Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - E. Ševardnadzė. „Aš nepasitikėjau Gorbačiovu“

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Sąjūdis; Lietuvos Valstybės trečiasis atkūrimas 1990-03-11 (1987-1992 metų įvykiai)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

E. Ševardnadzė. „Aš nepasitikėjau Gorbačiovu“

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: E. Ševardnadzė. „Aš nepasitikėjau Gorbačiovu“

Parašytas: 13 Geg 2011 23:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

E. Ševardnadzė. „Aš nepasitikėjau Gorbačiovu“

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... iovu/61981

2011-04-28

Eduardas Ševardnadzė dalijasi prisiminimais apie SSRS griūtį, darbą su Michailu Gorbačiovu ir Vokietijos susivienijimą.

„Aš Jelcinu labiau pasitikėjau nei Gorbačiovu“, – interviu BBC pareiškė buvęs SSRS užsienio reikalų ministras ir antrasis Gruzijos prezidentas E. Ševardnadzė.

Jis taip pat paaiškino, kodėl 1990 m. atsistatydino iš SSRS užsienio reikalų ministro posto, kodėl jo politiką dažnai vadino provakarietiška, ir kaip jis vertina savo vietą istorijoje.

Su E. Ševardnadze kalbėjosi Iraklijus Imnaišvilis.

Eduardai Ambrosevičiau, jūs ir Michailas Gorbačiovas laikomi perestroikos architektais ir svarbiausiais SSRS reformatoriais. Bet jūsų reformos sukėlė šalies griūtį. Kada supratote, kad Sovietų Sąjungos laukia krachas?

Apie Sovietų Sąjungos iširimo problemą galvojau ir anksčiau. Bet prognozuodamas suklydau. Situacija buvo ypatinga tuo, kad su niekuo nebuvo galima pasitarti.

Pamenu, prognozavau, kad Sovietų imperija žlugs, nes juk visos imperijos žlugo.

Sovietų Sąjunga buvo imperija, turinti daugybę prieštaravimų, o pagrindinis prieštaravimas buvo tarp centro ir autonomijų. Visos autonomijos norėjo tapti nepriklausomos.

Kai apie tai mąsčiau, maniau, kad Sovietų Sąjunga egzistuos dar 10–15 metų. Aš klydau. Griūtis prasidėjo po ketverių metų.

Tai yra, kai reformavote šalį, jūs, kaip vienas iš reformų bendraautorių, jau žinojote, kad šalis sugrius? Jūs rengėtės atsistatydinti?

Aš žinojau, bet su niekuo nebuvo galima apie tai kalbėti. Ir iš dalies tai buvo viena iš mano atsistatydinimo priežasčių (iš SSRS užsienio reikalų ministro posto). Bet realios priežastys buvo kitokios.

Aš nesupratau Gorbačiovo. Ypač jo politikos Afganistane. Тen žuvo tūkstančiai žmonių, o kariuomenės vis neišvedė.

Pagaliau aš gavau informaciją, kad rengiamas pučas. Turėjau tikslius duomenis, kad reformų priešininkai rimtai rengėsi karui su perestroikos iniciatoriais. Aš iš tribūnos kreipiausi į Aukščiausiosios Tarybos narius (1990 metų gruodį) ir pasakiau, kad tai bus pats trumpiausias pranešimas mano gyvenime. Jo esmė: prieš pertvarką rengiamas diktatorių puolimas.

Aš patvirtinau, kad turiu tikslių duomenų iš žmonių, kurie dirba saugumo organuose.

Ar šia informacija pasidalijote su SSRS prezidentu?

Ne, nepasidalijau. Aš bendrais bruožais jam kalbėjau: anksčiau ar vėliau prasidės karo veiksmai. Sakiau, jog turiu duomenų, kad Janajevas (Genadijus Janajevas – buvęs SSRS viceprezidentas, vienas iš 1991 m. rugpjūčio pučo organizatorių, – red. past.) nori tapti prezidentu. Janajevas turėjo sąrašą žmonių, kuriuos ketinta sušaudyti po to, kai jis ateis į valdžią. Ten buvo 20–30 asmenų, antru numeriu įrašytas E. Ševardnadzė.

Kas buvo pirmas numeris? Ar jūs parodėte Gorbačiovui tą sąrašą?

Nepamenu, kas buvo pirmas. Sąrašo neparodžiau, bet apie tai jam kalbėjau. Ir atsistatydinau dėl to, kad žinojau daugiau už visus kitus Politbiuro narius. Žinojau, jog prasidės sukilimas prieš perestroiką, ir apie tai pasakiau savo pranešime.

Kai baigiau pranešimą, Gorbačiovas labai supyko: kodėl jis nežino, o aš žinau?! Aš privalėjau pasakyti liaudžiai, kas vyks artimiausioje ateityje.

Bet kodėl nepasidalijote informacija su Gorbačiovu, prieš skaitydamas pranešimą?

Nepasitikėjau. Aš Jelcinu labiau pasitikėjau nei Gorbačiovu.

Kai buvote SSRS užsienio reikalų ministras, daugelis jums priekaištavo, kad vykdėte provakarietišką politiką: tai ir Vokietijos susivienijimo klausimas, ir NATO plėtra. Prezidentas Gorbačiovas mėgsta pabrėžti, jog egzistavo džentelmeniškas susitarimas dėl NATO nesiplėtimo į Rytus, bet po to esą Vakarų lyderiai apsimetė, kad nieko nebuvo. Tai vis dėlto buvo ar nebuvo tokie susitarimai?

Jokių susitarimų nebuvo. Buvo sutartis dėl ginkluotės apribojimo, kurioje taip pat numatyta, kiek kariuomenės gali turėti Vokietija po susijungimo. Mes pasirašėme dokumentus, bet ne visi klausimai buvo įtraukti. Apie NATO tada kalbos nebuvo.

Taip išėjo, kad su Gorbačiovu mes neapsvarstėme Vokietijos susivienijimo. Visus klausimus aptarėme, o šito – ne. O duodamas interviu užsienio žurnalistams Gorbačiovas niekada neatsakydavo tiesiai, ką galvoja tuo klausimu, sumaniai išsisukdavo nuo atsakymo.

Šį klausimą man pateikė Beikeris (tuometinis JAV valstybės sekretorius), jis pasakė, kad su Vakarų lyderiais apsvarstė šį klausimą, ir visi buvo „už“. Beikeris pasiūlė paskambinti Gorbačiovui ir paklausti. Mes paskambinome, ir Gorbačiovas tada pasakė: „Laikyk, kad aš pritariu Vokietijos susivienijimui.“

Maža to, buvo gauta informacija, kad JAV gali sukurti atominį kosminį ginklą. Su Gorbačiovu paklausėme mūsų mokslininkų: ar įmanoma tokį ginklą sukurti? Jie iš pradžių tvirtino, jog neįmanoma, bet vėliau pasakė, kad jei ekonomika leidžia, tai tokį ginklą galima sukurti. Bet JAV tai gali padaryti per 12 metų, o Sovietų Sąjunga – per 25 metus.

Štai tada mes su Gorbačiovu sutarėme bet kuria kaina sureguliuoti santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Neseniai Londone buvo plačiai atšvęstas Michailo Gorbačiovo jubiliejus. Ar jūs paskambinote savo draugui, kad pasveikintumėte jį aštuoniasdešimtmečio proga?

Ne, nepaskambinau. Aš parašiau jam laišką ir palinkėjau visa ko geriausio.

Galbūt žinote, kad Rusijoje Gorbačiovo jubiliejus buvo švenčiamas kukliai. Ar jums neatrodo, kad ši situacija primena jūsiškę? Jūs neseniai išleidote memuarų knygą Vokietijoje, tai tapo dideliu įvykiu. Bet Tbilisyje knygos nusipirkti neįmanoma, ir niekas neskaito Ševardnadzės memuarų.

Kodėl neskaito? Išpirko knygą ir skaito. Knyga taip pat išleista ir Estijoje, Rusijoje, tiesa, nedideliu tiražu. Bet pabandykite gauti nors vieną knygą! Skaito!

1991 metais prezidentas Gamsachurdija paskelbė Gruzijos nepriklausomybę. Vėliau, 1995-aisiais, jūs tapote antruoju Gruzijos prezidentu ir išbuvote šiame poste aštuonerius metus. Per tą laiką jums taip ir nepavyko sureguliuoti santykių su Rusija, svarbiausia Gruzijos kaimyne. Maža to, jie nuolatos blogėjo. Vadinasi kaip diplomatas jūs pralaimėjote?

Aš visada stengiausi su Rusija palaikyti normalius santykius. Mano iniciatyva Gruzija įstojo į NVS. Mes su Putinu net draugavome. Aš jį pažinojau nuo Peterburgo laikų. Kai gubernatoriumi buvo Sobčiakas, aš ten skaičiau paskaitas. Sobčiakas pavedė Putinui organizuoti tas paskaitas. Putinas labai įdomus žmogus, sakyčiau, talentingas.

Kai buvote Gruzijos prezidentas, ar padarėte klaidų, dėl kurių labiausiai apgailestautumėte?

Aš beveik nedariau klaidų. Turėjau milžinišką patirtį. Dirbau Maskvoje, ilgą laiką užsiėmiau Vokietijos klausimu. Ant mano stalo guli gabalėlis Berlyno sienos, ant kurio parašyti žodžiai: „Ačiū, Eduardai!“

Neseniai viename interviu Gruzijos žiniasklaidai pareiškėte, kad jūsų klaida buvo Michailo Saakašvilio atėjimas į valdžią. Bet jūs dažnai jį vadinote talentingu politiku. Tai ar buvo klaida, kai į valdžią atėjo talentingas politikas?

Aš laikiau jį talentingu jaunu žmogumi. Bet Žvanija (Zurabas Žvanija, vienas iš 2003 m. „rožių revoliucijos“ lyderių) buvo lankstesnis.

Kai susiklostė aplinkybės (prieš mane), nusprendžiau atsistatydinti, kad nebūtų pralietas kraujas. Liaudis viską žinojo ir suprato.

Kokią prognozuojate ateitį? Kokia bus Gruzija po 20 metų, kokius santykius ji palaikys su Rusija?

Problemų dar daug, bet svarbiausia – Gruzija lieka nepriklausoma valstybė. Aš dažnai kritikuoju dabartinę vadovybę, bet jie juk taps protingesni.

Gruzija atkurs savo teritorinį vientisumą. Tai – Gruzijos žemė. Bet tam reikia laiko. 10–12 metų.

Savo memuaruose rašote, kad jūsų tautai labai svarbi istorinė atmintis. Kaip bus prisimenamas Eduardas Ševardnadzė?

Aš nesuteikiau pagrindo ateinančioms kartoms prisiminti mane blogai. Nieko blogo nedariau. Atsistatydinau savo valia. Tai mano nuopelnas.

Vertė M. B.

Bernardinai.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Sąjūdis; Lietuvos Valstybės trečiasis atkūrimas 1990-03-11 (1987-1992 metų įvykiai)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: