 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Albanų kalbos, albanų tautos ir Kosovo istorija
Albanai ir rumunai - ilyrų, trakų (dakų, getų), frigų palikuonys
Ilyrai, trakai, dakai, getai, frigai jau seniai yra išnykę - jų tiesioginiai palikuonys yra albanai ir rumunai.
Trakai ir frigai irgi yra indoeuropiečiai, giminingi ilyrams.
Manoma, kad iš istorinių šaltinių žinomi venedai kalbėjo viena iš ilyrų kalbų. Vėliau (5-7 amžiuose) ilyrų gyvenamas vietas užėmė slavai, ir todėl slavų kaimynai pradėjo slavus vadinti venedų vardu, nors patys slavai save taip nevadino (gal būt išskyrus viatičius, kurių senasis vardas buvo ventai - tačiau manoma, kad tai buvo baltų gentis, kurios vardą perėmė juos užkariavę ir asimiliavę slavai).
Albanai, kaip ir lietuviai bei rusai, yra indoeuropiečiai.
Albanų kalboje daug ilyrų kalbos liekanų, bet taip pat yra ir trakų (visų pirma trakų tautos dakų) bei frigų kalbų liekanų.
Albanai bet kuriuo atveju istoriškai yra indoeuropiečiai - seniausi išlikę iki mūsų dienų Balkanų ir gretimų teritorijų gyventojai-autochtonai. Kiti jų kaimynai-autochtonai yra graikai, o šiauriau - rumunai (ir rumunų dalis - moldavai).
Rumunų kalboje taip pat yra nemažai trakų (dakų, getų) kalbos reliktų.
Pietų Europos etninis žemėlapis
(iš http://civicmedia.ro/acm/index.php?opti ... &Itemid=77 - nurodė Salvis)
http://www.civicmedia.ro/acm/pdf/harta_mare.jpg
Kosovas albanams, tai kaip lietuviams Mažoji Lietuva, kurios tik šiaurinė dalis nuo 1923 m. priklauso Lietuvai.
Visi informacijos šaltiniai vis pabrėžia, kad Kosovas yra serbų valstybingumo lopšys (beje, lygiai taip pat, kaip baltiškoji Prūsija yra vokiečių valstybingumo lopšys), tačiau niekas nepaaiškina ir "juodai nutyli", kada ir kaip ten tie serbai atsirado, ir ką jie padarė su vietiniais gyventojais.
Pateiksiu šiek tiek istorinės informacijos - Interne ji yra, tik mažai kas ją ieško.
Dabartinių serbų protėviai - pietų slavai - užgrobė 7-8 amžiuose dabar pietų slavų gyvenamas žemes, išnaikinę arba asimiliavę senuosius vietinius gyventojus (lygiai tą patį rytų slavai padarė su baltų gentimis, tada gyvenusiomis nuo Kijevo iki Maskvos).
Būtent albanai yra vieninteliai tiesioginiai senųjų visų šių teritorijų gyventojų ilirų (bei trakų (tame tarpe ir dakų - vienos iš trakų tautų) ir frigų) palikuonys.
Etninis buvusios Jugoslavijos žemėlapis
http://www.geocities.com/dtmcbride/hist ... c-yugo.gif
Albanų kalba (gjuha shqipe) – indoeuropiečių kalbų grupės kalba.
Albanų kalbos kilmė yra problemiška. Tačiau daugelis tyrinėtojų mano, kad ji yra kilusi iš prie Adrijos jūros gyvenusių ir mūsų eros pradžioje išnykusių ilirų tarmių mišinio su kitomis senovinėmis Balkanų kalbomis (trakų ir frigų).
Tačiau XV a. pradžioje (1389 m. ir vėliau) albanai pateko į turkų jungą, trukusį ligi XIX a. Tuo metu kaip tik albanų kalboje atsirado nemaža turkiškų ir arabiškų skolinių. O albanai buvo priversti tapti musulmonais (prieš tai albanų dauguma buvo krikščionys pravoslavai, kaip ir jų kaimynai graikai, bulgarai ("makedonai") ir serbai).
Antra vertus, tada albanų tarmės Graikijos teritorijoje ėmė nykti dėl sustiprėjusio helenizacijos proceso ir siaurėti albanų kalbos teritorija.
Albanų kalbą vartoja apie 6,2 milijono albanų visame pasaulyje: daugiausia Albanijoje, Kosove (Serbijoje), Juodkalnijoje, Makedonijoje, Graikijoje, bet ir kitose Balkanų dalyse, rytinėje Italijos pakrantėje ir Sicilijoje, o taip pat žymios diasporos Skandinavijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Egipte, Australijoje, Turkijoje ir JAV.
Albanų kalba turi keletą dialektų.
Nuo 1908 m. rašybai naudojama lotynų abėcėlė.
--------------------------------------------------------------------
Kosovas atiteko serbams XII amžiuje (beje, būtent tuo metu vokiečių kryžiuočiai užgrobė Prūsiją ir Mažąją Lietuvą - Skalvą ir Nadruvą), nors dėl šio regiono jau tuomet kilo nesutarimų tarp vengrų, serbų, bizantiečių ir bulgarų.
Kitus du amžius serbai turėjo visišką nepriklausomybę ir išgyveno aukso amžių, o Kosovas tapo politiniu ir kultūriniu Serbijos karalystės valdomos Namajų dinastijos centru (palyginimui - Prūsija ir Mažoji Lietuva tuo metu tapo būsimos Vokietijos imperijos lopšiu).
XIV a. pabaigoje Serbijai ėmė grėsti turkų antpuoliai. Vienas iš garsiausių - mūšis „Juodųjų strazdų“ lauke (Kosovo Polje - 1389 m.). Šis mūšis vyko tarp Serbijos princo Lazaro ir Otomanų imperijos sultono Murado I.
Mūšis baigėsi turkų pergale ir nulėmė galutinį Bizantijos imperijos apsupimą. Kovoje dalyvavo ne tik serbai, bet ir albanai (kovojo prieš turkus) bei bosniai. Dar ir šiandien šis susirėmimas giliai įsirėžęs į serbų atmintį (kaip buvusios didybės simbolis).
Albanų valstybė (įskaitant ir Kosovą) buvo įkurta ir atkurta keletą kartų - tačiau ją ne kartą naikino ir serbai, ir turkai. Albanai tada pasitraukdavo į kalnus ir kaupdavo ginklus bei karius, laukdami eilinės progos sukilti ir sunaikinti savo pavergėjus - iš pradžių du amžius serbus (nuo 12 iki 15 amžiaus pradžios), po to keletą amžių turkus, o nuo 1913 metų - vėl serbus.
Ilgiausiai Albanų sukurta valstybė išsilaikė nuo 1780 metų iki 1831 m., kada albanų armiją galų gale sumušė turkai, o likę gyvi albanų kariai pasitraukė į kalnus.
Tačiau 1866—1867 vėl įvyko galingas albanų sukilimas Kosove prieš turkus.
1878 m. Serbija pagaliau tapo nepriklausoma nuo Otomanų valdžios, bet Kosovo ji neatgavo.
Būtent Kosove 1878 m. gimė Albanų nacionalistinė lyga (Prizren lyga), kurios įkūrimas žymi modernaus albanų nacionalizmo gimimą ne tik Kosove, bet ir Albanijoje. Albanai suformavo Prizreno lygą priešinimuisi Otomanų valdžiai.
1878 metų birželio 10 d. Visos albanų tautos susirinkime buvo įkurta Kosovo albanų-kosovarų valstybė (Kosovo Prizreno lyga), kuri nutarė sujungti visas albanų gyvenamas žemes į vieną valstybę. Ši kosovarų valstybė gyvavo 3 metus, kol 1881 metais turkų-osmanų armija sumušė albanų armiją.
1881 Kosove buvo sudaryta laikinoji albanų vyriausybė, bet turkai ją sunaikino.
1896-1899 metais albanai vėl pradėjo organizuoti sukilimą prieš turkus. Centru tapo Kosovo miestas - Pėja, kur vėl buvo įkurta Albanų lyga, kuri paėmė valdžią į savo rankas. Tačiau po metų - 1900 metais - turkų armija ir vėl užgrobė Kosovą. Albanų kovotojai eilinį kartą pasitraukė į kalnus ir ten tęsė partizaninį karą.
1912 metais albanų partizanai galų gale nugalėjo turkus.
1912 Kosovas trumpai įėjo į naujai susikūrusios nepriklausomos Albanijos valstybės sudėtį.
Tačiau 1913 metais galingosios valstybės privertė Albaniją atiduoti Kosovą Serbijai.
1918 Kosovas tapo naujos valstybės – Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės – dalimi.
Albanija tapo nepriklausoma - nustatė savo sienų ribas su Jugoslavija - tik 1926 m. Ši siena atskyrė apie pusę milijono albanų nuo jų gimtinės.
Tarp 1926 ir 1941 m. beveik pusė kosovarų (etninių Kosovo albanų) emigravo, daugiausia į Albaniją ar Turkiją, tuo pat metu teritoriją bandė užimti ir serbai (kėlėsi į ją).
Laiką nuo I-ojo iki II-ojo pasaulinio karo serbai puikiai išnaudojo tam, kad išstumtų iš Kosovo musulmonus, albanus ir turkus.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Priština buvo etniškai mišrus miestas su didelėmis albanų ir serbų bendruomenėmis.
Daug albanų, serbams vykdant etninį valymą, buvo ištremti į Turkiją.
Albanai Turkijos valdžios buvo priversti priimti turkiškas pavardes ir įsikurti Turkijos provincijose, kuriose anksčiau gyveno armėnai ir graikai.
Antrojo pasaulinio karo metais didesnioji Kosovo dalis buvo kontroliuojama Italijos ir tapo Didžiosios Albanijos dalimi. Kitas Kosovo dalis kontroliavo vokiečiai ir bulgarai, tad dauguma serbų iš regiono buvo išstumti.
Antrojo pasaulinio karo metu Prištinoje labai sumažėjo serbų, atsikėlė daug albanų. Nuo 1941 iki 1945 metų Priština buvo Aukštutinės Albanijos valstybės dalimi.
Tito vadovaujami partizanai sunkiai prisišaukdavo albanus dalyvauti pasipriešinimo kovoje, todėl pažadėjo, kad po karo Kosovas ir Kosovo albanai galės susijungti su Albanija.
1945 m., kai tapo aišku, kad Jugoslavijos vyriausybė negalės įvykdyti Kosovo albanams duoto pažado, vėl kilo albanų kosovarų sukilimo grėsmė. Kosovarai apkaltinti, kad karo metais buvo pagrindiniai Vokietijos ir Italijos sąjungininkai, todėl Jugoslavijos vyriausybė įsakė surinkti visus albanų kosovarų turėtus ginklus.
Tai ir paskatino sukilimą, kurį Tito numalšino, tačiau šio sukilimo metu žuvo apie 48 tūkst. albanų kosovarų.
Vyriausybės politika Kosove svyravo: buvo siekiama numalšinti albanų nacionalizmą ir sutaikyti bei asimiliuoti ten gyvenančius albanus. 1948 m. Jugoslavijos konstitucija Kosovui negarantavo autonomijos ir nepripažino albanų kaip lygiavertės tautos. Po 1948 m. įvykusio Tito ir Stalino kivirčo, Jugoslavija nutraukė diplomatinius santykius su Albanija, tad Albanija liko lojali Maskvai. Dėl to Kosove buvo suimta daug albanų, jie buvo apkaltinti stalinizmu.
Kosovarai reikalavo Kosovui respublikos statuso federacijoje, bet serbų elgesys regione, pastangos numalšinti ir palaužti albanų pasipriešinimą, paskatino didžiulę albanų migraciją:1954-57 m. iš Kosovo emigravo apie 200 tūkst. albanų. Iki 1960 m. Kosovo provincija buvo laikoma už „trumpo pasaitėlio“, mat baimintasi neramumų. Tačiau tautinis disbalansas regione didėjo. Tiesa, 1961 - 1971 m. albanų Kosove padaugėjo (nuo 67 iki 75 procentų) dėl išaugusio gimstamumo.
1974 m. Konstitucija Kosovą paskelbė autonominiu regionu, kuris konstituciniais elementais buvo lygus kitiems federaliniams vienetams. Ekonominė padėtis regione buvo gana sunki, todėl daug serbų šį regioną paliko. Iki 1981 m. 100 tūkst. serbų išvyko iš Kosovo, o albanai kėlėsi į Kosovą ir čia sudarė net 77 procentus visų gyventojų.
Vėliau ekonominė situacija susiklostė taip - išsilavinę serbai paliko regioną, o į jų vietą atsikėlė mažesnį išsilavinimą turintys albanai.
Po Tito mirties destabilizacijos elementų buvo jaučiama visur, ypač Kosove, kur 1980 m. kilo albanų maištas. Maištas kilo Prištinos universitete ir greit išplito po visą regioną.
Maištaujama buvo ne tik dėl politinių, bet ir dėl ekonominių priežasčių, didėjančio nedarbo, menkų veiklos perspektyvų. Apie 1980 m. Kosove atsirado albanų ekstremistų grupelių, kurios propagavo „etniniu požiūriu švaraus Kosovo“ idėją.
1986 m. buvo suorganizuotas pogrindinis judėjimas - „Nacionalinis Kosovo išlaisvinimo Sąjūdis“ ir kitos pogrindinės albanų grupės, kurios laikui b4gant įkūrė Kosovo išsivadavimo armiją..
1987 m. serbų vyriausybė sumanė atimti Kosovo autonomiją, nors ir neturėjo tokios teisės (tai buvo Federacijos, o ne Serbijos teisė).
************************************************************
Net rusiška Vikipedija, kuri stengiasi nutylėti daugelį neparankių serbams faktų, vis tik įdėjo informaciją apie albanų nacionalinio išsivadavimo judėjimą 19 amžiuje (20 amžiaus įvykiuose jau labai daug ką nutyli - pvz. albanų kovą su Broz-Tito serbais 1945 metais ir kitus svarbius įvykius).
Šaltinis - Косово
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9A%D0% ... 0.B8.D1.8F
Сербские и албанские притязания
Притязания сербов на край Косово и Метохия основываются на принципах исторического права.
Албанцы в свою очередь настаивают на преобладании этнического права, хотя также пытаются подвести под свои притязания историческую основу (развивая теорию об иллирийском происхождении современного албанского этноса).
Например, известно, что предки албанцев, племена иллирийцев или фракийцев, обитали здесь с конца третьего тысячелетия до нашей эры. Во II веке Птолемей сообщил, что в горах древней Дардании и Македонии обитают альбаны.
Раннее средневековье
После распада Римской империи территория современного Косова вошла в состав Византийской империи.
К концу VI века Косово, как и большая часть Балканского полуострова, было колонизировано славянами, которые частично ассимилировали, а частично вытеснили местное романизированное население на побережье (иллирийцы) или в горы (влахи, албанцы).
Национальные движения в Косово в XIX веке
Ослабление сербского национального движения в Косово с конца XVIII века сопровождалось зарождением и ростом албанского национального движения.
Первые его зачатки относятся к так называемой «эпохе пашалыков» (конец XVIII — 1831 г.), когда в условиях кризиса центральной власти в Османской империи на региональном уровне сформировались полунезависимые пашалыки, управляемые крупными местными феодалами, вступившие в противостояние с центральной властью.
Значительная часть Косово в 1780-х гг. попала под власть Мехмеда-паши, создавшего на землях Северной и Центральной Албании, а также Косово и Западной Македонии собственное княжество с центром в Шкодере, лишь номинально признающее власть султана.
В начале XIX века Шкодерский пашалык начал приобретать черты национального образования албанцев, появилось стремление к полному разрыву зависимости от Турции.
Однако это образование оказалось непрочным. В 1831 году войска Мустафы-паши Шкодерского были разбиты, сам он смещён, а в регионе восстановлена центральная власть Османской империи.
Вторжения османских войск в Албанию, а также непрекращающие усобицы между местными феодалами на рубеже XVIII—XIX веков дали новый толчок к переселению албанцев в более спокойное Косово. Доля албанского населения продолжала увеличиваться и к середине XIX века, очевидно, составила более 50 % населения края.
Одновременно возростало значение Косова для албанского национального движения. Уже в 1830-х гг. с началом эпохи централизаторских реформ в империи (танзимат) начались выступления албанцев против османской власти.
В 1840-х гг. просветительская деятельность Наума Векильхарджи легла в основу албанского национального возрождения, лидеры которого выступали за объединение албанских земель и самоуправление в рамках Османской империи. В 1866—1867 гг. в Косово произошло крупное восстание албанцев против турецкой власти.
В начальный период «Восточного кризиса» (1876—1877) албанцы поддержали восстания в Герцеговине и Болгарии и отказывались служить в османской армии.
Однако после подписания в 1878 году Сан-Стефанского мирного договора, не учитывавшего интересы албанцев, произошёл коренной перелом в национальном движении. Вопрос об антиосманском восстании был снят с повестки дня, вместо него лидеры албанцев выступили с идеей объединения всех населённых албанцами земель в автономный вилайет в составе империи и против расчленения страны иностранными державами.
Ядром нового движения стало Косово. Здесь, в городе Призрен, 10 июня 1878 года прошёл общеалбанский съезд, на котором была учреждена Албанская Призренская лига — военно-политическая организация, призванная защитить национальные интересы албанцев. Лига развила бурную деятельность, её отделения были созданы по всей Албании, Косову и Западной Македонии, в некоторых регионах ячейки Лиги установили контроль над местной администрацией.
После отказа правительства Османской империи обсуждать вопрос о создании автономного албанского вилайета в 1880 году руководство Лиги разорвало связи с Портой, а её вооружённые силы заняли основные центры Косова и Западной Македонии. На этих территориях была сформирована местная албанская администрация, подчинённая временному правительству Лиги.
В то время, как собственно в Албании комитеты Лиги были заняты внутренними конфликтами, именно Косово стало ядром национального сопротивления, в которое были вовлечены широкие слои албанского населения края. Однако радикальное временное правительство в Призрене не получило поддержки более умеренных комитетов северной и южной Албании. Поэтому, когда в 1881 году в Косово вступила османская армия, движение было быстро подавлено. Призрен после некоторого сопротивления был захвачен турками, затем власть империи была восстановлена и в других областях Косово. Призренская лига прекратила существование.
В конце XIX века в Косово усилилось албанское просветительское движение, была создана целая сеть школ и культурно-просветительских обществ. В национальном движении начался раскол на сторонников автономии и независимости албанских земель.
В 1896—1897 гг. в результате усиления панславянской агитации в Косово и Македонии, а также в связи с возникновением претензий иностранных держав (в частности, Австро-Венгрии) на установление протектората над Албанией, началось новый подъём национального дивжения. Его центром вновь стало Косово.
В 1897 году сложился союз косовских городов (Призрен, Печ, Приштина) в поддержку самоуправления Албании. В 1899 году в Пече (алб. Пейи) была учреждена Албанская лига в Пейи, целью которой стала организация борьбы за объединение и автономию албанских земель.
Были созданы военные формирования и местные комитеты, но в 1900 году в Косово и Албанию были введены турецкие войска, подавившие выступления албанцев.
В то время, как албанское национальное движение в Косово в конце XIX века переживало расцвет, сербское национальное движение продолжало находится в застое. В последней трети XIX века не отмечено ни одного крупного выступления сербского населения Косова и Македонии против османской власти. Хотя уже с 1850-х гг. на территории края началась пропагандистская и агентурная работа эмиссаров и просветителей Сербского княжества, стремящихся подготовить почву для объединения всех сербских земель в рамках независимого государства, политическая активность местного населения оставалась низкой. Значительный результатов удалось, тем не менее, достичь в культурно-образовательной сфере: в конце XIX века в Косово, главным образом в восточных и северных регионах края, было основано множество сербских школ и культурно-просветительских обществ.
В 1896 году году было достигнуто соглашение между Сербией и Черногорией о разделе сфер влияния в Косово, Македонии и Албании: Метохия, Санджак и Северная Албания признавались зоной интересов Черногории, Восточное Косово и Македония — Сербии. В том же году Сербия и Черногория совместно выступили в защиту культурно-религиозной автономии славян Косова, когда турецкие власти попытались назначить митрополитом Призрена грека—фанариота.
***********************************************************
Ir Serbija sveika, ir Kosovas nepriklausomas
2007 vasario mėn. 7 d., Vadimas Vileita, „Dvi pusės“, „Žinių radijas“
Pasaulinės žiniasklaidos akiratyje netikėtai vėl įsitvirtino Balkanai. Kurį laiką šis regionas buvo iškritęs iš didžiųjų pasaulio galių žaidimų, tačiau šiuo metu, sprendžiant klausimą dėl Kosovo ateities statuso, Balkanų vardas vėl mirga didžiausių laikraščių antraštėse.
„Naujas planas dėl Kosovo statuso, kurį pasiūlė specialusis JT atstovas suomis Marttis Ahtisaaris, vargu ar suartins Belgradą ir Prištiną“, – apibendrina vertimų svetainė inopressa.ru, apžvelgdama Prancūzijos „Le Figaro“, Amerikos „The Wall Street Journal“, Didžiosios Britanijos „The Guardian“ ir Vokietijos „Frankfurter Allgemeine“ laikraščius. Koks tas planas, ką naujo jis siūlo provincijai, nominaliai tebepriklausančiai Serbijos valstybei, bet besitikinčiai artimiausiu metu skelbti nepriklausomybę, ir kokį vaidmenį šiame procese vaidina pagrindinės pasaulio galios – šiandien laidoje.
Pirmoji pusė – svarbiausia įtikti Maskvai
„Le Figaro“ straipsnyje „Nepriklausomo Kosovo link“ rašo, kad naujasis planas numato suteikti nepriklausomybę šiai serbų provincijai, kurios didžiąją gyventojų daugumą sudaro albanai. Vis dėlto judėjimas nepriklausomybės link yra užmaskuotas: apie nepriklausomybę tiesiogiai suomių diplomato pasiūlymuose nekalbama. Nepriklausomybė matyti tolimesnėje perspektyvoje nei tikėtasi, tačiau, kaip ten bebūtų, galutinis proceso rezultatas vienareikšmiškai yra provincijos atsiskyrimas.
Todėl serbai ir albanai išlieka nuoseklūs: serbai kategoriškai planą atmeta, o albanai jį palaiko. Šios prieštaringos reakcijos palieka M. Ahtisaariui per mažai šansų pasiekti, rodos, neįmanomą kompromisą tarp Belgrado ir Prištinos prieš pateikiant galutinius siūlymus JT Saugumo Tarybai.
Vis dėlto JT atstovas negailėjo pastangų ieškoti tokio varianto, kuris tenkintų visus ir leistų nutraukti JT protektoratą, įvestą Kosovo provincijoje po karo su NATO 1999 m. Jam pavyko rasti formulę, kuri sutaikytų daugumos Kosovo gyventojų nepriklausomybės nuo Belgrado siekį ir užtikrintų taikos ir ramybės garantijas serbų mažumai. Be to, planas garantuoja pagarbą kultūros ir religijos paveldui, kurį taip vertina serbai. Plano pristatymas buvo atidėtas, atsižvelgiant į politinę padėtį Serbijoje, nes ten artimiausiu metu vyks rinkimai. Juose numatoma nacionalistų sėkmė, tačiau tai neturėtų sugriauti valdančios proeuropinės vyriausybinės koalicijos.
Vis dėlto, kaip rašo „Le Figaro“, didžiausia kliūtis yra ne Belgradas ir ne Priština, o Maskva. Grasindamas Saugumo Tarybai vetuoti bet kokią Serbijos netenkinsiančią formuluotę, Kremlius kelia sąlygų, dėl kurių sprendimą tenka atidėti neapibrėžtam laikui. Tą patį teigia ir britų „The Guardian“ straipsnyje „Raktas bus Rusijos veto“. Pasak straipsnio autoriaus Iano Traynoro, praeitą savaitę paskelbtas naujas Kosovo nepriklausomybės planas kelia ilgalaikės diplomatinės priešpriešos tarp Rusijos ir Vakarų grėsmę.
Du daugiausia aistrų keliantys klausimai – Kosovo statusas ir branduolinė Irano programa – pateks į Saugumo Tarybos darbotvarkę tuo pat metu vasario pabaigoje. Rusija abiem klausimais užėmė tvirtą poziciją ir grasina vetuoti rezoliucijas, būtinas norint pradėti Kosovo atsiskyrimą ir stiprinti spaudimą Teheranui.
Iki šiol neaišku, ar Rusijos prezidento Vladimiro Putino parama Serbijai dėl Kosovo yra taktinis žingsnis, ar vis dėlto tai tikrai principinis klausimas. Europos atstovai taip ir nežino, ko tikėtis iš Rusijos, kai planas dėl Kosovo bus iškeltas balsavimui Niujorke. Vis dėlto būtent nuo Rusijos laikysenos gali priklausyti, kokiam sprendimui galiausiai pritars JT.
Antroji pusė – serbai ir albanai turi patys susitarti
Ivanas Krastevas „The Wall Street Journal“ straipsnyje „Balkanuose smarkiai atšalo“ vertina naują suomio pristatytą planą dėl Kosovo ne taip vienareikšmiškai kaip judėjimą nepriklausomybės link, bet ir jis pripažįsta, kokia svarbi bus Rusijos elgsena. I. Krastevo įsitikinimu, Rusija galutinai pasirinko laikytis destruktyvios pozicijos. Rusija pareiškė niekad nepritarsianti planui, kuriam nepritars serbai, o serbai pareiškė nesutiksią su jokiu planu dėl provincijos nepriklausomybės, o Kosovo gyventojai nenorės nė girdėti apie jokį planą, kuris jiems nepriklausomybės neteiks. Čia tai bent užburtas ratas.
Vienintelis JT rezoliucijos variantas, kurio Rusija pasiryžusi nevetuoti, – toks, kuriame nebus jokio žodžio apie nepriklausomybę nei kelių nepriklausomybės suteikimo link. Taigi po ilgų užkulisinių sandėrių ir sunkių derybų su kosoviečiais ir serbais mėnesių naujoji Kosovo ateitis buvusio Suomijos prezidento pasiūlytame plane gali būti apibrėžta kaip „nepriklausomas ES protektoratas“.
Šis posūkis albanų daugumai Kosove sukėlė politinį šoką. Juk jie buvo įsitikinę, kad Vakarai suteiks jiems nepriklausomybę, ir jau buvo beatkemšą šampano butelius. Dabar Priština apie nepriklausomybę gali pareikšti nebent vienašališkai – tikėdamasi, kad naują Balkanų valstybę oficialiai pripažins Vakarų valstybės. Tuo pat metu ES ketinimai paraginti Belgradą ir Prištiną vėl sėsti prie derybų stalo – tai dar vienas reveransas kadenciją baigiančiam Serbijos premjerui Vojislavui Koštunicai ir jo bekompromisei pozicijai. Būtent V. Koštunicos vadovaujama nacionalistų partija tikriausiai lems, kas vadovaus būsimai Vyriausybei. Taigi susidaro kombinacija „Albanijos nusivylimas ir Serbijos arogancija“, kuri kelia naujų trinčių ir smurto provincijoje pavojų, nors ten ir yra dislokuota 17 tūkst. tarptautinių NATO pajėgų karių.
Pasigirsta balsų (labiausiai – iš Jungtinių Valstijų pusės), kad Vakarai turėtų mažiau klausyti Rusijos grūmojimų ir imtis žingsnių Kosovo nepriklausomybei pripažinti dvišaliu pagrindu. Ši pozicija pristatoma kaip jėgos politika, bet iš tikrųjų, kaip rašo „The Wall Street Journal“, tai būtų silpnybės politika, kuri pakenktų tarptautiniam ES statusui, priešiškai nuteiktų viešąją Europos nuomonę ir suskaldytų Bendrijos narius.
Dvišalis Kosovo pripažinimas, jeigu tam pasiryžtų atskiros šalys, susilpnintų Vakarų pozicijas užšaldytuose Eurazijos konfliktuose ir atvertų duris į Europą grįžti įtakos zonų politikai. Būtent to ir siekia V. Putinas su savo dziudo stiliaus diplomatija! Kosovo nepriklausomybės pripažinimo kaina taptų visiškos laisvės Rusijai suteikimas Eurazijos konfliktuose, t. y. separatistinėse buvusių sovietinių respublikų teritorijose.
ES gali susigrąžinti iniciatyvą tik peržiūrėjusi du esminius „stulpus“, kuriais remiasi jos politika Kosovo atžvilgiu. Tie „stulpai“ yra tokie: pirma, Briuselis iki šiol nemato jokių sąsajų tarp užšaldytų ES politikos sprendimų Balkanuose ir užšaldytų konfliktų posovietinėje erdvėje; antra, Briuselis įsitikinęs, kad Kosovo nepriklausomybę lengviau pasiekti derantis su Rusija Saugumo Taryboje, nei skatinant Belgradą ir Prištiną savarankiškai susitarti.
Amerikiečių analitikas įsitikinęs, kad abu šie Europos išpažįstami postulatai yra klaidingi. ES ir JAV turi pakankamai botagų ir meduolių, kad įtikintų Belgradą ir Prištiną susiderėti, ir visai nebūtina šiuo klausimu flirtuoti su Rusija: pakanka priversti serbus ir albanus rasti ką nors panašaus į kompromisą. Tai gali atrodyti neįtikėtina, juk Kosovo statusas Serbijos politikai yra labai svarbus, bet pažvelkime tiesai į akis: daugelis serbų gailėsis praradę Kosovą, tačiau beveik niekas iš serbų nebūtų pasiryžęs ten gyventi. Be to, albanai nieko neišloštų vienašališkai paskelbę nepriklausomybę, kurią blokuotų serbai.
Iš dabartinio dviprasmiško status quo kol kas daugiausia laimi Rusija. Kuo nestabilesni Balkanai, tuo stipresnė Rusijos įtaka. Maskva gali toliau vilktis teritorinio Serbijos vientisumo gynėjos drabužį, o pati ramiai naikinti teritorinį Gruzijos ir Moldovos vientisumą. JAV ir ES turėtų atsilaikyti prieš Rusijos manevrus ir pasiūlyti visapusišką strategiją bei derėtis su abiem pusėmis tuo pačiu metu.
Šiuo metu Maskva energingiau nei kada nors anksčiau bando iš esmės integruoti Padniestrę, Abchaziją ir Pietų Osetiją į Rusijos Federaciją. Briuselio politika atskirti šiuos užšaldytus konfliktus ir Kosovo problemą atriša Rusijai rankas Vyriausybei Gruzijoje destabilizuoti ir stumti Europą į „kolonijinį sprendimą“ Balkanuose. Europa neturi bijoti sukurti precedento ir leisti Kosovui paskelbti nepriklausomybę, bet šį precedentą turi sukurti ne kolonijinė įtakos zonų politika, o sprendimas, priimtas abipusiu sutikimu po ilgų derybų globojant viso pasaulio bendrijai, taip pat demokratizacija ir pabėgėlių grįžimas. Toks precedentas pavojaus regionui nekeltų ir būtų optimalus Kosovo problemos sprendimas.
Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... &com=1&s=1
zx, 2007 02 07 13:30
Tai kas padaryta Kosovo atžvilgiu yra nonsensa. Pusiau nepriklausomybių nebūna. Kaip moteris negali būti truputi nėščia ,- taip ir tauta negali būti laisva tik truputi.
JD, 2007 02 07 13:36
Vileitos straipsnis primena absurdo teatra. Arba jis vykdo kazkieno uzsakyma, arba pats nera savo straipsnio skaites. Tokios berisios jau seniai nesu mates.
Net eziukui aisku, kad patenkinus Kosovo albanu uzgaidas bus sukurtas labai pavojingas precedentas, ir tada Moldavija tegales pasvajoti apie Padniestre, ar Gruzija apie Abchazija ir Pietu Osetija.
Serbijos liaudis aiskiai pasisake referendume del Konstitucijos kad nesutinka su Kosovo atskyrimu, taigi dabar provincija galima atplesti nebent jega. O paskui is karto naujas klausimas - kuri teritorija bus kita? Gal marokieciai ispanijoje, ar pakistanieciai siaures Anglijoje?
Imigrantai neturi teises keisti valstybiu sienas!!!
Nacionalistas, 2007 02 07 14:38
Gerbiami komentatoriai,
prieš rašydami savo komentarus, pasidomėkite istorija ir išsiaiškinkite kada ir iš kur dabartinio Kosovo žemėse atsirado slavai.
O taip pat pasidomėkite, kas šioje žemėje gyveno iki slavų invazijos?
Tiems, kas to nežino ir tingi panaršyti Internetą, paaiškinu - slavai šį kraštą okupavo 7-9 amžiuje, nukariavę dabartinių albanų protėvius, o po to albanai palaipsniui grįžo į savo protėvių žemes.
Padniestrė yra rusų okupacijos pasekmė, atsiradusi užgrobus rumunų etnines žemes (joms beje, priklauso ir Odesa).
Pietų Osetija irgi yra rusų okupacijos pasekmė - osetinai 18-19 amžiuose palaipsniui kėlėsi į gruzinų etnines žemes ir jose prisidaugino.
Abchazijoje - atvirkščiai - tai abchazų etninės žemės, kurias kažkada užkariavo Gruzija ir ten privažiavo gruzinų kolonistų.
Sprendžiant kiekvienos žemės ateitį, būtina atkurti istorinę tiesą.
Tikrojo nacionalizmo ideologiniai principai ir politiniai tikslai:
- pasaulis istoriškai yra padalintas į skirtingas tautas, paprastai kalbančias skirtingomis kalbomis,
- kiekviena tauta turi teisę sukurti savo nepriklausomą tautinę valstybę tautos istorinėje-etninėje teritorijoje,
- istorinės-etninės tautų gyvenamos teritorijos ir politinės tautinių valstybių sienos turi sutapti,
- kiekviena tauta turi teisę pati spręsti savo pačios likimą savo įkurtoje valstybėje,
- valstybės esminė paskirtis yra sudaryti sąlygas valstybę sukūrusios tautos kultūriniam ir ekonominiam suklestėjimui šioje valstybėje,
- tauta yra pagrindinis valdžios šaltinis,
- jokia tauta ir jos sukurta valstybė neturi teisės kištis į kitos tautos ir jos sukurtos (ar dar kuriamos) valstybės reikalus,
- svetimų etninių žemių okupacija nėra teisėta ir negali būti įteisinta jokiais tarptautiniais ar kitokiais susitarimais ar sutartimis, nepriklausomai nuo to, kiek laiko okupantas valdo tą žemę,
- pasaulyje dar egzistuojančios imperijos turi būti padalintos į tautines valstybes,
- kitataučiai kolonistai ir imigrantai, nelojalūs ir kenkiantys tautinei valstybei, nepripažįstantys tautos teisės valdyti savo žemę ir savo valstybę, turi būti baudžiami ir iškeldinami į jų etninę teritoriją (valstybę), iš kurios atvyko jie patys ar jų protėviai.
Nacionalistui, 2007 02 07 15:07
Gerai cia tu uzbezdejai!
Taigi visa JAV isikurusi indenu zemese, ka siulai ?
O ispanu konkistadoru palikuonys uzima dauguma P.Amerikos. Salin okupantus?
Nereikia taip toli ziureti, Kosovo buvo serbu zeme, del vakaru isikisimo yra dabar bala zino kas, dar truksta antros Albanijos. Nes juk bus nepriklausoma, su albanais ir ne Albanija?! O autorius- kietas. Nepamirsta Putinui ispirti: kaip cia dabar jis(Putinas) turi interesu.
Tik kai kurios valstybes savo "interesus" gali "ginti" kitoje Zemes rutulio puseje. O pasoneje- nevalia. Reikia tik dziaugtis, kad rusai kol kas nesokineja daug, nors jie turejo Irake daugiau interesu, negu "koalicija", bet nutylejo.
O ka NATO pridare buvusioje Jugoslavijoje- dabar jau pinigelius gaila moketi? Bet koks teritoriju perdalinimas geruoju nesibaigs, kaip gerai ant popieriaus neatrodytu.
Serbai-arsus nacionalistai su gera atmintimi, todel albanams nenaudinga juos erzinti. O ir Europai vertetu tai nepamirsti.
naujas rusas, 2007 02 07 15:13
to Nacionalistas, 2007 02 07 14:38
Oi, o ką vengrams lieka daryti? Atgal į Rusiją joti?
XES, nacionalistui, 2007 02 07 15:27
Geriau nenarsyk internete, vistiek jokios naudos.
Jei jau nori grizti i tavo paminetus laikus, tai balkanu zemese slavai apsigyveno atvyke is dabartines Ukrainos, kur juos isstume baltai ir is Bulgarijos, kur juos isstume Chanatas. Tada Balkanu teritorijoje gyveno bosniai ir makedonai.
Balkanams tapus slaviskiems, juos pastoviai puole turkai. Taciau uzkariauti nesugebejo.
Albanai isikure savo dabartineje teritorijoje atplauke is Rodoso salos. Kosovas- šiuolaikines Serbijos sirdis, kuria pastoviai nevalstybiniu budu puldavo ivairios albanu mafijos, kol galu gale isitvirtino. Butent nevalstybiniu, o mafijiniu teroru isitvirtindavo. Pvz, ateidavo i kavine, kur sedi serbai ir grasindami pistoletais isvarydavo. Po truputi, serbai traukesi is Kosovo, bijodami ten gyvent ir negaledami konkuruot su albanu mafija, kuri padedama graiku kontruoliuoja visa laivyba, dauguma Graikijos Kazino ar Prostituciu Namu. Vat tokia tad nepriklausomybe. Beje, panasiai dabar situacija klostosi makedonijoje, teko praeita vasara paciam patirti, kaip i kavine isiverzia albanai, o visi sedintieji ir be raginimu iseina.
debilui XES, d, 2007 02 07 15:38
ne Rodoso salos o Rodo salos, asile tu
Chemikas, 2007 02 07 16:04
Padėtis be išeities... serbų vietoje bandyčiau atsirėžti bent šiaurinę kosovo dalį, o pietinę (kurioje vis dar liks serbų anklavu 1988m duomenimis) palikti albanams tegu jungiasi su didžiaja (skurdžiąja) Albanija... žvirblis saujoje geriau... taip, kaip ir Lietuvos vyriausybė 1939m perimdama Vilniaus kontrolę prarado Lydą ir Gardiną... nesakau, kad tuomet buvo lengva apsispresti, bet užtai dabar Vilnius MŪSŲ
naujas rusas, 2007 02 07 16:53
Jeigu visą straipsnį išversti į normalią kalbą, tai viskas pasidaris labai paprasta: vakarams reikia surasti būdą kaip paskelbti kosovo nepriklausomybę nesukuriant teisinio precidento, nes galimu teisiniu precidentu iškart pasinaudos Rusija skaldant tokias "provakarėtiškas" valstybėles kaip gruzija, moldova, ukraina ir t.t.
Nacionalistas, 2007 02 07 21:07
Serbai ne nacionalistai, o šovinistai.
Kaip, beje, ir daugumas rusų - gviešiasi bet kurių žemių, kur jie įkėlė bent vieną koją.
Visiems mažaraščiams "istorikams" paaiškinu - visų slavų istorinė tėvynė yra dabartinės Lenkijos pietinė dalis, iš kur jie 3-5 amžiuje kartu su gotais nusibeldė į dabartinę Ukrainą, o iš ten jau iki šių dienų paplito po visą pasaulį.
Tame tarpe ir užimdami beveik visas istorines baltų žemes, kuriose baltai gyveno jau 5 tūkstančius metų.
Pasiskaitykite normalią mokslinę literatūrą.
------------------------------- --------------------
- pasaulyje dar egzistuojančios imperijos turi būti padalintos į tautines valstybes,
- kitataučiai kolonistai ir imigrantai, nelojalūs ir kenkiantys tautinei valstybei, nepripažįstantys tautos teisės valdyti savo žemę ir savo valstybę, turi būti baudžiami ir iškeldinami į jų etninę teritoriją (valstybę), iš kurios atvyko jie patys ar jų protėviai.
Nacionalistas, 2007 02 07 21:15
JAV, beje, yra tokia pati imperija kaip ir Rusija, tik ji užgrobė ne čiukčių ir kitų Sibiro tautų žemes, o indėnų tautų, aleutų ir eskimų žemes.
Ir šios tautos labai aktyviai kovoja, kad jų teisės į jų istorines žemes būtų oficialiai pripažintos.
Pietų Amerikoje kai kurios indėnų tautos to jau pasiekė ir oficialiai, ir faktiškai - pavyzdžiui, jų kalbos jau yra valstybinės (kartu su ispanų kalba).
Dušan, 2007 02 07 21:21
Kosovo albanai tegul didelį štolcą griaužia- Serbija niekada neatiduos savo žemių, nesulauksit ižgamos.
Nacionalistas, to Dušan, 2007 02 07 21:21, 2007 02 07 21:30
Ne "ižgamos", o "išgamos".
------------------------------- ------------------
Rusija taip pat nenori grąžinti Lietuvai Tvangstos žemę, bet teks - niekur ji nedings - o mes galime ir palaukti, kol Rusijos imperija galutinai subyrės.
EG, 2007 02 07 22:06
Taigi, šiek tiek istorijos.
Ilyrai gyveno vakarų Balkanuose nuo maždaug 2000 metų iki musų eros. Dardanians (Dardanai) buvo Ilyrų gentis, kurie gyveno dabartinėje Kosovo teritorijoje tuos 2000 metų iki musų eros. Iš dardanų kildinami dabartiniai albanai ir jų kalba Kosove.
VIII m.e. amžiuje serbai galutinai kolonizavo Kosovą ir išskerdė arba išvijo beveik visas ten buvusias Ilyrų gentis (Kosovo albanų protėvius). 1160 m. taip vadinama senovės serbų valstybė Rascia susikurė. Rascią valdė Stevan Nemanja nuo 1160 m.. Kelis metus pakariaves jis išplėtė savo teritoriją i Kosovą, Makedoniją, Albaniją, Nisą, Juodkalniją. Jis valde regiona, į kurį papuola dabartinis Kosovas apie 200 metų.
1355 mirus carui Dušanui, Nemanjicių imperija pradėjo byrėti. (Kas nicku Dušan pasivadino, tai nenusipleno dideles garbes.)
Toliau buvo Kosovo Polje musis ir t.t. ir galiausiai šita regiona uzvaldė turkai-osmanai.
Per likusius 600 metų ilyrų gencių palikuonys susigražino demografine persvara, neskaitant to, kad okupantai turkai juos irgi bausdavo žiauriai uz sukilimus ir visokius neramumus. Nes neuzteko priimti musulmonų religija, kad įtikti turkam per tuos okupacinius šimtmecius.
Kai prasidėjo serbu okupacija, tuomet serbai bandė daugiausiai naudodami ekonomines priemones išstumti albanus is ju Kosovo teritorijos, bet tas sunkiai sekėsi. Galiausiai 1999 m. serbai išzudė apie 10000 albanu, o dar apie 2500 iki šiol dinge be zinios. Apie 1 milijonas Kosovo albanu (50%) buvo tuomet priversit bėgti is savo šalies.
Šita mirties ir persekiojimo mašina sustojo tik tada, kai NATO pradejo bombomis mėtyti ant Miloševiciaus rezimo ir jo karinės masinos. Tiesa, kliuvo ir civiliams. Čia NATO istorijos juodasis puslapis.
Iš karto perspėju, į ant-musulmonų, emigrantų, kurie kasdien konkuruoja su albanais kas pirmas nuvalys UK pensininukui užpakalį ir spuoguotu paauglių komentarus neatsakinėsiu.
Gediminas, 2007 02 07 23:06
Serbai Jugoslavijoje buvo kaip rusai sssr-e.
Tačiau kas dėl Kosovo aš palaikau serbus, nes tai jų protėvių žemė dirbtinai apgyvendinta albanų dauguma. Manau čia tinka garsus Lietuvos diplomato pasakymas apie barzdos priklausomybę joje privisus blusų. Iš to matyti, kad vakarai neblogos prostitutės.
Todėl manau, kad Lietuvai 100 proc. pasitikėti ES-u ir NATO negalima. Jie žiūrėdami savo trumparegiškos naudos gali mus pavesti. Todėl kairiųjų, visokių pacifistų ir kt. stengimasis pereiti prie profesionalios kariuomenės Lietuvai - žalingas.
***********************************************************
Č.Iškauskas. Ar turi teisę albanai atsiskirti nuo serbų?
Česlovas Iškauskas, „Užsienio įvykių komentaras“, „Žinių radijas“
2007 gruodžio mėn. 20 d.
Trečiadienį Jungtinių Tautų Saugumo Taryba uždarame posėdyje pradėjo svarstyti klausimą dėl Kosovo statuso. Po 4 mėnesių tiesioginių Belgrado ir Prištinos derybų pateiktas tarpininkų trejeto pranešimas, kuris suskaldė Saugumo Tarybą. Problema iš tiesų unikali, nes tai pirmas atvejis po Antrojo pasaulinio karo, kai valstybės sienas bandoma keisti be abipusio pritarimo.
Kitas reikalas, ar tokio pritarimo kada nors sulauksime? Kosovas referendumu patvirtino, kad vienintelis klausimas – kada provincijos albanai priims nepriklausomybės deklaraciją. Kol kas to neįvyko, nors buvo prognozuojama, kad kritinė diena – gruodžio 10-oji, kai Saugumo Tarybai buvo pateiktas Martti Ahtisaari grupės pranešimas apie Kosovo ir Serbijos derybas. Gruodžio 14 d. įvyko ES šalių vadovų susitikimas, bet ir jie negalėjo priimti bendro sprendimo, nes „Bendrija nepasirengusi pripažinti Kosovo nepriklausomybės“. Lyderiai tik nusprendė pakeisti Jungtinių Tautų taikdarius savo misija ir pasiųsti į Kosovą 1400 policininkų ir 400 teisininkų.
Serbija tam irgi prieštarauja, teigdama, kad ES neturi Saugumo Tarybos leidimo. Belgradas apskritai nesutinka su vienašališku Kosovo nepriklausomybės paskelbimu ir grasina tam užkirsiąs kelią jėga. Briuselis sumanė pasiūlyti jam meduolį – Serbija ir Kosovas bus be eilės priimti į ES, jeigu pritars Prištinos apsisprendimui. Bet serbų politiniai saldumynai nesuviliojo. Jie ir toliau nusileidžia tik tiek, kad siūlo Kosovo kraštui plačią autonomiją ir net visišką ekonominę provincijos laisvę.
Belgradas drąsus, nes už jo nugaros stovi patyrusi suflerė – Rusija. Ji grasina vetuosianti bet kokį Saugumo Tarybos sprendimą, kuriam nepritaria Serbija. Maskva pataria Belgradui be kovos nepaleisti Kosovo, nes tuomet kilsiąs naujas pilietinis karas ir bus sukurtas precedentas tolesniam Europos susiskaldymui. Vašingtonas ir Briuselis taip pat prognozuoja neramumus Balkanuose, bet tik tuo Rusijos siūlomu atveju, jei bevaisės derybos bus tęsiamos.
ES, tarsi ramindama derybų oponentus, griežtai pataria „kosovarams“ neforsuoti nepriklausomybės deklaracijos, o palaukti bent jau sausio 20 d. įvyksiančių Serbijos prezidento rinkimų. Žinoma, jie nieko nepakeis, nes serbų rinkėjai ir šiaip įsitikinę, kad jų vadovai siekia išlaikyti vientisą teritorinį darinį. Nemalonų Prištinos sprendimą stengiasi atidėti ir Briuselis, kuris dėl Kosovo apsispręs tik kitų metų vasarą.
Aplink Kosovo problemą sklando ir daug spekuliacijų. Viena jų štai kokia: jeigu atsiskirs Kosovas, esą tokiu keliu patrauks ir kai kurios kitos Europos teritorijos, pirmiausiai – Abchazija, Pietų Osetija ir Padniestrė. Tiesa, jos norėtų prisijungti prie Rusijos. Suprantama, kad šią gąsdinančią versiją daugiausiai skelbia Maskva.
Žinoma Rusijos kitamintė ir Kremliaus nemėgstama Valerija Novodvorskaja apie tai svarsto, perfrazuodama žinomą patarlę: boba iš ratų – ratams lengviau. Kadaise tiek Miloševičius, tiek Stalinas savo imperijas lipdė bizūno principu. Į savo vežėčias sugrūdę įvairias tautas, šie diktatoriai jas ilgai laikė surakintas grandinėmis, tačiau, kai jos ėmė trupėti, kilo pavojus, kad tautos iš šių imperinių vežėčių tiesiog iškris. Tai pabandė čečėnai, kuriuos dar 1819 m. caras Aleksandras prievarta per Kaukazo karą susodino į tą vergų vežimą. Gruzijos tautų likimas panašus, aiškina Kremliaus kritikė: tai Maskva jas sukiršino, kariaudama už savo pozicijas Kaukaze ir taip skaldydama Gruziją. Todėl Kosovas – tai pirmiausia apsisprendimo klausimas, o trys posovietinės teritorijos – slaviškojo anšliuso palikimas. Štai kodėl tarp šių darinių turime nubrėžti aiškią skiriamąją liniją ir nepainioti jų statuso taip, kaip kam patinka, teigia buvusi disidentė.
Svarstant žmoniškai, gal tiksliau – gyvenimiškai, Kosovo albanai taip pat turi teisę į atsiskyrimą, kaip neseniai tyliai iš po Serbijos sparno išsprūdo Juodkalnija ar Makedonija. Tik ši procedūra turi vykti tvarkingai, neskubant ir, be abejo, išsilaisvinant nuo visokių imperinių spekuliacijų.
Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... &com=1&s=1
Американские индейцы объявили независимость от США
Индейцы племени Лакота, которые проживают на территории пяти американских штатов, объявили о разрыве договора с Соединенными Штатами, который был заключен около 150 лет назад, и выходе из состава этой страны.
Как сообщают американские СМИ, об этом заявил один из руководителей индейцев Рассел Минс, который посетил посольства Боливии, Венесуэлы, Чили и ЮАР, где сделал заявление о независимости. По его словам, присоединиться к новому государству могут все, кто проживает в штатах Небраска, Южная Дакота, Северная Дакота, Монтана и Вайоминг.
Индейцы заявляют, что намерены уже в ближайшее время начать замену американских документов на собственные паспорта и водительские удостоверения. Кроме того, любой пожелавший отказаться от гражданства США получит право не платить налоги федеральным властям.
Индейцы утверждают, что их действия абсолютно легальны, поскольку они соответствуют как 6-й статье Конституции США, так и Венской конвенции 1980 года.
Реакция официальных властей США на решение большой группы граждан перестать платить налоги и провозгласить независимость пока неизвестна.
20 декабря 2007г.
http://top.rbc.ru/society/20/12/2007/130745.shtml
Ayasuka Yatakaya, ayasukayatakaya@mail.ru, 2007 12 20 16:13
Kosovą serbai laiko savo kultūros lopšiu. Bet jie čia atėjo 5 amžiuje. Iki jų čia nebuvo vakumas ir dykuma. Čia gyveno ilyrai (albanų protėviai ???). Jeigu iki slavų čia gyveno trakai, tai Kosovas priklauso baltams.
Jugoslavijos laikais albanams buvo leista masiškai keltis iš Albanijos - jie čia buvo pabėgėliai. Tokia albanų savybė - jie atvykę, paskui save atsiveža visus gimines ir vietinius išstumia. Žodžiu, negalima leisti albanų suvirintojų laikinai dirbti Lietuvoje, bo paskui apylinkės aplink Visagino AE taps nepriklausomu albanų teritoriniu - politiniu vienetu.
Žygeivis, 2007 12 20 16:25
------------------------------------------------------------------------------
mart, 2007 12 20 10:55
Gal galite paiskinti kaip Kosove atsirado tiek daug albanu Juk Kosovas istorine Serbijos dalis, kaip Vilnius - Lietuvos. Reikia suprasti serbus: ar mes sutiktume, jei Vilniaus kraste gyventu dauguma lenku ir jie pareikstu nora atsiskirti?
-----------------------------------------------------------------------------
Serbai (kaip ir kiti slavai) buvusios Jugoslavijos teritorijoje pasirodė tik 6-8 amžiuose, kada žlugo Romos imperija (Vakarų), o Bizantija (Rytų Romos imperija) nebesugebėjo jų sulaikyti.
Būtent albanai yra tiesioginiai senųjų šių žemių gyventojų ilyrų palikuonys, užspeisti ir išvyti iš visų savo etninių žemių ar sunaikinti į šias žemes įsibrovusių slavų ir germanų genčių (vėliau ir vengrų bei įvairių tiurkų genčių), kaip ir daugelis kitų senųjų Europos tautų (tokių kaip baltai ir keltai).
Visa dabartinė Serbija yra senosios istorinės tiesioginių albanų protėvių žemės.
------------------------------- --------------------
Beje, istorinis senųjų etninių žemių grąžinimo precedentas šiuolaikiniame pasaulyje jau egzistuoja - žydai sugrįžo į savo istorinę tėvynę beveik po 2000 metų (Romos imperija nubaudė žydus po Bar Kobos (Bar-Kochbos) sukilimo 132 - 135 m., ištremdama juos iš tėvynės), išvijo šias žemes 8 amžiuje užgrobusius arabus (vadinamus palestiniečius), ir 1948 metais atkūrė Izraelio valstybę.
Manau, jog tai, kas buvo leista žydams, turi būti taikoma ir visoms nuo įvairių užkariautojų nukentėjusioms tautoms (tame tarpe ir lietuviams).
--------------------------------------------------------------------------
Nežinantiems istorijos:
"VII – VIII a. Irane, Sirijoje, Palestinoje, Egipte ir visoje Šiaurinės Afrikos pakrantėje po arabų užkariavimų susikūrė didelė valstybė, kuri užmezgė glaudžius ekonominiu ryšius su Kinija, Indija, Europa. Užkariautų šalių kultūra buvo daug aukštesnio lygio, kurią pasisavino ir užkariautojai."
Žygeivis, 2007 12 20 16:42
-------------------------------------------------------------------------------
Orio, 2007 12 20 16:28
Cia panashu butu , jei Lietuva imtu pretenduoti i Baltarusijos ir Ukrainos teritorijas tuo pagrindu , kad ten buvo LDK.
-------------------------------------------------------------------------------
Tai būtų ne tautinis-istorinis, o imperinis pagrindas (toks, kokį dabar taiko Rusija ir Serbija).
Pretenduoti gali visai ne Lietuva (kaip valstybė), o lietuvių ir latvių tautos, kaip tiesioginės ir vienintelės šiose žemėse gyvenusių baltų genčių palikuonys.
Apskritai, etninės tautų žemės priklauso visai ne valstybėms, o tautoms. Ir šita teisė yra amžina, neišnykstanti keičiantis tą žemę valdančioms valstybėms. Valstybės yra tik įrankiai tautų rankose.
Žygeivis, 2007 12 20 17:07
Visų be išimties slavų istorinė tėvynė yra dabartinė pietinė Lenkijos dalis, iš kur jie ir prisiveisė po visą Centrinę ir Rytų Europą, užgrobdami istorines baltų, ilyrų, trakų, keltų ir finų žemes.
Lygiai tą patį padarė ir germanai, pasklidę iš savo istorinės tėvynės - pietinės Skandinavijos dalies.
Žygeivis, 2007 12 20 22:39
-------------------------------------------------
JD Žygeiviui, 2007 12 20 17:58
Tik nereikia pasakų apie tai, kad albanai yra ilyrų palikuonys. Ilyrų kalba neturi nieko bendro su albanų kalbų, nes ji net visai iš kito pogrupio. Albanai ir į Albaniją dabartinę neseniai atsikraustė - viso labo 6-8 amžiuje po Kristaus, taigi jie Vakarų Balkanuose atsirado dar vėliau už serbus. Albanų protėvynė - Dakija (dab. Rumunija). O iš Dakijos juos išvarė hunai.
__________________________________
Štai oficiali informacija (abu požiūriai):
Pagal albanų istorikų versiją, dabartinių albanų protėviai buvo ilyrai, kurie į vakarų Balkanus atsikraustė apie 2 tūkstantmetį pr. m. e. Tuo metu jie buvo apsupti keleto nedraugiškų valstybių. Graikai į šią teritoriją atvyko VII a. pr. m. e. ir, pavertę ją savo kolonija, taikiai prekiavo su vietiniais gyventojais ilyrais.
Patys ilyrai savarankišką valstybę įkūrė IV a. pr. m. e., tačiau graikai užvaldė pietinę šalies dalį (teritoriniai ginčai tarp Albanijos ir Graikijos tęsiasi ir iki šių dienų).
Vėliau, 228 m. pr. m. e., besiplečianti Romos valstybė užgrobė Ilyriją, pasiuntusi ten 200 karo laivų.
Tačiau lingvistiniai duomenys prieštarauja tokiai traktuotei. Ilyrai greičiausiai buvę centum-kalbos atstovais, kai tuo tarpu albanai yra satem-kalbos atstovai.
Vis dėlto genetiniai tyrimai nedviprasmiškai parodo, kad albanai yra Balkanų autochontai.
Viena iš labiau pagrįstų versijų yra albanų kilimas iš dakų - senosios Dakijos (dab. Rumunija) gyventojų, kurie į šiuolaikinę Albaniją atsikėlė po romėnų Dakijos nukariavimo. Tą patvirtina proto-Albanų kalbos substratas rumunų kalboje bei dakų ir albanų asmenvardžių paralelės.
**************************************************
Abiem atvejais būtent albanai (jų protėviai) apsigyveno Balkanuose dar prieš pasirodant ten slavams.
Kalbant apie antrą variantą, tai romėnai Dakiją nukariavo 101-106 m., hunai pasirodė 4 amžiuje, o slavai - tik 6-7-tame amžiuose.
Taigi, slavai "eilėje" į Balkanų žemes stovi gerokai už albanų, graikų ir ilyrų.
Žygeivis, 2007 12 20 22:42
------------------------------- -------------------
romas, romas, 2007 12 20 22:13
uz isprievartavima siuloma serbams nauji batai be abejo uz viso to stovi amerikieciai o europai tai bus problema ......vilniaus cigonai irgi turi teise i savo valstybe
------------------------------- -------------------
Teisę į savo valstybę čigonai turi - tik ne lietuvių etninėse žemėse, o savo tėvynėje Indijoje, kaip ir žydai - Izraelyje. Štai ten - į Indiją - čigonai ir turi sugrįžti ir įkurti savo valstybę.
Žygeivis, 2007 12 20 22:58
------------------------------------------------
Orio Zygeiviui, 2007 12 20 17:42
Tokios savokos nera - "istorines zhemes"
------------------------------------------------
Nieko keisto, jog visi okupantai nepripažįsta sąvokos "istorinės žemės", nes tai reikštų jų įvykdytos svetimų žemių okupacijos ir kolonizacijos pabaigą.
Ypač tai pavojinga visiems slavams, nes jiems liktų tik maža dalis dabartinės Lenkijos teritorijos, iš kur jie paplito užgrobdami kitų tautų žemes.
Ayasuka Yatakaya, ayasukayatakaya@mail.ru, 2007 12 21 12:05
VENGRAI. Jie užspausti Slovakijoje (pagal Dunojų), Rumunijoje (Klužas), Ukarainoje (Užkarpatė) ir Serbijoje (Vojivodina). Galėtų jie būti vienoje valstybėje, jų gyvenamas teritorijas perduodant Vengrijai.
RUMUNAI. Atidavus Klužą Vengrijai, susijungti su Moldova, Padniestrę atiduodant Ukrainai mainais už teritoriją tarp Moldovos, Dunojaus ir Juodosios jūros, kurioje dabar gyvena "gagaūzai" - turkai stačiatikiai, perkelti 19 a. iš Turkijos Rusijos iniciatyva.
GRUZINAI. Stalino laikais Gruzija tapo mikroimperija, pajungdama ne gruzinų tautas.
Abchazija turėtų susijungti su Abazais (ta pati tauta) šiaurės Kaukaze į vieną nepriklausomą valstybę. Gruzinai gyvena Turkijoje, Juodosios Jūros pakrantėje į vakarus nuo Batumio.
Adžarija - gruzinai musulmonai? Taip pat gruzinai - musulmonai gyvena vakarų Azerbaidžane. Visa šias gruzinų gyvenamas teritorijas reikėtų sujungti į vieną Gruziją.
Kas tie osetinai? Ar jie atėjo Stalino laikais į Gruziją?
GRAIKAI. Turėtų susijungti Kipras su Graikija, iškeliant iš šiaurės Kipro turkų kolonistus. Taip pat atimti iš Turkijos graikiškas vakarų Turkijos teritorijas - Konstantinopolis, Efesas ir t.t. Makedonija turėtų prisijungti prie Graikijos.
TADŽIKAI. Tadžikistanas (šiaurės) turėtų susijungti su Tadžikiškomis šiaurės Afganistano provincijomis, vėliau apsijungiant su Iranu, kaip viena persų tauta - dabartinis šiaurės Tadžikistano himnas ir vėliava sutampa su Irano.
"VILNIAUS KRAŠTAS". Tai pasekmė 1655-1661 karo su Rusija. Pridėkite žemėlapyje skriestuvą prie Vilniaus centro ir apibrėžkite 50 km spindulį - gausite Vilniaus "kraštą". Šis karas sunaikino daug vietinių gyventojų ir ekonomiką. Dvarininkai po karo atkėlė iš savo dvarų Baltarusijoje baltarusiškai kalbančius valstiečius, kurie susimaišė su vietiniais likusiais lietuviais. Todėl vietiniai hidronimai ir vietovardžiai yra lietuviški, kaip ir dauguma pavardžių. Į Nemenčinę valstiečiai buvo atkelti iš Vitebsko, į Šalčininkus - nuo Naugarduko.
1931 Vilniaus ir apylinkių gyventojų surašymo metu patys lenkai atskyrė "lenkus" nuo "vietinių", kalbančių baltarusių tarme (daugiausia kaimo vietovės gyventojų). "Vietinių" buvo 3 kartus daugiau, negu "lenkų", kurie daugiausia buvo Vilniaus miesto gyventojai. Tai pačių lenkų duomenys.
Orio Ayasuka Yatakaya, 2007 12 21 12:59
Tuteishai - tai ne baltarusiu tarme o atskira kalbine grupe Prosta Gavenda. Yra dar aplink Kauna Vycska Gavenda.
Tai Lietuvos slavishkos etnines mazhumos. Aishku , kad jos neturi jokiu teisiu, net savo kalbos vadoveliu ir gramatikos. Tai tiesiogine lietuvos nacionalines politikos pasekme.
Tegu, 2007 12 21 12:59
Rusai žiūri savo kolonijų, kad neišsibėgiotų, o ne saugo svetimas-serbų.Kosovo yra serbų taip pat kaip Kaliningradas rusų."Iskonno serbskije zemli."Ilyrų-albanų protėvių (giminingų baltams)žemės kažkada tęsėsi iki Karpatų.
Kiekviena tauta, kaip ir kiekvienas žmogus, turi prigimtinę teisę gyventi nepriklausomai.Tik gyvulių tarpe stipresnis pavergia ir išnaudoja silpnesnį.
Kaubojus, 2007 12 21 14:15
Reikėtų žinoti istoriją-tai visų pirma.
Kas yra autochtonai, o kas yra ateiviai.
Pvz. lenkakalbiai Vilniaus krašte yra dalis įvairiu laiku atkeltų žmonių iš dabartinės Baltarusijos;
sakau dabartinės, nes pvz. Naugardukas ne visada buvo Baltarusija. Ten nuo Vytauto laikų buvo perkelti jotvingių likučiai, kai kurie žmonės iš dabartinės Suvalkijos, o ir patys vietiniai yra suslavėję baltai.
Tyrimai rodo, kad buvęs LDK teritorijos arealas pagal genetinį kodą yra vieningas, t.y. genetiškai visi čia gyvenantys, išskyrus nesenus imigrantus, yra baltų kilmės.
Betgi tai istorija ir kokiam trečios kartos "lenkui" su lietuviška pavarde, pvz."KOIRO" jau neįrodysi kad Vilniaus kraštas yra Lietuva - jis tau akis išdraskys rėkdamas, kad nuo amžių jo giminė čia gyveno. Ir bus teisus, nes ėsmėje jis tas pats Kairys, tik nulenkėjęs.
Bet čia kitas atvejis, apskritai visi panašūs atvejai dėl teritorijų yra labai skirtingi, rasti receptus kiekvienam yra sunku; reiktų sutikti su nuomone, kad Kosovą serbai pražiopsojo; nors kažin ar albanų žudymas galėjo išspręsti problemą.
Teritorijų užėmimai seniau vyko užkariavimo būdu; matyt dabar bus įmanoma atplėšti teritorijos gabalą "užgyvenimo "keliu. Atvažiuoja keletas vislių musulmonų, o po šimto metų jų jau dauguma ir galima nepriklausomybės prašyti.
Neatrodo, kad šitas precedentas išspręstų problemas- jų tik daugės ateityje.
Yra istorinis pavyzdys - tai žydai. Visais amžiais kentėję pogromus, galų gale - genocidą, dabar turi savo valstybę, bet problemos išliko. Nors jie grįžo į savo kažkada paliktą tėvynę.
Geriau sekasi dideliems - Rusija atėmė iš vienų grobikų kažkada lietuvių gyventas žemes - Karaliaučiaus kraštą - ir deklaruoja kaip "na vieki" rusų žemę; nors antro Potsdamo tai nebuvo?
O sulaužyta Suvalkų sutartis? Šimtai atvejų vien Europoje; jeigu imsi judinti - kažin kiek naudos iš to bus. Taigi sunku ką nors ir pasakyti; galima daryti išvadą, kad gero sprendimo iš viso nėra.
adyg, 2007 12 21 20:59
Kosovas neėa Serbijos "istorine zeme". Albanai ten gyveno Otomanu imperijos laikais ir kovojo uz savo teises.
Kas ir kada ten atsikrauste, ar serbai, ar albanai, dar didelis klausimas. Etnografniu teritorijos zemelapiu, sudarytu XIX ir XX a. pradzioje daug. Beda ta, kad jie skiriasi priklausomai nu to, kas ir remiantis kokiais kriterijais juos sudarinejo.
Viena is nuomoniu yra tai, kad XIX pabaigoje Kosove albanu buvo dauguma. Balansas issilygino tik del Serbijos Karalystes demografines politikos po Balkanu karu ir po pirmojo pasaulinio karo.
Albanai priestaravo, reikalaudami suvereniteto atsizvelgiant i Versalio deklaruojamus principus, bet serbai, budami vieni is pirmojo pasaulinio karo nugaletoju, turejo akivaizdzia diplomatine persvara pries albanu nevyriausybines organizacijas.
Žygeivis, 2007 12 21 23:29
------------------------------------------------------
Savanoris, 2007 12 21 16:56
O kurdai ar turi teisę? O baskai? O katalonai?O totoriai? O...? Kodėl pamirštame kitas laisvės trokštančias tautas?Gėda pasauliui...Ir mums gėda..
------------------------------------------------------
Tikrojo nacionalizmo esmė - "Kiekviena tauta turi teisę gyventi savo nepriklausomoje valstybėje, įkurtoje istorinėje-etninėje šios tautos žemėje":
"Unikalią nacionalizmo kaip ideologijos šerdį sudaro tokie teiginiai:
- pasaulis yra padalintas į tautas,
- kiekviena tauta turi teisę spręsti savo pačios likimą,
- tauta yra pagrindinis valdžios šaltinis.
Taigi nacionalizmo ideologija teigia, kad etninės ir politinės sienos turi sutapti."
Kaip tik todėl nereikia painioti nacionalizmo su šovinizmu (ir jo vokiškaja atmaina - nacizmu), kurie pripažįsta teisę į savo valstybę tik "išrinktosioms" tautoms.
Žygeivis, 2007 12 22 02:06
------------------------------- -----------------
adyg,ui, 2007 12 22 01:24
tu esi turkas, nes imperija buvi ne atamonu o osmanu,jai nori kazka pasakyt tai pirma pasidomek. Ponial???
------------------------------- ------------------
Adyg-as yra teisus ir jis rašo turkų imperijos pavadinimą kaip tikras europietis, o ne turkas - būtent Europoje Osmanų imperiją vadino (ir dabar vadina) Otomanų imperija arba Porta, o patys turkai ją vadino (ir dabar vadina) Osmanų imperijos vardu - nuo dinastijos pradininko Osmano I vardo.
------------------------------- -------------------
Deja, DELFI begalės beraščių komentatorių - ne tik nesugeba rašyti normaliu lietuvišku raštu, bet ir nežino elementarių istorinių faktų.
Žygeivis, 2007 12 22 14:33
Kiekviena tauta turi teisę gyventi savo nepriklausomoje valstybėje, įkurtoje istorinėje-etninėje šios tautos žemėje.
Etninės-istorinės tautų žemės priklauso visai ne valstybėms, o tautoms. Ir šita teisė yra amžina, neišnykstanti keičiantis tą žemę valdančioms valstybėms. Valstybės yra tik įrankiai tautų rankose.
Žygeivis, 2007 12 22 14:43
------------------------------- --------------------
Kęstas, 2007 12 22 14:08
Kosovas yra Serbijos valstybingumo lopšys...
------------------------------- ---------------------
Rusijos "valstybingumo lopšys" yra Maskva, įkurta slavų 10 amžiuje užgrobtoje rytų galindų (rusiškai "goliadj") gyvenvietėje ir piliakalnyje.
Klausimas Kęstui - jei lietuviai arba latviai laikui bėgant taptų absoliučia dauguma savo protėvių ir artimiausių giminaičių galindų etninėje-istorinėje žemėje - Maskvoje ir jos apylinkėse (į pietus nuo Maskvos, nes į šiaurę yra jau finų tautos - merių - etninės žemės) - tai ar jie turėtų teisę įkurti savo baltišką valstybę rusų "valstybingumo lopšyje"?
Восточные галинды («голядь»)
ГОЛЯДЬ - балтийское племя, в 1-м - нач. 2-го тыс. н. э. населяло бас. р. Протва между землями вятичей и кривичей; ассимилировано восточными славянами. Летописи 1058 и 1147 упоминают балтийское племя «голядь» на реке Протва, в юго-западной части современной Московской области.
Гидронимия балтийского типа встречается на территории всей Московской области. На юго-западе она наиболее поздняя, оставленная голядью.
Граница балтийской гидронимии проходит от Санкт-Петербурга, приблизительно по линии Московской железной дороги, несколько восточнее города Москва, вдоль реки Москва до ее впадения в Оку.
**************************************************
Северная граница территории балтов стала проходить по р. Рузе, а восточная - по правому берегу среднего и нижнего течения р. Москвы, переходя в некоторых местах на левый берег, как, например, в районе будущей территории Москвы (Сходненское, Тушинское и Кремлевское городища).
Весьма показательно то обстоятельство, что на территории московской родо-племенной группы не только крупные реки, но и часть мелких рек носят балтские названия. Древние названия мелких речек могли сохраниться только при условии существования постоянных поселений на их берегах, при передаче этих названий из уст в уста.
Это говорит о том, что окрестности Москвы, возможно, были населены гуще, чем территории других родо-племенных групп западного Подмосковья. Поэтому именно Москва, располагавшаяся в узле расселения балтских племен, раньше других в западном Подмосковье попала в зависимость от Ростово-Суздальского княжества.
Непосредственно на территории современной Москвы кривичских памятников-курганов не выявлено, но они дугой охватывают ее с востока, приближаясь на 15-20 км, территория же самой Москвы была заселена балтами.
Так, гидроним Волга, по всей вероятности, балтийский, ср. литовское и латышское valka 'ручей, текущий через болото'; 'небольшая, заросшая травой река'. Оба эти значения соответствуют образу верхнего течения Волги. Гидроним Москва В. Н. Топоров сопоставляет с балтийскими словами mask-ava, mazg-uva, обозначающими топкое болотистое место. Москва-река начинается в Старковом болоте, оно же Москворецкая лужа. Русское диалектное слово мозгва обозначает топкий берег.
****************************************************
Plačiau:
Galindai (rytų - "goliadj") (gyveno Maskvos apylinkėse iki 13-15 a.). Maskvos vardo kilmė.
h t t p://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=39
Žygeivis, 2007 12 22 23:08
------------------------------- ---------------------
Kęstas Žygeiviui, 2007 12 22 15:18
Na, tu čia pavarei. Aš jau nekalbu apie tavo nupieštą fantastinę perspektyvą.
Pirmiausia, tai kokį ryšį turi šiuolaikiniai lietuviai su rytų galindais? Tai, kad yra baltai? To maža.
------
Na, bet jei jau nupiešei tokį vaizdelį, tai tuomet yra tik viena sąlyga, galinti leisti kurti lietuviams ar latviams ten savo valstybę, - jei Rusijos valstybės iš vis neliktų. Ar tai realu?
------------------------------- -------------------
Aš ir parašiau komentarą kaip konkretų palyginimą serbų ir albanų santykių požiūriu.
Kosove būtent taip ir įvyko - istorijos svarstyklės pasviro į kitą pusę ir albanai vėl valdo savo protėvių (blogiausiu atveju - savo artimiausių giminaičių ilyrų) žemes.
---------------------
Dėl būsimo Rusijos likimo - kas gi jį žino, visko gali nutikti, kaip savo laiku nutiko ir galindams. Ir jei, tarkim, tai įvyks, reikia nemiegoti - nei mums, nei latviams, ir laiku pareikšti bei įtvirtinti savo prigimtines teises.
O artimiausių giminaičių paveldėjimo teisė egzistuoja visada ir to nereikia užmiršti.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 03 Bal 2008 17:25. Iš viso redaguota 24 kartus.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
