Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Prūsijos ir Mažosios Lietuvos bei Livonijos germanizacija

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija » Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Prūsijos ir Mažosios Lietuvos bei Livonijos germanizacija

Puslapis 1 iš 1

[ 8 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Prūsijos ir Mažosios Lietuvos bei Livonijos germanizacija

Parašytas: 27 Sau 2013 16:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Prūsijos ir Mažosios Lietuvos germanizacija

Algirdo Matulevičiaus straipsnis „Germanizacija“ /Mažosios Lietuvos enciklopedija. I Tomas. Vilnius, 2000, p. 460-463.

http://www.moscovia1.narod.ru/archivas/ ... zacija.htm

Jau IX a. germanų gentys, perėjusios Elbės ir Saalės upes, ėmė veržtis į rytus. Vokiečiai kolonistai įvairiais būdais asimiliuodavo vietos gentis, tauteles.

XI a. jie pasiekė, o XII a. pab. užėmė Vakarų Pamarį (Pomeraniją) ir Sileziją, XIV a.pr. Kryžiuočių (Vokiečių) ordinas užgrobė Rytų Pamarį ir pasiekė Prūsą.

XIII a. Kryžiuočių ir Kalavijuočių (nuo 1237 m. Livonijos) ordinai užkariavo prūsų, vakarinių lietuvių, kuršių, latvių ir estų žemes, sukurdami karines teokratines valstybes Prūsijoje ir Livonijoje.

Vokiečiai ten valdė ekonomiką, prekybą, amatus, administravo, sudarė visuomenės elitą.

Pavergtas prūsų ir vakarų lietuvių sritis kryžiuočiai stengėsi apgyvendinti kolonistais dvarininkais, žemdirbiais iš vokiškų kraštų. Po kolonizacijos prasidėjo krašto germanizacija.

Iš pradžių kolonizuotos tos į Kryžiuočių ordino valstybę patekusios prūsų žemės, kurios buvo į vakarus nuo Priegliaus ir Alnos upių.

Mažojoje Lietuvoje iki 1709-1711 m. maro bei bado vokiečių kaimiečių buvo įsikūrę labai mažai.

Girios išsaugojo autochtonus baltus.

Semboje XVI-XVII a. irgi vyravo prūsai bei lietuviai.

Pirmiausia germanėti (arba lenkėti) pradėjo pietų prūsai (pamedėnai, pagudėnai, galindai, bartai), kurių dėl karų, sukilimų buvo likę mažiau negu šiaurės prūsų (ypač sembų), įsiliejusių į kompaktišką lietuvininkų etninę grupę.

Jau XIII a. I pusėje kryžiuočiai užkariautame baltų krašte įvedė feodalinę santvarką su sunkia baudžiava: vietos gyventojai buvo nustumti į žemiausią socialinę padėtį. Tai viena svarbiausių germanizacijos priežasčių.

Privilegijuotą padėtį išsaugojo tik perėjusi priešui tarnauti ir vokietėjanti prūsų diduomenės dalis bei šiaip išdavikai.

Prūsų elitas žuvo karuose bei sukilimuose, neliko vadų, šviesuomenės, kuri juos telktų.

Daug prūsų, nepanorusių būti vergo padėtyje ir suvokietėti, persikėlė į Didžiąją Lietuvą.

Be natūralios asimiliacijos vyko prievartinė germanizacija.

Ordino magistro Siegfriedo Feuchtwangerio 1310 m. įsaku vokiečių feodalams, dvasininkams, pirkliams, amatininkams ir pareigūnams buvo uždrausta su prūsais kalbėtis jų gimtąja kalba.

Prūsai atkakliai priešinosi prievarta brukamai krikščionybei, kuri buvo viena germanizacijos šaltinių bei prielaidų.

XIV a. prūsai, manoma, sudarė daugumą kryžiuočių sukurtos valstybės gyventojų, XV a. – apie ½, XVI a. – apie 1/3.

Deja, XVI a. įvykusi Reformacija, katalikiškos Kryžiuočių ordino valstybės virtimas 1525 m. protestantiška Prūsijos hercogyste pajudino paskutinę prūsų užtvarą, saugojusią jų dvasinę nepriklausomybę, mat iki tol užteko išorinio krikščioniškumo.

1545 m. ir 1561 m. prūsų kalba buvo išleista katekizmų, bet daugiau jų nereikėjo, nes dėl germaniškos politikos labai mažai buvo mokytų žmonių.

Iki XVIII a. prūsų tauta išnyko: dauguma suvokietėjo (dalis pietryčių prūsų iš pradžių sulenkėjo, o tik vėliau tokie suvokietėjo), dalis šiaurės prūsų (sembų, varmių, notangų, bartų) bei vakarų sūduviai virto lietuvininkais.

Didelis smūgis prūsams, kaip ir lietuvininkams, buvo 1709-1711 m. maras bei badas.

Po jo prūsiškai kalbančiųjų liko tik pavienės salelės, galiausiai – vien seneliai.

Panašaus likimo, tik gerokai anksčiau, susilaukė pajūryje gyvenę kuršiai.

Tiesa, dargi XIX a. ir netgi mūsų laikais daug vokiškai kalbančiųjų laikė arba iki šiol tebelaiko save prūsais. Tėvų tikėjimo ir gimtosios kalbos atsižadėjimas nereiškia visiško etninės kultūros pasikeitimo.

Kitokiomis sąlygomis ir kitose epochose germanizacija vyko Mažojoje Lietuvoje, kur lietuviai (lietuvininkai) iki XVIII a. I pusės vokiečių kolonizacijos sudarė absoliučią gyventojų daugumą (per 90 proc.), o ir jai pasibaigus (iš esmės 1736 m.) Lietuvos provincijoje dar sudarė apie 80 proc. gyventojų.

Per tą kolonizaciją lietuvių dauguma germanizacijos interesais buvo nustumti į žemiausius visuomenės sluoksnius, virto varguomene. Tokia jų ir privilegijuotų vokiečių kolonistų nelygybė buvo įtvirtinta teisiškai.

Buvo padėti germanizacijos ekonominiai pagrindai, jų padariniai pasireiškė XIX a.

Greičiau nutausdavo ir vargingieji (dėl nuolatinių kontaktų su vokiečiais – darbas dvare), ir turtingieji (dėl noro prilygti vokiečių ponams arba gauti geresnes tarnybas).

Žmogaus socialinę ekonominę ir teisinę padėtį lėmė tautybė.

Mažojoje Lietuvoje germanizacija iš esmės prasidėjo po minėtos kolonizacijos.

Vyko per vokiškus dvarus, miestus, mokyklą, kariuomenę, spaudą, knygas, netgi šiek tiek per Bažnyčią – lietuviškos pamaldos vykdavo tik bažnyčiose; pamaldūs lietuviai dažnai klausėsi pamaldų vokiečių kalba, nes lietuviškos būdavo laikomos nepatogiu laiku – po pietų.

Buvo veikiama, kad mažlietuviai taptų vokiečiais arba bent vokiškos orientacijos ir savimonės piliečiais, uoliais Prūsijos monarchijos ir karaliaus patriotais, integruotųsi į vokiečių tautą ir kultūrą, kuri buvo aukštinama.

Oficiali kultūros politika lietuvių atžvilgiu XVIII a. nebuvo nuosekli dėl Prūsijos valdžiai palankios retsykiais propaguojamos vadinamosios prūsų-lietuvių politinės krypties, Reformacijos tradicijų puoselėti vietos gyventojų kalbas, dėl lėšų stokos ir kt. aplinkybių kolonizacijai plėsti.

Dėl to nebuvo įgyvendinti projektai (Lysiaus, Kunheimo) pradžios mokyklose lietuvių dėstomąją kalbą pakeisti vokiečių kalba, ją padaryti vienintele tinkančia vartoti viešajame gyvenime.

Dėl tokių aplinkybių dar XIX a. viduryje nenutautėję lietuviai Mažosios Lietuvos branduolyje (Klaipėdos, Šilutės, Tilžės, Ragainės, Įsruties, Labguvos, Pilkalnio, Gumbinės, Galdapės apskrityse) dar sudarė apie 1/3 gyventojų.

Iki Vokietijos imperijos susikūrimo 1871 m. svarbiausias germanizacijos veiksnys buvo ekonominis, vyko natūralesnė asimiliacija.

Panaikinus baudžiavą (1807 m.), padaugėjo mišrių vedybų, nutiesus geležinkelius, intensyvėjo gyventojų migracija, ypač iš Mažosios Lietuvos į etnines Vokietijos pramonės rajonus uždarbiauti; ten lietuviai greičiau germanizavosi.

Iki XIX a. 4-ojo ketvirčio Prūsijos karalius, jo vyriausybė Berlyne nesiėmė konkrečių veiksmų lietuvių germanizacijai spartinti; karalius retsykiais juos, kaip pareigingus ištikimus valdinius, dargi užtardavo prieš vietos valdžią Gumbinėje ar Karaliaučiuje.

Stipresnė prievartinė germanizacija prasidėjo po 1871 m. reichskanclerio Otto von Bismarcko iniciatyva.

1872 V 11 Vokietijos reichstago įstatymu buvo patvirtinta visiems Vokietijos kraštams ir provincijoms bendra mokyklų tvarkymo sistema.

Bažnytinių bendruomenių dvasininkija neteko teisių į pradžios mokyklų priežiūrą. Bažnytinės ir privačios mokyklos tapo pavaldžios Kulto reikalų ir švietimo ministerijai.

Apygardose (Prūsijoje – Gumbinės ir Karaliaučiaus) mokyklų tvarkymas buvo perduotas vyriausybės skiriamiems prezidentams, apskrityse – apskričių viršininkams ir karališkiesiems mokyklų inspektoriams.

Vokietijos parlamentas (reichstagas) 1872 IX 2 priėmė įstatymą dėl vokiečių kalbos, kaip vienintelės dėstomosios, įvedimo visose švietimo sistemos pakopose.

Rytprūsių apygardos viršininko K.W.Horno 1873 VII 24 potvarkiu lietuvių kalba buvo pašalinta iš mokyklų, palikta tik žemutiniame skyriuje tikybai dėstyti; mokytojo nuožiūra priklausomai nuo lietuvių ir vokiečių mokinių santykio mokykloje (jei lietuvių per 50 proc.) leista paskutiniame skyriuje pamokyti ir lietuviškai skaityti bei rašyti.

Mokytojai vokiečiai savo darbe šio paragrafo netaikė.

K.W.Horno 1873 VIII 15 aplinkraštyje nurodyta, kad mokytojai, nevykdantys 1872-73 m. nuostatų, būsią laikomi neatliekančiais pareigų ir šalinami iš tarnybos; tas reikalavimas pakartotas kulto reikalų ir švietimo ministro G.Goslerio 1886 VII 13 potvarkyje, nors mokytojų vokiečių trūko.

Galutinai lietuvių kalbos pašalinimas iš mokyklų teisiškai įformintas 1874 IV 8 kulto reikalų ir švietimo ministro A.Falko.

Pagal 1874 V 23 įstatymą Vokietijos imperijos universitetuose visų dalykų dėstomąja buvo paskelbta vokiečių kalba.

Vokietijos ir Prūsijos parlamentams patvirtinus, 1875 m. įsigaliojo civilinių aktų rašymo vokiečių kalba įstatymas; buvo unifikuota raštvedyba, valdininkams atsirado galimybė vokietinti Mažosios Lietuvos vietovardžius (neretai juos tiesiog išverčiant į vokiečių kalbą).

Valdininkai ir evangelistai dvasininkai vokietino lietuviškas pavardes, neretai registruodavo tik tuos lietuviškus vardus, kurie turėjo atitikmenį vokiečių kalboje.

1876 VI 19 Prūsijos, o VIII 28 Vokietijos parlamento įstatymu visose valstybinėse įstaigose bei jų kanceliarijose, mokytojų posėdžiuose ir reikalų raštuose įvesta valstybinė vokiečių kalba.

Išimtis padaryta Klaipėdos ir Šilutės apskritims: greta vokiečių kalbos lietuvių kalba palikta 5 metams kaimų seniūnų ir mokyklų vadovybės raštvedyboje, 20 metų palikta kaimų, bendruomenių gyventojų ir mokinių tėvų susirinkimuose.

Tačiau ši išimtis negalėjo būti taikoma lietuvių katalikų bendruomenėse – tai Kulturkampfo politikos rezultatas.

Nors Klaipėdos apskrities kaimo mokyklose 4/5 visų mokinių sudarė lietuviai, iki 1884 m. neliko nė vienos grynai lietuviškos mokyklos, 21 kaimo pradžios mokykloje buvo nutrauktas net religinių dalykų dėstymas lietuvių kalba.

Mišrios vokiečių-lietuvių mokyklos buvo paverstos vien vokiškomis mokyklomis. Mokytojai buvo skatinami spartinti lietuviško jaunimo germanizaciją mokyklose.

Klaipėdos apskrities mokyklų inspektorius F.Schroderis uždraudė mokytojams lietuviškai kreiptis į mokinius, o tėvams – į mokyklos vadovus.

Mokytojai lietuviai būdavo iškeldinami už Mažosios Lietuvos ribų į nelietuviškas apskritis lenkiškoje Mozūrijoje arba vokiškoje Varmėje, nors vietoje mokytojų ir trūko. Lietuvių vaikai, kelerius metus pasimokę iš dvikalbių, toliau privalėjo mokytis iš vienkalbių vokiškų vadovėlių.

Lietuvių kalba XIX a. pabaigoje buvo išguita iš Karalienės, 1902 m. – iš Ragainės mokytojų seminarijų (...). 1902 m. įsteigtoje Klaipėdos mokytojų seminarijoje lietuviškai dėstyta tik iki 1909 m. Tik Tilžės gimnazijoje liko lietuvių kalbos fakultatyvas.

Teismų 1877 I 27 įstatymu nustatyta, kad teismų praktikoje privalu vartoti tik vokiečių kalbą.

Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardų teismuose lietuvių kalva buvo palikta tik priesaikai duoti (vertėjus lietuviai turėjo samdytis savo lėšomis0.

Giliai tikintys ir konservatyviai mąstantys, pietizmo paveikti lietuviai gimtosios kalbos teises gynė tik rašydami peticijas ir siųsdami delegacijas.

Sparčią mažlietuvių germanizaciją smerkė Mažojoje Lietuvoje leidžiamas žurnalas „Varpas“.

Su germanizacija kovojo M.Lietuvos visuomenės veikėjas, mokslininkas ir rašytojas Georgas Sauerweinas.

Tačiau tai nepadėjo. XIX a. II pusėje lietuvių kalba buvo pašalinta iš visuomeninio gyvenimo, plačiau ji vartota tik buityje ir bažnyčioje.

Vokietijos imperijos valdžia įgyvendino O.Bismarcko tautinės politikos nuostatą: viena valstybė, viena tauta, viena kalba.

Valstybės vidaus gyvenimas buvo unifikuotas vokiečių kultūros, tradicijų, didžiavalstybinio šovinizmo dvasia.

Todėl XIX ir XX a. sandūroje paspartėjo M. Lietuvos germanizacija.

Iki I pasaulinio karo Lietuvos provincijoje lietuviškai kalbančių liko tik apie 20 proc., nors Vydūnas teigė, kad XX a. pr. apie ¾ Rytprūsių (nuo Klaipėdos iki Vyslos) gyventojų kraujo ryšiais siejosi su prūsų, mažlietuvių, kuršių ir didžialietuvių protėviais, t.y. buvo baltų kilmės žmonės.

Lietuvybės nykimą atspindi gyventojų surašymai ir demografinė statistika. Iki II pasaulinio karo pabaigos lietuvininkų autochtonų daugiausia išliko Ragainės, Tilžės apylinkėse, apskritai prie Nemuno žemupio, o Klaipėdos krašte jie sudarė daugumą.

Šiame krašte germanizacija buvo sulėtinta, kai 1923-1939 m. autonomijos teisėmis jis susijungė su Lietuvos valstybe.

Vokietijai likusiame Karaliaučiaus krašte germanizacija vyko sparčiau, virtusi genocidu ir etnocidu.

Naciai pakeitė į vokiškus apie 57 proc. lietuviškų vietovardžių (prūsiškų nekeitė).

Germanizacija spartėjo ir 1939 m. III Vokietijos užgrobtame Klaipėdos krašte, kuriame irgi ėmė siautėti naciai. Čia visokeriopai imta slopinti lietuvybę, prievarta brukti vokiškumą ir hitlerines rasistines teorijas.

Po II pasaulinio karo Karaliaučiaus krašte germanizaciją pakeitė barbariška rusifikacija.

Algirdo Matulevičiaus straipsnis „Germanizacija“ / Mažosios Lietuvos enciklopedija. I Tomas. Vilnius, 2000, p. 460-463.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Prūsijos ir Mažosios Lietuvos germanizacija

Parašytas: 27 Sau 2013 16:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

“E.Gudavičiaus istoriosofija ir politinis tendencingumas – nostalgiškai prosovietinis, monarchistiškai-rusiškai imperialistiškas”

http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandala ... iskas.html

Vladas Terleckas

Susidaro įspūdis, kad kai kurie istorikai ieško vien Lietuvos atsilikimo, juo mėgaujasi, bet neieško to atsilikimo priežasčių.

E.Gudavičius aksiomatiškai deklaruoja, kad Lietuva buvo labiausiai atsilikęs Vakarų civilizacijos užkampis, Europos geopolitinio pakraščio pakraštys.

XIV a. pabaigos – XVI a. pradžios Lietuvos ūkį E.Gudavičius mato tokį: “gamybiniu potencialu smarkiai atsilikta net nuo artimiausių Vidurio Europos šalių: viską lėmė žemdirbystė, kurioje dar nevyravo taisyklingas trilaukis” (1, p. 373).

Šiai tezei galima pateikti antitezę – H.Samsonovičiaus teiginį, kad “Lietuvos prekybos balansas buvo geresnis nei Lenkijos ar Ordino” (23, p. 84).

Tai reiškia, kad geresnį balansą nulėmė geresnė Lietuvos ūkio padėtis. Tokia šių reiškinių koreliacija.

Nežinau, kas galėtų patikėti, jog kalbamais laikais Lenkijoje ne viską lėmė žemdirbystė.

Jau minėta, kad kiti specialistai trilaukio susidarymą Lietuvoje datuoja daug ankstyvesniais amžiais.

Pridursiu P.Dundulienės išvadą apie šios žemdirbystės sistemos vyravimą iki Valakų reformos (61, p. 34). Z.Kiaupa ir kiti Lietuvos metalurgų ir kalvių gaminius laiko prilygusiais lenkų, rytų slavų meistrų dirbiniams (15, p. 41).

S.Rouvelas nurodo, kad trijų Gedimino dukrų kraičiai prilygo visos Lenkijos pajamoms (37, p. 82)! Tikriausiai jie iš dangaus nenukrito.

Be to, labai įdomu, kaip neekonomistui pavyko apskaičiuoti tų laikų Lietuvos ir jos kaimynų gamybinius potencialus – tokie skaičiavimai verti Nobelio premijos.

E.Gudavičius kažkodėl ignoruoja ir lietuviškų dalgių, pjautuvų radinius Latvijos, Gudijos, Rusios žemėse (19, p. 235,239), Danijoje aptiktus lietuviškus žalvarinius kirvius, sidabro papuošalus (57, p. 5).

Iš to matyti, kad Lietuva pardavinėjo ne tik kailius, vašką, bet ir žemdirbystės bei amatų gaminius.

E.Gudavičius išaiškino įdomų faktą, o būtent: “Lietuvių žodžiui “lašiniai” XIV a. pabaigos lenkų karaliaus dvaro sąskaitose nebuvo rasta lotyniško atitikmens “(1,p. 84). Ar tai nėra šio gaminio eksporto paliudijimas?

Kita vertus, E.Gudavičius nenuoseklus, nes deklaruoja, kad XIV a. Lietuvos karinis potencialas augo maždaug vienodai su Vokiečių ordino kariniu potencialu; kad amatai aprūpino visuomeninės gamybos, karinius ir elito poreikius (1, p.83, 85).

Nežinai, kuriuo E.Gudavičium tikėti.

Jis užkrėtė mada kalbėti apie plėšikaujančias lietuvių kariaunas (maždaug iki XIII a. vidurio). Gal nedaug kas ginčys baltų plėšikavimo faktą.

Bet mokslinis objektyvumas reikalautų pasakyti bent du dalykus.

Pirma, tais laikais visoje Europoje organizuotas plėšikavimas buvo svarbus ekonomikos elementas. Antra, tuomet plėšikavimas nelaikytas nedoru darbu. Sėkmingas plėšikas laikytas galingu ir garbingu žmogum (63, p. 30).

Ne visai beprasmiška klausti – gal baltai plėšikauti išmoko ne iš ko nors kito, o iš juos siaubusių vikingų, rusėnų, vokiečių?

Medžiagos teigiamam atsakymui istoriniai šaltiniai duoda daugiau negu reikia.

Skaitydamas kronikose aprašytus plėšimus, įsitikinsi, jog dažnesni kryžiuočių iš Lietuvos išsigabenti “dideli”, “labai dideli”, “neapsakomai dideli” grobiai, o ne priešingai (64).

Šmaikščiais V.Pašutos žodžiais tariant, grobė ne javus ir ropes, o brangias vertybes, kuriomis nenumalšinsi alkio (12, p. 273).

Vakariečiui Vygandui Marburgiečiui Lietuva neatrodė nuskurdusi šalis: “ kraštas buvo turtingas” (47, p. 89).

Gal E.Gudavičius turi kitokios informacijos? Būtų gerai, kad pasidalytų ja su skaitytojais, juos įtikintų (o ne vien deklaruotų), jog “Lietuva buvo labiausiai nuo kultūros centrų nutolęs ir atsilikęs užkampis” (1, p.469).

Toks vertinimas adresuotas ką tik apsikrikštijusiai Lietuvai, tarp eilučių skelbiant jos atsilikimą net nuo estų, latvių, prūsų, suomių.

Apie jų ūkio lygį tesprendžia skaitytojai pagal anksčiau pateiktas žinias. Tik papildomai tebus prisimenamas prūsų likimas ir kas naudojosi E.Gudavičiaus aukštinamais Vakarų civilizacijos vaisiais, atneštais vokiečių.

Kitaip negu E.Gudavičius baltų likimą vertino žymusis vokiečių rašytojas J.Herderis: “Tautų prie Baltijos jūros likimas įrašo liūdną žmonijos istorijos lapą. Žmonija šiurpsta nuo kraujo, kuris čia buvo pralietas, kol senieji prūsai buvo beveik išnaikinti, o kuršiai ir latviai pateko į vergiją “(65, p. 65).

Užkariautojai uždraudė prūsams rinkti gintarą, jo “vagims” buvo pastatytos kartuvės (65, p. 63).

XIII a. per 30 metų Livonijos ordinas rekvizavo iš vietos gyventojų apie 9 tonas sidabro (66, p. 31), uždraudė jiems verstis prekyba.

Kitas vokietis B.Martinis pripažino, kad “Vokiečių ordino įvykdytas Prūsijos užkariavimas nereiškė aukštesnės ūkio kultūros” ir kad “užkariautojų kardas sunaikino materialinę gerovę labiau, negu kryžius galėjo atstatyti” (67, p.76).

Žinoma, užkariautojai, apiplėšdami vietos gyventojus, susikūrė materialinę gerovę, jai tarnavusią ūkinę infrastruktūrą.

Derėtų nepamiršti, kad po estų ir latvių nukariavimo keletą amžių jų žemės sąlygiškai nebuvo siaubiamos priešų, todėl susidarė palanki dirva ūkinei ir kultūrinei veiklai.

