Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija » Rusijos okupuotos pietinės Mažosios Lietuvos dalies (Karaliaučiaus (Tvankstos) srities) istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Nepageidaujami Kaliningrado srityje

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Nepageidaujami Kaliningrado srityje

Parašytas: 12 Sau 2008 01:29

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Šaltinis - http://www.slaptai.lt/readarticle.php?article_id=230

Nepageidaujami Kaliningrado srityje

Gintaras VISOCKAS

Vytautas Šilas niekad nebuvo susijęs su tarptautine, didžiąją politika. V.Šilas niekad nedirbo slaptosiosiose tarnybose – nei savose, nei svetimose. Jokios šalies teisėsaugos institucijos niekad neįtarė dalyvaujant jį kokioje nors draudžiamoje veikloje. Žodžiu, šio žmogaus pavardės tikrai nėra tarptautinės policijos – Interpolo - sąrašuose. V.Šilas – viso labo kultūrininkas, visą gyvenimą besidomintis Mažąją Lietuva. Jo vadovaujama Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT) rūpinasi prūsų, lietuvių kultūros paminklų išsaugojimu dabartinėje Kaliningrado srityje. Vienas iš rimčiausių jo darbų – knyga, kurioje kruopščiai užfiksuoti svarbiausi, reikšmingiausi Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai, išlikę dabartinėje Kaliningrado srityje. MLRT pirmininkas V.Šilas į viešumą kelia taip pat Kaliningrado srityje gyvenančių lietuvių asimiliacijos reikalus, keletą sykių pasirašė viešą pareiškimą, esą būtinas, neišvengiamas beveik pačiame Europos centre esančios Kaliningrado srities nusiginklavimas. Štai, berods, ir visa V.Šilo „didžioji politika“, kurios niekaip nepavadinsi nei militaristine, nei šovinistine, nei ksenofobiška.

Neleidžia vadovauti ekskursijoms

Nepaisant šių taikių ketinimų, V.Šilas tapo nepageidaujamu Kaliningrado srityje. Jau keleri metai, kai jam neleidžiama įvažiuoti į šią Rusijos Federacijai priklausančią teritoriją. O aplankyti Kaliningrado srityje gyvenančius lietuvius, parymoti prie mums, lietuviams, brangių paminklų Tilžėje, Karaliaučiuje ar Pabėtuose, V.Šilas, be abejo, norėtų. Labai norėtų. MLRT pirmininkas nūnai jaučiasi kaip paukštis, uždarytas į narvą. Jam neleidžiama aplankyti krašto, kurio istorija jis domisi beveik visą savo gyvenimą. Progų svečiuotis Kaliningrado srityje – ne tiek mažai. Lietuva karts nuo karto organizuoja kultūrinio pobūdžio išvykas į Kaliningrado sritį. Kadaise V.Šilas vadovaudavo tokioms eksursijoms. Lietuvoje nėra itin daug istorikų, kultūrininkų, archeologų, kurie giliau pažinotų šią žemę nei šis žmogus. Tačiau V.Šilui iki šiol neišduodamas leidimas peržengti Lietuvos – Kaliningrado srities sieną. Liūdniausia, kad oficiali Lietuvos valdžia tokiu kaliningradiečių akibrokštu nepasipiktino nei tada, prieš penkerius metus, nesipiktina ir dabar. Oficialios Lietuvos valdžios institucijos apsimetė, esą nieko baisaus, blogo ar smerktino neįvyko. Tik pamanyk, Kaliningradas neįsileido kažkokio Mažosios Lietuvos tyrinėtojo. Matyt, būtent tokia logika tąsyk vadovavosi Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

Tapo persona non grata

O istorija štai kokia. Maždaug prieš ketverius metus Lietuvos Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas organizavo oficialią eksursiją į Kaliningrado sritį. Norįs dalyvauti tokioje išvykoje pareiškė ir V.Šilas. Deja, mūsiškis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas sulaukė oficialaus Kaliningrado srities atsako: V.Šilas – nepageidaujamas, V.Šilui draudžiama įvažiuoti. Kodėl šis kultūrininkas Kaliningrado srityje paskelbtas „persona non grata“, - nepaaiškino. Deja, Tuometinis Lietuvos Tautinių mažumų ir išeivijos departamento vadovas nesiteikė pasidomėti, kodėl žymiam Mažosios Lietuvos istorijos žinovui neleidžiama įvažiuoti. Ne tik kad nepasidomėjo, bet ir nepranešė apie šį skandalingą atvejį mūsų diplomatams. Nesikreipė pagalbos ir į masines informacijos priemones, prašydamas kuo smulkiau aprašyti šį išskirtinį atvejį. Nenorėjo erzinti kaliningradiečių? Nepanoro tarptautinio skandalo? Pats V.Šilas irgi nekėlė didelio triukšmo. Ne dėl to, kad šį akibrokštą laikytų nereikšmingu. Tiesiog panašių atvejų, kai žymiems Mažosios Lietuvos istorijos, kultūros žinovams trukdoma įvažiuoti į Rusijos Federacijai priklausančią vakarinę sritį, - būta ne tiek jau mažai. Pirmaisiais sykiais personomis non gratomis paskelbti Lietuvos piliečiai dar bandė ieškoti teisybės. Tačiau nepešė jokios apčiuopiamos naudos. Atvirkščiai – pasijusdavo nereikalingi ir pačiai Lietuvai. Oficialios Lietuvos institucijos labai jau nenoriai, labai vangiai imdavo aiškintis tokius incidentus Kaliningrado pasienyje ir, žinoma, nieko neišsiaiškindavo.

Neįsileido dar dviejų visuomenės veikėjų

Prisiminkime kad ir MLRT nario Rimo Matulio atvejį. R.Matulis – anglų kalbos mokytojas. Jo visuomeninė veikla – vadovavimas „Raskilos dainos klubui“. Su šiuo klubu jis kasmet per Trijų Karalių šventę aplankydavo Teplavoje (netoli Karaliaučiaus, kur kadaise buvo pakrikštytas Vytautas Didysis) gyvenančius lietuvius. Jiems surengdavo nemokamą koncertą, atveždavo lietuviškos spaudos, vaikams – smulkių dovanėlių. Skirtingai nei V.Šilas, jis nebuvo pasirašęs jokių pareiškimų dėl Kaliningrado srities demilitarizavimo. Tačiau prieš penkerius metus, važiuodamas su savo klubu į Kaliningradą, netikėtai buvo išprašytas iš autobuso. Kaliningrado pasieniečiai nieko nepaaiškino. Tiesiog liepė išlipti iš automobilio. Civilius drabužius dėvintys vyrai jį kamantinėjo net keletą valandų. O paskui vidurnaktį vienui vieną paliko šalti Kybartų autobusų stotyje. Taigi anglų kalbos mokytojui, rengusiam Kaliningrado srityje gyvenantiems lietuviams nemokamus, tačiau tautiškus, lietuviškus koncertus, uždrausta „užsiimti tokia veikla“. Manot, po šio akibrokšto Lietuvos pusė kaliningardiečiams pareiškė didelį nepasitenkinimą, nusiuntė piktą notą, iškvietė ant kilimo pasiaiškinti Vilniuje reziduojantį Rusijos ambasadorių? Ne, nepajudino net piršto. Persona non grata maždaug tuo pačiu metu, kaip ir R.Matulis, neoficialiai buvo paskelbtas ir dr. istorikas Algirdas Matulevičius, išties gilus Mažosios Lietuvos istorijos žinovas, apie Mažosios Lietuvos praeitį išleidęs ne vieną istorinę knygą. Jo sulaikymo aplinkybės panašios į R.Matulio sulaikymo aplinkybes: liepiama išlipti iš autobuso, tardymai trunka kelias valandas, kamantinėja civiliai, o paskui – nurodymas nešdintis atgal į Lietuvą. Jokių paaiškinimų, atsiprašymų, apgailestavimų.

Lietuvos diplomatai negynė

Šias keistas istorijas „XXI amžiui“ papasakojęs MLRT pirmininkas V.Šilas pabrėžė, kad kai kurie nepageidaujamais asmenimis paskelbti Mažosios Lietuvos tyrinėtojai bandė ieškoti užtarimo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Tačiau – veltui. Lietuvos diplomatai tik dėl akių siuntė paklausimus kaliningradiečiams. Pavyzdžiui, vienas oficialus Kaliningrado srities atsakymas skambėjo šitaip: „Rimui Matuliui neleidžiama įvažiuoti į Kaliningrado sritį todėl, kad jis nepageidaujamas Rusijos Federacijoje“. O kodėl nepageidaujamas Rusijos Federacijoje – nepaaiškinta. Tačiau mūsų diplomatams tokio „išsamaus ir protingo“ kaliningradiečių paaiškinimo užteko. Lietuvos URM vadovybė daugiau nesigilino, kuo gi R.Matulis nusikalto Kaliningrado srities žmonėms. Žinoma, diplomatai tam ir egzistuoja, kad tarp valstybių kiltų kuo mažiau konfliktų. Be abejo, konfliktus kurstantis diplomatas – jau nebe diplomatas. Tačiau tyla – ne visuomet gera byla. Ypač kai Rusijos pusė akivaizdžiausiai, begėdiškiausiai, ciniškiausiai pamina mūsų net kultūrinius interesus. Negindami anglų kalbos mokytojo R.Matulio teisės įvažiuoti į Kaliningrado sritį mūsų diplomatai pirmiausia nuskriaudė Teplavoje gyvenančius lietuvius. Lietuvos rašytojai, muzikantai, istorikai Teplavoje – labai reti svečiai. R.Matulio vadovaujamas „Raskilos dainos klubas“ – maloni išimtis. Tačiau dėl mūsų valdžios abejingumo ir neprincipingumo iškilo pavojus net šiems retiems, tik per Trijų Karalių šventę rengiamiems susitikimams. Juk be vadovo klubas, beje, kuriam valdžia neskyrė nė cento, gali iširti.

Vydūno muziejaus Tilžėje iki šiol nėra

Paprašytas paaiškinti, kodėl Lietuvos užsienio reikalų ministerija net nebandė ginti trijų Lietuvos piliečių teisės svečiuotis buvusioje Mažojoje Lietuvoje, MLRT pirmininkas V.Šilas pastebėjo, kad ne tik diplomatai elgiasi, jo manymu, ne patriotiškai, ne valstybiškai. Mažosios Lietuvos skauduliams abejinga ir Lietuvos kultūros ministerija, ir Švietimo ir mokslo ministerija, ir Vyriausybė, ir Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Štai kokie MLRT pirmininko argumentai. Jo vadovaujama visuomeninė organizacija dirba jau beveik 18 metų. Vienas iš jos tikslų - dabartinėje Kaliningrado srityje įmažinti žymių Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų atminimą. Planuose buvo numatyta pagerbti mažų mažiausiai 17-os asmenybių atminimą. Šiandien įmažinti tik Liudvikas Rėza ir Vydūnas. Beje, Vydūno atminimas įamžintas tik iš dalies. Kadaise Tilžėje (dabartinis Sovietskas) ketinta įrengti net Vilhelmo Storostos – Vydūno memorialinį muziejų. Kaliningradiečiai lyg ir neprieštaravo šiai idėjai. Kaliningradas pareikalavo tik vieno mažmožio: tegul Lietuva pastato keletą butų rusams, iškeldinamiems iš namo, kuriame ketinama įrengti muziejų. Lietuva už savo lėšas pastatė tuos kelis butus. Tačiau Vydūno muziejaus Tilžėje iki šiol nėra. V.Šilo manymu, šioje istorijoje kalčiausias oficialusis Vilnius. Rodė per mažai iniciatyvos, nesielgė principingai, atkakliai, įžūliai. MLRT vadovas žodžio „liurbiai“ nepavartojo, tačiau iš jo intonacijos buvo galima suprasti, ką jis iš tiesų mano apie Lietuvos valdžią, besirūpinusią Vydūno muziejaus kūrimu Tilžėje. Taigi Lietuva prarado ir tuos butus, ir muziejaus neturi. Ant namo, kuriame gyveno Vydūnas, pakabinta tik memorialinė lentelė.

Paminklo Jonui Bretkūnui – taip pat nėra

O Liudviko Rėzos atminimas įamžintas greičiau pačių kaliningradiečių iniciatyva. 2005-aisiais dabartinis Kaliningradas šventė savo gimtadienį. Ta proga kaliningradiečiai pasiūlė užsienio valstybėms, pirmiausia toms, kurios turi bendrą sieną su Kaliningrado sritimi, už savo lėšas sutvarkyti bent po vieną skverą ar aikštę. Kitaip tariant, paprašė užsienio pagalbos puošiant Kaliningradą iškilmėms. Tokio pasiūlymo sulaukė ir Lietuva. Beje, Vilniaus savivaldybė šio reikalo ėmėsi be didelio entuziazmo. Vilniaus meras ir jo patarėjai mąstė šitaip: lietuviškos lėšos, tegul ir nedidelės, iškeliaus svetur. Tik MLRT primygtiniu prašymu ir iniciatyva nuspręsta skirti šiek tiek pinigų L.Rėzos paminklo pastatymui vienoje iš Kaliningrado aikščių. Šiam Lietuvos pasiūlymui Kaliningrado valdžia nesipriešino, mat sužinojo, jog L.Rėza, kai Napoleonas užpuolė Rusiją, kariavo Maskvos pusėje ir savo raštuose palankiai atsiliepė apie rusų kareivius. Šiandien L.Rėzos paminklas (autorius – skulptorius marijampolietis Artūras Sakalauskas) buvusiame Karaliaučiuje – labai populiarus. V.Šilo žiniomis, rusų jaunavedžiai, iki šiol šampaną gurkšnoję prie Lenino paminklo, dabar dažniau būriuojasi prie L.Rėzos paminklo. O štai Jono Bretekūno, į lietuvių kalbą išvertusio Bibliją, atminimo įamžinti nepavyko. Kaip ir kitų Mažosios Lietuvos visuomenės, kultūros veikėjų.

Kodėl demontuotas paminklas Herkui Mantui?

Labiausiai gaila demontuoto paminklo Herkui Mantui. Ši istorija itin iškalbinga. Puikiai parodanti, kokie mes, lietuviai, dažnai būname nuolankūs ir bedančiai, gindami savus interesus tiek Lietuvoje, tiek svetur. Įsručio (dabartinis Černiachovskas) valdžia Lietuvai 1993 metais leido pastatyti simbolinį paminklą prūsų karvedžiui, žuvusiam kovose su kryžiuočių ordinu. Paminklas už kuklias entuziastų lėšas buvo pastatytas toje vietoje, kur, pasak istoriko Romo Batūros, galėjo būti nužudytas Herkus Mantas. Paminklas simbolizavo į kelis gabalus sukapotą žaltį. Deja, jau po metų jis buvo demontuotas. Pasak MLRT pirmininko V.Šilo, pretekstą tokiam drastiškam žingsniui suteikė viena publikacija, pasirodžiusi to meto laikraštyje „Kaliningradska pravda“. Jos autorius teigė, esą paminklas H.Mantui simbolizuoja ne kovą su kryžiuočiais, o lietuvių revanšistinius planus – vos ne norą prisijungti Kaliningrado sritį prie Lietuvos. Šito užteko, kad po metų, t.y. 1994-aisiais, paminklo H.Mantui Černiachovskio apylinkėse nebeliktų. Tačiau Kaliningrado sritis oficialų paaiškinimą, kodėl demontuoja paminklą, pateikė visai kitą, nei „Kaliningradskaja pravda“. Oficiali valdžia tvirtino, esą toks paminkliukas (sukapotas žaltys) – per menkas didžiavyriui H.Mantui. Žodžiu, reikia skelbti konkursą žymiai didingesnio, įspūdingesnio paminklo pastatymui. Kaliningrado valdžia kvietė konkursą skelbti bendrą – tegul jame dalyvauja tiek Lietuvos, tiek Kaliningrado skulptoriai. Žinoma, tokios Kaliningrado srities valdžios kalbos – greičiau demagogiškos, nei nuoširdžios. Tačiau Lietuvos pusė po 1994-ųjų metų, V.Šilo žiniomis, nežengė nė vieno konkretaus žingsnio, siekdama vis dėlto įamžinti H.Manto atminimą netoli Černiachovskio.

Nėra nė vienos lietuviškos mokyklos

Pasyviai Lietuvos valdžia elgiasi ir reikalaudama Kaliningrado srityje į kurti bent jau dvi lietuviškas mokyklas – Karaliaučiuje ir Tilžėje, kur kompaktiškai gyvena kiek didesnės lietuvių bendruomenės. Kaip teigia MLRT pirmininkas V.Šilas, Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė kratosi šio darbo kaip velnias kryžiaus. Esą ši problema ne jai adresuojama - jai pavesta rūpintis tik Lietuvos teritorijoje esančiomis mokymo įstaigomis. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas tvirtina, kad lietuviškomis mokyklomis jie gali domėtis tik tuo atveju, jei sulauks oficialių prašymų iš vietos lietuvių, kurių, paskutiniais duomenimis, ne tiek jau mažai – apie 15 – 20 tūkst. O vietos lietuviai, MLRT pirmininko V.Šilo žiniomis, įbauginti Kaliningrado srities valdžios. Jiems pasakyta labai griežtai: „jei reikalausite lietuviškų mokyklų, neteksite darbo ir valstybinėse, ir privačiose įstaigose“. Štai kodėl Kaliningrado srityje gyvenantys lietuviai garsiai nereikalauja lietuviškų mokyklų savo surustėti baigiantiems vaikams. O Lietuvos valdžia, regis, džiaugiasi, kad nėra prašymų steigti lietuvių kalbos mokyklėles. Nėra prašymų, vadinasi, nėra ir papildomo darbo, rūpesčių, konfliktų. Taigi dabartinėje Kaliningrado srityje veikia vos keletas lietuvių kalbos mokymo ratelių, kurie dirba tik savaitgaliais. Žinoma, gerai, kad esama bent jau ratelių. Tačiau dvi lietuviškos mokyklos, kur būtų dėstoma lietuvių kalba, o fundamentalūs dalykai (fizika, chemija, algebra...) – rusiškai, tikrai nepakenktų. Deja, svarbiausios mūsų valdžios institucijos elgiasi itin pasyviai, o tai reiškia, kad Kaliningrado srityje vargu ar kada nors atsiras bent viena lietuviška mokyklėlė, nuo surusėjimo išgelbėti galinti dešimtis, jei ne šimtus, lietuvių vaikų.

Valdžia neskiria lėšų

„XXI amžiui“ pasakodamas apie savo organizacijos problemas, V.Šilas apgailestavo, kad jo vadovaujama MLRT šiandien stovi beveik ant tikro bankroto slensčio. Ne dėl to, kad nebūtų entuziastų, norinčių kelti iš užmaršties šio krašto praeitį. Ne dėl to, kad nebūtų žmonių, besidominčių Prūsijos, Mažosios Lietuvos praeitimi. Bankrotas gręsia dėl lėšų stygiaus. Paskutinį sykį Lietuvos Vyriausybė keletą tūkstančių litų Mažosios Lietuvos gerbėjams atseikėjo tik 2002-aisiais. Taigi jau beveik penkerius metus MLRT verčiasi, gaudama grašius vien iš atsitiktinių pavienių rėmėjų, kurių – irgi ne tiek jau daug. O šiemet MLRT sužinojo dar vieną blogą žinią: iki Naujųjų metų greičiausiai teks išsinešdinti ir iš 13,6 kvadratinių metrų dydžio kambarėlio Jakšto gatvėje Vilniuje. Mat pastatas, kuriame jie turi savo buveinę, atsidūrė kitose, nei iki šiol, privačiose rankose. Tą pastatą žadama rekonstruoti, ir Mažosios Lietuvos gerbėjų reikalai naujiesiems savininkams – nė motais. Tiksliau tariant, jei ankstesnieji savininkai reikalavo už kambarėlio nuomą mokėti tik simbolinę kainą, tai dabartiniai jau prašo išsinešdinti. Kaip bus toliau, V.Šilas bijo spėlioti. Prognozės – liūdnos. Stebuklų nebūna. Vargu ar artimiausiu metu atsiras koks nors turtingas dėdė, nutaręs paremti MLRT ne epizodiškai, o pastoviai, nuolat.

Kad visuomeninė organizacija, besirūpinanti Mažosios Lietuvos įamžinimo reikalais, nereikalinga Rusijai ir Kaliningrado sričiai, pasak Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininko Vytauto Šilo, nieko nuostabaus. Šiandieninė Kremliaus politika tokia: galima akcentuoti tik vokiškas, tik ne lietuviškas, Kaliningrado srities šaknis. Tačiau V.Šilas niekaip nesuvokia, kodėl Lietuvai nereikalinga Mažosios Lietuvos problemomis besirūpinanti organizacija.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija » Rusijos okupuotos pietinės Mažosios Lietuvos dalies (Karaliaučiaus (Tvankstos) srities) istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: