 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Šaltinis - http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=388
POTSDAMO SUSITARIMAI IR MAŽOSIOS LIETUVOS TRAGEDIJA
Vytautas Šilas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas, 2006 m. sausio 7 d.
Lietuvininkų palikimas
Didžiųjų valstybių – SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos – 1943-1945 metais buvo surengtos Teherano, Jaltos (Krymo) ir Potsdamo (Berlyno) konferencijos. Buvo sprendžiamas Rytprūsių ir lietuvių etninių žemių, Mažosios Lietuvos klausimas. Paneigsiu Lietuvos politikų, kurie ignoruoja Mažąją Lietuvą, pakartojamą pasiteisinimą, kad Mažoji Lietuva niekada nepriklausė Lietuvos valstybei ir todėl nereikėtų ypatingo dėmesio už mūsų valstybės ribų esančiai etninei žemei. Gaila, kad sovietinėje mokykloje jų niekas nemokė, jog Mažosios Lietuvos branduolį sudarančios giminiškų prūsams lietuvių genčių – skalvių ir nadruvių – žemės 1250 m. buvo Lietuvos valstybės, kurią valdė Mindaugas sudėtyje [1,333], [2,1-2] Kryžiuočiai jose įsitvirtino tik po 1276 m.
1358 metų derybose (o ne kautynėse) su Šv. Romos (Vokietijos) imperatoriumi Karoliu IV savo teisę į Mažąją Lietuvą pirmą kartą pareiškė didysis Lietuvos karalius Algirdas ir Trakų kunigaikštis Kęstutis. Juos pakvietė krikštytis. Lietuviai sutiko, bet su sąlyga, kad jiems būtų sugrąžintos teutonų (kryžiuočių) užgrobtos žemės: “pradedant Mazovija iki Alnos upės ištakų (aukštupis prie dab. Olštyno), toliau – leidžiantis Alna iki įtekėjimo į Priegliaus upę, po to iki jūros [Aistmarių – V.Š.], toliau iki sūriosios jūros [Baltijos – V.Š.]”. [3,79-80] Kad kryžiuočių užgrobtos žemės jiems nepriklauso 1413 m. teigė ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, reikalaudamas “savo tėvų palikimo iki Osos upės”. Vokiečių ordino agentų liudijimu Vytautas rengėsi žygiui į Karaliaučių, nes anot jo, tai buvusi jo tėvonija. [3,257]
Kad Mažoji Lietuva turi būti atkurtos Lietuvos valstybės sudėtyje 1918 m. lapkričio 30 d. pareiškė Mažosios Lietuvos autochtonų lietuvininkų atstovybė – Mažosios Lietuvos Taryba, Tilžės akte deklaravusi – “reikalaujame mes, remdamies ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos”. [5,156], [6,9]. Tilžės akto komentaru laikytinas 1918 m. lapkričio 16 d. 100 tūkst. egz. tiražu lietuvių ir vokiečių kalbomis išleistas Pašaukimas lietuvininkams: “Ten kur Labguva, Vėluva, Įsrutis, Darkiemis, Geldapė, tai vis yra lietuviški kraštai. Dabar valanda parėjo pasauliui apsakyti, kad mes su Didžiąja Lietuva esame vienos motinėlės vaikai”. [5,153], [7,4]
Mažoji Lietuva bolševikų akiratyje
Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto ir pagrindinės dalies – Karaliaučiaus krašto (vok. Das Gebiet Königsberg), priklausomybės klausimas iškilo II pasaulinio karo išvakarėse. Adolfui Hitleriui 1938 m kovo 13 d. aneksavus Austriją, o 1939 m kovo 15 d. susidorojus su Čekoslovakija, „atėjo“ Lietuvos eilė. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribentropas (Ribbentrop) Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui perdavė ultimatyvų Vokietijos fiurerio A. Hitlerio reikalavimą nedelsiant ir be pasipriešinimo atiduoti Vokietijai Klaipėdos kraštą su Klaipėdos uostu. Kaip atsakyti į šį ultimatumą Lietuvos diplomatai konsultavosi su užsienio valstybių pasiuntiniais Kaune: su 1924 m. Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvencijos signatarinių valstybių Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos atstovais. Signatarai laikėsi, švelniai kalbant, pasyviai. [8,329] SSRS pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvos Respublikoje Nikolajus Pozdniakovas tuomet LR URM tarnautojui M.Žilinskui (vėliau - Ministrų Tarybos reikalų vedėjas, atkakliai kalbinęs LR prezidentą A.Smetoną grįžti į sovietų okupuotą Lietuvą) patarė Vokietijos ultimatumą priimti: “Dabar Klaipėda atiduokit. Ateis laikas – ją grąžinsime, dar ir Kenigsbergą pridėsime”. [9,193; mano pabraukta, V.Š.] Tuomet dar nežinota, kad SSRS, rengdama 1939-1941 metų ėjimo į Europą politinį – karinį planą ir provokuodama Hitlerį pulti vakarų demokratijos valstybes, savo interesus Rytų Prūsijoje numatė grįsti “lietuvių faktoriumi”. [10,30]
SSRS valdovas Josifas Stalinas iš savo bendražygių žinojo, kad bolševikinio leidinio “Iskra” kelias ėjo per Tilžę – lietuvių etninio regiono centrą ir tikriausiai buvo informuotas apie 1918 m. prof. F.Golderio komisijos išvadas, pagal kurias Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui T.Vilsonui (Wilson) buvo patarta siekti, kad Lietuvos valstybei būtų perduota Mažosios Lietuvos teritorija iki Karaliaučiaus imtinai (pats Golderis siūlė – ruožą Nemuno kairiame krante). [11,350] Todėl, 1941 m. gruodyje Kremliuje polemizuodamas su D.Britanijos užsienio reikalų ministru Antoniu Idenu (Eden) dėl galimų Lenkijos sienų Rytprūsiuose iki pat Nemuno, J.Stalinas jam griežtai atkirto: “Tilžė turi būti Lietuvos, kuri yra SSRS dalis, rankose”. Likusi, arčiau Lietuvos esanti Rytprūsių dalis su Karaliaučiumi, J.Stalino manymu, turėjusi 20 metų laikotarpiui pereiti Sovietų Sąjungai, kad taip būtų padengti karo su Vokietija nuostoliai. [10,31], [12,100] Tuomet karo baigtis dar nebuvo aiški. Baigiantis 1942 metams tapo aišku, kad antinacinė koalicija pralaimėti nesiruošia.
Lauktas esminis persilaužimas II pasauliniame kare įvyko 1943 metais. Iki 1943 m. vasaros sąjungininkai išmušė Vokietijos kariuomenę iš šiaurės Afrikos, jos 6-oji armija buvo sumušta prie Stalingrado (1943 02 20), o 1943 08 23 patyrė lemtingą pralaimėjimą Kursko mūšyje. Pastarajame dalyvavo ir sovietinė 16-oji lietuvių divizija. Taip buvo pakirstas nacistinės Vokietijos karinis potencialas, ji galutinai prarado puolimo iniciatyvą. Tapo visiems aišku, kad karo pabaiga tik laiko ir nuostolių klausimas.
1943 m. rugsėjo 3 d. VKP(b) CK nutarimu buvo įkurta SSRS liaudies komisaro Maksimo Litvinovo (tikr. Maksas Valachas, gimęs Baltstogėje) vadovaujama Taikos sutarčių ir pokarinės pertvarkos komisija. Ji spalio 9 d. taip informavo SSRS užsienio reikalų komisarą Viačeslavą Molotovą apie vedamas derybas su britais ir amerikiečiais: “Mes pasiliekame sau teisę reikalauti Klaipėdos srities susijungimo su Lietuva, o taip pat Rytų Prūsijos regiono, kuris didele dalimi yra gyvenamas lietuvių”. [13,295] Reikėtų paaiškinti dėl žymaus sovietinio diplomato M.Litvinovo simpatijų lietuviams. Nuo 1901 m. jis tvarkė bolševikinės „Įskros“ transportavimą per Tilžę į Rusiją, buvo asmeniškai bendravęs su lietuvių knygnešiais Mažojoje Lietuvoje ir, gal būt, su įžymiąja draudžiamos lietuviškos spaudos organizatore Marta Zauniūte. Pasak M.Litvinovo, knygnešiai padėdavę gabenti bolševikinę literatūrą “ ne tiek dėl atlyginimo, kiek iš įniršio prieš caro vyriausybę, nepatenkinti dėl lietuvių kalbos persekiojimo. Dėl to jie dirbę sąžiningai ir nė karto neatsitiko, kad išduotų”. [14,306]
Tris Didieji Teherane
Po ilgesnių susirašinėjimų dėl vietos, laiko ir sąlygų JAV iniciatyva buvo susitarta surengti pirmąją Trijų Didžiųjų (JAV, Didžiosios Britanijos ir SSRS) valstybių konferenciją Teherane (Teheranas – Irano, iki 1935 m. Persijos sostinė). Ji įvyko 1943 m. lapkričio 28 – gruodžio 1 dienomis. Tuomet aptartas būsimos Lenkijos klausimas, tartasi dėl JAV ir Britanijos kariuomenės desanto į nacių valdomą Prancūziją, kalbėta apie SSRS įsijungimą į karą prieš Japoniją. D.Britanijos premjeras V.Čerčilis (Churchill) iškėlė jam rūpėjusį klausimą dėl Lenkijos sienų. Žinodamas, kad SSRS nesutiks, jog Lenkijai po karo vėl priklausytų anksčiau užgrobtos rytinės teritorijos (diktatoriaus J.Pilsudskio okupuoti Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos pakraščiai, Rytų Lietuva), kaip to norėtų emigracinė lenkų vyriausybė ir jos premjeras Stanislovas Mikolaičikas (Mikołajczyk), Čerčilis pasiūlė, kad Lenkijos siena su SSRS būtų ties Kezono linija. Tai buvo britų užsienio reikalų ministro, konservatoriaus, Dž.Kersono (J.Curzon) nustatyta ir 1919 m. gruodžio 8 d. Santarvininkų aukščiausiosios tarybos (britų, prancūzų, italų, ir japonų) sprendimu pripažinta, o 1920 m liepos 11 d. pasiūlyta, jų nuomone kaip galutinė, rytinės Lenkijos etninė riba. Ji ėjo nuo rytinio Vištyčio ežero kranto Gardino miesto link (Punską ir Seinus paliekant Lenkijai), toliau į pietus pro Brestą (Lietuvos Brastą) Bugo upe ir pasukus už Rusų Ravos, iki Karpatų, Lvovą paliekant sovietams. Čerčilis manė, kad kaip kompensaciją Lenkijai už prarastas rytines teritorijas (Lvovo – Vilniaus ruožą) į jos teritoriją reikėtų įjungti Rytprūsius, gal būt, iškeldinant (!) gyventojus iš kai kurių vietovių. SSRS Liaudies komisarų tarybos pirmininkas J.Stalinas, jau numatęs Rytprūsių okupaciją, iškėlė savo kontrapasiūlymą. Pateikiame jų pokalbį prie apskritojo stalo:
RUZVELTAS: Noriu išreikšti viltį, kad Sovietų Vyriausybė galės atstatyti santykius su lenkų vyriausybe.
STALINAS: Lenkų vyriausybės agentai Lenkijoje yra surišti su vokiečiais. Jie užmušinėja partizanus [kovojančius prieš nacius – V.Š.].
ČERČILIS: Tai didelis klausimas. Mes Vokietijai paskelbėme karą dėl to, kad ji užpuolė Lenkiją.
STALINAS: Mes skiriame Lenkiją ir Emigracinę lenkų vyriausybę Londone. Nutraukėme ryšius su ja todėl, kad ji prisijungė prie Hitlerio šmeižiant Sovietų Sąjungą… Kalbama apie tai, kad ukrainiečių žemės turi tekti Ukrainai, o baltarusių – Baltarusijai. Taigi, tarp mūsų [SSRS – V.Š.] ir Lenkijos turi likti 1939 metų sienos, kurias nustatė sovietinė konstitucija.
ČERČILIS: Mano pasiūlymas skamba taip, kad Lenkijos valstybė turi būti tarp taip vadinamos Kerzono linijos ir Oderio upės, prijungiant prie Lenkijos Rytprūsius.
STALINAS: Rusai neturi neužšąlančių uostų Baltijos jūroje. Todėl rusams reikėtų neužšąlančių Karaliaučiaus ir Klaipėdos uostų su atitinkančia Rytų Prūsijos teritorija. Tuo labiau, kad istoriškai – tai slavų žemės. Jei anglai sutinka dėl nurodytų teritorijų perdavimo, tai mes sutiksime su Čerčilio pasiūlyta formule.
ČERČILIS: Tai labai įdomus pasiūlymas, kurį aš būtinai išstudijuosiu. [15,92]
J.Stalinas raudonu pieštuku ant JAV užsienio reikalų ministerijos geografų parengto žemėlapio nubrėžė ribą, dalijančią Rytprūsius žemiau Eitkūnų – Karaliaučiaus. [16,166; žemiau Romintos, Nordenburgo, Prūsų Ylavos, Šventapilės – V.Š.]
V.Čerčilis iš principo nematė tokiai Rytprūsių dalybai kliūčių. JAV prezidentas Franklinas D.Ruzveltas (Roosevelt) šį klausimą paliko svarstyti rusams ir britams, pažadėjęs suformuluoti savo nuomonę vėliau. Tačiau jis iškėlė Baltijos valstybių klausimą. Pateikiame jų pokalbį.
RUZVELTAS: Jungtinėse Valstijose gali būti iškeltas klausimas dėl Baltijos respublikų įjungimo į Sovietų Sąjungą ir aš spėju, kad pasaulio visuomeninė nuomonė šiuo klausimu būsianti tokia, kad reikia šių respublikų tautoms pareikšti savo nuomonę.
STALINAS: Lietuva, Estija ir Latvija iki revoliucijos Rusijoje neturėjo autonomijos. Caras tuomet buvo sąjungoje su Jungtinėmis Valstijomis ir su Anglija ir niekas nekėlė klausimo dėl šių šalių atskyrimo nuo Rusijos. Kodėl šis klausimas keliamas dabar?
RUZVELTAS: Kitais metais Jungtinėse Valstijose laukiami rinkimai. Aš, gal būt, turėsiu iškelti savo kandidatūrą. Amerikoje yra šeši ar septyni milijonai lenkų kilmės piliečių ir aš, būdamas praktiškas žmogus, nenorėčiau prarasti jų balsų. Jungtinėse Valstijose yra ir tam tikras skaičius lietuvių, latvių ir estų. Aš žinau, kad praeityje ir visai neseniai Lietuva, Latvija ir Estija sudarė Sovietų Sąjungos dalį ir kai rusų armijos vėl įžengs į šias respublikas aš nepradėsiu dėl to kariauti su Sovietų Sąjunga.
STALINAS: Dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautų, tai mes turėsime daug progų duoti šių respublikų tautoms išreikšti savo valią. Tai nereiškia, kad šiose respublikose turi įvykti plebiscitas su tarptautine kontrole.
RUZVELTAS: Žinoma, ne. [17,123]
Pažymėtina, kad po šio pokalbio Stalinas daugiau niekad nebekalbėjo apie tai, kad sovietams reikia neužšąlančio Klaipėdos uosto, o tik – apie Karaliaučių. Stalinas sąjungininkams daugiau nekartojo ir iš K.Markso raštų perskaityto teiginio, kad šiauriniai Rytprūsiai esą slavų žemės. Matyt neatsitiktinai, turbūt Stalinui nurodžius, po Teherano konferencijos sovietų mokslininkai ėmė rinkti medžiagą apie baltiškąją Rytprūsių praeitį.
Rytprūsių klausimas karui baigiantis
Prie Rytprūsių ateities klausimo Trys Didieji sugrįžo Jaltos (Krymo) konferencijoje, kuri vyko 1945 m. vasario 4 – 11 dienomis (pagrindiniai posėdžiai vyko Livadijos rūmuose). Rytų fronte SSRS kariuomenė sparčiai veržėsi į Rytprūsius. Sausio 17 d. Raudonoji armija užėmė Varšuvą, sausio 28 d. – Klaipėdą ir ėmė supti Karaliaučių. Artėjant pergalei prieš nacistinę Vokietiją, kiekvienam iš Trijų Didžiųjų rūpėjo išspręsti savo klausimus. Čerčiliui, – kad Ruzveltas kartu su juo dalyvautų okupuojant vakarinę Vokietijos dalį. Ruzveltui, – kad SSRS įsitrauktų į karą prieš Japoniją ir dalyvautų steigiant Jungtinių Tautų organizaciją. Ruzveltas, egoistiškai susirūpinęs rinkimų kampanijai reikalingais lenkų balsais siūlė Sovietų Sąjungai atsisakyti pretenzijų į kai kurias tariamai lenkų (?!) sritis, (pvz., Lvovo), būtent už tai kaip atpildą gauti Karaliaučių. Čerčilis tokiam pageidavimui pritarė.
Jaltoje buvo susitarta dėl principų teikiant politinę ir ekonominę pagalbą išlaisvintos Europos kraštams. Tam nutarta 1945 m. balandžio 5 d. sušaukti tarptautinę konferenciją, Jungtinių Tautų organizacijai įsteigti San Franciske (Jungtinėse Valstijose). Steigiamoje konferencijoje turėjo dalyvauti buvusios Tautų Sąjungos nariai ir tos valstybės, kurios paskelbs karą bendram priešui (Vokietijai ir Japonijai) ne vėliau kaip iki 1945 m. kovo 1 d. Po to kai F.Ruzveltas ir V.Čerčilis sutiko su kai kuriomis J.Stalino pretenzijas į japonų teritorijas (Sachaliną, Kurilų salas), Stalinas sutiko per tris mėnesius po Vokietijos kapituliacijos paskelbti Japonijai karą.[18,273]
Sunkiausias Krymo konferencijoje buvo lenkų klausimas. Sovietai teigė, kad Lenkijoje, Varšuvoje jau veikia jų vyriausybė (tai jos pačios 1944 m. liepos 21 d. Sovietų Sąjungos teritorijoje įkurtas Lenkijos nacionalinio išsilaisvinimo komitetas, kuris 1945 m. sausio 4 d. Liubline buvo performuotas į marionetinę Laikinąją Lenkijos vyriausybę). Britai ir amerikiečiai siekė, kad būtų pripažinta emigracinė vyriausybė Londone. Tačiau jiems teko nusileisti. Susitarta, kad jau veikianti Laikinoji lenkų vyriausybė bus papildyta naujais nariais. Po šios nuolaidos susitarta dėl rytinės Lenkijos sienos ir dėl to, kad Lenkija turės gauti nugalėtos Vokietijos teritorijos (Rytprūsių) dalį. [18,146]
Jaltos konferencijoje nebuvo nuspręsta dėl galutinio Rytprūsių likimo. 1944 m. kovo 9 d. M.Litvinovo komisija parengė J.Stalinui raštą: “strateginiais sumetimais tikslinga pastūmėti Lietuvos sieną toliau į vakarus, kuri eitų maždaug linija Piliava – Bartenšteinas [žemiau Ylavos], paliekant Lietuvai Karaliaučių ir rytinę Mozūrų ežerų dalį. Su Lenkijos protestais neteks skaitytis”. [10,35]
Priminsiu, kad egzilinė lenkų atstovybė Londone pretendavo į Rytprūsius iki pat Nemuno ir per britų premjerą Vinstoną Čerčilį siekė iš Sovietų Sąjungos išsiderėti ne tik Karaliaučių, Lvovą, bet ir Lietuvos sostinę Vilnių. Norint šią pretenzingą lenkų atstovybę eliminuoti ir buvo suformuotas jau minėtas Lenkų nacionalinio išsilaisvinimo komitetas. 1944 m. liepos 22 d. Chelmne (Lenkija) jis paskelbė Liepos manifestą, kuriame deklaravo, kad Lenkijai turi priklausyti tik lenkų žemės, tuo tarpu lietuvių – Lietuvai, ukrainiečių – Ukrainai, baltarusių – Baltarusijai. 1944 m. liepos 27 d. su Lenkų komitetu buvo pasirašyta ilgą laiką buvusi slapta Sovietų Sąjungos – Lenkijos sienos sutartis, kurioje nustatyta Lenkijos šiaurinė siena, atitinkanti dabartinę. [10,35] Taip, įteisinus nepakeistą Kerzono liniją, Lenkijos pusėje liko lietuviškas Punsko – Seinų trikampis.
Vokietija praranda užgrobtas teritorijas
1945 m. liepos 17 d. – rugpjūčio 2 d. vyko Potsdamo (Berlyno) konferencija. Antrame posėdyje liepos 18 d., J.Stalinas ir V.Čerčilis priėmė naujojo JAV prezidento Hario Trumeno (Truman) siūlymą, kad Vokietijos sienomis reikia laikyti tas, kurias ji turėjo 1937 metais. [19,60-61] Po trijų dienų H.Trumenas didžiųjų valstybių vadovų posėdyje priminė: “Viename iš ankstesnių posėdžių mes nutarėme, kad išeities tašku būsimųjų Vokietijos sienų nustatymui laikome 1937 m. gruodžio mėnesio Vokietijos sienas”. [19,117] Karts nuo karto skandalingi rusų politikai (V.Žirinovskis, A.Mitrofanovas) ima išvedžioti, kad SSRS sovietmečiu neapgalvotai atidavė Lietuvai Vilnių ir Klaipėdos kraštą. Kadangi lietuviai, užuot buvę amžinai dėkingi Rusijai, jai kenkia, reikėtų tas dovanas atsiimti – Pietryčių Lietuvą, gal būt, prijungti prie Baltarusijos, o Klaipėdos kraštą – prie Kaliningrado srities! Tokiomis demagogijomis siekiama nukreipti visuomenės dėmesį nuo istorinės tiesos. Pasaulio valstybių vadovai vienu svarbiausiu Potsdamo konferencijos sprendimu laiko susitarimą visas teritorijas, kurias hitlerinė Vokietija buvo užgrobusi po 1937 m. gruodžio 31 dienos, pripažinti valstybėms – tų žemių buvusioms šeimininkėms. [20] Taigi, pripažinti ir Klaipėdos kraštą – Lietuvai (dabar – Lietuvos valstybei).
1945 m. rugpjūčio 2 d. SSRS Generalisimas J.Stalinas, naujasis JAV Prezidentas H. Trumenas ir naujasis Jungtinės Karalystės (Didžiosios Britanijos) Premjeras Klementas Etlis (Attlee) pasirašė Potsdamo (Berlyno) konferencijos Pranešimą spaudai. Dokumentas turi 14 skyrių (Konferencijos protokolas – 21). Sustosime prie mums svarbesnių Pranešimo skyrių.
I. Užsienio reikalų ministrų tarybos sudarymas.
Pagrindine šios tarybos, kuri turėjo susirinkti 1945 m. rugsėjo 1d. Londone, užduotis buvo nustatyti sąlygas Taikos konferencijai sukviesti. Viename pirmųjų Konferencijos posėdžių J.Stalinas aiškino: „Taryba nustatys ir padiktuos Taikos konferencijos sušaukimo terminą“. H.Trumenas tikslino: „Mes manome, kad šios konferencijos nereikia kviesti tol, kol mes jai tinkamai nepasiruošime”. [19,52] Taikos konferencijos rengimo užduoties Taryba neįvykdė – buvo galvota, kad tokia konferencija įvyktų 50 metų laikotarpiu.
V. Karaliaučiaus miestas ir gretimos apylinkės. Jame sakoma:
Konferencija išnagrinėjo Sovietų Vyriausybės siūlymą dėl to, kad laukiant galutinio teritorinių klausimų sprendimo taikos susitarime, Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos vakarinės sienos dalis, esanti šalia Baltijos jūros, eitų nuo taško Dancigo įlankos rytinėje pakrantėje į rytus, šiauriau Brunsbergo – Geldapės iki Lietuvos, Lenkijos ir Rytinės Prūsijos susikirtimo taško.
Konferencija iš principo pritarė Sovietų Vyriausybės siūlymui galutinai perduoti Sovietų Sąjungai Karaliaučiaus miestą ir aukščiau nurodytas gretimas apylinkes, kurias ekspertai turi apžiūrėti ir nustatyti faktinę sieną.
Jungtinių Valstijų Prezidentas ir Britanijos Ministras Pirmininkas pareiškė, kad jie rems šį Konferencijos pasiūlymą būsimoje Taikos konferencijoje.
VIII. Lenkija. Dviejų dalių skyriuje yra Deklaracija dėl Lenkijos vyriausybės ir sprendimas dėl Lenkijos vakarinės sienos. Pastarajame rašoma:
Trijų vyriausybių vadovai vėl patvirtino savo nuomonę, jog galutinė Lenkijos vakarinė siena turėtų būti nustatyta sulaukus Taikos konferencijos.
Trijų vyriausybių vadovai susitarė, jog laukiant galutinio Lenkijos vakarinės sienos nustatymo, buvusios Vokietijos teritorijos į rytus nuo linijos, einančios nuo Baltijos jūros tiesiai į vakarus nuo Svinemundės ir iš čia iki Vakarinės Neisės upės ir ja iki Čekoslovakijos sienos, įskaitant tą Rytų Prūsijos dalį, kuri nepateko į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos administruojamą teritoriją pagal susitarimą, pasiektą šioje konferencijoje, ir įskaitant buvusį laisvąjį miestą Dancigą, turi patekti į Lenkijos valstybės administruojamą teritoriją ir tokiais sumetimais neturi būti laikomos Sovietų okupacinės zonos Vokietijoje dalimi.
XII. Organizuotas vokiečių gyventojų perkėlimas. Skyriuje rašoma:
Konferencija pasiekė tokį susitarimą dėl vokiečių iškėlimo iš Lenkijos, Čekoslovakijos ir Vengrijos:
Trys vyriausybės, apsvarsčiusios šį klausimą visais atžvilgiais pripažįsta, jog būtina imtis vokiečių gyventojų, visų ar jų dalies, likusių Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir Vengrijoje, perkėlimo į Vokietiją. Jos susitarė, jog visi būsimi perkėlimai turi vykti organizuotai ir humaniškai.
Kadangi daugybės vokiečių įsiliejimas į Vokietiją dar labiau padidins naštą, kuri tenka okupaciniams organams, jos laiko, jog pirmiausia problemą turėtų išnagrinėti Sąjungininkų Kontrolės tarnyba Vokietijoje, ypatingai atsižvelgdama į tų vokiečių objektyvų paskirstymą keliose okupuotose zonose. Todėl jos duoda nurodymus savo atitinkamiems atstovams Kontrolės tarnyboje, kad šie kuo greičiau praneštų savo vyriausybėms, koks skaičius tų žmonių jau atvyko į Vokietiją iš Lenkijos, Čekoslovakijos ir Vengrijos, ir pateiktų apytikrį laiką ir tempus, kuriais galėtų būti vykdomi tolesni perkėlimai atsižvelgiant į dabartinę padėtį Vokietijoje.
Čia atkreipkime dėmesį, kad Potsdamo susitarimai abejotinos tarptautinės teisės prasme įgaliojimo Sovietų Sąjungai iškeldinti (deportuoti) buvusius Vokietijos piliečius iš jai atitekusio Karaliaučiaus krašto nesuteikė!
Potsdamo susitarimai yra oficialiai paskelbti anglų, rusų ir prancūzų kalbomis. [21, 1224], [19,459-480], [22], [23,216]
Potsdamo susitarimų pamoka
Vakarų politologai akcentuoja šiuos svarbiausius Potsdamo konferencijos nutarimus: po 1937 m. gruodžio 31 d. Vokietijos aneksuotas teritorijas grąžinti jų teisėtiems šeimininkams; panaikinti Vokietijoje nacizmą ir demokratizuoti ją, persekioti nacių karo nusikaltėlis. Potsdamo konferencijoje Stalinas pasiekė savo tikslą – SSRS įsitvirtino Baltijos jūroje ir Tolimuosiuose Rytuose. Nepasiekė kito, užmaskuoto – per Jugoslaviją pasiekti Viduržemio jūrą. Įsidėmėtina, kad ir D.Britanija (atstovaujama premjerų V.Čerčilio bei K.Etlio) ir JAV (prezidentų F.Ruzvelto ir H.Trumeno) dėl Potsdamo konferencijos nutarimų tapo pralaimėtojais. Čerčilis, siekdamas didelės ir stiprios Lenkijos kaip rytų barjero SSRS ekspansijoms, nenumatė, kad ji kartu su Čekoslovakija taps SSRS satelitėmis. Trumenas, skatindamas jau nereikalingą SSRS įsijungimą į karą su Japonija ir nepalaikydamas labiau politikoje patyrusio Čerčilio, stiprino SSRS poziciją. Nei britai, nei amerikiečiai, pasirodo neturėjo supratimo apie lietuvišką faktorių Rytprūsių byloje ir juo nesinaudojo derybų metu, lygiai kaip ir Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos nepripažinimo faktu. Tai pamoka dabartiniams Lietuvos valstybės politikams: apie Lietuvos Respublikos teises ir interesus Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje) reikia kalbėti tarptautiniu mastu nuolatos ir plačiai.
Taip Rytprūsiai buvo padalinti tarp Lenkijos (atiteko beveik 2/3 teritorijos) ir Sovietų Sąjungos (1/3). Pastarajai iki Taikos konferencijos – laikinam valdymui perduotas Karaliaučiaus kraštas. Tenka priminti, kad šiame baltų etniniame krašte ir po intensyvios germanizacijos dar buvo nemaža lietuvių tapatybę išlaikiusių vietos gyventojų.
Visgi, nieko nėra amžino ir 1952 m. Karaliaučiaus krašto statusas galėjo pasikeisti. Tuomet turėjo vykti Jungtinių Valstijų prezidento rinkimai. Vienas iš kandidatų, senatorius R. A. Tafta savo rinkiminėje platformoje ėmė kritikuoti Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijų nutarimus, žadėjo stengtis atimti Karaliaučių iš sovietų ir gražinti jį Vokietijai. Tuomet J.Stalinas įpareigojo SSRS Mokslų akademijai paskelbti dar karui nepasibaigus rinktą medžiagą, moksliškai argumentuojančią, kad Karaliaučiaus kraštas nuo amžių buvo ne vokiečių, o lietuvių (baltų), vienos iš SSRS tautų, etninė žemė. [24,176] Gausiai iliustruotą seno bolševiko etnologo Pavelo Kušnerio monografiją “Etninė pietryčių Pabaltijo praeitis” (pirminis pavadinimas – Etnografinės Lietuvos teritorijos vakarinė dalis) jau 1951 m. Maskvoje išleido SSRS Mokslų akademijos leidykla. JAV prezidentu tapus D.Eizenhaueriui (Eizenhower), Stalino bendražygiui kare su Vokietija, kuris nesirengė revizuoti Potsdamo susitarimų, monografija buvo išimta iš bibliotekų ir sunaikinta. Išliko tik kai kuriuose specfonduose. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos ir atskirų asmenų pastangomis leidykla “Mintis” 1991 m. pakartojo šios reikšmingos monografijos leidimą. Beje, Čikagoje 1979 m. ji (ne visa) buvo išleista lietuvių kalba.
Sovietinis gyventojų genocidas
Grįžkime prie Karaliaučiaus krašto likimo. Rytų Prūsijoje, be vokiečių ir lietuvininkų, buvo nemažai ir kitų tautybių gyventojų. Tačiau Raudonosios armijos kareiviams buvo išaiškinta, kad tai fašistų (tai yra, priešų) teritorija, kad Rytprūsiai esą karų židinys, o jos gyventojai – vokiečiai – prūsai, kuriems reikią keršyti už visas skriaudas Rusijai. Ir sovietiniai kariai ėmė keršyti.
Naikinti vietinius Rytprūsių gyventojus kvietė ir rašytojas Ilja Erenburgas, Baltarusių III fronto štabo propagandistas. Jo atsišaukimai – lapeliai buvo spausdinami šimtatūkstantiniais tiražais. Prieš pirmąjį Karaliaučiaus krašto puolimą jis taip kreipėsi į savo karius: “Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!”. [25,1]
Pirmą kartą Mažosios Lietuvos gyventojai su Raudonosios armijos žiaurumais susiduria 1945 m. spalio 9 d., kai Pabaltijo I fronto pulk. K.Petrovskio 159-ji Polocko tankų brigada ties Šilute kirto Šilutės – Klaipėdos plentą, kurio vežimais traukėsi pabėgėliai. Tankistai juos traiškė be gailesčio. Pagal “išvaduotojų” ataskaitą per kelias operacijos dienas jų tik 9 buvo sužeisti, o “priešų” sunaikinta apie 1000 …
Tikrojo Mažosios Lietuvos genocido pradžia – 1944 m. spalio 16 diena. Tuomet, Sovietų Sąjungos didvyrio generolo Ivano Černiachovskio III Baltarusių fronto 5-ajai ir 11-ajai armijoms pavyko įsiveržti į Rytprūsius – į Karaliaučiaus kraštą. 1944 m. spalio 21-ą dieną raudongvardiečiai Nemerkiemyje (į pietus nuo Gumbinės) surengė beginklių civilių gyventojų skerdynes. Buvo sadistiškai nužudytos 72 moterys, o 50 prancūzų karo belaisvių, šio susidorojimo liudininkai sušaudyti. Tarptautinė gydytojų komisija, čia atvykusi po sėkmingo vokiečių kontrpuolimo nustatė, kad net 8 – 12 metų mergaitės ir 84 metų senutė buvo išprievartautos, pastarajai kareivišku kastuvėliu nukirsta pusė galvos. [26,62]
Visur kur ėjo raudonarmiečiai, dėjosi tas pats – sadistiškas moterų, mergaičių ir senučių prievartavimas, jas bandžiusių užstoti vyrų, tėvų, senelių korimas ar šaudymas. Prienų gyventojas Olaf Pasenau prisimena: “Man buvo 11 metų. Kai Karaliaučių užėmė sovietų armija, moterys buvo masiškai prievartaujamos, o nukankintos likdavo negyvos gulėti, kitoms nupjaudavo galvas ir pamaudavo ant tvoros… Mažos mergaitės mirdavo vietoje suplėšytos. Taip tęsėsi tris paras. Paskui liautasi viešai žudyti”. [27,5]
Daugybė Karaliaučiaus krašto ir Rytprūsių centrinės dalies civilių gyventojų bandė, (vieni krantu, kiti ledu) traukti prie Piliavos (vok. Pillau, rus. Baltijsk) uosto, kad pabėgtų nuo raudonojo teroro. Juos negailestingai bombardavo lėktuvai. Sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais iš Karaliaučiaus krašto. Didžiausia tragedija įvyko Vokietijos keleiviniam laivui “Wilhelm Gustloff”. 1944 m. sausio 30 d. apie 6600 žmonių (iš jų beveik 5000 moterų su vaikais), tikėdamiesi išsigelbėti, išplaukė perpildytu laivu. Baltijos jūroje laivą užtikęs sovietų pavandeninis laivas triskart torpedavo pabėgėlius. Jis nuskendo. [26,71] Kitų vokiečių laivų įgulos išgelbėjo tik per 900 žmonių, atsidūrusių vos 2° temperatūros vandenyje ir 18° C oro šaltyje. Šios atakos iniciatorius ir vykdytojas povandeninio laivo kapitonas Aleksandras Marinesko buvo apdovanotas. Jam pagerbti, o ne jo aukoms atminti (!), 1990 m. Kaliningrade buvo pastatytas architekto V.Prichodko sukurtas paminklas!
Po karo meto teroro išlikę gyventojai buvo gaudomi ir varomi į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų, Ylavos, Gastų, Tolminkiemio ir kitus lagerius. Ten kentė alkį, šaltį, ligas. Antai, Prūsų Ylavos lageryje 1945 – 1948 m. buvo numarinta per 10 tūkst. žmonių. Karaliaučiaus lageryje, kuriame 1945 m. viduryje buvo apie 14 tūkst. žmonių, birželio pabaigoje liko tik 6 tūkstančiai. Karaliaučiaus mieste raudonarmiečiai vertė vaikus kasti duobes net ligotiems ir išsekusiems žmonėms gyviems užkasti. Genocidas – tai tyčinis valdžios pajėgų vykdomas etninių gyventojų naikinimas ir represavimas siekiant užvaldyti jų žemę bei kitokį turtą, o fizinio susidorojimo išvengusius dvasiškai pavergti. Tai senaties termino neturintis nusikaltimas visai žmonijai. Nė viena valstybė pasaulyje neturi teisės sakyti, kad jos valdomoje teritorijoje įvykdytas genocidas yra jos vidaus reikalas. Ne išimtis ir Rusija.
Atėjo Rusija
1945 m. rugsėjo mėn. Karaliaučiaus krašte buvo įkurta Ypatingoji Kenigsbergo karinė apygarda. Čia tuomet dislokuota apie 300 tūkst. kariškių. Atsikėlė apie 20 tūkst. pirmųjų kolonistų iš Rusijos. Vietos gyventojų buvo likę apie 160 tūkstančių. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1946 m. balandžio 7 d. įsaku visas Karaliaučiaus kraštas buvo perduotas administruoti SSRS Rusijos Federacijos sąjunginei respublikai, o liepos 4 d. įsaku – pervadintas Kaliningrado sritimi (Kaliningradskaja oblast), Stalino sėbro vardu. Kodėl Kremlius Karaliaučiaus kraštą priskyrė Rusijai, o ne Lietuvai? Dėl to, kad A.Sniečkus, tuometinis LSSR pirmasis sekretorius su savo bendrais jo atsisakė.[28,42] Svetimą žemę iš Smolensko, Voronežo, Oriolo, Kirovo, Briansko sričių užplūdo naujieji kolonistai... Iš kolonistų, demobilizuotų karių ir atvežtų paleistų iš kalėjimų kriminalinių nusikaltėlių susiformavo rusakalbis naujųjų krašto gyventojų kontingentas.
Sovietų administracija, norėdama nuslėpti čia iki tol gyvenusių žmonių atminimą, ištrinti lietuvišką ir prūsišką krašto praeitį, 1946 – 1950 metais pakeitė ilgaamžius lietuviškus ir prūsiškus vietų ir vandenų pavadinimus sovietiniais vardais. Nieko nuostabaus, jog lig šiol rusams labai nemalonus, nepageidautinas yra ir istorinis Mažosios Lietuvos vardas.
1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą “Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities”. 102 tūkst. atlaikiusių prievartavimus, lagerius, badą, ligas Vokietijos piliečių buvo deportuota į Rytų Vokietiją. Leista pasiimti tik tai, ką galima buvo turėti rankose, dažnai ir tą kareiviai atimdavo. 1951 m. gegužės mėn. iš Įsruties geležinkelio stoties buvo išvežti paskutiniai Karaliaučiaus krašto gyventojai. Tai – tarptautinės teisės pažeidimas: pagal 1907 m. Hagos konvenciją draudžiama, jei nėra karinės būtinybės, iškeldinti ar naikinti civilius vietos gyventojus. Deportacija įvyko jau gerokai po karo. Prisiminkime, kad pirmasis vietos gyventojų (vokiečių, lietuvininkų ir kitų) iškeldinimo, deportavimo idėją iškėlė D.Britanijos premjeras V.Čerčilis dar Teherane. Kaip čia neprisiminus ir sovietų sąjungininkų britų bei jiems talkinusių amerikiečių aviacijos Karaliaučiaus centro bombardavimų, kai per 1944 m. rugpjūčio naktis iš 26-os į 27-ąją ir iš 29-os į 30-ąją, buvo sugriauta 70 proc. viduramžių Venecija vadinto miesto ir pirmą kartą istorijoje panaudotų napalmo bombų liepsnose žuvo apie 25 tūkst. žmonių…
Taigi, sovietinio genocido vykdytojai, tylint karo sąjungininkams, įvykdė etninį baltų krašto valymą, pasisavino jų žemę, jos turtus (gintarą, naftą ir kitką), suklastojo šios žemės vardus. Jiems galima būtų priminti prūsų krivio (pagonių dvasininko) žodžius kryžiuočių ordino magistrui, raginat šį pasitraukti: „Jei ne – būsit prakeikti ant žemės, kuri atsivėrė ir priėmė nekaltų žmonių kraują ir kūnus. Ir žemė ta neduos vaisių, nes tu esi ne tik jai svetimas, bet ir jos priešas“.
Lietuvininkų balsas
1946 m. lapkričio 6d. Vokietijoje atsikūrusi Mažosios Lietuvos Taryba Potsdamo konferencijos sprendimą perduoti SSRS administruoti Karaliaučiaus kraštą įvertino kaip smerktiną ir taisytiną sandėrį. Remdamasi Tilžės aktu, ji su Mažosios Lietuvos Deklaracija (pirmasis Fuldos aktas) tuomet kreipėsi į pasaulio demokratines valstybes, prašydama “padėti lietuvių tautai išsivaduoti iš Rytų okupanto jungo” ir “Mažosios Lietuvos plotą nuo Aistmarių ties Rudkalniu (vok. Brunsberg) iki Šventainių ties Suvalkais sujungti su išlaisvintąja Lietuva”. [29,2] Karaliaučiaus krašto genocido klausimą pirmą kartą 1947 m. sausio 15 d. iškėlė Mažosios Lietuvos Tarybos prezidiumas. Jo „Mažosios Lietuvos lietuvių protestą“ dėl Mažosios Lietuvos autochtonų genocido (antrąjį Fuldos aktą) kartu su savo dokumentais VLIKAS įteikė Didžiosioms valstybėms. [30,165] Deja, „Didžiosios demokratinės“ valstybės, Sovietų Sąjungos karo sąjungininkės, neišgirdo senųjų autochtonų, Mažosios Lietuvos gyventojų palikuonių balso.
Kadangi Tilžės ir Fuldos aktai savo testamentinės galios nėra praradę, priminkime apie juos Europos Sąjungai, JAV, Rusijai ir ,žinoma, patys sau, kad karo grobiu tapęs Karaliaučiaus kraštas negali būti įteisintas kaip užkariautojui priklausanti nuosavybė. Juk faktiškos okupacijos faktas nesuteikia nugalėtojui teisės pasisavinti okupuotą teritoriją ir elgtis joje barbariškai.
Visuomeninė Mažosios Lietuvos reikalų taryba, veikianti Vilniuje, ne kartą kreipėsi į LR Seimą, kad kasmet spalio 16 dieną būtų minimas senaties termino neturintis Mažosios Lietuvos genocidas. Pirmą kartą – 1994 metais. Deja, Tarybai duodama suprasti, kad neva trūksta konkrečių genocido faktų jį pasmerkti, pagerbti jo aukas. Įrodymų netrūksta. Vokietijos Bundesarchyve (Bundesarchiv, Potsdamer Str.1, D-56075) Koblence surinkta apie 10 tūkst. nukentėjusių ir liudininkų parodymų apie Rytprūsių tragediją, per 18 tūkst. specialių anketų ir daug nuotraukų. [25,4]. Yra liudininkų dokumentų ir Lietuvoje. Tačiau, iš tikrųjų, vengiama erzinti Rusiją – SSRS turto, teisių ir pareigų perėmėją…
Istorikų pareiga siekti, kad jaunoji karta objektyvią praeitį žinotų ir remtųsi ja kurdama teisingesnę ateitį.
Literatūra:
1. Liv-, Esth- und Curländisches Urkundenbuch nebst Regesten. Herausgegeben von Dr. Friedrich Georg von Bunge. Erster Band. 1093-1300. Reval. 1853.
2. Šilas V. Mindaugas valdė ir Mažąją Lietuvą /Voruta. 1995.03.18-24. Nr. 11(197).
3. Scriptores Rerum Prussicarum. Die Gesschichtsquellen der Preussischen Vorzeit. Zweiter Band. Leipzig. 1863.
4. Codex epistolaris Vitoldi Magni ducis Lithuaniae. 1376-1430. Collectus opera Antonii Proshaska. Cracoviae. 1882.
5. Vanagaitis J. Kovos keliais. Klaipėda. 1938.
6. Žostautaitė P. Švęskime Mažosios Lietuvos dieną / Lietuvos aidas. 1992 06 30.
7. Prusų Lietuwei įsteigė tautinę Tarybą / Lietuviška Ceitunga. 1918, nov.
8. Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923-1939. Vilnius. 1992.
9. Klaipėdos kraštas SSRS ir Vokietijos politikos požiūriu 1923-39 / Mažosios Lietuvos enciklopedija. II t., Vilnius. 2003.
10. А.П.Сальков. Восточная Пруссия в планах послевоенного переустройства Европы /Вопросы истории. Nr. 12. 2004.
11. Amerikos lietuvių istorija [red. A.Kučas]. Bostonas. 1971.
12. Ржевский О. Визит A.Идена в Москву в декабре 1941 г. Переговоры с И.В.Сталиным и В.М.Молотовым / Новая и новейшая история. Москва. 1994. Nr.2.
13. СССР и германский вопрос. 1941-1949: Документы из Архива внешней политики Российской Федерации. Т.1. 22 июня 1941 г. – 8 мая 1945 г. Сост. Г.П.Кынин и Й.Лауфер. Москва. «Международные отношения». 1996.
14. Šilas V., Sambora H. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai. Vilnius. 1990.
15. Тегеран. Ялта. Потсдам. Сборник документов. « Mеждународные отношения». Москва. 1971.
16. Brakas M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. Vilnius. 1995.
17. Тегеранская конференция руководителей трех союзных держав – СССР, США и Великобритании. Москва. 1978.
18. Министерство иностранных дел СССР. Советский Cоюз на международных конференциях периода великой отечественной войны 1941-1945 г.г. Том VI. Берлинская (Потсдамская) конференция руководителей трех cоюзных держав – СССР, США и Великобританиии. Сборник документов. Москва. 1980.
19. Министерство иностранных дел СССР. Советский Cоюз на международных конференциях периода великой отечественной войны 1941-1945 г.г. Том IV. Крымская конференция руководителей трех cоюзных держав – СССР, США и Великобританиии. Сборник документов. Москва. 1979.
20. Potsdam_Conference/Primary rezults of conference/ http://www.iridis.com; http://www.copernicus.subdomain.de; http://www.en.wikipedia.org ir pan.
21. Treaties and ather international agreements of the United States of Amerika. 1776-1949. Volume 3. 1931-1945. Washington. 1969.
22. Берлинская конференция трех держав. Сборник материалов. Рига. 1945.
23. Arthur Funk. De Yalta a Potsdam. Des iliusions a la guerre froide. Bruxelles: Editions Complexe. 1987.
24. Кушнер П.И. Этническое прошлое юго-восточной прибалтики. Академия наук СССР. Москва. 1951. Вильнюс. 1991.
25. Gocentas V. Nebėr dabar knygų, meilės, žvaigždžių …/ Voruta Nr.19/565. 2004.10.16.
26. Ekkehard Kuhn. Nicht Rache, nicht Vergeltung. Frankfurt/M, Berlin. 1989.
27. Cidzikas P. Sovietinis Mažosios Lietuvos genocidas ir pastangos jį pasmerkti. Pranešimas tarptautiniame kongrese “Komunizmo nusikaltimų įvertinimas” / Lietuvos aidas Nr.120. 2000.06.17.
28. Gudelis V. Ketinimai priskirti Lietuvai dalį buvusių Rytprūsių teritorijos / Romuva. 1989.
29. Mažosios Lietuvos lietuvių deklaracija / Voruta. Nr. 48(89). 1992 gruodžio 23 d.
30. Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas. Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Vilnius. 1996.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
