Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

Sovietinė valstybės valdymo sistema

Šaltinis - Lietuvos istorijos forumas
1989 m. rinkimai
http://forum.istorija.net/forums/thread ... =7&start=1



Žygeivis - 2010-11-19 18:34

     Iš tikrųjų viskas sovietmečiu buvo labai paprasta ir aišku. :)

     Tik dabar, kadangi gyvename jau visai kitoje sistemoje, jaunimui sunku suprasti, jog tuo metu visa oficialioji (viešoji) valstybinė valdžia (Aukščiausioji Taryba ir jos pirmininkas, Vyriausybė ir Vyriausybės "galva", ministerijos, ministrai ir t.t.) buvo tik "širma", vaizduojanti normalių valstybių valdymo sistemas.

     Realiai visoje SSSR visose be išimties srityse (iki pat mažiausių smulkmenų) viską prižiūrėjo ir tvarkė Komunistų partijos vadinamoji nomenklatūra - tai yra į spec. sąrašus įtraukti kompartijos įvairių lygių vadovaujantys asmenys.

     Šitie sąrašai buvo pradėti sudarinėti dar Lenino laikais - praktiškai jau nuo 1918 m., kada dėl badmečio reikėjo nustatyti, kam kokį "pajoką" (maisto davinį) skirti.

      Po to, jau prie Stalino, konkrečių asmenų įtraukimas į tokius, "atitinkamo rango", sąrašus, tapo labai išvystyta ir svarbia valstybinio gyvenimo sritimi.

      Daugybei kompartijos aparato darbuotojų tai buvo svajonių viršūnė. Beje, pakliuvę į tokį sąrašą, iš jo galėjo išeiti tik "kojomis į priekį". :)

      Kaip mėgo sakyti Stalinas "Кадры решают все." ("Kadrai sprendžia viską" - "kadrais" vadindavo vadovaujančius asmenis).

      Tam, kad sistema veiktų be priekaištų buvo sukurta labai griežta hierarchinė "imperijos valdymo" sistema: pradedant "imperatoriumi" (SSSR kompartijos gen. sekretoriumi), po to Politbiuras, žemiau SSSR Kompartijos CK (Centro komitetas), dar žemiau sričių ir respublikų pirmieji sekretoriai ("nacmenai") ir juos kontroliuojantys "antrieji" sekretoriai (rusai), dar žemiau respublikų ir sričių CK, po to miestų ir rajonų partiniai komitetai su jų pirmininkais, po to stambesnių miestų rajonų partiniai biurai ir komitetai; gamyklų, aukštųjų ir vidurinių mokyklų, sovchozų ir kolchozų pirminių partinių organizacijų komitetai ir jų pirmininkai, pačioje apačioje - pirminė kompartijos organizacija.

     Visi rinkimai į aukštesnius postus kompartijoje buvo gryna "pokazuchą" - būdavo tik vienas kandidatas, kurį "nuleisdavo iš viršaus".

     Tik labai siaurame rate, pačiame kompartijos "viršuje" - Politbiure - kai kada vykdavo realūs "apsistumdymai", kas užims genseko kėdę.

     Gensekai, kaip ir bet kokie monarchai, iš savo postų "išeidavo tik kojomis į priekį". Vienintelė išimtis - Chruščiovo nuvertimas 1964 m.

     KGB buvo tik įrankis kompartijos nomenklatūros rankose: "Карающий меч революции" "Baudžiantis revoliucijos kalavijas"), kaip suformulavo dar Leninas ir Dzeržinskis, įkurdami KGB pirmtakę ČK (Ypatingąją komisiją).

     KGB buvo tik viena iš daugybės, kompartijai (tiksliau jos atitinkamo lygmens "organui") pavaldžių institucijų.

     Kompartija buvo sukūrusi milžinišką tinklą savo įvairių įstaigų, kuriose dirbo šimtai tūkstančių taip vadinamų "atsakingų darbuotojų", kurie viską kontroliavo, prižiūrėjo, derino, rengė planus ir reikalavo jų įgyvendinimo.

     Įvairios ministerijos (tiek SSSR lygio, tiek respublikinės ir kraštų), formaliai pavaldžios vyriausybei, iš tikro tik įgyvendindavo atitinkamo lygio ir profilio kompartijos organo parengtus planus.

     Reikia nepamiršti, kad SSSR visi kompartijos vadovaujantys asmenys ir darbuotojai (iki gamyklų ir mokyklų sekretorių imtinai) buvo etatiniai - gaudavo ne tik ypač geras algas, bet ir daugybę įvairiausių privilegijų, priklausomai nuo užimamo rango nomenklatūriniuose sąrašuose.

      Beje, KGB neturėjo teisės sekti nei vieno "nomenklatūrininko". Šią tvarką įvedė Chruščiovas, bijodamas, kad KGB neužgrobtų valdžios.

      Prie SSSR Kompartijos Politbiuro buvo sava ypač slapta žvalgybos ir kontržvalgybos tarnyba, bei "likvidatorių" skyrius.

      Nomenklatūrininkų, kurie rimtai prisidirbdavo, niekas viešai neteisdavo - juos rasdavo negyvus, "nusišovus" iš asmeninio pistoleto, arba jie "pakliūdavo į avariją". :)

      P.S. Jei rimčiau patyrinėti, kas valdė Lietuvą po 1990 m. (ir dabar tebevaldo), bei užima įvairiausių pelningų (nes gauna valstybinius užsakymus bei "melžia" ES fondus) privačių firmų vadovų, pavaduotojų, akcininkų ir pan., kėdes, tai nemažą jų dalis (ar jų "antros pusės") yra iš tų pačių senųjų "nomenklatūrininkų" (arba dabar dažnai jau jų vaikai).

       Kaip tik todėl  Lietuvoje iki šiol yra "uždaryti" ne tik KGB archyvai (iš jų dar retkarčiais ką nors "nutekina" liaudžiai nuraminti), bet ypač rimtai "uždengti" yra kompartijos ir komjaunimo archyvai.

       Ar kada nors skaitėte bent vieną rimtą archyvinę medžiagą iš šių archyvų?

       Esmė tame, kad šitie archyvai, skirtingai, nei KGB ir ypač GRU, iš Lietuvos niekur neiškeliavo - o juose masė labai įdomios informacijos apie dabartinį Lietuvos "elitą". :)



Žygeivis - 2010-11-21 00:30

     1. Šita tema skirta aprašyti tai, kokia buvo tvarka Sovietijoje - fiktyvaus balsavimo ir fiktyvių valdžios institucijų.

     2. Tai, ką tu išvardijai, tikrai egzistavo - tačiau ar tai gali pateisinti tai, ką tu nutyli apie to meto visas kitas "realijas" (paminėsiu tik vieną, grynai ekonominę - ar nepamiršai, kaip visi bet kokią prekę ne pirkdavo, o "gaudavo", įskaitant net ir tuos pačius nomenklatūrininkus - tik jie "gaudavo" "spec. parduotuvėse", pagal savo rangą?).

     3. Dabartinė situacija Lietuvoje (ir ne tik Lietuvoje) tai yra pasekmė ne vienos, o visos eilės priežasčių, tarp kurių išskirčiau kelias pagrindines:

- sovietinė-rusiška okupacija, kuri su pertrauka tęsėsi beveik 50 metų, ir dėl kurios visos aktyvios lietuvybės skatinimo formos buvo nustumtos į "pogrindį" (kaip, beje, yra ir dabar), o lietuviai palaipsniui rusinami (dabar - anglinami),

- sovietinė ekonominė ūkio tvarkymo sistema, dėl kurios Lietuva klaikiai atsiliko nuo Vakarų šalių savo gyvenimo lygiu,

- tos sovietinės okupacijos ir sovietinės sistemos išugdytas žmonių mentalitetas,

- tų pirmųjų trijų priežasčių pasekmė - naujųjų "neokolonialistų" lengvai įvesta "liberalkosmopolitinė naujoji tvarka". O Lietuvių Tauta, dėl sovietmečiu beveik sunaikinto normalaus tautinio mentaliteto, nesugebėjo ir nepajėgė jai pasipriešinti.

      "Liberalkosmopolitinės tvarkos" esmė - postsovietinės valstybės yra "nugręžiamos" (jų rinkos, kapitalai, nekilnojamas turtas (pastatai, žemė, miškai ir mediena, vandens resursai, kiti gamtiniai resursai), darbo jėga ir "protai"), ir lieka vegetuoti, apsikrovusios milžiniškomis skolomis.

      O juk ta "naujoji tvarka" iš tikro yra iš esmės ta pati senoji sovietinė "valdymo" sistema - kiaurai supuvusi ir korupcinė, nes ją tebevykdo tie patys asmenys, tik dabar jau pakeitę senus šeimininkus naujais.



Žygeivis - 2010-11-21 13:40

   1. Nepainiok dabartinių "valstybinių vagių" (kaip taisyklė sovietmečiu buvusių nomenklatūrininkų ar jų artimų giminaičių) su primityviais kriminaliniais plėšikais ir vagimis tiek tada, tiek dabar.

   2. Ir tada aukštosios nomenklatūros turtų milicija ir KGB nekontroliavo - tai buvo griežtai uždrausta. Tik prie Politbiuro veikusi spec. tarnyba kai kada (nepaprastai retai) vieną kitą ypatingai "išsišokusį" nomenklatūrininką likviduodavo. O dar dažniau tiesiog paleisdavo į pensiją ar perkeldavo į ne tokias prestižines pareigas, kartu atimdami "dačias" bei įvairias privilegijas (tačiau vis tiek palikdavo "nomenklatūrinį minimumą").

   3. Dabartinis išplitęs banditizmas ir vagystės bei klaikus narkomanijos plitimas (jau nekalbu apie milijonines kontrabandos siuntas) iš tikrųjų yra tos pačios "senos-naujos" aukščiausio lygio sluoksnių korupcijos tiesioginė pasekmė, "nusileidusi į apačią".

   Ir nereikia aiškinti, kad tai susiję su žmonių gyvenimo sąlygomis. Pvz., ikikarinėje Lietuvoje žmonės gyveno žymiai blogiau materialiai, nei dabar, tačiau nusikalstamumo lygis buvo vos ne nulinis, lyginant su dabartiniais laikais.

   Dabartinis nusikalstamumas visų pirma yra posovietinio mentaliteto pasekmė (tiek plačiosiose masėse, tiek ir valdžios sluoksniuose).



Žygeivis - 2010-11-23 17:31

     Tu labai teisingai pastebėjai, kad tvarką įvedė "patriotai" - patriotai kabutėse.

     Nes tikrų patriotų į valdžią niekas iš buvusios "sovietinės-kompartinės" nomenklatūros ir KGB etatinių bei neetatinių "agentistų" neprileido per patrankos šūvį. :sm14:

     Jei 1990 m. dar pakliuvo keletas į AT ar kokią kitą valdžios struktūrą - ir tai "per plauką", tai vėliau visus juos labai nuosekliai "išeliminavo".



Žygeivis - 2010-11-24 10:38

     Brazauskas ir jo kompanija niekur nebuvo dingę ir 1990-1992 m. O viskas, kas tada buvo daroma Lietuvoje, buvo smulkiai derinama su Brazausku ir jo "komanda".

      Beje, gal kas ir neatsimena, jog visose ministerijose toliau sėdėjo tie patys sovietiniai "činovnikai" - niekas jų, paskelbus Nepriklausomybės atkūrimą, nepakeitė (kaip ir nemažos dalies ministrų).

      Dėl patriotų ir "patriotų", buvusių valdžioje, kiekybinio santykio- tiesiog pabandykite konkrečiai, pavardėmis, išvardyti tikrus Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės patriotus, buvusius valdžioje nuo 1990 metų iki dabar?

       Kai kas nors tai sugebės padaryti, galėsime išsamiai aptarti kiekvieną nurodytą kandidatūrą konkrečiai - ką, kada ir kaip darė. :)



Žygeivis - 2010-11-24 17:07

     Nejuokinkite tų, kas pats matė realybę, o ne "pokazuchą", liaudžiai skirtą. :) - pvz., kaip Landsbergis su Brazausku viską iš anksto suderindavo (Vingio parke bevaikščiodami, o vėliau ir kitose vietose pasiderindami).

      Vyko visiškai elementarus įtakos sferų pasidalijimas - valdžioje bei ypač labai staigiai besirutuliojančiame "prichvatizacijos procese" - tarp senosios kompartijos nomenklatūros, sovietinio ūkinio "aktyvo" (gamyklų, kolūkių, tarybinių ūkių, kitų įvairių įmoniųi direktorių, pavaduotojų, vyr buhalterių), jaunų ir aršių komjaunimo CK "veikėjų" bei grupelės naujųjų Sąjūdžio "nomenklatūrininkų" (kurie, beje, irgi ne iš "gatvės" atėjo į Sąjūdžio "viršūnes".... :).

      Štai mes tada buvome dar palyginus jauni ir naivūs idealistai, ir nesuvokėme, kokie ten žaidžiami žaidimai "aukštąja politika".  Praregėjimas atėjo žymiai vėliau, bet jau buvo per vėlu - nomenklatūrinės "prichvatizacijos traukinys" jau pūkšėjo visais garais, o visi, kas bandė jį stabdyti, buvo tuoj pat pašalinti...

      Beje, gal aiškiau apibūdintumėte, kame pasireiškė tas Landsbergio "dešinumas", ar Brazausko "kairumas"? :)



Žygeivis - 2010-11-24 17:30

    Aha, būtų... :) :) :)

    Mane dar tada Alfonsas Macaitis (tuo metu Lietuvos Komjaunimo pirmasis sekretorius) "gąsdino": "Kęstai, jei Sąjūdis grąžins žemę prieškario savininkams, aš imsiu automatą ir eisiu į mišką..."

    Pasižiūrėk, kur jis "išėjo" ... :) :) :)

Alfonsas Macaitis
http://lt.wikipedia.org/wiki/Alfonsas_Macaitis

     P.S. Na gal dėl to jis ir neišėjo su automatu į mišką, kadangi AT, o po to ir Seimas grąžino ne žmonių turėtą žemę, miškus ir kitą turtą, o tik "teisę į žemę" ir "išvadas", kuriomis pasinaudojo "persikėlėliai" ir "išvadų" pirkliai.  :smile7:

    Sutiksiu kada - pasiklausiu. :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Patikslinu faktus dėl "žmonių teisių" SSSR:

1. SSSR buvo įkurta tik 1922 m. gale.

    Iki tol buvo Rusijos SFSR, Tolimųjų Rytų Sovietinė Respublika, Užkaukazės Sovietinių Respublikų Federacija ir Ukrainos bei Baltarusijos Sovietinės respublikos.

2. Dėl visuotinio mokslo

      Nutarimas pereiti prie visuotinio privalomojo septynmečio mokymo SSSR buvo priimtas tik 1949 m.

      Tačiau visuotinai įgyvendintas SSSR jis taip ir nebuvo iki pat SSSR sugriuvimo - visų pirma Šiaurės Kaukazo, Vidurinės Azijos respublikose ir Azerbaidžane taip ir nepavyko jį "įdiegti".

3. Dėl socialinių garantijų, pvz. nemirti nuo bado.

     Paskutinis rimtas badmetis SSSR teritorijoje buvo po WW2 1947-49 m. Po to irgi buvo net keli "duoniniai maištai" įvairiuose SSSR regionuose (vieną iš jų - Novosibirske, ir jau jau prie Chruščiovo - pavyko numalšinti tik panaudojus tankus).

     O 1918-1922 ir ypač 1928-1933 m. nuo bado įvairiose Rusijos, Ukrainos, Kazachstano ir kitų respublikų teritorijose mirė daugiau žmonių, nei žuvo per WW2. Kanibalizmas buvo labai plačiai paplitęs, masinis reiškinys - tada net RSFSR BK buvo įvestas atitinkamas straipsnis (sušaudydavo vietoje).

4. Dėl teisės į nuosavą atskirą būstą ar butą.

     Iš esmės savo atskirą būstą miestiečiai SSSR pradėjo gauti tik po "chruščiovkų" masinės statybos, tai yra po 1961 m.

     O iki tol gyveno po 10 ir daugiau šeimų "komunalkose" - iki karo ar net iki revoliucijos pastatytuose ir sovietmečiu nusavintuose turtingų žmonių namuose, padalintuose į daugybę atskirų kambariukų, su visiems jiems bendra virtuve ir bendra išviete.

     Kada Nikita Chruščiovas (beje, jis buvo baigęs tik 4 klases) grįžo iš savo garsiosios kelionės į JAV, tai pareiškė savo aplinkai: "Jie jau gyvena komunizme".

5. Dėl teisės į darbą ir kitų teisinių garantijų.

     RSFSR BK buvo straipsnis "už bedarbystę" ("за тунеядство") - visi, už kelis rublius nedirbę valdiškose fabrikuose, kolchozose, sovchozuose ar kontorose, keliaudavo į "darbo lagerius", tai yra į Gulago konclagerius Sibire, Vorkutoje, Kazachstane, kirsti mišką, anglių, rūdų, urano šachtas, "komunistines statybas" ir pan. - ir ten 10 - 25 metus kasdien po 12-14 valandų dirbdavo sovietiniais vergais (maisto gaudavo tiek, kad nemaža dalis kalinių mirdavo nuo bado jau per pirmus metus).

     Ypač daug "teisinių ir socialinių garantijų" SSSR turėjo vergai Gulage - o juk ten įvairiais metais dirbo absoliučiai beteisiais vergais beveik trečdalis visų SSSR gyventojų.

     O dar daugiau kaip pusė SSSR gyventojų buvo patys tikriausi baudžiauninkai sovchozuose ir kolchozuose (beje, gal jau pamiršai "trijų varpų" įstatymą - jei lauke bet kas suvalgys ar įsidės į kišenę bent tris rugių, kviečių ar avižų varpas, gaudavo prie Stalino 10 metų lagerių; o vaikus, apkaltintus antisovietine veikla, leista sušaudyti nuo 12 metų).

    Beje, ir visi vaikų namai SSSR buvo NKVD Gulago sistemos dalimi - taigi, ir čia galiojo garsioji sovietinė socialistinė tvarka: "kas nedirba- tas nevalgo" - tiesiogine prasme vaikai, kurie dėl silpnos sveikatos nepajėgdavo įvykdyti milžiniškų išdirbio normų, mirdavo nuo bado šiuose "vaikų namuose".

    O garsusis "pedagogas" Makarenka buvo NKVD majoras (ar kapitonas?). Ši tvarka šiek tiek pakeista tik prie Brežnevo.

    Plačiau, pvz., čia http://www.uvd.murman.ru/about/units/kindinsp.shtml

    Be šių "lagerrščikų" dar buvo milžiniška Sovietinė armija (po karo ilgą laiką 4 milijonai žmonių), kurios didelė dalis dirbdavo kaip nemokama vergų jėga įvairiose statybose ir kituose bjauriuose darbuose (pvz., ir Ignalinos AE pastatė taip vadinami "stroibatai").

    Kiekvieną rudenį visus moksleivius ir įstaigų darbuotojus (nemažai ir fabrikų "kontorinių" darbuotojų) išgrūsdavo ("снимать урожай") "derliaus nuėmimui" arba ("на картошку") "kasti bulvių". Ir ši tvarka išsilaikė iki pat SSSR žlugimo.

6. Dėl teisės laisvai judėti savo šalies teritorija (apie keliones į užsienį net nekalbu)

     Tik prie Brežnevo kolūkiečiai ir sovchozų darbininkai Lietuvoje gavo pasus, o pvz., Baltarusijoje taip jų ir negavo - kolchozo pirmininkas juos laikydavo savo seife.

    O jei neturi paso ir išvykai iš savo kolchozo ar sovchozo toliau negu savo rajono teritorijos, tai milicija turėjo teisę tave sulaikyti ir teismas nuteisdavo pasodinti keliems metams į lagerį (buvo RSFSR BK straipsnis "нарушение паспортного режима").

7. Dėl piliečio teisių, pavyzdžiui balsuoti rinkimuose

   Iki 1936 m. Stalino Konstitucijos priėmimo netgi formaliai grynai teisiškai piliečių teises SSSR turėjo tik darbininkai ir vargingieji valstiečiai (ir žinoma, sovietinis - partinis - OGPU - NKVD aparatas).

   Beje, ir šiose grupėse reguliariai atlikdavo "Valymus" ("čystkas").

   O, pvz., ikirevoliuciniai inteligentai, o taip pat kiti įvairiausi bolševikų "klasiniai priešai" ("buožės" ir visų kitų be išimties išsilavinusių ir turtingesnių visuomenės sluoksnių atstovai, bei žinoma visi "lagerščikai") ir jų palikuonys net neturėjo formalios SSSR pilietybės - taigi, net "sovietiniuose rinkimuose" negalėjo dalyvauti - ne tik kaip kandidatai, bet ir kaip rinkėjai...

   Ir po 1936 m., nors formaliai ir gavo pilietybę, tačiau realiai balsuoti rinkimuose jiems vis tiek taip ir neleido. Nors žinoma, tai vis tiek neturėjo jokios reikšmės: Stalinas dar prieš tai "toliaregiškai" pasakė, kad "Nesvarbu, kas balsuoja - svarbu, kas balsus skaičiuoja".
 
   Ši Stalino įvesta "balsų skaičiavimo tvarka" galiojo SSSR iki pat jos sugriuvimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.