Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija » Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Prūsai šiandien

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Prūsai šiandien

Parašytas: 30 Spa 2009 14:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Prūsai šiandien

Šaltinis - http://www.patriotai.lt/straipsnis/2009 ... i-siandien

pirm., 2009-04-27 19:13

Sovietinių ir dabartinių Rusijos istorikų piešiama Prūsijos praeitis gerai žinoma šiuo regionu besidominčiam skaitytojui. Pagrindinė tos istoriografijos aksioma ta, kad kryžiuočių ordinas viduramžiais, XIII-XIV a., visiškai išnaikino senovės prūsus. Tai ypač pradėta akcentuoti po Antrojo pasaulinio karo.

Tačiau istorinius šaltinius tyrinėjantys šių dienų istorikai priėjo išvadą, kad kryžiuočių ordino valdomoje valstybėje prūsai ne tik egzistavo, bet savo skaitlingumu dominavo persikėlėlių iš Vokietijos atžvilgiu.

Statistika rodo, kad XV a. pradžioje Prūsijos teritorijoje gyveno apie 500 tūkstančių žmonių, iš kurių tris penktadalius sudarė krikščionybę priėmę prūsai. Likusius 200 tūkstančių sudarė vokiečiai bei slavų kilmės lenkai, kašubai, mozūrai. Maža to, randama faktų, patvirtinančių, kad Ordino riteriai mokėjo prūsų kalbą, kuri jiems buvo reikalinga norint susikalbėti su kilmingais prūsų vitingais, tarnaujančiais Ordino gretose.

Po 1525 metų Reformacijos, kuomet Teutonų ordinas likvidavosi, liuteronų bažnyčios ir Prūsijos hercogo Albrechto įsakymu į prūsų kalbą buvo verčiamos religinės knygos. XVI a. Pobeteno (dab. Romanovo) kirchės pastorius į prūsų kalbą išvertė katekizmą. Tose vietose, kur vokiečių šventikai nemokėjo prūsų kalbos, jie mielai naudodavosi vertėjų paslaugomis.

Iki XVII a. pabaigos prūsų kalba dar kalbėta. Tai patvirtina daugybė faktų. Ir tik po 1709-1710 m. Prūsiją nusiaubusio maro, kai išmirė 2/3 visų gyventojų, prūsų kalba praktiškai išnyko kartu su dauguma senųjų prūsų palikuonių.

Tačiau dar XIX-ojo amžiaus pabaigoje Sembos žemėje (vok. Samland), nors ir suvokietėjusi, tačiau prūsų kilmės dvarininkija buvo dukart skaitlingesnė už grynai vokišką. Medenau (liet. Medenavos) apylinkėse tokie buvo fon Taubenhaimai, fon Tyzeliai, fon Dalticai, fon der Albsai. Šios iš pirmo žvilgsnio grynai vokiškos pavardės turi prūsiškas šaknis ir germanizuotas galūnes.

Seniausios prūsų dvariškių fon Perbandt'ų giminės, žinomos nuo XIII a., pradininkų laikomas prūsų vadas Sklodė iš Kvednavos (vok. Kvednau). Ši giminė turėjo dvarą Vindekaime, tačiau dabar čia tuščia. Perbandų giminės pavardė kilo nuo Motiejaus fob Vindekaimo, pravarde Perbandas. Ši giminė egzistuoja ir iki šiol.

Kalbant plačiau, daug prūsiškos kilmės pavardžių išliko iki mūsų dienų. Pavyzdžiui, Leppa (Liepa), Luschnat, Dabecke, Tolle ir pan. Rytų Prūsijos vokiečių pavardės dažnai stebina tuos jų tėvynainius, kurie kilę iš labiau į vakarus nutolusių Vokietijos sričių.

Vokiečių kalba Prūsijoje buvo labai paveikta vokiškai kalbančių prūsų, todėl čia išsivystė unikali tarmė. Unikali prūsiška tarmė taip įsitvirtino, kad ilgainiui ja pradėjo kalbėti net kolonistai vokiečiai, o XIX ir XX a. sandūroje rytų prūsiškoji vokiečių kalbos tarmė buvo oficialiai pripažinta. Ji pasižymėjo tam tikru minkštumu, „u“ buvo tariama ilgiau, o „e“ savotiškai.

Po Antrojo pasaulinio karo visi vokiškai kalbantys Rytų Prūsijos gyventojai buvo deportuoti į Vokietiją. Kai kurie pabėgėliai susibūrė į „Rytų Prūsijos kraštiečių draugiją“ (vok. Landsmannschaft Ostpreussen), turėjusias rajoninius skyrius.

Tarp pabėgėlių iš Rytų Prūsijos išsiskyrė tie, kurie prisiminė prūsiškas savo šaknis, todėl praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo įkurta visuomeninė organizacija „Tolkemita“. Pagrindinis šios organizacijos tikslas buvo priminti apie kadaise Prūsijoje gyvenusią ir jos istorijoje žymę palikusią baltų tautą bei parodyti, kad dar gyvi tos tautos palikuonys.

