Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Šventasis Adalbertas (Vaitiekus - Wojciech) Prahiškis, vyskupas, misijonierius (956

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija » Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Šventasis Adalbertas (Vaitiekus - Wojciech) Prahiškis, vyskupas, misijonierius (956–997)

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Šventasis Adalbertas (Vaitiekus - Wojciech) Prahiškis, vyskupas, misijonierius (956–997)

Parašytas: 18 Geg 2018 18:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Šventasis Adalbertas (Wojciech) Prahiškis

https://lt.wikipedia.org/wiki/Adalbertas_Prahi%C5%A1kis

Šventasis Adalbertas Prahiškis
Wojciech, Adalbert
Sanctus Adalbertus.

Gimė: 956 m. Libicė prie Cidlinos
Mirė: 997 m. balandžio 23 d. (~41 metai)
palaikai palaidoti Gniezne

Veikla: Prahos vyskupas, X a. pab. vykdęs pagoniškų baltų žemių krikštą.

Adalbertas Prahiškis (šventasis Adalbertas arba Vaitiekus, Wojciech, Adalbert; g. apie 956 m. – 997 m. balandžio 23 d.) – Prahos vyskupas, X a. pab. vykdęs pagoniškų baltų žemių krikštą.

Gimė Bohemijos didiko Slavnyko šeimoje, Libicės prie Cidlinos gyvenvietėje. 970–980 m. mokėsi Magdeburge pas Adalbertą Magdeburgietį. Šiam mirus Vaitiekus perėmė iš savo mokytojo Adalberto vardą. 980 m. baigęs studijas grįžo į Prahą ir ten kunigavo. 982 m. paskirtas Prahos vyskupu. Nors čekai jau buvo pakrikštyti, Adalbertas skyrė daug dėmesio jų senosios pagoniškos tikybos liekanų naikinimui.

989 m. jis atsisakė vyskupo rango ir išvyko į Romą, kur gyveno šv. Aleksio benediktinų vienuolyne. 993 m. popiežius Jonas XV išsiuntė Adalbertą atgal į Bohemiją, kur jis vėl dirbo vyskupu. Jis įkūrė pirmąjį vienuolyną čekų žemėse – Brevnovo vienuolyną. Vyskupas įsivėlė į Bohemijos didikų tarpusavio kovas.

Adabertas pakrikštijo vengrų karalių Gezą, vėliau nuvyko į Lenkiją pas Boleslovą Narsųjį. Su pastarojo pagalba vyskupas suorganizavo žygį į Prūsiją, siekdamas apkrikštyti pagonis.

Su karaliaus laivu ir skirtais 13 karių Adalbertas pasiekė Gdanską, kur vykdė masinį krikštijimą. Vėliau patraukęs tolyn vyskupas skelbė „Dievo žodį“, kirto šventąsias girias, pasak aprašymų, patyrė didelį vietinių pasipriešinimą – buvo mušamas, peikiamas, aprėkiamas.

997 m. balandžio 23 d. besiilsinčius misionierius (netoli Žuvininkų, į rytus nuo Drusens) užpuolė pagonys, o vienas jų, vardu Sikas, paleido ietį į vyskupą. Pasak aprašymų, prūsai nukirto Adalberto galvą ir ją nusinešė, skelbdami savo pergalę[1].

Po keleto metų Adalbertas buvo paskelbtas šventuoju.

Jo gyvenimą ir mirtį aprašė Jonas Kanaparijus (Vita S. Adalberti episcopi, 999 m.) ir Brunonas Kverfurtietis (tarp 1004–1008 m.).

Nors oficialiai laikoma, kad rasti Adalberto palaikai palaidoti Gniezne (ten yra ir jo kapas, vyksta minėjimai), tačiau tikrasis jų likimas nežinomas.

