 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Referatas "MIKALOJUS KOPERNIKAS"
Parengė: Ingrida Rimavičiūtė FI – V kursas Šiauliai, 2004 m.,
ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS FIZIKOS IR MATEMATIKOS FAKULTETAS
http://www.mokslai.lt/referatai/referat ... apis1.html
1 TURINYS
2 KOPERNIKO VAIKYSTĖS METAI
3 KROKUVOS UNIVERSITETE
4 MIKALOJUS KOPERNIKAS ITALIJOJE
5 „MAŽASIS KOMENTARAS“
6 VARMIJOS KOMISARAS
7 GEORGAS RETIKAS
8 DIDŽIOJI KNYGA IŠVYSTA PASAULĮ
9 KOVA UŽ NAUJĄJĮ MOKSLĄ
10 ISTORINĖ KOPERNIKINĖS REVOLIUCIJOS REIKŠMĖ
11 MIKALOJAUS KOPERNIKO KILMĖ
12 M. KOPERNIKO IDĖJOS LIETUVOJE
13 LITERATŪRA
Mikalojus Kopernikas (1473 02 19-1543 05 24) neužmirštamas dėl to, kad jis „sustabdė Saulę ir paleido suktis bei skrieti Žemę“, taigi visą astronomiją pastatė nuo galvos ant kojų. Su jo vardu susijęs ne tik tūkstantmečius viešpatavusios geocentrinės pasaulio sistemos žlugimas ir heliocentrinės sistemos kūrimas, bet ir prasidėjo tikrasis astronomijos suklestėjimas. O be astronomijos suklestėjimo nebūtų ir didžiųjų fizikos pasiekimų, vadinasi, skurdūs liktų ir visi gamtos mokslai bei technika.
Tačiau mums, lietuviams (žinoma, tuo labiau lenkams bei vokiečiams), Kopernikas brangus ypatingai.
Juk galima įžvelgti kai kuriuos Koperniko ryšius su Lietuva.
KOPERNIKO VAIKYSTĖS METAI
Mikalojaus Koperniko gimtąjį miestą Torūnę kadaise Kulmo žemės pakraštyje įkūrė kryžiuočiai, nuo čia pradėję savo žiaurųjį žygį į prūsų, jotvingių ir lietuvių kraštus. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių valstybė nusilpo ir pakriko.
Per vadinamąjį trylikos metų karą, užsitęsusi nuo 1454 iki 1466 m., Torūnė drauge su Vyslos žemupio kairiojo kranto slaviškomis žemėmis ir dalimi senovės prūsų pamedėnų bei pagudėnų genčių teritorijų iš kryžiuočių atiteko Lenkijai. Pastarosios vasale tapo ir Varmijos vyskupystė, giliai įsiterpusi į kryžiuočių valdžioje likusių prūsų ir vakarinių lietuvių gyvenamas žemes. Varmijos vyskupas kartu buvo ir gana savarankiškas pasaulietiškasis vyskupystės valdovas.
Didžiojo astronomo tėvas, irgi Mikalojus, turtingas Krokuvos pirklys ir politinis veikėjas, trylikamečio karo metu persikėlė gyventi į Torūnę ir čia vedė vietinio dvarininko ir pirklio Luko Vacenrodės dukrą Barbarą. 1473 m. jiems gimė ketvirtasis vaikas – būsimasis astronomas, matematikas, gydytojas, ekonomistas, teisininkas, inžinierius, bažnytinis ir politinis veikėjas Mikalojus Kopernikas.
1483 m. nuo maro mirė Kopernikų šeimos galva. Tuomet Mikalojui tebuvo vos dešimt metų. Tapusi našle, Barbara su mažaisiais berniukais Andriejumi ir Mikalojumi (dukros jau buvo suaugusios) persikėlė į Vloclaveką pas savo brolį Luką Vacenrodę, tuometinį kanauninką. Ten abu berniukai ėmė mokytis katedros mokykloje, vadinamojoje Krokuvos universiteto „kolonijoje“. Čia Mikalojus įgijo pradžios ir vidurinį mokslą, susižavėjo matematika ir astronomija.
KROKUVOS UNIVERSITETE
1491 m. dėdė Lukas jaunąjį Mikalojų pasiuntė į Krokuvos universitetą. Šis universitetas buvo įkurtas 1364 m. Tačiau, neilgai gyvavęs, visiškai sunyko, ir Jogailai 1400 m. jį teko vėl atgaivinti ir labai sustiprinti. Ilgainiui jis ėmė garsėti geromis astronomijos paskaitomis, įžymiais astronomijos profesoriais, tarp kurių ypač išsiskyrė Vaitiekus iš Brudzevo (Voicechas Brudzevskis).
Kopernikas laisvai diskutuodavo su juo Aristotelio, Ptolemėjo ir kitų senovės astronomų mokslinio palikimo klausimais. Galimas daiktas, kad jau Krokuvoje Mikalojui susvyravo senovės autoritetų sukurti pasaulio santvarkos rūmai. Voicechas Brudzevskis 1494 m. persikėlė į Vilnių kur dirbo karaliaus dvare, čia 1497 m. mirė ir buvo palaidotas. Dalis Krokuvos universiteto profesorių pritarė humanizmo idėjoms, studijavo Antikos rašytojų kūrinius, žavėjosi Antikos kultūra, jos laisvės idealais, nagrinėjo Platono filosofiją. Šitokios nuotaikos persiduodavo ir daugeliui studentų. Šio humanistinio judėjimo entuziastai buvo susibūrę į „Pavyslio literatūrinę bendriją“ (Sodalytas Vistulana), dariusią jaunajam Kopernikui didelę įtaką. Krokuvoje Kopernikas įsisavino visas to meto astronomijos žinias, išmoko matuoti dangaus kūnų koordinates, naudotis planetų padėčių lentelėmis.
Astronomijos profesoriai pripažino Ptolemėjo geocentrinę sistemą, tačiau kritiškai vertino nemažai Ptolemėjo teorijos detalių, matė jų dirbtinumą ir griozdiškumą, pastebėjo išskirtinį Saulės vaidmenį planetų sistemos sandaroje. Antikos kūrinių komentaruose Kopernikas irgi aptiko minčių apie ypatingą, netgi centrinį Saulės vaidmenį Visatoje. Aštrus jo protas siekė toliau. Jis abejoti ne tik atskiromis Ptolemėjo sudėtingų geometrinių schemų detalėmis, bet ir pačia geocentrinės koncepcijos esme: ar tikrai didžiulė Saulė ir tolimos žvaigždės skrieja apie mažytę Žemę. O gal juda Žemė? Tačiau pirmosios abejonės dar buvo labai nedrąsios. Juk atrodė, kad Žemės judėjimo galimybei prieštarauja visa kasdienio gyvenimo patirtis, „ sveikas protas“, didžiuliu Aristotelio ir Ptolemėjo autoritetu pagrįsta oficialioji nuomonė.
MIKALOJUS KOPERNIKAS ITALIJOJE
1495 m. Kopernikas paliko Krokuvos universitetą jo nebaigęs ir pusantrų metų išbuvo tai namie Torūnėje, tai pas dėdę Luką Vacenrodę, dabar jau Varmijos vyskupą, jo rezidencijoje Heilsberge (dabar Licborkas). Čia jis laukė kanauninko vietos, kurios tuo metu dar negavo, ir mintyse brandino Krokuvos universitete užsimezgusias abejones dėl geocentrinės sistemos. Jis suprato, kad reikia dar labai daug šviestis. Reikia studijuoti senovės graikų mąstytojų kūrinius, kuriuose įvairiai samprotaujama apie Visatos santvarką, kai kuriuose jų rašoma ir apie galimą Žemės judėjimą. Visų pirma reikia nuodugniai išstudijuoti patį Ptolemėjo veikalą.
Negalima pasitenkinti šio veikalo įvairių komentarų, atpasakojimų, jame paliestų atskirų klausimų nagrinėjimu. Taigi, būtina mokytis senovės graikų kalbos ir gauti reikiamus graikų autorių kūrinius. Taip pat pravartu dar tobulinti ir savo matematinį išsilavinimą. Vadinasi, dar reikia studijuoti. Ir studijuoti ne bet kur, o pačioje Italijoje – Renesanso idėjų šalyje. Šis Koperniko noras atsidurti Italijoje sutapo su vyskupo Luko Vacenrodės pastangomis užtikrinti savo sūnėnui bažnytinę karjerą.
Varmijos vyskupijos kapitula 1496 m. išsiuntė Koperniką į Bolonijos universitetą ir įpareigojo studijuoti bažnytinę teisę. Tačiau Bolonijoje jis labiausiai gilinosi į astronomiją ir matematiką, mokėsi graikų kalbos, studijavo senovės raštus, taip pat ir paties Ptolemėjo kūrinį, domėjosi filosofija, literatūra, muzika, daile. Tuo tarpu teisei skyrė daug mažiau laiko. Greitai jis susipažino ir labai susidraugavo su astronomijos profesoriumi Domeniko Marija di Novara, uoliu ir patyrusiu dangaus kūnų stebėtoju, praktinės astronomijos specialistu.
Ši draugystė ir bendras darbas Kopernikui labai sustiprino praktines astronomijos žinias ir įgūdžius, paskatino Koperniką pačiam aktyviau imtis astronominių stebėjimų. O svarbiausia, kad Koperniko galvoje pamažu subrendo anais laikais dar labai reta jog mokslinės teorijos privalo remtis stebėjimų faktais, o ne autoritetų žodžiais.
Vienas toks Koperniko stebėjimais nustatytas faktas ypač sustiprino jo abejones Ptolemėjo teorija. Būtent D. Novaros paskatintas, Kopernikas 1497 m., kruopščiai išmatavo Mėnulio kampinį skersmenį ir įsitikino, kad jis, keičiantis fazėms, praktiškai nekinta. Tuo tarpu pagal Ptolemėjo epiciklinę teoriją priešpilnio ir delčios metu Mėnulis turėtų būti beveik du kartus arčiau Žemės, negu jaunaties ar pilnaties metu.
Toliau studijuodamas, Kopernikas galutinai patikėjo, kad Žemė nėra Visatos centras, o tik viena iš planetų, kad ji sukasi apie savo ašį, kad visos planetos, tarp jų ir Žemė, skrieja apie Saulę. Tačiau šiuos nepaprastai svarbius, o aniems laikams dar ir ypač drąsius, tiesiog įžūlius teiginius reikėjo pagrįsti. Geriausias pagrindimas būtų visiškai nauja, stebėjimų faktus atitinkanti Visatos sandaros teorija. Vadinasi, reikia surinkti daugybę stebėjimų duomenų, juos analizuoti, apmąstyti ir atlikti daugybę matematinių, daugiausia geometrinių skaičiavimų. Visa tai suvokęs, Kopernikas pradžioje dar dvejoja. Juk uždavinys nepaprastai sunkus.
Gal dar per anksti jo imtis. Tačiau iš tikrųjų darbas jau pradėtas. Jau suprasta, kad Žemę reikia sukeisti vietomis su Saule, suvokta planetų nuotolių nuo Saulės eilės tvarka. Kopernikas jau nepajėgia savo minčių atitraukti nuo planetų painių judesių dangaus sferoje analizės. Jam jau pradeda ryškėti mintis, kad daugelis dangaus sferoje matomų reiškinių tėra reliatyvūs, sukelti Žemės judėjimo. Pavyzdžiui, planetų kilpos dangaus skliaute atsiranda dėl Žemės ir kitų planetų greičių ir orbitų plokštumų nevienodumo, metų laikai kinta dėl Žemės ašies posvyrio ir t.t. Tačiau visa tai reikia detalizuoti, tiksliai apskaičiuoti. Ir štai Kopernikas lyg ir nejučiomis, palaipsniui apsisprendžia sukurti užbaigtą, detaliai išnagrinėtą ir apskaičiuotą heliocentrinę planetų sistemos teoriją ir ją išsamiai išdėstyti didžiuliame veikale, kuris savo lygiu privalo pranokti net didžiojo Ptolemėjo „ Almagestą“.
Neįmanoma tiksliai pasakyti, kada šis didysis apsisprendimas įvyko. Pagaliau šitoks apsisprendimas – tai ištisas procesas, o ne vienkartinis aktas. Panašu, kad Kopernikas apsisprendė 1498–1500 m. laikotarpiu. O šio laikotarpio vidurys – 1499-ji metai.
1500 m. pavasarį Kopernikas atvyko į Romą ir joje išbuvo iki kitų metų pavasario. Čia jis jubiliejinėse iškilmėse atstovavo Varmijos kapitulą, atliko bažnytinės teisės praktiką, dirbo Vatikano bibliotekoje ir archyve, bendravo su daugeliu Renesanso epochos šviesuolių, tęsė astronominius stebėjimus.
1501–1505 m. Kopernikas jau Paduvos universitete. Studijuoja mediciną, ruošiasi teisės egzaminams, toliau skaito senovės graikų ir romėnų raštus, kurių Paduvoje, priklausiusioje Venecijos respublikai, galima daugiau gauti. 1503 m. trumpam nuvyksta į Feraros universitetą, kur išlaiko teisės egzaminus.
„MAŽASIS KOMENTARAS“
1506 m. Kopernikas, renesansinėje Italijoje per daugiau nei devynerius metus susikrovęs didžiulį įvairiapusių žinių bagažą, pasiekęs aukšto lygio universalų humanitarinį išsilavinimą, įgijęs reikiamus mokslinius laipsnius, atvyko į Varmijos vyskupijos kapitulos miestelį Frauenbergą (dabar Fromborkas), nes jau 1497 m. buvo už akių išrinktas šios kapitulos kanauninku. Kitais metais jį pas save į Heilsbergą pasikvietė jo motinos brolis Varmijos vyskupas Lukas Vacenrodė. Mikalojus Kopernikas penkeriems metams tapo Varmijos vyskupo asmeniniu gydytoju, sekretoriumi, patarėju.
Čia jis aktyviai įsijungė į politinę veiklą, visur lydėdavo valstybiniais reikalais važinėjantį savo dėdę, jam padėjo rašyti visokias oficialias notas ir laiškus. 1507 m. Vacenrodė lankėsi Vilniuje. Panašu, kad ir čia jį lydėjo Kopernikas. Tačiau daugiausia jėgų jis skyrė heliocentrinei sistemai – Heilsberge jis parašė nemažą savo būsimosios knygos metmenų dalį.
Taip pat 1509 m. išleido savo išverstus iš graikų į lotynų kalbą 7-ojo amžiaus Bizantijos istoriko T. Simokatės laiškus – faktiškai grožinės literatūros kūrinį.
Mirus dėdei, Kopernikas grįžo į Frauenbergą. Įtemptai dirbdamas, iki 1515 m. jis parašė nedidelį traktatą – „Mikalojaus Koperniko mažasis komentaras jo paties hipotezėms apie dangaus kūnų judėjimą“, kuriame trumpai, dar be detalių skaičiavimų, išdėstė visus heliocentrinės sistemos pagrindus ir laiško forma išsiuntinėjo savo artimiausiems bičiuliams. Dabar šis veikalas sąlyginai vadinamas „Mažaisiais komentarais“. Tai pirmas viešas naujosios teorijos pagarsinimas.
VARMIJOS KOMISARAS
1516–1519 ir 1520–1522 m. M. Kopernikas buvo Varmijos kapitulos valdų administratoriumi, kurio rezidencija buvo Alenšteine (dabar Olštynas). Čia jam teko ne tik spręsti įvairius politinius, teisinius ar ūkinius klausimus, bet ir Alenšteino pilies gynybai nuo puolančių kryžiuočių.
Parašė reikšmingą ir gerai įvertintą mokslinį traktatą iš ekonomikos srities „ Apie monetų kalimą“. Apsigynus nuo kryžiuočių, 1522 m. Kopernikas galutinai apsigyvena Frauenberge.
Čia jis toliau rašo ir tobulina dar Heilsberge pradėtą savo didžiąją knygą apie heliocentrinę Visatos santvarką, tęsia astronominius stebėjimus. Tačiau visiškai atsidėti vien tik šiam, pačiam svarbiausiam savo gyvenimo darbui jis negali. Jo renesansinis mąstymas ir veiklumas bei didžiulis visapusiškų žinių bagažas jį vis įtraukia į daugialypę administracinę visuomeninę veiklą.
Jis paskiriamas Varmijos komisaru, jam tenka laikinai (kol nebuvo naujo vyskupo) atlikti vyriausiojo Varmijos vyskupystės valdytojo pareigas. M. Kopernikas rūpinasi karo ir plėšimų sugriautos ekonomikos atstatymu, žemės ūkiu, prekyba, kelių būkle ir jų tiesimu. Rašo mokslinį darbą apie duonos kepimą ir jos kainas, kitais ekonomikos klausimais. Dalyvauja įvairių seimų ir seimelių veikloje, jų suvažiavimuose, ruošia valstybinius raštus. Pasižymi ir kaip garsus bei humaniškas gydytojas.
Mikalojus Kopernikas administravo kraštą, nuo senų senovės gyvenamą artimų lietuvių giminaičių prūsų. Prūsai gyveno ir kryžiuočiams likusios teritorijos vakarinėje dalyje. O rytinėje kryžiuočių valdų dalyje gyveno vakariniai lietuviai, daugiausia nadruviai ir skalviai.
Vietiniai gyventojai buvo pavergti, paversti baudžiauninkais. Miestai buvo vokiški. Kai kuriuose apsigyveno ir šiek tiek lenkų. Maža dalis buvusios prūsų aukštuomenės pritapo prie užkariautojų, nutauto ir susiliejo su vokiška aukštuomene.
Koperniko laikais prūsai ir lietuviai baudžiauninkai vokiškai dar nemokėjo. Bažnyčiose pamokslai jiems buvo sakomi su vertėjais. Netgi išpažintims klausyti reikėjo vertėjų, kurių nuolat trūkdavo. Tai trukdė įsitvirtinti krikščionybei. Buvo poreikis ruošti vertėjus, į prūsų ir lietuvių kalbas versti katekizmą. Kopernikui šios problemos buvo gerai žinomos.
Būtent Koperniko laikais Simonas Grunau parašė„Prūsijos kroniką“ (1517–1526 m.). Ten yra ir prūsų kalbos žodynėlis. Du katekizmo vertimai į prūsų kalbą buvo išleisti 1545 m. – antraisiais metais po Koperniko mirties. O dar po poros metų pasirodė ir Martyno Mažvydo Karaliaučiuje išleistas katekizmas ir elementorius lietuvių kalba. Kopernikas žinojo ir apie prūsų bei lietuvių baudžiauninkų 1525–1528 m. sukilimą ir jo žiaurų numalšinimą.
Valstybei 1525 m. virtus pasaulietiška liuteroniška Prūsijos hercogyste, Lenkijos vasale, lietuvių padėtis joje ėmė darytis šiek tiek geresnė negu prūsų.
Teigiamą įtaką padarė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės buvimas ir liuteronybė.
Pavyzdžiui, po 1530 m. Prūsijos hercogystėje tai vienur tai kitur pradėjo atsirasti lietuviškos pamaldos, o gerokai vėliau – net ir lietuviškos mokyklos. Tuo tarpu prūsų kalba į viešumą beveik nebuvo įleista. Prūsai maždaug per šimtą metų po Koperniko mirties buvo suvokietinti. O lietuviai atsilaikė beveik pustrečio amžiaus ilgiau. Dargi buvo laikinai išplėtę savo kalbos plotus.
GEORGAS RETIKAS
Tik apie 1530 metus pagaliau susiklosto ramesnės darbui sąlygos, ir Mikalojus Kopernikas baigia savo didįjį veikalą – „Apie dangaus sferų sukimąsi, 6 knygos“. „Mažojo komentaro“ ir gana plataus susirašinėjimo dėka tolimojoje provincijoje gyvenantis M. Kopernikas gerokai išgarsėja.
1539 m. pas 66 metų amžiaus Koperniką atvyksta jaunas Vitenbergo universiteto matematikos profesorius Georgės Joachimas Retikas (1514-1576), kad giliau susipažintų su pilyje užsidariusio mokslininko veikalais, su pačiu jų autoriumi.
Manęs pasisvečiuoti apie porą savaičių, Retikas Fromborke pasilieka daugiau kaip dvejus metus. Jį sudomina moksliškai pagrįstos Koperniko heliocentrinės sistemos idėjos, ir jis ryžtasi jas iškelti viešumon. 1540 m. parašo nedidelę brošiūrą – „Pirmąjį pasakojimą“, – kuriame išdėsto Koperniko sukurtą sistemą. Iš pradžių Retikas planavo išleisti ir „Antrąjį pasakojimą“, bet nusprendė, jog atėjo laikas išspausdinti visą didįjį Koperniko kūrinį.
DIDŽIOJI KNYGA IŠVYSTA PASAULĮ
Kopernikas numanė, kad jo knyga sukels didžiulę reakciją, kad jam bus prikišti prieštaravimai šventraščiui, todėl taip ilgai nesiryžo jos spausdinti. Pagaliau, užbėgdamas už akių galimiems nemalonumams, vietoj pratarmės jis parašė knygos dedikaciją popiežiui III.
„Man nesunku įsivaizduoti, Švenčiausiasis Tėve, – rašoma dedikacijoje, – jog kai kurie asmenys, vos tik sužinoję, kad aš savo veikale apie dangaus sferų sukimąsi priskiriu Žemės rutuliui keleriopą judėjimą, ims rėkti, reikalaudami tuojau pat pasmerkti mane ir mano pažiūras...“ „Nors daugeliui mano mokslas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti beprasmiškas, – rašo toliau autorius, – jie bus sužavėti ir dėkingi, kai pamatys, jog mano tyrinėjimai padės išsklaidyti tariamų prieštaravimų debesis...“
Baigdamas dedikaciją autorius pabrėžia: „Neabejoju, kad išmintingi ir mokyti matematikai pritars man, jei tik jie, kaip to reikalauja filosofija, nuodugniai perskaitys ir apgalvos išvadas, kurios pateiktos mano pažiūroms paremti“.
Retiko rūpesčiu knyga buvo renkama 1542 metais vienoje geresnių Niurnbergo spaustuvių. Išvykus Retikui į Leipcigą, knygos spausdinimu toliau rūpinosi protestantų teologas Andrejus Osianderis. Jam, matyt, atrodė, kad knyga smarkiai prieštarauja teologijai, ir jis ryžosi parašyti jai pratarmę, kurioje teigė, kad astronomai nežinodami šviesulių judėjimo priežasties, sugalvoją hipotezes, kurios padedančios teisingai apskaičiuoti šviesulių padėtį dangaus skliaute bet kuriuo metu. Vadinasi, šioje pratarmėje Koperniko tikrovinė heliocentrinė sistema buvo paversta hipoteze šviesulių padėtims formaliai apskaičiuoti. Be kita ko, buvo rašoma: „Ir jeigu kas nors palaikys tiesa tai, kas buvo išgalvota kitiems tikslams, tai, susipažinęs su šiuo mokslu, pasidarys dar kvailesnis, negu anksčiau buvęs“...
Po pratarme Osianderis nepasirašė, todėl atrodė, kad pats knygos autorius visus savo astronominius bei matematinius įrodymus paverčia formalybėmis, nieko bendra neturinčiomis su tiesa. Be to, jis pašalino iš knygos Koperniko parašytąją dedikaciją, kurioje, kaip rašo autorius, duodama „pasaulio sandaros apžvalga“.
Osianderį taip pasielgti pastūmėjo, be abejo, jo religiniai įsitikinimai. Kaip teologas, jis gerai žinojo „šventraštį“ ir aiškiai matė, kad neįmanoma jo suderinti su Koperniko mokslu apie Saulę, kaip Visatos centrą. Todėl savo pratarmėje paskelbė, kad Koperniko mokslas nieko bendra neturįs su tiesa ir kad Kopernikas davęs tik naują būdą planetų padėtims dangaus skliaute apskaičiuoti.
1543 m. „Apie dangaus sferų sukimąsi“ baigiama spausdinti ir išleidžiama 1000 egzempliorių tiražu. Anais laikais tai buvo labai didelis tiražas. Tačiau jis, matyt, gana greitai buvo išplatintas, nes 1566 m. pasirodo antrasis knygos leidimas, o 1617 m. ir trečiasis. Šie leidimai taip pat buvo su Osianderio pratarme. Visą 1542 – 1543 metų žiemą Kopernikas negaluoja ir retai besikelia iš patalo. Prasideda bendras organizmo nusilpimas.
1543 m. gegužės 24 d. Kopernikas miršta, vos bepalietęs stingstančiais pirštais vieną pirmųjų savo knygos egzempliorių. Glostė? Norėjo apsaugoti? Laimino? Kopernikas mirė tą pačią dieną. Jo neišliko. Knyga išliko.
KOVA UŽ NAUJĄJĮ MOKSLĄ
Tėvynė ne iš karto įvertino šį mokyčiausią XVI a. pradžios vyrą, pasukusį ne vien astronomiją, bet ir visus tiksliuosius mokslus nauja linkme, objektyvios tikrovės tyrimo ir pažinimo linkme. Koperniko veikalo „De revolutionibus orbium coelestium“ („Apie dangaus sferų sukimąsi“) pasirodymas buvo sutiktas, palyginti, ramiai, turint galvoje jo revoliucinį turinį.
Beje, jis buvo prieinamas tik gerai pasiruošusiems matematikams. Savo vaidmenį suvaidino, aišku, ir Osianderio pratarmė. Be to, knyga buvo parašyta lotynų kalba. Ji plito daugiausia aukštųjų mokyklų dėstytojų tarpe. Vieni darėsi Koperniko šalininkais, kiti pasiliko ištikimi Ptolemėjui, o dauguma heliocentrinę sistemą sutiko indiferentiškai. Universitetuose ir toliau tebebuvo dėstoma pagal Ptolemėjų.
Net tokio masto astronomas, kaip Ticho Brahė, suorganizavęs Danijoje puikią pagal tuos laikus observatoriją ir daugiau kaip 20 metų stebėjęs šviesulių judėjimą, iš esmės neprisijungė prie Koperniko. Jis pasiūlė kompromisinę sistemą, pagal kurią visos planetos sukasi aplink Saulę, bet Saulė kartu su jomis sukasi aplink Žemę. Tokiu būdu buvo bandoma išgelbėti geocentrizmą.
Tuo tarpu Kepleris įrodė, kad planetos skrieja aplink Saulę elipsėmis, kurių viename židinyje yra Saulė. Planetų judėjimo greitis priklauso nuo Saulės nuotolio. Taigi Kepleris žymiai papildė ir sustiprino Koperniko mokslą. Labai gyvai „De revolutionibus orbium coelestium” („Apie dangaus sferų sukimąsi“) buvo sutikta Italijoje, net ir pačioje Romoje. Jos būta ne tik universiteto bibliotekose, bet ir vienuolynuose.
Džordanas Bruno, perskaitęs Koperniko knygą, ne tik atsisako Ptolemėjaus, bet ir padaro išvadas, kurių net pats Kopernikas, galimas daiktas, vengė. Jei Žemė yra planeta, samprotauja Bruno, tai Saulė bus ne kas kita, kaip žvaigždė. O kiekviena žvaigždė tikriausiai taip pat turi savo sistemas, savas planetas, apgyventas gyvų būtybių. Visos mūsų senos pažiūros yra tuščios, nieko bendra neturinčios su tikrove.
Už šias mintis Džordanas Bruno 1600 vasario 17 d. inkvizicijos buvo sudegintas. Koperniko mokslo tęsėjas Galileo Galilėjus dėstydamas fiziką, pradėjo daryti bandymus, kurie parodė, jog ne vienas senovės autoritetų teiginys yra klaidingas. Jis pasidarė heliocentrinės sistemos šalininku. Išgirdęs apie akinių ir žiūronų išradimą Olandijoje, jis pats ima konstruoti teleskopus. Pro jis pamato Mėnulio paviršiaus nelygumus, Saulės dėmes, pirmuosius keturis Jupiterio palydovus.
Visa tai puikiai patvirtina Koperniko mokslą. Nauji Koperniko, Keplerio ir paties Galilėjaus mokslo laimėjimai ėmė kelti katalikų vadovybei nerimą. 1616 m. bažnytinė cenzūra nutarė įtraukti Koperniko knygą į draudžiamų skaityti knygų sąrašą. Tada Galilėjus rašė: „Manau, kad nėra didesnės pasaulyje neapykantos, kaip nemokšų neapykanta mokslui“. Čia ėjo kova tarp mokslo ir religijos.
ISTORINĖ KOPERNIKINĖS REVOLIUCIJOS REIKŠMĖ
Kadaise buvo pasakojama apie Prūsijos karininką, kuris, pasišaukęs savo kuopos puskarininkius, šitaip jiems taręs: „Kas čia per tvarka? Viename būryje kareiviams sakoma, kad Saulė sukasi apie Žemę, kitame – kad Žemė sukasi aplink Saulę, o trečiame – kad Mėnulis sukasi aplink Žemę. Man nerūpi, kas apie ką sukasi, bet kad būtų visur vienodai!...”
Prūsijos kareivių akiratis, gal būt, iš tikro nesiekė pasaulio santvarkos klausimų, tačiau žmonijai platesniu mastu klausimas, „kas apie ką sukasi“, labai ir labai rūpėjo. Ne veltui Koperniko sistemos paskelbimas laikomas svarbiu įvykiu ne tik astronomijos ir apskritai mokslo raidoje, bet ir viso pasaulio istorijoje. Kaip žinoma, Kopernikas skelbė, kad Žemė sukasi apie savo ašį ir per metus apskrieja aplink Saulę, – priešingai Ptolemėjui, kuris vaizdavo Žemę nejudamą pasaulio viduryje.
Ptolemėjas gerai žinojo Žemės apvalumą, neblogai nusimanė apie Žemės rutulio skersmenį, o taip pat ir Mėnulio atstumą. Jis žinojo, kad Saulė yra gerokai toliau nuo Žemės, negu Mėnulis, ir kad Saulė didesnė už Žemę. Kai Vakarų universitetai duodavo daktaro laipsnį už pakenčiamą Euklido geometrijos supratimą, astronominis Ptolemėjo veikalas buvo „įkandamas“ tik labai aukšto lygio mokslininkams. Išverstas į lotynų kalbą, jis pasirodė tik Koperniko laikais, ir kažin ar daugelis pajėgė jį nagrinėti arba net suprasti.
Aristotelio kurta pasaulio sistema tvirtai laikė Žemę rutuliu ir tai įsakmiai įrodinėjo. Jis bent apytiksliai įsivaizdavo Žemės didumą, visai teisingai aiškino Saulės ir Mėnulio užtemimus, beveik teisingai nusakė, kuria eile planetos pasiskirsto pagal atstumus nuo Žemės.
Bene pagrindinis skirtumas tarp Aristotelio ir Ptolemėjo sistemų buvo tas, kad Aristotelio sistemoje kiekviena planeta skriejo aplink Žemę pastoviu atstumu nuo jos, o Ptolemėjo sistemoje planetos čia toldavo nuo Žemės, čia vėl artėdavo, aprašinėdamos erdvėje gana sudėtingas kilpas. Nežiūrint kai kurių skirtumų, visos tos sistemos turėjo bendrą bruožą. Tas bruožas buvo dangaus priešpastatymas Žemei.
Koperniko sistemoje Žemė tapo viena tarp keleto planetų, skriejančių aplink Saulę; ji tapo kosminiu kūnu. Žiūrint iš kitur, ji pati turėtų atrodyti planeta danguje. Dingo dangaus priešpastatymas Žemei. Žemė pati pateko į kosmosą, o kosmosas susijungė su Žemės gamta.
Gerai pažinęs senąją astronomiją, Kopernikas palygino ją su paveikslu, kurio paskiros detalės nutapytos meniškai, bet sujungtos netikusiai. Tą „paveikslą“ jis pertapė naujaip: naujais pagrindais susistemino ir pertvarkė ilgaamžę astronominę patirtį, panaudodamas senovės astronomams žinomus dalykus; idealiai pritaikė naujai sistemai kai kurias gudrias Ptolemėjo teoremas – jos tiko ne tiktai kaip skaičiavimo priemonė, bet ir nusakė reiškinio esmę.
Iš Koperniko sistemos viena po kitos kilo naujos idėjos ir problemos moksle. Kai kurias jų aptarė pats Kopernikas. Patį teiginį apie Žemės judėjimą, reikštą dar Pitagoro mokinių du tūkstančiai metų prieš Koperniką, reikėjo apginti nuo senų ptolemėjinių priekaištų: girdi, judančioje Žemėje išsilietų jūra, siaustų baisus vėjas, paukščiai negrįžtų į savo lizdus.
Į tai Kopernikas atsakė, jog ramiai plaukiančiame laive keliautojas nejaučia judėjimo; jam net atrodo, kad jūros krantai juda. Tolygus tiesus laivo ar šiaip kokio kūno ar sistemos judėjimas neatsiliepia reiškiniams sistemos viduje. Tai yra ne kas kita, o specialusis reliatyvumo pradas. Kopernikui teko atremti ir kitą jo pirmtakams reikštą priekaištą. Jei Žemė iš tikro skrieja aplink Saulę, tai kodėl gi žvaigždės neatrodo mums skriejančios danguje į priešingą pusę? Šio reiškinio, dabar vadinamo metiniu paralaksu, niekas tada nebuvo išmatavęs.
Į tokį priekaištą Kopernikas atsakė šitaip: žvaigždės yra tiek toli, kad metinis paralaksas turi būti nepastebimai mažas. Tuo būdu nauja pasaulio sistema praplėtė kosminę erdvę iki neįsivaizduojamų tolių. Žvaigždės tapo tolimomis saulėmis, galinčiomis turėti savo planetas su jų gyventojais. Metinis žvaigždžių paralaksas sudarė itin opią pokopernikinės astronomijos problemą. Žvaigždžių nuotoliai bent kelis šimtus tūkstančių kartų viršija Žemės nuotolį nuo Saulės. Todėl astronomų technika negreit sugebėjo patikslinti tokius subtilius duomenis.
MIKALOJAUS KOPERNIKO KILMĖ
Mums, baltams, rūpi ir Mikalojaus Koperniko kilmė.
Jo tėvo kilmės šaknys prasideda iš Silezijos, iš Kopernikų gyvenvietės prie pat Čekijos pasienio. Sunku pasakyti, ar Silezijos Kopernikų giminė buvo lenkiška, ar vokiška. Tačiau apie 1350 m. viena šios giminės šaka, iš kurios kilo ir didysis astronomas, atsikraustė į Krokuvą, tapo Lenkijos piliečiais, visiškai įsiliejo į Lenkijos gyvenimą.
O iš motinos pusės Mikalojaus Koperniko kilmė, matyt, yra vokiška, tačiau turinti ir mūsų giminaičių senovės prūsų genų.
M. KOPERNIKO IDĖJOS LIETUVOJE
Kopernikas kruopščiai išstudijavęs Klaudijaus Ptolemėjo „Efemerides“, suvokė, kad Saulės sistemos planetų judėjimą galima paaiškinti kur kas paprasčiau ir lokiškiau, remiantis heliocentrine ir Žemės reliatyvistinio judėjimo idėjomis. Tai jis išdėstė 1515 metais rankraštyje „Mažasis komentaras“. Tada ėmėsi fundamentalaus Saulės sistemos sandaros pagrindimo. Šis darbas užtruko iki 1533 metų. Ieškodamas papildomų argumentų, M. Kopernikas vėl grįžo prie astronominių stebėjimų.
Heliocentrizmą propaguoti ėmėsi jo mokinys Jurgis Joachimas fon Lauchenas. 1540 metais jis išleido „Pirmąjį pasakojimą“, kuriame paskelbė heliocentrinės sistemos esmę, pagrįsdamas M. Koperniko pagrindinio veikalo „De revolutionibus orbium coelestium“(„Apie dangaus sferų sukimąsi“) ištraukomis. Savo veikale medžiagą M. Kopernikas išdėstė kaip ir K. Ptolemėjus savo knygoje, tik dalių paliko perpus mažiau – iš viso šešias.
Nelengvas buvo M. Koperniko teorijos kelias į mokslinį pripažinimą: fizikai dar nebuvo suformulavę inercijos dėsnio, netiksli ir paties kosmologo prielaida, kad planetų orbitos yra apskritiminės. Be to, knyga dėl perdėto komentatorių įkarščio 1616 m. buvo įtraukta į kenkiančių Bažnyčios autoritetui veikalų sąrašą ir uždrausta platinti. Vis dėlto knygos išdėstytais rezultatais buvo plačiai naudojamasi astronomijoje; net kalendorinė popiežiaus Grigaliaus XIII 1582 m. reforma buvo atlikta pagal M. Koperniko patikslintąją tropinių metų trukmę.
Galutinį heliocentrizmo triumfą nulėmė jau kitos kartos astronomų Ticho Brahės ir Johano Keplerio darbai. M. Koperniko suformuotasis pasaulėvaizdis buvo visiškai nauja pakopa kosmologinių pažiūrų istorijoje. Kartu tai ir revoliucinis perversmas mokslo metodologijoje, nes paaiškėjo, kad kosmoso ir Žemės reiškiniai aiškintini tomis pačiomis fizinėmis priežastimis, Žemė tėra vieningos Visatos dalelė.
Žinia apie naująją kosmologiją greit pasiekė ir Lietuvą.
Tikėtina, kad M. Koperniko veikalą į Vilnių atvežė pats jos leidėjas J.Retikas, kurį laiką dirbęs didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvare gydytoju bei astrologu. 1570 m. knyga kartu su kitomis buvo padovanota Vilniaus kolegijos, vėliau universiteto bibliotekai. Kunigaikščio knygos būdavo prabangiai įrišamos, turėdavo superekslibrį, įspaustą odoje. Tad knygą nesunku atpažinti: šiuo metu vilniškė yra Krokuvoje.
Heliocentrinės sistemos pripažinimo istorija Lietuvoje yra labai įdomi, savitai apibūdinanti tiek švietimo lygį krašte, tiek santykius tarp bažnyčios ir mokslo. Labiausiai vertintas kosmologinis astronomijos aspektas. Dauguma universiteto profesorių pateikdavo studentams M. Koperniko sistemą kartu su T. Brahės teorija. Pastaroji buvo gana nevykęs bandymas derinti Koperniko ir Ptolemėjo sistemas: Žemė čia yra Visatos centras, apie ją skrieja Saulė, o jau apie Saulę – kitos planetos.
T. Brahės sistema bandė gelbėti egocentrizmą, tačiau kartu ji griovė aristoteliškas „dangaus sferas“ ir taip tiesė kelią M. Koperniko teorijos pripažinimui. Ši sistema buvo smarkiai kritikuojama. Jau pirmame mūsų dienas pasiekusiame studentiškame astronomijos kurso 1603 m. konspekte minimas M. Kopernikas. Nors ten iš esmės dar laikomasi Ptolemėjo schemos, nurodomas antrasis M. Koperniko knygos skyrius, kuriame kalbama apie Žemės judėjimą.
Geocentrinių pozicijų oficialiai laikėsi ir universiteto profesorius A. Milevskis, tačiau jo parengto 1629 m. vadovėlio rankraštyje pirmą kartą pateiktas Koperniko sistemos brėžinys. Labai palankiai M. Koperniką vertino prof. Osvaldo Kraugerio auklėtiniai.
Savo paskaitose profesorius 1643 – 44 mokslo metais taip dėstė: „Mikalojus Kopernikas, Varmės kanauninkas, aiškindamas visus dangaus reiškinius, nuostabiu savo atradimu nejudančią Saulę visiems laikams patalpino į Visatos centrą; įrodė, kad aplinkui Saulę ratu juda Žemė, aplink Žemę skrieja Mėnulis, virš Mėnulio – Merkurijus, pagaliau Venera ir tai toliau. Tai atitinka šiuolaikinių astronomų pažiūras. Didysis Kopernikas išmintingai atskleidė šį sferų išsidėstymą ir akivaizdžiai parodė, ką gali žmogaus protas. Deja, išleidus kažkokią itališką knygelę, ginančią Koperniką, bažnyčia uždraudė jo kaip aiškiai prieštaraujančią Šventajam Raštui, daugelyje vietų tvirtinančiam, kad Saulė juda, o Žemė yra rimtyje“.
Prof. O. Kraugerio mokiniai išleido Vilniuje pirmuosius astronomijos veikalus. Jono Rudaminos – Dusetiškio 1633m. knygos „Įžymiausios teoremos ir problemos“ didelė dalis yra skirta astronomijai. Jos kosmologija pagrįsta naujausiais to meto atradimais ir skaičiavimo metodika. Tik gaila, kad tuo tesiekiama pataisyti pasenusią geocentrinę sistemą.
Pagal M. Koperniką čia nusakomas Mėnulio judėjimas, o kitų planetų orbitų skaičiavimui naudojamasi kopernikinėmis E. Reinholdo 1551 m. „Prūsų lentelėmis“. Autorius džiaugiasi rezultatais: apskaičiuotasis Saulės ir planetų judėjimas nuostabiai derinasi su regimuoju. Atsargiai užsimenama ir apie Žemės judėjimą: ji nesanti Visatos centre; jau Archimedas manęs, kad „Žemę galima pajudinti...“ Kalendoriui sudaryti tinkamiausia M. Koperniko nustatytoji metų trukmė. M. Koperniko nustatytoji metų trukmė labai džiugino kalendorių sudarytojus.
Štai S. Myslkovskis „Romėnų kalendoriuje“, išspausdintame 1637 m. Vilniuje, taip rašė: „Šiuos tokius įvairius metų dydžius apibendrino Mikalojus Kopernikas, iš savo genialiausių hipotezių nustatydamas ilgiausių metų laiką – 365 dienas 5 valandas 55 minutes 37 sekundes, ir šis dydis – Koperniko mąstymo vaisius – yra mūsų laikmečio“. Šiais duomenimis naudojosi ir J. Stancikevičius, išleidęs 1646 m. „Velykų švenčių pakitimus“.
Profesorius J.Sadkovskis 1673 m. traktate „Apie pasaulį ir dangų“ naująją kosmologiją įvertino istoriškai: „Kai kurie senieji filosofai, ypač pitagoriečiai, mokė, kad dangus su žvaigždynais nejuda, o juda Žemė; šias jau pamirštas senovės sentencijas atgaivina kai kurie matematikai – Kepleris, Rotmanas, Galilėjus ir ypač Mikalojus Kopernikas, Varmės kanauninkas, garsus tuometinis matematikas, kuris sukūrė šio judėjimo sistemą ir tikėjosi įvairiais argumentais įrodysiąs, kad nejudanti Saulė yra pasaulio centre ir Žemė skrieja apie ją trejopu judėjimu“. Tačiau pačiam autoriui heliocentrizmas nepriimtinas, nes jis nepajėgia suprasti, kaip dangaus kūnai gali judėti be... „inteligencijų“, t.y. angelų pagalbos.
M. Koperniko šalininkai pasiskirstė į dvi grupes. Vieni laikėsi tokios nuomonės: kadangi J. Keplerio ir I. Niutono nustatytieji dėsniai patvirtina heliocentrinę sistemą, tai ją galima ginti, tačiau ne kaip objektyvią tikrovę, o kaip išprotautą schemą, matematinį modelį.
Prof. B. Dobševičius veikale „Dabartinių filosofų pažiūros“, išleistame 1760 m., suformulavo tris reikalavimus, keliamus kiekvienai kosmologinei sistemai: „Pirma, kad būtų visuotinio pobūdžio, t.y. viską apimtų ir išaiškintų. Antra, kad būtų pagrįsta, kiek tai yra galima, nes nereikia daugeliu įrodymų daryti tai, kur galima apsieiti su mažesniu skaičiumi. Trečia, kad būtų išreikšta natūraliais judėjimo dėsniais“. Pasak jo, Koperniko sistema atitinka visus šiuos požymius. Vis dėlto geriau laikytis T. Brahės sistemos, suderinamos su Šventuoju Raštu, nors pastarąją sunkiau ginti astronomijos požiūriu.
Kitas garsus profesorius A. Skorulskis 1775 m. pareiškė, kad astronominiai stebėjimai patvirtina Koperniko sistemą, tačiau reikia tikėti bažnyčios tėvais, o ne Dekartu ar Niutonu. Daug Lietuvos fizikų ir filosofų nuosekliai gynė heliocentrizmą. Šis žmogus, nuo jaunų dienų iki gilios senatvės buvęs dvasininku, buvo pavojingiausias bažnyčios priešas. Klastinga, bet žinanti, ką daro, beatodairiškai ginanti savo interesus bažnyčia padarė lemtingą klaidą: pražiūrėjo Varmijos kanauninką, nesuprato, kokį galingą užtaisą Kopernikas pakišo po tikėjimo pamatais.
Tiktai tuo tegalima paaiškinti, kad žmogus, kurį F. Engelsas „dėl jo minties, aistros ir charakterio stiprumo, dėl įvairiapusiškumo ir išsimokslinimo“ priskyrė prie milžinų, revoliucionierius, kokių reta mokslo istorijoje, nesuvokiamai laimingai išvengė tų kančių ir nelaimių, kurios, atrodytų, neišvengiamai turėjo užgriūti jį nuo Vatikano kalvų.
Iš Bruno atėmė gyvybę, iš Galilėjaus garbę, o Kopernikui apskritai net negrasino. Nesuprasdavo, kritikuodavo, netgi išjuokdavo balaganinėse komedijose, tačiau kas ta juokdario kepurė, palyginti su šaltomis Galilėjaus kalėjimo grindimis, su liepsnojančiu Bruno laužu! Susigriebė, bet buvo jau vėlu, didžioji jo „erezija“ neįtikėtinai paplito, tvirtai užvaldė protus – neišmuši, neišdeginsi. Pražiūrėjo Koperniką. Mikalojaus Koperniko portretas
LITERATŪRA
1. A. Juška. Žemė ir kosmosas. Vilnius. 1973 m.
2. J. Golovanovas. Etiudai apie mokslininkus. Kaunas. 1981 m.
3. R. Morozovienė. Asmenybės istorijos pamokose. Vilnius. 2000 m.
4. K. Jonelienė. Istorinės asmenybės. Kaunas. 2000 m.
5. Sandienė. Moters kalendorius. Vilnius. 1972 m.
6. Bajevas. Naujosios astronomijos kūrėjai. Vilnius. 1956 m.
7. A. Juška. Mikalojus Kopernikas: jo gyvenimas ir darbai. Kaunas. 1962 m.
8. Mokslas ir gyvenimas. 1998 m. Nr. 2.
9. http://www.itpa.lt/ldangus/straips/kope ... pernik.htm
10. http://www.tandemas.lt/bakas/space/visata.html
11. http://news.mireba.lt/ml/167/kopernikas.htm
12. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/98/2/02klimka.html
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
