Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Marius Kundrotas. Kartūs revoliucijos vaisiai

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Įvairios kitos politinės, ekonominės, istorinės, kultūrinės, mokslinės temos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Marius Kundrotas. Kartūs revoliucijos vaisiai

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Marius Kundrotas. Kartūs revoliucijos vaisiai

Parašytas: 25 Lap 2025 16:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28618
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas. Kartūs revoliucijos vaisiai

https://www.delfi.lt/news/ringas/politi ... -120178462

Istorikas ir politologas Marius Kundrotas

2025.11.25
Delfi

XVIII a. pabaigoje aukštuomenė iš dyko buvimo atrado eilinę madą – liaudies kultūrą. Jau baroko laikais aukštuomenė iš karinio elito virto saloniniu elitu. Kariavo samdiniai, aukštuomenė – lėbavo ir žaidė. Aukštuomenės damos rengdavosi piemenaitėmis, dvaruose ir salonuose sektos liaudies pasakos.

Tai, kad pati liaudis tuomet gyveno pusbadžiu, aukštuomenei mažai terūpėjo. Trūksta duonos – valgykit pyragaičius. To meto aukštuomenė elgėsi kaip autoritariška motina, kuriai susikurtas savo vaiko įvaizdis ir šio įvaizdžio keliami jausmai buvo svarbesni už tikrovėje gyvenantį vaiką su jo poreikiais ir mintimis.

XXI a. aukštuomenė eina daug toliau. Ji tapatinasi su dvasios ligoniais ir padugnėmis. Kai kas, kaip Friedrichas Nietzschė, šį čandalos kultą siejo su krikščionybe. Ir čia yra tiesos. Krikščionybė išties išaukštino tai, kas pasaulio akyse buvo žema, būtent iš krikščionybės kilo tauraus luošio – Victor Hugo Kvazimodo – įvaizdis. Bet čia buvo esminė sąlyga: kalbėta apie taurų luošį.

Dabar gi moralinis ir intelektualinis chaosas tampa aukštosios kultūros kokybės ženklu. Konservatyvus filosofas Rogeris Scrutonas pagrįstai kritikavo šiuolaikinės aukštosios kultūros dekadansą, vadindamas jį įžūliu, iš savęs besijuokiančiu kiču. Rafinuotas kičas ar primityvus kičas – tai vis tiek kičas.

Kairiųjų radikalų ideologas Piero Ignazi pagrįstai šiuolaikinę dešinę vadina „tyliąja kontrrevoliucija“. Nes dešinė siekia išsaugoti tai, kas tūkstančius metų laikyta dorybe ir išmintimi, o kairė, pradėjusi politinę revoliuciją XVIII a. pabaigos Prancūzijoje, toliau slenka kaip mirtinas užkratas, apversdama aukštyn kojomis visą ligtolinę vertybinę sistemą. Kas buvo nieks, tas bus viskuo. Ir atvirkščiai.

Tai nėra primityvi kova tarp seno ir naujo, ką dažnai supriešina tiek primityvūs tradicionalistai, tiek dar primityvesni modernistai su postmodernistais. Nikolajaus Berdiajevo žodžiais, konservatizmas nėra seno iškėlimas virš naujo, bet seno ir naujo saugojimas iš to, ką verta išsaugoti amžinybei. Kitas konservatorius Leo Straussas teigė, kad svarbu ne tai, kas sena ar nauja, svarbu, kas tiesiog teisinga.

Tai, ką jakobinai ir bolševikai įgyvendino politiniu lygmeniu, Frankfurto sekta įvykdė kultūriniu lygiu. Dvasinis pasaulis apverstas aukštyn kojomis, dugnas tapo aukštuomene, o aukštuomenė – dugnu. Blogiausia tai, kad aukštuomenė su tuo susitaikė. Ji dabar orientuojasi į dugną. Spjaudymas į valstybės vėliavą, Dievo Sūnaus veido drabstymas ekskrementais, viešas mosavimas lytiniais organais tapo kultūros etalonu.

Tai reprezentuoja ir šiuolaikinė Kultūros asamblėja. Ne šiaip sau tarp jos lyderių – lytinių deviantų diktatūros šalininkai, siekiantys uždrausti bet kokią kitokią nei teigiama informaciją apie lytines deviacijas. Visa ši „kultūra“ Manto Meškerio ir Mariaus Ivaškevičiaus sisiojančios partizanės ir teverta. Tautininkai lietuvių partizanus prisimena kovojančius. „Kultūros“ chunveibinai – sisiojančius. Ką patys ir daro.

Juokingiausia tai, kad šis Tautos prisikėlimo partijos ir Laisvės partijos hibridas – Kultūros asamblėja – dings ten pat, kur nuėjo jų pirmtakai. Jais pasinaudos ir juos išmes. Nes yra labiau patyrę ir daugiau nusipelnę. Georges'as Jacques'as Dantonas ir Ernstas Röhmas pagrįstai teigė, jog revoliucijos ryja savo vaikus. Žmonės, įsivaizduojantys, kad kažką sprendžia, tėra įrankiai. Ne daugiau.

Daug rimtesnė diskusija būtų, ar šiandien galima išsaugoti kultūrą, kuri būtų verta amžinybės. Ar tokios kultūros turime? Prisipažinkime, tai, ką vadiname liaudies kultūra, dažnu atveju tėra XIX a. inteligentų žaidimai. Ir tai – dar gana geras variantas. Sovietų okupacijos laikais jį pakeitė kaimo popsas, mažai kuo geresnis nei miesto popsas. Vargas, kai lietuviška muzika vadinama „Dinamika“ ir jos epigonai.

Skirtumai tarp dvasingosios kultūros ir popso glūdi tarp konkrečių pavyzdžių. Yra „Kūlgrinda“, yra Jungėnų kaimo kapela ir yra „Dinamika“ su virtine vėlesnių ir vis primityvesnių variacijų.

Kairiųjų kuriamas mitas yra toks, kad reakcija visada pralaimi. Tai – pasaka tikintiesiems. Ne mąstantiems. Prieš ortodoksinę krikščionybę kilo arijonizmas ir gnosticizmas, kurie pralaimėjo. Prieš feodalizmą – valstiečių maištai, kurie taip pat patyrė fiasco. Burbonai ir Bonapartai keitė vieni kitus. Antanas Smetona su savo dešiniąja komanda ilgam laikotarpiui nurungė to meto kairiuosius.

Istorijoje niekas nėra nulemta. Vienais atvejais laimi revoliucija, kitais – reakcija. Nes žmogaus dvasioje skirtumas glūdi ne tarp seno ir naujo. Glūdi skirtumas tarp laikinumo ir amžinybės.

Šiandien dešinė kviečia reakcijai. Reakcijai prieš padugnių diktatūrą. Prieš tautos ir žmonijos apvertimą aukštyn kojomis, kai apačia atsiduria viršuje ir atvirkščiai. Lietuvių tauta jau ne pirmąsyk augina savo elitą. Kažkada lietuvių elitas įsijungė į kitas tautas ir lietuvių tautai teko augintis naują elitą. Šiandieninis elitas jungiasi į kosmopolitinę, bet gana siaurą klasę, pasidavusią dekadansui. Ir vėl tenka ugdyti naują elitą.

Revoliucinėje Prancūzijoje saujelė naujojo elito kalbėjo liaudies vardu. O pati liaudis, kurią šis elitas pretendavo ginti ir jai atstovauti, masiškai ėjo į šuanų gretas, gindama tradicinę vertybių sistemą. Revoliucija liaudies vardu ėjo kovoti prieš tą pačią liaudį, ką daug vėliau savo dainoje iliustravo Igoris Talkovas.

Ne socializmas ir juolab – ne liberalizmas, bet konservatizmas yra iš tautos šaknų kylanti pasaulėžiūra. Problema ta, kad Lietuvoje ilgai trūko solidžios konservatyvios jėgos, todėl jos vietą užimdavo įvairaus plauko populistai ir demagogai. Dabar po truputį ryškėja viltis, jog tokia jėga gali atsirasti, atsinaujinant Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams, kuriai į pakaušį kvėpuoja ir ją skatina pasitempti atsinaujinęs Nacionalinis susivienijimas.

Žiūrint į šių dienų lietuviškąją statistiką, dauguma tautos pasisako už prigimtinę šeimą ir tautinę valstybę. Bet apie tai Jums vargu, ar pasakys Kultūros asamblėja. Apie tai galite pasakyti tik Jūs. Tai ir pasakykite.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: