Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 28 Bal 2024 03:30

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 24 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 06 Rgs 2011 19:20 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Rimas Armaitis: kas ta demokratija?


http://www.balsas.lt/News/print/553697

http://www.balsas.lt/naujiena/553697/r- ... emokratija

2011.09.04 08:40

      Per visą žmonijos istoriją, jokiai valdžiai pasaulyje dar nepakluso racionalaus proto pagrindas, nes demokratijos klausimas keliamas ne dvasinėje, o politinėje plotmėje. Niekada per visą žmonijos istoriją, demokratijos idėja netriumfavo gryname jos pavidale, ir vargu, ar galimas toks triumfas. Pagal demokratijos sampratą aukščiausias demokratijos gyvenimo pagrindas yra daugumos valia – nepriklausomai, kur ji nukreipta, ko ji nori, koks jos turinys.

       Šiandieninėje demokratijoje, daugumos valia kaip ir suverenitetas yra tik formalus, be ryšio su tikru demokratijos sampratos turiniu. Dauguma įtikėjo į demokratiją todėl, kad neteko tikėjimo į tiesą ir teisingumą. Jeigu dauguma būtų tikėję į objektyvią tiesos ir teisingumo būtį, tai tiesą ir teisingumą turėjo pastatyti aukščiau tautos daugumos valios ir tam pajungti daugumos valią. Tačiau pagal demokratijos sampratą tiesa ir teisingumas yra tai, ko pageidauja dauguma ir ką ji pasako. Tokiu atveju tiesa ir teisingumas atiduodamas daugumos sprendimui. Bet bėda tame, kad tiesa ir teisingumas išlieka mažumoje, o kai nėra tiesos ir teisingumo kriterijų, tai tiesa ir teisingumu yra tai, ką pripažįsta dauguma. Kol kas į demokratijos pagrindą dar nebuvo padėta daugumos valia, atgręžta į tikrą gyvenimo kokybę ir vertę, tikrąją tiesą ir teisingumą bei racionalumą.

       Šiandienines valstybes drasko partijų kovos, nes partijoms atiduoti valstybių likimai, tautos niekada neturėjo ir neturi savo tikrosios demokratinės išraiškos. Tai, ką mes šiandien matome, tėra tik partijų tironija, partijos yra pagal interesus ir vertybes susiskaldžiusios, bet jos yra tos pačios visuomenės grupės, kuriose nevyksta geriausiųjų ir gabiausiųjų atranka. Mūsų gyvenime - perdaug individualių jėgų, turinčių savo interesus, o tai griauna visas demokratines sandaras. „Demokratija“ tokiu atveju gimsta per demagogiją, kurios pagrindas yra dvasinis melas, įsiteikimas masių interesams ir instinktams. Demokratija tapo žmonių interesų ir aistrų priemone, kovos dėl valdžios ir viešpatavimo arena, todėl kilnios idėjos demokratinėse visuomenėse miršta.

       Demokratijos viešpatavimas reiškia įvairių visuomenės grupių interesų viešpatavimą ir jų kovą dėl valdžios, o tai yra demokratijos išsigimimo šaltinis. Demokratijos krizė nėra politinė krizė. Šioje krizėje išaiškėja demokratijos pagrindų apgaulė.

       Klausimas - ar demokratija nėra beviltiška tautos valios paieška, nes demokratiniame atstovavime tautos valia visada iširsta į dalis, o dalys tarpusavyje vaidijasi? Demokratinis parlamentas yra kovos dėl interesų ir valdžios arena, kuriame sunku išgirsti vieningos tautos balsą priimtiną daugumai. Rinkimų teisė, kuri iki šiol tebėra daugeliui nenuginčijama dogma, kelia rimčiausias abejones, nes yra nukrypimas nuo kokybinio gyvenimo turinio. Ji nenori žinoti jokios kokybinės atrankos, todėl negalima sukurti aukštos kokybės daugumos interesų atstovavimo, nes nevykdoma geriausiu ir gabiausių atranka. Demokratijos sąlygos tiesiog nepalankios stiprioms, ryškioms, kūrybinėms asmenybėms iškilti.

       Šalis, neturinti dvasinio ir moralinio pagrindo, neišvengiamai sulauks likimo visų kitų negrįžtamai į užmarštį iškeliavusių civilizacijų egzistencijos likimo. Šiandieninės demokratijos kaukė yra prisidengusi liberalizmo koncepcija, grindžiama vien tik materializmu, o tai yra didžiausia grėsmė mūsų pasaulio ir šalies egzistavimui. Dauguma žmonių nesuvokia, kad valdžia pilnai apsprendžia jų gyvenimą. Visi karai, krizės, finansų valdymas ir pan., t.y. politiniai ir ekonominiai sprendimai ir finansai - tai sistemos dalis sukurta ir kontroliuojama mūsų valdžios. Jų valdymas apsprendžia mūsų kaip gerbūvį, taip pat ir bėdas bei nelaimes.

       Kol mes žaisime pagal mums primetamas „žaidimo taisykles", sistemos pakeisti neįmanoma. Nes ši sistema – tai save balansuojantis mechanizmas, kuris priverčia žaisti pagal savo taisykles arba „suvirškina“ ir išspiria. Tačiau net ir tada mes pasitarnaujam jos balansavimui. Taip veikia sistema. Visa kita yra tik įrankiai sistemai balansuoti. Norint, jog kažkas pasikeistų, reikia nustoti žaisti šios sistemos žaidimą. Reikia nutraukti balansavimą, kurį taip sėkmingai atlieka priskirti ir paskirti, ar taip vadinami demokratiškai išrinkti valdytojai. Situacija pasikeis tik tada, kai atsikratysite visų tų gelbėtojų, „dievų ir dievaičių“, kai patys tapsite situacijų žinovais ir valdytojais.

       Piliečiai nusivylė demokratija - būtent tai yra žemo visuomenės politinio aktyvumo priežastis. Rinkimai akivaizdžiai parodo mūsų demokratijos ydas, kurios sukelia žmonių nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą valdžia.

       Tai kas gi yra ta demokratija? Kaip mes ją suprantame? Ką turime omenyje, kai kalbame apie demokratija? Atsakymas atitinkantis demokratijos sampratas lygtais įvardintas ne tik wikipedijoje. Dabar bandome gryninti situaciją toliau ir galime teigti, kad šiuolaikinė mūsų demokratija yra atstovaujamoji demokratija, o atstovaujamoji demokratija yra klasikinės demokratijos forma. Čia kaip ir viskas tvarkoje. Bet kaip tada su tais demokratija nusivylusiais? Gaunasi, kad tie, kurie nepatenkinti ja, tiesiog klaidingai supranta jos esmę.

       O gal problemos esmė yra tame, kad demokratija neturi jokių taip deklaruotų šiuolaikinių principų orientuotų į dvasingumą, tiesą, teisingumą, racionalumą, tikrą gyvenimo kokybę ir vertę? Šiuolaikinėje demokratijoje realiai nepalikta jokių realių kontrolės ar poveikio priemonių, todėl ji peraugo į autoritarinę demokratiją (renkamąją diktatūrą), nes nesimato jokios demokratizacijos procesų evoliucijos. Todėl ji nesiekia politinės lygybės, laisvės, bendro intereso, asmenybės saviraiškos, visuomenės naudos ir pasitenkinimo.

       O kaip su kritine demokratijos riba - piliečių perduodamų galių riba, kai ja peržengus demokratija išnyksta? Manau sutiksite, kad šiandien išrinktų atstovų sprendimai netenkina daugumos piliečių lūkesčių, tautos dauguma yra nepatenkinta ir nieko negali taikiomis priemonėmis padaryti. Tai akivaizdžiai parodo, kad buvo peržengta kritinė demokratijos riba ir demokratijos neliko. Ar ne apie tai byloja žemas piliečių politinis aktyvumas, ar ne dėl to tauta tiesiog evakuojasi. Klausimas – nuo ko ji bėga? Ar ne tas kritinės ribos peržengimas tautos daugumai sukelia beviltiškumo jausmą?

        Pamatinis demokratijos principas yra visuotinai lygiateisiai rinkimai. Lietuvių tauta savo apsisprendimą gyventi demokratinėje santvarkoje ir pasirinkta jos modelį išreiškė priimdama Konstituciją. LR Konstitucijos 1 straipsnis teigia, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. 2 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybę kuria tauta, suverenitetas priklauso tautai. Tai reiškia, kad valdžia priklauso tautai - demokratija mūsų šalyje yra tautos valdžia. 4 straipsnyje tauta apsisprendė, kad aukščiausią suverenią galią vykdys tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Vadinasi, išrinkti atstovai yra rinkėjų valios išreiškėjai.

       Jų sprendimai turi remtis rinkėjų nuomone. 59 st. skelbdamas, kad „pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų“, tai reiškia – ir partiniu. Vadinasi, išrinktieji atstovai nėra rinkėjų tarnai ar nuomones reiškėjai, o savarankiškai priima sprendimus, prisilaikydami nurodytų suvaržymų. Tai reiškia, kad, tauta savo valia tam tikrą galios dalį gali perduoti savo demokratiškai išrinktiems atstovams, pasilikdama tam tikrus poveikio svertus.

       Bet Lietuvoje tauta taip pasitikėjo savo išrinktais atstovais, kad jiems suteikė nevaržomą veikimo laisvę, nes nenumatyti išrinktų atstovų veiklos apribojimai, kurie yra esminiai bei nebuvo nustatytos jos veikimo procedūros ir pasekmės. Realiai tai liko tik norais. Kai nėra numatyta, kas tai turi vertinti? Kai nenumatytos jokios poveikio priemonės, tai išrinkti atstovai jais ir nesivadovauja.

      Todėl Seimas priėmė nemažai įstatymų, kuriuos Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai, bet - jokių pasekmių. Tas pats ir dėl valstybės interesų. Kiek išrinkti atstovai priėmė valstybei nenaudingų sprendimų? Vertinimo ir poveikio - jokio. O ką kalbėti apie Seimo nario sąžinės vertinimą? Absurdiška situacija, kai Konstitucinis teismas nustato, kad Seimo narys grubiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė duotą priesaiką. O kas toliau? Toliau - nieko.

      Piliečiams palikta tik teisė rinkti. Valstybės klausimų sprendimai perėjo į partijų rankas, rinkimai paverčiami brangiai kainuojančiais šou ir panašiai. Pasekmės – partijos tapo ne tik biurokratinėmis organizacijomis, bet sėkmingai politiką pavertė verslu, suaugo su oligarchinėmis struktūromis.

       Faktiškai galima konstatuoti, kad valdžia susikoncentravo nedaugelio partinių bosų ir oligarchų rankose, dažnas piktnaudžiavimas valdžia, korupcija ir nebaudžiamumas, atsirado nepasitikėjimas partijomis ir valdžia, smuko žmonių politinis aktyvumas. Piliečiai neturi jokių galimybių ir svertų įtakoti priimamus sprendimus. Tokiu būdu realiai šiandien egzistuojantis lietuviškos demokratijos modelis neužtikrina demokratijos, nes aiškiai peržengta kritinė demokratijos riba. Todėl galime konstatuoti, kad Lietuvoje demokratijos nėra.

       Taip pat galime konstatuoti, kad partijos, pažeisdamos LR Konstituciją, uzurpavo tautos savo išrinktiems atstovams perduotas galias. Sprendimai priimami elitinių partijų vadovų aplinkose ir tik formaliai įteisinami Seime. Nes LR Konstitucija politinėms partijoms tokių galių nesuteikia. Jei kam nors kažkas neaišku dėl partijų, tai LR Konstitucijos 35 straipsnis numato galimybę piliečiams laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas ir tiek. Daugiau apie partijas Konstitucijoje nekalbama. Vadinasi, realiai Lietuvoje veikiantis demokratijos modelis yra dar ir neteisėtas, antikonstitucinis.

       Kalbant apie partijas, tai šiomis sąlygomis politinės partijos tampa biurokratinėmis organizacijomis su griežta drausme. Išrinkti sprendimų priėmėjai verčiami remti partijos liniją ir tampa gerai disciplinuota balsuojančia banda. Sprendimu priėmimas faktiškai persikelia į partinę politiką. Konkuruojančiu partijų formavimasis pakeičia parlamentinės politikos pobūdį, partijos įsitvirtina kaip ištikimybės reikalaujantys centrai, tapdami svarbiausia valstybinės politikos atrama. Partijos sukuria galingus mechanizmus, kurie kaupia dideles pinigines lėšas, daro poveikį rėmėjams ir rinkimų rezultatams. Partijos valdo parlamentą, o lyderiai valdo partijas ir virsta renkamąja partine diktatūra.

Ką ir kaip daryti?

       Pirmiausiai mes turime susigrąžinti tai, ką neteisėtai pasisavino partinė sistema. Pirmiausia reikia susidoroti su Konstitucijos pažeidimais. Mes turėtume apsispręsti dėl savo galių kiekio perdavimo savo išrinktiems atstovams. Tikslinga numatyti aiškią kontrolės ir poveikio sistemą. Pavyzdžiui, tiksliai nusakyti, ką reiškia “vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine" – nurodyti, kokia struktūra nustato pažeidimus ir kokios jų pasekmes.

       Turi būti numatytas Seimo veiklos vertinimo mechanizmas, pvz., jei dauguma piliečių nepritaria Seimo veiklai, jis paleidžiamas ir skelbiami nauji rinkimai. Konstitucijoje turėtų būti patvirtintas Seimo darbo reglamentas. Nenormalu, kai „seimūnai“ sprendžia klausimus, tiesiogiai liečiančius juos. Reikėtų plačios diskusijos, kuri įgalintų tautą apsispręsti dėl savo išrinktų atstovų kontrolės ir poveikio priemonių.

       Konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis šalies įstatymas ir visiems privalu ja vadovautis. Kas galėtų padėti tautai susigražinti prarastas galias? Tik gerai organizuoti ištikimi Konstitucijai piliečiai. Juos turėtų kažkas organizuoti ir vadovauti jų veiklai.

Kokias galime padaryti išvadas apie šiuolaikinę demokratija?

        Manau, kad demokratija niekada nebuvo, nėra ir vargiai ar gali būti tokia, kokią mes įsivaizduojame, apie kokią skaitome wikipedijos enciklopedijoje, nes ji visada atstovauja ne daugumos, o ekonomiškai dominuojančių grupių interesus, t.y., kaip mes šiandien įpratę vadinti, oligarchinio kapitalo interesus.

        Daugumos viešas interesas, kaip ir samdomų darbuotojų interesai, visada buvo, yra ir bus gniuždomi, ir nesvarbu kiek šalyje yra demokratijos bei kiek darbuotojų atstovų yra Seime.

        Turime suprasti ir niekada neturime pamiršti, kad nežiūrint į šiuolaikinės demokratijos formas bei formalumus, kol dominuoja kapitalo dėsniai, mes visada privalėsime įvairiomis formomis kovoti su socialine nelygybe, už daugumos viešuosius interesus, už savo asmeninę laisvę, nesitaikstyti su „feodalų ir vasalų“ savivale ir padėti labiausiai pažeidžiamoms žmonių grupėms kovoti su jų išnaudojimu, kol vėl netapome beteisių vergų ir visagalių vergvaldžių visuomene.

       Situaciją pakeisti gali tik jungtinė nepartinių jėgų koalicija, bet svarbiausia, kad tie junginiai butu panašių idėjų, vertybių ir pažiūrų.

       Galima nesutikti su šia nuomone, tik lieka klausimas, kodėl ši eilinė demokratijos kaukė didžiajai daugumai sukuria beviltiškumo jausmą, verčiančia vienus susitaikyti, kitus priešintis.

Doc. dr. Jono Jasaičio paaiškinimai:

      1. Politika ― tai bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla. Sąvoka „politika“ nurodo valstybės gyvenimą. Senovės graikų kalbos žodis „polis“ reiškia miestą - valstybę, o iš šio žodžio sudarytas būdvardis „politikos“ reiškia visa tai, kas susiję su valstybe ir jos gyvenimu.

      2. Politika pagal Aristotelį:

- viešosios valdžios formavimo technologija;
- viešųjų reikalų tvarkymo procesas: žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla, nustatant bendras privalomas taisykles visuomenėje arba tarp valstybių. Mūsų kasdienybėje ji reiškiasi valdymo, valdžios santykių pavidalu;
- menas valdyti valstybę (Aristotelis);

       Pagal Davin Easton:

- autoritetinis, privalomas vertybių paskirstymas visuomenėje.
Politikos vadovėlinis apibūdinimas: valstybės reikalų tvarkymo, valstybinės valdžios teorija ir praktika. Skiriama vidaus, užsienio politika.

       3. Kairiosios pažiūros – partijos ar politiko orientaciją ir planus nusakantis terminas.
 
       Paprastai kairieji atstovauja liberalizmui, socializmui, gamtos apsaugai (žaliesiems), anarchizmui, komunizmui, socialdemokratijai ir progresyvizmui.

        Klasifikavimas į kairę ir dešinę politikoje nėra tikslus ir neretai prieštaringas. Galima rasti teiginių jog kairieji atstovauja tik kai kurioms liberalizmo kryptims (socialiniam liberalizmui).

        Laikoma, kad kairieji tradiciškai oponuoja dešiniesiems. Kairės ir dešinės kaip politinių terminų opozicija atsirado Prancūzijos parlamente, kadangi ten iš parlamento pirmininko pozicijų žiūrint, dešinėje sėdėdavo konservatyvūs deputatai, o kairėje – liberalai ir socialistai.

       4. Buitiškos politikos sampratos

       Politika yra kažkas šventa. Politika yra rūpinimasis kitais ir rūpinimasis visuma. Politika nėra pirmaeilis rūpinimasis savo paties gerove, bet bendruoju gėriu. – M. Krupavičius (profesorius, politologas)

       Pirmoji pamoka – laikytis kuo toliau nuo politikos. Versle viskas aišku: yra susitarimai, žodis, darbai, rezultatai, pelnas, nuostolis, – politikoje viso to nėra. Ten visą laiką verda intrigos... padariniai nenuspėjami. — A. Janukonis (stambiojo verslo atstovas).

       5. Aforizmai iš užsienio šaltinių

       Politika mus įveikia jėga; mes visi į ją pasinėrę, norime to ar ne. – F. Moriakas.

       Politikoje, kaip ir gramatikoje, klaida, kurią daro visi, įteisinama kaip taisyklė. – A. Malro.

Šaltinis: "Balsas.lt"

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/553697/ ... i-apacioje

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 19 Gru 2011 14:55. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 13 Lap 2011 15:51 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Šaltinis - http://alkas.lt/2011/11/03/m-kundrotas- ... /#comments

besidomintis:
2011 11 03 23:13


      Aristotelis dave demokratijos apibrezima: "Demokratija yra blogiausia is visu galimu santvarku, kurioje hienos valdo asilus".

      Perzvelgus demokratiniu saliu patirtis, matome, kad konstitucine monarchija ar prezidentine respublika yra geresnis pasirinkimas, tai ypac svarbu tais laikais, kai reikia vienasmeniskai prisiimti atsakomybe.

      Perzvelgus demokratijas bet kurioje salyje, krinta i akis, kad kelios seimos apmoka visas valdanciasias partijas, tiesiog zaidziamas cirkas "demokratiniai rinkimai".

      Tos kelios seimos savo rankose turi didziaja dali valstybes turto, savo zinioje ziniasklaida, kuria vaizduoja ‘laisvaja’, tai yra ju pinigu valdoma, valdzioje pasisodina savo marionetes, kurios vaidina cirka ‘parlamentinis valdymas’.

       Platonas dar kadaise dave visuomenes apibrezima – apskritimo riba – vergvaldziai, apskritimo riba sustiprinantis siauras ziedas – priziuretojai, o visa kita viduryje – vergai.

       Niekas nepasikeite per 2380 metu.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 19 Gru 2011 14:57 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Mokslininkai: demokratijai reikia apatiškų žmonių


http://kauno.diena.lt/naujienos/uzsieni ... niu-396805

Paskelbta 2011-12-19, 11:48
Parengė Birutė Masaitytė

        Manoma, kad demokratija geriausiai veikia, kai žmonės rūpinasi tuo, kas vyksta aplinkui, ir žino, kas vyksta. Tačiau naujas mokslinis tyrimas teigia, kad demokratijai funkcionuoti reikia daug apatiškų ir neinformuotų žmonių.

        Tokį teiginį paskelbė Princetono mokslininkas Iainas Couzinas su savo komanda. Jo teigimu, visiškai informuotas elektoratas valstybę paverstų „šuliniu“ mažų grupelių ar iškiltų riziką, kad valdymas atitektų vienai mažumos grupei.

        Jei rinkėjai per daug nesirūpina politiniais reikalais, jie „plaukia“ su dauguma ir tuo, kas populiaru. Taip jie leidžia ir toliau valdyti daugumai bei išlaikyti demokratiją, rašo io9.com.

        Mokslininkų iškeltoje teorijoje teigiama, kad funkcionaliai demokratijai užtenka mažumos žmonių, kurie žino apie valstybėje vykstančius reiškinius. Keleto žmonių pakanka, kad valstybė būtų valdoma. Jei yra per daug žmonių, besirūpinančių tuo, kas vyksta aplink, prasideda disintegracija ir atskiros grupelės pradeda tolti nuo bendros valdymo koncepcijos.

        Kaip mokslininkai nustatė, kad demokratijai geriausia - apatija?

        Pasirodo, tokios išvados padarytos ištyrus žuvis, kurias natūraliai traukia geltona spalva. Mokslininkai išmokė grupelę žuvų veikti prieš savo instinktą ir plaukti prie mėlynų objektų. Kita grupelė žuvų buvo skatinamos elgtis pagal savo instinktą.

        Kai mokslininkai abi grupes žuvų suleido kartu, mažesnė grupelė geltoną spalvą sekančių žuvelių pradėjo dominuoti, priversdamos ir 80 proc. ištreniruotų žuvų plaukti geltonos spalvos link. Žuvys elgėsi taip todėl, kad noras pasiekti geltoną tikslą buvo pagrįstas ne išmokimu, o instinktu. Tačiau, kai buvo kartu suleista dar viena grupė žuvų, su kuria mokslininkai nedirbo, pradėjo dominuoti mėlynos spalvos besivaikančios žuvys, kurių telkinyje buvo daugiausia.

        Trečia grupė žuvų buvo laikoma kaip „neinformuota“. Mokslininkai aiškina, kad netreniruotos žuvelės tiesiog sekė daugumą, todėl įleidus naują grupę žuvų vėl pradėjo dominuoti judėjimas mėlynos spalvos link.

        Tačiau po tokio tyrimo kyla klausimas, ar šis reiškinys galioja ir žmonėms. Tyrimą atlikusi komanda sako, kad kompiuterinės simuliacijos rodo, kad žmonijoje veikia tas pats dėsnis.

        Mokslininkai planuoja atlikti kitą tyrimą, kuriame dalyvautų savanoriai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 20 Gru 2011 14:51 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Эстония, Маврикий и Ботсвана более демократичны, чем Литва


http://ru.delfi.lt/news/live/article.php?id=53166709

Миндаугас Яцкявичюс,
ru.DELFI.lt
вторник, 20 декабря 2011 г. 08:41

     Литва – страна с проблемной демократией, занимающая среди 167 государств мира 41 место, показывает международный рейтинг. По словам политолога Шарунаса Лекиса, по качеству демократии Литва – страна более восточного, а не западного типа. Он отмечает, что среди стран Европейского Союза мы в разных рейтингах чаще всего отстаем вместе с Болгарией и Румынией.

     В составленном британским изданием The Economist индексе демократии 2011 года среди 167 стран Литва занимает 41 место. Индекс демократичности в нашей стране, по итогам 2011 года, составляет 7,24 балла. Литва отнесена к странам, в которых есть недостатки. Это же место Литва занимала и в прошлом году.

     И снова нас опередили эстонцы – 7,61 балла и 34 место. Латвия получила 7,05 балла и осталась на 48 месте. Литву опередил Маврикий – государство Индийского океана (8,04), а также Ботсвана – государство в Южной Африке (7,63).

     В начале списка оказались страны Северной Европы – Норвегия (9,80), Исландия (9,65), Дания (9,62) и Швеция (9,50). Самыми недемократичными признаны Северная Корея (1,08), Чад (1,62), Туркменистан (1,72), Узбекистан (1,74).

     Составители индекса 25 стран оценили как абсолютно демократичные, 53 – как демократии с недостатками, 37 стран отнесли к гибридным режимам, 52 – к авторитарным режимам. К странам с авторитарным режимом отнесена и Россия.

      Оценка демократичности (по десятибалльной шкале) вычисляется по пяти параметрам:


- выборный процесс,

- функционирование правительства,

- политическая культура,

- политическое участие

- гражданские свободы. На основании оценок страны делятся на четыре типа: с полной демократией, с проблемной демократией, с "гибридным режимом" и "авторитарным режимом".

Лекис: мы остались единственными в Европе без реального самоуправления


      «По качеству и пониманию демократии Литва – государство скорее восточного, чем западного типа», – констатировал декан факультета Политических наук и дипломатии Каунасского университета им. Витаутаса Великого, профессор Шарунас Лекис.

       По его словам, очевидно, что в Литве процедурная демократия функционирует, но есть проблемы качества. Собеседник отмечает, что по параметрам участия людей и политической культуры, по уровню недоверия к демократической системой Литва оказывается очень низко – рядом с такими странами, как Россия, Босния и Герцеговина, Украина.

      «Как говорит профессор Антанас Кулакаускас, у нас есть местная власть, избираемая демократическим путем, но нет реального самоуправления – люди не влияют на местную власть», – объяснил политолог. По его словам, каким бы хорошим ни был мэр или староста, у него нет возможностей формировать местную общественную политику.

      «В Литве главенствует авторитарная, а не демократическая культура, мы хотим все контролировать, администрировать, отсюда и начинается неэфективность системы, когда люди отделены от системы. Поэтому и доверие к политикам очень низкое. (…) В конце концов, люди начинают голосовать ногами – все бросают и уезжают», – сказал Лекис.

      По его мнению, прежде всего в Литве необходимо заняться неэффективным управлением, преодолевая отчуждение между государством и гражданами. Надо создавать макроэкономические условия для привлечения инвестиций, поощрения конкурентоспособности.

ru.DELFI.lt

Коментарии
http://ru.delfi.lt/news/live/article.ph ... &com=1&s=1

Žygeivis,
2011 12 20 13:44


       Обьясняю не сведущим

       1. Этот Шарунас Лекис очень хорошо известный в Литве космополит, еврофил и гомофил.

       И у него понимание демократии - это прежде всего "суперсвободы" "сех меньшинств" и других разных "меньшинств", наверное, вплоть до зоофилов и некрофилов...

       А все эти "рейтинги" составляют именно такие "не предвзятые специалисты", "озабоченные" такими "проблемами", которые ни одному нормальному человеку и в голову не приходят.

       2. Говоря о реальной демократии, надо в первую очередь создать нормальную выборную систему, основанную не на "толстом кошельке", а также регулярное и реальное подотчетность выборных лиц и назначенных чиновников тем выборщикам, которые за них голосовали.

       - В первую очередь должны быть четкие и очень конкретные выборные программы любого конкретного кандидата - и если он, когда его избирают, нарушает свою предвыборную программу, его автоматически выкидавают нахрен из выборного органа власти.

       - Также надо убрать все эти выборы по партийным спискам - партии нужны, но голосовать надо за конкретных людей - ведь в любой партии все ее члены не роботы, изготовленные по одному шаблону.

       А то сейчас в Сейм и самоуправления постоянно "проскальзывают" по партийным спискам все те же "вечные" с осточертевшими "мордами лица"...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 22 Gru 2011 13:14 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
     Demokratija - tai visų pirma procedūrų skaidrumas ir visų piliečių bei jų susivienijimų lygios galimybės dalyvauti rinkimuose ir būti išrinktais.

     Lietuvoje to niekada nebuvo ir nėra dabar.


     Kaip savo laiku atvirai pasakė Stalinas: "Nesvarbu, kas balsuoja - svarbu, kas balsus skaičiuoja"...

     Dabar tokie grubūs balsų skaičiavimo kląstojimai kaip 1990-1998 m. gana reti (bent jau mažai ką pagauna, nors "balsų pirkimo" skandalai vyksta per kiekvienus rinkimus), tačiau esmė yra kitose "detalėse" - tai visų pirma "turto cenzas" (partijų rinkiminiai užstatai) ir klaikiai besiskiriančios rinkiminės kampanijos finansavimo galimybės.

     Vieni rinkimams išleidžia dešimtis milijonų, o kiti - vos keletą tūkstančių gali sukrapštyti iš savo menkų algų ir pensijų.

     O specifinis Lietuvos turtuolių sluoksnis buvo kuriamas labai kryptingai ir nuosekliai - pradedant dar 1987 m., kada Kompartijos Politbiuro leidimu tik komjaunimo kooperatyvams buvo leista įvežti ir prekiauti kompjuterine technika, išvežti spalvotuosius metalus ir pan. Kolūkiuose buvo sukurti vadinamieji "valstiečių ūkiai", kur "ūkininkais" realiai galėjo tapti tik vietinė kolchozų ir sochozų bei kompartijos nomenklatūra, kuriai buvo veltui dalinama technika ir kt., ir - svarbiausia - geriausi žemės sklypai.

     Sekantis žingsnis - 1988-92 m. sukurta tokia turto "perskirstymo" sistema - "čekinė prichvatizacija", kad visi turtai butų sukaupti tik tam tikrų pažiūrų žmonių grupės rankose - būtent tų, kurie ir sovietmečiu "vadovavo", tai yra faktiškai valdė valstybines įmones, gamyklas, kolchozus, sovchozus...

     Būtent todėl nebuvo atlikta normali turto restitucija, grąžinant turtą buvusiems savininkams ar jų palikuonims, o buvo sukurta "nekilnojamo turto kilnojimo tvarka" ir "išpirkimas ne rinkos kaina".

     Taip tą turtą "bekilnojant" ir "išperkant" visą patį brangiausią turtą vėl "susikilnojo" tas pats buvusios sovietinės nomenklatūros sluoksnis (ir tie, kas prie to sluoksnio prisiglaudė).

     O visa tai yra padarinys "dainuojančios", o ne tikros revoliucijos, kurios metu nebuvo sunaikinti bent jau aktyviausi sovietiniai kolaborantai, o jų turtas nebuvo konfiskuotas - kaip būtų įvykę tikros revoliucijos metu.

     Todėl šis "naujųjų turtuolių" sluoksnis ir tebevaldo Lietuvą jau virš 20 metų.

     Jie tik retkarčiais tarpusavyje pasistumdo dėl "kėdžių" ir "pyrago dalybų".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Gru 2011 19:48 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357

Kaip sugriauti jevrosojūzą su jo demokratijom Lietuvoj


      Knygoje E.Gibsonas "Romos Imperijos nuopolio ir sugriovimo istorija" radau linksmą imperatoriaus Klaudijaus kalbą prieš jo mūšį su gotais: „nesvarbu, kaip šis mūšis baigsis, tai bus mūsų pergalė“.

      Paaiškinsiu – 4 amžiuje Romos visuomenė buvo tiek degradavusi, kad Klaudijus tiesiog tryško džiaugsmu, kad aplamai yra kažkiek žmonių, kurie galbūt kariaus. Todėl nelaikau demokratijos likvidavimą Lietuvoje beviltišku reikalu.

      O kaip su Konstitucija, kurioje Lietuva – demokratinė valstybė? Na, ten parašyta, kad ir suvereni, ir kai kas nemokama, ir suverenumas tautai priklauso, ir nieko nerašoma apie lenkiškas žemes ir jidišlandą, ir kalba valstybinė – lietuvių (o čia A.Kubilius ir D.Grybauskaitė nuo savo valstybinių pastatų Nemenčinėje lenkiškų iškabų nenusiima).

      Kad būtina likviduoti priešišką Lietuvai užsienio valstybę – ES, manau, abejojančių šiame forume mažai.

      Taigi panagrinėjęs šią minigeopolitinę situaciją – ES egzistavimą, prigalvojau ir jos sprendimo būdų.

      Kad sugriauti jevrosojūzą, reikia:

      1. Inicijuot Turkijos ir kitų musulmonų šalių priėmimą į ES, kad tiesiog intuityviai iš ten visi išsilakstytų.

      2. Kurstyti tarptautinę nesantaiką ES viduje, kad valstybių sienos realiai taptų analogiškiems įtvirtinimams tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų. Pradėti nuo Lietuvos – Lenkijos sienos.

      3. Skleisti vertybes, kurios būtų diametraliai priešingos Briuselio ir jo kolaborantų propaguojamoms vertybėms, sukeltų ten šoką ir skatintų nuo mūsų atsiriboti kitas ES valstybes. Tarp ES vertybių – ir vadinama „demokratija“.

      Pagal S.Kara – Murzą (toks Rusijos politologas) demokratija – dviejų trečdalių valdžia.

      Nors, jeigu reikia jau Lietuvą palikti įvardijamą, kaip demokratinę, reiktų tiesiog pasiekti, kad tas 1/3 auseiderių Lietuvoje būtų ne joje gyvenantys ir dirbantys (dirbę) lietuviai, o užsieniečiai ir svetimtaučiai. Taip pat asmenys, darbiniais santykiais susisaistę su užsienio valstybėmis.

      Tai ir bus apie ¼ Lietuvos gyventojų, atribotų nuo Lietuvos politinės veiklos.

      O šiandien, esant europinėms kainoms ir lietuviškoms algoms, pranašumą turi būtent emigrantai Lietuvos gyventojų atžvilgiu.

      Taip Lietuvos ekonominiame gyvenime nedalyvaujantys išeiviai didina vidaus skolą savo išleidžiama Lietuvoje virtualių pinigų mase (juk įveža ne auksą ar prekes, o bankų privalomas rezervas apie 10 proc., o ne 100) ir užkelia čia kainas.

      Kadangi Lietuvos finansai ir bankai  Lietuvai nepriklauso, tai iš Lietuvos turtas išvežamas tiesiog už orą. O va pirkti Lietuva turi jau už tikras vertybes (Lietuvoje klaviatūra atspausdinto skaičiaus Rusijoje pinigais nelaiko), gaminamas čia Lietuvoje esančių žmonių, ir kurių neišsiveža emigrantai už virtualius pinigus.

      Taigi demokratinėje Lietuvoje, kaip ir demokratiniame Izraelyje, kitataučiams reikia išskirti aptvertas teritorijas, neprieinančias prie didelių vandens telkinių.

       Arba, kaip demokratinėje Indijoje, įvesti kastų sistemą.

       Mane mokino, kad kapitalizme yra visuomenės sluoksniai, pradedant nuo aristokratijos, elito, per vidurį – baltos ir melsvos apykaklės, vėliau – darbininkai, baigiant oficialiais bedarbiais (kaip aš žiemą).

       Na puiku, ir įtvirtint įstatymu visuomenės sluoksnius – aukščiausiame Lietuvoje gyvenantys lietuviai, žemiausiuose – žydai, čigonai ir lenkai, kažkur per vidurį – rusai ir emigrantai. Ir tai bus demokratija – bent ¾ gyventojų valdžia.

       Priminsiu, kad demokratinė santvarka buvo Graikijoje, kur maždaug 1/3 buvo vergai.

       Buvo vadinama ‚ „karinė demokratija“  tarp senovės germanų, kurie, bodėdamiesi darbu, į kitataučius žiūrėjo, kaip į pajamų šaltinį ir pastoviai kariavo.

       Demokratine valstybe net A.G.Zubovas laiko Indiją, kurioje kastų sistema, demokratine laikomas Izraelis, apie 2 mln. gyventojų išvaręs iš jų namų, o kitus aptvėręs betono tvoromis nurodytose vietose.  

       Panašiai demokratinėje Lietuvoje UAB „Didakta“ pristatė lietuviams savo "Naująjame pasaulio geografijos atlase" analogiškus lietuviškų getų projektus 800 tūkstančiams  lietuvių 200 tūkst. lenkų gyvenamose lenkiškose žemėse.

       Dar sektinas pavyzdys – Izraelyje Tiberijaus ežere (ten didžiausias) galima maudytis tik žydams. Lietuvoje, jei ji jau demokratinė, galima priimti įstatymą, draudžiantį Lietuvos ežeruose maudytis nelietuviams, po miestą vaikščioti mulatams, o pajūryje degintis negrams.

       O kaip padaryt, kad demokratine būtų laikoma šalis, kurioje ne 2/3 valdžia, o pvz. 1/10?

       Paprasčiausia manipuliuojant sąmone.  

       Apie tai taip pat labai daug knygų.

       Svarbiausia per rinkimus dalį gyventojų užzombinti, kitos dalies balsus nuleisti su klounų partijomis į klozetą (atsikūrusi tautininkų partija išdidžiai nerodo, kad susideda ne iš klounų, mat atsieit reikia dasiprotėti). Ir užtenka mažos dalies rinkėjų, remiančių mažą dalį žmonių atstovaujančią valdžią.

        Yra pašalinis poveikis – žmonės, pajutę, kad valdžia ne jų, iš šalies dezertyruoja. Panašiai, kaip nevykdydami įsakymo išsibėgioja ir savo nuožiūra elgiasi kareiviai, sužinoję, kad jį davęs karininkas – priešo agentas (čia mano improvizacija pagal Klauzevitcą).

        Na, bet jeigu žmonės pagal A.Kubilių  -"žmogiškieji ištekliai", tai išteklių bus galima pasiskolint, kaip prireiks. Kaip ir dabar pinigų iš TVF ar kitur.

        Analogiškai emigrantų indėliui - ir biudžetnikų indėlis į Lietuvos ekonomiką. Nedalyvaudami jokioje ūkinėje veikloje, jie gauna iš ES paskolų pagalba virtualias lėšas, kuriomis užkelia kainas ir atima ribotus resursus iš Lietuvoje esančių žmonių.

        Nevažiuoja kažkodėl apsipirkt į tas šalis, iš kurių imtos virtualios lėšos jų algoms. Mat tada ES paskolos neteks prasmės - virtualūs pinigai virs tikrais. Demokratija - šiandien egzistuojančios Lietuvoje ekonominės padėties garantas

        Kam skirstyt lygiai darbą, jei vienas aria 16 valandų už minimumą, o kitas vis tiek sumokės PVM pirkdamas maistą. Ir kam visiems mokėt apylygiai - tegu nereikalingi išvaro.

        Tame pačiame atstume nuo Šiaurės ašigalio esančiose šalyse gyventojų tankis dar mažesnis - Rusija, Kanada, Švedija, Norvegija, Grenlandija, JAV Aliaska.

        Priminsiu jau mano aprašytą 19 amžiuje plačiai nuskambėjusią „Medūzos“ plausto istoriją (tai iki šiol žinoma metafora Prancūzijoje, kaip pvz. „Berezina“).

       Trumpai – ant plausto atsidūrę demokratiškai nusiteikę piliečiai suformavo tarytum valstybės mini modelį ir beveik visi išsiskerdė dėl ribotų resursų. Prieš tai gudresni, iniciatyvesni, nebijantys permainų keliomis valtelėmis plaustą paliko (kurios turėjo plaustą buksyruoti) ir nusiyrė į netoli esančią rojišką salą.

       Ir štai turim realų valstybę – plaustą – Kubą. Beveik 2 kartus didesnėje už Lietuvą saloje (65 tūkst. ir 110 tūkst. kv.km) gyvena 11 mln. žmonių, ir jų smarkiai daugėja. Pagal karinę galią Kuba kone lygiai su didžiausiomis atominės bombos neturinčiomis valstybėmis. Mat ten nėra demokratijos „Medūzos“ plausto keleivių supratimu. Ten resursai skirstomi maksimaliai lygiai.

       Ir nukelkit į Kubą lietuvišką demokratiją. Tada saloj liks 2 mln. gyventojų, o Kuba įstos į Meksikos federaciją, o prieš tai dar pabus Dominikos vasalu.

       Nebent galiu nudžiugint – gimstamumas atvirkščiai proporcingas kainoms ir algų vidurkiui. Todėl yra tendencijų, kad dar kelis kartus Lietuvoje sumažėjus pragyvenimo lygiui, joje ims daugėt gyventojų.

       Tik bėda, kad esant „Medūzos“ plausto psichologijai, gudresni stengsis nuo jo su paskutine valtele ir ribotomis atsargomis nuplaukt į šalia esančią salą.

        Ir iki tol, kol Lietuvoje ims daugėt gyventojų natūraliu prieaugiu, į ją greičiausia bus atkeldinti musulmonai iš užtvinsiančios Olandijos ir Šiaurės vakarų Vokietijos. Mat Lietuva – vienintelė Europoje daugiaetninė, polikonfesinė, multikultūrinė ir t.t. valstybė.

        Gal tai ir nebus nieko bloga? Juk ne žmonės valstybei, o valstybė  - žmonėms, kaip dabar moko demokratijos šaukliai. Ir taip primokytas žmogus savo valstybės niekad negins, nes jis jaus save didesne vertybe.  
        Deja, mums niekas neleis taikyti Izraelio ar Indijos demokratijos modelio, kaip kad neleidžia nuimti lietuviškus vietovardžius parodijuojančius keiksmažodžius nuo A.Kubiliaus neva valdomos valstybės valstybinių pastatų. Todėl, norint išlaikyt valstybę Lietuvą, joje reikia panaikint demokratiją.

       Kokios būtų Lietuvai alternatyvos demokratinei santvarkai?  

       Apie savo siūlomą autokratijos modelį jau rašiau. Bet čia pasiūlysiu kitus priimtinus variantus.

       Pavyzdžiui, T.Gračiova čia mano pristatytose knygose rašo apie „chazarokratiją“, neva esančią Rusijoje.

       Lietuvoje tai kaip ir įvykdoma – žydų tautos ir jų asocijuotų narių turime, Jidišlando teoriniai modeliai, net su žemėlapiais ir vietovardžiais, pristatomi knygynuose visuomenei.

       Irane matome teokratiją – religinės valdžios pirmenybę, prieš pasaulietinę. A.G.Zubovas šią tradiciją veda ne iš islamo (tada būtų kalifas  - valdantis dvasininkas ir Muchamedo palikuonis), o iš 3 arijų kastų (sugriuvus kalifatui, persai grįžo prie visų savo persiškų šaknų, netgi reabilitavo zoroastrizmą).

       Šiaip Irano teokratijos modelis labai panašus į autokratinį modelį (idėjos valdžia). Pvz., parašo vietoj Vilniaus „wilno“ ar kad Gediminas  - baltarusas – ir užmėtyti akmenimis. Arba migruojančias moteris, kurios susikergia su prancūzais ir kitokiais negrais bei pasidabina vištgaidiškomis „pavardėmis“.

        Vokiečių kinokronikose mėgstamas epitetas „plutokratija“. Kiek suprantu, taip įvardinami Vakarų imperialistai, uzurpavę valdžią ir gėrybes.

        Jei Lietuvoje ir bus plutokratija, tai plutokratai gyvens ne Lietuvoje. Mat čia bus atominių atliekų savartynai, kitokios „koncesijos“, piktų lietuvių pensininkų getai lenkų žemėse, Izraelio šiaurinių teritorijų pramoniniai rajonai ir t.t., trumpiau – labai užteršta gamta ir labai daug interesų.

        Dar valstybės modelis – konfucionizmas, egzistuojantis, nepaisant ten visų revoliucijų ir santvarkų, Kinijoje. Va dėl to jie ten taip ir prisidaugino.

        Tik turėčiau pažymėt, kad Konfucijus, dirbęs Kinijoje nepriklausomu imperatoriaus ekspertu ir auditorium, ten buvo labai nekenčiamas ir valdininkams įvarydavo stresą. Dėl intrigų Konfucijus ilgai niekur neužsibūdavo. Ir štai sukūrė tarytum valstybinę religiją be dievų ir šventųjų. Bėda – pas mus per mažai kinų.

        Europinės demokratinės tradicijos turi savo „Konfucijų“ – Katoną (tą, kuris pagarsėjo fraze „Kartagina turi būti sugriauta). Taigi jis, dirbdamas vyriausiuoju cenzoriu, labai rūpinosi Romos dorove, morale, idealogija, patriotizmu, šeimos vertybėmis, papročiais ir tradicijomis. Ir būdamas 80 metų, vedė 15 – metę. O iki tol visą gyvenimą garsėjo, kaip intrigantas, pleibojus ir elitinių viešnamių bei vakarėlių lankytojas.

        Paminėsiu, kad Europos demokratija turėjo ir kitą patriarchą – T.Grakchą. Tas ateidavo,  į Seimą su kilpa ant kaklo ir pateikdavo kokį įstatymo projektą. Pagal Romos įstatymus, jeigu pateikėjui įrodoma, kad jis lobistas, jis ten pat turi su ta kilpa pasikarti. Priešingai Katonui, Grakchas blogai baigė. Jį, atrodo, neapsikentę papjovė.

        Taigi demokratija, kilusi iš vergovinių Graikijos ir Romos, vystyta germanų, kartu su ES ir „lenkais Lietuvoje“ – tai būtent tos vertybės, iki kurių daropojo 6000 metų egzistuojanti lietuvių tauta. :smile58:


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 13 Vas 2012 18:19 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas. Darsyk: demokratija - procedūros ar idealai?


http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... ar-idealai

2012-02-12 19:03

Marius Kundrotas

      Šis klausimas jau senokai diskutuojamas politologų ir teisininkų ratuose. Politikų gretose jis taip pat kartkartėmis keliamas, bet gana vangiai, o tais atvejais, kada ryžtamasi – jis dažniausiai keliamas selektyviai. O juk tai – vienas svarbiausių klausimų, kalbant apie demokratiją kaip normą. Nesusitarus dėl sąvokos turinio, kyla painiava.

      Antanas Smetona kaltinamas, jog į valdžią atėjo ne demokratiniu keliu. Adolfas Hitleris pripažįstamas baisiu despotu, nors valdžios mandatą gavo demokratiškai. Irano režimas laikomas grėsme visam demokratiniam pasauliui, nors jame vyksta rinkimai ir gyvuoja įvairios asociacijos. Saūdų Arabijos režimas tokia grėsme nelaikomas, nors tai – viena paskutinių pasaulyje absoliutinių monarchijų. Izraelis pripažįstamas demokratine šalimi, nors neseniai įsivedė Niurnbergo įstatymų analogą dėl etniškai mišrių santuokų, Latvija kritikuojama dėl demokratijos stokos, nes atsisakė automatiškai suteikti pilietybę sovietų kolonistams.

       Daugumos valdžia ir mažumų teisės – klasikiniai demokratijos principai. Apvertus juos aukštyn kojomis, išeina autoritarizmas. Mažumų valdžia, daugumai paliekant tik teises – dažnai be galimybių arba su ribotomis galimybėmis – yra tipinė diktatūros charakteristika. Nesvarbu, ar valdančiosios mažumos – viena partija, ar kelios partijos, ar tautinės mažumos, ar tai, kas dabar vadinama seksualinėmis mažumomis.

       Jau kelintą mėnesį verdantys debatai dėl Vengrijos premjero Viktoro Orbano ir šios šalies Konstitucijos, priimtos konservatorių, krikščionių demokratų ir tautininkų balsais, skatina dar kartą klausti: apie ką vis gi kalbama – apie demokratines procedūras ar demokratijos vertybes?

       Argumentavimas, kad šis sprendimas priimtas daugumos piliečių balsais išrinktos valdžios, pats savaime tikrai silpnokas. A. Hitlerio pavyzdys rodo, jog įmanoma ateiti į valdžią demokratijos keliu, o po to demokratiją sunaikinti. Priešingai, A. Smetonos pavyzdys liudija galimybę valdžią įgauti prieštaraujant vienai ar kitai demokratinei procedūrai, bet po to labiau už ligtolinį, demokratiškai legitimuotą režimą, užtikrinti demokratinius principus – įskaitant savivaldą, tikėjimo laisvę, valdžių padalijimą, lygias piliečių teises ir pareigas.

       Procedūriškai V. Orbono valdžios ir Vengrijos Konstitucijos demokratinio teisėtumo praktiškai niekas neginčija. Karščiausi debatai vyksta dėl paties Konstitucijos ir gretutinių teisės aktų turinio. Šalininkai labiausiai argumentuoja procedūromis, priešininkai – sprendimų turiniu: tai prilygsta ginčui – ar sniegas baltas, ar šaltas. Tai – skirtingos kategorijos.

       Norint rimtai išsiaiškinti, ar V. Orbano valdžia ir jos sprendimai – demokratiniai, ar ne, reikia analizuoti ir diskutuoti toje pačioje plotmėje, šiuo atveju – turinio plotmėje. Pagrindiniai priekaištai šiems sprendimams – tautinis valstybės modelis, klasikinė šeimos koncepcija, bankų kontrolė ir didesnė atsakomybė žiniasklaidai.

       Pradėkime iš antro galo. Įdomu, jog Lietuvoje vienas didžiausių šalies dienraščių ir kai kurie interneto portalai vengriškose teisės normose neįžvelgia jokios grėsmės. Priešingai – sveikina V. Orbano reformas ir linki jų Lietuvai. Kas bijo labiausiai? Ogi tos žiniasklaidos priemonės ir atskiri veikėjai, kurie ligšiol praktikavo žiniasklaidą be jokios atsakomybės.

       Dabartiniai žiniasklaidos veiklą reglamentuojantys įstatymai Lietuvoje – tokie liberalūs, jog dažnai atrodo tiesiog anarchistiniai. Žurnalistas gali skelbti nepatikrintą informaciją, šiurkščiai painioti faktus arba juos netgi prasimanyti, ir jam už tai praktiškai nieko nebus. Atskiras šios betvarkės aspektas – anoniminė autorystė: užtenka parašyti – autoriaus pavardė redakcijai žinoma. Žurnalistų savikontrolė beveik neveikia. Tenka rašyti „beveik“, nes kai kuriais atvejais ji – puikiai veikia: tais atvejais, kai žurnalistas arba žiniasklaidos priemonė nepriklauso gana uždaram žurnalistinės oligarchijos klanui.

       Žurnalistai, pasirinkę atsakingos žiniasklaidos modelį, vengriškoms reformoms pritaria. Žinoma, Lietuvoje panašios politinės valios kol kas tikėtis neverta – nebent rinkimai pateiks staigmenų – tačiau pradėti būtų galima kad ir iš apačios. Pavyzdžiui – įkurti Atsakingos žiniasklaidos asociaciją, kurią sudarytų patys žurnalistai. Lygiagrečiai – visuomeninę Žiniasklaidos aukų sąjungą, kuri rinktų ir viešintų duomenis apie žurnalistų piktnaudžiavimus. Intelektualai galėtų surašyti moralinį manifestą – nuo kokių žiniasklaidos priemonių atsiriboti.

       Dėl bankų kontrolės, reiktų išskirti liberalų ir socialistų stovyklas. Liberalai, priekaištaudami dėl tokios kontrolės – bent jau nuoseklūs. Užtai socialistų priekaištai skamba veidmainiškai. Dabartiniai socialistai dažnai virkauja dėl absoliučios transnacionalinio kapitalo visagalybės – pradedant Zygmunto Baumano tipo kairiaisiais intelektualais, baigiant politinėmis socialistinėmis partijomis.

       Visuomenės nekontroliuojama, ištisas šalis ir gamtos plotus alinanti kapitalo despotija šių veikėjų teisingai vaizduojama grėsme žmonijai. Bet pažaboti transnacionaliniam kapitalui šie veikėjai siūlo tokias pat transnacionalines priemones, globalistines ir supranacionalines institucijas. Jei kontrolės imasi nacionalinė valstybė, dabartiniai socialistai unisonu su liberalais užgieda apie diktatūras ir autoritarizmus.

       Dėl šeimos modelio – gyvybei atviros, vyro ir moters santuoka grįstos šeimos modelio – ši koncepcija buvo vienintelė visoje prieškario Europoje ir Amerikoje. O kaip vadinama Vakarų šalių pergalė prieš centrinės Europos valstybių ir Japonijos bloką? Demokratijos pergale! Prieškarinės Jungtinės Amerikos Valstijos, Prancūzija ir net monarchinė Didžioji Britanija pripažįstamos demokratinėmis valstybėmis. Ar tai – ne prieštaravimas?

       Pagaliau, tautinė valstybė nuo pat Versalio taikos laikų laikoma vienu didžiausių demokratijos laimėjimų. Žymūs politikos teoretikai – Entonis Smitas, Ralfas Darendorfas, Vladimiras Bukovskis – tautinę valstybę laiko vienintele dar likusia erdve, kur gali gyvuoti tikra laisvės ir demokratijos dvasia, kur piliečiai gali kontroliuoti valdžią ir sutarti dėl bendrų vertybių, tikslų ir interesų. To niekada neužtikrins nei Europos Sąjunga, nei Trišalė Komisija, nei Bilderbergo klubas. Kuo daugiau skirtumų, tuo daugiau prieštarų, todėl globaliose ir supranacionalinėse institucijose vienintelė įmanoma valdžia – mažumų klubo diktatūra.

       Lieka tik sutikti su Vengrijos ambasadoriumi Lietuvai Zoltanu Peče: Vengrija grįžta ten, iš kur Lietuvą bandoma išvaryti.

Komentarai
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... ar-idealai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Kas ta demokratija?
StandartinėParašytas: 02 Rgs 2012 16:02 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
T.Bakučionis. Politinis LRT turgelis arba „demokratijos misija“ už 21 780.0 Lt (PVM įskaitytas)


http://alkas.lt/2012/09/01/t-bakucionis ... skaitytas/

www.alkas.lt
2012 09 01 16:48

Atėjo rugsėjis – paskutinis etapas prieš Seimo rinkimus, etapas, kuris gali nulemti, kokia kryptimi pasuks mūsų valstybė artimiausius keturis metus. Vertinant ankstesnių politinių kampanijų patirtį, drąsiai galima teigti, kad žiniasklaida šį laikotarpį tampa kone svarbiausiu veikiančiuoju asmeniu, net svarbesniu už politikus, o ką jau kalbėti apie Nacionalinį transliuotoją LRT, kuris Seimo rinkimų išvakarėse atsinaujino įvaizdžio detales ir oficialiai pasikrikštijo „Lietuvos Respublikos transliuotojas“ (LRT).

LRT tinklapyje skelbiami Nacionalinio transliuotojo programiniai dokumentai, tarp kurių įvardijama LRT misija:

„Teikti Lietuvos visuomenei tikslią, objektyvią ir subalansuotą informaciją, kokybiškas šviečiamąsias, kultūrines ir pramogines programas, sudaryti prielaidas darniam vystymuisi, demokratijos plėtrai bei atviros visuomenės vertybių įsitvirtinimui Lietuvos Respublikoje.“ Toliau LRT tinklapyje be kita ko skelbiama, kad „Įgyvendindama savo misiją LRT: renka ir skelbia informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, stiprina Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir demokratiją, stiprina visuomenės moralę ir pilietiškumą, vadovaujasi objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrina žodžio ir kūrybos laisvę; laidose atspindi įvairias pažiūras ir įsitikinimus, dalyvauti jose ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės“.

Be šių gražių teiginių LRT tinklapyje taip pat skelbiama, kad

„Siekdama strateginių tikslų ir misijos įgyvendinimo, Lietuvos radijas ir televizija savo veikloje vadovaujasi tokiais veiklos principais ir vertybėmis: žodžio, kūrybos ir sąžinės laisvė, nepriklausomybė, objektyvumas, nešališkumas, teisingumas, tikslumas, sąžiningumas, pagarba visuomenės interesams, jos vertybėms, moralės normoms, pagarba žmogaus orumui, asmens teisėms, privačiam gyvenimui, informacijos išsamumas, asmeninė atsakomybė, savireguliacija, tolerancija, nuomonių įvairovė.“

Kaip žinia, LRT veiklą be kitų įstatymų reglamentuoja dar 1996 metais priimtas specialusis įstatymas – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas. Nevarginsiu daugiau skaitytojų ilgomis dokumentų citatomis, trumpai tik pasakysiu, kad minėtame įstatyme (3 straipsnyje) deklaruojamos iš esmės tos pačios vertybės (demokratija, nuomonių įvairovė, etc.), kaip ir cituotuose LRT programiniuose dokumentuose.

Pacituosiu tik vieną LRT Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatą „Programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse laidose, komentaruose pateikiama informacija turi būti subalansuota, atspindinti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios turi būti autorizuotos, patikrintos ir išsamios.“

Gražūs teiginiai, prasmingos įstatymų nuostatos, deja, realybė yra visiškai priešinga.

Apie realybę byloja neseniai rinkimų kampanijos dalyviams LRT išsiųstas dokumentas – „Komercinis pasiūlymas“, kuris skelbia, kad „Nuo Š.m. rugsėjo 3 dienos iki rugsėjo 12 dienos LRT TV eteryje diskusijų laidos, skirtos 2012 metų Seimo rinkimams. Tai – diskusijų laidos, kuriose politinių partijų atstovai, nepriklausomi kandidatai galės, diskutuodami visuomenei aktualiomis temomis ir klausimais galės išdėstyti savo programas, rinkimines nuostatas. Laidos transliuojamos tiesiogiai darbo dienomis nuo 21:15 iki 22:00. Numatoma transliuoti 6 laidas. Maksimalus diskusijos dalyvių skaičius laidoje – 3. Kviečiame Jus dalyvauti šiose laidose ir tokiu būdu prisistatyti savo rinkėjams. Vieno asmens dalyvavimo diskusijų laidoje kaina 21780.0 Lt (PVM įskaitytas).“

Taigi, nuomonių įvairovė, demokratija ir panašūs taurūs dalykai, jeigu šiomis vertybėmis norite pasinaudoti, Nacionalinio transliuotojo eteryje turi labai konkrečią kainą.

Nekomentuojant pačios kainos pagrįstumo, visų pirma šiurpina tai, kad viešoji informacija, kaip vienas svarbiausių demokratinės visuomenės instrumentų, tampa komercinių santykių objektu, o Nacionalinis transliuotojas tampa tokiu pat komerciniu subjektu, kaip ir bet kuris kitas transliuotojas.

Tačiau blogiausia net ne tai.

Spėju, kad būtent tokią kainą LRT nusistatė, įvertindama, kokias biudžeto dotacijas gavo Seimo partijos.

Įvertinant tai, kad seiminių partijų finansavimo liūto dalį sudaro valstybės, t.y. visų mūsų pinigai, komerciniame pasiūlyme nurodytą sumą seiminės partijos Nacionaliniam transliuotojui sumokės būtent iš valstybės dotacijų.

Taigi, nacionalinio transliuotojo eteryje rinkėjai už jų pačių pinigus ir toliau bus mulkinami, bandant jiems įteigti, kad vienintelis jų pasirinkimas yra Seime reziduojančios partijos.

Iš esmės tokią pačią rinkėjų mulkinimo kampaniją jau pradėjo Lietuvos ryto TV su Edmundo Jakilaičio vedama laida „Lyderių forumas“. Sprendžiant iš „pirmojo blyno“, ši laida galės taikyti į nusišnekėjimo rekordus, kai darbiečių lyderis ir įtariamasis baudžiamojoje byloje Viktor Uspaskich išdidžiai paporino, kad „nafig vyrui 65 metų pensijinis amžius, kai jis tokiame amžiuje dar gali vaikus daryti“.

Tai štai tokie valstybės lyderiai protina rinkėjus už pačių rinkėjų pinigus.

Natūralu, kad tokiomis sąlygomis minėtu LRT pasiūlymu realiai galės pasinaudoti tik Seimo partijos, nes būtent joms (jų pačių) yra skirtas dosnus biudžetinis finansavimas.

Kitiems rinkimų kampanijos subjektams praktiškai yra užkirsti keliai gauti finansavimą, išskyrus mistines fizinių asmenų aukas, ar tokius mat mistinius nario mokesčius, kurie beje, sudaro tik menką procentą ir Seimo partijų biudžeto.

Spręskit patys, ar tokia situacija atitinka cituotą LRT Įstatymo 4 str. nuostatą, skelbiančią, jog Programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse laidose, komentaruose pateikiama informacija turi būti subalansuota, atspindinti įvairias politines pažiūras?

Tikiuosi, skaitytojai nebeturi iliuzijų, kad tarp Seimo partijų dar galima rasti didelę politinių pažiūrų įvairovę, nes seiminių partijų kovą dėl išlikimo valdžioje ir prie lovio vargu bau galima vadinti politinėmis pažiūromis apskritai.

Tokią situaciją įvardyčiau jau ne kaip politinės mafijos užsakymą, bet kaip politinio elito politinį ir teisinį banditizmą, palaimintą Seimo, Prezidentės ir Konstitucinio teismo.

Priminsiu, kad tam sąlygas sudarė metų pradžioje priimtos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymo pataisos, pagal kurias finansavimą normaliai veiklai gali gauti tik seiminės partijos (konservatoriai, LSDP, Darbo, dvi liberalų partijos, Pakso „tvarkiečiai“, Lenkų rinkimų akcija ir valstiečiai).

Tokia sistema buvo pateikta, kaip absoliutus gėris kovojant su politine korupcija, tačiau tuo pačiu metu buvo užgniaužiamos bet kokios kitokios nuomonės ir kiti balsai, kalbėję, kad tokia sistema veda į dar didesnį politinės santvarkos išsigimimą ir tos pačios politinės korupcijos įteisinimą, kas sukelia dar didesnį piliečių nepasitikėjimą savo valstybe.

Jau senokai tenka stebėti, kai LRT praktiškai įgyvendina informacijos dozavimą ir kitokių nuomonių cenzūravimą apie jas paprasčiausiai nutylint.

Vienintelis logiškas paaiškinimas tokiam įstatymų leidėjo žingsniui yra tai, kad dabartinis politinis elitas suvokia seniai išnaudojęs visus įmanomus jam rinkėjų suteiktus pasitikėjimo kreditus, dėl ko jaučia ir potencialų pavojų iš „nesisteminių“ partijų, todėl dabartinė politinė-teisinė sistema ėmėsi visų įmanomų priemonių tiek kvazi-įstatyminių, tiek ir juodųjų technologijų, kad rinkėjams maksimaliai apriboti pasirinkimo galimybę.

Šiurpiausia, kad šiam sąmokslui prieš demokratiją uoliausiai tarnauja Nacionalinis transliuotojas ir Konstitucinis teismas, nors nieko keisto, šie subjektai juk yra dabartinės politinės sistemos dalis.

Nieko nuostabaus, juk LRT iš esmės vadovauja arba naujoji nomenklatūra arba senosios partinės nomenklatūros atžalos.

Šalia cituotų įstatyminių normų vertėtų pacituoti ir Konstitucijos 44 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri skelbia, kad Valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių.

Tad galite jau patys, be mūsų konstitucinės teisės Guru pagalbos nuspręsti, ar Lietuvoje dar realiai veikia Konstitucija?

Autorius yra Socialdemokratų sąjungos (LSDS) pirmininko pavaduotojas

Komentarai
http://alkas.lt/2012/09/01/t-bakucionis ... skaitytas/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Kas ta demokratija?
StandartinėParašytas: 04 Lap 2012 17:59 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Benjaminas Zavurskis
2012 m. Spalio 31 j. 16:52


https://mail.google.com/mail/?shva=1#in ... 82177f952b

http://www.facebook.com/l/WAQHes0-m/www ... f2b968166c

''DEMOKRATIJA YRA KVAILIŲ RELIGIJA


Jie nesupranta, kad valdo tas, kuriam priklauso resursai.

Bet kurioje šalyje bet kuriais laikais tai vadinamas elitas.

Tas pats buvo Senovės Graikijoje. Valdė ne "dauguma" vergų, bet vergvaldžių elitas. Jiems ir buvo "demokratija".

Tas pats šiuolaikinėje globalinėje banditų santvarkoje.

Valdo globalinis bankinis elitas, kurio rankose yra resursai. O milijardai kvailių tiki, kad tai jie juos valdo per rinkimus ir parlamentus.

Tad “partijų” gali būti kokių tik norite ir kiek tik norite – kvailių cirkas turi didžiulį patyrimą pasiekti tokių laimėjimų, kad valdžia liktų banditų rankose.

Tik vieni banditai bus mielesni ir daugiau žadės (kartais ir pamėtys kaulą – pvz., Uspaskichas iš tikrųjų gali pakelti atlyginimus, pvz., 3 %, ypač jei kainas pakels 10 %), o tie, kurie susikompromitavo, laikinai pasitrauks į šešėlį.

Juk skaitėte V. Radžvilą, kuris pirmąkart sakė tiesą, kad demokratija – elitų pamainų pakeitimas.

Tad ko Jūs tikitės iš parlamentarizmo?

Priklausote bankininkų elitui?

Jei ne, ką ir kas gali pakeisti?

************************************************************

LR Konstitucijai 20

R8ta Gajauskaitė

http://www.tiesiaisviesiai.lt/lietuva/l ... tucijai-20

Ištrauka:

"Po 20 metų nepriklausomybės – kas?

Tik vienas žodis tekstuose keitėsi „sovietinė“ į „demokratinė“. O esmė liko ta pati. Ir ne tik žodžiuose, bet ir valstybės gyvenime."

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Kas ta demokratija?
StandartinėParašytas: 05 Lap 2012 17:51 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Dobilas Kirvelis. Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas. Ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai?
viewtopic.php?f=35&t=9725

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Kas ta demokratija?
StandartinėParašytas: 26 Sau 2013 16:31 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Demokratija lietuviškai būtų tautovalda.

P.S. Tiesą sakant, jokios demokratijos (tautovaldos jos klasikine senovės graikiška prasme) Lietuvoje nėra ir nebuvo.

Europoje prie tautovaldos idealo priartėjusi tik Šveicarija, kurioje praktiškai bet kuriuo šiek tiek svarbesniu gyventojams klausimu rengiami įvairaus lygio referendumai – tiek kiekviename daugiabučiame name, tiek ir kaime bei miestelyje, tiek kantone, tiek ir visoje Šveicarijoje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Kas ta demokratija?
StandartinėParašytas: 28 Kov 2013 00:07 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Demokratija su gumine lazda rankose


http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... a_rankose/

2013 kovo mėn. 27 d. 13:13:04

Prancūzijoje suimti demonstrantai, protestavę prieš homoseksualų santuokas ir tos pačios lyties asmenų santuokų bei įsivaikinimo legalizavimą.

Lietuvoje taikiai protestavusieji, bet negavę leidimo tampomi po teismus.

Kas vyksta su demokratija, jei demokratinių valstybių valdžios jau nepaiso piliečių daugumos nuomonės.

Dirbtinai stengiasi sulaužyti prancūzo, lietuvio, lenko, ispano ir t.t. sąmonę. Priversti milijonus žmonių kitaip mąstyti, elgtis, sujaukti vertybes.


Kas vyksta su demokratija, jei pasaulio didieji, ką tik dalyvavę popiežiaus Pranciškaus intronizacijos iškilmėse, popiežiaus išpažįstamas vertybes iškart puola ignoruoti. Savo šalyse.

Gal demokratija - tik žodis.

Tik pretekstas, skirtas karinei intervencijai. Kai, prisidengiant demokratinių vertybių gynimu, įdiegimu, į kokią nors islamo valstybę įdiegiamas tankas. Gal demokratija - tik vaidyba? Jau visiškai nutolusi nuo pirminio pjesės turinio.

Visai nepaisanti, ar tai vaidybai pritaria žiūrovai. Ir net nemananti, kad ir žiūrovai turi teisę aktyviai dalyvauti. Pritariamai ploti ar prastus vaidintojus nušvilpti. Nušvilpta pjesė greitai būtų išimta iš teatro repertuaro.

O neva demokratinių valstybių teatruose žiūrovai jau vaikomi ašarinėmis dujomis ir lazdomis. Show must go on. Vaidinimas, net ir žiūrovams nepritariant, tęsiasi.

Demokratinių šalių konstitucijos labai gražios. Pripažįstant piliečio teisę ir laisvę pareikšti savo nuomonę.

Tačiau iš esmės tie piliečiai jau traktuojami kaip valdžios ramybės drumstėjai. Prilyginami chuliganams, riaušininkams, provokatoriams. Nesutikti su valdžios nuomone - tai būti provokatoriumi?

Žmonės, išeidami į demonstracijas, piketus, vykdo tik vieną „provokaciją“. Provokuoja valdžią pradėti piliečius gerbti. Provokuoja valdžią nesunaikinti demokratijoje numatyto piliečio ir valdžios abipusio ryšio.

Telefonas (valdžios ausys) dar yra. Telefonas (žmonių valia) dar išsako. Tačiau laidas, jungiantis abu telefonus, jau kapojamas guminėmis lazdomis.

Tokia demokratija panašėja į demokratinę mažumos diktatūrą.

Susitraukusią, į parlamentus susigrūdusią mažumą. Atskirtą nuo piliečių ir labai jų bijančią. Štai tokia tampa Vakarų demokratija.

Mažuma, apsistačiusi biurokratija ir jėgos struktūromis.

Mažuma, kuri, padedama profesionalių įvaizdininkų, dar sugeba gražiai pasuokti prieš rinkimus.

Kyla klausimas. Kada bus sumuštas popiežius?

Kada bus apakintas ašarinėmis dujomis, nes irgi pasisako prieš įvaikinimus homoseksualų „šeimose“. Gal ir popiežiui gresia fizinė prievarta, jei netyčia išvyktų iš Vatikano ir atsidurtų Eliziejaus laikuose. O gal Vilniuje, Gedimino prospekte.

Dalia Grybauskaitė pakvietė popiežių apsilankyti Lietuvoje. Tačiau nepasidomėjo, ar Zuokas duos Pranciškui leidimą. Tarkim, susitikti su tikinčiaisiais ar tiesiog jį gerbiančiais Gedimino prospekte.

Šimtai tūkstančių žmonių, išėjusių į Paryžiaus gatves, - tai signalas Europai, kad jos demokratija nudundėjo ne tuo keliu.

Jei žmogus turi ginti savo konstitucinę teisę dvasiškai neišsigimti, tai apie kokias laisves mes kalbame?

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... komentarai

Lietuvis 2013 kovo mėn. 27 d. 16:34:52

Tyliai vykdoma homomafijos revoliucija.

Jokia demokratija realiai neegzistuoja. Tai tik smegenų plovimas, kad kvaileliai nesuprastų esantys vergai.

kaunietis 2013 kovo mėn. 27 d. 22:59:09

Trigalvis slibinas: liberastai, tolerastai, piderastai.


_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Kas ta demokratija?
StandartinėParašytas: 08 Gru 2013 22:18 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Bandymas supriešinti demokratijos ir nacionalizmo sąvokas yra tinkamas tik "raudonajam", "žydrajam" ir "imperiniam" mentalitetui - taigi, dabartinei Rusijos imperijai ir "Jievrofilijai".

Iš tikrųjų nacionalizmas kaip ideologija niekaip nėra tvirtai susietas su kokia nors valstybės valdymo forma.

Faktiškai, priklausomai nuo realių aplinkybių, gali būti bet kokia valdymo forma, žinoma pasaulio istorijoje, tame tarpe ir demokratija - tuo labiau, kad tai realiame gyvenime yra labai plati sąvoka - galima sakyti "guminė"... :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Kas ta demokratija?
StandartinėParašytas: 05 Sau 2014 22:41 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Kas yra demokratija?


http://www.versijos.com/publ/ideologija ... 1-1-0-1011

Patalpino: Arnoldas (2013.10.01)

Demokratija – kai du vilkai ir ėriukas kartu sprendžia, kas šiandien bus pietums (B. Franklinas)

Demokratija pražūtinga valstybei. Tai dabar visi supranta, ir tie, kurie tai atvirai pripažįsta, ir tie, kurie apie tai nekalba, ir netgi tie, kurie gina mūsišką demokratiją, atvirai pelnydamiesi iš dabartinės politinės sistemos.

Demokratijos viešpatavimo dešimtmečio rezultatas – tai ekonomikos griūtis, siaubingas gyventojų nuskurdimas, kruvini tarptautiniai konfliktai, valstybės ir armijos susilpnėjimas, masinis nusikalstamumas ir korupcija.

Demokratai teigia, kad tai – komunistų valdymo pasekmės ir tvirtina, kad sukūrus demokratiją, šie trūkumai išnyks ar sumažės iki priimtino lygio. Bet ar tikrai?

Kad atsakytume į šį klausimą, turim išsiaiškinti, kas yra demokratija ir kur ji veda.

Kas yra demokratija?

Pagal Platoną demos cratos – minios valdžia. Tai neribota minios valdžia daryti tai, ko jinai, minia, nori, pavyzdžiui, paskelbti homoseksualumą normaliu elgesiu, leisti abortus ar paskelbti jai neparankias pažiūras ar nepatikusius žmones baustinais.

Šiuolaikinėmis sąlygomis demokratija, pagrįsta lygybe, yra ne kas kita, kaip valdžia tamsios, neišsilavinusios minios (paprastų žmonių, iš kurių ekonomikos, socialinis ir etninis elitas atėmė išsilavinimą, šeimą ir nuosavybę), kurią elitas kontroliuoja savo interesų labui, pasitelkęs žiniasklaidą ir manipuliuojamus rinkiminius procesus.

Demokratija atsirado antroje XX amžiaus pusėje, kai valdantys elitai suprato, kad pasitelkus ją į pagalbą lengviau išlaikyti valdžią ir plėšti tamsius žmones, ieškančius pramogų ir priklausomus nuo valstybės - demokratijos vaisiaus.

Demokratas visada ieško "aukos" - konkrečios klasės ar socialinės grupės, kad galima būtų "ginti teises", kai nustatomi dvigubi standartai, kurių dėka išstumiami "nedemokratiški" konkurentai ir plėšiami "nedemokratai".

Savo siekį pasipelnyti iš besivystančių šalių, demokratas visada pridengia "bendražmogiškų vertybių apsauga", o siekis susižerti pelną iš silpnesnių gyventojų sluoksnių teisinamas "rinkos reformomis".

Demokratai kalba apie "pilietines teises" ir "laisvus rinkimus", o sukuria valstybę, kurioje valdžią kontroliuoja nedidelė grupė turtingo socialinio elito, o dauguma žmonių yra nušalinti nuo politinių sprendimų priėmimo, pasitelkus į pagalbą manipuliuojamus rinkimų procesus.

Kai apgaulė išryškėja, demokratai stengiasi apjuodinti oponentus, suplakdami juos su totalitarių ideologijų šalininkais, mėgina persekioti juos, pasitelkę valstybės aparatą.

Dėl to demokratija dėsningai perauga į fašizmą - vienintelę politinę santvarką, kuri gali jėga prasilaužti pro demokratų valstybinį represinį aparatą, suteikdama alternatyvą (dažniausiai - labai liūdną).

Kaip pasakė Aleksas Tatleris, "demokratija negali būti pastovia valstybine santvarka ir ją dažniausiai pakeičia tironija, nes ji veda nuo gerovės respublikos link egoistiškumo, o egoistiškumas veda į pasitenkinimą savimi, kuris savo ruožtu veda į vidutinybę, ši - į apatiją, o apatija veda į priklausomumą nuo valstybės, kuri veda į tironiją."

Dėl to tenka rašyti žodžius "demokratas" ir "demokratija" kabutėse - tarp to, ką demokratai kalba ir to, prie ko priveda demokratų patarimai praktikoje, visada žiojėja didžiulė praraja. Demokratija - tai visuomet melas, dvigubi standartai ir manipuliacijos rinkimais bei visuomenės nuomone.

Sudėtine demokratijos dalimi yra demokratinių vertybių koncepcija. Joms priskiriama:

EKUMENIZMAS religijoje - faktiškai tai pagonybės forma, žemės, augalų, gyvūnų garbinimas, susiformavęs susimaišius visoms pasaulio religijoms.

Sudėtinė ekumenizmo dalis - tai įvairūs "judėjimai" - "Žalieji", gyvūnų apsauga, konservacijos judėjimas, taip pat judėjimas dėl dujų ar kenksmingų medžiagų išmetimo į atmosferą apribojimo ir taip toliau. Pagrįsti pseudo mokslinėmis išvadomis ir tyrimais, kurių nepatvirtino ir nepaneigė rimti tyrinėtojai, šitie judėjimai naudojami elito tam, kad būtų sunaikinta religija, sustabdytas ekonominis vystymasis ir 50% planetos paviršiaus būtų paversta milžinišku parku, visiškai nepaisant pasekmių ekonomikai ir žmonėms. Ypač smarkiai ekumenistai neapkenčia atominės energetikos, chemijos pramonės ir pan.

DEMOKRATIJA politikoje - nominali tamsios minios, paprastų žmonių, neturinčių išsilavinimo, šeimos ir nuosavybės, valdžia. Realiai gi viskas labai griežtai kontroliuojama ekonomikos, socialinio ir etninio elito, kuris manipuliuoja minia savo interesų labui, pasitelkęs žiniasklaidą ir PR technologijas.

MULTIKULTŪRALIZMAS visuomeniniame gyvenime. Deklaruodami įvairių etninių grupių lygybę ir vienodą jų kultūrų ir valstybių vertingumą žmonijos istorijoje, multikultūralizmą elitas naudoja, siekdamas sumaišyti etnines grupes, kad būtų sunaikintos jų nacionalinės tradicijos ir kultūrinis savitumas. Žmonėmis, kurie nebeturi tradicijų ir kultūros kur kas lengviau manipuliuoti. Be to, multikultūralizmas taikomas prieš besivystančias šalis, išviliojant gabiausius ir talentingiausius atsilikusių šalių piliečius į labiau išsivysčiusias šalis, kur jie negailestingai eksploatuojami. Tai tuo pat metu smarkiai pristabdo atsilikusių šalių pažangą ir sukelia didelį nedarbą išsivysčiusiose valstybėse. Naudos gauna tiktai elitas.

GLOBALIZACIJA ekonomikoje. Deklaruodama nacionalinės muitų politikos (tarifų ir kvotų nustatymo) ir nacionalinės valiutos politikos atsisakymą, nacionalinė valstybė praranda instrumentus, kurių pagalba gali daryti įtaką ir stabilizuoti ekonominę situaciją šalies viduje, kas naudinga įvairioms tarptautinėms organizacijoms, kurių nekontroliuoja nacionalinė valstybė ir kurios vykdo elito valią bei tarnauja kaip šėrykla faktiškai nekeičiamiems ir jokios atsakomybės neturintiems tarptautiniams valdininkams.

FEMINIZMAS šeimos gyvenime, propaguojantis "moterų išlaisvinimą" (aukštasis išsilavinimas, darbas už namų ribų ir ikimokyklinės įstaigos vaikams) ir "moterų teises" ("teisė" žudyti vaikus abortais, skirtis dėl menkiausio preteksto, seksualinis palaidumas).

Feminizmą elitas naudoja gimstamumo mažinimui ir talentingiausių tautų išnaikinimui (kadangi siekiama sukurti konfliktą tarp vyrų ir moterų, kas mažina stabilių šeimų skaičių ir kaip rezultatas - mažėja vaikų šeimoje skaičius). Be to, elitas pelnosi iš mažesnių išlaidų darbo jėgai, kadangi moterų antplūdis darbo rinkoje numuša vidutinį atlyginimą, iš prostitucijos ir pornografijos, kurios atsiranda dėka "moterų teisių" propagavimo ir atakų prieš visuomeninę moralę.

HUMANISTINIS IŠSILAVINIMAS švietimo sferoje. Humanistinio išsilavinimo tikslas - modifikuoti mokinių elgesį ir mąstymą, toks išsilavinimas moko žmogų neanalizuoti faktų, kad galima būtų susidaryti nuosavą nuomonę apie reiškinius, bet aklai patikėti demokratiškomis nuomonėmis, atitinkančiomis savavališkai nustatinėjamus demokratiškumo kriterijus, remiantis jausmais ir pojūčiais.

Be to, vietoje žinių apie reiškinius, humanistai pirmiausiai mėgina jaunuoliams demokratinę ideologiją, tame tarpe - ištrina dorovines normas, gėrio ir blogio sampratą, pakeičiant visa tai sąlygiškais demokratiškais standartais, dėl ko iš švietimo sferos pasitraukia kvalifikuoti dėstytojai ir nuolat smunka išsilavinimo lygis. Tai visiškai atitinka elito tikslus - juk kuo tamsesnis žmogus, tuo lengviau juo manipuliuoti per žiniasklaidą ir rinkimus. Neišvengiamas jaunų žmonių susidūrimas su realybe, kuri absoliučiai skiriasi nuo to, kaip ji jiems buvo pavaizduota humanistiniuose vadovėliuose, skatina pražūtingo visuomeniniam gyvenimui cinizmo plitimą.

POSTMODERNIZMAS menuose. Jam priskirtina taip vadinama "šiuolaikinė muzika" - garsų kakofonija, "šiuolaikinė dailė" - teplionės iš apskritimų ir kvadratų, taškų ir linijų, atgrasios skulptūros ir pan. Masinėje kultūroje - tai tokie reiškiniai kaip hip-hopas, repas, iškreipiantis europiečio sąmonę, breikas, klubinė muzika, susijusi su narkotikais. Literatūroje postmodernizmą atstovauja prasmės neturinčios ar pornografinės knygiūkštės, pigūs meilės romanai. Elitai visa tai daro siekdami sunaikinti europietišką grožio idealą, įkvepiantį žmones savarankiškai mąstyti, ugdyti save ir siekti didžių pasiekimų. Visas šis menas tai tik lengvų pinigų kalimas iš postmoderniškų "šedevrų".

Kad žmonėms būtų užčiauptos burnos, egzistuoja demokratinė cenzūra - taip vadinamas POLITINIS KOREKTIŠKUMAS ir taip vadinami NEAPYKANTOS NUSIKALTIMAI.

Jų pagalba demokratinių vertybių kritika paskelbiama kriminaliniu nusikaltimu. Tie, kurie abejoja ar nepritaria metami į kalėjimus arba naikinami spectarnybų, kaip tai nutiko vokiečių politikui Jurgenui Melemanui. Kadangi žmogus, turintis asmeninį ginklą, gali imti ginti savo teises ir priešintis demokratijai, demokratai siekia uždrausti asmeninio ginklo nešiojimą ir įsigijimą.

Demokratijos ideologija pagrįsta Ruso idėjomis - lygybe, daugumos valia ir visuomeniniais interesais. Lygybę demokratai supranta ir kaip galimybių ir kaip rezultatų lygybę, ir kaip visų visuomeninio ir netgi šeimyninio gyvenimo sferų lygybę, kad absoliučiai neįmanoma realybėje, ekonomiškai neefektyvu ir, kaip parodė Tarybų Sąjungos pavyzdys, kelia pavojų valstybei, kadangi veda į vis gilėjantį visuomenės susisluoksniavimą (nes valstybinė valdžia naudojama ne pagalbai vargingiesiems, o abstrakčiai, betikslei žmonių ir visuomenės grupių lygiavai), konfliktus ir cinizmą.

Daugumos valia suprantama kaip daugumos teisė daryti viską, ko tik ji užsimanys, pavyzdžiui, paskelbti homoseksualizmą normaliu elgesiu, leisti abortus ar paskelbti miniai neparankius požiūrius ir žmones baustinais ir netgi juos naikinti (kaip kitados demokratai užmušė Sokratą Atėnuose, Ciceroną Romoje, Dantoną Prancūzijoje). Visuomenės nuomonė tokiu atveju yra pagrįsta pojūčiais, emocijomis, kas kliudo priimti efektyvius, patirtimi pagrįstus racionalius sprendimus. Demokratiniai rinkimų procesai atveda į valdžią silpnus ir netalentingus žmones, neturinčius tvirtų įsitikinimų ir nesugebančius efektyviai įgyvendinti daugumos rinkėjų valios.

Visuomenės interesų koncepcija, numatanti, kad valstybė sukurta visų pirma ne žmogui ginti nuo prievartos ir apgaulės, ne jo natūralių teisių realizacijos apsaugai, bet siekti nežinia kieno suformuluotų visuomeninių interesų, kas veda į biurokratijos diktatūrą - nesiliaujantį valstybinės valdžios centralizavimą ir valdžios siekį kontroliuoti visas visuomenės gyvenimo sritis. Nesama efektyvios atskirų valdininkų ir valdininkijos piktnaudžiavimų kontrolės. Valstybė persekioja ir terorizuoja nuosavus piliečius.

Demokratija taip pat sugriauna žmogiškąją infrastruktūrą - neregimų santykių šeimose, vietinėje bendruomenėje ir visuomeninėse organizacijose tinklus ir menkina žmogiškų resursų kokybę dėl nepakankamų investicijų į jų kūrimą bei vystymą, kas šiek tiek pagerina ekonominę situaciją nacionalinėje valstybėje pradiniame demokratijos priėmimo etape, bet smarkiai sulėtina ekonominio augimo tempus ir smarkiai pablogina nacionalinę ekonominę situaciją vėlesniuose etapuose.

Akivaizdu, kad nežmoniška demokratijos ir demokratinių vertybių prigimtis yra nepriimtina daugumai žmonių. Dėl to, kad juos apgautų ir jais manipuliuotų, elitas paleidžia į darbą demokratinį politinį procesą, kurį sudaro keli etapai:

Iš pradžių atsiranda nauja demokratiška idėja;

Paskui ją demokratiška žiniasklaida paskelbia gėriu, kadangi idėja yra nauja;
Tada stimuliuojamas atsisakymas nuo seno, gero, efektyvaus, laiko patikrinto elgesio modelio, mainais į naują, demokratišką ir dažniausiai visiškai neefektyvų;
Šios idėjos paramai naudojami pozityvūs stimulai, demokratinė propaganda;
Kad būtų nuslopintas pasipriešinimas šiai idėjai, panaudojami negatyvūs stimulai, organizuojami įvairiausi neapykantos priepuoliai.

Pagrindinis mūsų demokratų argumentas - tai nuoroda į Vakarų šalių išsivystymą.

Šitie demokratai, nestudijavę istorijos, politikos teorijos ir politinės ekonomikos kaip priimta tai daryti - iš pirminių šaltinių, painioja puikų Vakarų XIX amžiaus respublikų paveldą, dėka kurio Vakarai dabar mėgaujasi gerove, su demokratinių nuodų pasekmėmis. Nuodų, kurie naikina moralę ir teršia Vakarų visuomeninį gyvenimą visą antrą XX amžiaus pusę. Tokie demokratai, nieko patys nesusigaudę, įsitikinę, jog visą tą gerovę sukūrė demokratija.

Tuo tarpu visur, kur tik įsigalėdavo demokratija, ji atvesdavo į civilizacijos krachą ir tironiją.

Senovės Graikijoje, kur demokratija įsiviešpatavo panaikinus Solono respublikos įstatymus, ji atvedė į valdžią tironus ir oligarchus.

Romoje panaikinus respublikos įstatymus (12 lentelių), demokratija atvedė į genocidą ir imperatorių proskripcijas, žvėriškus krikščionių persekiojimus.

Prancūzijoje 1789 metais, kai demokratijos idėjos pirmą sykį buvo užfiksuotos "Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje" ir vėliau sekusiose gausiose prancūzų konstitucijose, demokratija atvedė į Robespjero diktatūrą ir jakobinų terorą, ištuštinusį Prancūziją nuo žmonių.

Demokratijos esmę puikiai suvokė Amerikos respublikos įkūrėjai, ne veltui JAV Konstitucijoje žodis "demokratija" apskritai nepavartotas, o politinės teorijos vadovėlyje, kuriuo buvo naudojamasi JAV universitetuose iki XX ketvirtojo dešimtmečio, buvo pateikiamas toks demokratijos apibrėžimas:

"Demokratija - tai masių valdžia. Legitimumas įgaunamas susirinkimų ar kitokių "tiesioginio valios pareiškimo" formų pagalba. Veda į minios valdžią. Požiūris į nuosavybę - komunistinis, nuosavybės teisės negerbiamos. Požiūris į teisę ir įstatymus: daugumos valia reguliuoja visas visuomeninio gyvenimo sferas, nepriklausomai nuo to, ar toji valia pagrįsta problemos rimtu išnagrinėjimu, ar tiesiog emocijomis, prietarais ar impulsais, visiškai nemąstant apie galimas pasekmes. Demokratija veda į demagogiją, dvigubus standartus, visuomenės nepasitenkinimą, nestabilumą ir anarchiją".

Dar prasčiau apie demokratiją galvojo patys įvairiausi žymūs veikėjai.

"Demokratija ilgai negyvuoja - ji labai sparčiai iššvaisto, išsekina ir nužudo save pačią. Dar nebuvo tokios demokratijos, kuri nebūtų pati savęs nužudžiusios" (Samiuelis Adamsas, Amerikos konstitucinio konvento dalyvis).

"Amerikos valdymo forma - respublika. Tikrosios laisvės nėra nei prie despotizmo, nei prie demokratijos" (Aleksandras Hamiltonas, JAV Iždo sekretorius).

"Demokratija visada kėlė konfliktus ir kūrė nestabilumą, niekad neužtikrino nei piliečių saugumo, nei jų nuosavybės apsaugos ir jos gyvavimas buvo paprastai labai trumpalaikis, o mirtis - labai kruvina" (Džeimsas Medisonas, vienas iš JAV Konstitucijos autorių).

"Tarp respublikos ir demokratijos skirtumas toks pats, kaip tarp tvarkos ir chaoso" (Džonas Maršalas, JAV Aukščiausiojo teismo vyriausiasis teisėjas).

"Demokratija - tai minios, sugundytos laikraštininkų, valdžia" (Ralfas Emersonas).

"Demokratija - tai minios troškimų, o jei tiksliau - jos lyderių ydų ir ambicijų valdžia. Mūsų konstitucijos autoriai sukūrė respubliką, kuri skiriasi nuo demokratijos labiau, nei demokratija nuo despotizmo" (Fišeris Eimsas, JAV Kongreso narys).

"Visada buvau tikras, kad demokratija anksčiau ar vėliau sunaikins laisvę arba žmonių civilizaciją, arba ir vieną, ir kita" (Tomas Makolėjus, britų valstybės veikėjas).

"Demokratija - tai daugumos tironija, o jei tiksliau - daugumos partijos, kuri per prievartą ir apgaulę manipuliuoja rinkiminiais procesais, tironija" (Lordas Aktonas).

"Tos tautos, kurios įsiveda demokratiją, gauna visus demokratijos vaisius: didžiulį valstybinių išlaidų augimą, karus, kuriuos sukelia minios emocijos, o ne sveikas apskaičiavimas, taiką su nenaudingomis sąlygomis, keliančiomis grėsmę nacionaliniams interesams, o gal ir pačiai nepriklausomybei, žemesnes nekilnojamo turto kainas ir menkesnes pilietines teises. Žmonėms įkyrėjo demokratiški politikai, kurie pakeitė valstybės veikėjus" (Bendžaminas Dizraelis, britų valstybės veikėjas).

"Tai, kad visos Europos tautos priėmė demokratiją, kelia mirtiną grėsmę valstybės valdymui, laisvei, įstatymams ir tvarkai, pagarbai valdžiai ir religijai ir galiausiai sukels chaosą, iš kurio užgims pasaulinė tironija" (Noturmberio hercogas).

Tokiu būdu akivaizdu, kad taip vadinama demokratija - tai labai pavojingas miražas, vedantis į beprasmes aukas, griovimą ir valstybės žūtį.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Kas ta demokratija?
StandartinėParašytas: 14 Vas 2014 00:47 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Ir Lietuvoje, ir pasaulyje jau seniai nėra nei "tradicinių dešiniųjų" (remiančių viduriniosios klasės interesus), nei "tradicinių kairiųjų" (remiančių žemutinių sluoksnių ir apskritai vargšų interesus) - visi jie, sėdėdami įvairių valstybių valdžioje, tarnauja tai pačiai pasaulinių oligarchų grupei bei jos atstovams įvairiose valstybėse.

Seniai nėra ir "tradicinės demokratijos" - visa "didžioji žiniasklaida" jau seniai yra tų pačių oligarchų nuosavybė, ir visada vykdo jų valią. O tie žurnalistai, kurie pabando pasipriešinti jų valiai, tuojau pat praranda darbą ir galimybę viešai skelbti savo mintis.

Tai ir yra visame "demokratiniame" pasaulyje jau seniai viešpataujanti "valdoma demokratija", kada visi būsimi valstybių prezidentai, vyriausybių vadovai, ministrai ir "valdančiosios partijos" bei jų "elitas" yra iš anksto labai kruopščiai parenkami tų pačių pasaulinių oligarchų interesų įgyvendinimą prižiūrinčių "vietinių rezidentų".

Nepriklausomos Lietuvos Valstybės, Lietuvių Tautos, Lietuvių Kalbos ir apskritai Lietuvybės interesai jau seniai tapo tik našta mūsų valdžiai - kuri iš tikro yra sudaryta iš Lietuvybei priešiškų jėgų įtakos agentų, jau visai atvirai dirbančių užsienio oligarchams.

Pažvelkite kaip atvirai "valdantieji" Lietuvoje "prastūminėja" žemės, miškų ir vandenų besąlyginį pardavinėjimą užsieniečiams, kaip jie beatodairiškai siekia įvesti eurą, kuris nugramzdins didžiąją dalį Lietuvos gyventojų į skurdą, o Lietuvos Valstybę pavers amžina skolininke, galų gale pasižiūrėkite į tai, kaip atkakliai, nekreipiant dėmesį į absoliučios daugumos Lietuvių ir kitų Lietuvos gyventojų nuomonę, iškeliami seks. mažumų "interesai"....

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Kas ta demokratija?
StandartinėParašytas: 19 Vas 2014 21:27 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Демократия: изъятие мечты


http://cytadel.org/articles/demokratiya-izyatie-mechty

Автор: Егор Чурилов

В многочисленном, глобализированном и высокоскоростном социуме, который сложился к концу ХХ-го века, демократия больше не работает. Западным истеблишментом этот факт осмыслен уже несколько десятилейтий назад. При всех разговорах о демократии «на экспорт» в странах западного мира происходит особого рода скрытый авторитарный транзит – изъятие у общества средств влияния на социальные процессы.

Существующие системы международных отношений и формы внутриполитического устройства современных государств неадекватны вызовам времени. Этот тезис привлекает всё больше внимания с ростом количества проявляющихся симптомов мирового кризиса и накалом событий. Наш глобализированный и связный мир не позволит какому-либо обществу измениться обособленно от окружения, как и любые изменения в международной обстановке не пройдут незаметно для любого государства. Это значит, что даже национальные реформы неизбежно следует сопрягать с глобальными трендами. Попробуем обратить внимание на некоторые факторы, значимо определяющие совокупную эволюцию политических систем в стратегическом плане.

Новая ловушка


Если судить по известному произведению Томаса Мальтуса[1], написанного в конце XVIII-го века, то главным риском цивилизационного роста является перенаселение. График, иллюстрирующий «мальтузианскую ловушку», есть прямая линейного роста производства средств существования, от которой уходит вверх экспонента роста численности населения. В целом его предсказания о продовольственном коллапсе не сбылись, а неомальтузианские рецидивы современности встречают сильную контраргументацию, как, например, у Бьёрна Ломборга в «The Skeptical Environmentalist»[2]. Проблема перенаселения искусственно раздута, говорят они. Если посчитать, сколько места для жизни нужно нынешним 7 млрд. жителей Земли, то, как ни удивительно, все они смогут комфортно стоять каждый на пятачке в 1 кв. метр в границах Малого московского кольца, а внутри «Большой бетонки» А108 всем землянам хватит места и на кровать с тумбочкой. (Важно, чтобы этот факт не стал руководством к действию для московского градоначальника).

Достаточно проницательный Мальтус сегодняшнего времени, по-видимому, вряд ли бы обратился к продовольственному кризису. Говорить сегодня исключительно о количестве людей не имеет большого смысла. Более важным представляется не голый факт наличия индивидуума, а то количество и связность социальных состояний, которое он производит или изменение которых инициирует, и которые в сверхсумме и составляют то, что мы называем «социумом».

Интегрированный в общество человек массово производит такие состояния в каждой из множества своих ипостасей: избиратель, налогоплательщик, предприниматель, житель города, культурный или политический агент, абонент службы и т.д. Коммуникация состояний порождает лавину других, второй, третий фронт, которые невообразимым образом интерферируют: стоит только взглянуть на медийное эхо, которое сопровождает любое политическое событие. Провести границу между значимыми и незначимыми для политических процессов событиями в общем случае очень непросто.

На графике более актуальной для нынешнего времени «ловушки» стоило бы изобразить другие величины: экспоненциальный рост количества разнообразных социальных состояний против медленно растущей способности человека понимать их и управлять ими, и ещё более пологую кривую роста количества необходимой для управления ими инфраструктуры.

Государственное управление в XXI-ом веке неожиданно столкнулось лицом с многочисленным, высокосвязным, глобализированным, информатизированным, высокоскоростным и динамичным социумом, аналогов чему никогда не было в истории. Количество активных субъектов в обществе и их требований к государству растёт, как растёт и количество информации, необходимой для принятия взвешенных решений.

В то же время структура общественных институтов и методы организации социума эволюционируют ползком, и местами застыли в феодально-племенном времени.

Ответственные за это лица в государствах, стоя лицом к лицу с непониманием этих процессов, нестабильностью в обществе и нефункциональностью государственных институтов, больше тратят на личное выживание в политической конъюнктуре, чем на стратегическое управление обществом.

Решения, принятые в таких условиях, приносят общее будущее в жертву личному настоящему.

Политолог Дж.Сартори в статье “Will Democracy Kill Democracy?”[3] ещё в 70-ых заметил: «Мы слепо преследуем непропорциональные цели, что влечёт за собой полностью неуправляемые и опасные перегрузки. Мы начинаем понимать, что в благополучных демократиях мы живём не по средствам. Ещё более печально то, что мы также живём без понимания того, что мы делаем».

Инфраструктура государств не способна качественно справляться с этими «перегрузками», также как социология или политическая наука не способны качественно их объяснять. Частные улучшения государственного управления, такие как реформа избирательного кодекса или перераспределение полномочий между центром и периферией не решают проблемы, что видно просто из сравнения масштаба проблемы и предлагаемых решений. Закрывать глаза на это можно до тех пор, пока качественные проблемы государства получается компенсировать количественно: итерациями «Quantitative Easing» в США или нефтегазовой подушкой в России. Но конец этой верёвочки давно выскользнул из области «футуристических прогнозов» – мир балансирует на грани.

Таков вопрос выживания общества в наступившую эпоху свершившейся глобализации: как общественные и государственные институты могут качественно эволюционировать, чтобы предотвратить падение общества в хаос, хаос совсем не «управляемый», и без всякой «стратегии»? Как обеспечить развитие общества в, по сути, неизвестном нам новом мире?

Скепсис насчёт демократии


Принято считать, что «развитый мир» живёт в демократии, а все остальные туда либо усердно стремятся, либо будут заведены туда за ухо. Демократия и демократизация – это слова-фетиши современности, иконы политического дискурса. «Укреплять демократию» тождественно «укреплению общества», по крайней мере, так говорят. Делают же, и всё чаще, абсолютно противоположное. Что это – шизофрения или некая многоплановая активность? То, что демократический строй в доброкачественном виде имеет большие достоинства, оспаривать бесполезно. Но компенсируют ли эти достоинства его недостатки? И насколько этот строй приспособлен к тем реалиям, в которые мы вступили, чтобы быть целью какого-то развития?

Один из влиятельнейших американских политологов, Сэмюэль Хантингтон, в 1968-ом году опубликовал работу под названием «Политический порядок в меняющихся обществах»[4], где впервые бросил вызов господствующим в то время «теориям модернизации». Последние пытались теоретически узаконить распространённый оптимизм на счёт того, что имевший тогда место экономический рост неуклонен, и влечёт за собой благотворное развитие всех сторон жизни общества, подталкивая эволюцию ценностей в сторону поддержки существующего политического порядка. Жизнь подтвердила его сомнения.

В своих последующих работах Хантингтон ввёл понятие «волны демократизации», то есть «группу переходов от недемократических режимов к демократическим, происходящих в определённый период времени, количество которых значительно превышает количество переходов в противоположном направлении в данный период»[5], и показал, что каждая такая волна сопровождается «откатом» – восстановлением в какой-то части государств недемократических режимов. Хантингтон определил три таких волны демократизации, в последнюю из которых, начавшуюся в 1974-ом, вошло в том числе и падение коммунистических режимов в Восточной Европе и России. Сейчас, однако, можно констатировать, что «авторитарный транзит», то есть возврат к авторитарному правлению, в той или иной степени произошёл в большинстве постсоветских республик.

На фоне смены «демократического транзита» на «авторитарный» и обратно в тех частях мира, которые пентагонский стратег Т.Барнетт в 2004-ом[6] окрестил «неинтегрованной брешью» (Non-Integrated Gap) и «новым ядром» (New Core), внутренняя политическая стабильность США и всего «старого ядра» (Old Core) может показаться высокой. Но ещё в 1975-ом известный доклад под названием «Кризис демократии»[7], подготовленный по заказу «Трёхсторонней комиссии» с участием всё того же Хантингтона, констатировал системные проблемы в демократических обществах, которые ведут к потере политической управляемости и экономическому спаду. Доклад в своё время подвёл черту под «Les trentes glorieuses» — «славного» послевоенного тридцатилетия успешного развития западных демократий. Таким образом, середина 70-ых годов с одной стороны ознаменовалась стартом «волны демократизации» на периферийных от глобального «ядра» пространствах, а с другой стороны – ростом понимания внутри глобального истеблишмента, что западная демократия to the core[8] содержит системные проблемы и, по меньшей мере, подлежит модерации.

За годы, прошедшие с момента выхода доклада, эволюция западных демократий привела к уменьшению фактической способности избирателей влиять на политические решения. В 2012 году опрос Германского Фонда Маршалла «Трансатлантические Тренды»[9] показал, что 76% европейцев (в отдельных странах до 90%) и 64% американцев чувствуют, что их экономические системы работают на интересы элит, а не всего общества. В России такого мнения придерживаются 75%. Эти данные ещё раз иллюстрируют, что даже в «благополучных» западных странах политические системы давно и неуклонно удаляются от того эталонного образа свободы и демократии, который живёт в социальном мифе и опирающейся на него политической риторике. Это при том, что сложно найти более эмансипированное общество, чем в современной Европе.

Более сильное утверждение могло бы содержать тезис о том, что «авторитарный транзит» в особой форме происходит как раз внутри стран Старого Света – как системная реакция на проблемы с излишней либерализацией, которые грозят катастрофой. Это происходит не на политической поверхности, как это произошло, например, в Беларуси, а на другом уровне, где находятся главные рычаги управления курсом общества и системами его жизнеобеспечения. Что, в общем, давно не является большим секретом, несмотря на обилие конспирологической мишуры вокруг исследуемых тем.

Потворствование эмансипационным трендам и демократическим настроениям в широком обществе сопровождается фактическим изъятием у населения рычагов дискретного влияния на ситуацию. Низам остаётся только встряхивать систему бунтами, и героизировать одиночек, сумевших воспользоваться случаем. Противонаправленность процессов в современном мире можно проиллюстрировать как раз на примере скандалов с Wikileaks и Сноуденом. Глобальный доступ к любого рода информации даёт возможность спецслужбам следить за каждым вздохом, шагом и контактом индивидуума, иннервированного мобильником, блогом, аккаунтом в социальной сети. С другой стороны, именно эта всеобщая связность позволяет одному человеку, получившему несколько страниц секретной информации, влиять на глобальные процессы и осложнять жизнь тем же спецслужбам. Можно было бы сказать: «Вот она, ‘демократия на расстоянии крика глашатая’, теперь каждый может быть услышанным так же, как на афинской площади во время экклесии». Всё бы хорошо, но количество присутствующих на этой «площади» увеличилось с тех пор на пять порядков.

Как становится всё более очевидно, «просто» больше свободы, больше демократии и больше гласности не тождественно ни большему контролю над ситуацией, ни тем более решению общественных проблем. Выход Сноудена вызвал общественный резонанс, в корабль американской администрации ударила волна возмущения. Но корабль не управляется волнами, волны могут его только погубить, для управления нужны лоция и компас.

Изъятие мечты


Либерализм – прекрасный строй для генерации в обществе всякого разнообразия: экономического, научного, политического и, как видим в конце концов, даже невообразимого спектра вариантов половой принадлежности. Это разнообразие, однако, нужно куда-то экспортировать. Долгое время, пока капитализм находил на планете место для экспансии, рыночно-либеральная среда была вполне комфортным местом для существования капитала и финансовых элит. Сейчас глобальный объём заполнен, места для экспансии нет, но всё ещё требуется сбрасывать куда-то тот избыток социальных состояний, которыми, по Хантингтону, социум «перегрузился». Однако расширяться больше некуда, настала пора сжатия с повышением внутреннего социального давления. Происходит коренной сдвиг в американской и глобальной мир-системе. Похоже, демократия здесь не поможет сохранению устойчивости социальной системы в целом, и уж точно не спасёт её либеральная демократия.

Поэтому сейчас для Соединённых Штатов «демократия», особенно своём в экспортном варианте, вместе с «национальной безопасностью» – это символ древней веры и главный сюжет глобальной театральной постановки, которая прикрывает манёвры гегемона, и формально отказываться от него никто по своей воле не станет. Европа, в силу наличия глубоких аристократических и многовековых авторитарных традиций, внутренне менее склонна к фетишизации демократии. Однако правила игры на этой сцене задаёт не она, и пока в Европе не проявились силы, которые бы серьёзно намерились эти правила публично нарушать. Для России и большинства других постсоветских стран «демократия» – это не некая насущная или даже возможная политическая реальность, а скорее только дискурс, используемый как поле для ожесточённой борьбы, и потому используемые там понятия в значительной мере превратились в оружие политического и идеологического противоборства, а не стали инструментами совершенствования госуправления. Чтобы найти конкретную форму и понять ценность идей демократии в привязке к российскому контексту, по-видимому, требуются ещё немалые усилия и трезвость.

Как показано, государства в барнеттовском «ядре» пришли к необходимости самым серьёзным образом пересматривать принципы своего политического и общественного устройства. При том, что сохранять как минимум публичную верность старым образам и порядкам всё ещё важно и респектабельно. Однако мы своими глазами видим, как в деятельной реальности эти порядки один за другим опрокидываются способными игроками. Как, например, недавние активности США и их партнёров по НАТО в Африке и на Ближнем Востоке, начатые ещё в Югославии, по факту окончательно завершили эпоху Вестфальской системы. Понятие «государственного суверенитета» отныне публично аннулируется понятием «интересы национальной безопасности США» и необходимостью «соблюдения прав человека» – и это парадигмальный сдвиг в системе международных отношений, известный как «однополярность». Один из гарантов стабильности послевоенного миропорядка, Организация Объединённых Наций, при этом может лишь издавать резолюции, имеющие мизерное влияние на ситуацию, и пассивно наблюдать, как решения принимаются в двухсторонних или трёхсторонних взаимодействиях.

Эти конфликтные перипетии и плохая игра актёров из Госдепа не должны закрывать главного: нравится это кому-то или нет, идёт поиск и построение того, что Карл Шмитт называл «новым пространственным порядком». Место для «демократии» в этом новом порядке можно в оптимистичном для неё случае охарактеризовать как «модерируемое». Но вполне возможно, что ей уготован декоративный пьедестал в поле зрения бунтующей молодёжи и «приравненных к ней категориям населения». Хантингтон говорил о двух «сдвигах» в структуре государственной активности США: «оборонном» (Defense Shift) после окончания Второй мировой войны, и о «социальном» (Welfare Shift), произошедшим в 70-ые годы[10]. Вполне можно идентифицировать ещё одно крупное изменение государственной политики, ясно проявившееся после событий 9/11/2001, начиная с известного «Патриотического акта» USA PATRIOT 107-56: можно назвать его Foreclosure Shift – постепенное изъятие у населения «излишков» прав, денег, возможностей, приватного пространства. Ещё в 1992-ом у Дэйва Мастейна (Dave Mustain) в одной из его политизированных песен прозвучало «Those visions never seen, / Until all is lost, / Personal Holocaust. / Foreclosure of a dream…» Изъятие американской мечты.

Но первый вывод из этой динамичной картины состоит не в констатации непростого будущего демократии, а в понимании того, что для создания жизнеспособных и развивающихся обществ необходимо решительным образом выйти за рамки довлеющих шаблонов. Ностальгирующий, медлящий, отстающий в этой ситуации теряет будущее.

В демократию нельзя войти дважды


Реальная демократия в условиях заката экстенсивного капитализма плохо совместима с устойчивостью национального государства с открытыми рынками. Декоративная демократия в условиях всеобщей информационной открытости недолговечна. Что может прийти на смену демократии – и реальной, и декоративной?

Можно предположить, что наиболее частым ответом здесь будет – «демократия». Настоящая, истинная демократия, очищенная от ржавчины мирового капитала и излеченная от империалистических недугов. Или тёплая ламповая демократия времён «Welfare Shift», с хиппи в США и «Il est interdit d’interdire»[11] в Европе. Или инновационная демократия с электронным правительством и технотронной культурой. Возможно, такие рассуждения имеют своё рациональное зерно.

Но более существенным представляется тезис о том, что время, когда можно было ещё раз вернуться к некой известной, однажды интуитивно найденной и исторически сложившейся когда-то форме правления, ушло. Малополезно также искать ещё одну, «серебрянную пулю» политической организации для вступления в «золотой век». Скорее, требуется рационально использовать весь и всякий разнообразный опыт человечества для конструирования и развёртывания адаптивных управленческих систем в соответствии с требованиями пространства, времени, этнической и исторической специфики. В этой целесообразной упорядоченности и должен состоять новый мировой порядок.

Мы слишком разнообразны и разбросаны по земному шару, особенно сейчас, чтобы одни и те же принципы социальной организации срабатывали везде и всегда. Потому, политическая сфера общества должна стать местом осознанного проектирования, конструирования, адаптивной эксплуатации и демонтажа целесообразных режимов власти. И политический дискурс должен быть переопределён в терминах целеустремлённого управления обществом, а не оставаться в терминах частных интересов, статуса, влияния, идеологической конформности, клановой лояльности. Политические системы до нынешнего времени искались скорее инстинктивно, проектировались без учёта эволюции контекста развёртывания, эксплуатировались до полного износа и не предполагали вывода из эксплуатации, как части своего жизненного цикла. Каждый «вечный рим», не желавший знать конца своей «вечности», однажды растаскивают на сувениры очередные варвары. Сидя по разные стороны границ «независимых государств», мы все ещё помним известное со школьной скамьи «Союз нерушимый республик свободных сплотила навеки великая Русь…»

Подполитика и надполитика


Впрочем, управление политикой – отнюдь не футуристический прожект. Очевидно, что любое сколь-нибудь развитое общество имеет внеполитические сферы влияния, существенно влияющие на политику. Жреческая каста, ордена, ложи, клубы, корпорации – так или иначе, вне иерархии власти всегда стояли и стоят тёмные массы, определяющие движения политических планет. Всю их совокупность можно разделить на две части: «низ» и «верх». Первых от вторых отличает масштаб преследуемых целей.

«Нижний мир» — это мир меркантилизма, для людей из которого стоит задача использовать механизмы политики для самообогащения. Большое и сложное общество для них – охотничьи угодья, где ухватить добычу и убежать есть добродетель. Они конституируют общество, являются его частью, но не конструируют его, ибо не могут видеть целое, а только аппетитные части. Слабая политика часто прогибается под весом подслеповатых толстосумов – и общество в целом, несомненно, страдает.

«Верхний мир» – это мир людей, ведомых большими идеями. Эти идеи масштабны, и потому изменяют политическую систему, как целое; они [ре]конструируют общество, а не раздирают его. По крайней мере, группы такого рода пытаются производить реконструкцию в желаемом направлении, развивая своё политическое влияние. Вопрос о ресурсах и конкуренции за них стоит и в этом случае, но вторичен и подчинён. Власть «высоких» ведёт общество идёт к одной большой цели, «коммунизму», «духовному идеалу», «американской мечте» или «всеобщему счастью», и в этом смысле «тоталитарно». Конкуренция «низких» за рычаги власти, напротив, раздёргивает общество для удовлетворения множества их мелких целей.

Современные политтехнологии, как проекции внеполитических мотивов на политику – это, зачастую, манёвры именно «низовых» акторов, отводящих потоки из национальной реки в свои болотца. Сокрушаться по этому поводу можно, как и по поводу наличия в тайге досаждающего гнуса. Но это часть местного политэкономического биогеоценоза – при всей болезненности, феномен нужно изучать и с ним нужно работать.

Сейчас и конкуренция «нижних», и целеориентирующее влияние «верхних» на политический курс общества очень слабо отражены в структуре права. Где-то коррупцию пытаются легализовать через лоббизм, где-то строительство коммунизма фиксируют, как высшую цель общества. Но сами факты такой фиксации и их целесообразность вне регулирования. Это область философии, политологии, социологии, диалога в гражданском обществе, произвол элит или исторический случай. Установки такого масштаба в целом неуправляемы, правовые системы абсолютно не предназначены для адаптационных изменений на системном уровне. И потому сейчас, во времена цивилизационной турбулентности, их эффективность не адекватна актуальным проблемам, доверие к ним падает и всё более значимыми становятся неправовые методы – как более жизнеспособные.

Адаптируйся или умри


Если взять такую существенную часть политики, как сферу борьбы за власть, то одна из обычных необходимостей там – установление правил боя и реально способных метаполитических регуляторов. Борьба за власть заложена в генах, это уровень популяционного управления, когда через конкуренцию особей выбирается наиболее сильный самец, способный давать наиболее конкурентоспособное потомство, поддерживать дисциплину в стае и вести её на охоту. Общество стартует со стадного уровня, где борьба за власть (политика) управляется инстинктами – именно инстинкты являются в этом смысле метаполитическим регулятором. В этом организационном плане общество вряд ли может существенно измениться, за исключением смены регулятора.

Эпоха Просвещения и бурное становление Модерна, со свойственным эпохе рационализмом, произвели в своё время очередную такую замену: на трон взошла Её Величество Конституция с верховенством рационализированного права в пределах национализированной территории. Профессор ВШЭ С.И.Каспэ в недавней статье «Капитальный ремонт»[12], апеллируя к Её Величеству, восклицает: «Конституция – последний рубеж обороны национального и человеческого достоинства». Но в эпоху, когда глобализация обрушила национальные границы практически во всех мыслимых пространствах, власть конституции также пала. Экономический вес отдельных ТНК сравним с весом средней европейской страны. В мире наций, в котором свободно оперируют транс-национальные корпорации, национальная конституция больше не является метаполитическим регулятором, потому как более не удерживает масштабное превосходство. На метаполитический трон отдельного государства втиснулся глобальный капитал. Такая ситуация заметна невооружённым глазом, и составляет основное беспокойство для национально-мыслящих людей. И это также парадигмальный сдвиг, известный как Постмодерн.

Национальные законы ограничены национальным периметром, традициями и этикой, ригидностью политических систем и уязвимостью региональных экономик. Стратегии ТНК глобальны, мобильны, ликвидны, эластичны. Это существа «нижнего мира», вышедшие на охоту, в них есть своя хищная грация. Национальные государства, вдоволь хлебнув крови, после Второй Мировой Войны искренне решили стать травоядными. Однако свято место пусто не бывает. Такой «welfare-травоядный сдвиг» привёл их к исчезновению со сцены – разговоры о «конце наций-государств» составляют добрую часть современной политологии. В биогеоценозе с ограниченным количеством ресурса среди хищников рано или поздно образуется иерархия распределения благ, и единственный шанс для государств получить здесь достойное место – это превзойти свою форму, свою конституцию и свой разум.

«Мы адаптируемся или умрём», с этими словами к парламенту Питер Вилем Бота, президент ЮАР, в 1979-ом взялся за спасение страны от внешних и внутренних проблем.

Хвиля
http://hvylya.org/analytics/society/dem ... chtyi.html

[1] Мальтус Т. Опыт закона о народонаселении: взгляд на прошлое и будущее человеческого счастья, с вопросом о наших перспективах относительно удаления или смягчения зла, приносимого в этих случаях.

[2] Lomborg B. The Sceptical Environmentalist: Measuring the Real State of the World. – Cambridge University Press, 2001.

[3] Sartori G. Will Democracy Kill Democracy? Decision-Making by Majorities and by Committees. // Government and Opposition. Volume 10, Issue 2, pages 131–158, April 1975.

[4] Хантингтон С. Политический порядок в меняющихся обществах. – М., 2004.

[5] «a group of transitions from nondemocratic to democratic regimes that occur within a specified period of time and that significantly outnumber transitions in the opposite direction during that period». Huntington S. The third wave: democratization in the late twentieth century. – University of Oklahoma Press, 1991. – стр. 15.

[6] Barnett T. The Pentagon’s New Map. – NY, 2004.

[7] Crozier M., Huntington S., Watanuki J. — The Crisis of Democracy: On the Governability of Democracies. – NY, 1975.

[8] Букв. «в ядре», перен. «в своей сути», англ.

[9] Transantantic Trends – German Marshall Fund of the United States. 2012.

[10] Crozier M., Huntington S., Watanuki J. — The Crisis of Democracy: On the Governability of Democracies. – NY, 1975. – стр. 65.

[11] «Запрещено запрещать», фр.

[12] Каспэ С.И. Капитальный ремонт. // «Россия в глобальной политике». – 2013. — №2.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Kas ta demokratija?
StandartinėParašytas: 31 Lie 2015 22:12 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Активисты Калининграда/Kaliningrad activist (Russia)
https://www.facebook.com/groups/1405689 ... ef=message

Kęstutis Čeponis

Насчет реальной возможности придти к власти националистов на выборах в более-менее демократических государствах.

Замечу, что власть „придержащие“ даже в самых демократических государствах всегда используют на выборах два основных рычага - так называемый административный ресурс и привычку большинства населения не голосовать за незнакомцев (то есть "не распяренных" людей и политических сил).

Административный ресурс тоже выражается в основном в двух направлениях - используя зависимых людей в разных гос. структурах (зависимых в первую очередь потому, что они боятся быть устраненными от работы в случае прихода новых людей) и используя средства масс-медия (которые тоже зависимы от финансирования, в первую очередь от рекламодателей, которые в основном или сами являются гос. учреждениями или от них зависимые).

Бороться с административным ресурсом и его использованием на выборах, в таких государствах как РФ, практически невозможно.

Поэтому возможен только один реальный путь – всевозможными акциями, которые обязательно получат освещение в информсредствах, „пяриться“, чтобы избиратели узнали „кто есть кто“.

Конечно, надо понимать, что от власти зависящие информсредства будут подавать любую оппозицию в черном или, в лучшем случае, сером свете. Но надо помнить, что любое упоминание все равно является рекламой. :)

Andrey Khadyka

Власть везде образуется так: у кого есть деньги, вкладывает их в рекламную кампанию.

У кого кампания круче, картинка красочнее - у тех кандидатов и выбирают.

А все деньги у банкиров. Вот, собственно, и вся "демократия".

Kęstutis Čeponis

Не совсем так...

Большинство денег, которые можно использовать в рекламных кампаниях, у олигархов (конечно, немало банков тоже принадлежат именно им).

Однако очень большие возможности по части рекламы всегда имеются у тех, кто на тот момент находятся у власти.

Особенно если та же власть и в регионе, и на самом верху в государстве.

Тем более, если она уже у власти более десятилетия...

Andrey Khadyka

У власти те, кого уже поставили банкиры.

Я не мелкие банки имею в виду, а банковскую империю, управляемую несколькими семьями.

Мелкие подчиняются центробанкам, а центробанки этим "императорам".

Согласно Конституции РФ и европейским законам.

Kęstutis Čeponis

В принципе, конечно, это правда. :)

Однако и самые крупные и влиятельные олигархи тоже не могут идти "резко на перекор" основной массе крупного и среднего капитала.

По крайней мере в Западных государствах.

В РФ положение несколько иное - политическая власть, даже та, которую поставили олигархи, может этих олигархов и прикончить (примеров называть не стану... :) ).

Поэтому экономическое положение в разных более-менее демократических государствах в основном зависит от того, насколько умными, честными, не жадными и не корыстными являются властью управляющие олигархи и их ставленники во власти.

В тех государствах, которые уже имеют более длинную историю демократии, у власти стоят и более умные, и менее жадные олигархи - умные в том смысле, что им нет надобности хапать еще больше и безпредельно.

А в "юных" демократиях как раз на оборот: к власти приходят олигархи, сами сделавшие свои состояния не особенно честными или совсем не честными путями.

И их ставленники тоже всегда с "темными пятнами" в биографиях (чтобы можно было бы ими управлять).

В итоге "жадность губит фраеров"... :)

Andrey Khadyka

Ни у какого олигарха нет всех денег мира.

А вот у МВФ они есть и, даже, больше.

И никакой демократии ту на Западе нет. Тут есть материальное благополучие, обеспеченное "недемократическими" странами.

Kęstutis Čeponis

Андрей, не надо все так примитивно воспринимать... :) 

К примеру, на Западе очень явственно видно разделение стран на три группы по их уровню жизни - лучще всего живут протестантские страны, хуже - католические, и еще хуже - православные.

Вне зависимости от того, где они находятся.

Имею ввиду исторически сложившиеся основные религиозные течения в конкретных странах - то есть, фактически, с этим связанный вековой менталитет населения.

Это видно даже по примерам постсоветских стран - к примеру, наилучше живут в протестантской Эстонии, хуже в полупротестантской, четвертью католической и четвертью православной Латвии и католической Литве.

И МВФ тут точно не причем... :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Kas ta demokratija?
StandartinėParašytas: 21 Lap 2015 03:29 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Simas Baskas

Dabartinėje visuomenėje naudojamas suklastotas sąvokos "demokratija" turinys.

Demokratija yra demoso valdžia.

Dabar masinė dezinformacija melagingai teigia, kad demosas yra liaudis.

Klasikine prasme visuomenė yra sudaryta iš sluoksnių, kurie supaprastintai įvardijami taip:

- PLEBSAS - tai žemoji visuomenės dalis, gyvenanti tik savo žemaisiais poreikiais, visiškai nesidominti visuomenės ir valstybės reikalais; gali būti netgi gausiausia visuomenės dalis;

- DEMOSAS - vidurinioji stabiliausia, bet nebūtinai gausiausia visuomenės dalis. Ji gyvena ne tik savo ūkiniais interesais, bet rūpinasi ir visuomenės, bei valstybės reikalais;

- ARISTOKRATIJA - negausi, iš karių kilusi stambiųjų žemvaldžių visuomenės dalis, kuri gyvena garbės ištikimybės ir kitais aukštaisiais aristokratiškaisiais idealais, rūpinasi valstybės ir visuomenės reikalais, o ne tik prabanga, kaip vaizduoja plutokratijos žiniasklaida;

- PLUTOKRATIJA - apgaule ir suktumu praturtėję visuomenės nariai.

Klasikine prasme blogiausia santvarka laikoma PLUTOKRATIJA, kuomet valstybę, vadovaudamiesi tik savo egoistiniais interesais, papirkdami plebsą, valdo plutokratai.

Dabartiniame vakarų pasaulyje yra būtent šita santvarka, per plutokratų privačias informavimo priemones nuolatos vadinama demokratija.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Kas ta demokratija?
StandartinėParašytas: 15 Kov 2016 01:16 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
(№118) Александр Гильман, Латвия - Савва Парафин (№56)

В первую очередь демократия предполагает всеобщее избирательное право.

http://imhoclub.lv/ru/material/nezavisi ... z42uzUw42A

(№283) Kęstutis Čeponis, Литва - Александр Гильман (№118)

http://imhoclub.lv/ru/material/nezavisi ... z42uz4dmIx

Вы, уважаемый, явно путаете две категории людей - демос и охлос (плебс).

Кроме того еще в любом обществе имеется аристократия (потомственные воины) и плутократия (воры-олигархи).

В демократическом классическом обществе только демос имеет право голосовать и принимать государственные решения.

P.S. Отсюда происходит и сам термин "демократия" - власть демоса.

А то, что сейчас называют "демократией", не имеет ничего общего с истинной классической греческой демократией.

(№302) Артём Губерман, Латвия - Kęstutis Čeponis (№287)

http://imhoclub.lv/ru/material/nezavisi ... z42z6GWlid

Спасибо за уточнение.

А с последним тезисом - насчет сегодняшней "демократии" - согласен вообще на 100 %.

(№310) Kęstutis Čeponis, Литва - Артём Губерман (№302)

http://imhoclub.lv/ru/material/nezavisi ... z42z6SJTdm

Нельзя называть демократией такие выборы, в которых участвуют на равне с другими избирателями и такие, которые у избирательных участков предлагают свой голас за пол литра, а то и за бутыль пива.

Однако именно такие "избиратели" составляют не малую часть тех, кто голосует - во многих государствах.

Как то многие забывают, что демократия - это только инструмент (один из многих) улучшения правления и в итоге - жизни большинства людей.

Но когда демократия из за плохих и даже преднамеренно дурных процедур превращается в фарс - то это всегда приводит к очень печальным последствиям.

Именно по этому во многих государствах пытаются разными способами оградить от участия в принятии решений тех, кто потом за эти решения не несет никакой личной ответствености.

Если посмотреть на то, как проводятся разные выборы в Британии, США, других англосаксонских государствах, то там практически везде используются такие процедуры, что в итоге кандидатов выбирают так называемые выборщики - а они сами перед этим проходят сложную процедуру выдвижения.

И таким образом прямое влияние охлоса на результаты конечных выборов резко снижается.

У нас же довольно часто именно разные люмпены решают, куда повернет чаша весов в выборах - особенно когда кандидаты имеют более менее равную поддержку.

И это просто заставляет кандидатов разными способами "ублажнять" этих люмпенов или просто покупать их голоса.

В итоге вся политическая система корумпируется и хиреет.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Kas ta demokratija?
StandartinėParašytas: 21 Rgp 2016 21:46 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
(№312) Kęstutis Čeponis, Литва - Александр М. (№311)

http://imhoclub.lv/ru/material/preziden ... z4HzfbOyj6

Насчет оправдания Милошевича как то не слыхал...

Но все это все равно ерунда - главное, что сгноили. :)

P.S. Каддафи вообще никто не судил - просто прибили как собаку.

(№314) Александр М., Россия - Kęstutis Čeponis (№312)

Ваши слова безусловно раскрывают в вас истинного сторонника "европейских демократических ценностей".

Так держать, товарищ! Светлое будущее не за горами. ))))

(№316) Kęstutis Čeponis, Литва - Александр М. (№314)

И откуда вы вытащили такую несусветную чушь, что я какой то сторонник "европейских демократических ценностей"? :)

Вообще то меня мои политические оппоненты (и не только они) иногда называвают главным фашистом Литвы - а это, согласитесь, как то не соответствует характеристике сторонника "европейских демократических ценностей". :)

Lithuanian Fascists Checking Lists of Citizens who Oppose Fascism
http://defendinghistory.com/13862/13862

29 March 2011

(№318) Александр М., Россия - Kęstutis Čeponis (№316)

То есть - вы обычный фашист, только литовский?

Боже, как скучно. Таких в мире пруд-пруди.

Только как у человека фашистских взглядов могут быть какие то "оппоненты"?

Что за либеральная чушь? Может вы хотели сказать "унтерменши"?

№320 Kęstutis Čeponis Литва - Александр М. (№318)

Вообще то я совсем не фашист - так меня только мои некоторые оппоненты называют, почему то в основном еврейского происхождения.

Однако иные мои политические оппоненты - из числа уже наших литовских, и именно настоящих фашистов и нацистов - меня почему то называют сионистом, жидомасоном и юдой, а в некоторых литовских сайтах прямо пишут, что я агент (и даже резидент) Моссада. :)

А что поделаешь - всем никак не угодишь... :)

На самом деле я антиимперский националист, к тому же монархист.

******************************************

Уже много раз выкладывал, но повторение - мать учения:

Главные принципы настоящего (антиимперского) национализма:

- На Земле необходимо сохранять разнообразие людей - все расы, народы (этносы), языки, культуры, религии, этнические традиции и обычаи в землях, где эти народы (этносы) являются автохтонными, то есть местными "первопроходцами" (по отношению ко всем более поздним пришельцам).

- Каждый народ (этнос) в мире имеет неотъемлемое право создать свое независимое государство на своей историко-этнической земле, где этот народ (этнос) является автохтонным (по отношению ко всем более поздним пришельцам), вне зависимости от того, какие завоеватели и оккупанты сколько времени эту территорию оккупировали и сколько своих колонистов и мигрантов туда переселили.

- Каждый народ (этнос) в мире имеет неотъемлемое право в таком своем независимом государстве жить по таким своим собственным законам, которые этому народу (этносу) нравятся, а не по таким законам, которые им навязывают разные внешние силы.

P.S. Народы (этносы) являются автохтонными, то есть местными "первопроходцами" на конкретной территории - именно по отношению ко всем более поздним пришельцам на эту же территорию.

P.S. Я не демократ, и никогда им не был.

Я - антиимперский националист (идеология) и монархист (точнее выражаясь: система власти в государстве - социальная меритократия под общим руководством монарха).

Так как, конкретно в Литве, я считаю, что надо восстановить монархию - Литовское Королевство (которое было восстановлено на короткое время в 1918 году, после обьявления о восстановлении Литовской Державы).

------------------------------------------------------------

Сейчас часто путают две категории людей - демос и охлос (плебс).

Кроме того еще в любом обществе имеется аристократия (потомственные воины) и плутократия (воры-олигархи).

Демос (др.-греч. Δῆμος):

Демос — в Древней Греции крупные рабовладельцы, жители Демоса - богатого района города, проходящие определенный имущественный ценз, в отличии от охлоса и плебса имевшие право голоса и право быть избранными в органы управления.

В демократическом классическом обществе только демос имеет право голосовать и принимать государственные решения.

P.S. Отсюда происходит и сам термин "демократия" - власть демоса.

А то, что сейчас называют "демократией", не имеет ничего общего с истинной классической греческой демократией.

Замечу, что власть „придержащие“ даже в самых демократических государствах всегда используют на выборах два основных рычага - так называемый административный ресурс и привычку большинства населения не голосовать за незнакомцев (то есть "не распяренных" людей и политических сил).

Административный ресурс тоже выражается в основном в двух направлениях - используя зависимых людей в разных гос. структурах (зависимых в первую очередь потому, что они боятся быть устраненными от работы в случае прихода новых людей) и используя средства масс-медия (которые тоже зависимы от финансирования, в первую очередь от рекламодателей, которые в основном или сами являются гос. учреждениями или от них зависимые).

**************************************************

Меритокра́тия
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9C%D0 ... 0%B8%D1%8F


Меритокра́тия (букв. «власть достойных», от лат. meritus — достойный и др.-греч. κράτος — власть, правление) — принцип управления, согласно которому руководящие посты должны занимать наиболее способные люди, независимо от их социального происхождения и финансового достатка.

**********************************************************

Формы правления, политические режимы и системы
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A4%D0 ... 0%B8%D1%8F

Автократия
Анархия
Аристократия
Бюрократия
Геронтократия
Демархия

Демократия

Деспотизм
Джамахирия
Диархия

Диктатура

Идеократия
Изократия
Клептократия
Коммуна
Корпоратократия
Критархия
Марионеточное государство
Матриархат
Меритократия
Милитократия

Монархия

Ноократия
Однопартийная система
Олигархия
Охлократия

Патриархат

Плутократия

Республика

Талассократия
Теллурократия
Теократия
Технократия
Тимократия
Тирания
Тоталитаризм
Хунта
Этнократия

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 11 Spa 2016 01:21 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

http://imhoclub.by/ru/material/ob_ishod ... z4MiusGzN8

(№61) Kęstutis Čeponis, Литва - Марк Козыренко (№59)

---всё зависит от персоналий.----

Вообще то на Западе от персоналий как раз мало что зависит - по крайней мере в последние 100 лет - именно на этом и стоит западная демократия.

Просто там при надобности в нужный момент выдвигаются подходящие для принятия и воплощения в жизнь конкретных решений конкретные персоналии.

(№63) Марк Козыренко, Латвия - Kęstutis Čeponis (№61)

Нет там никакой демократии, одни иллюзии... Но вы можете продолжать верить! ))

(№66) Kęstutis Čeponis, Литва - Марк Козыренко (№63)

---Нет там никакой демократии, одни иллюзии.----

Конечно нет - в том понимании демократии, которое описывают в политучебниках. :)

Но она явно отличается от азиопской и восточной "демократии", где любой тиран всегда до смерти правит страной, а затем его сын и внук - то есть именно так, как и подобает в рабовладельческом и феодальном обществах.

В западной демократии незаменимых вождей нет. И их постоянно меняют - подбирая именно таких, которые наиболее подходят на данный момент истории, а затем их снимают - когда они выполняют свое предназначение.

Меняет их, конечно, не какой то охлос, а вполне реальная элита страны, а то и группы стран - все это подведя под прикрытие демократических выборов.

То есть на Западе реально правят довольно большие группы особенно влиятельных людей, представляющих верхушки разных бизнес-интересов, а на Востоке - единоличные деспоты.

********************************************************

http://imhoclub.by/ru/material/malenkie ... z4VfjSbagS

(№670) Kęstutis Čeponis, Литва - Ксюша Прокофьева (№655)

И чего же вы не годуете - ведь и ежу понятно, что все эти разговоры про демократию - пустозвонство. :)

А реальная демократия - есть она или ее нет - на самом деле зависит только от самих людей, то есть от уровня менталитета большинства населения.

Если преобладающий менталитет населения страны феодальный, родо племенной или вообще первобытный, то о какой демократии можно говорить - ее никто и никакими средствами не введет.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 06 Geg 2018 21:57 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Охлос, демос, народ


http://www.voskres.ru/articles/oxlos.htm

Странное и чудовищное творится в России. При нарастающей смертности населения, расцвете уголовщины и казнокрадства, существовании за чертой бедности не социальных групп, а большинства населения, отсутствии работы и выплаты заработной платы, веселится телевидение, заходится в пляске святого Витта радио, пресса печатает рекламу самых изысканных ресторанов и непредставимых "интимных услуг", богатые в открытую шикуют и плюют на униженных и оскорбленных.

Дело даже не в разгуле нуворишей и наглой пропаганде, а в том, что сами оскорбленные и униженные с тупым безразличием наблюдают за этим пиром во время чумы, готовы к нему присоединиться, а если и возмущаются своим положением, то после первой подачки властей предержащих дружно замолкают и, расслабившись разливанным морем сивухи, смотрят "Поле чудес", поистине вспаханное и расцветшее пошлым хамством в стране дураков.

И это тот народ, который всего десять лет назад считался самым образованным и читающим, народ, который совершил всемирно-исторический подвиг во время Великой Отечественной войны и создал такой промышленный и военный потенциал, что в ближнем, дальнем и заокеанском зарубежье вряд ли кому в голову приходило, что в такой нищете, среди подлости и грабежа он будет влачить недостойное человека существование.

Впору говорить об исчерпанности национальной и государственной истории и ставить диагноз - клиническая смерть наступила, и всё, что мы видим сейчас,- всего лишь предсмертные конвульсии разлагающегося на глазах организма.

Такие "приговоры" уже прозвучали в печати - не только от "демократических" пачкунов бумаги или давнего спеца по разоблачению русского народа под прикрытием критики коммунизма А. Зиновьева. Вполне добропорядочные патриоты произнесли соответствующие инвективы в адрес "разлагающегося русского этноса".

Да и мои ощущения и восприятие того, что творится сейчас с русской нацией, не вызывают ни оптимизма, ни особых надежд на будущее. Только дело совсем не в том, что перестройка и радикальный либерализм раскрепостили корневые низменные инстинкты людей, а в том, что полное отсутствие защитной среды и механизмов создало благоприятные условия для зарождения и развития пороков и злых деяний, ставших массовыми и повседневными. С нацией происходят качественные изменения, постепенно исчезает национальная самоидентификация и разверзается бездна, из которой, кажется, нет возврата.

Дело, однако, еще и в том, что как у этногенеза есть свои стадии развития, высшей из которых является нация, так и у народа - историческое бытие достаточно подвижно, состояния, в которых он пребывает, не являются неизменными, их взаимодействие и взаимопереход естественны и постоянны.

Такое представление о народе дает возможность точно определить его современное состояние и сделать более или менее приемлемый прогноз о дальнейшем развитии национальной и народной жизни.

В силу того обстоятельства, что состояние нашего народа нисколько не уникально, прецеденты в истории (отечественной и зарубежной) были и трансформации народной жизни отмечались и описывались, далее будет использоваться терминология, уже отработанная и вполне корректная.

ОХЛОС


Значительную, если не основную, часть народа сейчас составляет охлос (чернь, толпа) - люмпенизированные по всей социальной вертикали слои населения, ничего сознательно не воспринимающие, лишенные самоуважения, сущностно вненациональные, и потребление сделавшие своей заветной мечтой, и непререкаемой, и единственной правдой жизни.

Здесь надо непременно обратить внимание на то, что превращение в охлос идет по всей вертикали.

Начиная от крестьян, кормящих детей комбикормом, но ничего не делающих, чтобы прекратить уничтожение сельского хозяйства, через рабочий класс, горлопанящий до тех пор, пока не получит месячную зарплату из двенадцати задолженных государством, до профессуры и деятелей культуры, пустившихся во все тяжкие, чтобы не протянуть ноги, но продолжающих чураться политики и активных действий,- все слои населения живут думами о хлебе насущном, а если можно, то и с маслом, и не испытывают никакого желания изменить жизнь в стране, где они стали или становятся стадом, живущим от одной кормежки до другой.

Эта жажда хлеба хорошо известна по истории Древней Греции, где охлос жил только тем, что питался подачками полиса или же продавал свои права за тот же кусок хлеба с разбавленным вином и горстью маслин.

Страшная сила живущей брюхом черни была хорошо известна, но не менее известно было то, что при наличии указанной "продовольственной корзины" охлос будет молчать и продолжать существование жующего быдла.

И римский плебс, ко времени императоров утративший свое достоинство и творческую энергию, хотел только одного - жрать и созерцать цирковые представления с кровью и изуверством.

Растленные ограблением провинций, даже крестьяне отказывались обрабатывать поля, а городская рвань вообще не представляла, что можно работать и трудом зарабатывать хлеб.

Ужасающая нищета не могла подвигнуть на труд - ожидание хлебной раздачи и заедков с лукулловых пиров были главным стимулом жизни римского охлоса.

Чтобы дополнить картину, приведу выписки из отечественной истории, сделанные С.М. Соловьевым из иностранных источников, где рассказывается о состоянии русского общества во времена Смуты:

"Во всех сословиях ...воцарились раздоры и несогласия; никто не доверял своему ближнему; цены това ров возвысились неимоверно; богачи брали росты больше" жидовских и мусульманских; бедных везде притесняли. Друг ссужал друга не иначе как под заклад, втрое превышавший занятую сумму, и, сверх того, брал по четыре процента еженедельно; если же заклад не был выкуплен в определенный срок, то пропадал невозвратно. Не буду говорить о пристрастии к иноземным обычаям и одеждам, о нестерпимом, глупом высокомерии, о презрении к ближним, о неумеренном употреблении пищи и напитков, о плутовстве и разврате. Все это, как наводнение, разлилось в высших и низших сословиях".

Это говорят иностранцы, а вот слова русского современника: "Впали мы в объядение и в пьянство великое, в блуд и в лихвы, и в неправды, и во всякие злые дела". (История России с древнейших времен, книга IV (тт. 7-8]. М., 1960, с. 390.)

Вышеизложенное характеризует охлос в периоды его "расцвета".

Однако и предшествующие "расцвету" стадии "охло-генеза" уже достаточно красноречиво свидетельствуют о том, как идет созревание этого состояния этносоциальной жизни.

Об этом, например, интересно рассказывает Ф.М. Достоевский в "Зимних заметках о летних впечатлениях":

"А в Лон доне можно увидеть массу в таком размере и при такой обстановке, в какой вы нигде в свете ее наяву не увидите. Говорили мне, например, что ночью по субботам полмиллиона работников и работниц, с их детьми, разливаются как море по всему городу, наиболее группируясь в иных кварталах, и всю ночь до пяти часов празднуют шабаш, то есть наедаются и напиваются, как скоты, за всю неделю. Всё это несет свои еженедельные экономии, всё наработанное тяжким трудом и проклятием. В мясных и съестных лавках толстейшими пучками горит газ, ярко освещая улицы. Точно бал устраивается для этих белых негров. Народ толпится в отворенных тавернах и в улицах. Тут же едят и пьют. Пивные лавки разубраны, как дворцы. Всё пьяно, но без веселья, а мрачно, тяжело, и всё как-то странно молчаливо. Только иногда ругательства и кровавые потасовки нарушают эту подозрительную и грустно действующую на вас молчаливость. Всё это поскорей торопится напиться до потери сознания... Жены не отстают от мужей и напиваются вместе с мужьями; дети бегают и ползают между ними. ...Тут вы видите даже и не народ, а потерю сознания, систематическую, покорную, поощряемую" (ПСС.т. 5, с. 70-71).

Этот распад и оскотинивание как способы существования охлоса не могут не затрагивать жизнь правящего сословия или политического клана.

Только количественные характеристики позволяют различать охлос правящий и управляемый.

Плутарх в сравнительных жизнеописаниях и Светоний в жизнеописаниях цезарей рисуют одинаковую картину обжорства и разврата как подлинного бытия вольноотпущенников, патрициев, сенаторов и самих цезарей.

Одни от голодухи, другие от пресыщенности, но вместе и дружно волю и разум сосредоточивали на жратве и похоти, полностью игнорируя прошлое и будущее, нравственность и традиции во имя жратвы и блуда, ничего более интересного и важного не находя во вселенной.

Правда, остатки разума искали удовлетворения, и охлос находил достойные себя зрелища в оскотиненном мире. К цирковым представлениям Древнего Рима надо добавить колдовство и магию, составлявшие духовность охлоса императорского двора и патрицианского сословия - всё с теми же кровью и извращениями, которые созерцали зрители с цирковых трибун. В так возвышенно воспетом Возрождении итальянский охлос развлекался карнавалами и публично представляемой содомией - тоже развлечением и пищей угасающего разума.

Не лучше времяпрепровождение и сейчас. Ревущие от интеллектуального перенапряжения стадионы, ошалевающие от децибелов диско-клубы, шастанье по уличным развлекаловкам - чем не воспроизведение духовного богатства древнегреческого и чуть менее древнего - римского охлоса. А если и по улицам таскаться невмоготу, то телеконкурсы с кретинами-участниками и паяцами-исполнителями с бесконечными сериалами удовлетворяют нищую уличную рвань - нынешний охлос современной России.

Но чем лучше нынешние хозяева жизни?

Обожравшиеся и одуревшие от нахапанного, они цирковых паяцев превращают в национальных гениев и хоронят их по разряду жрецов Левитова корня. Эстрадных дешевок представляют мудрецами, и те готовы за сребреники кривляться и хохмить в традициях своей "исторической родины". А бесконечные презентации, саммиты, топ-шоу и прочая политико-эстрадная мерзость- это ведь тоже развлечения хозяев жизни и уровень их духовных и культурных запросов, от которых пахнет серой и подземельной гнилью.

Да и насчет крови не надо обольщаться. Охлос и ею сейчас развлекается от души и с усмешечкой. Трагедии в Буденновске и Первомайском, вся чеченская бойня были преподнесены телевидением как цирковое представление, ужасающее и развлекающее одновременно, но не касающееся "реципиента", то бишь зрителя. А как сладострастно подают убийства, мордобой, вообще преступления! Смотрите, развлекайтесь, дальше будет еще интереснее. А если ты чуть поумнее и боязливее, пожалуйста, вот война компроматов, вот министр-похотливец, вот президент-алкоголик. Все зрелищно, все увлекательно!

И управляющий охлос не отстает.

Рулетка, стриптиз, ночные клубы для однополых политиков, финансистов и кутюрье, содомо-мазохистские представления для пресыщенных,- чем угодно можно расслабиться, развеселить уставших от политического предательства и экономического грабежа хозяев жизни. И кровушку для них можно показать настоящую. Плати деньги, и тебе покажут самые настоящие гладиаторские бои, где ставки меньше, чем жизнь, не бывают. А уж если ты совсем пресыщен, то наготове сатанизм и черные мессы. И это тоже будни охлоса, правящего Россией, это тоже оскотинивание, переходящее в абсолютное зло.

Теперь получается, что состояние охлоса характерно не для асоциальных слоев общества, люмпенов, но пронизывает всю национальную жизнь, все социальные слои и группы.

Различаясь по уровню и качеству потребления, эти социальные страты одинаково порывают с традицией, утрачивают национальную самоидентификацию, нравственность и культуру выводят из физиологии и в этой последней видят и находят единственный и последний смысл существования.

Охлос - торжество голого экономизма и того самого материализма, который выводит все и все сводит к экономическим отношениям.

Охлос не знает нормы и потому как в собственной стихии живет попранием закона и пренебрежением нравственностью. Он не знает духовности и потому не просто бездуховен, а в безбожии и сатанизме обретает объяснение и "освящение" торжества плоти и желудка. Охлос настолько унижен и оскорблен, насколько сам этого возжелал и этим удовлетворился.

Охлос - низшая и последняя стадия этнической и государственной деградации, за которой следует или этногосударственная реставрация, или полное исчезновение из истории.

ДЕМОС


Итак, историческое небытие как полное и окончательное торжество охлоса.

Так или примерно так видится наше будущее и потому трагическое мироощущение все больше и все чаще определяет размышление о России и русской нации.

И в этом трагическом переживании нашей общей судьбы многое верно и справедливо, потому что при всем том, что было предательство, была кропотливая работа извечных врагов России, всё-таки состояние охлоса во многом было предопределено еще и желанием самих людей и социальных групп, классов "купиться на дешевку", если использовать выражение Ф.М. Достоевского. И купились, растеряв и продав за медный грошик несметные национальные богатства и лишившись души и рассудка.

Тем не менее не все еще так трагично, и даже охлократия, которая сейчас правит бал в России, имеет свой проект восстановления хоть какого-то порядка и здравого смысла в общественной и государственной жизни (хотя бы для личного или своих потомков выживания).

Проект этот касается государственного устроения и личности, но в сути своей нацелен на переструктурирование национальной целостности и потому интересен здесь как способ трансформации охлоса неновое состояние.

От Горбачева и до ельцинских радикальных либералов последовательно идут заявления о создании правового государства как политической системы, создающей и оберегающей суверенную личность.

О нации и народе говорится в последнюю очередь (если вообще о них вспоминают), и можно подумать, что этно-социальная общность вожаков и идеологов нового режима вообще не интересует.

В какой-то мере это справедливо, т.к. все силы сейчас - на празднике охлоса и торжестве охлократии - брошены на создание класса собственников за счет грабительского присвоения (т.н. "перераспределения") общенародной собственности.

Общепризнанное мнение о построении в России компрадорско-мафиозного капитализма здесь интересно тем, что сам капитализм и буржуазия строятся, упрочиваются и воспроизводятся в соответствии с законами периода первоначального накопления, где разбой, кровь, преступление - норма, и отличие только в том, что предельно сжаты сроки и, следовательно, интенсивность преступного формирования класса многократно превышает криминальный генезис буржуазии в XIV - XVII вв.

В самом деле, рассмотрение нашей действительности под углом зрения и в связи с формированием класса буржуазии по-новому объясняет трагедии, ежедневно совершающиеся и не имеющие конца, но обладающие социальной ориентацией.

Судите сами.

Развал СССР сопровождался если не сломом, то приведением в полную негодность государственного механизма и правовой системы, что позволило теневикам и уголовщине выйти на свет и отмыть криминальный капитал и напрямую или через посредников влиять на политику, прежде всего экономическую.

Ваучеризация всей страны - гигантское экономическое преступление и бессовестный обман, который просто несопоставим с ростовщичеством как способом создания финансового капитала в период позднего средневековья и Возрождения.

Идущие по перимеру бывшего СССР кровавые войны носят, конечно, этническую окраску, но по сути своей - это войны за собственность, во имя собственности и для торжества собственности "как морали, чести, совести и красоты".

Они тоже имеют аналог в Великих географических открытиях, борьбе за колонии, испанское наследство и религиозных войнах прошлого, только более циничны и еще более кровавы.

И разгул мафии вместе с кровавыми разборками бандформирований ничем не отличаются от разбоя кондотьеров Возрождения, всегда готовых изменить, напасть, убить, потому что символом веры были и остаются два арифметических действия - отнять и делить.

Кстати, как и в приснопамятные возрожденческие времена поэтизация разбоя и уголовников идет по нарастающей, и море криминального чтива с несомненностью свидетельствует о том, что и кто стали идеалами и хозяевами жизни и героями нового порядка.

Да и последняя наша трагедия в Чечне происходила совсем не из-за сохранения целостности России или независимости "Ичкерии".

Шла кровавая разборка двух уголовных кланов из-за обладания нефтепроводом, нефтеперегонными заводами и местами производства наркотиков - вот и вся "возвышенная правда" о беде России и будущих кровавых слезах чеченцев.

Все вышеперечисленное будет продолжаться до тех пор, пока собственность окончательно не будет "перераспределена". После этого новая буржуазия быстро и решительно, вплоть до рек крови, наведет железный порядок, назвав его и страну насаждения "закона" правовым государством.

Время охлоса завершится и начнется летосчисление демоса - того самого состояния этно-социальной общности, где право вбирает в себя и тотально отменяет опять-таки традицию, нравственность и духовность.

Такое правовое государство уже почти два столетия существует в Западной Европе и США, и именно там нравственность и традиция неукоснительно замещены правом, в то время как духовность в форме политеизма, восточного оккультизма и доморощенного сатанизма легализована, т.е. оправдана и освящена все тем же правом.

Всеобщая регламентация - торжество правового государства и праздник демоса, т.е. такого состояния этносоциальной общности, когда ее демиургом, устроителем жизни и идеалом жизнеустроения является закон и ничто другое.

Правда, и в этом всеобщем законопослушании есть свои особенности, на которые обратил внимание в уже упомянутом очерке Ф.М. Достоевский: "Ведь предрек же аббат Сийес в своем знаменитом памфлете, что буржуа - это всё. "Что такое teris utat ? Ничего. Чем должно оно быть? Всем".

Ну так и случилось, как он сказал. Одни только эти слова и осуществились из всех слов, сказанных в то время;

они одни и остались. А буржуа все еще как-то не верит, несмотря на то, что было сказано после слов Сийеса, сбрендило и лопнуло как мыльный пузырь. В самом деле, провозгласили вскоре после него liberte, egalite, fraternite , . Очень хорошо-с.

Что такое liberte Свобода. Какая свобода? Одинаковая свобода делать все что угодно в пределах закона. Когда можно делать всё что угодно? Когда имеешь миллион..

Дает ли свобода каждому по миллиону? Нет. Что такое человек без миллиона? Человек без миллиона есть не тот, который делает все что угодно, а тот, с которым делают все что угодно. Что же из этого следует? А следует то, что, кроме свободы, есть еще равенство, именно равенство перед законом.

Про это равенство перед законом можно только сказать, что в том виде, в каком оно теперь прилагается, каждый француз может и должен принять его за личную для себя обиду. Что же остается из формулы?

Братство. Ну, эта статья самая курьезная и, надо признаться, до сих пор составляет главный камень преткновения на Западе. Западный человек толкует о братстве как о великой движущей силе человечества и не догадывается, что негде взять братства, коли его нет в действительности. Что делать? Надо сделать братство во что бы то ни стало.

Но оказывается, что сделать братство нельзя, потому что оно само делается, дается, в природе находится. А в природе французской, да и вообще западной, его в наличности не оказалось, а оказалось начало личное, начало особняка, усиленного самосохранения, самопромышления, самоопределения в своем собственном Я, сопоставления этого Я всей природе и всем остальным людям, как самоправного отдельного начала, совершенно равного и равноценного всему тому, что есть кроме него" (ПСС, т. 5, с. 78 - 79).

Волей-неволей приходится повторять привычную формулу - буржуазия обожествляет закон, на самом деле зная, что он всего лишь манифестация богатства.

На том сказка о правовом государстве заканчивается, хотя демос внутренне убежден в ее истинности и абсолютности.

Что для наших заметок имеет значение, так это всеобщность и безграничность правовой регламентации жизни, превращающей демос в столь послушное стадо, что им можно манипулировать столь эффективно, сколь это осуществляется оператором ЭВМ или руководителями пропагандистских компаний.

Законопослушный демос может все.

По команде до беспамятства крутить хула-хуп (массовая эпидемия 60-х годов), по команде бегать для здоровья (эпидемия 70-х годов), заниматься аэробикой (эпидемия 70-х - 80-х годов), теперь враз и везде бросать курить (эпидемия 90-х годов).

Как будто не люди, а биороботы получают сигналы, и вот вся Америка, весь этот демос выполняет команды в полной уверенности, что они "сделали свой выбор".

Этот же демос не раздумывая уничтожает врагов демократии, правового государства и суверенной личности - в Корее, во Вьетнаме, в Латинской Америке, в полной уверенности, что он прав, потому что за ним право силы.

Нет, совсем не изобретение классической Греции ни демократия, ни демос.

Это продукт и высшая цель буржуазной цивилизации, ханжеской и хищнической одновременно.

Демос является социальной базой правового государства буржуазии, и новые хозяева России уже воплощают в жизнь проект превращения безумного и непредсказуемого охлоса в демос, готовый вознести хвалу закону, приобщиться к общечеловеческим ценностям золотого тельца и в этом приобщении уже навсегда расстаться с традицией, нравственностью, национальными идеалами.

НАРОД


Пока охлос и охлократия еще справляют пир во время национальной чумы, пока еще доводятся до кондиции проекты превращения охлоса в демос, есть возможность поразмышлять о совсем другом пути восстановления этносоциальной жизни на основе традиции, нравственности и духовности.

Здесь не пойдет речь о социальном проектировании и не будет надобности в психотропном оружии для вразумления обездоленного охлоса.

Возвратимся снова к истории и традиции, чтобы в назиданиях предков увидеть пути и способы приведения в чувство и разум нас самих.

Охлос существует в периоды кризисов и распада.

Демос - продукт буржуазной цивилизации, ее торжество и свидетельство последовательной денационализации этносоциальной жизни.

Если охлос - отклонение от нормы, то демос - национально-исторический тупик, конец истории и предостережение всем о пути самоуничтожения.

В истории живут творчеством, и его осуществляет народ - наиболее совершенная, устойчивая и творческая форма этносоциального бытия.

Труд и семья - главная опора жизни.

Трудом создается благополучие, не переходящее в стяжательство.

Семья взращивает человека, передает предание, нравственные принципы и обеспечивает спокойную старость и преемственность жизни поколений.

Труд не наказание, а способ самореализации, и потому он творческий и жизненно необходимый.

И семья - не самозамкнутая ячейка, а одна из составляющих большой семьи, социальной и этнической общности.

Что особенно важно, так это воспроизведение в этносе и государстве (как форме этнического бытия) иерархических отношений семьи с безусловным уважением и подчинением младших старшим и не менее безусловной защитой и уважением старшими младших.

Как читатель понял, речь идет о традиционном обществе, и именно в нем народ реализует себя полно, сознательно и творчески.

Именно в традиционном обществе, не законсервированном кастовостью (Индия) или этикетом (Китай), народ живет полнотой бытия и свободно реализует творческие возможности, достигая высшей стадии этногенеза - нации.

Именно нация способна на сознательный имперский порыв, национальное превращая во всечеловеческое.

Нам, русским, дважды посчастливилось раскрыть мощный национально-народный потенциал при создании Российской империи и Советского Союза.

Вот что такое народ, вот его творческие силы и вот его всечеловеческое откровение, перед которым демос всего лишь жалкое прозябание законопослушной твари, а охлос - ничтожество и позор всемирной и национальной истории.

Народ всегда свободен, потому что живет правдой и интересами этносоциальной общности. Наши крепостные крестьяне в отличие от европейских пейзан, хлопов и бауэров, точно назвали Наполеона антихристом и сознательно и без принуждения встали на бой, превратив войну с двунадесятью языками в Отечественную. И победили - вместе с армией, дворянством и другими сословиями. Наш народ в 1877 году понял войну с турками за освобождение славян как собственное дело, как всечеловеческую цель, и ничто не смогло остановить армию белого царя. Наш колхозник и рабочий, хлебнувшие лиха в гражданскую войну, коллективизацию и индустриализацию, осознали, кто пришел на родную землю в 1941 году, и война стала с первых дней Великой Отечественной (не в пример всей Западной Европе, уже тогда правовой, свободной, демократической и, само собой, рыночной).

А если говорить о творческом потенциале, то посмотрите на наших гениев в самолетостроении, артиллерии, космической промышленности, механике и астрономии, вспомните Шолохова, Свиридова, Корина - вот он, гений русского народа, взращенный традиционным обществом, традицией и нравственностью Вот народ в своей свободе самовыражения, и кто еще, кроме народа, способен на такое творчество и такую гениальность?!

Здесь упомянуты рабочие и крестьяне, но в традиционном обществе в понятие "народ" входят и привилегированные сословия, если они осознают свою ответственность за малых сих и за государство.

В народ входит и высшая знать (высшее политическое руководство) и государь (царь-батюшка) или генсек, если они отождествляют свою судьбу и свое будущее с судьбой и будущим страны и народа. Возрастает мера ответственности, но сам уклад традиционного общества как большой семьи, естественно, предполагает включение всей социальной иерархии в систему народной жизни. И когда такое иерархическое единение органично, тогда народ становится подлинным творцом истории, государство несокрушимо, а национальный гений создает произведения всемирно-исторического значения.

Что же влияет на трансформацию этносоциальной общности в трех описанных состояниях, почему народ способен превратиться в охлос и демос, каковы пути возвращения охлоса и демоса в народ? Вряд ли мы обнаружим здесь какие-то закономерности, но на известные причины и условия трансформации можно указать.

Охлос Древней Греции возникает почти сразу же после распада империи Александра Македонского (аристократическое брюзжание Аристотеля об охлосе во времена Перикла оставим на его совести) - греки перенапряглись в имперском строительстве, творческий потенциал был растрачен в азиатских походах, и на земле Эллады остался охлос, озабоченный поисками покровителей и продающий за похлебку знания, мудрость, красноречие своих предков из такой еще близкой классической Греции, тем более, что уже в упомянутый классический период не собственные крестьяне, а Северное Причерноморье кормило хлебом ревнителей театра и ораторского искусства.

Римский охлос тоже продукт экспансии, но теперь хищничество в провинциях позволяло кормить городской плебс, обесценивая труд собственных земледельцев до такой степени, что уже и сами крестьяне не хотели заниматься производительным трудом.

Возрожденческий охлос тоже появляется не из ниоткуда.

Грязное и кровавое первоначальное накопление сделало бандитизм, пиратство, грабеж колоний куда более привлекательными и этически приемлемыми, чем труд ремесленника и крестьянина.

Во всех приведенных примерах достоинство труда утрачивалось, и он переставал быть основой жизнедеятельности. Но ведь и семья переставала быть высшей ценностью жизни.

Греческий охлос погрязал в однополой "любви", римский охлос жил в немыслимом разврате.

В возрожденческой Европе мужская проституция ценилась куда больше, чем женская, а всякие новеллино, гептамероны и декамероны масштабно воссоздают картину бесстыдства и поругания семьи в этот период торжества "суверенной личности".

Свои причины трансформации народа в охлос были и в России.

К концу XIX - началу XX века сословное деление дошло до такого предела, когда иерархическое единство было исчерпано, взаимодействие сословий потеряно, и революция вместе с гражданской войной (помимо многих и важнейших обстоятельств, которые сейчас оставим без рассмотрения) в определенном смысле были борьбой за сохранение традиции и семьи (в узком и широком смысле этих понятий).

И.В. Сталин, создав советскую империю, восстановил достоинство труда и семьи, жестоко и справедливо расправившись с тунеядством и однополой "романтикой", а став "вождем народов", он восстановил еще и иерархическое единство этносоциальной жизни.

Поэтому события начала века можно рассматривать как болезнь нации и народа, которая была преодолена оперативными и радикальными средствами.

Нынешний охлос в России возник не сам собой.

Весь хрущевско-брежневский период шло надругательство над праведностью труда - пустым славословием, бессмысленными стройками века, покорением чего угодно и потаканием всеобщему воровству.

Можно сказать, что именно в шестидесятые годы закладывался фундамент нынешнего оскорбления честного труда и всеобщего грабежа-самих себя, своих близких и наследства великого народа и великой державы.

В этой же традиции шло размывание семьи, в том числе и издевательством над стариками и старухами, оставленными детьми в "неперспективных деревнях" погибать от голода и одиночества.

А уж горбачевская перестройка и ельцинский радикальный либерализм довершили дело уничтожения большой семьи, освободив сначала номенклатуру, затем нуворишей и самих себя от ответственности перед народом.

Власть предала народ, иерархия стала системой подавления и ограбления, семейные скрепы рухнули (кстати, нынешние неистовые ревнители рынка, как и их прямые предки - "пламенные революционеры", сразу легализовали гомосексуализм), и предоставленный сам себе, десятилетиями развращаемый народ стал тем, чем он есть сейчас,- жующим и развлекающимся охлосом, от президентского клана до бомжей и нищих включительно.

Куда более сложен процесс возвращения охлоса в состояние народа.

Судя по античной Греции и возрожденческой Италии, такое возвращение не обязательно и не всегда совершается. Вероятно, есть такие пределы падения охлоса, когда уже утрачивается историческая перспектива, и прозябание в форме этнического наследования былой национальной, народной традиции без ее переживания становится прозой жития без поэзии и вдохновения.

Возвращение римского охлоса в народ происходило потому, во-первых, что мощная христианская духовность дала возможность лучшим из лучших выдержать и преодолеть все искушения, пройти через гонения и казни, но сохранить семью и праведность труда.

Во-вторых, императорская власть поняла, что только христианство способно преодолеть разложение и преобразить охлос в народ. Симфония церкви и государства, осуществленная в начале IV века, создала условия для возрождения народа и благодатно повлияла на все сферы личной и семейной жизни, хотя сама трансформация далась нелегко и подлинно народная жизнь реализовалась в Восточной (Византийской) части Римской империи.

И мы в России еще не потеряли надежду. Еще всеобщее разложение не затронуло и не поколебало у части населения чувства праведности труда, и даже охлос нет-нет да и вспоминает о том, что он когда-то трудился, был честным и достоинством не торговал. И семья еще не рассыпалась в прах, еще сохраняется во всех сословиях память о кровной связи людей. И Православие продолжает, как и всегда, быть нашей духовной твердыней. Остается малое: власть должна быть национальной, а государство - формой бытия национальной целостности. Предпосылки для возрождения, следовательно, имеются, и именно поэтому они так страшат мировое демократическое сообщество.

С охлосом можно расправиться, демос управляем, народ непобедим.

Эдуард Володин

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 30 Gru 2020 21:28 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.lv/ru/material/17_mill ... nt=1522903

№46 Kęstutis Čeponis 30.12.2020 20:27

Проблема любой диктатуры в том, что все в государстве зависит от одного человека и его решений.

И как только он принимает глупое решение, государство терпит огромные убытки (как при Хрущеве) или вообще разваливается (как при Горбачеве).

Еще хуже, когда у него едет крыша (как при Андропове)...

Или когда он отдает концы, не оставив заранее официального приемника - и на костях диктатора начинается борьба за власть (как уже было после смерти Ленина и смерти Сталина)...

Между прочим РФ очень повезло, что Ельцин не держался власти до последнего издыхания.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 20 Rgs 2022 22:40 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.by/ru/material/dragana ... nt=1656780

№58 Kęstutis Čeponis → arvid miezis, 19.09.2022 13:47

----Этож надо так стукнустя об либеральный камень.----

Я не либерал и никогда им не был.

Странно что вы это до сих пор не заметили.

P.S. Я антиимперский националист, монархист и сторонник меритократии.

№117 Kęstutis Čeponis → arvid miezis, 20.09.2022 21:36

---Вы сами ратуете за возрождение Великого княжества, которое по сути была империей.---

Да, ВКЛ была империей, самой настояшей, многонациональной.

Но я совсем не ратую за ее возрождение, а на оборот:

Кястутис Чепонис. Любая империя в первую очередь уничтожает ее создавший этнос...
viewtopic.php?f=4&t=11325

----- монархия исключает меритократию----

Нет, только абсолютная наследственная монархия, а не конституционная, с избираемым монархом (не наследственным).

----- а сама идея меритократии и желание ее реализовать приведет к необходимости убить "царя" и всех националистов.----

Тоже нет. :)

Основная цель националистов - сохранять свой этнос, его язык и культуру.

И поэтому именно самые умные и образованные националисты должны править национальными государствами.

Монарх же должен быть избираемый из числа многих кандидатов, которые должны соответствовать очень конкретным критериям.

Также в Конституции должно быть очень четко записано, по каким причинам монарх сменяется другим, какая процедура.

И главное - надо вспомнить что означало слово "демократия" в его исконном значении в Афинах, и кто там назывался словом "демос".

О чем сейчас почти никто и не знает, а наивно думают что это весь народ - от знаменитых ученых до разного сброда... :)

----------------------------------

Вообщем проблем, конечно, много, но все они решаемые.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 24 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007