Pacituotus E.Gudavičiaus žodžius apskritai negaliu vertinti kitaip, kaip užkariavimų ir kapituliavimo apologetikos.

Galiausiai, ar moksliška lyginti nepalyginamus dalykus (tik apsikrikštijusią Lietuvą su krikščionimis “senbuviais”) ir iš to daryti apibendrinimus?

Bent man tai panašu į kūdikio ir jaunuolio lyginimą.

Pagoniškoji ir Vakarų kultūros – skirtingi, nepalyginami reiškiniai.

Be galo keista, kad Lietuvos intelektas panaudotas senam svetimųjų mitui apie miškuose ir raistuose lindėjusius lietuvius pakartoti, nutylint priešingai bylojančius faktus, kitų mokslininkų tyrimus, šališkai parenkant šaltinius, manipuliuojant jais.

Monografijoje apie Mindaugą E.Gudavičius padarė stebinantį apibendrinimą: “Lietuvai liko barjero, sustabdžiusio Vakarų civilizacijos plėtrą, vaidmuo” (55, p. 136).

Paprasčiau sakant, Lietuva kalta, nes rytų slavų istorijoje ji suvaidino neigiamą vaidmenį – atkakliai besipriešindama vokiečių kolonizatoriams, sutrukdė rusams, gudams, ukrainiečiams suvakarėti, naudotis Vakarų civilizacijos pranašumais.

Potekstė aiški: rytinių kaimynų turime atsiprašyti.

Pagal tokią E.Gudavičiaus logiką išeitų, jog turėtume atsiprašyti ir prancūzų, ir vokiečių, nes, jei Lietuva būtų pasidavusi Vokiečių ordinui, nesustabdžiusi Drang nach Osten, tuomet nei Napoleono, nei Hitlerio kariams nebūtų tekę šalti prie Maskvos.

Visiškai motyvuotas ir suprantamas filosofo R.Ozolo klausimas – “Kodėl Vokietija ne iki kokio Smolensko ir Talino?” (72, p. 7).

Fantazavimo ribos išplėstos iki begalybės. Iki šiol to nebuvo išmąstęs nė vienas istorikas (ne vien Lietuvos)!

Priešingai. Jie pagrįstai įrodė, kad Lietuva buvo bastionas, apgynęs rytų slavus nuo pavergimo ir Vakarus nuo mongolų jungo.

Pagal išreklamuotą naują konceptualų profesoriaus mąstymą išeitų, jog lietuvių priešinimasis pavergėjams buvo ne tik beprasmiškas, bet ir istoriškai reakcingas, o ordininkai nekalti dėl Lietuvos naikinimo.

Ko tuo siekiama?

Tokį Lietuvos ekspansijos į Rytus traktavimą R.Ozolas su jam būdingu kategoriškumu vadina vergišku (72, p. 7).

Tik iš dalies sutinku su jo pateiktu Lietuvos veržimosi į Rytus susiaurintu vertinimu – “taip sustabdė mongolų plitimą anoj Volgos pusėj (72, p. 7).

Lietuva, Rytuose susikurdama “Hinterlandą”, įgavo galią apginti save ir Vakarus nuo mongolų, o Rytus – nuo vokiečių ekspansijos.

Be to, kažkodėl esame pamiršę rusų istorikų darbuose randamą mintį apie Kijevo Rusios pastangas per baltų žemes prieiti prie Baltijos jūros.

Taigi turėtume patikslinti, kad “lango” kirtimo į Europą pradininkas buvo ne Ivanas Žiaurusis, Jotvingių žūtis prieš maždaug 800 metų sutrukdė atsirasti Kaliningradui.

Tik visame šiame geopolitiniame kontekste galimas objektyvus, tikras atsakymas į A.Bumblausko iškeltą klausimą – ką Lietuva davė Europai?

Ne Lietuvos kaltė, kad jai teko priimti Vakarų ir Rytų iššūkius.

Jos ekonominė ir karinė ištvermė daug lėmė, kad šiandieninis Europos žemėlapis yra toks, koks yra.

Todėl ciniška sakyti, kad Lietuvos “indėlis” buvo tik Vakarų Europos aprūpinimas žaliavomis (nors ir tai svarbu).

Maža to, TV laidų cikle “Būtovės slėpiniai” apie Lietuvos pėdsakus Ukrainoje E.Gudavičius išsitarė, jog turime atsiprašyti Rusijos dėl to, kad Lietuva, būdama imperialistinė, t.y. prisijungdama dabartinės Gudijos ir Ukrainos žemes, sudarė prielaidas susiformuoti gudų ir ukrainiečių tautoms ir sutrukdė Maskvai “suburti” aplink save visus rytų slavus.

Tai jau primena rusų monarchistų, didžiarusiškojo šovinizmo žodyną!

Beje, E.Gudavičius savo darbuose visus rytų slavus ir jų valstybes išvien vadina rusais, Rusija.

Į tokią užgaulę argumentuotai reagavo Lietuvos ukrainietė mokslininkė N.Neporožnia.

Ji priminė, kad E.Gudavičiaus nagrinėjamais laikais Rusijos valstybės nebuvo, o egzistavo Maskvos kunigaikštystė, dar XIX a. iš tradicijos lietuvių vadinta Maskovija, o jos gyventojai – maskoliais. Šie vardai, beje, vartoti ir tarpukariu.

N.Neporožnia pabrėžė, jog “E.Gudavičiaus istoriosofija ir politinis tendencingumas – nostalgiškai prosovietinis, monarchistiškai – rusiškai imperialistiškas” (73, pabraukta Slaptai.lt). Gal kas įrodys, kad vis dėlto taip nėra?

Pirmąkart Lietuvos istoriografijoje formuojasi koncepcija, net mokykla, kad Lietuva buvo atsilikusi šalis. Ir ne bet kada, o nepriklausomybės laikais.

Negaliu sutikti su džiaugimusi, jog, nelikus draudimų, ne tik intensyvėja istoriniai tyrimai, bet gerėja ir jų kokybė (69, p.8).

Ar sovietmečiu buvo draudžiama įrodinėti pagoniškosios Lietuvos atsilikimą?

Vertintinos E.Gudavičiaus pastangos Lietuvos istoriją dėstyti ne naratyvu, o apibendrinimais, konceptualiai. Šitoks būdas iš autoriaus reikalauja gerai išmanyti ne vien savo mokslo sritį, bet ir gretutinius mokslus (archeologiją, ekonomiką ir kt.).

Sudėtingiausia visų jų faktus ir teorines žinias sulydyti į visumą. Čia labai lengva paslysti, tad nederėtų dėl to smarkiai priekaištauti. Problema atsiranda, kai, pavyzdžiui, istorikas imasi spręsti kitų mokslų sričių uždavinius ir dar su išankstinėmis nuostatomis.

Ar ne per drąsu istorikams vertinti pagoniškosios Lietuvos ekonomiką, juolab formuluoti čia suminėtus apibendrinimus?

Ekonomikos mokslas turi savo metodologiją, kuri padeda suvokti ūkio gyvenimo dėsningumus, įvairių reiškinių saitus, priežastingumą ir hierarchiškumą. Šio mokslo žinios labai stipriai galėtų “apvaisinti” skurdžius istorinius šaltinius ir gausesnę archeologinę medžiagą.

Kai šios elementarios tiesos pamirštamos, tada vienų istorikų padaromos išvados kitų kolegų ištrimituojamos kaip konceptualumai, atradimai ir pan. Pavojinga, kai dėl jų autorių didelio autoriteto jos virsta aksiomomis ir sklinda po kitų darbus, mokiniai mokomi “tiesų” apie barbarišką, atsilikusią jų tėvynę praeityje.

Aiškiai matydamas šališką šaltinių žinių, archeologinės medžiagos parinkimą, esi priverstas manyti, kad dalies mūsų istorikų galvose pirmiausia subrendo atsilikusios Lietuvos idėja, kurią vėliau teko ramstyti silpnakojais argumentais. Ir visa tai pateikiama kaip objektyvus tyrimas, priešingas romantiškajam.

Ne S.Daukantas ar tarpukario Lietuvos istorikai sukūrė romantiškąją istoriją.

Tokią ją surašė protėviai savo darbais, žygiais ir pasaulėjauta.

Netrokštu nei pagražinto, nei patamsinto mūsų praeities vaizdo. Noriu skaityti kiek įmanoma nešališką, ne pagal išankstines nuostatas parašytą istorinę literatūrą.

Kodėl mes, maža tauta, turėtume vengti šviesesnio savo istorijos vaizdo? Rusams, lenkams, vokiečiams tai leistina, o mums kažkodėl šiukštu.

Gal visa tai išprovokavo ir R.Ozolo desperatišką šūksnį: “Gana kalbėti apie Lietuvos atsilikimą, nuolatinį jos vėlavimą ir kitokį negalavimą bei nevisavertiškumą!”

Ir jis padarė rūstų nuosprendį: “nevisavertiškumo koncepcija – tai jos autorių nevisavertiškumo ekstrapoliavimas į praeitį” (72 p. 7).

Ar Lietuvos istorijos mokslininko statusas nesiderina su patriotizmu, ar jis nėra Lietuvos pilietis, o istorijos mokslo auklėjamoji, ideologinė misija – jau tik sovietizmo atgyvena?

Skaudžiausia ir liūdniausia pripažinti, kad objektyvaus, pagarbaus požiūrio į Lietuvos praeitį galima daugiau pasisemti iš ruso V.Pašutos, anglo S.Rouvelo, bet ne iš istoriko lietuvio.

Nemalonios ir E.Gudavičiaus replikos savo kolegų oponentų atžvilgiu: “M.Michelbertas chamiškai palygino”; “A.Šapoka, pradėjęs tyrinėti istorinius šaltinius, padarė vaikiškas išvadas” (“Būtovės slėpinių” laidoje apie Mindaugą); “V.Pašutos monografija H.Lovmianskio darbo rekonstrukcija” ir pan.

O taip norėtųsi jo asmenyje matyti istorijos Vaižgantą – “deimančiukų” ieškotoją. Juolab kad ir pats profesorius ne vienoje vietoje aimanuoja dėl “lietuviškos diskusijų mokyklos”.

Kiekvieno valia turėti ir dėstyti savąją Lietuvos praeities viziją. Bet norėtųsi, kad kartu būtų pateikiamos ir kitos nuomonės. Tuomet pats skaitytojas turės išsamų vaizdą projektuodamas savo viziją.

Vladas Terleckas “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai”. Parinktos vietos iš straipsnio “Dėl E.Gudavičiaus koncepcijos apie pagoniškosios Lietuvos atsilikimą”.

Komentarai
http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandala ... iskas.html

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Prūsijos ir Mažosios Lietuvos germanizacija

Parašytas: 27 Sau 2013 19:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

P.S. Tik straipsnio tekstas - be lentelių, schemų, žemėlapių, foto

Alvydas Butkus, Violeta Butkienė

BALTIŠKOJI SAVIMONĖ LIETUVOJE IR LATVIJOJE

Summary.

The article explores the distinct development of Lithuanian and Latvian national
self-awareness and the circumstances determining the differences by comparing different historical experience.

It is inferred that the differences were conditioned by the unlike estate structure of both nations. Due to the 13th century German expansion and opposition to it, the Northern Balts lost their nobility and became an exclusively peasant nation.

The Lithuanians, conversely, preserved their estate structure; however, their nobility began to turn Polish linguistically in the 15th century, becoming bilingual, although maintaining Lithuanian ethnos for some time.

In the 19th century, the bilingual Lithuanian community chose national self-awareness and patriotic attachment subject to the language employed by the individual; the Latvian community evaded this split, because historically it was monolingual, preserved Latvian identity and did not have to face the dilemma of national self-awareness in the 19th century.

Greater consolidation of the Latvian nation on the basis of the Latvian language has been still felt up to now in the development of the language and minority policy in the Latvian Republic.

In this respect, Lithuania demonstrates certain indecisiveness and lack of consistency, veiling it with liberalism and historical tradition.

Keywords: Lithuanians, Latvians, caste, caste language, ethnic identity, language policy.

Santrauka.

Straipsnyje nagrinėjama skirtinga lietuvių ir latvių tautinės savimonės raida bei
jos skirtumų priežastys, gretinant lietuvių ir latvių istorinę patirtį.

Daroma išvada, kad skirtumus lėmė susiklosčiusi nevienoda luominė abiejų tautų struktūra.

Dėl XIII a. vokiečių ekspansijos ir priešinimosi jai šiaurės baltai neteko savo diduomenės ir tapo išimtinai valstiečių tauta, o lietuviai išlaikė luominę struktūrą, tačiau jų diduomenė nuo XV a. ėmė lingvistiškai lenkėti, ilgainiui tapo dvikalbė, bet išlaikė savo lietuvišką etnosą kurį laiką.

XIX a. bilingvistinė lietuvių bendruomenė rinkosi tautinę savimonę ir pilietiškumą, priklausomai nuo individo vartojamos kalbos; latvių bendruomenė tokio skilimo išvengė, nes, istoriškai būdama monolingvistinė, išlaikė latvišką identitetą ir su tautinės savimonės dilema XIX a. nesusidūrė.

Didesnė latvių tautos konsolidacija latvių kalbos pagrindu jaučiama ir iki šiol, formuojant kalbos ir tautinių mažumų politiką Latvijos Respublikoje.

Lietuvoje šiuo klausimu pastebimas tam tikras blaškymasis, stokojama nuoseklumo, visa tai dangstant liberalumu ar istorine tradicija.

Pagrindinės sąvokos: lietuviai, latviai, luomai, luominė kalba, tautinė savimonė, kalbos politika.

Įvadas

Lietuviai ir latviai – dvi vienintelės likusios baltų tautos su dviem vienintelėmis valstybinėmis baltų kalbomis. Šį statusą kalbos gavo XX a. pradžioje, susikūrus nacionalinėms Lietuvos ir Latvijos respublikoms.

Tačiau lietuviams iki šiol problemiška atrodo jų etninė savivoka – dėl jos atsiradimo laiko bei pačios sąvokos tebevyksta istorikų, kalbininkų ir etnologų diskusijos, kuriose esama mėginimų skaidyti lietuvio savimonę į baltiškąją (lietuviškąją) ir slaviškąją (baltarusiškąją, lenkiškąją).

Toks lietuvio savimonės skaidymas ir blaškymasis neigiamai atsiliepia visuomenės konsolidacijai bei santykiams su kaimyninėmis slavų tautomis, kurios lietuvių savimonės silpnumą naudoja savo politiniams tikslams.

Latviai tokio dvejinimosi išvengė, tad jų bendruomenė atrodo sutelktesnė ir atsparesnė dabartiniam slavų ideologiniam spaudimui.

Latvijoje nėra nė vieno latvio istoriko ar politologo, palaikančio slavišką ar germanišką šalies istorijos interpretaciją. Lietuvoje, deja, turime ir politikų, ir istorikų lietuvių, pateisinančių bei platinančių rusiškąją ar lenkiškąją imperinę-aneksinę istorijos versiją.

Straipsnyje mėginsime panagrinėti šių skirtumų atsiradimo priežastis, sugretinę lietuvių ir latvių istorinę patirtį.

Istorinės sąlygos

Nepaisant to, kad Lietuva nuo XIII a. turėjo valstybingumą, oficialioji jos raštų kalba per visą laikotarpį buvo rusėnų, vėliau, nuo XVII a. – lenkų. Latviai savos valstybės sukurti nespėjo – nuo XIII a. jų teritorijoje įsitvirtino okupantai vokiečiai, tad oficialiąja buvo tapusi vokiečių kalba.

Kad būtų lengviau suvokti abiejų tautų raidos sąlygas ir tų sąlygų skirtumus, prisiminkime svarbesnes istorines datas.

1 lentelė
Svarbesnės Latvijos ir Lietuvos datos

Latvija - Lietuva

1009 – pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas.

1201 – vokiečių įsikūrimas Rygoje.

1202-1290 – šiaurės baltų (kuršių, žiemgalų, sėlių, latgalių) ir Baltijos finų (lyvių, estų) priešinimasis vokiečių ekspansijai. Diduomenės netektis.

~ 1236 – Lietuvos valstybės susidarymas.

XIV a. – latgalių (latvių) kalbos plitimas Pietų Livonijoje. Valstiečių kalbos statusas iki pat XIX a. vidurio.

1385 – Krėvos unija (personalinė unija su Lenkija). Diduomenės lingvistinio lenkėjimo pradžia.

XVI a. antroji pusė – reformacijos įsigalėjimas Vidžemėje ir Kuršo Kunigaikštystėje; katalikybės išlikimas Latgaloje, patekusioje į ATR sudėtį; pirmosios knygos latvių kalba (1585, 1586).

XVI a. vidurys – katalikybės išlikimas LDK, reformacijos įsigalėjimas Prūsijoje (įskaitant ir Mažąją Lietuvą); 1547 – pirmoji knyga lietuvių kalba. 1569 – Liublino unija ir Abiejų Tautų Respublikos įkūrimas. Spartėjantis diduomenės lingvistinis lenkėjimas.

XIX a. antrasis dešimtmetis – baudžiavos panaikinimas Kuršo ir Vidžemės gubernijose (1817, 1819); pirmasis laikraštis latvių kalba (1822).

XIX a. pirmasis dešimtmetis – baudžiavos panaikinimas Suvalkijoje (1807).

XIX a. vidurys – latvių nacionalinės inteligentijos susiformavimas. Valstiečių nacionalinės savimonės atsiradimas.

1831, 1863 – sukilimai prieš Rusijos imperiją ir represijos po jų.

XIX a. septintasis dešimtmetis – baudžiavos panaikinimas etnografinėje Latgaloje (1861).

XIX a. septintasis dešimtmetis – baudžiavos panaikinimas Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose (1861).

XIX a. pabaiga – lietuvių nacionalinės inteligentijos susiformavimas. Lietuvių visuomenės nacionalinės savimonės skilimas lingvistiniu pagrindu.

Visuomenės luomai ir kalba

XIII a. pradžioje baltų gentys jau turėjo luominę struktūrą, kurią liudija ir to meto kronikos
(plg. Latvis, 1991, p. 37-38).

Ilgainiui nusistovėjo tokia luominė piramidė:

valdovas arba sritinis kunigaikštis,

jo aplinka (giminaičiai),

kariai,

valstiečiai.

Suvienijus kelias kunigaikštystes ar, kaip Lietuvos atveju, sukūrus valstybę, luominė piramidė įgavo tokias dalis:

valdovas,

didikai (magnatai),

bajorai,

valstiečiai.

Dėl karų su vokiečiais šiaurės baltai XIII a. neteko diduomenės: dalis jos žuvo, dalis pasitraukė į Lietuvą, dalis tapo laisvaisiais valstiečiais (vad. kuršu ķoniņi ‘kuršių karaliukai’; plačiau žr. Butkus, 1995, p. 20).

Nuo XIV a. į ištuštėjusias Žiemgalos ir Kuršo sritis kėlėsi ar buvo keliami mažiausiai karuose nukentėję latgaliai, tokiu būdu išplatindami ten savo kalbą, kurią veikė ir likusių vietinių kalbų ypatumai. II tūkstantmečio viduryje šiaurės kuršiai ir žiemgaliai galutinai sulatvėjo.

Etninėje Lietuvoje situacija buvo kiek kitokia. Luominė piramidė išliko, tačiau nuo XIV a. pabaigos, t.y. po Krėvos unijos, diduomenė ėmė darytis dvikalbė: šalia gimtosios lietuvių pradėta vartoti ir lenkų kalba, kuri ilgainiui tapo aukštesniojo luomo kalba.

Lingvistinis lenkėjimas vyko lėtai, luomine piramide žemyn (1 pav.).

1 pav. Lietuvių ir šiaurės baltų resp. latvių luominė piramidė:

1 – valdovas,
2 – didikai,
3 – bajorai,
4 – valstiečiai;

a – baltų kalbos, b – lenkų kalba.

Tačiau pilietinė savimonė išliko lietuviška.

Tai ryškiausiai rodo Lietuvos diduomenės ginčai su lenkais Liublino seimų metu 1569 m., Lenkijai spaudžiant Lietuvą dėl unijos. Pati unija buvo pasirašyta tik iš antro karto, Lenkijai atplėšus nuo Lietuvos Ukrainą, o Lietuvai išsireikalavus, kad tai būtų ne LDK prijungimo prie Lenkijos, bet susijungimo su ja unija, net pavadinime (Abiejų Tautų Respublika) pabrėžiant, jog Lietuvos bajorija savęs lenkais nelaiko.

Anų laikų etninės Lietuvos visuomenę buvo galima apibūdinti taip: dvi kalbos – vienas etnosas (Butkus, 2011, p. 99).

Kad lietuvių kalba diduomenės buvo plačiai vartojama, liudija vėlgi to laikotarpio dokumentai.

Vytautas laiške (1420) imperatoriui Zigmantui net mėgina etimologizuoti Lietuvos kraštavardžius, apeliuodamas į lietuvių kalbą (čia ir kitur paryškinta mūsų – A.B., V.B.):

/.../ Sed quod terra Samaytarum est terra inferior ad terram Lythwanie, ideo Szomoyth vocatur, quod in lythwanico terra inferior interpretatur. Samoyte vero Lythwaniam appelant Auxtote, quod est terra superior respectu terre Samaytarum. Samagitte quoque homines se Lythwanos ab antiquis temporibus et nunquam Samaytas appelant, et proper talem ydemptitatem (sic) in titulo nostro de Samagicia non scribimus, quia totum unim est, terra una et homines uni. /.../

/.../ Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t.y. iš Žemaičių žiūrint, aukštesne žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo (sic) savo rašte mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie patys žmonės. /.../ (BRMŠ I, p. 528-529)

Savo ruožtu lenkų istorikas J. Dlugošas (XV a. vidurys) rašo:

Lithuani /.../ ibi primum oppidum Wilno, quod et in hanc diem caput genti est, /.../ condidere.
Lietuviai /.../ ten įkūrė pirmąjį miestą Vilnių, kuris ir šiandien (~1460-1480 m. – A.B., V.B.) yra svarbiausias to krašto miestas.

Sermo his Latinus modica varietate distinctus, qui iam ex commercio gentium vicinarum, ad proprietatem vocabulorum Slavonitarum defluxit.
Jų kalba yra šiek tiek pakeista lotynų kalba, kuri, jiems prekiaujant su kaimynų gentimis, patyrė slavų kalbos žodžių įtaką. (BRMŠ I, p. 558, 578-579)

Būtent gyvas lietuvių kalbos vartojimas ir kitataučių raštininkų pastebėtos jos leksinės paralelės su lotynų kalba leido atsirasti legendai apie lietuvių diduomenės kilmę iš romėnų. Legenda su savo keliais variantais iš pradžių buvo žodinė, tačiau netruko būti fiksuota ir metraščiuose, o XVI a. išsirutuliojo į palemoniškąją ir buvo perrašoma iš vienų istorijos knygų į kitas, modifikuojama, kol XVIII a. gale pradėta kritikuoti (Jurginis, 1971, p. 118), o XIX a., atsiradus lyginamajam-istoriniam kalbotyros metodui, buvo galutinai kalbininkų paneigta, lotynų ir lietuvių kalbų leksikos paraleles aiškinant kaip šių kalbų kilmės iš tos pačios ide. prokalbės rezultatą.

Tačiau mums svarbu ne pati legenda, o jos grindimas lietuvių ir lotynų kalbų panašumu.

Pats grindimas rodo, kad lietuvių kalba diduomenės buvo vartojama greta lenkų kalbos dar XVI-XVII a.

Štai kaip tai pateikė Mykolas Lietuvis (Michalo Lituanus), tuometinis Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijos sekretorius, savo lotyniškai parašytame traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ (De moribus tartarorum, lituanorum et moscorum, 1550):

/.../ idioma Ruthenum alienum sit a nobis Lituanis, hoc est, Iitalianis, Italico sanguine oriundis. Quod ita esse liquet ex sermone nostro semilatino, et ex ritibus Romanorum vetustis /.../ Etenim et ignis, et vnda, aer, sol, mensis, dies, noctis, /.../ deus, vir, deuir, i.e. leuir, nepotis, neptis, tu /.../ juvenis, /.../ linum, /.../ iugum, /.../ tractus, /.../ quatuor /.../ et pleraque alia., idem significant Lituano sermone quod et Latino. Deuenerant vero in haec loca maiones nostri, milites et ciues Romani
/.../

/.../ rutėnų kalba svetima mums, lietuviams, t.y. italams, kilusiems iš italų kraujo. Kad taip yra, aišku iš mūsų pusiau lotyniškos kalbos ir iš senų romėniškų papročių /.../ Juk ir ignis (ugnis) ir unda (vanduo), aer (oras), sol (saulė), mensis (mėnuo), dies (diena), noctis (naktis), /.../ deus (dievas), vir (vyras), devir, t.y. levir (dieveris), nepotis (nepuotis ‘anūkas’), neptis (‘anūkė’), tu (tu), /.../ dentes (dantys), gentes (gentys), /.../ juvenis (jaunas), /.../ linum (linas), /.../ jugum (jungas), /.../ tractus (trauktas), /.../ quatuor (keturi) /.../ ir daugelis kitų žodžių lietuvių kalba reiškia tą patį kaip ir lotynų. Iš tikrųjų į šias vietas atkeliavo mūsų proseniai, Romos piliečiai ir kareiviai /.../ (BRMŠ II, p. 402, 404)

Tuo metu šie argumentai atrodė tokie svarūs, kad jais neabejojo net priešiškai lietuviams nusiteikę istorikai ir visuomenės veikėjai.

Lietuvos diduomenės dvikalbystę liudija ir Mikalojaus Daukšos „Postilės“ (1599) garsioji prakalba, parašyta lenkiškai ir skirta lenkėjančiai bajorijai.

Nepaisant lenkėjimo ir bažnytinio lenkinimo, lietuvių kalba iš viešojo gyvenimo traukėsi lėtai.

Tai rodo ir Konstantino Sirvydo trikalbio lenkų-lotynų-lietuvių žodyno populiarumas – per šimtmetį išėjo net penki jo leidimai (pirmasis – 1620 m., penktasis – 1713 m.), taip pat įvairios dedikacijos bei potvarkiai, leisti ir lietuvių kalba (2 pav.)

2 pav. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislavo IV Vazos 1639 03 22 potvarkis
http://lietuvos.istorija.net/lituanisti ... us1639.htm

Lenkiškoji arogancija vs. vokiškoji tolerancija

Lietuvos diduomenės lingvistinį, o XIX a. ir mentalinį lenkėjimą skatino demonstratyvi lenkų arogancija prieš lietuvius ir jų kalbą bei etnokultūrą. Toji arogancija prasisunkė net į konfesinę sritį – lietuvių kalba buvo viešai skelbiama netinkanti krikščionybei, krikščioniškoms maldoms ir giesmėms.

XIX a. antrojoje pusėje, pradėjus lenkėti ir lietuvių valstiečiams, ši lenkiškoji arogancija bažnyčiose prasiverždavo net smurto prieš lietuvius pavidalu (Merkys, 2006, p. 418-422).

Latviai, krikščionėję vokiškos kultūros aplinkoje, nepatyrė žeminimo ar kalbos ignoravimo.

Latvių ir vokiečių priešprieša buvo tik socialinė, ne lingvistinė ar konfesinė, todėl latviai kultūrėjo kaip latviai, tuo tarpu lietuvių ir latgaliečių valstiečių kultūrėjimo išankstinė sąlyga buvo lenkų kalba ir lenkiška savimonė.

Vokiečiai pastoriai patys mokėsi latvių kalbos, kad galėtų leisti knygas latvių kalba ir tokiu būdu stiprinti krikščioniškąją latvių valstiečių savimonę.

Vokiečių rūpinimasis valstiečių švietimu netruko duoti vaisius – XIX a. pabaigoje Rusijos „vokiškosios“ gubernijos buvo raštingiausios visoje imperijoje – raštingumas čia siekė 90-95 proc. (3 pav.)

Todėl nenuostabu, kad ir latvių tautinis atgimimas prasidėjo anksčiau už lietuvių – dar XIX a. viduryje.

Be to, būdama lingvistiniu požiūriu monolitiška, latvių tauta savo kalbą iškėlė kaip vieną svarbiausių tautiškumo požymių.

3 pav. Gyventojų raštingumas Rusijos vakarinėse gubernijos XIX a. pabaigoje (LVA, 1998: 35).

Lietuviai XIX a. gale ėmė sirgti identitetine šizofrenija, nes paveldėtasis bilingvizmas jau vertė rinktis tautybę pagal vartojamąją kalbą – lietuvių ar lenkų. Lėmė ir kultūriniai prioritetai bei per šimtmečius lenkų įvarytas lietuviškasis nevisavertiškumo jausmas.

Yra žinoma atvejų, kai XIX a. pabaigoje į Rygą suplūdę lietuviai darbininkai dėdavosi lenkais, gėdydamiesi prisipažinti esą lietuviai.

Himnai – XIX a. kultūrinės situacijos atspindžiai

Lietuvos ir Latvijos himnų atsiradimo laikas bei pretekstas yra panašūs: abu buvo sukurti XIX a. pabaigoje kaip iškilmingos giesmės1.

Latviškasis himnas yra trumpas – vos du posmeliai, todėl kiekvienas jų giedamas po du kartus. Mat trumpas buvo ir reikalavimų sąrašas: tekste nėra didelių imperatyvų, vienintelis prašymas yra Dievui, kad šis laimintų Latviją ir leistų joje visiems šokti iš laimės2. Potekstė būtų tokia: yra gerai taip, kaip dabar, tegul visada taip ir būna, kad tik niekas netrukdytų išlaikyti šios idilės.

-----------------------------------------------------------------------------------------

1. Latvių būsimojo himno autorius Karlis Baumanis giesmę „Dievs, svētī Latviju!“ sukūrė 1873 m. ir skyrė ją tais metais vyksiančiai pirmajai visuotinei latvių dainų šventei. Nenorint provokuoti caro cenzorių, tąkart šventėje žodis „Latvija“ buvo pakeistas žodžiu „Baltija“. Latvijos himnu giesmė patvirtinta 1920 m.

2. Dievs, svētī Latviju, (Dieve, laimink Latviją);
Mūs’ dārgo tēviju, (Mūsų brangią tėvynę);
Svētī jel Latviju, (Laimink gi Latviją);
Ak, svētī jel to! (Ak, laimink gi ją);

Kur latvju meitas zied, (Kur latvių dukros žydi);
Kur latvju dēli dzied, (Kur latvių sūnūs dainuoja);
Laid mums tur laimē diet (Leisk mums ten šokti iš laimės);
Mūs’ Latvijā! (Mūsų Latvijoje).

Vincas Kudirka „Tautišką giesmę“ sukūrė 1898 m., t.y. metai iki savo mirties. Giesmė nuo 1905 m. ėmė konkuruoti su Maironio ir J. Naujalio „Lietuva brangi“. Lietuvos himnu giesmė patvirtinta 1919 m.
----------------------------------------------------------------------------------------

Lietuvoje XIX a. pabaigoje idilės tikrai nebuvo. Tebegaliojo spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis (iš latvių šią nelaimę patyrė tik katalikai latgaliečiai, tuo metu priklausę Vitebsko gubernijai), lietuviškasis švietimas buvo pogrindyje, visuomenė tamsi, susipriešinusi net tautiniu pagrindu (žr. aukščiau), o dalis jos dar vis neapsisprendusi. Teberuseno neužgesusios turėto valstybingumo ambicijos.

Vienintelė atrama ir orientyras – romantikų išaukštinta Lietuvos praeitis. Todėl Vincui Kudirkai troškimų, siekiamybių ir reikalavimų sąrašas išėjo kur kas ilgesnis ir įvairesnis.

Susidaro įspūdis, kad V. Kudirka tą sąrašą būtų dar tęsęs, jei ne giesmės rėmai.

Išvados

1. Lietuvių ir latvių tautinis sąmonėjimas XIX a. buvo skirtingas dėl nevienodos luominės šių tautų struktūros praeityje.

Latvių tauta, nuo XIV a. likusi tik kaip valstiečių tauta, nacijų formavimosi metu buvo konsoliduotesnė, nes vienijosi ir sąmonėjo tik latvių kalbos ir etnokultūros pagrindu. Vokiečių kultūros fonas latvių europėjimo ir tautinės savimonės formavimosi ne tik nevaržė, bet dargi skatino jį.

Per visus vokiečių valdymo 700 metų niekur Latvijoje neatsirado germanizuotų arealų.

2. Lietuvių visuomenė ilgą laiką išliko luominė, todėl nebuvo konsoliduota sociališkai. Be to, nuo XVI a. aukštesniesiems sluoksniams tapus dvikalbiams ir prioritetu pasirinkus lenkų kalbą, atsirado prielaidos ir lietuviškąją savimonę ilgainiui pakeisti lenkiškąja, tokiu būdu slopinant lietuvių žemesniųjų sluoksnių europėjimą bei nacijos formavimąsi.

Lietuvių kalbinis dvilypumas (dvi kalbos – viena tauta) XIX a. pabaigoje lėmė tautos skilimą, kai formuojantis nacijoms, atsirado iki tol nebūta kalbos sąsaja su tautybe.

3. Lenkakalbiai litvinai daugeliu atvejų rinkosi lenkiškąjį identitetą ir Lenkijos valstybinius (t.y. imperinius) priortitetus.

Lietuvių tautinė inteligentija XIX a. pabaigoje orientavosi į lietuvių kalbą ir nacionalinės valstybės siekius, kurie tam tikra prasme tęsė antiunijines LDK diduomenės nuostatas.

4. Toks šizofreniškas tautos ar individo susidvejinimas (plg. neutralią ir universalią „tuteišio“ savivoką) lėtino lietuvių bendrinės kalbos statuso ir jos prestižo stiprėjimą.

Kad ir kaip paradoksalu, bet lietuvių kalbos prestižą bei lietuviškąją savimonę tolydžio stiprino Lenkijos įvykdyta agresija prieš Lietuvą 1920 m. spalį ir keliolika metų trukusi Vilniaus netektis.

5. Latvių tauta tokios kolizijos išvengė, nes latvių kalba visą laiką buvo siejama su latviškuoju identitetu. Todėl ir latvių atgimimas XIX a. viduryje rėmėsi daugiausia latvių kalbos ir tautosakos sureikšminimu, būdingu ir dabartinei Latvijos kultūros politikai.

6. Dėl didesnio tautinio konsoliduotumo Latvija ir jos įstatymų bazė, įskaitant ir valstybinės kalbos įstatymo priežiūrą, tautinių mažumų švietimo standartus, geriau atitinka nacionalinės valstybės kriterijus.

Lietuvos vidaus politika šiuo požiūriu yra netvirta, kontroversiška, tebedraskoma paveldėtų prieštaravimų, todėl ir Lenkija Lietuvai tradiciškai taiko visiškai skirtingą santykių politiką negu Latvijai, piktnaudžiaudama Lietuvos neryžtingumu bei politikų ir politologų vidaus ginčais dėl kriterijų ir prioritetų.

Literatūra

Butkus, A. (1995). Latviai. Kaunas: Aesti.

Butkus, A. (2011). „Baltų tautinio sąmonėjimo skirtumai ir jų įtaka dabarties politikai“, iš Lituanistica, Nr. 1(83). Vilnius: Lietuvos mokslų akademija, 93-103.

Jurginis, J. (1971). Legendos apie lietuvių kilmę. Vilnius: Vaga.

Latvis, H., Vartbergė, H. (1991). Livonijos kronikos. Vertė J. Jurginis. Vilnius: Mokslas.

LVA – Latvijas vēstures atlants. (1998). Rīga: Jāņa sēta.

Merkys, V. (2006). Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798-1918 m. Vilnius: Versus Aureus.

Vėlius, N. (1996). BRMŠ I. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai I. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Vėlius, N. (2001). BRMŠ II – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai II. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Alvydas Butkus

Professor in Humanities
Fields of scientific interests: Lithuanian onomastics, Lithuanian dialectology, Latvian philology, Lithuanian and Latvian relations.
Vytautas Magnus University, Faculty of Humanities
K. Donelaičio 52, Kaunas
baltas1950@gmail.com

Alvydas Butkus
Humanitarinių mokslų profesorius
Mokslinių interesų sritys: lietuvių onomastika, lietuvių dialektologija, letonika, Lietuvos ir Latvijos santykiai.
Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitarinis fakultetas
K. Donelaičio 52, Kaunas
baltas1950@gmail.com

Violeta Butkienė

Lecturer
Fields of scientific interests: Baltic studies, semantics, lexicology and lexicography
Vytautas Magnus University, Faculty of Humanities
K. Donelaičio 52, Kaunas
v.butkiene@hmf.vdu.lt

Violeta Butkienė
Lektorė
Mokslinių interesų sritys: baltistika, semantika, leksikologija ir leksikografija
Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitarinis fakultetas
K. Donelaičio 52, Kaunas
v.butkiene@hmf.vdu.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Prūsijos ir Mažosios Lietuvos bei Livonijos germanizacija

Parašytas: 28 Sau 2013 23:58

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Šaltinis - forumas Veidaknygėje "Lietuva- Latvija"
http://www.facebook.com/groups/23852764 ... 903116786/

Kęstutis Čeponis

Palyginkite kaip atrodė lenkiška "utėlė" šalia lietuviško "dramblio"...

Didžiosios Lietuvos Imperijos ("LDK") žemėlapis

Antanas Kinčius

Kęstuti, visa tai labai gražu popieriuje, bet toje imperijoje, tose platybėse lietuvių tauta skendo ir beveik paskendo, kaip paskendo frankai romaniškoje Galijoje, palikdami jai tik savo vardą - France - Prancūzija... :)

Kęstutis Čeponis

Niekas dėl to ir nesiginčija - tačiau tai juk buvo viduramžiai, ir kiekviena tauta siekė užgrobti kuo daugiau žemių. Ir lietuviai čia jokia ne išimtis.

Iš kitos pusės galime tai vertinti ir kaip Lietuvišką Rekonkistą - atsikariavimą tų lietuviškų (baltiškų) žemių, kurias slavai užgrobė 9-11 amžiuose.

O tai, jog tų žemių nepavyko atlietuvinti visų pirma susiję su krikščionybės (pravoslavijos) jau įvykusiu įsigalėjimu. Pagonybė kaip religinė ideologija nebepajėgė įveikti krikščionybės.

Bet kuriuo atveju tai mūsų Tautos ir Valstybės didinga istorija - ir mes ją turime žinoti bei ja didžiuotis, kartu mokydamiesi iš praeities klaidų.

Kęstutis Čeponis

P.S. Puikiai žinomas pasaulinis dėsnis - bet kuri imperija suvalgo ją sukūrusią tautą, "suvirškindama" jos tikrąją senąją kultūrą, papročius, istoriją ir netgi kalbą.

Pasaulinės istorijos daugybę kartų patvirtintas nepaneigiamas faktas - kiekviena imperija pamažu, bet neišvengiamai, "suvalgo" ją sukūrusią tautą - imperijos pavergtų tautų žmonės palaipsniui užplūsta, prisidaugina ir galų gale nutautina pačią "imperinę tautą" ir visų pirma jos istorinius centrus.

Pasižiūrėkite, pvz., kaip atrodo Paryžius, Londonas, ir ta pati Maskva - kokių būtent žmonių ten vis daugėja (ir labai sparčiai)...

Lietuviai ir Lietuvos Imperija (13-18 amžiuose) čia irgi jokia ne išimtis - prisiminkite, kas dar visai neseniai sudarė absoliučią daugumą gyventojų Vilniuje, Kaune ir kituose etninės Lietuvos centruose.

Antanas Kinčius

Rusų, prancūzų, anglų, ispanų nesuvalgė, o mus suvalgė

Kęstutis Čeponis

Priežastis akivaizdi - rusų, prancūzų, anglų ir ispanų imperijos visų pirma yra vėlyvojo feodalizmo imperijos.

Antra priežastis - Lietuvių imperija, ją sukūrus, labai greitai prarado lietuvių gentis į bendrą Tautą tuo metu vienijusią ideologiją - pagonybę.

Šią savą lietuvišką ideologiją pakeitė svetimos - lenkiška katalikiška ir pravoslaviška rusiška. Kaip tik todėl ir įvyko masinis lietuvių didikų bei bajorų nutautėjimas.

Lygiai taip pat nutautėjo visos ankstyvojo feodalizmo imperijos - frankų, Karolio Didžiojo, vikingų, mongolų ....

Kartu akivaizdu, jog būtent dabar, sugriuvus vėlyvojo feodalizmo imperijoms, jų istoriniai centrai labai sparčiai nutautėja - buvusių kolonijų ir metropolijų gyventojai milijonais plūsta į buvusius imperijų centrus ir palengva pradeda nustelbti senuosius jų gyventojus.

Tai visiškai akivaizdu Maskvoje, Paryžiuje, Londone, netgi Madride.

Antanas Kinčius

Esmė čia yra užkariautojo kultūrinis lygis - lietuviai, būdami žemesnio kultūrinio lygio (rašto neturėjimas), negalėjo asimiliuoti užkariautų Rusios plotų

Kęstutis Čeponis

Visai ne - tais laikais toje pačioje Rusioje raštingi buvo gal tik keli tūkstančiai žmonių, o ir tie buvo daugumoje visai ne vietiniai, o įvairūs vienuoliai, atvykę iš Bizantijos, Graikijos, Bulgarijos.

Nepainiok dabartinių realijų su to meto padėtimi.

Esmė - ne tuometinis labai menkas raštingumas - o vyraujanti religija, kuri ir nulėmė valdančiojo sluoksnio suslavėjimą (prisimink, kad visi mūsų kunigaikščiai sėdę į kokios nors Rusios kunigaikštystės sostą, tuoj pat būtinai krikštydavosi pravoslaviškai, kartu pasikeisdami ir savo lietuvišką vardą. Tą patį privaloma tvarka darė ir jų kariaunų bajorai bei jų šeimų nariai).

O vėliau šiuo pavyzdžiu - kaip prestižiniu - pasekė ir kiti bajorai. Vėliausiai suslavėjo eiliniai žmonės.

Lygiai tas pats vyko ir ten, kur lietuviai buvo krikštijami katalikais - tik čia tokiu būdu plito lenkybė.

Lenkų kunigai dar ir 20 amžiuje aiškino lietuviams iš bažnyčių sakyklų, kad dievas nesupranta pagoniškos kalbos (tai yra lietuvių), todėl būtina kalbėti ir melstis tik lenkiškai (mano tėvas pats tokius pamokslus dar girdėjo vaikystėje Vidiškių bažnyčioje).

Beje, lenkų kalba raštvedyboje Abiejų tautų respublikoje pradėta plačiau naudoti tik 17 amžiuje.

Taigi, tikrai ne raštas buvo esminis veiksnys nutautinant lietuvius tais laikais, o oficiali ir visiems privaloma religija.

Antanas Kinčius

Blogai ne tai, kad lenkai kunigai lenkino, Blogai, kad nebuvo lietuvių kunigų, kurie būtų lietuvinę baltarusius.

Raštas taip pat labai svarbu, nes po Liublino unijos, palaipsniui raštuose įsigalėjus lenkų kalbai, visi, norintys siekti karjeros, buvo priversti išmokti lenkiškai.

Jeigu raštas būtų buvęs lietuviškas, baltarusiai būtų priversti mokytis lietuviškai.

Kęstutis Čeponis

Antanai, tu painioji priežastį su pasekme (besiremdamas dabartinėmis realijomis, kada raštas visiems yra būtinas).

Tu pamiršti, kad Lietuviai iki pat 20 amžiaus pradžios rašė lygiai tais pačiais rašmenimis kaip ir lenkai (Didžiojoje Lietuvoje) ir vokiečiai (Mažojoje Lietuvoje).

Taigi, jokio naujo lietuviško rašto niekam kurti nereikėjo.

Problema tame, kad to rašto lietuviams labai ilgai apskritai nebuvo jokio reikalo naudoti.

Valstybėje raštą naudojo tik valdovo kanceliarija - o ji nuo pat 13 amžiaus pradžios buvo visai ne lietuviška - rašė ir lotyniškai,ir rusėniškai, ir vokiškai, ir arabiškai - kadangi susirašinėjo ne su kitais lietuvių kunigaikščiais, o su užsienio valstybių valdovais...

O kunigai rašė tik šventųjų gyvenimus bei skaitė bibliją - o to nereikėjo nei bajorams, nei tuo labiau valstiečiams.

Pirkliai, kuriems jų veiklos specifika reikalavo daryti užrašus ir prekių apskaitą, tuo metu buvo daugumoje žydai ir vokiečiai (šie, beje, irgi dažnai rašė lotyniškai).

Rašto - kaip tautos išlikimo reikšmė, realiai atsirado tik 17-18 amžiuose, kada visas Lietuvos aukštesnysis sluoksnis jau buvo nutautėjęs (ir tam didžiausią įtaką turėjo Lenkijos karaliaus dvaro kalba - lenkiška, bei lenkų kunigų veikla).

O plačiai raštas paplito tik 19 amžiuje (ir Lietuvoje, ir toje pačioje Lenkijoje) - be to visų pirma bajorų tarpe (ir, deja, tuo metu bajorai retas kuris rašė lietuviškai, nes tai buvo visai ne prestižiška, o kaip tik atvirkščiai).

Tada juk buvo iš esmės ta pati politika ir priežastys, kaip ir sovietmečiu rusų kalbą "įdiegiant" ar dabar Jievrosojuze anglų - ideologinė: dievas supranta tik katalikų kalbą, tai yra lenkų; prestižinė: valdovo dvare kalbama poniškai (lenkiškai), o ne mužikiškai (tai yra lietuviškai).

Ir dabar lygiai taip pat patyliukais, o kai kada ir labai garsiai, aiškinama, kad būtina kalbėti angliškai, nes "valdovų dvare" Briuselyje kalbama angliškai (kaip ten visai atvirai pareiškė Grybauskaitė - "nemoki angliškai, ministru nebūsi"...).

Ir tada buvo lygiai tas pats - kalbi lietuviškai, vadinasi esi mužikas ir apskritai pagonis, todėl jokio svarbaus posto valstybėje negausi...

Taigi, esminė lietuvių sulenkėjimo priežastis buvo puslietuvio Jogailos vestuvės su Lenkijos Jadvyga - ir visos iš to vėliau sekusios pasekmės (deja, ne Lenkija ideologiškai bei politiškai buvo prijungta prie Lietuvos, o atvirkščiai - ir krikštas čia suvaidino ypač reikšmingą vaidmenį, kadangi pagoniškos Lietuvos tuometinis kultūrinis elitas - žyniai kriviai - buvo po to faktiškai sunaikintas (apie tai labai mažai rašoma, o juk jų dauguma buvo tiesiog išnaikinti)).

O pats Jogaila persikėlė gyventi į Lenkiją, ir ten buvo valdovo dvaras.

Deja, Vytautas taip ir nesuspėjo karūnuotis ir įkurti karališką dvarą Lietuvoje.

Manau, kad tai būtų pakeitę iš esmės padėtį - Lietuvos tuometinis politinis elitas, siekdamas išsaugoti savo politinį savarankiškumą nuo Lenkijos, neabejotinai būtų skyręs žymiai didesnį dėmesį lietuvių kalbai ir lietuvių kalba parašytoms knygoms leisti (ypač jei vėliau Lietuvoje greičiausiai būtų nugalėjusi reformacija - irgi taip ideologiškai atsiribojant nuo Lenkijos įtakos - juk tokie bandymai buvo netgi neturint karalystės statusą).

P.S. Palyginimui vertėtų panagrinėti čekų vokietėjimą.

Juk čekai buvo pakrikštyti ir savo raštą turėjo labai seniai (dar senojoje Moravijos valstybėje vienuoliai jau rašė slaviškai). Tačiau tai jiems nepadėjo, kada politinę valdžią savo rankose sutelkė vokiečiai (Austrijos imperija). Ir kalbėti čekiškai bei būti čeku tapo neprestižiška - atitinkamos ir pasekmės: daugybė čekų suvokietėjo.

Antanas Kinčius

Lietuvos Metrika, seimelių dokumentai, teismų dokumentai XV-XVI a. rašomi gudiškai, nuo Liublino unijos į aktus vis labiau plito lenkų kalba, va tau ir privaloma polonizacija

Kęstutis Čeponis

Kaip manai, kiek žmonių rašė ir skaitė tuo metu tuos dokumentus?

Dar kartą pabrėžiu - tais laikais raštas nutautinimo požiūriu nieko iš esmės nereiškė (pvz., Lenkijos karalystėje - sukrikščionintoje ir įkurtoje 10 amžiuje - virš 600 metų nebuvo naudojama lenkų kalba valstybiniuose raštuose, tačiau tai neišlenkino lenkų, nes jų elito dauguma buvo lenkiška ir neperėjo prie svetimos kalbos).

Rašto reikšmė tautiškumo apskritai (ir lietuvybės atveju konkrečiai) išsaugojimo ar praradimo prasme, kalbant apie viduramžių laikus, yra absoliuti pasaka, sukurta polonofilų bandant pabrėžti, kokie tie lietuviai viduramžiais buvo nekultūringi ir todėl jie patys kalti, kad sulenkėjo...

Lietuvos elito (o paskui jį ir bajorų) sulenkėjimą lėmė visai ne raštas (lenkai patys iki 16-17 amžių rašė savo raštus visai ne lenkiškai), o visų pirma tai, kad Abiejų tautų respublikos bendro valdovo - karaliaus - dvaras buvo lenkiškas, o ne lietuviškas.

Sena tiesa - "Žuvis pūna nuo galvos".

Ir dabar vyksta lygiai tas pats - mūsų valdžios "elitas" labai aktyviai siekia "sueuropizuoti" ir suanglinti lietuvius.

Antanas Kinčius

Lenkijoje buvo rašoma lotyniškai, lotynų tautos nėra, nėra į ką asimiliuoti. :)

O skaitė dokumentus daug bajorų ir miestiečių. Visi, kurie NORĖJO SIEKTI KARJEROS, TURĖJO būti raštingi - Lietuvos Statutų reikalavimai.

Antanas Kinčius

Čia lemia ne sąvokos "daug" ar "mažai", lemia sąvoka "elitas"

Per raštą, seimelius, teismus lenkėjantis pavietų bajorijos ir miestiečių elitas tampa pavyzdžiu smulkiajai bajorijai ir miestiečiams, tuo skatindamas jų lenkėjimą.

Kęstutis Čeponis

Jūs ir vėl kalbate apie laikotarpį po politinės Liublino unijos, tai yra tik 16 amžiaus galą - 17 amžių, kada Lietuva iš milžiniškos imperijos jau faktiškai tapo "antraeile" šalimi, be savo karaliaus - faktiškai jau pavirsdama Lenkijos "priedėliu".

Klausimas turėtų būti kitas - kodėl lietuviai bajorai pradėjo kalbėti, o po to ir rašyti lenkiškai?

Ir ta priežastis yra akivaizdi - tuometinis "aukštasis elitas" jau elgėsi būtent taip, o bajorai juo sekė.

Kaip jau rašiau, to meto lietuviškos knygos buvo rašomos ir spausdinamos tuo pačiu raštu, kaip ir lenkiškos, tačiau kalbėti ir rašyti lietuviškai jau buvo "neprestižiška" - "mužikiška" ir "pagoniška".

Jei Lietuvos valdovai būtų išsaugoję savo lietuviškumą, tai be jokių abejonių ir lietuviškas raštas būtų tapęs pagrindiniu raštu valstybėje (nepamirškite, kad kaip tik 16 amžiuje ir Lenkijoje pamažu buvo pradėta pereiti prie lenkiško rašto).

Kęstutis Čeponis

Antanas Kinčius Lenkijoje buvo rašoma lotyniškai, lotynų tautos nėra, nėra į ką asimiliuoti
-----------------

Ir čia klystate.

Lenkijos miestuose iki pat 17 amžiaus vyko netgi labai intensyvi lenkų asimiliacija - vokietėjimas (lygiai taip pat, kaip ir to meto Čekijoje), kartu su vokiško rašto įsitvirtinimu prekybiniuose bei magistratų dokumentuose.

Priežastys irgi iš esmės politinės-ekonominės - vokiečiai miestuose buvo turtuolių-pirklių ir amatininkų sluoksnis, ir į savo gildijas lenkus, mozūrus, kašubus priimdavo labai nenoriai, todėl "tapti vokiečiu" stengėsi lenkų pirkliai bei amatininkai.

Panaši padėtis buvo ir Livonijos miestuose netgi po to, kai Livoniją užgrobė Rusijos imperija.

Antanas Kinčius

Išskyrus Latgalą, visoje Livonijoje (ne tik miestuose) elitas buvo vokiškas.

Kęstutis Čeponis

Kaip tik tai ir noriu pasakyti - ne rašto turėjimas ar neturėjimas lemia nutautėjimą viduramžiais, o būtent tai, kokia kalba kalba "elitiniai" visuomenės sluoksniai.

Nes visi kiti sluoksniai pamėgdžioja to "elito" elgesio normas ir siekia "įsiterpti" į tą elitą, todėl ir ima atitinkamai kalbėti, rengtis, rašyti, priima atitinkamą "elito" religiją ir galų gale save jau atitinkamai ir identifikuoja...

O Livonijoje "elitas" buvo vokiškas būtent dėl visiems gerai žinomų istorinių politinių priežasčių.

Latviai ir estai galutinai nesuvokietėjo - taip kaip prūsai - tik todėl, kad juos išgelbėjo protestantizmas, teikęs pirmenybę vietinėms kalboms.

Prūsai jau nebespėjo tuo pasinaudoti, nes dauguma jau buvo nutautėję dėl žymiai gausesnės vokiečių imigracijos ir kolonizacijos.

Antanas Kinčius Latvius ir estus išgelbėjo tai, kad jie netapo Vokietijos valstybės dalimi, nebuvo masinės vokiškos kolonizacijos ir vokiškos valdžios. Prūsijoj visa tai buvo.

Alvydas Butkus

Kęstučiui:
Latviai su estais, būdami tik valstiečiai, nemėgdžiojo vokiečių kalbos. Be to, ir vokiečiai jų nevertė taip kalbėti.

Antanui:
Kolonizacijos tikrai nebuvo, nes masiškai kolonizuoti neleido geografinė Lietuvos padėtis.

Antanas Kinčius

Taip, be abejo, aš nusprendžiau neminėti Lietuvos DK vaidmens. :)

Kęstutis Čeponis

Bet kuriuo atveju nutautėjimas visada būna susijęs su politinėmis ir religinėmis (faktiškai - ideologinėmis) priežastimis, o ne su "aukštesne kultūra", rašto buvimu ar nebuvimu ir pan.

Politinės ir religinės-ideologinės priežastys savo ruožtu iššaukia norą "prisiglausti" prie "prestižinių" visuomenės sluoksnių - "elito".

Sovietmečiu įvairiais būdais buvo siekiama "prestižine elito" kalba "padaryti" rusų kalbą, dabar lygiai taip pat siekiama "prestižine elito" kalba "padaryti" anglų kalbą.

Ir tai daro visų pirma politinė valdžia. Ir būtent tai yra viena iš fundamentalių priežasčių, kodėl mes privalome pakeisti tokią valdžią.

Antanas Kinčius

Taip, buvo siekiama padaryti rusų kalbą prestižine, bet nepavyko būtent dėl aukštesnės lietuvių kultūros (taip pat latvių, estų), palyginus su XIX -XX a. rusais. Rusifikacija iš esmės nepavyko nei Muravjovui, nei sovietams

Antanas Kinčius

Anglų kalba dabar atlieka lotynų vaidmenį viduramžiais. Kad ir kokia valdžia bebūtų šito fakto nepakeisim

Alvydas Butkus

Nebūtinai lemia aukštesnė kultūra. Dar priklauso nuo valdančiųjų politikos.

Per 700 metų Latvijoje ir Estijoje neatsirado vokiškai kalbančių arealų.

Bet kai po 1569 m. ir ypač po karo su Švedija (1600-1629) Lenkija įsitvirtino Latgaloje, ten prasidėjo polonizacija.

Naudotos ir administracinės priemonės. Sulenkėjo net vokiečių dvarininkija (Pliaterių pavyzdys), nors vokiškoji kultūra buvo ir lieka aukštesnė už lenkų.

Alvydas Butkus

Kęstutis: "Lenkijos miestuose iki pat 17 amžiaus vyko netgi labai intensyvi lenkų asimiliacija - vokietėjimas"

Anaiptol!

Lenkijos miestai lenkėjo. Vokiškoji magdeburgija netrukdė plisti vietinei kalbai.

Istorikas E. Gudavičius yra pastebėjęs, kad dėl vokiškos administracijos Kaune miestas... lietuvėjo. Dėl lenkiškos Vilniuje - lenkėjo. Galiu nurodyti tikslų šaltinį.

Alvydas Butkus

Prievartinė germanizacija prasidėjo tik 19 a. antrojoje pusėje, ir tai tik Vokietijoje ir Prūsijoje.

Vokiškų Rusijos gubernijų, aišku, tai nepalietė, todėl latviai su estais sėkmingai plėtojo savo tautinę kultūrą - leido knygas, laikraščius, rengė dainų šventes, plėtojo mokyklų tinklą.

Lenkų užvaldytose nelenkiškose žemėse polonizacija vyko visą laiką, ypač per bažnyčią.

Alvydas Butkus

Dėl prūsų.

Prūsai asimiliavosi ne dėl pataikavimo vokiečių administracijai ir dvarininkams, o todėl, kad turėjo greta tokį patį socialinį sluoksnį - kolonistus valstiečius iš Austrijos, Šveicarijos ir Vokietijos, atkeltus į ištuštėjusias žemes po kiekvienos maro bangos.

Prūsai lygiavosi į sau lygius, tik labiau civilizuotus.

Kęstutis Čeponis

Ne visai taip...

Šaltinis - Vlado Terlecko straipsnis
http://lndp.lt//diskusijos/viewtopic.php?f=10&t=4977

Vokiečių rašytojas J.Herderis: “Tautų prie Baltijos jūros likimas įrašo liūdną žmonijos istorijos lapą. Žmonija šiurpsta nuo kraujo, kuris čia buvo pralietas, kol senieji prūsai buvo beveik išnaikinti, o kuršiai ir latviai pateko į vergiją“ (65, p. 65).

Užkariautojai uždraudė prūsams rinkti gintarą, jo “vagims” buvo pastatytos kartuvės (65, p. 63).

XIII a. per 30 metų Livonijos ordinas rekvizavo iš vietos gyventojų apie 9 tonas sidabro (66, p. 31), uždraudė jiems verstis prekyba.

Kitas vokietis B.Martinis pripažino, kad “Vokiečių ordino įvykdytas Prūsijos užkariavimas nereiškė aukštesnės ūkio kultūros” ir kad “užkariautojų kardas sunaikino materialinę gerovę labiau, negu kryžius galėjo atstatyti” (67, p.76).

Šaltinis (ir žymiai plačiau) - Prūsijos ir Mažosios Lietuvos germanizacija
viewtopic.php?f=25&t=10016

Pavergtas prūsų ir vakarų lietuvių sritis kryžiuočiai stengėsi apgyvendinti kolonistais dvarininkais, žemdirbiais iš vokiškų kraštų. Po kolonizacijos prasidėjo krašto germanizacija.

Iš pradžių kolonizuotos tos į Kryžiuočių ordino valstybę patekusios prūsų žemės, kurios buvo į vakarus nuo Priegliaus ir Alnos upių. Mažojoje Lietuvoje iki 1709-11 maro bei bado vokiečių kaimiečių buvo įsikūrę labai mažai.

Girios išsaugojo autochtonus baltus. Semboje XVI-XVII a. irgi vyravo prūsai bei lietuviai.

Pirmiausia germanėti (arba lenkėti) pradėjo pietų prūsai (pamedėnai, pagudėnai, galindai, bartai), kurių dėl karų, sukilimų buvo likę mažiau negu šiaurės prūsų (ypač sembų), įsiliejusių į kompaktišką lietuvininkų etninę grupę.

Jau XIII a. I pusėje kryžiuočiai užkariautame baltų krašte įvedė feodalinę santvarką su sunkia baudžiava: vietos gyventojai buvo nustumti į žemiausią socialinę padėtį. Tai viena svarbiausių germanizacijos priežasčių.

Privilegijuotą padėtį išsaugojo tik perėjusi priešui tarnauti ir vokietėjanti prūsų diduomenės dalis bei šiaip išdavikai.

Prūsų elitas žuvo karuose bei sukilimuose, neliko vadų, šviesuomenės, kuri juos telktų. Daug prūsų, nepanorusių būti vergo padėtyje ir suvokietėti, persikėlė į Didžiąją Lietuvą.

Be natūralios asimiliacijos vyko prievartinė germanizacija.

Ordino magistro Siegfriedo Feuchtwangerio 1310 įsaku vokiečių feodalams, dvasininkams, pirkliams, amatininkams ir pareigūnams buvo uždrausta su prūsais kalbėtis jų gimtąja kalba.

Alvydas Butkus

Emocijos, p. Kęstuti!

Niekas neneigia vokiečių padarytos skriaudos šiaurės baltams ir finams.

Bet skaitykimės su faktais - latviai ir estai ne tik neišnyko, bet dar sukūrė savo nacionalines valstybes XX a. pradžioje. Ir tautiniu sąmoningumu bei civilizuotumu (išimtis - latgaliečiai) gerokai lenkė ir tebelenkia mus, lietuvius.

Nepatingėkit perskaityti:
http://uki.vdu.lt/sm/index.php/sm/article/view/1/7

Kęstutis Čeponis

P.S.1. Kalbant apie įvairias nutautėjimo priežastis Lenkijoje, Prūsijoje, Lietuvoje, Latgaloje, Livonijoje ... visų pirma reikia labai aiškiai atskirti įvairius konkrečius istorinius laikotarpius bei išsiaiškinti to meto įvykius - politinius, religinius, badmečius ir marus, kolonizacijos mastą, o taip pat kokios buvo naudojamos administracinės prievartinės priemonės - istorija parodė, kad būtent jos visada buvo pačios reikšmingiausios ir efektyviausios.

Pasaulio istorija taip pat jau daug kartų patvirtino, kad sunkiausiai pasiduoda nutautėjimui tos grupės, kurios išpažįsta kitą religiją nei juos valdanti grupė.

Kol ta religija laikosi, tol ta grupė nenutautėja, net ir pamiršusi gimtąją kalbą.

Kęstutis Čeponis

P.S.2. Alvydas Butkus, Violeta Butkienė. BALTIŠKOJI SAVIMONĖ LIETUVOJE IR LATVIJOJE
---------

Skaičiau, be abejo.

Ir jau seniai esu įkėlęs į mano tvarkomą forumą

Alvydas Butkus, Violeta Butkienė. BALTIŠKOJI SAVIMONĖ LIETUVOJE IR LATVIJOJE
viewtopic.php?f=137&t=9657

Vis tik reikia aiškiai skirti vokietinimą Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje ir Livonijoje - čia vyko skirtingi procesai skirtingais istoriniais laikotarpiais.

Be abejo, lyginant su Jotvos, Galindos, Prūsijos, Lietuvos ir Latgalos lenkinimu irgi pamatysime akivaizdžius skirtumus - faktiškai visur lenkinama buvo visų pirma panaudojant "administracinius resursus". Atitinkami ir "rezultatai".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Prūsijos ir Mažosios Lietuvos bei Livonijos germanizacija

Parašytas: 30 Lie 2016 15:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Активисты Калининграда/Kaliningrad activist (Russia)
https://www.facebook.com/groups/1405689 ... 2140736665

Nikolay Sentsov

Одной из главных аксиом советской истории является утверждение о полном уничтожении пруссов Тевтонским Орденом.

Абсолютно не соответствующая фактам пропагандистская выдумка прочно укрепилась в массовом сознании.

К началу XV века на территории Пруссии проживало около 500 тысяч человек, из них до 300 тысяч это были пруссы, принявшие христианство.

Остальные 200 тысяч приходились на немцев, славян и представителей других народов.

Ещё в конце 19 в. дворянство прусского происхождения преобладало над немецким как 3 к 2.

До конца в. XVII прусский язык был ещё живой. Он фактически исчез в начале XVIII века в результате разразившейся в Европе эпидемии чумы. В Пруссии в 1709-10 гг вымерло 2/3 населения.

Но, даже не смотря на потерю языка, в настоящее время около миллиона жителей Германии считают себя пруссами по национальности.

С местным прусским населением Орден стремился урегулировать свои отношения на правовой основе.

После первого прусского восстания (1242-1249 гг) Орден при посредничестве папского легата заключил с побеждёнными пруссами Христбургский договор от 7 февраля 1249 г.

По этому договору пруссам, принявшим христианство, предоставлялась личная свобода. Племенные вожди и знатные пруссы, если они отрекались от язычества, причислялись к дворянству. Многие знатные пруссы, замешанные в восстаниях и бежавшие в Литву, были прощены и вернулись на родину.

После окончательного покорения Пруссии к 1285 году, Орден в основном оставил местным пруссам их родовые имения и дворы.

Среди пруссов привилегированное положение занимали владельцы замков. Они поддерживали Орден и при покорении, и при христианизации края. За это их вознаградили в придачу к родовым владениям, которые оставались за ними, дополнительно служебными имениями.

Служебные имения в лен получала также средняя прослойка мелкопоместной прусской знати. К этому сословию принадлежали и знатные воины, служившие ордену в качестве охранения, управляющих, переводчиков, камердинеров и т.д.

Основной повинностью владельцев служебного имения была военная служба, которую они обязаны были исполнять на коне с лёгким вооружением. Бремя военных походов, компенсировалась деньгами.

Пруссам также доставалась большая часть военной добычи, захваченной в походе. Именно прусские воины и составляли костяк сил Тевтонского Ордена, где собственно рыцари занимали только командные должности.

Большинство коренного населения была крестьянами и батраками, проживавшими в сельской местности. Они платили небольшой налог и выполняли, за отдельную плату, ряд работ.

Налоги в Пруссии в Орденское правление XIII-XIV вв. были почти в 100 (!) меньше, чем в Европе.

Одной из главных обязанностей была служба на строительстве замков. Но труд не был рабским, и все работы оплачивались. Рабочие обеспечивались бесплатным питанием, включая пиво. Уровень зарплаты на стройках орденских замков был выше среднего. При этом замки использовались как убежище для местного населения во время литовских набегов.

Если в результате внезапного литовского набега прусские крестьяне теряли свой дом и домашний скот, Орден выдавал ссуды на восстановление хозяйства. На несколько лет пострадавшие освобождались от налогов и десятины.

Таким образом Ордену на задворках Европы, регионе который был оплотом варварства и отстал на столетия от цивилизационных процессов, удалось создать государство, которое со временем стало одним из признанных лидеров в экономике и науке.

Именно Пруссия подарила миру великую немецкую классическую философию.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Prūsijos ir Mažosios Lietuvos bei Livonijos germanizacija

Parašytas: 05 Lie 2019 21:15

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

1721 m. liepos 5–6 d. Olecke (Alėckoje) įvyko Prūsijos valdininkų konferencija, parengusi direktyvas dėl masinės Prūsijos lietuvių ir mozūrų valsčių kolonizacijos (1722–1736).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Prūsijos ir Mažosios Lietuvos bei Livonijos germanizacija

Parašytas: 21 Bir 2021 17:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Aurelija Baužaitė-Jonsson bendrino nuorodą.
2020-01-31, 22:19

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... on_generic

Radau kitoje grupėje pasidalinta nuoroda į archyvų puslapyje esančia,

1879 m. Karaliaučiuje dr. Max Beheim -Schwarzbach knygą "Lietuvos kolonizacija, daugiausiai Zalcburgiečių kolonija".

https://archive.org/details/friedrichwi ... 8/mode/1up

Friedrich Wilhelm's I. Colonisationswerk in Lithauen: Vornehmlich die ...

Max Beheim -Schwarzbach

Publication date 1879

Publisher Hartungsche Verlags-Druckerei

Šios knygos duomenis esu aptikusi prof. A.Matulevičiaus analitinėje knygoje apie Mažąją Lietuvą.

Smulkiai išanalizuoti atvykėlių į Mažąją Lietuvą srautai iš Zalzburgio, Pfalco, Šveicarijos ir kitų kraštų, pateiktos lentelės, kur nurodyta kiek kokio socialinio statuso, profesijos, užsiėmimo žmonių atvyko į kurį Karaliaučiaus krašto ir Mažosios Lietuvos kaimą.

Nuo 329 psl. abėcėlės tvarka suklasifikuotos atvykėlių pavardės su indeksais iš kurio krašto atvyko. Gal kam bus įdomu, nes yra ir mūsų krašte žinomų pavardžių. Knyga vokiečių kalba, bet pavardės juk neverčiamos.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Prūsijos ir Mažosios Lietuvos bei Livonijos germanizacija

Parašytas: 24 Bir 2021 17:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/3726261 ... nt_mention

Kęstutis Čeponis

Vokiečių valdžia vykdė Mažojoje Lietuvoje labai aršią germanizacijos politiką - ypač pradėjus valdyti Bismarkui.

Aš jau nekalbu apie tai, kas darėsi atėjus į valdžią Hitleriui, kuris įsakė visus senus prūsiškus ir lietuviškus vietovardžius pakeisti vokiškais (1946 m. Stalino įsakymu juos dar kartą pakeitė - tik šį kartą į rusiškus).

Lietuviams jų vardai ir pavardės buvo germanizuoti, suteikti vaikams lietuviškus vardus buvo draudžiama.

Pvz., mano žmonos mamos oficialus vardas ir pavardė buvo Irmgard TOMUSCHAUTZKI, jos brolių: Werner TOMUSCHAUTZKI ir Horst TOMUSCHAUTZKI, jų tėvo Albert TOMUSCHAUTZKI https://www.online-ofb.de/famreport.php ... s=&lang=lt

Nors visi jie buvo gryni lietuviai, kaip ir jų protėviai iki 18 amžiaus pradžios (tiek sugebėjau atsekti jų genealogiją pagal vokiškus archyvus).

Įdomu tai, kad 18 amžiuje jų protėvių vardai ir pavardės dar grynai lietuviškų formų, o 19 amžiuje jau suvokietinti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 8 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija » Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: