 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
|
Pirmojo Lietuvos belaisvio paslaptis iki šiol neįminta
http://xxiamzius.lt/archyvas/priedai/sl ... ji_01.html
„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas
2010 m. rugsėjo 15 d., Nr.11 (46)
Gintaras Visockas
Atsakyti į klausimą, kas buvo pirmasis 1990-ųjų kovo 11-ąją atkurtos nepriklausomos Lietuvos belaisvis, nėra lengva.
Daugelis iš mūsų tikriausiai nustebs ir suabejos – nejaugi ką tik laisvę atgavusi Lietuvos valstybė turėjo į nelaisvę paimtų sovietų kariškių?
Taip, turėjo. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos belaisvis buvo Andrejus Batrakas. Beje, remiantis 1991-ųjų metų rugpjūčio mėnesį savaitraštyje „Gimtasis kraštas“ pasirodžiusia Jurgio Pekarskio publikacija „Pirmasis Lietuvos belaisvis“, A. Batrakas buvo ukrainietis. Tarnauti į sovietinę kariuomenę jis buvo pašauktas iš Kijevo.
Turimos žinios apie sovietinės armijos kareivį A. Batraką – skurdžios. Žinoma tik tiek, kad jis, tarnaudamas sovietinėje armijoje, dalyvavo sudėtingose karinėse kampanijose. Viena jų – Kalnų Karabache. Žodžiu, jis talkino sovietų kariuomenei kartu su armėnų daliniais iš Azerbaidžano atimti Kalnų Karabachą.
Tačiau mums, lietuviams, žinoma, svarbiausia, kokius „žygdarbius“ šis jaunuolis nuveikė Lietuvoje. O lietuviški „nuopelnai“ – įsimintini.
Manoma, kad sovietų kariškių dalinys, kuriame tarnavo A. Batrakas, mažiausiai dalyvavo užimant spaustuvę Maironio gatvėje Vilniuje 1990-aisiais.
Jei ši detalė paremta tik įtarimais, spėjimais, tai duomenys, jog A. Batrakas dalyvavo 1991-ųjų rugpjūčio 21-osios akcijoje, kurios metu buvo užpulta tuometinė Aukščiausioji Tarnyba ir žuvo SKAT’o savanoris Artūras Sakalauskas, neginčijama.
Būtent tą pavakarę A. Batrakas ir pakliuvo į nelaisvę. Beje, sužeistas. Remiantis J. Pekarskio publikacija, „A.Batrakas pateko į nelaisvę ir atsidūrė Raudonojo kryžiaus reanimaciniame skyriuje. Kulka jam perskrodė dubenį, pažeidė žarnyną“.
Po Vilniuje atliktų kelių sudėtingų operacijų vaikinas greičiausiai buvo perkeltas į Sankt Peterburgo specialiąją karinę ligoninę. Tiesa, esama žinių, jog A. Batrakas galbūt prašė, jog būtų paliktas Lietuvoje. Bet oficialusis Vilnius politiniais sumetimais A. Batrako Lietuvoje nepaliko – atidavė tuometinei Rusijos karinei vadovybei.
Atidavė net deramai neapklausęs. Iki galo taip ir liko neišaiškintos aplinkybės, kaip ir kodėl grupė sovietinių kariškių bandė įsiveržti į AT teritoriją Vilniuje 1991-ųjų rugpjūčio 21-osios pavakarę.
Duodamas parodymus Lietuvos tardytojams A. Batrakas teigė, esą jie nebuvo gavę įsakymo pulti Lietuvos parlamentą. Jiems tą vakarą buvo liepta į namus išvežioti karininkus. Jie ir vežė tris leitenantus namo. Tačiau važiuodami nuo Antakalnio pasuko paupiu ir pateko į aklikelį. Čia juos sustabdė. A. Batrako žodžiais tariant, sulaikė lietuvių pareigūnai, ginkluoti mažo kalibro šautuvėliais.
Lietuvių pareigūnai liepė visiems išlipti iš automobilio. Tada įvyko netikėtas sprogimas. Iš kur automobilyje atsirado sprogmuo, A. Batrakas nežinąs. Pasak A. Batrako, niekas iš jų į lietuvius nešaudė – bent jau tokio įsakymo jis negirdėjo.
Sprukdamas iš įvykio vietos A. Batrakas tvirtino pagriebęs su savimi „Kalašnikov“ automatą ir pasislėpęs už gelžbetoninio bloko.
O kaip įvykiai klostėsi vėliau? Čia neaiškūs keli momentai.
Pirma, A. Batrakas – ir šalto, ir karšto ragavęs karys. Jis buvo puikiai paruoštas bet kokiems koviniams veiksmams. Apie aukštą kovinę parengtį byloja teisė nešioti avietinės spalvos beretę.
Tai reiškia, kad jis yra praėjęs specialius mokymus. Į tuos kursus įtraukiami sudėtingiausi reikalavimai. Pavyzdžiui, privaloma per pusantros valandos įveikti 15-os kilometrų ruožą, ant pečių užsidėjus pilną kovinę ekipuotę: ginklą, šaudmenis, maisto atsargas.
Tokie kariškiai moka apšaudomi perbėgti ugnies ruožą, sugeba įveikti aukštas užtvaras, vienu metu pajėgia kovoti net su keliais iki dantų ginkluotais priešininkais. Žodžiu, lengviau papasakoti, ko nemoka tokius mokymus baigę kariai, nei išvardinti, ką sugeba kariai, dar vadinami „avietinėmis beretėmis“.
Sovietinio specnazo, turinčio teisę nešioti avietinės spalvos beretes, ženklas
A. Batrakas tikrai turėjo teisę nešioti aviečių spalvos beretę.
Todėl pirmojo Lietuvos belaisvio istorijoje esama kelių neaiškumų. Kodėl A. Batrakui nepasisekė sveikam pabėgti?
Juk jis, palyginti su lietuvių pareigūnais, buvo kur kas geriau parengtas kovai. Be to, lietuviai tuo metu jau parlamentą saugojo atsipalaidavę, nes buvo aišku, kad pučas Maskvoje pralaimi. Tad gal A. Batrako sužeidimas – nelemtas atsitiktinumas? O gal A. Batrakas tik apsimetė, kad bėga?
Kitas dalykas. Suėmus A. Batraką paaiškėjo, jog šis karys su savimi turi būtent toje pačioje gamykloje, tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną ant to paties konvejerio pagamintus sumažinto greičio šovinius, kuriais nužudyti mūsų pareigūnai Medininkų poste 1991-ųjų liepos 31-ąją.
Vaizdžiai tariant, šoviniai, kuriais šaudyta į Medininkų pareigūnus, buvo greičiausiai paimti iš tos pačios dėžės, iš kurios šovinius pasiėmė ir A. Batrakas, važiuodamas į Antakalnį 1991-ųjų rugpjūčio 21-ąją.
Galų gale A. Batrakas turėjo būtent 7,62 mm kalibro „Kalašnikov“ tipo modernizuotą automatą, prie kurio galima pritaisyti liepsnos ir garso slopintuvą.
Būtent tokio tipo duslintuvus žudikai ir naudojo puldami Medininkų postą.
Bet oficialusis Vilnius į šią aplinkybę kažkodėl neatkreipė dėmesio.
SSRS VRM vidaus kariuomenės 42-osios divizijos 132-ojo konvojaus pulko teritorijoje dislokuoto ypatingosios paskirties dalinio, vadinamojo specnazo, karys A. Batrakas buvo greičiausiai perduotas rusų kariškių globon deramai neišsiaiškinus, ar esama kokių nors jo sąsajų su Medininkų skerdynėmis.
Tiesiog paleidome pirmąjį savo belaisvį iki galo neatlikę rimto tyrimo.
Kur jis šiandien gyvena, ar vis dar tarnauja Rusijos karinėse pajėgose, ar dar gyvas, sunku pasakyti. Težinoma tik tiek, kad Lietuvos prokuratūra, atiduodama Medininkų bylą teismui, nėra numačiusi A. Batrako apklausti nei kaip liudytojo, nei kaip įtariamojo. Todėl greičiausiai taip niekad ir nesužinosime, iš kur pas jį atsidūrė tos pačios serijos šoviniai, kuriuos naudojo Medininkų skerdikai.
Žinoma ir tai, kad tragiškai pasibaigusiam budėjimui nužudytojo Lietuvos kelių policijos pareigūno A. Kazlausko pasiskolintame automobilyje „Žiguli VAZ-2101“ buvo rasti būtent A.Batrako, t.y. to paties specialiosios paskirties dalinio kariškių dėvėtų maskuojančių uniformų medžiagos mikropluoštų.
Vis dėlto ši aplinkybė irgi liko neišaiškinta. Vadinasi, neapklausus A. Batrako vargu ar sužinosime, kodėl ir kokie 1991 m. liepos 31-osios ankstyvą rytą Medininkų postą užpuolę žudikai vilkėjo būtent ypatingosios paskirties vidaus kariuomenės specnazo dalinio uniformomis.
© 2010 „XXI amžius“Medininkų byloje – klastotė ant klastotės
http://www.laisvaslaikrastis.lt/news/186/53/
11/24/09
Vilniaus apygardos teisme vykstant Rygos OMON-ininko M. Michailovs teismui, paaiškėjo, kad Generalinė prokuratūra nuslėpė tuos buvusių omonininkų parodymus, kurie prieštarauja prokuratūros kaltinimui. Michailovs advokatai teisme pareikalavo, kad prokurorai teismui pateiktų ir tuos liudininkų apklausos protokolus, kurių nėra byloje, tačiau jie paminėti.
Teismas įpareigojo Generalinę prokuratūrą juos pateikti – teisme gauti dokumentai šokiravo ne tik advokatus, bet ir teisėjus. Paaiškėjo, kad Maskvoje apklaustas liudininku buvęs omonininkas Vladislav Pužaj prokurorui A.Stepučinskui paliudijo girdėjęs, kaip vienas jo kolegų iš Rygos OMON Igor Bormontov prisipažino dalyvavęs Medininkų pareigūnų žudynėse. Tačiau šis liudijimas nepateko į tą bylą, kurią Generalinė prokuratūra perdavė teismui.
Negana to, teismo proceso metu paaiškėjo, kad buvęs Vilniaus OMON vadas V. Makutinovičius, kurį vienintelis likęs gyvas Medininkų žudynių metu Tomas Šernas atpažino kaip vieną iš užpuolikų, gali būti slaptas Lietuvos generalinės prokuratūros bendradarbis.
Teisme apklausiamas kaip liudininkas T.Šernas patvirtino, kad tokia apklausa buvo, ir kad jis davė parodymus dar ligoninėje. Tačiau kadangi T.Šerną apklausę prokurorai labai skubėjo ką nors sužinoti, bijodami, kad jis gali mirti, tai užduodavo kitą klausimą, net nespėjus T.Šernui atsakyti. Kodėl generalinė prokuratūra taip atkakliai klastoja įrodymus ir slepia tikruosius žudikus? LL pašnekovai sako, kad taip yra todėl, kad daugelis buvusių OMONininkų šiuo metu užima aukštas pareigas Lietuvos teisėsaugoje bei jiems nereikalingas toks jų audringos jaunystės priminimas.
Kadangi praėjus keliems metams po Medininkų žudynių buvę Vilniaus OMON vadovai Makutinovičius ir Razvodovas laisvai važinėjo į Lietuvą aplankyti čia gyvenančių giminaičių, nors prokuratūra tuomet skelbė, kad vyksta jų „tarptautinė paieška“, tai K.Michailovs advokatai paprašė, kad prokuratūra pateiktų Pasienio tarnybos dokumentus apie tai, kiek kartų ir kada minėti piliečiai yra kirtę Lietuvos sieną.
„Mes paprašėme pateikti dokumentus, ar po šio nusikaltimo Rusijos piliečiams Makutinovičiui ir Razvodovui buvo išduotos Lietuvos vizos ir kada jie kirto Lietuvos sieną, - pasakojo K.Michailovs advokatas A.Marcinkevičius, - prokuroro atsakymas privertė teisėjus vos neiškristi iš suolo – pasak prokuroro, „tokio prašymo patenkinti negalima, nes tokių būdu gynyba bando išsiaiškinti įslaptintų liudininkų tapatybę“/
„Ar tai reiškia, kad šioje byloje buvęs Vilniaus OMON vadas Makutinovičius ir jo štabo viršininkas Razvodovas yra prokuratūros slaptieji liudininkai?, - klausė LL šaltiniai, - kodėl jie tapo slaptais liudininkais, nors Tomas Šernas per pirmą jo apklausą atpažino, kad būtent Makutinovičius ir buvo vienas iš užpuolikų, sušaudžiusių Medininkų aukas.
Kokiu būdu tada Lietuvos pareigūnų žudikai tapo „įslaptintais prokuratūros liudininkais?“.
Ir kodėl tada šie buvę Medininkų žudynių bylos įtariamieji kažkokiu būdu prokuratūros dėka staiga tapo nebe įtariamaisiais, ir jų paieška buvo nutraukta?.
Ir kodėl tada ta Tomo Šerno apklausa, kurioje jis atpažįsta Makutinovičių kaip vieną iš užpuolikų, dingo iš K.Michailovs bylos?“.
Redakcijai pavyko gauti buvusio Rygos OMONininko Vladislavo Pužaj parodymus, duotus Maskvoje dar 2001 m. vasario 15 d.
Klausymas:.. .Ar jūs patvirtinate anksčiau duotus parodymus šioje byloje? Ką galite papasakoti papildomai?
Pužąj atsakymas:
...Taip, aš patvirtinu savo parodymus, kuriuos daviau anksčiau.. Tikslaus laiko aš neprisimenu, tačiau maždaug 1991 m. rugpjūčio 23-24 d. OMON-o patalpose Vilniuje, bazėje Valakampiuose, policijos mokyklos pastate ir rūsio pastate, Igoriaus Krylovo pastate aš sužinojau, kas dalyvavo žudynėse Medininkuose.
Šiame pokalbyje dalyvavo: Alik Karkin, Sergey Magomedov, Aleksandr Šapov, Igor Bormontov, aš ir Igor Krylov. Mes sėdėjome, gėrėme alkoholį ir kalbėjomės apie tai, ką reikės daryti, kai bus išformuotas OMON-as.
J.Bormontov pasakė, kad jums tai gerai, o aš dalyvavau muitinės sušaudyme Medininkuose. Buvo vienas pareigūnų nužudymo atvejis. Aš paklausiau, kaip tu ten atsidūrei ir su kuo ten buvai. I.Bormontov atsakė, kad jis ten buvo su Razvodovu, kaip vairuotojas. Jie nuvažiavo ir Medininkuose buvo kartu su Rygos OMON-o pareigūnais.
I.Bormontov pasakė, kad su jais buvo dar vienas vairuotojas. Jo pavardė Gudanec. Aš jį pažįstu, tik jo pavardę man dabar priminė. Anksčiau aš su juo dirbau atskirame patrulinės postinės tarnybos batalione Vilniuje. Iš rygiečių I.Bormontov paminėjo Parfionovą, taip pat pasakė, kad buvo dar ir kiti omonininkai iš Rygos.
Aš supratau, kad jie buvo iš grupės, kurią vadino „Alfa" ar „Delta". Aš nežinau tikslaus jų pavadinimo. Bet tai speciali grupė, sudaryta iš Afganistane tarnavusių asmenų, kuri buvo Rygos OMON-o sudėtyje.
Rygiečiams vadovavo Sergej Parfionov.
I. Bormontov pasakė, kad iš Vilniaus OMON-o važiavo: Volodia Razvodov, I. Bormontov ir Gudanec. Jie atvažiavo automobiliu „UAZ 469", geltonos - smėlio spalvos, numerių neprisimenu. Si mašina buvo priskirta Vilniaus OMON-o vadovybei, t.y. Makutinovičiui ir Razvodovui. Jie visi atvažiavo ne prie pat muitinės, o sustojo truputi toliau, po to visi nuėjo prie Medininkų muitinės.
Pirmi ėjo rygiečiai, o paskui juos ėjo I. Bormontov ir Razvodov. Aš nežinau, ar Gudanec ėjo. Rygiečiai jau iš bazės išėjo persirengę Krašto apsaugos departamento apranga, karine apranga. I. Bormontov pasakė, kad jis buvę apsirengęs Tarybinės armijos uniforma.
Medininkuose pirmieji prie VAI patrulinio automobilio priėjo rygiečiai. VAI pareigūnai buvo dviese. Juos nužudė rygiečiai. Kas būtent iš šių milicininkų nužudė šituos pareigūnus, aš nežinau.
Iš I. Bormontovo pasakojimo aš supratau, kad jie turėjo automatus su duslintuvais. Jis pasakė, kad jie turėjo keturis automatus su duslintuvais. Duslintuvai buvo ne gamykliniai, o pačių pasigaminti, plieno spalvos, padaryti gamykloje. I. Bormontov pasakė, kad rygiečiai duslintuvus atsivežė, juos pagamino Rygoje, gamykloje.
I. Bormontov pasakė, kad pirmus „nudėjo" VAI pareigūnus. Juos nužudė Rygos OMON-o darbuotojai mašinoje.
Po to visi nuėjo į muitininkų budelę. Ten buvo muitininkai, „Aro" darbuotojai. Visus, kas ten buvo, jie pastatė veidais į sieną ir visus sušaudė. I. Bormontov pasakė, kad muitininkų budelėje jis šaudė į vieną (pagal prasmę - į pareigūną), jam šaunant, įtrūko duslintuvą, kuris buvo ant jo automato. Razvodov irgi šaudė. Rygiečiai taip pat šaudė.
Kiek aš prisimenu, į Medininkų muitinės darbuotojus jie šaudė visi vienu metu. Aš paklausiau, I. Bormontovo, kur jie padėjo ginklus. I. Bormontov pasakė, kad prieš atšaudant (ginklus) jis su Viktoru Roščinu išvežė ginklus į Valakampių apylinkes ir ten užkasė. Ginklus jie išvežė tuo pačiu automobiliu, kuriuo važiavo į Medininkus.
Iš kur jie paėmė automatus, aš neklausiau ir man nesakė. Šitą pokalbį gali patvirtinti visi tie, kuriuos aš išvardinau, kaip dalyvavusius šitame pokalbyje.
Aš nežinau, ar Roščin žinojo tai, ką aš papasakojau. Bet Roščin man papasakojo, kad jis matė Rygos OMON-o darbuotojus, vilkėjusius Krašto apsaugos uniformas. Jis pasakė, kad pamatęs juo išsigando, griebė už ginklo, bet paskui atpažino Razvodovą, Parfionovą ir Bormontovą ir tuomet nusiramino. Roščin pasakė, kad jis matė penkis rygiečius, omonininkus.
Papildomai noriu pasakyti, kad po įvykių Medininkuose, antrą dieną aš atėjau į darbą. Prie manęs priėjo Alik Karkin, kuris pasakė, kad iš jo atima atsarginius ratus ir kad juos nori atiduoti Bormontovui.
Aš paklausiau, kas įsakė. A. Karkin pasakė, tai padaryti įsakė Razvodov. Aš paklausiau Razvodovo, kodėl iškomplektuojama mašina. Razvodov pasakė, kad taip reikia, kad reikia pakeisti automobilio UAZ galinius ratus. Jis pasakė, kad nekelčiau triukšmo, kad taip reikia. Dar jis pasakė, kad, jei tai įmanoma, nedėčiau mašinai gautų atsarginių ratų. Ratus keitė:
I. Bormontov, A. Karkin ir dar vienas vairuotojas iš mano, 4-ojo, būrio. Jo pavardė lietuviška, jis kilęs iš to paties kaimo, kaip ir A. Karkin. Jis yra lenkų tautybės, nors jo pavardė lietuviška.
Vėliau aš sužinojau, kad Medininkuose, įvykio vietoje, rasti automobilio padangų atspaudai. Tuomet aš supratau, kodėl Razvodov įsakė pakeisti ratus. Aš supratau, kad automobilis, kurio ratus pakeitė, buvo įvykio vietoje. Aš paklausiau I. Bormontovo, ar Gudanec taip pat šaudė į pareigūnus. I. Bormontov konkrečiai neatsakė, tik pasakė, kad jis labai išsigando ir grįžtant atgal jau negalėjo sėsti prie vairo. Todėl I. Bormontovui teko vairuoti mašiną, važiuojant iš Medininkų.
Ar juos kas nors matė įvykio vietoje, aš neklausiau. Taip pat aš neklausiau apie pagrobtus nužudytųjų ginklus. OMON-o bazėje greičio matavimo prietaisų aš nemačiau. Aš daugiau nieko neprisimenu, ką pasakojo I. Bormontov. Jis tik pasakė, kad rygiečiai atvažiavo dviems automobiliais. Vienas atvažiavo į Valakampių bazę, o kitas, I. Bormontovo žodžiais, liko prie Maišiagalos.
Kaip ir kada rygiečiai išvyko į Rygą, aš nežinau. Žinau, kad jie buvo susisiekę su Razvodovu per raciją ir rygiečiai pasakė, kad jie išvyksta į Rygą.
Iš I. Bormontovo žodžių aš supratau, kad Medininkų įvykių metu Rusijoje lankėsi Amerikos Prezidentas Bušas. Ir kaip aš supratau, šitų žudynių motyvas buvo politinis. Jie norėjo, kad Lietuvoje prasidėtų masiniai neramumai, mitingai, demonstracijos, kad žmonės užpultų OMON-ą.
Aš žinau, kad prieš dvi valandas iki žudynių įvyko sprogimas prie divizijos pastato. Kas šį sprogimą įvykdė, aš nežinau, bet iš pasakojimo, elgesio, pasitenkinimo pasakojant man, aš susidariau nuomonę, kad ten dalyvavo Juzik Stravinskij, t.y. Stravinskas.
Aš neprisimenu, ką pasakojo J. Stravinskas, bet pasakodamas apie šį sprogimą, leido suprasti kad jis ten dalyvavo. Pas Stravinską aš mačiau sprogstamąją medžiagą - plastidą, detonatorius. Stravinskas domėjosi sprogimais, išminavimo darbais.
Dar galiu pasakyti, kad I. Bormontov pasakė, kad rygiečiai atvažiavo automobiliais „UAZ". Aš tuo abejoju, nes Parfionov važinėjo automobiliu „Volga".
Kas galėjo organizuoti žudynes Medininkuose, aš nežinau, bet įsakymus gaudavome iš Rygos, taip visada būdavo vykdant kitas operacijas. Mūsų vadovybė derindavo savo veiksmus su Gončarenko.
Rygiečiai, kai atvažiuodavo, pas Razvodovą lankydavosi dažniau, nei pas Makutinovičių.
Aš manau, kad automobilyje, kuris I. Bormontovo žodžiais, neįvažiavo į Vilnių, galėjo būti Gončarenko. Kad tai galėjo būti Gončarenko, yra mano nuomonė.
Be to, man yra žinoma, kad Sergej Magomedov norėjo pakeisti savo pavardę ir paimti žmonos pavardę - į Krylovą. Sergėj Krylov dabar gali būti Minske pas žmonos tėvus. Patikslinu, kad pas savo tėvus, o ne pas žmonos tėvus.
Igor Krylov turėtų būti Vilniuje. Kur dabar yra Alik Karkin, Aleksandr Sapov, Igor Bormontov, aš nežinau. Šiuo metu aš gyvenu Tombovo srityje: miškų ūkis Stepnon. Kuzmina-Gat', Tombovo rajonas. Aš turiu mobilaus ryšio telefoną Nr. 8-1 (Tambovo miesto kodas) 777594?
Į apklausą atvyko ir joje dalyvavo Lietuvos ambasados Rusijos Federacijoje darbuotojas Mindaugas Ladyga. (13 vai. 39 min.)
13 val. 39 min. filmavimas nutraukiamas, norint perskaityti protokolą ir peržiūrėti vaizdo įrašą. 14 vai. 26 min. filmavimas tęsiamas. Protokolą perskaičiau. Vaizdo įrašą iš dalies peržiūrėjau. Viskas užfiksuota ir mano parodymai užrašyti teisingai.
Perskaitęs protokolą, noriu papildyti: įėję į muitininkų budelę, omonininkai liepė buvusiems ten asmenims atsiklaupti prie sienos ir po to sušaudė.
Be to, norėčiau papildyti, kad į savo kabinetą I. Bormontovą pakvietė Rozvodov.
Kabinete buvo Roščin. Razvodov įsakė I. Bormontovui kartu su Roščinu užkasti dėžę su ginklais. Kaip aš jau pasakiau, jie užkasė šituos ginklus Valakampiuose. Kur tiksliai, aš nežinau. Aš tai sužinojau iš I. Bormontovo pasakojimo.
Noriu papildyti apklausos protokolą tuo, kad prie mašinos, kuri neįvažiavo į Vilniaus miestą, rygiečius galėjo nuvežti Vilniaus omonininkai ir vėliau grįžti į bazę. Šie mano parodymai yra teisingi.
Tardytojui iš Maskvos aš nepasakiau tik to, ką žinojau tuo metu, tai yra, kad buvo pakeisti automobilio ratai ir kad Roščin bazėje matė rygiečius, apsirengusius Krašto apsaugos departamento (KAD) uniforma.
Aš nedaviau šių parodymų, nes Razvodov man liepė tylėti, o prieš apklausą mes gavome nurodymus, ką turime sakyti tardytojams iš Maskvos. Visa kita užrašyta teisingai.
------------------------------------------------------------------------
arlekino, November 26, 2009, 1:40 pm
kažkaip iš protokolo turinio seka, kad Pužaj ir Bormontov buvo Vilniaus omonininkai. Kodėl jie pavadinti rygiečiais? A
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
