Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Aras Lukšas. KGB Lietuvoje: ketveri agonijos metai

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Sąjūdis; Lietuvos Valstybės trečiasis atkūrimas 1990-03-11 (1987-1992 metų įvykiai)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Aras Lukšas. KGB Lietuvoje: ketveri agonijos metai

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Aras Lukšas. KGB Lietuvoje: ketveri agonijos metai

Parašytas: 26 Vas 2016 00:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

KGB Lietuvoje: ketveri agonijos metai

https://luksas.wordpress.com/2011/10/21 ... jos-metai/

Aras Lukšas
2011-10-21

Prieš 20 metų, 1991-ųjų spalio 1 dieną Lietuvoje oficialiai nustojo veikti SSRS KGB.

Tų pačių metų gruodžio 3-ąją paskutines dienas skaičiuojančios Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas pasirašė įsaką dėl visiško šios milijonams žmonių siaubą kėlusios represinės struktūros panaikinimo.

Nesileisdami į ilgą KGB veiklos Lietuvoje istoriją, šį kartą prisiminkime paskutiniuosius jos metus, sutapusius su mūsų valstybės Atgimimo laikotarpiu.

Aras Lukšas

1987 metų rugpjūčio 23-ąją, pro Adomo Mickevičiaus paminklą Vilniuje žingsniavę praeiviai išvydo dar niekuomet nematytą reginį. Grupė disidentų tądien surengė pirmąjį viešą Molotovo – Ribbentropo pakto paminėjimą.

Būtent čia pirmą kartą viešai ir be išlygų pareikšta, kad Lietuvos buvimas Sovietų Sąjungos sudėtyje buvo ir yra neteisėtas. Tarp mitingo dalyvių, prijaučiančiųjų ir šiaip smalsuolių sukiojosi ir į akis nekrentančios žmogystos su fotoaparatais, kameromis ir garso įrašymo technika.

Savo užduotį vykdę sovietinio saugumo sekliai tada dar nė nenumanė, kad šis mitingas taps savotišku posūkio tašku ne tik Lietuvos laisvės byloje, bet ir pačios jų „kontoros“ veikloje.

Kad po šios „Juodojo kaspino“ dienos Valstybės saugumo komitetui iškils nauji uždaviniai – šiai struktūrai dabar teks ne tik kovoti su šnipais bei „ideologinėmis diversijomis“ bet ir pasirūpinti savo paties pozicijomis į laisvę besiveržiančiame krašte.

Tačiau kaip?

Praėjus porai metų nuo „perestroikos“ pradžios KGB galybė jau buvo kiek apmenkusi tad daugelis senų veiklos metodų nebetiko. Tuo tarpų naujų būdų pažaboti stiprėjantį tautinio atgimimo judėjimą nebuvo.

Laiko imtis priemonių taip pat buvo likę nedaug – artėjo 1988-eji, jubiliejiniai 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto metai.

Naujos aplinkybės – senas stilius

Iš slaptų to laikotarpio KGB dokumentų matyti, kad kovotojai su „ideologiniais priešininkais“ arba nenumatė tikrų kylančio tautinio atgimimo ištakų ir potencialo, arba mėgino įtikinti savo vadovybę, jog padėtis Lietuvoje yra ir bus kontroliuojama.

Jau pats 1988 metų vasario 1 dieną parengtos KGB ideologine kontržvalgyba užsiimančios KGB 5-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko V. Šiaudinio pasirašytos pažymos „Apie užsienio emigrantų ir kitų antisovietinių centrų priešiškus siekius ir tendencijas prieš Lietuvos SSR“ pavavadinimas liudija, kad išsilaisvinimo judėjimo židinį saugumas įžvelgė ne pačioje Lietuvoje, o Vakaruose. Remiantis tokiu požiūriu, kovoti pirmiausiai reikėjo su antisovietinių užsienio lietuvių organizacijų „propaganda“ bei „ideologinėmis diversijomis.“

Minėtame dokumente yra ir dar vienas įdomus teiginys, rodantis, kad bent jau „ideologinė kontržvalgyba“ nesugebėjo arba nenorėjo teisingai prognozuoti kylančio judėjimo mastų ir perspektyvų.

„Nors dauguma lietuvių reakcinių emigrantų organizacijų ir supranta, kad artimiausioje istorinėje perspektyvoje Lietuvos „išlaisvinimas“ yra nerealus, vis dėlto savo antisovietinėje veikloje ir toliau kelia šį šūkį, nes neturi kuo jį pakeisti“, – tvirtina ideologinės kontržvalgybos analitikai, regis, nė nenujaučiantys, kad iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo lieka dveji metai ir dešimt dienų.

Mėgindamas išlaikyti situacijos kontrolę ir didžiausią pavojų įžvelgdamas Vakaruose, sovietinis saugumas numatė kelias veiklos kryptis – riboti iš Vakarų į Lietuvą ir priešinga kryptimi tekantį informacijos srautą bei politiškai aktyvesnių lietuvių kontaktus su išeivių organizacijomis, kompromituoti disidentus, duoti jiems ideologinį atkirtį.

Palyginus su brežnevinio sąstingio laikais, šiuose veiksmuose nėra nieko ypatingai naujo. Be abejo, nesibodima ir tokių senų veiklos būdų kaip atskirų asmenų šantažas ir bauginimai.

Tad netrukus maždaug 80 mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo dalyvių patyrė ir fizinį, ir moralinį smurtą.

Daugelis jų po akcijos buvo persekiojami, mušami, bauginami, tampomi po miškus, kuriuose kai kuriems netgi liepta patiems išsikasti duobes.

Vieną iš aktyviausių mitingo organizatorių Nijolę Sadūnaitę KGB pareigūnai 30 valandų pasikeisdami vežiojo po įvairius Rytų Lietuvos kampelius ir grasino susidorojimu. Vėliau jai teko patirti ir tikro smurto: disidentė buvo sumušta vienoje senamiesčio gatvėje. Teroras tęsėsi iki pat 1988-ųjų vasario.

Ir vis dėlto laikai jau buvo kiti: brežneviniais metais tokio mitingo organizatoriai būtų suimti, atsidurtų lageriuose, psichiatrijos ligoninėse arba viduryje dienos judrioje sankryžoje žūtų po sunkvežimio ratais.

Tokios lemties net už kur kas mažiau pastebimą veiklą Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje tuomet susilaukdavo ne vienas disidentas.

Neviešus grasinimus mitingo organizatoriams tuomet lydėjo labai vieša ir triukšminga propagandinė akcija.

Iškart po mitingo net aštuonias dienas „buržuazinius nacionalistus“ ir „Vakarų imperializmo pakalikus“ smerkiančias publikacijas spausdino „Komjaunimo tiesa“, šiek tiek ilgiau – LKP CK organas – „Tiesa“.

Nemažą dalį „demaskuojančių“ tekstų platino ELTA. Pastarųjų tekstų autorystės asmeniškai niekas neprisiėmė.

Laikraščių propagandininkų sukurptus straipsnius lydėjo ir mitingo organizatorius smerkiantys pasipiktinusių piliečių, darbo kolektyvų ir kolūkių susirinkimų dalyvių laiškai.

Jei tikėsime minėtais dviem sovietų valdžios ruporais, darbo žmonės, pabaigę pamainas, neskubėjo skirstytis ir miniomis plūdo į gamyklų, kolūkių, kultūros namų sales ir ten iki vėlyvo vakaro, entuziastingai smerkė „užsienio radijo balsų provokacijų“ vykdytojus.

Propagandinę akciją užbaigė oficialios valdžios pareiškimas: laikraščiai paskelbė LSSR ir SSRS aukščiausiųjų tarybų deputatų atsakymą JAV kongresmenams, reikalavusiems netrukdyti taikioms demonstracijoms. Šiame atsakyme prašoma nesikišti į „suverenios respublikos reikalus“.

Kova prieš legalią opoziciją

O dabar trumpam grįžkime prie 1988 metų vasario 1-osios KGB pažymos, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas lietuvių emigrantų ir jų organizacijų veiklai bei konstatuojama, kad „daugialypė reakcinių emigrantų nacionalistinių centrų veikla nukreipta į vieną pagrindinį tikslą – suaktyvinti priešišką respublikos klerikalinių nacionalistinių elementų veiklą, pirmiausia panaudojant asmenis, kurie praeityje buvo teisti už valstybinius nusikaltimus, o dabar malonės aktais yra atleisti nuo tolesnės bausmės, ir parodyti pasaulio visuomenei, kad Lietuvoje yra tvirta opozicija, kovojanti dėl „nepriklausomos“ Lietuvos.“

Sunku patikėti, kad KGB analitikai nieko nenutuokė apie tuo metu jau egzistavusias legalios opozicijos užuomazgas.

Juo labiau, kad, sprendžiant iš kitos 5-osios tarnybos pažymos „apie išaiškintus savarankiškus (neformalius) susivienijimus – grupes, taip pat priemones prieš priešiškus elementus šioje terpėje ir palankaus KGB poveikio darymą“, saugumo akiratyje jau senokai buvo atsidūrę po oficialių įstaigų – Lietuvos kultūros fondo ar „Žinijos“ draugijos - iškabomis veikiantys kraštotyrininkų, ekologų ar istorijos tyrinėtojų klubai.

Pažymoje priskaičiuojamos kelios dešimtys tokių partinės ir sovietinės valdžios neprižiūrimų susivienijimų, neva sudarančių terpę „nacionalistinės ideologijos“ plitimui.

Čia taip pat pabrėžiama, kad „ideologiškai priešiški elementai“, veikdami per tokias organizacijas, naudojasi partijos vykdoma pertvarkos ir viešumo politika. Tai lyg ir patvirtina tam tikrą KGB bejėgiškumą – naudotis senomis priemonėmis kovai prieš tokius judėjimus darėsi neįmanoma.

Tuo tarpu „neformalai“ tuo metu jau tapo rimta jėga, turėjusia didelę įtaką Sąjūdžio susikūrimui.

Dar vienas intakas į sparčiai besiformuojančią legalios opozicijos srovę buvo Lietuvos menininkai, rašytojai, mokslininkai.

Kaip knygoje „KGB Lietuvoje“ pastebi istorikas Arvydas Anušauskas, būtent juos sovietinis saugumas laikė rimčiausia legaliai veiksiančios opozicinės jėgos užuomazga.

Taigi, scenarijus lyg ir buvo numatytas, tačiau užkirsti kelią jo eigai KGB, regis, nebeturėjo efektyvių priemonių.

Saugumiečiams beliko tik fiksuoti užrašus 1988-ųjų birželio mėnesį surengto pirmojo viešo Sąjūdžio mitingo dalyvių plakatuose ir įrašinėti jų kalbas.

Minėtoje A. Anušausko knygoje cituojamame tuometinio LSSR KGB vadovo Eduardo Eismunto rašte LKP CK pripažįstama, kad ši žinyba faktiškai prarado galimybes aktyviai veikti įvykių eigą.

„Emigrantų organizacijos daugiau bendrauja su kūrybinėmis sąjungomis, kolektyvais, mokslo įstaigomis, t.y. sau naudinga linkme įtakoja ir atskirus asmenis, ir kūrybinę bei mokslinę respublikos visuomenę, įtakoja „legalios opozicijos“ atsiradimą pagal lenkišką ir čekoslovakišką modelį“, – teigia KGB vadovas.

Kaip tvarkytis su „lenkišku“ ar „čekoslovakišku“ išsivadavimo nuo komunizmo modeliu, KGB puikiai prisiminė. 1968 metų Prahos pavasaris buvo labai greitai sutraiškytas į šalį įsiveržusių sovietų ir kitų Varšuvos pakto šalių tankų vikšrais.

Lenkijoje intervencijos neprireikė – nuo jos išgelbėjo karinė padėtis, kurią siekdamas sutriuškinti nepriklausomą profsąjungą „Solidarumas“ įvedė paskutinysis komunistinio šalies režimo vadovas generolas Wojciechas Jaruzelskis.

Abiem atvejais karinės jėgos panaudojimą lydėjo suėmimai ir kitokios represijos, kurių daugelis buvo neteisėtos net totalitarinio režimo įstatymų požiūriu.

Rengtasi naujiems trėmimams?

Žvelgiant į šiandien viešai skelbiamus KGB vadovybės ir Mobilizacinio skyriaus dokumentus matyti, kad sovietinis saugumas jau 1989 metais ruošėsi būtent tokiam scenarijui.

Savaime suprantama, kad nei tų metų pavasarį surengti saugumiečių mokymai „pagal visišką kovinę parengtį“ nei veiksmai, kurių planuota imtis vadinamajam „ypatingajam laikotarpiui“, nebuvo nei rengiami nei planuojami be tiesioginio nurodymo iš Maskvos.

Galima spėti, kad Lubiankoje jau tuomet tikėtasi, kad M. Gorbačiovo „perestroiką“ netrukus ištiks toks likimas, kaip ir Nikitos Chruščiovo laikų „atšilimą“. (Tokio scenarijaus realumą po poros metų patvirtino nenusisekęs rugpjūčio pučas).

Tiesa, 7-jame dešimtmetyje jokių masinių represijų neprireikė, pakako apsiriboti tik rūmų perversmu.

Dabar, 1989-aisiais, buvo nueita taip toli, kad padėčiai suvaldyti saugumiečiai rengėsi vėl pasitelkti net senokai nenaudotą pokario laikų arsenalą.

Beje, šiuose įsibėgėjusios „perestroikos“ laikų dokumentuose vėl naudojama ir stalininio laikotarpio direktyvų leksika, ir stilius.

Čia kalbama ir apie specialias „apsivalymo nuo priešiškų ir kriminalinių elementų operacijas“, ir apie agentų smogikų panaudojimą, ir apie „socialiai pavojingus asmenis“, kuriuos planuojama „iškeldinti“ iš jų gyvenamų vietovių arba tiesiog uždaryti lageriuose.

Ką reiškia šie sovietinės naujakalbės eufemizmai, puikiai žinome iš pokario laikų istorijos, tad galime spėti, jog KGB vadovybė vėl rengėsi organizuoti trėmimus.

Koks buvo planuojamų suėmimų, trėmimų ir įkalinimų bei vadinamųjų „ypatingųjų operatyvinių priemonių“ mastas, sunku pasakyti.

Šiokį tokį įspūdį galima susidaryti iš viešai skelbiamo LSSR KGB 5 tarnybos mobilizacinių dokumentų aprašo.

Iš jo matyti, kad vien Vilniaus mieste nedelsiant suimtinų asmenų sąrašas sudaro 5 puslapius.

Dar 85 puslapiuose išvardyti asmenys, „keliantys ypatingą grėsmę valstybei karo sąlygomis“.

Iš apraše esančių dokumentų galima suprasti, jog 1989 metais egzistavo ne tik konkretūs KGB veiksmų planai, bet visos jų įgyvendinimui reikalingos struktūros.

Beliko sulaukti dienos X, kuomet (kaip 1981-aisiais Lenkijoje) bus paskelbta karo, arba tiesiog nepaprastoji padėtis.

Be abejo, sovietinės Lietuvos KGB numatė ir visiškai kitokią įvykių eigą.

1990 metų vasario 24 dieną rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą triuškinamai laimėjus Sąjūdžiui, nebeliko jokių abejonių, kad nepriklausomybės paskelbimas – tik dienų klausimas.

Savaime suprantama, kad gerai informuoti saugumiečiai rinkimų rezultatus galėjo tiksliai prognozuoti dar jiems neįvykus.

Ruošiantis galimai evakuacijai, dar sausio mėnesį Sąjūdžio surengto piketo dalyvių akivaizdoje iš centrinių KGB rūmų buvo pradėti vežti svarbiausi ir slapčiausi dokumentai.

Prie pastato esanti minia aiškiai suerzino ir išgąsdino saugumo vadovą E. Eismuntą, sausio 27 dieną „Tiesoje“ išspausdintame interviu nuogąstavusį, kad „kai kurių asmenų politinis avantiūrizmas, atitrūkimas nuo realijų, noras nuolat sudaryti konfliktines situacijas nesukeltų rimtų politinių kataklizmų ir kad už jų nepamatuotas ambicijas, neapdairią politiką ir netoliaregišką veiklą nereikėtų mums visiems brangiai mokėti“.

Ką turėjo galvoje saugumo vadovas, kalbėdamas apie „mus visus“, sunku pasakyti, tačiau jam pačiam tokia padėtis kainavo postą. Kaip negalintis valdyti situacijos jis po savaitės buvo pakeistas iš Maskvos atsiųstu patyrusiu žvalgybininku Romualdu Marcinkumi.

Dar po savaitės atėjo Kovo 11-oji, ir KGB Lietuvoje akimirksniu tapo nepriklausomoje Lietuvoje teritorijoje veikiančia užsienio valstybės struktūra.

Nuo šantažo iki perversmo

1990 metų kovo 23 dieną Lietuvos Ministrų Taryba priėmė nutarimą, nurodantį sovietiniam saugumui nutraukti veiklą mūsų šalies teritorijoje.

Nuo tos akimirkos rūmuose į kuriuos ranka rodė Lukiškių aikštėje stovėjęs Leninas, prasidėjo tikra griūtis, kurios suvaldyti naujasis KGB vadovas negalėjo, o gal ir nenorėjo.

Sprendžiant iš vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje parengtos pažymos SSRS KGB vadovybei, per pusmetį iš šios organizacijos Lietuvos padalinio pasitraukė mažiausiai 100 kadrinių darbuotojų, daugiausia lietuvių.

Iniciatyvą vadovauti likusiems pamažu ėmė perimti R. Marcinkaus pirmasis pavaduotojas – Stanislavas Caplinas, 1987 metais atsiųstas į Lietuvą iš centrinio KGB aparato.

Suprantama, kad vien tik iš Lubiankos gautoms direktyvoms paklusęs sovietinio saugumo padalinys Vilniuje ne tik neketino vykdyti teisėtos valdžios nurodymo nutraukti veiklą, bet ir planavo, kaip destabilizuoti padėtį šalyje ir grąžinti ją į žlungančios imperijos glėbį.

Pasak A. Anušausko po lauktų rezultatų nedavusios Maskvos ekonominės blokados KGB Lietuvoje toliau numatė du įvykių plėtros scenarijus.

Pirmuoju atveju, Maskvai ištikimų komunistų, reorganizuotos LKP, kitų kairiųjų jėgų ir profsąjungų spaudimas V. Landsbergio vadovaujamam Aukščiausiosios Tarybos dešiniajam sparnui atveda prie priešlaikinių rinkimų, kuriuose Sąjūdis jau nebeturi absoliučios daugumos.

Tuomet suformuota koalicinė vyriausybė įsivelia į derybas dėl „išstojimo“ iš SSRS, sutinka su pakankamai ilgu pereinamuoju laikotarpiu, o tai sudaro sąlygas išlaikyti Lietuvą Kremliaus siūlomoje konfederacijoje.

Antruoju atveju dešinieji išlaiko Aukščiausiosios Tarybos kontrolę, pašalina iš įtakingų pareigų LKP atstovus ir kitus Maskvai palankesnius asmenis.

Pasak SSRS KGB pirmininkui V. Kriučkovui skirtos pažymos, tokiu atveju bus įvestas „Smetonos diktatūrai artimas autoritarinis režimas“ ir „Lietuvos išėjimas iš SSRS bus įgyvendintas per labai trumpą laiką“.

Aiškėjant, kad pirmasis scenarijaus variantas netaps realybe, vėlų 1990 metų rudenį KGB gavo naują kovos su Lietuvos nepriklausomybe instrumentą. Juo tapo SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsakas, leidžiantis sovietų prezidentui imtis Lietuvoje bei kitose iš sovietų ištrūkti mėginančiose respublikose nepaprastųjų priemonių.

Jau tuomet darėsi aišku, kad nepavykus užkulisiniams žaidimams, nepriklausomybę bus bandoma užgniaužti jėga.

Tiesą sakant, tokių požymių būta ir anksčiau.

Apie tai liudija kad ir rugpjūčio pabaigoje priimtas slaptas SSKP CK sekretoriato nutarimas, kuriame siūloma „per komunistus – šalies teisėsaugos organų vadovus organizuoti darbą, kad būtų patraukti baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn įvairių nacionalistinių ir antisovietinių visuomeninių formuočių lyderiai, ekstremistai ir asmenys, nusižengę įstatymams.“

Tam buvo numatyta pasiųsti į Lietuvą „greitojo reagavimo operatyvinę grupę“.

Tuo pat metu KGB, skleisdama „informaciją“ apie neramumus Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, siūlė jėga paleisti Krašto apsaugos ir Valstybės saugumo departamentą, nuginkluoti šaulius ir net jokių ginklų niekuomet neturėjusius Sąjūdžio mitingų tvarkdarius – vadinamuosius „žaliaraiščius“, traktuodamas pastaruosius kaip nacionalinės kariuomenės užuomazgą.

Tiesiogiai valstybės perversmas Lietuvoje pradėtas planuoti 1990-ųjų gruodžio pradžioje – nuo to laiko iki pat 1991-ųjų sausio 13-osios agresijos ir dar porą savaičių po jos šifruotos telegramos iš Gedimino prospekto į Lubianką ir atgal skriejo kiekvieną dieną.

O pačią sausio 13-osios naktį vietiniai KGB darbuotojai tapo Lietuvos radiją ir televiziją puolusių grupės „Alfa“ smogikų vedliais.

Pakeisti padėtį Maskvai palankia linkme S. Caplino vadovaujamas KGB Lietuvos skyrius mėgino ir po sausio 13-osios (priminsime, kad apie planuojamą agresiją žinojęs R. Marcinkus iš savo pareigų pasitraukė dar sausio pradžioje).

Buvo svarstoma ir analizuojama, kas galėtų perimti vadovavimą šaliai, jei vis dėlto būtų paleista Lietuvos Aukščiausioji Taryba (čia minėta Algirdo Brazausko pavardė), arba kas galėtų ateiti į valdžią pasibaigus prezidentiniam valdymui (čia neapsieita be Kazimiros Prunskienės kandidatūros), per Vakaruose veikiančius rezidentus mėginta diskredituoti besikuriančias krašto apsaugos struktūras, ant stalo mesta ir Vilniaus krašto „autonomijos korta“.

Nežinia, kuo būtų pasibaigę visi šie mėginimai, jei ne žlugęs 1991 metų rugpjūčio pučas, padėjęs tašką sovietinei imperijai, o netrukus palaidojęs ir buvusią visagalę jos represinę struktūrą.

Iš rūmų Gedimino prospekte saugumiečiai išsikraustė palikdami dar rusenančius paskubomis sudegintų dokumentų pelenus.

Tačiau tai – ne vienintelis jų palikimas.

Liko jų finansinis pėdsakas.

Liko daugybė tuomet pristeigtų neaiškios paskirties privačių struktūrų.

Liko šimtai agentų, tūkstančiai „patikimų asmenų“ bei vadinamųjų KGB rezervistų. Liko baimė ir nepasitikėjimas vienų kitais. Tačiau tai – jau nebe istorija. Tai – mūsų dabartis.

“Lietuvos žinios”, 2011-10-21

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Sąjūdis; Lietuvos Valstybės trečiasis atkūrimas 1990-03-11 (1987-1992 metų įvykiai)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: