygiu, bet ir jų pačių santykiuose. V. Kudirka nesutarė su katalikais, J. Basanavičius – su liberalais ir socialistais, A. Smetonai sunkiai sekėsi net su savo paties bendraminčiais – tautininkais: iš pradžių – su Vincu Krėve, po to – su Augustinu Voldemaru.

Gana sėkmingas pavyzdys – Kazys Škirpa, subūręs į Lietuvių aktyvistų frontą (LAF) pačių įvairiausių srovių atstovus, tačiau tai – labai trumpas epizodas, tik savaičių trukmės. Po to LAF‘ą perėmę lyderiai – Juozas Ambrazevičius-Brazaitis ir Leonas Prapuolenis – vienybės išsaugoti nebeįstengė: pirmiausiai atskilo voldemarininkai, paskiau – kitos srovės, galiausiai iš LAF‘o teliko Lietuvių frontas – faktiškai vienos srovės organizacija, kurioje vyravo jaunosios kartos krikdemai.

Dar sunkiau sekėsi vėliausiojo atgimimo lyderiui – Vytautui Landsbergiui. Jis iš pat pradžių pasirinktas kaip laikina kompromisinė figūra be galo daugiabriauniame Sąjūdyje. Pabandęs tapti nuolatiniu ir visuotiniu lyderiu, jis liko toks tik vis besitraukiančiam bendraminčių ratui.

Žvelgiant į Algirdą Brazauską, Valdą Adamkų, Rolandą Paksą ir Dalią Grybauskaitę – jie apskritai niekada nebuvo tautos vienytojai. A. Brazauskas ir R. Paksas iš pat pradžių buvo savo partijų atstovai. V. Adamkui pavyko sutelkti dalį skirtingų politinių jėgų, bet abu kartus valstybės vadovu jis tapo tik per antruosius rinkimų turus ir per abi kadencijas turėjo gausybę opozicijos. D. Grybauskaitė laimėjo per pirmąjį turą, užsitikrinusi daugelio politinių srovių paramą, tačiau, vos užėmusi postą, išsyk susipriešino su beveik visais kitais ryškesniais politiniais subjektais.

Absoliuti praeities ir dabarties lyderių dauguma vienų buvo mylimi, kitų – nekenčiami, abiejose pusėse išsidėstant žymiai tautos daliai. Ir tai – nieko nuostabaus, kai bandoma vienyti aplink asmenybę, srovę ar grupę, o ne aplink idėją, tikslą, vertybes.

Vis dėlto atskirais istorijos laikotarpiais tauta ar bent jos patriotinis aktyvas pasirodydavo itin vieningas. Lietuvos Taryboje, LAF‘e ir VLIK‘e, pagaliau – Sąjūdyje susitelkė įvairiausi žmonės: idealistai ir pragmatikai, humanitarai ir technokratai, kairieji ir dešinieji.

Žinoma, jų vienybė visais šiais atvejais buvo tik epizodinė. Kitaip ir negalėjo būti. Bet ji buvo prasminga ir lemtinga. Ir ji niekada nereiškė vienovės.

Ko gero, teisus pirmasis Lietuvių tautinio centro ideologas Kęstutis Čeponis, jog tautos jėga – ne vienovėje, bet vienybėje. Siekiant bendro tautos klestėjimo. Tautos. Mūsų visų. Idealistų ir pragmatikų, humanitarų ir technokratų, kairiųjų ir dešiniųjų. Sutapus tikslams. Laikinai. Dirbtinai tokių sąlygų nesukursi. Žmonės turi patys atrasti jungiančius tikslus. Net jeigu jie bus tik epizodiniai. Juk iš epizodų ir susideda visas gyvenimas – tiek žmogaus, tiek ir tautos.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: