Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 01 Lap 2024 02:49

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 26 Sau 2008 22:13 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27412
Miestas: Ignalina
Didysis prūsų sukilimas (1260 - 1274)


https://lt.wikipedia.org/wiki/Didysis_p ... _sukilimas

Paveikslėlis

Prūsų žemės XIII a.

Didysis prūsų sukilimas, Antrasis prūsų sukilimas – prūsų sukilimas prieš Kryžiuočių ordiną, prasidėjęs 1260 m. rugsėjo 20 d. ir vykęs iki 1274 m.

Sukilimą paskatino 1260 m. liepos 13 d. žemaičių pergalė Durbės mušyje prieš ordiną. Šiame mūšyje žuvo Livonijos ordino magistras Burkhartas fon Hornhauzenas, Ordino maršalas Heinrichas Botelis ir apie 150 ordino riterių.

Iš pradžių kova prieš ordiną vyko sėkmingai, tačiau, nesulaukus pakankamos lietuvių pagalbos ir atvykus pastiprinimui iš Vakarų Europos, sukilimas buvo numalšintas.

Pirmoji sukilimo fazė (1260–1265 m.)


Sukilimas kilo beveik visose prūsų žemėse tarp Nemuno ir Vyslos, išskyrus Pamedę ir Kulmo žemę.[1][2] Kiekviena gentis išsirinko savo vadą. Pagudės vadas buvo Linkus, Varmės – Glapas, Bartos – Divonis Lokys, Notangos – Herkus Mantas ir Sembų – Glandas. Sembos ir Varmės vyskupai buvo priversti palikti savo vyskupystes.

1261 m. į pagalbą Vokiečių ordinui atvyko nemažai vokiečių riterių. Magistro Henriko fon Rechenbergo vadovaujama kariuomenė iš pradžių ėjo nesutikdama jokio pasipriešinimo. Pasiekusi ir nusiaubusi Notangą ši kariuomenė 1261 m. sausio 22 d. patyrė triuškinamą pralaimėjimą Pokarvių mūšyje su Herkaus Manto vadovaujamais prūsais. Kitą kryžiuočių kariuomenę 1261 m. sausio 21 d. sumušė sembai. Mūšyje buvo sužeistas žygiui vadovavęs grafas Valteris fon Barbi.

Prūsai užėmė Ordino Bartenšteino, Rößel, Heilsbergo ir Braunsbergo pilis ir miestus, tačiau ant upių ar prie Vyslos įlankos esančių Vėluvos, Kionigsbergo, Balgos ir Elbingo pilys atsilaikė.

Sukilėlius palaikė Lietuvos karalius Mindaugas, kuris norėjo pasinaudoti sukilimu savo įtakai regione išplėsti. Mindaugas taip pat puolė Vokiečių ordino sąjungininką Mazovijos kunigaikštį Ziemovitą, kuris 1262 m. žuvo gindamas Jazdów tvirtovę.[3]

1263 m. Mindaugas buvo nužudytas, tačiau lietuvių būriai toliau rėmė sukilimą. Sukilėlius palaikė ir žemaičiai bei Naugardo kunigaikštis Aleksandras Neviškis.

1263 m. Herkus Mantas įsiveržė į Kulmo žemę ir ten sumušė Vokiečių ordino magistrą Helmeriką fon Viurcburgą (Helmeryk von Würzburg) Liubavos mūšyje.

Jotvingių vadas Skomantas su kariais atžygiavo iki Torno, tačiau turėjo atsitraukti. Buvo sunaikinta Marienverderio pilis.

Dėl sunkios Ordino padėties popiežius Urbonas IV kreipėsi pagalbos Vokiečiui ordinui į Vakarų riterius. Už karinę paramą riteriams žadėtas nuodėmių atleidimas, nepriklausomai nuo dalyvavimo kovose trukmės.[4]

Sembai buvo priversti pasiduoti 1264–1265 m.[5]

Ordinas Sembos pasienyje su Notanga pastatė stiprią Tepliavos pilį. Bartoje, Notangoje bei didelėje Varmės dalyje padėtį kontroliavo prūsai.

Antroji sukilimo fazė (1265–1273 m.)


Nuo 1265 m. jėgų balansas ėmė keistis Ordino naudai. Sukilėliams nepavyko paimti svarbiausiųjų Ordino pilių, o į pagalbą kryžiuočiams vis vyko riteriai iš Vokietijos ir kitų Vakarų šalių.

Mirus Sventopelkui 1266 m., kuris rėmė prūsų sukilimą, valdžią perėmė jo sūnus. Jis taip pat palaikė prūsus ir 1267 m. pradėjo blokuoti laivininkystę Vyslos upe, taip atkirsdamas ordiną nuo jūros keliais teikiamos paramos.

Ordino prašymu popiežius Klemensas IV paskelbė naują Kryžiaus žygį į Prūsiją.

1265 m. į Kionigsbergą atvyko Brunsviko kunigaikštis Albrechtas I Didysis ir Tiuringijos landgrafas Albrechtas II.

Kitais metais atvyko Brandenburgo markgrafas Otonas III ir pastatė Brandenburgo pilį. Pilį netrukus sugriovė Glapo vadovaujami varmiai, tačiau ji buvo atstatyta.

Popiežius pagalbos kreipėsi į Čekijos karalių Pršemislą Otokarą II, pažadėdamas, kad visos žemės, kurios nėra ordino, o priklauso pagonims, užkariavimo atveju atiteks jam. 1267- 1268 m. jis atžygiavo su savo kariuomene į Prūsiją, bet dėl šiltos žiemos nelabai ką galėjo padaryti. Jam pavyko panaikinti Vyslos upės blokadą, tačiau su savo kariuomene jis pasitraukė į Lenkiją.[6]

Prūsai vis stipriau pradėjo spausti ordiną ir pulti pagrindines Ordino atramos žemes - Kulmą ir Pamedę.

1271 m. Divonis Lokys su bartų kariuomene jau buvo priėję prie Šionzėjės pilies, bet šturmą sutrukdė jo mirtis.

Popiežius Grigalius X 1272 m. paskelbė dar vieną kryžiaus žygį į Prūsiją.

Į šį kvietimą atsiliepė Meiseno markgrafas Ditrichas II. Atvyko apie 5000 karių. Su šiuo pastiprinimu kryžiuočiai puolė prūsus Varmėje ir Notangoje. Prūsai patyrė skaudžių pralaimėjimų – per kautynes buvo nukautas varmių vadas Glapas, o žymusis Notangos karo vadas, prūsų tautos didvyris, Herkus Mantas buvo sučiuptas ir žiauriai nužudytas. Netrukus mūšiuose krito ir kiti prūsų vadai – Glandas ir Linkus.

Sukilimo pabaigoje tiktai Auktuma kovėsi Pagudėje. Bet ir ji, paskutinė laisva Prūsijos žemė pasidavė 1274 m. Per sukilimą buvo išžudyta tūkstančiai prūsų. Likusieji gyvi prūsai tapo kryžiuočių vergais, kiti ieškodami prieglobsčio pabėgo į Lietuvą.

Neužkariautos liko tik periferijoje esančios Skalva, Nadruva ir Jotva. Jų užkariavimas užtruko dar dešimtį metų ir baigėsi 1284 m.

Pasekmės


Numalšinus sukilimą Prūsijoje į Vokiečių ordino teritoriją ėmė keltis vokiečių kilmės kolonistai. Per 50 metų jie įkūrė apie 1500 miestų ir gyvenviečių, iš viso atvykėlių buvo apie 150 tūkstančių.

Šaltiniai

1. Jonas Zinkus. Prūsų ir vakarinių lietuvių sukilimai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 459-460 psl.

2. Marian Biskup: Dzieje Zakonu Krzyżackiego w Prusach. Gdańsk: Wydawnictwo Morskie, 1986, s. 180. ISBN 83-215-7220-0.

3. Benedict Zientara: Universal History of the Middle Ages . Warsaw: Trio Publishing House, 2006, pp. 117,118. ISBN 978-83-7436-092-0.

4. Christopher Farman: Najazdy Mongołów: 1200-1300. Warszawa: Wydawnictwo "Amber", 1999, s. 123. ISBN 83-7245-059-5.

5. Zigmas Zinkevičius. Lietuviai: Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014. P.51. ISBN 978-5-420-01724-1

6. Marian Biskup, Gerard Labuda: Dzieje Zakonu Krzyżackiego w Prusach. Gdańsk: Wydawnictwo Morskie, 1986, s. 182. ISBN 83-215-7220-0.

Jasas R. Didysis prūsų sukilimas (1260-1274)

1959, Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 69 psl.

Paveikslėlis

Tomas Baranauskas: Prūsų sukilimas – prarasta galimybė sukurti kitokią Lietuvą


Šaltinis - http://lietuvos.istorija.net/publicistika/prusai.htm

2006 09 20

     1260 m. rugsėjo 20 d. prasidėjo Didysis prūsų sukilimas – didžiausias ir ilgiausiai trukęs sukilimas prieš Vokiečių ordino įsigalėjimą Pabaltijyje. Sukilimas iš pagrindų sukrėtė Vokiečių ordiną, kurio valdžia baltų žemėse atsidūrė ties žlugimo riba. Ką šis sukilimas reiškė Lietuvai? Kas apskritai buvo prūsai, ir kuo jie galėjo tapti, sukilimo pergalės atveju?

     Žinome, kad prūsai buvo baltai. Kai kurie istorikai net XX a. bandė įrodinėti, kad prūsų kalba esanti lietuvių kalbos tarmė, tačiau tokia kraštutinė nuomonė kėlė tik šypseną kalbotyros specialistams. Vis dėlto jos ištakos siekia viduramžius, o tai jau reiškia, kad prūsų ir lietuvių giminingumo problemą reikia nagrinėti ne tiek lingvistiniu, kiek tautinės savimonės požiūriu.

     XV a. lenkų istorikas Jonas Dlugošas, bendraudamas su į Krokuvą atvykstančiais lietuviais, susidarė pakankamai aiškią nuomonę: „Pripažįstama, jog prūsai, lietuviai ir žemaičiai turi tuos pačius papročius, vieną kalbą ir yra gentainiai“.

     Lygiai taip pat atrodė ir Vytauto bajorams, 1412 m. liepą susirinkusiems Veliuonos pilyje. Ragainės komtūro vertėjas čia išgirdo, kaip kažkoks Nigaila pilyje susirinkusiems kariams garsiai skelbė, kad jų viešpats karalius Vytautas Veliuonos ir Paštuvos pilis pastatęs prieš vokiečių ponus, su kuriais turi daug reikalų – greitai žygiuos į Ragainę, o paskui – į Karaliaučių, nes tos žemės anksčiau priklausė Lietuvai ir jas reikia susigrąžinti.

     Vytauto bajorai tiesiai pareiškė: „Mūsų karalius turi atsiimti Karaliaučių, nes tai jo tėvonija“.


     Iš tiesų ir pats Vytautas 1413 m. derybose su kryžiuočiais rėžė: „Prūsai taip pat yra buvę mano tėvų žemė, ir aš reikalausiu jų iki Osos, nes jie yra mano tėvų palikimas. O kurgi yra Ordino tėvų palikimas?“

     Lietuvių požiūris į Prūsiją kaip natūralų Lietuvos tęsinį nekelia abejonių. O ką apie tai manė prūsai? Šį bei tą pasako jau vien faktas, kad Vokiečių ordinui užkariavus Prūsiją, nemažai prūsų (nadruvių, pagudėnų, bartų, sūduvių) pasitraukė į Lietuvą, kiti slapta paremdavo lietuvius. 1285 m. skalvis Girdila į lietuvių pasalą atvedė 100 jam patikėtų vokiečių, 1337 du prūsų vitingai mėgino išduoti Gediminui Lietuvoje pastatytą Bajerburgą. 1364 ir 1381 m. minimas didelis Skalvių kaimas prie Paštuvos pilies (jame būta 150 karių). 1365 Algirdo ir Kęstučio žygio į Skalvą metu lietuviams pasidavė ir į Lietuvą buvo perkelta dar 800 skalvių (apgyvendinti prie Rodūnios). Į Lietuvą persikėlusius prūsus mena tokie vietovardžiai kaip Prūseliai, Barčiai, Dainava ir panašūs Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje. Pietiniame etninės Lietuvos pakraštyje XV a. pabaigoje – XVIII a. žinomas Barčių valsčius, susidedantis iš Pelesos, Skalvių (minimi nuo 1385 m. prie Rodūnios), Gardino ir Panemunės vaitysčių. Bartai sudarė atskirą socialinį sluoksnį LDK, kurio specifinė prievolė buvo tiltų statymas.

     Visi šie prūsai susiliejo su lietuviais ir tapo neatskiriama mūsų tautos dalimi. Tokia buvo natūrali baltų genčių raida. Etniškai giminingų genčių žemės – natūrali valstybių kūrimosi erdvė. Panašiomis kalbomis kalbantiems žmonėms lengviau susitarti, suformuoti bendrą tapatybę, pasijusti vienos tautos ir valstybės nariais. Valstybės kūrimasis tokioje terpėje sutinka mažesnį pasipriešinimą. Kaip rodo Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, Rusios pavyzdžiai, ankstyvosios valstybės dažniausiai kuriasi etniškai vienalytėje erdvėje, kurią, be etninio faktoriaus, dar gali riboti natūralios gamtinės kliūtys, išorinės politinės jėgos ar to meto sąlygomis įmanomos suvienyti teritorijos dydis.

     Baltų žemės apima teritoriją, kuri pagal savo dydį turėjo tapti natūraliu vienos valstybės branduoliu. Šitaip neatsitiko dėl išorinės jėgos – vokiečių riterių – įsikišimo. Tai nulėmė ir trijų atskirų baltų tautų – lietuvių, latvių ir prūsų – susiformavimą, o vėliau – prūsų išnykimą. Tačiau besikurianti Lietuvos valstybė siekė apimti visų baltų žemes, o panbaltiška ar panlietuviška idėja tebebuvo gaji dar ir XIV a. bei XV a. pradžios Lietuvos visuomenėje.

     Jau XIII a. pradžioje į Lietuvos įtakos sferą buvo patekę jotvingių, sėlių ir pietinių latgalių žemės. Sudėtingiau klostėsi lietuvių ir žiemgalių santykiai. Lietuvių pretenzijos į dominavimą iš pradžių susidūrė su žiemgalių pasipriešinimu. Žiemgaliai netgi buvo pasiryžę kovoje su lietuviais pasinaudoti vokiečių riterių parama.

Tačiau čia bene ryškiausiai ir pasireiškė etninio giminingumo reikšmė: vos tik vokiečiai parodė norą valdyti žiemgalius, žiemgaliai nedvejodami pasirinko suartėjimo su lietuviais kelią.

Tai rodo, kad nedera pervertinti gentinio antagonizmo tarp giminiškų genčių – jis nėra toks gilus, kaip tarp genčių, kurios nesusikalba tiesiogine šio žodžio prasme.

     Šiame kontekste reikia vertinti ir Prūsijos istoriją.

Prūsams artima jotvingių gentis su Lietuva susijusi jau nuo XII a. pabaigos. Jotvingių karinis aktyvumas buvo glaudžiai susijęs su lietuvių karine veikla, pavyzdžiui, 1209 m. minimas bendras jotvingių ir lietuvių žygis į Volynę.

XIII a. 4 dešimtmetyje, sumažėjus Lietuvos kariniam aktyvumui, jotvingiai kurį laiką veikia savarankiškai, vėliau – vėl patenka į priklausomybę nuo Lietuvos.

Pagal 1243 m. Prūsijos vyskupysčių ribų nustatymo aktą jotvingių žemės ir net priklausoma nuo jotvingių Galinda priskiriamos Lietuvai.

     Prūsų žemių jungimas prie Lietuvos vyko tuo metu, kai prūsų nukariavimą jau buvo pradėjęs Vokiečių ordinas, ir tai labai komplikavo baltų žemių vienijimą.

Pirmieji Vokiečių ordino riteriai, 1226 m. pakviesti Mazovijos kunigaikščio Konrado, įsikūrė Fogelzange ir Nešavoje, Kulmo žemės kaimynystėje.

1230 m. čia atvyko pirmasis Prūsijos magistras Hermanas Balkas.

Pirmasis prūsų nukariavimo etapas prasidėjo 1231–1232 m. prūsų kontroliuojamos Kulmo žemės užkariavimu.

1233–1236 m. kryžiuočiai užėmė pirmąją tikrąją prūsų žemę Pamedę, 1237 m. – Pagudę, 1238–1241 m. – Varmę, Notangą ir Bartą.

Tolesnius užkariavimus sustabdė 1242 rudenį kilęs Pirmasis prūsų sukilimas, kuris buvo nuslopintas 1249–1253 m.

     Pirmojo prūsų sukilimo metu prieš Vokiečių ordiną aktyviai kariavo ir Mindaugas, 1245 m. su didele kariuomene pasirodęs kryžiuočių užkariaujamame Kurše.

Lietuviai ir prūsai 1244 ir 1246 m. drauge atėjo į pagalbą Mazovijos kunigaikščiui Konradui.

Į Konrado pagoniškųjų sąjungininkų tarpą Didžiosios Lenkijos kronika įtraukia jotvingius, skalvius, prūsus, lietuvius ir žemaičius – taigi, gentis, kurios tuo metu jau galėjo būti suvienytos Lietuvos.

XIII a. viduryje Skalvos bei Nadruvos žemės jau neabejotinai priklausė Lietuvos valdoms Prūsijoje, nes 1253 m. kartu su kai kuriomis žemaičių bei jotvingių žemėmis Mindaugas Livonijos ordinui užrašė Nadruvą, o 1259 m. – Skalvą. Į Lietuvos įtaką jos turėjo patekti tarp 1243 ir 1249 m.

     Žodžiu, XIII a. 5 dešimtmetyje Lietuva ryžtingai siekė išplėsti savo įtaką Prūsijoje ir Kurše ir tapo pagrindiniu Vokiečių ordino varžovu kovoje dėl baltų žemių.

Galima sakyti, kad šiame dešimtmetyje nepriklausomų baltų žemių nebeliko – jos arba pateko į Vokiečių ordino priklausomybę, arba šliejosi prie Lietuvos.

Tačiau 1249 m. prasidėjo vidaus karas tarp Mindaugo ir Tautvilo, o kartu baigėsi ir Pirmasis prūsų sukilimas.

Tai buvo skaudus smūgis baltų valstybės kūrimuisi. Verčiamas politinių aplinkybių Mindaugas buvo priverstas ne tik sustabdyti Lietuvos plėtimąsi į baltų žemes, bet ir perleisti Ordinui Lietuvos jau kontroliuojamas jotvingių, žemaičių, skalvių ir nadruvių žemes.

      Šioje kritinėje situacijoje mes vis dėlto įsitikiname, kad aktyvi ir sėkminga Lietuvos politika XIII a. 5 dešimtmetyje spėjo subrandinti baltų vienybės idėją, kurią įkūnijo Lietuvos valstybė.

Ši idėja buvo artima ir baltų gentims, turėjusioms rinktis tarp priklausomybės Lietuvai arba Vokiečių ordinui. Žemaičiai ryžtingai pasipriešino Vokiečių ordinui.

Nepripažindami Mindaugo teisės juos dovanoti kryžiuočiams, žemaičiai nedviprasmiškai išreiškė savo siekį vėl tapti Mindaugo pavaldiniais.

Žemaičių pergalė 1259 m. Skuodo mūšyje paskatino žiemgalius sukilti prieš Vokiečių ordiną. 1260 m. liepos 13 d. įvykusiame Durbės mūšyje žemaičiai sumušė abiejų Ordino šakų kariuomenę – pergalę pasiekti padėjo vokiečių kariuomenėje tarnavusių kuršių perėjimas į žemaičių pusę.

Savo ruožtu ši pergalė įžiebė Didįjį prūsų sukilimą.

Galiausiai Ordino sąjungininko kaukę nusimetė ir pats Mindaugas, kuris vėl paėmė žemaičius savo valdžion ir prisidėjo prie kovos prieš Vokiečių ordiną. Taigi kova prieš vokiečių riterius užvirė visose baltų žemėse, išskyrus Latgalą.

     Didžiajame Prūsų sukilime dalyvavo sembai (vadas Glandas), notangai (vadas Herkus Mantas), varmiai (vadas Glapas), pagudėnai (vadas Auktumas) ir bartai (vadas Divanas Klokinis (Lokys)).

1262–1263 m. prūsų sukilimą parėmė Mindaugo Lietuva, vėliau jį ne kartą rėmė Lietuvos įtakoje buvę sūduviai, nadruviai ir skalviai.

     Deja, ir šį kartą pasinaudoti istorine galimybe sutrukdė vidaus kovos Lietuvoje. Mindaugo nužudymas ir po jo sekusi sumaištis lėmė, kad prūsų sukilimui Lietuva galėjo suteikti tik nežymią paramą.

1264–1265 m. buvo priversti pasiduoti sembai, o 1273 m. žuvo notangų vadas Herkus Mantas ir varmių – Glapas.

1274 m., įveikus ilgiausiai trukusį pagudėnų pasipriešinimą, prūsų sukilimas buvo galutinai numalšintas.

     Visas baltų žemes apimanti Lietuvos valstybė būtų neišvengiamai susikūrusi, jei ne vokiečių intervencija. Tačiau galimybė dar buvo ir vokiečių intervencijos sąlygomis.

Lietuva turėjo pakankamai jėgų, kad galėtų apginti savo žemes. Sunkiau buvo įtvirtinti savo valdžią žemėse, kurias integruoti reikėjo varžantis su vokiečių riterių karine galia.

Vis dėlto XIII a. 5–7 dešimtmetyje baltų žemių gyventojų nuotaikos buvo palankios Lietuvai.

Lietuva realiai galėjo išplėšti šias žemes iš vokiečių riterių rankų, jei ne pražūtingi vidaus vaidai, net du kartus pašalinę Lietuvą iš kovų lauko.

     Tai buvo lemtingos klaidos, kurios užprogramavo Lietuvos, kaip nedidelės valstybės, ateitį, lėmė nemažos baltų dalies sunaikinimą ar nutautinimą, skirtingų baltų tautybių susiformavimą potencialioje lietuvių tautos formavimosi erdvėje. Baltų žemėse Lietuva turėjo užimti gynybinę poziciją, o kartu buvo priversta beatodairiškai plėstis į silpnesnes Rusios žemes, kuriose buvo ieškoma išteklių kovai vakaruose.

     Lietuvos valstybė transformavosi į didesne dalimi rytų slavų gyvenamą šalį su valdančia lietuvių mažuma.

Tokia tautiniu požiūriu nevienalytė valstybė negalėjo būti galutinai integruota, ir nacionalinių valstybių kūrimosi epochoje jos laukė neišvengiamas skilimas.

Apie XVI a. išnykus aiškesnei ribai tarp Lietuvos ir jai priklausančių Rusios žemių, suslavėjus Lietuvos diduomenei, ši valstybė vis menkiau išreiškė lietuvių tautos gyvybinius interesus.

Galiausiai nutautėjimo procesas prasidėjo net Lietuvos valstybei priklausiusių lietuvių etninių žemių rytiniame pakraštyje.

Visa tai – neišvengiamos XIII a. padarytų klaidų, nesuvaldytų Lietuvos kunigaikščių aistrų ir vaidų pasekmės.

Didysis prūsų sukilimas buvo paskutinė galimybė sukurti kitokią Lietuvą – Lietuvą, kuri būtų sujungusi visas baltų žemes.

Kaip arti buvo šis tikslas, rodo tai, kad, nepaisant Lietuvos pralaimėjimo, XV–XVI a. skalvių ir nadruvių žemėse susiformavo Mažoji Lietuva, ir net vokiečių valdomų prūsų dalis įsiliejo į lietuvių tautos sudėtį bei prisidėjo prie lietuvių kultūros kūrimo.

Iš tiesų lietuvių tauta vis dėlto apjungė beveik visų baltų genčių palikuonis (išskyrus latgalius), tačiau dėl susiklosčiusių politinių aplinkybių dauguma baltų genčių į lietuvių tautą įsiliejo tik iš dalies.

OMNI naujienos

Komentarai ir diskusijos
http://lietuvos.istorija.net/publicisti ... ai-kom.htm

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 22 Spa 2010 22:36 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27412
Miestas: Ignalina
Šaltinis - http://naujienos.istorija.net/2010/09/d ... i-750.html

Prūsų kraujo paveldėtojai
http://alkas.lt/2010/10/15/prusu-kraujo-paveldetojai/

2010-09-19

Tomas Baranauskas. Didžiajam prūsų sukilimui - 750


    Rugsėjo 20-oji - Didžiojo prūsų sukilimo pradžios diena. Prūsų sukilimas – prarasta galimybė sukurti kitokią Lietuvą - apie tai rašiau prieš ketverius metus.

Šiemet, šio įvykio 750 metų jubiliejaus proga, apie tai kalbėjausi su "Šiaurės Atėnų" žurnalistu Juozu Šoriu. Interviu pasirodė penktadienio (rugsėjo 17 d.) numeryje, tačiau internete tekstas kol kas dar neįdėtas (gal greitai pasirodys).

Tuo tarpu čia skelbiu interviu tekstą, koks jis buvo po mano peržiūros (spausdintoje versijoje pakeistas pavadinimas - interviu pavadintas "Prūsų kraujo paveldėtojai. Menant Didžiojo prūsų sukilimo svarbą baltų pasauliui ir 750-ąsias jo metines su istoriku TOMU BARANAUSKU kalbasi Juozas Šorys", yra ir kitų redakcinio pobūdžio skirtumų).

Didžiojo prūsų sukilimo atmintis


Su istoriku TOMU BARANAUSKU kalbasi Juozas Šorys

        Be pergalių Durbės (1260 m. liepos 13 d.) ir Žalgirio (1410 m. liepos 15 d.) mūšiuose metinių,  šiemet rugsėjo 20 d. minėsime baltų istorinei savimonei svarbią sukaktį – Didžiojo prūsų sukilimo 750-metį.


        Didysis prūsų sukilimas (1260–1274) buvo tarsi Durbės mūšio tęsinys, nes žemaičių ir kuršių pergalė jame ir kitas baltų gentis paskatino nusimesti užkariautojų vokiečių jungą.

Prūsai nutarė sukilti dar ir todėl, kad susidarė palanki situacija – ėmė maištauti kai kurie Vokiečių ordino broliai, grėsė skilimas Ordino viduje. Kai kurie šaltiniai rodo, kad net buvo imta remti prūsus, matyt, pastebėtos bręstančios jų nuostatos sukilti.

Prieš tai Notangos ir Varmės fogtas Volradas susikvietė prūsų diduomenę į Lentenbergo pilį, uždarė ten juos ir sudegino.

Kai kuriems netgi Ordino riteriams toks drastiškas poelgis buvo nepriimtinas. Suprasta, kad taip ne tik nekovojama už krikščionybę – tokie veiksmai yra akivaizdus blogis, todėl šie, matyt, ideologiniai atsimetėliai nebenorėjo kovoti Ordino pusėje. Sukilimo pradžioje kai kurias pilis prūsams, tikėtina, atidavė atkritę nuo Ordino broliai.

         Kodėl vis dėlto ta sukaktis minima rugsėjo 20 d., nors tądien nebuvo laimėtas joks mūšis?

         Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“ rašo, kad būtent tą dieną, t.y. šv. Mato dienos išvakarėse, prasidėjo prūsų sukilimas. Matyt, tada įvyko genčių vadų sueiga, kurioje sutarta ginklu pasipriešinti Ordinui.

Kronikininkas išvardijo sukilusias gentis ir jų vadus – sembų vadas buvo Glandas (Ordino pasitelkti jie dalyvavo ir Durbės mūšyje, ypač vokiečiams įtikti stengėsi kolaborantas sembų didikas Sklodas, nors dauguma jų kovos lauke sukilo kartu su kuršiais, beje, Sklodo sūnus Noliubas irgi tapo sukilėliu, nors tam prieštaravo giminė), notangų – Herkus Mantas (jis paprastai laikomas vyriausiuoju sukilimo vadu, nors svarbiausias šaltinis „Prūsijos žemės kronika“ pagrindo tokiam teiginiui neduoda, galbūt tai lėmė literatūros įtaka), varmių – Glapas, pagudėnų – Auktumas, bartų – Divanas Klokis (t.y. lokys).

Kiekviena gentis turėjo išsirinkusi savo vadus, kai kurie kariniai veiksmai buvo atliekami bendrai, bet dažniausiai kovota atskirai, tiesa, išpuolius bandyta koordinuoti.

         Kas žinomai apie tarpgentines organizacines prūsų sukilėlių veikimo formas, ar yra duomenų, kiek veiksni buvo istorikų minima genčių konfederacija, be to, turbūt svarbus sprendimų priėmimo būdas tebebuvo genties vyrų susirinkimas – vaida?

         Iš tikrųjų tai buvo panašu į genčių konfederaciją ir netgi galėtume pasigesti vyriausiojo vado vaidmens, tiesa, galbūt daug ko iš Petro Dusburgiečio kronikos ir nesužinome, galbūt tyčia nerašė arba nežinojo tikrosios padėties.

Iš kronikos, žvelgiant jos autoriaus akimis, susidaro toli gražu ne išsamus vaizdas. Lengvai galime jį pasipildyti, bet tada tektų remtis daugelio tuo laikotarpiu sukilusių baltų genčių duomenimis – po žemaičių pergalės Skuodo mūšyje 1259 m. buvo sukilę žiemgaliai, po Durbės mūšio – kuršiai.

Išties vyko žymiai platesnis ir ne tik prūsų sukilimas – kovota prieš abi (Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių) Ordino šakas.

Jei įžvelgiame, kad vyko didesnio masto beveik visų baltų genčių, išskyrus latgalius, sukilimas, paaiškėja, kad jam vadovavo Lietuva ir pirmajame etape tikrasis vadas buvo Treniota.

Tas pats Treniota, kuris po Durbės mūšio kartu su žemaičiais atvyko pas Mindaugą ir privertė jį nutraukti sąjungą su Vokiečių ordinu bei prisidėti prie bendros kovos.

          Kitaip sakant, vadovaujančio Mindaugo vaidmens Didžiajame prūsų sukilime neįžvelgtumėte?

          Kai 1261 m. vasaros pabaigoje jis prisidėjo prie kovojančiųjų su Vokiečių ordinu, galėjo būti laikomas formaliu sukilimo vadu.

Pirmasis žingsnis buvo 1261 m. rudenį, kai Mindaugas kartu su Treniota žygiavo į Livoniją – į Cėsį. Tai, tiesa, buvo nesėkmingas išpuolis prieš Ordiną. Livonijos eiliuotoji kronika rašo, kad jis vėliau keikė Treniotą, kam tas įvėlęs į tokias kovas.

Realiai Mindaugo vaidmuo išliko pasyvus, kiekvieną nesėkmę jis traktavo kaip įrodymą, kad Treniotos dėka prievartinis jo politikos keitimas buvo klaida.

Vėliau, aišku, Treniota atsigriebė – 1262 m. surengė sėkmingą žygį į kryžiuočių sąjungininkę Mazoviją ir Kulmo žemę – pagrindinę Vokiečių ordino bazę Prūsijoje.

Tuo metu lenkai Ordinui teikė nemažą paramą kovojant su prūsais.

Mazovija tada labai nukentėjo, žuvo jos kunigaikštis Zemovitas, be to, dar buvo įsiveržta ir į Kulmą, nuo kurio ir prasidėjo vokiečių ekspansija į baltų kraštą. Tas žygis labai padėjo prūsams.

Vėliau Treniota organizavo žygį į Kuršą, kuris iš dalies pasisekė, bet po to Ordinas ten vėl ėmė plėsti įtaką – 1263 m. užėmė Kretingą, Įpiltį. Treniotai vėl ėmė nesisekti.

O kaip klostėsi padėtis Prūsijoje?

                1260–1262 m. buvo sukilimo plėtros etapas, užimta nemaža kryžiuočių pilių, tiesa, ilgai apsiaustų didžiausių Karaliaučiaus, Klaipėdos, Balgos ir kt. tvirtovių neįstengė paimti. Kryžiuočiai labiausiai gynė pilis palei jūrą, nes per ją ateidavo parama, tai buvo jų gyvybinė jungtis.

1263 m. vokiečiams pavyko iš esmės nukariauti sembus (antrąjį kartą), taip jie išplėtė gynybinę zoną apie Karaliaučių.

Tai traktuotina kaip nesėkmė, nežinome, kaip į tai reagavo Mindaugas, bet žinome Treniotos veiksmus – Lietuvoje prasideda vidaus kovos, Treniotos sutelktų suokalbininkų pastangomis Mindaugas nužudomas (Treniotai į pagalbą atėjo Mindaugo svainis Nalšios kunigaikštis Daumantas).

Galime daryti prielaidą, kad Mindaugas vėl buvo nepatenkintas kovos su Ordinu rezultatais. Tai neišgelbėjo nei prūsų sukilimo, nei paties Treniotos, nors jis trumpam ir buvo užėmęs valdžią.

Maždaug po metų jis Mindaugo šalininkų, jo tarnų, buvo nužudytas, ir tada reali Lietuvos parama prūsų sukilimui nutrūko, nes valdžia atiteko Mindaugo sūnui Vaišalgui, kuris buvo stačiatikis, todėl ir visiems krikščionims, netgi užkariautojams kryžiuočiams, buvo palankus, stengėsi su jais sugyventi taikiai. Iš kovos prūsų pusėje Lietuva pasitraukė... Prūsai sukilimo kovose liko vieni.

         Bet bent jau minimali veiksmų koordinacija, baltiškasis solidarumas galgi ir vėliau buvo išlikęs, nes netgi prieš sukilimo pabaigą į Kulmą buvo įsiveržę Skomanto vadovaujami jotvingiai...

         Sukilėlių prūsų vadai, aišku, kovos eigą koordinavo, netgi neturėdami bendro vadovaujančio centro.

Įdomu, kad lenkų šaltiniai („Didžiosios Lenkijos kronika“) šiuo laikotarpiu neretai painioja prūsus ir lietuvius.

Gali, pavyzdžiui, Mindaugą pavadinti prūsų karaliumi, o 1261 m. prūsų laimėto Pokarvių mūšio aprašyme mini ne prūsus, bet lietuvius.

Iš esmės visa sukilimo zona ir sukilėliai yra pasirengę įeiti arba jau yra įsijungę į bendrą Lietuvos kaip paskutinės ginančios instancijos sistemą. Tai irgi patvirtintų, kad pirmuoju sukilimo etapu vadovybė buvo Lietuvoje.

          Vis dėlto, matyt, ir prūsams vadovavo koks mobilus štabas, tad koks išties galėjo būti Herkaus Manto, notangų  vitingo sūnaus, vaikystėje kaip įkaito patekusio į vokiečių nelaisvę  ir auginto Magdeburge, vaidmuo? Juk tiesioginių nuorodų apie jo vadovavimą nėra, o netiesioginės įvairių interpretatorių permodeliuotos... Kas jis? Romantinės literatūros sukurtas, Marijono Giedrio filmu suaktualizuotas herojus, o gal tik perdėm sovietinio „vadizmo“ manijos sureikšmintas eilinis notangų vadas ar gal vis dėlto deramai neįvertintas strategas?

           Visų pirma, Notanga ir Varmė buvo ta prūsų sritis, kurioje įsižiebė pats sukilimo židinys. Aišku, kad tose žemėse vadovavo Herkus Mantas, kita vertus, jis buvo vienas iš aktyviausių sukilimo vadų, nes dažnai minimas Petro Dusburgiečio kronikoje. Matyt, ir šlovę išsikovojo veiklumu ir drąsa.

Juolab kad jei sembai buvo gana greitai „sutvarkyti“, tai notangai ir varmiai išsilaikė beveik iki sukilimo pabaigos – 1273–1274 m.

            Ar lėmė didesnis karinis pajėgumas, beatodairiškas kovotojų nusistatymas eiti iki galo, sumanus vadovavimas, vokiškos karinės taktikos išmanymas, gimtosios žemės ir reljefo ypatybių pažinimas?

            Herkus Mantas, be abejo, buvo susipažinęs su vokiečių kariavimo būdu, jų riterystės tradicijomis, juk ir jo krikšto vardas Henrikas vėliau buvo aplietuvintas pagal to krašto žmonių tarimą ir papročius. Neabejotina, kad buvo išties sumanus ir apdairus vadas, autoritetą gentyje turintis vitingo sūnus. Kitaip tiesiog negalėjo būti, nes genčių vadai negalėjo būti valstiečiai, turėjo būti kilmingi. O karinės jėgos buvo tiek, kiek buvo...

            Esama užuominų, kad būta ir gentinės demokratijos požymių, juk svarbiausi nutarimai buvo priimami visiems vyrams kartu, tiesiai žvelgiant vieni kitiems į akis...

            Tokia „demokratija“ apskritai egzistavo viduramžių visuomenėse ir mažesnėse bendruomenėse. Juk absoliutinių monarchijų tada nebuvo ir negalėjo būti, nes norint viską kontroliuoti ir nepaisyti niekieno nuomonės būtų reikėję turėti nemažą administracinį aparatą, kurio nei Lietuvoje, nei prūsų gentyse, nei netgi Vakarų Europoje nebuvo įmanoma išlaikyti.

Kiekvienas valdovas turėjo remtis lojaliais pavaldiniais, žymiausiais didžiūnais, su jais tartis ir viską drauge spręsti. Ir į prūsų gentinę sąrangą reiktų žvelgti panašiame kontekste. Jų genties vadai galiomis buvo panašūs į lietuvių kunigaikščius.

              Ar išvis bendrine reikšme dera kalbėti apie prūsus, juk jų gentys buvo dar stipriai savarankiškos, be to, regis, dar iki šiol nėra nusistovėjusi jų gentinė apibrėžtis – jiems kai kurių kronikininkų ir tyrinėtojų dar priskiriami (arba ne – įvairiais variantais) galindai, skalviai, nadruviai, sūduviai?

               Apie tokius prūsus galima kalbėti. Taip pat ir apie jų gyventų ir valdytų žemių konfederaciją, nors, kaip minėjau, nukirtę jų sąsajas su Lietuva ir kitais baltais, matysim šiek tiek iškreiptą ir ne visą vaizdą. Tarsi kūnas būtų be galvos.

                Arba lyg spektaklis vyktų be režisieriaus idėjos ir rankos.

                O viskas, kas vyko Prūsijoje, ir buvo režisuojama Lietuvoje, ir to istoriografijoje dažnai nesuvokiama. Dėl to kartais atrodo, kad ten gyveno kažkokios padrikos gentys, nežinia kaip koordinavusios veiksmus.

Aišku, kai Vaišalgo laikų Lietuva nusišalino nuo prūsų reikalų, situacija pasikeitė, ir realybėje prūsai liko be tos galvos.

                 Durbės pergalė, matyt, sąlygojo ne tik baltų genčių „išsivadavimo pavasarį“, bet ir kartais ir vidinę sumaištį, nes būta giminių, kurios jau tarpo tarnaudamos atėjūnams?

                Aišku, jos ir savo iniciatyva suaktyvėjo, bet galiausiai tai vis tiek turėjo baigtis paramos Lietuvoje paieška. Gentys turėjo suprasti, kad pavieniui jos nieko negali pasiekti.

Aiškiausiai tai matyti iš kuršių veiksmų (gal kad Eiliuotoji Livonijos kronika daugiau apie juos pasakė?).

Po Durbės mūšio kuršiai ne tik sukilo, bet ir į savo pilis pasikvietė žemaičių įgulas.

Apie prūsus neturime duomenų, kad būta lietuvių įgulų, nors tokia galimybė visai neatmestina, nes ryšiai buvo akivaizdūs, kol buvo įtakingas Treniota.

Žinoma, reikia pripažinti, kad aktyviausiai iš Lietuvos pusės tuo metu veikė žemaičiai, po 1261 m. padedant Treniotai atvykę į valdovo dvarą ir vėl gavę Mindaugo Lietuvos globą.

Treniota, darydamas svarbius politinius veiksmus, rėmėsi pirmiausia žemaičiais.

Istoriografijoje dėl to Treniotos žemaičių atvedimo pas karalių net buvo susidariusi klaidinga nuomonė, kad jis buvęs žemaičių kunigaikštis. Išties jis buvo Mindaugo sesers ir greičiausiai Lengvenio sūnus, artimas giminaitis.

Sietinas su Nalšios žeme, nes manoma, kad Lengvenio tėvonija buvo Linkmenys, bet kuriuo atveju jis buvo neabejotinas aukštaitis.

Jo kaip didžiojo Lietuvos kunigaikščio valdymo metu lietuviai prūsams padėjo imti Vėluvos pilį Sembos prieigose. Vėluvos paimti nepavyko, kronikoje neaiškiai rašoma, kad apgultis buvo nutraukta, kai ten žuvo lietuvių didikas ar vadas. Galėjo tai būti ir kas nors iš žemaičių didžiūnų, galbūt netgi jų kovų strategas ir vadas Alminas.

               Sukilimas tęsėsi net keturiolika metų, ar todėl jis tituluojamas didžiuoju?

               Prūsai prieš Ordino valdžią XIII a. buvo sukilę kokius penkis kartus.

Pirmasis 1242 m. sukilimas, pasibaigęs 1249 m. Christburgo sutartimi, buvo menkesnis, o vykę vėliau – dar mažiau reikšmingi.

Šis didžiuoju vadinamas todėl, kad buvo rimčiausias to laikotarpio prūsų pasipriešinimas užkariautojams.

Iš tikrųjų į visus buvusius baltų genčių sukilimus reiktų žvelgti kaip į natūralų besikuriančios, visas giminingų etnosų žemes turėjusios sujungti baltų valstybės kūrimosi procesą, kurį sutrikdė brutali pašalinė jėga.

Jei sukilimai ir kitos kovos būtų pasibaigusios Ordino išstūmimu, dabar turėtume visas baltų žemes sujungusią Lietuvą. Ir ne tokia jau nedidelė ta nesukurtoji valstybė būtų buvusi...

              Vis dėlto kodėl visas baltų masyvas nesulipo į vientisą, istorijos vėjų gludintą riedulį – valstybinį darinį?

              Nulėmė milžiniška parama Ordinui iš Vakarų Europos, ypač iš Vokietijos.

Tarkim, XIV a. Lietuva tiems antplūdžiams jau galėjo priešpastatyti karius, sutelktus iš gana didelės teritorijos, nes jau kūrėsi kaip valstybė nuo jūrų iki jūrų.

O XIII a. to dar nebuvo, juolab kad nepajėgta išvengti vidaus nesutarimų ir net karų.

Vaišalgo „nuopelnas“, kad per patį prūsų sukilimo įkarštį Lietuva netgi visai pasitraukė iš visiems baltams gyvybiškai svarbios kovos lauko.

              Beje, vienur rašoma Vaišalgas, kitur Vaišelga, trečiur – Vaišvilkas?

              Vaišvilkas išvis klaidinga šio vardo forma, paremta tik vėlyvų šaltinių duomenimis, manau, kad Vaišalgas yra teisingesnė; dar Kazimieras Būga tai nagrinėjo ir įtvirtino Vaišvilką, bet kaip neistorikas rėmėsi ne visai autentiškais užrašymais vėlesniuose šaltiniuose. Dabartiniai istorikai, nesiremdami lingvistiniais argumentais, iš šaltinių rekonstruoja Vaišelgą, nors dar K. Būga buvo pateikęs ir pagrįstesnį alternatyvų variantą – Vaišalgas (vardas sudarytas iš dviejų labai įprastų lietuviškiems vardams šaknų – vaiš ir alg).

             Su kuo susijęs vertintinas kaip išdavikiškas jo elgesys prūsų sukilimo metu? 1265 m. jam valdant su Ordinu sudaroma taika?

             Formali taikos sutartis nebuvo sudaryta, bet jis su Ordinu stengėsi laikytis draugiškų santykių, pavyzdžiui, paleido belaisvius. Taikos visai ir nereikėjo siekti, nes tokiomis aplinkybėmis tiesiogiai Lietuvai tada Ordinas negrasino, nes turėjo daug kitų problemų. Žinoma, tokia Vaišalgo pasirinkta taktika buvo didelis smūgis prūsams į nugarą, nulėmęs visą sukilimo eigą. Kita vertus, jis tęsė savo tėvo Mindaugo politiką, orientuotą į valstybės plėtrą Rytų kryptimi, be to, keršijo Treniotai už suorganizuotą tėvo ir brolių Repeikio bei Ruklio nužudymą.

             Galbūt galima teigti, kad Vaišalgas turėjo kitokią valstybės raidos viziją, susietą su ėjimu į Rytus, o Treniota kaip realus baltų vienytojas gal mąstė strategiškiau, perspektyviau?

             Ir viena, ir kita pusė matė tas pačias grėsmes, tik jų reakcija buvo skirtinga. Treniota, matydamas pavojus, suprato, kad prieš Ordiną būtina kovoti, o Mindaugas su Vaišalgu manė, kad su visos Europos remiamais vokiečiais reikia sugyventi taikiai, kad su jais perdaug pavojinga kautis.

Be to, Vaišalgas kaip tikintis krikščionis, nors ir stačiatikis, gal ir dėl religinių priežasčių nenorėjo kovoti prieš krikščionis kryžiuočius.

Bent jau Eiliuotoji Livonijos kronika pabrėžė jo palankumą krikščionims, pavyzdžiui, minėtame epizode, kai jis nusprendė paleisti Ordino belaisvius. Be to, į valdžią jis atėjo remdamasis Volynės – Haličo kunigaikščio Vasilko parama, netgi buvo pripažinęs save jo vasalu, kaip rašoma Volynės metraštyje, pavadino jį tėvu.

             Apibendrinant didžiojo prūsų sukilimo rezultatus galima teigti, kad vien savo jėgomis prūsai negalėjo atsikratyti Ordino, o kai kurie Lietuvos valdovai trumparegiškai susitaikė su kraujo brolių išžudymu ir pavergimu (išties kiek lėtesniu nei XX a. pavyzdžiai etniniu valymu ir genocidu) krašte, kurį net XV a. Vytautas tebevadino savo tėvonija.

             Ir prieš tai, pavyzdžiui, Algirdas ir Kęstutis 1358 m. kėlė panašius reikalavimus, kad nemaža dalis dabartinės Latvijos ir bent pusė Prūsijos turėtų priklausyti Lietuvai, jei ši sutiks krikštytis.

Vytautas, aišku, radikaliau pasakė, kad visa Prūsija jam priklauso, nes yra jo tėvų žemė.


Giminiškas bendrumas buvo aiškiai jaučiamas.

Janas Dlugošas rašė, kad prūsai, žemaičiai ir lietuviai yra ta pati gentis.

Bendrabaltiškos valstybės kūrimosi procesas nepavyko, bet ta valstybė dar ilgai gyvavo lietuvių galvose.

            Artėja ne tik didžiojo prūsų sukilimo 750 m. sukaktis, bet ir rugsėjo 22 d., kuri pirmosios didesnės baltų pergalės Saulės mūšio lauke su Kalavijuočių ordinu 1236 m. garbei buvo įteisinta kaip Baltų vienybės diena. Manyčiau, kad tam geriau derėjo būtent žuvusiosios prūsų tautos ryškiausio kovinio proveržio – sukilimo pradžios diena, simboliškai sutampanti su ribine rudens lygiadienio skirtimi. Kuo sukilimas buvo svarbus baltų pasauliui ir kokią istorinę misiją atliko?

             Iš baltų belikome tik lietuviai ir latviai. Bendrabaltiškos valstybės kūrimosi procesas nepavyko, bet ta idėja dar ilgai buvo lietuvių galvose...

Dabar ne bendros valstybės su latviais kūrimas, bet glaudesnis baltų bendravimas lieka kaip nacionalinio masto aktualija, išties yra labai reikalingas. Kažkodėl mūsų strategine partnere nuolat vadinama Lenkija, bet net nedrįstama taip valstybiniu mastu įvardyti mums giminiškos Latvijos.

Projektų lygmeniu bandymų sukurti vieningą lietuvių ir latvių valstybę buvo netgi kuriantis dabartinėms respublikoms, pavyzdžiui, minėtina nūnai gana marginali atrodanti Jono Šliūpo idėja...

O dabar net geležinkeliai tarp šalių ardomi arba ant jų stiebiasi berželiai (Skuodo – latvių Priekulės ruožas)... Apie gilesnį tarpusavio visuomeninių procesų pažinimą net nėra kalbos – naujienos iš Latvijos tik retkarčiais pasirodo mūsų žiniasklaidoje.

O kalbant apie prūsus reikia pripažinti, kad jų istorija, taip pat ir sukilimai, tapo integraliu Lietuvos istorijos naratyvu, mūsų visuomenės istorinę sąmonę ypač yra paveikęs prūsų likimas, žinomas iš literatūros ir, aišku, iš M. Giedrio filmo „Herkus Mantas“.

Turim pripažinti, kad sukilę prūsai buvo ir realus Ordino ekspansijos į Lietuvą skydas.

Akivaizdu ir tai, kad lietuviai yra baltiškosios Prūsijos istorijos paveldėtojai.


Lietuvos teritorijos dalis seniau priklausė prūsams – tai Užnemunė, ten gyveno dalis sūduvių ir nadruvių, bent jau Petro Dusburgiečio laikais jie buvo priskiriami prūsams.

Sukilime pralaimėjusiųjų prūsų dalis pasitraukė į Lietuvą, ilgainiui įsiliejo į mūsų tautą. Taip, beje, darė ne tik prūsai, bet ir kuršiai, žiemgaliai, kurių likučiai nenorėjo pasiduoti Ordino valdžiai.

Pavyzdžiui, dalis bartų apsigyveno apie Rodūnią ir Dzūkijoje – žinomas net Barčių valsčius, buvęs etninių lietuvių Gudijoje ir Lietuvos paribyje, ne tik tokio pavadinimo kaimai. Barčiai netgi buvo žinoma kaip tam tikra valstiečių grupė, turėjusi specifines prievoles – statyti tiltus.

Reikia pastebėti ir tai, kad net Ordino valdžioje likę prūsai ne tik vokietėjo, bet ir lietuvėjo – kūrėsi Mažoji Lietuva, patys prūsai iki pat Karaliaučiaus bažnyčiose XVI a. meldėsi lietuviškai.

Tai aiškiai parodo, kokia buvo natūrali prūsų etninės raidos kryptis.

žymės: Durbės mūšis, Herkus Mantas, istorija, kryžiuočiai, LDK, Mindaugas, prūsai, Vaišalgas

pranešimą parašė Tomas Baranauskas
Sekmadienis, Rugsėjo 19, 2010

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 08 Geg 2021 16:58 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27412
Miestas: Ignalina
Prūsų ir vakarinių lietuvių gentys (žemėlapiai)

Lietuviška versija:

http://mkp.emokykla.lt/gimtoji/pics/Lar ... 4k_il1.jpg

Paveikslėlis

Šaltinis - Prūsija Didžiojo prūsų sukilimo metais (1260–1274).
Žemėlapyje parodytos svarbiausios Kryžiuočių ordino pilys ir svarbiausių mūšių vietos
(Lietuvos Nacionalinio muziejaus rinkiniai).

Alvydas Butkus

Keistas žemėlapis. Pamarėnai, Sasna, Galinda, Barta, Nadruva sulietuvinti, bet Pamedė, Pagudė, Varmė, Notanga, Semba - ne.

Vokiškas variantas

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... ry.svg.png

Paveikslėlis

Angliškas variantas

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... entury.png

Paveikslėlis

Štai čia jo metrika: https://sv.wikipedia.org/wiki/Fil:Pruss ... tury.png...

Parašyta: Map of Prussian clans during the 13th century. Areas shaded in grey reached further south than shown on this map. Prussian clans of Galindians, Sudovians, Sasna and Lubavia as well as Kulmerland had become subjected to numerous incursions and conquests by recently arriving Slavs.

Beje, visuose angliškuose ir vokiškuose žemėlapio variantuose yra grubi klaida: vietoje Pomerania parašyta Pomeralia.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 09 Geg 2021 17:23 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27412
Miestas: Ignalina
Prūsų, lietuvių, jotvingių žemės iki 1330 m.

(žemėlapį sudarė Romas Batūra pagal Petro Dusburgiečio "Prūsijos žemės kroniką")


Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 4 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007