Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija » Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Maras Rytų Prūsijoje ir Tilžėje

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Maras Rytų Prūsijoje ir Tilžėje

Parašytas: 04 Lap 2022 18:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Maras Rytų Prūsijoje ir Tilžėje

https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/mar ... r-tilzeje/

Autorius: Alvidas Jancevičius
2021 05 16

Maras Rytprūsiuose.
History.wikireading.ru iliustracija

Šiandien, kai Lietuva išgyvena labai sudėtingą savo ilgaamžės istorijos laikotarpį, kai COVID-19 išbando žmonių ir ištisų valstybių pasirengimą tokiems kataklizmams, ne vienam gali susidaryti įspūdis, kad kraštas iki šiol nieko panašaus nėra matęs. Tačiau turėtume neužmiršti, kad nuo XV iki XVIII amžiaus Lietuvoje kilo net 22 epidemijos. Jos ištikdavo gana reguliariai, maždaug kas septynerius–aštuonerius metus. Bene daugiausiai aukų Tauragės regione nusinešė didžiuoju maru vadinamas 1710–1711 metų ligos protrūkis, visiškai pasibaigęs tik 1717-aisiais.

Tačiau šį kartą noriu plačiau pažvelgti į visai netolimą nuo Tauragės Rytų Prūsiją, į Tilžę, Karaliaučių, kitas to unikalaus krašto vietoves. Rytprūsiams istorija nepagailėjo skaudžių akimirkų, epidemijos keitė viena kitą – maro, šiltinės, dizenterijos. Kaip tada, prieš keletą šimtų metų, su šiais reiškiniais buvo kovojama, ko iš tų skaudžių įvykių galėtume pasimokyti šiandien?

Maudynių nameliai

Deja, viduramžių Europoje higienai ir sanitarijai skirta ne per daugiausiai dėmesio. Nuolatiniai miestų palydovai buvo baisus dvokas, nešvarumų upės ir nuolatinės epidemijos, pražudydavusios milijonus žmonių įvairiose šalyse.

Sanitarinio švietimo tėvyne galima laikyti senovės Egiptą, kurio gyventojai rūpinosi ne vien savo išore, bet ir sveikata. Higienos taisyklių laikymasis buvo privalomas visiems senovės Egipto gyventojams. Vandenį jie gėrė tik iš varinių indų, dėvėjo šviežiai išskalbtus drobinius drabužius, kirposi plaukus ir kad neatsirastų utėlių, nešiojo perukus. Kaip dabar sakytume, praustis po dušu buvo privaloma du kartus per dieną – ryte ir vakare.

Antikos pasaulis iškėlė higienos procedūras kaip vieną pagrindinių malonumų, pakanka prisiminti žymiąsias Romos termas. Iki krikščionybės įsigalėjimo Romoje veikė daugiau nei tūkstantis pirčių. Jei XV–XVI amžiais turtingi miestelėnai prausėsi bent kartą per mėnesį, tai XVII–XVIII amžiais praustis nustojo visai. Tiesa, kartais tekdavo pasinaudoti vonia, tačiau tik gydymo tikslais. Procedūrai ruošdavosi kruopščiai ir išvakarėse būtinai statydavo klizmą. Ispanijos karalienė Izabelė I Kastilietė (XV amžiaus pabaiga) prisipažino, kad per visą savo gyvenimą prausėsi vos du kartus – gimimo dieną ir per vestuves. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV taip pat prausėsi tik du kartus gyvenime, ir tai tik gydytojų lieptas. Prausimasis monarchui įvarė tokį siaubą, kad jis prisiekė daugiau niekada neužsiimti vandens procedūromis. Rusijos pasiuntiniai, apsilankę Liudviko XIV rūmuose, rašė, kad jo didenybė „smirda kaip žvėris“. O štai rusai visoje Europoje buvo laikomi ištvirkėliais dėl to, kad vaikščiojo į pirtį kartą per mėnesį ir dažniau…

Švarinimosi ar prausimosi vietų lankymą bažnyčia laikė nuodėme, teigdama, kad prausdamasis žmogus nuplauna šventą vandenį, kuriuo buvo pakrikštytas. Į higieną ir kūno švarą tada žiūrėta su panieka. Viename XV amžiaus medicinos traktate apskritai nerekomenduota praustis: „Vandens vonios sušildo kūną, bet silpnina organizmą ir plečia poras. Todėl tai gali sukelti įvairias ligas ar net mirtį“.