„Tolkemita“ pabandė sudaryti bent teorines galimybes atgaivinti senųjų prūsų kalbą. Tam buvo pasitelkti tokie autoritetingi specialistai kaip rusas Toporovas ir lietuvis Mažiulis. „Tolkemitos“ nariai ne kartą susitiko su Toporovu, prašydami jo pabaigti kadaise pradėtą prūsų kalbos žodyną. Organizacijos nariai siūlė mokslininkui finansinę pagalbą, tačiau šis dėl garbingo amžiaus ir prastos sveikatos taip ir nesugebėjo baigti savo darbo.

Antroje dešimtojo dešimtmečio pusėje „Tolkemitos“ nariai ne kartą siekė gauti tautinės mažumos statusą, tačiau tiek Bundestagas, tiek Kultūros ministerija vis atmesdavo jų prašymus. Atmetimo priežastimi buvo nurodomas gyvos prūsų kalbos nebuvimas.

Jau daug metų „Tolkemitos“ draugija leidžia žurnalus prūsų istorijos, etnografijos, kalbos ir tikėjimo klausimais.

http://www.patriotai.lt/iliustracijos/i ... russen.jpg

Studijuojami archyvuose išlikę dokumentai. 1999 m. išleistas „Bazinis prūsų-rusų žodynas“, kurį sudarė rusų kilmės Lietuvos pilietis, pasirašęs Mikelio Klusio slapyvardžiu. Šios knygos pasirodymą iš dalies finansavo „Tolkemita“. Draugija taip pat rengia konferencijas, į kurias suvažiuoja prūsų kilmės žmonės iš viso pasaulio.

2001 m. Vokietijoje ir Lietuvoje buvo atliekama apklausa tarp tų gyventojų, kurių protėviai kilę iš Rytų Prūsijos. Buvo klausiama – kuo – vokiečiais, lietuviais ar prūsais jie save laiko. Per abi šalis tikrą ar numanomą kilmę iš senųjų prūsų nurodė apie 2 milijonai žmonių.

Pagal rugrad.eu

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Juozas Prasauskas

Pranešimo tema: Viską supaprastinkime - buvo didelė LIETUVOS KARALYSTĖ

Parašytas: 13 Sau 2010 00:53

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS

Paprastinant būtų lengviau - buvo didelė Inocentiaus IV paskelbta Lietuvos Karalystė, kuriai priklausė ir Prūsija, su savivaldos teise, ir Livonija.

Todėl KARALIAUČIŲ net vokiečiai vadino KUNIGBERG - kunigų miestu.

J.vPR.Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

Juozas Prasauskas

Pranešimo tema: Turime atlietuvinti

Parašytas: 13 Sau 2010 00:57

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS

Mano grubiu apskaičiavimu yra virš 2 mln.lietuvių, užrašytų vokiečiais.

J.vPR. Lietuva pirmiausiai.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Turime atlietuvinti

Parašytas: 13 Sau 2010 01:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Juozas Prasauskas rašė:

Mano grubiu apskaičiavimu yra virš 2 mln.lietuvių, užrašytų vokiečiais.

J.vPR. Lietuva pirmiausiai.

Deja, bet manau, jog suvokietėjusių lietuvių ir jų palikuonių yra kelis kart daugiau.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 30 Gru 2011 17:21

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Letas Palmaitis. PRŪSŲ ATGIMIMO SĄJŪDIS

http://www.lietuvos.org/forumas/viewtopic.php?t=759

Prieš pradedant kalbą apie prūsus reikia suvokti, ką turime galvoje.

Vardyti visas asociacijas, susijusias su prūsų vardu, būtų per ilgas darbas. Apsiribosiu tokiu suvokimu, dėl kurio maždaug sutaria visi baltistai: senovėje prūsai – viena iš vakarinių baltų genčių, kurios vardas buvo apibendrintas į gretimas vakarinių baltų gentis.

Kuri gentis pirmoji vadinosi prūsais, kol kas nežinome, gal ir nesužinosime.

Visos vakarų baltų gentys, kurios bent Vokiečių Ordino laikais buvo vadinamos prūsų vardu, kalbėjo panašiomis tarmėmis, kurios labai skyrėsi nuo ryrų baltų lietuvių ir latvių (letgalių) tarmių.

Mus pasiekę prūsų kalbos paminklai atspindi tris tarmes: (sąlygiškai) pamedėnų (dabartinė lenkiška buvusių Rytprūsių dalis apie Kvidzina / Kvėdiną – Elbingą) ir dvi Sembos tarmes, kuriomis parašyti prūsų katekizmai: Pirmasis (I, viena tarmė), Antrasis (II) bei Trečiasis (III, abidvi – kita tarmė).

Skirtumas tarp Sembos tarmių nėra labai didelis (I Katekizmas atspindi sveiką ilgąjį ē, II ir III jo vietoje beveik visur turi ilgąjį ī). Tačiau visos Sembos tarmės labai skiriasi nuo pamedėnų tarmės, kuri mano manymu, ir atitinka „tikrąją“ prūsų kalbą, bet Sembos tarmės – jotvingizuotą prūsų kalbą (jei ne tiesiog jotvingių kalbą).

Bandymų „gaivinti“ prūsų kalbą (turiu pagrindo manyti, kad ji galutinai nutilo tik XVIII a.) būta seniai. Kai XX a. prasidėjo Baltijos tautų atgimimas, vokietkalbiai Rytprūsių romantikai ėmė svajoti apie prūsų žemės įjungimą į baltų konfederaciją, pasirodė bandymų rašyti „prūsų kalba“.

Vokietkalbiam asmeniui tai sunkus uždavinys, nes baltų ir germanų kalbų struktūros smarkiai skiriasi. Vokiečių kalboje labai skurdus linksniavimas ir nėra jokio panašumo veiksmažodžių srityje, kuriuo remiantis būtų galima susigaudyti baltiškame veiksmažodyje. Moksliniai prūsų kalbos tyrinėjimai tuo metu jau buvo apibendrinti senųjų paminklų publikacijomis, iš visų katekizmų sudarytais žodynais bei į paminklus įtrauktu XIII / XIV a. ribos pamedėnų (vad. Elbingo) tarmės žodynu.

Romantikai, kurie neturėjo supratimo nei apie tarmes, nei apskritai apie kalbos mokslą, rašydami „prūsiškai“, vartojo žodžius paliudytomis formomis (beveik nesistengdami atkurti kaitybos) iš skirtingų šaltinių. Pvz., „motina“ pamedėnų tarme būtų mōtē, bet sembų (II, III) – mūti. Savaime aišku, kad viename tekste negali tas pats garsas pasitaikyti skirtingais pavidalais, bet „atgaivintojai“ buvo įsitikinę, kad rašo prūsiškai.

Be abejo, žodžius jie dėliojo taip, kaip jie sudėlioti vokiškai. Panašių mėgėjiškų bandymų rasime ir iki šios dienos. Nė vienas senovės prūsas, jei prisikeltų, tokios „kalbos“ nebūtų supratęs.

Tolkemita

1980 m. anuometinėje VFR gyvenusi Prūsijos tremtinių Kaufmann'ų pora, liuteronų pastorius Gerdas Kaufmann'as ir dantistė Ruth Tolkmitt, įkūrė Vokietijos prūsų susivienijimą „Tolkemitą“. „Tolkemitos“ tikslai iš pradžių nebuvo aiškūs, nors visa ši pagyvenusių inžinierių ir darbininkų bendrija jau buvo nuspalvinta desperatiškos nostalgijos spalva, kuri mažai derėjo prie vilčių ką nors iš tikrųjų atkurti.

Kadangi tolkemitiečiai kėlė nevokišką prūsų praeitį, patriotinės tremtinių organizacijos ją ignuoravo arba net buvo priešiškos. Gerdas Kaufmann'as pasižymėjo tuo, kad laikė mišias „prūsiškai“ (žr. kas pasakyta anksčiau).

Iš kitų žymesnių šios organizacijos narių verta paminėti kilmingų senovės prūsų giminių Perband ir Sklode (iš pastarosios buvo ir Marija Skłodowska) palikuonę Sigridą von Perbandt (vėliau ji „neprigijo“ Tolkemitoje būdama per ryški individualistė ir dar simpatizuodama – o siaube! – lenkams!), poetą, irgi nuo XIII a. žinomos prūsų giminės palikuonį, Heinzą Georgą Podehl'į (kuris, suprantama, rašė eiles ir „prūsiškai“) ir nuostabų originalą (vienintelį iš jų gyvenantį dar ir šiandien), Allensteine / Olštyne gimusį unitą Günterį Kraftą (vėliau – Gunnarą Skalwyną, dar vėliau – Günterį Kraftą-Skalwyną, o dabar ir vėl Günterį Kraftą).

Pastarasis ir yra pagrindinis Vokietijos prūsų kalbininkas (tiesa, į draugiją buvo priimtas ir tikras kalbininkas, garsaus matematiko palikuonis Dr. Wolframas Euler'is, bet jo bandymai paaiškinti tolkemitiečiams prūsų kalbos gudrybes pasirodė per sudėtingi ir jį nurungė Kraftas).

Kraftas buvo pirmasis iš romantikų, kuris suprato, kad kalba turi ne tik žodžius, bet ir gramatiką. Erdviame prieškariniame Vakarų Berlyno bute apsistatęs lietuvių ir latvių kalbų vadovėliais ir žodynais, jis karštai ėmėsi darbo, turėdamas nenugalimą svajonę likti istorijoje prūsų kalbos Atgaivintoju. Galbūt jis ir suprato, kad tam reikia didesnio mokslo nei vadovėliai, bet varė tokią mintį lauk pasitikėdamas savo intuicija ir žinodamas, kad laiko nedaug.

Jei ne iš tikrųjų neeilinis šio žmogaus talentas, visas jo darbas būtų bergždžias. Šiek tiek mokėdamas slavų kalbas, jis neblogai susigaudė baltų kalbų struktūroje, nuo lietuviškų ir latviškų šaknų prikūrė šimtus egzotinių žodžių, kaip širdis troško, ir ėmė skelbti „Tolkemitoje“ savo gramatikas, žodynėlius ir naujus tekstus. Jo atkurta gramatika neblogai derėjo prie III katekizmo, bet deja, jis pakartojo savo pirmtakų klaidą: nesugebėjo suvienodinti net pamedėnų ir Sembos tarmių, pirmuosiuose žodynėliuose palikdamas fonetiškai nesuderinamus žodžius.

Be to, prūsų veiksmažodžio jis nesuprato visiškai. Pagrindiniu Krafto nuopelnu laikau gausius jo tekstus, kurie nepaisant rimtų kalbos ydų, yra labai įdomūs literatūriniu požiūriu ir nesunkiai pataisomi. Kadangi rišlūs prūsų kalbos paminklai yra sembiški katekizmai, tai ir Krafto kalba iš esmės sembiška (išėjus mūsų darbams, jis ją skubiai pavadino „pietų tarme“ – mat nežinojo, kad pietinės prūsų tarmės vargu ar labai skyrėsi nuo pamedėnų tarmės, užtat smarkiai skyrėsi nuo aiškiai sembiškos Krafto tarmės).

1987 m. Leto Palmaičio, Jono Trinkūno ir Henriko Samboros iniciatyva prie Lietuvos kultūros fondo buvo įkurtas „Prūsos“ klubas, kuris tuojau užsimezgė ryšius su „Tolkemita“. Nuo tada prasidėjo mano susirašinėjimas su Kraftu ir bandymai įtikinti jį taisyti tiek gramatiką, tiek tekstus.

Bijodamas būti savo patarėjo aplenktas, Kraftas iš tikrųjų pasistengė ir apie 1992–1993 metus įvykdė kalbos reformą. Šios reformos vaisius – 1994 m. privačiomis tolkemitiečio bundesvero lakūno Arnoldo Dittrich'o Koblenze išleistas vadovėlis „Altpreussisch neu“ – „Senoji prūsų kalba naujai“, 134 psl. Didesniąją jo dalį sudaro šiek tiek pataisytas, bet ne iki galo susembintas, žodynas, gramatika su Palmaičio pasiūlytu veiksmažodžiu ir keli tekstai. Daugybė tekstų išleisti (tipografiškai ar mėgėjiškai) atskirai.

Krafto darbas nerado Vokietijoje vartotojo. Pagyvenusiems vokietkalbiams prūsams buvo ne pagal jėgas mokytis visiškai nesuprantamos svetimos kalbos. Krafto eksperimentą galėjo palaikyti nebent „repatriantas“ is Klaipėdos krašto Gerhardas Lepa (Lėpa), kuris tuo metu buvo perėmęs vadovavimą iš Ruth Kaufmann.

Laisvai kalbėdamas lietuviškai (su ryškiu žemaitišku lietuvininkų akcentu), turėdamas žmoną vokietę, kuri puikiausiai kalbėjo literatūrine lietuvių kalba, ir dukterį, kurią leido į Vasario 16 gimnaziją, Lepa ne tik nepalaikė, bet ir pražudė Krafto pastangas. Nepalaikė matyt dėl nenoro (tingėjimo, negabumo) mokytis prūsiškai, o pražudė per savo pasiteisinimą: ėmė skelbti, neva nėra reikalo mokytis „sembų tarmės“, kai tikroji prūsų kalba esanti dabartinė literatūrinė lietuvių kalba, lietuvių „pavogta“ iš prūsų (tipiškas etninių ir teritorinių administracinių prūsų maišymas).

Anot Lepos, tikroji lietuvių kalba – Konstantino Sirvydo vilniškių kalba. O kas ten ta sembų tarmė – visai nesvarbu ir nėra ko skirti jai laiką ir pastangas, kai prūsų (t.y. literatūrinė lietuvių) kalba gyva. Tuo tolkemitiečiai tik apsidžiaugė, nes juk Lepa moka tą „prūsų kalbą“, tad visai ir užtenka. Galų gale, neturėdamas su kuo kalbėti, Kraftas jau nebegalėjo be žodyno atsiminti savo paties prikurtų žodžių.

Kaip minėta, vertingu Krafto palikimu laikau jo literatūrinę kūrybą, kurią be didelio vargo galima pataisyti pagal dabar galiojančias normas.
Šiuo metu daugelio pirmųjų tolkemitiečių jau nebėra tarp gyvųjų. Vokietijai atsisakius nuo prarastų žemių Rytuose, valstybė nustojo remti tremtinių susivienijimus, kurie ėmė ieškoti naujų kelių, daugiau dėmesio skirti nevokiškai prarastų žemių praeičiai, kontaktuoti su visomis įmanomomis organizacijomis įskaitant ir „Tolkemitą“.

Į pastarąją pateko nemažai germaniškos pakraipos jaunesnių asmenų. Todėl dabartinė „Tolkemita“ gerokai praktiškesnė ir prisilaiko bendros tremtinių politikos (plg. svetainę http://www.tolkemita.de.vu/). Jei anksčiau prūsų kalbos nenorėta mokytis dėl Lepos „teorijų“, tai dabar tai jau būtų visiška „nesąmonė“: baltiškieji prūsai tėra jiems tik negrįžtama praeitis, praktiškiau būtų mokytis dabartinių gyventojų kalbos, pirmiausia rusų ir lenkų. Nuo baltiškumo liko tik prieštaringos simpatijos / antipatijos lietuviams, kurios lieka toli nuo viską užgožiančio lokalinio vokiško patriotizmo.

G. Lepos draugo Reinhardo Grunenbergo bandymas „Tolkemitos“ viduje įkurti „Prusa Gruppe Deutschland“ (žr. http://www.prusai.de), kuri būtų labiau baltiška, aiškiai nepavyko dėl arogantiško nenoro lygybės pagrindais bendrauti su „netikrais“ prūsais „apsišaukėliais“ Lietuvoje, Karaliaučiaus srityje ir Lenkijoje.

Šią grupę sudaro keli labai pagyvenę pensininkai (aktyviausias – Manfredas Kaireitas, pagal administracinį principą tikru prūsu save laikantis lietuvininkų palikuonis). Šiuo metu jie tikisi daugiau laimėti iš kontaktų su aukštesnes akademines pozicijas užimančiais Rygos baltistais, kurie nepretenduoja vadintis prūsais.

„Tolkemita“ pasižymėjo periodiškai leidžiamais straipsnių rinkiniais, kuriuose populiarinamos iš kitur perspausdintos mokslininkų publikacijos. Vargu ar tokie rinkiniai gali turėti kokią nors įtaką ar reikšmę. Taigi matome, kad Vokietijos prūsai nesugeba atsikurti kaip kokią nors ateitį turinti baltiška etninė bendruomenė.

Prūsa

1987 m. Lietuvoje įsteigtas „Prūsos“ klubas iškilo Atgimimo bangoje. Lietuvos patriotai iš karto ėmė sieti su juo viltis dėl Karaliaučiaus srities „atgavimo“ Mažosios Lietuvos pagrindu.

Be to, į klubą įstojo lietuvininkai, dar neturėję savo organizacijos, bei vienas kitas „vokietininkas“. Susidarė marga, tarp savęs sunkiai susišnekanti kompanija.

Juos visus šiaip taip pavyko sudrausminti atidarius neformalius filialus Olštyne (dantistas Simonas von Biberstein – Kazimierskis), Rygoje (muzikologas, dabar universiteto profesorius Valdis Muktupāvels) ir Karaliaučiuje (Aleksėjus Selizarovas), bei suvienijus juos į Prūsos Broliją su Ordino struktūra. Grunenbergas su savo „Prusa Gruppe Deutschland“ įeiti į Brolijos sudėtį atsisakė.

Brolijos Didžiuoju Magistru buvo išrinktas Vytautas Mažiulis, Kancleriu – Mikkelis Klussis (vėliau – Rolfas Brockmeieris, policininkas iš Vakarų Berlyno, vėliau – archeologas Valdemaras Šimėnas, paskui – Dailūnas Rissinis).

Akademiko Mažiulio autoritetas iš pradžių ir sulaikė bent lietuvišką „Prūsos“ klubą nuo subyrėjimo. Kaip vienijanti ideologija buvo bandoma Klussio idėja, kad prūsai – visas baltiškas tradicijas paveldėjusi išskaidyta (dispersinė) etninė grupė, kuri iš prigimties esanti integralinė (jungianti vokietkalbės, lietuviakalbės ir lenkakalbės subkultūrų elementus, kuriuos reikia „perkoduoti“ į atgaivintą prūsų kalbą).
Pirmieji atkrito lietuvininkai, sukūrę savo bendriją.

Apie 1990 m., po Lepos piniginės paramos ir intrigų („Začem nam te litovcy! – Kam mums tie lietuviai!“), atkrito Karaliaučiaus klubas, pasiskelbęs nepriklausomu „Rytų Prūsijos klubu“ ir nuėjęs srities vokiškos kraštotyros keliu. Jie išmetė iš vadovybės Selizarovą ir išsirinko prorusišką Anatolijų Bachtiną, miesto archyvo darbuotoją. Jie netapo „Tolkemitos“ padaliniu (Bachtinas ėmė tyčiotis iš „Tolkemitos“ ir vadinti jos narius „tolkemitčikais“), taigi Lepa, suardęs Broliją, liko prie sudaužytos geldos.

Brolijai byrant, lietuviškos „Prūsos“ nariai mokslininkai (istorikas Romas Batūra, kalbininkė Grasilda Blažienė, archeologas Valdemaras Šimėnas) pasinaudodami Šimėnu, kaip Brolijos Kancleriu ir lietuviško klubo vadovu, bandė padaryti perversmą, panaikinti Broliją ir pritaikyti klubą prie savo praktinių mokslinių ir mokslo (bei savęs) populiarinimo interesų. Bet prūsiečių dauguma palaikė Klusį, kuris buvo perrinktas vietoj Šimėno, o sąmokslininkai pasitraukė nepateikę jokių pareiškimų ar paaiškinimų, tuo pažemindami klubą ir vadovus.

Tolesnis Brolijos mirimas jau susijęs su pasikeitusia politine situacija, naujomis valstybinėmis sienomis bei nuskurdimu, tapusiu pagrindine kliūtimi lankytis kituose klubuose, organizuoti klubų suvažiavimus.

Greit Brolija mirė, nes neįvyko eilinių vadovybės (Auktimiskos) rinkimų, kurių reikalavo griežtas Statutas. Tačiau pagrindinė mirties priežastis – išcentrinės patriotinės tendencijos, kai net to paties klubo viduje vyko konfliktai tarp „provokiškos“ ir „prolietuviškos“ srovių (faktiškai – dėl pačių prūsų arba vokiško, arba lietuviško identifikavimo), o Olštyne Kazimierskio bandymus praplėsti klubą užblokavo lenkiško patriotizmo pagrindu momentaliai susikūrusi „Borussia“.

Vokietijos prūsai iš principo nenorėjo ir nenori laikyti prūsais nieko išskyrus save pačius. Visa tai rodo, kad neatsirado jėgų, sugebančių apjungti visus ir atstovauti atskirai savarankiškai etninei baltų grupei prūsai.

Taigi pasitraukusių iš lietuviško klubo mokslininkų pasipiktinimą galima suprasti. Juk simptomatiška, kad vienas žinomas klaipėdietis (priklausantis lietuvininkams, bet per Taravos Anikės paminklo atstatymo šventę matytas lakstant su Vokietijos vėliava) pavadino „Prūsos“ klubą „marginaline nepatriotine organizacija“ – tradiciniai verksmai dėl „žuvusių prūsų“ yra įprasti ir po šiai dienai, tačiau gyvi prūsai, kurie nesutampa nei su vokiečiais, nei su lietuviais, nei su lenkais, pasirodo niekam nereikalingi.

Kadangi pats pirmasis „Prūsos“ klubas, o vėliau – ir visa Brolija, buvo vadovaujami Lietuvos kalbininkų, šis sąjūdis atliko pagrindinį darbą atkuriant prūsų kalbą.

Ilgą laiką Lietuvoje prūsų, lietuvių, latvių, vokiečių, lenkų, rusų kalbomis buvo leidžiamas laikraštis „Prūsas tāutas Prēigara – Prūsų žemės Prieglius“ (pavadinimas iškelia mistinę simbolinę Priegliaus / Preigaros upės vardo reikšmę; laikraštis neseniai atnaujintas prūsų kalba Karaliaučiuje), kuriame šalia bendresnių žinių buvo spausdinamos prūsų kalbos pamokos, išleista pirmoji norminė prūsų kalbos gramatika (Klussis M. Prūsų kalba 1. Prūsa: Vilnius 1989), pirmasis dvisavaitinis prūsų kalendorius su tekstais apie prūsų žemės kultūros veikėjus (ne vien lietuvininkus), parašytais prūsiškai ir lygiagrečiai išverstais į lietuvių, latvių, vokiečių ir rusų kalbas (Spindulys: Kaunas, 1989), pirmasis atkurtos prūsų kalbos žodynas iš prūsų ir į prūsų kalbas (penki variantai penkiomis kalbomis – lietuvių, latvių, vokiečių, lenkų, rusų: Europos išskaidytų etninių mažumų institutas, Vilnius 1999), kartu su latvių klubu parengtas pirmasis prūsų dainynas „Rasa“ prūsų kalba su natomis ir vertimu į latvių (Ryga 1989) ir lietuvių (Vilnius 1990) kalbas. Lietuvoje eilėraščius prūsų kalba kūrė Prancis Arellis, Latvijoje – Dailūnas Russinis. Rygoje Raitis Wannags leido kitą prūsišką laikraštį, kuriame buvo verčiama net Duisburgo Kronika.

Pradėta kurti biliografija ir virtualinė biblioteka, susidedanti iš visų narių knygų. Per suvažiavimus bandyta kalbėti prūsiškai.

Tuo metu geriausiai tą kalbą įvaldę buvo Mikkelis Klussis, profesorius medikas Prancis Arellis ir Dailūnas Russinis iš Jekabpilio.
Reikia pasakyti, kad tą mūsų „nepatriotinę kosmopolitinę veiklą“ dažnai palaikydavo visai patriotinės lietuviškos organizacijos, maniusios, neva mes gaiviname lietuvybę Karaliaučiuje...

Prieš pusantrų metų „Prūsos“ klubas jo buvusios narės istorikės ir archeologės Mildos Janiūnaitės vėl atkurtas Lietuvoje, bet jis jau nebeturi nieko bendra su ankstesniais uždaviniais ir yra regionalinėmis kultūros temomis užsiimanti komercinė turizmo organizacija.

Dar pridursiu, kad maždaug lygiagrečiai su „Prūsos Brolija“ JAV ėmė veikti sūduvis Josefas Pashka, filologas, kuris sukūrė alternatyvinį žodyną sembų tarmės pagrindu, bet pavadino jį sūduvių žodynu. Jis labai aktyvus ir po šiai dienai (plg. http://www.suduva.com/). Kartą Josefas buvo aplankęs mane Kaune ir nuo to laiko esame draugai.

Naujoji banga

„Prūsos“ sąjūdžiui apmirus, naujas impulsas nelauktai pasirodė iš visai netikėtos pusės interneto dėka. Apie 2004 metus mane surado man visiškai nežinomos Karaliaučiuje susikūrusios vietos prūsų bendruomenės vadas Glabbis Niktorius. Paaiškėjo, kad šie visai jauni žmonės, sukontaktavę su buvusiais prūsiečiais Selizarovu ir kt. Karaliaučiuje, ėmė mokytis kalbos iš „Prūsos“ leidinių ir nutarė įtvirtinti savo prūsišką identitetą.

Glabbis vadovavo muzikinei grupei „Romovė Rykoito“ ir ėjo prie prūsų žemės dvasių per savaip interpretuojamą natūralią religiją. Jo grupei trūko prūsiškų žodžių – iš tikrųjų 1999 m. žodynas buvo gana menkas.

Su Glabbiu tad yra susijusi naujoji prūsų kalbos atkūrimo banga.
Jei Selizarovas mėtėsi tarp „Prūsos Brolijos“ ir vokiečių, o Bachtinas puikiai įsikompanavo į Kaliningrado srities kontekstą, Glabbiui ir jo grupei būdingas kategoriškas aplinkos atmetimas ir anapusinės Praeities nostalgija. Į aplinkinį pasaulį jie žiūri su panieka jei ne su neapykanta.

Todėl mano integralinių prūsų idėjos, atsiremiant į 1945 metus ir „perkoduojant“ integralumą prūsiškai, Glabbiui negalėjo būti priimtinos. Jo svajonė – įkurti miške atsiskyrėlių prūsų bendruomenę, gyvenančią iš natūralaus ūkio. Tačiau tai netrukdė mums rekonstruoti žodžius.

Maždaug tais pačiais metais jaunas lenkų istorikas Dr. Grzegorzas Białunski's (dabar jau profesorius, habilituotas daktaras), su kuriuo kelerius metus prieš tai buvau susipažinęs Liubeko „Baltijos akademijos“ konferencijose, pirma pakvietė mane paskaityti pranešimą apie savo darbus jo vadovaujamame ratelyje, o po to ėmė reguliariai mane kviesti į prūsų tematikai skirtus renginius, kuriuos organizuoja Kętrzynskio vardo mokslinių tyrimų centras Olštyne ( http://www.obn.olsztyn.pl/). Mat tuo metu Olštyne buvo steigiama Prūsų istorijos ir kultūros mylėtojų draugija „Pruthenia“ ( http://www.pruthenia.strefa.pl/).

Į vieną iš Olštyno konferencijų 2005 m. rudenį buvo atvykęs Torunės universiteto studentas biofizikas Gniewomiras (Nertikas) Sorbicki's, sužinojęs apie mane iš interneto ir panorėjęs susipažinti. Paaiškėjo, kad jis tikros mozūrų kilmės ir taipogi laiko save prūsu bei nori atkurti prūsų kalbą ir etniką. Taip stebuklingu būdu staiga atgijo „Prūsos“ dvasia abiejose Prūsų žemės pusėse.

Nertikas pasiūlė man susitikti su juo Olštyne prieš Naujuosius metus. Gruodžio 29 vakare atvykau į sutartą vietą senamiestyje, kur už minutės savo mašina atvažiavo ir Nertikas kartu su savo drauge Kattija. Tai įsimintina data mano gyvenime.

Išlipęs iš mašinos Nertikas iš karto ėmė kalbėtis su manimi prūsiškai. Tai bent staigmena! Jis kalbėjo daug laisviau už mane, nes turėjo savo ratą, kuriame tą kalbą praktikavo, o man Kaune nebuvo su kuo šnekėti prūsiškai. Pirmą kartą gyvenime apie porą valandų kalbėjau vien savo atkurta kalba, kol prie mūsų prisijungė mano ir Nertiko bendras senesnis pažįstamas Olštyno pagonis Akszugoras (žr. nuotrauka Olštyno kavinėje: Akszugoras, Nertikas ir aš) ir mes perėjome į lenkų kalbą.

Kitais metais vasarą Nertikas sugebėjo organizuoti puikų prūsišką susitikimą Notangoje, kur atvažiavo jau neakivaizdžiai susipažinę per internetą tiek visi Nertiko prūsai, tiek Glabbio prūsai bei
mūsų stebukladaris kompiuteristas Mantas Indrašius iš Lietuvos, kuris pristatė mums Prūsų kalbos šešiakalbio (lietuvių, latvių, vokiečių, lenkų, anglų, rusų – iš prūsų ir į prūsų) elektroninio žodyno projektą.

Tuo metu mano jau buvo parengtas naujas šešiakalbis prūsų kalbos žodynas, sudarant kurį dirbta jau kartu su Glabbiu, Nertiku bei Mantu. Tais pačiais metais žodynas jau įkeltas ir į internetą, o dabar nuolat pildomas (žr. http://wirdeins.prusai.org/ – tiesa, pastaruoju metu programoje atsirado klaidų ir daugelis žodžių nebeatsidaro; Mantas žada pataisyti šią problemą).

Pamokytas „Prūsų Brolijos“ istorija, nebebandžiau kurti jokios struktūros, kad paskui nesuvaržytų galimybės persitvarkyti ir atsinaujinti, kaip kad atsitiko kai nebegalėjome surengti eilinio Brolijos suvažiavimo, kad ją pratęstume pagal Statutą.

Gimęs prūsų sąjūdis yra visiškai laisvas, remiasi kiekvieno prūso iniciatyva, gali veikti bendrai, gali ir atskiromis grupėmis, juo labiau, kad internetas padeda palaikyti nuolatinį nenutrūkstamą ryšį.

Vėliau prie mūsų prisidėjo labai aktyvus rygietis Martynas Kukkuras, gaivinantis ne vien prūsų, bet ir kuršių kalbą (žr. mūsų nuotrauką 2007 m. vasaryje Rusnėje), o paskui – sesuo Renata iš Pažaislio vienuolyno, kuri stebėtinai greitai pramoko prūsiškai ir inicijavo Kaune prūsų kalbos pamokas.

Pagaliau 2007 m. gavęs paramą iš Anglijos lietuvių verslininkų, su Pasaulio lietuvių centro pagalba išleidau prūsistinių darbų keturtomį, kurio pirmieji du tomai skirti senosios prūsų kalbos tyrinėjimams (paminklų konkordancija bei visi paminklai su faksimile, transliteracija, rekonstrukcija bei komentarais anglų kalba), trečiasis yra M. Klussio ir Pr. Arellio prūsų kalbos chrestomatija (pirmoji prūsų knyga!), o ketvirtasis susideda iš šešių knygų ir yra antroji atkurtosios dabartinės prūsų kalbos laida (lietuviškas, latviškas, vokiškas, lenkiškas, angliškas ir rusiškas variantai).

Patyrimas rodo, kad autentiškesnis prūsų sąjūdis gali būti gyvybingas tik pačioje istorinėje prūsų žemėje, bet ne Vokietijoje ar kur kitur.

Pagrindinė prūsų atkūrimui skirta svetainė yra
http://donelaitis.vdu.lt/prussian/index.htm.

Prūsų kalbos gramatika yra toje pačioje svetainėje
http://donelaitis.vdu.lt/prussian/gramm.htm,

ten pat dėstomi kalbos atkūrimo principai:
http://donelaitis.vdu.lt/prussian/princip.htm.

Vis dėlto svetainė skirta taip pat ir šaltiniams parodyti, ir kalbotyros, istorijos, archeologijos bei kt. sričių bibliografijai pateikti, taip pat kitoms su prūsais susijusioms temoms.

Karaliaučiaus prūsų laikraštis patalpintas adresu
http://twanksta.prusai.org//,

Nertiko prūsiška svetainė yra
http://prusa.strefa.pl/nertiks.html,

Iš forumų žr.
http://forum.prusai.org,

plg. taip pat
http://forum.prusai.eu

Taigi belieka, kad į prūsų sąjūdį harmoningai įsilietų Lenkijos jotvingiai, kuriuos visų pirma raginu užmegzti ryšį su Nertiku: nertiks@prusai.org.

Nepamirškime, kad pagal vieną iš nuomonių sembų tarmė, o vadinasi – visa atkurtoji dabartinė prūsų kalba, iš tikrųjų yra jotvingių kalba.

Letas Palmaitis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Prūsai šiandien

Parašytas: 09 Lap 2013 01:34

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Prūsas Tāutas Prēigara

http://awizi.twanksta.org/

Twānkstas Prūsa — prūsisks pōrtals iz Semban

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija » Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: