 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
|
Mirė Stasys Urniežius – kunigaikštis Vildaugas
http://lietuvosdiena.lrytas.lt/nelaimes ... daugas.htm
Nelaimės 2015-12-14 19:12
lrytas.lt
Pirmadienio pavakarę apie 16 val. savo namuose Pilies gatvėje rastas negyvas Vilniaus keistuoliu vadintas Stasys Urniežius – kunigaikštis Vildaugas.
Apie vyro mirtį policijai pranešė giminaičiai. Pasak jų, 59-ąjį gimtadienį rudenį atšventęs S.Urniežius sirgo, todėl manoma, kad mirė dėl ligos.
Pareigūnai, atvykę į velionio namus, smurto žymių nerado.
Kasdienybėje buvo įprasta matyti S.Urniežių su neatskiriamais ir iš karto atpažįstamais atributais: skrybėle, pypke, knyga, alaus buteliu ir visiems gerai žinomu jo atliekamu kūriniu – „Amerika, Amerika“.
Vyras save vadino kunigaikščiu ir buvo gerai pažįstamas senamiesčio gatvelių praeiviams, dažnai postringaudavo apie politiką ir dalijosi įvairiomis gyvenimo istorijomis.
S. Urniežius kadaise yra dirbęs Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu.
Stasys Urniežius gimė 1956 m. rugsėjo 27 d. Ylių kaime Raseinių rajone. Baigęs lituanistiką Vilniaus universitete, dirbo lietuvių kalbos mokytoju.
Lietuvos Sąjūdžio laikais įkūrė jaunimo organizaciją „Gediminaičiai'', puoselėjo senovės lietuvių papročius ir tradicijas. Buvo pirmos atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vilniaus miesto tarybos narys.
Įsteigė Signatarų namus, aktyviai kovojo dėl Vilniaus miesto kultūrinio paveldo išsaugojimo.
Laidotuvės numatomos gruodžio 18 d., penktadienį.
Vasarą lrytas.lt spausdino Rūtos Peršonytės interviu su kunigaikščiu Vildaugu save vadinančio ir Vilniaus senamiesčio simboliu tapusio S.Urniežiaus (59 m.) dukra – aktore Gabija Urniežiūte (23 m.), ji pasakojo, kaip jos ir tėvo neįsprausi į tradicinius rėmus.
– Kaip reagavote, kai jūsų tėtis ėmė vadintis kunigaikščiu Vildaugu? – vasarą lrytas.lt paklausė G. Urniežiūtės.
– Tėtis Sąjūdžio metais buvo įkūręs Gediminaičių organizaciją, kurioje buvo apie 3000 vaikų. Tėtis toje organizacijoje vadinosi kunigaikščiu Vildaugu – visi kiti ten taip pat buvo vadinami kunigaikščiais bei kunigaikštytėmis.
Juk darbuose žmones dažnai vadiname pareigybėmis: režisieriau, mokytojau, pardavėja. Kunigaikščio titulas atspindėjo tėčio įkurtos organizacijos turinį.
Kunigaikštis Vildaugas – tai vaidmuo, kurį mano tėtis sukūrė ir su juo susitapatino.
– Bet aplinkiniai jį prieštaringai vertina – nesupranta, ar jis juokauja, ar rimtai elgiasi? Gal jis sąmoningai pasirinko karaliaus juokdario įvaizdį – per skandalą, šūkavimus, chuliganizmą, provokacijas parodyti šiuolaikinės visuomenės netobulumą?
– Manau, kad jam tai išeina natūraliai. Juk juokas yra visuomenės rykštė. Tai, ką pasakai juokais, padeda lengviau atkreipti dėmesį.
Kartais feisbuke žmonės parašo: „Na, va, vėl kunigaikštis juokauja. Bet tai juk tiesa.“
Daugybė žmonių į mano tėtį žiūri piktai. Man tai keista. Į jo elgesį reikėtų arba nereaguoti, ar priimti ramiai. Nereikia neigti jokių žmonių, jokių pozicijų.
– Kartą kunigaikštis Vildaugas kavinėje suvalgė kažkokios merginos užsisakytą kepsnį ir buvo nubaustas administracine bauda.
– Čia kūrybingas chuliganizmas. Aš už tai, kad stovintį vandenį reikia sujudinti.
– Kokie dabar yra jūsų – dukters ir tėvo santykiai?
– Stengiuosi jį suprasti ir palaikyti.
Jau kelerius metus negyvenu tėvų namuose.
Tačiau dažnai užsuku. Man gera ten pabūti. Įdomu klausyti pasakojimų, kodėl tėvai kažkada taip elgėsi, su kokiais sunkumais gyvenime susidūrė, kokie buvo jaunystėje.
Mano tėvai išsiskyrę, bet gyvena po vienu stogu.
Itališka pora. Abu garsiai reiškia emocijas. Tiesa, dabar gerokai aprimę. Supratau, kad tėvai paseno, bet gražiąja prasme.
Iš mamos paveldėjau stiprią valią ir toliau kasdien ją grūdinu. Kas savaitę turiu tris kūno rengybos treniruotes su asmeniniu treneriu. Kartą arba du per savaitę jodinėju, lankau individualias pianino pamokas, be to, su mylimuoju kartą per savaitę einame pas Lietuvoje gyvenantį argentinietį Eduardą Gimenezą šokti tango. Pavasarį lankiau fechtavimąsi. Labai patiko. Pas choreografę ir režisierę Vestą Grabštaitę mokausi Tadashi Suzuki aktorių vaidybos metodo. Prieš porą metų mėnesį buvau Japonijoje aktorių rengimo mokykloje. O skaitymas – nuolatinis užsiėmimas.
– Trokštate sukurti filmą apie tėtį. Kaip sekasi?
– Aš žinau, kokio filmo noriu. Manau, kad tai bus ne kunigaikščio Vildaugo, bet tėvo ir dukters istorija. Tėtį filmuoju visada, kai tik randu laiko. Trūksta tik gero prodiuserio.
– Ar tėtis disciplinuotas pašnekovas?
– Turiu būti pasiruošusi viskam. Bet man įdomu. Netikėtumai sukuria dinamiką.
– Ar jūsų pokalbis yra atviras? Ar nebijote jo ko nors paklausti, o jis nebijo atvirai atsakyti?
– Mes labai atvirai bendraujame. Sudėtinga kurti filmą apie šeimos narį, nes natūraliai nori ko nors nerodyti. Bet man viskas patinka, kaip yra, neketinu slėpti, formuoti specialaus įspūdžio, nevengiu grįžti į tuos laikus, kai dar nesupratau, kas tėčio gyvenime vyksta.
– Kada susitaikėte su tuo, kad jūsų tėvas yra kitoks?
– Tėtis savaitę gulėjo komos būsenos ir gydytojai nieko gero nežadėjo. Bet jis atsigavo. Gydytojai jam rekomendavo visiškai pakeisti gyvenimo būdą, atsisakyti alkoholio. Ir jis jo atsisakė pusei metų. Staiga aš supratau, kad prieš mane visiškai kitas žmogus. Ir kad jam nepatinka būti kitokiam, kad jis jau seniai save atradęs.
Jam patinka būti tokiam, koks yra, būti kunigaikščiu. Kai tai suvokiau, iškart patyriau didžiulį lūžį gyvenime. Tiesiog tuomet supratau, kad privalome leisti žmogui būti tokiam, koks jis nori būti. Man buvo penkiolika metų. Nuo tada su tėčiu pradėjome gerai sutarti, eidavome pasivaikščioti po naktinį arba brėkštantį Vilnių. Jis mane supažindino su įvairiais žmonėmis, gyvenančiais keistose vietose.
Pažinau gyvenimą ir iš tamsiosios pusės. Supratau, kodėl tėtis nori toks būti.
Visą interviu su G.Urniežiūte galite perskaityti čia
http://gyvbudas.lrytas.lt/likimai/aktor ... i-ugni.htm
Kunigaikščiui Vildaugui atminti: jo gyvenimas iš arti(8)
http://tv.lrytas.lt/?id=14501171401448603971
Kas tas kunigaikštis Vildaugas, V. Landsbergiui sakydavęs „tu“?(1)
http://tv.lrytas.lt/?id=14501200251449282207
Komentarai
http://lietuvosdiena.lrytas.lt/?id=1450 ... r=1&view=6
69 Žygeivis
2015-12-17 01:04
82.135.153.86
Ir dar - jo tikras savivardis Vildaugas - nuo žodžių "Vilties daug", o ne Vilgaudas, kaip daugelis čia rašinėja.
Kaip jis pats sakydavo, vilgaudai tik vilkus gaudo, o jis vis dar tebeturi Viltį...
20 Buves, svecias
2015-12-14 20:06
84.240.11.22
Geras, zmogus Nuosirdus ir idomus.
Pamenu su pora draugu ejome per Pilies gatve ir sutikome sita asmenybe, mes persimetem keleta zodzdiu mes jam patikome ir jis pakviete mus pas save i pilies gatves esanti jo buta, net nemaneme, kad jis turi normalius namus ir dar tokioje vietoje jis mus pasikviete ant namo stogo, ant kurio patekome per jo kambarius kurie pasirode labai net prabangiai, ir net ta vasaros penktadienio vakara, jis mums liepe labai tyliai kalbeti, kad neisgirstu mieganti jo dukra, matyt sita pati intelektuale, kuri dave sioki toki interviu.
Labai geras ir siltas zmogus. gal kiek per drasus, gal kiek per ikirus, bet is tiesu labai teisingas ir draugiskas rupestingas zmogus, norejo irodyti, kad valdzia yra bloga ir jis tai sugebedavo irodyti, jis kaip senas pankas, kuris gyveno kaip karlsonas ant stogo, kurio niekas nesuprato, bet buvo teisingas ir nepiktybinis zmogus, kuris pazinojo labai daug itagingu zmoniu ir mokejo su bet kuo rasti bendra kalba...
7 Hm
2015-12-14 19:30
78.56.30.115
R.I.P. geram žmogui.
Deja, kartais norint pasakyti tiesą tenka apsimesti kvailiu...
Tuo tarpu kvailiai apsimetinėja protingais ir šneka nesąmones.
36 Shunys
2015-12-14 21:56
85.255.233.154
Puikiai pamenu Vilgauda, didyji kunigaiksti.
Nepriekaistingai mokejo vokieciu ir rusu kalbomis, buvo labai iskalbingas ir apsiskaites zmogus.
Kai budavo blaivesnis tapdavo idomiu pasnekovu. Visada paspausdavau ranka sutikes.
Ant savo bangos. Sviesus prisiminimai.
42 ...
2015-12-14 23:21
78.61.98.80
Mano nuomone,tai buvo begalo protingas zmogus, toks isliko iki paskutines dienos.
Taciau man atrodo, kad jis daug kuom gyvenime nusivyle, buvo teisingas zmogus, taciau matydamas aplink daug blogio, galimai melo, neteisybes, galop matydamas kad nieko pakeisti negali,nusprende visa tai paversti juoku forma.
Kartais juokeliai kanda skaudziau.
Aisku,gerimas nieko gero neduoda, bet.... sis zmogus mano nuomone vaidino juokdari, bet juo nebuvo.
Nepazinojau artimai, neseniai per telika rode, uztat dabar mano tokia nuomone, tai buvo geras zmogus.
Stasys Urniežius (Didysis Lietuvos kunigaikštis Vildaugas)
Originalas interviu yra čia:
http://www.moteris.lt/veidai/in-memoria ... d=69853618
Virginija Majorovienė,
Žurnalas "Moteris" 2015 m. gruodžio 15 d. 00:00
Siūlome jums interviu, kuris darytas su a.a. Stasiu Urniežiumi ir spaudintas žurnale „Moteris“ prieš dešimt metų.
Turėjau garbės su juo studijuoti VU.
Jau studijų metais jis pasireiškė savotišku mąstymu ir keistoku elgesiu. :)
ESU MAŽIUKAS MIKELANDŽELIUKAS
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas. Gediminaičių vadas kunigaikštis Vildaugas. Politikos klounas. Neišsipildęs kunigas. Keistuolis. Šiltas, švelnus vyras… Stasys URNIEŽIUS nepaklūsta stereotipui, netelpa į rėmą. Epitetais užspiestas į kampą, išsiraivo it žaltys. Neišsigina tik namų šeimininkės, atsidavusio, mylinčio tėvo-mamos vaidmens. Kviečia į svečius ir leidžia pažvelgti į save be kaukės. Tai atsitinka retai. Ačiū.
Mačiau jį verkiantį. Ne tada, kai įsiutę rusų karininkai tyčiojosi iš filologo studento „atsisukusiais varžteliais” per karines pratybas Pabradėje.
Ne tada, kai saugumiečiai čaižė liniuote per vaikino pirštus.
Apsiginti padėdavo žodis – egzaltuotai rafinuotas stiprus kirtis apsimetant kvaileliu… Tuos, kuriems buvo skirtas šis įnagis, siutino iki nevaldomo įniršio, o kovotojas likdavo išoriškai ramus.
Mačiau jį verkiantį vieną pavasario naktį, kai besiveržiančio į kunigystę paklausiau, ar yra tikras, kad niekada nenorės turėti vaikų. Suglumo. Ilgai tylėjo. Sakė nebetikįs meile.
Vėliau Erikas Marija Staselis parašys romantiškų eilėraščių knygą, nebijos atnešti draudžiamos „geltonosios” literatūros, lieps slėpti po čiužiniu Solženycino „Archipelago gulagą”, veš „nesusipratėlę” į neveikiantį Pažaislio vienuolyną, pasakos apie dūlančius lietuvaičių kaulelius Sibiro platybėse.
Tais laikais, kai dar nekvepėjo Sąjūdžiu. Vieni jį laikys gudriu provokatoriumi, kiti – ne to pasaulio žmogumi.
O po daugelio nesimatymo metų pakvies į savo rankomis remontuojamą butą Pilies gatvėje ir nuoširdžiai girsis paties suklijuotomis plytelėmis, sukaltomis lentynomis, tapytais paveikslais, vešinčiomis gėlėmis ir didžiausiu savo gyvenimo stebuklu – dukrele Gabija.
NUO PIEMENS IKI KUNIGAIKŠČIO
Namai jam ypač svarbūs. Sako, būta laiko, kai jiedu su žmona Dalia nakvojo net po tiltu. Ne iš romantiško polėkio, o dėl to, kad neturėjo kur glaustis. Abu augę internatuose. Abu vaikystėje atimti iš šeimų. Abu savo esme – poetai.
Duktė Gabija buvo ta ugnis, kuri sustabdė materijai abejingą skrajoklį – rūpestis vaiko ateitimi daug ką pakeitė. Būstą radęs keistai. Sako ėję su Dalyte Pilies gatve, ši dūrusi pirštu į namą ir pasakiusi: „Noriu čia gyventi”. „Ir aš ją apgyvendinau. Sukūriau jai namus. Savo rankomis klojau plyteles ir grindis, sienas. Nieko čia nebuvo, aš juos išsiplėšiau. Šiame gyvenime esu nelegalas. Manęs niekur nėra įleidę ar praleidę. Viską paėmiau jėga, nors esu švelnus.”
Tik pastaruosius porą metų Stasys yra bedarbis. Tiksliau – atsidavusi namų šeimininkė, tėtis ir mama viename.
Nepriklausomybės atkūrimo metu jaunimo kunigaikščiu įšventinto vyro darbinė biografija prasideda anksti.
„Prisidirbęs esu pakankamai, – žarstydamas žarijas židinyje lėtai ima pasakoti kaštono akių romantikas. – Vaikas ganiau karves. Mūsų kaimas buvo archaiškas – kaimynai suvesdavo trylika karvių ir padieniui ganydavome. Nuvarydavau bandą į „kolchozo” lauką, kad paėstų daugiau žolės. Mėgau žvejoti. Katei prigaudydavau šunpilvių. Dirbau ir gelbėtoju – mano jaunesnis brolis vis įkrisdavo į Šešuvį ir skęsdavo.
Paskui mus, keturis vaikus, sugaudė (buvau antrokas) ir išvežiojo po skirtingus internatus, nes šeimoje kildavo politinių kivirčų. Nei šeimos jausmo, nei gyvenimo modelio, kurį dabar galėčiau pakartoti, neturiu.
Pirmoji patirtis? Kalvarijų internate buvo pirtis. Kartu su mergaitėmis maudydavosi ir auklėtoja. Mes bėgdavome žiūrėti. Pratrindavome skylutes ir stebėdavome reginį. Pažinimo pamokos. Auklėtoja už tai suvarė berniukus į sandėliuką ir pritalžė šepečio kotu. Patyriau moterišką meilę ypatingais būdais.
O savaitgaliais atvažiuodavo tetos, pasiimdavo ir veždavo į Kapsuką klausyti mišių. Reikėdavo užsimauti baltas kojines. Paskui iki pietų skaitydavome šventas knygas.
Mama buvo kilusi iš žydų, o tėvas – iš bajorų.
Nepaisant gyvenimo smūgių, visi keturi – du broliai ir dvi seserys – baigėme aukštąjį mokslą.
Buvau nelaimingai įsimylėjęs klasės draugę Violetą. Ji pakvietė mane pašokti rudenį vėlyvą. Dešimtoje klasėje. Ir nuo to šokio ją pamilau. Violončelistė. Dabar Veimaro chore gieda, trečią kartą ištekėjusi. Ta meilė buvo tragiška. Violeta man parašė laišką, kad klasėje yra ir kitų mergaičių.
Nustojau kalbėti ir valgyti. Pusmetį ištylėjau, badavau, neatsakinėjau pamokų. Dėl nelaimingos meilės neliko nieko kito, tik stoti į Kunigų seminariją.
Tačiau rektorius pasakė, kad reikia išmokti žudyti, pabuvoti kariuomenėje. Tarnavau raketiniuose daliniuose, pratinausi numušinėti NATO lėktuvus. Kartą per pratybas išmetė mane iš lėktuvo be parašiuto. Užsikabinau už tokio latvio. Nusileidome kartu. Labai susidraugavome.
Violeta man laiškų nerašė, keldavausi ir guldavausi galvodamas apie ją. Kareiviai nervindavo, ypač pietiečiai – onanizmu užsiiminėdavo, net kareivinės drebėdavo, – neišsimiegodavau. Likau ištikimas Violetai.
Grįžęs iš tarnybos, drabužių neturėjau, tai į universitetą nuėjau su „šineliu”. Laikydavausi iš 40 rublių stipendijos.
Slapta ruošiausi į Kunigų seminariją. Įstojau. Pasimokiau mėnesį. Labai patiko Laisvės alėja žygiuoti su sutana.
Bet… Grįžau į universitetą. Baigus, buvo duotas įsakymas neprileisti manęs prie vaikų – buvęs klierikas.
Rado žurnalisto vietą Skuode. Davė kambariuką. Sėdžiu, svarstau, kad reikėtų parašyti apie Rygą. Staiga kaip dėjo kažkas į langą! Atsisuku – karvė galvą įkišusi. Supratau, kad nelabai ką sukursiu Skuode.
Nuvykau į Širvintų rajono laikraštį. Čia redaktorius vis mėgino išaiškinti, koks turi būti tarybinis žurnalistas.
Mano Dalužė, būsimoji žmona, su kuria draugavau, dar mokėsi. Parbėgau į Vilnių, pas ją. Draugai įdarbino statybose. Apsigyvenau studentų bendrabučio duše, netoliese mylimosios. Miegu, atsuka kas nors tyčia karštą vandenį…
Dešimt metų 50 vidurinėje mokykloje mokiau vaikus lietuvių kalbos ir literatūros. Mano vaikai rašydavo ypatingus rašinius, mylėjo mane kaip mokytoją.
Paskui išrinko Vilniaus miesto deputatu, įkūriau Signatarų namus, tapau jų direktorium, atidariau alkoholio parduotuvę, barą „Prie Universiteto”.
Ketverius metus dirbau „Menachemo namuose” – mokiau žydukus lietuvių kalbos ir išminties. Po to darbo nebegavau.”
NAMŲ ŠEIMININKĖ
Rytas. Bute pasklidęs apetitą žadinantis verdamų pietų kvapas. Šiandien Stasys šeimą maitins žirnių sriuba, mėsos kepinukais ir kompotu. Prie puodų jam fantazijos netrūksta.
Kokia vyro – namų šeimininkės – diena?
„Jei nebūnu išėjęs į pokylį (juos dabar ypač pamėgo valdžia, per savaitę tris aplankau), guluosi devintą. Vidurnaktį keliuosi. Įsijungiu radijo stotį „Svoboda”, klausausi džiazo. Apie penktą einu prie Zuoko namų malkų. Meras pripjovęs medžių, bet šakų nesurinkęs. Parsinešu glėbį, užkuriu židinį, pradedu virti kavas.
Mano žmona mėgsta ne kavą, o kavas. Iš pradžių išgeria tris puodelius. Ji rytais nevalgo. Žadinu dukrą. Jei kokios pamokos neparuošusi (būna, pamiršta vaikas), paruošiu aš. Į gamtos pratybų sąsiuvinį surašau vabalus, jų mergaitė neskiria.
Pusryčiams paprastai verdu itališkų makaronų. Patiekalą nunešu į lovą. Duktė guli, patiesiu rankšluostį, japoniškai palinkiu skanaus. Ji valgo ir mąsto. Turiu įjungti televizorių, atnešti katę Princę, padėti šalia. Nuostabi katė, laiko Gabiją savo kačiuku, išlaižo ausis, nosį. Ir aš švelnus dukrai. Na, mušu kartais. Bet ji pati atsigula ir prašo: „Pamušk”.
Kai moterys išeina, prasideda mano laikas. Užkaičiu puodus, sudedu mėsą, bulves (pietus gaminu iš trijų patiekalų), sėdu prie židinio ir pradedu skaityti. Arba rašau eilėraščius.
Žmona mano rašytinės kūrybos nevertina, mano, kad esu beviltiškas poetas. Dar turėsiu įrodyti. Dirba su pasaulio aukso fondo literatūra (Dalia – leidyklos „Tyto alba” vyriausioji redaktorė), ką jau ten aš!
Kaip Gabijos tėveliu, kaip namų tvarkytoju tiki. Mėgstu knygas apie liūtus. Mano dukra Liūtė. Esu atsidavęs ir mylintis tėvas. Tarp manęs ir vienuolikmetės dukters konfliktų nebūna. Ji juodas jėgas varo iš namų, degina žvakes po lova. Jau yra papuolusi į burtų pasaulį, supranta gyvenimą kaip sudėtingą reiškinį, toli pažengusi, daug mačiusi.
Buvusi vienuolynuose, net praleidusi naktį Kauno areštinėje. Per brolio gimtadienį išėjome Soboro aplankyti. Tamsus lapkričio vakaras, sutinkame du policininkus. Klausiu, ar neparodytų vietos, kur susidegino mano draugas Romas Kalanta? Jie mesteli: „Mes šikniais nesidomime”. – „Tai gal jūs šiknių policija?”
Mus greit surakino (ir devynerių metų dukrą!), įsodino į mašiną ir nuvežė į areštinę.
Daug kartų esu baustas dėl savo pažiūrų ir įsitikinimų. Kadangi pinigų neturiu, paskirtas sumas norėčiau atidirbti viešaisiais darbais.”
Produktus Stasys perka pats.
„Šeštadieniais einame į Felikso Dzeržinskio turgų. Ten – vieni cirkai. Mane visi pažįsta. Šaukia: „Ateik čia, kunigaikšti!” Man duoda ir veltui kartais. Po turgaus tualetais yra kavinė. Papuolu ten netyčia ir prasigeria pinigai. Prisipažįstu, kad pinigai prasigėrė, visi supranta, įdeda bulvių, lašinių duoda. Pirkdamas ilgai deruosi. Sakai, iki Kalvarijų toloka? Ne. Juk specialiai man pastatė karaliaus Mindaugo tiltą.
Perku kiaulių kojų (kaip dirbęs pas žydus), kilogramą kviečių. Juos daiginu. Būtina kasdien po šaukštelį suvalgyti. Nes daiginti kviečiai skatina meilę. Tai vitamino E šaltinis. Jei vyras per dieną suvalgo žiupsnelį daigintų kviečių, jis tinka meilei, nelabai sensta, yra amžinai pasiutęs. Aš pasiutęs? Namuose esu tik šešėlis.”
PAJACAS NE AŠ, O JIE
Baigęs virti pietus, paskaitęs poezijos, parašęs kelis romano apie armiją puslapius, Stasys eina į gatvę susitikti su visuomene.
Kadaise stogais ir vamzdžiais nusigavęs į reikiamus pastatus, jis iš valdžios vyrų stalčių pavogė svarbius dokumentus ir paviešino.
Atlikdamas pilietinę pareigą taip, kaip supranta, kartais įsivelia į gatvės klounadą. Tampa juokdariu Prezidentūros rūmuose.
Gali atsiklaupti ant kelių prieš moterį lietui lyjant, nekreipdamas dėmesio į tai, kad išsipurvins ilgą šviesų lietpaltį.
„Užvėręs namų duris, tampu artistu. Bet ne visada. Kartais būnu liūdnas ir susikaupęs maldai. Lipu į kalvą ar į seną bažnyčią užeinu, pasiklausau Dievo, jis man pasako, kaip pradėti melstis.
Turiu kaukių. Vieną kadaise paskolino universiteto dėstytojas Kazys Juozas Ambrasas-Sasnava.
Kartą atnešiau jam paskaityti slapta mamos bute spausdinamą „Katalikų bažnyčios kroniką”.
Mano teta Verutė, vienuolyno noviciato motinėlė, gabendavo pas mamą suredaguotus tekstus. Nežinojau, kad dėstytojas ir yra šių žurnalų redaktorius.
Jis pakvietė mane į svečius. Atidarė šaldytuvą, sukišo į kišenes visą raudonąją ikrą. Per paskaitas vaidinome, kad vienas kito nepažįstame. Nuostabios kaukės!”
Būti pajacu reikia drąsos. Ar apsimesdamas kvaileliu, nekelia skausmo artimiesiems?
„Kaip šeima vertina mano transą? Kartais Dalužė paverkia.
Aiškinu: „Kitaip nebus. Ne aš žiaurus, o aplinka”. Gerai, kad poetė. Kita nesuprastų. Ji pradeda šiek tiek mane suprasti.
Baisiausia bausmė – išeiti iš gyvenimo be vardo. Mano vardas prasideda nuo kito galo – ne nuo šlovės, o nuo negarbės. Kuo daugiau tiesos pasakau (nesvarbu, kokia forma), tuo labiau žmonės gerbia.
Pajacas ne aš, o valdžia.
Perku duonos, girdžiu, vaikas šaukia: „Mama, mūsų kunigaikštis!”.
Mama apžiūri mane, stebisi: „Bet jis ne girtuoklis, gerai atrodo, tai kodėl jį taip negražiai paišo?”
Duktė sako, kad televizijos reportažai apie mane kvaili. Tačiau ji irgi nori pakliūti į televiziją. Iki įvykių Kaune svajojo būti policininke, bet dabar norėtų tapti aktore, kaip tėvelis.
Ar tikrai jaučiuosi esąs kunigaikštis?
Pradedu jausti tai, ypač pavasarį. Vėl sodinsiu gėles balkonuose, vėl valdysiu savo sielą, gėles, debesis. Moteris?..”
MONOLITIŠKAI MYLĖJAU TRIS
“Kaip šalia pagrindinio valgio neturėti deserto? - stebėjosi keistuolis. - Tačiau su moterimis sudėtinga. Jos labai žiaurios, nesiseka sutikti švelnių. Sužeidžia, dieviškai skauda! Su Dalyte esame dvidešimt kelerius metus. Per tą laiką sutikau ir kitų. Tai buvo nuostabios moterys, kurios gyvenime nuobodžiavo. Kai mane aplankė baisi meilė, žmona nuvežė į Vasaros gatvę. Bet greitai paleido - gydytojai garantavo: “Normalesnių už tave čia nebuvo”.
Dabar, kai policija supakuoja ir nugabena daryti psichiatrinės ekspertizės, iškart pasakoma: “Jis jau tirtas, jis sveikas”.
Dėl minėto konflikto namuose kaltas Sadamas Huseinas. Tą valandą, kai grįžo žmona, Huseinui buvo užnėrę kilpą.
Įėjusi Dalužė pasakė: “Negana to, kad turi garnyro (ji protinga, niekada nedraudė atsivesti moters į namus, ir aš nepykčiau - kas gali būti gražiau už meilę?), tai dar…”
Išjungė televizorių, neleido pažiūrėti, kaip pasmaugiamas priešas! Pirmą kartą supykau taip, kad griebiau lėkštutes nuo kavos puodelių ir trenkiau į grindis. Paskui užbėgau ant stogo ir apšviestas žvaigždžių pradėjau skaityti. Maupassant'ą. Tada ir iškvietė.
Žiūriu, pro dangtį kaip grybai ėmė dygti policininkų kepurės. Septynios sukultos lėkštutės buvo mano protestas.
Meilė išbalansuoja. Jei situacija tokia, kad nėra išeities, trenkiu sau į veidą. Pasidaro geriau ir nueinu miegoti. Kartais nuo stipraus autosmūgio vaikštau su mėlynėmis. Meilė dėl to tik sustiprėja, bet išoriškai nurimstu.
Klausi, ką reiškia žiauriai mylėti. Aš vientisas, įsimyliu retai, bet mirtinai. Monolitiškai mylėjau tris kartus.
Kai trečioji pasakė: “Sudie”, gyvenimas atrodė baigtas. Ėjau kartis į Sereikiškes. Užsinėriau virvę ant ąžuolo šakos. Buvo naktis, nemačiau, kad šaka papuvusi. Per aukštai pasilipau - kaip dėjausi ant žemės! Papuolė akmuo, susimušiau užpakalį, praėjo noras žudytis. Meilė liko, bet mėnesį nepaėjau. Meilė man kainavo beprotišką sėdynės skausmą. Maniau, stuburas į smegenis sulindo.”
TRAUKIA ŽIAURIOS MOTERYS
Stasys sako, jog po miestą jis slankioja ne šiaip sau, o stebėdamas gyvenimą.
Neslepia: “Kartais pasirodau ir gerokai išgėręs. Šitas dalykas niekam nepatinka. O beveik visi vakarėliai baigiasi tuo. Seniau dar bandydavau aiškintis, o dabar supratau, kad tiesiu taikymu turiu gultis į lovą”.
Ypač jam patinka kiūtinti gatvėmis, kai lyja.
“Dažnai elgiuosi priešingai nei kiti. Visi sulenda kur nors, o aš išlendu. Tada sutinku pačių įdomiausių žmonių. Smagu užeiti į kavinę ne aštuntą vakare, o ketvirtą ryto. Tada sutinki ypatingą moterį ar merginą. Ji būna jau gerokai įkaušusi. Man patinka stebėti. Iš merginų nuotaikų, žvilgsnių galiu nustatyti rudens, pavasario metą. Labai mėgstu bibliotekas ir ypač bibliotekininkes. Jos pačios protingiausios - daug skaito. Negaliu pakęsti kvailų žmonių. Baisiau už prakeikimą - kvailumas. Būna, Gedimino prospektu eina nukankintas vyras, šalia tipena nepaprasta gražuolė, ir visus mus, vyrus, medžioja žvilgsniais. Tiesiog veria kaip šašlykus ant iešmo.
Svarstau: koks nelaimingas tas vyras, nejau nemato, su kuo susidėjo? Tai tokia kančia! Esu švelnus vyras, labai tylus, nekalbus. Galiu nekalbėti savaitę. Taip dažnai nutinka.
Rytais, kai Gabija su Daluže pradeda it katės pjautis, mat nesutampa nuomonės, nes mano dukrytei jau ragiukai išdygo, ne tik sparniukai, vis dėlto paauglystė, ir man tai nepaprastai žavu, - girdžiu tokias rietenas! Tiesiog stogas kilnojasi. Nutylu, susisuku galvą į chalatus, guluosi į bet kurį kampą ir apsimetu negyvas.
Joms pasidaro gaila manęs ir įsivyrauja taika. Pats nekariauju.
Argi įmanoma moterį nugalėti?
Cvirka yra rašęs (vaikams skaičiau per pamokas ištrauką, už tai viena mokytoja kirto per veidą ir mano akiniai nulėkė į mokyklos valgykloje verdančių barščių puodą) - penkiasdešimt bobų iš Klangių nusiųsk į Turkijos karą, visi turkai išlakstys, jokios Rusijos kariuomenės nereiks. Pergalė garantuota, nieks negali prieš bobas atsilaikyti."
BŪTI MAMA
"Tokius kaip aš reikia vadinti mamomis. Man dėl to nėra gėda. Priešingai. Jeigu galėčiau taip toliau gyventi, būtų nuostabu. Kol dukra augs, kol ji ištekės, noriu būti mama. Tėvas savaime esu. Būti mama - tai pirmiausia jausti vaiką, laukti jo. Įsivaizduoji? Jau esi išviręs pietus, padengęs stalą… Tas momentas, žinojimas, kad tuoj sugrįš, pilsiu sriubos į lėkštę ir prašysiu valgyti... Šiandien, kadangi susitikome ir išėjome pavaikščioti po Užupį, ji neras manęs (tokiais atvejais tučtuojau skambina mamytei ir skundžia, kad netvarka namuose).
Aš jai tokį graudų laišką parašiau! Kaip įsipilti sriubos, kaip šaukštą laikyti… Aš ją nešiodavau ant pečių. Į S. Nėries gimnazijos pirmą klasę ant rankų įnešiau. Paskui ji pamatė - kiti tėvai vaikų nenešioja. Suprato, jog taip nereikia daryti ir nebeleido.
Tėvų susirinkimai? Aš jų vengiu. Eina Dalytė. Nes tėvų susirinkimai baigiasi ne klasėje, o alaus bare. Kaip tikras mama, vengiu to.
Veduosi dukrą pasivaikšioti, susipažinti su kuo nors. Ji labai mėgsta tuos žygius, atsigimusi į mane. (Dalužė - nebendraujantis žmogus. Interviu niekada neduos.)
Dukrai smagu, kad nedirbu, komfortą pajuto. Žaidžiame visokius žaidimus. Kai kurių labai nemėgstu, pavyzdžiui, monopolio. Arba žiūrėti Simpsonus. Aš noriu, kad ji žiūrėtų Čekuolį.
Per daug lepinu? Mergaites reikia labai lepinti, nes jų laukia sunki dalia. Kol dar po tėčio sparnu, reikia duoti joms tai, ko neturės. Ne tik vyrų pasaulis žiaurus. Žiaurus yra gyvenimas. Net jei ji bus princesė, - tai užvis sunkiausia.”
GĖLĖS, KATĖ IR BALANDĖLIAI
Stasys ne tik rašo eiles, tapo paveikslus, kuria keistą pasaulį palėpėje, iš kurios pro stogo dangtį mėgsta stebėti žvaigždes ir žvelgti į Gedimino pilį. Jis - aistringas gėlininkas.
“Yra sezono darbų. Turiu savo sodą. Įkūriau jį balkone. Mėgstu sodinti petunijas ir pelargonijas. Daug gėlių auginu. Vieną kambarį anksčiau buvau paskyręs tik joms. Sukaliau lentynas, užveisiau įvairių rūšių. Bet įsigijome katę, augusią botanikos sode. O ji pratusi žiedus skabyti. Nusikanda gėlę ir neša dukrai į lovą. Taip visas nuskainiojo, sunešė Gabijai. Net kaktusai atsidūrė lovoje. Balkone Princė kitaip elgiasi. Eina stogais, bet atsargi, nuostabi katė.
Sirgo nepagydoma liga - užsimanydavo katino. Gyvename ketvirtame aukšte. Ji šoko ant katino iš ketvirto aukšto, nepataikė ir snukiuku dėjosi į grindinį. Lūžo žandikaulis. Operavome. Dabar nebenori meilės.
Gyvenu dėl dviejų moterų. Gal esu jau kai ką dėl šeimos nuveikęs? Atokvėpis prieš kažką?
Gal pradėsiu keliauti? Kelia nerimą tik tai, kas uždirbs šeimai pinigų. Keliauti galima be pinigų. Pasiėmei terbelę ir išėjai. Europa laisva, dilgėlės auga visur. Pavasarį būtinai pasiskinu. Mėgstu uogauti, grybauti.
Gaminu vyną, išverdu uogienės, bet mano moterys nelabai valgo. Labiau mėgsta bulvių traškučius. O jų tai aš nemoku daryti. Barščius, kugelį su kiaulės kojomis, šaltieną, bulvių košę, mėsos įvairiai pagaminu.
Kulinariniai sugebėjimai atsirado kariuomenėje. Išvežė gaminti šprotų. Nesąžiningas virėjas pardavė produktus, pragėrė pinigus. Visko netekome - neturėjome ką valgyti.
Pasisiūliau gelbėti padėtį. Pardaviau šprotų pravažiuojančiai mašinai. Nupirkau kopūstų ir faršo. Pagaminau balandėlių. Nežinojau, kad reikia plikyti kopūstų lapus, lanksčiau žalius ir siūlu apvyniojau. Rusai labai gyrė valgį, bet ėdė su siūlais. Karininkas įrijo siūlą, vos ištraukiau nučiupęs už galo.”
ŠEIMYNINĖ EKSTAZĖ
“Galbūt esu padykusios natūros. Prasitarsiu: esu mažiukas mikelandželiukas. (Ne veltui mano mama palaidota greta rašytojos Žemaitės. Kažkas tarp jų artima buvo. Žemaitė patrakusi, “be ryšio”, turėjo kumelę, jodinėdavo po ganyklas įsikandusi pypkę…).
Kuo aš bjaurus šeimai?
Paskutiniu metu pradėjau tingėti. Man pasidarė malonu nieko neveikti, paskęsti meditacijose. Pastebėjau, kad visa šeima ėmė tingėti ir visiems pasidarė gera. Viename kampe viena tingi, kitame - kita. Ir aš tingiu, ir katinas, ir mūsų palaiminti namai kupini ramybės. Kas kur snaudžia, kas kur svajoja… Ir bėga tos valandos… Nuostabu. Šeima sulaukė palaimos. Mus visus apėmė ekstazė.
Pradedu aptikti, kad gal aš nesąmoningai sukūriau tą ekstazę.
Svarbu nebūti isteriškam. Moterys, ilgai būnančios namuose, tampa plėšrūnės patelės. Nori tų batų daug, "babkių". O vyras, esantis namuose…"
Stasys tikina: žmona negraužia dėl to, kad jis nesusiranda darbo.
“Supranta, tokia politika. Lankau visokius - benamius, amoralius, vargšus. Dalužei atrodo, kad visi žmonės turi ko valgyti, nesipyksta, jei žmonos užrėkia, vyrai slepiasi po chalatais. Egzotika. Ji nemato tikrojo gyvenimo ir nenori matyti. Savigynos forma.
Nuvažiavome pas mano seserį į Kybartus. Lietus lyja, šlapia, purvas, šunys loja, Dalužė klimpsta į balas. Nervai neišlaiko, pradeda verkti, rėkti: “Aš čia nevažiuosiu, nėra šaligatvių, kas per miestas!”
Mano sesuo išsigąsta, bėga organizuoti tų šaligatvių… Visi Kybartai bando taisyti padėtį - nepavyksta nuraminti mano žmonos! Aiškinu: “Bet, Daluže, Lietuvoje niekur šaligatvių nėra, tu vaikštai tik Pilies gatve ir Gedimino prospektu…”
Nuvykome pas mano mamą pirmą kartą susipažinti. Viena į kitą pasižiūri - ir žliumbt. Viena: “Ji ne taip į mane pažvelgė”. Kita: “Šita ne taip pažiūrėjo”. Mama nubėgo slėptis į kapines, o mylimąją žliumbiančią atgal į Vilnių pargabenau.
Arba nusipirko šortus. Žali, trumpi. Nuvažiavome į Kauną, einame Laivės alėja. Tuoj ją pradėjo čiupinėti. (Tais laikais atrodė provokuojamai.) Ji man skundžiasi - kas per žmonės! “Bet tu pati apsitempei juos.” - “Tai kodėl Vilniuje niekas nesistebi?” - “Kaune žmonės kitokie.” Tai ji supyko ant manęs ir nustojo kalbėti.
Žmona ar kankina? Būna. Sykį iškirpo man mėsos gabalą iš rankos. Matai, randą? Tai va. Kodėl? Valgyti norėjau. Sakė, jei myli, tai nereikia valgyti norėti. Paėmė, čiaukšt, ir iškirpo. Gal iš meilės. Bet aš paskui supratau: taip turi būti. Atsipalaidavo.
Džiaugiuosi, kad tik ranką iškirpo. Žydai man siūlė apsipjaustyti. Žadėjo: “Tada gyventum Niujorke”.
Noriu būti toks, koks esu. Nuo čia prasideda “košeliena”. Kai man jau 47-eri, leidžiu sau nebeapsimetinėti”.
Žurnalas Moteris
Visas interviu su foto čia:
http://www.moteris.lt/veidai/in-memoria ... d=69853618
Komentarai
http://www.moteris.lt/veidai/in-memoria ... 1&no=0&s=2
http://www.moteris.lt/veidai/in-memoria ... 0&s=1&no=0
http://www.moteris.lt/veidai/in-memoria ... &s=1&no=20
Mirė Vilniaus legenda Stasys Urniežius – kunigaikštis Vildaugas
http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/li ... -56-555121
Publikuota: 2015 gruodžio 14 d. 18:55
Stasys Urniežius
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr. / Stasys Urniežius
Šaltinis: 15min.lt
Savo namuose pirmadienio pavakare negyvas rastas Stasys Urniežius.
Jis miesto gyventojams ir Lietuvai buvo geriau pažįstamas kaip Kunigaikštis Vildaugas.
Kol kas mirties priežastis nėra žinoma.
Šią informaciją 15min.lt patvirtino šaltiniai. Teigiama, kad S.Urniežius negyvas rastas savo namuose.
Kol kas mirties aplinkybės nėra žinomos. S.Urniežius turėjo rimtų sveikatos problemų.
Kunigaikštis Vildaugas buvo puikiai žinomas sostinės gyventojams ir miesto svečiams. Jį buvo galima dažnai sutikti Pilies gatvėje, dažnai su savimi turėdavo alkoholio. Už tai ne kartą jis buvo patekęs į policijos pareigūnų akiratį.
Vyras negailėjo kritikos žodžių valdžiai ir visada turėjo aibę istorijų, kuriomis noriai dalijosi.
Anksčiau S.Urniežius aktyviai veikė politikoje, buvo Vilniaus miesto tarybos narys, užsiėmė verslu, tačiau pastaraisiais metais garsėjo kaip keistuolis, gąsdinantis arba linksminantis vilniečius bei turistus.
Komentarai
http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/li ... &order=ASC
aš prieš 2d.
IP: 78.60.31.251
Užuojauta artimiesiems.
Gaila, bet žmogus kankinosi ir alkoholis buvo paėmęs viršų, kažkada tikrai buvo labai geras literatas.
arba prieš 2d. IP: 78.60.34.11
Vilnius daug neteko, šventuolis kiek butų dykai skurstantiems menininkams išdalino su savo parašu, Vilniaus taryboje nuo Sąjūdžio.
daznai prieš 2d.
IP: 78.56.143.93 |
kvailiodavo, bande politikuoti, dalyvavo vietines valdzios "zaidimuose", buvo uzdarytas i durnyna, ten ji gal ir palauze
vln prieš 2d.
IP: 78.158.21.158
geras, protingas zmogus buvo! tik apsimetinejo, kad pritrenktas!
raimondas prieš 2d.
IP: 89.116.236.155
tai buvo mano lietuviu kalbos ir istorijos mokytojas (50 vid. mokykla),
1989 metais buvom gediminaiciai ir su trispalve stovejom ant mokyklos stogo, kasinedavom zemutine pili su trispalve, aisku bedu nesvengeme nuo tu metu milicijos :),
o dar ir siemet susitikau pilies gatveje ir beja viska prisimine, kaip buvo tais laikais,
idomus zmogus buvo !
ir labai gerais zodziais minejo savo dukra. jis ja didziavosi net labai.
uzuojauta artimiesiems,
zaza prieš 2d.
IP: 78.157.77.48
Gaila... Kazkuom jis buvo unikalus, savotiskas, bet tikrai ne piktybinis blogietis. Senamiescio siela ir keistenybe.
hbnn prieš 2d.
IP: 78.56.52.32
Apgailestauju. Uzuojauta giminems, draugams, pazinojusiems.
Viskas kazkada baigiasi, tuo paciu viskas turi savo tasa.
Atsiras daugiau drasiu ir kompromisu sunsnukiams nedaranciu zmoniu. kuriuos itakojo Vildaugas.
Mr. XxX prieš 2d.
IP: 77.221.67.48
Jis buvo ne Vilgaudas, Vildaugas.
Esu jį kalbinęs ir jis pabrėžė, kad jis ne Vilgaudas, nes Vilgaudas vilkus gaudo, o jis yra Vildaugas, nes vilkų daug.
Agnė prieš 2d.
IP: 137.135.176.145
Žmogus teisingas, apsiskaitęs, nuoširdus. Deja jau buvo.
Tik neseniai dalyvavo R.Jamantienės TV laidoje. Protingai viską aiškino.
Gaila, kad Lietuva neteko XXI a. kunigaikščio.
A.A jam, nuoširdi užuojauta ARTIMIESIEMS.
Lina prieš 2d.
IP: 86.38.157.202
Stasys Urniežius buvo mano mokytojas, dėstė lietuvių kalbą.
Gal ne visi sugebėjo jį suprasti, bet dėstė nenuobodžiai, bandė ugdyti jaunimą, o ne kišti sausas žinias.
Jis buvo tikras patriotas, prisidėjęs prie Lietuvos laisvės, dalyvavęs Sajūdyje, Signatarų namų direktorius, gediminaičių vadas, mokęs, anot jo paties "mylėti Tėvynę" ir pats ją mylėjęs....
Be to - jis buvo jautrus, pakankamai protingas, išsilavinęs, Tiesos ir Širdies Žmogus. Mylintis vyras ir tėvas.
Galbūt ne visai pritapęs šiandienos Lietuvoje, galbūt deramai neįvertintas, bet net juokdario rolėje skleidęs Meilę ir kovojęs už Tiesą.
Vilniaus senamiestis be jo tapo ženkliai liūdnesnis.
Šviesos tau, Staska! Mums bus liūdna be Tavęs ...
holms prieš 1d.
IP: 78.56.94.163
jisai gi buvo tarp pirmu parlamentaru Lietuvoje!
As maciau asmeniskai jo medali, ir nuotraukos, pats dar tikrinau viska. ka pasakojo savo kanalais.
Jisai yra dydis zmogus. kuris nuveike labai daug rimtu darbu pries tai. kai pradejo girtokliauti.
3 metus pragyvenau Pilies gatvei, ir dar 10 metu is to as grojau toj Pilies g., kur pastoviai maciau ji riekianti "Aaaamerikaa"...
Ech Stasy... turejo tikrai baigtis ne taip.
Regina prieš 1d.
IP: 78.60.105.238
Užuojauta dukrai Gabijai.
Tėvas labai didžiavosi tavimi, Gabija, mylėjo ir mokė, kaip pats mokėjo.
Baigęs universitetą, šviesus, poetiškas ir labai originalus žmogus. Asmenybė. Tai pripažįsta visi.
Iš tiesų Pilies gatvė vien nuo tos žinios apie Išėjusį tapo šaltesnė.
Amžiną Jam atilsį.
In memoriam Kunigaikščiui Vildaugui
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... gui/138642
Gruodžio 15 d.
Gytis Ambrazevičius
Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL
© Baltijos fotografijos linija
„Užuojauta dėl kunigaikščio :/“, „Mirė kunigaikštis :/“, „Kunigaikštis pasimirė“, „blemba, ar matei kad kunigaikštis mirė?“ – tokios ir panašios žinutės vakar apie 7 valandą vakaro ėmė pypsėti mano telefone. Kas beliko, – kaip giminaitis ar geras draugas (nors nesu nei tas, nei tas) nuoširdžiai priėmiau užuojautas pritardamas banaliajam: „Kaip netikėtai...“ Tačiau turbūt kaip ir daugelis kitų, asmeniškai nepažinojusių Kunigaikščio, jaučiau turintis nepaaiškinamą ryšį su šiuo Vilniaus dainiumi.
Niekaip nepavyksta prisiminti, kada pirmą kartą sužinojau apie Vildaugo egzistavimą. Ką prisimenu puikiai, tai pirmą/antrą kursą, kai visus draugus ir pažįstamus stengiausi įtikinti, kad tas keistuolis, Pilies gatvėje rėkaujantis mantrą „Amerika, Amerika“ yra žiauriai įdomus, turintis ką pasakyti žmogus. Aišku, ne visi tuo patikėjo, o Kunigaikščio rankų nepaliekantis butelis alaus tokioms mintims patikimumo nepridėjo...
Vis dėlto turbūt niekas nedrįs ginčytis (net ir Vildaugo kaip velnias kryžiaus bijojusios gidės, skųsdavusios, jog ant turistų iš Kinijos ar Japonijos mėgdavęs užrikti: „Japanese go home“), kad kunigaikštis buvo Pilies gatvės, Senamiesčio, netgi viso Vilniaus simbolis, įnešęs kur kas daugiau gyvybės nei pusę miestui vadovavusių merų kartu sudėjus.
Nemanau, kad yra žmogus, galintis paaiškinti Vildaugo fenomeną. Man jis imponavo visų pirma kaip nuostabų humoro jausmą turintis poetas. Taip, būtent, poetas. Poetas, kurio gyvenime buvo kur kas daugiau poezijos, nei praeiviams kalnais dalinamuose sonetuose...
Visų antra, – kaip neįvertinto talento aktorius. O kad kas surinktų visus pasakojimus, visą vaizdinę medžiagą apie jo atliktus performansus...
Ir visų trečia – kaip įkvėpimo šaltinis. Vildaugas man parodė, jog nereikia bijoti, ką pagalvos kiti nei kūryboje, nei gyvenime.
Kokiais 2012 metais turėjau garbės jam atlikti savo dainą „Kunigaikštis“. Reakcija buvo kunigaikštiška, – ramiu veidu išklausė, tuomet iš po skverno išsitraukė alaus, gurkštelėjo, nusišypsojo ir užtraukęs kur kas poetiškesnę „Ameerika, Ameerika“ pakilo nuo stalo ir išėjo...
Su Dievu Vildaugai, su Dievu, nes, kaip pats sakydavai – „viso geriausio“ atsisveikindavo tik Stalinas...
Bernardinai.lt
Komentarai
Žinys
Gruodžio 15 d. 17:51
Pažinojau irgi. Nuo tada, kai jis dar gyveno mažytėj palėpėj ir dirbo mokytoju. Kartu su ''Gedminaičiais'' atkūrinėjom Lietuvą. Daugialypė, labai prieštaringa, mistinė asmenybė. Šaknimis į pragarą - viršūne į dangų. Susitiksim Anapily.
Žygeivis
2016 gruodžio 16 d. 23:46
Paskaičiau komentarus ir negaliu tylėti... Vis tik skirtingai nei daugelis, jį gana gerai pažinojau, ir žinojau tai, apie ką beveik niekas ir nenutuokia, ir kas jį visada slėgė.....
Sąjūdžio metais jis ir jo įkurti bei vadovaujami gediminaičiai nemažai nuveikė - tik to jau niekas neprisimena, deja.
Teko jį pažinoti tais metais - ir nemažai kartu nuveikėme mūsų tada įkurtoje Lietuvos jaunimo organizacijų taryboje...
Vien tik "Gediminaičių" organizacijos įkūrimas, "Geležinio vilko" leidinuko leidimas ir platinimas, būsimų Signatarų namų sutvarkymas kartu su gediminaičiais, ir dar daug kitų svarbių darbų, kurie taip ir liko nepagarsinti - ir jau visų užmiršti...
Deja, Stasys - kunigaikštis Vildaugas vėliau buvo išstumtas iš visų darbų bei pareigų - kaip ir daugelis kitų tikrųjų Sąjūdžio laikų aktyvistų, nustumtų "į pašalį" visokių neaiškių karjeristų ir prisitaikėlių, labai vikriai sulindusių į valdžią ir praturtėjusių "prichvatizacijos" metais.
Nebuvo jis trenktas, kaip dabar kai kam atrodo, tačiau labai stengėsi toks atrodyti - buvo "atsidūręs tarp girnų": iš vienos pusės jį spaudė KGB, iš kitos pusės jis darė viską, ką galėjo, Lietuvos labui.
Ir vėliau, bandydamas išlikti (tiesiogine to žodžio prasme), vaidino, kad yra "su posūkiu". Matyt, pernelyg įsijautė... Pradėjo gerti - ir palaipsniui prasigėrė, nervai sugedo, tapo vos ne pajuokos objektu...
Deja, tai nemažos dalies to meto Sąjūdžio žmonių, didesnių ar mažesnių idealistų, tragedija - greitai nustumtų, nuskurdusių, išjuoktų ir viskuo nusivylusių....
Žygeivis
Gruodžio 17 d. 00:08
LSSR KGB Vilniaus skyriaus viršininko A. Ramanausko raštas LKP Vilniaus m. komiteto I-am sekretoriui K. Zaleckui dėl Vilniaus m. jaunimo organizacijų.
http://www.kgbveikla.lt/docs/show/644/from:655
P.S. Gediminaičiai nebuvo slapta organizacija, tačiau KGB ir Vilniaus "partkomas" tada klaikiai susinervino ir darė Stasiui labai didelį spaudimą, nes tai buvo pirmoji ne komunistinė Lietuvoje (ir visoje tuometinės SSSR teritorijoje) įkurta vaikų organizacija, kurią Stasys įkūrė kaip atsvarą "pionieriams".
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
(Net ir šiame forume - bent jau pasižiūrėk įrašą prie mano slapyvardžio: 