Pavyzdžiui, per pirmąją maro epidemiją Rytų Prūsijoje (1312–1313) populiariausiu gydymo metodu laikyti atgaila už padarytas nuodėmes ir atvirų ligos pažeistų vietų prideginimas įkaitinta geležimi. Kaip vienas šventumo požymių vertinta prievolė būti nešvariam ir turėti „Dievo perlų“. Taip švelniai europiečiai vadino utėles, negailestingai siurbdavusias žmonių kraują.

Maudymosi nameliai Nemune prie Tilžės.
Kaskad.tv iliustracija

Maudyklos Europoje didesnio populiarumo sulaukė tik XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje. Būtent tada, XIX amžiaus viduryje, jos atsirado ir Tilžėje. Tai buvo nedidelės dengtos medinės būdelės, pastatytos Memelio (Nemuno) upėje. Žvelgiant šiandienos akimis, jos kažkiek priminė šiandienines persirengimo kabinas.

Iki tol, kol 1907 metais buvo pastatytas garsusis Karalienės Luizos tiltas, bemaž toje pat vietoje buvo perkėla su pasisukančia konstrukcija. Būtent prie jos ir pristatytos dvi maudyklos. Viena buvo skirta moterims, kita – vyrams. Kartu maudytis neleista. Tilžės gyventojai ateidavo ilsėtis ir praustis kasdieniais drabužiais, „Upės namelyje“ persirengdavo ir puldavo į vėsų upės vandenį.

Kai kurie tilžiškiai čia lankėsi ne vien tik norėdami nusiprausti. Galima buvo tiesiog pačioje būdelėje pasinerti į vandenį arba išorinėje pusėje, ramiai atsisėdus, pamerkti kojas į sraunų Nemuno vandenį ir pamedituoti.

Beje, tuo laiku Tilžėje jau veikė vandentiekis ir miesto kanalizacijos sistema. Naujuose statomuose namuose įrengiami vonių kambariai su masyviomis ketaus voniomis. Tai dar ir šiandien galima išvysti kai kuriuose išlikusiuose tarpukariu statytuose miesto namuose.

Tačiau tai buvo gerokai vėliau. Prieš 600 metų apie panašius dalykus niekas nė nesvajojo. Priešingai – elementarių sanitarijos priemonių nepaisymas vis nešė ir nešė žmonėms dangaus ir dievų prakeiksmus. Daug kartų nuo jų kentėjo Rytų Prūsija ir Tilžės miestas.

Maras

Pirmą kartą maras ir badas užgriuvo Teutonų ordiną 1237 metais, kai jis tik įsiveržė į prūsų žemes.

O pirmosios žinios apie maro epidemiją Rytų Prūsijoje siekia 1312–1313 metus – pirmiausia kaip liga, vėliau sukėlusi grandiozinį nederlių ir triuškinantį badą.

1352-aisiais „juodoji mirtis“ per keturis mėnesius nusinešė 5078 Karaliaučiaus gyventojų gyvybes.

Dar kartą epidemija apie save priminė 1427 metais. Tada vėlgi kilo sausra, gavusi „didžiosios sausros“ vardą – nuo Velykų iki rugpjūčio Rytų Prūsijoje neiškrito nė lašo lietaus. Deja, labiausiai paplitęs kovos su šia liga metodas tuo laiku buvo maldos ir atgailavimas už padarytas nuodėmes…

„Juodoji mirtis“ į Rytų Prūsiją sugrįžo dar 1502 ir 1568 metais, o 1620–1621 metais nusinešė apie 15 tūkstančių žmonių gyvybes. Kitos, 1577, 1580, 1639, 1653 ir 1667 metų, epidemijos, apie kurias kaip apie „epideminius susirgimus“ kalba Rytų Prūsijos kronikos, greičiausiai irgi buvo susijusios su baisiosios ligos paplitimu.

Pandemijai išsekus, Teutonų ordinas mielai priiminėjo gausius lietuvių būrius, ieškojusius Rytprūsiuose skalsesnės duonos. Daug jų kūrėsi tarp Tilžės ir Ragainės.

1529 metais 25 tūkstančiai Rytų Prūsijos gyventojų mirė nuo „angliškosios ligos“. Dabar ši liga žinoma kaip rachitas. Skirtingai nuo maro, kuris plinta oro lašeliniu, bakteriniu būdu, pagrindinė rachito priežastis – vitamino D trūkumas.

Tipinė maro gydytojo apranga. XVII amžius, Paulus Furst raižinys.
Wikipedia.org iliustracija

Rytų Prūsijos kronikoje neminima apie kokią nors šios ligos epidemiją krašte. Tiesiog lieka spėlioti, kad tais metais vietos gyventojai blogai maitinosi ir jiems paprasčiausiai labai trūko saulės…

„Mirties šokis“

1549 metais Karaliaučiuje maras apsireiškė vėl. Jau veikė griežti karantino apribojimai, buvo uždrausti masiniai susibūrimai, o visi pasveikusieji privalėjo nešioti specialų ženklą. Vis dėlto maras plito ir 1550 metų vasarą pasiekė Tilžę bei Memelį (Klaipėdą).

Po šešerių metų, 1556-aisiais, maras sugrįžo į Tilžę ir Ragainę, nuplasnodamas iki Dancigo (Gdansko) bei Elbingo (miestas-apskritis šiaurės Lenkijoje).

XVII amžiaus pradžioje Rytų Prūsiją gerokai sukrėtė choleros epidemija, tačiau šį kartą liga atėjo, priešingai, iš Dancigo.

Epidemija, nušlavusi trečdalį Rytų Prūsijos

1709–1710 metų maro epidemija, palietusi daugelį Centrinės ir Rytų Europos miestų, tapo pačia skaudžiausia ir Rytų Prūsijai. 1709 metų pradžioje ji pasiekė prūsiškąsias Baltijos jūros pakrantes ir per Dancigo jūreivius rugpjūčio mėnesį pateko į Karaliaučių. Tada mirė trečdalis šio krašto gyventojų – 235 257.

Viskas prasidėjo Hohenštaino (dab. Lenkijos Olsztyneko) mieste. Nuo 1700 metų Abiejų Tautų Respubliką niokojo Šiaurės karas, o 1706–1707 metais Prūsijoje užderėjo labai skurdūs derliai. Vėliau žiema visai sunaikino pasėlius – žmonės pradėjo badauti ir valgyti kas įmanoma, net šunis ir kates. Prasidėjo ligos ir mirtys. Fiziškai nusilpę žmonės nepajėgė priešintis epidemijai.

Jokios apsaugos priemonės nepadėjo. Ne vienas mėgino bėgti iš Karaliaučiaus, bet karaliaus Frydricho I įsakymu miestas buvo apsuptas dvigubu apsaugos žiedu. Pažeidusieji draudimą bausti vietoje. Mirusiųjų kūnų surinkti nebuvo kam, jie gulėjo tiesiog gatvėse. Maisto produktų niekas nevežė. Tik kai kurie valstiečiai ryždavosi prekiauti prie kartuvių ar greta duobių, į kurias suversdavo nubaustuosius.

Iš Karaliaučiaus sanitarinės kolegijos 1709 metų lapkričio 19 dienos ataskaitos:

„Žmonės krenta nelyginant lapai nuo medžių rudenį, miršta kaip musės šalčiams artinantis iš bado ir išgąsčio. Kone kasdien ateina žinių apie žindomus kūdikius, kurie bejėgiai guli užkrėstuose namuose, kamuojasi neprižiūrimi ir žūsta. Dvasininkai irgi pasakoja, kad šiomis dienomis jau tik jėga pavyko kai kuriems žmonėms iš rankų ištraukti virvę ar peilį“.

Prūsijos sosto įpėdinis Frydrichas II 1739 metais iš Įsrutės rašė Volterui į Prancūziją, kad maro epidemijos metu Rytų Prūsijoje žuvo daugiau kaip 300 tūkstančių žmonių, be gyventojų liko 12–15 miestų, 400–500 kaimų, kad „derlinga ir žydinti provincija virto baisiausia dykyne“.

Karantinas atšauktas 1709 metų gruodžio mėnesį, kai Frydrichą I pasiekė gandai apie Karaliaučiuje rengiamas riaušes.

Lankėsi caras

„Tauragės kurjeris“ rašė, bet manau, neprošal dar kartą priminti, kad jeigu ne ši baisioji epidemija, Tauragė gal niekada nebūtų išvydusi Rusijos caro, pirmojo Rusijos imperatoriaus Petro I Didžiojo.

Kaip žinia, 1709 metų spalio 15-ąją jis antrą kartą atvyko į Prūsiją. Būtent dėl Karaliaučiuje siautusio maro karalius Frydrichas I oficialius susitikimus perkėlė į Marienverdeną.

Spalio 30-ąją caras atvyko į Ragnitą (Ragainę), o kitą dieną jį prisivijo likusi palydos dalis. Išaiškėjo, kad maras apėmęs ne tik Kenigsbergą, bet ir Memelio (Klaipėda) apylinkes, kur jau buvo nusiųstas „transportas“. Todėl caro nurodymu jo ir palydos karietos iš Ragainės „turėjo būti pristatytos į Tauroggeno miestelį“. Čia jos atvyko ir lapkričio 1-ąją Rusijos delegacija su caru priekyje išvyko iš Ragainės į Tauragę ir tolyn į Maskvą.

Rytojaus dieną kavalkada apsistojo Batakiuose ir po nakvynės pajudėjo pirmyn.

Lietuvius varė iš namų

1710 metų viduryje marui visiškai nuslopus, paaiškėjo, kad mirė per 9500 miestiečių – apie ketvirtadalį to meto Karaliaučiaus gyventojų. Vos už 30 kilometrų nuo Tauragės esanti Tilžė nukentėjo dar labiau.

Nežiūrint visų apsaugos priemonių, sanitarinių užkardų ir draudimų, 1709 metų rugsėjo mėnesį maras apsireiškė ir čia. Dvejus metus jis siautė mieste ir nusinešė trečdalio tilžiškių gyvybes.

Tiksliai žinoma, kad nuo 1710-ųjų sausio 1-osios iki lapkričio 30-osios palaidoti 1145 žmonės, o Tilžės apylinkėse vien per savaitę nuo rugsėjo 25-osios iki spalio 1-osios – 754 mirusieji. Visos gydytojų pastangos ir sanitarinės priemonės nedavė jokių rezultatų, infekcija pradėjo slopti tik 1710-ųjų spalį.

Dėl šios nelaimės miesto ekonomika buvo visiškai sunaikinta, nutrūko susisiekimas su kitomis vietovėmis. Tuščios stovėjo dauguma sodybų, fermų ir kaimų, likusiųjų vietos gyventojų išplėšti namai be langų, durų ir stogų. Neužsėti laukai, didžiulėmis gaujomis klajojantys nieko nesibaiminantys vilkai…

Ši maro epidemija tapo paskutine, bet baisiausia „juodosios mirties“ banga. Žmonės mirė per keletą dienų po užsikrėtimo ir ne vien nuo pačios infekcijos, bet ir nuo bado bei kitų maro sukeltų susirgimų. Atskiri miestai ir rajonai epidemiją jautė vos vienerius metus, tuo metu kitose vietose maro priepuoliai vis kartojosi keletą metų. Iš viso baisiosios ligos aukomis tapo 240 tūkstančių Rytų Prūsijos gyventojų.

1714 metais labiausiai nuo maro nukentėjusius Prūsijos rajonus, tarp jų Tilžę, aplankė Prūsijos karalius Frydrichas I. Ištuštėjusiose žemėse pradėjo kurtis kitų Europos šalių amatininkai ir valstiečiai, kuriems suteikta privilegija nemokėti nuomos mokesčių. Tilžė ir aplinkiniai rajonai tapo Zalcburgo, Šveicarijos, Nyderlandų protestantų naująja tėvyne.

Miesto karinį dalinį 1716 metais sustiprino Saksonijos raiteliai, kurie sudarė vėliau užgimusio dragūnų pulko pagrindą. Siekdama suaktyvinti ištuštėjusių sodybų ir žemių apgyvendinimą, Prūsijos Vyriausybė 1718 metų patentu suteikė atsikėlėliams dar didesnes privilegijas – kiekvienas atvykėlis turėjo gauti du ūbus žemės (ūbą sudarė 30–60 margų, apie 17 hektarų).

„<…> Jiems ūkius, kuriuos buvo lig tol turėję, paliko kaip nuosavybę. Ir jie galėjo, karališkoms kamaroms sutikimą davus, savo ūkius parduoti. Neturtingiems – iš valdžios iždo pažadėta duoti pinigų įsigyti gyvuliams, paukščiams, sėklai, duoniniams javams, padargams. Savo lėšomis persikėlę ir įsikūrę žmonės gavo – devynerius, o vargingieji – dvejus laisvus metus nuo činčo, lažo, apskritai nuo visų prievolių atleidžiami. Tuomet mirusių dėl maro lietuvių ūkiai jau buvo apgyvendinti atvykėlių valstiečių, amatininkų, smulkių smuklininkų. Naujų sodybų pastatyta nedaug. Dėl to naujieji gyventojai – zalcburgiečiai apsigyveno palapinėse, o žiemai buvo perkelti į lietuvių gyvenamuosius namus. Lietuviai buvo įpareigoti maitinti šią daugiatūkstantinę minią. Kai kuriuose jų apsigyveno po tris–penkias zalcburgiečių šeimas.

1732 metų vasarą imta šalinti lietuvių baudžiauninkus iš ūkių, jie perkeliami į bežemių sluoksnį. Atvykėliai įkurdinami lietuvių sodybose ir įdirbtose žemėse.

Teisinis šio prievartinio lietuvių iškeldinimo pagrindas buvo 1732 metų liepos 13 dienos karaliaus įsakas dėl visų valstybinių baudžiauninkų ūkių patikrinimo.

Jame rašoma: „Blogus lietuvių ūkininkus varykite iš ūkių, o jų vietoje apgyvendinkite zalcburgiečius. Iškeltuosius valstiečius panaudokite darbui daržuose ir kaimuose kaip tarnus arba išdalykite kilmingiesiems, kurie pageidaus įsigyti šeimynykščių. Bet būtina sekti, kad jie nepaspruktų arba neišsikraustytų į kitą kraštą“.

Cholera, šiltinė ir dizenterija

Po kurio laiko marą pakeitė cholera. Remiantis oficialia informacija, iki XIX amžiaus ši liga labiausiai reiškėsi Vidurinėje Azijoje. Gi pirmoji choleros epidemija Rytų Prūsijoje pasirodė 1794–1795 metais.

Nuo šiltinės ir dizenterijos Rytų Prūsijoje 1807 metais mirė apie 10 tūkstančių žmonių. Tačiau tai neturėtų stebinti, nes tuo metu čia vyko kovos su Napoleono armija.

Pagrindinėmis šiltinės sukėlėjų pernešėjomis, kaip žinia, yra utėlės. Ši liga neretai nulemdavo vieno ar kito mūšio baigtį. Kareiviai gyveno apkasuose. Šalčiai, tankus žmonių susitelkimas, higienos nebuvimas – visa tai sudarė idealias sąlygas utėlėms daugintis ir vėliau platinti pavojingą susirgimą.

Kai dėl dizenterijos, visiems žinoma, kad ją perduoda tik žmogus per fekalijų užterštą maistą, vandenį ir asmeninius kontaktus. Dizenterija kitaip dar vadinama „nešvarių rankų liga“. Bet karo sąlygomis higiena rūpintis pavyksta toli gražu ne visada.

Antroji choleros pandemijos banga neaplenkė Europos „ramybės salelės“, kaip tada vadinta Rytų Prūsija. 1831 metais ja užsikrėtė 2220 žmonių, mirė 1327.

1848, 1855, 1857 ir 1873 metais epidemijos pasikartojo. Istorija atskirai išskiria 1866 metus, kai choleros bacilą pasigavo 3976 žmonės, o mirė 2671. 1871-aisiais cholera Rytų Prūsijoje pasiglemžė 1790 žmonių gyvybių. Lieka tik priminti, kad tuo laiku provincija kentė dar ir nuo raupų, bet šaltiniai kalba tik apie 771 atvejį ir nieko nemini apie mirusiuosius.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Maras Rytų Prūsijoje ir Tilžėje

Parašytas: 04 Lap 2022 19:02

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Plačiau apie marą ir kitas epidemijas temoje:

Maras ir jo pasekmės viduramžiais
viewtopic.php?f=181&t=12988

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Maras Rytų Prūsijoje ir Tilžėje

Parašytas: 20 Vas 2023 19:48

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Великая Чума во время Северной войны

https://ru.wikipedia.org/w/index.php?ti ... 0%B8%D1%8F

Балтика (1708—1713 гг.)
Пруссия

Через несколько дней после того, как прусский чиновник в Зольдау передал информацию о том, что 18 августа 1708 года чума достигла деревни Пекелко на польской стороне границы, эпидемия перекинулась в деревню Биалюттен на прусской стороне, убив большую часть его жителей в течение месяца.[24]

В ответ прусские власти окружили деревню частоколом; однако выжившие во главе с местным священником уже укрылись в близлежащем лесу.[25]

13 сентября 1708 года прусский чиновник из Хохенштейне сообщил, что чума была занесена в этот небольшой пограничный город вернувшимся с польской службы сыном местного шляпника, к декабрю там умерло 400 человек.[25]

В то время как чума утихла во время суровой зимы, из-за военных пожертвований и призыва на военную службу еды стало не хватать, а санитарный кордон и соответствующие ограничения были сняты указом от 12 июля 1709 г.[21]

В январе 1709 г. чума достигла Пиллупёнена на востоке Пруссии[26] , а к концу зимы — Данцига.[27]

В значительной степени автономный, протестантский и немецкоязычный город в польской Королевской Пруссии, Данциг стал одним из крупнейших городов в районе Балтийского моря из-за своего положения в качестве узла между польской торговлей через Вислу и международной торговле через Балтику.[28]

Хотя до сих пор город избегал участия в войне, конфликт повлиял на него косвенно, сократив объём торговли, увеличив налоги[28] и нехватку продовольствия.[29]

Городской совет принял двойную стратегию: активно преуменьшать значение чумы для внешнего мира, особенно для торговых партнеров Данцига,[30] тем самым оставляя город открытым и позволяя международной и местной торговле продолжаться с небольшими ограничениями,[29] и в то же время снять ограничения на захоронения в связи с нехваткой гробов и гибели многих могильщиков, были созданы чумные дома и новые кладбища.[31]

Также была создана «санитарная комиссия» для организации противочумных мероприятий, например, сбора еженедельных отчётов от врачей и снабжения больных едой.[29]

До конца мая казалось, что чума не будет такой тяжелой, и отчеты санитарной комиссии были в открытом доступе. Однако болезнь не была локализована и распространилась из чумных домов в более бедные пригороды и окрестности, и с начала июня число погибших значительно возросло.[32]

Затем отчеты комиссии по здравоохранению были засекречены.[29]

Когда в декабре 1709 г. чума навсегда покинула Данциг,[29][33] она забрала с собой половину его жителей.[31]

Следующим крупным городом к востоку от Данцига был Кенигсберг в Восточной Пруссии, который до этого извлекал выгоду из войны, взяв на себя часть шведской и польской ливонской торговли.[21]

В рамках подготовки к чуме была создана комиссия по здравоохранению (лат. Collegium Sanitatis),[21] в которую вошли врачи из университета и ведущие гражданские и военные чиновники города.[34]

Чума прибыла в августе 1709 г., скорее всего, её принес данцигский моряк.[35]

Провинциальное правительство было сослано в Велау, а канцлер Георг Фридрих фон Крейтцен остался в Кенигсберге и продолжал работать председателем собиравшейся ежедневно Collegium Sanitatis.[34]

На городских стенах стояли военные, бюргеры были призваны в районную стражу, нанятый медицинский и другой персонал был одет в чёрную вощеную одежду и размещен в отдельных зданиях.[36]

Хотя сначала городские власти преуменьшали значение чумы, которая достигла пика в начале октября, а затем пошла на спад, от этого подхода отказались, когда в ноябре число погибших снова начало значительно расти.[35]

Без предварительного публичного объявления вокруг города был установлен санитарный кордон, полностью изолировавший его от окружающей сельской местности с 14/15 ноября по 21 декабря 1709 г..[36]

Когда чума полностью отступила из Кенигсберга к середине 1710 г., умерло более 25 % его населения — 9,5 тыс. горожан.[37][38]

Расположенный между Данцигом и Кенигсбергом город Эльблонг был заражен в конце сентября 1709 г., вероятно, приехавшими из Силезии сапожниками.[39]

Необычная по сравнению с чумой в других местах, чума Эльбинга достигла пика в октябре 1709 г., утихла зимой, снова достигла пика весной 1710 г., угасла летом и в последний раз достигла пика осенью, прежде чем исчезнуть зимой.

Ежегодно она убивала около 1,2 тыс. человек или 15 % населения.[39]

Это побудило историка Карла-Эрика Франдсена предположить, действительно ли бушевавшая в Эльбинге болезнь была чумой, однако её тщательный анализ затруднен из-за потери городских записей о чуме во время Второй мировой войны.[39]

С другой стороны, некоторые эльблонгские бюргеры наживались на чуме в соседних городах, поскольку местным шкиперам разрешалось входить в незараженные дома в Кенигсберге и они «осуществляли незаконную, но, вероятно, очень полезную и прибыльную торговлю между Кенигсбергом и Данцигом».[40]

Эльблонг защитил свое население, охраняя стены и введя 40-дневный карантин для въезжающих.[40]

Однако Восточная Пруссия, где чума впервые случилась в конце 1708 г. и вернулась с 1709 по 1711 г., потеряла от 200 до 245 тыс. человек (общее население провинции составляло 600 тыс.).[41][42][43]

Крестьяне были ослаблены неурожаем и страдали от высоких налогов: в то время как 38,4 % подданных короля Фридриха жили в Восточной Пруссии, доходы от этой провинции составляли лишь 16,4 % от дохода королевства к концу XVII в., после этого налоги для крестьян были увеличены на 65 % с начала войны в 1700 году до вспышки чумы в 1708 году.[42]

Когда суровая зима 1708/09 г. уничтожила озимые семена, дизентерия и голодный тиф ещё больше ослабили население,[42] «крестьянам было легко молиться о чуме, так как их физическое состояние было плачевным».[44] 10,8 тыс. ферм было заброшено.[45]

Особенно сильно пострадали регионы со значительным ненемецким населением: Мазурия на юге, а также восточные уезды со значительным литовским крестьянским населением.[46]

Около 128 000 человек умерло в амтах Инстербурга, Мемеля, Рагнита и Тильзита,[42] а за время чумы количество полностью населенных литовцами деревень сократилось с 1830 до 35.[46]

В то время как коренное, в том числе литовское население, было включено в последующие меры по репопуляции,[45] этнический состав провинции изменился[46] с заселением преимущественно немецкоязычными иммигрантами, большинство из которых были ищущими убежища от религиозных преследований протестантами (нем. Exulanten).[47]

Литва, Ливония, Эстония

В 1710 и 1711 гг. в Великом княжестве Литовском заболело 190 тыс. человек, из которых половина погибла.[41]

Столица и главный город Вильнюс страдал от чумы с 1709 по 1713 г.[6]

В 1709—1710 годах в городе погибло 23 — 33,7 тыс.; это число продолжало расти в последующие три года, когда многие голодающие из разоренной голодом и другими болезнями деревни нашли убежище в его стенах.[6]

В бывших до 1710 г. театром боевых действий шведской Эстонии и Ливонии между 1709 и 1711 гг. от чумы погибло до 3/4 населения.[41]

Самым большим городом там была Рига, охраняемая гарнизоном в 12 000 человек, который после Полтавской битвы подвергся нападению русских войск во главе с Борисом Шереметевым.[63]

К ноябрю 1709 г. осада была снята; однако, когда в мае 1710 г. в городе разразилась чума, она вскоре перекинулась от ответчиков на русские осадные силы, заставив последних отступить за санитарный кордон.[63]

Когда чума распространилась в шведском Дюнамюнде вверх по течению Западной Двины и разрушили надежды защитников на помощь, чума и голод настолько распространились в городе,[63] что в живых из гарнизона осталось всего 1,5 тыс.[64]

5/15 июля по старому и новому стилю они сдали город Шереметеву, который доложил царю о 60 тыс. убитых в Риге и 10 тыс. погибших своих солдатах.[63]

В то время Франдсен отвергает данные по Риге как «скорее всего сильное преувеличение»[63], давая приблизительную оценку в 20 тыс. к окончанию чумы в октябре,[64] число русских смертей по его мнению было «ближе к истине».[63]

Дюнамюнде сдался 9/19 августа, когда осталось лишь несколько офицеров и 64 здоровых и около 500 больных солдат.[63]

Современники считали, что чума в Риге продолжалась потому, что после окончания осады приток свежего воздуха завихрился и ещё больше распространил чумной дурной воздух по всему городу.[64]

Некоторые русские меры, однако, способствовали распространению чумы: Шереметев разрешил 114 шведским правительственным чиновникам выехать в Дюнамюнде, а оттуда в Стокгольм с семьями и домочадцами, тем самым позволив им забрать с собой чуму;[64] а также отправил больных пленных солдат на остров Эзель у побережья Эстонии, в то время как здоровые были включены в русский корпус.[63]

Беженцы из Дюнамюнде принесли чуму на остров Эзель, где из-за болезни обезлюдела крепость Аренсбург.[65]

К главному городу шведской Эстонии Ревелю в августе 1710 года подошли 5000 русских солдат Родиона Баура, и по решению местных властей и дворян он капитулировал 30 сентября.[66]

За его стенами в августе проживало около 20 тыс. человек из постоянных жителей, солдат, беженцев и жителей окрестных деревень, которые были разрушены 18 августа осаждёнными.[67]

К середине декабря около 15 тыс. из них умерли от чумы, число жителей сократилось до 1,99 тыс. внутри стен и 200 в близлежащих деревнях.[68]

Остальные либо бежали, либо, как в случае с уцелевшими шведскими солдатами и некоторыми горожанами, им было разрешено после капитуляции уплыть в Финляндию,[68] перенеся чуму и туда.[67]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija » Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: