Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija » Rusijos okupuotos pietinės Mažosios Lietuvos dalies (Karaliaučiaus (Tvankstos) srities) istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Lietuviškas kraštas svetimose rankose

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Lietuviškas kraštas svetimose rankose

Parašytas: 22 Lap 2018 22:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Lietuviškas kraštas svetimose rankose (1)

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... rankose_1/

2018 spalio mėn. 29 d. 08:40:44
Benas Volodzka, Vilniaus ir Tautos forumų narys

Karaliaučiaus žemė labai reikšminga daugeliu aspektų - nuo kultūros iki geopolitikos, - tačiau dažnu atveju ji lietuvių sąmoningai užmirštama, nes prisibijoma neadekvačių veiksmų iš Kremliaus. Dėl to visais laikais Karaliaučiaus priklausomybės klausimas buvo svarstomas atsargiai. Baimė šiuo atveju gali būti suprasta ir kaip yda, ir kaip atsargumo ženklas. Tarpukariu visuomenė vokiškos Rytų Prūsijos atžvilgiu buvo kur kas drąsesnė, o dabar bet koks veiksmas, ginant lietuviškojo Karaliaučiaus interesus, visuomenėje pasitinkamas kaip nereikalingas problemų kėlimas. Jokia paslaptis, šio krašto dabartinė valdytoja yra pretenzinga, o kartais netgi labai įnoringa praeičiai. Militarizuotas Kaliningradas šiandien kelia akivaizdų pavojų tiek Lietuvos, kaip valstybės išlikimui, tiek ir Europos saugumui.

Lietuviškas kraštas svetimose rankose. Redakcijos archyvo nuotr.

1945 m. SSRS karinės pajėgos užėmė lietuvių ir vokiečių puoselėtą Rytų Prūsiją, išstumdamos nacistinę Vokietijos kariuomenę. Karo mūšiai buvo tokie intensyvūs, kad ištisi Prūsų Lietuvos miestai ir kaimai buvo visiškai sulyginti su žeme. Visi Rytprūsių gyventojai masiškai evakavosi į Piliavos (vok. Pillau) uostą, norėdami emigruoti į Vokietiją arba į Vakarus. Daugelis jų matė, kaip Adolfo Hitlerio šlovintas Vermachtas pralaimi, nors ir kovėsi iki paskutinio kraujo lašo. Neįprastai šaltą 1944-1945 metų žiemą rytprūsiečiai, norėdami persikelti per Kuršmares ir Aistmares, žingsniavo visiškai nekaltų žmonių krauju nudažytu ledu, kurį be gailesčio sprogdino rusų aviacija. Didelis vokiečių keleivinis laivas „Wilhelm Gustloff“ išplukdė daugybę Rytų Prūsijos gyventojų, tačiau Rusijos visuomenės šlovinamas „sovietinis didvyris“, povandeninio laivo S-13 vadas Aleksandras Marineska torpedomis jį nuskandino. Anksčiau buvęs Trečiojo Reicho pramonės ir darbininkijos pasididžiavimo simbolis nesėkmingai gelbėjo nuo raudonosios giltinės sprunkančių daugiau nei 10 tūkst. Rytprūsių gyventojų.

Po baisaus Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsijos laukė žiaurūs ir baisūs niokojimo laikai, kurie tebesitęsia iki šiol. Lietuvių ir vokiečių kurtas kraštas pasižymėjo itin stipria ekonomine pažanga, išsivystymu ir architektūra. Karo ir pokario metu svetimo ir priešiško krašto gyvenimo žymės buvo intensyviai naikinamos. Sprogdintos ir griautos nuostabios bažnyčios, istoriniai paminklai, niokotos kapinės. Naikinta viskas, kas sukurta per pusę tūkstančio metų. Žuvo daug vertingų Mažosios Lietuvos kultūros, prūsistikos ir lituanistikos paminklų. Sunaikinti vertingiausi architektūros ansambliai - senamiesčiai, kurie neabejotinai būtų pretendavę į pasaulinį UNESCO paveldo sąrašą. Socialistinis Kaliningradas, su kultūriškai brandžia praeitimi neturintis nieko bendra, lieka kaip rusiško pasaulio Vakarų salos eksperimentas, kurio padariniai yra aiškiai juntami. Itin didelę Kaliningrado keliamą grėsmę jaučia Lietuva.

Rytų Prūsijos statusą visiškai pakeitė Potsdamo konferencija. Šis 1945 m. nuo liepos 17-osios iki rugpjūčio 2-osios vykęs itin svarbus tarptautinis įvykis nulėmė Kaliningrado buvimą Lietuvos pašonėje. Destruktyvus Rusijos buvimas Karaliaučiuje kelia politinę psichozę regione ir didžiulį karinės intervencijos pavojų. Tiek J.Stalinas, tiek H.Trumanas, tiek V.Čerčilis tarpusavyje aršiai kovojo už kiekvieną žemės lopinėlį, o tai lėmė, kur bus demokratija, kur plieninis komunizmas. Buvo svarstomas ne tik Rytų Prūsijos likimas, bet ir visos Vokietijos teritorinis vientisumas. Priėmus nutarimą dėl Karaliaučiaus ir jo srities, jau ir visa Rytų Prūsija buvo suvokiama kaip rusų interesų zona. Sienos buvo perbraižytos pagal 1937 m. gruodžio 31 d. Vokietijos ir jos gretimų valstybių žemėlapį.

Tačiau SSRS teisė į Karaliaučiaus sritį nėra šventa. Pagal 1975 m. liepos 30 d. - rugpjūčio 1 d. Helsinkio konferencijos sutartį pripažintas sienų nepažeidžiamumo principas, bet sienų teisėtumo ir ginčijamų teritorijų priklausomybė visiškai nebuvo liečiama ir nustatinėjama. Visos kitos vėlesnės sutartys, sudarytos jau atsikūrusios Lietuvos Respublikos, nėra pripažįstamos kaip viršesnės už Helsinkio konferencijos susitarimo nuostatas. 1957 m. pagal pasidalijimo principą Lenkijai atitenka 21 950 kv. km, SSRS - 15 100 kv. km. Toks barbariškas šios užgrobtos žemės pasidalijimo principas yra neleistinas. Rytų Prūsija galėjo priklausyti SSRS sferai, bet ne šitaip barbariškai padalijama. Beje, karą laimėjusių valstybių susitarimas nebuvo pasirašytas amžiams. Pasibaigęs Karaliaučiaus krašto valdymo galiojimo laikas pagal sutarties sąlygas verčia susimąstyti iš naujo.

Kremliaus propagandos kanalai visa gerkle šaukia, kad Kaliningradui kyla pavojus iš Vakarų, tačiau visiškai nutyli apie realią praeitį. Ši vieta kaip tik ir buvo Vakarų skleidžiamas žiburys. Neretai Lietuva tokiam informaciniam užsipuolimui pasiduoda. Melas paverčiamas tiesa ir šiuo atveju atsiranda šimtai tiesų, kurios galioja kiekvienai atskirai valstybei. Rusų propagandistai dažnai meluoja, kad Prūsijoje prieš baltus gyveno slavai ir esą pagal pirmumo principą žemė priklauso tam, kuris gyveno pirmiau. Ne! Prūsai buvo patys pirmieji gyventojai šiame krašte, iki pat XVIII a. jie gyveno tarp Vyslos ir Nemuno. Apgyvendintas arealas buvo didesnis nei Lietuva. Baltiška gentis su savitomis tradicijomis ir kultūra Prūsijoje gyveno šimtus metų. Net ir po 1231-1274 m. legendinio prūsų ir kryžiuočių karo lietuviškumo apraiškų išliko nepaisant visos aršios germanizacijos, kuri tęsėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Baltų tautos didvyris Herkus Mantas Didžiojo Prūsų sukilimo metu sustabdė nepažabotą kryžiuočių jėgą iš Vakarų ir apsaugojo Lietuvą nuo intensyvesnių puldinėjimų. Tuomet Prūsija buvo nuo ekspansyvios politikos Lietuvą saugojantis bastionas. Dabar Lietuva yra neabejotinai pavojingesniame geopolitinių iššūkių lauke.

Tęsinys kitame „Respublikos“ numeryje

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... komentarai

Ona 2018 lapkričio mėn. 04 d. 22:09:20

Rusai jau komentuoja
https://fishki.net/2756224-v-litve-pred ... lasty.html

В Литве предлагают отнять у России Калининградскую область (1 фото)

Автор: Димон
04 ноября 2018 14:28

В Литве в очередной раз заявили, что Калининградская область была отдана России не навсегда, и назвали ее «литовским краем в чужих руках». Территориальный статус российского региона снова предлагают пересмотреть: это продуманная политическая кампания, заказчик которой — Литовское государство.

«Земля Караляучюса очень значительна во многих аспектах — от культуры до геополитики, но во многом она сознательно забыта литовцами из-за неадекватных действий Кремля. В результате вопрос принадлежности Караляучюса всегда рассматривался очень осторожно».

Так начинается статья с характерным названием «Литовский край в чужих руках», вышедшая в литовской газете Respublika. Караляучюсом в ней на литовский манер называется российский Калининград.

"Традиционный для литовских публикаций на эту тему вывод: Калининград необходимо отнять у России, тем более что юридическая принадлежность этого региона вызывает сомнения."

«Кстати, соглашение стран-победительниц не было подписано навсегда, — пишет Бенас Володзка о «варварском принципе» разделения Восточной Пруссии. — Истечение времени действия соглашения дает возможность снова подумать об административной принадлежности Караляучюсского края».

Эти слова — очередная вариация исключительно литовского (то есть воспроизводящегося и продвигающегося только в Литве) мифа на тему «Калининградская область принадлежит России незаконно». Адепты этого мифа уверяют: в итоговых документах Потсдамской конференции сказано, что немецкий Кенигсберг передается Советскому Союзу на 50 лет, следовательно, в 1995 году Калининград перестал по праву быть российским.

Раздел V итогового протокола Потсдамской конференции в части Кенигсберга звучит так: «Конференция в принципе согласилась с предложением советского правительства о передаче Советскому Союзу города Кенигсберга и прилегающего к нему района, как описано выше. Однако точная граница подлежит исследованию экспертами. Президент США и премьер-министр Великобритании заявили, что они поддержат это предложение на конференции при предстоящем мирном урегулировании».

Ни про какие 50 лет здесь нет ни слова, но секту «возвращения литовского города Караляучюса» это не смущает, равно как и Московский договор между ФРГ и Советским Союзом 1970 года о совместном признании границ, заключительный акт Хельсинского совещания по безопасности и сотрудничеству в Европе 1975 года о признании послевоенных границ и многосторонний договор СССР, США, Великобритании, Франции, ГДР и ФРГ об окончательном определении границ объединенной Германии.

Источник: https://fishki.net/2756224-v-litve-pred ... lasty.html © Fishki.net

Комментары (393 комментария)
https://fishki.net/2756224-v-litve-pred ... lasty.html

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuviškas kraštas svetimose rankose

Parašytas: 22 Lap 2018 23:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Lietuviškas kraštas svetimose rankose (2)

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... rankose_2/

2018 lapkričio mėn. 05 d. 07:56:11
Benas Volodzka, Vilniaus ir Tautos forumų narys

Tęsinys

Albertina - dabar vienas Baltijos federalinio I.Kanto universiteto korpusų

Nepelnytai lietuvių pamirštas Karaliaučiaus kraštas Sovietų Sąjungai atiteko tik po Antrojo pasaulinio karo. Kaliningrado sritimi pakrikštyta teritorija tapo Europai grėsminga militarizuota zona. Kadaise buvusi prūsų gyvenama žemė yra kur kas glaudžiau susijusi su Lietuva, nei joje dabar šeimininkaujanti Rusija.

Prūsija ir Lietuva yra labai giminingos valstybės, kurias sieja kalba, religija, istorija, kultūra. Etninis prūsų vardas galėjo egzistuoti jau romėnų laikais (K.Ptolemėjo boruskai), tuomet minėtos aisčių gentys. Ir Lietuva, ir Prūsija buvo paminėtos kartu. Tuomet jos buvo vadinamos viena bendra valstybe - aisčiais. Todėl jų išskyrimas ar pavadinimas visiškai atskiromis tautomis yra rusų propagandos sugalvotas mitas. Aišku, aisčiams priklausė ir latviai. Bet jie išliko ir ilgainiui tapo skirtinga tauta, nuo Lietuvos išsiskyrusi vien tikėjimu ir kultūra.

Prūsų bandymai XIII a. jėga nuversti Kryžiuočių ordino valdžią baigėsi nesėkme. Prūsija žlugo kaip valstybė, prasidėjo šio krašto germanizacija. Aštuonis šimtmečius trukęs vokietinimo procesas savo tikslus pasiekė lėtai ir sunkiai, nes pašonėje buvusi Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir jos gyventojų migravimas į vokiečių okupuotą Rytų Prūsiją palaikydavo lietuvybę. Tiesa, tie patys lietuviai dėl ekonominių ir materialinių sąlygų save laikydavo vokiečiais. Net ir šis žemės lopinėlis XVIII a. vokiečių buvo vadinamas Prūsų Lietuva.

Vokiečių etnocidas iki 1944 m. buvo aršus. Jau 1310 m. kryžiuočių ordino magistras Sygfridas Veuštvangenas (Siegfred Feuchtwangen) išleido įsakymą vietos žmonėms išmokti vokiečių kalbą. XVIII a. pirmoje pusėje Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I (Friedrich Vilhelm I) ir Karaliaučiaus bei Gumbinės valdžia ekonominėmis priemonėmis įteisino vokiečių kolonistų ir autochtonų lietuvininkų socialinę ir tautinę nelygybę. Otui Bismarkui atėjus į valdžią, 1872-1876 m. lietuvių kalba pašalinta iš viešosios erdvės. 1938 m. apie 60 proc. baltiškų pavadinimų buvo suvokietinti. Negailestinga germanizacija pasireiškė ypač vėliausiais Rytų Prūsijos egzistavimo laikotarpiais. Vis dėlto lietuvių kalba buvo vartojama slapta, esant nacistinei priespaudai, iki raudonosios giltinės atėjimo.

Tačiau lyginant Lietuvos rusinimą ir Prūsijos germanizavimą akivaizdu, kad šių procesų sąlygos labai skyrėsi. Prūsų Lietuvoje vokiečių kultūra su lietuviškumu sutardavo darniai iki tol, kol Otas fon Bismarkas (Otto von Bismarck) tapo suvienytosios Vokietijos kancleriu 1871 m. XVI a. reformacija labai sustiprino lietuvių kalbą ir kultūrą Karaliaučiaus srityje. Net ir Karaliaučiaus universitetas buvo kuriamas drauge su vokiečiais ir lietuviais. Todėl lietuvių įnašas į Vokietijos kultūrą yra bent jau ne mažesnis, kaip pačios Vokietijos įnašas į Lietuvos kultūrą. Bendra lietuviškoji ir vokiškoji kultūra stiprino švietimo ir mokslo lygį. Lietuvoje rusifikacija buvo nehumaniškai baisi, bandžiusi išdeginti bet kokias lietuviškas šaknis. Carizmo laikotarpiu lietuviai emigravo į Rytų Prūsiją dėl geresnių materialinių sąlygų. Prūsų Lietuva savo pavadinimą įgavo jau XVIII a. Nuo to laiko vokiečiai Prūsiją vadina lietuviška. Vokietija davė sąlygas formuotis Prūsų Lietuvai, kaip sudėtinės valstybės daliai, tačiau tuo pat metu prasidėjo ir gudrus lietuvių skaldymas ekonominėmis priemonėmis. Prūsų Lietuva buvo neabejotinai pažangesnė už rusų valdomą Lietuvą. Lietuvių darbštumo ir vokiečių tvarkos rezultatas buvo ekonomiškai išvystyta Prūsų Lietuva.

Žinokime, kad prie Karaliaučiaus universiteto įkūrimo prisidėjo patys lietuviai: Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Liudvikas Rėza! Albertina yra vienas iš stipriausių lietuvių kultūros židinių. Karaliaučiaus universitetas neabejotinai turi lietuviškų šaknų, nes Prūsijos hercogystė buvo LDK ir Lenkijos valstybės vasalė. Todėl karaliaus Žygimanto Augusto leidimu buvo įkurta Albertina. Ji žadino lietuvių tautinę savimonę, susidomėjimą tautos istorija, kalba, papročiais, tautosaka ir buvo vienas iš pasipriešinimo germanizacijai taškų įgyvendinant LDK ir Lenkijos užsienio politikos tikslus. Ten gimė turtingas lituanistinių leidinių rinkinys, kuriame buvo žymiausių Lietuvos veikėjų darbai (M.Mažvydo, Baltramiejaus Vilento, Jono Bretkūno, Liudviko Rėzos ir kt.). Karaliaučiaus universiteto biblioteka Europoje pasižymėjo turtinga knygų kolekcija. 1718 m. Albertinoje įkurtas lietuviškasis seminaras veikė iki 1944 m. Tvirtas lietuviškosios kultūros kūrimasis Rytų Prūsijoje sudarė atsvarą aršiai germanizacijai vėlesniu laikotarpiu, kada Lietuva ir Lenkija nebeteko įtakos Prūsijos karalystėje. Tai padėjo išlaikyti aukštos lietuviškos kultūros buvimą iki sovietinės okupacijos. Prūsų Lietuvoje vyravo aukšta lietuvių kultūra palaikoma Karaliaučiaus universiteto ir geresnės ekonominės padėties, o Didžiojoje Lietuvoje lietuvių kultūra galėjo pasižymėti vienybe, bet ne aukšta kokybe. Taip pat žinotina, jog brandi lietuviškoji kultūra ir švietėjiškos naujovės nuolatos judėdavo į carinę Lietuvą.

(Bus daugiau)

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuviškas kraštas svetimose rankose

Parašytas: 22 Lap 2018 23:21

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Lietuviškas kraštas svetimose rankose (3)

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... rankose_3/

2018 lapkričio mėn. 12 d. 07:42:11
Benas Volodzka, Vilniaus ir Tautos forumų narys

Kaliningradas traukia senąja architektūra...

...bet gąsdina šiuolaikiniais ginklais

Karaliaučiaus kraštas visada buvo artimas Lietuvai, tačiau į jį per amžius taikėsi didžiosios valstybės. Nepaisant to, kad ypač ilgai prūsų gyvenamos žemės buvo vokietinamos, jos išlaikė glaudų ryšį su Lietuva, šiame krašte daug nuveikė lietuviai šviesuoliai. Rusijai po Antrojo pasaulinio karo atitekęs Karaliaučius buvo pavadintas Kaliningradu, sritis paversta viena labiausiai militarizuotų zonų Europoje.

Lietuvių etninės ribos Prūsų Lietuvoje per kelis skirtingus laikotarpius keitėsi daug kartų. Melno taika 1422 m. nustatė Mažosios Lietuvos lietuvių autochtonų Prūsijoje rytinę ir šiaurinę sienas su Didžiąja Lietuva.

Etnografiškai lietuviškų žemių ribas nustatyti yra labai sunku. Teoriškai pirmasis bandė tai padaryti etnologas Ričardas Boeckhas. Jis teigė, jog lietuvių kalbos paplitimo Prūsijoje riba yra Toeppreno-Bezzenbergerio linija. Priskirtos Deimenos (nuo Kuršmarių pakrantės ties Labguva) ir Alnos (nuo Tepliuvos iki Geldapės link Dūbninkų upės).

Istorikas Algirdas Matulevičius, remdamasis šaltiniais, kompleksiniu būdu nustatė Mažosios Lietuvos XVI-XVIII a. pietinę ribą nuo Šventapilės Aistmarių pakrantėje į rytus per Bartus iki Dūbninkų. Tai pat daugelis kitų mokslininkų - Tetzneris, Ričardas Boeckhas, Vincas Vileišis, Rudolfas Valsonokas ir kt. - bandė nustatyti etnografines Lietuvos ribas, tačiau visi bandymai pavaizduoti lietuviškas žemes Prūsijoje akivaizdžiai parodė, kad Lietuvos ryšiai yra stipriai susaistyti su Karaliaučiaus sritimi. Visgi tai nėra vien sienų braižymas be elementarių duomenų, o veikiau lietuvių demografinės ir buvusių gyventojų istorinės padėties išsami analizė. Įdomu tai, kad Vokietijos 1918 m. kariniame žemėlapyje lietuviškai kalbančiųjų plotai nurodyti gerokai toliau į pietus negu Gumbinės apskrities ribos, kur lietuvių buvo daugiausiai.

Kaip Prūsų Lietuvoje reiškėsi lietuvių visuomeninė veikla, matome iš Mažosios Lietuvos lietuvių tautinio sąjūdžio, kuris prasidėjo XIX a. Lietuvybės centru tuomet buvo Tilžė. Pirmasis to pavyzdys 1879 m. spalio 10 d. vokiečių mokslininkų, mokytojų ir kunigų įkurta Lietuvių literatūros draugija, kuri siekė išsaugoti ir puoselėti mirštančios kalbos turtus. Lietuvių draugijos pasižymėjo itin stipriu pilietiškumu ir entuziazmu. Pirmieji sambūriai kreipdavosi į karalių tautinių mažumų teisių pažeidinėjimo klausimais, pasirašydavo tūkstančiai lietuvių. Prūsų Lietuvos himno ,,Lietuvninkai mes esam gimę“ autorius Jurgis Zauerveinas sumanė steigti Lietuvių mokslo draugiją, kuri rūpintųsi lietuviškos literatūros ir mokslo reikalais.

1885 m. vasario 15 d. Tilžėje įkuriama pirmoji lietuvių tautinė organizacija - „Birutė“, siekusi mažinti germanizacijos poveikį lietuviškumui ir gaivinti tautinę savimonę. Daugelis draugijų (Santara, Lietuviškų knygų draugija, Tilžės lietuvių giedotojų draugija, Lietuviškosios konservatyvų draugystės komitetas, Lietuvių klubas, Lietuvaičių šviesa, Lietuvos žvaigždė, Lietuvininkų susivienijimas Prūsuose, Gumbinės lietuvių draugija, Šiaurės lietuvių knygynas, Globos draugija) pasiekė savo pagrindinį tikslą - sustabdyti germanizacijos keliamą pavojų. Bet tai padaryti pavyko tik trumpam, nes tuoj pat prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kuris sugriovė visus planus.

Paskui, po alinančių kovų, kūrėsi Prūsų lietuvių tautinė taryba, kuri buvo įkurta 1918 m. lapkričio 16 d. Jos pirmininku buvo išrinktas Vilius Gaigalaitis, šią tarybą sudarė 53 žmonės. Tai kur kas didesnis skaičius nei Lietuvos valstybės tarybos. Taigi lietuvių visuomeninis darbas vardan valstybės vienybės Prūsijoje buvo iš esmės veržlus ir nenuilstantis.

Tilžės aktas, kuriam jau šiemet sukaks 100 metų, priimtas Prūsų Lietuvos tautinės tarybos 1918 m. lapkričio 30 d. Ši Mažosios Lietuvos tautinės tarybos deklaracija yra tiek pat svarbi, kiek Vasario 16-osios aktas. Joje aiškiai išreikšta, jog Prūsų Lietuva nori būti Lietuvos integralia dalimi ir pagaliau tapti nepriklausoma nuo svetimų valstybių. Tilžės aktą pasirašė 24 tarybos nariai: Jonas Vanagaitis, Viktoras Gailius, Martynas Jankus, Mikelis Deivikas, Mikas Banaitis, Arnas Smalakys, Kristupas Paura, Mikelis Lymantas, Danielius (Dovas) Kalniškys, Frydrichas Zubaitis, Kristupas Kiupelis, Enzys Jagomastas, Jurgis Arnašius, Jurgis Lėbartas, Liudvikas Deivikas, Jonas Užpurvis, Jurgis Gronavas, Mikelis Mačiulis, Emilis Bendikas, Mikelis Reidys, Valteris Didžys, Jokūbas Juška, Mikelis Klečkus, Jurgis Margys.

Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) Informacijos Tarnyba 1991 m. ELTAI teigė, jog „Mažoji Lietuva yra lietuvių tautos ir jos gentainių žemė nuo seniausių amžių. Jokia kita tauta ar valstybė neturi pirmumo teisės į jos teritoriją... Todėl VLIK‘o baigiamųjų darbų seimas kreipiasi į didžiąsias Vakarų valstybes, prašydamas, kad iš rusų valdomos Mažosios Lietuvos būtų atitrauktos visos karinės pajėgos ir kad ta šalis būtų sujungta su Lietuva“. Taigi Klaipėdos krašto sukilimas tebuvo tik dalis Tilžės akto nuostatų įgyvendinimo, o pati Mažosios Lietuvos tautinės tarybos lapkričio 30 d. deklaracija iki šiol nėra įgyvendinta.

Lietuva turi daugiau argumentų dėl teisės į Karaliaučių nei šio krašto laikinoji valdytoja Rusija. Slaviškos Karaliaučiaus priklausomumo teorijos tėra mitų rinkinys, kuriuo kvailinama ir Rusijos visuomenė, ir Kaliningrado gyventojai. Pasak Romualdo Grigo, „istorinį prūsų pavergimo faktą galime traktuoti dvejopai: pirma, kaip stiprų impulsą įtvirtinant lietuvių valstybę ir į ją įeinančių baltų genčių lituanizaciją; antra - kaip besiformuojančios lietuvių tautos (ir valstybės) dramatiško likimo tąsą...“

Iš tikrųjų prūsų lituanizavimas yra teisėtas, nes tai yra baltiškos kaimynės teritorijos gynimas. Viešojoje erdvėje Karaliaučiaus srities pamiršimas yra visiškai inspiruojamas Kremliaus, kuris akivaizdžiai bijo prarasti militaristinę ir eksperimentinę zoną Vakarų pasaulio aplinkoje. Lietuva privalo sustabdyti šio krašto tolesnį militarizavimą ir naikinimą bei kelti klausimą dėl istorinių Lietuvos interesų Karaliaučiuje tarptautinėje arenoje. Mes turėtume ne tik užsiiminėti okupantų paminklų likvidacija, bet ir užtikrinti savo saugumą tarptautinėje arenoje. Tai yra sudėtingas, bet ne neįmanomas uždavinys. Greičiau tai net ne tik Lietuvos klausimas, bet visos Europos iššūkis.

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuviškas kraštas svetimose rankose

Parašytas: 04 Gru 2019 16:35

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Стало известно, сколько прибалтов переехало в Калининградскую область за десять лет

https://www.rubaltic.ru/news/04122019-s ... esyat-let/

4 декабря, 13:45

С 2009 по 2018 годы в Калининградскую область переехало 45 329 человек, большинство из них — из стран СНГ.

Миграционный прирост из Литвы составил 518 человек, из Латвии — 400, из Эстонии — 84, сообщает Калининградстат.

Больше всего переселенцев прибыло из Казахстана — 18 907 человек. На втором месте находится Узбекистан (7009 мигрантов), на третьем — Киргизия (5907). Затем следуют Украина — 5067 человек и Армения (2546).

Наибольший отрицательный показатель у Германии. Туда уехали 2139 человек, а в регион вернулись 1960.

«Показатели прироста населения Калининградской области за счет тех, кто покинул другие страны, значительно превышают соответствующую характеристику внутренней миграции. В какой-то мере на это повлияли новые правила учета прибывших в Россию из других стран, введенные в 2011 году», — говорится в сообщении Калининградстата.

Напомним, в октябре статслужба Латвии сообщила, что количество молодежи в стране за десять лет сократилось вдвое, что является одним из самых низких показателей в Европе. Такие же безрадостные тенденции царят и в Литве. Население республики составляет менее 2,8 млн человек. В Эстонии в начале 2019 года насчитывалось более 1,3 млн жителей.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuviškas kraštas svetimose rankose

Parašytas: 18 Vas 2021 20:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Vincentas Sakas
Lietuvos Istorijos Ieškotojų Klubas

Po karo išlikę Klaipėdos krašto gyventojai gyveno nuolatinės baimės, teroro ir siekio išgyventi sąlygomis.
Daug rašyta apie moterų prievartavimą.

Klaipėdos krašte trofėjiniam turtui surinkti, sandėliuoti ir saugoti buvo raudonosios armijos trofėjinės komandos. Į trofėjinio turto sąrašą ir apskaitą pateko įvairiausi daiktai ir įrenginiai: pramonės įmonės ir jų įranga, įvairios mokslinės laboratorijos, verpalai net sportinės valtys.

Į Rusiją buvo vežami traktoriai, elektros varikliai, separatoriai, malūnai, lentpjūvės, transformatorinės, pramonės, ūkinės, buities prekės; kilimai, pianinai, rojaliai, bufetai, sofos, kušetės, lovos laikrodžiai, spintos, siuvimo mašinos, rašomos mašinėlės, kanceliariniai reikmenys, indai ir stalo įrankiai, medikamentai, medicinos įranga ir aparatūra, literatūra, techniniai žinynai, pramonės įmonių projektai, benzino kolonėlės.

Buvo renkami kirviai, pjūklai, stalių įrankiai, amato įrankiai, motociklai, dviračiai, muzikos instrumentai, natų sąsiuviniai, paveikslai ir reprodukcijos, auksiniai ir sidabriniai dirbiniai.

Taip pat į Rusiją varomi arkliai, galvijai, kiaulės, ožkos, avys, naminiai paukščiai, viskas varoma pėsčiomis šimtus kilometrų. Tuščiuose gyvenamuose namuose buvo pjaustomi baldų užvalkalai, daužomi langų stiklai, veidrodžiai, griaunamos krosnys.

Mažojoje Lietuvoje ir visuose Rytprūsiuose nebuvo nė vienos gyvenvietės, kurioje Rusijos kariuomenės kariai nebūtų masiškai žudę, kankinę ir prievartavę civilių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turtą.

Ką jau kalbėti apie 1945 metų balandžio 9 dieną kapituliavusį Karaliaučių, kurį Rusijos karinė vadovybė 6 dienoms atidavė savo kareivių ir karininkų savivalei.

Pasak amerikiečių istoriko Williamo Pierco, rusų armijos daliniai čia, kaip ir vėliau kituose miestuose išdarinėjo tokius dalykus, kokių Europa nematė nuo mongolų antplūdžio viduramžiais.

Visus vyrus jie tiesiog žudė vietoje. Visos be išimties moterys buvo prievartaujamos. Besipriešinančioms perpjaudavo gerklę arba nušaudavo. Daugelį moterų ir mergaičių prievartaudavo tiek daug kartų, kad jos jau vien nuo to mirdavo.

Kažin ar šiame Lietuvos Seime ir Vyriausybėje, netgi Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungoje, atsiras nors vienas drąsus žmogus, kuris 2 milijonus žiauriausiai išžudytus Mažosios Lietuvos žmones nebijos pavardinti GENOCIDU, ir tai pareikšti komunistinei Rusijos imperijai bei jos tironui Putinui?..

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija » Rusijos okupuotos pietinės Mažosios Lietuvos dalies (Karaliaučiaus (Tvankstos) srities) istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: