Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Vengrija ir jos kaimynai

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Kitos Europos šalys - istorija, politinė, ekonominė, etninė, kultūrinė, religinė padėtis kitose Europos valstybėse

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Vengrija ir jos kaimynai - sienų problemos

Puslapis 1 iš 1

[ 23 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Vengrija ir jos kaimynai - sienų problemos

Parašytas: 09 Spa 2009 22:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Vengrija ir jos kaimynai - sienų problemos

Šaltinis - Lietuvos istorijos forumas

Slovakijos patirtis Lietuvai
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 58&start=1

Cituoti:

Linas Kondratas - 2009-09-24 8:11 AM

Cituoti:

tikras lietuvis - 2009-09-24 2:44 AM

Štai kaip Slovakija riktija nepaklusnias vengrų mažumas http://ru.delfi.lt/opinions/comments/ar ... d=24168306

Net ES palaikė Slovakijos veiksmus, kas labai svarbu Lietuvai. Ten taip pat bandė kištis kitos šalys.

http://ru.delfi.lt/opinions/comments/po ... d=24168306

Slovakijos vengrų problemos aštrumą lemia tai, kad 1920, išdraskant Vengrijos karalystę pagal Trianono sutartį (tada Vengrija prarado apie 2/3 savo teritorijos), Čekoslovakijai, dėl strateginių sumetimų (kad karo atveju galėtų patogiau apšaudyti Budapeštą), be slovakiškų rajonų (kur vengrai gyveno tik miestuose) buvo priskirti ir grynai etniškai vengriškas rajonas Kisalfold (centras Komarom prie Dunojaus).

To rajono gyventojai nieko bendro su Slovakija ir su slovakų tauta niekada neturėjo, su jomis nesitapatina ir neketina tapatintis. Tai ir sąlygoja problemų aštrumą.

Analogiška situacija būtų buvusi, jeigu tarkim prie Lietuvos būtų buvęs priskirtas koks nors grynai etniškai lenkiškas rajonas, pvz, kokia nors Lomžos apskritis, taigi analogija su Vilnijos kraštu čia toli gražu nepilna. Be to analogija klaidinga dar kitu požiūriu, Lietuvos lenkai neprieštarauja dėl valstybinės kalbos vartojimo, jie nori kad būtų lenkiškos lentelės greta lietuviškų, o Slovakijos vengrai iš viso nenori, kad iš viso pas juos būtų lentelės slovakiškai.

Komaromo vengrai, skirtingai negu tuteišiai, kurie Lenkijos valstybėje tegyveno 1920-1939, gyveno Vengrijos karalystėje nuo pat jos atsiradimo iki 1919 m.

Situacija tarp Vengrijos ir jos kaimynių, kurios gavo po gabalą Vengrijos teritorijos - Slovakijos, Rumunijos, Serbijos - yra gan įtempta.

Vengrai Trianono sutartį laiko didžiausia neteisybe padaryta vengrų tautai, su tada nustatytomis sienomis nesusitaikė (bent jau pati tauta) ir neaišku kada susitaikys, labai stiprios revanšistinės nuotaikos - nem, nem, soha(ne ne niekada).

Nenuostabu, kad eurokomisaras, pats būdamas iš to regiono ir žinodamas problemos aštrumą, ėmė gesinti aistras, nes ten nesunkiai ir iki smurto veiksmų gali prieiti.

http://en.wikipedia.org/wiki/Treaty_of_Trianon

Cituoti:

Linas Kondratas - 2009-09-24 9:32 AM

Cituoti:

Sarunas - 2009-09-24 9:04 AM

> Vengrų tikrai gaila. Juos labai stipriai neteisingai išdraskė ir, skirtingai nuo Lenkijos 1945, nedavė jokių teritorinių kompensacijų.

Na, visų pirma, Lenkija įėjo į nugalėtojų stovyklą, o Vengrija pralaimėjusiųjų. Tad pernelyg "skriausti" Lenkijos nelabai buvo kaip, kai tuo tarpu Vengrijos atveju "vargas nugalėtiesiems". Antra, gal ir 1918 m. ir 1945 m. kiek skiriasi.

Neaišku kodėl, bet Santarvininkai buvo itin nusistatę prieš vengrus, žymiai daugiau negu prieš austrus ar vokiečius.

Pvz. Burgenlando teritorija buvo atskirta nuo Vengrijos ir priskirta Austrijai (irgi karą pralaimėjusiai) atsieit pagal etninį požymį (ten daugumą sudarė vokiečiai), bet to "etninio principo" visiškai nebuvo paisoma nustatant kitas Vengrijos sienas, kur pavyzdžiui Arado, Nagyvarado ir Szatmaro miestai, esantys ant vengrų-rumunų etninio paribio ir gyvenami vengrų, buvo priskirti Rumunijai, mat pro juos ėjo strategiškai svarbus geležinkelis.

Vengriškas miestas Szabadka buvo priskirtas Jugoslavijai, mat jame yra svarbus strateginis geležinkelio mazgas.

Didelė etniškai vengriška sritis Szekelyseg (1,5-2 mln. vengrų) buvo irgi priskirta Rumunijai. Joje gyvena įdomi etninė grupė szekleriai, kalbantys vengriškai, jie viduramžiais buvo laikomi atskira tauta, bet vėliau susiliejo su vengrais. Dėl jų kilmės yra kilę daug ginčų.

Cituoti:

Linas Kondratas - 2009-09-24 10:34 AM

Bratislava yra apskritai labai įdomus atvejis - miestas, anksčiau oficialiai vadintas vokiškai Pressburg (vietos vokiečių tarme - Prešpork) ir vengriškai Pozsony, randasi tokioje vietoje, kur susieina vengrų, vokiečių ir slovakų etninės teritorijos.

Visada priklausė Vengrijos karalystei, ir 16 a. turkams užėmus Budą, ilgą laiką dar ir Budą 1686 atsiėmus, buvo Vengrijos karalystės sostinė ir Vengrijos karalių karūnavimo vieta.

Dalis Vengrijos valstybinių įstaigų buvo perkelta į Budą apie 1780, bet atrodo dar 1840 Bratislavoje rinkosi Vengrijos parlamentas. Bet greit po to sostinė buvo galutinai perkelta į Budapeštą.

Ilgą laiką, nors miestas ir buvo Vengrijos karalystės dalis, jo gyventojų dauguma buvo vokiečiai, nes Bratislava faktiškai pagal geografinę padėtį yra lyg ir Vienos priemiestis.

Po 1867 vengrų dalis dėl madjarizacijos politikos išaugo. 1914 m. buvo 42 proc. vokiečių, 40 proc. vengrų ir 12 proc. slovakų.

Po 1919, aneksavus Čekoslovakijai, nemažai vengrų ir vokiečių buvo išvaryti ar priversti išvykti, ir dėl masinės slovakų migracijos miestas tapo slovakišku.

Bratislava, beje, yra slovakų naujai išgalvotas pavadinimas, dar 1919 ir patys slovakai vadino Prešporok, taigi vokišku pavadinimu.

Cituoti:

Linas Kondratas - 2009-09-24 12:39 PM

Dar vienas įdomus senosios Vengrijos rajonas buvo Banatas - sritis kurią riboja iš šiaurės Marošo upė, iš vakarų Tisa, iš pietų Dunojus, o iš rytų - Karpatų kalnai.

Ten gyveno neatpainiojama vengrų, vokiečių, rumunų, serbų ir čigonų maišalynė, ir jokia iš etninių grupių neturėjo daugumos.

16-17a. tas kraštas buvo valdomas Ottomanų, 17a. pabaigos karų metu beveik ištuštėjęs, o vėliau 18a. jį iš Ottomanų atėmę Habsburgai apgyvendino pačios įvairiausios kilmės kolonistus.

1919 kraštas buvo padalintas į vakarinę dalį, atitekusią Jugoslavijai, ir rytinę, atitekusią Rumunijai. Iš šio regiono yra kilę Tarzaną suvaidinęs aktorius Johnny Weissmueller ir Drakulą suvaidinęs aktorius Bela Lugosi.

Cituoti:

Linas Kondratas - 2009-09-24 4:50 PM

Cituoti:

Antanas - 2009-09-24 4:34 PM

Pertvarkyti Vengrijos karalystę reikėjo, tačiau visos Transilvanijos atidavimas Rumunijai buvo neteisingas, nes ten yra daug vietų, kur vengrai sudaro daugumą, Transilvaniją reikėjo padalinti etniniu principu.

Gan nelengvas dalykas, nes tautinės grupės ten taip išsidėsčiusios, kad tiksliai padalinti taip, kad visi vengrai būtų Vengrijoje, o rumunai - Rumunijoje, neįmanoma. Visgi taip vadinamuoju 2 Vienos arbitražu, kurį vykdė Vokietija ir Italija, pamėginta tai padaryti. Vengrijai atiteko šiaurinė Transilvanija su 54 proc. vengrų ir 46 proc. rumunų. Rumunijai likusioje Transilvanijos dalyje buvo rumunų dauguma, bet vengrų mažuma irgi išliko. Visgi naujas padalijimas buvo kur kas teisingesnis, ir gaila, kad valstybės nugalėtojos po 2 pas. karo grąžino senąją tvarką.

Cituoti:

Tomas Baranauskas - 2009-09-26 12:06 AM

Cituoti:

Bratislava beje yra slovakų naujai išgalvotas pavadinimas, dar 1919 ir patys slovakai vadino Prešporok, taigi vokišku pavadinimu.

Tai ne išgalvojimas, o rekonstrukcija (pirmas miesto paminėjimas 907 m. Brezalauspur, vėliau išvirtęs į Pressburg).

http://www.bratislavskenoviny.sk/kam-v- ... 07-26&idc=

Cituoti:

Tomas Baranauskas - 2009-09-26 10:39 PM

Cituoti:

Brezalaus[-purc] skamba ne itin panašiai į Bratislava, tad nelabai aišku, kaip jie čia rekonstravo :sm10:

Ar teisingai rekonstravo - kitas klausimas, bet bet kuriuo atveju ne ėmė ir sugalvojo.

Brezalaus galėtų būti kiek iškraipytas Brezislaus - Bratislavas (rusų atitkmuo - Briačislavas, nuo kurio Breslauja Baltarusijoje ir Braclavas Ukrainoje).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 09 Spa 2009 23:00

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Kažkaip čia pas tave išėjo atvirkščiai, nei aš ten norėjau pabrėžti.

O mintis yra tokia: gyveni Lietuvoje - tau galioja Lietuvos tvarka (o ne taip kaip nori "lenkai" - savų pavadinimų, abėcėlių ir pan.), gyveni Slovakijoje - Slovakijos. :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 09 Spa 2009 23:06

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Tavo mintis man aiški - nors aš su ja ne visai sutinku (Mano mintis kitokia - Viskas priklauso nuo to, kaip ta valstybė atsirado ir kieno etninėse žemėse. Jei svetimose, tai natūralu, kad sukylama prieš okupantą. Tai ne tik teisė, bet ir pareiga bet kokio padoraus savo tautos atstovo).

Tačiau čia aš kalbėjau tik apie Vengrijos ir jos kaimynų istoriją, nesiedamas niekaip to su Lietuva ar apskritai teoriniais tautų egzistavimo ir tvarkymosi dalykais.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 09 Spa 2009 23:09

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Pala - tai tavo manymu tą Slovakijos teritoriją jie kada tai įgijo neteisėtai?

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 09 Spa 2009 23:29

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Pala - tai tavo manymu tą Slovakijos teritoriją jie kada tai įgijo neteisėtai?

Tu vėl mano teorinius samprotavimus bandai susieti su konkrečia praktine problema - aš jau daug kartų rašiau, kad, sprendžiant tokias realias sienų problemas, būtina visapusiškai išnagrinėti problemą ir be jokių abejonių išsiaiškinti, kieno yra istorinė-etninė pirmenybė.

Pvz., apie konkrečius Slovakijos ir Vengrijos reikalus aš tikrai per mažai žinau, kad galėčiau ką nors spręsti. Visų pirma reiktų nustatyti, kas buvo konkrečios teritorijos autochtonai, ir kaip po to (ir dėl kokių priežasčių) ta situacija keitėsi.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 09 Spa 2009 23:30

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Tada nesuprantu, kodėl taip pavadinai šią temą? Gal vis tik, geriau būtų tikę kalbėti apie Slovakiją, jei ne apie pirminės žinutės esmę: kieno vežime sėdi, to giesmę dainuoji? Nepanašu, kad Vengrija jaustų šiuo atveju kokias tai problemas?

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Spa 2009 00:15

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Pagrindinė sienų problema būtent tarp Vengrijos ir jos daugelio kaimynių, apie kurias aš ir įdėjau ištraukas iš temos Lietuvos istorijos forume.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Spa 2009 00:21

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Žygeivis rašė:

tikras lietuvis rašė:

Pagrindinė sienų problema būtent tarp Vengrijos ir jos daugelio kaimynių, apie kurias aš ir įdėjau ištraukas iš temos Lietuvos istorijos forume.

Bet jei Vengrija čia neteisi?

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Spa 2009 12:40

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Žygeivis rašė:

tikras lietuvis rašė:

Pagrindinė sienų problema būtent tarp Vengrijos ir jos daugelio kaimynių, apie kurias aš ir įdėjau ištraukas iš temos Lietuvos istorijos forume.

Bet jei Vengrija čia neteisi?

Aš šioje temoje nenagrinėju, kas iš jų teisus - tik kaupiu informaciją.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Spa 2009 13:29

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Dar paklausiu: ar ne geriau tada būtų buvę užvardyti šią temą kaip Slovakijos? Vengrija juk pirminiame straipsnyje paminėta tik tarp kitko.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Spa 2009 14:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Dar paklausiu: ar ne geriau tada būtų buvę užvardyti šią temą kaip Slovakijos? Vengrija juk pirminiame straipsnyje paminėta tik tarp kitko.

Aš ne pirminį straipsnį čia nagrinėju, o renku faktus būtent apie Vengrijos istorinius bei pasienio santykius su jos įvairiais kaimynais, tame tarpe ir Slovakija.

Žinoma, galima būtų skirti atskirą temą ir Slovakijai - ir santykiams su Vengrija, ir su SSSR (dabar su Ukraina) - 1939-40 metais SSSR atplėšė gerą gabalą Slovakijos, ir su Čekija bei Lenkija. Ateityje, kai turėsiu laisvesnio laiko, pasistengsiu tokią temą sukurti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Spa 2009 17:22

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Tada grįžtame prie klausimo - kas šiuo atveju buvo teisus: ar Slovakija, besielgianti kaip Lietuva, ar dar kas (Vengrija, pvz., kūsanti tuos žmogėnus)?

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Spa 2009 17:50

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Tada grįžtame prie klausimo - kas šiuo atveju buvo teisus: ar Slovakija, besielgianti kaip Lietuva, ar dar kas (Vengrija, pvz., kūsanti tuos žmogėnus)?

Kas teisus - man neaišku, kadangi dar per mažai turiu informacijos apie tikrąją tų kraštų etninę istoriją.

Aišku viena - su Lietuva tai nelygintina - Slovėnijoje vengrai nėra nutautėję slovėnai, kaip kad Lietuvoje vadinamieji "lenkai" (absoliuti dauguma) yra tik nutautėję lietuviai, o ne iš Lenkijos į Lietuvą atsikėlę lenkai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Spa 2009 18:41

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Klysti - lygintinas, nes ir ten buvo laikomasi principo (kurį palaikė ES), kad tvarką valstybėje nustato ta valstybė ir niekas kitas.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Vengrija ir jos kaimynai - sienų problemos

Parašytas: 20 Vas 2013 19:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Vengrija ir Rumunija: kas slypi po vėliavų karu?

http://www.geopolitika.lt/?artc=5888

Inga Popovaitė, Vidurio Europos universiteto nacionalizmo studijų magistrantė (CEU Nationalism Studies MA)
2013 02 20

Vasario pradžioje tarp Rumunijos ir Vengrijos užvirė žodžių karas dėl plevėsuojančios istorinės Seklerlando (Szeklerland) regiono vėliavos: Rumunijos užsienio reikalų ministras Titus Corlateanas netgi pagrasino iš šalies išsiųsti Vengrijos ambasadorių Oszkarą Fuzesą už jo atvirai reiškiamą paramą Seklerlando autonomijai.

Seklerlando autonomijos siekiai

Seklerlando regione Rytų Transilvanijoje istoriškai daugumą gyventojų sudaro etniniai vengrai.

Po Pirmojo pasaulinio karo kartu su visa Transilvanija Seklerlandas atiteko Rumunijai, bet po dvidešimties metų buvo grąžintas Vengrijai.

Po Antrojo pasaulinio karo 1945-aisiais Seklerlandas vėl priskirtas Rumunijai. 1952–1967 metais šis regionas buvo laikomas vengrų autonomine sritimi Rumunijoje, bet vėliau šio statuso neteko.

Raginimai atkurti Seklerlando autonomiją girdimi jau dvidešimt metų – nuo pat Rytų bloko žlugimo.

Šioje maždaug 13 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijoje, 2002 m. visuotinio Rumunijos gyventojų surašymo duomenimis, gyveno per 800 tūkst. žmonių, iš jų daugiau kaip 600 tūkst. save priskyrė etniniams vengrams (76 proc.).

Vasario pradžioje Nacionalinė Transilvanijos vengrų taryba (Hungarian National Council of Transylvania) paskelbė besiimanti iniciatyvos įkurti autonominę Seklerlando sritį Rumunijos sudėtyje. Šiai tarybai vadovauja Europos Parlamento vicepirmininkas László Tőkésas, glaudžiai susijęs su Vengrijos valdžioje esančia radikalių dešiniųjų pažiūrų partija „Fidesz“.

Remdamos šią iniciatyvą, Seklerlande esančios savivaldybės ant valstybinių pastatų iškėlė istorines Seklerlando vėliavas, tačiau šis žingsnis nepatiko Rumunijos vyriausybei. Jos atstovai savivaldybėse liepė nukabinti plevėsuojančią svetimos šalies simboliką.

Vengrija nepraleido progos pademonstruoti paramą už šalies sienų esantiems savo tautiečiams – Vengrijos ambasadorius Rumunijoje Oszkaras Fuzesas, remiamas Vengrijos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus Zsolto Nemetho, išreiškė paramą Seklerlando autonomijai ir už tai buvo pagrasintas išsiuntimu iš šalies.

Rumunijos ministras pirmininkas Victoras Ponta pareiškė, kad jis neturėtų kištis į vidinius Rumunijos reikalus – esą ši valstybė laikosi Europoje pripažintų tautinių mažumų apsaugos normų, į kurias teritorinės autonomijos suteikimas neįeina.

Rumunijos įstatyminė bazė šalyje gyvenantiems vengrams suteikia ne tik galimybę būti atstovaujamiems šalies bei vietiniu mastu, bet ir kalbines teises – pradinis ir vidurinis išsilavinimas galimas vengrų kalba, taip pat Klužo (Cluj) mieste nuo 2001 metų veikia universitetas, kuriame dėstoma tiek rumunų, tiek ir vengrų kalbomis.

„Didžioji Vengrija“

Vengrijos Konstitucijos 6-asis straipsnis teigia, kad „Vengrijos Respublika jaučia atsakomybę už vengrus, kurie gyvena už šalies ribų, todėl sieks stiprinti ir skatinti jų ryšius su Vengrija“.

Pagal 2001 metais priimtą (pakeitimai priimti 2003-aisiais) Vengrų statuso įstatymą, per 2,5 mln. užsienyje gyvenančių vengrų gali kreiptis į Vengrijos prezidentą ir gauti šios šalies pilietybę.

Tiek įstatymo priėmimo metu, tiek ir dabar vyriausybei vadovauja nacionalistinėmis dešiniosiomis pažiūromis garsėjantis Viktoras Orbánas.

Šio įstatymo priėmimas sukėlė didelį nepritarimą tiek Slovakijoje, tiek ir Rumunijoje (šalyse, kuriose vengrai sudaro nemažą tautinių mažumų dalį).[1]

Esą Vengrija, kaimyninių šalių piliečiams siūlydama savo pasus, pažeidžia tų šalių suverenumą.

Reiktų paminėti, kad šiuo metu trečia pagal dydį Vengrijos partija „Jobbik“, bendradarbiaujanti su valdančiaisiais, savo retorikoje dažnai vartoja terminą „Didžioji Vengrija“, taip vadindama aplinkinių šalių teritorijas, kurios istoriškai priklausė Vengrijai ir kuriose iki šiol gyventojų daugumą sudaro etniniai vengrai.

Tokia ant kaimyninių valstybių suverenumo ribos balansuojanti politika nėra vienetinis atvejis Europoje – galima prisiminti debatus dėl „Lenko kortos“ Lietuvoje, Rusijos išduodamus pasus Pietų Osetijos gyventojams ar Rumunijos pasus moldavams (tiesa, šiuo atveju Moldovai yra mažai kuo skųstis, mat beveik trečdaliui jos gyventojų, galinčių gauti Rumunijos pasą, atsiveria Europos Sąjungos durys).

Dvejopos pilietybės svoris

Kodėl valstybės stengiasi išlaikyti įtaką gretimose šalyse gyvenančių tautiečių atžvilgiu? Visų pirma taip perkami papildomi rinkėjų balsai, tikriausiai atiteksiantys nacionalistinę politiką vykdančioms partijoms (pavyzdžiui, „Fidesz“ ar „Jobbik“ Vengrijoje).

Balsavimo rezultatų iškreipimas suteikiant politinio dalyvavimo teisę už šalies ribų gyvenantiems asmenims yra viena iš dvejopos pilietybės suteikimo keliamų problemų (plačiau apie tai žr. Szabolcs Pogonyi, Mária M. Kovács ir Zsolt Körtvélyesi, „The Politics of Externel Kin-State Citizenship in East Central Europe“).

Kita priežastis – geopolitinės įtakos išplėtimas.

Galima ginčytis, kad Vengrijos ir Rumunijos atveju dvejopa pilietybė daug reikšmės neturi, nes abi valstybės yra ES narės, todėl papildomų privilegijų du pasai lyg ir nesuteikia.

Tačiau Vidurio ir Rytų Europos valstybių situacija dėl tautinių mažumų yra ypatinga daugiausia dėl to, kad dėl praėjusiame amžiuje vykusių sienų pokyčių tautinės mažumos gyvenamos teritorijos požiūriu yra „koncentruotos“ – kaip vengrai Transilvanijoje ar lenkai Vilniaus krašte.

Tokia koncentracija tautines mažumas įgalina turėti stiprų politinį balsą tiek regione, tiek ir visos šalies mastu – Demokratinė Rumunijos vengrų sąjunga (The Democratic Alliance of Hungarians in Romania, DAHR) šiuo metu turi 18 vietų šalies parlamente.

Nors tautinių mažumų atstovavimas valstybės mastu yra numatytas Rumunijos įstatymais, čia reiktų paminėti ištikimybės valstybei faktorių, kuris yra dažnas dešiniųjų pažiūrų politikų retorikoje – esą išrinktieji tautinės mažumos atstovai atstovauja ne tik savo tiesioginiams rinkėjams, bet ir istorinei „tėvynei“ bei jos interesams šalyje. Taip esą pažeidžiamas šalies suverenumas.

Čia galima pateikti ir paralelinį pavyzdį iš Lietuvos – debatus dėl „Lenko kortą“ turinčių Lietuvos partijos – Lenkų rinkimų akcijos – atstovų Seime.

Trijų faktorių reikšmė

Analizuojant Vengrijos ir Rumunijos santykius dėl pastarojoje gyvenančių etninių vengrų, vien tik dvišalių santykių apžvalgos neužtenka.

Pasak amerikiečių sociologo Rogerso Brubakerio, analizuojant dviejų šalių politiką vienos iš jų etninės mažumos kitoje atžvilgiu, reikia atsižvelgti į tris faktorius[2]: kilmės šalies (mūsų atveju – Vengrijos), gyvenamosios šalies (Rumunijos) bei pačios etninės grupės (Transilvanijos vengrų) tiek vidinį, tiek ir išorinį politinį diskursą.

Ir realūs, ir įsivaizduojami politikos pokyčiai vienoje iš trijų pusių daro įtaką kitų dviejų pusių politinei retorikai. Todėl jau minėti Vengrijos ir Rumunijos politikų pareiškimai vieni kitų atžvilgiu sudaro tik dalį viso paveikslo – reiktų atsižvelgti ir į vidines, „pogrindines“ sroves tarp abiejų šalių politinio elito, taip pat ir į tautinei mažumai atstovaujančių politikų siekius – ypač šiuo atveju, kai Transilvanijos vengrams atstovauja daugiau nei viena politinė partija.

Ar pavyks Seklerlandui įgyvendinti teritorinės autonomijos siekius?

Tai lieka neatsakytas klausimas, priklausantis nuo jau minėtų trijų pusių tarpusavio santykių bei tarptautinės bendruomenės noro įsikišti.

Tačiau net jei konkrečias išvadas daryti dar ankstoka, Rumunijos ir Vengrijos vėliavų karas jau davė peno analitikams, besidomintiems Rytų bei Vakarų Europos nacionalinių judėjimų skirtumais.

Palyginus taikų Seklerlando vėliavos atvejį su smurto protrūkiais dėl Jungtinės Karalystės vėliavos Šiaurės Airijoje matyti, kad klasikinės teorijos apie „taikius pilietinius Vakarus“ bei „kruvinus etninius Rytus“ dabartinės realybės nebeatspindi.

Parengta pagal politics.hu, unpo.org, sznt.ro informaciją.

[1] Szabolcs Pogonyi, Mária M. Kovács ir Zsolt Körtvélyesi, The Politics of Externel Kin-State Citizenship in East Central Europe (Italy: EUDO Citizenship Observatory, 2010 m. spalis).

[2] Rogers Brubaker, „National Minorities, Nationalizing States, and External National Homelands in the New Europe“, Daedalus 124, no. 2 (1995): 107–132.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Vengrija ir jos kaimynai - sienų problemos

Parašytas: 25 Bal 2013 15:57

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Egidijus Vareikis. Tiek nedaug vengrų...

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ngru/99125

2013-04-25

Tekstas skelbtas žurnale Naujasis Židinys - Aidai

Vengrijos istorija ir geopolitika yra vienas labiausiai paplitusių vadovėlinių pavyzdžių. Jis tinka visiems, besimokantiems apie tai, kaip bendruomenė vystėsi iš gentinio reiškinio į tautą su aiškiai apibrėžta geografija, administracija, valdžia, augančiomis ambicijomis, geopolitiniu maksimalizmu, karinėmis ir politinėmis pergalėmis bei pralaimėjimais, užkariavimais ir praradimais, siekiais gauti „išėjimą prie jūros“, kontroliuoti strategines upes ir geležinkelius.

Vadovėliškai įdomu patirti, kaip tautos teritorija plėtėsi nuo palyginti nesaugios Panonijos lygumos iki natūraliomis geografinėmis kliūtimis ribojamos teritorijos, kaip vėliau dėl nevykusių politinių sprendimų tauta viską prarado ir „sugrįžo“ į tą pačią nesaugią lygumą...

Norinčiam išmokti ir suprasti klasikinę geopolitiką beveik ir pakaktų atidžiai perskaityti minėtą Vengrijos istoriją, išstudijuoti jos žemėlapius, pasiaiškinti, ką reiškia būti tituline nacija, įstatymiškai pripažinta tautine mažuma, kaip galiausiai galima viską sutvarkyti nuoseklios imperinės teisės – policinės valstybės (atskiriančios asmenines laisves nuo kolektyvinių teisių) principais.

Budapešto Didvyrių aikštėje Vengrijos šlovės tūkstantmečiui įamžinti sukurti paminklai visiems pripažintiems šalies valdovams.

Labai nelygių asmenybių galerija, nuo pirmo formalaus pripažinimo Europos valstybe iki paskutiniojo „dvigalvės“ valstybės imperatoriaus…

Vengrai, kaip ir lietuviai, turi daug istorinės mitologijos.

Mes beveik nieko nežinome apie tai, ką darė lietuviai, kai kaimynystėje kūrėsi Lenkija, kai pasaulį paverginėjo vikingai, o Kijevas plėtė savo valdas slaviškose žemėse, – teturime legendų rinkinį ir išties nežinome, kodėl nieko nežinome.

Vengrus taip pat kausto nežinomybė, nes taip ir nesti įtikinamos teorijos, paaiškinančios, kodėl palikusi savo gyvenamuosius plotus tarp Volgos ir Kamos, finougriška madjarų gentis įsikūrė atklydusi prie Dunojaus ir į Karpatus, savotiškai užbaigė „tautų kraustymosi“ procesą Vidurio Europoje, praktiškai sužlugdydama Didžiosios Moravijos valstybę, sudarkydama vientisą slavų arealą ir gerokai išgąsdindama germanus…

Kas čia per geopolitinės svajonės?

Neaišku iki galo, kodėl kalbiniai vengrų giminiečiai turi ryškių mongoloidinių bruožų, o šiuolaikiniai etnologai bando aiškinti, kad vengrai kilę iš tų pačių genčių, kaip ir didžiausi jų priešai – turkai.

Erdvė pasakoms ir hipotezėms. Mongolus ne vienas laiko laukiniais, tačiau drąsiai užkariautojais, o vengrai – nei mongolai, nei baisūs, gal net kokie iš savo gimtinės išvyti nepritapėliai?..

Šventasis Steponas (Ištvanas) 1000–1038 metais suvienijo atskiras žemes ir tautas į nepriklausomą krikščionišką valstybę, prieš tai vedęs Bavarijos princesę Gizelę ir priėmęs krikštą.

Vos ne kaip Jadvygą Jogailai…

Geros dinastijos prasideda geromis vedybomis, baigiasi neplanuotomis mirtimis ir karais.

Klajokliškai genčiai gyvenimas Europoje, įsispraudus Panonijos lygumoje, o dar spaudžiant azijietiškai Osmanų ir europietiškai Habsburgų imperijoms, nebuvo paprastas, bet „Egerio žvaigždžių“, haidukų ir „kapitonų Tenkešų“ istorijomis vengrai gerokai išaukštino save juos pažįstančiųjų ir nepažįstančiųjų akyse.

Skirtingai nei lietuviai, vengrai pažįsta ir pripažįsta visą savo istoriją – ne tik laimėtus, bet ir pralaimėtus karus, nevengriškai kalbančius valdovus ir nepriklausomybės praradimus. Todėl jų didžioji valstybė žymiai realesnė už efemerišką Vytauto „nuo jūros iki jūros“ kūrinėlį.

Sakoma (teisingai ar neteisingai, pasiginčykime), kad unija su kaimynais lietuvius pražudžiusi, pralaimėti sukilimai skatinę tik neapykantą ir „aukos“ kompleksą.

Vengriškųjų sukilimų kiekybė perėjo į politinę kokybę ir būtent unija su austrais – iki šiol viena keisčiausių Europos tautų – leido vengrams realizuoti net ir pačias drąsiausias geopolitines svajones.

1867 m. Habsburgų valstybė formaliai tapo dualistinė – Austrijos imperatorius buvo karūnuojamas ir Vengrijos karaliumi, abi valstybės turėjo savus parlamentus ir įstatymus, o bendrus reikalus tetvarkė 3 ministerijos: finansų, užsienio ir gynybos.

Europoje atsirado nauja dviejų tautų valstybė, kurioje „jaunesnysis“ brolis jautėsi net laimingesnis už vyresnįjį savajame geopolitiniame pasaulyje, kuris atrodė žavus: Vengrija turėjo jūrą ir kalnus, infrastruktūrą ir industriją, ji leido sau pirmąjį kontinentinėje Europoje metropoliteną.

O svarbiausia, vengrai nejautė, kad jų geopolitinės svajonės kiek nors žeidžia likusį pasaulį.

Paskaitę šimtmečio senumo politikos mąstytojų tekstus įsitikinsime, jokių abejonių dėl Austrijos–Vengrijos ilgaamžiškumo nebūta, – galėjo žlugti Prancūzija ir Prūsija, lenkai galėjo susilpninti Rusiją, tačiau niekam nebuvo numatyta sužlugdyti vengriškosios geopolitinės svajonės. Ji nenuvyto net ir prasidėjus karui.

Nežinia, ar vengrui esama žodžio, baisesnio už Trianoną.

1920 m. birželio 4 d. Trianono taikos sutartis atėmė daugiau kaip du trečdalius šalies teritorijos – viską, kas buvo bent truputį rumuniška, slovakiška ar ukrainietiška.

Mažiau kaip trečdalis teritorijos, mažiau kaip trečdalis gyventojų.

Vengrija tapo neįtikėtinai maža, tikriau kalbant – gėdingai maža. Vengrai iki šiol negali atsitokėti, kokią bausmę Europa paskyrė jiems, tiesą sakant, tikrai ne labiausiai nusikaltusiems. Visi iš Vengrijos atėmė, ką tik norėjo.

Pasak vieno vengrų aristokrato atsiminimų, liokajai dėmesingai lankstėsi, kol šeimininkas buvo sveikas, tačiau, pamatę jį kraujuojantį, puolė begėdiškai plėšikauti savo pono namuose.

Tebūnie tai kraštutinė svajonė, tačiau suprantama, kad savo svajones audė ir įgyvendino slovakai, rumunai, lenkai ir pan.

Norėjo dar daugiau – antai slovakai iki šiol tvirtina, kad vengriškasis Miskolc yra viso labo slaviškas Miškovec, kad vengrų pusėje nedovanotinai esti tokių slaviškų slovakiškų svajonių kaip Visegrod, kuriame buvo pasirašyta pagarsėjusi Vyšegrado sutartis.

Net broliai austrai smeigė peilį į nugarą, atimdami Soprono apylinkes.

Tai ne pralaimėjimas, tai pažeminimas, prakeiksmas. Supratę vengriškosios svajonės žūtį, suprasime, kodėl vengrai taip desperatiškai stengėsi atsiimti „bent ką nors“ Antrojo pasaulinio karo fone, suprasime ir iki šiol juos kamuojantį kompleksą – per pastarąjį šimtmetį didinga vengrų tauta pralaimėjo visus karus... Taškas.

Šiandien buvusios Austrijos–Vengrijos teritorija priklauso net dvylikai valstybių.

Visos (!) tebeturi vienokių ar kitokių istorinių, politinių, tautinių problemų. Nė viena jų nėra visiškai patenkinta savo sienomis. Diskusijos vyksta visais lygiais – nuo akademinio iki gatvės politikos.

Otto von Habsburgas – Europos parlamento narys – paskutiniaisiais gyvenimo metais buvo labiau vengras nei austras. Austrijos įstatymai draudė jam lankytis šioje šalyje, Vengrijos įstatymai nedraudė nieko, ir net laikė imperatorių šeimos įpėdinį labai savu ir geidžiamu. Aišku, kad tai – praeities šlovės glostymas, tačiau toks vengriškai širdžiai mielas simbolis.

Lietuviai net nežino, kad jų karalius Urachas buvo rimtai pasirengęs valdyti, o jo anūkas iki šiol (gal net daugiau nei) myli Lietuvą. O gal reikėtų sužinoti...

Trianono sutartis paliko ir etninių mažumų problemą, tapusią vengrų geopolitinės svajonės dalimi.

Apie trečdalį visų vengriškai kalbančių žmonių po teritorinių dalybų atsidūrė užsienyje.

Ši vengrų tautinės mažumos problema neigiamai veikia santykius tarp pokomunistinių šalių, ypač tarp Vengrijos ir Rumunijos bei Slovakijos.

Nedidelėje Slovakijoje vengrų per pusę milijono, kai kuriuose Pietų Slovakijos rajonuose gyvena beveik vien vengrai.

Rumunijos Transilvanijoje ir Banate vengrų – per pusantro milijono.

Stipriai nukentėję Ceauşescu režimo metais, vengrai konsoliduojasi.

Dar netarė savo žodžio vengrų mažumos Serbijos Voivodinoje ir Vakarų Ukrainoje.

Kas žino, gal, suskilus Ukrainai, vėl taps aktuali Galicijos valstybės idėja, kurioje ir vengriškasis faktorius šį tą reiškė.

Taip sako provengriška žiniasklaida.

Realijos kur kas pilkesnės.

Stebėjęs Serbijos parlamento rinkimus Voivodinoje, vengriško elemento radau kur kas mažiau, nei turėtų būti pagal žemėlapių nuorodas.

Jei jau vengrai neišnaudojo serbų silpnumo tada, kai juo naudojosi kroatai, bosniai ar albanai, tai momentą tikrai prarado. O iš tiesų tai nelabai ir buvo tos „kritinės masės“ nukirpti nuo Serbijos dar ir šiaurinę dalį.

Ukrainos Užkarpatėje, ieškodamas kadaise didingos Vengrijos pėdsakų, ilgai kalbėjau su vietiniais. Jie moka daug kalbų – slaviškų, romaniškų ir finougriškų. Kai kurie formaliai prisipažįsta esantys vengrai, bet labai nedrąsiai, kone atsiprašinėdami... Netiki, kad Vengrija čia kada nors sugrįš. Galiausiai jos nelabai ir reikia...

O ką Budapeštas?

Šiandien Vengrijoje yra tik viena partija, kuri atvirai pasisako už geopolitinės svajonės įgyvendinimą.

Jos propaganda formaliai yra nusikaltimas... Tačiau, regis, visos geopolitinės svajonės, prieš tapdamos realybe, kvepia nusikaltimu.

Jobbik partijos (oficialiai – Judėjimo už geresnę Vengriją) svajonė, prastai suredaguota ir nesimpatiškai pateikta, yra raginimas didžiuotis savo praeitimi ir ją „atkovoti“. Pradžiai bent tai, kas tikrai vengriška. O kas tikrai – tai jau vengro širdžiai suprantama...

Ar Slovakija yra šalis, ar tik Kalnų kraštas (Felvidйk), ar Transilvanija (Erdйly), visą laiką buvusi (Jobbik akimis) vengriška kunigaikštystė, tėra rumuniška provincija?

Įdomu, ar lietuviai svajoja apie tai, ko nesako viešai? Gal it vengrams valia paeksperimentuoti... paimti į rankas senus žemėlapius...

Jobbik partijai pranašaujamas nacių partijos likimas, didelio vengrų nedraugo rumuno Eugиne Ionesco pjesės raganosis... pradžioje keliantis pašaipą, vėliau – siaubą, dar vėliau tampantis žavus, galiausiai – kaltas.

Net ir mylintys didžią šalies praeitį, vengrai svajoja arba labai atsargai, arba labai slaptai.

Lietuviams priminus, kokia didelė buvo Lietuva, jie nusišypso ir sako... buvo laikai.

Priminti turkams, kad Anatolijoje buvo Graikija ir Bizantija – labai netaktiška, ir niekas to nedaro.

Priminus, kokia didelė buvo Vengrija, nelabai kam įdomu. Gal iš tiesų – ne tas laikas?

Straipsnis iš ciklo "Neišsipildžiusi svajonių geopolitika"

Naujasis židinys

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema: Re: Vengrija ir jos kaimynai - sienų problemos

Parašytas: 13 Bir 2013 23:36

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Niekai - jei žemės buvo neteisėtai atplėštos, tai ko nesiteisia tarptautiniuose teismuose?
Beje, Lietuvai dėl Seinų bei Punsko taipogi reikėtų taip pat daryti. :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Vengrija ir jos kaimynai - sienų problemos

Parašytas: 06 Lie 2013 17:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Niekai - jei žemės buvo neteisėtai atplėštos, tai ko nesiteisia tarptautiniuose teismuose?

Beje, Lietuvai dėl Seinų bei Punsko taipogi reikėtų taip pat daryti. :smile38:

Nėra šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje principo, jog valstybių sienos privalo atitikti istorines-etnines tautų ribas, o daugumos pasaulio valstybių dabartinės sienos "sukurtos" ilgaamžių karų metu - kas kiek pajėgė užgrobti ir išlaikyti, tas tiek ir turi...

Deja, bet vadinamoji tarptautinė teisė visais laikais buvo ir tebėra dabar paremta visų pirma realios karinės jėgos dėka "įvykusio fakto" principu.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema: Re: Vengrija ir jos kaimynai - sienų problemos

Parašytas: 07 Lie 2013 04:39

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Dažniausiai, kada teritorijos ėjo iš rankų į rankas ir keitėsi gyventojų sudėtis, tai tiesioginį šeimininką nustatyti būtų neįmanoma.

Bet jei Punskas, Suvalkai visada buvo Lietuvos sudėtyje ir gyveno lietuviai, tai čia nebūtų jokio ginčo - turėtų grąžinti.

Kas kita, kad nebėra norinčių tuo užsiimti. :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Vengrija ir jos kaimynai - sienų problemos

Parašytas: 07 Gru 2013 17:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Призрак Великой Венгрии бродит по Европе

http://ttolk.ru/?p=3383

23.04.2011

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Vengrija ir jos kaimynai - sienų problemos

Parašytas: 15 Kov 2014 19:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Венгрия в Закарпатье: значимость венгерского фактора растет на фоне снижения управляемости регионов Украины из Киева

2013-03-14

http://www.regnum.ru/news/polit/1778513.html

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Vengrija ir jos kaimynai - sienų problemos

Parašytas: 23 Geg 2014 17:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Карпатская геополитика Венгрии: распад украинской государственности дает редкий шанс

http://www.regnum.ru/news/polit/1804662.html

2014-05-23

Хорватское издание Jutarnij List,… "Удар венгерского премьера по Хорватии. «Наши Баранья и Меджимурье!».

Хорватское издание Jutarnij List, 12 мая 2014 года «Орбан следует доктрине Кремля».

Венгерское издание Népszabaság, 19 мая 2014 года «Орбан следует доктрине Кремля».

Венгерские претензии к Украине придали новое внешнеполитическое измерение украинскому кризису. Подобный ход событий заранее и давно прогнозировался экспертами.

10 мая 2014 года венгерский премьер-министр Виктор Орбан в инаугурационной речи перед новым составом венгерского парламента заявил буквально следующее:

"Наши хозяйственные связи мы ставим в центр внешней политики. Продолжаем политику открытости на Восток, усиливаем свое экономическое присутствие, увеличиваем наш экономический вес в Карпатском бассейне. В этом заинтересована Венгрия, наши соседние государства, а также Европейский Союз. Усиление региональных экономических связей не противоречит основной линии национальной политики. Венгерский вопрос со времен Второй мировой войны остается нерешенным. Венгерский вопрос мы считаем европейским вопросом. Венграм Карпатского бассейна полагается двойное гражданство, полагаются коллективные права и полагается автономия. Это наша позиция, которую мы будем представлять в национальной политике (аплодисменты).

Для всех актуально положение живущего на Украине 200-тысячного венгерского сообщества, которое должно получить двойное гражданство, должно получить все коллективные права, должно получить возможности самоуправления. Это наши ясные ожидания от новой Украины, которая формируется и которая ощущает нашу поддержку в процессе построения демократического общества".(1)

Означенный фрагмент из речи венгерского премьера вызвал большой резонанс, как на Украине, так и в окрестных с Венгрией странах, поскольку касался украинского кризиса и был созвучен российскому требованию федерализации этой страны. Выступление Орбана вызвало бурное обсуждение в украинском политикуме и комментарии в международных СМИ. Практически все ведущие российские издания уделили внимание речи венгерского премьера, усмотрев в ней созвучие поддерживаемого Россией требования федерализации Украины, на практике означающей предоставление автономии ее отдельным регионам.

Высказывания Орбана стали поводом для обострения дипломатических отношений между Киевом и Будапештом. Посол Венгрии на Украине Михай Байер был вызван для объяснений в МИД Украины. Официальный Киев заявил, что Украина разочарована высказываниями премьер-министра Венгрии, а разговоры об "автономии" нацменьшинств играют на руку пропаганде России. Министр иностранных дел Венгрии Янош Мартоньи ответил, что заявление премьер-министра Венгрии Виктора Орбана не содержит никаких новых элементов в дипломатических отношениях Украины и Венгрии за последние 25 лет. 13 мая 2014 года венгерский МИД вынужденно отмежевался от провокационных заявлений в адрес территориальной целостности Украины, звучащих из уст лидеров венгерской партии Jobbik. Венгерский МИД дополнительно вынужден был разъяснять, что Орбана неправильно поняли из-за неточного перевода.

И, отчасти, венгры были правы, поскольку в украинских СМИ понятие "Kárpát-medence" - "Карпатский бассейн" в речи Орбана стали неправильно переводить, как "Карпатский регион", под которым понимается конкретно Закарпатская область Украины. Закарпатье, получившее свое название с точки зрения востока, у венгров в их географическом словаре называется "Карпатье" (Kárpátalja). Между тем, под "Карпатским бассейном" в Венгрии подразумевают Венгерскую равнину - обширную территорию "Великой Венгрии", Венгерского королевства, обрамленную с севера, востока и, частично, с запада горами Карпат. Т. е. в своей речи 10 мая Орбан говорил о Карпатском регионе в широком значении этого слова и вообще о принципах венгерской национальной политики во всех окружающих современную Венгрию странах, на территориях которых проживают этнические венгры, отрезанные мирным договором Трианона в 1920 году от Будапешта. Речь Орбана 10 мая, таким образом, одинаково затрагивала Хорватию, Сербию, Румынию, Словакию, как и Украину, разумеется. Кстати, речь Орбана "правильно" была понята в соседних с Венгрией странах. На нее сразу же отреагировал президент Румынии Траян Бэсеску. В румынском издании Adevarul под заголовком "Следим за Россией, но внимательно смотрим на Венгрию" была опубликована статья, в которой утверждалось, что Орбан с его заявлениями об автономии венгров в Карпатском бассейне дестабилизирует не только Украину, но и весь регион и косвенно угрожает Румынии. Хорватское издание Jutarnji List 12 мая 2014 года на первой полосе утверждало, что венгерский премьер Орбан посягает на хорватские области - Баранью и Меджимурье.

Итак, венгерский премьер в своей речи говорил об общих принципах венгерской национальной политики в Карпатском бассейне - двойном гражданстве, коллективных правах венгерского национального меньшинства и автономии, которая понимается в Венгрии весьма широко - от культурной до территориальной. И только в этом общем "корректном" контексте венгерский премьер и предъявил дополнительно конкретные "пожелания" Украине. При этом, в речи венгерского премьера 10 мая применительно к Украине, справедливости ради, говорилось не об "автономии", а о некоем "самоуправлении" венгров в Закарпатье. С точки зрения самих венгров, параграф из речи Орбана о венгерской национальной политике в Карпатском бассейне рутинен. Без упоминания национальной политики инаугурационная речь венгерского премьера просто непредставима в Венгрии. Все принципы этой национальной политики, заявленные в речи Орбана, были определены еще осенью 2010 года в начале его второго премьерства. Тогда же они стали претворяться. Они хорошо известны всем интересующимся этим вопросом. Поэтому внешне дело выглядит так, будто венгерский премьер 10 мая 2014 года специально не занимался провокацией в адрес кризисной Украины. Он только продемонстрировал перед венгерским парламентом и венграми Карпатского бассейна, которые в новой венгерской конституции 2011 года определены в качестве единой нации, что национальная политика Fidesz, венгерского правительства и лично премьера Орбана остается последовательной и неизменной. И только.

Непропорциональная реакция Киева на речь Орбана выглядит так, будто "соборная Украина", действительно, трещит по швам, и это осознают, прежде всего, в самом Киеве. Но ведь еще в 2011 году официальный Будапешт настоятельно просил официальный Киев создать на территории Закарпатья для местных венгров к очередным парламентским выборам единый притиснянский избирательный округ с центром в Берегсасе (Берегово). Его создание и стало бы исполнением венгерского пожелания об автономии закарпатских венгров. Означенный округ смог бы посылать депутата - этнического венгра - гражданина Украины в Верховную Раду этой страны. Это справедливое, с нашей точки зрения требование, было совершенно проигнорировано тогдашним президентом Украины Виктором Януковичем и правящей Партией регионов. Где теперь тот Янукович и та Партия регионов... Между тем, требование венгерской автономии сейчас вновь поднимается венгерской стороной, но уже в худшей для Киева политической ситуации.

16 мая 2014 года в вечерней пятничной программе на венгерском канале M1 премьер-министр Венгрии Виктор Орбан вновь подтвердил свое предшествующее выступление от 10 мая в стенах венгерского парламента. Это было разъяснение. Вы полагали, что Орбана не правильно перевели, и речь в его выступлении не шла об автономии для закарпатских венгров? Нет, на этот раз Орбан не оставил места для какой-либо двусмысленности, предполагаемой не точным переводом с венгерского. Орбан вновь выступил за автономию "карпатских венгров", т. е. венгров, проживающих в Закарпатской области Украины: "Мы заинтересованы в стабильной и демократической Украине... Тем не менее, ни стабильной, ни демократической не может быть Украина, если она не предоставит проживающим там меньшинствам, национальным сообществам, в том числе, венгерскому сообществу то, чего они заслуживают. Это означает двойное гражданство, коллективные, или общественные права и автономию". Таким образом, по прямому смыслу сказанного, Орбан выступил за "двойное гражданство, коллективные права и автономию" не только для венгров, но и любых других национальных сообществ, проживающих на Украине. Орбан продолжил в этом телевизионном интервью: "Им [венграм] надо знать, а также украинцам, что Венгерское государство всем своим весом стоит за требованием автономии карпатских венгров". Правда, карпатским венграм самим, по мысли Орбана, предстоит избрать подходящую для них форму автономии. Самое существенное в этом выступлении - это заявление о государственной поддержке Венгрией "требования карпатских венгров автономии". При этом формально автономии требует не Будапешт, а сами венгры Закарпатья. Венгерское государство лишь стоит за их спиной, "поддерживая всем своим весом". Поэтому, по логике выступления Орбана, другие заинтересованные государства (читай: Россия) вправе поддерживать требования автономии близких им этнически сообществ на Украине также всем своим весом.

Заявления Орбана в адрес Украины и Карпатского бассейна вызвали известное напряжение в регионе Центральной Европы. Покровительствующий "украинской революции" польский премьер Дональд Туск вынужден был поправлять "неправильные" речи Орбана. 15 мая 2014 года на форуме Globsec в Братиславе венгерский премьер заявил, что венгры на Украине сами определят свое будущее в нужных им формах. Подобно строгому учителю, поляк Туск коротко прокомментировал невмешательство Орбана в украинские дела: "Так-то уже лучше".

19 мая 2014 года в румынском либеральном издании Adevarul появилась статья под заголовком "Венгрия также хочет разорвать на части Украину". Румыны обвинили Орбана в том, что он следует "доктрине Кремля" и поддерживает на территории бывшей Австро-Венгерской монархии, выдвигая на передний план, движения ирредентистов". Заявления Орбана в адрес Украины стали ответом на скандальные послания Жириновского? - задаются вопросом в Бухаресте. В Румынии известно, что накануне скандального выступления в парламенте 8 мая 2014 года в Берлине Орбан на встрече с канцлером Германии Ангелой Меркель говорил о том, что в случае с Украиной Европа стоит перед долгой и трудной проблемой, и заранее нельзя знать, когда и как Украина станет стабильным и успешным государством.

Итак, Орбан сомневается в жизнеспособности Украины в то время, когда его критики справа - йоббики говорят об искусственном характере этого образования. "Крым - русский, Карпатье - венгерское" - этот лозунг из уст лидеров правонационалистической партии Jobbik уже прозвучал в Венгрии. Если отвлечься от политической конъюнктуры и официальной позиции ведущих венгерских партий и их лидеров, то здесь необходимо уяснить: венгерское общественное мнение твердо считает исторической несправедливостью отторжение в результате Трианона от Венгрии Закарпатской области - "Карпатья" и иную национально-государственную принадлежность этой исторической венгерской области. В этом отношении, действительно, можно говорить об определенной аналогии с отношением к исторической несправедливости в случае с Крымом российского общественного мнения. Венгерские историки давно оспаривают утверждение о присутствии "восточных славян" (чисто научная категория, заметим мы) на территории Закарпатья в момент завоевания венграми Родины на рубеже IХ и Х веков. Венгерские историки доказывают, что русины - православные по вероисповеданию, стали переселяться на территорию Закарпатья, когда оно уже стало составной частью Венгерского королевства. Оставив в стороне, как бесплодные и ангажированные эти дискуссии о том, какой народ в Закарпатье является "коренным", а какой "мигрантом", однако, заметим, что венгерское общественное мнение совершенно не интересуют предъявляемые ему те или иные проценты национального состава населения области, полученные в результате очередной переписи. Кто такие украинцы, в Венгрии слышали, но кто - это такие, знают плохо. Что касается венгерских специалистов этнологов, то они прекрасно знают, что украинская идентичность Закарпатья - явление абсолютное новое, являющееся плодом советской культурной работы и миграций в период УССР. Этническая идентичность является результатом не крови, а культуры, поэтому может быть довольно быстро, по историческим меркам, изменена. Важно здесь то, что в 1945 году на момент присоединения к СССР Закарпатье имело не 100% венгерскую этническую идентичность, но внешне 100% венгерский культурный облик. (2)

На протяжении 1000 лет Закарпатье было неотъемлемой частью Венгерского королевства. С ХVI века на протяжении пары столетий оно было окраиной зависимого от Османской империи венгерского Трансильванского княжества. Здесь сразу необходимо заметить, что в общественном сознании Венгрии по отношению к Трансильвании преобладают яркие национально-культурные мотивы. Трансильвания - особая область венгерского национального духа. В национальной, условно говоря, "мифологии" именно Трансильвания - это главный центр формирования современной венгерской нации, порвавшей с австрийскими Габсбургами. Закарпатье, с этой точки зрения, это не только место, где в Мункаче (Мукачево) прошло детство одного из главных героев национально-освободительного движения Венгрии - князя Ференца Ракоци (1676-1735), но это еще и карпатский Верецкий горный перевал, по которому, согласно преданию, для завоевания Родины прошла кочевая орда венгров. Это та граница, тот предел, за которым азиаты превратились в европейцев.

Отторжение в результате Трианона в 1920 году Закарпатья, как уже говорилось, воспринимается в современной Венгрии, как абсолютная вопиющая историческая несправедливость. Однако чувство чувствам, но по отношению к самому этому событию, по началу, были и вполне рациональные экономические мотивы. В результате отторжения этого района в 1920-х и 1930-х годах Венгрия, пока она не перестроилась, испытывала острейшую нужду в строевом лесе, который давали склоны Карпатских гор. Лесная отрасль на протяжении долгого времени была главной отраслью экономики периферийного для Венгрии края.

Есть и еще один очень существенный момент, о котором следует помнить, но о котором не принято говорить, как о существенном мотиве венгерской политики - о местной "маленькой" геополитике Карпатского бассейна. Дело в том, что на протяжении 1000-летия восточная граница Венгерского королевства проходила по Карпатскому горному хребту. Это есть не просто историческая, а естественная граница Венгрии, которая без существенных усилий с венгерской стороны обеспечивала ее безопасность. В 1920 году граница была чуть отодвинута на запад. В марте 1939 года венгры восстановили ее, с тем, чтобы в 1945 году она вновь была отодвинута в пределы Трианона, но, правда, уже с тем условием, что прямой контроль над Закарпатьем оказался у цивилизационно чуждой Венгрии России, выступавшей тогда в облике СССР. В геополитическом плане Закарпатье стало российским плацдармом - тет-де-пон, с которого СССР проецировал военную мощь в глубоком направлении Европы - в Северную Италию и Южную Германию. "Памятником" этого советского "тет-де-пона" остались ветки железнодорожных путей до горизонта в районе Чопа (Закарпатье) и три десятка ненужных сейчас Венгрии железнодорожных путей на станции города Сольнок (Венгрия), определенного Генштабом в качестве тыловой базы возможного Южного фронта. Здесь надо уяснить, что молниеносная операция "Вихрь" 1 ноября 1956 года по восстановлению контроля СССР над Венгрией не могла бы состояться, не существуй за Карпатами военный плацдарм в виде Закарпатья. Он обеспечивал полный советский контроль над линией коммуникаций через Карпаты. "Первоначально у нас в Венгрии было 2 дивизии, - сообщал 5 марта 1957 года на совещании руководящего состава советских войск в Германии министр обороны маршал Советского Союза Георгий Константинович Жуков, - Одна прикрывала австрийскую границу, другая была введена в Будапешт и там рассосалась... Возникла необходимость вывода частей дивизии из Будапешта. Мы вывели эту дивизию. Затем мы скрытно бросили в Венгрию 12 дивизий". Т. е. речь шла о быстрой в течение 10 дней переброске и сосредоточении в Венгрии огромных масс войск и военной техники - в сумме двух армий. Подобная блистательная с военной точки зрения операция, повторимся, была бы невозможна без полного контроля над железнодорожными и шоссейными дорогами, идущими через перевалы в Карпатах, и наличия перевалочных баз при выходе на Венгерскую равнину в Закарпатье. В зиму 1914-1915 года с декабря по март Российской императорской армии потребовалось несколько месяцев упорных и кровопролитных боев в попытке преодолеть Карпатский горный хребет. В итоге выход на Венгерскую равнину не получился. Всего в Карпатской операции русские войска потеряли около 1 млн. человек, австрийцы, венгры и немцы - 800 тыс. человек. В 1944 году успешное преодоление Карпат стало возможно только из-за того, что румыны открыли фронт, и основной удар по Венгрии шел через Трансильванию в обход горных хребтов Карпат.

Сегодня Венгрия связывает свою безопасность с НАТО. Однако подобный подход вкупе с союзническими отношениями в рамках Вышеградской группы не снимает проблему "маленькой" венгерской карпатской геополитики. С точки зрения венгерской национальной безопасности, она была бы более надежно обеспечена на востоке в том случае, если бы была восстановлена естественная граница Венгрии по Карпатскому горному хребту, а потенциально угрожающий Венгрии плацдарм "сил Востока" в виде Закарпатья был бы ликвидирован. Нынешний масштабный кризис на Украине с распадом украинской государственности дает редкий шанс (другого, может быть, и не будет) решить эту крупную проблему "маленькой" венгерской геополитики. С точки зрения серьезной политики Будапешта, Венгрия не нуждается в маленьком притисянском автономном венгерском округе, но - в контроле над всей Закарпатской областью. В противном случае, возникшая политическая турбулентность на Украине рискует превратить край в источник всяческих бед, угрожающих национальной безопасности Венгрии. Перспектива же восстановления контроля новой Российской империи над Закарпатьем вообще должна быть из разряда ночных кошмаров Будапешта. Сейчас Орбан говорит об автономии для венгров Закарпатья, но думает об автономии для всего края при венгерских гарантиях. Однако настоящим экзаменом на государственного деятеля для Орбана должно стать решение проблемы установления прямого венгерского контроля над краем. Сможет этого добиться Будапешт, или нет - зависит от смелости и решимости действовать венгерских неохортистов. В противном случае, это могут попытаться осуществить совсем другие силы в Венгрии. Решающей предпосылкой для решения большой задачи "маленькой" венгерской геополитики должна стать дальнейшая дестабилизация Украины.

1. Мы специально приводим цитаты из высказываний венгерского премьера относительно Украине, поскольку точность перевода в украинских изданиях оспаривалась венграми.

2. С этой точки зрения интересно смотреть советские игровые и документальные фильмы 1950-1960-х годов про Закарпатскую область УССР. Например, для изучения венгерского колорита быта русинских горцев Закарпатья полезно посмотреть художественный фильм "Над Тиссой" режиссера Дмитрия Васильева киностудии "Мосфильм" 1958 года.

http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9D%D0% ... 1%8C%D0%BC)

Дмитрий Семушин - европейский обозреватель ИА REGNUM

Подробности: http://www.regnum.ru/news/polit/1804662 ... z32XyUMNy3
Любое использование материалов допускается только при наличии гиперссылки на ИА REGNUM

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Vengrija ir jos kaimynai - sienų problemos

Parašytas: 28 Vas 2015 00:56

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Почти 94 тыс. жителей Закарпатья получили гражданство Венгрии по упрощенной процедуре.

2015-02-27

Об этом заявил государственный секретарь Венгрии, ответственный за национальную политику в венгерском правительстве Арпад Янош Потапи.

По его оценкам, по данной процедуре Венгрия получила 670 тыс. новых граждан. А всего таких заявлений подали более 710 тыс. иностранцев.

«66% новых граждан Венгрии — из Трансильвании, 17% — из Воеводины, 14% — из Закарпатья», — сообщил Арпад Янош Потапи.

Поддержкой зарубежных венгров занимается фонд Габора Бетлена, который действует и на Закарпатье. На его деятельность в 2015 году в бюджете Венгрии предусмотрели 17,5 млрд форинтов.

УНИАН

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 23 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: