Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1990-1994 m.

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Sąjūdis; Lietuvos Valstybės trečiasis atkūrimas 1990-03-11 (1987-1992 metų įvykiai)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1990-1994 m.

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1990-1994 m.

Parašytas: 19 Rgs 2011 14:40

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

V.Landsbergis. Kaip kas buvo iš tikrųjų

http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... d=49818630

Vytautas Landsbergis, europarlamentaras
2011 rugsėjo 19 d. 13:10

Dabartinio Lietuvos ir Lenkijos santykių aktualumo kontekste pasitaiko politologinių žvilgsnių tai į 1920-ųjų, tai į 1990-ųjų istorinę praeitį. Kai pamatau tekstuose netikslumų, kartais komentuoju paaiškindamas arba atitaisydamas. Taip dabar Delfi paskelbtos ir cituojamos Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo V. Sirutavičiaus mintys skatina atsiliepti.

Kai 1990-1991 m. ėmėmės normalizuoti abiejų išsilaisvinusių valstybių santykius, neišvengiamai kildavo, tik visai neaštriai, ir Vilniaus klausimas. Neaštriai, nes Lenkijos politikai sutiko, kad teritorinių pretenzijų negali būti, esame jau susiklosčiusiose sienose. Apie tai kalba ir Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo aktas, nurodęs į Helsinkio konferencijos Baigiamojo akto principą. Todėl nė mažiausios teritorinės diskusijos nebuvo.

Ponas V. Sirutavičius, kažin ar tada politiškai gyvenęs, teigia, jog tūli lietuviai reikalavę Lenkijos atsiprašymo „už tai, ką ten pridirbo L. Želigovskis“. Pirmiausia vertėtų žinoti, kad Lenkijai ir mums „pridirbo“ ne L. Želigovskis, o J. Pilsudskis, slapčia susimokęs ir pasiuntęs Želigovskį su kariuomene. Ši nebuvo privati. Dėl sąžiningų atsiprašymų, ar tai Lenkijos, SSRS ar Vokietijos, visada leistina tikėtis, gal kiek ir pageidauti to kada nors ateityje (tokia formuluotė yra 1991-1992 m. Lietuvos sutartyje su Rusijos Federacija), bet kaip nors primygtinai „reikalaudami“ atrodytume nerimtai, ir to nebuvo.

Tad ir sakymai, neva radikali atsiprašymo nuostata „ėmė dominuoti“ Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, neatitinka tikrovės. Įvertinimas, apibūdinimas – to išties derėjo siekti, ir Lenkijos pusė neatmetinėjo šios temos; bet jau prezidento A. M. Brazausko 1993 m. sudaryta derybų delegacija nusileido, kad Vilniaus konflikto tema būtų išskirta iš sutarties į atskirą deklaraciją, o paskui su visu deklaracijos projektu ir palaidota.

1994 m. pasirašytoje sutartyje keistai pripažįstama, kad šiandien Lietuvos sostinė yra Vilnius, o Lenkijos – Varšuva. Sykiu patvirtintas dabartinių teritorijų vientisumas. Kad Vilnius ir praeityje buvo Lietuvos sostinė – LDDP derybininkai nesugebėjo įrašyti net to.

Tačiau sutarties preambulėje galima dar kai ko įžvelgti. Ten pasirašančiosios šalys, tai yra, Lenkijos ir Lietuvos valstybės, apgailestavo tarpusavio valstybinius konfliktus po Pirmojo pasaulinio karo apskritai ir pasmerkė „smurto naudojimą“, kurio esą buvę „abiejų tautų tarpusavio santykiuose“.

Didžiausias ginkluoto smurto veiksmas, laužant paliaubų sutartį ir neįveikiama jėga staigiai užpuolus, neabejotinai buvo Vilniaus užėmimas 1920 m. spalį (toliau siekiant net Kėdainių). Taigi jis, tarp kitų smurto veiksmų, 1994 m. sutartyje galų gale ir pasmerktas Lenkijai išvengus atskiro įvardijimo.

O ar oficialiosios Rusija su Lenkija kada nors pribręs nuoširdžiam apgailestavimui dėl okupacijų – pamatysime. Anot R. Sikorskio, Vilnius devyniolika metų priklausė Lenkijai, ir viskas. Ko čia ginčytis, užkariavo ir priklausė. „Zdobył mieczem Żeligowski“.

Keista skaityti p. V. Sirutavičiaus žodžius, neva Vilniaus ir Varšuvos santykiai 1990-1991 m. buvę blogesni, negu dabar, „lyderiai net rankų vienas kitam nepaduodavo“. Bent vieno tų lyderių būtų visai lengva telefonu paklausti, nereiktų rašyti iš lubų.

Su Lenkijos prezidentu V. Jaruzelskiu susitikau 1990 m. liepos 15 d. Žalgirio lauke, buvo minimos 580-osios mūšio metinės. Prezidentas priėmė kariškoje palapinėje, visai netrumpai kalbėjomės apie einamąją politiką, aiškinau apie mūsų problemas po sovietų blokados, būsimas derybas. Po to sėdėjome priekyje greta ir abu viešai sakėm kalbas per iškilmę. Lietuvos delegacija nešė trispalvį vainiką. Ką ir kalbėti apie lenkų politikų ir visuomenės simpatijas po Sausio 13-osios.

Tiesa, bendros politinių santykių deklaracijos rengimas ėjo lėtokai, Lenkijos pusė atidėliodavo delegacijų susitikimus, bet su užsienio reikalų ministru K. Skubyszevskiu buvom Varšuvoj atskirai susitikę, aptarinėjom dalykus (padavėm kits kitam rankas, pone Sirutavičiau), ir 1992 m. sausio 13-ąją Vilniuje deklaracija buvo pasirašyta.

Su naujuoju prezidentu L. Walęsa būdavo kai kurių problemų; susitikti vengė, tad pasikeisdavom laiškais dėl jį dominančių dalykų. Vaizdelis, neva susitikę nepaduoda kits kitam rankos – vėl iš fantazijos srities. Šiaip jau diplomatinio elgesio problemas priskirčiau vienai pusei ir asmens charakteriui (dabar tai vėl patyrėme). Bet rugpjūčio pučui Maskvoje žlugus pats paskambino ir linksmai pasveikino, kad atkuriame diplomatinius santykius – siunčiąs į Vilnių ambasadorių. Per Viršūnių susitikimą 1992 m. liepą Helsinkyje jau pasikvietė išgerti šampano. Gal ir mažą „žytnios“, dabar jau gerai neprisimenu. Dar sykį susidaužėm taurėmis Vilniuje, jam ir A. Brazauskui pasirašius 1994 m. sutartį.

Papasakojau visa tai, kad naujųjų laikų Lietuvos istorija nebūtų rašoma iš gandų ir apkalbų. Be to, ir diplomatiniuose santykiuose, ir rašant apie juos, reiktų vengti provincialaus mėgėjiškumo.

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=5

Nekask kitam duobės, nes Pats Į ją įkrisi, Dievas Yra,
2011 09 19 14:26

Iš pradžių šiek tiek apie Vilnių ir jo priklausymą vienai ar kitai valstybei.

Nuo pat pirmojo Vilniaus paminėjimo istoriniuose šaltiniuose šis miestas visada priklausė Lietuvos valstybei. Išimtis buvo tik Rusijos imperijos okupacija, kai su trečiuoju Abiejų Tautų Respublikos padalijimu Vilnius su didžiąja dalimi etninės Lietuvos atiteko Rusijos imperijai.

Vadinamasis Vilniaus klausimas buvo iškeltas tik XX amžiaus antrajame dešimtmetyje, kai po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo atsikurti savarankiškos Lietuvos ir Lenkijos valstybės.

Lenkijos valstybei buvo labai sunku suvokti, kad Lietuva nebenori jokių unijų - nei personalinių kaip Krėvos, nei valstybinių kaip Liublino. Lenkijos politiniai veikėjai norėjo bet kokia kaina atkurti Lenkiją su Abiejų Tautų Respublikos sienomis.

Taigi, jų planas buvo paprastas ir aiškus - priversti Lietuvą atsisakyti (arba bent iš dalies atsisakyti) savo nepriklausomybės. Tam labai galėjo padėti Vilniaus okupacija.

Lenkijai Vilnius buvo eilinis provincijos miestas, O Lietuvai tai - ilgaamžė šalies sostinė. Lenkija turėdama Vilnių galėjo jaustis patenkinusi dalį savo imperiškų ambicijų ir daryti vienokią ar kitokią įtaką Lietuvai.

Atsitiko taip, kad vadinamasis Vilniaus klausimas labai pakenkė ir pačiai Lenkijai ir visoms Baltijos valstybėms. Tai buvo esminė kliūtis sudaryti veiksmingą karinį-politinį bloką nuo Suomijos iki Lenkijos. Lietuva buvo ta trūkstama grandis, nes ji pareiškė nesutiksianti jungtis į jokį darinį, kuriame dalyvaus kaimynė, klastingai atplėšusi didelę etninės Lietuvos dalį su pačia sostine.

Jeigu Baltijos valstybėms ir Lenkijai būtų pavykę suformuoti rimtą karinį bloką, tai galėjo tapti rimta atsvara Vokietijos ir TSRS agresijai ir pakeisti pasaulio istoriją.

Žygeivis - "autochtonui",
2011 09 19 15:45

1. Tu teisus - aplink Vilnių gyvenantys "tuteišiai" - dabar jau "lenkakalbiai" - yra gryniausi šių kraštų lietuvių palikuonys (bent jau nemaža jų dalis).

O ir kiti atvažiavo po karo iš istorinių-etninių lietuviškų žemių, kurias okupavo iš pradžių Lenkija 1920 m., ir sovietai 1939 m. bei prijungė prie Baltarusijos.

2. Bėda tame, kad šie lietuviai buvo suslavinti (ar patys savo noru suslavėjo) ir dabar yra faktiškai tapę Lietuvių Tautos išdavikais ir Lietuvos Valstybės aršiais priešais - anksčiau "želigovskininkais", o dabar "tomaševskininkais".

O kokia kalba gali būti su išdavikais? Tik viena... :)

P.S. Tačiau tiems, kas prisimena ir pripažįsta savo lietuviškas (arba jotvingiškas) šaknis, mes jokių pretenzijų neturime.

Žygeivis - aaa,
2011 09 19 15:59

1. Kas aš?

Paaiškinu: esu vienas iš Lietuvių Tautinio Centro (LTC) įkūrėjų, buvau 2 metus LTC pirmininko pavaduotoju ideologijai, o dabar esu LTC tarybos narys.

2. Gali nepergyventi dėl mūsų - nes jau gana greitai mes valdysime Lietuvių Tautos sukurtą Valstybę.

Ir tada tokie, kaip tu bei tavo "prieteliai", labai vikriai iškeliaus "šunims šėko pjauti", jei nespės laiku pabėgti... :)

P.S. Kad nepamirštum, ką čia parašiau, pasiskaityk mūsų Programą ir įsidėmėk mūsų šūkius:

Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

Didžiuojuosi, jog esu Lietuvis!

Lietuvi, stok greta Lietuvio!

Už Tautą, Laisvę ir Tėvynę!

NE - Rytams ir Vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams!

Prieš "raudoną", "juodą", "žydrą" kyšininkų mafiją!

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Sąjūdis; Lietuvos Valstybės trečiasis atkūrimas 1990-03-11 (1987-1992 metų įvykiai)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: