Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Baltų, slavų, germanų, finų-ugrų ir kitų genčių, tautų bei kalbų istorija » Slavų genčių, tautų ir jų kalbų istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Rusėnų kalba

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Rusėnų kalba

Parašytas: 10 Sau 2014 19:44

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27127
Miestas: Ignalina

Kada ir kaip rusėnų kalba įsitvirtino Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

http://www.voruta.lt/kada-ir-kaip-rusen ... kstysteje/

Prof. habil. dr. Sergejus TEMČINAS, Vilnius

Voruta
2011-09-21, 14:12

Lietuvos vaidmuo senosios rusų kalbos istorijoje

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) oficialųjį statusą turėjusi rusėnų kalba kilo iš Kijevo Rusioje vartotos senosios rusų kalbos – tiksliau, iš jos vakarinio varianto, kuris dėl Rusios vakarinių žemių įtraukimo į Lenkijos politinę orbitą ar net į šios valstybės sudėtį (1349 m. prijungta Galicija) vis labiau buvo veikiamas gerokai prestižiškesnės lenkų kalbos.

Tačiau senosios rusų kalbos vakarinio varianto tapimas rusėnų kalba susijęs ne tiek su kalbinės struktūros, kiek su kalbos visuomeninės funkcijos kaita: jei krikščioniškojoje Kijevo Rusioje senąja rusų kalba dažniausiai rašyti nedidelės apimties originalūs (neverstiniai) teisiniai kūriniai ir dokumentai – Rusios teisynas, kunigaikščių įstatai, sutartys ir kiti aktai, asmeniniai laiškai ir pan. (šiaip knygos, kurios praktiškai visos buvo krikščioniško turinio, rašytos iš Bulgarijos perimta bažnytine slavų kalba), LDK šios kalbos statusas radikaliai pasikeitė: apie XV a. vidurį ji jau taip plačiai paplito knyginėje tradicijoje, kad imta taikyti net Biblijai.

Taigi Lietuva suvaidino svarbų vaidmenį senosios rusų kalbos vartojimo istorijoje: ji tapo visateise rašytine kalba, tačiau už LDK ribų jos funkcionavimas raštijoje liko toks pat ribotas, kaip ir Kijevo Rusios laikais.

Kaip krikščionių kalba ir raštas prigijo pagoniškoje Lietuvoje?

Senoji rusų kalba nostrifikuota LDK ne vėliau kaip XIV a. viduryje: tuo laikotarpiu datuojamos seniausios išlikusios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių (toliau – Ldk) raštininkų senąja rusų kalba sudarytos tarptautinės sutartys (pvz. su Lenkijos karaliumi Kazimieru III 1352 m. ir 1366 m.).

Taigi senoji rusų kalba ir iš dalies kirilinė raštija prigijo LDK dar prieš oficialųjį šalies krikštą (1387 m.). Tačiau konkretus šio proceso mechanizmas iki šiol nėra pakankamai išaiškintas.

Iš krikščioniškosios Rusios perimtos kalbõs (ir atitinkamo rašto) įsisavinimas pagoniškoje Lietuvoje įvyko nepaisant abiejų kultūrų priešpriešos, pasireiškiusios mažiausiai dviem tarpusavyje nesusijusiais lygmenimis: tautiniu (lietuviška vs slaviška) ir religiniu (pagoniška vs krikščioniška).

Tad neaišku, dėl kokių LDK vykusių procesų:

a) svetimą (slavų) kalbą imta laikyti sava, pasitelkiant ją tiek išorinei (tarpvalstybinei), tiek vidinei šalies komunikacijai;

b) kirilinis raštas kaip krikščioniškosios kultūros atributas neteko savo religinio pobūdžio ir pateko (nors ir ribota apimtimi) į pagoniškąją tradiciją. Kaipgi buvo įveiktas šis dvigubas kultūrinis (ir psichologinis) barjeras?

Kitų šalių analogijos

Tipologiškai šis reiškinys nepaaiškinamas, nes dažniausiai svetimõs kalbõs ar rašytinės kultūros (dažnai kartu su ją reprezentuojančiais tekstais) perėmimas susijęs su tam tikrais veiksniais, iš kurių svarbiausi šie:

1) karinės pergalės ir valstybės teritorine plėtra (plg. helenizmo ir graikų kalbos plitimą kai kuriuose Aleksandro Makedoniečio užkariautuose kraštuose ar lotynų kalbos plitimą pagoniškojoje Romos imperijoje); jei šis modelis būtų pasireiškęs Lietuvoje, lietuvių kalba būtų plitusi LDK slaviškose žemėse;

2) naujos religijos priėmimas (plg. lotynų rašytinės kalbos įsisavinimą germaniškai, keltiškai ir kitaip kalbančių Europos krikščionių arba arabų kalbos ir rašto plitimą kartu su kitų tautų islamizacija); šis veiksnys nebuvo aktualus LDK: čia senoji rusų kalba prigijo dar prieš oficialųjį šalies krikštą;

3) visõs tautõs ar žymios jos dalies kalbinė asimiliacija ir perėjimas prie kitos kalbos (plg. žydų tautos kalbinę istoriją); tačiau LDK rytų slavų kalba įsitvirtino ne dėl kalbinės asimiliacijos: lietuvių tauta nesiliovė vartojusi gimtosios kalbos;

4) vien tik aukštuomenėje vykstantis svetimõs prestižinės (ne būtinai geografiškai artimõs) tautos kalbos įsisavinimas (plg. prancūzų kalbos plitimą Rusijos aukštuomenėje 18 a. pabaigoje); šis modelis tinka vėlesniam LDK aukštuomenės kalbinės polonizacijos procesui, bet ne ankstesniam laikotarpiui, kai lietuvių aukštuomenė vartojo rusėnų kalbą, neatsisakydama visiškai gimtosios kalbos, kuri ir toliau vartota privačiame ir (ribota apimtimi) visuomeniniame gyvenime.

Labiausiai lietuviškąjį atvejį primena iš Didžiosios Moravijos perimtos bažnytinės slavų kalbos įsigalėjimas jau pakrikštytų, bet vis dar tiurkiškai kalbančių protobulgarų valdomoje Pirmojoje Bulgarijos carystėje: abiem atvejais etniškai mišrioje valstybėje įsigalėjo ne politiškai dominuojančio, o atvirkšiai – dominuojamo etnoso.

Tačiau Bulgarijoje tai įvyko tiurkui kunigaikščiui Michailui (buvusiam chanui Borisui) du kartus – 865 m. ir 893 m. – karine jėga nuslopinus savo tautiečių bajorų ir savo sūnaus kunigaikščio Vladimiro priešinimąsi krikščionybės įvedimui.

Taigi bažnytinė slavų kalba Bulgarijoje įsigalėjo kartu su krikščionybe.

Tarpinė stačiatikių lietuvių tradicija

Aš siūlau tokį lietuviškosios situacijos susiklostymo mechanizmo aiškinimą: iš stačiatikių slavų senoji rusų kalba buvo pirmiausiai perimta LDK valdovų stačiatikių (religiniu pagrindu: krikščionys iš krikščionių) ir tik vėliau pagonių (valstybinio tęstinumo pagrindu). Ši teorinė prielaida leidžia datuoti senosios rusų kalbos pirminį įsitvirtinimą Ldk stačiatikio Vaišelgos aplinkoje (1264–1269).

Priimdami stačiatikybę ir reguliariai bendraudami su bendratikiais slavais, lietuviai neišvengiamai pramokdavo ne tik sakytinės (ir rašytinės) senosios rusų, bet ir (bent jau pasyviai) liturginės bažnytinės slavų kalbos. Jei šis modelis būtų įsigalėjęs LDK, būtume turėję kažką panašaus į Valachijos ir Moldavijos situaciją, kur rumuniškai kalbančioje aplinkoje plačiai paplito abi slavų kalbos. Ši analogija rodo, kad stačiatikiškas Lietuvos krikštas nebūtinai būtų nulėmęs lietuvių slavėjimą iki visiškos asimiliacijos.

Pagoniška likusi pagrindinė lietuvių dalis, palaikydama vienokį ar kitokį ryšį su savo tautiečiais stačiatikiais, galėjo perimti iš pastarųjų vien tik senąją rusų, bet ne bažnytinę slavų kalbą, tiesiogiai susijusią su krikščioniškąja religine tradicija. Ši galutinė senosios rusų kalbos nostrifikacija sietina su pirmaisiais Ldk iš Gediminaičių šeimos ir datuotina XIII a. pabaiga, kai tarp pagonių didikų pradėjo plisti dvikalbystė.

Ldk Vytenio valdymo laikais, prijungus prie LDK Polocką (1307 m.), o kiek vėliau ir Pinską su Turovu, buvo sudarytos prielaidos senajai rusų kalbai tapti LDK vidinės komunikacijos priemone ir, ilgainiui kintant atliekamoms visuomeninėms funkcijoms, palaipsniui transformuotis į rusėnų kalbą. Ir pagaliau: rusėnų kalba, gimininga lenkų kalbai, buvo priimtina vis stiprėjančiuose tarpvalstybiniuose lietuvių ir lenkų santykiuose.

Pagrindinė išvada tokia: pagoniškoji Lietuva tam tikra apimtimi perėmė rašytinę senąją rusų kalbą ne tiesiogiai iš stačiatikių slavų, o per tarpinę – stačiatikių lietuvių – tradiciją. Ši kalba prigijo LDK (ir vėliau virto rusėnų kalba), nes tiko tiek vidinei, tiek išorinei valstybinei komunikacijai, iš kurių pirmoji buvo nukreipta daugiausiai į rytus, o pastaroji – į vakarus nuo etninės Lietuvos.

*Pranešimas skaitytas Tarptautinėje mokslo konferencijoje „Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtos“, skirtoje akademikui Vladimirui Toporovui atminti. Konferencija vyko 2011 m. rugsėjo 14–16 d. Vilniuje

Nuotraukoje: Prof. habil. dr. S. Temčinas

Voruta. – 2011, spal. 8, nr. 19 (733), p. 12.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Rusėnų kalba

Parašytas: 10 Sau 2014 19:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27127
Miestas: Ignalina

Šaltinis - https://www.facebook.com/groups/1832680 ... ment_reply

Inga Baranauskienė

Kirilas ir Metodijus suformavo ne kokią nors "senąją", o bažnytinę slavų kalbą (kuri jų laikais buvo visai moderni).

Jos atmaina, paveikta vietinių tarmių, ilgainiui išvirto į LDK kanceliarinę kalbą. O vadinti ją rusėnų kalba, matyt, sugalvojo Jogaila, 1429 m. paminėjęs Vytautui rašytą "rusėnišką" (rusėniškai rašytą) laišką (kuris neišliko).

Tik nežinau, ar Jogaila buvo pirmasis, nes taip jau buvo įprasta vadinti šią kalbą rusėnų ar tiesiog rusų kalba.

Po Lucko suvažiavimo Jogaila parašė (tiksliau, padiktavo) Vytautui laišką rusėnų kalba, aiškindamas, kad lenkai parašė Zygmantui, atšaukdami Jogailos duotą sutikimą dėl Vytauto karūnacijos be paties Jogailos žinios.

Vytautas atsakė, savo padiktuotame laiške, minėdamas Jogailos "rusėnišką" laišką (pavadindamas jį būtent taip) ir būtent iš šio atsakymo (kuris išliko) žinome, kad toks laiškas buvo.

Kodėl neišliko? Vytauto kanceliarijos dokumentai apskritai neišliko - visa, ką turime iš jo korespondencijos, išliko tik užsienio šalių (daugiausia vokiečių) archyvuose.

O dėl nelemto žodžio "karaliaus", tai baltarusiai jį irgi perėmė iš lenkų (arba kitų vakarų slavų) kaip Lenkijos (arba Vengrijos) valdovo titulą.

Jūrius Bruklys

Čia yra trumpai ir aiškiai atsakyta į klausimą:

Западнорусско-великорусские языковые контакты в области лексики в XV в. (К вопросу о западной традиции в деловой письменности Московской Руси). Диссертация на соискание ученой степени кандидата филологических наук. Москва: МГУ, 1984.
https://sites.google.com/site/zoltandr/ ... edirects=0

Jūrius Bruklys

Anksčiau buvo populiaru vadinti "senovės rusų" arba net "senovės baltarusų", bet ta kalba nedaug ką bendra turi su rusais, tuo labiau su baltarusais (kurių tuomet dar nebuvo).

Kita vertus genetiškai jinai makedonų-bulgarų kilmės, t.y. iš bažnytinės slaviškos.

Vėliau skaidėsi, taikėsi prie vietinių kalbų, rankiojosi vietinių dialektų elementus. Vienu žodžiu, skaitykite.

Jūrius Bruklys

S.Temčinas sako, kad pirmas tekstas - 1352 m.

Ar tikrai tai autentiška sutartis, ne LDK raštinės vėlesnis vertimas? Anksčiau lygtai buvo minimas pirmuoju kun. Narimanto raštas.

Inga Baranauskienė

Jūriau, 1352 m. sutartis iš tikrųjų yra 1356 m. sutartis (tarp Lietuvos ir Lenkijos).

O dėl senovės rusėnų (rusų) kalbos, tai visų pirma senovės ukrainiečių kalba.

Tiesiog, kadangi rusų etnonimą dabar uzurpavo maskoliai, atsirado poreikis įvesti naujadarą "rusėnai".

Pranciška Regina Liubertaitė

Mano galva, kiek esu ieškojusi atsakymo į šį klausimą, tai rusėnų arba rutėnų kalba yra senoji baltarusių kalba, kuri padarė didelę įtaką rytų lietuviams (Švenčionys, Ignalina) ir ne tik rytų.

Per šią kalbą į lietuvių kalbą atėjo daugybė slaviškų žodžių, žodžio dalių: priesagų, priešdėlių.

Beje, ši kalba yra artimesnė pietiniams slavams: bulgarams.

Net pirmasis spaustuvininkas Vilniuje Pranciškus Skorina savo kilme buvo laikomas LDK rusėnu.

O čia plačiau apie rusėnus:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Rus%C4%97nai

Alvydas Butkus

Pranciška: " Beje, ši kalba yra artimesnė pietiniams slavams: bulgarams."

Dėl to tai ginčyčiausi.

Baltarusių kalba - tai dar labiau lituanizuota rytų slavų kalba, nes toje teritorijoje baltai buvo asimiliuoti vėliausiai.

Vienas iš ryškesnių baltiškų bruožų fonetikoje - dvibalsių tarimas ten, kur rusai ir net lenkai taria "ov", "ev". Ivanou, Petrou, kouš.

Švenčionių-Ignalinos šnektoms baltarusių įtaka yra vėlyvesnė, t.y. nuo tada, kai slavų kalbos arealas priartėjo prie šitų vietų, o tai 17-18 a.

Vilniaus apylinkių suslavėjimas irgi buvo pirmiausia baltarusiškas, ne lenkiškas.

Pranciška Regina Liubertaitė

Aš nekalbu apie vėlesnę, jau lituanizuotą, dėl ko nėra abejonių, bet apie tą, kuri dar buvo vadinama rutėnų (iš lotynų kalbos) arba rusėnų, kuri yra ne tik senoji baltarusių, bet ir ukrainiečių.

Ir jokiu būdu ji nėra rusų kalba, todėl, manau, kad yra artimesnė pietų slavų kalboms, kurios yra senesnės, o iš jų seniausia laikoma bulgarų, kurių kultūra uždengė trakų kultūros klodą:

ANCIENT BULGARIAN LANGUAGE
http://www.youtube.com/watch?v=O4oLGws3bNo

Alvydas Butkus

Senoji baltarusių kalba?

Prieš 1000 metų rytų slavų kalbinė diferenciacija nebuvo ryški.

O baltarusių kalba susiformavo todėl, kad ši slavų dalis buvo atskirta nuo likusio slavų ploto LDK ribomis. Jei ne buvimas LDK sudėtyje, Minsko slavų kalba nesiskirtų nuo Tambovo.

Slavų rašto kalba - taip, X-XIV a. ji tikrai turėjo nemažiai panašumų į bulgarų kalbą.

Net jogailinio krikšto metu dabartinės Baltarusijos teritorijoje buvo užsilikusių lietuviškų salų. Viena jų buvo prie Oršos - Obolcai, kur Jogaila 1387 m. įsteigė naujakrikštams lietuviams katalikų parapiją ir pastatė bažnyčią.

Katalikų senųjų bažnyčių arealas į rytus nuo Lietuvos rodo lietuvių gyventas vietas.

Baltarusiai buvo stačiatikiai nuo X a. ir turėjo savo cerkves - jiems bažnyčių statyti nereikėjo.

Inga Baranauskienė

Prieš susikuriant vieningai (Kijevo) Rusiai, jos teritorijoje gyveno skirtingos slavų gentys, kurios tikriausiai skyrėsi ne tik pavadinimais, bet ir kultūra bei kalba (tarmėmis).

Žinoma, tie skirtuvai buvo nedideli, Kijevo Rusios laikotarpiu dar sumažėjo, o vėliau vėl pradėjo didėti.

Taigi teoriškai gal ir galima kalbėti apie "senąją baltarusių kalbą", jeigu suprasime ją kaip krivičių tarmę.

Bet rašytinę "rusėnų" kalbą labiausiai įtakojo iš pradžių Kijevo regiono, vėliau Haličo ir Volynės tarmės, nes būtent čia buvo raštijos centrai.

Baltarusių tarmės ją pradėjo įtakoti gal tik nuo 16 a., kai ši kalba įsitvirtino LDK kanceliarijoje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Baltų, slavų, germanų, finų-ugrų ir kitų genčių, tautų bei kalbų istorija » Slavų genčių, tautų ir jų kalbų istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 5 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: