Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Marius Kundrotas. Tautiškumas politiniame spektre

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Marius Kundrotas. Tautiškumas politiniame spektre

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Marius Kundrotas. Tautiškumas politiniame spektre

Parašytas: 19 Kov 2024 16:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas. Tautiškumas politiniame spektre

https://www.laikmetis.lt/marius-kundrot ... e-spektre/

Marius Kundrotas, politologas
2024 03 19 05:02

Mūsų laikais didžiausiais laisvos ir taikios visuomenės priešais vaizduojami dešinieji radikalai. Apie kairiuosius radikalus girdime daug mažiau. Netrūksta atvejų, kai paviršutiniški žurnalistai apkaltina dešiniuosius radikalus kokiu smurtiniu išpuoliu, o paaiškėja, jog tai – kairiųjų radikalų arba jų globojamų grupių darbas. Nes jau įprasta manyti, kad radikalai veisiasi tik dešinėje. Kairė – savaime atvira ir nuosaiki.

Dešinės ir kairės apibrėžimų – tiek pat, kiek pačių dešiniųjų ar kairiųjų. Šįsyk apsistokime ties vienu. Dešinieji nuo pat pradžių teigė, jog žmonės yra skirtingi. Tiek vertikaliai, tiek ir horizontaliai. Kai kurie skirtumai reiškia skirtingą vertę, kai kurie – tiesiog įvairovę. Kairieji nuo pat pradžių linkę apibendrinti. Jie kalba apie vienodas žmogaus teises, visiems bendrą gėrio ir laimės siekį, vienodą žmogiškąją vertę. Nuoseklūs kairieji yra kosmopolitai ir apibendrina visą žmoniją, bet galima ir tautinė ar teritorinė kairė.

Dešinieji, gindami įvairovę, ją pripažįsta tiek asmeniniu, tiek bendruomeniniu lygiu. Skiriasi žmonės, skiriasi ir tautos, religijos, kultūros, valstybės. Ankstyviausia dešiniųjų stovykla – konservatoriai, vėliau kristalizavosi nacionalistai, lietuviškai – tautininkai. Liberalai gali būti kairesni ar dešinesni, bet istoriškai ir giliausios minties esmės atžvilgiu jie visada buvo arčiau kairės. Kai konservatoriai ir tautininkai kalbėjo apie anglų, prancūzų, vokiečių laisves ir bendruosius gėrius, liberalai manė žiną, ko reikia visai žmonijai.

Adolfas Hitleris su savo sėbrais šiandien laikomi radikaliosios dešinės provaizdžiu. Iš tiesų jie buvo kairieji, kuriems tautiškumas tebuvo priedanga jų socialistiniam-totalitariniam galios konstruktui. Fašizmo krikštatėvio Benito Musolinio šaknys – Socialistų partijoje, šį politiką ypač vertino Vladimiras Leninas. Pagrindinė fašizmo tezė – kad ne tauta kuria valstybę, o valstybė – tautą. Galios konstruktas iškeltas virš bendruomenės, virš kultūros, virš natūralių žmonių tarpusavio ryšių.

Tautiškumas pats savaime yra dešinysis principas, kaip ir asmens autentiškumas. Tikras dešinysis tautininkas atmes socializmą kaip politinį ar kultūrinį modelį, bet gali priimti socializmą kaip ekonominį modelį, tai – visai kas kita. Ūkis yra fizinės tikrovės erdvė. Fiziškai visi žmonės – išskyrus anomalijas – turi dvi rankas, dvi kojas ir vieną galvą. Visi nori valgyti. Ir tautinė valstybė turi pasirūpinti, kad visi tautos vaikai tilptų už bendro stalo. Bet politikoje ir kultūroje visi žmonės žengia savu keliu į tiesą ir laimę.

Nacionalsocializmas ir komunizmas turėjo daug pereinamųjų grandžių. A. Hitleriui oponavo broliai Štraseriai, kurį laiką su jais buvo ir Jozefas Giobelsas. Ši srovė pagimdė tai, kas vėliau praminta nacionalbolševizmu. Josifas Stalinas, oponuodamas Levui Trockiui, kalbėjo apie socializmą vienai šaliai – galima lyginti su A. Hitlerio socializmu vienai tautai.

Šiandien Vakarų Europoje kyla dar viena tautinės kairės atmaina, kur imperijų pavergtos tautos vienijasi su imigrantais ir lytiniais deviantais prieš dominuojančią imperijos tautą. Kur tai veda pavergtąsias tautas? Iš esmės – į išnykimą margaspalvėje jūroje. Multikultūralizmas vienoje teritorijoje reiškia įvairovės naikinimą ilgalaikėje perspektyvoje. Tikra įvairovė užtikrinama tik tada, kai kiekviena šeima, kiekviena bendruomenė, kiekviena tauta turi savo erdviškai apibrėžtus namus.

Mažai kam žinoma, bet didžiausi nacionalsocialistų oponentai buvo konservatyvūs tautininkai. Ne Spartako lyga, o Klausas fon Štaufenbergas paskutiniaisiais karo metais bandė išgelbėti Vokietiją ir Europą nuo raudonai rudos tironijos, o už K. Štaufenbergo pečių stovėjo pats vokiečių tautininkų vadas Karlas Frydrichas Giordeleris. Viena pirmųjų nacius teisusių valstybių buvo tautininko Antano Smetonos vadovaujama Lietuva. O vienas iš antihitlerinės koalicijos lyderių buvo tautininkas Šarlis de Golis.

Dešinė gali būti autoritarinė, kaip A. Smetonos Lietuva, Miklošo Horčio Vengrija ar Antonijo Salazaro Portugalija. Bet yra ribos tarp autoritarizmo ir totalitarizmo. Tam tikra prasme tai net priešingi principai. Autoritarizmas remiasi konservatyviu požiūriu į prigimtinę ir socialinę žmonių hierarchiją. Bet konservatyvus autoritarinis modelis pripažįsta kiekvieno asmens ar asmenų grupės sklaidą savame lygyje. Konservatyvus autoritarizmas gerbia kūrybinę laisvę. O totalitarizmas išskirtinumą tiesiog naikina.

Taigi, totalitarizmas – su labai retomis išimtimis – yra išskirtinė kairės savastis. Dešinysis autoritaras sėdi ir stebi, kuris želmenėlis išaugs aukštesnis už kitus. Kairysis totalitaras jį tiesiog nupjauna. Pirmasis ieško žmonių su išskirtine išmintimi ir išskirtinėmis dorybėmis. Pastarasis visą visuomenę modeliuoja pagal valdančiojo asmens ar valdančiosios grupės užgaidas, veikdamas minios vardu.

Žinoma, dešinėje įžvelgti vien šventuosius būtų naivu. Fransiskas Frankas, Atatiurkas, Romanas Dmovskis – arčiau dešinės, bet ne viskas jų keliuose rožėmis klota. Būta ir personalinių, ir etninių aukų. Čia įsijungia kiti principai, o pirmiausiai – imperializmas. Imperializmas yra prieštara klasikiniam nacionalizmui, ar tas imperializmas būtų tradicinis, ar modernus. Klasikinis nacionalizmas pripažįsta kiekvienos tautos teisę savoje šalyje kurti savo valstybę ir santvarką. Imperializmas tam prieštarauja.

Imperializmas gali būti ir kairysis, ir dešinysis. Visgi konservatyvios imperijos paprastai būna tolerantiškesnės nei socialistinės. Paradoksalu, bet šiandien tie, kurie garsiausiai šaukia apie toleranciją, patys ja pasižymi mažiausiai. Jie reikalauja toleruoti jų pažiūras ir persekioja už kitokias. Demokratija taip pat gali pereiti į totalitarizmą, ir be jokio pučo. Nuo A. Hitlerio Vokietijos iki Džastino Trudo Kanados.

Klasikinis nacionalizmas pripažįsta kiekvienos tautos teisę savoje šalyje kurti savo valstybę ir santvarką. Imperializmas tam prieštarauja.

Ar nacionalizmas gali būti teroristinis? Deja, taip. Hutų ir tutsių, arabų ir kurdų, turkų ir kurdų, tamilų ir sinhalų atvejai liudija, kad ir tautiniai skirtumai gali įgauti konfliktinių formų. Tiesa, dauguma atvejų už tai tenka dėkoti buvusioms ar esamoms kolonijinėms imperijoms, sugrūdusioms į vieną katilą skirtingas tautas. Kiekvienos tautos siekis gyventi savoje šalyje pagal savo papročius yra natūralus. O kai kuriais atvejais, pradedant tamilais Šri Lankoje ir baigiant osetinais Sakartvele, konfliktai vyksta tarp vietinių ir atvykėlių.

Nacionalizmas gali būti konfliktiškas. Bet tik tada, kai pažeidžiamos natūralios, istorinės tautų ribos. Ne visur jas įmanoma nubraižyti vienodai teisingai. Kai kurios tautos išsidėsčiusios sporadiškai, persidengiančiomis salelėmis. Tada racionaliau kalbėti apie daugiatautes konfederacijas su plačia kultūrine autonomija visoms konfederaciją sudarančioms tautoms.

Tik laisvi žmonės gali sudaryti laisvą tautą. Ir tik laisvoje tautoje žmonės gali būti išties laisvi. Tad žmogaus ir tautos laisvės yra glaudžiai susijusios. Šiandien vyksta kova už nuomonių įvairovę, asmens saviraišką, tautinę valstybę. Visa tai skiria dešinę, kuri šias vertybes gina, nuo kairės, kuri siekia jas sunaikinti. Todėl tikrų tautinių patriotų kelias šiandien – į dešinę. Kuo toliau nuo totalitarinės kairės.

Žinoma, konstruktyvus dešinysis kelias nėra priimti visa, kas šiandien vadinama dešine. Ekonomikoje, o ypač – ekologijoje arčiau tiesos yra kairieji, išpažįstantys holistinį (visuminį) požiūrį į žmogaus vietą visuomenėje, valstybėje ir pasaulyje. Žmonės kaip biologinė rūšis yra gana panašūs. Didžiausi jų skirtumai glūdi dvasinėje plotmėje, tad grynoji politika, o ypač – kultūra yra sritys, kur arčiau tiesos yra dešinieji.

Žmogus kaip biologinė būtybė yra gamtos dalis ir turi siekti darnos su kitomis gyvybės formomis. Žmogus kaip dvasinė būtybė nuolat balansuoja tarp savasties ir objektyvios tiesos. Visgi vienintelis autentiškas santykis su tiesa yra paties atrastas santykis. Primesta tiesa tėra suvaidinta tiesa. Valstybė gali ir turi pateikti visuomenei tiesos gaires, bet dauguma atvejų įtikinimas yra geresnis kelias nei prievarta. Ir tai skiria dešinę nuo kairės. Dešinieji diskutuoja, kairieji – represuoja.

Kairieji pradeda nuo bendrybės, kurią patys susikuria savo galvose. Dešinieji pradeda nuo atskirybės ir nuo jos palaipsniui eina link vis didesnių bendrybių. Nuo asmens – prie šeimos, draugijos, tautos, civilizacijos, galiausiai – žmonijos ir viso gyvojo pasaulio. Ne visi dešinieji pasiekia galutinį bendrybių tašką, kai kurie sustoja pusiaukelėje. Todėl sveiko mąstymo dešinysis turi išgirsti, ką teisingo sako kairė.

Vis dėlto pats dešinės principas – nuo atskiro eiti prie bendro – yra, mažų mažiausiai, blaivesnis už priešingą kairės principą. Tik sužinoję, kad Sokratas yra mirtingas, po to – kad Platonas ir Aristotelis taip pat yra mirtingi, galime eiti prie išvados, kad visi žmonės (tikėtina) yra mirtingi. Nes tai liudija visi mums žinomi pavyzdžiai. Pradėti nuo to, kad visi žmonės – mirtingi, todėl mirtingas ir Sokratas, yra spekuliacija.

Atimkime iš žmogaus jo tautiškumą, kultūrą, religiją, individualius pomėgius, gabumus, dorybes ir svajones – ir kas liks iš žmogaus apibrėžimo? Ko bus verta iš tokių statistinių individų sudėliota žmonija? Kairieji žmonių visuomenę traktuoja kaip mechanizmą, dešinieji – kaip organizmą. Kur kiekvienas organas yra gyvas ir jį praradus kenčia visas kūnas. Kairieji geriau suvokia fizinę tikrovę, dešinieji – dvasinę.

Kairysis Karlas Marksas dvasią subordinavo kūnui, dešinysis Edmundas Berkas – priešingai. Tauta yra ir fizinė, bet pirmiausiai – dvasinė bendruomenė, tuo ji skiriasi nuo rasės. Tai – dar viena priežastis, dėl ko tautininkui artimesnė dešinė nei kairė. Dvasinė, idėjinė tikrovė – sudėtingesnė nei geometrija. Dešinės ir kairės sąvokos nėra vienareikšmės. Bet tik ten, kur esame aš, tu, jis ar ji, galima kalbėti apie sąvoką: mes.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 20 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: