 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Šaltinis - http://www.google.com/url?sa=t&source=w ... ow&cad=rja
Greita peržiūra (su schemomis ir žemėlapiais)
http://www.google.com/url?sa=t&source=w ... 8Q&cad=rja
MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS
TEISĖS FAKULTETO
TARPTAUTINĖS TEISĖS KATEDRA
ALIONA GAIDAROVIČ
TARPTAUTINĖS TEISĖS PROGRAMOS MAGISTRANTŪROS DIENINIŲ STUDIJŲ TPT md 05-01 grupės studentė
KALININGRADO SRITIES TARPTAUTINĖ TEISINĖ PADĖTIS IR STATUSAS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas: dokt. Darius Sauliūnas
Konsultantė: Aušra Raišytė-Daukantienė
Vilnius, 2006
TURINYS
ĮVADAS ..........................................................................................................................................3
1. KALININGRADO SRITIES TERITORIJOS ISTORINĖ RAIDA IR TEISINIO STATUSO
KAITA.........................................................................................................................................9
1.1. Prūsų genčių nukariavimas ir Vokiečių ordino susikūrimas ............................................9
1.2. Napoleono karai ir Prūsijos imperijos susikūrimas ........................................................11
1.3. XX amžiaus karai – nuo Rytprūsių iki Kaliningrado srities...........................................11
2. BENDRA ANKLAVŲ IR JŲ TEISINIO STATUSO APŽVALGA ....................................15
2.1. Bendra anklavų apžvalga................................................................................................15
2.1.1. Centrinės valstybės ir anklavo santykiai .................................................................17
2.1.2 Anklavo ir jį supančios valstybės santykiai..............................................................18
2.1.3 Centrinės ir supančios valstybių santykiai bendrais klausimais...............................18
2.1.3 Centrinės ir supančios valstybių santykiai anklavo klausimais................................18
2.2. Anklavų teisinio statuso apžvalga ..................................................................................19
3. CENTRINĖS VALSTYBĖS – EKSKLAVO – SUPANČIŲ VALSTYBIŲ TRIKAMPIS IR
JO ĮTAKA EKSKLAVO TEISINAM STATUSUI. GALIMOS SUPANČIŲ VALSTYBIŲ
PRETENZIJOS EKSKLAVO ATŽVILGIU.............................................................................23
3.1. Sutartys nulėmusios Kaliningrado srities atsiradimą .....................................................23
3.1.1. Potsdamo konferencija ............................................................................................23
3.2. Galimos valstybių pretenzijos Kaliningrado srities atžvilgiu.........................................29
4. KALININGRADO STIRIES TARPTAUTINIS TEISINIS STATUSAS. GALIMOS
TEISINIO STATUSO PASIKEITIMO TENDENCIJOS. ........................................................40
4.1. Rusijos Federacijos ir Kaliningrado srities teisiniai santykiai .......................................40
4.2. Europos Sąjungos ir Kaliningrado srities teisiniai santykiai ..........................................45
4.3. Galimos Kaliningrado srities teisinio statuso pasikeitimo tendencijos ..........................49
IŠVADOS......................................................................................................................................52
PASIŪLYMAI IR REKOMENDACIJOS ....................................................................................54
SANTRAUKA ..............................................................................................................................55
SUMMARY ..................................................................................................................................56
LITERATŪROS SĄRAŠAS.........................................................................................................57
2
ĮVADAS
Temos aktualumas ir problematika.
Kaliningrado sritis nėra eilinis Rusijos Federacijos
regionas. Maskvos priklausomybėn jis pateko tik po Antrojo pasaulinio karo. Šis „Potsdamo
šleifas“, kaip Kaliningradą pavadino Raimundas Lopata1 , reiškiasi labai įvairiai, nors paprastai
pabrėžiama, kad oficialiai niekas šios priklausomybės nekvestionavo.
Lietuvos autoriai yra linkę teigti, kad Kaliningrado krašto klausimas neatsiejamas nuo
politinės srities ateities problemos, kadangi juridinė krašto priklausomybė Rusijos Federacijai
yra negalutinė ir terminuota (suvereno nėra, nes Potsdamo konferencijoje Kaliningrado sritis
buvo priskirta laikinam Sovietų Sąjungos administravimui iki būsimo taikos sureguliavimo) 2 .
Tuo tarpu Rusijos pozicija šiuo klausimu yra visiškai priešinga Lietuvos autorių išreiškiamai
nuomonei, kai 1990 metais tautininkų grupė pabrėžė, kad Potsdamo konferencijos metu
Kaliningrado sritis buvo priskirta Rusijos administravimui tik penkiasdešimčiai metų ir toks
sprendimas nebuvo patvirtintas tarptautiniu susitarimu, iš Rusijos pasigirdo balsai Lietuvai
siūlantys atiduoti kai kurias žemes, kaip, pavyzdžiui, Klaipėdą, nes jų užėmimas nebuvo teisėtas 3.
JAV mokslininkas Richard J. Krickus teigia, kad JAV pripažįsta Rusijos Kaliningrado
srities valdymą tik tai de facto, bet ne de jure 4 . Tokia valstybės pozicija remiasi tuo, kad 1945
metų Potsdamo susitarimu Kaliningrado sritis buvo perduota tik SSRS administravimui, būsimai
taikos konferencijai paliekant teisę galutiniai išspręsti visus teritorinius klausimus, nors svarbu
paminėti, kad taikos konferencijoje sąjungininkai pasižadėjo palaikyti krašto atžvilgiu reiškiamas SSRS pretenzijas.
Iš Potsdamo konferencijos medžiagos galima daryti išvadą, kad valstybės
sąjungininkės galutinės taikos konferencijos neplanavo atidėti neapibrėžtam laikui, kaip tik jos
buvo suinteresuotos ją surengti artimiausiu laikui, tačiau prasidėjęs Šaltasis karas ir pakibusi
geležinė uždangą, galutinius teritorinius klausimus atidėjo 45 metams. Tokiam požiūriui pritaria
ir kitas autorius dr. Darius Furmonavičius teigdamas, jog dabar yra pats tinkamiausias laikas
abejonėms dėl Rusijos buvimo Europos regione teisėtumo pareikšti 5 .
Kaliningrado srities priklausymas Rusijai visada kėlė ir kels Lietuvai rūpesčių, galima
sakyti tam tikra prasme šis kraštas stabdė Lietuvos integraciją į Europos Sąjungos bei kitas
Vakarų struktūras 6 .
Nors iš kitos pusės Kaliningrado srities egzistavimas kelia Lietuvos svarbą
1
Lopata R. Potsdamo šleifas – „Kaliningrado galvosūkio“ raktas? Politologija, 2003/4 (32), P. 117
Ten pat, P. 121
3
Pertti Joenniemi and Andrey Makarychev: Progress of border-making and border-breaking: The case of
Kaliningrad // Department of European Studies, Danish Institute for International Studies No. 7, 2004
4
Richard J. Krickus. The Kaliningrad question, Lanham, 2001, P. 67
5
Furmonavicius D. The liberation of the Königsberg/Kaliningrad region and the Northern territories/ Southern Kuril
Islands in comparative perspective, 6th Biennial Conference of ECSA-C, Victoria, B.C. Canada,2006.
6
Hermann A. Žvilgsnis į Kaliningrado srities ateitį // Naujasis židinys-aidai, Nr.5, 2005. P. 171
2
3
Rusijai bei Europos Sąjungai, kadangi Lietuva yra tranzito į Kaliningrado sritį šalis, be Lietuvos
sutikimo neįmanomi jokie Rusijos Federacijos ir Europos Sąjungos susitarimai.
Kalbant apie Kaliningrado srities tarptautinę teisinę padėtį, svarbu paminėti, kad
dažniausiai vartojamas anklavo terminas, tačiau lygiagrečiai su anklavo terminu yra vartojamas
ir eksklavo terminas. Eksklavas – tai teritorija, kuri būdama izoliuota nuo centrinės valstybės,
yra apsupta ne vienos, bet keleto valstybių. Ir, nors tokia teritorija nėra laikoma eksklavu kitų
šalių atžvilgiu, yra tokiu pripažįstama centrinės valstybės atžvilgiu. Nesvarbu kuris iš terminų
yra vartojamas kalbant apie atskirtas teritorijas, kadangi problemos kylančios iš atskirtos
teritorijos turėjimo, yra vienodos.Šiuo atveju Kaliningrado sritis yra geras pavyzdys
pavaizduojant terminų vartojimo dviprasmiškumą. Kaliningradas gali būti apibūdinamas kaip
eksklavas, kadangi yra dviejų – Lietuvos ir Lenkijos – valstybių apsuptyje. Iš kitos pusės,
minėtos šalys yra Europos Sąjungos dalimi, todėl Kaliningradas yra Europos Sąjungos anklavas.
Tokia išvada atrodytų visai logiška, kadangi asmenų judėjimas, tranzitas ir panašūs klausimai
priklauso Europos Sąjungos kompetencijai 7 . Taigi daugumoje atveju tas pats regionas yra
laikomas anklavu supančios valstybės atžvilgiu ir ekslavu centrinės valstybės atžvilgiu.
Kaliningradas yra geografinis Rusijos eksklavas, apsuptas svetimų valstybių ir atsidūręs
Baltijos jūros regione sparčiai vykstančių integracijos procesų kelyje. Užsienio apžvalgininkai
yra linkę į šiandieninę Lietuvą ir Rusiją žiūrėti kaip į demokratinių institutų plėtros išraišką,
atveriančią kelią postmoderniam dialogui. Toks dialogas turėtų remtis naujais politinės erdvės
organizavimo principais: sienų reikšmės mažėjimu bei jų funkcijų kokybiniu pakeitimu, pasienio
bendradarbiavimu bei tarptautiniu susiejamumu, siekiant likviduoti gretimų regionų skirtumus ir
didinti regioninių veikėjų tarpusavio priklausomybę. Šiais principais remiasi Europos Sąjungos
daugiapakopė valdymo logika ir jie yra skleidžiami Europos Sąjungos plėtros 8 .
Tačiau Lietuvoje požiūris į Lietuvos ir Rusijos santykius yra labai susijęs su nuolatine
valstybės saugumo problema. Nors Lietuvos pozicija Kaliningrado srities atžvilgiu yra aiški:
stengtis įrodyti, kad ši sritis nusipelno ypatingo tarptautinio dėmesio, leidžiančio regioną paversti
Vakarų ir Rytų ryšių plėtotės pavyzdžiu. Lietuva teikė humanitarinę pagalbą Kaliningradui,
aktyviai bendradarbiauja prekybos ir investicijų srityse.
Iš esmės Lietuva yra suinteresuota, kad Kaliningrado srityje būtų sukurta laisva
ekonominė zona. Lietuvos ir Kaliningrado srities prekybiniai santykiai sudaro 12% visų
prekybinių Rusijos ir Lietuvos santykių 9 . Remiantis Lietuvos ekspertų duomenimis prekių
7
Vinokurov E. Theory of Enclaves – Kaliningrad, 2005. P.11.
Lopata R. Potsdamo šleifas – „Kaliningrado galvosūkio“ raktas? Politologija, 2003/4 (32), P. 118-119
9
Lopata R. Sirutavicius V. Lithuania and the Kaliningrad Oblast: a Clearer Frame for Cooperation. - Lithuanian
Foreign Policy Review. Nr. 3. 1999.
8
4
apyvarta tarp Lietuvos ir Kaliningrado srities 1998 metais sudarė 150 mln., o 1999 metais – 200 mln. dolerių. 10
1990 metais buvo daug įvairių pasiūlymų susijusių su Kaliningrado srities ateitimi.
Kai kurie Lietuvos, Vokietijos bei Lenkijos politikai siekė pakeisti jau nusistovėjusias sienas, tačiau
tam nelemta buvo išsipildyti, jau vien dėl to, kad Lietuva ir Lenkija siekė narystės NATO, o tai
reiškia, kad neįmanomi jokie ginčai dėl teritorijų 11 . Tais pačiais metais Kaliningrado srityje
vykdyti sociologiniai tyrimai parodė, kad kaliningradiečių susidomėjimas Vokietijos kultūra ir
istorija auga, girdėjosi siūlymai grąžinti miestui jo buvusi Koenigsbergo pavadinimą 12 , nes jau
60 metų ši sritis yra vadinama Kaliningrado sritimi, kai kurie Lietuvos autoriai Koenigsbergo
prijungimą prie Sovietų Sąjungos vadina europinio masto tragedija 13.
Taigi Kaliningrado regionas nuo 2004 metų po Lietuvos ir Lenkijos priėmimo į Europos
Sąjungą yra Europos Sąjungos anklavas, faktiškai tai reiškia, kad regionas ekonomine ir
socialine prasme atsidūrė dvigubos priklausomybės padėtyje. Jis yra atskirtas nuo Rusijos
aukštais transporto tarifais bei kitomis kliūtimis, susijusiomis su Europos Sąjungos normomis –
griežtais ekologiniais reikalavimais, keliamais transporto priemonėms ir pan. Iš kitos pusės
Kaliningrado regionas yra įvairiais barjerais bei kliūtimis, tarp jų ir vizų režimu, izoliuotas nuo
Europos valstybių 14 . Dėl tokios padėties atsiranda pavojus, kad Kaliningrado srities ekonominis
išsivystymo lygis, palyginus su kitais Rusijos regionais bei kaimyninėmis valstybėmis blogės,
atitinkamai sumažės regiono investicinis patrauklumas, nes šiuo metu Kaliningrado srities
gyventojų vidutinis gyvenimo lygis yra 1,4 karto žemesnis nei kitose Rusijos regionuose. Todėl
galėtumėme daryti prielaidą, kad Europos Sąjungos ekspansija į Rytus privers prie nuolankumo
pripratusius kaliningradiečius kelti savo reikalavimus, o Rusijos politikai pagaliau atkreips
dėmesį į jų norus, nes kitaip, galima tikėtis didelių pokyčių, kaip antai, Kaliningrado srities
atsisakymas priklausyti Rusijai arba, jeigu Rusijoje stiprės demokratija, Kaliningrado sričiai bus
suteikta daugiau autonomijos ir tai patenkins gyventojus 15.
Pastaruoju metu tiek iš Rusijos piliečių pusės, tiek ir iš Europos Sąjungos valstybių narių
išgirstami nedrąsūs pasiūlymai Kaliningrado sritį prijungti prie Europos Sąjungos, kaip atskirą
regioną, visiškai neatplėšiant jo nuo Rusijos 16.
10
Kretinin G. The Russian-Lithuanian Relationship: the Regional aspect. - Lithuanian Foreign Policy Review. No.
2, 2000.
11
Безопасность и международное сотрудничество в поясе новых границ России Под ред. Л.Б.Вардомского и
С.В.Голунова. - М. - Волгоград: НОФМО, 2002, P. 345
12
Oldberg I. Kaliningrad: Russian exclave, European enclave. Scientific report, Swedish Defence Research Agency,
June 2001. P. 61.
13
Donskis L. http://www.politika.lt/index.php?cid=693&new_id=4985 , prisijungimo laikas 2005-10-29
14
Stepanov A. http://www.kaliningrad-online.ru/articles1/6105.html , prisijungimo laikas 2005-12-10
15
Hermann A. Žvilgsnis į Kaliningrado srities ateitį. // Naujasis židinys-aidai . Nr.5. 2005. P.171-172
16
Mikalajūnas V. “ES plėtra ir santykiai su Rusija”
http://66.249.93.104/search?q=cache:3yB ... clnk&cd=59 prisijungimo laikas 2006-06-05
5
Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą bei sąlygos besiklostančios po įstojimo nulėmė
Kaliningrado srities problemos paaštrėjimą, susijusį su vykstančiais integraciniais procesais,
todėl tik pastaraisiais metais padaugėjo literatūros nagrinėjančios regiono padėtį Europoje, tačiau
tai yra labiau politiniams, ekonominiams bei verslo klausimams nagrinėti skirta literatūra,
jaučiasi ryški teisinės literatūros stoka. Verta pastebėti, jog turima konferencijų, susitikimų bei
derybų šiam klausimui nagrinėti skirta medžiaga turi būti susisteminta ir išnagrinėta.
Mokslinės literatūros analizė. Nagrinėjant tiriamą sritį naudotasi Lithuanian Foreign Policy
Review, pirmu ir vieninteliu Lietuvoje leidžiamu anglišku žurnalu, skirtu užsienio politikos
klausimams nagrinėti. Tiriamam darbui buvo panaudoti 1998-2005 metų leidiniai, apžvelgiantys
Lietuvos ir Rusijos Federacijos santykius, skirti Kaliningrado srities problemoms nagrinėti, taip
pat Lietuvos autorių – R. Lopatos, V. Sirutavičiaus darbais. Apžvelgiant Kaliningrado srities
teisinio statuso ir padėties istorinę kaitą buvo pasitelkti Lietuvos istorikų – E.Gudavičiaus
(1999), B. Dundulio (1993), A. Kasparavičiaus, R. Jokimaičio(1998), M. Gelžinio(1996) darbai.
Plačiai remtasi užsienio autorių darbais L.B. Vardomskij ir S.V. Golunov (2002) 17 , V.
Romanov (1995) bei R. Minakova (2004) nagrinėjančias Kaliningrado srities statusą. E.
Vinokurovo darbu buvo remtasi nagrinėjant bendrus anklavų/eksklavų požymius ir teisinį
statusą. I. Oldberg (2001) 18 , S. Naumkin (2004), B. Vitunic (2003), S. Huisman (2002) P.
Joenniemi (1999, 2000) iš esmės apžvelgia ES ir Kaliningrado srities ekonominių politinių ir
teisinių santykių atsiradimą bei jų genezę. Raymond A. Smith (1992) yra bene vienintelis
autorius nagrinėjęs Kaliningrado srities tarptautinį statusą. Richard J. Krickus (2001) savo darbe
inter alia gilinasi ir į Kaliningrado srities tarptautinio statuso problemą. Panaudota įvairių
tarptautinių konferencijų bei užsienio šalių tyrimų institutų medžiaga: 1943 metų Teherano
konferencija, 1945 metų Potsdamo konferencija, 2006 metų šeštoji dvimetė konferencija
Europos Bendrijų studijų asociacija Kanadoje, Danų tarptautinių tyrimų instituto medžiaga,
Šlezvingo ir Holšteino pasaulio tyrimo instituto medžiaga.
Plačiai buvo naudotasi internetiniais puslapiais, vienas pagrindinių – oficialus
Kaliningrado srities administracijos internetinis puslapis, leidžiantis susipažinti su Kaliningrado
srities santvarka, teisiniais bei politiniais regiono aspektais.
Mokslinė problema – Kaliningrado srities tarptautinės padėties bei statuso apibrėžtumo
stoka.
17
Безопасность и международное сотрудничество в поясе новых границ России Под ред. Л.Б.Вардомского и
С.В.Голунова. - М. - Волгоград: НОФМО, 2002.
18
I. Oldberg Kaliningrad: Russian exclave, European enclave. Scientific report, Swedish Defence Research Agency,
2001
6
Darbo mokslinė hipotezė – išsiplėtus Europos Sąjungai Kaliningrado srities kaip
svarbaus regiono tarptautinio teisinio statuso neapibrėžtumo buvimas yra kliūtis, galinti turėti
įtakos Europos Sąjungos – Rusijos santykių plėtrai.
Darbo objektas - Kaliningrado srities tarptautinė teisinė padėtis ir statusas.
Darbo tikslas – išanalizuoti Kaliningrado srities tarptautinę teisinę padėtį ir statusą.
Darbo uždaviniai:
1.
Išanalizuoti Kaliningrado srities tarptautinio statuso pasikeitimus nuo susikūrimo iki
1945 metų Potsdamo konferencijos.
2.
Atlikti bendrą anklavų/eksklavų charakteristikos ir jų teisinio statuso apžvalgą.
3.
Išanalizuoti centrinės valstybės – eksklavo – supančių valstybių trikampį, susidariusį nuo
Potsdamo konferencijos iki 1990 metų Sutarties dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos
atžvilgiu bei jo įtaką eksklavo tarptautiniam teisiniam statusui bei galimas supančių
valstybių pretenzijas Kaliningrado srities atžvilgiu.
4.
Įvertinti Kaliningrado srities tarptautinį teisinį statusą naujame centrinės valstybės –
anklavo – supančios valstybės trikampyje po įvykusios Europos Sąjungos plėtros,
įvertinti galimas teisinio statuso pasikeitimo tendencijas.
Darbo metodai. Darbe taikomas mokslinės literatūros analizės, dokumentų analizės,
lyginamasis istorinis bei apibendrinimo metodai.
Mokslinės literatūros analizės metodu naudotasi nustatant mokslinės problemos ištyrimo
lygį bei nustatant apie tyrimo objektą turimas žinias.
Vadovaujantis dokumentų analizės metodu, susipažinta su daugybe praktinių problemų,
keliamų Rusijos Federacijos eksklavo egzistavimu tarp Europos Sąjungos valstybių teritorijų. Šis
metodas leidžia susipažinti su tyrimo objektui nagrinėti turima informacija, kuri yra patikima,
objektyvi bei kokybiška, nes dokumentai yra surašyti profesionaliai.
Lyginamuoju istoriniu metodu naudojamasi norint nustatyti Kaliningrado srities statuso
pasikeitimus, perėjimą iš Koenigsbergo prie Kaliningrado srities, šis metodas leidžia išsiaiškinti
vykusius pokyčius bei tų pokyčių priežastis, be to jis suteikia galimybę prognozuoti ateities
kitimo tendencijas ir suprasti problemos sprendimo būdus.
Apibendrinimo metodas naudotas analizuojant teoriją ir rašant tyrimo išvadas.
7
Pagrindinės darbe vartojamos sąvokos:
1.
Regionas – tai teritorija turinti tam tikrus bendrus bruožus (ūkinius, geografinius, kultūrinius) 19 .
2
Anklavas – tai valstybės teritorija iš visų pusių ribojama kitos valstybės ir nesusisiekianti
su savo šalies teritorija 20 .
3.
Eksklavas (pranc. exclave, nuo lot. ex- iš ir clavis – raktas) – atskira valstybės teritorija,
geografiškai izoliuota nuo pagrindinės valstybės teritorijos dalies ir apsupta kitų valstybių teritorijų 21 .
4.
Centrinė valstybė – tai valstybė-šeinininkė, kuriai priklauso anklavas/eksklavas ir kurios
teritorijos dalimi jis yra 22 .
5.
Supanti valstybė – tai valstybė, kurios apsuptyje yra anklavas/eksklavas, tačiau pastarasis
nėra jos teritorijos dalimi ir jai nepriklauso 23 .
19
Безопасность и международное сотрудничество в поясе новых границ России Под ред. Л.Б.Вардомского и
С.В.Голунова. - М. - Волгоград: НОФМО, 2002, P. 645
20
http://lt.wikipedia.org/wiki/Anklavas , prisijungimo laikas: 2005-12-10
21
http://noopolitika.paideia.ru/kaliningrad.phtml , prisijungimo laikas: 2005-12-10
22
Vinokurov E. Theory of Enclaves – Kaliningrad, 2005. P. 56
23
Ibid.
8
1. KALININGRADO SRITIES TERITORIJOS ISTORINĖ RAIDA IR TEISINIO
STATUSO KAITA
Pirmajame skyriuje nagrinėjamas dabartinės Kaliningrado srities teisinio statuso
pasikeitimas istorijos raidoje, reikšmingų įvykių krašto valdymo pasikeitimo kontekste
apžvelgiama ir krašto priklausomybės kaita, o kartu ir jo teisinio statuso pasikeitimai. Išskiriami
krašto teisinės padėties kaitos etapai, pradedant pirmais Vokietijos ordino prūsų genčių
nukariavimais ir pirmo politinio darinio – Ordinio valstybės sukūrimu iki Potsdamo
konferencijos ir Kaliningrado srities Europos žemėlapyje atsiradimo.
1.1. Prūsų genčių nukariavimas ir Vokiečių ordino susikūrimas
Dabartinė Kaliningrado srities teritorija turi seną ir labai turtingą istoriją. Ankstyvųjų
viduramžių laikais šioje teritorijoje gyveno prūsų gentys. Istorikai pažymi, kad, dėl savo
geografinės padėties, prūsų genčių apgyvendintos žemės visada kėlė kitų tautų ypatingą
susidomėjimą, kadangi žemės buvo tarsi vartai tarp Rytų ir Vakarų.
Galima būtų teigti, jog dabartinės Kaliningrado srities teisinio statuso pasikeitimo
užuomazgos atsirado jau pirmųjų Kryžiuočių ordino religinių išpuolių, kovojant su pagoniškais
Rytais, metu. Tikrasis karų pradžios leitmotyvas buvo didžiuliai laisvos žemės plotai plytintys
Rytų Europoje. 1228 metais Mozūrijos kunigaikštis kreipėsi į Ordiną pagalbos kovojant su
pagoniškomis prūsų gentimis, kurias jo pirmtakai nesėkmingai bandė nukariauti ir pakrikštyti jau
du šimtus metų. 1226 metais Šventos Romos imperijos imperatorius Fridrichas II išleido bulę,
kuria prūsų žemės buvo atiduotos Ordinui, nukariavus vietinius gyventojus šis dokumentas
turėjo būti teisiniu pagrindu žemei valdyti 24 . Keletui dešimčių metų praėjus po šio dokumento
išleidimo ir popiežiui Inocentui III paskelbus Kryžiaus žygį prieš prūsus, Ordinas pradėjo savo
grobuoniškų kėslų įgyvendinimą. Taigi XIII amžiaus pradžioje Ordinas pradėjo dėsningus
išpuolius prieš prūsus ir iki 1241 metų beveik visos prūsų gentys buvo nukariautos, o jų valdytos
žemės perėjo Ordino valdžion 25 .. Kurdamas riterių valstybę Ordino magistras (Kryžiuočių ordino
vadovas) buvo suinteresuotas, kad užkariautose pagonių žemėse būtų apgyvendinti vokiečių
kolonistai. Kolonistams, neskubėjusiems ir net bijojusiems kraustytis į nukariautas žemes,
magistras negailėjo pažadų, suteikdavo dideles lengvatas bei apsaugą. Atvykusiems valstiečiams
buvo suteikiama žemė bei gyvuliai. Tačiau didžiausias dėmesys skirtas miestiečiams, jie gavo
plačias teises ir nepriklausomumą. Visa tai turėjo lemiamos reikšmės Prūsijos apgyvendinimui.
Taigi galingas Vokiečių ordinas nukariavęs pagoniškas gentis sukūrė stiprią teritorinę
24
Smith Raymond A. The status of the Kaliningrad oblast under international law - Lituanus, 1992, No.1. P. 4
Gudavičius E. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų – T.1 – Vilnius, 1999. P. 43
25
9
organizaciją 26 . Užėmęs šį kraštą, Vokiečių ordinas nepasitenkino vien valdymo formos
pakeitimu ir valdančiųjų sluoksnio sunaikinimu. Ypač per sukilimus daugelis prūsų buvo
išžudyti, likusieji buvo priversti priimti naują tikėjimą daugelis prarado laisvę. Juos Ordinas
pajungė kaip pigią darbo jėgą. Visas teises teturėjo tik Ordino kariai ir nauji ateiviai iš
Vokietijos. Išlikę prūsai gyveno teisiškai suvaržyti, nuo kitų gyventojų atskirtuose kaimuose.
Vienintelė galimybė prūsams išvengti tokio degradavimo buvo vokiečių kalbos ir kultūros
priėmimas. Šį kelią pasirinko prūsų diduomenės likučiai 27 .
Kadangi Ordinas buvo labai ryžtingai nusiteikęs skleisti Dievo žodį ir tuo prisidengdamas
nukariauti vis platesnes Rytų Europos teritorijas, jis neišvengiamai turėjo susidurti su stipriu
pasipriešinimu iš Lietuvos žemių pusės. Taip prasidėjo dėsningi ir alinantys Lietuvos ir Ordino
karai, kuriuos vainikavo 1410 metais sąjungininkų laimėtas Žalgirio mūšis. Lenkų kronininkas J.
Dlugošas nurodo, kad 1410 metais Vytauto karinės jėgos buvo užėmusios vadinamąją Žemutinę
Prūsiją su Karaliaučiumi, jis iš tikrųjų domėjosi Koenigsbergo sritimi 28 . Tačiau nugalėtojai
nepareikalavo šios srities, o pasirašė Torūnės taikos sutartį, pagal kurią Ordinas privalėjo
atsisakyti Žemaitijos ir sumokėti baudą 29 . Nors Ordino šaltiniai teigia, kad Vytautas reikalavęs
ordino žemių tai 20, tai 30, tai 40 mylių gilyn. Remdamasis Šešupės linija, kuri 1398 metais
nustatyta Ordino valdų ir Lietuvos siena, jis praktiškai siekė Ordino valstybės likvidavimo 30 .
Anot M. Gelžinio, 1520 metų sausio 1 dieną Ordinas pradėjo paskutinį karą prieš
Lenkiją, kuris buvo pralaimėtas ir 1525 metais Krokuvoje buvo pasirašyta taika. Didysis
magistras Albertas, atsiklaupęs prieš Lenkijos-Lietuvos karalių Žygimantą II priėmė iš karaliaus
Prūsiją leno teise ir prisiekė jam lenininko ištikimybę 31 . Taip baigėsi Ordinas ir savarankiška jo
užsienio politika. Taigi 1525 metais vietoje Ordino atsiranda naujas valstybinis darinys –
Prūsijos hercogystė, vadovaujama hercogo Alberto, kurią su Lenkija siejo vasaliteto santykiai.
Tokia, leno teise valdoma, Prūsijos hercogystė negalėjo užsiimti jokia užsienio politika, ji tebuvo
Lenkijos dalimi.
Fridrichui Vilhelmui pradėjus vadovauti Rytų Prūsijai buvo atsikratyta priklausomybės
nuo Lenkijos vadovavimo bei įkurta nauja Brandenburgo ir Prūsijos jungtinė valstybė su sostine
Berlyne. Vėliau 1701 metais Fridrichas Pirmasis pasiskelbė esąs Prūsijos karalius, valdovo
pasiskelbimas karaliumi žymiai pakėlė visos valstybės tarptautinį prestižą. Tačiau jau valdant
Fridrichui Vilhelmui II Prūsija praranda savo kaip pirmaujančios žemės statusą Vokietijos viduje.
26
Ten pat
A. Hermann Žvilgsnis į Kaliningrado srities ateitį.// Naujasis židinys-aidai. 2005, Nr.5. P.171-172
28
Dundulis B. Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV amžiuje – Vilniaus Mokslo ir Enciklopedijų
leidykla, 1993. P.44-45.
29
Smith Raymond A. The status of the Kaliningrad oblast under international law - Lituanus, No.1. 1992. P. 4
30
Gelžinis M. Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva – Vilnius, 1996. P. 181-183
31
Ten pat. P. 143-144
27
10
1.2. Napoleono karai ir Prūsijos imperijos susikūrimas
XIX amžiaus pradžioje, Napoleonui užėmus sostą, Rytų Prūsija tapo karinių veiksmų
arena bei dalinimų objektu. 1807 metais tarp Napoleono ir Aleksandro I buvo pasirašyta Tilžės
taika, kuria remiantis Prūsija prarado pusė savo gyventojų ir žemių. Tačiau Aleksandras I
nepritarė Napoleono I siūlymui visiškai sunaikinti Prūsiją 32 .
Neatsižvelgiant į visus teritorijos apkarpymus ir karo grėsmes, Prūsijos valstybės
išsivystymo lygis buvo pakankamai aukštas, karaliaus ediktu panaikinta valstiečių
priklausomybė bajorams, pastariesiems panaikintos žemės privilegijos. Miestiečiams suteikta
teisė pirkti ir parduoti žemę, įvykdyta miesto reforma, reiškianti, kad svarbiausi miesto
gyvenimo klausimai bus sprendžiami išrinktų institucijų, buvo įkurtas mieto seimas ir
magistratas. 1850 metais Prūsijos karalius Vilhelmas IV įvedė pirmąją Prūsijos istorijoje konstituciją.
Vienas svarbiausių XIX amžiaus įvykių Prūsijos istorijoje yra Vokietijos suvienijimas.
Labiausiai prie Vokietijos suvienijimo, kaip žinia, prisidėjo Otto fon Bismark ir Vilhelmas I,
pastarasis 1871 metais tapo pirmuoju suvienytos Vokietijos imperatoriumi. Buvo sukurta
federacinė valstybė, kurioje atskiri kunigaikščiai buvo pakankamai nepriklausomi. Imperijoje
politiškai dominavo Prūsija. Antroje XIX amžiaus pusėje buvo įvykdytos svarbios reformos:
bendrų visai imperijai įstatymų pagrindu įkurti teismai, suformuotas bendras diplomatinis
korpusas, įvesti bendri pinigai, įkurtas bendras imperijos bankas. Po 1871 metų Rytų Prūsija
išlaikė tam tikrą nepriklausomumo dalį: Vokietijos imperatorius buvo laikomas Prūsijos
karaliumi, o Koenigsbergas (Karaliaučius) – Rytų Prūsijos provincijos centru. Vokietijos
Kancleris tuo pat metu buvo Prūsijos ministru.
1.3. XX amžiaus karai – nuo Rytprūsių iki Kaliningrado srities
Pirmojo pasaulinio karo metais Rytų Prūsija tapo karinių veiksmų teatru. Šį karą
Vokietija pralaimėjo. 1919 m. birželio 28d. pasirašyta Versalio taika apkarpė Vokietijos teritoriją
iš Rytų ir Vakarų. Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusios valstybės nusprendė sukurti „stiprią
Lenkijos valstybę“ 33 . Todėl daugumą Lenkijos žemių, Prūsijos užgrobtų XVIII amžiaus
pabaigoje, perėmė atgimusi Lenkijos valstybė 34 . Be to, Vokietija neteko dalies Prūsijos ir
Poznanės provincijos, iš kurių buvo suformuotas „Dancigo koridorius“, Lenkijai užtikrinantis
išėjimą prie jūros. Didelį Rytprūsių uostą – Dancigą sąjunginės valstybės panoro palikti Tautų
Lygos kontrolei. Tokiu būdu padalinus Vokietijos imperiją Rytų Prūsija tapo kitų valstybių
apsuptu Vokietijos anklavu (žr. 1 pav.).
32
Машкин. М. Н. Внешняя политика России XIX и начала XX в - Серия 1, т. 3, М., 1963, C. 631-650
История Германии http://www.dw-world.de/dw/article/0,214 ... 76,00.html puslapis žiūrėtas 2006-09-16
34
Kasparavičius A., Jokimaitis R. Naujausiųjų laikų istorija - Kronta, 1998. P. 10
33
11. Šaltinis: Kasparavičius A., Jokimaitis R. Naujausiųjų laikų istorija – Kronta, 1998. P. 10
1 pav. Europa po Pirmojo pasaulinio karo
1939 metais rugpjūčio 23 d. SSRS ir Vokietijai pasirašė nepuolimo sutartį, pagal kurią
įsipareigojo nepulti viena kitos ir nedalyvauti jokiose susitarimuose, kurie būtų nukreipti prieš
kitą susitariančiąją šalį. Sudarius tokią sutartį Hitleris galėjo nebijoti karo dviem frontais. Todėl
jau 1939 rugsėjo 1 d. Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lenkiją. Tai buvo Antrojo pasaulinio karo pradžia.
1945 metų vasario pradžioje Kryme (Jaltoje) susitiko SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos
vadovai, buvo susitarta dėl okupacijos zonų atribojimo. Konferencijoje buvo svarstytas Lenkijos
sienų klausimas. Didžioji Britanija ir JAV sutiko su jos rytinių žemių prijungimu prie SSRS.
Tačiau siekiant kompensuoti Lenkijos prarastas žemes jai turėjo atitekti didžioji dalis iš
Vokietijos atimtų Rytprūsių žemių 35 .
Trečioji arba Potsdamo SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos konferencija vyko 1945
metais liepos – rugpjūčio mėnesiais. Buvo nustatytos Lenkijos vakarines sienos, išsidėsčiusios
palei Oderio ir Neisės upes. JAV Nacionalinių archyvų Antro pasaulinio karo konferencijų
medžiaga pateikia duomenų, kad Potsdamo konferencijos metu Stalino buvo išplatinti
dokumentas kurio patvirtinimu būtų išspręstas galutinis teritorijų padalinimo klausimas. Stalino
pateiktu dokumentu siekta išplėsti SSRS ribas taip, kad jos apimtų šiaurinę Rytprūsių dalį kartu
su Koenigsbergu 36 . Taigi 1945 metais Rytprūsių teritorijos dalis buvo inkorporuotą į SSRS.
Brian Vitunic pažymi, kad tuo pat metu dalis teritorijoje nuo seno gyvenusių vokiečių arba patys
35
Ten pat. P. 175
http://www.state.gov/r/pa/ei/bg/4142.htm prisijungimo laikas 2005-03-23
36
12
pasitraukė iš SSRS dalimi tapusios teritorijos, arba buvo priverstinai iš jos deportuoti 37 . Į
išvykusių ar deportuotų asmenų vietą buvo atkelti žmonės iš kitų Sovietinių respublikų, taip
buvo siekiama rusifikuoti kraštą. 1946 metais keletą šimtmečių Koenigsbergo pavadinimu
žinomas miestas tapo Kaliningradu, o visos aplinkinės teritorijos atitinkamai Kaliningrado sritimi.
Kaliningrado srities teritorijos istorinę raidą bei teisinio statuso kaitą schematiškai galima būtų pavaizduoti taip:
1. Ordino valstybės susikūrimas
2.Priklausoma Prūsijos hercogystė
3.Prūsijos karalystės susikūrimas
4. Vokietijos imperija
5. Rytų Prūsija – Vokietijos anklavas.
6. Potsdamo konferencija
Šaltinis: sukurta autoriaus.
2 pav. Kaliningrado srities teisinio statuso pasikeitimo etapai.
Pateikta schema parodo, kad Kaliningrado srities teisinio statuso pasikeitimą skaičiuojant
nuo Vokiečių ordino užkariavimų laikų iki nūdienos galima suskirstyti į šešis etapus.
Pirmasis etapas – tai Vokiečių ordino ekspansija, lėmusi prūsų genčių nukariavimą bei Ordino valstybės susikūrimą.
Antrasis – Prūsijos hercogystės įkūrimas, tai vietoje Ordino atsiradęs naujas
valstybinis darinys, iš dalies praradęs savo nepriklausomybę, kadangi buvo susijęs su Lenkiją
vasaliteto santykiais.
Trečiasis etapas – Lenkijos valdymo atsikratymas pasireiškęs Prūsijos
karalystės susikūrimu.
Ketvirtasis etapas – Vokietijos imperijos susikūrimas, kurioje Prūsijos
žemei priklausė dominuojantis vaidmuo. Rytų Prūsija išlaikė nepriklausomumą, apie tai galima
spręsti iš to, kad Vokietijos imperatorius buvo laikomas Prūsijos karaliumi, o Vokietijos
Kancleris tuo pat metu buvo Prūsijos ministru.
Penktasis etapas – po Pirmojo pasaulinio karo
Šeštasis etapas – Antras pasaulinis karas.
37
Vitunic B. Enclave To Exclave: Kaliningrad Between Russia And The European Union – Columbia University,
2005. P. 2
13
įvykęs Europos žemėlapio pasikeitimas, kai atgimusiai Lenkijos valstybei atiteko dalis Prūsijos
žemių, tuo tarpu likusi Prūsijos dalis buvo atskirta nuo Vokietijos (1 pav.).
Dėl savo nepalankios geopolitinės padėties dabartinė Kaliningrado
srities teritorija visąlaik būdavo įtraukta į stiprių besipriešinančių jėgų kovą ir praktiškai visada
buvo dalybų objektu. Taip nutiko Teherano konferencijos metu, kai SSRS delegacijai vadovavęs
Stalinas Rytų Prūsijos žemėlapyje nubrėžęs raudoną liniją, atskiriančią teritorijos dalį kuri
praktiškai atspindėjo dabartinės Kaliningrado srities ribas, siekė ją priskirti SSRS. Potsdamo
konferencijos metu kitoms sąjunginėms valstybėms sutikus, dabartinės Kaliningrado srities
teritorija buvo atiduota SSRS administravimui, tačiau jos nebuvo leista inkorporuoti į SSRS.
Reikia pripažinti, kad savo įsipareigojimams SSRS nusižengė, teritoriją įjungdama į savo neaprėpiamus plotus.
Visai logiška, atrodytų, prielaida, jog 1919 metais Versalio sutartimi Lietuvai atidavus
žadėtą Mažosios Lietuvos teritoriją iki Karaliaučiaus 38 , o Lenkijai Dancigo (Gdansko) uostą,
būtų panaikintas susidaręs Vokietijos anklavas. Tikėtina, kad toks teritorijų po Pirmojo
pasaulinio karo padalinimas būtų užkirtęs kelią Vokietijos anklavui susidaryti ir įvisai tikėtina ir
tai, kad vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, nebūtų sudaręs sąlygų susiformuoti Kaliningrado
sričiai. Karą pralaimėjusiai Vokietijai priklaususioje Rytų Prūsijos teritorijos dalyje nubrėžti
liniją ir reikalauti teritorijos dalies inkorporavimo SSRS delegacijai buvo lengviau, negu tuo
atveju jeigu teritorijos būtų buvusios padalintos tarp Lietuvos ir Lenkijos dar po Pirmojo
pasaulinio karo, kadangi nebūtų priežasties dėl kurios iš Lietuvos ir Lenkijos reikėtų atimti
Versalio taikos sutartimi suteiktas teritorijas. Be to, reikia atsiminti, kad nustatant naujas
Vokietijos sienas kaip pagrindas bus paimtos iki 1937 metų gruodžio 31d. galiojusios sienos.
Tačiau istorijos eiga nulėmė, kad Rytų Prūsijos teritorijoje susidaręs Vokietijos anklavas
įeitų į Rusijos Federacijos sudėtį. Antrame šio darbo skyriuje yra aptariami bendri anklavams
būdingi požymiai bei bendras anklavų teisinis statusas, o trečiame skyriuje nagrinėjama
Kaliningrado srities teisinė padėtis.
38
Gelžinis M. Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva – Vilnius, 1996. P. 312-314
14
2. BENDRA ANKLAVŲ IR JŲ TEISINIO STATUSO APŽVALGA
Prieš pradedant nagrinėti anklavų teisinį statusą iš pradžių pabandysime išsiaiškinti
pagrindinius anklavų bruožus arba tiksliau ypatumus, atsirandančius dėl teritorijos atskyrimo nuo
centrinės valstybės, tai padės nustatyti kuo anklavas skiriasi nuo kitų politinių darinių – valstybių
ir kokie yra jo ypatumai palyginus su valstybėmis. Apibrėžus pagrindinius anklavo ypatumus
pereisime prie anklavų teisinio statuso apžvalgos.
2.1. Bendra anklavų apžvalga
Mokslininkai anklavą apibrėžia kaip šalies teritoriją iš visų pusių apsupta kitos šalies
teritorija 39 .Toks anklavo apibrėžimas išskiria du aspektus: geografinį ir teisinį. Geografiniu
požiūriu tai vienos valstybės teritorija esanti kitos valstybės teritorijos apsuptyje. Teisinis
aspektas pasireiškia vienos valstybės suverenių galių įgyvendinimu atskirtoje nuo jos teritorijos
dalyje, esančioje kitos valstybės teritorijos apsuptyje. Siekiant apibūdinti anklavus yra įvedamos
dar dvi sąvokos: centrinė valstybė – tai valstybė, kuriai priklauso pats anklavas ir kuri jo
atžvilgiu įgyvendina suverenitetą bei anklavą supanti valstybė – tai valstybė, kurios teritorijoje
yra įsikūręs anklavas, tačiau šiai valstybei anklavas nepriklauso. Taigi suverenitetas yra
pagrindinis kriterijus apsprendžiantis kuriai valstybei priklauso anklavas 40 . Todėl teritorijos
valdomos tarptautinių organizacijų negali būti priskiriamos prie anklavų, kaip, pavyzdžiui, įvyko
su Bosnijos ir Hercogovinos bei Kosovo teritorijomis. Nors Jungtinių Tautų Organizacija ir
administravo saugumo zonas, tačiau vargu ar būtų galima kalbėti apie suvereniteto perleidimą.
E. Vinokurov pažymi, kad lygiagrečiai su anklavo terminu yra naudojamas ir eksklavo
terminas 41 . Eksklavas – tai teritorija, kuri būdama izoliuota nuo centrinės valstybės, yra apsupta
ne vienos, bet keleto valstybių. Ir, nors tokia teritorija nėra laikoma eksklavu kitų šalių atžvilgiu,
yra tokiu pripažįstama centrinės valstybės atžvilgiu. Nesvarbu kuris iš terminų yra vartojamas
kalbant apie atskirtas teritorijas, kadangi problemos kylančios iš atskirtos teritorijos turėjimo, yra
vienodos. Kaip pavyzdys gali būti pateikiama Kaliningrado situacija. Kaliningradas gali būti
apibūdinamas kaip eksklavas, kadangi yra dviejų – Lietuvos ir Lenkijos – valstybių apsuptyje. Iš
kitos pusės, minėtos šalys yra Europos Sąjungos dalimi, todėl Kaliningradas yra Europos
Sąjungos anklavas. Tokia išvada atrodytų visai logiška, kadangi asmenų judėjimas, tranzitas ir
panašūs klausimai priklauso Europos Sąjungos kompetencijai 42 . Taigi daugumoje atveju tas pats
regionas yra laikomas anklavu supančios valstybės atžvilgiu ir ekslavu centrinės valstybės
atžvilgiu.
39
Vinokurov E. Theory of Enclaves – Kaliningrad, 2005. P. 39-48
Ibid. P 10
41
Ibid. P. 12
42
Ibid. P. 11
40
15
Būdamas atskirtas nuo centrinės valstybės anklavas gali suponuoti daug problemų, kai
kurie autoriai anklavus lygina su ugnikalniais skirtingose veikimo stadijose: vieni jų veikiantys ir
sukuriantys daugybę problemų, o kiti – pasyvūs 43 .
Mokslininkė, Susanne Nies savo darbuose nagrinėjanti anklavus išskiria keturias bendras
anklavų problemas 44 :
•
Susisiekimas.
•
Valdymas. Klasikinės vidaus politikos sritys, tokios kaip transportas, paštas, medicinos
paslaugos arba mokslas dažnai patenka į užsienio politikos barą jau vien tik dėl to, kad tos sritys
yra taikomos anklavo atžvilgiu. Centrinės valstybės vyriausybė ne visada iki galo suvokia
atskirtos teritorijos problemas. Taigi anklavo viduje su minėtomis sritimis yra susiduriama
užsienio politikos lygmenyje. Todėl išlieka nuolatinė baimė prarasti anklavą, o tai dar labiau
apsunkina jo valdymą.
•
Teisinės, politinės bei ekonominės padėties neapibrėžtumą, taip pat ir tranzito
maršrutus S. Nies nurodo kaip faktorius turinčius įtakos ekonominės anklavo padėties
sudėtingumui. Taip pat išlieka prekybos srautų nutekėjimo iš centrinės valstybės į anklavą
supančią valstybę fenomeno tikimybė. Tai gali turėti įtakos saitams tarp anklavo ir centrinės
valstybės susilpnėjimui.
•
Kultūriniai faktoriai. Anot S. Nies būsimų anklavo perspektyvų neapibrėžtumas lemia
žemą imigraciją ir aukštą migraciją.
Anklavai nėra teritoriniai junginiai egzistuojantys vakuume, kaip ir bet kuris kitas
teritorinis organizacinis junginys, pavyzdžiui, valstybė jie yra įtraukti į jėgų pasaulį dažnai
turinčių priešingų interesų. Kalbant apie anklavus dvi pagrindinės jėgos yra svarbiausios, tai
centrinė valstybė ir anklavą supanti valstybė. Šios dvi šalys ir pats anklavas sudaro centrinės
valstybės – anklavo – supančios valstybės trikampį (žr. 3 pav.).
Anklavas
Centrinė
valstybė
Šaltinis: Vinokurov E. Theory of Enclaves – Kaliningrad, 2005. P. 56
3 pav. Centrinės valstybės – anklavo – supančios valstybės trikampis
Supanti
valstybė
43
Nies, Susanne Les enclaves - volcans eteints ou en activite [The Enclaves – Still or Active Vulcanos], Conesa
Pierre (dir.) La securite internationale sans les Etats, Revue internationale et strategique, 2003, No. 49.
44
Ibid. P. 116-120.
16
Paveikslas pavaizduoja keturis tarp teritorinių junginių atsirandančius santykius. Pirmasis
santykis – tai centrinės valstybės ir anklavo santykiai, antrasis – anklavo ir jį supančios
valstybės, trečiasis – centrinės ir supančios valstybių santykiai bendrais klausimais, ketvirtasis
susidarantis santykis – tai centrinės ir supančios valstybių santykiai anklavo klausimais, tačiau
šie santykiai vyksta paritetiniais pagrindais. Trumpai apibrėšime visus keturis susidarančius
santykius.
2.1.1. Centrinės valstybės ir anklavo santykiai
Faktas, kad šie santykiai yra svarbiausi santykiai žiūrint iš anklavo pozicijų, yra
akivaizdus, kadangi dažniausiai būtent jie turi didžiausios įtakos anklavo vidiniam gyvenimui.
Logiška, kad anklavui esant centrinės valstybės teritorijos dalimi jo teritorijoje galioja centrinės
valstybės teisinė ir politinė sistemos. Atitinkamai į centrinės valstybės reguliavimo sferą patenka
anklavo politinio ir ekonominio režimų nustatymas. Kalbant apie ekonominį režimą būtent
centrinės valstybės kompetencijai priklauso klausimo dėl anklavo specialaus ekonominio režimo,
atsižvelgiant į pastarojo specifiką, nustatymas. Politiniu ir teisiniu požiūriu centrinei valstybei
yra svarbus anklavo atžvilgiu vykdomo suvereniteto klausimas. Šis klausimas turi reikšmės
kalbant apie centrinės valstybės anklave įgyvendinamą politiką. Antai, tiesioginis valdymas ir
kai kurie demokratijos ribojimai gali atsitikti centrinei valstybei stengiantis įgyvendinti visišką
suverenitetą anklavo atžvilgiu 45 .
Kalbant apie centrinės valstybės ir anklavo santykius galima būti išskirti negatyvius ir
pozityvius veiksnius turinčius įtakos centrinei valstybei pripažinti svarbesnį anklavo vaidmenį,
negu pastarasis būtų turėjęs atsižvelgiant vien tik į jo teritoriją ir gyventojus. Negatyvus
veiksnys, pasireiškiantis padidintu centrinės valstybės anklavo vidaus gyvenimo reguliavimu, -
dažniausia centrinės valstybės vyriausybė yra susirūpinusi dėl galimo anklavo atsiskyrimo, todėl
ji siekia griežčiau reguliuoti klausimus susijusius su anklavo valdymu. Antra, dėl tam tikrų
strateginių, karinių bei geopolitinių sumetimų anklavo vaidmuo centrinėje valstybėje yra itin
reikšmingas – tai pozityvus veiksnys. Dėl šių susijusių veiksnių centrinės valstybės vyriausybė
yra pasiruošusi tam tikrais aspektais nusileisti, pavyzdžiui, gali suteikti anklavui ekonomines
privilegijas apie kurių suteikimas kitiems centrinės valstybės regionams yra neįmanomas arba
suteikti anklavui daugiau autonomijos. Toks centrinės valstybės geranoriškumas yra nulemtas jos
noro išlaikyti anklavą savo viduje bei naudotis tais strateginiais privalumais, kuriuos centrinei
valstybei suteikia anklavo turėjimas 46 .
45
Vinokurov E. Theory of Enclaves – Kaliningrad, 2005. P. 56
Ibid. P. 57
46
17
Taigi svarbiausias vaidmuo tenka būtent centrinei valstybei, jos strategijai ir taktikai
atskirtos teritorijos atžvilgiu 47 .
2.1.2 Anklavo ir jį supančios valstybės santykiai
Kaip matyti centrinė valstybė anklavo atžvilgiu turi sprendžiamąją galią.
Taigi jeigu centrinė valstybė turi sprendžiamąją galią anklavo atžvilgiu, tai jį supanti
valstybė yra pagrindinis veiksnys, darantis didelę įtaką anklavo reikalams. Tokia įtaka gali būti
daroma aktyviai ir sąmoningai ir atvirkščiai – pasyviai ir nesąmoningai 48. Negalima paneigti
galimybės, kad supanti valstybė sieks daryti įtaką anklavui, kadangi pastarasis yra jos politinių ir
ekonominių interesų sferoje. Tačiau supančios valstybės galimybės tą padaryti yra apribotos –
anklavo atžvilgiu yra vykdomas kitos valstybės suverenitetas, todėl anklavas visada gali tikėtis
tos valstybės apsaugos. Bet kokiu atveju anklavas yra vienos valstybės teritorijos dalis esanti
kitos valstybės apsuptyje, dėl tokios savo geopolitinės padėties jis gali tapti karinių ir strateginių
nesutarimų objektu 49 . Be to, anklavas gali lemti ir kai kurių ekonominių problemų atsiradimą,
pasireiškiančių dėl teisinės sistemos skirtumų. Svarbu ir tai, kad tiek anklavą supanti valstybė,
tiek ir centrinė valstybė turi papildomų išlaidų, susijusių su tinkamu anklavo ir supančios
valstybės sienų režimo palaikymu.
Nesvarbu koks bebūtų supančios valstybės požiūris į anklavą neutralus ar palankus, ši
valstybė bet kokių atveju jam darys didelę politinę ir ekonominę įtaką jau vien dėl buvimo jos
apsuptyje fakto 50 .
2.1.3 Centrinės ir supančios valstybių santykiai bendrais klausimais
Anklavo gerovė ir tvarkos palaikymas yra tiesiogiai susiję su centrinės ir supančios
valstybių tarpusavio santykiais. Jeigu santykiai tarp pastarųjų valstybių, nesvarbu dėl kokių
priežasčių, yra paženklinti nedraugiškumo žyme, tai visai tikėtina, kad tokia padėtis turės
neigiamos įtakos anklavui. Iš kitos pusės abiejų šalių nusiteikimas geranoriškam ir
konstruktyviam bendravimui sukuria pozityvius politinius rėmus anklavo egzistavimui 51 .
2.1.3 Centrinės ir supančios valstybių santykiai anklavo klausimais
Šie santykiai galbūt nėra tokie akivaizdūs kaip aukščiau minėtieji, tačiau jie yra
išskirtiniai ir itin svarbūs. Centrinės ir supančios valstybės santykiai anklavo klausimais
47
Lopata R. Rusijos Federacijos Kaliningrado srities geopolitinė transformacija: habilitacijos procedurai teikiamų
mokslo darbų apžvalga: socialiniai mokslai: politikos mokslai / Vilnius, 2006. P. 7.
48
Vinokurov E. Theory of Enclaves – Kaliningrad, 2005. P. 58
49
Ibid. P. 57
50
Ibid. P. 62
51
Ibid. P. 58
18
pavaizduoti dviguba strėle (žr.3 pav.) 52 . Taip yra todėl, kad, pirmiausia, tarp centrinės ir
supančios valstybės susiklostantys santykiai susiję su ypatingais klausimais, atsirandančiais dėl
anklavo egzistavimo ir turinčiais reikšmingos įtakos pastarajam. Ir atvirkščiai anklavo buvimas
daro žymią įtaką santykiams tarp valstybių. Reikia pripažinti, kad anklavo daroma įtaka
centrinės ir supančios valstybių santykių atžvilgiu dažniausiai būna neigiama ir tik labai retais
atvejais teigiama. Jeigu tarp centrinės ir supančios valstybių yra neišspręstų teritorinių pretenzijų
anklavo atžvilgiu bendri minėtų valstybių santykiai gali žymiai pablogėti ir galiausiai netgi lemti
karinį konfliktą.
Faktas, kad ne tik centrinės ir supančios valstybės santykiai turi įtakos anklavui, bet ir tai,
kad anklavas (vien jo egzistavimas, jo poreikiai) savo ruožtu gali paveikti pastarųjų valstybių
santykius yra reikšmingas nagrinėjant aklavo ypatumus 53 . Pirmiausia, anklavo sienų nustatymo
klausimas, kuris gali užtrukti nevieną dešimtmetį. Sekantis probleminis klausimas – priėjimas,
kuo centrinei valstybei yra sunkiau prieiti prie anklavo, tuo sudėtingesnis darosi jo valdymas ir
administravimas 54 . Tai savo ruožtu išsilieja į kai kuriuos saugumo klausimus, kaip antai,
imigracija, kontrabanda, aplinkos tarša ir pan. Galima teigti, kad anklavams nacionalinės
politikos skiriamas dėmesys yra neproporcingai didelis jų teritorijos ir gyventojų skaičiaus
atžvilgiu. Tam tikra prasme tokia pati nuostata galioja ir supančios valstybės išorinės politikos
klausimams, kadangi anklavo egzistavimas prie jos teritorijos sienų reikalauja papildomų
biudžeto išlaidų, nuolatinių programų ir strategijų kūrimo siekiant užtikrinti savo interesus 55 .
2.2. Anklavų teisinio statuso apžvalga
Pateikus anklavų bendrus požymius bei išsiaiškinus kokios jėgos dalyvauja formuojant ir
reguliuojat anklavo gyvenimą galima kalbėti apie anklavų teisinį statusą.
Pirmasis anklavų teisinio statuso analizę atlikęs mokslininkas buvo Pierre Raton.
Pagrindinė P. Raton analizės dalis yra skirta anklavo teisinės prigimties ir jo teisinio statuso
nagrinėjimui.
Anklavo ir centrinės valstybės santykiai priklauso nuo pastarosios teisinės sistemos
ypatumų. Anklavo gyventojai yra centrinės valstybės piliečiai. Centrinės valstybės teisinė tvarka
galioja ir anklavui. Nors anklavo padėtis, tiesioginio ryšio su centrine valstybe nebuvimas,
suponuoja ypatingų įstatymų sukūrimą arba valstybės pagrindinėje teritorijoje esančių įstatymų
pritaikymą anklavui. Būtinų įstatymų sukūrimas galimas išleidžiant nacionalinius teisės aktus,
tokia įstatymų leidyba niekuo nesiskiria nuo kitiems šalies regionams skirtų įstatymų leidybos
procedūros. Tačiau dažniausiai, atsižvelgiant į anklavo specifinę padėtį, klausimus, kuriuos būtų
52
Ibid. P. 57
Ibid. P. 64
54
Ibid. P. 178
55
Ibid. P. 58
53
19
galima sureguliuojami išleidžiant nacionalinį įstatymą anklavo atžvilgiu gali būti sureguliuoti tik
sudarant tarptautinius susitarimus, kadangi klausimų sprendime neišvengiamai dalyvauja anklavą
supanti valstybė. Būtinų įstatymų išleidimas galimas naudojantis abiem minėtais būdais
kompleksiškai. Visas kompleksas tokių specifinių teisinių instrumentų suponuoja ypatingą
anklavo teisinį statusą, kuris skiriasi nuo kitų centrinės valstybės regionų teisinio statuso. Kaip
jau buvo minėta, svarbu pabrėžti, kad ir anklavą supanti valstybė turi priimti specifinius teisės
aktus, kadangi jos teritorijos apsuptyje yra kitos suverenios valstybės teritorijos dalis. Centrinės
ir supančios valstybės santykiai susiję su anklavu yra tarptautinės teisinės prigimties ir yra
tarptautinės teisės objektas 56 .
Anklavų teisinė prigimtis turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į tris svarbiausius subjektus:
centrinę valstybę, anklavą supančią valstybę ir trečiąsias šalis.
1. Anklavas nėra nei centrinės valstybės kolonija, nei protektoratas – jis tiesiog yra
centrinės valstybės teritorijos dalis. Anklavo gyventojai centrinėje valstybėje nėra užsieniečiai.
Jie turi tokias pačias teises kokias turi centrinės valstybės gyventojai, naudojasi aktyviąja ir
pasyviąja rinkimų teisėmis. Be to, anklavo gyventojai turi ir vienodas pareigas centrinei
valstybei tarp jų ir karinė tarnyba. Kai kurie ypatumai susiję su teisių ir pareigų vykdymu yra vis
tik įmanomi, tačiau nebūtini, šiuo atveju pagrindinis teisinis argumentas yra tai, kad anklavas yra
integrali centrinės valstybės dalis ir jo gyventojai kaip ir centrinės valstybės gyventojai yra
vienos valstybės piliečiai 57 .
Centrinės valstybės gali susidurti su suvereniteto anklavo teritorijoje įgyvendinimo
sunkumais, pasakytina, kad tokie sunkumai nėra labai retas reiškinys ir labai išryškėja kalbant
apie karinę sritį. Tokiu atveju tarp suvereniteto įgyvendinimo sunkumo ir anklavo geografinės
padėties yra tiesioginis priežastinis ryšys: anklavą supanti valstybė gali uždrausti karinį tranzitą
per savo teritoriją, o tai, savo ruožtu, gali padaryti anklavo gynybą neįmanoma 58 .
2. Supančios valstybės atžvilgiu anklavas yra užsienio valstybės teritorija. Jo sienos yra
tinkamai demarkuotos kaip ir visos kitos nacionalinės sienos. Supančios valstybės piliečiai
aklavo teritorijoje turi užsieniečių statusą ir atvirkščiai. Anklavo atžvilgiu nėra vykdomas
bendras supančios ir centrinės valstybių valdymas pasidalijant suverenitetą, nors tam tikrais
atvejais supanti valstybė gali įgyvendinti kai kurias savo galias anklavo teritorijoje, remdamasi
sutartimi sudaryta su centrine valstybe 59 .
56
Pierre Raton op. cit. Vinokurov E. Theory of Enclaves – Kaliningrad, 2005. P. 50
op. cit. ibid. P. 65
58
op. cit. ibid. P. 70
59
op. cit. ibid. P. 51
57
20
3. Anot Pierre Raton centrinės valstybės suverenitetas anklavo atžvilgiu trečiųjų valstybių
yra neginčijamas ir pripažįstamas 60 . Bene vienintelis atvejis kai dėl šio klausimo gali iškilti
problema yra centinės valstybės ar anklavo teritorijos okupavimas dėl karo veiksmų.
Kalbant apie anklavų teisinį statusą svarbų paminėti literatūroje išskiriamus anklavo
pasibaigimo ir atitinkamai jų statuso pasikeitimo atvejus 61 .
1.
vienam iš pagrindų: arba susijungimo pagrindais, arba pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu,
arba pasibaigus nustatytam nuomos terminui, arba žemių apsikeitimo pagrindais. Šis būdas yra
labiausiai paplitęs ir priklauso nuo daugelio dalykų tokių kaip valstybių interesai, jėgų
pusiausvyros ir pan. Anklavo teritorijos gali būti perduodamos neatlygintinai, taip įvyko 1950m.
ir 1960 m. vykstant dekolonizacijos procesams. Anklavas gali būti atiduodamas jį supančiai
valstybei pasibaigus nuomos sutarties terminui – Panamos kanalo zonos atvejis, arba sudarant
pirkimo-pardavimo sutartį taip Omanas 1958 metais už 3 milijonus svarų pardavė Gvadaro
teritoriją Pakistanui. Ir paskutinis atvejis, kai centrinė valstybė gali perleisti anklavą –
apsikeitimas teritorijomis. Tokiu būdu Lietuva ir Baltarusija išsprendė Pogirių – mažo Lietuvos
anklavo, esančio prie pat sienos, kuriame gyvena vos keli gyventojai, klausimą
2.
yra labiau teorinė galimybė, kadangi jis prieštarautų Jungtinių Tautų įstatams, jeigu yra
panaudojama jėga. Tačiau jeigu jėga nėra naudojama toks teritorijos prijungimas yra teisėtas ir
gali būti naudojamas teritorijos prijungimui.
3.
metais okupavus Lenkijos teritoriją nacistinė Vokietija sujungė Rytų Prūsiją su pagrindinės
valstybės teritorija. Šiuo metu toks būdas jau yra atgyvena.
4.
centrinei valstybei. Šiuo atveju teisiniu požiūriu yra labai svarbu, kad sudaryto koridoriaus
suverenitetas pereitų iš anklavo supančios valstybės centrinei valstybei, šios sąlygos
neįvykdymas nepakeistų situacijos ir anklavas liktų atskirtas nuo centrinės valstybės.
5.
susijungus anklavas automatiškai praranda tokį statusą. Taip nutiko kai Rytų ir Vakarų Berlynas
susijungė, Vakarų Berlynas ir aplink jį egzistavusieji maži anklavai automatiškai prarado tokį
statusą.
6.
žinomas tik vienas įvykis, kai anklavas tapo nepriklausoma valstybe. 1971 metais Rytų
Pakistanas tapo nepriklausoma Bangladešo valstybe.
60
op. cit. ibid. P. 67
Vinokurov E. Theory of Enclaves – Kaliningrad, 2005. P. 84.
61
Centrinei valstybei anklavą perleidžiant jį supančiai valstybei, esant alternatyviai
Supančiai valstybei vienašališkai integruojant anklavą į savo teritoriją. Šis būdas
Užgrobiant žemes skiriančias centrinę valstybę ir anklavą. Tokiu būdu 1939
Sukuriant koridorių, jungiantį anklavą ir centrinę valstybę, suverenitetą atiduodant
Supančiai ir centrinei valstybėms susijungiant. Supančiai ir centrinei valstybėms
Anklavui įgyjant nepriklausomybę. Tokie atvejai yra labai reti, iki šiol yra
21
Reziumuojant svarbu pasakyti, kad anklavo egzistavimas labiausiai priklauso nuo
centrinės valstybės, jos rankose sukoncentruoti svarbiausi mechanizmai apsprendžiantys anklavo
teisinį, politinį, ekonominį gyvenimą. Svarbu ir tai, kad centrinė valstybė dažniausiai yra
suinteresuota stiprinti santykius tarp jos ir anklavo bei yra pasiruošusi paaukoti kai kuriuos savo
interesus suteikdama didesnę autonomiją anklavui tam, kad galėtų jį išlaikytų ir naudotis tomis
perspektyvomis ir pranašumais, kuriuos jai suteikia atskirtos nuo pagrindinės valstybės teritorijos
dalies turėjimas. Tačiau reikšmingas vaidmuo tenka ir anklavą supančiai valstybei, nors
neturėdama suvereniteto anklavo atžvilgiu, bet vien jau dėl ypatingos padėties supanti valstybė
anklavui neišvengiamai daro įtaką. Dažniausiai anklavas yra labai priklausomas nuo supančios
valstybės toks jo priklausomumas pasireiškia daugelyje sričių pradedant priėjimu prie anklavo,
ekonomika, prekybinių santykių palaikymas, eksportas ir užbaigiant būtiniausiu aprūpinimu
(maistas, vanduo, elektra ir pan.). Būtent dėl paminėtų priežasčių supančios valstybės rankose
yra sukoncentruoti instrumentai, kurias disponuodama ji gali daryti spaudimą anklavu. Todėl
būtent dėl šitų priežasčių anklavas gali tampti patogiu supančios valstybės tikslų pasiekimo
įrankiu. Darydama spaudimą anklavui ji pirmiausia stengiasi paveikti centrinę valstybę ir
įgyvendinti savo interesus.
Kalbant apie anklavo teisinį statusą negalima nepaminėti ir dar vieno reikšmingo ir
svarbaus veiksnio, tas veiksnys yra trečiosios valstybės. Trečiųjų šalių pozicija – tai anklavo
pripažinimo klausimas, trečiosios valstybės turi pripažinti centrinės valstybės suverenitetą
anklavo atžvilgiu. Tik tuo atveju, kai trečiosios valstybės pripažįsta centrinės valstybės
suverenitetą anklavo atžvilgiu galima sakyti, kad centrinės valstybės vykdomas suverenitetas yra
teisėtas ir neginčijamas.
22
3. CENTRINĖS VALSTYBĖS – EKSKLAVO – SUPANČIŲ VALSTYBIŲ TRIKAMPIS
IR JO ĮTAKA EKSKLAVO TEISINAM STATUSUI. GALIMOS SUPANČIŲ
VALSTYBIŲ PRETENZIJOS EKSKLAVO ATŽVILGIU.
Pirmajame skyriuje susipažinus su Kaliningrado srities teisinio statuso kaita, o antrajame
skyriuje apžvelgus bendrus anklavų, tarp jų ir teisinius, požymius, trečiasis skyrius yra skirtas
mus dominančio anklavo/eksklavo – Kaliningrado srities tarptautinio teisinio statuso
nagrinėjimui apimant laikotarpį nuo 1945 metais vykusios Potsdamo Konferencijos iki 1990
metais pasirašytos Sutarties dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu. Taigi pirmoji
nagrinėjimo stadija – tai siekis išsiaiškinti kas nulėmė Kaliningrado srities atsiradimą, koks buvo
krašto teisinis statusas pagal Potsdamo konferencijos nuostatas bei kaip ji atsidūrė centrinės
valstybės sudėtyje. Antroji stadija – tai eksklavo ir supančių valstybių – Lietuvos ir Lenkijos –
santykių apžvalga. Šioje stadijoje bandyta analizuoti tiek centrinės, tiek ir supančių valstybių
galimybes pretenduoti į eksklavo užimamą teritoriją, kadangi tokios teritorinės pretenzijos turėtų
tiesioginį poveikį tarptautiniam teisiniam eksklavo statusui. Bandyta nagrinėti ir Vokietijos
poziciją bei teritorinių pretenzijų jos buvusio anklavo atžvilgiu atsiradimo galimybes.
3.1. Sutartys nulėmusios Kaliningrado srities atsiradimą
Prieš pradedant nagrinėti dabartinį Kaliningrado srities teisinį statusą ir jo padėtį būtų
tikslinga padaryti istorinį ekskursą ir pavaizduoti kokioms aplinkybėms esant bei kokių
tarptautinių susitarimų ir įvykių metu atsirado dabartinė Kaliningrado sritis. Toks ekskursas
padėtų įsigilinti į tolesnį gvildenamos temos nagrinėjimą, kadangi apibrėžtų teisinius
nagrinėjamos problemos rėmus ir atskleistų tikrąją problemos esmę, t.y. kodėl iki šiol daugelis
analitikų kvestionuoja teisinę Kaliningrado srities priklausomybę Rusijos Federacijai.
3.1.1. Potsdamo konferencija
JAV analitikas Richard J. Krickus pažymi, kad Kaliningrado teisinis statusas kai kurių
užsienio politikų ir analitikų sąmonėje lieka neaiškus ir neapibrėžtas 62 . Toliau šiame poskyryje
bus pateikti argumentai, verčiantys abejoti dėl Kaliningrado srities krašto priklausymo Rusijos
Federacijai teisėtumo.
1941 metais Stalinas Britų užsienio reikalų ministrui Anthony Edenui išreiškė
pageidavimą, kad karui pasibaigus Koenigsbergo regionas būtų prijungtas prie Lietuvos TSR.
Tačiau šios idėjos tuo metu niekas rimtai nesvarstė ir ji diplomatinėje arenoje neišryškėjo 63 . 1943
62
Krickus Ricrard J. The plight of Kaliningrad: a Russian and international problem. // EWI Russian Regional
Report. Vol. 4. No. 2. 1999. P. 3.
63
Smith Raymond A. The status of the Kaliningrad oblast under international law // Lituanus, Vol. 38, No.1, 1992.
P. 14
23
metų Teherano konferencijoje Stalinas priminė anksčiau gvildentą mintį, tačiau šį sykį jis žengė
dar toliau žemėlapyje nubrėždamas raudoną liniją, siekdamas pabrėžti faktą, kad tuo atveju jei
Rytų Prūsijos dalis, apimanti Tilžę ir Koenigsbergą bus atiduota SSRS, jis yra pasiruošęs sutikti
su Winstono Churchillio pasiūlyta idėja dėl Kerzono linijos, pasibaigus karui nustatysiančios
sieną tarp Lenkijos ir SSRS teritorijų. Ši linija apytiksliai apibrėžia dabartinę Kaliningrado sritį
(žr. 4 pav.).
Šaltinis: http://digicoll.library.wisc.edu
64
4 pav. Stalino 1943 metais Teherane nubrėžta linija, apytiksliai apibrėžianti
Kaliningrado sritį.
1945 metų vasario 11d. Jaltos Konferencijoje SSRS, JAV ir Didžioji Britanija nustatė
Lenkijos ir SSRS išorinę sieną, kuri buvo apibrėžiama Kerzono linija. Tačiau archyvų medžiaga
rodo, jog nei vienos konferencijos metu nebuvo priimtas joks teisiškai privalomas dokumentas,
kuris Koenigsbergą būtų perleidęs SSRS 65 . Būtent todėl Stalinas stengėsi apsaugoti savo tikslus
Potsdamo konferencijoje 66 . Koenigsbergo srities inkorporavimo Stalinas siekė remdamasis
dviem argumentais: anot jo, SSRS Baltijos jūroje neturi neužšąlančių uostų, todėl krašto
turėjimas SSRS viduje užtikrintų priėjimo prie Baltijos jūros galimybę 67 . Antras Stalino
argumentas buvo paremtas labiau keršto teise negu tarptautinės teisės nuostatomis. Potsdame
64
United States Department of State Foreign relations of the United States diplomatic papers, The Conferences at
Cairo and Tehran, 1943. P. 782
65
Furmonavicius D. The liberation of the Königsberg/Kaliningrad region and the Northern territories/ Southern
Kuril Islands in comparative perspective, 6th Biennial Conference of ECSA-C, Victoria, B.C. Canada, 2006. P. 5.
66
Ibid. P. 6.
67
Krickus Richard J. U.S. Foreign Policy And The Kaliningrad Question – Danish Institute of International Affairs,
1998.
24
Stalinas pareiškė: „Rusų tauta labai nukentėjo ir praliejo labai daug kraujo, todėl už dešimtis
milijonų gyvybių prarastų karo metu ji nekantrauja gauti nors mažą pasitenkinimą“ 68 .
1945 m. liepos 22 d. maršalas Stalinas išplatino dokumentą, kurį patvirtinus būtų
išspręstas paskutinis teritorijų pasidalinimo klausimas ir pagal kurį Taikos Konferencijos metu
būtų patvirtinta, jog SSRS turi apimti šiaurinę Rytų Prūsijos dalį kartu su Koenigsbergu 69 . Taigi
Sovietų delegacija pateikė dokumentą, kuriuo siekė, kad Konferencijos lyderiai susitartų dėl
Koenigsbergo perdavimo SSRS.
Iš konferencijos medžiagos matyti, kad 1944 m. gruodžio 15d. savo kalboje Parlamente
W. Churchilis akcentavo Sovietų siekį prijungti neužšąlantį Koenigsbergo uostą ir SSRS norą,
kad valstybių sienos bus nustatytos taip. kaip Teherane nubrėžė Stalinas (žr. 4 pav.).
W.Churcillis pabrėžė, kad Jos Didenybės vyriausybė pritaria tokiam Stalino norui. Vienintelis
iškilęs klausimas – teisinė priežastis dėl kurios Koenigsbergas turėtų būti perduotas SSRS. 1945
m. liepos 22 d išplatintas dokumentas, kurio patvirtinimo ypač siekė Stalinas. Šio dokumento
esmė yra, kad tiek JAV, tiek Didžioji Britanija, tiek SSRS pripažįsta, pirma, kad Rytų Prūsija
nebeegzistuoja; antra, kad Koenigsbergo sritis nėra administruojama Sąjungininkų kontrolės
tarybos. Tai priverstų visus konferencijos dalyvius pripažinti ir Lietuvos inkorporavimą į Sovietų
Sąjungą. W. Churchillis paminėjo, kad tokie klausimai turėtų būti sprendžiami galutiniu taikos
susitarimu. Nors labai svarbūs pastebėjimai ir buvo padaryti, tačiau toliau Ministras pirmininkas
pabrėžė, kad Jos Didenybė palaiko SSRS norą inkorporuoti minėtą Vokietijos uostą į jos
teritoriją, tačiau prieš tai Sovietų nustatyta riba turi būti nuodugniai ištirta ir W. Churchillis vėl
priminė, kad tai galėtų būti padaryta tik galutinės taikos konferencijos metu, bet patikino Staliną,
kad Jos Didenybės vyriausybė palaikys Maršalo politiką toje pasaulio teritorijoje. Be to,
Didžiosios Britanijos Ministras pirmininkas atkreipė dėmesį, kad galutinei konferencijai
pateikiamas aktas turėtų būti peržiūrėtas bei jame naudojamos bendresnio pobūdžio sąvokos 70 .
H. Trumanas iš esmės buvo pasiruošęs sutikti su tokiu Maršalo Stalino pasiūlymu, tačiau
pažymėjo, kad pirmiausia toje srityje turi būti atlikti etnografinio ir kitokio pobūdžio tyrimai, bet
iš esmės jis buvo linkęs pritarti tokiam pasiūlymui 71 . Tačiau prezidentas Trumanas pasisakė, kad
teritorijos perleidimas turėtų būti atidėtas iki taikos sutarties pasirašymo 72 .
Stalinas išklausęs kitų JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybių pozicijas pareiškė, kad
šios konferencijos metu SSRS nesiekia nieko daugiau kaip tik sąjungininkių pritarimo dėl
68
Smith Raymond A. The status of the Kaliningrad oblast under international law // Lituanus, Vol. 38, No.1, 1992.
P. 24.
69
Foreign relations of the United States : diplomatic papers : the Conference of Berlin (the Potsdam Conference),
1945 Volume II Washington, D.C.: U.S. Government Printing Office, 1945. P. 988.
70
Foreign relations of the United States : diplomatic papers : the Conference of Berlin (the Potsdam Conference),
1945 Volume II Washington, D.C.: U.S. Government Printing Office, 1945. P. 305-306.
71
Ibid. P. 305.
72
Ibid. P. 875.
25
Koenigsbergo srities perdavimo ateityje 73 . Tą patvirtina įrašas iš Britų delegacijos protokolo,
kuriame pažymėta, kad, anot V. Molotovo, tarp delegacijų dėl šio klausimo objekto neiškilo
nesutarimų. Sovietų delegacija visiškai pripažįsta, kad iki taikos konferencijos teritorijos (žr. 4
pav.) perleidimas neįmanomas, be to, ekspertams nepateikus savo galutinės išvados dėl
Koenigsbergo teritorijos sienos detalus delimitavimas taip pat yra negalimas 74 .
Potsdamo sutarties 5 straipsnis numato, kad Konferencija įvertinusi Sovietų Vyriausybės
pasiūlymą paskutinius teritorijos nustatymo klausimus palieka išspręsti taikos konferencijai,
Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos vakarinės ribos atkarpa, gretima Baltijos jūrai turi
praeiti nuo taško rytiniame Dancigo įlankos krante į rytus, toliau į šiaurę nuo Brausberg-Goldap
iki susikirs su Lietuvos, Lenkijos Respublikos ir Rytų Prūsijos sienų taškais. Konferencijos
dalyviai iš esmės sutiko su Sovietų Vyriausybės pasiūlymu galutiniai perleisti Koenigsbergą ir
aplinkines teritorijas Sovietų Sąjungai kaip tai aukščiau apibrėžta ekspertams įvertinus
egzistuojančias sienas. Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas ir Didžiosios Britanijos
Ministras Pirmininkas pareiškė palaikysiantys Konferencijoje išreikštą pasiūlymą būsimoje
taikos konferencijoje 75 . Šios sutarties 8 straipsnio dalyje, susijusioje su Rytų Prūsijos
teritorijomis atiduotomis Lenkijai, yra aiškiau apibrėžiama Sovietų Sąjungos Koenigsbergo
atžvilgiu vykdomos kontrolės prigimtis, straipsnyje nurodoma „<...> Rytų Prūsijos dalis,
administruojama Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos, kaip buvo sutarta šios
Konferencijos metu<...>“ 76 .
Pasakytina, kad intervencijos laikotarpiu Vokietijos valstybė tęsė savo de jure
egzistavimą. Tačiau Prūsija buvo panaikinta Sąjungininkių kontrolės tarybos 1947 metų dekretu.
Savaime suprantama, kad toks dekretas jokiu būdu nereiškė, jog Sovietų Sąjungai buvo suteiktas
teisinis pagrindas Koenigsbergo srities teritorijai valdyti 77 .
Iš pateiktos konferencijos medžiagos galima spręsti, kad Potsdamo konferencijos metu
Sovietų Sąjungos vyriausybė sutiko, jog jos vakarinės ribos klausimas bus galutinai išspręstas
taikos sutartimi sudaryta tarp sąjungininkių, kurią buvo tikėtasi surengti artimiausiu laiku.
Tačiau, Sovietų valdžia nesilaikė Potsdamo susitarimo ir inkorporavo Koenigsbergą, kartu su jį
supančiomis teritorijomis į savo sudėtį gerokai prieš taikos konferenciją – 1947 metų gruodžio
21 d. įvykus pirmiesiems rinkimams į srities tarybą. Nors dar anksčiau – 1946 metų rugsėjo 5d. –
sritis buvo pripažinta uždrausta pasienio teritorija ir tokiu būdu atskirta nuo viso pasaulio.
73
Ibid. P. 305.
Furmonavicius D. The liberation of the Königsberg/Kaliningrad region and the Northern territories/ Southern
Kuril Islands in comparative perspective, 6th Biennial Conference of ECSA-C, Victoria, B.C. Canada, 2006. P. 8
75
Potsdamo susitarimas http://en.wikisource.org/wiki/Potsdam_Agreement
76
Ibid.
77
Smith Raymond A. The status of the Kaliningrad oblast under international law // Lituanus, Vol. 38, No.1, 1992.
P. 15.
74
26
Vakarų šalys buvo susirūpinusios dėl vykdomų Sovietų vyriausybės veiksmų, tačiau neišdrįso
imtis kokių nors veiksmų 78 .
Vėliau prasidėjęs Šaltasis karas ir dviejų atskirų Vokietijos respublikų sukūrimas užkirto
kelią taikos sutarčiai pasirašyti iki pat 1990 metų, kai buvo pasirašyta Sutartis dėl galutinio
sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu. Todėl būtų tikslinga panagrinėti kai kurias minėtos sutartis
nuostatas.
3.1.2. Sutartis dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu
1990 metais rugsėjo 12 d. pasirašyta Sutartis dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos
atžvilgiu sudarė sąlygas Vokietijos suvienijimui, tačiau kartu iškėlė klausimą dėl teisinio
Kaliningrado srities statuso kaip Rusijos Federacijos regiono 79 .
Šios teritorijos statusas yra probleminis ir keliantis abejonių dėl to, kad, anot Raymond A.
Smith, Sutarties dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu nuostatos galėjo palikti
Kaliningrado kraštą „prarastą perdavime“: oficialiai Vokietijos atiduotas, tačiau SSRS taip
niekada oficialiai ir nepriimtas 80 . Minėtos sutarties 1 straipsnio 3 dalis nurodo, kad „suvienyta
Vokietija neturi jokių teritorinių pretenzijų kitų valstybių atžvilgiu ir neturės tokių pretenzijų
ateityje“ 81 .
Tokios nuostatos priverčia Vokietiją atsisakyti bet kokių vokiškų žemių esančių už VFR
ar VDR ribų, bet, iš kitos pusės, šios nuostatos nepriverčia Vokietijos perduoti turėtų nuosavybės
teisių savo žemių atžvilgiu kitoms šalims. Svarbu pasakyti, kad Sutartyje dėl galutinio
sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu nėra nuostatų dėl teritorijų perleidimo nei Lenkijai, nei SSRS,
tačiau antra pirmojo straipsnio dalis numato, kad suvienyta Vokietija ir Lenkijos Respublika
pagal tarptautinės teisės normas sudaryta privalomo pobūdžio sutartimi patvirtina tarp valstybių
egzistuojančias sienas 82 . Įdomu tai, kad Sutartis dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu
nenumato panašaus pobūdžio nuostatų, reguliuojančių suvienytos Vokietijos ir SSRS teritorinius
klausimus.
Remdamasis tokias argumentais Raymond A. Smith daro išvadą, kad pastaroji sutartis
atrodo, nepalaikė Potsdamo sutartyje numatyto sąjungininkių susitarimo dėl galutinio
Kaliningrado srities perdavimo SSRS. Šio dokumento 5 straipsnis formuluoja sovietinės kontrolės
78
Маттес. Э. Проблема образования Калининградской области в немецкой историографии: обзор. //
Балтийский альманах. No. 6. 2005. С. 52
79
Smith Raymond A. The status of the Kaliningrad oblast under international law // Lituanus, Vol. 38, No.1, 1992.
P. 7.
80
Ibid.
81
Treaty on the Final Settlement with Respect to Germany
http://en.wikisource.org/wiki/Treaty_on ... #ARTICLE_1
prisijungimo laikas 2006-11-24.
82
Ibid.
27
Kaliningrado srities atžvilgiu pagrindą, sutartis numato nuostatas dėl krašto perdavimo SSRS
administravimui ir kartu numato, kad „paskutinius teritorijos nustatymo klausimus paliekama
išspręsti taikos konferencijai“ 83 . Nors Potsdamo sutartis ir kalba apie „galutinį Koenigsbergo ir
aplinkinių teritorijų perleidimą Sovietų Sąjungai“ 84 , tačiau tikrai nenumato teisės aneksuoti
teritoriją. Sutartis dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu neperžiūri ankstesnėje sutartyje
numatytų nuostatų dėl krašto administravimo 85 . Todėl atrodytų yra galimybė pareikšti pretenzijas
Kaliningrado srities atžvilgiu, bet yra dar vienas nagrinėjamam klausimui svarbus dokumentas –
1975 m. ESBO Helsinkio Baigiamasis aktas, kurio 3 straipsnis numato, kad prie minėto
tarptautinio instrumento prisijungusios valstybės pripažįsta visas viena kitos sienas ir taip pat
pripažįsta visas kiekvienos atskiros Europos valstybės sienas“ 86 .
Remdamiesi Helsinkio principais ir Sutartimi dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos
atžvilgiu rusų autoriai, kaip antai Valentinas Romanovas, teigia, kad Sutartis dėl galutinio
sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu vienareikšmiškai ir nenumatant jokių juridinių ar politinių
prieštaravimų reguliuoja Vokietijos išorines sienas. Autorius nurodo, kad toks suvienytos
Vokietijos sienų nustatymas taikomas ir Vokietijos rytinės sienos atžvilgiu, kuri, remiantis
sutartimi, yra į suvienytos Vokietijos sudėtį įėjusios VDR rytinė siena. Remdamasis 1 straipsnio
3 dalimi nurodančia, kad suvienyta Vokietija neturi jokių teritorinių pretenzijų kitų valstybių
atžvilgiu ir neturės tokių pretenzijų ateityje, autorius daro išvadą, kad aukščiau cituota nuostata
panaikina bet kokias Vokietijos pretenzijas Kaliningrado arba Kaliningrado srities atžvilgiu.
Galiausiai autorius apeliuoja į 1975 m. ESBO Helsinkio Baigiamąjį aktą nurodydamas, kad
Sutartis dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu yra neatsiejamai susijusi su Helsinkio
principais, kuriais sutartyje remiamasi pabrėžiant, kad Helsinkio principai padėjo teisingo ir
taikaus Europos valstybių egzistavimo pagrindą. Mokslininkas pabrėžia, kad svarbiausias yra
sienų neliečiamumo principas, kurio esmė – visos valstybės, sutarties šalys, tarp jų ir „pripažįsta
visas viena kitos sienas ir taip pat pripažįsta visas kiekvienos atskiros Europos valstybės
sienas“ 87 .
Jau minėto mokslininko Raymond A. Smith teigimu: „Teisinio statuso apibrėžimas
regionų su neaiškia teisine padėtimi, tokių kaip Kaliningrado sritis, yra svarbus ir pateisina
galimą jau nustatytų sienų peržiūrėjimą“ 88 .
83
Potsdamo susitarimas http://en.wikisource.org/wiki/Potsdam_Agreement
Ibid.
85
Smith Raymond A. The status of the Kaliningrad oblast under international law // Lituanus, Vol. 38, No.1, 1992.
P. 8.
86
The Final Act of the Conference on Security and Cooperation in Europe
http://www1.umn.edu/humanrts/osce/basics/finact75.htm prisijungimo laikas 2006-11-24.
87
Романов В. Калининград – город российский // Международная жизнь, Nr. 6. 1995. С. 46-47.
88 88
Smith Raymond A. The status of the Kaliningrad oblast under international law // Lituanus, Vol. 38, No.1,
1992. P. 9
84
28
Todėl sekančiame poskyryje bus apžvelgiamos tiek centrinės, tiek ir supančių valstybių
galimybes pretenduoti į eksklavo užimamą teritoriją, tačiau jos yra labiau teorinio nei praktinio
pobūdžio galimybės.
3.2. Galimos valstybių pretenzijos Kaliningrado srities atžvilgiu
Pirmajame šio darbo skyriuje pateikta medžiaga skirta suvereniteto dabartinės
Kaliningrado srities atžvilgiu perėjimui iliustruoti. Pirmajame šio skyriaus poskyryje
išnagrinėtos sutartys, turėjusios lemiamos įtakos dabartinės Kaliningrado srities atsiradimui. Tiek
pirmajame skyriuje išvardinti istoriniai faktai, tiek šio skyriaus pirmajame poskyryje pateikta
tarptautinių sutarčių ir vykusių konferencijų medžiagos analizė suponuoja teritorinių pretenzijų
atsiradimo galimybę. Todėl toliau bandyta apibrėžti galimas teritorines šalių pretenzijas bei
nagrinėta kiek tokios pretenzijos galėtų būti teisėtos.
3.2.1. Rusijos Federacija
Savavališkai inkorporavus Koenigsbergo teritoriją į savo sudėtį Sovietų Sąjungos
vyriausybė siekė visiškai išnaikinti bet kokį vokiečių buvimą jį pakeičiant Sovietų buvimu.
Raimond A. Smith pažymi, kad per vieną savaitę septyni šimtai metų miesto istorijos pavirto
pelėnais. Toks Stalino sprendimas yra nesuprantamas ir sunkiai paaiškinamas, kadangi tuo metu
kai miestas buvo bombarduojamas sprendimas panaikinti Rytų Prūsija ir Koenigsbergą atiduoti
Sovietų Sąjungai jau buvo priimtas. Po to, kai visa miesto infrastruktūra buvo sulyginta su žeme
Sovietų valdžia ėmėsi tokio pat brutalaus gyventojų valymo 89 . Pasibaigus infrastruktūros ir
gyventojų sunaikinimo misijai vienintelis likęs neužbaigtas dalykas tebuvo vietovardžių
pavadinimų pakeitimas. Taigi jau 1946 metais Koenigsbergas tapo Kaliningradu politinio biuro
nario Michailo Kalinino garbei.
Reikėtų pasakyti, jog yra mokslininkų – Phillip A. Buhler – kurie ginčija faktą, jog
Potsdamo konferencija turėjo pakankamą teisinį pagrindą, kad galėtų priimti nutarimą dėl krašto
perleidimo SSRS valdymui. Jis pažymi, kad sąjungininkai neleido įgyvendinti Sovietų Sąjungos
noro aneksuoti kraštą, tiesa, jie pareiškė palaikysią SSRS teritorines pretenzijas Koenigsbergo
atžvilgiu. Tačiau mokslininkas pateikia šalių atstovų pasisakymus, kuriuose išryškėja tikroji
valstybių pozicija nagrinėjamu klausimu. 1945 metų spalio mėnesį Britų užsienio reikalų
ministras Bevin Bendruomenių Rūmuose pareiškė, kad Jos Didenybės vyriausybė nepalaikys
Sovietų noro aneksuoti teritoriją taikos konferencijoje. JAV valstybės sekretorius J. Byrnes 1946
metais Štutgarte savo kalboje pabrėžė, kad taikos konferencijoje vyriausybių vadovai nepalaikys
89
Ibid. P. 16.
29
Vokietijos teritorijos cesijos pasiūlymo. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bidault teigė, kad
jo šalis nesupranta vokiečių miesto Koenigsbergo prijungimo prie SSRS 90 .
Toliau Phillip A. Buhler nurodo, kad Vokietijos besąlyginės kapituliacijos aktas atskirai
numato, kad okupacija nereiškia Vokietijos aneksijos. Nors Vokietija ir besąlygiškai kapituliavo,
tačiau nei viena iš jos teritorijų nebuvo prijungta prie jokios kitos valstybės. Tokio pobūdžio
aneksija galima tik pagal aiškų ir teisiškai privalomą dokumentą. Potsdamo konferencija nustatė
tik krašto administravimą, tačiau administravimo sąvoka ir aneksijos sąvoka tarptautinėje teisėje
tikrai yra netolygios. Autorius išryškina ir kitą iki galo neišspręsta problemą: Japonija iki šiol
laikosi pozicijos, kad Pietų Kurilų salos yra tiesiog administruojamos Rusijos, tačiau tikrai nėra
prie jos prijungtos 91 .
Todėl JAV tyrėjo Raymond A. Smith užduotas klausimas: kokiu pagrindu Rusijos
Federacija reiškia teritorines pretenzijas Kaliningrado srities atžvilgiu yra visiškai logiškas 92 .
Mokslininkai Pertti Joenniemi, Stephen Dewar, Lyndelle D. Fairlie teigia, kad krašto istorija yra
pakankamai neaiški ir neapibrėžta, nors Kaliningrado sritis ir yra labai svarbi dabartinei Rusijos
Federacijai, tačiau centrinės valstybės ir eksklavo nesieja gili istorinė praeitis. Krašto saitai su
centrine valstybe yra pakankamai neseni, todėl nėra ilgos istorinės praeities, kuria galima būtų
pasinaudoti užpildant Sovietų valdymo laikotarpiu atsiradusią tuštumą, po to kai Sovietų
valdymas tapo tik prisiminimais. Net pats Kaliningrado miesto pavadinimas buvo įtvirtintasSovietų valdžios ir, skirtingai nei Leningrado atveju, kuomet buvo sugrįžta prie istorinio Sankt
Petergurbo miesto pavadinimo, artimiausios istorinės alternatyvos, į kurias būtų galima atsigręžti
kalbant apie Kaliningradą yra vokiškas Koenigsberg arba lenkiškas Kroliewiec, arba lietuviškas
Karaliaučius 93 .
Nesant nei etninių nei istorinių teisių į Kaliningrado sritį vienintelė kita priežastis dėl
kurios sritis galėtų būti priskirta prie Rusijos Federacijos yra įgyjamosios senaties terminu
paremta pretenzija. Įgyjamosios senaties principas reiškia, jog nuosavybės teisė į teritoriją yra
perduodama valstybei, kuri ilgą laiką ją valdė ir teritorijos pirminis savininkas ar tarptautinė
bendruomenė nebuvo pareiškę protesto prieš teritorijos valdymą. Tačiau konkrečios įgyjamosios
senaties laiko ribos nėra apibrėžtos. Grocijus siūlė nustatyti 100 metų terminą, beje, toks
terminas 1933 metais buvo patvirtintas Nuolatinio Teisingumo Teismo. Tačiau Tarptautinis
90
Buhler Phillip A. The Order Neisse Line: A Reappraisal Under International Law – Columbia University Press,
New York, 1990. P. 43-44.
91
Ibid. P. 37-39.
92
Smith Raymond A. The status of the Kaliningrad oblast under international law // Lituanus, Vol. 38, No.1, 1992.
P. 24
93
Joenniemi P., Dewar S., Fairlie L.D. The Kaliningrad Puzzle: A Russian Region within the European Union. //
Copenhagen Peace Research Institute, 2000. P. 3
30
Teisingumo Teismas pareiškė, jog penkiasdešimties metų terminas buvo pakankamas teisinis
pagrindas sienai tarp Venesuelos ir Britų Gvinėjos nustatyti 94 .
Kaip žinia, nei Vokietija, nei Lenkija, nei Lietuva nepareiškė jokių pretenzijų teritorijos
Kaliningrado srities atžvilgiu, tačiau tai nereiškia, kad jos nėra įmanomos bent jau teoriškai 95 . Be
to, tai nereiškia, kad kitos valstybės pripažįsta Rusijos Federacijos Kaliningrado srities vykdomą
valdymą de jure, taip, pavyzdžiui, JAV analitikas Richard J. Krickus teigia, kad oficiali JAV
vyriausybės pozicija – pripažinti Kaliningrado srities de facto administravimą, tačiau ne de jure
vykdomą teritorijos kontrolę 96 . Tačiau pats autorius pabrėžia, kad būtų pats laikas pripažinti ir de
jure kontrolę Kaliningrado srities atžvilgiu 97 . Ir nors autorius remiasi valstybės departamento
darbuotojų bei Strobe Talbot, tuo metu ėjusio valstybės departamento sekretoriaus pavaduotojo
pareigas, žodiniais pareiškimais 98 , kurie turėtų būti vertinami kritiškai, tačiau leidžia sudaryti
pakankamai aiškų požiūrį dėl JAV nenoro pripažįstant Kaliningrado srities de jure kontrolę
Rusijos Federacijai.
Būtų įdomu paminėti ir rusų autorių poziciją dėl krašto kontrolės legitimumo. Štai V.
Romanovas teigia, kad Potsdamo susitarimas dėl Koenigsbergo perdavimo SSRS – tai iš esmės
keturių valstybių susitarimas, kurio objektas yra nekeičiamas ir kuris yra tolygus tarptautiniam
susitarimui, net ir tada, kai susitarime yra numatyta išlyga, kad galutinai teritorinis klausimas bus
išspręstas taikos konferencijoje. Autoriaus teigimu taikos sutartis apie kurią buvo kalbama
Potsdamo konferencijos metu buvo sudaryta praėjus 45 metams po Potsdamo konferencijos 99 .
Tokios pat nuomonės laikosi ir R. Minakova iš esmės pritardama V. Romanovo pozicijai ir
argumentams 100 .
Taikos susitarimas, anot minėtų autorių, buvo pasiektas aukščiau išnagrinėta Sutartimi
dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu, kuri buvo pasirašyta 1990 metais rugsėjo 12 d.
tarp SSRS, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos iš vienos pusės bei abiejų Vokietijos
respublikų – VDR ir VFR – iš kitos pusės. Todėl, autorių manymu, kitų valstybių galimos
teritorinės pretenzijos būtų teisiškai nepagrįstos 101 .
Kaip matyti, kai kurios pasaulinėje arenoje svarbų vaidmenį vaidinančios valstybės de
jure nepripažįsta centrinės valstybės Kaliningrado srities atžvilgiu vykdomo valdymo. Tokia
94
Buhler Phillip A. The Order Neisse Line: A Reappraisal Under International Law – Columbia University Press,
New York, 1990. P. 55-58
95
Krickus Ricrard J. The plight of Kaliningrad: a Russian and international problem. // EWI Russian Regional
Report. Vol. 4. No. 2. 1999. P. 4
96
Krickus Richard. J. The Kaliningrad question – Lanham: Rowman & Littlefield, 2001. P. 67.
97
Ibid. P. 172.
98
Ibid. P.173-174.
99
Романов В. Калининград – город российский // Международная жизнь, Nr. 6. 1995. С. 44.
100
Минакова Р. Д. Проблема формирования позитивного имиджа Калининградской области во
взаимоотношениях России и Евросоюза: Диссертация, Москва, 2004. С. 85-105.
101
Романов В. Калининград – город российский // Международная жизнь, Nr. 6. 1995. С. 46.
31
valstybių pozicija suponuoja bent jau teoriškai įmanomas Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos
teritorines pretenzijas.
3.2.2. Vokietija
Oficialiai Vokietijos suverenitetas Kaliningrado srities atžvilgiu nenustojo galioti tada,
kai 1945 metų gegužės 8d. 23val. 01min. pagal centrinės Europos laiką – momentas, kai
įsigaliojo Vokietijos kapituliacijos aktas 102 . Būtent nuo to laiko suverenitetas kaip besąlyginio
Vokietijos reicho kapituliacijos pasekmė perėjo jungtinei keturių sąjungininkių kontrolei. 1945
metų birželio 5d deklaracijos dėl Vokietijos pralaimėjimo ir aukščiausios valdžios priėmimo
preambulėje sąjungininkai pareiškė, kad: „visos galios, kuriomis naudojosi Vokietijos
Vyriausybė, Vyriausioji vadovybė taip pat ir tos galios, kuriomis naudojosi bet kokios kitos
municipalinės ar vietinės valdžios struktūros“ 103 pereina į valstybių sąjungininkių rankas. Iš
dalies tokia sąjunginių valstybių deklaracija reiškė, kad nuo to laiko jos galės „nustatyti
Vokietijos arba jos dalies sienas ir Vokietijos arba jos dalies, šiuo metu esančios Vokietijos
teritorijos dalimi, statusą“ 104 .
Reikėtų pasakyti, kad sąjungininkės plačiai naudojosi nustatytomis teisėmis. Sąjunginės
valstybės priėmė sprendimą, kad nustatant naujas Vokietijos sienas kaip pagrindas bus paimtos
iki 1937 metų gruodžio 31d. galiojusios sienos, t.y. tos sienos, kurios egzistavo iki Hitlerio
invazijų kaimyninių šalių atžvilgiu pradžios. Tai reiškė, kad Kaliningrado sritis pagal minėtą
deklaraciją teisėtai priklausė Vokietijai. Tik 1945 metų rugpjūčio 2d. Potsdamo sutartimi, kai
buvo nustatyta nauja Vokietijos ir Lenkijos siena pirmoji neteko 25 procentų 1937 metų
Vokietijos reichui priklaususios teritorijos dalies, kadangi šiuo susitarimu Kaliningrado sritis
buvo perduota Sovietų Sąjungos administravimui.
Pabrėžtina, kad po karo Sovietų valdoma VDR pripažino sienos su Lenkija nekintamumą.
Tuo tarpu VFR pripažindama sienos nekintamumą pridūrė, kad neturi kompetencijos šiuo
klausimu priimti galutinį sprendimą, nes ji neturi bendros sienos su Lenkija, be to, neturi teisės
priimti įsipareigojimų privalomų visai Vokietiją 105 .
Tarp VDR ir Lenkijos buvo pasirašyta sienų neliečiamumo sutartis, bet pažymėtina tai,
kad SSRS ir VDR panašaus pobūdžio sutarties nesudarė, jų 1955 metais pasirašyta draugystės
102
Smith Raymond A. The status of the Kaliningrad oblast under international law // Lituanus, Vol. 38, No.1, 1992.
P.24.
103
Declaration regarding the defeat of Germany and the assumption of supreme authority with respect to Germany
by the Governments of the United States of America, the Union of Soviet Socialist Republics, the United Kingdom
and the Provisional Government of the French Republic. http://www.yale.edu/lawweb/avalon/wwii/ger01.htm
prisijungimo laikas 2006-06-12
104
Ibid.
105
Claus Arndt op. cit. Smith Raymond A. The status of the Kaliningrad oblast under international law // Lituanus,
Vol. 38, No.1, 1992. P.24.
32
sutartis nemini Vokietijos teritorijos prijungimo prie SSRS. Dar daugiau VDR niekada aiškiai
neišreiškė savo pripažinimo dėl SSRS vykdomos kontrolės buvusių Rytų Prūsijos teritorijų
atžvilgiu 106 .
Iš kitos pusės, kaip pažymi Phillip A. Buhler, VFR ir Sovietų Sąjunga 1970 metais
pasirašė Maskvos sutartį, kuria pripažino po karo nustatytų sienų neliečiamumą 107 . Taigi minėta
sutartimi abi ją pasirašiusios šalys atsisakė jėgos panaudojimo ir pripažino nustatytas sienas, šiuo
atveju ypatingai svarbi yra Oderis - Neisė riba, atkirtusi didelę istorinių Rytų Vokietijos žemių
dalį taip, kad jos perėjo Lenkijai ir SSRS.
Televizijos kreipimesi į vokiečius tuo metu ėjęs Kanclerio pareigas Kancleris Brandtas,
kalbėjęs apie sudarytą Maskvos sutartį, pareiškė: „Šia sutartimi mes nepraradome nieko kas dar
nebuvo pralošta“ 108 .
Aukščiau minėta sutartis galėtų reikšti aiškų VFR pareiškimas apie Kaliningrado srities
atsisakymą. Tačiau iškilo rimtas klausimas dėl VFR kompetencijos įsipareigoti už visą Vokietiją
arba už būsimas vyriausybes 109 . Tačiau 1990 metais pasirinktas abiejų Vokietijos respublikų
suvienijimo būdas panaikina abejones dėl VFR kompetencijos teisėtumo prisiimant
įsipareigojimus pagal 1970 metų Maskvos sutartį.
Remiantis Pagrindiniu VFR įstatymu buvo galimi du respublikų suvienijimo būdai: arba
vienašališkas penkių istorinių VDR žemių prijungimas prie VFR, arba visiškai naujos,
apimančios abi respublikas, valstybės sukūrimas. Klausimas dėl VFR kompetencijos prisiimant
įsipareigojimus pagal 1970 metų Maskvos sutartį galėtų būti keliamas tik tuo atveju, jeigu
Vokietijos suvienijimas vyktų pagal antrąjį Pagrindiniame įstatyme numatytą būdą, nors ir toks
būdas būtų suponavęs aibę problemų, susijusių su valstybės teisių perėmimu. Tačiau nuspręsta
eiti VDR žemių prijungimo prie VFR keliu, kadangi VFR tęsia savo egzistavimą, todėl ir jos
pasirašytų sutarčių nuostatos lieka galioti 110 .
Phillip A. Buhler teigia, kad Vokietijoje yra „dešiniųjų“ mažuma, kuri ir šiuo metu
kvestionuoja tiek Sutarties dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu, tiek ir Vokietijos
reicho įgaliojimų nutraukimo teisėtumą. Šios mažumos argumentai yra painūs, tačiau pagal savo
esmę galėtų būti suskirstyti į dvi grupes: 1. sąjunginės valstybės neturėjo leisti kitoms
valstybėms aneksuoti Vokietijai priklaususias teritorijas; 2. VFR negali būti prilyginama
Vokietijos Reichui, tuo remiantis seka išvada, kad VFR nėra kompetentinga priimti visai
106
Ibid. P. 22.
Buhler Phillip A. The Order Neisse Line: A Reappraisal Under International Law – Columbia University Press,
New York, 1990. P. 57
108
http://www.todayinhistory.de/index.php? ... 02&dayisse
t=1&lang=en puslapis žiūrėtas 2006-06-12.
109
Smith Raymond A. The status of the Kaliningrad oblast under international law // Lituanus, Vol. 38, No.1, 1992.
P.23.
110
Ibid. P. 24-25.
107
33
Vokietijai privalomų įsipareigojimų. Pirmos grupės argumentai, koks jų teisinis pagrindas
bebūtų, turėjo prasmės prieš VFR ir SSRS pasirašant Maskvos sutartį. Pirmos grupės argumentų
taikymas Sutarties dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu yra nepagrįstas, nes
sąjunginės valstybės nebegalėjo priimti Vokietijai privalomų sprendimų, sprendimas buvo
priimtas suvienytos Vokietijos valstybės. Todėl pastarosios sutarties atžvilgiu galima taikyti tik
antros grupės argumentus, siekiant įrodyti, kad sutartis yra negaliojanti pagal tarptautinės teisės
taisykles 111 .
Toliau autorius nurodo, kad galima išskirti du pagrindus, kurias remiantis būtų įmanoma
įrodyti, kad Sutartis dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu yra negaliojanti pagal
tarptautinės teisės taisykles. Pirmasis pagrindas yra toks: VFR nėra nei teisėta, nei galutinė
Vokietijos Reicho teisių perėmėja, dėl to jai stigo kompetencijos prisiimti įsipareigojimus pagal
Sutartį dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu. Tačiau būtų sunku įsivaizduoti labiau
tinkamą teisių perėmėją nei VFR, kurioje gyvena daugiau nei 80 milijonų vokiečių. Antrasis
pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia – tai įrodyti, kad Vokietija buvo priversta pasirašyti
sutartį prieš savo valią, tokios sutarties pasirašymas reikštų aiškų 1969 metų Vienos konvencijos
dėl sutarčių teisės pažeidimas. Tačiau yra akivaizdu, kad demokratiškai išrinktos VFR ir VDR
vyriausybės pasirašydamos nagrinėjamą sutartį veikė savo valia. Iš kitos pusės reikia pripažinti,
kad Vokietijos suvienijimas negalėjo įvykti kol nebuvo pasirašyta Sutartis dėl galutinio
sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu, tačiau toks pagrindas vargu ar galėtų būti traktuojamas kaip
prievarta. Reziumuodamas autorius nurodo, kad pralaimėjusi karą ir besąlygiškai kapituliavusi
Vokietija prarado savo prestižą ir teritorijas, tačiau toks rezultatas nėra pernelyg griežtas 112 .
Mokslininkas ir analitikas nagrinėjantis Kaliningrado regiono problemas Christian
Wellmann pateikia informacijos, kad dešiniojo sparno mažumos atstovai mano, kad
Kaliningrado regiono situacija yra pakankamai aiški: jie atvirai siekia regiono regermanizacijos.
Nors palyginus su pirmąja 1990 metų puse šiuo metu jų aktyvumas mažėja 113 . Tačiau autorius
atkreipia dėmesį, kad Vokietijoje šiuo metu stiprėja įvairių tremtinių organizacijų judėjimai,
kurios tikisi, kad Kaliningrado statusas anksčiau ar vėliau pasikeis. Taip 2002 metais vienos iš
organizacijų lyderis Wilhelm von Gottberg aiškino, kad bus neįmanoma visiems laikams
palaikyti dabartinį „Koenigsbergo regiono“ statusą. Jis išreiškė tikėjimą, kad atsiradus galimybei
statusas bus pakeistas ir tokia galimybė nebus praleista, kaip tai nutiko su M. Gorbačiovo
pasiūlymu parduoti Kaliningradą Vokietijai, kuomet Vokietijos vyriausybė pasiūlymą atmetė. Be
111
Buhler Phillip A. The Order Neisse Line: A Reappraisal Under International Law – Columbia University Press,
New York, 1990. P. 60-61.
112
Ibid. 65-73.
113
Wellmann Ch. Recognising Borders: Coping with Historically Contested Territory. Hanne-Margret
Birckenbach/Christian Wellmann (eds.) The Kaliningrad Challenge. Options and Recommendations, LIT Verlag,
Münster/Hamburg/Berlin/London, 2003. P. 287-289.
34
to, buvo ir dar vienas abejotinas pasiūlymas, manoma, kad 1992 metų pavasarį B. Jelcinas
nusiuntė delegaciją į Vokietiją, kuri pasiūlė parduoti Kaliningradą Vokietijai už dvigubai didesnę
sumą negu ta, kurią vokiečiai investavo į anglų-amerikiečių karą prieš Iraką 114 . Tačiau vargu ar
toks sandoris galėjo realiai įvykti, kadangi tuo metu Rusijos Federacija rūpindamasi savo
saugumu atvirkščiai siekė paversti Kaliningrado sritį kariniu forpostu. Autorius pabrėžia, kad
tremtinių organizacijos vadovaujasi vienu iš dešimties 1975 metų OBSE Baigiamojo akto
principu, apibrėžtu 1 straipsnio 2 dalyje: „<...> susitariančios šalys laikosi nuomonės, kad sienos
gali būti pakeistos tik remiantis tarptautinės teisės nuostatomis, vadovaujantis taika ir
sutarimu<...>“ 115 .
Reziumuojant pasakytina, kad visos teisėtos Vokietijos teritorijos pretenzijos
Kaliningrado srities atžvilgiu pasibaigė su 1975 metų ESBO Baigiamuoju aktu, nuo realaus
įgyvendinimo tas pretenzijas dar labiau atitolina 1990 metų Sutartis dėl galutinio sureguliavimo
Vokietijos atžvilgiu, apibrėžianti Vokietijos sienas bei kurioje pareikšta: <...> suvienyta
Vokietija neturi jokių teritorinių pretenzijų kitų valstybių atžvilgiu ir neturės jų ateityje <...>“ 116 .
Tokia nuostata reiškia, kad Vokietija teisėtai neteko teisių Kaliningrado srities atžvilgiu ir jos
pretenzijos būtų teisiškai nepagrįstos.
3.2.3. Lenkija
Lenkija negali turėti jokių etninių pretenzijų Kaliningrado srities atžvilgiu. Nors Rytų
Prūsijos pietinė dalis ir buvo apgyvendinta lenkų mozūrų, tačiau jų praktiškai nebuvo šiaurinėje
dalyje.
Lenkijos istorinės pretenzijos yra tik nežymiai stipresnės. Du šimtmečius Prūsija ir
Lenkija siejo vasaliniai santykiai, pirmoji buvo Lenkijos karaliaus lenu, tačiau per visą laikotarpį
teritorija buvo visiškai kontroliuojama vokiečių. Bet kokiu atveju galutinai nuosavybės teisės
srities atžvilgiu į vokiečių rankas perėjo 1657 metais Vėluvos sutartimi. Antro pasaulinio karo
metu lenkai tikėjosi, kad visa Rytų Prūsijos teritorijos dalis pereis į jų rankas, tačiau teisiniu
požiūriu visa teritorija lenkams niekada nebuvo žadėta 117 .
Tačiau tokios pretenzijos nėra teisiškai pagrįstos dėl sutarties pasirašytos tarp Lenkijos ir
Rusijos Respublikos 1990 metų lapkričio 27 d. Paminėtina, kad tarp Lenkijos ir SSRS sienų
sutartis buvo pasirašyta dar 1945 metais, o vėlesnė sutartis iš esmės tik pakartojo pirmtakės
114
Ibid. P.291-294.
The Final Act of the Conference on Security and Cooperation in Europe
http://www1.umn.edu/humanrts/osce/basics/finact75.htm prisijungimo laikas 2006-11-24.
116
Treaty on the Final Settlement with Respect to Germany
http://en.wikisource.org/wiki/Treaty_on ... #ARTICLE_1
prisijungimo laikas 2006-11-24.
117
Smith Raymond A. The status of the Kaliningrad oblast under international law - Lituanus, Vol. 38, No.1, 1992.
P. 25-27.
115
35
nuostatus 118 . 1990 metų draugystės deklaracijos tarp Lenkijos ir SSRS 2 straipsnis skelbia, kad
Lenkijos Respublika ir SSRS neturi jokių teritorinių pretenzijų vieną kitos atžvilgiu ir neturės
tokių pretenzijų ateityje. Demarkuota siena tarp Lenkijos Respublikos ir SSRS yra tokia kaip
apibrėžta 1945 rugpjūčio 16 d. susitarime tarp Lenkijos Respublikos ir SSRS dėl sienų. Taip
nustatyta siena yra neliečiama dabar ir ateityje119 . Lenkija ir dabartinė Rusijos Federacija turi
vienintelę sieną – skirianti Kaliningrado sritį nuo Lenkijos, todėl minėtos sutarties 2 straipsnis
yra skirtas tam, kad būtų užtikrintas būtent šios sienos neliečiamumas. 3 sutarties straipsnis tai
patvirtina, nes numato: „<...> visapusišką bendradarbiavimą tarp Lenkijos šiaurės-rytų
provincijų ir Kaliningrado srities SSRS dalies <...>“ 120 .Kadangi Kaliningrado sritis yra Sovietų
Sąjungos dalis bet kokios Lenkijos pretenzijos krašto atžvilgiu būtų neteisėtos. Be to, nepanašu,
kad Lenkija būtų suinteresuota reikšti pretenzijas krašto atžvilgiu. Richard J. Krickus pažymi,
kad tarp Lenkijos ir Rusijos nebuvo neišspręstų teritorinių ginčų, nors Lenkija ir norėtų, kad
Baltijskas būtų internacionalizuotas 121 .
Brian Vitunic pažymi, kad Lenkija nepareiškė jokių pretenzijų dėl baimės, jog kartą
pajudinus egzistuojančias sienas gali prasidėti grandininė reakcija, kuri gali privesti prie visų
sienų peržiūrėjimo. Tai reiškia, kad būtų atsižvelgta ir į tas teritorijas, kurios Lenkijai buvo
suteiktos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kaip, pavyzdžiui, dvi trečiosios Rytų Prūsijos
teritorijos perėjusios Lenkijos Potsdamo sutartimi 122 .
3.2.4. Lietuva
Lietuvos teritorinės pretenzijos Kaliningrado srities atžvilgiu gali būti paremtos tiek
etniniu, tiek istoriniu pagrindu. Raymond A. Smith pažymi, kad Lietuva gali įrodinėti 1. pirmieji
regiono gyventojai buvo lietuviai ir jiems giminingi senieji prūsai; 2. iki 1945 metų dauguma už
miesto ribų gyvenusių žmonių buvo lietuviai. Autorius pabrėžia, jog jeigu kada nors ateityje
srities statusas būtų keičiamas, Lietuvos valstybė turėtų svarbių argumentų, leidžiančių jai
prijungti šią likusią Mažosios Lietuvos dalį 123 .
Idėja dėl Kaliningrado krašto prijungimo prie Lietuvos turi istorinių precedentų.
Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus pasaulio lietuviai susirūpino Lietuvos ateitimi ir ėmėsi
aktyvių veiksmų siekdami sukurti etnografinę ir autonominę Lietuvą, kurios sienos turėjo
118
Krickus Ricrard J. The plight of Kaliningrad: a Russian and international problem. // EWI Russian Regional
Report. Vol. 4. No. 2. 1999. P. 7.
119
Ibid.
120
Ibid.
121
Krickus Ricrard J. The plight of Kaliningrad: a Russian and international problem. // EWI Russian Regional
Report. Vol. 4. No. 2. 1999. P. 7.
122
Vitunic B. Enclave To Exclave: Kaliningrad Between Russia And The European Union – Columbia University,
2003. P. 5
123
Smith Raymond A. The status of the Kaliningrad oblast under international law - Lituanus, Vol. 38, No.1, 1992.
P. 30-32.
36
sujungti Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Pirmą sykį toks reikalavimas buvo iškeltas Amerikos
lietuvių 1914 metais Čikagoje. Toliau sekė 1916 metais Hagoje vykęs lietuvių kongresas, 1917
metais Berne vykusioje konferencijoje vėl buvo keliamas Didžiosios ir Mažosios Lietuvos
klausimas. 1917m. rugpjūčio 1-4d. Vilniuje susirinkęs lietuvių organizacinis komitetas savo
posėdžiuose konstatavo, kad „ Lietuvos teritorija bus nustatyta pagal etnografinius principus ir
etnografines lietuvių tautos sienas, be jokių sąlygų ir krašto ūkio gerovei reikalingų pataisų“.
Konferencijoje pabrėžta, kad naujai atsistačiusi Lietuva turi būti sukurta „prisilaikant
etnografinių sienų su ekonominėmis reikalaujamomis korektyvomis“. Tais pačiai metais
Voroneže paskelbtas lietuvių tremtinių manifestas iš esmės pakartojo Vilniaus konferencijos
nuostatas dėl Mažosios (arba Prūsų) ir Didžiosios (arba Rusijos) Lietuvos sujungimo į vieną
valstybę 124 .
Galiausiai 1918 m. lapkričio 30d. Mažosios Lietuvos tautinė taryba Tilžėje paskelbė aktą:
„Atsižvelgiant į tai, kad viskas kas yra, turi teisę gyvuoti, ir į tai, kad mes Lietuviai čionai Prūsų
Lietuvoj gyvenantieji sudaroma šito krašto Gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes,
remdamiesi ant Wilsono tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudinimą Mažosios Lietuvos prie
Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už
įvykdinimą minėtojo siekio pašvęsti“ 125 .
Iš pateiktos medžiagos matyti, kad Lietuvos pretenzijos Mažosios Lietuvos atžvilgiu
visada buvo pakankamai stiprios, tačiau liko įgyvendintos tik iš dalies – prijungiant Klaipėdos
kraštą.
Tokios istorinės teritorinės pretenzijos, anot Christiano Wellmanno padeda paaiškinti
kodėl tarp Lietuvos išeivių (JAV veikiančios Lietuvninkų bendruomenė bei Mažosios Lietuvos
rezistencinis judėjimas) ir pačioje Lietuvoje (Mažosios Lietuvos reikalų taryba) yra organizacijų
palaikančių poziciją, kad Kaliningrado regionas yra etninės lietuvių žemės ir siekia tų žemių
prijungimo prie Lietuvos. Šios organizacijos kelia klausimą dėl Kaliningrado regiono
tarptautinio statuso, nes, anot jų, statusas yra neapibrėžtas. Regionas yra laikomas kolonija, kurią
Rusija gavo kaip karo grobį, todėl pastaroji neturi jokių teisių regiono atžvilgiu. Be to, tokios
organizacijos nepritaria Lietuvos Rusijos sienų sutarties nuostatoms, kad „<...>Lietuvos
Respublikos ir Rusijos Federacijos valstybės siena prasideda nuo Lietuvos Respublikos, Rusijos
Federacijos ir Lenkijos Respublikos sienų sankirtos taško <...>“ 126 . Į tokį nepritarimą dėl
124
Gelžinis M. Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva - Mažosios Lietuvos fondas Mokslo ir Enciklopedijų leidykla, Vilnius,
1996. P. 310-316
125
Ten pat. P. 312.
126
Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis "Dėl Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos" // Valstybės
žinios: 1999 11 25 Nr.100-2891
37
nustatytos sienos, savo ruožtu, atsiliepia rusai, kurie, reikalauja Klaipėdos krašto (kitos Mažosios
Lietuvos dalies) grąžinimo Rusijai 127 .
Mažosios Lietuvos organizacijų siekimai ir ambicijos nukrypsta nuo oficialios Lietuvos
politikos. Taip pirmasis Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas kategoriškai
pareiškė, kad Kaliningrado sritis priklauso Rusijai. Valdas Adamkus pritarė savo pirmtako
išreikštai pozicijai 128 .
Tačiau vis tik atrodytų, kad Mažosios Lietuvos organizacijos sulaukia kai kurių politikų
palaikymo. Taip 1995 metais dešiniojo sparno politinių jėgų atstovas buvęs Seimo pirmininkas
Vytautas Landsbergis labai subtiliai parėmė galimas Lietuvos pretenzijas Kaliningrado krašto
atžvilgiu 129 .
Šiuo atveju skaidrumas yra svarbiausias įnašas kuriant pasitikėjimo santykius tarp
Rusijos ir Lietuvos valstybių, be to, skaidrumas palaikytų oficialią Lietuvos pozicija, kuri skiriasi
nuo Mažosios Lietuvos organizacijų teritorinių pretenzijų reiškimo pozicijos 130 .
Matyt, būtent dėl tokio skaidrumo stokos Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos
sutartis "Dėl Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos" Rusijos valstybės buvo ratifikuota tik 2003
metais, abiem valstybėms minėta sutartis įsigaliojo 2003-08-12. Šios sutarties ratifikavimas
prisideda prie Rusijos Federacijos valdžios Kaliningrado srities atžvilgiu įteisinimo. Lietuvos
Respublika ratifikavusi tokia sutartį nubraukia visas abejones dėl krašto de jure kontrolės. Tokiu
savo gestu Lietuva parodo, jog de jure pripažįsta Rusijos kontrolę Kaliningrado atžvilgiu, nes
nepripažįstant de jure kontrolės teritorijos atžvilgiu neįmanoma sudaryti teisiškai privalomų
sutarčių. Todėl Lietuva nors ir turėdama teisėtų teritorinių pretenzijų Kaliningrado krašto
atžvilgiu ratifikavusi Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį "Dėl Lietuvos ir Rusijos
valstybės sienos" jų atsisakė.
Reziumuojant šiame skyriuje išdėstytą medžiagą pasakytina, kad Kaliningrado srities
tarptautinis teisinis statusas ir padėtis yra probleminis klausimas, be to, krašto priklausymas
Rusijos Federacijai yra kvestionuojamas. Kraštas tik po Antrojo pasaulinio karo perėjo Rusijai,
tai buvo savotiškas karo trofėjus. Kai kurios valstybės, pavyzdžiui, JAV Maskvai pripažįsta tik
Kaliningrado srities de fakto valdymą ir susilaiko nuo de jure valdymo pripažinimo. Tokia
valstybės pozicija remiasi tuo, kad 1945 metų Potsdamo susitarimu Kaliningrado sritis buvo
127
Wellmann Ch. Recognising Borders: Coping with Historically Contested Territory. Hanne-Margret
Birckenbach/Christian Wellmann (eds.) The Kaliningrad Challenge. Options and Recommendations, LIT Verlag,
Münster/Hamburg/Berlin/London, 2003. P. 282-287.
128
Krickus Richard J. U.S. Foreign Policy And The Kaliningrad Question – Danish Institute of International Affairs,
1998. P. 6.
129
Wellmann Ch. Recognising Borders: Coping with Historically Contested Territory. Hanne-Margret
Birckenbach/Christian Wellmann (eds.) The Kaliningrad Challenge. Options and Recommendations, LIT Verlag,
Münster/Hamburg/Berlin/London, 2003. P 285.
130
Ten pat. P. 286.
38
perduota tik SSRS administravimui, būsimai taikos konferencijai paliekant teisę galutiniai
išspręsti visus teritorinius klausimus, nors svarbu paminėti, kad taikos konferencijoje
sąjungininkai pasižadėjo palaikyti krašto atžvilgiu reiškiamas SSRS pretenzijas. Iš Potsdamo
konferencijos medžiagos galima daryti išvadą, kad valstybės sąjungininkės galutinės taikos
konferencijos neplanavo atidėti neapibrėžtam laikui, kaip tik jos buvo suinteresuotos ją surengti
artimiausiu laikui, tačiau prasidėjęs Šaltasis karas ir pakibusi geležinė uždangą, galutinius
teritorinius klausimus atidėjo 45 metams. 1990 metais pasirašyta Sutartis dėl galutinio
sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu atrodytų ir turėjo būti ta sutartimi, kuri galutiniai padėtų tašką
įteisinant Antrojo pasaulinio karo rezultatus, tačiau pasigirsta nuomonių, kad pastaroji sutartis
nerevizavo 1945 metų Potsdamo sutarties nuostatų dėl krašto perdavimo Rusijos Federacijai, tai
reiškia, kad pastarajai yra palikta teisė tik administruoti Kaliningrado sritį, todėl centrinės
valstybės eksklavo atžvilgiu vykdoma kontrolė yra neteisėta. Panašaus pobūdžio nuostatos duoda
peno teritorinių pretenzijų atsiradimo galimybėms. Taip Vokietijos pretenzijos krašto atžvilgiu
būtų neteisėtos, nors kraštas nuo viduramžių buvo Vokietijos dalis, bet jos teritorijos pretenzijos
Kaliningrado srities atžvilgiu pasibaigė su 1975 metų ESBO Baigiamojo aktu, nuo realaus
įgyvendinimo tas pretenzijas dar labiau atitolina 1990 metų Sutartis dėl galutinio sureguliavimo
Vokietijos atžvilgiu, apibrėžianti Vokietijos sienas bei kurioje pareikšta: <...> suvienyta
Vokietija neturi jokių teritorinių pretenzijų kitų valstybių atžvilgiu ir neturės jų ateityje <...>.
Lenkijos ir Lietuvos noras įsilieti į Europos Sąjungą bei tapti NATO narėmis apsprendė, šalių
norą kuo greičiau išspręsti sienų klausimus ir delimituoti sienas su kaimynėmis. Tačiau Lenkijos
teritorinės pretenzijos bet kokiu atveju negalėtų remtis teise, nes 1990 metų draugystės
deklaracijos tarp Lenkijos ir SSRS 2 straipsnis skelbia, kad Lenkijos Respublika ir SSRS neturi
jokių teritorinių pretenzijų vieną kitos atžvilgiu ir neturės tokių pretenzijų ateityje. Tarp Lietuvos
ir Rusijos įsigaliojus sutarčiai „Dėl Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos“ Lietuva nubraukė visas
abejones dėl krašto de jure kontrolės. Tokiu savo gestu Lietuva parodė, jog de jure pripažįsta
Rusijos kontrolę Kaliningrado atžvilgiu.
Todėl matyt teisus yra P.Joenniemi sakydamas: „Europoje nugriovus sienas nebelieka
jokio kito pasirinkimo kaip tik susidurti su praeitimi ir žengti į priekį 131 .
131
Joenniemi P. Kaliningrad As a Discursive Battle-Field // Copenhagen Peace Research Institute 1999. P. 14.
39
4. KALININGRADO STIRIES TARPTAUTINIS TEISINIS STATUSAS. GALIMOS
TEISINIO STATUSO PASIKEITIMO TENDENCIJOS.
Išnagrinėjus dabartinės Kaliningrado srities atsiradimo aplinkybes bei sutartys, kurių
pagrindu atsirado Rusijos Federacijai priklausantis anklavas paaiškėja kodėl krašto tarptautinis
teisinis statusas ir padėtis yra neapibrėžti ir keliantys daug klausimų ir abejonių. Tačiau
išnagrinėjus galimas šalių teritorines pretenzijas srities atžvilgiu prieinama prie išvados, kad net
ir tos valstybės, kurios galėtų realiai pretenduoti į krašto teritoriją, yra supančiotos tarptautinių
susitarimų dėl kurių prarado bet kokias teisiškai pagrįstas galimybes pretenduoti į dabartinės
Kaliningrado srities teritoriją. Tai priveda prie išvados, kad dauguma tarptautinės bendruomenės
narių de jure pripažįsta Rusijos Federacijos Kaliningrado srities atžvilgiu vykdomą kontrolę.
Šiame skyriuje bus aptariami po sprendimo dėl Europos Sąjungos plėtros tarp trikampio dalyvių
susiklostantys teisiniai santykiai. Taip pat apžvelgiamos galimos Kaliningrado srities teisinio
statuso pasikeitimo tendencijos.
4.1. Rusijos Federacijos ir Kaliningrado srities teisiniai santykiai
Teisinis regiono statusas buvo kvestionuojamas pirmojoje 1990 metų pusėje, siūlant
įvairaus pobūdžio sprendimus kaip panaikinti Kaliningrado srities padėties neapibrėžtumą.
Centrinė valstybė susidūrė su siūlymais ir reikalavimais kaip toks anklavo neapibrėžtumas galėtų
būti panaikintas. Buvo siūloma sukurti autonominę respubliką Rusijos Federacijos sudėtyje,
įkurti Rusijos-Lenkijos-Lietuvos-Vokietijos kondominiumą arba dar vienas pasiūlymas kurio
esmė slypėjo naujos (nepriklausomos) – ketvirtosios Baltijos respublikos sukūrime 132 . Vėliau
buvo kalbama apie krašto demilitarizavimą ir internacionalizavimą tokias pasiūlymais bandant
paneigti centrinės valstybės kontrolę jos vakarinės teritorijos atžvilgiu. Tiek Lietuvos, tiek
Lenkijos ir juolab Vokietijos vyriausybės susilaikė nuo dalyvavimo tokiose konfliktiškose
diskusijose, tačiau, anot P. Joenniemi, <...> buvo priežasčių įtarti, kad Kaliningrado srities
statuso klausimas iškėlimas buvo oficialiai palaikomas<...> 133 . Autorius pažymi, kad labai
greitai buvo suvokta, kad krašto statuso neapibrėžtumo klausimas negalėjo būti išspręstas
nesukuriant rimtų nesutarimų tarp Rusijos Federacijos ir jos kaimynių, be to, bet kokios
teritorinės pretenzijos galėjo reikšti visos eilės sutarčių, susijusių su teritorijų status quo ir po
Antrojo pasaulinio karo nustatytų sienų neliečiamumu, panaikinimu. Todėl, autoriaus nuomone,
ginčai dėl teritorijos priklausymo gyvavo labai trumpai ir neįgavo rimtesnio pagrindo 134 .
132
Joenniemi P., Dewar S., Fairlie L.D. The Kaliningrad Puzzle: A Russian Region within the European Union. //
Copenhagen Peace Research Institute, 2000. P. 3.
133
Joenniemi P. Kaliningrad As a Discursive Battle-Field // Copenhagen Peace Research Institute 1999. P. 5.
134
Ibid. P. 5-6.
40
Christianas Wellmannas pažymi: „Pataruoju šimtmečiu regiono sienos nuolat kito.
Penkiasdešimt metų yra per trumpas laiko tarpas kai kalbama apie esminius ir negrįžtamus
pasikeitimus visuomenės sąmonėje ir kolektyvinėje atmintyje. Todėl bent jau politiko-
psichologine prasme sienos supančios Kaliningrado sritį yra nuginčijamos“ 135 .
Šio anklavo atvejis niekuo nesiskiria nuo darbo 2 skyriuje aptartų ypatingų anklavų
požymių. Žiūrint iš centrinės valstybės pozicijų Kaliningrado srities atvejis meta daug iššūkių,
atsirandančių dėl krašto politiko-geografinių, socio-psichologinių, ekonominių, demografinių ir
istorinių ypatumų. Žinodama tokias tendencijas Maskva reiškia susirūpinimą, kad vidiniai ir
išoriniai faktoriai, susidarantys aplink Kaliningrado sritį gali atskirti anklavą nuo centrinės
valstybės, kad ryšiai siejantys teritorijas bus susilpninti arba tarp anklavo gyventojų gali
įsivyrauti susvetimėjimas su centrine valstybe, kuris galiausiai gali išsilieti į separatistinį
judėjimą.
Kaliningrado sritis yra vienintelis Rusijos Federacijos regionas, kurio klausimams aptarti,
Rusijos Federacijos Saugumo Taryba sušaukė neeilinį posėdį, nors pačiame krašte nevyksta
jokie neramumai. Centrinės valstybės noras išlaikyti ryšį su anklavu turi įtakos visai centrinės
valstybės Kaliningrado srities atžvilgiu vykdomai politikai. Ypatingas dėmesys yra skiriamas
priemonėms, skirtoms anklavo ir centrinės valstybės koreliacinio ryšio stiprinimui, taip pat ir
toms priemonėms, kurios formuoja krašto gyventojų identitetą 136 . N
Rusijos mokslų akademijos strateginių tyrimų instituto ekspertai nurodo, kad egzistuoja
Kaliningrado srities atskyrimo nuo Rusijos Federacijos galimybė. Ekspertai atkreipia dėmesį,
kad viešosios informacijos priemonėse pasirodo informacija apie „tylią vokišką“ Kaliningrado
žemių aneksiją. Remiantis kai kuriais duomenimis atskirtoje nuo centrinės valstybės teritorijoje
40 procentų žemių vienokia ar kitokia forma yra kontroliuojama skirtingų vokiškų kompanijų
arba paramos fondų, už kurių slypi solidžios valstybinės Vokietijos organizacijos. Į krašto
ekonomiką aktyviai braunasi lietuviai, save laikantys tiesioginiais prūsų palikuoniais. Ekspertai
pažymi, kad situacijai nesikeičiant visai įmanoma, kad bus iškeltas referendumo, prieštaraujančio
Rusijos nacionaliniams interesams, klausimas, galintis išprovokuoti tarptautinį karinį
konfliktą 137 .
135
Wellmann Ch. Recognising Borders: Coping with Historically Contested Territory. Hanne-Margret
Birckenbach/Christian Wellmann (eds.) The Kaliningrad Challenge. Options and Recommendations, LIT Verlag,
Münster/Hamburg/Berlin/London, 2003. P 275.
136
Wellmann iChristian The problems and prospects of cross-border co-operation: The case of Kaliningrad //
Presentation in the session 3 of the Conference Building a Secure Neighbourhood – Neighbourhood Policy,
Enlargement Process and Security as the co-ordinates for setting the EU's regional action Helsinki, 15-17 October
2005.
137
Проблемы развития Калининградской области РФ в условиях расширения НАТО и ЕС. Аналитический
доклад Иститута стратегических иследований РАН. Москва. 2001.
41
Tačiau, anot Sergejaus Naumkino, Kaliningrado srities gyventojai su nuostaba reaguoja į
užsienio ar Rusijos spaudoje pasirodančias publikacijas apie krašte egzistuojančias separatistines
tendencijas ir gyventojų norą atsiskirti nuo Rusijos prisiglaudžiant prie Vakarų valstybių 138 .
4.1.1 Laisvos ekonominės zonos statusas
Taigi Maskva tvirtai laikosi pozicijos, kad Kaliningrado sritis yra vienas iš Rusijos
Federacijos regionų, tačiau 1991 metais iširus Sovietų Sąjungai nežinojo kokiam tikslui sritis bus
naudojama 139 . Autorius pažymi, kad Gynybos ministerija norėjo ir toliau vykdyti izoliacionistinę
politika srities atžvilgiu, kadangi Kaliningrado srityje planavo ir toliau dislokuoti gausius
karinius dalinius.
Tačiau tokia Gynybos ministerijos pozicija buvo visiškai nesuderinama su kitose
ministerijose vyraujančia nuomone anklavą paversti klestinčiu regionu, galinčiu konkuruoti su
kaimyninėmis valstybėmis. Todėl 1991 metais centrinė valstybė priėmė įstatymą, kuriuo buvo
įkurta laisva ekonominė zona. Tačiau nors ir buvo atsisakyta Kaliningrado sritį paversti kariniu
bastionu laisvos ekonominės zonos sukūrimas nenustatė jokios aiškios koncepcijos dėl srities
identiteto, misijos ar tikslo 140 . Laisvos ekonominės zonos likimas, sumažėjus bendrų saugumo
klausimų svarbai, išryškina krašto statuso neaiškumus ir konfliktus. 141 . Saugumo problemoms
susilpnėjus išryškėjo naujos, parodžiusios laisvos ekonominės zonos trūkumus. Todėl centrinės
valstybės vadovybė jau 1995 metais panaikino laisvos ekonominės zonos statusą dėl menkų
rezultatų ir politinių konfliktų, kurių ištakos nūdienos tyrėjams yra neaiškios 142 .
4.1.2 Ypatingos ekonominės zonos statusas
Ypatingos ekonominės zonos statusas Kaliningrado sričiai buvo suteiktas 1996 metais
išleistu įstatymu. Ypatinga ekonominė zona pakeitė iki tol buvusią laisvą ekonominę zoną.
Kraštui suteikiant specialųjį statusą buvo tikėtas kompensuoti jo eksklavo poziciją bei plėtoti ir
finansuoti federalinės svarbos programas skirtas socialiniam ir ekonominiam krašto vystymui 143 .
Be to, buvo tikėtasi pritraukti tiesiogines užsienio investicijas bei skatinti tarptautinę prekybą.
138
Naumkin S. Possibility of Kaliningrad integration into the single European space – Humboltd-Universität zu
Berlin Philosophische Fakultät II Nordeuropa-Institut, Berlin, 2004. P. 67-68.
139
Huisman S. A new European Union policy for Kaliningrad - The European Union Institute for Security Studies,
Paris. 2002. P. 10.
140
Vitunic B. Enclave To Exclave: Kaliningrad Between Russia And The European Union – Columbia University,
2003. P.7.
141
Oldberg I. Russia's Baltic Regions between Moscow and the West: The Roots of Regionalism // Södertörns
högskola, 2001. P. 6.
142
Vitunic B. Enclave To Exclave: Kaliningrad Between Russia And The European Union – Columbia University,
2003. P. 7.
143
Naumkin S. Possibility of Kaliningrad integration into the single European space – Humboltd-Universität zu
Berlin Philosophische Fakultät II Nordeuropa-Institut, Berlin, 2004. P. 50-54.
42
Ypatinga ekonominė zona – ekonominės politikos instrumentas su aiškiai ir tiksliai
apibrėžtais tikslais ir prioritetais, kaip antai, skatinti valstybės konkurencingumą padidinančias
pramonės sritis (farmacija, mikroelektronika ir pan.). Tačiau Kaliningrado srities atveju aiškus
ypatingos ekonominės zonos buvimo tikslas niekada nebuvo nustatytas, todėl niekas nežinojo
koks buvo pirminis zonos sukūrimo tikslas 144 .
Be to, ypatingos ekonominės zonos statusas tarptautinių institucijų požiūriu taip pat yra
neaiškus. 2001 metų Europos Bendrijų Komisijos „ ES ir Kaliningradas“ ataskaitoje pažymima:
„Ypatinga ekonominė zona dėl nesuderinamų su Partnerystės ir Bendradarbiavimo Sutarties bei
Tarptautinės prekybos organizacijos taisyklėmis subsidijų gali iškraipyti prekybą 145 .
Taigi ypatingos ekonominės zonos statuso įvedimas per trejus oficialaus galiojimo metus
nepateisino turėtų lūkesčių. Sukurta tam, kad panaikintų Rusijos baimes dėl separatizmo, zona
Kaliningradui nesuteikė galimybės išplėtoti komercinių santykių su užsienio vyriausybėmis, nes
santykių užmezgimas turėjo būti sankcionuotas Rusijos Federacijos užsienio reikalų
ministerijos 146 . Nesugebėjimas federaliniame lygmenyje užtikrinti vietinį administracinį
valdymą, tinkamų paskatų nebuvimas, netinkama teisinė sistema, investoriaus teisių apsaugos
stoka, įstatymų apsaugančių nuosavybės teises silpnumas, verslui priešiška mokesčių sistema ir
galiausiai klestinti biurokratija ir korupcija sužlugdė ypatingą ekonominę zoną 147 .
Taigi kilnūs centrinės valstybės norai Kaliningrado sričiai suteikti iš pradžių laisvos
ekonominės zonos, o paskui ypatingos ekonominės zonos statusą dėl prastos įstatymų kokybės,
korupcijos, biurokratijos bei tikslų neapibrėžtumo neatnešė lauktų rezultatų. Vietinės ir
federalinės vyriausybė nesugebėjimas užtikrinti krašto ekonominės gerovės ir pritraukti užsienio
kapitalą užkirto kelią naujam krašto statuso nustatymui.
4.1.3 Centralizmo politika
Kaliningrado srities teritorijos statuso neaiškumas yra nulemtas federalinio centro ir
vietinės administracijos nesutarimų dėl teritorijos kontrolės.
Rusijos Federacijos Konstitucija formaliai visiems 89 federalinėms regionams suteikia
lygias teises, tačiau aiškiai neapibrėžia kokios yra regionų teisės užmezgant ekonominius ir
politinius ryšius su kitomis valstybėmis. Konstitucijos 71 straipsnis nustato, kad tik federalinės
institucijos yra atsakingos už užsienio politiką, tarptautines sutartis, karo ir taikos klausimus bei
144
Joenniemi P., Dewar S., Fairlie L.D. The Kaliningrad Puzzle: A Russian Region within the European Union. //
Copenhagen Peace Research Institute, 2000. P. 17.
145
The Commission of the European Communities’ 2001 Report to the EU Council “The EU and Kaliningrad,”
COM 26 final. Brussels. 2001. P. 7.
146
Vitunic B. Enclave To Exclave: Kaliningrad Between Russia And The European Union – Columbia University,
2003. P. 9.
147
Joenniemi P., Dewar S., Fairlie L.D. The Kaliningrad Puzzle: A Russian Region within the European Union. //
Copenhagen Peace Research Institute, 2000. P. 18.
43
už ekonominių ryšių su užsienio valstybėmis užmezgimą 148 . Tuo tarpu 72 straipsnis numato, kad
tiek federalinė, tiek ir regioninė valdžia atsako už tarptautinių sutarčių vykdymą ir išorinių
ekonominių santykių koordinavimą. Tačiau Aleksandras Serguninas pažymi, kad Konstitucija
nepaaiškina skirtumo tarp išorinių ekonominių santykių bei tarptautinių santykių 149 .
Be to, neaiškumų atsiranda ir kalbant apie tarptautinių sutarčių vykdymą bei išorinių
ekonominių bei tarptautinių santykių koordinavimą 150 . Autoriaus teigimu praktikoje toks
klausimas buvo sprendžiamas federaliniam centrui ir regionui sudarant valdžios pasidalijimo
sutartis. Tačiau pradedant 1996 metais užsienio santykių srityje federalinis centras pradėjo
vykdyti centralizacijos politiką, tai reiškė, kad federacijos subjektams be federalinio centro
pritarimo neleidžiama vykdyti išorinės politikos 151 .
Sutartis tarp Rusijos Federacijos ir Kaliningrado srities valdžios padalijimo buvo sudaryta
1996 m. sausio 12. Preambulėje buvo pažymėta, kad sutartis yra sudaroma atsižvelgiant į
ypatingą Kaliningrado regiono geografinę situaciją bei į jo svarbą nacionaliniams interesams,
siekiant sudaryti sąlygas socio-ekonominiam regiono vystymuisi, užsienio ekonomikos veiklos
plėtrai bei tvirtesnių santykių su kitais Rusijos Federacijos regionais palaikymui 152 . Ši sutartis
nustatė pakankamai liberalų valdžios padalijimą. Regionui kompetencijos ribose buvo suteiktas
leidimas sudaryti sutartis su kitais regionais ir kitomis Rusijos Federacijos ir užsienio valstybių
teritorinių vienetų, ministerijų ir departamentų subjektais. Federalinei valdžiai buvo paliekama
sienų kontrolė, importo ribojimas bei ekonominės zonos režimo administravimas.
S. Naumkin pažymi, kad ši sutartis Kaliningrado sričiai niekada neleido vykdyti užsienio
politikos, dalyvauti tarptautinių santykių su kitomis valstybėmis palaikyme ir tarptautinių
sutarčių sudaryme. Iki 1999 metų Kaliningradas galėjo sudaryti sutartis tik su kitų šalių
teritorinių vienetų, ministerijų ir departamentų subjektais 153 . 2002 metais tarp federalinio centro
ir Kaliningrado srities buvo pasirašytas kitas, nutraukiantis Rusijos Federacijos ir Kaliningrado
srities valdžios padalijimo sutarties galiojimą, susitarimas. Tokio susitarimo pasirašymas reiškė,
kad valdžios padalijimo sutartis nebeegzistuoja ir visos galios pereina į federalinės valdžios
rankas. Kaliningrado sritis neteko realių nepriklausomumo ir plėtros instrumentų 154 .
148
Конституция Рoссийской Фeдерации http://www.constitution.ru prisijungimo laikas 10-12-2005
Сергунин А. Региональный фактор в российской внешней политике проблемы и перспективы. –
Конференция „Будущее российского федерализма политический и этнический факторы“. 25-26 февраля,
2000.
150
Салмин А. Российская Федерация и федерация в россии // Мировая экономика и международные
отношения. Nr.2. 2000. C. 51.
151
Ibid. C. 40-60.
152
Treaty on delimitating the matters of control and powers between the bodies of state authority of the Russian
Federation and the bodies of state authority of the Kaliningrad Region
http://www.gov.kaliningrad.ru/omainlaw.php3?lid=2 prisijungimo laikas 10-12-2005
153
Naumkin S. Possibility of Kaliningrad integration into the single European space – Humboltd-Universität zu
Berlin Philosophische Fakultät II Nordeuropa-Institut, Berlin, 2004. P. 60-61.
154
Ibid. P. 60.
149
44
Prezidento V. Putino surengtame specialiai Kaliningrado srities problemų nagrinėjimui
skirtame Saugumo Tarybos posėdyje, kuriame buvo pažymėta, kad kraštas galėtų pasitarnauti
Rusijos-Europos santykių modelio sukūrimui. Prezidentas taip pat paminėjo, kad už
Kaliningrado srities problemas yra atsakinga tik tai Rusijos Federacija. Jis kritikavo ministerijų ir
departamentų suderintų veiksmų trūkumą bei jų darbo neefektyvumą. Tačiau svarbiausia ką
pabrėžė V. Putinas yra: „ <...> tam, kad Kaliningrado srityje būtų nustatytas efektyvus visų lygių
bendradarbiavimas ir sukurta tinkama teisinė ir administracinė situacija, Kremlius yra numatęs
tris įmanomas klausimo sprendimo galimybes: 1. tiesioginis prezidentinis valdymas; 2. krašto
transformacija į aštuntą federalinę sritį ir 3. regiono gubernatoriaus pozicijų stiprinimas“ 155 .
Tokia centrinės valstybės pozicija atspindi Rusijos Federacijos pastaruoju metu vykdomą
centralizmo politiką. Nenoras dalintis valdžios įgaliojimais yra paremtas federalinio centro
būgštavimais dėl galimo separatizmo, nors, kaip jau buvo minėta aukščiau, tokie būgštavimai yra
nepagrįsti, tačiau bet kokiu atveju centrinės valstybės vadovybė siekia griežtos krašto kontrolės.
Toks kontrolės siekimas privedė prie federalinio centro ir vietinės administracijos nesugebėjimo
pasidalinti valdžios ir atsakomybės už krašto valdymą, savo ruožtu yra priežastis dėl kurios
iškyla sunkumų apibrėžiant Kaliningrado srities teisinį statusą, nes iš vienos pusės Rusija yra
linkusi integruotis į tarptautinę bendruomenę, o iš kitos pusės siekia teritorijos integralumo.
4.2. Europos Sąjungos ir Kaliningrado srities teisiniai santykiai
Po 1991 metų įvykių Kaliningrado sritis atsidūrė Europos Sąjungos plėtros spąstuose iš
vienos pusės ir problematiškuose santykiuose su centrine valstybe iš kitos pusės, nes kraštas
likęs įspraustas tarp Lenkijos ir Lietuvos nepriklausomų valstybių buvo visiškai atskirtas nuo
Rusijos Federacijos teritorijos. Tuo metu kai Lietuva ir Lenkija siekė tapti asocijuotomis
Europos Sąjungoje narėmis Rusija buvo draskoma vidinių krizių, kurių pasekmė – centrinės
valstybės dėmesio atitraukimas nuo Kaliningrado srities valdymo, kas savo ruožtu lėmė
administravimo funkcijos perdavimą pačios srities administracijos diskrecijai, tačiau likusi
atskirta nuo centrinės valstybės Kaliningrado sritis buvo visiškai nepasiruošusi savo jėgomis
susidoroti su ją užgriuvusiomis problemomis: aukštas nedarbo lygis, kritiška aplinkos būklė,
staigus organizuoto nusikalstamumo augimas ir galiausiai lėtas grimzdimas į bedugnę. Tokia
padėtis reiškė, kad Kaliningrado sritis tapo trejopa periferija: ES ateities anklavas, Rusijos
eksklavas ir silpna kaimyninė valstybė ES valstybių narių atžvilgiu 156 .
155
Russian President Putin’s Remarks at the Russian Security Council Meeting on 26 July 2001, Ministry of Foreign
Affairs Daily News Bulletin, http://www.mid.ru prisijungimo laikas 10-12-2005
156
Huisman S. A new European Union policy for Kaliningrad - The European Union Institute for Security Studies,
Paris. 2002. P.8-10.
45
Tačiau reikėtų pripažinti, kad Briuselis neskyrė Kaliningrado sričiai deramo dėmesio,
nors ir žinojo, kad vieną dieną kraštas atsidurs ES teritorijoje. Tačiau tam yra logiškas
paaiškinimas, paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu Kaliningrado sritimi nesirūpinta, nes bijota, jog
bet koks didesnio dėmesio rodymas gali sukelti įtarimų Rusijoje dėl įmanomų pretenzijų į jos
suverenią teritoriją 157 . Todėl savo susirūpinimą Kaliningrado srityje susiklosčiusia padėtimi
Europos Sąjunga reiškė pamažu, kalbant apie Rusiją buvo turima omenyje visa valstybė, o ne
atskira jos dalis ir tas faktas, kad Europos Sąjungos plėtra labiausiai paveiks tik mažą Rusijos
dalį taip pat buvo ignoruojamas. Kaliningrado srities klausimas Europos Sąjungos darbotvarkėje
pasirodė tada, kai santykiams su Rusija nebedarė įtakos Čečėnijos krizė, t.y. tada, kai Rusija
galėjo užmiršti apie teritorines pretenzijas krašto atžvilgiu.
Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos bendradarbiavimas prasidėjo dar 1994 metais
pasirašius Bendradarbiavimo ir partnerystės susitarimą 158 , kuris dėl Rusijos karinės kampanijos
Čečėnijoje įsigaliojo tik 1997 metais. Šio susitarimo tikslas yra paskatinti politinį, komercinį,
ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą. Tačiau svarbiausia yra tai, kad Rusija yra traktuojama
kaip homogeninis vienetas, neišskiriant atskirų jos dalių. TACIS (Europos Sąjungos paramos
Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalims ir Mongolijai programa) buvo pagrindinis
instrumentas, kuriuo siekiama plėtoti Rusijai teikiamą pagalbą, tačiau tai buvo techninio
pobūdžio (konsultacijos, patarimai ir mokymai) pagalba, neatsižvelgianti į unikalų anklavo
statusą Europos Sąjungos teritorijos dalyje 159 . Nors, pozityvus aspektas, kad TACIS atskirdavo
sėkmingus regionus nuo nuskurdusių ir buvo skirta pastarųjų gerovės kėlimui 160 .
Laikui bėgant Europos Sąjunga pradėjo reikšti susirūpinimą dėl santykiuose su Rusija
atsiradusios stagnacijos ir progreso nebuvimo, be to, Bendradarbiavimo ir partnerystės
susitarimas neatnešė lauktų rezultatų. Todėl 1999 metais Europos Sąjunga sukūrė Rusijai skirtą
Bendrą strategiją. Šios strategijos prioritetai buvo sutvirtinti ir stiprinti demokratiją, palaikyti
teisinės valstybės koncepciją, siekiama integruoti Rusiją į ekonominę ir socialinę Europos sferą
bei stiprinti bendradarbiavimą saugumo ir stabilumo palaikymo srityse 161 .
Tačiau kaip Bendradarbiavimo ir partnerystės susitarimas Bendra strategija Rusiją
traktavo kaip nediferencijuotą dalinį. Šie dokumentai neima domėn to, kad Rusijos situacija
dvilypė: „didelė“ Rusija yra už ES ribų, tačiau „mažoji“ Rusija yra Europos Sąjungos teritorijos
157
Fairlie L.D Will the EU use Northern Dimension to solve its Kaliningrad dilemma? // Copenhagen Peace
Research Institute, 1999. P. 10.
158
Partnership and Co-operation Agreement, http://europa.eu.in/comm/external_relat ... a/pca/pca_ russia. pdf
159
Смородинская Н. Калининградский эксклав: перспектива трансформации в пилотный регион. – Москва:
Институт Восток-Запад, 2001. C. 30-32.
160
Joenniemi P., Dewar S., Fairlie L.D. The Kaliningrad Puzzle: A Russian Region within the European Union. //
Copenhagen Peace Research Institute, 2000. P. 15.
161
Common Strategy on Russia, http://europa.eu.int/comm/external_rela ... sia_99.pdf
prisijungimo laikas 10-11-2005.
46
dalyje. Rusija yra traktuojama kaip nediferencijuotas dalinys ir kaip pasekmė Kaliningrado sritis
yra dar viena Rusijos Federacijos teritorija, kurios atžvilgiu yra vykdomos tos pačios techninės
pagalbos programos 162 . Tačiau Europos Sąjungai siekiant ko geriau apsaugoti savo teritorijas
reikėtų labai aiškiai atskirti kokios teritorijos yra už jos ribų, o kurios yra jos viduje 163 .
Tik Šiaurės dimensijos idėjų iškėlimas paskatino Europos Sąjungą pakeisti savo požiūrį ir
atskyrė „didelę“ Rusiją ir ypatingus Šiurės Vakarų Rusijos, kartu ir Kaliningrado, regionų
sukeliamus sunkumus 164 . Šiaurės dimensijos idėja 1997 metais pasiūlyta Suomijos buvo
patvirtinta Europos Sąjungos, šios idėjos esmė – Europos Sąjunga yra reikalinga atskiros
politikos Šiaurės Europos šalių atžvilgiu. Todėl kiekvienas regionas yra traktuojamas kaip
ypatingas ir kiekvieno atžvilgiu taikomi atskiri unikalūs metodai. Šiaurės dimensija įtvirtina
Europos Sąjungos siekį išskirti Šiaurės Vakarų Rusijos, ypatingai Kaliningradą, regionus kaip
ypatingos reikšmės pasienio bendradarbiavimo veiksnius. Naujos politikos sukūrimas atvėrė
kelią kokybiškai naujiems Rusijos ir Europos Sąjungos santykiams: siekiama panaikinti
prekybos kliūtis pagerinant tranzitą, pagerinti informacijos apsikeitimo galimybes ir sustiprinti
regioninių ir nacionalinių valdžių bendradarbiavimą. Naujos politikos veikimo pradžia galima
laikyti Europos Komisijos dokumentą dėl Šiaurės dimensijos, kuria tiek PHARE, tiek TACIS yra
minimos kaip programos apimančios Rusijos-Baltijos ir Rusijos-Lenkijos sienas: „ Techninės
pagalbos programos skirtos skatinti bendradarbiavimą muitų srityje, būsimų darbuotojų
mokymus ir palaikyti bendradarbiavimą kovojant su organizuotu nusikalstamumu turi būti
suprantamos per pasienio bendradarbiavimo programų prizmę, t.y. per Rusijos Federacijos
Kaliningrado regioną“ 165 . Tačiau Šiaurės dimensijos programos yra trumpalaikės ir nors
trumpalaikė sektorinė pagalba yra labai naudinga Kaliningradui, tačiau ji būtų buvusi
vertingesnė jeigu pajėgtų nustatyti ilgalaikius Kaliningrado srities vystymosi rėmus 166 .
2001 metų Europos Komisijos komunikatas yra savotiškas persilaužymas Europos
Sąjungos politikoje Kaliningrado srities atžvilgiu. Šio komunikato tikslas padaryti savo įnašą
deryboms, kurias Europos Sąjunga turėtų pradėti su Rusija (apimant ir Kaliningradą), Lenkija ir
Lietuva. Komunikatas yra išsamus dokumentas kurio esmė – Europos Sąjungos plėtra
Kaliningrado sričiai bus naudinga tik tuo atveju jeigu centrinė valstybė laikysis tinkamos
162
Joenniemi P., Dewar S., Fairlie L.D. The Kaliningrad Puzzle: A Russian Region within the European Union. //
Copenhagen Peace Research Institute, 2000. P. 15
163
Joenniemi P., Makarychev A.: Progress of border-making and border-breaking: The case of Kaliningrad //
Department of European Studies, Danish Institute for International Studies. No 7, 2004. P. 4-5.
164
Huisman S. A new European Union policy for Kaliningrad - The European Union Institute for Security Studies,
Paris. 2002. P. 16.
165
Northern Dimension for the Policies of the Union, European Commission,
COM(1998)589/3, #41. http://www.baltinfo.org/Docs/eu/ND.htm prisijungimo laikas 15-11-2005.
166
Vitunic B. Enclave To Exclave: Kaliningrad Between Russia And The European Union – Columbia University,
2003. P. 26.
47
politikos srities atžvilgiu 167 . Komunikate Rusijai buvo pasiūlyta užtikrinti stabilų ir saugų
institucijų susikūrimą, užtikrinti gerą krašto valdymą, stiprinti rinkos institucijas ir užtikrinti
efektyvų įstatymų leidimą. Maskva ir Kaliningradas buvo paprašyti apsispręsti dėl prioritetinių
palaikymo reikalingų sričių, kad tuo palengvintų Europos Sąjungos paramą. Be to, buvo
atkreiptas ypatingas dėmesys į aplinkos apsaugą bei paraginta detaliau apibrėžti ypatingos
ekonominės zonos tikslus 168 . 2001 metų plėtros strategijos dokumente Europos Komisija
nustatė: <...> tiek Rusijos Federacija, tiek Europos Sąjunga yra suinteresuotos užtikrinti, kad
palankus ekonominės pasekmės Kaliningradui atneštų tik naudą<...>“ 169 .
Tokia pozicija atspindi tipišką anklavo padėtį, kai gyvybiškai svarbių anklavo klausimų
nagrinėjime abi tiek centrinė, tiek ir supančioji valstybė turi siekti konsensuso dialogo, o ne
susipriešinimo pagrindu (žr. 2 skyrių).
Toks dialogas Kaliningrado srities atžvilgiu turėtų pasireikšti ją transformuojant į
„pilotinį regioną“. Pirmą sykį tokia Rusijos iniciatyva buvo oficialiai išreikšta Rusijos
Federacijos vidutinės trukmės strategijoje Europos Sąjungos atžvilgiu 2000-2010 metais 170 . Ši
strategija, Kaliningrado sričiai žadanti suteikti „specialų statusą“ buvo įteikta Europos Sąjungai
1999 metais Helsinkyje vykusiame Rusijos-Europos Sąjungos viršūnių suvažiavime 171 . Tačiau ši
„pilotinio regiono“ koncepcija niekada nebuvo atspindėta nei viename oficialiame dokumente,
nebuvo detalizuota ir juo labiau nebuvo imtasi jokių veiksmų siekiant jos įgyvendinimo 172 .
Tačiau B. Vitunic pažymi, kad šiuo atveju iniciatyvos stokoja ne tik Rusija bet ir Europos
Sąjunga, nes labai nenoriai imasi veiksmų siekiant sukurti glaudesnį Europos Sąjungos ir Rusijos
bendradarbiavimą judant bendros Europos erdvės link 173 . Pabrėžtina, kad tokios vieningos
ekonominės zonos sukūrimas tarp Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos teritorijų galėtų
žymiai prisidėti prie Kaliningrado srities atgaivinimo ir „pilotinio regiono“ koncepcija galėtų tam
labai pasitarnauti, pabrėžtina, kad srities administracinės institucijos pritaria „pilotinio regiono“
koncepcijai ir ragina federalinį centrą laikytis aiškesnės pozicijos apibrėžiant regiono ir Europos
167
Huisman S. A new European Union policy for Kaliningrad - The European Union Institute for Security Studies,
Paris. 2002. P. 22.
168
The Commission of the European Communities 2001 Report to the EU Council “The EU and Kaliningrad,”
COM 26 final. Brussels. 2001. P. 6-8.
169
EU Strategy Paper 2001, http://europa.eu.int/comm/enlargement/r ... /index.htm prisijungimo laikas
20-12-2005.
170
The Russian Federation Middle Term Strategy Toward The European Union (2000-2010), The Delegation of the
European Commission in Moscow web site, http://www.eur.ru prisijungimo laikas 12-20-2005
171
Усанов А. Н. Калининградская область как пилотный регион партнерства России и Европейского Союза
– Калининград: East West Institute, 2003. C. 26-28.
172
Naumkin S. Possibility of Kaliningrad integration into the single European space – Humboltd-Universität zu
Berlin Philosophische Fakultät II Nordeuropa-Institut, Berlin, 2004. P. 47-48.
173
Vitunic B. Enclave To Exclave: Kaliningrad Between Russia And The European Union – Columbia University,
2003. P.20-21.
48
Sąjungos santykius 174 . Rusijos Federacija aiškiai davė suprasti, kad nenori kad jos atžvilgiu būtų
laikomasi tokios pačios kaimynystės politikos pažiūrų kaip, pavyzdžiui, Moldovos atveju.
Rusijos
Federacijos
bendradarbiavimo su ES sukūrimą visose keturiose erdvėse 175 . Tačiau Europos Sąjunga,
siekdama kuo geriau apsaugoti savo sienas, nėra aiškiai nustačiusi kokios pozicijos laikytis
Rusijos Federacijos atžvilgiu: ją laikyti už pasienio bendradarbiavimo ribų arba atvirkščiai
pripažinti, kad pasienio bendradarbiavimas apima ir Rusijos Federaciją 176 .
Taigi iš vienos pusės Europos Sąjunga pripažįsta Kaliningrado srities padėties
sudėtingumą, tačiau iš kitos pusės nesiima ypatingų veiksmų jos padėties pagerinimui 177 .
Reziumuojant pasakytina, kad Europos Sąjunga Kaliningrado sritį traktuoja kaip Rusijos
Federacijos dalį ir dėl to laikosi nuostatos, kad jai nedera kištis į užsienio valstybės vidaus
reikalus, t.y. Kaliningrado sritis tebesuvokiama kaip niekuo neįprastas „didelės“ Rusijos
regionas. Bet tokia pozicija negali būti visiškai teisinga, nes neatsižvelgiama į Kaliningrado
padėties ypatumus kaip neatsižvelgiama ir į tai, kad Kaliningrado sritis reikalinga specialių
operatyvių sprendimų priėmimo, kol tarp jos ir kaimyninių šalių dar neatsirado neįveikiama
praraja.
4.3. Galimos Kaliningrado srities teisinio statuso pasikeitimo tendencijos
Išnagrinėjus centrinės ir supančios valstybės santykius Kaliningrado srities atžvilgiu
prasminga būtų apibrėžti srityje vyraujančias tendencijas dėl krašto ateities.
Reikia pripažinti, kad Europos Sąjungos plėtra keičia pagrindinės politinės ir ekonominės
Kaliningrado srities aplinkos parametrus, keldama gana sparčios srities adaptacijos prie kintančių
išorinių santykių poreikį 178 . Akivaizdu, kad šiuo metu tarp Kaliningrado srities ir jos kaimynių
yra didžiulis atotrūkis tiek socialine, tiek ekonomine, tiek politine prasme, todėl sritis yra
reikalinga konstruktyvios pagalbos plėtojant visas minėtas sritis. Tačiau čia iškyla dilema: kuo
daugiau įvairaus pobūdžio organizacijos investuotų į Kaliningrado srities vystymąsi tuo
siekdamos sulyginti srities ir Europos Sąjungos valstybių padėtį, tuo labiau yra stiprinamas
Kaliningrado kaip ypatingos srities statusas Rusijos Federacijos viduje. Tokiu būdu atotrūkis tarp
Europos Sąjungos valstybių ir Kaliningrado srities mažėtų, tačiau stiprėtų palyginus su likusia
174
Naumkin S. Possibility of Kaliningrad integration into the single European space – Humboltd-Universität zu
Berlin Philosophische Fakultät II Nordeuropa-Institut, Berlin, 2004. P. 47-48.
175
Wellmann iChristian The problems and prospects of cross-border co-operation: The case of Kaliningrad //
Presentation in the session 3 of the Conference Building a Secure Neighbourhood – Neighbourhood Policy,
Enlargement Process and Security as the co-ordinates for setting the EU's regional action Helsinki, 15-17 October
2005.
176
Joenniemi P., Makarychev A.: Progress of border-making and border-breaking: The case of Kaliningrad //
Department of European Studies, Danish Institute for International Studies. No 7, 2004. P. 4-5.
177
Свечинцки Я. Расширение ЕС в регионе Балтийского моря: включение Калининградской области в новый
динамизм региона – Калининград: East West Institute, 2003. C. 62-63.
178
Stanytė-Toločkienė I. Kaliningrado sritis ES plėtros požiūriu // VU: Politologija. Nr.2 (22). 2001. P. 8-12.
siekiai
yra visiškai skirtingi, ji deda pastangas į strateginio
49
centrinės valstybės dalimi ir galėtų privesti prie separatistinių judėjimų. Iš kitos pusės
organizacijų Kaliningrado sričiai teikiamos paramos nutraukimas privestų prie srities
ekonominės ir socialinės izoliacijos tiek Europos Sąjungos, tiek ir Rusijos atžvilgiu. Ir tai taip
pat nulemtų Kaliningrado srities gyventojų separatistinių tendencijų reiškimąsi. Bet kokių atveju
sprendimo teisė išlieka centrinės valstybės rankose, pastaroji savo ruožtu yra suinteresuota
išsaugoti šalies integralumą 179 . Išanalizavus pastarojo dešimtmečio Kaliningrado srities situacija
pastebima tokia tendencija: jeigu federalinis centras yra silpnas vakarų Rusijos regionai nori
tvarkytis patys ir stiprinti ryšius su Vakarų valstybėmis. Tačiau federaliniam centrui būnant
stipriam regionai yra nuolankūs ir kreipiasi pagalbos į federalinį centrą. Savo ruožtu federaliniam
centrui propaguojant karinę jėgą jis yra mažiau linkęs bendradarbiauti su Vakarais, tuo tarp jeigu
yra akcentuojama ekonominė plėtra federalinė valdžia linksta į Vakarus. Būtent todėl vakariniai
Rusijos regionai atsiduria pasirinkimo kryžkelėje: ar skurstanti karinio forposto padėtis, arba
klestinti „atvirų vartų“ padėtis 180 .
Rusija atsisakė Kaliningrado srities kaip forposto, ypatingo strateginio regiono vaidmens
ir žengė kitu keliu. Tas kelias yra Kaliningrado sritį pavertimas „bandymų aikštele“ 181 (pilotiniu
regionu).
Regiono elitas siekia apsaugoti ekonominę srities plėtrą bei ginti regiono manevro prieš
federalinį centrą erdvę. Todėl regiono elitas siekia prailginti Ypatingos ekonominės zonos
režimą ir per daugelį metų iš Maskvos išsikovotas pastangas palaipsniui iš pagrindų pakeisti su
ypatingą ekonominę zoną reglamentuojančius įstatymus. Verslo elitas yra tie žmonės, kurie
pasipelnė iš mokesčių ir muitų lengvatų kaip ir iš sukčiavimo galimybių, kurias suteikia
ypatingos ekonominės zonos statusas, todėl verslo elitas yra linkęs pritarti status quo, todėl kad
dabartinė padėtis labiausiai atitinka jų interesus 182 .
Taigi galima būtų sakyti, jog svarbus vaidmuo sprendžiant Kaliningrado srities likimą
atitenka regiono gyventojų identitetui. S. Naumkin nurodo, kad remiantis įvykdyta apklausa 28%
respondentų laikosi nuomonės, kad Kaliningrado sritis liks Rusijos Federacijos sudėtyje ir turės
tokį pat statusą kaip ir kiti regionai, 39% respondentų mano, kad sritis išliks federacinės
valstybės dalimi, tačiau jai bus suteiktas ypatingos srities statusas. 17% apklaustųjų pageidautų,
kad regionas būtų laikomas Rusijos Federacijos dalimi, tačiau gyventų pagal savo įstatymus, tai
179
Биркенбах X. За Европейский дом в Калининграде Международные организации и будущее
Калининградской области – SCHIFF Schleswig-Holsteinisches Institut für Friedenswissenschaften an der
Christian-Albrechts-Universität Kiel, 2003. C. 2-3.
180
Oldberg I. Russia's Baltic Regions between Moscow and the West: The Roots of Regionalism – Södertörns
högskola, 2001. P.46-47.
181
Lopata R. Rusijos Federacijos Kaliningrado srities geopolitinė transformacija: habilitacijos procedurai teikiamų
mokslo darbų apžvalga: socialiniai mokslai: politikos mokslai / Vilnius, 2006. P.10.
182
Wellmann iChristian The problems and prospects of cross-border co-operation: The case of Kaliningrad //
Presentation in the session 3 of the Conference Building a Secure Neighbourhood – Neighbourhood Policy,
Enlargement Process and Security as the co-ordinates for setting the EU's regional action Helsinki, 15-17 October
2005.
50
reiškia pageidavimą sričiai suteikti daugiau teisių ir lengvatų. Tik 4% pasisakė už regiono
atsiskyrimą nuo centrinės valstybės ir autonominės valstybės sukūrimą, kiti 4% norėtų
Kaliningrado sritį priskirti kitoms valstybėms. 8% apklaustųjų pareiškė neturį nuomonės 183 .
Paminėtina, kad politinis elitas laikosi pozicijos, kad kraštui būtų suteiktas ypatingo
regiono statusas.
2005 metais į gubernatoriaus postą paskirtas Georgijus Boosas prabilo apie forpostinį
srities vaidmenį Rusijos-Vakarų suartėjime ir, gavęs Kremliaus pritarimą, bei laikydamasis
nuomonės, kad sritis turėtų būti „Rusijos langas į Europą“, ėmėsi praktinių veiksmų siekdamas
paruošti anklavą šios misijos vykdymui. Naujasis politinis elitas laikosi nuomonės, kad
Kaliningrado sritis turi būti ne teritorija, kurią europiečiai stengiasi išnaudoti kaip lengvatinę
kortą skverbiantis į Rusijos rinkas, o placdarmu rusiškajam verslui integruotis į europines ir
pasaulines rinkas. Tam reikia sritį skubiai modernizuoti, t.y. sukurti skaidrią ir suprantamą
finansinę sistemą, padaryti viešu biudžetinį procesą, padvigubinti energetinius srities pajėgumus,
išvystyti transporto infrastruktūrą ir logistiką, pagaliau paruošti naująjį ypatingos ekonominės
zonos įstatymą taip, kad visos šios priemonės skatintų stambaus ir konkurencingo rusiškojo
kapitalo atėjimą į sritį. Jau įvyko struktūrinė regiono valdymo reforma buvo ryškiai sumažintas
departamentų skaičius nuo 34 iki 24, o darbuotojų skaičius praktiškai sumažėjo du kartus nuo
1200 iki 695 žmonių. Akivaizdžiai matomos pastangos įveikti korumpuotas mokesčių vengimo
schemas, preferencijos stambiajam centrinės valstybės kapitalui ir pagaliau pasiryžimas
netradiciniams Kaliningrado srities modernizavimo sprendimams, paraleliai ieškant būdų, kaip
stiprinti krašto gyventojų lojalumą Rusijai. Planuojama padvigubinti Kaliningrado srities
gyventojų skaičių skatinant rusakalbių asmenų imigraciją iš centrinės valstybės bei Europos
Sąjungos valstybių narių (Baltijos valstybių). Be to, buvo imtasi veiksmų plėtojant Kaliningrado
srities ir užsienio valstybių santykius, nors tokie veiksmai sulaikė griežto nepritarimo iš
federalinio centro ir buvo įsakmiai pabrėžta, kad užsienio politika yra federalinio centro
prerogatyva 184 .
Reziumuojant pasakytina, Kaliningrado sritis yra Rusijos Federacijos dalimi, galinti
prisidėti prie Rusijos ir Europos santykių atnaujinimo, todėl nėra jokios priežasties atriboti ją nuo
viso pasaulio. Uždarumo ir atsiribojimo politikai turėtų būti priešpastatoma atvirumo ir
bendradarbiavimo politika, tačiau šitam siekiui įgyvendinti reikia atsikratyti Kaliningrado srities
kaip chaotiško ir konfliktiško regiono vaizdinio.
183
Naumkin S. Possibility of Kaliningrad integration into the single European space – Humboltd-Universität zu
Berlin Philosophische Fakultät II Nordeuropa-Institut, Berlin, 2004. P.67.
184
Lopata R. Kaliningrad anniversary: the first steps of Georgy Boos // Lithuanian Foreign Policy Review. Nr. 15-
16, 2005. P. 133-147.
51
IŠVADOS
1.
Istorijos raidoje Kaliningrado srities teisinio statuso pasikeitimą skaičiuojant nuo
Vokiečių ordino užkariavimų laikų iki nūdienos galima suskirstyti į šešis etapus: Vokiečių
ordino ekspansija, Prūsijos hercogystės įkūrimas, Prūsijos karalystės susikūrimas, Vokietijos
imperijos susikūrimas, po Pirmojo pasaulinio karo įvykęs Europos žemėlapio pasikeitimas,
lėmęs Rytų Prūsijos anklavo atsiradimą, Antras pasaulinis karas lėmęs Rusijos Federacijos
anklavo atsiradimą.
2.
Svarbiausias vaidmuo centrinės valstybės – anklavo – supančios valstybės trikampyje
tenka suverenitetą turinčiai centrinei valstybei, jos strategijai ir taktikai atskirtos nuo jos
teritorijos atžvilgiu.
3.
Anklavų teisinė prigimtis turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į tris svarbiausius subjektus:
centrinę valstybę, anklavą supančią valstybę ir trečiąsias šalis.
4.
Potsdamo konferencijos metu buvo nustatytos Kaliningrado srities ribos: Sovietų
Socialistinių Respublikų Sąjungos vakarinės ribos atkarpa, gretima Baltijos jūrai turi praeiti nuo
taško rytiniame Dancigo įlankos krante į rytus, toliau į šiaurę nuo Brausberg-Goldap iki susikirs
su Lietuvos, Lenkijos Respublikos ir Rytų Prūsijos sienų taškais.
5.
1945 metais Potsdamo sutartimi SSRS Kaliningrado srities atžvilgiu vykdomos kontrolės
prigimtis buvo apibrėžiama kaip administravimo funkcijų vykdymas.
6.
Sovietų Sąjungos vakarinės ribos klausimas turėjo būti galutinai išspręstas tarp
sąjungininkių sudaryta taikos sutartimi, kurioje būtų sureguliuotas Kaliningrado srities teritorijos
SSRS perdavimo klausimas.
7.
SSRS nesilaikydama Potsdamo susitarimo nuostatų Kaliningrado srities teritoriją
savavališkai inkorporavo į savo sudėtį. Faktiškai buvusi Rytų Prūsija su Koenigsbergu atiteko
Sovietų Sąjungai po Antrojo pasaulinio karo kaip priemonė, užtikrinanti priklausomybę Sovietų
Sąjungai. Jokių istorinių teisių Maskvą į šią teritoriją neturėjo.
8.
1990 metais rugsėjo 12 d. pasirašyta Sutartis dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos
atžvilgiu sąjungininkių planuota taikos konferencija, turėjusi galutinai išspręsti teritorinius
klausimus.
9.
Sutartyje dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu neperžiūrėtos SSRS
Kaliningrado srities atžvilgiu vykdomos kontrolės prigimties nuostatos, todėl galima
preziumuoti, kad SSRS buvo palikta tik teritorijos administravimo funkcija. Todėl šiuo metu kai
kurios valstybės, pavyzdžiui, JAV Maskvai pripažįsta tik Kaliningrado srities de fakto valdymą
ir susilaiko nuo de jure valdymo pripažinimo.
52
10.
Visoms galimoms teritorinėms pretenzijoms kelią užkerta 1975 m. ESBO Helsinkio
Baigiamasis aktas, nustatantis sienų neliečiamumo principą bei kitos galimų pretendenčių
sudarytos sutartys, panaikinančios jų teritorinių pretenzijų teisėtumą.
11.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo eksklavinė Kaliningrado srities padėtis nulėmė specifines
politines, ekonomines ir psichologines problemas. Situaciją komplikavo tai, kad geopolitinės
permainos sukėlė debatus ne tik dėl unikalaus valstybės anklavo pobūdžio, bet ir dėl jo
tarptautinio pripažinimo Rusijai statuso.
12.
Bandymai
kontroversiškumą tarptautinės teisės požiūriu turėjo ir turi tiesioginę įtaką Maskvos pozicijai dėl
praktinės anklavo valdymo raiškos. Todėl buvo bandyta sukurti Kaliningrado srities kaip
savaveiksmio subjekto įvaizdį iš pradžių kraštui suteikiant laisvos ekonominės zonos statusą,
vėliau ypatingos zonos statusą bei siekiant „pilotinio regiono“ koncepcijos įgyvendinimo. Šie
bandymai kraštą transformuoti į savaveiksmišką subjektą atskleidžia Rusijos Federacijos siekį
pavaizduoti, jog federalinis centras turi srities raidos planą ir koordinuoja vidinius ir išorinius jo
gyvenimo aspektus. Federalinis centras privalėjo rūpintis ypatingoje padėtyje atsidūrusio krašto
raida, nes priešingu atveju jame galėjo sustiprėti antifederalinės nuotaikos. Todėl valstybiniuose
dokumentuose nuolat buvo pabrėžiamas tikslas užtikrinti srities kaip neatskiriamos Rusijos
Federacijos dalies raidą, o federalinis centras reguliariai stengėsi su vietos valdžia spręsti srities
problemas.
13.
Remdamasi „pilotinio regiono“ idėja Rusijos Federacija ėmėsi stiprinti centro kontrolės
sričiai mechanizmus: dėl ypatingos ekonominės zonos buvo inicijuotas naujas įstatymas,
palaikęs stambųjį centrinės valstybės kapitalą ir kontroliavęs užsienio investicijas, be to, buvo
pakeista srities politinė vadovybė.
14.
Europos Sąjunga atsisakė prisiimti politinę atsakomybę už Kaliningrado srities raidą,
vadovaudamasi principu, kad nedera kištis į užsienio valstybės vidaus reikalus, todėl sutiko
orientuotis tik į tas problemas, kurios kilo dėl tiesioginių procedūrinio pobūdžio Europos
Sąjungos plėtros pasekmių ir neatsisakė atverti europinius fondus ekonominiam eksklavo
augimui.
15.
Svarbus vaidmuo sprendžiant Kaliningrado srities likimą atitenka regiono gyventojų
identitetui, remiantis vykdytų apklausų duomenimis dauguma srities gyventojų pasisako už
krašto priklausomybę Rusijos Federacijai su sąlyga, jog jam bus suteiktas ypatingo regiono
statusas.
galios
pusiausvyros
kombinacijomis
neutralizuoti
srities
statuso
53
PASIŪLYMAI IR REKOMENDACIJOS
1.
Rekomenduotina Europos Sąjungai ir Rusijos Federacijai pasirašyti susitarimą dėl
Kaliningrado srities. Tai galutinai panaikintų nuolatinius Maskvos būgštavimus dėl galimo
Kaliningrado srities atskilimo nuo centrinės valstybės ir prisidėtų prie tinkamos krašto plėtros ir
valdymo strategijos sukūrimo.
2.
Vadovaujantis Rusijos Federacijos Konstitucijos tarptautinių normų prieš vidines normas
suteikta pirmenybe bei remiantis tarp Rusijos ir ES sudarytu susitarimu dėl Kaliningrado srities
priimti atitinkamus federalinius įstatymus, reglamentuojančius krašto vidaus gyvenimo bei
galutiniai išsprendžiančius srities statuso klausimus.
54
SANTRAUKA
Pagrindinis magistrinio darbo tikslas – išnagrinėti Kaliningrado srities tarptautinį teisinį
statusą ir padėtį. Istorijos raidoje Kaliningrado srities teisinio statuso pasikeitimą skaičiuojant
nuo Vokiečių ordino užkariavimų laikų iki nūdienos galima suskirstyti į šešis etapus: Vokiečių
ordino ekspansija, Prūsijos hercogystės įkūrimas, Prūsijos karalystės susikūrimas, Vokietijos
imperijos susikūrimas, po Pirmojo pasaulinio karo įvykęs Europos žemėlapio pasikeitimas,
lėmęs Rytų Prūsijos anklavo atsiradimą, Antras pasaulinis karas lėmęs Rusijos Federacijos
anklavo atsiradimą. Svarbu pasakyti, kad anklavų teisinė prigimtis turi būti nagrinėjama
atsižvelgiant į tris svarbiausius subjektus: centrinę valstybę, anklavą supančią valstybę ir
trečiąsias šalis, o anklavo vidinio gyvenimo reglamentavimas iš esmės priklauso nuo centrinės
valstybės strategijos ir pasirinktos taktikos atskirtos nuo jos teritorijos atžvilgiu. Toliau darbe
aiškintasi kas nulėmė Kaliningrado srities atsiradimą, koks buvo krašto teisinis statusas pagal
Potsdamo konferencijos nuostatas bei kaip ji atsidūrė centrinės valstybės sudėtyje. Išnagrinėjus
Potsdamo konferencijos bei Sutarties dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu nuostatas
darytina išvada, kad Kaliningrado srities tarptautinis teisinis statusas ir padėtis yra probleminis
klausimas, be to, krašto priklausymas Rusijos Federacijai 1990 metų pirmojoje pusėje buvo
nuolat kvestionuojamas. Pataruoju šimtmečiu regiono sienos nuolat kito. Penkiasdešimt metų yra
per trumpas laiko tarpas kai kalbama apie esminius ir negrįžtamus pasikeitimus visuomenės
sąmonėje ir kolektyvinėje atmintyje. Todėl bent jau politiko-psichologine prasme sienos
supančios Kaliningrado sritį yra nuginčijamos. Kai kurios valstybės, pavyzdžiui, JAV Maskvai
pripažįsta tik Kaliningrado srities de fakto valdymą ir susilaiko nuo de jure valdymo
pripažinimo. Tačiau tuo pat metu visų kitų į Kaliningrado srities teritoriją galinčių pretenduoti
valstybių pretenzijos remiantis 1975 m. ESBO Helsinkio Baigiamuoju aktu, nustatančiu sienų
neliečiamumo principą bei kitomis galimų pretendenčių su centrine valstybe sudarytų sutarčių
nuostatomis, panaikina jų teritorinių pretenzijų teisėtumą. Bandymai galios pusiausvyros
kombinacijomis neutralizuoti srities statuso kontroversiškumą tarptautinės teisės požiūriu turėjo
ir turi tiesioginę įtaką Maskvos pozicijai dėl praktinės eksklavo valdymo raiškos. Todėl buvo
bandyta sukurti Kaliningrado srities kaip savaveiksmio subjekto įvaizdį iš pradžių kraštui
suteikiant laisvos ekonominės zonos statusą, vėliau ypatingos zonos statusą bei siekiant
„pilotinio regiono“ koncepcijos įgyvendinimo. Šie bandymai kraštą transformuoti į
savaveiksmišką subjektą atskleidžia Rusijos Federacijos siekį pavaizduoti, jog federalinis centras
turi srities raidos planą ir koordinuoja vidinius ir išorinius jo gyvenimo aspektus. Federalinis
centras privalėjo rūpintis ypatingoje padėtyje atsidūrusio krašto raida, socialinėmis,
ekonominėmis krašto problemomis, nes priešingu atveju jame galėjo sustiprėti antifederalinės
nuotaikos. Todėl valstybiniuose dokumentuose nuolat buvo pabrėžiamas tikslas užtikrinti srities
kaip neatskiriamos Rusijos Federacijos dalies raidą, o federalinis centras reguliariai stengėsi su
vietos politikos spręsti srities problemas. Po Europos Sąjungos plėtros pastaroji atsisakė prisiimti
politinę atsakomybę už Kaliningrado srities raidą, vadovaudamasi principu, kad nedera kištis į
užsienio valstybės vidaus reikalus, todėl sutiko orientuotis tik į tas problemas, kurios kilo dėl
tiesioginių procedūrinio pobūdžio ES plėtros pasekmių ir neatsisakė atverti europinius fondus
ekonominiam eksklavo augimui. Kalbant apie srities viduje vyraujančias tendencijas pasakytina,
kad remiantis vykdytų apklausų duomenimis dauguma srities gyventojų pasisako už krašto
priklausomybę Rusijos Federacijai su sąlyga, jog jam bus suteiktas ypatingo regiono statusas.
Žvelgiant į Kaliningrado srities ateities perspektyvą vertinant centrinėje valstybėje stiprėjančias
centralizacijos tendencijas, pasakytina, kad anklavui nebus leista nutolti nuo centrinės valstybės
ir ji bus panaudota strateginiam kontaktui su Vakarais palaikyti.
55
SUMMARY
The main point of the master’s thesis – scrutinize the international status and position of
Kaliningrad oblast. From the historical overview it can be determined that the sovereignty over
the territory of the Kaliningrad oblast passed over the course of centuries from the Teutonic
Order, to the Duchy of Prussia, to the Kingdom of Prussia, to the Kingdom of Germany, to the
enclave of East Prussia and finally to the USSR. The relation of an exclave to its state is of state-
legal nature. The legal nature of an enclave is to be viewed from the points of view of the
surrounding (enclaving) state, the mainland, and the third states. Since the enclave is an inherent
part of the mainland state, it is guided by the mainland’s national politics and legal system that’s
why from the point of view of the enclave; this power is the most important one. It was one of
the master’s thesis tasks to estimate the factors that caused the establishment of the Kaliningrad
oblast on the nowadays map to assess the legal oblast’s status according the Potsdam Agreement
and the way it was incorporated in the mother state. After scrutinizing the provisions of the
Potsdam Agreement and Treaty of the Final Settlement with Respect to Germany one can state
that the legal status of Kaliningrad oblast is to be determined. The borders in the region under
consideration have been in flux throughout the last century. Fifty years is a short time span as
regards substantial and irreversible changes in public consciousness and collective memory. At
least in a politico-psychological sense, the borders surrounding Kaliningrad remain contested.
Some of the states like the USA, do not recognize that Russia enjoys de jure control of the
territory, but just recognize that Kaliningrad is only de facto under Russian administration. At
the same time it has to be said, that the Final Act of the Conference on Security and Cooperation
in Europe and other treaties which possible claimant states bound themselves to will make any
territorial claims outside the legal mainstream. The attempts to neutralize the inconsistence of the
oblast have the impact on The Moscow position towards the administration of the oblast in
respect of international law. The combinations of internal and external factors have determined
their diversity this way or another making Russia face the tasks of retaining, effectively
governing and controlling the territorial fragment, i.e. preserving sovereignty and assuring
legitimacy. Russia is forced to correct its chances to implement one or another strategy of
relations with the enclave adjusting it to the changing situation both in and around the oblast.
Failure to solve this dilemma would create a real opportunity for the oblast to break away from
Moscow, without negating the motherland defragmentation. All the official documents posted by
federal center it was highlighted that Kaliningrad is the integral part of Russia and it is
responsible for the oblast’s development and the same time federal center was involved in
discourse with local authorities analyzing and solving latter’s problems. After the expansion of
European Union it refused any responsibility for political oblast development, motivating it as it
cannot determine the destiny of the foreign country, but it involved itself in technical assistance
for the region though and did not refuse to open the European funds for it. Considering the
situation inside the region itself one should notice, that according the polls a considerable
number of the region's residents consider their geopolitical circumstances to be special and that
this should be taken into account, but claim to remain inside the Russian Federation. Taking into
account the strengthening positions of the mother state is should be said, that the region will
remain an integral part of the Russian Federation, but will gain the role of being the gateway
between Russian Federation and the rest of Europe.
56
LITERATŪROS SĄRAŠAS
Oficialūs dokumentai:
1.
Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis "Dėl Lietuvos ir Rusijos valstybės
sienos" // Valstybės žinios. 1999, Nr.100-2891.
2.
Common
http://europa.eu.int/comm/external_rela ... sia_99.pdf
3.
EU Strategy Paper 2001, http://europa.eu.int/comm/enlargement/r ... /index.htm
4.
Law On the Special Economic Zone in the Kaliningrad Region from January 5, 1996,
http://www.gov.kaliningrad.ru/omainlaw.php3?lid=3
5.
Northern
COM(1998)589/3, #41. http://www.baltinfo.org/Docs/eu/ND.htm
6.
Russian President Putin’s Remarks at the Russian Security Council Meeting on 26 July
2001, Ministry of Foreign Affairs Daily News Bulletin, http://www.mid.ru
7.
The Commission of the European Communities’ 2001 Report to the EU Council “The EU
and Kaliningrad,” COM 26 final. Brussels. 2001.
8.
The Russian Federation Middle Term Strategy Toward The European Union (2000-2010),
The Delegation of the European Commission in Moscow web site, http://www.eur.ru
9.
Treaty on delimitating the matters of control and powers between the bodies of state
authority of the Russian Federation and the bodies of state authority of the Kaliningrad
Region http://www.gov.kaliningrad.ru/omainlaw.php3?lid=2
10.
Конституция Рoссийской Фeдерации http://www.constitution.ru
Strategy
on
Russia
of
4
June
1999
(1999/414/CFSP)
Dimension
for
the
Policies
of
the
Union,
European
Commission
Specialioji literatūra:
11.
Dundulis B. Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV amžiuje - Vilnius: Mokslo
ir Enciklopedijų leidykla, 1993.
12.
Gelžinis M. Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva - Mažosios Lietuvos fondas Mokslo ir
Enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1996.
13.
Gudavičius E. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų - Vilnius, 1999. T 1.
14.
Hermann A. Žvilgsnis į Kaliningrado srities ateitį // Naujasis židinys-aidai, 2005. Nr.5.
P.171-172.
15.
Kasparavičius A., Jokimaitis R. Naujausiųjų laikų istorija – Kronta, 1998.
16.
Lopata R. Naujausios kaliningradistikos apžvalga // VU: Politologija, Nr. 1 (25). 2002.
17.
Lopata R. Potsdamo šleifas – „Kaliningrado galvosūkio“ raktas? // VU: Politologija. Nr.4
(32). 2003.
57
18.
Lopata R. Rusijos Federacijos Kaliningrado srities geopolitinė transformacija: habilitacijos
procedurai teikiamų mokslo darbų apžvalga: socialiniai mokslai: politikos mokslai /
Vilnius, 2006.
19.
Mikalajūnas
http://66.249.93.104/search?q=cache:3yB ... 0401150654
_Es%2520pletra.doc+Lietuva+ir+Kaliningrado+sritis.&hl=lt&gl=lt&ct=clnk&cd=59
20.
Stanytė-Toločkienė I. Kaliningrado sritis ES plėtros požiūriu // VU: Politologija. Nr.2 (22).
2001.
21.
Buhler Phillip A. The Order Neisse Line: A Reappraisal Under International Law –
Columbia University Press, New York, 1990.
22.
Fairlie L.D Will the EU use Northern Dimension to solve its Kaliningrad dilemma? //
Copenhagen Peace Research Institute, 1999.
23.
Foreign relations of the United States: diplomatic papers: the Conference of Berlin (the
Potsdam Conference), 1945 Volume II Washington, D.C.: U.S. Government Printing
Office, 1945.
24.
Foreign relations of the United States:diplomatic papers: The Conferences at Cairo and
Tehran, 1943.
25.
Furmonavicius D. The liberation of the Königsberg/Kaliningrad region and the Northern
territories/ Southern Kuril Islands in comparative perspective, 6th Biennial Conference of
ECSA-C, Victoria, B.C. Canada, 2006.
26.
Huisman S. A new European Union Policy for Kaliningrad The European Union Institute
for Secutiry Studies, Paris. 2002.
27.
Joenniemi P. Kaliningrad As A Discursive Battle Field // Copenhagen Peace Research
Institute, 1999.
28.
Joenniemi P., Dewar S., Fairlie L.D. The Kaliningrad Puzzle: A Russian Region within the
European Union. // Copenhagen Peace Research Institute, 2000.
29.
Joenniemi P., Makarychev A.: Progress of border-making and border-breaking: The case of
Kaliningrad // Department of European Studies, Danish Institute for International Studies.
No 7, 2004.
30.
Kretinin G. The Russian-Lithuanian Relationship: the Regional aspect. // Lithuanian
Foreign Policy Review. No 2, 2000.
31.
Krickus Richard J. The plight of Kaliningrad: a Russian and international problem. // EWI
Russian Regional Report. Vol 4, No. 2, 1999.
32.
Krickus Richard J. U.S. Foreign Policy And The Kaliningrad Question – Danish Institute
of International Affairs, 1998.
V.
ES
plėtra
ir
santykiai
su
Rusija
58
33.
Krickus Richard. J. The Kaliningrad question – Lanham: Rowman & Littlefield, 2001
34.
Lopata R. Kaliningrad anniversary: the first steps of Georgy Boos // Lithuanian Foreign
Policy Review. Nr. 15-16, 2005.
35.
Lopata R. Sirutavicius V. Lithuania and the Kaliningrad Oblast: a Clearer Frame for
Cooperation. // Lithuanian Foreign Policy Review. Nr. 3, 1999.
36.
Naumkin S. Possibility of Kaliningrad integration into the single European space –
Humboltd-Universität zu Berlin Philosophische Fakultät II Nordeuropa-Institut, Berlin,
2004.
37.
Nies Susanne Les enclaves - volcans eteints ou en activite [The Enclaves – Still or Active
Vulcanos], Conesa Pierre (dir.) La securite internationale sans les Etats, Revue
internationale et strategique. No. 49, 2003.
38.
Oldberg I. Kaliningrad: Russian exclave, European enclave. – Scientific report, Swedish
Defense Research Agency, 2001.
39.
Oldberg I. Russia's Baltic Regions between Moscow and the West: The Roots of
Regionalism – Södertörns högskola, 2001.
40.
Smith Raymond A. The status of the Kaliningrad oblast under international law // Lituanus,
Vol.38, No.1, 1992.
41.
Vinokurov E. Theory of Enclaves – Kaliningrad, 2005.
42.
Vitunic B. Enclave to Exclave: Kaliningrad between Russia and the European Union –
Columbia University, 2003.
43.
Wellmann Ch. Recognising Borders: Coping with Historically Contested Territory. Hanne-
Margret Birckenbach/Christian Wellmann (eds.) The Kaliningrad Challenge. Options and
Recommendations, LIT Verlag, Münster/Hamburg/Berlin/London, 2003.
44.
Wellmann Chr. The problems and prospects of cross-border co-operation: The case of
Kaliningrad // Presentation in the session 3 of the Conference Building a Secure
Neighbourhood – Neighbourhood Policy, Enlargement Process and Security as the co-
ordinates for setting the EU's regional action Helsinki, 15-17 October 2005.
45.
Биркенбах X. За Европейский дом в Калининграде Международные организации и
будущее Калининградской области – SCHIFF Schleswig-Holsteinisches Institut für
Friedenswissenschaften an der Christian-Albrechts-Universität Kiel, 2003.
46.
История Германии http://www.dw-world.de/dw/article/0,214 ... 76,00.html
47.
Маттес.
историографии: обзор. // Балтийский альманах. No. 6, 2005.
48.
Машкин. М. Н. Внешняя политика России XIX и начала XX в – М., Серия 1, T. 3.
1963.
Э.
Проблема
образования
Калининградской
области
в
немецкой
59
49.
Минакова Р. Д. Проблема формирования позитивного имиджа Калининградской
области во взаимоотношениях России и Евросоюза: Диссертация, Москва, 2004.
50.
Проблемы развития Калининградской области РФ в условиях расширения НАТО и
ЕС. Аналитический доклад Иститута стратегических иследований РАН. Москва,
2001.
51.
ред.
сотрудничество в поясе новых границ России – Волгоград: НОФМО, 2002.
52.
Романов В. Калининград – город российский // Международная жизнь. Nr. 6, 1995.
53.
Салмин А. Российская Федерация и федерация в россии // Мировая экономика и
международные отношения. Nr.2. 2000.
54.
Свечинцки
Калининградской области в новый динамизм региона – Калининград: East West
Institute, 2003.
55.
Сергунин А. Региональный фактор в российской внешней политике проблемы и
перспективы. // Конференция „Будущее российского федерализма политический и
этнический факторы“. 25-26 февраля, 2000.
56.
Смородинская Н. Калининградский эксклав: перспектива трансформации
пилотный регион. – Москва: Институт Восток-Запад, 2001.
57.
Усанов А. Н. Калининградская область как пилотный регион партнерства России и
Европейского Союза – Калининград: East West Institute, 2003.
Л.Б.Вардомского и С.В.Голунова. Безопасность и международное Я. Расширение ЕС в регионе Балтийского моря: включение в
Kiti šaltiniai:
58.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Anklavas
59.
http://noopolitika.paideia.ru/kaliningrad.phtml
60.
http://www.kaliningrad-online.ru/articles1/6105.html
61.
http://www.politika.lt/index.php?cid=693&new_id=4985
62.
http://www.state.gov/r/pa/ei/bg/4142.htm
63.
http://digicoll.library.wisc.edu/cgi-bin/
64.
http://en.wikisource.org/wiki/Potsdam_Agreement
65.
http://www1.umn.edu/humanrts/osce/basics/finact75.htm
66.
http://en.wikisource.org/wiki/Treaty_on ... to_Germany
#ARTICLE_1
67.
http://www.todayinhistory.de/index.php? ... 12&monat=8
&year=2002&dayisset=1&lang=en
http://www.yale.edu/lawweb/avalon/wwii/ger01.htm
60
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