Nuorodos

Šv. Adalbertas Vaitiekus Prahiškis, vyskupas, misijonierius (956 – 997)
http://angelorum.lt/pirmieji-vakaru-mis ... s-956-997/

Šaltiniai

„Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 170–182 psl.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Šventasis Adalbertas (Vaitiekus - Wojciech) Prahiškis, vyskupas, misijonierius (956–997)

Parašytas: 18 Geg 2018 18:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Šv. Adalbertas Vaitiekus Prahiškis, vyskupas, misijonierius (956 – 997)

http://angelorum.lt/pirmieji-vakaru-mis ... s-956-997/

Šv. Adalberto Vaitiekaus (956-997) hagiografinės versijos paremtos pirmine informacija (Jono Kanaparijaus ir šv. Brunono iš Kverfurto parašytomis jo biografijomis).

Būsimas šventasis gimė apie 956 m. čekų aristokratų – Slavnykų giminės, pagal padėtį beveik prilygusios valdančiajai Pšemislidų dinastijai, šeimoje.

Tėvai jam suteikė Vaitiekaus (stipraus kario) vardą, kurį po Sutvirtinimo sakramento papildė kitas – Adalberto vardas.

Jaunystėje Adalbertas buvo išsiųstas mokytis į tuo metu garsią Magdeburgo katedros mokyklą. Magdeburge praleisti metai Adalbertui buvo svarbūs ne tik tuo, kad jis įgijo išsilavinimą, būtiną pretenduojant į aukštas bažnytines pareigas, bet ir tuo, jog jam buvo įskiepyta misijų tradicija, kuri tapo sudedamąja jo paties asmenybės dalimi. Galima pastebėti, kad ir šv. Brunonui misijų svarbos supratimas taip pat buvo įdiegtas toje pačioje Magdeburgo katedros mokykloje.

Grįžęs į Čekiją Adalbertas tapo Prahos kapitulos nariu (972), o po pirmojo Prahos vyskupo Thietmaro mirties jam teko eiti vyskupo pareigas (983). Konkuruojančios giminės atstovo įsitvirtinimas ypač svarbiame poste ir pačiame Pšemislidų lizde buvo įmanomas tik dėl to, kad jo kandidatūrą stipriai parėmė imperatorius Otonas II.

Santykiams tarp naujojo vyskupo ir Prahos valdovo Boleslovo II buvo lemta neilgai trukus tapti įtemptiems. Padėtį komplikavo ir paties Adalberto ganytojiškas uolumas. Tuo metu čekai dar tebuvo nauji krikščionys ir jiems dar buvo būdingos praktikos, su kuriomis Adalbertas nesirengė taikstytis. Jo karšti pasisakymai, nukreipti prieš daugpatystę, vedusius kunigus, vergų prekybą, krikščionių belaisvius, kraujo kerštą, tarp jo ir jam patikėtų ganyti avelių sukėlė tokią didelę įtampą, kad Adalbertui teko pasitraukti iš Prahos.

988 m. atvykęs į Italiją jis ketino keliauti kaip piligrimas į Jeruzalę, bet apsistojęs garsiajame benediktinų Monte Cassino vienuolyne atsisakė šios minties, gavęs pamokymą, kad Dievą galima rasti ir nenukeliavus iki Jeruzalės.

Šiame vienuolyne Adalbertas ilgiau neužsibuvo ir nuvykęs į Romą įstojo į šv. Aleksijaus ir Bonifacijaus vienuolyną, kuriame ir davė vienuolio įžadus (990-04-17). Šiame vienuolyne tuo metu kryžiavosi lotyniškos vienuolystės ir graikiškos askezės tradicijos. Tiek įsitraukimas į šio vienuolyno asketų būrelį, tiek vėlesnės piligriminės Adalberto kelionės po garsiausius Prancūzijos vienuolynus rodo, kad jis buvo neramios sielos šventasis, kuris ieškojo ir puoselėjo tuo metu madingą religinę praktiką, siekdamas didelio tikslo – pataisyti sugedusį pasaulį.

Savo misija vis labiau įtikintis Adalbertas pamažu virto charizmatine asmenybe, tačiau tai nepadarė didelio įspūdžio jo tiesioginiam viršininkui – Mainco arkivyskupui Viligizui, kuris neatlėgo reikalaudamas, kad Adalbertas grįžtų į Prahą. Adalbertui nieko kita neliko, kaip grįžti prie savo tiesioginių pareigų.

Antrasis sustojimas Prahoje (992–994) nebuvo laimingesnis už pirmąjį. Pasikartojo kivirčai su Boleslovu II ir Adalbertui teko antrą kartą trauktis į Italiją, kurioje jis prisidėjo prie to meto intelektualų būrelio, susitelkusio aplink imperatorių Otoną III. Kaip tik tuo metu ten susibūrę Europos elito atstovai aktyviai diskutavo apie pasaulio atnaujinimo planus, kuriuos jie išreiškė pasitelkdami romėnų imperijos atnaujinimo idėją. Šioje aplinkoje asketines dorybes uoliai praktikuojantis Adalbertas darė didelį įspūdį jaunajam imperatoriui Otonui III (996–1002).

Adalbertui netrūko ir ekscentriškai asmenybei būdingų bruožų. Antai jis buvo įpratęs naktimis slapta valyti imperatoriaus palydos batus – pagirtinas nusižeminimo dorybės pavyzdys, bet vis dėlto dalykas, kuris prastai derėjo su tuo, ko to meto epocha iš vyskupo pirmiausia tikėjosi: būtent didingumo, autoriteto ir galios įsakinėti. Kaip tik to, ką taip gerai mokėjo daryti Mainco arkivyskupas Viligizas, kuris ir toliau svaidėsi žaibais, reikalaudamas, jog savo aveles apleidęs vyskupas grįžtų į Prahą.

Neturėdamas iliuzijų dėl Prahos avelių atžagarumo Adalbertas prisiėmė pražuvusių avelių gelbėtojo vaidmenį – ėmėsi misionieriaus evangelizatoriaus pareigų.

Trumpam įkėlęs koją į vengrų žemes taip aktyviai veikė, kad vėlesni Vengrijos karaliaus šv. Stepono (1000–1038) biografai teigė, esą jis pakrikštijęs ne tik karalių, bet ir jo tėvą – didįjį kunigaikštį Gezą.

996-997 m. sandūroje judrusis Adalbertas išskubėjo pas Lenkijos valdovą Boleslovą I (992–1025). Nespėjęs gerai apšilti kojų Lenkijos valdovo dvare, 997 m. pavasarį jis jau buvo Vyslos žemupyje ties Gdansku, kur pakrikštijo dalį vietinių slavų. Anapus Vyslos plytėjo kitas visai nepažįstamas prūsų kraštas, kuriame Boleslovo I apsauga jau negaliojo.

997 m. balandžio pradžioje misionierių ekipa, kurią sudarė Adalbertas, jo brolis Gaudencijus, lenkas Benediktas ir dar tikriausiai bent vienas vertėjas, sėdusi į valtelę pasiekė salelę, kurioje vyrai kelioms dienoms apsistojo.

Greitai naujiena apie „nežinomos išvaizdos ir negirdėto kulto“ atvykėlius pasklido tarp vietinių pagonių. Neteko ilgai laukti, kol atskubėjo vikrių pagonių komanda, ėmusi šniukštinėti po salą, kol vienas aptikęs psalmes giedantį Adalbertą šiam smogė irklu į tarpumentę. Ant žemės patiestas vyskupas dėkojo Dievui už parodytą gailestingumą ir malonę, o iš kitos pusės pasipylė grasinimai: „Jei tuojau pat nepasitrauksite, žūsite baisiai kankinami!“.

Pasitraukę iš salos misionieriai nuvyko į kažkokią prekyvietę, kur juos apstojo „šunų galvos“.

Kas tai? – klausimas, nuo seno nedavęs ramybės mokslininkams. Tik ne taip seniai ėmė ryškėti, kad iš pusiau mitologinių nuogirdų žinomi „šungalviai“ (kinokefalai) galėjo būti iš tiesų realūs žmonės, aktyviau nei likusieji atsidėję pagoniškoms apeigoms, kurias atlikdavo su šunų kaukėmis, padėdavusioms adeptams kaip įmanoma labiau priartėti prie žvėrių pasaulio.

Adalbertui prisistačius, kas jis toks, ir pranešus, jog atvykęs jų „išvaduoti iš velnio nagų“ bei paversti krikščionimis, žinoma, jam buvo pasiūlyta kuo greičiau dingti iš šitos žemės.

Priverstas trauktis be kankinio pergalės vainiko, Adalbertas šiek tiek nuliūdo, bet rankų nenuleido. Jis mąstė apie tai, kaip būtų galima šiuos laukinius žmones patraukti prie Evangelijos: gal misionieriams reikėtų įsikurti šalia jų ir misti savo rankų darbu, gal jiems derėtų užsiauginti ilgus plaukus ir išoriškai supanašėti su vietiniais, kuriems tokį nerimą sukėlė jų išvaizda ir apranga.

Panašioms mintims nebuvo lemta išsipildyti, nes atskubėjo įtūžėlių minia, kuriai vadovavo kažkoks prūsas, viręs kerštu dėl to, jog lenkai kažkada kovoje nužudė jo brolį. Negalėdamas rasti geresnio taikinio savo kerštui išlieti, jis ietimi persmeigė ramiai pievoje sėdintį vyskupą, kurį pribaigę prūsai nukirto galvą ir pamovę ją ant mieto su „linksma daina“ grįžo pas saviškius. Tai įvyko per 997 m. Velykas, balandžio 23-iąją.

Likimas nebuvo toks žiaurus Adalberto palydovams, kurie grįžo į Lenkiją ir apsakė, kas nutiko. Boleslovas I išpirko iš prūsų kankinio palaikus už tiek aukso, kiek jie svėrė. Tai buvo menka kaina, palyginti su tuo, ką jis gavo. Šv. Adalberto kankinystė plačiai nuskambėjo po visą to meto Europą.

Adalberto likimas ypač sukrėtė Otoną III, jis ėmė jausti sąžinės priekaištus, kad nepakankamai rėmė Adalbertą ir jo giminę, kurios dauguma narių buvo Čekijos valdovo išžudyti dar 995 m.

Otonas III veikė greitai ir ryžtingai. Tik gavęs žinią jis pasirūpino Achene pastatyti Šv. Adalberto vardo bažnyčią. Jo pastangomis jau 999 m. šv. Adalbertas buvo kanonizuotas. Kitais metais Otonas III kaip atgailaujantis piligrimas išsiruošė kelionėn į Gniezną.

1000 m. kovo mėnesį susitikęs su Lenkijos valdovu Boleslovu I imperatorius Otonas gavo labai brangią dovaną – dalį šv. Adalberto relikvijų.

Iš savo pusės jis parodė išties imperatorišką dosnumą, paskelbęs Boleslovą imperijos sąjungininku bei draugu ir prisidėjęs prie Gniezno arkivyskupijos įsteigimo.

Taip dėl šv. Adalberto kankinystės Lenkija gavo du savo valstybingumo ramsčius – karališkosios institucijos užuomazgą, nes Boleslovas buvo pripažintas savarankišku valdovu, ir savarankišką bažnytinę provinciją – instituciją, kuri to meto sąlygomis buvo geriausia šalies integralumo užtikrinimo priemonė.

Otono III parodytas pasitikėjimas Boleslovu I reiškė, kad ir Lenkija gavo teisę dalyvauti romėnų imperijos atnaujinimo procese, kurio svarbi dalis buvo ir Evangelijos platinimas pagonių tautoms.

Kaip jau minėta, šv. Adalberto pavyzdys uždegė ir šv. Brunoną. Žinia apie šv. Adalberto kankinystę paskatino jį tapti vienuoliu. Kaip ir šv. Adalbertas, šv. Brunonas buvo nepaprastai aktyvus misionierius, kuris savo misijinę veiklą 1004–1009 m. plėtojo teritorijoje nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Šv. Brunonas buvo ir vienas pirmųjų šv. Adalberto biografų – jo gyvenimą ir kančią aprašė 1004 m. ir dar kartą redagavo prieš pat išvykdamas į paskutinę misijos kelionę, kurios metu pasiekė Rusios ir Lietuvos pasienį.

Informacijos šaltinis: http://www.veidas.lt/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Šventasis Adalbertas (Vaitiekus - Wojciech) Prahiškis, vyskupas, misijonierius (956–997)

Parašytas: 18 Geg 2018 18:59

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Адальберт Пражский

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%90%D0 ... 0%B8%D0%B9

Архиепископ Пражский, Римско-католическая церковь
982 — 996

Предшественник
Детмар Пражский

Преемник
Страхквас

Имя при рождении
Войтех

Рождение 955, Либице-над-Цидлиноу
Смерть 997, Приморск или Балтийск
Похоронен Собор Святого Вита

Династия
Славниковичи

Отец
Slavník[d]

Мать
Střezislava[d]

День памяти
23 апреля

Адальберт Пражский (лат. Adalbertus Pragensis, он же Войтех или Войцех (чеш. Vojtěch, польск. Wojciech); 955, Либице-над-Цидлиноу, Чехия — 23 апреля 997, Пруссия, ныне Калининградская область, Россия) — епископ Праги (982—989, 993), католический святой.

Особо почитаем в Богемии, Польше и Венгрии.

Ему приписывается авторство старейших известных чешских и польских духовных песен — «Господи, помилуй ны!» и «Богородицы» (Bogurodzica).

Содержание

1 Биография
1.1 Юность
1.2 Религиозная деятельность
1.3 Миссия и гибель в Пруссии
2 Память о св. Адальберте
3 См. также
4 Литература
5 Ссылки

Биография

Юность

По происхождению Войтех принадлежал к могущественному чешскому княжескому роду Славниковичей. Его отец, князь Славник, был независимым правителем Зличанского княжества, богатым и, по утверждению хрониста Козьмы Пражского, счастливым человеком. У Войтеха было шесть братьев, один из которых, Радим (он же Гауденций), тоже стал известным религиозным деятелем и первым епископом Польши. Семья Войтеха жила в городе Либице над Цидлиною. Славниковичи были конкурентами Пржемысловичам в Богемии, и феодальная усобица между двумя княжескими домами обострилась как раз при жизни Войтеха.

В 970—973 годах Войтех поехал учиться в Магдебург. Его духовным наставником был Адальберт Магдебургский, который и дал ему при миропомазании имя своего небесного покровителя. Получив прекрасное образование в соборной школе Магдебурга и в школе монастыря св. Морица у знаменитого Оттериха, Адальберт-Войтех вскоре стал известен во всей Европе.
Религиозная деятельность

В 981 году после смерти обоих наставников Адальберт вернулся в Прагу. В 982 году, после смерти Титмара, против желания он был избран пражским епископом и в 983 году посвящён в сан. Жил добровольно в бедности, отличался благотворительностью, ревностным служением церкви и необычайной строгостью. Однако уже в 989 году он сам сложил с себя сан епископа, после чего поселился отшельником в бенедиктинском монастыре св. Алексия в Риме.

Спустя четыре года, в 993 году, вопреки желанию пражского князя Болеслава II, Адальберт вернулся в Прагу с благословения Рима в качестве епископа. Через год он основал в пражском предместье Бржевнов первый в Чехии мужской монастырь. Его заслугой было создание в Чехии монашеских орденов, которые закладывали первые монастыри по всему королевству.

Адальберт также активно боролся с языческими верованиями, которые все ещё были сильны в Чехии. Эта деятельность отнимала у него много сил, а осознание своей высокой ответственности за поведение чешского народа делало епископство тяжелым долгом. Примерно через год, встретившись со Страхквасом — родным братом князя Болеслава, избравшим духовную стезю и имевшим довольно высокий церковный сан, Адальберт предлагал ему свой епископский посох. Он объяснял, что не чувствует себя способным отвратить народ от идолопоклонства, полигамии, кровосмесительных союзов. По его мнению, человеку из рода Пржемысловичей управление своевольной паствой удалось бы значительно лучше.

Страхквас отверг предложение Адальберта, на что тот ответил, что в будущем Страхквасу все же придётся принять этот сан, но при значительно худших условиях.

В 995 году феодальная усобица Славниковичей и Пржемысловичей приняла столь острые формы, что по приказанию Болеслава II было совершено нападение на Либице, защитники которой не смогли противостоять штурму. Четверо братьев Адальберта-Войтеха были убиты комитами из рода Вршовцев, который был предан Адальбертом проклятию за содеянное. Зличанское княжество было присоединено к владениям Пржемысловичей.

После трагедии Адальберт уже не мог оставаться в Праге и вторично удалился в Рим, где сблизился с Оттоном III. В 996 году майнцский архиепископ Виллигиз потребовал, чтобы Адальберт вернулся к чехам. Папа Иоанн XV поддержал эту мысль, но разрешил Адальберту в случае непокорности чехов уехать к язычникам. Поскольку чехи отказались принять его, Адальберт навсегда покинул свою родину. Его преемником, как он и предсказывал, был назначен Страхквас. Однако последнему не удалось вступить в епископские полномочия, так как непосредственно во время посвящения в сан его постигла внезапная смерть.

Миссия и гибель в Пруссии

После краткой миссии в Венгрии Адальберт поселился в Польше, любезно принятый великим князем Болеславом Храбрым, и весною 997 года отправился со своим братом Гауденцием (Радимом) и другом Бенедиктом проповедовать христианство среди пруссов.

23 апреля 997 года он встретил свою смерть от рук прусских язычников неподалеку от нынешнего Калининграда. Вскоре после гибели епископа его останки были выкуплены Болеславом Храбрым, причем вес выплаченного золота равнялся весу мощей великомученика, и положены в соборе в Гнезно. Уже спустя два года после своей смерти Войтех был канонизирован папой Сильвестром II. Канонизация была приурочена к основанию в Гнезно первого польского архиепископства.

По одной версии мощи св. Войтеха остались в соборе в Гнезно, по другой — они были в 1039 году, во время военного похода в Польшу чешского князя Бржетислава I, торжественно перенесены в Прагу и уложены в ротонде св. Вита в Пражском граде. Позже были перенесены князем Спитигневом II в построенную на этом месте базилику, освящённую именем святых Вита, Вацлава и Войтеха. И, наконец, мощи были уложены в кафедральном соборе в Пражском граде.
Память о св. Адальберте

В 1997 году в тысячелетнюю годовщину мученичества св. Адальберта прошли юбилейные торжества в Чехии, Польше, России и других странах. К этой годовщине был приурочен визит папы Иоанна Павла II в Чешскую республику. В Калининградской области на предположительном месте мученичества св. Адальберта в 10 километрах от Балтийска был установлен крест.

Память св. Адальберта в Католической церкви — 23 апреля.

Самые известные биографы св. Адальберта, написавшие первые версии его жития:

Иоанн Канапариус (999);
Бруно Кверфуртский в (1001—1004).

См. также

Пржемысловичи
Славниковичи
Вршовцы

Литература

Козьма Пражский. Чешская хроника. — М., 1962.
Адальберт Пражский / Овсиенко Ф. Г. // А — Анкетирование. — М. : Большая российская энциклопедия, 2005. — С. 204. — (Большая российская энциклопедия : [в 35 т.] / гл. ред. Ю. С. Осипов ; 2004—2017, т. 1). — ISBN 5-85270-329-X.
Титмар Мерзебургский. Хроника. В 8 кн. / Пер. с лат. И. В. Дьяконова. — М.: «SPSL»-«Русская панорама», 2005.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija » Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: