 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Algirdas Matulevičius. Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomenas Europos kultūroje
Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomenas Europos kultūroje: straipsnių rinkinys / Algirdas Matulevičius; sudarė Loreta Nikolenkienė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2019. – 179,[1] p.: iliustr., faks., portr., žml..: Tiražas 50 egz. – ISBN 978-609-474-162-3
Leidinyje išsamiai ištirta, kaip Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje iki XVI a. iš vakarinių lietuvių ir kitų baltų susidarė etninė, etnokultūrinė ir etnoteritorinė bendruomenė – lietuvininkai, ilgainiui pradėti vadinti mažlietuviais.
Taip pat plačiai išnagrinėta visos Prūsos (Prūsijos) krašto tautos, tautelės bei etnosai: prūsai, lietuviai, lietuvininkai, kolonistai vokiečiai, lenkai bei mozūrai.
Knyga skirta plačiajai visuomenei, pirmiausia studentams ir moksleiviams, taip pat visiems, kurie nori susipažinti su vakarinių lietuvių kultūros fenomenu - Mažąja Lietuva ir jos vietiniais gyventojais prūsais ir lietuvininkais. [Iš leidinio]
Recenzija - Mažosios Lietuvos tyrėjas Vytautas Šilas
http://www.vyzdys.com/puslapis/recenzij ... nimo-knyga
Džiaugiuosi galėdamas pristatyti patrauklią savo išvaizda ir gilią savo turiniu mokslinę knygą "Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomenas".
Jos pavadinimu tapo Mažosios Lietuvos istoriko enciklopedininko dr. Algirdo Matulevičiaus ne kartą akcentuojama mintis, kad Mažosios Lietuvos ir jų etninių gyventojų lietuvininkų fenomenas yra ne tik Europos, bet ir pačių lietuvių dar iki galo nesuvoktas ir neįvertintas istorinis reiškinys.
Tie, kurie jau yra nors kiek pasidomėję Mažąja Lietuva, turbūt, jau įsidėmėjo dr. Algirdo Matulevičiaus pavardę.
Nuo 1969 metų sistemingai tyrinėjantis Mažosios Lietuvos praeitį A. Matulevičius yra šimtų straipsnių apie ją ir kapitalinės keturtomės "Mažosios Lietuvos enciklopedijos" vyresnysis mokslinis redaktorius, Istorijos skyriaus vedėjas.
Jis parašė pamatinę monografiją "Mažoji Lietuva XVIII amžiuje"..
"Lietuvių tautinė padėtis" (1989 m.) ir knygą "Tautos žadinimo šaukliai" (2017 m; apie žurnalus "Aušra", "Varpas", aušrininkus ir varpininkus).
Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus šiam ilgalaikiam Mažosios Lietuvos reikalų tarybos kolegijos nariui dr. A. Matulevičiui už Mažosios Lietuvos ir Prūsijos istorijos tyrinėjimus ir visuomeninę veiklą 2009 metais įteikė ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio Kryžių.
Knygos "Pratarmėje" rašoma apie autoriaus Algirdo Matulevičiaus sunkų gyvenimo kelią, mokslinę ir visuomeninę veiklą.
Ir apie pilietinę drąsą: būdamas Vilniaus universiteto studentu skaitė pranešimus apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinį sąjūdį įvairiuose SSRS universitetuose (netgi Novosibirsko); šaltinis – specfonduose buvusi neskelbta medžiaga.
Lietuviškumą jis paveldėjo iš tėvų: tėvas Antanas Matulevičius nuo XIX a. pabaigos dalyvavo lietuviškų organizacijų Vilniuje veikloje (klausėsi J. Basanavičiaus ir kitų aušrininkų ir varpininkų kalbų, bendravo su jais, su Vilniaus krašto veikėjais Šlapeliais, Valeikomis). Aukojo lėšų lietuvybei stiprinti. Vilniuje gimusi motina Veronika Vaščiūnaitė-Matulevičienė baigė vienintelę tuomet buvusią lietuvišką mokyklą.
Plačiajai visuomenei skiriama knyga "Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomenas" apima daugiausia XVI a. – XX a. pradžios laikotarpį.
Nagrinėjami ir XIII–XV a. įvykiai, kai Vokiečių ordinas užkariavo prūsų ir vakarinių lietuvių žemes.
Knyga nėra labai lengvai skaitoma, nes pilna enciklopedinių faktų, įvykių. Tai gana organiškai sukomponuotas kūrinys, kurį autoriaus sugebėjimas apjungti senovę su šių dienų gyvenimu padarė ne tik įspūdingu, bet ir tikrai vertingu veikalu.
Knyga yra sudėliota iš šių skyrių:
- Lietuvininkai (jų tapatybė);
- Keliaujantiems po Mažąją Lietuvą (po dabartinę Karaliaučiaus sritį);
- Mažosios ir Didžiosios Lietuvos studentai Karaliaučiaus universitete XVI a.–XIX a. I pusėje ir jo auklėtinių nuopelnai lietuvių raštijai;
- Prūsai, lietuviai, lietuvininkai, vokiečiai ir lenkai bei mozūrai Prūsijoje;
- Tilžės Aktas.
Skyrelyje "Lietuvininkai" pirmą kartą plačiai ištirta lietuvininkų etnogenezė, tautinė savimonė bei jų etnokultūrinės, etnoteritorinės bendruomenės susidarymas.
Mažosios Lietuvos autochtonai (nadruviai ir skalviai ir kiti baltai) save vadino lietuvininkais.
Priminsiu, kad Pskovo ir Naugardo metraščiai lietuvius vadino lietuvininkais (litovniki), lietuviai lietuvininkais yra vadinami ir 1642 m. laidos Konstantino Sirvydo Lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyne!
Taigi, Mažosios Lietuvos autochtonai per kelis amžius mums išsaugojo senąjį lietuvininko savivardį.
Iki XVI a. baigė formuotis Mažosios Lietuvos arealas.
Būtent, 1525 m. žlugo Vokiečių ordinas, susikūrė taiki pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystė, plito Reformacija ir jos dėka raštija gimtosiomis kalbomis.
Mažosios Lietuvos teritoriją praplėtė dalis sulietuvėjusių prūsų–sembų, šiaurės bartų, šiaurės notangų, galbūt, ir šiaurės varmių.
A. Matulevičius pabrėžia, kad taip susiformavusią lietuvininkų visuomenę XVI–XVIII a. vokiečių humanistai traktavo ne kaip kokią tautinę mažumą (dėl vėlesnės aktyvios germanizacijos lietuvininkai mažuma tapo tik XIX a. II pusėje), o kaip vientisos lietuvių tautos, gyvenančios šiapus ir anapus Prūsijos valstybės sienos, etnosą.
Nepaisant to, kad valstybinės sienos – Prūsijos ir LDK – perskirtas abi tautos dalis tolino skirtingos konfesijos, politinė, socialinė ir ekonominė sankloda, jos visą laiką jautė etnoteritorinį bendrumą, nuolat bendravo jų inteligentija.
Kur dabar šios lietuvių tautos dalies žmonės?
Juos siekė visiškai germanizuoti Vokietijos nacionalsocialistai. Pribaigė jų idėjiniai pasekėjai Sovietų Sąjungos bolševikai: per jų nuo 1944 m. pabaigos įvykdytą vietos gyventojų (ir vokiečių, ir lietuvininkų) genocidą autochtonų Karaliaučiaus krašte neliko.
Nors senuosiuose žemėlapiuose liko lietuvininkų duoti gyvenviečių ir vandenvardžių pavadinimai, tik kronikose, dokumentuose, knygose liko jų raštijos, kultūros, visuomenės veikėjų vardai.
Liko prūsų ir lietuvininkų žemė!
Ką mes prisimename: buvo Mažvydas, Bretkūnas, Donelaitis, Kuršaičiai, Rėza, Vydūnas, Jankus.
O kūrė ir dešimtys kitų šviesuolių.
A. Matulevičius kviečia keliauti į pagrindinę Mažosios Lietuvos dalį – į Karaliaučiaus kraštą, prisiminti ten dirbusius lietuvių (ir prūsų) raštijos, apskritai kultūros, politinius ir visuomenės veikėjus.
Skyrius "Keliaujantiems po Mažąją Lietuvą".
Kultūros paveldas pradedamas 1989 m. A. Matulevičiaus sudarytu žemėlapiu "Lietuvininkų teritorija iki maro ir Didžiosios vokiškosios kolonizacijos".
Karaliaučiaus kraštas yra autoriaus daug kartų išvaikščiotas, išvažinėtas.
Kaliningrado srities administracija, matyt nutarusi, kad jam jau gana, 2003 metų balandį uždraudė įvažiuoti į šį kraštą (už ką – niekad nepaaiškino).
Pasakojimų tekste aptariamas pažintinės kelionės maršrutas nuo Eitkūnų (vok. Eydtkuhnen; dab. rus. Černyševskoje) pro Tolminkiemį (Tollmingkehmen; Čistyje Prudy), su nedideliais pavingiavimais, į Įsrutį (Insterburg; Černiachovsk).
Iš ten į Ragainę (Raganita, Ragnit; Neman) ir Tilžę (Tilse, Tilsit; Sovietsk).
Tiems, kas nenorėtų čia užbaigti savo kelionę, A. Matulevičius siūlo nuo Įsruties važiuoti pro Narkyčius (Norkitten; Meždurečje); juose 1993 m. buvo pastatytas ir vyskupų pašventintas kenotafas Didžiojo prūsų sukilimo (1260–1274) vadui Herkui Mantui; deja, nugriautas jau 1994 m.
Toliau, pro Tepliavą (Tapiau; Gvardeisk) į Karaliaučių (Koenigsberg; Kaliningrad).
Po to būtinai aplankyti Pabėtus (Pobethen; Romanovo), kur baigia griūti vienintelis su prūsų raštija susijęs bažnyčios pastatas-paminklas.
Kaip ir per savo įprastus pasisakymus, autorius nevengia nukrypimų ir, vesdamas keliauninką per visą Karaliaučiaus kraštą, pataria aplankyti ir kiek toliau nuo tiesioginio maršruto esančias vietoves, pvz., užvažiuoti į Valtarkiemį, Pokarbius, Balgą, Laukstyčius (pilyje rasti K. Donelaičio, M. Pretorijaus rankraščiai, manoma, čia buvo slėptas ir Gintaro kambarys), Šventapilę, Romintą, Prūsų Ylavą, Vėluvą, Labguvą, Pilkalnį.
O galop ir kitapus Nemuno esantį šventąjį Rambyną, M. Jankaus spaustuvę Bitėnuose.
Man, kaip bene pirmojo išspausdinto (1990 m.) lituanistinio vadovo po Karaliaučiaus kraštą "Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje" autoriui (kartu su kraštotyrininku Henriku Sambora), yra malonu, kad A.Matulevičius informaciją apie lankytinas vietoves patikslino, papildė, aktualizavo.
Labai informatyvus yra knygos skyrius apie Karaliaučiaus universiteto studentus: "Mažosios ir Didžiosios Lietuvos studentai Karaliaučiaus universitete ir jo auklėtinių nuopelnai lietuvių raštijai XVI a. – XIX a. I pusėje".
Jis padės skaitytojui suvokti ir įsisąmoninti šios mokslo įstaigos reikšmę lietuvių kultūrai, mokslui, krikščionių tikėjimui.
Karaliaučiaus universitetas (įsteigtas 1544 m.) iškilo kaip itin žymus lietuvių evangelikų liuteronų dvasininkų, kartu ir lietuvių raštijos, švietimo darbuotojų rengimo židinys.
Jį 1548 m. baigė pirmosios lietuviškos knygos "Katekizmas" (1547) autorius Martynas Mažvydas, 1636 m. – lietuvių kalbos gramatikos autorius Danielius Kleinas, 1695 m. – lietuvių kalbos tyrėjas Pilypas Ruigys, 1740 m. – pirmasis lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis, 1844 m. – baltistas Frydrichas Kuršaitis ir daugelis kitų.
Iš Vokietijos gavęs universiteto studentų sąrašų (matrikulų) tomus, A. Matulevičius kelis metus nagrinėjo kiekvieno iš jų įmatrikuliacijos metus, kilimo vietą, tautybę, socialinę padėtį.
Stojantieji į Karaliaučiaus universitetą buvo užrašomi pagal tautybę arba pagal kilimo vietą.
Išanalizavęs 1544 – 1829 metais studijavusiųjų pavardžių sąrašus ir kitus negausius šaltinius, A. Matulevičius rado šimtus jaunuolių iš Mažosios Lietuvos, dešimtys jų buvo su lietuviškomis ar prūsiškomis pavardėmis; vien Donelaičių ir Perkūnų buvo po devynis, Gedkantų – 10, Liaudynų – 13.
Nustatyta, kad iki 1829 metų šiame universitete mokėsi apie 13370 studentų iš 400 Mažosios Lietuvos vietovių.
Iš jų iki 250 su baltiškomis pavardėmis.
Pridėjus apie 695 studentus iš Didžiosios Lietuvos bei visos LDK, gauta, kad universitete studijavo daugiau kaip 940 abiejų lietuviškų kraštų jaunuolių.
Daugiau, nei kituose užsienio universitetuose!
Antai, iš Didžiosios Lietuvos XVI a. II pusėje Karaliaučiaus universitete studijavo didikų ir turtingų bajorų sūnų: Martynas Giedraitis, Jeronimas Chodkevičius, Jonas Valavičius, Jonas, Kristupas ir Povilas Naruševičiai, Jonas Albertas Bilevičius, Adomas Tolvaišas, Jurgis ir Lukas Masalskiai, Dmitras ir Aleksandras Oginskiai (Oginski) ir kiti.
Žymių asmenybių, nusipelniusių Mažosios Lietuvos lietuvių kultūrai, parengė Lietuvių kalbos seminaras prie Karaliaučiaus universiteto (įsteigtas 1723 m., veikė iki 1935 m., kol nacionalsocialistai jį uždarė).
1816–1840 m. jo vadovu buvo lietuvių tautosakininkas, 1818 m. išleidęs K. Donelaičio poemą Metai, universiteto profesorius dr. Martynas Liudvikas Rėza.
A. Matulevičius pažymi, kad tarp šio seminaro klausytojų buvo ir lietuvių iš Didžiosios Lietuvos, tačiau dauguma – vokiečių, būsimų kunigų Mažosios Lietuvos lietuviškoms evangelikų parapijoms.
Beje, vokiečių, pasižymėjusių lietuvių raštijoje, priskaičiuojama 20.
Kaip čia neprisiminus suvokietėjusio mozūro Eduardo Gizevijaus, Karaliaučiaus universiteto auklėtinio, 1825–1876 m. Tilžės gimnazijos mokytojo, 1846–1876 m. lietuvių kalbos dėstytojo.
Pamilęs lietuvininkus ir drąsiai ginęs jų teises, jis iš susižavėjimo sušuko:
"Ech, tie mano mieli lietuvininkai, kad apie juos sužinotų visas pasaulis!. Aktualizuočiau, kad juos prisimintų visas pasaulis!"
Informatyvus ir žiniomis vertingas yra knygos skyrius "Prūsai, lietuviai, lietuvininkai, vokiečiai ir lenkai bei mozūrai Prūsijoje".
Jis pradedamas išties aktualiu A. Matulevičiaus ir kartografo Petro Gaučo 1996 m. sudarytu žemėlapiu "Kalbų paplitimas Mažojoje Lietuvoje XVII a. pradžioje".
A. Matulevičius kompleksiškai ir plačiai išnagrinėjo Prūsijos krašto tautas bei etnosus (etnines bendrijas): prūsus, lietuvius, kolonistus vokiečius, lenkus ir mozūrus, jų paplitimo teritorijas.
Kartu jis paaiškino ir apibrėžė pavadinimus Rytų Prūsija, Karališkoji Prūsija ir Prūsijos karalystė, Lietuvos departamentas ir Rytų Prūsijos departamentas, nustatė jų administracines ribas.
Įvardinti oficialūs Mažosios Lietuvos vardai (Litua 1243 m.; XVI a. Klein Litaw, Klein Littauen, vėliau Preussisch-Litauen ir panašiai), nuo XVI a. pradžios vartoti kronikose, oficialiuose valstybės dokumentuose, žemėlapiuose.
Nagrinėjama, kaip Prūsijos kunigaikštystės, nuo 1701 m. karalystės, nuo 1871 m. Vokietijos imperijos Rytprūsių valdos gyventojai baltai nutautėjo.
Antai, prūsų kaip etnoso nebeliko jau iki XVIII a.: daug jų žuvo per karus, sukilimus prieš pavergėjus kryžiuočius, mirė per 1709–1711 m. Didįjį marą bei badą, likusieji suvokietėjo, sulietuvėjo arba sulenkėjo.
Per tą baisų kataklizmą lietuviškiausiose Klaipėdos, Ragainės, Tilžės, Įsruties ir Labguvos apskrityse išmirė apie 53 % lietuvininkų.
Tačiau ir po to sekusios Didžiosios vokiškosios Mažosios Lietuvos kolonizacijos minėtose 4 apskrityse (Lietuvos provincijoje) lietuvininkai sudarė per 90 % gyventojų.
Tik miestuose, kuriuose Ordino riteriai draudė prūsams ir lietuvininkams apsigyventi, vyravo vokiečiai (kartu su pasiskelbusiais vokiečiais).
Lietuvininkai krašte vyravo ilgą laiką.
Antai, 1756 m. iš 1700 Senojoje Prūsijoje veikusių parapijinių mokyklų vien vokiškų tebuvo 400; kitose mokyta lietuviškai arba lenkiškai, arba mišriai.
Dr. A. Matulevičius cituoja Sovietų Sąjungos vadovo Josifo Stalino 1941 m. gruodį per SSRS–Lenkijos aukščiausio lygio derybas Kremliuje pareikštas mintis: „Manau, kad pusė Rytų Prūsijos buvo apgyvendinta lenkų, antroji pusė – lietuvių“.
Tikrai verta buvo istorinį pasakojimą apie Mažosios Lietuvos raidą užbaigti skyriumi "Tilžės Aktas – Mažosios Lietuvos nepriklausomybės Deklaracija".
Kaip pastebi knygos autorius, mažlietuvius (Mažosios Lietuvos lietuvininkus) ir didlietuvius (carinės Rusijos imperijos pavergtoje Didžiojoje Lietuvoje gyvenusius lietuvius) jungė etnoteritorinis, etnokultūrinis, tautinis bendrumas (juos jungė ir ta pati lietuvių kalba!).
Suartėjimo procesą skatino europinės reikšmės fenomenas: knygnešystė, lietuviškos spaudos leidimo Tilžėje, Ragainėje, Klaipėdoje, Bitėnuose, Karaliaučiuje tradicijos.
Abiejų lietuvių tautos dalių susijungimo ėmė siekti ir mažlietuvių, ir didlietuvių šviesuomenė.
Mažosios Lietuvos lietuvių inteligentija suvokė, kad Vokietijos imperijoje sustiprėjus prievartinės germanizacijos procesui, išlaikyti lietuvybę ir tautinį orumą galima bus tik Mažajai Lietuvai prisijungus prie 1918 m. atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės.
A. Matulevičiaus cituojamas kunigas poetas K. Donelaitis taip vertino besikeičiančią situaciją:
Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės,
Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo? (...)
Tu prancūziškas žioply su šveisteriu
****************************************************
Žymus Lietuvos istorikas dr. Algirdas Matulevičius apie Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomeną Europos kultūroje. Keletas pastebėjimų ir palinkėjimų skaitytojui
http://www.voruta.lt/zymus-lietuvos-ist ... aitytojui/
Voruta
2019-09-03
Vytautas A. GOCENTAS, Vilnius
Žymus Lietuvos istorikas, enciklopedininkas, Mažosios Lietuvos istorijos ir lietuvių tautinio atgimimo spaudos tyrinėtojas Algirdas Matulevičius šiemet paminėjo savo amžiaus 80-ąją sukaktį – gimė 1939 m. sausio 10 d. Giedraičiuose, Molėtų r. baigė Giedraičių vidurinę mokyklą, besimokydamas laimėjo respublikinį astronomijos konkursą.
Istorikas dr. Algirdas Matulevičius
Vytauto Žeimanto nuotrauka
Tačiau astronomu netapo, baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, studijuodamas buvo fakulteto studentų mokslinės draugijos (SMD) pirmininkas bei viso universiteto SMD pirmininko pavaduotojas.
Nauja istoriko knyga – straipsnių rinkinys, kurį sudarė „Lietuvos aido“ techninio centro vadovė ir žurnalistė Loreta Nikolenkienė.
Karaliaučiaus universiteto studentijai skirtas straipsnis – jau buvo publikuotas, o kelionių vadovas, skirtas keliaujantiems po Mažąją Lietuva – esmingai peržiūrėtas, papildytas, išplėstas.
Gi kiti straipsniai – originalūs ir gausiai aprūpinti išnašomis, nuorodomis, citatomis.
Pratarmėje knygos autorius nuoširdžiai dėkoja ir Lietuvos žurnalistų sąjungos nariui, tautotyrininkui, redaktoriui Jonui Laurinavičiui, kuris paskatino ją išleisti „Naujojo lanko“ leidykloje ir suteikė paramą.
Tiesa, knygos tiražas – kuklus, tik 50 egzempliorių, bet viską atperka jos turinys. Žinoma, po kurio laiko autorius ir nauji mecenatai gali imtis papildomo straipsnių knygos leidimo.
Knygos išliekamoji ir mokslinė vertė ta, kad nuo šiol viename kryptingai orientuotame rinkinyje sutelkti net penki monografiniai straipsniai.
Knygą pristato redaktoriaus J. Laurinavičiaus žodis ir išsami pratarmė – jie supažindina su istoriko gyvenimo, studijų faktais, kelionių ir mokslinių bei kraštotyrinių ekspedicijų po Karaliaučiaus kraštą, buvusias jotvingių ir prūsų žemes dabartinėje vakarinėje Lenkijoje.
Buvo pažintinių turistinių kelionių gidas ir vadovas.
Iš viso kelioms enciklopedijoms, žinynams suredagavo iki 20 tūkst. mokslinių straipsnių, pats Lietuvos ir lietuvių išeivijos spaudoje parašė keletą tūkstančių straipsnių. Jie paskelbti Vokietijos, Lenkijos, JAV ir Kanados spaudoje, o tai istorinės mokslinės studijos, publicistiniai straipsniai.
Grįžęs iš mokslinių konferencijų Vokietijoje, Lenkijoje publikavo taiklias išvadas ir pastebėjimus apie kintantį tyrinėjimų lauką ir poslinkius, archyvinės medžiagos atsivėrimus.
Pabrėžtina, kad knygos autorius po II pasaulinio karo pirmas pradėjo išsamiai tirti Mažąją Lietuvą, lietuvininkų socialinę, ekonominę, teisinę, religinę bei kultūrinę padėtį.
Sudarė kelis originalius žemėlapius.
Rinkinio straipsniai – ankstesnės ir naujausios mokslininko publikacijos, kurios taip pat parengtos preciziškai, remiantis gausiais archyviniais dokumentais, juos išsamiai pristatant ar ištisai publikuojant.
Žinia, mokslinėje literatūroje, tyrinėjimuose jau įsitvirtinęs Mažosios Lietuvos ir lietuvininko vardai.
XVI a. Mažosios Lietuvos pavadinimas Klein Litaw pirmąkart fiksuojamas Prūsijos kronikininkų Simono Grunau, Luco Davido darbuose. XIX a. pab. šis pavadinimas buvo prikeltas ir ypač išpopuliarėjo po Pirmojo pasaulinio karo.
Patys lietuvininkai save dažniau vadino Prūsų lietuviais, o gyvenamą kraštą – Prūsų Lietuva.
Toks vietovardis ir savivardis buvo naudojamas ir Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojo, evangelikų liuteronų kunigo, savo parapijiečių lietuvių amžininko Teodoro Lepnerio (1633–1691) knygoje „Prūsų lietuvis“ (Der Preusche Littauer, išl. 1744 m. 2 leid. 1848 m.), kur lietuviai – protingi, apsukrūs, turi gerą atmintį, laikosi duoto žodžio, ištvermingi ir svetingi.
Šis vietovardis ir savivardis naudojamas Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojo, kalbininko, žodynininko, kultūros veikėjo, evangelikų liuteronų kunigo, religinių raštų rengėjo, spaudos darbuotojo, Karaliaučiaus profesoriaus Frydricho Kuršaičio (1806–1884).
Skaitant dr. A. Matulevičiaus rinkinio straipsnius, skirtus lietuvininkams, kur jie pavadinami ir mažlietuviais (pvz. p. 13 nurodoma, kad šis terminas plačiau vartojamas nuo XIX a. II pusės), nereikėtų pamiršti – jie patys tiek anuomet, tiek ir šiandien krašte ar išeivijoje save vadina prūsų lietuviais.
Pastarojo meto pavyzdžiu gali būti ir XX a. lietuvininkų žymus visuomenės ir sporto veikėjas Vilius Trumpjonas vyresnysis, kilęs iš Traksėdžių prie Šilutės.
O lietuvininkų žymi visuomenės veikėja, dailininkė Ieva Jankutė-Gerola savo kalboje ar laiškuose ir taip prisistatydavo: „Mes – prūseliai“.
Beje, XX a. I pusėje susiformavus ir visokeriopai gyvuojant Klaipėdos kraštui (1923–1939) iškyla ir dar vienas vietos gyventojų savivardis klaipėdiškis ar memellander. Tą savivardį, jo atsiradimo aplinkybes jau nagrinėja XX ir XXI a. istorikai.
Žinia, klaipėdiškiai savo kailiu patyrė, kad jie kitokie vokiečiai ir skiriasi nuo etninės Vokietijos gyventojų.
Karo pabaigoje ar po karo patekę į Vokietiją (vėliau federatyvinę ar sovietinę-demokratinę) klaipėdiškiai gavo kitokius asmens dokumentus, maisto korteles – jie visokeriopai skyrėsi nuo etninių vokiečių tiek dokumentų, tiek kortelių garantijomis ar teisėmis. Trumpai drūtai buvo ir yra vis dar sakoma: „Kaip dangus nuo žemės…“
Minėtina, kad ir krašto pavadinimą tiek krašte ar išeivijoje gyvenantys naudoja Prūsų Lietuva (tarpusavyje, spaudoje, kitoje lektūroje) ir Preußich Litauen (vokiškoje terpėje ir lektūroje).
Priminsiu, kad Vilius Trumpjonas jaunesnysis (1936–2012), gimęs XX a. Klaipėdoje, o gyvenęs Čikagoje (JAV), pasakojo nuolatos besikartojančius atvejus: „Tą Lithuania Minor amerikonai supranta kaip Jauna ar Jaunoji Lietuva, o ne Mažoji Lietuva…“
Anuomet krašte autochtonai lietuvininkai tiek savo parlamentą, tiek laikraščius vadino Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba (Tilžė, 1918–1924), Prūsų Lietuvių Balsas (Tilžė ir Klaipėda, 1919–1923), kuriuos sekė daugybė kitų pavyzdžių.
Straipsnių rinkinio pratarmėje neatsitiktinai taip pat rašoma (p. 9):
„Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad Prūsiją (Prūsą) XIII a. užkariavus ir valdant Vokiečių ordinui, kryžiuočiams nesvarbu buvo kokios tautos bei etnosai, gentys gyveno toje valstybėje ir kuria kalba ar tarme kalba. Nuo Prūsijos šalies vardo visi autochtonai baltai vadinti „prūsais“.
Tautybes imta aiškiai skirti 1517 m. prasidėjus Reformacijai ir, 1525 m., žlugus Ordinui, susikūrus pasaulietinei Prūsijos kunigaikštystei. Šalia prūsų oficialiai valstybiniu mastu paplito jų giminingų baltų genčių lietuvių, lietuvininkų, sūduvių ir kitų jotvingių genčių, kuršių vardai.“
Dar viena iškalbinga pratarmė citata apie Mažąją Lietuvą, jos fenomenalią reikšmę (p. 10):
„Susidarė, nors ir negausus, lietuvių inteligentijos, intelektualų sluoksnis, vadovaujantis lietuvininkų visuomeniniam kultūriniam sąjūdžiui. Mažlietuviai ilgą laiką turėjo kultūrinę autonomiją. Beveik visos lietuvių raštijos, apskritai kultūros vertybės pirmiausia sukurtos Mažojoje Lietuvoje. Be jos paramos kažin ar būtų atsilaikiusi Didžioji Lietuva, žiauriai pavergta carinės Rusijos imperijos.
Ar rasime kitą tokį mažą Europoje kraštą?
Šis kultūros paveldas, knygnešystė yra fenomenas, unikumas, vertingas Europos civilizacijai, kultūrai plėtoti, demokratiniams procesams.“
Šiai citatai antrinant dažnas tėvynainis prisimena ir profesoriaus dr. Mykolo Biržiškos giluminę ištartį: „Mažoji Lietuva – lietuvių kultūros lopšys.“
Žinia, krašto žmonės savi su savais galėjo susitikti lietuvių evangelikų bažnytėlėse, lietuvių mokyklose, lietuvių draugijose – „Byrutos“ „Santaros“ ir kitose, rinkimams į politinius darinius – konservatyvų skyrimo draugystėje…
Savivaldos nedidelį langą turėjo 1923–1939 metais, bet ir tas buvo susaistytas autonomijos ir kitokiais apribojimais, kurį sėkmingai išnaudojo vietos ir užsienio nacių kultūrtrėgeriai, o lietuvininkai steigė draugijas ir jų lėšomis mėgino atgauti švietimo, kultūros, muziejų ir kitus barus.
Dabar, sakytumei, Klaipėdos ar Vilnijos kraštuose taipgi yra tiek rusėnų, tiek kaimynų lenkų aljansai ar sąjungos…
Pratarmės vienuoliktame puslapyje įdėta ir 1941 m. gruodyje vykusių Lenkijos-SSRS derybų dalyvio žurnalisto ir diplomato Ksawero Pruszinskio vertinga citata (tuomet Vokietijos Vermachto daliniai jau buvo prasiveržę į Maskvos priemiesčius, o sunkiosios artilerijos haubicų trenksmai girdėjosi net už storų Kremliaus sienų), kurią naktinio pokylio metu J. Stalinas, be kita ko, pareiškė: „Kartais būdavo, kad kai kurios tautos buvo išstumtos iš savo nuo amžių apgyvendintų vietų. Pavyzdžiui, Rytų Prūsija. Manau, kad pusė Rytų Prūsijos buvo apgyvendinta lenkų, o antroji pusė – lietuvių.“
Manykime, kad ir kiti istorikai ateityje turėtų atkreipti dėmesį į šios citatos turinį.
Toliau knygoje straipsniai išrikiuoti šia seka: „Lietuvininkai“, „Keliaujantiems po Mažąją Lietuvą. Kultūros paveldas“, „Mažosios ir Didžiosios Lietuvos studentai Karaliaučiaus universitete ir jo auklėtinių nuopelnai lietuvių raštijai XVI a. – XIX a. I pusėje“, „Prūsai, lietuviai, lietuvininkai, vokiečiai ir lenkai bei mozūrai Prūsijoje“, „Tilžės Aktas – Mažosios Lietuvos nepriklausomybės deklaracija“.
Mano giliu įsitikinimu, skaitytojai turi ne tik skaityti, bet ir naujai patirti žymaus Lietuvos istoriko iškeltų faktų, apmąstymų svarbą.
Istorikas atstovauja Lietuvos pozicijas. Jos grindžiamos gausia archyvine, istoriografine medžiaga, patirtimi, kuri buvo sukaupta betarpiškai bendraujant su kolegomis Tėvynėje ir užsienyje, bičiuliaujantis su krašto senbuviais autochtonais.
Visais atvejais buvo ir pasilieka nuosekli pagarba, suvokimas, atjauta. Istorikas tiek savo straipsniuose, monografijose ar visuomeninėje veikloje, viešose paskaitose, pranešimuose nesikrato gynėjo pozicijos, bet ją sąmoningai ir nekintamai atlieka visą savo sąmoningą gyvenimą.
Tai vis retesnė mūsų valstybės istorikų žyma…
Taigi, gražaus susitikimo su vertinga knyga, mielas ir gerbiamas skaitytojau ir žmogau, pilieti. Linkėkime, kad ir kolegos istorikai atsilieps į savo cecho darbininko naujausią straipsnių rinkinį, jo keliamus faktus, apmąstymus ir teiginius.
Šis rašinys nėra išsamus monografinių straipsnių recenzavimas, bet norėjosi atsidėkoti, pasidžiaugti ir laukti naujų žymaus Lietuvos istoriko knygų.
Žinia, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka kaupia dr. A. Matulevičiaus epistoliarinį palikimą.
Linkėkime, kad jo nenugultų laiko ir užmaršties dulkės, nes kiekviena nauja knyga, nauja monografija ar straipsnių, kitokio palikimo publikavimas – istorinės atminties ir tiesos susigrąžinimas.
| Prikabinti failai: |
Matulevičius. Mažosios Lietuvos fenomenas.jpg [ 72.23 KiB | Peržiūrėta 2824 kartus(ų) ]
|
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
