Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - 1991-ųjų rugpjūčio 21 d. susirėmimas su sovietų kareiviais prie AT ir Artūros Sakalausko žūtis

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Sąjūdis; Lietuvos Valstybės trečiasis atkūrimas 1990-03-11 (1987-1992 metų įvykiai)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

1991-ųjų rugpjūčio 21 d. susirėmimas su sovietų kareiviais prie AT ir Artūros Sakalausko žūtis

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: 1991-ųjų rugpjūčio 21 d. susirėmimas su sovietų kareiviais prie AT ir Artūros Sakalausko žūtis

Parašytas: 20 Spa 2009 20:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Nekariavom mes tada, 1991-aisiais...

Šaltinis - http://diskusijos.patriotai.lt/viewtopi ... =55&t=1323

Margeris rašė:

Spėju bus įdomiau nei iškilmingos kalbos.

Pagarba visiems tada žiūrėjusiems vamzdžiams į žiotis...

----------------------------------------------------------------------------
Nekariavom mes tada, 1991-aisiais...

Vilnius,
2005-10-28

In memoriam
Lietuvos savanoriui Artūrui Sakalauskui

Gedas kažkaip išjudino (gal kad Vėlinės artėja?) prisiminimus, prakalbus apie snaiperius (http://www.livejournal.com/users/gedas/37335.html), tad berašydamas jam atsakymą kiek užsivedžiau sentimentaliai, o gal ir kaip koks Bugailiškis-Prūdas... Tekste yra nenormatyvinės leksikos, todėl prašau už ją atleisti.

Tie, kas ten buvo, gali drąsiai mane pataisyti (ir spaudžiu aš jums ranką, ginklo broliai) ar net grubiai nutraukti (jūs turite teisę, bet tai žinote patys, net nereikia sakyti). O kam įdomus šitas pasakojimas - tepaima taurę į ranką ir pakelia ją visų pamirštųjų garbei, ir išgeria lig dugno, ir tiesiog patyli minutę...

***

Vilnius, 1991-ieji: prieš metus paskelbta nepriklausomybė, po to paskelbtas moratoriumas jos galiojimui (tad nei nepriklausomi, nei vėl SSRS sudėtyje), nepaisant to - jau sutraiškyti tankais civiliai, sausio 13-os naktį susirinkę prie TV bokšto. Sovietai metodiškai ir pamažu perimdinėja tiesioginei SSRS kontrolei valstybines Lietuvos įstaigas vieną po kitos. Puču Maskvoje dar nekvepia. Aukščiausioji Taryba, tada vadinta tiesiog Parlamentu, o dabar pervadinta į Atkuriamąjį Seimą, po TV bokšto įvykių spontaniškai apjuosta gelžbetoninėmis barikadomis, kurias iš esmės saugo menkai ginkluotas (sportiniai, medžiokliniai ir iš po “dieduko obels atkasti“ ginklai) SKAT - Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.

“Vakarų fronte nieko naujo“, vienžodž: paliaubos veiksmuose, įtampa dėl SSRS kariškių ir LKP veiksmų.

O ši istorija prasidėjo ganėtinai banaliai: dundukai šauktiniai kareiviai (“seniai“) iš žvalgybinės kuopos kariniame Šiaurės miestelyje gėrė “kaptiorkėje“ skiestą spiritą ir sumąstė begerdami ir bedrąsėdami nuo jo, kad kas tie labusai? “Mes gi - specnazas, blec, vsiech ich tut šapkami zakidajiem k jiedrieni fieni, a nū davaj, bratva, a čio?!“...

Čerez pliečio!

Žodžiu, šie gaidžiai (ne pagal “zonos“ žargoną) sugalvojo, kad pamokys labusus-fašistus iš “niezakonos bandfarmiravanijos“. Prasiblaivė kitąryt kiek, galvas skauda durniams... Kad drąsa su alkoholiu nugaravo - neprisipažįsta, bet vienas kitą palaiko, paniuksi į šoną (gauja drąsiau!), organizuojasi. Iškylą. Žvalgybininkai-iškylautojai, bl*t, iš “spiecnazo“...

Galop sušoko popietėje į “viliuką“ - ir prie Parlamento. Drąsos rodyti. Husariškai kavaleristiškos: į teritoriją nuvažiuosim, iš AK pašaudysim, “bombioškių“ pamėtysim, pagąsdinsim ir - į dalinį sau aplaistyti reidą. Bus ką “dembelyje“ prisiminti ir “dūchams“ bei mergoms savo Vidurio Rusijos kaime vodkės pribembus per šokius, kol “harmonistas“ pirštus ilsina ir už apykaklės ugninį vandenį pila, papasakoti...

Tuo metu budėjusi “senoji Vadelio gvardija“ (“vadeliu“ mes, tiek naujoji, tiek ir senoji, vadinome SKAT operatyvinio būrio vadą Gintarą Rapniką) Pirmame poste (čia, kur dabar Statoil: blokposto funkcija buvo transporto priemonių kontrolė ir įleidimas į Parlamento prieigas) žiūri: atvažiuoja karinis UAZikas ir nestodamas “s chodu“ į teritoriją tuoj įvažiuos.

Aha, kurgi ne! Zdravsti, tovarišči vajaki, sčas...

Nuvertė tame blokposte buvusieji tiesiog “ežius“ ant kelio - iš abiejų pusių, tai “husarai“ ir užstrigo jame: nei pirmyn, nei atgal. O tada budėjusi ten chebrytė priėjo ir klausia:

- A kame reikalas, ko čia braunatės, ką? A pyzdy norit?

Tie pyp ir kitur rusiškai-slaviškai-totoriškai siunčia ir vis dar kietuolius vaizduoja, kad tuoj išpleškins visus snarglius labusus, jei šie tučtuojau nepatrauks “ežių“.

Tik jau į teritoriją brautis nebenori - išvažiuoti nori, bet “honoro“ vis dar neatsisako. “Niepadabajiet eto bravomu saltatu vielikoj dieržavie“... O ir ginkluoti iki dantų prieš čia turimus “bananus“, “čeriomuchą“ ir porą mažo kalibro šautuvėlių, ir gal dar kokių bermontininkų pamestą aprūdijusį mauzerio šautuvą 1914 metų gamybos (šitą, tarp kitko, turėjo “šeštos pozicijos“ budėtojas) ir pan. ginkluotę “iš po dieduko obels“.

O kodėl įvažiuoti bandėt - aiškinkimės... Ir kuris čia tavo toks vadas tokį įsakymą davė? Ir ar ne saviveikla iš tikro? O jei davė - kaip čia taip iki to priėjo (rimtas reikalas gi)?...

Tie supanikavo ir vienas iškišo savo AK “ugnies slopintuvą“ per UAZiko langelį. Savanoris, kuris šalia buvo, aišku pabandė pačiupt už vamzdžio - nėra čia ko makaluotis, ne žaisliukas gi. Tuomet kažkuris iš svečių “vzryv paketą“ išmetė, kad labusai kaip kiškiai atšoktų nuo viliuko ir išsigandę išsislėptų, o patiems tuo tarpu iššokus “ežius“ nusistumti nuo kelio, pasinaudojus šia proga...

Suveikė tik trumpam, nes vos iškišo savo “čebatus“ lauk, chebra iškart sušoko į “artimą snukdaužyną“ - gi svečiai lauk lipa! Mandagumas prišokti prie durelių reikalauja...

Prasidėjo tąsymasis, kažkuris iš tų nekviestų debilų paleido iš AK seriją... Ir va tokia kulka (turbūt, rikošetavus nuo poste buvusio bokštelio gelžbetonio - juk niekas tyrimo kažkodėl nedarė po to!) kliudė Artūrą Sakalauską. Atsitiktinė. “Pulia dura“ - kaip sakė rusų karvedys grafas Aleksandras Suvorovas-Izmailovas, malšinęs “šlėktų sukilimą“ prie Varšuvos. O ir Artūras pats ne poste budėjo, tik draugus aplankyti užėjo...

Iškart nelabai toje sumaištyje kas atsirinko, kodėl vienas “ne prie ko“ susmuko tyliai, o kitas “svečias“, buvęs dėmesio centre - spiegia šikną susiėmęs ir plūstasi paskutiniais žodžiais, o jau kariauti nebenori.

O ir jo draugeliai tuo metu bėga iš šio mūšio lauko. Ar tiksliau - banditizmo vietos, patys visą košę užvirę ir savo pašautą kovos draugą palikdami “priešo rankose“...

Va ir visa istorija. Tik kažin, ar įeis kada į istorijos vadovėlius. Labai jau ji neatitinka “bendros koncepcijos“ ir tuo metu laikytosios “taikaus pasipriešinimo“ ir “atsukime kitą sėdmens žandą spyriui, jei tai suteiks mums pagreitį į laisvę“ išlaviravimo politikos...

O pilkas lauko akmuo žuvusio atminimui taip ir liko toje vietoje, kur dabar Statoil degalinė ir niekas nieko nebeprisimena. Dar gerai, kad šalikelėje - neduok tu, diev, maišytų Seimo ponų eismui...

Ir, rodos, visa “revoliucija“ tebuvo dainuojanti ir taiki. Ir bendrų aukų suskaičiuoti niekas neketina, progiškai prisimindami tik dalį jų, kai reikia valstybinį “pyarą“ pasidaryti. Nes aukų kaip ir “nebuvo“, o nepriklausomybę mes neiškovojom, bet tiesiog va taip ir atgavome.

Aha, “geras rusas“ padovanojo, grąžino atgal, nes jam tuomet kažkaip, žinote, ūkyje nebuvo reikalinga. Laimingi labusai, tik kodėl nedėkingi tokie, ką?

***

O aš tą Pirmąjį postą prisimenu labai gerai. Gal kartais ir per gerai. Mus dažniausiai pakeisdavo Marijampolės SKAT rinktinės vyrai (atsiveždavę dar ir savo senelių iš kažkur iškastą ginkluotę prie tų “standartinių“ ginklų, kuriuos mes naudojom). Ir va šitus vyrukus bei pagyvenusius dėdes vos ne kas naktį apšaudydavo nuo Žvėryno pusės (ten dar ir dabar yra tie dideli akmenys).

Buvo ir kita “nepavykusio įsibrovimo“ istorija su ZILu, kur du kareivukai į “samavolkę“ išvarė degtinės pirkti, bet vietinė milicija užsivijo. Tai tie iki Parlamento netyčia nusuko iš baimės nuo “mentų“ bėgdami, kol pamatę, kur atsidūrė ir kelio toliau nėra, metė ZILą prie šio posto ir šoko bėgti prie upės, kad į kitą krantą perplauktų. Vienas ir perplaukė, tarp kitko, o šį ZILą prichvatizavo Terminatoriaus vilkai (Česlovas Jezerskas, kuris vadovavo “Geležinio vilko“ junginiui)... “Ačiū“ už tai, bl*t, geradariui politikui mūsų SKAT vadui Gečui... Iš KGB arsenalo po pučo laikinai gauti naujutėlaičiai AK-74 irgi ten pat nukeliavo - kam čia rūpi kažkokie driskiai ar net jų tarnybos “smogikų“ būrys?

Ir pats esu dažniausiai kaip tik šiame poste sėdėjęs “penktu numeriu“ bokštelyje (toks a-la “kulkosvaidininkas Hansas, kuris gavo naujų diskų“) - kaip patyręs ir su AKS-74U mokantis elgtis, kurį po šitos tragiškai pasibaigusios istorijos mums “mentai“ kažkaip ir paskolino, kad jau visai plikomis rankomis iniciatyvių “vajakų“ nečiupinėti.

Skolintas trumpavamzdis automatas su kulkosvaidžio dėtuvėmis mainais į vieno laisvo nuo budėjimo savanorio galvą. Lygiaverčiai mainai, tiesa?...

O juk “mentai“ (tada dar - viltingai vadinti atsikūrusia policija...) visada su automatais aplink Parlamentą patruliavo, bet va tąkart jie nešaudė, nors jų ugnies palaikymo ach kaip velniškai trūko!... Sukrito po krūmu savo naujomis “agurkinėmis“ uniformomis ir leido šitiems šikniams pabėgti žmogų (juk civilį tuo metu, o už tai - BK atsakomybę numato!!!) nužudžius.

Atsistojo va taip savo naujutėlaitę uniformą vienas “Lietuvos teisės ir tvarkos viltis“ besivalydamas nuo žemių ir sako:

- O va jei mums kas įsakymą būtų davęs šauti, tai mes - ohoho!..

Ir gavo į snukį už tokius žodžius.

Labai pelnytai, manyčiau. Ne vien, kad čia mūsų kovos draugas žuvo ir kažkas pabėgo nenubaustas, bet ir iš kariškio grynai pusės žiūrint, nes karys ir policininkas į tą patį reikalą kitaip žiūri. Deja, politika tokia, kad svertai ne į tas rankas atiduodami...

Pamenu dar ir visas dar po to sekusias provokacijas (kurių irgi nebuvo, jei tikėsim oficialia versija), nors ir ne tokias akiplėšiškas, po ano tragiškai pasibaigusio ir nevykusio “specnazinio viliuko reiso“. Ir kaip kartais nervus reikėjo turėti gerus (dabar jie kažko išsitampę...), nes po visko nusiimdavai dėtuvę nuo “draugo Kalašnikovo“ ir ištraukdavau nepanaudotą šovinį iš vamzdžio. Įsidedi jį atgal į dėtuvę, o dėtuvę - į AK, ir pasakai sau:

“Ačiūdiev, ir šįkart neteko nieko nudėti“...

***

Nuo Parlamento stogo kaip tik iš mažo kalibro sportinio šautuvo su optiniu taikikliu vienas ten budėjęs “gezas“ šovė, taikydamas ir pasiskaičiuodamas, kad pataikys į tarpumentį - turint omeny per didelį tokiam ginklui atstumą nuo Statoil iki Seimo... Na, bet jam po ranka nieko geresnio nebuvo, o draugams Pirmame poste reikėjo juk kažkuo padėti.

Paskaičiavo, bet... nepriskaičiavo vis tik - nes pataikė rusų kareiviui į pasturgalį...

Iš pradžių niekas per tą tampymąsi ir nesuprato, kodėl tas staiga riktelėjo ir drėbėsi pilvu ant žemės pasiduodamas. Paskui per “Panoramą“ rodė jį gulintį ant pilvo, keikiantį rusiškai visus labusus fašistus, o medikai rūpinosi, kaip reiks tą mažo kalibro kulką iš jo sėdmenų išlupti...

Taip su tais skaičiavimais “snaiperiams“ kartais būna. Sakau: kulka tikrai kvailė - lekia kur nori, nesugaudysi...

***

Jei šiomis dienomis važiuosite pro “Artūro akmenį“, nors truputį pristabdykite. Nereikia nei gėlių, nei žvakučių, nei išlipus ten kaip nors padūsauti.

Nes gal ir nebuvo jokio žuvusio už laisvę 1991m. savanorio, nebuvo ir kažkaip okupacinės kariuomenės to ten atsitiktinai patekusio civilio nužudymo ir visa tai nebuvo niekaip su kova už Lietuvos laisvę susiję. Nes ir pačios kovos gi nebuvo. Tiesiog “padainavom ir atgavom“...

Ir ką mes atgavom, jei okupuoti taip pat nebuvom?..

Tad nebuvo ir manęs ten, tada ar vėliau. Nebuvo ir jokio SKAT operatyvinio būrio, gynusio Parlamentą. Aš viską išsigalvojau.

Blogiausia turbūt tai, kad už visą šitą išsigalvojimą vis tik atsiprašinėti neketinu.

PAIMTA IŠ http://WWW.ARMY.LT

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: 1991-ųjų rugpjūčio 21 d. susirėmimas su sovietų kareiviais prie AT ir Artūros Sakalausko žūtis

Parašytas: 23 Sau 2011 16:09

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

1991-ųjų rugpjūčio 21 d. susirėmimas su sovietų kareiviais prie AT ir Artūros Sakalausko žūtis

Savanoris Artūras Sakalauskas žuvo gindamas Aukščiausiosios Tarybos rūmus 1991-ųjų rugpjūčio 21 dieną.

Tą dieną, žlungant pučui, sovietų armijos provokacijos metu Aukščiausiosios Tarybos rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su sovietų armijos specialiosios paskirties dalinio kariais, kurie automobiliu įsiveržė į mūsų karių saugomą teritoriją prie pirmojo posto A. Goštauto gatvėje.

Pasipriešinimo metu, prie Pedagoginio universiteto tilto, Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas žuvo, dar du Alytaus rinktinės savanoriai buvo sužeisti, o peršautas rusų spec. pajėgų kareivis paimtas į nelaisvę.

Šiame susišaudyme dalyvavo ir Aukščiausios Tarybos Apsaugos Skyriaus (ATAS) pareigūnai.

Įdomių detalių apie šį susišaudymą yra Gintaro Visocko straipsnyje:

Pirmojo Lietuvos belaisvio paslaptis iki šiol neįminta
http://xxiamzius.lt/archyvas/priedai/sl ... ji_01.html

Taip pat esu skaitęs labai įdomius ir išsamius vieno savanorio, kuris pats dalyvavo tame susišaudyme, prisiminimus (atrodo, Patriotai.lt forume, bet dabar, deja, nesuradau).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 23 Sau 2011 16:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Pirmojo Lietuvos belaisvio paslaptis iki šiol neįminta

http://xxiamzius.lt/archyvas/priedai/sl ... ji_01.html

„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas
2010 m. rugsėjo 15 d., Nr.11 (46)

Gintaras Visockas

Atsakyti į klausimą, kas buvo pirmasis 1990-ųjų kovo 11-ąją atkurtos nepriklausomos Lietuvos belaisvis, nėra lengva.

Daugelis iš mūsų tikriausiai nustebs ir suabejos – nejaugi ką tik laisvę atgavusi Lietuvos valstybė turėjo į nelaisvę paimtų sovietų kariškių?

Taip, turėjo. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos belaisvis buvo Andrejus Batrakas. Beje, remiantis 1991-ųjų metų rugpjūčio mėnesį savaitraštyje „Gimtasis kraštas“ pasirodžiusia Jurgio Pekarskio publikacija „Pirmasis Lietuvos belaisvis“, A. Batrakas buvo ukrainietis. Tarnauti į sovietinę kariuomenę jis buvo pašauktas iš Kijevo.

Turimos žinios apie sovietinės armijos kareivį A. Batraką – skurdžios. Žinoma tik tiek, kad jis, tarnaudamas sovietinėje armijoje, dalyvavo sudėtingose karinėse kampanijose. Viena jų – Kalnų Karabache. Žodžiu, jis talkino sovietų kariuomenei kartu su armėnų daliniais iš Azerbaidžano atimti Kalnų Karabachą.

Tačiau mums, lietuviams, žinoma, svarbiausia, kokius „žygdarbius“ šis jaunuolis nuveikė Lietuvoje. O lietuviški „nuopelnai“ – įsimintini.

Manoma, kad sovietų kariškių dalinys, kuriame tarnavo A. Batrakas, mažiausiai dalyvavo užimant spaustuvę Maironio gatvėje Vilniuje 1990-aisiais.

Jei ši detalė paremta tik įtarimais, spėjimais, tai duomenys, jog A. Batrakas dalyvavo 1991-ųjų rugpjūčio 21-osios akcijoje, kurios metu buvo užpulta tuometinė Aukščiausioji Tarnyba ir žuvo SKAT’o savanoris Artūras Sakalauskas, neginčijama.

Būtent tą pavakarę A. Batrakas ir pakliuvo į nelaisvę. Beje, sužeistas. Remiantis J. Pekarskio publikacija, „A.Batrakas pateko į nelaisvę ir atsidūrė Raudonojo kryžiaus reanimaciniame skyriuje. Kulka jam perskrodė dubenį, pažeidė žarnyną“.

Po Vilniuje atliktų kelių sudėtingų operacijų vaikinas greičiausiai buvo perkeltas į Sankt Peterburgo specialiąją karinę ligoninę. Tiesa, esama žinių, jog A. Batrakas galbūt prašė, jog būtų paliktas Lietuvoje. Bet oficialusis Vilnius politiniais sumetimais A. Batrako Lietuvoje nepaliko – atidavė tuometinei Rusijos karinei vadovybei.

Atidavė net deramai neapklausęs. Iki galo taip ir liko neišaiškintos aplinkybės, kaip ir kodėl grupė sovietinių kariškių bandė įsiveržti į AT teritoriją Vilniuje 1991-ųjų rugpjūčio 21-osios pavakarę.

Duodamas parodymus Lietuvos tardytojams A. Batrakas teigė, esą jie nebuvo gavę įsakymo pulti Lietuvos parlamentą. Jiems tą vakarą buvo liepta į namus išvežioti karininkus. Jie ir vežė tris leitenantus namo. Tačiau važiuodami nuo Antakalnio pasuko paupiu ir pateko į aklikelį. Čia juos sustabdė. A. Batrako žodžiais tariant, sulaikė lietuvių pareigūnai, ginkluoti mažo kalibro šautuvėliais.

Lietuvių pareigūnai liepė visiems išlipti iš automobilio. Tada įvyko netikėtas sprogimas. Iš kur automobilyje atsirado sprogmuo, A. Batrakas nežinąs. Pasak A. Batrako, niekas iš jų į lietuvius nešaudė – bent jau tokio įsakymo jis negirdėjo.

Sprukdamas iš įvykio vietos A. Batrakas tvirtino pagriebęs su savimi „Kalašnikov“ automatą ir pasislėpęs už gelžbetoninio bloko.

O kaip įvykiai klostėsi vėliau? Čia neaiškūs keli momentai.

Pirma, A. Batrakas – ir šalto, ir karšto ragavęs karys. Jis buvo puikiai paruoštas bet kokiems koviniams veiksmams. Apie aukštą kovinę parengtį byloja teisė nešioti avietinės spalvos beretę.

Tai reiškia, kad jis yra praėjęs specialius mokymus. Į tuos kursus įtraukiami sudėtingiausi reikalavimai. Pavyzdžiui, privaloma per pusantros valandos įveikti 15-os kilometrų ruožą, ant pečių užsidėjus pilną kovinę ekipuotę: ginklą, šaudmenis, maisto atsargas.

Tokie kariškiai moka apšaudomi perbėgti ugnies ruožą, sugeba įveikti aukštas užtvaras, vienu metu pajėgia kovoti net su keliais iki dantų ginkluotais priešininkais. Žodžiu, lengviau papasakoti, ko nemoka tokius mokymus baigę kariai, nei išvardinti, ką sugeba kariai, dar vadinami „avietinėmis beretėmis“.

Sovietinio specnazo, turinčio teisę nešioti avietinės spalvos beretes, ženklas

A. Batrakas tikrai turėjo teisę nešioti aviečių spalvos beretę.

Todėl pirmojo Lietuvos belaisvio istorijoje esama kelių neaiškumų. Kodėl A. Batrakui nepasisekė sveikam pabėgti?

Juk jis, palyginti su lietuvių pareigūnais, buvo kur kas geriau parengtas kovai. Be to, lietuviai tuo metu jau parlamentą saugojo atsipalaidavę, nes buvo aišku, kad pučas Maskvoje pralaimi. Tad gal A. Batrako sužeidimas – nelemtas atsitiktinumas? O gal A. Batrakas tik apsimetė, kad bėga?

Kitas dalykas. Suėmus A. Batraką paaiškėjo, jog šis karys su savimi turi būtent toje pačioje gamykloje, tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną ant to paties konvejerio pagamintus sumažinto greičio šovinius, kuriais nužudyti mūsų pareigūnai Medininkų poste 1991-ųjų liepos 31-ąją.

Vaizdžiai tariant, šoviniai, kuriais šaudyta į Medininkų pareigūnus, buvo greičiausiai paimti iš tos pačios dėžės, iš kurios šovinius pasiėmė ir A. Batrakas, važiuodamas į Antakalnį 1991-ųjų rugpjūčio 21-ąją.

Galų gale A. Batrakas turėjo būtent 7,62 mm kalibro „Kalašnikov“ tipo modernizuotą automatą, prie kurio galima pritaisyti liepsnos ir garso slopintuvą.

Būtent tokio tipo duslintuvus žudikai ir naudojo puldami Medininkų postą.

Bet oficialusis Vilnius į šią aplinkybę kažkodėl neatkreipė dėmesio.

SSRS VRM vidaus kariuomenės 42-osios divizijos 132-ojo konvojaus pulko teritorijoje dislokuoto ypatingosios paskirties dalinio, vadinamojo specnazo, karys A. Batrakas buvo greičiausiai perduotas rusų kariškių globon deramai neišsiaiškinus, ar esama kokių nors jo sąsajų su Medininkų skerdynėmis.

Tiesiog paleidome pirmąjį savo belaisvį iki galo neatlikę rimto tyrimo.

Kur jis šiandien gyvena, ar vis dar tarnauja Rusijos karinėse pajėgose, ar dar gyvas, sunku pasakyti. Težinoma tik tiek, kad Lietuvos prokuratūra, atiduodama Medininkų bylą teismui, nėra numačiusi A. Batrako apklausti nei kaip liudytojo, nei kaip įtariamojo. Todėl greičiausiai taip niekad ir nesužinosime, iš kur pas jį atsidūrė tos pačios serijos šoviniai, kuriuos naudojo Medininkų skerdikai.

Žinoma ir tai, kad tragiškai pasibaigusiam budėjimui nužudytojo Lietuvos kelių policijos pareigūno A. Kazlausko pasiskolintame automobilyje „Žiguli VAZ-2101“ buvo rasti būtent A.Batrako, t.y. to paties specialiosios paskirties dalinio kariškių dėvėtų maskuojančių uniformų medžiagos mikropluoštų.

Vis dėlto ši aplinkybė irgi liko neišaiškinta. Vadinasi, neapklausus A. Batrako vargu ar sužinosime, kodėl ir kokie 1991 m. liepos 31-osios ankstyvą rytą Medininkų postą užpuolę žudikai vilkėjo būtent ypatingosios paskirties vidaus kariuomenės specnazo dalinio uniformomis.

© 2010 „XXI amžius“

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Sąjūdis; Lietuvos Valstybės trečiasis atkūrimas 1990-03-11 (1987-1992 metų įvykiai)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: