Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Kauno Sąjūdis - Vidmantas Valiušaitis. Sąjūdžio pulkai ir pulkininkai

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Sąjūdis; Lietuvos Valstybės trečiasis atkūrimas 1990-03-11 (1987-1992 metų įvykiai)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Kauno Sąjūdis - Vidmantas Valiušaitis. Sąjūdžio pulkai ir pulkininkai

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Kauno Sąjūdis - Vidmantas Valiušaitis. Sąjūdžio pulkai ir pulkininkai

Parašytas: 11 Lap 2013 01:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Vidmantas Valiušaitis. Sąjūdžio pulkai ir pulkininkai

http://vz.lt/straipsnis/2008/06/08/Saju ... ulkininkai

2008.06.08, 12:16
Vidmantas Valiušaitis

Apie Sąjūdį dabar galima daug perskaityti. Daug parašyta, dar daugiau rašoma ir dar bus rašoma. Kartais susidaro įspūdis, kad juo labiau tolsta nuo mūsų 1988 m. birželio 3-ioji, juo labiau Sąjūdžio vaizdinys žmonių sąmonėje iškyla kaip reiškinys, kuris buvo beveik neišvengiamas, savaip idiliškas visuomeninio pakilimo metas, natūraliai atvedęs į nepriklausomos valstybės sukūrimą.

Buvo imperinės blogio jėgos, kurios įkūnijo prievartą, pažeminimą, ūkinę stagnaciją ir socialinį atsilikimą, buvo pažangios persitvarkymo pajėgos, siekusios nusimesti priklausomybės pančius ir įkūnyti užgniaužtas bei nuslopintas tautos viltis. Buvo herojų, kurie vedė tautą į išsvajotą laisvę, bet buvo ir išdavikų, nesėkmingai kovojusių ariergardines kovas istoriniame politinio mūšio lauke. Buvo, žinoma, ir tokių, kuriuos teko kiek padrąsinti, pastūmėti Kovo 11-ąja vainikuotame visuotinio solidarumo žygyje į nepriklausomą valstybę.

Nėra reikalo neigti, kad šitokiame požiūryje esama tiesos. Išties sukurta nepriklausoma valstybė, išties būta herojiškų, tikro pasididžiavimo vertų kovos už laisvę epizodų, net ir aukų sudėta, parodyta nepaprasto ryžto, didelio pasiaukojimo, nuoširdaus tikėjimo savosios tautos prisikėlimu ir šalies ateitimi.

Jei anuomet būtų kas paklausę, ar tikite, kad po dvidešimties metų Lietuva bus NATO ir Europos Sąjungos narė, vargu ar daug būtų atsiradę sąjūdininkų (o ką jau kalbėti apie kitus), kurie tokių vilčių nebūtų palaikę svaičiojimu. O nepaneigiamas faktas šiandien yra tas, kad politiškai Lietuva, kuriai dabar priklauso ir Vilnius, ir Klaipėda, šiuo metu yra turbūt saugiausia negu bet kada per jos tūkstantmetę istoriją.

Vadinasi, Sąjūdžio tikslas pasiektas, atkurta sava valstybė, kuri yra saugi?

Štai čia ir yra antroji šio medalio pusė: prieš dvidešimt metų nė blogiausiame sapne turbūt nesapnuota, kad Lietuvos valstybė galėtų būti taip susvetimėjusi, tokia nejautri ir tokia neteisinga savo pačios vaikams, jos piliečiams.

Didžiausi pavojai, kurie graso Lietuvai, šiuo metu kyla ne iš išorės, bet iš vidaus: grėsmingai didėjanti socialinė atskirtis, visuomenės nusivylimas valdžios pajėgumu laiduoti teisingumą, visuomenei neatskaitingų jėgų įsigalėjimas valstybės valdymo grandyse, demoralizuojanti valstybės nejautra savai kultūrai ir istoriniam paveldui, pagaliau išplitusi korupcija, nusivylimas demokratija, didžiausia tarp ES šalių emigracija, desperatiškas nihilizmas ir visuomenės radikalizacija.

Ir tai nėra vien tik vidaus problemos. Istorija patvirtina, kad valstybės, turinčios vidaus sunkumų, su kuriais neįstengia susidoroti pačios, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, netrunka susilaukti „nesavanaudiškos pagalbos“ iš šalies.

Trys Abiejų Tautų Respublikos padalijimai XVIII a. ar Lietuvos likimas 1940–1944 m. tai skaudžiai patvirtina.

Logiškai paklausite: o kuo gi čia dėtas Sąjūdis?

O Sąjūdis čia dėtas tuo, kad jis, kaip reformas žadėjusi politinė jėga, savo istorinių įsipareigojimų, mano įsitikinimu, iki galo neatliko.

Maža to, visuomenė, skendėjusi socialinėje neteisybėje, patikėjusi Sąjūdžiu ir dėjusi į jį milžiniškas viltis, nepriklausomoje valstybėje faktiškai liko palikta likimo valiai. Nusivylimas juo didesnis, kai paaiškėjo, kad sava, lietuviška valdžia ne vienu atveju ne ką geresnė nei svetimas botagas.

Sąjūdžio atsakomybės negali pašalinti ir faktas, kad dabartinės Lietuvos įstaigose reikšmingą tarnautojų dalį sudaro tie patys asmenys arba jų aplinkos žmonės, kurie administravo kraštą ir prie sovietinės tvarkos. Ir čia Sąjūdžio istorinės atsakomybės dalis, sakyčiau, yra pagrindinė. Kodėl? Bandysiu pagrįsti.

Estiška patirtis

Nepretenduodamas į galutinę tiesą, norėčiau pateikti savo Sąjūdžio raiškos matymo kampą, kaip aš jį regėjau iš Kauno, pradėjęs dalyvauti šiame judėjime nuo 1988 m. birželio 10 d., kai Kauno architektų namuose buvo išrinkta Sąjūdžio Kauno iniciatyvinė grupė.

Tuo metu dirbau „Nemuno“ žurnalo meno skyriaus redaktoriumi, rengiau žurnalo apskritojo stalo diskusijas aktualiais kultūros ir visuomenės gyvenimo klausimais. Šios publikacijos turėjo pasisekimą, redakciją pasiekdavo daugybė palaikančių skaitytojų laiškų, o „Nemuno“ tiražas nepaliaujamai augo, buvo pasiekęs net 100.000 egzempliorių.

Matyt, tai buvo priežastis, kodėl buvau pastebėtas ir išrinktas į Sąjūdžio Kauno iniciatyvinę grupę.

„Nemuno“ žurnalas bendradarbiavo su kolegomis iš estų analogiško leidinio „Noorus“. Nuvykdavome į Taliną mes, į Kauną atvykdavo žurnalistų iš Estijos. „Nemuno“ apskritojo stalo diskusijos ir gimė po to, kai aiškiai pajutome, kad Estijoje „viešumo lubos“ yra gerokai aukštesnės, o visuomenės svarstomų klausimų ratas kur kas platesnis. Man imponavo estų racionalus, pragmatiškas požiūris į daugelį visuomeninių klausimų, tarp jų ir nacionalinį, apie ką su estų kolegomis vis padiskutuodavome. Ir tai buvo dar iki Estijos liaudies fronto ir Sąjūdžio atsiradimo.

Prenumeravau estų žurnalą „Vaivorykštė“ (“Vikerkaar“), kuris buvo leidžiamas ir rusų kalba (“Raduga“), taip pat dienraštį „Sovietskaja Estonija“. Buvo akivaizdu, kad Estijoje M. Gorbačiovo „glasnostj“ politika interpretuojama brandžiau, ja sąmoningai ir veiksmingiau nei Lietuvoje naudojamasi nacionaliniams interesams ginti, kompartija – liberalesnė, visuomeninis diskursas – dalykiškesnis ir demokratiškesnis. Nesijautė tokios žūtbūtinės socialinės įtampos visuomenėje, kuri tvenkėsi Lietuvoje.

Skaitant estų spaudą galima buvo justi, kad ten kylančių socialinių permainų variklis – ne populiarių lyderių asmeninės charizmos žadinami neapibrėžti lūkesčiai, bet iš apačios kylanti konkrečia pilietinio aktyvumo forma (žaliųjų judėjimo, paminklų apsaugos, profesinių sąjungų etc.) besiliejanti visuomeninio aktyvumo banga. Šito Lietuvoje labiausiai stigo.

Kai estų ir net rusų spauda jau 1987 m. drąsiai kėlė rimtus socialinius klausimus, Lietuvoje tvyrojo visiška stagnacija. Kompartijoje vyravo retrogradai, o inteligentija lūkuriavo, žvalgėsi į viršų, laukė, ką pasakys „aukščiau stovintieji“; ar jie neprieštaraus.

Pamenu, 1988 m. „Nemuno“ balandžio numeryje paskelbėme plataus atgarsio susilaukusią jaunųjų menininkų diskusiją „Įsiminti. Suprasti. Veikti.“, kurioje bene pirmąsyk viešai buvo svarstomi faktiškai politiniai klausimai ir kviečiama visuomenė į pilietinio aktyvumo žygį. Vyresnieji tylėjo, pirmieji prabilo jaunieji.

Iš pradžių vyriausiasis redaktorius bijojo tą pašnekesį skelbti, bet paskui įsidrąsino, pora sakinių išbraukė ir publikavo. Viešumo teritoriją „Nemunas“, estų pavyzdžiu, žingsnis po žingsnio didino ir niekam nieko dėl to neatsitiko.

Sąjūdžio ląstelės

Susikūrus Sąjūdžiui, „Nemuno“ žurnalo redakcijoje netrukus įkūrėme Sąjūdžio rėmimo grupę. Vieni pirmųjų Lietuvoje parengėme šios grupės veiklos programą ir įstatus.

Turėjome didelių lūkesčių, kad ir Lietuvoje, kaip ir Estijoje, lemiamas pilietinio judėjimo veiksnys bus grupės vietose, o centrinį aparatą sudarys demokratiškai deleguoti tų grupių atstovai, išreiškiantys juos įgaliojusių žmonių valią ir interesus.

Taip tada įsivaizdavome demokratinį skirtingų patirčių ir nevienodų įsitikinimų, tačiau tos pačios žemės vaikų darnaus sambūvio principą.

Tačiau greitai teko įsitikinti, kad Lietuvoje procesas pasisuko kitokia linkme negu Estijoje. Nors ir vienur, ir kitur veikė vadinamieji liaudies judėjimai, tačiau savo kokybiniu raiškos turiniu jie esmingai skyrėsi. Lietuvoje Sąjūdžio rėmimo grupės ilgainiui irgi pradėjo dygti kaip grybai po lietaus.

Tačiau skirtingai nuo estų, dauguma Lietuvoje susikūrusių Sąjūdžio grupių gimė labai spontaniškai, be deramo tokiam žygiui visuomenės parengimo (estai tai darė per kur kas laisvesnę ir dalykiškesnę jų spaudą), be aiškesnės vidinės motyvacijos (“už laisvę ir prieš komunistų diktatą“), be aiškaus ir konkretaus ilgalaikės veiklos turinio.

Sąjūdžio rėmimo grupių kūrimo mechanizmas buvo labai paprastas: apsilanko kas nors iš Vilniaus iniciatyvinės grupės, paskaito paskaitą apie politiką, susidaro entuziastų ratelis, užsimezga asmeniniai ryšiai, įkuriama grupė.

„Daugiausia po rajonus važinėjo“ A. Medalinskas ir A. Juozaitis, pabrėžia Virgilijus Čepaitis, buvęs Sąjūdžio sekretorius ir praėjusiais metais pasirodžiusios turiningos knygos „Su Sąjūdžiu, už Lietuvą“ autorius.

Tačiau ir jis pripažįsta, kad „grįžtamojo ryšio su iniciatyvine grupe“ šios Sąjūdžio ląstelės „beveik neturėjo“, išskyrus spontaniškus atskirų asmenų apsilankymus Iniciatyvinės grupės posėdžiuose Vilniuje, jie buvo atviri visiems pageidaujantiems.

Sąjūdžio grandys rajonuose kūrėsi be aiškesnio konkrečios veiklos vietose supratimo, be tinkamų ilgalaikės veiklos gairių, jei nepriklausomybės siekis užtruktų. Tačiau dauguma Sąjūdžio bendražygių į tai nekreipė dėmesio, buvo aišku ir taip: kas su Sąjūdžiu – už nepriklausomybę, kas su komunistais – už rusų viešpatavimą Lietuvoje.

Sutapimas tai ar ne, bet ir formaliai šios Sąjūdžio ląstelės vadinosi „rėmimo grupėmis“, kurių svarbiausias tikslas iš esmės buvo tik reikšti solidarumą Vilniaus iniciatyvinei grupei. O Iniciatyvinė grupė domėtis „rėmimo grupių“ veikla faktiškai neturėjo nei laiko, nei didelio ūpo. Ji sprendė „globalius klausimus“ ir manė, kad kitų Sąjūdžio vienetų pritarimas tiems sprendimams yra savaime suprantamas dalykas.

Kauniečių iniciatyvos

Sąjūdžio Kauno iniciatyvinė grupė, kuri buvo susidariusi gana spontaniškai, be kompartijos sekretorių įsikišimo, kaip tai buvo Vilniuje, ir kurioje buvo labai skirtingos patirties žmonių – nuo pogrindžio rezistentų, nekonformistinės laikysenos viešųjų asmenų iki gamybininkų ir kompartijos eilinių, – greitai pajuto, kad sprendimai priiminėjami Vilniuje, o pasiūlymai ar nuomonės iš Kauno (kaip, beje, ir kitų regionų) vilniečių nelabai net ir domina.

Ir tai buvo esminis skirtumas tarp estų Liaudies fronto ir lietuvių Sąjūdžio.

Estų judėjimas kilo iš apačios, perdavus įgaliojimus atstovaujantiems asmenims (net aukščiausias tarp suvažiavimų ELF organas vadinosi Įgaliotinių taryba, pabrėžiant atstovaujamąsias galias ir personalinių norų ribotumą), o lietuviškas Sąjūdis faktiškai buvo nuleistas iš viršaus.

35 asmenų Sąjūdžio taryba jautėsi kompetentinga visais klausimais, jai reikėjo tik vieno – „palaikymo grupių“ tinklo ir susižavėjusios rėmėjų jūros visoje Lietuvoje.

Kauniečiai su jiems pavestu statistų vaidmeniu nenorėjo taikstytis. Tai skatino įtarimus, kad vilniečiai „kažką slepia“, galbūt žaidžia „dvigubą žaidimą“, bendrininkauja su komunistais, norėdami nukreipti Lietuvą nuo nepriklausomybės kelio.

Bandymas ryškiau atkreipti į save dėmesį Sąjūdžio suvažiavimo metu baigėsi skandalu ir politine Kauno grupės izoliacija.

Protarpiais tokios aistros užvirdavo atviruose Sąjūdžio tarybos ar Sąjūdžio seimo posėdžiuose, žinoma, neišsakant savo nuogąstavimų tiesiogiai, tačiau žūtbūtinai kertantis dėl svarstomų dokumentų formuluočių ar personalinių paskyrimų.

Vis dėlto platesnio palaikymo radikalesnės kauniečių pozicijos nesusilaukė. Tačiau kauniečiai rado nišą, užčiuopė Vilniaus „Achilo kulną“: tai, kuo šie bodėjosi arba kam neturėjo laiko – nuolatiniais kontaktais su Sąjūdžio rėmimo grupėmis.

Vieninteliame Kaune funkcionavo gana gerai suorganizuota Kauno regiono Sąjūdžio rėmimo grupių įgaliotinių sueiga, kurioje reguliariai, kartą per savaitę, buvo aptariami aktualūs politiniai klausimai, svarstoma Sąjūdžio veiklos taktika, pasirengimas artėjantiems rinkimams.

Savaime suprantama, kad tose įgaliotinių sueigose buvo išliejama ir dalis to užsitvenkusio nepasitenkinimo, kuris kaupėsi dalies Kauno sąjūdininkų širdyse dėl vilniečių, gal ir ne iš blogos valios kilusio, tačiau iš toli matomo susireikšminimo ir beveik demonstratyvaus nesidomėjimo to paties darbo talkininkų pastangomis bendram labui.

Kauno grupę vilniečiai „pastebėjo“ faktiškai tik tada, kai pajuto, kad tų „akademinio šlifo“ stokojančių „politikos berniukų“ lūpomis kalba ne pora dešimčių Kauno inteligentų, bet dešimtys ir gal net šimtai Sąjūdžio rėmimo grupių iš viso Kauno regiono.

Kauniečių iniciatyva burti atskirą Kauno regiono Sąjūdį prablaivė Vilniaus intelektualus, padėjo susivokti, kad Sąjūdis – toli gražu ne tik 35-ių taryba Vilniuje.

Nors alternatyvus Sąjūdis įkurtas nebuvo, bet tai privertė Sąjūdžio branduolį norom nenorom rimtai vertinti iniciatyvas, ateinančias ir iš Kauno.

Politinės kultūros pamatai

Ar tikrai visos šios „iniciatyvos“ buvo vertingos – galima abejoti. Intelektiniu pajėgumu Kauno grupė, mano nuomone, neprilygo Sąjūdžio tarybos Vilniuje potencialui, tačiau faktas, kad vilniečiai niekada nežiūrėjo į Kauno grupę kaip į lygiavertį partnerį, o tik kaip į „rėmimo grupę“, tiesa, įžūlią, atkaklią, „neprognozuojamą“ – iškalbingas pats savaime.

Tai neskatino draugiškų ir solidarių santykių plėtotės tarp to paties tikslo siekusių, faktiškai tuos pačius visuomeninius įgaliojimus turėjusių žmonių. Tam tikra politinė rivalizacija abiejose pusėse formavo autoritarinės veiksenos refleksus, bet ne demokratinę tradiciją gerbiančių ir ją pripažįstančių žmonių politinę raišką.

Grupių ir asmenų santykiai Sąjūdžio viduje nejučia klojo mūsų politinės kultūros pamatus, ant kurių laipsniškai kilo mūsų valstybės politinės konstrukcijos sąranga. Jeigu kam šiandien ji nepatinka, pravartu atsigręžti į ištakas.

Deja, jau tada, pirmiausia paties Sąjūdžio viduje, buvo išmėgintas žaidimas iš „jėgos pozicijų“, savotiška „ultimatumų“ kalba, derybų dėl politinių laimėjimų „menas“.

Radikalų įtaka Sąjūdžio Kauno taryboje juntamai sustiprėjo, netrukus jie perėmė į savo rankas ir laikraštį „Kauno aidas“.

Drauge tai buvo pradžia praktikinės veiksenos ir politinės moralės, pagal kurią teisus tampa tas, kuris turi „daugiau jėgos“. Bet tai buvo jau iš esmės priešinga tam, kas motyvavo kai kuriuos kitus judėjimo pirmeivius: „Su švaria sąžine, į švarią Lietuvą.“ Jų buvo mažiau. Nuosaiki, pavadinčiau, demokratinė, estišką raidos modelį remianti kryptis buvo užstelbta autoritarinės sanklodos asmenybių, kurios pripažino tik dvi spalvas: „Jeigu ne su mumis, tai prieš mus.“ Rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą išvakarėse atsirado daug „priešų“. Tradicija tęsiama iki šiol.

Sąjūdžio „moralinė erozija“, apie kurią rašo V. Čepaitis, daugiausia žalos, mano nuomone, padarė mūsų politinės kultūros raidai. Politinė kultūra nesusikuria deklaracijų būdu, tai per kartų kartas užsitęsiančio augimo ir brendimo pasekmė. Ir „vargas tai politinei sistemai, kurios nejungia pakankamai vieninga politinė kultūra, – sako politologas Vytautas Vardys (1924–1993), Oklahomos universiteto politinių mokslų profesorius. – Tokia sistema tampa nepajėgi visavertiškai tarnauti žmogui ekonominiu ar kultūriniu progresu bei gerove.“

Su didžiule persvara laimėjęs rinkimus prieš LKP, vos per dvejus metus Sąjūdis sugebėjo prarasti daugumą parlamente, tarpusavyje susikivirčyti iki muštynių, visuomenės akyse iššvaistyti politinį kapitalą ir triuškinamai pralaimėti 1992 m. rinkimus.

Jei Lietuvoje buvo tiek daug užsislėpusių „nepriklausomybės priešų“, kas gi tuomet balsavo 1991 m. vasario 9 d. apklausoje, kurioje dalyvavo 84,73% turinčių teisę balsuoti gyventojų, o 90,47% iš jų pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę?

„Nėra blogų pulkų, yra tik blogų pulkininkų“, – yra sakęs prieškario Lietuvos sociologas Pranas Dielininkaitis. Ir panašu, kad jis buvo teisus.

Komentarai
http://vz.lt/?PublicationId=a0c80bd0-df ... comments=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Sąjūdis; Lietuvos Valstybės trečiasis atkūrimas 1990-03-11 (1987-1992 metų įvykiai)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: