Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Vakarai nepasitiki sovietinės nomenklatūros veikėjais

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės istorija 1992-2012 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Vakarai nepasitiki sovietinės nomenklatūros veikėjais

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Vakarai nepasitiki sovietinės nomenklatūros veikėjais

Parašytas: 18 Sau 2011 21:28

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Vakarai nepasitiki sovietinės nomenklatūros veikėjais

http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/877.html

Gintaras VISOCKAS

KGB rezervistų skandalas - be pabaigos. Eilinių piliečių galvose - įvairiausių abejonių. Kaip reikėtų vertinti Lietuvos valstybės saugumo ir užsienio reikalų ministerijos veiklą, jeigu jų vadovai nesako tikrosios tiesos apie savo praeitį?

Šiandien visiškai nesvarbu, kokį - kaltinamąjį ar išteisinamąjį - verdiktą Skirmanto Pabedinsko vadovaujama Seimo komisija paskelbs Valstybės saugumo departamento direktoriui Arvydui Pociui ir užsienio reikalų ministrui Antanui Valioniui. Nesąžiningumo elementai - kaip ant delno.

Nei A.Pocius, nei A.Valionis nenusiplaus gėdos, jog slėpė savuosius ryšius su KGB rezervu. O juk slėpė (slėpė net tada, kai apie tokius dalykus jų buvo teiraujamasi viešai, Seime, filmuojant televizijos kameroms). Vadinasi, nutylėdami kai kuriuos gyvenimo epizodus, sulaužė Lietuvai duotą priesaiką.

O kas laužo priesaiką, tam negalima leist vadovauti strategiškai svarbioms institucijoms. Kai kurie kolegos žurnalistai tvirtina, kad šis skandalas suskaldė Lietuvą į dvi priešiškas stovyklas: į tuos, kurie reikalauja A.Pociaus ir A.Valionio atsistatydinimo, ir tuos, kurie linkę pasitikėti visos tiesos nedrįsusiais pasakyti pareigūnais.

Mano supratimu, Lietuva seniai suskaldyta į dvi nesutaikomas grupuotes. Net jeigu nebūtų nė vieno su KGB susijusio skandalo, vis tiek mūsų visuomenė būtų pasidalijusi į dvi puses. Vieni linkę toleruoti buvusią sovietinę nomenklatūrą, kiti ja visiškai nepasitiki.

Jeigu kam įdomi mano asmeninė nuomonė, tai ji tokia: Lietuvos VSD ir URM vadovais turėtų tapti tik krištolinio tyrimo, tik nepriekaištingos reputacijos vadovai. Nei A.Pocius, nei A.Valionis tokie nėra. Paskui juos velkasi sovietinės praeities šleifas, todėl savo pareigas jie turėtų patikėti tiems, kuriuos bent jau mažiau slegia sovietinė kupra.

Jau vien dėl tos priežasties, kad sovietinės nomenklatūros atstovais, kopiančiais į nepriklausomos Lietuvos valdžios olimpą, nepasitiki Vakarai.

Sakykim, oficiali buvusio KAM vadovo Lino Linkevičiaus, dabartinio KAM vadovo Gedimino Kirkilo ar antrąją kadenciją Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui vadovaujančio Alvydo Sadecko tvirtinimu, NATO ir Europos Sąjungos vadovybė pasitiki mūsų valdžios struktūromis, nors jose knibždėte knibžda sovietinės nomenklatūros atstovų, kurie dar prieš 15 metų prisiekinėjo ištikimybę Maskvai.

O mano žiniomis, tiek Vašingtonas, tiek Briuselis mažų mažiausiai rezervuotai žiūri į mūsų ministerijas ir specialiąsias tarnybas, kurioms vadovauja "buvusieji".

Pavyzdžiui, advokatas Juozas Gaudutis (buvęs Lietuvos Generalinės prokuratūros Ypatingai svarbių bylų tardytojas, Generalinės prokuratūros Nusikaltimų tyrimo departamento vadovas, beje, vadovavęs ir STT) teigia, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį turėjęs bent keletą pokalbių su Lietuvoje legaliai veikiančių Vakarų šalių diplomatais, kuruojančiais, be kita ko, ir žvalgybos reikalus.

Tai štai: Vakarų diplomatai neoficialių pokalbių metu prasitarė, kad jų specialiosios tarnybos nepasitiki nė vienu mūsų valdžios atstovu, okupacijos metais užėmusiu aukštas pareigas sovietinėje hierarhijoje. Kalbindamas advokatą J.Gaudutį, pasiteiravau, ar toks pasakymas reiškia, kad Vašingtonas ir Briuselis iki galo nepasitiki ir L.Linkevičiumi, ir G.Kirkilu, ir A.Sadecku, ir A.Brazausku, ir A.Paulausku, ir visais kitais sovietinukais, išgirdau atsakymą: "taip".

Vakarams ne tiek jau svarbios smulkmenos - buvo KGB agentas, rezervistas ar patikėtinis. Vakarams užtenka vien to, kad paskui pareigūną velkasi KGB šleifas.

Jeigu A.Pocius ir A.Valionis nebūtų taip aukštai užkopę į valdžios viršūnes, jais galbūt ir būtų galima pasitikėti. Bet jie tapo strategiškai svarbių institucijų vadovais. Vakarų manymu, juos gal ir galima laikyti vadinamaisiais "dvigubais agentais".

Bet demokratinėse Vakarų valstybėse dvigubiems agentams niekad nepatikimi patys aukščiausi postai. Esama ir dar vienos priežasties, kodėl turėtų atsistatydinti, sakykim, Lietuvos diplomatijos vadovas.

Jeigu A.Valionio reputacija būtų nepriekaištinga, šiandien įtikinamiau atrodytų ir vadinamasis septynerių diplomatų skandalas. Deja, A.Valionio praeityje būta garbės nedarančių kontaktų su KGB. Taigi akylas pilietis turi teisę suklusti: o gal 2003-ųjų vasarą atleisti iš tarnybos mūsų diplomatai visai ne dėl to, kad ėmė kyšius ar palaikė nesankcionuotus ryšius su užsienio šalių specialiosiomis tarnybomis?

Pasak advokato J.Gaudučio, tokios abejonės visiškai įmanomos, kadangi diplomatus, pavyzdžiui, Gintarą Ronkaitį (LR generalinis konsulas Sankt Peterburge) ir Darių Ryliškį (LR vicekonsulas Sankt Peterburge) iš darbo išprašė ... buvęs KGB rezervistas. Verslo darbdavių konfederacijos pirmininkas Danukas Arlauskas (buvęs kadrinis KGB karininkas Danukas Arlauskas, 1989-aisiais perėjęs Lietuvos pusėn ir trumpai vadovavęs Lietuvos VSD) tvirtina, jog šiuo atveju kalčiausi net ne A.Pocius ir A.Valionis.

Kalčiausi tie oficialūs Lietuvos pareigūnai, kuriems A.Pocius ir A.Valionis prisipažino turėję garbės nedarančių ryšių su KGB rezervu. Mat aukščiausiojo rango Lietuvos pareigūnai nedrįso visuomenei pasakyti, kad jų kandidatai į VSD ir URM vadovų postus gali būti pažeidžiami. Taigi visuomenei melavo ne tik rezervistai, bet ir pareigūnai, kurie juos skyrė į atsakingus postus - Prezidentas, Seimo pirmininkas, Ministras Pirmininkas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Pasak D.Arlausko, formaliai nei A.Pocius, nei A.Valionis nepažeidė įstatymų. Tačiau tokiais atvejais dar būtina vadovautis įstatymo dvasia, ne tik įstatymo raide. Sakykim, aukščiausio rango Lietuvos politikai pasitiki tiek VSD, tiek URM vadovu. Bet šito susiklosčius tokioms aplinkybėms jau per maža. Pareigūnai privalo gauti dar ir tautos pasitikėjimą.

Šiandien neužtenka Prezidento V.Adamkaus ar Seimo pirmininko A.Palausko pasakymo, esą kandidatai į atsakingas pareigas "savo darbu įrodė lojalumą nepriklausomai Lietuvai".

Šiandien reikėtų paklausti tautos nuomonės. Tai įmanoma padaryti pasitelkus į pagalbą kad ir prisiekusiųjų teismą. Prisiekusiųjų teismui galėtų vadovauti visuomenei gerai žinomas, autoritetingas žmogus. Pavyzdžiui, poetas Justinas Marcinkevičius. Jeigu prisiekusiųjų teismas, sudarytas iš gerbiamų kultūros, meno veikėjų, pareikštų, jog pasitiki buvusiais KGB rezervo karininkais, tada atkristų dauguma problemų.

Dabar gi A.Pociui ir A.Valioniui bus sunku atlikti savo pareigas. Kiekvienas jų žingsnis visuomenei kels pagrįstų abejonių. Abejonių išliks bet kokiu atveju. Net tada, jeigu visuomenei taps žinoma, jog A.Valionis 1990 - 1991 metais talkino nepriklausomos Lietuvos valstybės saugumo departamento pareigūnams, teikdamas jiems konfidencialios informacijos. D.Arlausko žiniomis, A.Valionis išties talkino Lietuvos nepriklausomybę gynusiems saugumiečiams.

Kaip buvo tikslai įforminti A.Valionio ir VSD bendradarbiavimo santykiai, D.Arlauskas šiandien tiksliai neprisimena. Tačiau jis neabejoja, kad A.Valionis talkino Lietuvos saugumui, o Lietuvos saugumas bent jau tuo metu pasitikėjo savo bendradarbiu.

D.Arlausko manymu, tiek A.Pocius, tiek A.Valionis gali likti šiandieninėse pareigose. Bet moraliniu požiūriu jie pasielgė labai neapdairiai, nutylėdami kai kuriuos epizodus iš savo biografijos. O už kiekvieną neapdairų žingsnį anksčiau ar vėliau visuomet tenka atsakyti.

Advokato J.Gaudučio pozicija kategoriškesnė. Jis mano, kad tiek A.Pocius, tiek A.Valionis privalo pasitraukti iš šių postų, o jeigu jie neras savyje jėgų pasielgti garbingai, valdžia turėtų juos atstatydinti.

Advokatas J.Gaudutis papasakojo vieną keistą epizodą iš tuometinio prokuroro A.Pociaus praeities. Jau po Kovo 11-osios Akto paskelbimo J.Gaudučiui buvo pranešta, kad tuometinėms Lietuvos specialiosioms tarnyboms žinoma, esą vienas iš LR prokuratūros darbuotojų turėjo kontaktų su tuometine KGB. J.Gaudučiui buvo pasakyta net įtariamojo pavardė - prokuroras Arvydas Pocius.

Tuometinė Lietuvos valdžia sprendė sudėtingą dilemą, ką daryti su prokuroru A.Pociumi, kuris ir po Kovo 11-osios turėjo kontaktų su KGB.

Svarstytos dvi versijos: arba A.Pocius iš karto demaskuojamas, arba jam leidžiama toliau veikti, siekiant išsiaiškinti visas kontaktų su KGB aplinkybes.

Kokia šio tyrimo baigtis, šiandien advokatas J.Gaudutis nežino. Jo manymu, dėl prasidėjusių kruvinųjų sausio ir rugpjūčio įvykių apie tyrimą visi pamiršo ir jo daugiau nebeatnaujino.

Į KGB rezervistų problemą būtų galima pasižiūrėti ir per septynerių atleistų diplomatų prizmę.

Būtent A.Valionis 2003-aisiais metais apkaltino septynis Lietuvos diplomatus ėmus kyšius iš turistinių firmų ir turėjus nesankcionuotų ryšių su užsienio specialiosiomis tarnybomis.

Vadinamasis diplomatų skandalas kilo 2003-aisiais. Čia pirmuoju smuiku griežė tuometinis VSD vadovas Mečys Laurinkus ir URM vadovas A.Valionis. Prisipažinsiu, 2003-aisiais šventai tikėjau tiek M.Laurinkaus, tiek A.Valionio žodžiais.

Jeigu A.Valionis nebūtų nuslėpęs savo priklausymo KGB rezervui, o M.Laurinkus būtų pripažinęs, jog į savo vietą siūlo KGB rezervistą A.Pocių, diplomatų kaltumu būčiau tikėjęs ir šiandien. Dabar turiu kai kurių abejonių.

Ar galima tikėti A.Valionio mestais kaltinimais, jeigu pats ministras nėra absoliučiai švarus ir sąžiningas? Vadinamojoje diplomatų byloje įdomūs keli aspektai. Svarbiausia, kad tiek M.Laurinkus, tiek A.Valionis viešai (per televiziją ir laikraščius) apkaltino, sakykim, buvusį generalinį konsulą Sankt Peterburge Gintarą Ronkaitį ir vicekonsulą Sankt Peterburge Darių Ryliškį suteršus diplomato vardą.

Tačiau teismams nesugebėjo pateikti jokių konkrečių diplomatų kaltumo įrodymų. Tiek G.Ronkaitis, tiek D.Ryliškis buvo priversti išeiti iš URM savo noru, jie neteko teisės dirbti su slaptais dokumentais, o Lietuvos žiniasklaidoje jie beveik pusantrų metų buvo vadinami kyšininkais ir svetimų valstybių agentais.

Tačiau VSD ir URM apsiribojo vien jų išstūmimu iš tarnybos. Prieš G.Ronkaitį ir D.Ryliškį nepradėtas net ikiteisminis tyrimas. Šie abu buvę diplomatai patys, savo noru, kreipėsi į prokuratūrą, kad jiems, kaip kyšininkams, būtų iškeltos baudžiamosios bylos. Bet prokuratra atsisakė pradėti net ikiteisminį tyrimą. Atsisakė kelti baudžiamąsias bylas dėl to, kad neužtenka įtikinamų kaltės įrodymų? Pasak advokato J.Gaudučio, tiek G.Ronkaitis, tiek D.Ryliškis neseniai laimėjo bylas prieš jų ir URM konfliktą aprašinėjusius leidinius.

Žiniasklaida buvo priversta pripažinti, jog kaltino diplomatus neturėdama jokių svarių įrodymų - tik VSD ir URM vadovų pareiškimus. Žiniasklaida taip pat buvo priversta pripažinti, jog kai kreipėsi į oficialias valstybines struktūras, prašydama įrodymų, jog konsulatų darbuotojai išties ėmė kyšius, nieko nepešė.

Jokie konkretūs įrodymai leidiniams nebuvo pateikti. Oficialios struktūros pareiškė, jog šie reikalai - labai slapti, todėl VSD nesileis į jokias diskusijas ir neteiks jokių įrodymų.

Advokato J.Gaudučio teigimu, niekam iš diplomatą gynusių advokatų nebuvo parodyta toji slapta VSD pažyma, kurios pagrindu ir buvo apkaltinti diplomatai. Teisėjams pažyma buvo parodyta, bet teisėjai, tarsi apsidrausdami, pareiškė, jog jie tos pažymos nevertina, tik priima domėn.

Neleista išklausyti ir pokalbių telefonu. Be to, kalbėti - viena, o daryti - visai kas kita. Advokatas neatmetė galimybės, kad telefonu kalbėdami diplomatai galėjo ištarti vieną kitą neatsargų žodį. Tačiau vien telefoninių pokalbių neužtenka, jog teisinėje valstybėje būtų galima pareigūnus apkaltinti kyšininkavimu ar kokiomis kitomis nuodėmėmis.

Vaizdžiai tariant, teisinėje valstybėje žmogaus negalima teisti už žmogžudystę vien dėl to, kad jis kalbėjo norįs nužudyti. Demokratinės normos reikalauja, kad būtų pateikti dar ir konkretūs įrodymai.

Šios aplinkybės keistos dar ir dėl to, kad tiek G.Ronkaitį, tiek D.Ryliškį viešai smerkė visi pagrindiniai šalies vadovai - prezidentas Valdas Adamkus, tuometinis VSD vadovas Mečys Laurinkus, užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas.

Teisiniu požiūriu, tokia pozicija sveiku protu nesuvokiama. Diplomatų kaltė vis dar neįrodyta. Joks Lietuvos teismas nepasakė, kad G.Ronkaitis ir D.Ryliškis - kalti. O mūsų pareigūnai per pagrindines žiniasklaidos priemones šaukte šaukia, kad jie - kyšininkai, suteršę Lietuvos diplomato vardą. Kur įrodymai?

Pasak advokato, iš darbo URMe priversti pasitraukti diplomatai gali kreiptis į Strasbūrą dėl pažeistų teisių į nešališką, objektyvų teismą. Svarstydami G.Ronkaičio ir D.Ryliškio reikalus teisėjai galėjo pabijot gilintis į tikrąsias konflikto priežastis dar ir todėl, kad savo išankstinę nuomonę jau buvo pasakiusi visa Lietuvos valdžia.

Šiandien G.Ronkaitis ir D.Ryliškis gali paduoti į teismą už sąmoningą šmeižtą (privataus kaltinimo tvarka) tiek tuometinį VSD vadovą M.Laurinkų, tiek dabartinį URM vadovą A.Valionį. Ir dar nežinia, kaip pasielgs teismas, kadangi iki šiol kaltinimai neparemti jokiais faktais.

Buvę diplomatai G.Ronkaitis ir D.Ryliškis labiausiai stebėjosi A.Valionio nenuoseklumu. 2003 metų liepos 24-ąją jis kaltino diplomatus padarius sunkius nusikaltimus ir net grasino, kad "jiems viską smulkiau paaiškins tardytojai". Užsiminė, kad gal net cypėje nusidėjėliams teks pasėdėti. Dabar aiškėja, kad šie grasinimai - iš piršto laužti. G.Ronkaitis ir D.Ryliškis - laisvėje. Niekas jų nebuvo net trumpam suėmęs.

Akivaizdu, kad teisėsaugos struktūros prieš vadinamuosius kyšininkus nepradeda net ikiteisminio tyrimo. Pasak atleistųjų diplomatų, nepradeda ikiteisminio tyrimo greičiausiai dėl to, kad bijo apsijuokti.

Jie ragino atkreipti dėmesį ir į vieną žiniasklaidos pranešimą, nuskambėjusį 2003-aisiais, vos tik vadinamasis diplomatų skandalas įsiliepsnojo. Vienos televizijos žurnalistai pareiškė, esą Lietuvai demaskuoti nesąžiningus savo diplomatus padėjo Rusijos specialiosios tarnybos.

Vėliau šis trumputis pranešimas nė sykio nekartotas. O jis, pasak atleistųjų diplomatų, labai įdomus. Kadangi visi kyšių ėmimu apkaltinti diplomatai vienaip ar kitai susiję su Rusija ir Baltarusija (kyšių ėmimu apkaltinti diplomatai dirbo Sankt Peterburge, Maskvoje, Minske ir Sovetske).

Bet ar Lietuva turi teisę pasitikėti Rusijos specialiosiomis tarnybomis? Gal Maskva čia su Lietuva sužaidė labai nesąžiningą partiją?

Galų gale nereikia užmiršti, jog šioje istorijoje pirmuoju smuiku griežė buvęs KGB rezervo kapitonas A.Valionis...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės istorija 1992-2012 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: