Užsiregistravo: 15 Geg 2010 00:02
Pranešimai: 246
|
Antuanas de Sent-Egziupery "Citadelė"
…Kuisdamasis po pc, rūšiuodamas ir archyvuodamas Britnei Spyrs,Paris Hilton, Minedo, ir t.t. ir pan. Kūrinius, kad liktų ateinancioms kartoms, tiksliau musulmonams (Šėtoniškas kvatojimasis on),- linkėjimai nuo mirusios vakarų civilizacijos, šekit Dvasingumo! ( Šėtoniškas kvatojimasis off ), kurie kokiais 2245 metais naudosis mano pc - paskutiniu pc tuometiniame pasaulyje, pasijungę paskutiniu laidu prie paskutinės atominės elektrinės sėdėdami ant Akropolio griuvėsių,- užtikau seną word failą, kur kažkada, labai senai, dar Pakso laikais, buvau išsirašęs patikusias A.de Sent Egziupery knygos “Citadelė” mintis. Jau ir Pakso senai nebėra prezidentūroje, kaip ir mano 4 Pentiumo, kurio, atvirai kalbant, niekada prezidentūroje ir nebuvo, o dabar jo jau išvis niekur nebėra, o failas kažkaip įsigudrino perbėgti į mano naują pc, kur išgyveno tuziną virusų atakų ir net ne vieną windows instaliaciją ( net ir dabar aš ką tik įsiinstaliavau naujus xp, jie nuostabūs, puikūs ir nepakartojami,- ačiū Jums, Mikrosoftai mielieji! …Pora žodžių apie senuosius win, kaip nebūtų keista – tai tie patys xp iš to pačio cd,išgyveno tik savaitę ir užstabdė viską,o po to nulūžo, būkit prakeikti Mikrosoftai, ūūū kaip aš kaukiu iš pykčio, praradęs savo kelių metų darbą - įvairių strateginių žaidimų seivus... viskas yra tuštybių tuštybė ir dulkės vėjuje, nieko nebus, reiks dėtis 7 win).
Taigi, failiukas. Pamaniau kad rankos nenutruks darant visų studentų ir kitų plagiatorių pamėgtą copy-paste veiksmą, sugaišiu 5 sek. ir įmesiu „Citadelės‘ mintis, gal kam patiks paskaitinėt.
Antoine de Saint-Exupéry, Citadelė:
I
Koks beprotis tasai, kuris ketina ieškoti žmonių laimės tenkindamas jų norus, įtikėjęs, nes pamatė juos einančius, kad žmogui visų svarbiausia pasiekti tikslą. Tarytum kada nors būtų buvęs tikslas.
…
Bet tu, pamatęs žmogų , besiveržiantį šulinio link, patikėjai, kad kalbama apie šulinį, ir tu prikasei šulinių, nes pamatęs, kaip žmonės veržiasi septintos dienos poilsio link, suteikei daugiau poilsio dienų, nes pamatęs žmones, bijančius priešų, tu pašalinai jų priešus, nes pamatęs žmones, trokštančius deimantų, tu jiems netvarkingai išdalijai deimantus. Ir taip tu galėjai pasirodyti kvailesnis už kėglių žaideją, kuris nerasdamas ieškojo džiaugsmo, kaupė kėglius, kuriuos jam apversdavo vergai.
Bet nepradėk manyti, kad aš kalbėjau apie tai, kaip puoselėti tavo troškimus, kurių neįmanoma įgyvendinti. Nes šulinio, jei jo nėra arti tavęs, savaime suprantama trokšti, kai miršti iš troškulio. Bet jei dėl kokios nors priežasties jis lieka tau neprieinamas ir tu negali nieko iš jo gauti nei nieko jam duoti, su tuo šuliniu atsitinka taip, tarytum jo apskritai nebūtų. Tas pats atsitinka ir su praeiviu, kurį susitinki ir kuris negali tau niekuo būti.
…
Bet jei tavo lėtas artėjimas deimanto link yra ritualas, kuris tave spaudžia ir draudžia tau greitinti žingsnius, jei is visų jėgų stumdamasis jo link tu susiduri su Dievo stabdžiais, kurie tau neleidžia pagreitinti žingsnių, jei deimanto siekimas tau nėra uždraustas,- kas galetų padaryti deimantą nereikalingą, paversdamas jį besvoriu reginiu? Tik tuomet tu būtum praturtėjęs. Ir aš nežinau nieko kito, kaip tik tavo priešą, galintį tau šitai įtvirtinti ir aš neaptinku čionai nieko, kas galėtų tave nustebinti, nes paprasčiausiai sakau, jog reikia būti dviese, kad galėtum kariauti.
Ir reikia, kad tu susidurtum su Dievo kliūtim - kitu šokėju, varžovu, kad prasidetų šokis.
…
Nes tavo turtas – tai gręžti šulinius, sulaukti poilsio dienos, iškasti deimantą ir laimėti meilę.
Bet tai visiškai nereiškia turėti šulinių, poilsio dienų, deimantų ir laisvę meilėje.
…
Taigi nesitikėk nieko iš laimingos salos, kuri tau yra atsargos, sukauptos visiems laikams, tarytum išverstų kėglių derlius, nes taip tu taptum niūriu nuobodžiautoju.
Ir jeigu tavo salos lobiai, kuriuos tu vaizdavaisi skambančius, kartą paliesti įvaro tau nuobodulį, aš noriu padaryti taip, kad jie tau skambėtų, taigi aš išrasiu dykumą ir išdėstysiu juos platybėse, vadovaudamasis linijomis veido, kuris nepriklausys nuo daiktu esmės. Ir jei mano dykuma pernelyg turtinga šulinių, reikia, kad rastųsi Dievo įsakymas, kuris keletą iš jų uždraustų.
Ir jei aš užsimanysiu išgelbėti tavo salą, aš tau padovanosiu šokio su priešu ceremonialą ir tu galėsi naudotis savo salos lobiais.
…
Nes atsitiko taip, kad aš perpratau gilią prasmę aukojimo, kurio esmė – ne ką iš tavęs atimti, o kaip praturtinti, nes tu apsirinki, kai tiesi rankas daikto link ieškodamas jo prasmės, nes jeigu tau išgalvosiu valstybę, kurioje kiekvieną vakarą dalijami deimantai, iškasti kitur, tu įgysi tik akmenukus, nes juose neberasi to, ką troškai įgyti. Turtingesnis yra tasai, kuris ištisus metus vargsta grumdamasis su uola ir kartą per metus sudegina savo triūso vaisių, kad išgautų iš jo spindulingą šviesą, o ne tasai, kuris gauna kasdien iš kitur atvežtus vaisius, ničnieko iš jo nepareikalavusius. (Tas pats būna su kėgliu: tavo tikslas – jį nuversti. Tai šventė. Bet tau nebėra ko laukti iš nuvirtusio kėglio.) Todel aukojimai ir šventės susilieja. Šventė – tai tavo atvykimas atlikus žygį ir tavo žygio vainikavimas, bet tu daugiau neturi ko iš jos tikėtis.
…
Juk iš viso neįmanoma įteikti žmonėms laimės kaip atsargų. Ir tiems, kurie buvo taip viskuo sočiai mano tėvo aprūpinti, kad neturėjo rūpesčių, iš tikro mano tėvas neturėjo ką duoti, nors aš pačiose atšiauriausiose dykumose ir žiauriausiame nepritekliuje pastebėjau žmones, kurie spinduliuoja džiaugsmu.
Bet nepradėk įsivaizduoti, kad aš nors akimirką galėčiau patikėti, jog laimė užgims iš vienatvės, tuštumos ir nepriteklių, nes tai gali tave įstumti į neviltį.
Ir jei patirtis mane išmokė, kad daug daugiau laimingų žmonių pasirodydavo dykumose ir vienuolynuose, ir pasiaukojime negu tarp sėsliųjų žmonių, gyvenančių derlingose oazėse arba salose, kurios vadinamos laimingomis, iš to aš visai nepadariau išvados, nes tai būtų kvaila, kad maisto kokybė prieštarauja laimės kokybei, bet kad paprasčiausiai ten, kur yra kuo daugiau gėrybių, žmonėms siūloma daugiau galimybių apsirikti vertinant jų džiaugsmų prigimtį, nes iš tiesų atrodo, kad džiaugsmus teikia daiktai, nors iš tikro jie tuos džiaugsmus įgauna tik iš prasmės, kurią įgyja šokyje ir ėjime, būste ir valdoje. Gali atsitikti, kad nuo to laiko, pasidavę klestėjimui, jie daug lengviau apsirinka ir daug dažniau vaikosi bergždžių turtų.
O žmonės iš dykumos ar vienuolyno, nieko neturėdami, akivaizdžiai patyrę, iš kur atsiranda jų džiaugsmai, daug lengviau išgelbsti patį jų įkarščio šaltinį.
Bet čia atsitinka dar kartą kaip su tuo priešu, kuris tave pražudo arba kuris tave augina, nes jeigu atpažindamas tikrąjį savo šaltinį, tu gebėtum išgelbėti savo įkarštį laimingoje saloje ir oazėje, iš to gimęs žmogus, be abejo, būtų dar didesnis, lygiai kaip iš instrumento turinčio kelias stygas tu gali turėti vilčių išgauti turtingesnių garsų nei iš instrumento, turinčio vienintelę stygą. Ir lygiai taip medžio dirbinių, audinių, gėrimų ir valgių kokybė tegalėjo tik sutaurinti mano tėvo rūmus, kur visi žingsniai turėjo prasmę.
Tas pat atsitinka su naujais aukso dirbiniais, kurie nieko neverti, jei guli sandėly, bet kurie igyja prasmę tik ištraukti is dežių ir išdėstyti būste, kurio veidą papuošia.
…
Jis užsimanė įsigyti. Įsigijo. Ar dabar jau patyrė laimę? Bet laimė buvo žygis siekiant įsigyti. Pažvelkite į augalą, kraunantį žiedą. Laimingas, sukrovęs žiedą? Ne, bet užbaigtas. Ir nebeturintis daugiau ko norėti, nebent mirties. Nes aš pažįstu troškimą. Darbo įkarštį, kaip ir jo rutiną ir nuobodulį (nes neįmanoma visą laiką degti). Pasisekimo skonį. Nepasisekimo liūdesį. Paskui poilsį. Bet niekas negyvena tuo poilsiu, kuris visai ne penas. Visai nedera painioti maisto ir tikslo. Tasai atbėgo greičiau. Ir jis laimėjo. Bet jis nesugebėtų gyventi laimėtomis lenktynėmis, kaip ir kitas, mylėjęs jūrą, savo vienintele nugalėta audra. Audra, kurią jis nugali – braso judesiai jam plaukiant. Ir jis šaukiasi kito judesio. Ir malonumas sukrauti žiedą, nugalėti audrą, pastatyti šventovę skiriasi nuo malonumo turėti sukrautą žiedą, nugalėtą audrą, stovinčią šventovę.
Bet sprendžiant iš išorės, žmogus kaunasi, kad pasiektu tai, kas maitina gobšuolį.
Ir todėl netikra yra nelaimė tojo, kuris jums skundžiasi, kad pasitenkinimas nuolatos bėga nuo troškimo. Nes tuomet žmogus klysta vertindamas troškimų objektą. “Tatai, ką tu be paliovos vejiesi,- sakai tu ,- visą laiką tolsta…” Sakytum medis skųstusi : “Sukroviau žiedą ir štai jis virsta sėkla, o sėkla virsta medžiu ir dar kartą medis – žiedu…” Taip, tu nugalėjai audrą ir audra tapo poilsiu, bet tavo poilsis tėra pasiruošimas naujai audrai.
Ir todėl aš tau sakau: “Nebūna dieviškos amnestijos, kuri apsaugotų tave nuo tapsmo. Tu norėtum būti: būsi tik amžinybėje. Dievas pasiims tave į savo klojimą, kai tu iš lėto būsi išsipildęs ir suformuotas savo poelgių, nes žmogus, kaip matai, gimsta ilgai”.
…
…Bet kartais mane apima nuovargis eiti, ir štai aš tampu senas ir silpnas kaip medžiai, į kuriuos pučia žiemos vėjai. Paskui save palikęs šimtus savo paties atvaizdų, kaip gyvatė kad palieka išnaras. Pavargęs ir nuo savo priešų, ir nuo draugų… Taigi retkarčiais mane apima nuovargis būti vienam, nes, be abejonės, as nesu pakankamai švarus.
Tačiau dera, kad aš taip eičiau iki valandos, kai Tu teiksies mane priimti ir sumaišyti mane su tais, kuriuos aš myliu… Kaip ir su mylimu mano priešu, su kuriuo susijungsiu tik anapus savęs paties. Ir kuris, jei jis į mane panašus, jaučiasi lygiai taip pat. Taigi aš vykdau teisingumą vadovaudamasis savo išmintimi. Jis vykdo teisingumą, vadovaudamasis savąja išmintimi. Jos yra prieštaringos ir, jei susiduria, maitina mūsų karus. Bet mudu, eidami priešingais keliais, delnais sekame tos pačios ugnies jėgos linijas. Tavyje vieninteliame, Viešpatie, jos susitinka.
II
Kurti – tai galbūt nepataikyti žingsnio šokyje. Tai kreivai kirsti kaltu į akmenį. Nesvarbu, kokia yra mosto paskirtis. Tos pastangos aklam atrodo nevaisingos, nes jis stovi įbedęs nosį. Bet atsitrauk atgal. Iš toliau įvertink šio miesto kvartalo judėjimą. Ten slypi vien darbo įkarštis ir auksinės dulkės. O nepavykusių mostų tu nebepastebi, nes tie žmonės, palinkę ties dirbiniu, norom nenorom stato savo rūmus arba cisternas, arba kabančiuosius sodus. Jų dirbiniai būtinai atsiranda iš jų pirštų susižavėjimo. Ir aš tau sakau, jie atsiranda ir tiems, kurių judesiai nepavykę, ir tiems, kurie jiems pasiseka, nes tu negali padalyti žmogaus ir, jei išsaugosi vien didelius skulptorius, prarasi pačius didžiausius. Didis skulptorius užgimsta iš prastų skulptorių juodžemio. Jie jam pasitarnauja kaip laiptai ir jį iškelia. O gražus šokis randasi iš įkarščio šokti. O įkarštis šokti reikalauja, kad šoktų visi – netgi tie, kurie šoka prastai – antraip nebelieka įkarščio, tik suakmenėjusi akademija ir bereikšmis reginys.
Nepasmerk jų klaidų. Netrukdyk! Eidama nuo klaidos prie klaidos iškils kedrų giria, kuri paskirstys paukščių smilkalus dienomis, kai pūs smarkus vėjas.
Aš jau tai sakiau. Vieno paklydimas, kito pasisekimas, nepradėk nerimauti dėl šitų padalijimų. Vaisingas tėra vieno bendradarbiavimas su kitu. Ir nepavykęs mostas tarnauja pasisekusiam mostui. Ir pasisekęs mostas parodo tikslą, kurio jie siekė kartu, tam, kuriam mostas nepavyko. Tasai, kuris atranda Dievą, jį atranda visiems. Nes mano valstybė panaši i šventyklą ir aš pažadinau žmones. Sukviečiau žmones ją statyti. Taip ji tampa jų šventykla. Ir šventyklos atsiradimas išgauna iš jų pačią tauriausią reikšmę. Ir jie išgalvoja auksavimus. Ir tasai, kuris jų ieškojo nepatirdamas sėkmės, taip pat juos išranda, nes pirmiausia iš šito įkarščio atsirado nauji auksavimai.
Nesukurk valstybės, kur viskas būtų tobula. Nes geras skonis – muziejų sargo vertybė. O jei paniekinsi blogą skonį, neturėsi nei dailės, nei šokio, nei rūmų nei sodų, tu būsi viskuo pasibodėjęs, nes išsigandai nešvaraus žemės triūso. Nuo jo būsi atskirtas savo tobulybės tuštumos.
III
Nes anie leipsta ir norėtų tave įtikinti, kad jie dega dieną ir naktį. Bet jie meluoja.
Meluoja sargybinis ant tvirtovės sienų, kuris tau dieną naktį gieda apie meilę miestui. Bet jis labiau už miestą mėgsta savo sriubą.
Meluoja poetas, kuris dieną naktį šneka tau apie eilėraščio svaigulį. Būna, kad jis kenčia nuo pilvo skausmo ir nusispjauna į eilėraščius.
Meluoja įsimylėjėlis, kuris tau tvirtina, kad dieną naktį jame gyvena mylimosios atvaizdas. Blusa atitraukia dėmesį nuo to atvaizdo, nes ji kanda, arba jį ima kamuoti nuobodulys – ir jis pradeda žiovauti.
Meluoja keliautojas, kuris tvirtina, kad dieną naktį svaiginasi atradimais, nes jei bangos pernelyg įdumba, jis ima vemti.
Meluoja šventasis, kuris tau tvirtina dieną naktį kontempliuojąs Dievą. Dievas kartais nuo jo pasitraukia tarytum jūra. Ir štai jis sausesnis už akmenukais nuklotą paplūdimį.
Meluoja tie, kurie apverkia savo mirusįjį dieną ir naktį. Kodėl dieną naktį jie turėtų jį apverkti, juk jie nemylėjo jo dieną naktį? Kvirčijosi, patyrė nuovargį arba pramogų už meilės ribų valandas...
Visi anie meluoja, nes jie nieko nesupratę išsižada savo sausringumo valandų. Ir jie priverčia tave abejoti savim, nes girdėdamas, kaip jie kalba apie savo įkarštį, tu patiki jų pastovumu ir rausdamas nuo savo sausringumo pakeiti balsą ir veidą, kai esi apimtas liūdesio, jei į tave žiūri.
Nes aš per daug gerai patyriau, kad dvasia miega ir nesugeba regėti nuolatos, antraip ugnis išdegintų akis.
...Todėl aš klydau, pasmerkdamas save už rutininius jausmus, nuobodulį ir abejingumą.
IV
… Paskui vieną dieną pasprukdavo į miškus lapė, pašaukta meilės, išsyk ištuštindama žmogaus širdį. Ir mano atmintyje atgijo paslaptingas sakinys, kurį jis buvo pasakęs pabėgus lapei, kai draugai, nuspėdami liūdesį patarė jam pasigauti kitą. “Reikia labai daug kantrybės,- atsake jis ,- ne tam , kad ją pagautum, bet tam, kad pamiltum”.
Ir štai jie liko persisotinę nuo daugybės lapių ir gazelių, perpratę savo mainų bergždumą.
V
Bičiulis pirmiausia tasai, kuris niekada neteisia. Jis tasai, kuris atveria savo duris bedarbiui bastūnui, jo ramentams, jo lazdai, padėtai į kertę, ir neliepia šokti, kad įvertintų jo šokį. Ir jei bastūnas papasakos apie pavasarį, sutiktą laukų kelyje, bičiulis yra tasai, kuris įsileidžia pavasarį. O jei išklauso pasakojimo apie bado siaubą kaime, sužino, iš kur jis ateina, kartu su juo kenčia badą. Nes bičiulis žmoguje – tai toji dalis, skirta tau ir atverianti tau duris, kurių galbūt jis niekada neatveria kitur. Ir tavo bičiulis yra tikras, ir viskas, ką jis pasakė – tiesa, ir jis tave myli netgi tada, jei tavęs nekenčia kituose namuose. Ir bičiulis šventovėje yra tasai, kurį Dievui padedant susitinku, tasai, kuris atgręžia manęs link tą patį veidą, kuris, kaip ir manasis, apšviestas to paties Dievo, nes tuomet vienybė pasiekta, net jei kitur jis karvedys, o aš krautuvininkas, jis sodininkas, o aš jūrininkas jūroje. Virš mūsų nesutarimų aš jį radau ir esu jo bičiulis. Ir galiu tylėti šalia jo, tai yra visai jo nebijoti dėl savo vidinių sodų ir kalnų, ir daubų, ir dykumų, nes jis jų nemindžios savo batais. O tu, mano bičiuli, tu gauni iš manęs su meile tai, kas yra tarytum mano vidinės valstybės pasiuntinys. Ir tu suo juo gerai elgiesi ir pasodini jį, ir išklausai. Ir štai mes laimingi. Bet ar esi matęs, kad aš, priimdamas pasiuntinius, laikyčiau juos nuošalyje arba atsisakyčiau juos priimti, nes jų valstybės gilumoje, esančioje už tūkstančio žygio dienų nuo manosios, jie maitinasi patiekalais, kurie visiškai man nepatinka, arba kad jų papročiai visai ne tokie kaip mano. Draugystė – tai pirmiausia dvasios plakimas, nepaisantis vulgarių smulkmenų. Ir aš neįstengiu niekaip priekaištauti tam, kuris viešpatauja prie mano stalo.
Ir ką aš veikčiau šventovėje Dievo, kuris ginčytųsi dėl tikinčiųjų ūgio ar apkūnumo, arba namuose draugo, kuris atsisakytų priglausti mano ramentus, ir, kad įvertintų, užsimanytų šokdinti?
Tu sutiksi gana daug teisėjų pasaulyje. Jei trokšti iš savęs išugdyti kitą ir užsigrūdinti, palik šį darbą savo priešams. Jie to imsis tarytum audra, gludinanti kedrą. Tavo draugas skirtas tam, kad tave priimtų. Žinok, kad Dievas, kai ateini į jo šventovę, ne teisia, o priima.
VI
Aš tau kalbėsiu atsižvelgdamas į tavo papročius ir tavo širdies polinkių linijas. Ir mano dovanos tau bus tikroji daiktų reikšmė, kelias, įskaitomas per daiktus, ir troškulys, raginantis pasirinkti kelią. Ir aš tau dovanosiu vienintelį rožyną, kuris galėtų padaryti tave didesnį, nes iš jo pareikalausiu rožės. Ir štai pastatyti laiptai, vedantys į tavo išsilaisvinimą. Iš pradžių tu rausi žemę, kasi žemę ir kelsies rytą, kad ją palaistytum. Ir tu prižiūrėsi savo kūrinį ir jį saugosi gindamas nuo kirmėlių ir vikšrų. Paskui tave sujaudins pumpuras, kuris prasiskleis, ir ateis šventė rožei pražydus, ir tau teks ją nuskinti. O ją nuskynęs ištiesi man. Aš ją paimsiu iš tavo rankų ir tu lauksi. Tu nežinojai, ką daryti su rože. Išmainei ją į mano šypseną… Ir tave nušvietė mano šypsena ir tu sugrįžti į savo namus.
VII
Žinoma, hierarchija tau atrodo neteisinga. Tačiau tu, kovodamas prieš šią neteisybę, imsies griauti nevienodą statinį po statinio, kol teliks plynas laukas, kur susimaišys ledynai.
Tas pats su šachmatų žaidimu – yra vienas nugalėtojas ir vienas nugalėtasis. Ir pasitaiko, kad nugalėtojas apsisiaučia sukta šypsena, kad pažemintų nugalėtąjį. Nes tokie yra žmonės. Ir tu ateini, ir, vadovaudamasis savo teisingumu, uždraudi šachmatų pergales. Tu sakai: “Koks nugalėtojo nuopelnas? Jis buvo protingesnis ir geriau išmanė žaidimo meną. Jo pergalė tėra būsenos išraiška. Kodėl turi būti pašlovintas tas, kuris raudonesnio veido arba lieknesnis, arba plaukuotesnis arba ne toks plaukuotas?..”
Bet aš mačiau, kaip nugalėtasis ištisus metus žaidė, puoselėdamas pergalės šventės viltį. Tu esi turtingesnis dėl to, kad ji egzistuoja, netgi jei nėra skirta tau. Šitaip yra ir su perlu iš jūrų gelmių.
Neapsirik vertindamas pavydą: jis yra jėgos linijų ženklas. Aš įsteigiau apdovanojimą. Ir išrinktieji puikuodamiesi eina su mano akmeniu ant krūtinės. Taigi tu pavydi tam, kurį aš apdovanoju. Ir tu ateini vadovaudamasis savo teisingumu. Ir tu nusprendi: “Visi nešios deimantus ant krūtinės”. Ir, savaime suprantama, nuo šiolei kas puošis tokiu papuošalu? Tu gyvenai ne dėl akmens, o dėl jo reikšmės.
Ir štai, tu pasakysi, kad taip tu sumažinai vargus žmonių, nes juos pagydei, kad nebetrokštų deimantų, į kuriuos dauguma negali pretenduoti. Tu vertini pagal pavydą, kuris yra skausmingas. Objektas, kurio pavydima, tada tau taip pat yra blogis. Ir tu niekam neleidi išlikti, kad būtų nepasiekiamas. Vaikas tiesia ranką ir šaukiasi žvaigždės. Taigi vadovaudamasis savo teisingumu tu jauti pareigą ją užgesinti.
Šitaip yra ir su brangenybiu turėjimu. Ir tu jas patalpini į muziejų. Tu sakai: “Jos skirtos visiems”. Ir, žinoma, tavo žmonės lietingomis dienomis vaikščios eilėmis palei vitrinas. Ir žiovaus žiūrėdami į smaragdų kolekcijas, nes nebelieka ceremonialo, kuris juos sureikšmintų. Ir kuo jie spindulingesni už gludintą stiklą?
Šitaip tu iškastravai deimanto spindejimą, atsiradusį dėl to, kad buvo geidžiamas. Tas pats ir su moterimis. Nes aš niekados nesu matęs, kad kas nors dėl jos būtų miręs, nepaisant to, koks įstabus būtų jos atvaizdas, įamžintas sarkofago bareljefe. Ji lieja praeities žavesį arba jos ilgesį, o ne žiaurų geismą.
Tu įsigytum deimantą, kuris spinduliavo šitomis savybėmis, nes jis tave šlovino, garbino ir nušvietė savo spindejimu. Bet tu juos pavertei vitrinos puošmenomis. Jie tebus vitrinų garbė. Tavo deimantas nebetenka dovanos vertės, nes jis nėra atiduodamas daiktas. Jis daiktas, kuris dedamas į sandėlį. Čionai ar tenai. Jis jau neįmagnetintas. Jis prarado dieviškas jėgos linijas. Ką tu laimėjai?
Bet aš draudžiu rengtis raudonai tiems, kurie nekilę iš pranašo. Ir kuo aš pakenkiau kitiems? Nė vienas nesirengė raudonais drabužiais. Raudonai spalvai stigo reikšmės. Nuo šiol visi svajoja rengtis raudonai. Aš įtvirtinau raudonos spalvos galią, ir tu esi turtingesnis todėl, kad ji egzistuoja, nors ir ne tau. Ir tave apimantis pavydas yra naujos jėgos linijos ženklas.
Bet tau, tau tokia valstybė atrodo tobula, kurioje nebeliks nei deimanto, kurio neįmanoma turėti, nei akmens, prisiglaudusio prie krūtinės, nei raudono drabužio. Ir tu matysi prekiautoją audeklais, žiovaujantį ištisas valandas.
Bet dėl to, kad aš uždraudžiau raudoną spalvą, jis ima žvairuoti į violetinę… Jis užsispyręs, laisvas ir priešiškas apdovanojimams, jis viešpatauja konvencijoms ir šaiposi iš spalvų, kurios priklauso nuo mano savivalės prasmės; tu matai, kaip jis tave verčia tuštinti visus parduotuvių skyrius ir sujaukia sandėlius tam, kad rastų kontrastingą spalvą raudonai spalvai, kaip antai ryškiai žalią. Jis dedasi abejingas tol, kol neatranda tobulybių tobulybės. Paskui tu jį matai besipuikuojantį ryškiai žalia spalva ir besigiriantį mieste, kad niekina mano spalvų hierarchiją.
Bet atsitinka taip, kad aš jį myliu istisą dieną. Apsirengęs raudonai, jis būtų žiovavęs muziejuje, nes lyja.
VIII
Tą naktį aš atsikėliau apimtas pykčio, nes supratau, kad buvau gyvulys tvarte. Visai nesu, Viešpatie, moterų draugas.
Ieškojau moteryje dovanos, kurią ji būtų galėjusi man įteikti. Tokios aš jos geidžiau kaip varpo aidėjimo, kurio ilgesiu būčiau pasimėgavęs. Bet ką tu ketini daryti iš to paties varpo skambėjimo dieną ir naktį? Tu greitai nugrūdi varpą į sandėlį ir aš nebejaučiu jam poreikio. Tokios kitos aš jos užsigeidžiau dėl subtilios balso intonacijos, kai ji sakydavo: “Tu, mano ……”Bet gana greitai tave nuvargina žodis ir tu imi svajoti apie kitą dainą.
Ir aš tau duočiau dešimt tūkstančių moterų, kad tučtuojau atimtum iš jų ypatingą jų dorybę ir kad tau jų prireiktų dar daugiau tavo norams tenkinti, nes tu esi skirtingas, priklausomai nuo metų laikų, nuo dienų, nuo vėjų.
Visados laikydamasis nuomonės, kad niekas niekados neįstengs pažinti vienintelės žmogaus sielos ir kad kiekvieno slaptyje būna vidinis kraštovaizdis su nepaliestomis lygumomis, tyliomis daubomis, slegiančiais kalnais, slaptingais sodais ir kad apie tokį ar anokį aš galiu tavęs nevargindamas kalbėti ištisą gyvenimą, aš taip ir neperpratau skurdžių atsargų, kurias viena ar kita iš mano moterų man atnešdavo, o jų neužtekdavo vieno vakaro valgymui. Aš buvau kaip keliautojas, kuris, nešamas neštuvais, ieškojo tobulybės peizaže. Nes vos tik jis apmesdavo mėlynos lygumos kontūrus, jis ten aptikdavo tik nuobodulį ir imdavo prašyti savo vedlių nešti jį kitur.
Ak, Viešpatie, aš jų neįvertinau kaip ariamos žemės, kur ištisus metus privalau eiti prieš išauštant su savo sunkiais purvinais batais, su plūgu, arkliu ir akėčiomis ir grūdų sėtuve; aš turiu numatyti vėjus ir lietus, pažinti piktžoles, o svarbiausia, būti ištikimas, bet tą vaidmenį aš sumenkinau iki maloniai pasitikinčių manekenų, kuriuos priešais tave pastumia kaimų didžiūnai ir kurios tau išsako komplimentus ar pagerbia tave paduodamos pintinėje krašto vaisių. Ir, žinoma, tu imi, nes jų šypsenos grynų linijų, judesys džiugus paduodant vaisius, naivių ketinimų šneka, bet tu išsėmei jų dovanas ir vienu metu ištuštinai jų medų, kai švelniai prisilietei prie jų gaivių skruostų ir akimis mėgavaisi jų sumaišties aksomu. Žinoma, šitos pačios taip pat yra ariamos žemės plačiais horizontais, kur tu pasiklystum visiems laikams, jei žinotum, pro kur į jas prasiskverbti.
Bet aš, eidamas nuo avilio prie avilio, stengiausi iškopinėti visą medų, o ne prasiskverbti į tas platybes, kurios iš pradzių tau nieko nepasiūlo ir reikalauja iš tavęs žingsnių, žingsnių, vėl žingsnių, nes svarbu, kad ilgą laiką tyloje tu lydėtum valdų šeimininką, jei nori valdas paversti tėviške.
Ak, Viešpatie, aš apsirikau pasirinkdamas kelią. Aš skubėjau tarp moterų tarytum betikslėje kelionėje.
Plūkiausi prie jų tarytum dykumoje be horizonto ieškodamas oazės, kuri yra ne meilė,o anapusybė.
Ieškojau lobio, kuris ten būtų paslėptas kaip daiktas, kurį reikia rasti tarp kitų daiktų. Aš pasilenkiau ties jų alsavimu, trūkčiojančiu tarytum irkluotojo. Ir aš niekur neplaukiau. Aš išmatavau akimis jų tobulybę, pažinau sanarių grakštumą ir alkūnės linkį, iš kur nori atsigerti. Patyriau troškulį, kuris turėjo vaistą. Bet apsirikęs rinkdamasis kelią, aš pažvelgiau Tavo tiesai į veidą ir jos nesupratau.
Buvau panašus į pamišėlį, kuris išnyra naktį vidury griuvėsių apsiginklavęs kastuvu, kapliu ir kaltu. Ir jis išgriauna sienas. Išvarto akmenis ir slegiančias plytas. Pagautas juodo įkarščio, jis nesitveria savame kailyje, nes klysta. Jis ieško lobio, sukauptų atsargų, kurias amžiai sukrovė tarytum perlą jo kiaukute seniui, turto užstato gobšuoliui, meilės užstato įsimylėjėliui, puikybės užstato išpuikėliui, o šlovingąjam – šlovės užstato, tačiau teranda pelenus ir tuštybę, nes nebūna vaisiaus, kuris nepriklausytų medžiui, ir nebūna džiaugsmo, kurio tu nebutum sukūręs. Nevaisinga ieškoti tarp kitų akmenų akmens, sujudinančio jausmus labiau nei kitas akmuo. Besiblaškydamas griuvėsių pilve jis neištrauks iš po jų nei šlovės, nei turtų, nei meilės.
Tame aš radau tik save patį. Aš neturiu ką su savimi daryti, ir mano paties malonumo aidas vargina mane.
Bet aš noriu sukurti meilės ceremonialą tam, kad šventė mane nuvestų kitur. Nes ir anas pasiklystų ieškodamas tarp akmenų to, kas visai ne akmenų esmė, kai galėtų juos panaudoti statydamas savo baziliką, nes jo džiaugsmas nėra vilkti akmenį tarp kitų akmenų; džiaugsmas - tai tam tikras akmenų ceremonialas, kai katedra jau statoma. Šitaip moterį as paverčiu padrika, jei neskaitau per ją.
Bet kai žiūriu į miegančią žmoną (man būtų gera, jei ji būtų graži, subtilių sąnarių) – kodėl neturėčiau pasiimti atlygio?
Tačiau aš supratau Tavo tiesą. Svarbu, kad anoji, kuri miega ir kurią aš netrukus pažadinsiu vien tik priglausdamas savo šešėlį, būtų ne siena, į kurią aš atsitrenkiu, o durys, vedančios kitur – taigi kad as jos neišbarstyčiau ieškodamas neįmanomo lobio, bet kad laikyčiau surištą ir vieningą savo meilės tyloj.
Ir kaip aš galėčiau būti apviltas? Žinoma, apvilta anoji, kuri gauna tik brangenybių. Smaragdas gražesnis už tavo opalą. Deimantas gražesnis už smaragdą. Bet aš neturiu ką veikti su daiktu, branginamu dėl jo paties, nes man svarbu ne daiktai, o daiktu prasmė.
Tačiau prastai iškaltas žiedas arba nuvytusi rožė, įsiūta į audeklo kvadratą, arba alavo ąsotis, iš kurio geriama arbata šalia jos prieš meilę, žinoma, jie nepakeičiami, nes yra kulto daiktai. Tai vienintelis dievas, kurio aš reikalavau tobulo, grubus medinis daiktas, nuo šiolei priklausantis mano meilės kultui, atsirandantis iš jo tobulybės.
Taip yra ir su užmigusia žmona. Atidžiai ją stebėdamas dėl jos pačios, netrukus pradėsiu nuvargti ir imsiu ieškoti kitos. Nes ji ne tokia graži kaip kita, arba gaižaus būdo, ir net jei pažiūrėti tobula, ji neskleidžia tokio skambėjimo, kuriam aš jaučiu ilgesį. Jis klaidingai sako: “Tu, mano ……”, nors kitos lūpos skambetų kaip muzika širdžiai.
Bet miegok nusiraminusi savo netobulybėje, netobula žmona. Aš neatsitrenkiu į sieną. Tu visai ne tikslas, ne atlygis ir ne brangenybė, garbinama dėl jos pačios, kuria netrukus persisotinčiau, tu kelias, priemonė ir krovinys. Ir aš niekada nepavargsiu tapdamas.
IX
…Ir štai dykumų karvedžiai stovi valstybės akivaizdoje , budrūs, tarytum arkangelai. Jie kilmingi, kitaip nei ministrų tarnai ar patys ministrai. Bet štai jie, iškviesti į sostinę, patenka į antrą planą pokyliuose ir mindžikuoja prieškambariuose, ir tie, kurie is tikrųjų yra didūs, skundžiasi, kad paverčiami vergais ir žeminami. “Karti dalia ,- sako jie ,- laukia to, kas nėra įvertintas…”
O as jiems atsakau : “Karti dalia skirta tam, kuris susilaukia supratimo ir triumfuojant nešiojamas ant rankų, kuris susilaukia padėkos, kuris ir pagerbiamas, ir atlyginamas turtais. Netrukus jis pasipučia nuo vulgarių pretenzijų ir išmaino savo žvaigždėtas naktis į prekes. Taigi jis buvo turtingesnis už kitus, ir kilnesnis, ir nuostabesnis. Ir kodėl tasai, kuris viešpatavo savo vienatvėje, pasiduoda prekeivių nuomonei? Senas dailidė savo nugludintoje lentoje randa atlygį už savo triūsą. Kitas – dykumos tylos savybėse. Jis sukurtas tam, kad kartą jam sugrįžus būtų užmirštas. Ir jei dėl to kankinasi, tai tik todėl, kad nebuvo pakankamai tyras.
Tuos kurie kilnūs, Dievas globoja. Ir Jo globa – tai neteisingumas. Nesipiktink žodžiais. Neteisinga, kad žydros žuvys ilgais pelekais, kurias patiesi ant kranto, atrodo bjaurios. Kaltas esi tu: jos buvo sukurtos povandeniniam spindėjimui. Jos buvo gražios ten, kur pasibaigia krantas. Ir smėlynų karvedžiai gražūs tik ten, kur išnyksta miestų gurguolės, pirklių pasiūla ir tuštybė. Nes dykumoje visai nelieka tuštybės. Tegu jie nurimsta. Jie vėl taps karaliais, jei to pageidauja, nes Dievas neatims iš jų karalystės ir visai netausos jų kančios. Jis jiems atlygins už auką smėlyje meile smėliui, kuri apims jų širdis. Ir uždarydamas juos jų skurde, Dievas padarys skurdą prašmatnų.
X
Ir jei jis man šypso ir mane pagerbia, ir traukia maistą, kad mane pavaišintų, aš gaunu kažką, kas ateina is žmogaus… Dovanos, ištrauktos kaip strėlės, gali pataikyti man į širdį. Taip pat yra su Dievo paveikslu, kuris priima nuolankiausias tavo mintis ir staigius tavo poelgius, tarytum paprasto elgetos maldą per pietus savo dykumoj. Klysti, jei išsigalvoji didžiulę dovaną, manydamas, kad pagal tavo dovanos didumą jis vertins tavo šlovę.
Bet štai kitas, sukantis girgždančią rankeną, kad ištrauktų kibirą is šulinio, pastumia jį ant rentinio juokdamasis is savo kuklios pergalės, paskui pasilenkęs neša jį saulėje iki sienos metamo šešėlio, kur laukiu, ir, pripylęs man stiklinę gaivinančių atsargų, užtvindo mane savo meile.
XI
Bet ką jis vadina tikru draugu, tas kitas, nebent tąjį, kuriam galetų patikėti pinigus, kad jiems negrėstų pavojus, jog kas nors juos pavogs (tuomet draugystė tėra tarno sąžiningumas), arba paprašyti paslaugos, kuri būtų padaryta (tuomet draugystė tėra nauda, išgauta is žmonių). Aš niekinu aritmetiką ir vadinu draugu tą, kurį jame ižvelgiau, kuris galbūt miega pasislėpęs savo uolienoje, bet kuris pradeda iš jos išsilaisvinti atpažinęs mane ir man šypsodamas ir kuris padeda išsilaisvinti man iš savosios uolienos, netgi jei vėliau jis bus priverstas mane išduoti.
Bet kitas, supranti, pavadina savo draugais tuos, kurie už jį išgertų taurę, - tu nori, kad visi apsidžiaugtų?
Tasai, kuris tarėsi esąs geras, visiškai nesuprato draugystės. Mano tėvas, kuris buvo žiaurus, turejo draugų ir mokėjo juos mylėti, nors visai nebuvo jautrus nusivylimui ar gobšumui. Nusivylimas tėra žemumas, nes tai, ką tu iš pradžių pamilai žmoguje, pražuvo, jei jame yra dar kažkas, ko tu visai nemyli ir tu dėl to nusivylei žmogumi.
XII
Bet nesuprantamumas žmogaus, kuris puola į neviltį, jei mylimoji jį palieka yra tas, kad jei jis pats nustoja mylėjęs nė neįtaria, kaip nuskurdo. Paprasčiausiai jis taria sau: “ji ne tokia graži kaip svajonėse ar ne tokia meili…” Ir štai jis išvyksta patenkintas, nešamas atsitiktinio vėjo. Bet pasaulis jam jau ne stebuklas. Ir aušra jam jau ne sugrįžimo aušra ar pabudimo jos glėbyje aušra. Naktis jau ne didžioji šventovė, skirta meilei. Dėl tos, kuri alsuoja miegodama, ji jau nėra tas didelis piemens apsiaustas. Viskas išbluko. Viskas sukietėjo. Ir žmogus, nežinantis negandos, neapverkia buvusios pilnatvės. Jis patenkintas savo laisve, kuri yra laisvė nebūti.
XIII
Ar esi kada nors girdėjęs, kad pamesta moteris atgautų vyrą iškėlusi bylą, kurioje ji įrodo esanti teisi? Byla kelia pasipiktinimą. Ji netgi nesugebės jo atgauti pasirodydama tokia, kokią vyras ją mylėjo, nes anos jis jau nebemyli. Ir aš mačiau tą nelaimingąją, kuri sudainavusi liūdną dainą ištekėjo, o skyrybų išvakarėse vėl ėmė dainuoti tą pačią dainą. Bet liūdna daina kėlė jam įniršį.
Galbūt jinai jį atgautų, jeigu pažadintų jį tokį, koks jis buvo, kai ją mylėjo ir taip jinai jį iš naujo uždegtų.
Kad įdiegčiau meilę, nukreiptą į mane, as paskatinu užgimti joje kažką, kas yra skirta man. Aš neapsakysiu jai savo kančios, nes kančia skatins ją manimi bodėtis. Aš jai nepriekaištausiu, nes priekaištai pagrįstai keltų pasipiktinimą. Aš neišvardinsiu priežasčių, kodėl ji turi mane mylėti, nes tokių priežasčių nėra. Priežastis mylėti – tai meilė. Juolab nepasirodysiu jai toks, kokiu ji pageidavo kažkada mane matyti, nes ano žmogaus ji jau nebenori. Antraip mane dar mylėtų. Bet aš ją išugdysiu sau. Ir jei esu stiprus, parodysiu kraštovaizdį, kuris paskatins ją tapti mano bičiuliu.
XIV
Aš pažinojau seną sodininką, kuris man kalbėjo apie savo draugą. Abu ilgą laiką gyveno kaip broliai, kol gyvenimas juos išskyrė, kartu gėrė vakaro arbatą, šventė tas pačias šventes ir ieškodavo vienas kito, kai norėdavo gauti patarimą ar nusikratyti prisipažinimų. Ir, žinoma, jie turejo mažai ką kits kitam pasakyti, daug dažniau juos matydavai vaikštančius užbaigus darbą, atidžiai, be žodžių stebinčius gėles, sodus, dangų ir medžius. Bet jei vienas is jųdviejų palenkdavo galvą pirštu užčiuopdamas kokį augalą, kitas pasilenkęs atpažindavo vikšrų pėdsakus ir linktelėdavo galva. Ir gražiai prasiskleidę žiedai abiem teikė tą patį malonumą.
Taigi atsitiko, kad vienam pirkliui pasisamdžius vieną is judviejų, jis kelioms savaitėms prisijungė prie pirklio karavano. Bet karavanų plėšikai, karai tarp valstybių, audros, laivų skendimai, griovimai, gedulas ir amatai, kad isgyventum, siūbavo anąjį ištisus metus kaip jūra statinę, stumdami jį nuo sodo link sodo iki pat pasaulio pakraščių.
Ir štai sodininkas, gyvendamas tylią senatvę, gavo laišką iš savo draugo. Dievas žino, kiek metų jis plaukiojo. Dievas žino, kokie diližanai, kokie raiteliai, kokie laivai, kokie karavanai pasikeisdami vežė jį su tuo pačiu jūros bangų užsispyrimu iki jo sodo. Ir aną rytą, spinduliuodamas laime ir norėdamas ja pasidalyti, jis paprašė manęs perskaityti, kaip prašoma perskaityti poemą, laišką, kurį buvo gavęs. Ir iš mano veido stebėjo, ką aš jaučiu. Ir, žinoma, tenai tebuvo keletas žodžių, nes abu sodininkai vikriau vartojo kastuvą nei plunksną. Ir aš perskaičiau: “Ši ryta apkarpiau savo rožynus…”, paskui, apmąstydamas tai, kas esminga, kas man atrodė žodžiais neišsakoma, aš linktelėjau galva; taip būtų padarę ir jie.
… Ir po trejų metų išaušo atsitiktinė diena, kai buvo siunčiama kažkokia ambasada į kitą žemės pusę. Taigi aš pasišaukiau sodininką ir tariau jam: “Tu gali parašyti savo draugui”. Ir medžiai nuo to šiek tiek nukentėjo, ir daržo daržovės, ir tai buvo šventė vikšrams, nes sodininkas leido dienas savo kambaryje braižydamas, braukydamas, pradėdamas triūsą iš naujo – iškišęs liežuvį kaip vaikas ties savo darbu, nes žinojo turįs pasakyti ką nors skubaus, nes jam reikėjo savo tiesoje persikelti pas savo draugą. Reikėjo pastatyti savo paties lieptą virš bedugnės, pasiekti kitą savęs dalį per erdvę ir laiką. Jam reikėjo išsakyti savo meilę.
Ir štai rausdamas jis atėjo pas mane ir įteikė man savo atsakymą tam, kad dar kartą pastebėtų mano veide džiaugsmo atspindį, kuris nušvies adresatą, ir šitaip išbandytų prisipažinimų galią. Ir (tiesą pasakius, nebuvo nieko svarbesnio pranešti, nes ten buvo kalbama apie tai, į ką pirmiausia jis išmainė save, panašiai kaip senės, kurios nuvargina akis žaisdamos su adata, kad žiedais papuoštų savo Dievą), aš perskaičiau, kad jis stropia ir negrabia rašysena patikėjo draugui tartum maldą kuklius žodžius: “Šįryt aš ir vėl apkarpiau savo rožynus…” Ir nutilau skaitydamas, ir apmasčiau esmę, kuri pradejo man ryškiau rodytis, nes jis Tave šlovino, Viešpatie, susijungdamas Tavyje virš rožynų to nė pats nežinodamas.
XV
…Nes man patinka, kad vinių dirbėjai, kurie gieda vinių dirbėjų giesmes, yra linkę nugvelbti lentų pjovėjų įrankius, kad tarnautų vinims. Man patinka, kad lentų pjovėjai, linkę pašiepti vinių dirbėjus, tarnautų lentoms. Man patinka, kad architektas, kuris dominuoja, despotiškai spaustų lentų pjovėjus, tausodamas vinis, ir vinių dirbėjus, tausodamas lentas. Nes iš šitos jėgos linijų įtampos atsiras laivas, ir aš nieko nesitikiu nei iš beaistrių lentų pjovėjų, kurie gerbia vinis, nei iš beaistrių vinių dirbėjų, kurie gerbia lentas.
“Taigi tu garbini neapykantą?”
“Aš suvirškinu neapykantą, ją pergaliu ir garbinu tik meilę. Bet atsitinka, kad ji užsimezga tik virš lentų ir vinių laive”.
Taigi, jei tu nori suprasti žmones, iš pradžių pradėk nuo to, kad niekados jų neklausysi, nes vinių dirbėjas tau šneka apie vinis. Lentų pjovėjas apie lentas. Architektas apie laivą. Astronomas apie savo žvaigždes. Ir visi pamiršta jūrą.
XVI
Nes aš atnešu tau šventės prasmę, kuri buvo užmiršta. Šventė – tai pasirengimo šventei vainikavimas, šventė – tai kalno viršūnė į jį įkopus, šventė – tai deimanto įgijimas, kai tau leista jį išsikasti is žemės, šventė – tai pergalė, vainikuojanti karą, šventė – tai pirmas ligonio valgymas jam pasveikus pirmąją dieną, šventė – tai meilės pažadas, kai ji nuleidžia akis tau ją užkalbinus…
Nes aš trokštu, kad tu per metus taupytum ir save ribotum, ir iš savęs atimtum tam, kad sutaupytum vienintelei šventei, kurios prasmė netelpa į šventės rėmus, nes šventė tetrunka sekundę; šventė – tai sužydėjimas, pergalė, kunigaikščio vizitas, jo prasmė – iškvėpinti ištisus metus laukimo skoniu ir atlygio prisiminimu, nes kelias būna gražus tik tada, kai jis veda jūros link – ir tu ruoši lizdą išsirisiantiems paukščiukams, kurie nėra lizdo esmė, ir tu plūkiesi mūšyje siekdamas pergalės, kuri nėra mūšio esmė, ir tu rengi ištisus metus savo namus kunigaikščiui…
Taip tu esi šykštus kasdienėms dienoms, kai rengi šventę, bet būsimoji šventė savo kvapais iškvėpina įprastas dienas, ir tu esi turtingesnis dėl to, kad ji yra.
XVII
Prisimenu,kas jiems atsitiko, kai mano tėvas apgyvendino tris tūkstančius pabėgėlių stovykloje, esančioje miesto šiaurėje. Jis visai nenorėjo, kad jie susimaišytų su mūsiškiais. Jis buvo geras, jis juos pamaitino ir aprūpino audiniais, cukrumi bei arbata. Bet nepareikalavo, kad jie atidirbtų už dosnias jo dovanas. Taip jiems neteko nerimauti del pragyvenimo, ir kiekvienas būtų galėjęs pasakyti :”man nerūpi tai, kas manes neliečia. Jei turiu savo arbatos, cukraus, savo stogą virš galvos bei žmoną šalia savęs, jei mano vaikai bręsta metais ir dorybėmis, tuomet esu visiškai laimingas ir nieko kita neprašau...”
Bet kas būtų patikėjęs juos esant laimingus? Kartais mes nueidavome jų aplankyti, kai mano tėvas norėdavo mane pamokyti.
Pažvelk, sakė jis , - jie pavirsta galvijais ir švelniai pradeda švinkti … Ne kūnu, o savo širdyse”
Nes viskas jiems prarado reikšmę…
Gerai, kad žaidžiamieji kauliukai svajonėse tau gali reikšti valdas ir bandas, aukso luitus, deimantus, kurių tu neturi. Jie iš kitur. Bet ateina valanda , kai žaidžiamieji kauliukai jau nebegali nieko vaizduoti, nes tu jau išsėmei savo svajones. Ir žaidimas pasidaro nebeįmanomas.
Ir štai mūsų globotiniai nebeturejo daugiau ką pasakyti vieni kitiems. Išpasakojo visas šeimos istorijas, kurios buvo viena į kitą panašios. Baigė pasakoti vienas kitam apie savo namus, nes visi jų namai buvo panašūs. Baigė bijoti ir viltis, ir išsigalvoti. Jie dar vartojo kalbą siekdami paprasčiausio poveikio : “paskolink man savo viryklę “,- galėjo pasakyti vienas, “kur mano sūnus?” – galėjo paklausti kitas. Žmonės, sugulę ant savo pakratų, po savo ėdžiomis, ko jie butu užsigeidę? Dėl ko būtų kovoję ? Dėl duonos ? Jie jos gaudavo. Dėl laisvės? Bet savo pasaulio ribose jie buvo visiškai laisvi. Netgi paskendę beribėje laisvėje, kuri iš kai kurių turčių atima vidurius. Kad triumfuotų prieš savo priešus? Bet jie nebeturėjo priešų!
Ir mes po kurio laiko konstatavome, kad jie atprato vartoti žodžius, kurie jiems buvo nebereikalingi. Ir tėvas mane vedžiojo tarp tų sakytum nesančių veidų , kurie spoksojo į mus mūsų nebeatpažindami, apkvaišę ir tušti. Jie tik neaiškiai niurnėjo reikalaudami maisto. Jie vegetavo neturėdami nei apgailestavimų, nei norų, nejausdami nei neapykantos, nei meilės.
XVIII
Tuomet tu prisimeni tokius draugus, kurie vieni kitus mylėjo.
Vienas ieškodavo kito vidury nakties, nes jautė poreikį pokštauti, pasiilgęs patarimų arba dar paprasčiau – jo buvimo. Ir kai vieno pristigdavo kitam, ieškodavo vienas kito. Bet juos supykdė absurdiškas nesusipratimas. Ir jie apsimetė nepastebį kits kito, kai susitikdavo. Keista, bet jie nieko nesigaili. Meilės apgailestavimas – tai meilė. Tai, ką jie gaudavo vienas iš kito, negaus iš nieko pasaulyje, nes kiekvienas pokštauja, pataria arba paprasčiausiai kvėpuoja tik jam būdingu būdu, ne taip, kaip kitas. Jie amputuoti, sumenkę, bet neįstengia to suvokti. Ir didžiuojasi, lyg būtų praturtėję nuo turimo laiko. Ir slampinėja priešais vitrinas, kiekvienas kas sau. Nebegaišta laiko su draugu! Mirė jų pačių dalis, kuri jais gyveno, ir ko toji dalis galėtų reikalauti, nes jos jau nebėra?
XIX
…Ir štai tu vaikštai skersai išilgai pirmiausia atviras pasaulio, kuris žvangina savo ginklus, garsams, kurie nepavargdami grįžta ir užgriūva tave tarytum bangos, ir ugdo, ir grūdina tuo pat metu grasindami, nes nėra reikalo atskirti tai, kas tave niokoja, nuo to, kas sutvirtina, nes tas pats vejas suneša smėlio kopas ir jas išpusto, nes tie patys suvaržymai tavo dvasią nugludina arba ją atbukina, tas pats darbas verčia tave gyventi ir trukdo gyventi, ta pati išsipildžiusi meilė patenkina tavo troškimus ir palieka tave tuščią. O tavo priešas – tai forma, nes jis priverčia tave kurti save tvirtovės sienų viduje, taip kaip apie jūrą galetume pasakyti, kad ji – laivo priešas, nes jūra pasirengusi laivą praryti, nors laivas grumiasi jai priešindamasis; bet apie ją dar galima pasakyti kad ji taip pat yra siena ir riba, ir laivo forma, nes kartoms keičiantis bangas skrodžiantis forštevenis pamažėle nugludino povandeninę laivo dalį, kuri pasidarė tinkamesnė skrosti vandenis, ir taip ją sutvirtino ir išpuošė; nes juk galima pasakyti, kad vėjas, draskantis bures, jas išpaišė kaip išpaišo paukščio sparną ir, neturėdamas priešo, tu neturi nei formos nei dydžio.
Ir aš žinau, kad laivas nepasidarys atlaidus jūros išpuoliams, o jūra nepasidarys švelni laivui, nes tada pirmieji laivai nuskęstų, o antrieji laivai išsigimtų į plokščius laivus skalbėjoms.
XX
…Nes jie niekad kaip reikiant neperprato meilės.
Jie matė įsimylėjėlį, sujaudintą aušros, kuri jį žadindama atneša meilę. Ir jie matė karį, sujaudintą aušros, kuri jį žadindama atneša būsimą pergalę. Pergalę, kuri jau bunda kario esybėje ir jį prajuokina. Bet jie tiki, kad galinga aušra, o ne meilė.
O aš sakau, kad be meilės nėra kas veikti. Nes žaidžiamasis kauliukas, kuris nepripildytas norimos prasmės, tau varo nuobodulį. Ir aušra varo nuobodulį, taip paprastai priversdama tave grįžti į tavo skurdą. Ir mirtis už nereikalingą šulinį tau varo nuobodulį.
Žinoma, kuo sunkesnis darbas, į kurį tu sudedi visas jėgas dėl meilės, tuo stipriau jis tave įkvepia. Kuo daugiau tu duodi, tuo didesnis tampi. Bet reikia, kad kažkas imtų! O prarasti visai nereiškia duoti.
XXI
Nes kai tu šneki apie laimę, tu arba šneki apie žmogaus būseną būti laimingam kaip būti sveikam, ir aš visiškai negaliu paveikti to jausmų įkarščio, arba tu kalbi apie apčiuopiamą daiktą, kurio galiu užsimanyti. O kur jis yra?
Vienas žmogus laimingas ramybėje, kitas kariaudamas, o dar kitas pageidauja vienatvės, kur patiria dvasios pakylėjimą, kitam reikalingos šventinės minios, kad jomis pasidžiaugtų, kitas reikalauja džiaugsmo pasinerdamas į mokslines meditacijas, kurios duoda atsakymą į klausimus, dar kitas savo džiaugsmą randa Dieve, kuriame joks klausimas nebeturi prasmės.
Ir jei aš norėčiau laimę apibūdinti frazėmis, aš tau galbūt pasakyčiau, kad kalviui laimė kalti geležį, jūrininkui plaukioti, turtuoliui kaupti turtus, ir taip aš tau nieko nepasakyčiau, kad tu bent ką sužinotum. Beje, kartais laimė turtuoliui – plaukioti, kalviui – kaupti turtus, o jūrininkui – nieko neveikti. Šitaip iš tavo rankų išsprūsta vaiduoklis, kurį bergždžiai ketinai sugriebti.
Ir kai tau anksčiau pasakiau, kad laimė turtuoliui būtų kaupti turtus, aš tau pamelavau, nes mes kalbame apie džiaugsmo ugnį, kuri apvainikuos bet kokį laimėjimą; tai bus jo pastangos ir vargas, už kuriuos bus trumpam atlyginta. Ir jei gyvenimas, plytintis jam prieš akis, akimirką pasirodo svaiginantis, tai atsitinka kaip ir tuomet, kai tave užplūsta džiaugsmas užkopus į kalną, kai išvysti kraštovaizdį, kuris yra tavo pastangų statinys.
… O juk laimė tėra veiksmų įkarštis ir kūrybos pasitenkinimas…
XXII
Netaupyk, nes nebūna sutaupytų prekių, kai kalbama apie širdies jausmus. Jei tavo meilė niekina meilės ženklus prisidengdama tuo, kad siekia esmės, ji tėra žodžiai. Skulptorius, jei paniekina molį, minko vėją. Noriu, kad tu turėtum norų, ir dovanų, ir paliudijimų. Juk duoti – tai mesti lieptą per vienatvės prarają.
…Bet reikia, kad kažkas imtų.
XXIII
Jei tau atėję sako: “Pamesk šitą žmogų, nes jis tau kenkia…”, išklausyk juos atlaidžiai, bet visiškai nekeisk savo elgesio, nes kas turi galią tau pakenkti?
O jei atėję sako: ‘Pamesk jį, nes visas tavo rūpinimasis bergždžias…”, išklausyk juos atlaidžiai, bet visiškai nekeisk savo elgesio, nes vieną kartą tu jau pasirinkai. Ir jei iš tavęs galima pavogti tai, ką gauni, kas turi galią vogti tai, ką duodi?
…Nes tokia išsirinkta gėlė pirmiausia yra atsisakymas visų kitų gėlių. Tačiau tiktai iškėlus tokią sąlygą jinai graži.
…Ir beprotis yra tas, kuris atėjęs priekaištauja senutei už jos siuvinį ta dingstimi, kad ji būtų galėjus nuausti kitą daiktą –nes taip jis atiduoda pirmenybę nebūčiai, o ne kūrybai.
…ir taip aš einu ir jaučiu, kaip viskas noksta ir bręsta tyloje ir iš lėto, kai beveik niekas apie tai negalvoja, tarsi augantis vaikas, kurio augimą pastebi ne tėvai, visada būnantys šalia, o praeivis, retkarčiais juos aplankantis ir stebėdamasis vaiko pokyčiais.
Kaip tik laike iš pradžių maudosi, kad išsipildytų, vaisius, siuvinys ar gėlė.
…
…Draugystę aš atpažįstu iš to, kad ji negali būti apvilta, o tikrą meilę iš to, kad jai negali būti padaryta žalos.
Tikroji meilė niekada neišsieikvoja. Kuo daugiau tu duodi, tuo daugiau lieka. Ir jei pradėsi semti iš tikro šaltinio, kuo daugiau semsi, tuo jis bus dosnesnis.
XXIV
Ir mane aplankė tasai, kuris uždavė man klausimų apie teisingumą.
“Ak!- tariau jam.- Jeigu aš žinau, kokie poelgiai yra teisingi, aš ničnieko neišmanau apie teisingumą. Teisinga, kad tu būtum pamaitintas, jeigu dirbi. Teisinga, kad būtum gydomas, jei sergi. Teisinga, kad būtum laisvas, jei esi švarus. Bet akivaizdybė nenueina toli… teisinga tai, kas atitinka ceremonialą.
Viešpatie, Tu reikalauji, kad gydytojas įveiktų dykumą kumščiais ir keliais, kad sutvarstytų žmogui žaizdą, net jeigu tas žmogus būtų netikintis. Nes taip Tu įtvirtini pagarbą žmogui. Bet jei atsitinka, kad valstybė kariauja karą su netikinčiojo valstybe, Tu reikalauji iš kareivių, kad jie įveiktų tą pačią dykumą, kad saulėje paskleistų jo vidurius, nes šitaip tu įtvirtini valstybę.”
…Viešpatie, aš tavęs nesuprantu…
… Bet aš priimu kaip laikinas prieštaringas tiesas kareivio, kuris stengiasi sužeisti, ir gydytojo, kuris stengiasi pagydyti. Nes Tu nenori, kad nuosaikiai būtų žeidžiama ir gydoma. Tu baudi gydytoją, kuris atsisako gydyti, baudi kareivį, kuris atsisako smogti smūgius. Ir man mažai rūpi, kad žodžiai prieštarauja vienas kitam.
… Todėl aš nepatenkintas savo mintyse, priverstas skaudinti ir sykiu gydyti, nes Tave aplankęs poreikis viešpatauti visoms priešingybėms ir padaro tokį žiaurų mano likimą. Tačiau šitaip aš esu priverstas kilti nuo klausimų, mirties link – i Tavo tylą…
XXV
Ir jei vadovėlis talpina juodąjame skyrelyje turinčiuosius apgamą ant smilkinio, man patinka, kad valstybės žandarai, vos tik išgirdę apie juos kalbant, pajunta, kaip ima didėti jų kumščiai. Lygiai taip man patinka, kai puskarininkis geba įvertinti tave tik pagal mokėjimą daryti apsisukimą. Nes puskarininkis, kuris atleis tau nevikrumą dėl to, kad tu esi didis poetas, arba tavo kaimynui už tai, kad jis dievobaimingas ir tavo kaimyno kaimynui už tai, kad anas yra skaistybės pavyzdys, tavo akyse gal būt bus teisingas. Bet tada kare jo kareiviai, susipainioję vieni su kitais paklius į pačią didžiausią sumaištį, kuri sukels žudynes. Jie bus gerai paguosti tavo puskarininkio pagarbos!
Todėl siunčiu tave atgal kiek prisibijodamas, kad tavo gailestis ir meilė teisingumui ten, kur jie neturi ką veikti, vienądien pralies nereikalingą kraują.
XXVI
Ir man pasirodė, kad bergždžias ir pavojingas reikalas uždrausti prieštaravimus. Taip aš atsakiau generolams, kurie atėjo man kalbėti apie tvarką, bet painiojo tvarką, kuri yra galia, su muziejų tvarkymu.
Nes aš sakau, kad medis yra tvarka. Ber tvarka čia – tai vienybė, viešpataujanti sumaiščiai. Nes ant šitos šakos yra paukščių lizdas, ant kitos nėra. Nes ant šitos kabo vaisius, o ant kitos jo nėra. Nes šita šaka kyla dangop, o kita linksta prie žemės. Bet generolai, pasidavę karinių paradų vaizdui, tvirtina, kad vien tik tie objektai tvarkingi, kurie nebesiskiria vieni nuo kitų.
Taip, jei jiems leistų veikti, jie tobulintų šventas knygas, kurios parodo tvarką – Dievo išmintį, tvarkingai sudėliodami raides, ir pirmas pasitaikęs vaikas iš karto pastebėtų, kad jos visos supainiotos. A raidės kartu, visos B kartu, visos C kartu… - ir taip jie disponuotų gerai sutvarkyta knyga. Knyga generolams.
XXVII
Kai tu blogai galvoji apie draugą, tai tik todėl, kad nebendravai su juo tuo lygmeniu, susibūrimo lygmeniu, vieningu šventovėje. Ir ten nekalbama nei apie atlaidumą, nei apie silpnumą, nei apie ištižimą puoselėjant dorybę. Nes aš per daug dažnai mačiau kaip gailestis pasiklysta, todėl aš atsisakau parodyti gailestį įžūliai rodomoms žaizdoms, kurios alina moterų širdis…
Bet tavo griežtumas, kuris kyla is meilės, irgi randa savo vietą, tačiau kitur. Ir ten tu esi teisėjas.
Ir tu nesvyruodamas suvaržysi pasmerktąjį, jei iškils būtinybė, nes dar kartą pakartosiu, savo griežtumu tu pasmerki kančiai, bet tuo pačiu ir išgydai, tarytum chirurgas, pasmerktąjį, jei jis serga.
Todėl nebijok prieštaravimų, kuriuos naudoja nepakankama mano kalba, šnekėdama apie žmones. Juk nieko nėra prieštaringa, išskyrus kalbą, kuri išsako. Ir yra viena pasmerktojo dalis, kurią tu atiduodi budeliui, bet yra dalis, kurią gali pasisodinti prie savo stalo ir kurios teisti tu neturi teisės. Nes tau įsakyta griežtumu, kylančiu iš meilės, reikalui esant, teisti žmogų, bet taip pat tau įsakyta tuo pačiu metu jį ir mylėti. Nes reikalas visai ne tas, kad teistum vieną ir mylėtum kitą. Tai yra mano paslaptis, atsirandanti tik dėl mano kalbos nerangumo.
…
…Ir manęs visai nevaržo prieštaravimai, kylantys iš luošos mano kalbos, nes tasai, su kuriuo as kaunuosi dykumoje ir kurį apsiaučiu savo neapykanta, tame įžiūri geriausias dvasios pratybas. Todėl kad iš tokio aukščio, kur kiekviena siela yra vieniša ir neperprantama, nebesimato griežtumo ir neapykantos, švyti tik meilė. Ir mes žygiuojame grėsmingi vienas priešais kitą su meile.
…
…Anais metais mirė tasai, su kuriuo as žiauriai kovojau. Po tiekos mūšių perpratau, kad rėmiausi į jį tarytum į sieną. Aš dar prisimenu mūsų susitikimus. Aš buvau jį supratęs ir visko atsisakęs ir, apsisupęs triguba vienatvės siena, pasiekdavau jį. Veidu į veidą mes sėsdavome ant smėlio. Tuomet kalbėjome: “Turiu dvidešimt penkis tūkstančius dvęsiančių galvijų, - sakė jis. – Tavo krašte palijo”. Bet aš negalėjau pakęsti, kad jie atneštų savo svetimus papročius ir pūdancią abejonę. Kaip aš priimsiu piemenis iš kito pasaulio? Ir aš jam atsakiau: “Turiu dvidešimt penkis tūkstančius žmonių mažylių, kurie privalo mokytis savo, o ne kitų maldų, kitaip jie neturės formos”. Ir ginklai sprendė ginčą. Ir mes buvome panašūs į du potvynius, užplūstančius ir besitraukiančius. Ir jei nė vienas iš mūsų nesistumė į priekį, nors mes ir spaudėme vienas kitą visu savo svoriu, tai todėl, kad buvome pasiekę apogėjų, užgrūdinę priešą jo pralaimėjimu. “Tu mane nugalėjai, taigi sustiprėjau aš”.
Tačiau tai visai nereiškia, kad niekinau jo didybę. Kabančiuosius jo sostinės sodus. Jo pirklių kvapą. Subtilius jo graverių aukso dirbinius. Dideles vandens užtvankas. Žemesnis žmogus išgalvoja panieką, nes jo tiesa pašalina kitas. Bet mes, žinodami, kad tiesos koegzistuoja, net nemanėme menkiną vienas kitą pripažindami kito tiesą, nors ji ir būtų buvusi mūsų klaida. Obelis, kurią aš žinau, visai neniekina vynuogienojo, kaip ir palmė kedro.
Nes priešas tave atstumia žemesniuose tavo aukstuose. Bet jis tave atranda ten, kur žmogus gerbiamas, pakildamas virš jo neapykantos. Vienintelė vertinga pagarba – tai priešo pagarba. O draugų pagarba vertinga tik tuomet, kai ji išnyra virš dėkingumo ir padėkos už tavo gerus darbus, kurie yra dovana pirmiausia Dievui, o tik po to žmonėms.
Taip pat meluočiau, jei sakyčiau turėjęs jo asmenyje draugą. Tačiau mes susitikdavome apimti didelio džiaugsmo, bet kaip tik tada žodžiai imdavo paistyti niekus apie žmoniu vulgarumą. Nes teisus buvo mano tėvas sakydamas : “Tu privalai susitikti su žmogumi ne jo paviršiuje, o septintame jo dvasios, širdies ir proto aukšte. Antraip, pradėję vienas kito ieškoti vulgariausiuose jausmuose, baigiate tuo, kad bergždžiai praliejate kraują.”
Taigi mūsų susitikimų džiaugsmas buvo skirtas ne mums, o Dievui. Jis buvo kelias Dievop. Mūsų susitikimai buvo labai svarbūs. Ir mes neturėjome ką vienas kitam pasakyti.
…Ir štai aš likau vienas, vienintelis atsakingas už savo praeitį, ir nebeturiu liudytojo, kuris būtų matęs mane gyvenant. Nes jis, mano mylimas priešas, kuris, niekados nereikšdamas gailesčio, buvo pasvėręs visus mano poelgius, štai jis užmigo smėlio purpure užsitraukęs ant savęs smėlį tarytum drobulę, vertą jo paties, štai jis nutilo, štai pradėjo šypsotis liūdna Dievo šypsena, Dievo, kuris surišęs tavo dienų pėdą, priima jį nekreipdamas dėmesio į tai, kokios yra jo atsargos.
Teatleidžia man Dievas, kad verkiau jam mirus…
XXVIII
Bet neapsigauk, žaidimas nieko nevertas, jei jame nėra Dievo įstatymo, kuris tave priverstų egzistuoti kaip to žaidimo žaidėją. Ir tą, kuris prigula popietinio pogulio savo kambaryje, tebūtų jis tuščias ir apsaugotas nuo šviesos, teikiantis akims poilsį, aš atsisakau supainioti su kitu, kurį nuteisė ir užmūrijo iki gyvos galvos vienutėje, nors abu būtų panašiai išsitiesę, nors abi vienutės vienodai tuščios, nors ta pati šviesa apšviečia ir vieną, ir kitą. Bet pirmasis ketina tik vaidinti pasmerktąjį, uždarytą visam gyvenimui. Nueik ir apklausinėk juos besibaigiant pirmai dienai. Pirmasis tik pasijuoks iš vaizdingo žaidimo, bet tu aptiksi, kad antrojo plaukai pražilo. Ir jis nesugebės tau apsakyti ką tik išgyvento nuotykio, pristigs žodžių tam apsakyti – jis panašus į žmogų, kuris, užkopęs į kalną ir nuo keteros pamatęs nepažįstamą pasaulį, nebeįstengia persikelti į tavo esybę.
Taigi, tuomet žaidimas nustos būti žaidimu. Žmogus pavirs giesme iš baimės arba iš meilės. Taip pat ir tos pačios šiltos popietės kambarys, jei jis pasidaro vienute visam gyvenimui, pažadina žmoguje vaiduoklį, kuris nepažinojo patsai savęs, ir jį nudegina prisiliesdamas prie jo plaukų šaknų.
Taip įvairiais įstatymais ir suvaržymais per žmones Dievas priverčia tave susituokti su pasauliu, kad tu surinktum Jam savo jausmų puokštę, kurią Jis pasiims į savo klojimą, kai tu susitiksi su Amžinybe.
XXIX
Ir man pasirodė, kad Dievas akivaizdžiai leidžiasi skaitomas per savo nebuvimą, jei pasitraukia, nes jūrininkui Jis – jūros, sutuoktiniui – meilės reikšmė. Bet pasitaiko valandų, kai jūrininkas klausia savęs “Kam reikalinga jūra?” O sutuoktinis : “Kam reikalinga meilė?” Ir jie pluša apimti nuobodžio. Nieko jiems nestinga, išskyrus dievišką mazgą, kuris suriša daiktus. Ir jiems stinga visko. Kai tik žaidžiamieji kauliukai praranda prasmę, žaidimas pasidaro nebeįmanomas.
XXX
“Aš”,- sako jie.
Tarytum kažkas būtų juose, pas juos. Taip pat būtų, jei šventovės akmenys sakytų “Aš, aš, aš…”
“Atėjo laikas,- aiškino jie,- kad šventovė tarnautų akmenims”. Ir visi jie pasišalino praturtėję, kaip galvojo jie, šventovės gabalais, bet praradę dievišką savo dalį ir virtę paprastu statybiniu laužu!
Čia nėra tikro egoizmo, tik sudarkymas to, kuris pasišalina vienui vienas sakydamas “Aš, aš, aš…” Tas pat atsitinka akmeniui, iškritusiam iš šventovės, arba sausam žodžiui, atsidūrusiam už eilėraščio, arba tokiam kūno fragmentui, kuris nesudaro kūno dalies.
XXXI
Bet klysta tie, kurie stengiasi patikti. Ir norėdami patikti pasidaro minkšti ir tąsūs. Ir iš anksto pritaria norams. Ir visur išduoda todėl kad būtų tokie, kaip kiti pageidauja. Bet kokį reikalą aš galėčiau turėti su medūzomis, kurios neturi nei kaulų, nei formos? Aš juos išvemiu ir grąžinu į jų ūkus; aplankykite mane, kai įgysite sąrangą.
Taip ir moterys persisotina tais, kurie jas myli, kai tasai, norėdamas parodyti savo meilę, sutinka virsti aidu ir veidrodžiu, nes niekam nereikia jo paties atvaizdo. Bet man esi reikalingas tu, suręstas kaip tvirtovė su savo branduoliu, kurį aš apčiuopiu. Atsisėsk tenai, nes tu esi.
XXXII
Kaip aš įstengčiau tau parodyti tai, ko ieškau... Kalbu ne apie daiktą, kuris prabiltų tik tavo jutimams, o ne dvasiai. Nereikalauk iš manęs pateisinti ceremonialo, kurį primetu. Logika yra daiktų lygmens.
Tu juos matei, aklus vikšrus, ropojančius šviesos link ar kopiančius į medį. Ir tu juos stebi kaip žmogus ir žodžiais apibūdini tai, ko jie siekia. Bet jie šito nežino. Ir jeigu tu ką nors gauni iš mano katedros, iš mano metų, iš mano veido, iš mano tėvynės, man mažai rūpi tavo žodžių vėjas, tinkamas tik daiktams. Tu esi kaip vikšras. Nenutuoki, ko ieškai.
Taigi jeigu tu išeini iš mano katedros, iš mano metų, iš mano valstybės pagražintas, pašventintas arba pamaitintas kokiu nors nematomu penu, reiškia kad tu paprastai, sakytum vikšras radai tai, kas buvo skirta tau. Tą patį galima pasakyti apie neregį žiemą, kuris ieško ugnies delnais. Ir jis ją aptinka. Ir padeda lazdą, ir atsisėda šalia sukryžiuodamas kojas. Nors jis ir nieko nežino apie ugnį tiek, kiek tu, matantis, apie ją žinai. Bet jis rado savo kūno tiesą, nes tu pastebėsi, kad jis nesijudins iš vietos.
XXXIII
Ir kaip įžvelgti, kad čia būta kančios? Žinoma, aš mačiau aną vyrą, besikankinantį išvykus tai, kurią jis mylėjo ir kuri buvo jo dienų prasmė, valandų ir daiktų prasmė. Bet aš nepastebėjau, kad kankintųsi tas kitas, kuris pažinęs meilės jausmų pakilimą, vėliau nustojęs mylėti, prarado savo džiaugsmų šaltinį. Taip pat atsitinka tam, kuriam patinkantis eileraštis vėliau įvaro nuobodį. Ar esi matęs, kad jis kankintųsi? Dvasia miega ir žmogaus nebėra, nes nuobodulys – ne apgailestavimas. Meilės apgailestavimas visada meilė… Kai nebelieka meilės, nebelieka ir meilės gailėjimosi. Tu susitinki tik daiktų lygmens nuobodulį, nes jie nebeturi ką tau duoti.
- Ką tu dabar man šneki! Motina gali aimanuoti prisiminusi mirusį vaiką…
- Žinoma, tą akimirką, kai jis iskeliauja, nes tada dalykai praranda savo prasmę.
Tave slegia prisipažinimas, skirtas mylimąjai, ir nebėra mylimosios. Ir štai jei tu priklausai parduotai ir išblaškytai valdai, ką veiksi su meile valdai? Tai permainų valanda, kuri visados sopulinga. Bet tu klysti, nes žodžiai supainioja žmones. Ateina valanda, kai buvę daiktai įgauna savo prasmę, kurios esmė – skatinti tave tapti. Ateina valanda, kai tu jautiesi praturtėjęs tuo, kad andai esi mylėjęs. Ir tai švelnus liūdesys. Ateina valanda, kai motinai pasenus jos veidas jaudina stipriau, o širdis geriau apšviesta, nors ji nedrįsta prisipažinti, prisibijo žodžių, kad jai malonus mirusio vaiko prisiminimas. Ar tu kada nors esi girdėjęs motiną tau sakant, kad jai būtų buvę geriau visai jo nepažinti, nežindyti, nebranginti?
XXXIV
Norint pažinti tiesą galbūt pakanka pamatyti ją tyloje. Pažinti tiesą – tai gal pagaliau įgyti teisę į amžiną tylą. Esu įpratęs sakyti, kad tas medis tikras, kuris yra tam tikras jo dalių santykis. Paskui giria, kuri yra vienoks ar kitoks santykis tarp medžių. Paskui valda, kuri yra tam tikras medžių ir lygumų ir kitų valdos medžiagų santykis. Paskui valstybė, kuri yra tam tikras valdų ir miestų, ir kitų valstybės medžiagų santykis. Paskui Dievas, kuris yra tobulas valstybių ir visko, kas yra pasaulyje santykis. Dievas yra toks pat tikras kaip ir medis, tik daug sunkiau įskaitomas. Ir aš nebeturiu daugiau klausimų.
…Jei aš ieškau, tai randu, nes dvasia tegeidžia to, ką turi. Atrasti – tai pamatyti. O kaipgi ieškočiau to, kas man dar neturi prasmės? Aš tau jau esu sakęs, kad meilės apgailėjimas – tai meilė. Nė vienas nesikankina trokšdamas to, kas nėra suvokta. Antraip kodėl aš būčiau ėjęs kryptimi tiesų, kurių negalėjau suvokti?
Bet vikšrai nemato saulės, neregiai nemato savo ugnies ir tu nematai to veido, į kurį padarai panašią savo šventovę, statydamas ją savo širdyje.
XXXV
Aš smerkiu tavo tuštybę, bet ne tavo pasididžiavimą, nes jei tu šoki geriau už kitą, kodėl save peiktum žemindamasis prieš tą, kuris šoka prastai? Yra tokia pasididžiavimo forma, kuri yra meilė gerai sušoktam šokiui.
Bet meilė šokiui visai ne meilė tau pačiam šokančiam. Tu, bet ne kūrinys, kuris tavimi puikuojasi, gauni savo prasmę iš kūrinio. O tu savęs niekados nebaigsi, nebent mirdamas. Viena tuščiagarbė pasitenkina savimi, paliauna ėjusi, kad pasigrožėtų ir pasinertų į savęs pačios garbinimą. Jinai neturi ko is tavęs gauti, nebent tavo plojimą. Taigi mes paniekiname tokius norus, mes, amžinieji klajokliai, žygiuojantys Dievo link, nes niekas, kas mums priklauso, negali mūsų patenkinti.
Tuščiagarbė sustojo pati savyje patikėjusi, kad įgijo veidą anksčiau, nei sulaukusi mirties valandos. Todėl ji neįstengtų nei nieko gauti, nei ką nors duoti, lygiai taip kaip numirėliai.
Širdies nuolankumas visai nereikalauja, kad tu nusižemintum, jis reikalauja, kad atsivertum. Tai mainų raktas. Tik tuomet tu gali duoti ir gauti. Ir aš nesugebu atskirti vieno nuo kito žodžių, rodančių tą patį kelią. Nuolankumas – tai paklusnumas Dievui, o ne žmonėms. Taip yra ir akmeniui, paklūstančiam ne akmenims, o šventovei. Kai tu tarnauji, tu tarnauji kūrybai. Motina nuolanki savo kūdikiui, o sodininkas – rožei.
Per savo gyvenimą tu susitikai tą, kuri ėmė save vertinti kaip dievaitė. Ką ji gautų is meilės? Viskas, net tavo džiaugsmas, ją vėlei išvysti, jai tampa pagarbinimu. Ji praryja nesimaitindama. Ji užvaldo, kad sudegintų tave savo garbei. Ji panaši į krematoriumo krosnį. Ji praturtėja pasidavusi savo gobšumui bergždžiais laimikiais, įtikėjusi, kad savo džiaugsmą ras kaupdama. Bet jinai kaupia tik pelenus, nes tikrasis tavo dovanų panaudojimas buvo kelias, vedąs nuo vieno link kito, o ne grobis.
Bet šitoji niekina mainus, iš kurių ji užgimtų. Ji meilėje ieško tik daikto, kurį galima sugriebti. Ir tokia meilė visiškai bereikšmė.
Ji mano, kad meilė – tai dovana, kurią ji gali uždaryti savy. Jei tu ją myli, tai tik todėl, kad ji tave užvaldė. Ji uždaro tave savyje įsitikinusi, kad praturtėja.
Tačiau iš tikro meilė yra visai ne lobis, kurį reikia sugriebti, o abipusiai įsipareigojimai. Ceremonialo priėmimas. Mainų kelio veidas.
O šitoji niekados neužgims. Ji, sausos dvasios ir širdies sėkla, liks nesudygusi, neišnaudojusi savo galios. Ji susens paniurusi, paskendusi savo laimikių tuštybėje.
Todėl kiekvienas pagarbinimas padarys ją dar kietesnę ir vienišesnę. Pasakyk jai:
- Žinoma, aš skubėjau tavęs link apimtas džiaugsmo su tavim susitikti. Aš perdaviau tau žinias. Patenkinau tavo norus. Man meilės švelnumas – pasirinkimas, aš norėjau, kad jį nukreiptum į mane patį. Aš tau suteikiau teisių tam, kad jausčiausi susaistytas. Man reikia šakų ir šaknų. Aš pasisiūliau norėdamas tau padėti. Taip yra ir su rožynu, kurį prižiūriu. Taigi paklūstu savo rožynui. Ir mano orumo niekas neužgauna dėl priedermių, kurias prisiimu. Ir aš esu atsakingas savo meilei.
Aš neišsigandau įsipareigodamas ir tapau prašytoju. Laisva valia pasisiūliau, nes niekas pasaulyje neturi persvaros. Bet tu apsirikai vertindama mano kvietimą, nes tame kvietime įžvelgei priklausomybę. Bet aš nebuvau priklausomas. Buvau dosnus.
Tu suskaičiavai mano žingsnius, žengtus tavęs link, semdamasi peno ne iš mano meilės, o iš mano meilės pagarbinimo. Tu apsirikai, vertindama mano susirūpinimo reikšmę. Taigi aš nusigręšiu nuo tavęs, kad pagerbčiau tą vienintelę – nuolankią, apšviesiančią širdį. Aš padėsiu augti tai vienintelei, kurią mano meilė augins. Lygiai taip aš slaugysiu paliegėlį, kad jį pagydyčiau, o ne kad paglostyčiau jo savimeilę; man reikalingas kelias, o ne siena.
Tu siekei ne meilės, o garbinimo. Tu užtvėrei man kelią. Tu iškilai mano kelyje kaip dievaitė. Neturiu ką daryti iš to susitikimo. Nuėjau kitur.
Nesu stabas, kuriam reikia tarnauti, nei vergas, norintis tarnauti. Kiekvieną, kuris manęs pareikalaus, aš atstumsiu. Nesu užstatytas daiktas, ir niekas neturi teisės iš manęs reikalauti sumokėti už įsiskolinimą. Taip pat ir aš neturiu teisių į kitą asmenį; iš tos, kuri mane myli, aš visados imu.
Iš ko tu mane nusipirkai, kad reikalautum šitos nuosavybės? Aš nesu tavo daiktas. Galbūt esu dėkingas Dievui, kad lieku ištikimas tau… Ne, ne tau.
Taip yra ir su sargybiniais, kurie privalo pagerbti valdovą. Jis reikalauja garbinimo, bet iš jo nieko nepasilieka pats sau. Per jo asmenį sargybiniai gauna pareigas. Jis - sargybinių pareigų mazgas.
Tas pats yra ir su meile.
Bet jeigu aš susitiksiu tą, kuri rausta ir mikčioja ir kuriai reikia dovanų, kad išmoktų šypsotis, nes jos jai yra jūros vėjas, o ne grobis, tuomet aš virsiu keliu, kuris išves ją į laisvę.
Nepradėsiu nei žemintis, nei žeminti jos meilėje. Apsupdamas ją, būsiu tarytum erdvė, o joje – kaip laikas. Aš jai tarsiu: “Neskubėk manęs pažinti, manyje nėra nieko, ką būtų galima sugriebti. Esu erdvė ir laikas, kur galima tapti”.
Jei aš jai reikalingas, kap sėklai reikalinga žemė, kad ji taptų medžiu, nepradėsiu jos sloginti savo savikliova.
Juolab jos negarbinsiu dėl jos pačios. Aš ją žiauriai sudraskysiu savo meilės nagais. Mano meilė jai bus erelis galingais sparnais. Ir jinai ras visai ne mane, o per mane – slėnius, kalnus, žvaigždes, dievus.
Kalba sukasi visai ne apie mane. Esu tiktai tasai, kuris perteikia. Kalba sukasi visai ne apie tave: tu esi tik takas, vedantis pievų link dienai prabudus. Kalba sukasi visai ne apie mus: kartu mes esame kelias Dievui, kuris akimirkai pasiskolina mūsų kartą ir ją sudėvi.
XXXVI
Tuščiagarbiai būna teisuoliai, nes įsivaizduoja, kad jie apsaugoti nuo ėjimo apčiuopomis, nuo neteisybių, nuo paklydimų, nuo gėdos.
XXXVII
…Kitados gyvenau ant patikimos kalvos nugaros pastatytame kaime, gerai įaugusiame į žemę ir jos dangų, kaime, sutvarkytame kad jis stovėtų, ir jis stovėjo. Bet štai vieną naktį kažkas išsibudino požeminiuose mūsų pamatuose. Supratome, kad po mūsų kojomis žemė vėl ėmė gyventi ir save minkyti. Tai, kas buvo padaryta, vėl tapo dirbiniu. Ir mus apėmė baimė. Mes išsigandome ne tiek patys dėl savęs, kiek dėl mūsų pastangų objekto, dėl to, į ką save išmainydavome gyvendami. Aš, aš buvau graveris ir ėmiau baimintis dėl didžiojo sidabrinio ąsočio, prie kurio plušėjau dvejus metus, į kurį iškeičiau dvejus nemigos metus. Kitas drebėjo dėl brangios vilnos kilimų, kuriuos buvo nuaudęs apimtas džiaugsmo. Kiekvieną dieną jis juos išvyniodavo saulėje. Didžiavosi išmainęs kažką iš savo surembėjusio kūno į bangą, kuri visų pirma pasirodė gili. Kitą apėmė baimė dėl alyvmedžių, kuriuos jis buvo pasodinęs. Ir aš tvirtinu, kad nė vienas iš mūsų tiek nebijojo mirties, kiek mes visi drebėjome dėl smulkių kvailų daiktų. Mes atradome, kad gyvenimas turi prasmę tik tada, kai yra po truputėlį išmainomas. Sodininko mirtis niekuo nepakenkia medžiui. Bet jei tu grasini medžiui, tuomet du kartus miršta sodininkas. Tarp mūsų buvo senas pasakorius, kuris žinojo gražiausias miškų pasakas. Ir jas buvo išgražinęs. Ir jis vienintelis jas žinojo, nes sūnaus neturėjo. Ir tuomet, kai žemė ėmė slysti, jis drebėjo dėl varganų pasakų, kurių daugiau niekados niekas nepasakos…
Bet žemė gyveno toliau ir save minkė… Spaudžiami namukai iš lėto sukosi, ir beveik nematomos jėgos spaudžiami sprogo tarytum juodo parako statinaitės.
Ir tie iš mūsų, kurie liko gyvi, prarado savo reikšmę.
… Ir tada aš išgirdau kaip tarp griūvančios kalvos skundėsi jauna mergina. Pakliuvusi į beribę naktį, ji šaukėsi vakaro lempos namuose ir kambario, kuris būtų ją suvienijęs, ir durų, kurios būtų ją gerai uždariusios. Atiduota beribiam pasauliui, kuris visiškai nerodė veido, ji šaukėsi vaiko, kurį pabučiuoja prieš užmigdama ir kuris yra pasaulio esmė. Toje griūvančioje kalvoje ji apdainavo sutuoktinio žingsnį, kuris vakare aidi ant slenksčio ir tu jį atpažįsti, ir jis nuramina. Begalybės akivaizdoje, neturėdama į ką įsikabinti, ji maldavo grąžinti jai užtvankas, kurios vienintelės leidžia būti, vilnos gniutulą, kurį reikia sukaršti, vienintelį dubenėlį, kurį reikia išplauti, vaiką, kurį reikia užmigdyti. Ji šaukėsi savo amžinybės namų, kuriuos su visu jos kaimu kažkada gaubė ta pati vakaro malda…
XXXVIII
Pažvelkite į valdų šeimininką, kai jis žingsniuoja keliais per aušros rasą visai vienas, nesinešdamas nieko iš savo turtų. Visai nesinaudodamas savo privalumais. Tarytum praradęs savo gėrybes, nes šios jam šią akimirką netarnauja, ir jo koja smenga į purvą, jei palijo lietus, tarytum vargdienio koja ir lazda perskiria sušlapusius dygliakrūmius, lyg būtų didžiausias valkatų valkata. Ir iš per daubos gilumą vingiuojančio kelio gelmės jis netgi žvilgsniu neaprėpia savo valdų, bet paprasčiausiai žino esąs jų kunigaikštis.
Tačiau jei jį susitiksi ir jis pažvelgs į tave, jis yra šitas o ne kitas. Ramus ir pasitikintis savimi, jis remiasi garantija, kuri šią akimirka jam nereikalinga. Niekuo nesinaudoja, bet jam nieko nestinga. Jis tvirtai atsirėmęs i ganyklų, miežių laukų ir miškų, kurie jam priklauso, pamatus. Jis juos visus talpina savo širdyje. Čia vaikšto nesvarbu kas, o šeimininkas, lėtai pėdinantis liucernose…
Gana aklas yra tasai, kuris vertina žmogų tik iš jo veiksmų, kuris mano, kad tik veiksmas jį parodo, arba apčiuopiama patirtis, arba tokio privalumo naudojimas. Kas svarbu žmogui, visai nėra tai, kuo jis disponuoja šią akimirką, nes mano klajotojas vos turi varpų saują, kurią galėtų sutrinti delnuose, arba vaisių, kurį galėtų nuraškyti. Tasai, kuris mane lydi kare, kupinas prisiminimų apie savo mylimąją, kurios negali nei pamatyti, nei paliesti, nei susapnuoti glėbyje, kuris dabar net negalvoja apie ją, nes šią aušros valandą, kai jis alsuoja platybėmis ir jaučia svorį, traukiantį jo dvasią žemyn, savo taip nutolusiame guolyje jos tarsi net ir nėra gyvos pasaulyje. Tarytum nesanti ir mirusi. Bet tik užmigusi. O žmogus kupinas to, kad ji gyvena, kupinas švelnumo, kuriuo jis nesinaudoja ir kuris miega užmiršęs pats save tarytum grūdai aruode – kupinas kvapų, kuriais nealsuoja, kupinas vandens čiurkšlės šnabždėjimo; ji yra jo namų širdis ir jis jos visai negirdi, tačiau toji širdis išskiria jį iš kitų.
Arba tas, kurį tu pasitinki ir kuris neša savyje savo sergantį vaiką. Sergantį toliuose, kurio karščio nejaučia delnu ir kurio aimanų negirdi, ir kuris niekuo nepakeičia jo gyvenimo šią akimirką. Tačiau jis pasirodys tau tarytum sugniuždytas sunkumo to vaiko, kuri talpina savo širdyje. Taip ir tasai, kuris ateina is valstybės ir neįstengtų nei jos aprėpti metęs vienintelį žvilgsnį, nei panaudoti jos atsargas, nei iš jos gauti menkiausią privalumą, bet kuris išauga savo širdyje kaip valdų šeimininkas arba sergančio vaiko tėvas, arba tasai, kurį praturtina meilė, kai jo mylimoji ne tik toli, bet ir užmigusi. Žmogui svarbu vien tik daiktų prasmė.
XXXIX
“Gerai ir šitaip,- kalbėjo jie. – Tobulybė nepasiekiama”.
Savaime suprantama, tobulybė nepasiekiama. Ji neturi kitokios prasmės, tik spindėti kaip žvaigždė, nurodanti kryptį tavo žygiui. Ji yra kryptis ir tendencija. Bet vienintelis svarbus yra žygis, ir nebūna atsargų, vidury kurių tu galėtum atsisėsti, nes tuomet miršta jėgos laukas, kuris vienintelis tave išjudina, ir štai tu lieki tarytum lavonas.
XL
Stulbinama tavo panieka žemei. Tu gerbi tik meno daiktus.
Kodėl vaikštai pas tokius netobulus draugus? Kaip pakenti aną, kuris turi tokį trūkumą, ar tą kitą, kuris trenkia tokiu kvapu? Aš pažįstu tokių, kurie verti tavęs.
Taip tu sakai medžiui: „Kodėl tu suleidi šaknis į dirvą? Aš gerbiu tik žiedus ir vaisius“.
Bet aš tegyvenu tuo, ką perkeičiau. Esu priemonė, kelias ir krovinys. O tu esi sterilus kaip numirėlis.
XLI
Žinoma, aš taip pat per savo gyvenimą patyriau ir dar patirsiu pyktį, pagiežą, neapykantą ir keršto troškimą. Pralaimėtų mūšių tarytum maištų prieblandoje kiekvienąkart, kai pastebėdavau esąs bejėgis ir tarytum uždarytas pats savyje, neturėdavau galios ryžtingai paveikti išblaškytos savo dvasios, kurios mano mintys nebepasiekdavo, maištaujančių jausmų, kurie išsigalvodavo neapykantą, panieką ir pagiežą, taip surišdavę mano mintis ir žodžius, štai tuomet aš patyriau pykčio pagundą.
XLII
Kadangi, kaip ir apie medį, tu ničnieko neišmanytum apie žmogų, jei tu jį išskleistum jo trukmėje ir padalytum pagal jo skirtumus. Medis nėra nei sėkla, nėra nei stiebas, lankstus kamienas, negyvos malkos. Medis – tai tapsmas, per kurį jis is lėto susilieja su dangumi. Tą patį galima pasakyti apie tave… Dievas tau liepia gimti, liepia augti, nuolatos tave užpildo geismais, apgailestavimu, džiaugsmais ir kančiomis, pykčiu ir atleidimais, paskui susigrąžina pas save. Tačiau tu nesi nei moksleivis, nei sutuoktinis, nei vaikas nei senis. Esi tasai, kuris išsipildo. Ir jei tu sugebi atpažinti save kaip sūpuojamą šaką, gerai įsikabinusią į alyvmedį, savo judesiais patirsi amžinybę. Amžinas šaltinis, kuris čiurlena ir įstengė pagirdyti tavo tėvus, amžina akiu šviesa, kai tau šypsosis mylimoji, amžina naktų gaiva. Ir tada laikas tau yra jau nebe smėlio laikrodis, kuris palengva sunaudoja smėlį, o pjovėjas, surišantis pėdą.
XLIII
Parašysiu himną tylai. Tu, vaisių muzikante. Tu, rūsių, sandėlių ir klojimų gyventoja. Tu, medaus vaza is bičių uolumo. Tu, jūros valgi, virš jos pilnatvės.
Tu, kurioje aš uždarau miestą nuo kalnų viršūnės. Nutilusių kinkinių kaukšėjimą, miesto šūksnius ir aidinčius priekalus. Visi daiktai pakibę vakaro vazoje.
Tyla moterų, kuri yra tyla virš visų dienos tuštybių ir gyvenimo, kuris yra dienų pėdas. Tyla moterų, kuri yra šventovė ir įamžinimas. Tyla, kurioje vyksta vienintelės į rytdieną nukreiptos lenktynės, kažkur lekiančios. Tyla, saugotoja, joje aš uždariau viską, kas priklauso mano garbei ir kraujui.
Tyla žmogaus, kuris atsiremia alkūnėmis, susimąsto ir nuo šiol gamina minčių syvus. Tyla, leidžianti jam pažinti arba nežinoti, nes kartais geriau, kad jis nežino. Tyla, globojanti tave, kai tavo mintys rutuliojasi.
Pačių minčių tyla. Bičių poilsis, nes medus jau yra surinktas ir turi būti paslėptas lobis, kuris bręsta. Tyla minčių, kurios skleidžia sparnus, nes negerai, kad tu blaškaisi savo dvasioje ar širdyje.
Širdies tyla. Jausmų tyla. Vidinių žodžių tyla, nes gerai, kad tu randi Dievą, kuris yra tyla amžinybėje, nes viskas išsakyta, viskas padaryta.
Ir man buvo duota suprasti, kad bet kokia žmogaus pažanga yra rasti vieną po kito, kad jo klausimai visai neturi prasmės, nes aš pasitariau su mokslininkais ir jie nerado atsakymų į keletą paskutiniųjų metų klausimų. Bet siandien štai jie šypsosi, nes tiesa jiems iškilo kaip klausimų išnykimas.
Ak, Viešpatie, bet juk išmintis – tai ne atsakymas, o sveikimas nuo atsitiktinių kalbos nepastovumų, aš tai žinau iš tų, kurie myli vieni kitus ir susėda nukorę kojas per žemą sieną priešais apelsinmedžių plantaciją, petys į petį, gerai suprasdami, kad negavo atsakymo į vakar užduotus klausimus. Bet aš pažįstu meilę, ir jos esmė – kad daugiau neužduodamas joks klausimas.
Ir kaskart, eidamas nuo vieno prie kito įveikto prieštaravimo, aš einu klausimų tylos link.
O plepiai! Jie taip sugadino žmones.
Beprotis yra tasai, kuris tikisi Dievo atsakymo. Jei ir tave priims, jei tave išgydys, tai tik šalindamas Savo ranka tavo klausimus tarytum karštligę. Tatai yra.
Ir kada nors tu pasieksi tą vietą, kur nebus atsakinėjama, nes ten nebus atsako, tik palaima, kuri yra klausimų esmė.
Ir tasai išvys gėlo vandens platybes, erdvesnes už jūrų platybes, kurias buvo puikiai nuspėjęs klausydamas šaltinių čiurlenimo, kai nukoręs kojas sėdėjo prisiglaudęs prie tos, kuri tebuvo bėgti priversta gazelė, ir lengvai alsuodamas glaudėsi prie jos širdies.
XLIV
Viešpatie,- tariau Jam, nes ant greta esančios šakos tupėjo juodas varnas ,- gerai suprantu, kad Tavo didybei dera tylėti. Tačiau man reikia ženklo. Kai baigsiu maldą, paliepk tam varnui nuskristi. Tai bus ne mano, o kito mirktelėjimas, ir aš nebesijausiu toks vienišas pasaulyje. Būsiu susietas su Tavimi slaptu ženklu, netgi nesuprantamu. Aš nieko neprašau, nebent kad būtų duotas ženklas, jog gal dar yra kas nors, ką reikėtų suprasti”.
Ir aš stebėjau varną. Jis tupėjo nejudėdamas. Tuomet pasilenkiau sienos link.
Viešpatie,- kalbėjau Jam ,- žinoma, Tu teisus. Tavo didybei visai nedera paklusti mano nurodymams. Jei varnas būtų nuskridęs, aš būčiau tik dar labiau nuliūdęs, nes tą vienintelį ženklą, mano noro atspindį, būčiau gavęs iš sau lygaus, taigi dar sykį iš savęs paties. Ir vėlei bučiau susidūręs tik su savo vienatve.
…Bet atsitiko taip, kad mano neviltis užleido vietą netikėtam ir keistam dvasios giedrumui. Mano kojos maknojo kelio purvyną, apsidraskiau į dygliakrūmius, grūmiausi priešindamasis čaižiems vėjo gūsiams, tačiau manyje įsispindėjo savotiška tolygi šviesa. Nieko nežinojau, bet nebuvo ničnieko, ką būčiau galėjęs sužinoti be pasibjaurėjimo. Nes aš nebuvau palietęs Dievo, bet Dievas, kuris leidžiasi paliečiamas, jau nebėra Dievas. Net tada, kai jis paklūsta maldai. Ir pirmą sykį aš nuspėjau, kad malda didinga tada, kai nesusilaukia atsako ir kai į mainus neįsiskverbia prekybos bjaurastis. Nuspėjau, kad maldos mokymasis yra tylos mokymasis. Ir kad meilė prasideda tik ten, kur nebėra ko laukti dovanos.
Aš einu Tavęs link panašiai kaip medis, kuris išsirutulioja pagal sėklos jėgos linijas. Neregys, Viešpatie, nieko nežino apie ugnį. Bet ugniai priklauso jėgos linijos, juntamos delnais. Ir jis žingsniuoja per dygliakrūmius, nes bet koks pasikeitimas yra skausmingas. Viešpatie, aš einu Tavęsp pagal Tavo malonę šlaitu, kuris skatina tapti.
Tu nenusileidi savo kūrinijos link, ir aš neturiu ko tikėtis, kad pasimokyčiau iš ko nors kito nei ugnies kaitra arba sėklos įtampa. Tas pats yra su vikšru, mezgančiu lėliukę, kuris ničnieko neišmano apie sparnus. Aš neturiu vilties, kad man suteiktų žinių arkangelų lėlių teatras, nes jis man nepasakytu nieko, kas verta vargo. Bergždžias reikalas kalbėti apie sparnus vikšrui, kaip ir apie laivą – vinių dirbėjui. Užtenka, kad dėl architekto aistros laivas įgyja jėgos linijas. Sėklos dėka sparnai įgyja jėgos linijas. Per grūdą medis įgyja jėgos linijas. Ir Tu, Viešpatie, paprasčiausiai būtum.
Ledinė, Viešpatie, kartais būna mano vienatvė. Ir aš reikalauju kokio ženklo apleistiesiems dykumoje. Bet tu pamokei per sapną. Aš supratau, kad bet koks ženklas yra bergždžias, nes jeigu tu esi mano lygmens, Tu neįpareigoji manęs augti. Ir aš turiu reikalą pats su savimi, Viešpatie, su tokiu, koks esu.
Ir todėl aš žingsniuoju kalbėdamas maldas, kurios nesulaukia atsako, ir kaip vedlį turiu – toks esu aklas – tik menką šilumą ant subraižytų savo delnų, tačiau Tave šlovindamas, Viešpatie, už tai, kad Tu neatsakai man, nes jei rasčiau ko ieškau, Viešpatie, aš baigčiau tapsmą.
Ir jei Tu veltui žengtum žmogaus link arkangelo žingsni, žmogus būtų išbaigtas. Jis daugiau nepjautų, nekaldintų, nekovotų, nebegydytų. Jis daugiau neiššluotų savo kambario, nebrangintų savo mylimosios. Viešpatie, ar jis pasiklystų Tave garbindamas savo gerumu per žmones?
XLV
Ak, Viešpatie, aš pasimelsiu už save, kad kiek išgalėdamas stengčiaus suvokti žmones… Dėl to, kad gavau is Tavęs per daug darbo, kad asmeniškai susitikčiau su tokiu ar tokiu, kurį būčiau galejęs pamilti, ir kad prireikė, jog atsisakyčiau bendravimo, kuris vienintelis teikia malonumų širdžiai, nes būna malonių grįžimų čionai, o ne kitur, ir būna malonių paskirų balsų aidėjimų, ir vaikiškų prisipažinimų tos, kuri mano apverkianti prarastą meilę, tačiau meilė toliau gyvena joje kaip švelnus liūdesys.
Bet Tu mane pasmerkei tylai tam, kad anapus žodžių vėjo išgirsčiau jų reikšmę, nes, žinoma, Tu norėjai sutaupyti man laiko, kurį būčiau praplepėjęs, taupei mano žodžių apie pamestą turtą vėją, kaip ir žodžių apie draugystę ar meilę. Nes meilė ar draugystė iš tikrųjų užsimezga tik Tavyje vieninteliame ir Tu turi spręsti, ar man bus leista eiti per Tavo tylą Tavęs link.
Nes aš nieko nereikalauju iš žmonių ir mažai man rūpi, jei jie manęs nežino arba nekenčia, su sąlyga, kad jie mane gerbtų kaip kelią Tavęs link, nes meilės aš reikalauju Tau vieninteliam, kuriam priklauso jie, kuriam ir aš priklausau rišdamas javų pėdą iš savo ir jų jausmų ir Tau jį paskirdamas, lygiai kaip ir karalius paskiria Valstybei, ne sau, savo sargybinio priklaupimą.
Ir aš atradau ramybę, Viešpatie, besimelsdamas. Aš atėjau iš Tavęs ir einu į Tave…
XLVI
... Nes aš tau norėjau papasakoti, kaip pagauti Dievą daiktų ir jausmų spąstais
...
Bet, savaime suprantama, mes visi gerai žinome, kokie apgaulingi yra išprotavimai. Patys sumaniausi argumentai ir būtiniausi įrodymai neįtikino tų, į kuriuos aš žiūrėjau. “Taip,- sakė jie,- tu teisus. Tačiau aš galvoju ne taip kaip tu…” tuos kiti vadino kvailais. Bet aš supratau, kad jie visai ne kvaili, priešingai, patys išmintingiausi. Jie gerbė tiesą, kurios neperteikė žodžiai.
Nes kiti įsivaizduoja, kad pasaulis telpa žodžiuose ir žmogaus žodis išreiškia visatą ir žvaigždes, ir laimę, ir besileidžiančią saulę, ir valdą, ir meilę, ir architektūrą, ir skausmą, ir tylą. Bet man teko pažinoti žmogų priešais kalną, kurio misija buvo pričiupti kalną nuolat kabinant kastuvu.
Žinoma, aš manau, kad geometrai ir architektai, nubrėžę namo sienos brėžinius, rankose laiko savo namo sienų tiesą. Ir kiti sugebės jas pastatyti pagal jų brėžinius. Jie ten mato akmenį, cementą ir geometriją. Ir, savaime suprantama, namo sienos – tai akmuo, cementas bei geometrija. Bet taip pat jos yra prieglobstis, skirtas pavieniams likimams. O aš, aš pirmiausia tikiu pavieniais likimais, kurie, būdami riboti, nėra skurdūs, nes vienintelė gėlė – tai langas, atvertas į pavasario pažinimą. Tai pavasaris, tapęs gėle. Ir man nieko nereiškia pavasaris, kuris nebūtų sukrovęs žiedų.
Tiesą pasakius, galbūt visai nėra svarbesnė meilė tos žmonos, kuri laukia sugrįžtančio vyro. Ne tokia jau svarbi ranka, mojuojanti prieš išvykimą. Bet tai ženklas kažin ko svarbaus. Ne toks jau svarbus paskiras žiburėlis, spindintis tarp namo sienų sakytum laivo žibintas, bet štai pražysta gyvenimas, kurio svorio aš nemoku nusakyti.
Namo sienos jam atstoja žievę.
... Anas atėjo savo skurdžiais žodžiais parodyti kitam, kad jis neteisus liūdėdamas, ir kur jūs matėte, kad kitas pasikeistų? Arba kad jis klysta pavyduliaudamas ar mylėdamas? Ir kada jūs matėte, kad kitas pasveiktų nuo meilės?
...Nes, žinoma, aš apsirikau aprašydamas tau pamatytą kraštą. Blogai nurodžiau upę ir užmiršau kaimą. Bet man buvo svarbu, kad tu įvertintum pasaulį nuo kalno, kurį aš parinkau. Ir man nelabai rūpi klaidos, dėl kuriu man priekaištausi. Nes žodžiai labai paprastai aprengia tiesą ir kiekvienas iš jų vertas kritikos. Mano kalbos luošumas mane dažnai versdavo prieštarauti sau pačiam. Bet aš niekada nesuklydau. Mano žodžiai yra negrabūs ir iš išorės padriki, bet ne jie čia yra svarbiausi.
... Žinoma, gali būti, kad kelios kalbos tau aiškina pasaulį ar tave patį. Ir kad jos ima kariauti. Kiekviena vientisa ir tvirta. Ir niekas nė vienai nesuteikia pranašumo.
„Žmogus yra tasai, kuris gamina ir vartoja...“
Ir yra teisinga, kad jis gamina ir vartoja.
„Žmogus yra tasai, kuris rašo eilėraščius ir mokosi skaityti žvaigždes...“
Ir yra teisinga, kad jis rašo eilėraščius ir tyrinėja žvaigždes.
„Žmogus yra tasai, kuris vieninteliame Dieve randa palaimą...“
Ir yra teisinga, kad jis išmoksta džiaugsmo vienuolynuose.
Bet reikia pasakyti ką nors apie žmones, kurie talpina visus šiuos posakius, duodančius pradžią jų tarpusavio neapykantai. Nes sąmonės laukas mažytis ir kad tasai, kuris rado formuluotę, mano, kad kiti meluoja arba klysta. Bet visi yra teisūs.
Ir tu negausi ženklo, nes dievybės žymė, iš kurios trokšti jo sulaukti, tai pati tyla. Ir akmenys ničnieko neišmano apie šventovę, kurią jie sudaro, ir ničnieko negali apie ją išmanyti. Nei mes apie Dievą. Nes reikėtų, kad šventovė pasirodytų akmeniui, bet tai beprasmiška, nes akmeniui nėra tokios kalbos, į kurią būtų galima sutalpinti šventovę. Kalba yra akmenio lygmens.
Toks buvo mano atradimas atliekant savo kelionę Dievop.
 :smile58:
_________________
Tai, ką mes darome gyvenime, nuskamba aidu amžinybėje.
Paskutinį kartą redagavo Tylenis 04 Lap 2010 05:14. Iš viso redaguota 1 kartą.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
