Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Dalius Stancikas. Muitinė kaip nepriklausomos valstybės simbolis

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Sąjūdis; Lietuvos Valstybės trečiasis atkūrimas 1990-03-11 (1987-1992 metų įvykiai)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dalius Stancikas. Muitinė kaip nepriklausomos valstybės simbolis

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Dalius Stancikas. Muitinė kaip nepriklausomos valstybės simbolis

Parašytas: 22 Lap 2013 21:43

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Dalius Stancikas. Muitinė kaip nepriklausomos valstybės simbolis

http://www.bernardinai.lt/tv/laida/1000 ... s-simbolis

2013 m. Lapkričio 19 d.
Ciklas. Valstybės gimimas

1990 metų kovo 11 dieną atkūrėme nepriklausomą Lietuvos valstybę, tačiau tai nebuvo finišo linija kovoje už Nepriklausomybę. Reikėjo sukurti stabilias politines institucijas, perimti ūkio koordinavimą ir teritorijos kontrolę, Muitinės atkūrimas buvo ypač svarbus žingsnis, atkuriant valstybę.

Pusmečio prireikė, kol spalio 9 dieną buvo priimtas Muitinės laikinasis įstatymas.

Pirmaisiais Lietuvos muitininkais tapo patriotiškų nuostatų savanoriai, kurie, rizikuodami gyvybe, stovėjo savo poste.

Ypač didelis išbandymas muitinei tapo laikotarpis nuo kruvinų Sausio įvykių iki Maskvoje vykusio pučo pralaimėjimo. Per šį laikotarpį atrodė, kad tuoj sulauksime gniuždančio sovietinės imperijos smūgio. Atsilaikyti padėjo ne tik politikai, kurie šiandien vadinami Nepriklausomybės architektais, bet ir paprasti savanoriai, kasdien dirbę savo darbus ten, kur labiausiai anuomet reikėjo.

Siūlome vaizdo pokalbį su Daliumi Stanciku, geologu, kūrusiu Sąjūdžio grupę ir jai vadovavusiu Pakruojo rajone, po kruvinų Sausio įvykių jis įsirašė savanoriu į muitinę.

Laidą parengė Andrius Navickas ir Kostas Kajėnas.

Laida iš dalies remiama Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo

Pasakojimo stenograma

Šiandien muitinė daugiau asocijuojasi su korupcine institucija, o ne su pilietiniu pasipriešinimu. Apskritai nuo biblinių laikų muitininkas nelabai teigiamas personažas, kuris, tiesa, visada turi galimybę pasikeisti.

Tačiau Lietuvos istorijoje buvo toks kelerių metų laikotarpis, kai muitinė buvo tapusi kovos už Lietuvos valstybingumo įtvirtinimą priešakine linija, tai buvo laikotarpis nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki pripažįstant visišką Lietuvos nepriklausomybę tarptautiniu mastu 1991 metų antroje pusėje.

Buvau tarp pirmųjų muitininkų, kurie užsirašėme prieš pat kruvinus Sausio įvykius arba iš karto po jų. Aš užsirašiau į muitinę iš karto po Sausio įvykių ir jau po kelių dienų trise stovėjome pirmajame Pietryčių Lietuvos muitinės poste, Lavoriškėse.

Tai buvo laikotarpis, kai radikaliai keitėme savo profesijas. Galvojome ne apie karjerą, ateities galimybes, bet pirmiausia apie valstybės išsaugojimą. Žinojome, kad ir mūsų visų ateitis tiesiogiai priklauso nuo valstybės ateities.

Šiandien net sunku įsivaizduoti, kokia tai buvo politinė aplinka. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose siautėjo alternatyvi valstybė, buvo reikalaujama autonomijos, aktyviai veikė „Jedinstvo“ organizacija, vienijanti užkietėjusius komunistus lietuvius, lenkus ir rusus, kurie kategoriškai priešinosi Lietuvos valstybės atkūrimui.

Pavojingiausias dalykas, deja, iki šiol deramai neištirtas teisėsaugos institucijų, buvo alternatyvių institucijų kūrimas. Kai buvo atkurta Nepriklausomybė, skubiai reikėjo steigti valstybei būtinas institucijas. Buvo perkuriami bankai, Prokuratūra, teisėsaugos organai. „Jedinstvo“ į tai reagavo, įtvirtindama sovietinius bankus, sovietinę prokuratūrą. Pavojingiausias buvo alternatyvus sovietinis specialusis padalinys – OMON‘as.

Tad Pietryčių Lietuvoje teko veikti itin nepalankiomis sąlygomis, negalėjome tikėtis daug paramos ir iš vietos gyventojų.

Kita vertus, puikiai supratome, kaip svarbu sukurti pasienio institucijas tiek fizine, tiek ekonomine prasme.

Kiekvienos nepriklausomos valstybės būtini atributai yra bent trys: legali valdžia, įstatymų bazė, reglamentuojanti valdžios ir piliečių santykius ir pagaliau – sienų kontrolė. Kitos valstybės galėjo pripažinti tik tą valstybę, kuri aiškiai apsibrėžusi savo teritoriją ir kontroliuoja sienas. Šis supratimas mus ir surinko pasienyje.

Lavoriškių postas buvo pirmasis prie Baltarusijos sienos, po poros savaičių buvo įkurtas ir Medininkų postas. Mes atvažiavome, pasistatėme vagonėlį, prisijungėme elektrą, Įsikūrėme viduryje lauko, du kilometrai iki tikro pasienio. Buvo nutarta muitinės postą statyti čia dėl saugumo ir dėl to, kad čia buvo galima iš netoliese esančio kaimo gauti vandens.

Budėdavome parą, paskui trys būdavo laisvos. Pamainoje buvome trys vyrai, kurių vienintelis ginklas – juoda–balta lazdelė. Dar pastatėme vėjo perpučiamą užtvarą, ir viskas.

Tiesa, dar netoli mūsų pasieniečiai pasistatė savo vagonėlį. Jie taip pat buvo trys vyrai, bet dar turėjo guminę lazdą. Tai atrodė gerokai galingesni.

Lietuviai stodavo klusniau, o iš kitų dažniausiai susilaukdavome patyčių. Būdavo ir sąmoningų provokacijų, kai iš mašinos išlipa penki žaliūkai ir provokuodami klausia: ko norite?

Taip pat žmonės piktai reaguodavo, kai sakydavome, kad yra išleisti įstatymai, kurie numato, kiek prekių galima vežti per sieną į Baltarusiją. Stengėmės nekiršinti žmonių, dirbti labiau aiškinamąjį darbą, tačiau kartais tekdavo konfiskuoti perteklinę produkciją, ir tada kildavo įtampa.

Buvo ir toks atvejis, kai atradome paslėptus kontrabandinius džinsus ir juos konfiskavome, tai moteris tikrą isteriją mums iškėlė ir per visą triukšmą dar sugebėjo kelias džinsų poras paslėpti. Tai paskui mes turėjome ne tik teisme viską, ką konfiskavome grąžinti, bet ir iš savo menkų algų sumokėti už tai, ką ji pati pasivogė.

Dažnai atvažiuodavo užsienio žurnalistų, ir mes puikiai supratome, kaip svarbu rodyti, jog mes kontroliuojame sieną. Tačiau tai, kad tai svarbu, suprato ir Kremlius, kuris nukreipė OMON‘ą kovoti prieš mutinės postus.

Šalčininkų poste buvo net 20 didesnių ar mažesnių užpuolimų. Lavoriškių postas buvo puolamas keturis ar penkis kartus.

Jėgos buvo nelygios. Puldavo žmonės, ginkluoti automatais, perėję Afganistano karą. Jie sumušdavo muitininkus, sudegindavo namelį, grasindavo.

Viskas labai suintensyvėjo prieš pat pučą Maskvoje. Jie pasirinko vieną iš mūsų pamainų ir ją pradėjo sistemingai pulti. Pirmą kartą sudegino vagonėlį ir grasino, antrą kartą tyčiojosi ir sudaužė žmones.

Budėjęs sportininkas kanojininkas, ne kartą pasiekęs aukščiausių rezultatų pasaulyje praeityje, buvo sudaužytas labai stipriai, jam sulaužyti šonkauliai, baltarusė Žana, kuri buvo labai lojali Lietuvai, buvo tampoma už plaukų, buvo grasinama ją sudeginti vagonėlyje. Šiai egzekucijai vadovavo Razvodinas, OMON‘o vado Makutinovičiaus pavaduotojas.

Jie išvažiuodami sakė, kad kitą kartą jau nepasigailės. Mes vis vien vylėmės, jog tai tik grasinimas, kad jie nedrįs žudyti. Deja, po mėnesio jie jau žudė. Tiesa, pasirinko ne Lavoriškes, bet Medininkus, nes čia svarbesnė transporto arterija ėjo ir daugiau rezonanso buvo galima sukelti.

(Bus daugiau)

Parengė Andrius Navickas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Dalius Stancikas. Muitinė kaip nepriklausomos valstybės simbolis

Parašytas: 22 Lap 2013 21:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Dalius Stancikas. Žinojau, kad mano darbas – tai kova už Tėvynę

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... yne/110517

2013-11-22

Tęsiame pokalbį su Daliumi Stanciku, dirbusiu Lavoriškių muitinės poste ypač dramatišku laikotarpiu: nuo kruvinų Sausio įvykių iki tarptautinio Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo. Dalius prisipažįsta, kad buvo baisu, suvokiant, jog kiekvieną akimirką muitinę gali pulti specialiosios paskirties dalinys, pradėdamas darbo dieną nežinojai, ar dar teks gyvam ir sveikam grįžti namo. Tačiau tik ta valstybė yra stipri, už kurią piliečiai yra pasiryžę aukotis.

Laidą parengė Kostas Kajėnas ir Andrius Navickas

Laidą iš dalies parėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Laidos stenograma

Buvo baisu nuo pat pradžių, o po sumušimo – tuo labiau.

Tuo metu nemažai vyrų padavė pareiškimus išeiti, ir mes į tai nežiūrėjome kaip į dezertyravimą. Buvome beginkliai, kasdien kilo grėsmė gyvybei, o jie turėjo šeimas, vaikus.

Esu buvęs per Sausio įvykius ir prie Parlamento, ir prie Spaudos rūmų. Negaliu sakyti, kad čia visai nejaučiau baimės, tačiau tikrai buvo kur kas ramiau nei Lavoriškių poste.

Esminis skirtumas – žmonės. Prie svarbių objektų budėjo tūkstančiai žmonių ir buvo jaučiamas solidarumas, o puikiai supratome, kad muitinės poste esame vieni – ir niekas čia nepadės.

Pavyzdžiui, tokia situacija – žiemos naktis, spaudžia šaltukas. Vyrai šildosi vagonėlyje ir pradeda snausti. Pasiskirstome, kas už kurią atkarpą atsakingas, ir staiga pamatau, kad prie užtvaros atvažiuoja du UAZ automobiliai, kuriais paprastai važinėdavo OMON‘o smogikai. Privažiavo ir sustojo, laukia. Nelieka nieko kito, kaip eiti prie jų, galvojant, kad kiekvieną akimirką gali patirti smurtą. Tačiau tąsyk pasirodė, kad čia važiavo miškininkai ir, gerbdami įstatymus, sustojo prie posto.

Kitas įvykis – saulėta diena, mašinų nematyti, stovime prie užtvaros ir staiga pasigirsta šūviai. Šaudė tikrai ne OMON‘as, bet kažkas iš vietinių medžiokliniu šautuvu. Gal per mažas kalibras, kad nužudytų, bet sužeisti sunkiai galėjo.

Vieną dieną paskambino man posto viršininkas Petruškevičius ir pasakė, kad turi žinių, kad Lavoriškių link gali važiuoti šarvuočiai, todėl liepė paleisti pamainą, likti vienam poste, nes jo palikti nevalia, o kiti tegu dokumentus neša į Lavoriškių bažnyčią. Buvome dėl tokių atvejų sutarę su klebonu, nes vietiniais gyventojais, kurie simpatizavo „Jedinstvo“ organizacijai, nelabai pasitikėjome. Gerai, kad tada neatvažiavo šarvuočiai, nes nežinia, kuo būtų baigęsi.

Žinau, kad po visų sudaužymų, sudeginimų buvo svarstoma, ar duoti mums ginklus, tačiau nuspręsta, kad ne. Tai buvo tiek Aukščiausiosios Tarybos vadovybės, tiek anuometinio krašto apsaugos ministro sprendimas. Jie baiminosi, kad nekiltų susišaudymas, kuris taptų pagrindas sovietinei kariuomenei išeiti į gatves, kaip nutiko Prahoje ar Budapešte.

Toks sprendimas turėjo pagrindo, tačiau nesu iki galo tikras, kiek jis buvo teisingas.

Muitinės postų viršininkai lankėsi ir Estijoje bei matė, jog ten muitininkai gerai ginkluoti ir muitinės postai įrengti, kaip savotiški sukarinti fortai, kur kiekviename stove kulkosvaidis. Gal dėl to nė vieno iš šių postų sovietinė kariuomenė neišdrįso paliesti.

Kita vertus, Lietuvą sovietinė vadovybė traktavo ypatingai, nes mes buvome pirmieji, kurie veržėsi iš Sovietų Sąjungos, ir mums teko didžiausią smūgį atremti. Tad labai sunku sakyti, kuris sprendimas buvo geresnis.

Nors mums tada atrodė, kad estai elgiasi protingiau.

Kai mes pareikalavome ginklų po antrojo Lavoriškių užpuolimo, mums paskyrė po kelis „Aro“ žmones kaip apsaugą, ir jie buvo su automatais, taip pat buvo paskirti du milicininkai.

Kaip žinome, per Medininkų žudynes buvo nužudyti ne tik muitininkai, bet ir „Aro“ vyrai bei policininkai.

Kai kalbėjau su „Aro“ vyrais, kurie budėjo mūsų poste, jie sakydavo, kad buvo sutarę su Vilniaus OMON‘u, kad nešaudys vieni į kitus, nes ilgą laiką tarnavo bendrame Sovietų Sąjungos milicijos būryje. Jie vieni kitus gerai pažinojo. Todėl, mūsų supratimu, Medininkuose žudė Rygos OMON‘as, o ne Vilniaus.

Beje, dar buvo toks incidentas. Prieš Medininkų žudynes kartą pravažiavo UAZ ir atsimenu, kaip ‚Aro“ vyrai pasakė, kad gulamės. Visi sugulėme, pasislėpėme. Pamatėme, kad mašina buvo be durų ir ten sėdėjo treninguoti vyrukai. „Aro“ vyrai tada sakė, kad čia OMON‘as, bet tikrai ne iš Vilniaus.

Po Medininkų žudynių buvo didelė nervinė įtampa ir prasidėjo trintis su Muitinės departamento vadovybe.

Mus labai skaudino, kai anuomet laikinai vyriausiojo muitininko pareigas einantis Valerijonas Valickas leido sau priekaištauti, kad Rytų pasienyje muitinės prastai dirba, esą čia korupcijos atvejų yra. Iš tiesų – tai čia net tokios galimybės nebuvo, o žmonės aukojo sveikatą ir gyvybę už valstybę.

V. Valickas pareiškė, kad Lazdijai yra pavyzdys, nors mes patys žinojome, jog būtent ten visko būna. Mes tada įsižeidėme, įsiskaudinome.

Mes tada pareikalavome, kad būtų duoti ginklai, kitaip nestovėsime pasienyje. Kiek gali stovėti kaip bandomas triušis, jei riba peržengta, jau šaudo?

Tuo labiau kad milicija ir „Aras“ savo žmones atšaukė, mes vėl likome vieni.

Tada mūsų vadovybė labai paprašė, kad dar bent kurį laiką pabūtume, bent iki vėlaus vakaro, nes atvažiuos žurnalistai ir jiems reikia parodyti, kad muitinė veikia ir tokiomis sąlygomis.

Naktimis nelabai budėjome arba palikdavome vieną žmogų, o mes pakelėse su naktinio matymo priemonėmis, sutarę dėl šviesos ženklų, laukdavome, ar neatvažiuoja OMON‘as.

Po Nepriklausomybės pripažinimo tarptautiniu mastu, kai jau nebeliko tokios įtampos prie valstybės sienų, padėjau pareiškimą ir palikau muitinę, nes muitinėje savęs nebemačiau. Buvo ir nuoskaudų, paskui sužinojau, kad labai daug vyrų patys išėjo arba buvo atleisti.

Staiga atsirado didelės eilės, pradėjo plūsti norintieji. Jau buvo galima tuos vyrukus, kurie atlaikė didžiausią smūgį, atleisti ir pakeisti kitais. Net ir tie, kurie liko, mano galva, greitai buvo įtraukti sistemos. Mačiau, kaip jie pradeda turtėti, nors algos buvo mažos. Sistema, deja, juos įtraukė.

Tačiau svarbiausią savo misiją mes įvykdėme, muitinė veikė, kai to labiausiai valstybei reikėjo.

Parengė Andrius Navickas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Sąjūdis; Lietuvos Valstybės trečiasis atkūrimas 1990-03-11 (1987-1992 metų įvykiai)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: