 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
|
Kęstutis Čeponis: 1991 m. sausio įvykiai - "slaptasis karas"
http://alkas.lt/2011/01/30/k-ceponis-19 ... %E2%80%9C/
Šis straipsnis 2011-01-13 taip pat paskelbtas Patriotai.lt:
1991 m. sausio įvykiai - „slaptasis karas“
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... asis-karas
Kadangi dabar, sausio 13 d. išvakarėse, daug kas dalinasi savo prisiminimais, o ir visokie "paleckiukai" mėgina "plauti žmonėms smegenis" įvairiomis nesąmonėmis, tai ir aš galų gale, kol dar visai nepamiršau įvairių, tačiau gana svarbių "smulkmenų",  nutariau kai ką parašyti apie 1991 m. sausio įvykius, kadangi irgi šį bei tą žinau apie tuo metu vykusį "slaptąjį karą"... 
Įvadas
Dabar žiniasklaidoje kartais pasirodo straipsnių ar komentarų internete, kad 1991 m. sovietinė valdžia ir jos jėgos struktūros tik labai nemokšiškai ir desperatiškai, be jokio rimto pasiruošimo, bandė sustabdyti jau "įsibėgėjusį Nepriklausomybės traukinį".
Tokie pasakymai visiškai neatitinka realios istorinės tikrovės.
Praėjo jau 20 metų nuo Sausio 13 d., ir dabar nutariau, kad jau atėjo laikas nors šiek tiek atskleisti "šydą" apie kai kuriuos to meto įvykius - tai, ką aš pats žinau ir kame man pačiam teko daugiau mažiau aktyviai "sudalyvauti".
Gal būt ir kiti to meto aktyvūs "ypatingų" įvykių dalyviai jau nutars, kad atėjo laikas papasakoti bent dalį to, kas tada vyko įvairiuose "nematomuose frontuose". O jų tada buvo daug ir įvairių.
Padėtis Lietuvoje ir SSSR po 1990 m. kovo 11 d.
Dar 1990 m., beveik iškart po Kovo 11 d. Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo SSSR KGB centrinėje būstinėje KGB analitinės ir spec. operacijų planavimo grupės pradėjo rengti įvairius galimus "sąjūdistų" valdžios nuvertimo planus.
Ir jau už kelių savaičių jie buvo pradėti įgyvendinti - iš pradžių vadinamoji ekonominė "blokada", o lygiagrečiai vyko Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės narių "operatyvinis apdorojimas", siekiant, kad būtų oficialiai panaikintas Kovo 11 d. Aktas arba bent jau sustabdytas jo galiojimas (beje, šis planas iš dalies buvo įvykdytas - AT buvo paskelbusi Kovo 11 d. Akto galiojimo laikiną sustabdymą - "moratoriumą").
Tik supratus, kad šitie planai nesustabdys tolimesnio Lietuvos išsilaisvinimo proceso, SSSR KGB buvo parengtas labai gudrus planas - Lietuvos Respublikos valdžią turėjo nuversti pati vietinė "darbo liaudis", pasipiktinusi labai staigiai pakilusiomis kainomis ir savo žymiai pablogėjusiu gyvenimu.
Ką dabar beaiškintų ponia K. Prunskienė - "Šatrija", jog Vyriausybei būtinai reikėjo pakelti kainas, būtent toks kainų pakėlimas buvo įrašytas į KGB parengtą "liaudies sukilimo" planą, kuris ir buvo pradėtas aktyviai įgyvendinti sausio mėn. pradžioje (po kelių mėnesių paruošiamosios dalies ir įvairių "operatyvinių veiksmų").
Beje, lygiagrečiai savo planus kūrė ir SSSR Gynybos ministerijos Generalinio štabo planavimo skyriai (visų pirma GRU - karinė žvalgyba). Bet iš pradžių SSKP Politbiure buvo pritarta būtent KGB parengtam "liaudies sukilimo" planui.
Visi šie planai nepavyko ne todėl, kad juos parengė ir bandė įgyvendinti kokie tai diletantai, nemokšos ir žiopliai (SSSR spec. tarnybos nuo pat 1917 m. turėjo sukaupusios milžinišką tokių "rūmų" perversmų ir valstybių sovietizavimo patirtį, įskaitant ir garsųjį, KGB "Alfa" grupės atliktą, Hafizulos Amino rūmų Afganistane šturmą), o todėl, kad KGB ir GRU vadovybė nenumatė kelis esminius faktorius (nes anksčiau tiesiog niekada su tokiais reiškiniais nebuvo susidūrusios nei SSSR spectarnybos, nei JAV spec. tarnybos, nei kitos panašios žinybos, įvairiais metais rengusios ir įgyvendinusios įvairiose pasaulio šalyse įvairius valdžios užgrobimo scenarijus):
- tai, jog ne tik nemaža dalis Lietuvių Tautos aktyviai pasipriešins tokių planų įgyvendinimui, bet ir labai daugelio kitų tautybių žmonių, dirbusių tuo metu labai įvairiose ir SSSR, ir įvairių užsienio šalių struktūrose, aktyviai padės Lietuvai išsaugoti Nepriklausomybę;
- tai, jog ir įvairiose tiek SSSR, tiek ir užsienio valstybių tuometinėse specialiosiose tarnybose atsiras drąsių žmonių, kurie išdrįs informuoti (o kai kada ir sabotuoti) apie KGB ir GRU parengtus planus;
- tai, jog labai daug žmonių ir Lietuvoje, ir SSSR, ir visame pasaulyje padės Lietuvai išsaugoti Nepriklausomybę niekieno neįsakyti ir negavę kokius tai kieno nors nurodymus "iš aukščiau", o patys savo noru imsis iniciatyvos, ir labai aktyviai veiks šimtai įvairių atskirų grupių ir net pavienių asmenų, kurie ne tik skleis informaciją apie padėtį Lietuvoje visame pasaulyje, bet ir perdavinės bei rinks slaptą informaciją; saugos AT ne tik atvirai, bet ir slapta; savo nuožiūra ir rizika imsis įgyvendinti pačių suplanuotas atitinkamas operatyvines kombinacijas, kurios niekais pavertė ne vieną KGB ir GRU parengtų planų dalį.
1991 m. sausio įvykiai iki sausio 13 d.
Tuo metu gyvenau Vilniuje, Partizanų (dabar Naugarduko) ir Vytenio gatvių sankryžoje, visai šalia karinės, vadinamosios "Burdenkos gamyklos", arba "penketuko", kaip mes tada ją vadinome.
Oficialiai tai buvo Vilniaus radioelektronikos prietaisų gamykla (kodinis pavadinimas "Pašto dėžutė 555"). Jai vadovavo Burdenko Oktiabris Osipovičius (Октябрь Осипович Бурденко) (2010 m. rugpjūčio mėn. jis mirė JAV, Bostone – ir ten jau eilę metų buvo Masačiusetso žydų emigrantų iš buv. SSSR asociacijos pirmininkas).
1990 m. sausio-vasario mėn. vyko rinkimų kampanija į Aukščiausią tarybą ir O. Burdenko tada nesėkmingai bandė nukonkuruoti Sąjūdžio remtą kandidatą Kazimierą Antanavičių.
Tų rinkimų metu buvau vienas iš K. Antanavičiaus oficialių "agitatorių" ir teko susidurti su tuo O. Burdenko. Jau tada buvo aišku, kad jis ir jo vadovaujamos gamyklos "komunistinis aktyvas" bandys sutrukdyti Lietuvai išsilaisvinti iš SSSR jungo.
Dar 1989 m. pavasarį ši gamykla tapo vienu iš pagrindinių 1989 m. vasario mėn. įkurtos "Jedinstvos" (rusiškai - Социалистическое движение за перестройку в Литве "Vienybė-Единство-Jedność") lizdų Vilniuje.
Ir būtent joje 1991 m. sausio įvykių metu LKP (KPSS) ideologinio skyriaus vedėjas J. Jermalavičius viešai informavo sausio 11 d., jog yra sukurtas taip vadinamas Nacionalinio gelbėjimo komitetas (patikslinu - rasti dokumentai rodo, kad iš tikrųjų Nacionalinio gelbėjimo komitetas buvo slapta sudarytas dar 1990 m. balandžio 28 d.).
1991 metų sausio įvykių metu, kiek prisimenu, sausio 8 d., o po to sausio 11 d., "jedinstveninkai" (o iš tikro KGB ir GRU jau gerokai anksčiau įkurtas spec. štabas, posėdžiavęs arba Šiaurės miestelyje, arba tuometiniame Minsko aukštosios milicijos mokyklos Vilniaus filiale Trakų gatvės pradžioje) buvo suplanavę užgrobti Aukščiausiąją Tarybą.
Tai pasauliui turėjo būti pateikta kaip liaudies pykčio pasireiškimas ir "sovietinės liaudies" nekenčiamų "nacionalistų valdžios" nuvertimas, lyg ir visai nesikišant sovietų armijai.
Žinojau apie tai, nes mes - grupė senų žygeivių - turėjome ir VRM, o per tarpininkus ir KGB bei tame perversmo organizavimo štabe, savo patikimų informacijos "šaltinių".
Dabar jau galiu pasakyti, kad tuo metu mes laikėmės labai griežtos konspiracijos ir surinktą informaciją įvairiais būdais, niekam nesiafišuodami ir absoliučiai anonimiškai, perduodavome Aukščiausios Tarybos Apsaugos Skyriui, vadovautam Artūro Skučo.
Paprastai neprisistatydami paskambindavome į AT AS spec. numerį iš kokio nors gatvės telefono automato (skirtingų ir skirtingu laiku), arba perduodavome per įvairius tarpininkus. Tik vieną kartą, taip sakant "ekstremaliu atveju", tiesiog gatvėje priėjęs, asmeniškai perdaviau žinią Petrui Vaitiekūnui - surizikavau, nes jis mane asmeniškai nepažinojo, nebent iš matymo.
Deja, bet tada tikrai nebuvo aišku, kuo galima pasitikėti, o kas yra koks nors KGB ar GRU "stuksentojas" – mes žinojome (tiksliau sakant, gana pagrįstai numanėme), jog jų yra infiltruota ir Sąjūdyje, ir naujose Nepriklausomos Lietuvos valdžios bei karinėse struktūrose, o gal net ir AT Apsaugos Skyriuje.
Be to tuo metu Vilnius knibždėte knibždėjo pačių įvairiausių spec. tarnybų agentų, ypač apsimetusių (arba ir realiai dirbančių) įvairiais žurnalistais, korespondentais, filmuotojais ir turistais - ir sovietų KGB bei GRU pačių įvairiausių padalinių, turinčių labai įvairų pavaldumą, ir JAV, ir Izraelio, ir kitų įvairių šalių.
O bet kokia informacija apie mus, patekusi kuriai nors spec. tarnybai (kad ir teoriškai "draugiškai"), visada galėjo "nutekėti" visai nedraugiškoms šalims - ir dvigubų agentų dėka, ir tiesiog dėl įvairių "operatyvinių žaidimų", kada "vardan svarbesnių tikslų" paaukojami netgi savi "pėstininkai", o tuo labiau kas gi slėps kažkokius ten neaiškius žygeivius.
Beje, dabar jau puikiai žinoma, kad ir JAV, ir Britanijos, ir Vakarų Vokietijos žvalgybų tarnybose, netgi pačiose jų "viršūnėse" (įskaitant "sovietų" ar "rytų" padalinius) sėdėjo sovietų žvalgybų užverbuoti ar net infiltruoti "kurmiai" - matyt, kai kurie ir dabar sėdi. 
Sausio 4 d. K. Prunskienės Vyriausybė priėmė nutarimą dėl kainų pakėlimo (vidutiniškai iki 3,5 karto). Nutarimas turėjo įsigalioti sausio 7 d., o AT tuo metu kaip tik dvi dienas (sausio 7 ir 8 d.) turėjo nedirbti. AT tada iš anksto pareikalavo, kad Vyriausybė sustabdytų nutarimo dėl kainų kėlimo įsigaliojimą, bet Prunskienė griežtai atsisakė ir kainos buvo pakeltos.
O kitą dieną - sausio 8 d. - iš pat ryto prasidėjo "stichinis" AT šturmas.
Daug kas jau neatsimena, kad šio pirmojo puolimo metu, sausio 8 d., Aukščiausiąją Tarybą, oficialiai ir gerai apsiginklavęs, turėjo saugoti tas pats garsusis Vilniaus "omonas", vadovautas Boleslovo Makutinovičiaus (po kelių dienų viešai išdavęs Lietuvą, o tada dar vaidinęs lojalų), ir vos keli milicininkai, neturėję jokių ginklų - nes tuometinio VRM ministro, KGB generolo-majoro, Marijono Misiukonio įsakymu, jau žymiai anksčiau iš visų VRM darbuotojų buvo surinkti visi ginklai, net asmeniniai karininkų pistoletai.
Sausio 8 d. puolusius jedinstveninkus labai sunkiai sulaikė būtent AT Apsaugos skyriaus darbuotojai ir "žaliaraiščiai". Vis tik tada daliai perrengtų sovietų armijos kariškių ir kursantų pavyko išlaužti duris ir įsiveržti į AT vidų, bet juos šiaip ne taip, panaudojant vandens žarnas, pavyko išgrūsti atgal.
Pirmajam Aukščiausios Tarybos šturmui - iškart kitą dieną po kainų pakėlimo - sausio 8 d., nepavykus, buvo suplanuotas kitas - žymiai gausesnis - AT šturmas. Šį kartą jam paremti buvo netoli AT išdėstytos ir KGB bei persirengusių sovietinių kariškių ginkluotos spec. grupės.
Tačiau jau nebebuvo tam tikro "netikėtumo faktoriaus" ne tik AT Apsaugos skyriui, bet ir vilniečiams.
Todėl, kada sausio 11 d. ryte per radiją pranešė, kad vėl kviečiami žmonės ginti AT, ten tuoj pat puolė žmonės iš įvairių Vilniaus vietų.
Šalia Burdenkos gamyklos nuo pat ryto rinkosi minios jedinstveninkų ir rikiavosi, o mes juos stebėjome. Po to, kada jų kolona pajudėjo link AT, mes juos pralenkėme ir pirmiau jų pasiekėme AT.
Ten jau buvo susirinkę apie 100 vilniečių, kurie saugojo prieigas prie AT pagrindinio įėjimo. Vis tik mūsų tuo metu dar buvo vos saujelė, lyginant su nemenka minia jedinstveninkų, kurie jau spėjo atslinkti ir stovėjo siena prieš mus.
Visa laimė, kad jie, tik atėję nuo Burdenkos gamyklos, sustojo prie tuometinės Lenino aikštės sankryžos ir nepuolė iškart veržtis į Aukščiausią Tarybą, kadangi, vadovaudamiesi savo štabo parengtu planu, laukė, kol ateis nemenkas "pastiprinimas" iš "Komunaro" bei "Žalgirio" gamyklų, ir dar kelių menkesnių jedinstveninkų lizdų.
Kol tas jų "pastiprinimas" iš lėto, su raudonom vėliavom, slinko nuo Žirmūnų ir Antakalnio pusės, suspėjo atbėgti nemažai žmonių, ir mūsų gretos greitai išaugo. Vis tik "jedinstveninkų" buvo žymiai daugiau. Nemažai jų buvo pagėrę, turėjo visokių šaltųjų ginklų - virbų, veržliarakčių, kastetų, gal ir paslėptų peilių ir pan. Žinau, kad jie dar iš vakaro ginklavosi.
Mes, kelios dešimtys, stovėję "priešakinėje linijoje", irgi šį bei tą turėjome paslėpę rankovėse ir po rūbais (daugiausia visokius savo darbo "bananus" - guminius vamzdžius, prikištus švino gabalų), bet nerodėme. O dauguma kitų buvo paprasti vilniečiai, jų tarpe daug moterų, neturėję nieko - tik atbėgę ir sustoję mums už nugarų.
Tuo metu "jedinstveninkai" įkaito ir pradėjo lįsti artyn.
Greta manęs stovėjęs vyrukas, su gana paklaikusiomis akimis, vienu ypač "įkaitusiu momentu", atskleidė užantį ir parodė man granatą - jau norėjo ją mesti į "jedinstveninkus", kurie tuo metu veržėsi "kyliu" pro mūsų gretas į Seimą.
Gerai, kad aš jį spėjau sulaikyti - atsimenu, kad ilgai neaiškindamas pasakiau, kad granatą mesti dar ne laikas (taip pasakiau, nes vargu ar jį tuo metu būtų sustabdę kokie nors kiti loginiai argumentai ar ilgi išvedžiojimai).
Man pačiam buvo visiškai akivaizdu, kad tai baigsis labai blogai - bet ne tiek "jedinstveninkams", kiek Lietuvai, nes tada tuoj pat puls aplink išslapstytos KGB ir GRU ginkluotos spec. grupės, turėjusios "pastiprinti" puolimą, kada jedinstveninkai būtų jau įsiveržę į AT vidų - kaip jiems jau buvo pavykę sausio 8 d..
Na, o kas vyko vėliau, tai rodė ir TV jau ne kartą, ir yra aprašyta. 
Vienu žodžiu, ir tada pavyko sėkmingai apginti AT - laimei, jedinstveninkai pernelyg "kietai" laikėsi savo planų, o ne iškart, vos atėjus pirmai kolonai, puolė AT.
Mano asmenine nuomone, būtent tada (sausio 8 ir sausio 11 dienomis), o ne keliom dienom vėliau - sausio 13 d. - buvo pats pavojingiausias Lietuvos Nepriklausomybei momentas - visų pirma juridiniu (pvz., tarptautinės teisės ir vėliau turėtos suformuoti pasaulio opinijos) požiūriu.
Juk kaip tik todėl tuo metu buvo leista į Vilnių atvažiuoti visiems norintiems Vakarų šalių informacijos priemonių korespondentams ir TV stotims. Tai juk irgi buvo to paties KGB plano dalis.
Nes, jei tada jedinstveninkai (tai yra "tarybinė liaudis" - visų pirma rusakalbių gamyklų darbininkai - "pasipiktinusi buržuazinių nacionalistų antikonstituciniais veiksmais ir visišku nesugebėjimu tvarkyti ekonomiką"), būtų "taikiai" ir be "viešos" sovietų armijos pagalbos užgrobę AT, tai tuoj pat jos fizinę kontrolę ir apsaugą (visų pirma nuo tų pačių AT deputatų, kurie liktų ištikimi Lietuvai) būtų perėmęs tas pats Makutinovičiaus "omonas" ir gerai ginkluotos bei parengtos KGB bei GRU spec. grupės, perrengtos milicijos uniforma.
O iš Sovietijai "lojalių" AT deputatų bei Vyriausybės narių (kelių nomenklatūrininkų ir KGB agentų) tuoj pat būtų suformuota ir viešai paskelbta nauja Lietuvos SSR Vyriausybė, kuri būtų pranešusi apie Kovo 11 d. Akto "neteisėtumą" bei jo panaikinimą, kaip neatitinkantį SSSR "zakonams".
Būtent ši sovietų KGB parengto plano dalis iki šiol nėra pakankamai aiškiai ir išsamiai viešai atskleista. Pvz., kokie būtent asmenys buvo numatyti į AT bei Vyriausybės sudėtį, ir pan. 
1991 m. sausio 13 d.
Po sausio 8 ir 11 d. akivaizdžiai supratus, kad "liaudies sukilimo" scenarijus žlugo, KGB skubiai pradėjo rengti naują scenarijų, bet šį kartą nugalėjo armijos generolai, pareikalavę "baigti žaidimus" ir "mesti į mūšį tankus" bei KGB ir GRU spec. grupes.
Vis tik ir KGB, ir GRU analitikai vienareikšmiškai nustatė, kad tai gali turėti labai rimtas pasekmes SSSR užsienio politikoje - apie Gorbačiovo "perestroiką" tektų pamiršti ilgam. O to nei pats Gorbačiovas, nei SSKP Politbiuras negalėjo leisti, kadangi tuo metu Sovietijai jau mirtinai buvo reikalinga ekonominė ir finansinė Vakarų parama. Be jos faktiškai visoje SSSR artimiausiu metu būtų prasidėjęs badas ir visiškas infrastruktūros suirimas.
Todėl galų gale buvo leista vykdyti naują planą, paremtą atvira karine jėga, bet naudoti ją tik "gąsdinimo režime", o visą "juodą" darbą turėjo atlikti KGB ir GRU spec. grupės, visų pirma SSSR KGB 7 valdybos „A“ grupė (taip vadinama "Alfa" grupė), ne taip seniai labai sėkmingai įvykdžiusi Amino rūmų šturmą Kabule.
Iš pradžių nutarta, kad būtina užgrobti TV ir radijo transliacijos "taškus", kad būtų užkirstas kelias informacijos skleidimui Lietuvoje, SSSR bei visame pasaulyje.
Tam, visų pirma žmonių ir gynėjų dėmesio nukreipimui, prie Vilniaus TV bokšto buvo pasiųsta šarvuota technika iš Šiaurės miestelio, ir kol ji gąsdino žmones, "Alfa" grupė turėjo tyliai užimti TV bokštą ir teleradiocentro pastatą. Ką ji, beje, gana sėkmingai ir padarė, išskyrus tai, kad užimant teleradiocentrą "Alfa" karininkas netyčia peršovė priešais per langą lipusį kitą "Alfą" narį - KGB karininką (leitenantą) Šackich Viktor (Шацких Виктор Викторович). Kulka jam pataikė po liemene į pažastį ir jis po kiek laiko mirė. "Alfa" karininkai jį tuojau atgabeno į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, o iš ten kūną pavyko išgabenti į Teismo ekspertizės patalpas, kad būtų galima ištirti. Ekspertai greitai nustatė, jog V.Šackich žuvo nuo saviškių kulkos. Beje, SSSR KGB specialistai vėliau patys atliko labai išsamų vidinį tyrimą ir nustatė, kad jį iš tikro atsitiktinai pašovė saviškis.
O armija, kaip ir priklauso sovietų armijos prasigėrusiems eiliniams, ne elitinių dalinių, praporams ir karininkams, "prisidirbo" žymiai daugiau - ir sutraiškė žmones, ir neišlaikę psichologinės įtampos pradėjo šaudyti, kas KGB, GRU ir kariškių bendrame plane visai nebuvo numatyta.
Dabar A. Paleckis ir į jį panašūs bando teigti, kad šaudė "sąjūdžio snaiperiai" kažkur nuo stogų ir pan. - visiška nesąmonė. Jei prie TV bokšto ir radiotelecentro pastato ir buvo kokie nors asmenys, ginkluoti „ilgais ginklais“ (kariniais šautuvais ar automatais), tai ten tikrai buvo ne Sąjūdžio sukarintų struktūrų nariai.
Nes visi, tuo metu rimčiau ginkluoti, Sąjūdžio žmonės buvo sutelkti arba pačioje AT, arba aplink ją ir saugojo išorinį perimetrą (apsiginklavę daugiausia mažo kalibro šautuvėliais, be jokių snaiperinių taikiklių – dar beveik prieš porą metų visi medžiotojų turėti šautuvai buvo surinkti, labai griežtai tą procesą kontroliuojant KGB).
KGB "Alfa" grupės karininko žūtis irgi labai paveikė ir demoralizavo sovietų armijos karininkus, kurie, išgirdę per radiją, jog "Alfos" grupėje jau yra "gruz 200" (lavonas), klaikiai išsigando. Juk jiems buvo jau seniai kalama propaganda, kad Sąjūdis turi parengęs kelias patyrusių "Afgano" karo dalyvių grupes, kurie imsis aktyvių kovinių veiksmų, jei sovietų armija puls, ypač AT.
Tiesą sakant, ši propaganda buvo skleidžiama ne tik sovietų kariškių, bet ir AT Apsaugoje veikusių asmenų - tai buvo viena iš daugelio tada pritaikytų psichologinio karo priemonių. Tuo labiau, kad tai buvo paremta gana realiais faktais - tarp AT gynėjų tikrai buvo Afganistano (ir kitų "spec. kampanijų") karo veteranų.
Dar viena labai įdomi tada panaudota prieš sovietų armijos kariškius dezinformacijos ir psichologinio poveikio priemonė buvo paskleistas gandas, jog iš Mokslų Akademijos Fizikos instituto fizikai slapta atgabeno ir sumontavo Aukščiausioje Taryboje kovinį lazerį, kuris lengvai pradegina sovietų karių apsaugines neperšaunamas liemenes.
Ir čia buvo dalis tiesos - lazerį keli fizikai tikrai atgabeno, bet jis galėjo pradeginti nebent nestorą kartoną. Ir tai iš arti. Bet viskas buvo taip "apstatyta", kad KGB bei GRU šnipai ir agentai taip ir nesugebėjo tada išsiaiškinti, kokia iš tikro yra to lazerio "kovinė galia".
Kai ką tuo metu nuveikiau ir aš. Paaiškėjus, kad sovietų valdžia vis tik nutarė pritaikyti "jėgos variantą" ("силовой вариант"), panaudojant KGB ir GRU spec. grupes, sausio 13 naktį nutariau, jog reiktų AT gynėjams parašyti tam tikrą "metodinę priemonę" - nuosekliai, punktais, išdėstant tokių spec. grupių galimus panaudoti AT užgrobimo scenarijus, galimas panaudoti spec. priemones ir taktiką, galimus įsiveržimo į AT kelius, atsižvelgiant į tai, kad jiems buvo įsakyta vengti didelio kraujo praliejimo.
Kad nebūčiau visai "abstraktus", pateiksiu kelias kai kurias konkrečias detales iš tos tada mano paskubomis surašytos "metodinės priemonės":
- išdėsčiau galimus įsiveržimo į AT kelius (pvz., per požemines komunikacijas; per po AT esančius tunelius; per stogą, išsodinant spec. grupę iš malūnsparnio;, per langus - nusileidžiant alpinistinėmis virvėmis nuo stogo; tiesiai per sienas, jas išsprogdinant su plastiniais sprogmenimis ("šniūrais") ir kt.),
- KGB ir GRU spec. grupių galimas panaudoti spec. priemones (pvz., užnuodyti vandentiekio vandenį AT; per vandentiekio, o taip pat kanalizacijos, dujų tiekimo, elektros ir ryšių kabelių vamzdžius paleisti migdančias dujas; per langus "įšauti" dujinius sviedinius ar granatas; šturmo metu puolant naudojamas garso, šviesos, dujines granatas ("chlopuškas") ir kt);
- išvardijau įvairias galimas tokių įvairių AT puolimo scenarijų neutralizavimo priemones:
- ir realias (pvz. ant AT stogo suvirinti stačių ir aštrių plieninių strypų "akėčias", o ant jų užkabinti paprastus žvejų tinklus, prie jų prikabinėti pėstininkų minų; užmūryti požeminius tunelius ir komunikacijas, o po to jas užminuoti, bet būtinai toliau nuo minų palikti apsaugą; naudoti vandenį tik iš butelių; kranus ir įvairias komunikacines skyles užkimšti)
- ir psichologines (pvz., neturint realių minų ar turint jų mažai, prikaišioti ir ant AT stogo, ir tuneliuose bei nenaudojamuose perėjimuose minų imitacijų ir pan.).....
Rašiau gana ilgai ir tik paryčiui baigiau. Dar pripiešiau įvairių schemų ir brėžinių, kaip ką reikia virinti ir montuoti ant AT stogo, ir pan.
Prisimenu įdomią smulkmeną, kaip berašant baigėsi mano tušinukas ir todėl pabaigiau rašyti jau paprastu pieštuku, o po to net popierius rašymui "išseko", ir tuomet net ant laiško voko turėjau rašyti pačią pabaigą (žinoma, nepasirašiau nei savo vardo, nei adreso  ).
Dieną perdaviau tą užklijuotą ir net "susegtą" sąvaržėlėm laišką vienam, tik iš matymo pažįstamam, AT Apsaugos Skyriaus darbuotojui (ar "žaliaraiščiui" - tiksliai jau nebeatsimenu), kad jis nuneštų A. Skučui, ir perduotų tiesiai jam į rankas.
Atsimenu, kaip tas vyrukas (atrodo, jis buvo lyg ir Dailės Instituto studentas, mano vieno draugo žygeivio pažįstamas) labai bijojo imti tą laišką, bet visai ne dėl kokių nors sovietų kariškių, o bijodamas paties A. Skučo, kad negautų nuo jo "pylos", nes Skučas, to vyruko žodžiais tariant, tą dieną buvo labai nervuotas ir klaikiai piktas (o piktas jis tada buvo, manau, visai ne be priežasties - sausio 13 d. paryčiais paaiškėjo, kad aplink AT įvairiuose namuose išdėstytų, AT išorinį perimetrą turėjusių saugoti, savanorių dalis naktį išsigandę pabėgo, palikę tik šautuvus - iš tikro daugiausia tai buvo eiliniai paprasti mažo kalibro šautuvėliai, paimti iš DOSSAF - sovietų laikų organizacijos armijai ir laivynui remti).
Tada jau supykau ir aš, ir gana griežtai įsakiau nunešti, ką duodu. Jis šiaip ne taip susiėmė ir nuslinko į AT.
Tiesą sakant ir dabar nežinau, ar jis vis tik nunešė mano tą laišką Skučui, nes vėliau, nors ir buvo progų (abu vienu metu buvome Nepriklausomybės partijos nariais), bet negalėdamas pažeisti mūsų tuometines labai griežtas konspiracijos taisykles, negalėjau tiesiai šviesiai to paklausti net ir patį Artūrą Skučą.
Bet žinau, jog tai, ką aš ten rašiau, buvo pritaikyta rengiant AT būsimam puolimui. Tačiau dabar jau žinau ir tai, kad labai panašias į mano siūlytas priemones tada pasiūlė ir AT gynėjus instruktavęs JAV "žaliųjų berečių" karininkas, lietuvis Andrius Eiva (Andrew Eiva-Eitavičius).
Taigi, greičiausiai būtent jo, žinomo speco, patarimai tada buvo panaudoti. O mano laišką arba išmetė, arba geriausiu atveju guli kur nors kokiame spec. archyve.
P.S. Daug kam gali kilti klausimas, o iš kur aš, kažkoks eilinis trisdešimtmetis, taip sakant "akiniuotas Mokslų Akademijos moksliukas", galėjau tuo metu žinoti KGB ir GRU spec, grupių, ypač įslaptintų tais laikais, naudojamas slaptas metodikas, taktikas ir priemones?
Daug neaiškinsiu (nors praėjo jau beveik 20 metų, bet kai kuriems klausimams dar teks "palūkėti senaties termino"), tik galiu garantuoti, kad niekada nebuvau tų spec. grupių nariu, arba kokių nors SSSR ar JAV, ar netgi Izraelio "Mosado" (kaip kažkada užsiminė "Pipedija"  ) spec. tarnybų darbuotoju.
Niekada nedirbau ir kurioje nors Lietuvos spec. tarnyboje, nors įvairių bendrų darbų su įvairių šių tarnybų darbuotojais (VSD, Krašto apsaugos 2-tro departamento, STT) teko daryti - kadangi kelis metus dirbau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) ir Ypatingajam archyvui aš bei dar keletas mano draugų „medžiojome“ KGB, MGB, NKVD, VRM, kompartijos, Lietuvos partizanų, Armijos Krajovos įvairius archyvus, dokumentus, rinkome medžiagą prokuratūrai genocido byloms iškelti, ieškojome partizanų kapavietes.
Vienu metu vos nesusigundžiau Krašto apsaugos ministro pavaduotoju tada buvusio Jono Gečo man atsiųstame laiške pateiktu tikrai įdomiu pasiūlymu eiti dirbti į kuriamą Lietuvos armiją instruktoriumi (buvau jam nusiuntęs savo kai kuriuos pasiūlymus ir pamąstymus, kaip reikia rengti Lietuvos spec. dalinių karius). Tuo labiau, kad tuo metu Lietuvos armijoje savanoriais ir karininkais jau tarnavo nemažai mano jaunesnių draugų žygeivių, tačiau aš vis tik nusprendžiau ir toliau likti laisvas žmogus - nes visada buvau įpratęs daryti tik tai, ką pats laikiau būtina ir teisinga, o ne tai, ką man kas nors įsakydavo. 
Taigi, kol kas pasakysiu tik tiek, kad dėka mano paties ilgamečių "savarankiškų studijų ir praktikos" - ir Lietuvoje, ir įvairiose gana tolimose nuo Lietuvos vietose, bei žygeivių judėjime atliekamų kai kurių funkcijų bei pareigų, tuo metu jau labai daug žinojau apie partizaninio bei diversinio karo metodus bei įvairių valstybių spec. grupių naudojamas ypatingas priemones, metodus, taktiką ir pan.
Nes nemažai metų studijavau ir spec. literatūrą (gaudavau ją įvairiais "įdomiais" būdais), ir kai ką sužinojau iš pačių "praktikų" (pas mus, mūsų "ekstremalų" grupėse, buvo labai įvairios patirties žmonių), o ir pats tuo metu daug metų aktyviai treniravausi kaip reikia išgyventi įvairiose ypatingose sąlygose (sakysime, labai įdomus kursas buvo požeminių komunikacijų panaudojimas miestų partizanų bei diversantų veikloje) bei kitus jaunus žygeivius mano vadovautuose žygiuose mokiau įvairių specialiųjų išgyvenimo "gudrybių" taip pat pakankamai ilgai (beje, niekada aiškiai neatskleisdamas, kam jiems to reikia - bet protingesni ir patys suprato).
Kol kas, manau, pakaks. Ir taip išsiplėčiau. Kaip sakoma "gero po truputį". 
O kada nors dar pratęsiu šią temą ir papasakosiu daugiau.
Manau, kad reikės įdėti ir tada parengtą, bet niekur dar neskelbtą, atsišaukimą rusų kalba, skirtą sovietų armijos kariškiams psichologinei dezinformacijai - tam atvejui, jei Lietuvoje būtų buvusi įvesta karinė padėtis, bei kai kuriuos kitus jau istorija tapusius dokumentus (turiu išsaugojęs savo "spec. archyve" kai kurių jų originalus, o kitų kopijas).
Kęstutis Čeponis,
1990-1991 m. (ir vėliau) Lietuvos žygeivių sąjungos pirmininkas,
dabar Lietuvių Tautinio Centro tarybos narys
************************************************************
Komentarai Patriotai.lt
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... ment-17356
Studentas
ketv., 2011-01-13 16:13
Labai įdomi patirtis. Susidomėjęs skaičiau.
Labai laukiu daugiau panašios informacijos iš žmonių aktyviai dalyvavusių tuose įvykiuose!
Žygeivis
ketv., 2011-01-13 17:10
Trijų VU žygeivių paliudijimas apie sausio 13 nakties įvykus prie TVR komiteto buvo paskelbti leidinyje "Žygeivis" Nr.1(15) dar 1991 m. vasario mėn.
Internete šis numeris yra čia (.png formate):
Nr. 1(15) 1991 m. vasaris
http://www.zygis.vu.lt/getimage.php?id=144
(kam įdomu, tai kitų "Žygeivio" numerių internetiniai adresai yra temoje:
UTK (UŽK) leidinys "Žygeivis" (viso 16 numerių)
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=2180 )
nezinau
penk., 2011-01-14 06:46
parasyta daug, nemazai pasigirta, bet neidomiai.
kazkaip nesveikai skamba, kai vos ne zygeiviai vadovavo gynybai.
o patareju kariniais klausimais buvo rimtesniu nei ceponis... taip kad... jau geriau Andrius Eiva, Arturas Skucas papasakotu, AT Apsaugos skyriaus vyrai pasidalintu savo prisiminimais
Žygeivis
penk., 2011-01-14 14:47
Nei giriuosi, nei ką - norėčiau girtis, parašyčiau daug daugiau ir vaizdingiau. :)
Ir tai būčiau padaręs ne dabar, o prieš kokius 15 metų, kai bet kam medalius dalino... :)
O dabar parašiau tai, ką pats žinau iš įvairių šaltinių, ir taip pat tai, kame pats vienaip ar kitaip dalyvavau. Ir jei kam kas neaišku, tai patvirtinu, kad dalyvavo tada to meto įvykiuose daugybė pačių įvairiausių žmonių. Bet tegu kiekvienas pats rašo, ką mano esant verta parašyti ir kam jau atėjo laikas, jų nuomone. Aš negaliu juos minėti - tik jie patys nuspręs, kada jiems jau galima "išsišifruoti".
Todėl parašiau tam tikrą dalį tik savo atsiminimų. Kas norės - papildys savais.
P.S. Beje, AT gynime iš tikro dalyvavo ir netgi jam vadovavo nemažai žmonių, kurie įvairiais laikotarpiais daugiau ar mažiau dalyvavo Žygeivių (ir Ramuvos) judėjime. Tai yra istorinis faktas, ir niekas jo nepaneigs.
Žygeivis
šešt., 2011-01-15 20:28
nezinau
penk., 2011-01-14 06:46
parasyta daug, nemazai pasigirta, bet neidomiai. kazkaip nesveikai skamba kai vos ne zygeiviai vadovavo gynybai. o patareju kariniais klausimais buvo rimtesniu nei ceponis... taip kad... jau geriau Andrius Eiva, Arturas Skucas papasakotu, AT Apsaugos skyriaus vyrai pasidalintu savo prisiminimais
--------------------------------------------------------------
Papildau:
Apie A. Eivą parašiau ir savo straipsnelyje labai aiškiai:
"Bet žinau, jog tai, ką aš ten rašiau, buvo pritaikyta rengiant AT būsimam puolimui. Tačiau dabar jau žinau ir tai, kad labai panašias į mano siūlytas priemones tada pasiūlė ir AT gynėjus instruktavęs JAV „žaliųjų berečių“ karininkas, lietuvis Andrius Eiva (Andrew Eiva-Eitavičius)."
Plačiau, kam įdomu, skaitykite čia:
„Tylieji amerikiečiai” prieš „šaudančius rusus” 1991 m. sausį
http://www.balsas.lt/print/369534
http://www.balsas.lt/naujiena/369534/ty ... 91-m-sausi
2010.01.12 08:54
Beje, paskaitę tą straipsnį suprasite, kodėl, pvz., ir aš tik dabar šį bei tą parašiau.
Ir kažkaip savo seniai išvystyta "uosle" jaučiu, kad man tai dar primins - yra tokių, kurie labai nenori, kad kas pasakotų apie to meto įvykius "daugiau, nei reikia". O ypač baiminasi, kada minima ne tik KGB, bet ir "šešėlyje" vis liekanti GRU...
P.S.1. O apie įvairius kitus tuometinio Krašto apsaugos ministro A. Butkevičiaus karinius patarėjus ir jo "štabą" tegu jis pats pasakoja, arba tie, kas tame "štabe" buvo. :)
P.S.2. Kam įdomi mano asmeninė nuomonė, tai aiškiai sakau, kad tuo metu tikrai veiksminga Nepriklausomos Lietuvos saugumo struktūra buvo A. Skučo vadovautas AT Apsaugos Skyrius.
Ne be reikalo jį "brazauskininkai" labai greit pasistengė likviduoti, o beveik visus darbuotojus išvaikė. Net ir pats A. Skučas turėjo išvažiuoti (galima sakyti ir taip - išbėgti) uždarbiauti į užsienį - tolimon šiaurėn, toliau nuo bet kokių žmonių...
Wlfs
penk., 2011-01-14 11:28
Tai kad Skučas ir taip keliuose filmuose, skirtuose Sausio 13-ajai pasakoja.
Aplamai tai kiekvieno dalyvio atsiminimai yra vertingi - nesvarbu - įdomiai ar neįdomiai jie pateikti.
91 m. sausio įvykiai
ketv., 2011-01-13 21:13
Labai išsami patirtis, bet pasigedau pirmame sakinyje žadėtos kritikos Paleckio http://www.fronte.lt/index.php?action=page&id=3771 atžvilgiu.
Dėkui Žygeiviui už prisiminimus.
Žygeivis
penk., 2011-01-14 00:06
Ne tiek kritika, kiek faktų išdėstymas: prie TV bokšto ir Radiotelevizijos komiteto visai nebuvo Sąjūdžio žmonių, ginkluotų šautuvais (bet kokiais) ar automatais.
Nes visi jie buvo sutelkti AT pastate arba aplink jį. Todėl ir šaudyti į kareivius (tuo labiau į žmones) prie TV bokšto arba Radiotelevizijos komiteto galėjo tik patys kareiviai ir karininkai (pvz., kaip vienas iš jų - papulkininkis V.Kustrio - šaudė iš automato į V.Lukšį, daug kartų rodė per TV) bei KGB ar GRU provokatoriai.
Plačiau čia:
Iš Sausio 13-osios bylos (II). Atvira agresija ir jos aukos
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ukos/55839
Dėl kitų A. Paleckio "netiesioginių įtarimų" - štai keli komentarai iš kitų inf. priemonių:
Sausio 13-oji. Kiekvienam savo
http://www.balsas.lt/print/520049
http://www.balsas.lt/naujiena/520049/sa ... ienam-savo
2011.01.11 09:45
Tomas Čyvas
Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/520049/ ... i-apacioje
Tomas Čyvas tikram lietuviui
2011-01-13 12:07:12
Skaičiau apie tą tavo Mosino šautuvą.
Mačiau pats, kad tokį turėjo vienas gavrikas iš "Jedinstvos" "darbininkų draugovės", kuri išlipo iš autobuso prie LRT, kad įeitų įkandin Alfos ir desantūros.
Šiaip, jei koks durnius iš tiro šautuvo ir šovė, esmės tai nei kiek nekeičia ir jokių Paleckio versijas patvirtinančių faktų ten nėra. Aš tą nutartį skaičiau jau gerokai anksčiau. Trūkumas tik vienas - per mažai susodinta jedinstveninkų. Bet gal su Paleckio pagalba - pavyks ir daugiau :)
Antas
2011-01-13 16:41:50
Su "tikruoju lietuviu",kaip ginklų ekspertu, ginčytis neverta. Neseniai jis skelbė, jog 5,45 mm kalibro kulkos, kuriomis buvo sužeista daug bokšto gynėjų, nenaudojamos SA ginkluotėje, todėl jomis iš kažkokių mėgėjiškų šauninkų esą šaudę "landsbergio smogikai".
Iš kur vargšui "ekspertui", niekad netarnavusiam kariuomenėje ir nesimokiusiam karinėje katedroje, žinoti, jog toks kalibras yra sovietinio automato AK-74?
sky76v
2011-01-13 16:49:17
Mosino šautuvas? O apie Rusijos armijos iki šiol tebenaudojamą Dragunovo nieko neteko skaityt?
Žygeivis
penk., 2011-01-14 00:32
Palyginimui:
Sąjūdžio žmonės buvo daugiausia ginkluoti štai šiuo mažo kalibro šautuvu ir jo modifikacijomis (šovinio kalibras 5,6 mm):
Cтандартная мелкокалиберная винтовка СМ-2
Изготовитель: ОАО "Ижмаш"
http://www.rbs.ru/vttv/97/firms/c035/rd08.htm
Технические данные
СМ-2 СМ-2-1
Калибр, мм 5,6 5,6
Sovietų armija buvo ginkluota automatu АК74 (šovinio kalibras 5,45 mm - ir kulka labai aiškiai skiriasi nuo mažo kalibro kulkos):
АК74
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%90%D0%9A74
5,45-мм автомат Калашникова (АК74[2], Индекс ГРАУ — 6П20, также встречаются названия АК-74, АК 74[3]) — автомат калибра 5,45 мм, разработанный в 1970 году и принятый на вооружение в 1974 году. Является дальнейшим развитием АКМ. Разработка АК74 связана с переходом на новый малоимпульсный патрон 5,45×39 мм.
Mosino šautuvas, jau nenaudojamas sovietų armijoje (šovinio kalibras 7,62×54 мм):
Винтовка Мосина
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%92%D0% ... 0%BD%D0%B0
7,62-мм (3-линейная) винтовка образца 1891 года (винтовка Мосина, трёхлинейка, винтовка Мосина-Нагана) — магазинная винтовка, принятая на вооружение Российской Императорской армии в 1891 году.
Патрон: 7,62×54 мм
Калибр, мм: 7,62
Активно использовалась в период с 1891 по конец Великой Отечественной войны, в этот период многократно модернизировалась.
Название оружия происходит от калибра ствола винтовки, который равен трём русским линиям (старая мера длины) — одна линия равна одной десятой дюйма, или 2,54 мм — соответственно, три линии равны 7,62 мм.
Dragunovo snaiperio šautuvas (naudojo tuo metu sovietų armija)(šovinio kalibras tas pats, kaip Mosino - 7,62×54 мм)
Снайперская винтовка Драгунова
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A1%D0% ... 0%B2%D0%B0
7,62-мм снайперская винтовка Драгунова (СВД, Индекс ГРАУ — 6В1) — снайперская винтовка, разработанная в 1958—1963 годах группой конструкторов под руководством Евгения Драгунова.
Варианты: ТСВ, СВДС-А, СВДС-Д, СВУ, СВУ-АС, СВДК
Патрон: 7,62×54 мм
Калибр, мм: 7,62
Для стрельбы из СВД применяются винтовочные патроны 7,62×54 мм R с обыкновенными, трассирующими и бронебойно-зажигательными пулями, а также снайперские патроны (7Н1, 7Н14), может также стрелять патронами с экспансивными пулями JHP и JSP. Огонь из СВД ведется одиночными выстрелами. Подача патронов при стрельбе производится из коробчатого магазина емкостью 10 патронов.
Винтовка комплектуется оптическим прицелом ПСО-1, имеется возможность установки ночного прицела НСПУМ.
91 m. sausio įvykiai
penk., 2011-01-14 11:49
A.Stonkui apie kruvinus sausio įvykius primena ir randas
http://klaipeda.diena.lt/naujienos/mies ... das-325950
2011-01-13, 04:59
irodo, kad musu pareigunai buvo ginkluoti. Tai jau irodymas teismui.
mdz
penk., 2011-01-14 12:02
Jei kalbama apie parsidavėlio paleckiuko teismą, tai čia ne itin vertingas įrodymas.
Buvo keli ginkluoti, bet ne ant stogų aplink RTV komiteto pastatą ar bokštą, o su žmonėmis priešais tankus ir kareivius. Tad tai niekaip nepatvirtina paleckio žodžių.
Žygeivis
penk., 2011-01-14 15:13
Jūs, "paleckiuko" pliurpalų gynėjai, galų gale pasižiūrėkite iš kokių ginklų šaudant ir kokiomis kulkomis buvo nušauti arba sužeisti žmonės.
Ne iš pistoletų, o iš automatų ir karinių šautuvų - o jais ginkluoti Sąjūdžio vyrai visi tada saugojo AT.
Nes toks buvo priimtas sprendimas - bet kokia kaina ir iki galo ginti tik vieną objektą - Aukščiausią Tarybą.
Nors iš pradžių ir mąstė, jog reikėtų ginti 3 objektus (įskaitant Vyriausybės pastatą), bet būtent todėl, kad nebuvo normalių ginklų, buvo nuspręsta visas realias, geriau ginkluotas, jėgas sutelkti prie AT ir aplink ją.
Beje, šis sprendimas įvairiais kanalais buvo tyčia "daneštas" ir KGB, ir armijos, ir sovietinei partinei vadovybei - jog AT bus ginamasi iki galo, panaudojant visas turimas ir įmanomas priemones bei ginklus (beviltiškoje pabaigoje AT, kaip kažkada Pilėnai, turėjo susideginti - tam ant kilimų buvo paruošti išpilti kanistrai su benzinu), o po to prieš okupacines sovietų struktūras ir sovietų armiją turėjo būti pradėtas partizaninis-diversinis karas visoje Lietuvoje, vadovavimą Lietuvos Respublikai perėmus Algirdo Saudargo emigracinei Vyriausybei...
91 m. sausio įvykiai
šešt., 2011-01-15 01:19
Gerb Žygeivi,
mes abu puikiai žinome Audriaus Butkevičiaus silpnybes, jo norą "kelti revoliucijas", "spartinti procesus", "vadovauti, laikant ranką ant pulso" ir t.t.
Mes abu žinome jo domėjimąsi, ieškojimą literatūros "revoliucinės situacijos aktyvinimo" reikalais. Tai ir Parvuso šaulių šūviai išprovokuojant "Kruvinąjį sekmadienį" ir pačių nacių organizuotas reichstago uždegimas.
Šiomis metodikomis vėliau naudojosi ir Putinas (Maskvos ir Volgodonsko daugiaaukščių sprogimai), ir net Jungtinės Amerikos Valstijos rugsėjo 11-ą.
Kaip Jūs manote, ar nėra nė menkiausios galimybės, kad sausio 13 įvykiai galėjo pakrypti ... būtent taip?
Pažindamas Jus, žinau, kad esate neblogas analitikas. Prašau procentaliai išdėstyti. Kiek procentų duodate, kad įvykiai buvo ne tokie, kokius mini A. Paleckis, (šiuo metu susipykęs su A. Butkevičiumi).
Dėkui.
Žygeivis
šešt., 2011-01-15 18:35
1. Pradžiai atvirai pasakysiu, kad Audrius Butkevičius, kaip ir aš, ir dar daugelis kitų įvairių, daugiau ar mažiau aktyvių 1988-1992 m. įvykių dalyvių, praėjo "žygeivių mokyklą". :)
2. Iš pradžių Krašto apsaugos ministru buvo siūlomas kitas gerai žinomas žygeivis ir pogrindininkas - Vidmantas Povilionis, bet AT "kairioji dalis" jo pernelyg bijojo ir tada galų gale buvo nuspręsta paskirti ministru kitą, irgi Kauno "žygeivių mokyklą praėjusį", Audrių Butkevičių.
3. Priežastis aiški - A. Butkevičius toli gražu ne tokių politinių pažiūrų, kaip pvz., Vidmantas Povilionis, aš ir absoliuti dauguma mūsų žygeivių - jis daugiau yra iš vadinamosios "kairiųjų žygeivių grupės" (Gedimino Ilgūno, Vytenio Andriukaičio ir dar kelių, buvusių pirmosios AT nariais).
4. Mano asmenine nuomone, A. Butkevičius yra, sprendžiant iš jo realių veiksmų ir įvairių pasisakymų, pats tikriausias avantiūristas.
Pvz., jau vien ką reiškia jo pateiktas pasiūlymas 1992 m. "savanorių pučo" metu - panaudoti aviaciją ir subombarduoti "sukilėlius savanorius"? Ir kokios tada būtų buvusios pasekmės?
5. Apie Sausio 13-ąją.
Ką Butkevičius "rezgė" 1991 m. sausio 6-15 d. nelabai žinau - jo "štabe" tada dirbo jo paties atrinkti "specai" iš buvusių sovietinės armijos karininkų.
Įvairių planų, žinoma, jie tada prikūrė nemažai. Bet vargu ar rado "vykdytojų" realiam tų planų įgyvendinimui.
Todėl abejoju, jog jie tada ką nors realiai nuveikė - ne ta publika, nes pats Butkevičius, nors ir turėdamas tam tikrą paruošimą, tai tikrai nelindo tuo metu į "peklą", kaip koks Če Gevara, su savo darbo granatsvaidžiu ar "Molotovo kokteilio" pripiltu šampano buteliu. :)
Tuo labiau netikiu, kad jie būtų tarp kitų to meto Sąjūdžio sukarintų grupuočių aktyvistų - kariškai bent šiek tiek pasikausčiusių - atradę tokių išsigimėlių, kurie būtų šaudę į savus žmones, vardan "kruvinos revoliucijos" idėjų įgyvendinimo.
Todėl manau, jog, jei kas ir šaudė iš šautuvų ar automatų į minią, prie TV bokšto ar Radijo ir TV komiteto, žinoma - be SSSR kareivių ir karininkų, tai turėjo būti arba "Jedinstvos" smogikai (jie buvo ginkluoti šautuvais, kai juos ten atvežė), arba kokie nors KGB ar GRU ypač slaptą užduotį vykdę agentai (kuo aš irgi labai abejoju, nes vis tik tuo metu buvo aiškus nurodymas iš pačio SSKP "viršaus" pralieti kuo mažiau civilių kraujo).
Be to tokie spec. agentai būtų šaudę - ir pakankamai taikliai :) - būtent į SSSR eilinius kariškius, o visai ne į civilius - taip "pagrįsdami" SSSR armijos panaudotus šaunamuosius ginklus.
P.S. Pabaigai pridursiu, kad yra dar viena neįprasta versija, kurios niekas kol kas - bent viešai - nenagrinėjo.
Turiu tam tikrą įtarimą, kad čia gal būt galėjo pasidarbuoti ir "trečioji jėga"?
Kaip jau rašiau, tuo metu visas Vilnius knibždėjo pačių įvairiausių spec. tarnybų iš visokiausių valstybių darbuotojų.
Na bet ši versija niekuo (bent šiuo metu) nepagrįsta - tik mano tam tikrais loginiais įvairių galimų versijų apmąstymais.
Manau, kad laikui bėgant tiesa vis tiek palengva "išlįs į paviršių".
91 m. sausio įvykiai
sekm., 2011-01-16 14:05
Žygeiviui.
Tad darant loginę išvadą (su tuo ginklų antikvariatu) 91 m sausio 13 dieną papleškino greičiausiai ne Alfa.
Kažkodėl nėra konkrečių kulkų, ištrauktų iš sužeistų bei žuvusiųjų kūnų. Tai taip pat kelia neaiškumų. Kodėl tai nuslėpta?
Ir jei šaudyta buvo į gynėjus, tai neabejoju, kad šauliai šaudė "iš viršaus". Kodėl bijoma "visos temos", o ne "atskirų detalių"?
Šiandienos kontekste jau tyla nieko nelaimėsi. Visuomenė labai įaidrinta Paleckio pareiškimo ir norės tiesos.
Gal būt šaudė patys edinstveninkai?
Dėkui už šviesos spindulį tos kontroliuojamos tamsos karalystėje.
Žygeivis
sekm., 2011-01-16 19:25
Deja, aš irgi nesu skaitęs išsamias skrodimų išvadas.
Manau, kad tikrai reikėtų jas paskelbti, nes bet kokie nutylėjimai tik sukelia galimybes įvairioms fantazijoms ir insinuacijoms, kurios dabar vos ne kasmet vis pasikartoja - ir ne tiek Lietuvoje, kiek užsieniuose, kur tokią propagandą prosovietiniai ir antilietuviški "veikėjai" varo ištisai.
Vis tik negirdėjau, jog būtų buvę sužeistų su mažo kalibro šoviniais (šovinio kalibras 5,6 mm).
Sužeidimai daugiausia 5,45 mm kalibro kulkomis. Ir be jokių abejonių iš karinių automatų AK-74 (5,45 mm kalibro kulkos) ten galėjo šaudyti tik SA kareiviai.
Štai su kitų kalibrų kulkomis jau nelabai aišku: pvz., 7,62×54 mm kalibro kulkos. Jas tuo metu galėjo iššauti įvairios ginklų sistemos - ir jau tuo metu nebenaudojami armijoje Mosino šautuvai ("triochlineikos"), ir snaiperinis Dragunovo šautuvas (jį tada naudojo ir SA spec. dalinių snaiperiai), ir, atrodo, dar yra daugiau...
Kartu faktas tai, kad prie TV ir radijo centro buvo atvežtas sunkvežimis su ginkluotais "Jedinstveninkais". Jie turėjo ir "Mosino" šautuvų. Turėtų būti tai kur nors nufilmuota ar nufotografuota. Reikėtų paieškoti to meto dokumentikoje.
Vienu žodžiu, manau, kad šį klausimą oficialios Lietuvos Valstybės struktūros turėtų labai išsamiai išnagrinėti ir būtinai viešai paskelbti visą surinktą informaciją - ir dokumentus, ir fotografijas, ir filmuotą medžiagą.
Kitaip įvairūs gandai tik augs ir plėsis, nes kasmet mažėja tų, kurie patys savo akimis matė, kas tada ir kur vyko.
Senas savanoris
antr., 2011-01-18 13:32
Dėl 7.62x54 mm kulkų: 54 mm tai gilzės ilgis, dažniausiai tiek 7.62x54 (Mosin, Dragunov), tiek 7.62x39 (AK-47) buvo naudojamos tos pačios 123 granų kulkos.
Taip kad vien pagal kulkos kalibrą dar negalima pasakyti ar ji buvo iššauta iš Dragunovo šautuvo ar iš senesnio Kalašnikovo.
Žygeivis
antr., 2011-01-18 16:57
Reikia pastebėti, kad sovietinėje armijoje (kaip, beje, ir visose kitose Sovietinėse struktūrose) viskas buvo labai standartizuota ir unifikuota - visų pirma tam, kad, pvz. senus šaudmenis (o pramonėje - pvz., kulkų tūtelių ar pačių kulkų gamybos automatines stakles) būtų galima panaudoti ir naujoms ginklų sistemoms, jų atsarginėms detalėms ir pan.
Todėl kuriant įvairias naujas ginklų sistemas visada labai stengdavosi, kad būtų galima panaudoti bent dalį senų detalių, šaudmenų ir ypač - pramonės staklių ir kitų įrenginių, gaminant naujus ginklus ir jų dalis bei šaudmenis.
Dėl GRU
šešt., 2011-01-15 03:45
Noreciau suzinoti kokie tiksliai padaliniai dalyvvo is GRU?
Vieni sapaliojjimai.
Kam GRU reikejo kistis i sajudi? Tai grynai karine zvalgyba, besidominti tik kariniais reikalais, musu respublikos ivykiai jai visai nerupejo.
Rasote tai ko nesuprantate ar pridejote tai del sodrumo - dalyvavo KGB ir GRU!!
Žygeivis
šešt., 2011-01-15 17:57
GRU yra karinė žvalgyba ir karinių diversijų (tame tarpe ir taikos metu) rengimo institucija. Įkurta dar Bronšteino-Trockio 1918 m., kuris tada ir sukūrė Raudonąją Armiją.
GRU labai aktyviai veikė (ir dabar veikia) ne tik už tuometinių SSSR ribų (o dabar Rusijos Federacijos), o ir pačioje SSSR - ypač vadinamosiose "galimos pafrontės zonose".
Veikla labai įvairiapusiška - pradedant spec. diversinių-pogrindinių dalinių tinklo kūrimu (jie būtų "suaktyvinti" karo atveju, užgrobus teritoriją priešams), baigiant ginkluotės bei amunicijos ypač užslaptintų sandėlių įrengimu bei strateginių objektų išankstiniu "giluminiu" užminavimu (atėjus tinkamam momentui konkretus objektas susprogdinamas specialiu radijo signalu arba kitu būdu).
Po 1990 m. kovo 11 d. Pabaltijys ir Moldova buvo paskelbti GRU "pafrontės zonomis", kuriose GRU veikla suaktyvinama, kaip ir tą teritoriją ruošiantis užgrobti priešui.
Tai reiškė, kad šioje teritorijoje, kol jos galutinai neužėmė priešas, pradedamos vykdyti ypač slaptos parengiamosios ir vadinamos "aktyviosios" operacijos - tame tarpe ir pasirengimo potencialiai ypač pavojingų, GRU vadovybės požiūriu, asmenų likvidavimo operacijoms. Sudaromi tokių asmenų sąrašai, nustatomos ir patikslinamos jų buvimo vietos, prieigos prie jų, apsauga ir pan.
GRU šiose operacijose, skirtingai nei KGB, orientavosi ne į politinę Lietuvos vadovybę, o visų pirma į įvairių sukarintų Nepriklausomos Lietuvos struktūrų darbuotojus - vadovus, instruktorius, iš užsienio atvykusius "specus" ir pan. Taip pat į įvairius galimus ginkluotės gavimo "taškus", jų sandėliavimo vietų išaiškinimą, apmokymo centrus, karinių ryšių sistemas ir pan.
Beje, GRU visada labai konkuravo su KGB, ir todėl GRU aktyviai šnipinėdavo ir partinį aparatą, ir pačią KGB.
Lietuvoje jau nuo sovietmečio buvo sukurtas pakankamai tankus ir legalių GRU "taškų" tinklas (vienas iš jų buvo, pvz., Kauno desanto divizijoje), ir labai įslaptintas - skirtas karo atvejui.
Vadovauti ir koordinuoti visoms šioms struktūroms ir GRU veiklai Lietuvoje (bei palaikyti kontaktus su KGB, karine ir sovietine partine vadovybe) į Šiaurės miestelį dar 1990 m. (atrodo, dar pavasarį) atvyko ir čia labai slapta dirbo kažkoks GRU aukštas pareigūnas "Ryžov" (generolas-leitenantas, kiek girdėjau).
Štai ištraukos iš Broniaus Genzelio (dalyvavusio AT sudarytoje tyrimo komisijoje KGB veiklai ištirti) ataskaitos apie SSSR spec. tarnybų veiklą po Kovo 11 d. (Imperijos slaptosios tarnybos Lietuvoje jos griūties metais):
"Imperijos saugumo tarnybomis susidomėjau pragmatiniais sumetimais, kai po 1991 rugpjūčio 19 -21 d. pučo ir jo pralaimėjimo, subyrėjus Tarybų Sąjungos imperijai, KGB formaliai nutraukė Lietuvoje savo veiklą ir kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba sudarė Balio Gajausko (Balys Gajauskas (g.1926) – rezistentas, 36 metus kalėjęs Tarybų Sąjungos kalėjimuose, nepriklausomybės akto signataras, 1991-1992 m. Lietuvos Saugumo departamento generalinis direktorius) vadovaujamą komisiją tų tarnybų veiklai ištirti Lietuvoje, kurios nariu buvau paskirtas.
Pagrindinis komisijos tikslas buvo išsiaiškinti, ar Lietuvos Aukščiausioje Taryboje ir Vyriausybėje yra KGB agentų.
1992 m. spalio 25 d. išrinktas Lietuvos Respublikos Seimas neatnaujino komisijos veiklos. Jos techninio aparato bazėje buvo įkurtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Ypatingasis archyvas."
"Kažkodėl iš mūsų dėmesio išsprūsta GRU (Glavnoje razvedovatelnoe upravlenije).
KGB buvo vieša įstaiga, formaliai vyriausybės struktūroje (Valstybės saugumo komitetas prie TSRS Ministrų tarybos). Ji turėjo oficialius padalinius respublikose, rajonuose. Jos vadovai buvo žinomi kaip vyriausybių nariai.
Tuo tarpu GRU slapta institucija buvo tiesiogiai pavaldi TSRS Gynybos ministerijos generaliniam štabui, per jį – TSRS Gynybos komitetui, kurio pirmininku būdavo komunistų partijos CK generalinis sekretorius.
Vietos partiniai bosai net formaliai negalėjo turėti poveikio GRU. Jie nebuvo net vietinių partinių organizacijų įskaitoje. GRU veikla vietose buvo griežtai užkonspiruota. Ji remdavosi profesionaliai paruoštais ir į įvairias struktūras infiltruotais agentais. Tikslas – kova prieš užsienio žvalgybas, terorizmą, galimus valstybės perversmus.
GRU šnipinėdavo ir partinį aparatą ir pačią KGB. Žinoma, KGB agentūra galėjo skverbtis ir į GRU. Šios „firmos“ tarpusavyje konkuruodavo. GRU disidentų veikla nedomino.
KGB archyvuose aptikau, kad Lietuvoje GRU vadovavo „General Rižov“. Lietuvos KGB padalinio telefono knygoje su grifu „visiškai slaptai“ duotas jo telefonas, su kuriuo galima buvo susisiekti tik per „Šiaurės karinio miestelio“ komutatorių (juo pasinaudoti turėjo teisę tik Lietuvos KGB padalinio vadovas ir jo pavaduotojas).
Nei vienas KGB karininkas negalėjo atsakyti ar tai generolo tikroji pavarde ar slapyvardis. Niekam iš komisijos narių nepavyko išsiaiškinti, ar toks generolas Lietuvoje buvo, ar tai tik rezidento slapyvardis. Juo labiau liko atviras klausimas, kur jis dingo. Jokie GRU archyvai nepateko į komisijos rankas.
GRU savo veiklos metodais skyrėsi nuo KGB.
GRU dirbo vien su profesionalais. Visi jie buvo baigę saugumiečių mokyklas, be to dar turintys atitinkamą išsilavinimą ir paklausią specialybę.
Tokie karininkai būdavo įdarbinami GRU dominančiose struktūrose. Apie juos neturėjo informacijos nei vietiniai partiniai veikėjai. Jais galėjo būti tiek nepartiniai, tiek TSKP nariai.
Apie šios institucijos veiklą Lietuvoje mažai ką žinome. Veikė įvairios priedangos organizacijos (firmos, spaudos agentūros)."
Zygeiviui del GRU
šešt., 2011-01-15 20:48
Aciu uz atsakymus.
Neneigiu, kad Lietuvoje nebuvo GRU padaliniu ir jie nevykde veiklos, klausiau konkreciai, kas is GRU dalyvavo sausio 13 ivykiuose, nes mano ziniomis ten niekas nedalyvavo, o ir nebuvo reikalo jiems dalyvauti.
Tam reikalui buvo pasitelkti KGB 6 vald. dalinys "A" (ALFA), kuria pridengė 107 msd ir 76 odd padaliniai.
GRU 5 vald. buvo pavaldus ''specnazas'' ir ''dalinys V'' (VYMPEL) - manau, jei domites, zinote, kad nei pagal ju paskirti, nei apmokymu specifika jie nebuvo skirti dalyvauti tokio pobudzio operacijoms.
Tam TSRS turejo VRM Vidaus tarnybos kariuomene, milicija ''OMON'', KGB ''Alfa''. Jie ir dalyvavo.
P.S. Mano ziniomis Lietuvoje GRU priklause 6 radio zvalgybos baze buvusi Kauno raj. Linksmakalnyje, veikusi 1979-1993.06.
Kokie dar objektai Lietuvoje tiesiogiai priklause GRU?
Žygeivis
šešt., 2011-01-15 21:38
Nepykite, bet Jūs labai daug ką painiojate:
1. Grupė A ("Alfa") priklausė ne KGB 6-tai valdybai, o 7-tai valdybai. Ir dabar grupė "Alfa" irgi yra RF FSB pavaldume.
2. Dalinys "Vympel" ("Вымпел") irgi nuo pat įkūrimo priklausė visai ne GRU, o KGB Pirmos vyriausios valdybos (užsienio žvalgybos) 8 skyriui (diversijos užsienio šalyse) (o vėliau iki savo likvidacijos irgi priklausė FSB - RF Federalinei saugumo tarnybai).
"Vympel" buvo įkurtas iš anksčiau buvusių KGB padalinių "Kaskad" ir "Zenit". Likviduotas 1993 m. gruodžio 23 d.
3. Jūsų minimas plačiai išgarsėjęs Linksmakalnis - labai nemenkas užsienio radijo ryšių pasiklausymo (radijo žvalgybos) kompleksas - taip pat oficialiai priklausė ne GRU, bet KGB.
Dar 1942 metais radijo žvalgybos funkcija buvo perduota iš GRU į NKVD, todėl daugumą šių karinių dalinių perėjo į NKVD pavaldumą. 1943 metų viduryje taip vadinami specialiosios tarnybos daliniai buvo operatyviniame 5-osios NKVD, vėliau 6-osios NKGB pavaldume.
Skirtingai nuo techniškai panašių GRU radijo žvalgybos centrų, Linksmakalnis Vakarų Europoje vykdė politinės ir ekonominės žvalgybos funkcijas, „aptarnavo“ SSSR žvalgybą Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse.
Centras vykdė savo užduotis trimis techninėmis kryptimis: telefonu, telegrafu, palydovais, t.y. klausė telefoninio ryšio tarp „objektų“, periminėjo telegrafo signalus bei nuskaitinėjo informaciją nuo palydovų, pvz.: faksogramas, telemetrijos signalus ir taip toliau.
Ką klausyti, kada klausyti ir kokiame dažnyje – spręsdavo valdžia Maskvoje arba Vilniuje, centras tiesiog įvykdydavo gautas užduotis.
Plačiau:
KGB Radiožvalgybos mazgas Linksmakalnyje
http://www.fortifikacija.lt/?p=373
4. Dėl GRU tinklų Lietuvoje galiu tik pakartoti tai, ką jau rašiau: buvo du nepriklausomi tinklai:
- "legalusis" iš įvairių (bet irgi griežtai įslaptintų) bazių ir punktų;
- ir nelegalus, skirtas karo atvejui. Šiuo metu šis nelegalus tinklas veikia taip pat, kaip analogiški GRU tinklai kitose NATO valstybėse.
Ką jie veikia?
Skaitykite, pvz., V. Suvorovo knygas ("Akvariumas" ir kitas).
Galite ir jį patį pasiklausti, ką jis žino apie GRU bazes, buvusias Lietuvoje iki 1992 m. - jo paties tinklapyje http://www.suvorov.com/ :)
Viktoras Suvorovas
http://lt.wikipedia.org/wiki/Viktoras_Suvorovas
(Виктор Суворов; tikras vardas Vladimiras Rezūnas: Владимир Богданович Резун)
(g. 1947 m. balandžio 20 d.) – GRU karininkas, rašytojas, publicistas.
1978 m. pasitraukė į Jungtinę Karalystę.
Publikavo keletą knygų apie SSSR spec. tarnybas, istorines apybraižas apie Staliną, kitus veikėjus bei istorinius įvykius, jų vertinimus.
Viktoro Suvorovo tinklalapis
http://www.suvorov.com/
Literatūra
Ledlaužis (Ледокол)
Internete lietuvių kalba (.pdf formate)
http://www.emigrantas.com/modules.php?o ... load&file= index&req=getit&lid=298
Pirmas leidimas – „Ice-breaker“, 1990, Hamish Hamilton Ltd, ISBN 0241126223
Diena „M“ (День „М“)
Savižudybė (Самоубийство)
Paskutinė respublika (Последняя республика)
Akvariumas (Аквариум)
Pirmas leidimas – „Aquarium“, 1985, Hamish Hamilton Ltd, ISBN 0241115450
Išvaduotojas (Освободитель)
Pirmas leidimas – „The Liberators“, 1981, Hamish Hamilton Ltd, ISBN 0241106753
Pergalės šešėlis (Тень победы)
Atsiimu savo žodžius (Беру свои слова обратно)
Valymas (Очищение)
Sovietų armijoje (Inside the Soviet Army)
Pirmas leidimas – „Inside the Soviet Army“, 1982, Macmillan Publishing Co.
Sovietų karinėje žvalgyboje (Inside Soviet Military Intelligence)
Pirmas leidimas – „Inside Soviet Military Intelligence“, 1984, Macmillan Publishing Co., ISBN 0-02-615510-9
Specnazas (Spetsnaz)
Pirmas leidimas – „Spetsnaz. The Story Behind the Soviet SAS“, 1987, Hamish Hamilton Ltd, ISBN 0-241-11961-8
Išvaduotojo pasakojimai (Рассказы освободителя)
Kontrolė (Контроль)
Pasirinkimas (Выбор)
Žygeivis
šešt., 2011-01-15 22:02
Patikslinu:
Naujasis V. Suvoro (V. Rezuno) tinklapis
http://www.suvorovrezun.com/
O seno tinklapio archyvas čia:
http://web.archive.org/web/*/http://www.suvorov.com/
P.S. Seniai buvau žiūrėjęs, o dabar pamačiau, kad senąjį Suvorovo tinklapį FSB (o gal ir GRU) jau sugebėjo "perimti". :(
Deja, ir naujajame tinklapyje galimybė pasiųsti jam žinutę jau prapuolė - yra nuoroda, bet neveikia. :(
Šiek tiek GRU tema :)
šešt., 2011-01-15 22:39
Generolas Č. Jezerskas: nuslėptos istorijos vingiai
Autorius: Dailius Dargis
2009.03.09 22:00
http://www.balsas.lt/print/242298
Citata:
"Spaudoje buvo rašoma, kad 1991-ųjų sausį, dirbdamas Krašto apsaugos departamento antrajame skyriuje, Č. Jezerskas sukaupė nemažai įdomių dokumentų apie KGB ir GRU veiklą aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose.
Juos vėliau perdavė tuometiniam krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui.
Iš šio kovo 11-osios akto signataro garažo, esančio Biruliškių plente, Č. Jezersko archyvas mįslingai pavogtas."
Ir dar "gabaliukas" (apmąstymui) :)
šešt., 2011-01-15 22:50
Knyga:
http://www.balsas.lt/print/494608
Dailius Dargis – “Tikroji daktarų istorija”, UAB Balsas.lt leidiniai, 2010
http://rokiskis.livejournal.com/116161.html
"Lyg nejučia kelis kartus užkabinamas ir dar vienas įdomus faktas: panašiai, kaip Vilniaus gaujos buvo susijusios su KGB, Kauno gaujas kuravo kita sovietinio aparato kontora – GRU: daugelis žymiausių Kauno nusikaltėlių buvo išauklėti specialios paskirties Kauno desantiniame dalinyje."
Žygeivis
pirm., 2011-01-17 19:15
Kadangi jūsų klausimai paskatino mane rimčiau pasidomėti GRU veikla Lietuvoje (o ja, kaip pamačiau, labai mažai kas domisi), keletą dienų rinkau informaciją:
Išvada:
Šiandien, po nemažai laiko trukusių informacijos paieškų ir jos analizės, išnagrinėjęs labai įvairią man prieinamą informaciją, galų gale padariau galutinę išvadą:
Vadinamas "Savanorių maištas" 1993 m. vasarą (ir iki jo bei po jo vykusios) iki šiol likusios neaiškios daugelio žmonių mirtys, įvairūs sprogdinimai ir akivaizdžios žmogžudystės yra susijusios su Lietuvoje tuo metu veikusiu ir dabar tebeveikiančiu ypač įslaptintu Sovietų sąjungos (o dabar Rusijos Federacijos) karine žvalgybą - GRU, kuri Kaune turėjo savo slaptą rengimo bazę dar sovietmečiu, o Kauno banditų (ir ne tik jų) tarpe daug užverbuotų asmenų.
Tame tarpe ir Lietuvos Valstybės Krašto apsaugos sistemoje - iki pačių aukščiausių valdžios sluoksnių imtinai.
Plačiau:
Lietuvos savanorių maištas Pakaunės miškuose 1993-iųjų liepos 31 - rugsėjo 22
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=546
Politinės žmogžudystės Lietuvoje?
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=1826
P.S. Taigi, jei mane po šio pranešimo ištiks koks infarktas, pakliūsiu po mašina, iškrisiu (ar "pats iššoksiu") per langą, ar netgi "nusišausiu" arba mane kas nušaus, bandydamas, pvz., apiplėšti (ir pan. - variantų yra daug), vadinasi bus aišku, kas dėl to kaltas. Ir kad aš padariau teisingą išvadą. :)
Kirvis
šešt., 2011-01-15 03:49
Man tai keli klausimai iškilo autoriui. Be pykčio :)
Ar tam, kad būti "Mokslo akademijos moksliuku" nereikėjo priklausyti LKP, KGB ar kaip nors kitaip būti surištam su valdančia partija?
Kaip okupacijos metais, kur KGB kontroliavo viską, buvo galima gauti literatūros ir net treniruotis kas liečia visokias partizanines kovas, spec operacijas ir t.t.?
cha
šešt., 2011-01-15 12:15
Kiek pamenu Mokslų akademijoje ir susiformavo sajudis. Net Gorbaciovas buvo issireiskes, kad tai "profesoriu suokalbis".
Žygeivis - Kirviui
šešt., 2011-01-15 16:38
Niekada nepriklausiau kompartijai. Kaip ir absoliuti dauguma mano buvusių bendradarbių.
Komjaunime keletą metų buvau, kada mūsų visą klasę (tiksliau, visas septynias mūsų 21-os vid. mokyklos klases), kaip tada buvo priimta, 8-toje klasėje urmu "priėmė" į komjaunimą. Tai juk jau buvo gilus "brežnevinis išvystytas socializmas", o ne pokario metai.
Deja, jaunimas jau visai nesigaudo, kas, kada ir kaip vyko Lietuvoje (ir visoje SSSR) tais laikais.
Kaip tik Mokslų Akademijos (ne tik Lietuvos, bet visų respublikų bei regionų, pvz. Sibiro) įvairiuose institutuose (visų pirma matematiniuose - cheminiuose - biologiniuose - genetiniuose - techniniuose...) tuo metu (Brežnevo laikais ir vėliau) buvo daugiausia buvusių politkalinių, tremtinių, nepartinių ir kitokių "gerų sovietų draugų".
Priežastis labai elementari - to gyvybiškai pareikalavo tuometinis realus gyvenimas SSSR.
Ir taip buvo visai ne dėl to, kad tuometinė sovietų partinė valdžia ir jos vadovaujama KGB buvo idiotai, nesupratę, kokie asmenys "kaupiasi" Lietuvos ir kitų respublikų (ypač Pabaltijo, Kaukazo, Sibiro (daugiausia Novosibirske), Maskvos ir Leningrado) Mokslų Akademijos institutuose (visų pirma matematikos ir kibernetikos, fizikos, biochemijos, genetikos ir pan.).
Jie tai "toleravo sukandę dantis" dėl labai pragmatiškų sumetimų - jiems gyvybiškai buvo būtina turėti mokslininkų, kurie sugebėtų bent jau suprasti tai, ką atrasdavo "supuvusiuose Vakaruose" įvairios mokslinės grupės ir bandyti tai pritaikyti SSSR, ypač karinėje pramonėje.
Pvz., Stalinas savo laiku sunaikino SSSR kibernetikus ir genetikus, o pasekmė - beviltiškas atsilikimas įvairiose karinėse sferose.
Vis tik Stalino laikais tą "nelojalių sistemai" mokslininkų problemą daugiau mažiau sprendė vadinamosios "šaraškos" - konclageriai skirti būtent mokslininkams ir technikams.
Juk tokiose "šaraškose" ir buvo sukurta (tiksliau nukopijuota) sovietų atominė bomba, vėliau sukurta - jau gana savarankiškai - vandenilinė bomba. Koroliovas ten kūrė savo kosminius laivus, o reaktyvinių lėktuvų konstruktoriai irgi ten visi dirbo, ir apskritai beveik viskas, ką tuo metu išrado SSSR, buvo sukurta šiuose mokslininkų konclageriuose.
Prie Chruščiovo panaikinus daugumą konclagerių, buvo panaikintos ir "šaraškės" - beje, daug jų, ypač Sibire, tiesiog pervadintos įvairiais Mokslų Akademijos MTI - mokslinio tyrimo institutais, o mokslininkai jau nebebuvo laikomi kaliniais. Nors, žinoma, tie MTI buvo ir toliau aptverti spygliuota tvora ir saugomi.
Lietuvoje Mokslų Akademijos institutai (kaip jau rašiau, visų pirma techniniai - tiksliųjų mokslų) istoriškai nebuvo kalėjimų ir konclagerių "filialais", bet jų veikla buvo reglamentuota tų pačių instrukcijų kaip ir visoje SSSR - o praktiškai tai reiškė, kad juose galėjo dirbti žmonės, kurių niekur kitur nepriimdavo, jei tik jie turi geras galvas, nepaisant jų "antisovietizmo".
Žinoma, ta "laisvė" buvo labai ribota - už bet kokią akivaizdesnę ir viešai pareikštą sovietų sistemos kritiką tuoj pat "pasiųsdavo pas baltas meškas".
Bet vis tik atmosfera čia buvo žymiai laisvesnė - pvz., už ne viešus pokalbius tarpusavyje, tarkim pasijuokiant iš sovietų valdžios, jos konkrečių atstovų ar net ir pačios sistemos, įvairių vykdomų nesąmonių, nesodindavo į lagerį ar į "psichuškę" (kaip dažnai įvykdavo kitose įstaigose, gamyklose, fabrikuose, kolūkiuose...), o tik tai įrašydavo į "stebimo asmens bylą" (o "stebimi" buvo visi dirbę tokiuose institutuose).
Kaip tik todėl kiekvienas MA institutas (ir visos aukštosios mokyklos, netgi atskiri fakultetai) turėdavo savo KGB paskirtą "kuratorių", kuris paprastai būdavo to instituto ar universiteto vadovo pavaduotojas (pvz., VU tokiu buvo prorektorius Bronius Sudavičius), o Matematikos ir kibernetikos institute buvo vienas sulietuvėjęs rusas (kiek teko girdėti, lyg ir KGB pulkininkas, pavardės neminėsiu, bet visi, kas tada dirbo, jį žino), beje, irgi mokslininkas, ir neblogas - ir apskritai protingas žmogus, man jis patiko...
Be to visur būdavo vadinami Pirmi skyriai, kuriuose oficialiai dirbdavo koks nors senas KGB-MGB "veteranas" - pensininkas, kuris viską stebėdavo, fiksuodavo ir "profilaktuodavo" ką nors kur nors pasakiusius.
Tačiau svarbiausiais KGB asmenimis visada būdavo nelegalūs etatiniai KGB karininkai, kurių buvo nemažai "infiltruojama" į mokslinius institutus. Jie savo ruožtu verbuodavo "stukačius" vietose.
Atskira kalba yra apie tuos mokslininkus, kurie važiuodavo į kokias nors mokslines komandiruotes į "kap. pasaulį" - šie visi be išimties buvo "apdorojami" KGB, gaudavo dar prieš kelionę specialius "klausimynus", kuriuose būdavo galybė klausimų apie jų sutiktus asmenis (jiems, beje, sudarydavo "programą" - su kuo privalo susitikti, apie ką pakalbėti, ko paklausti ir pan.) - į visus tuos klausimus sugrįžus reikėdavo labai smulkiai atsakyti. O tie, kas atsisakydavo paimti tuos klausimynus, į Vakarus neišvykdavo, nepaisant jų mokslinio rango.
P.S. Jei kam įdomu, tai aš tais laikais net į Lenkiją nebuvau išvažiavęs. :)
Ta pati tvarka buvo ir vadinamosiose įvairiose "kūrybinėse sąjungose" - rašytojų, menininkų, architektų, kompozitorių...
Vienu žodžiu, sovietinė valdžia buvo priversta ne iš gero gyvenimo laikyti "antisovietčikus" - tikrus ir potencialius - šiuose institutuose, bet kartu ir labai "kietai" juos sekė bei stengėsi užverbuoti.
Faktas tas, kad kuriant Sąjūdį, būtent Mokslų Akademijos institutų, VU bei kitų aukštųjų mokyklų fakultetų "akademinė publika" bei "kūrybinių draugijų" žmonės buvo pagrindiniai veikiantys asmenys.
Ir kaip tik jų tarpe buvo daugiausia vienaip ar kitaip susijusių su KGB, ir jos kažkada tai užverbuotų.
Tačiau, kaip sakydavo kagėbistai, "į žmogaus dūšią neįlysi" - labai daugelis tų užverbuotų mokslininkų bei rašytojų, menininkų tikrai labai nuoširdžiai dirbo kuriant Sąjūdį ir atstatant Lietuvos Nepriklausomybę - nepaisydami pastovaus KGB šantažo, kad apie juos bus "paleistas kompromatas". Tik vėliau gyvenimas juos "išblaškė" į įvairias puses.
Kartu reikia atvirai pasakyti, kad nedidelė dalis taip ir liko KGB "stukačiais", ir netgi po Kovo 11 d. toliau vykdė KGB "pavedimus", kuriais buvo siekiama bet kokia kaina likviduoti Lietuvos Nepriklausomybę ir atsiskyrimą nuo SSSR.
Žygeivis
šešt., 2011-01-15 17:09
Kirvis
šešt., 2011-01-15 03:49
Man tai keli klausimai iškilo autoriui. Be pykčio :)
Kaip okupacijos metais, kur KGB kontroliavo viską, buvo galima gauti literatūros ir net treniruotis kas liečia visokias partizanines kovas, spec operacijas ir t.t.?
-----------------------------------
1. Dėl treniruočių vietų.
Po WW2 pralaimėjimų, ypač Kaukaze, kada vokiečių alpinistai ir Alpių šauliai parodė, ką jie sugeba, sovietų karinė ir politinė vadovybė suprato, ką tai reiškia turėti gerai parengtus ir apmokytus alpinistus bei sportininkus-turistus - būsimus kovinius diersantus.
Todėl po karo visoje SSSR buvo masiškai kuriami alpinistų ir sportinio turizmo klubai.
Pvz., VU tokia sportinio turizmo sekcija, vadovaujama buvusio rusų karininko-desantininko, įkurta dar 1948 m.
Kaip tik todėl šių klubų nariams leisdavo (ir net skatindavo) keliauti į tokias atkampias ir laukines vietas, kur jie galėtų treniruotis ypač ekstremaliose gamtinėse sąlygose.
Todėl dalyvavimas legalioje alpinistinėje ir ypač sportinio turizmo veikloje sudarė sąlygas pakliūti į tokias vietas, kur eilinis sovietinis žmogus niekada nepakliūdavo - kalnuose, dykumose, taigoje, poliarinėje tundroje..., įskaitant ir įvairias SSSR pasienio zonas bei kitus "uždraustus" rajonus - nes būtent ten ir yra tos "laukinės" vietos. :)
Galiu trumpai išvardyti, kur, pvz., aš pats esu buvęs - su žygeivių grupėmis ir vienas išmaišiau visą tuometinę Sovietų Sąjungą - nuo Kolos Chibinų ir Vilkų tundrų, Karpatų bei Krymo iki Kamčiatkos, Sachalino ir Kurilų.
Buvau ne kartą įvairiose vietose Kryme ir Karpatuose, Kaukaze, Karakumuose ir Kopet-Dage, Fanuose, Pamyre, Tian-Šanyje, Altajuje ir Kuznecko Alatau, Sajanuose, Koloje ir Urale, Priebaikalėje ir Užbaikalėje, Kamčiatkoje, Sachaline ir Kuriluose.
Kartą tranzu važiavau iš Vilniaus iki Baikalo ežero, o po to ėjome ir plaukėme aplink Baikalą, perėjome Olchono salą Baikale.
Turiu slidžių (Poliarinis Uralas), kalnų (Centrinis Kaukazas) ir pėsčiųjų (Kamčiatka) žygių penktas kategorijas, plaustais (Altajuje) - trečią kategoriją, baidarėmis ir dviračiais - antrą.
Galiu dabar pasakyti, kad viename žygyje netgi buvau nusibeldęs į Iraną, kur tada vyko Chomeinio revoliucija - per tuometinę Turkmėnijos sieną tada gana laisvai buvo galima pereiti ir grįžti. Ypač jei "zastavoje" pagerdavai kartu su vietiniais karininkais, atsivežęs savo spirito. :)
Ten, toli nuo bet kokių "prižiūrėtojų" galėjai treniruotis kiek tinkamas. Svarbu tik vaikščioti su patikimais žmonėmis. Arba vienas - kaip aš ne kartą dariau. :)
2. Literatūrą ir spec. žinių gauti buvo galima, jei tik tuo rimtai užsiimdavai.
Sovietmečiu karinis-diversanto parengimas buvo taikomas labai daugelyje karinių dalinių. Be to tokios literatūros būdavo įvairių bibliotekų spec. fonduose ir spec. bibliotekose - pvz., įvairių karinių dalinių arba, sakykime, VRM bibliotekoje (kurioje buvo ir KGB biblioteka vienu metu, su atitinkama specialiąją literatūra - tam, kad užmaskuoti kagėbistus, kurie ten lankydavosi).
Reikėjo tik rasti patikimų draugų ar giminių, kurie ten kuo nors dirbdavo - nors ir valytojais.
Be to labai daug galima buvo sužinoti ir iš visai atviros literatūros - knygų, žurnalų, laikraščių, pvz. "Krasnaja zvezda" ir pan. - reikėjo tik visą tą, labai išbarstytą, informaciją reguliariai rinkti ir sisteminti.
Beje, dar prieš WW2 Vokietijoje vieną žurnalistą gestapas "čiupo už šiknos", kada jis paskelbė knygą, kurioje buvo masė įvairiausių Trečiojo reicho paslapčių, įskaitant įvairių intymių smulkmenų apie Reicho vadovybę, bei karinių ir ekonominių paslapčių. Tada tas žurnalistas, kada jį "paspaudė", tiesiog parodė laikraščius ir žurnalus, iš kur jis viską susirinko. :)
Nuo tų laikų visose žvalgybose tai yra vienas iš pagrindinių informacijos rinkimo metodų - jis vadinasi "mozaikos metodu". :)
Kirvis
šešt., 2011-01-15 17:38
Ačiū už išsamius atsakymus.
goj
šešt., 2011-01-15 14:55
Pagarba Jums Kęstučiui Čeponiui !
Pats per sausio 13 d šokau vestuvėse kažkur mažojoj Lietuvėlėj.
Bet... bet stovėjau garbės sargyboje prie pašarvuotų, žuvusių Medininkuose.
Po to grįžus mus siuntė pasienio saugoti... Mes ginkluoti tik PM ... "peršikę buvom", bet ne vienas neatsisakė, važiavom.
Skaitydamas prisimenu tą būseną, pasiryžimą, galimas pasekmes sau ir Lietuvai...
Tai dar sykį pagarba. Ir nelabai kreipk dėmesį į jaunuolių komentarus.
Suprantu, kad jie manęs nesuprato. O tu suprasi.
Žygeivis
šešt., 2011-01-15 18:54
Ačiū.
Atvirai sakant, ir aš ne kartą buvau "peršikęs". Kaip sakoma, "išsivalai ir eini toliau". :)
Nes tikro realaus pavojaus nebijo tik tas, kas visiškai durnas. :)
O kai bijai (na, ne per daug, žinoma :) ), tai labai greitai išsivysto "šuniška uoslė" ir nepakliūni - nei po lavina kalnuose, nei kokiam KGB agentui netyčia neišsiduodi, kokią nors "literatūrą" paskolindamas...
**************************************************
https://www.facebook.com/groups/1832680 ... &ref=notif
Kęstutis Čeponis
Buvau ir aš Antanavičiaus patikėtiniu - tik kituose rinkimuose. Jo priešininkas buvo Oktiabris Burdenka.
Tuo metu gyvenau Vilniuje, Partizanų (dabar Naugarduko) ir Vytenio gatvių sankryžoje, visai šalia karinės, vadinamosios „Burdenkos gamyklos“, arba „penketuko“, kaip mes tada ją vadinome.
Oficialiai tai buvo Vilniaus radioelektronikos prietaisų gamykla (kodinis pavadinimas „Pašto dėžutė 555“). Jai vadovavo Burdenko Oktiabris Osipovičius (Октябрь Осипович Бурденко) (2010 m. rugpjūčio mėn. jis mirė JAV, Bostone – ir ten jau eilę metų buvo Masačiusetso žydų emigrantų iš buv. SSSR asociacijos pirmininkas).
1990 m. sausio-vasario mėn. vyko rinkimų kampanija į Aukščiausią tarybą ir O. Burdenko tada nesėkmingai bandė nukonkuruoti Sąjūdžio remtą kandidatą Kazimierą Antanavičių.
Tų rinkimų metu buvau vienas iš K. Antanavičiaus oficialių „agitatorių“ ir teko susidurti su tuo O. Burdenka. Jau tada buvo aišku, kad jis ir jo vadovaujamos gamyklos „komunistinis aktyvas“ bandys sutrukdyti Lietuvai išsilaisvinti iš SSSR jungo.
Dar 1989 m. pavasarį ši gamykla tapo vienu iš pagrindinių 1989 m. vasario mėn. įkurtos „Jedinstvos“ (rusiškai – Социалистическое движение за перестройку в Литве „Vienybė-Единство-Jedność“) lizdų Vilniuje.
Ir būtent joje 1991 m. sausio įvykių metu LKP (KPSS) ideologinio skyriaus vedėjas J. Jermalavičius viešai informavo sausio 11 d., jog yra sukurtas taip vadinamas Nacionalinio gelbėjimo komitetas (patikslinu – rasti dokumentai rodo, kad iš tikrųjų Nacionalinio gelbėjimo komitetas buvo slapta sudarytas dar 1990 m. balandžio 28 d.).
Simas Baskas
Sakalas Gorodeckis
Ne taip senai paklausiau vienos jo tuometinės kalbas ir pasibaisiėjau - joks jis ne ekonomistas, o laukinio Lietuvos valstybinių įmonių prichvatizavimo PROPAGANDISTAS...
Arvydas Baniulis
Teorijos čia nedėstysiu, apie dabartinės ''rinkos'' eonomikos valdymo modelius ir kam tokiems naudingiausia buvo nepriklausomybę atgavusios Lietuvos valstybinių įmonių laukinė pusveltinė privatizacija.
Tiesiog siūlau patiems susirasti ir palyginti Panevežio ''Ekrano'' ir Baltarusjos TV gamyklos''Horizont'' gamyklų ir jų darbuotojų likimus.
Darius Komka
Arvydas Baniulis
prašau jums argumentas. Didžiausia Lietuvoje esanti įmonė - yra privatizuota Mažeikių nafta, dabar ji lenkų ( Orlen Lietuva) ir tai tik dalis PKN Orlen. PKN Orlean turi 76 įmones... Spėkit kas šią įmonę kontroliuoja? Aš jums padėsiu Lenkijos vyriausybė! Dar pasidomėkit, kaip yra su komerciniais bankais Lenkijoje ir Lietuvoje, nereiks žvalgytis į Baltarusiją...
Danutė Blažytė-Baužienė
Simas Baskas
, nemačiau 1989 m. įrašų, užtat skaičiau visas AT-AS stenogramas.
K. Antanavičius kaip tik buvo vakarietiško socializmo gana nuoseklus atstovas, ilgokai priešinosi nuosavybės restitucijai ir kolūkių išformavimui.
Nesutardamas su premjeru G. Vagnoriumi, mėgino atsistatydinti iš Ekonominės reformos komisijos pirmininko pareigų ir t. t.
Kęstutis Čeponis
----Danutė Blažytė-Baužienė
K. Antanavičius kaip tik buvo vakarietiško socializmo gana nuoseklus atstovas, ilgokai priešinosi nuosavybės restitucijai ir kolūkių išformavimui.---
Taip, būtent šiuo požiūriu Antanavičius buvo labai aršus kairysis. Tačiau ne gamyklų privatizacijos klausimais.
Vladas Turčinavičius
Kęstutis Čeponis
Gal ir buvo jo tokių nuomonių, tačiau aš su Vilniaus Tarybos grupe aplankęs 1990 m. rugsėjį Suomiją, kur mums buvo aiškinama kas yra europietiška socialdemokratija, supratau, kad esančias įmones reikia paversti akcinėmis bendrovėmis, kurios palaipsniui pereitų į UAB ir pan. Tai buvo teisingesnis kelias po sovietizmo. Apie tai kalbėjo ir K. Antanavičius, bet buvo sudėtingas laikas, o valdžioje buvo Vagnorius ir kt.
Vladas Turčinavičius
Kęstutis Čeponis
Gal ir buvo jo tokių nuomonių, tačiau aš su Vilniaus Tarybos grupe aplankęs 1990 m. rugsėjį Suomiją, kur mums buvo aiškinama kas yra europietiška socialdemokratija, supratau, kad esančias įmones reikia paversti akcinėmis bendrovėmis, kurios palaipsniui pereitų į UAB ir pan.
Tai buvo teisingesnis kelias po sovietizmo.
Apie tai kalbėjo ir K. Antanavičius, bet buvo sudėtingas laikas, o valdžioje buvo Vagnorius ir kt.
Kęstutis Čeponis
Vladas Turčinavičius
, tuo metu beveik visi mūsų sovietiniai ekonomistai klejojo apie švedišką socializmą. :)
Tačiau kada reikėjo priiminėti konkrečius įstatymus (o juos priiminėjo AT, o ne Vagnorius ir jo vyriausybė), kažkodėl priėmė pačios "laukiniškiausios prichvatizacijos".
Beje, Vagnoriaus vyriausybė tada vieną gerą darbą padarė - svarbiausioms įmonėms suteikė valstybinių įmonių statuą, ir tai gerokai sustabdė jų išdraskymą.
Deja, kita Vyriausybė tai panaikino ir prasidėjo gamyklų direktorių, jų pavaduotojų ir vyr. buchalterių triumfo žygis, jas "prichvatizuojant".
Tada ir krūva LDDP kontroliuojamų bankų (pvz. "Tauro bankas" ir kiti) bei įvairių kontorėlių susikūrė, kurie ėmė siūlyti dideles palūkanas ir žmonės sunešė ten savo santaupas.
Kaip tik tų bankų ir kontorėlių sukaupti pinigai ir buvo panaudoti prichvatizacijai, superkant už juos "investicinius čekius". Kaip suprantate, paskolas (netgi beprocentes ir be jokių užstatų) iš tų bankų galėjo gauti ne bet kas... :)
Na o vėliau visi tie bankai sėkmingai "nusprogo" - ir galai į vandenį...
Kęstutis Čeponis
Simas Baskas, teko susidurti su Antanavičiumi - irgi buvau jo "agitatorius" - bet rinkimuose į AT.
Atvirai kalbant, jei jo priešininkas nebūtų buvęs Burdenka, o Antanavičių nebūtų "pastatęs" Sąjūdis, jį aš niekada nebūčiau rėmęs. Prisiklausiau jo atvirų kalbų tada... :)
Tikras aršus kairysis (politine to meto prasme) ir libertaras - vienu žodžiu Prunskienės analogas.
Na o "prichvatizacija" ir buvo sumąstyta būtent tokia, kad buvęs sovietinių nomenklatūrininkų sluoksnis ir gamyklų direktoriai taptų naująja kapitalistų klase Lietuvoje - o tikri dešinieji lietuvių nacionalistai liktų prie "sulūžusios geldos" ir neturėtų jokių finansinių galimybių reklamuotis, įsigyti televizijas bei spaudos leidinius.
Tam pačiam tikslui buvo sukurtas ir "teisės į turtą atkūrimas" ir "žemės reforma". Taigi ne į patį turtą, o tik į teorinę teisę.
Štai tada ir prasidėjo "žemės, miškų ir vandenų" stumdymas, bei virš 100 pataisų priiminėjimas - o kai tik "reikalingi žmonės" pasinaudodavo jomis, tuoj priimdavo naują pataisą.
Vytas Drunis
O kaip suprasti A.Juozaičio demonstratyvų gestą, kai jis atsisakė savo mandato A.Brazausko naudai?
Kęstutis Čeponis
Vytas Drunis, nesipainiokite. :)
Jis tada ne pats atsisakė, o jam liepė atsisakyti Sąjūdžio vadovybė (pirštu nedursiu, kas būtent :) ).
Taip pat ir Vladimirui Beriozovui tada vietą Sąjūdžio vadovybė parūpino, nors puikiai žinojo kas jis toks (pokario metais MGB vyr. leitenantas, vėliau partinis veikėjas, Brazausko "juodosios kasos" tvarkytojas Sąjūdžio metais).
Iš kitos pusės Brazausko ir Beriozovo "įtraukimas į AT deputatus" buvo to meto Sąjūdžio politinės strategijos dalis "neutralizuojant" kompartiją. Ne be reikalo tada susikūrė Lit. SSR KP "ant platformos".
Klausimas kitas - kodėl būtent Juozaitį tada "eliminavo" iš politikos?
Nepaneigiamas faktas, kad tarp Sąjūdžio vadovybės ir pirmosios AT deputatų vos ne absoliučią daugumą sudarė įvairūs MGB-KGB agentai, darbuotojai, buvę kompartijos sekretoriai ir pan.
Tačiau jei įvertinti tai be emocijų, akivaizdu, jog būtent tai ir leido Sąjūdžiui laimėti bei paskelbti Nepriklausomybės Atkūrimą.
Nes Gorbačiovas ir Politbiuras puikiai žinojo, jog Sąjūdyje vadovauja jų žmonės - KGB teikė jiems smulkias ataskaitas "kas yra kas". Ir todėl net negalvojo, kad jie "išduos" Gorbačiovą ir Sovietų sąjungą.
Tačiau įvyko būtent taip - ir tada prasidėjo visapusiškas spaudimas ir tiems žmonėms (ir dalis jų pasidavė tam spaudimui), ir Lietuvai...
Kol galų gale įvyko 1991 m. sausio įvykiai.
Nors jei ne pučas rudenį, tai dar neaišku kaip viskas būtų pasisukę...
Jonas Oškinis
Vėlgi įtariama, kad yra skirtumas tarp Vilniaus ir Kauno... :)
Kęstutis Čeponis
Jonas Oškinis
, be abejo skirtumas tarp Vilniaus Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Kauno grupės buvo - ir labai reikšmingas.
Kaune į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę pakliuvo nemažai senų pogrindininkų-nacionalistų. Kaip, pvz., senas žygeivis Vidmantas Povilionis, o Vilniuje tokius iš anksto "atsijojo".
Juk Mokslų Akademijos salėje įvykusį susirinkimą "už pavadžio vedė" KGB.
Tiesą sakant mes tai žinojome ir todėl ten ir nesiveržėme (dabar manau, kad tai buvo klaida).
O Kaune įvyko kiek kitaip... Ten iniciatyvą perėmė ne KGB numatyti asmenys...
Kad būtų aiškiau, siūlau paskaityti Vaidoto Žuko interviu su buvusiu politiniu kaliniu bei žygeiviu Vidmantu Povilioniu:
V. Žukas: Gerai. Kaip Jūs dabar, po 15-os metų nuo atgimimo, vertinate tuometinę Sąjūdžio veiklą?
V. Povilionis: Aš tai labai sąmoningai ėjau į tą Sąjūdį į Kauną, kadangi gyvenau Kaune ir buvau pakviestas Kaune.
Aš kažkada sutikau savo kolegą iš Mordovijos lagerio Liudviką Simutį, kalėjusį keliasdešimtį metų. Ir aš tada pakviečiau ateiti į Sąjūdį. O jis atsakė: "Ką Jūs! Sąjūdis yra KGB-istų organizuotas, ko ten lįsti?" Sakau: "Taip, jis KGB-istų organizuotas, bet ten reikia mūsų, reikia jį po truputėlį kreipti".
V. Žukas: Tai Jūs jį perkalbėjote?
V. Povilionis: Jis vėliau atėjo. Po pirmųjų susitikimų neperkalbėjau. Labai mus daug tampė už skvernų, sakydavo: "Ko Jūs einate?" Sąjūdyje buvo stiprūs susirėmimai tarp skirtingų grupių. Man kartais dabar keista klausytis apie kažkokį dabar esantį Sąjūdį, kurį aš pavadinčiau Sąjūdžio klubu.
Sąjūdis padarė tai, ką galėjo. Mes susistumdėme su įtakos agentais.
V. Žukas: Ką reiškia - įtakos agentai?
V. Povilionis: Na, šiandien gal aš plačiai nesiskleisiu, bet buvo žmonės, kurie kreipė tą Sąjūdį į vieną ar kitą pusę, priklausomai nuo to, iš kur buvo užsakymas. Jeigu Jums buvo nelabai aiški situacija tuo laiku Lietuvoj, tai Jūs turbūt žinote, kokia buvo situacija Demokratinėje Vokietijoje, kai buvo manipuliuojama visais šitais liaudies judėjimais, krikščioniškaisiais judėjimais, žaliųjų judėjimais.
Vidmantas Mikalajūnas
Kęstutis Čeponis
Durkim durkim - Landsbergis.
Bet už tai jo, kaip tik, ir nekritikuočiau - atskiedė tą sąjūdinį skystimą solidumu.
Kęstutis Čeponis
Vidmantas Mikalajūnas
, na aš irgi nesu Landsbergio gerbėjas. :)
Bet manau, kad to meto sąlygomis (1988-1991 m.) jis labai tiko - labai suktas, ypač gudrus, ir tikrai protingas bei apsiskaitęs, mokantis kalbas, bei turintis tikrai stiprų charakterį ir "geležinius kiaušus"...
Taigi turėjo visas reikiamas lyderiui savybes, kad išlaviruotų tuo ypač sudėtingu metu tarp daugybės "scilių ir charibdžių".
Nei Ozolas, nei Juozaitis, nei kiti, tada buvę "viršūnėse", dėl savo asmeninių savybių nebūtų galėję taip mikliai išdurti Gorbačiovą ir KGB, ir atvesti Lietuvą į Nepriklausomybę.
Aš juos visus tada įdėmiai stebėjau - ir gana greit supratau, kad Landsbergį būtina palaikyti... Nepaisant mano asmeninės antipatijos jam. :)
Simas Baskas
Vladas Turčinavičius
Mano nuomone, nuo visų mūsų buvo nuslėpta ESMĖ - valstybines įmones paversti UAB - reiškia jų valdymą ir jų nuosavybę nuosekliai, bet nemačiomis leisti perimti užsienio komercinių bankų ir kitų korporacijų savininkams.
Manau, kad toks ir buvo tikrasis ''privatizacijos'' po sovietinėje erdvėje tikslas - nuo SSSR atsiskyrusių nacionalinių valstybių ekonominės NEPRIKLAUSOMYBĖS PAGRINDO sunaikinimas ir jų nuoseklus pajungimas užsienio bankų ir kitų korporacijų savininkams.
Juk galėjo atsitikti ''PATS BAISIAUSIAS DALYKAS'' :) - jos galėjo naujais pagrindais savanoriškai sujungti ne į bankų savininkų statytinių valdomą ES, o į naują nacionalinių socialistinių valstybių sąjungą. :)
Kęstutis Čeponis
Simas Baskas
, ne Simai, tuo metu užsienio kapitalai Lietuvon dar nelindo - visi jie laukė, kuo viskas baigsis, ir ar negrįš valdžion komunistai ir SSSR...
Prichvatizaciją organizavo vietinė sovietinė nomenklatūra ir jai dirbę asmenys. Nes jie puikiai suvokė esmę - valstybę valdys tie, kas valdys turtą, bankus ir masinės informacijos priemones.
Tuo metu nemažai bendravau su tuometiniu buvusio komjaunimo vadovu Macaičiu Alfonsu - ir mes tada gana atvirai pasikalbėdavome apie ateitį. Ir jis puikiai žinojo, ką reikia daryti - praturtėti...
O štai tuometinė konservatorių valdžia tai dar menkai suprato - ir irgi liko prie "sulūžusios geldos". Tačiau 1996 m., kada atėjo į valdžią, atsigriebė su kaupu. :)
Na o prie "galutinai sulūžusios geldos likučių" liko patriotai-nacionalistai, kuriems buvo šlykštu grobti valstybinį turtą.
Ir būdami beturčiai jie tiesiog neturėjo reikalingų finansinių, žiniasklaidinių ir kitų resursų, kad galėtų sėkmingai dalyvauti rinkimuose. Kitaip sakant realioje kovoje dėl politinės valdžios.
Ir taip yra iki šiol... :(
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
