Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 26 Spa 2014 09:37

Visos datos yra UTC + 2 valandos




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 6 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 22 Spa 2013 17:36 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
Į laisvės šviesą vedęs Sąjūdis vos nepaklydo tamsoje


http://www.lrytas.lt/sroves/istorija/i- ... 221718.htm

Artūras Jančys
2013-10-22 17:17, atnaujinta 2013-10-22 17:20

Dabar sunku įsivaizduoti, kad kokios nors politinės partijos suvažiavimas sulauktų daugiau kaip vieno kito tūkstančio žiūrovų. O prieš 25 metus, spalio 22-23 dienomis, į televizijos ekranus buvo įsispitrėję daugiau nei milijonas lietuvių – maždaug visi, iš anuomet daugiau kaip trijų milijonų, turėję televizorius.

Paveikslėlis

Po Sąjūdžio suvažiavimo pagrindiniais lyderiais tapo R.Ozolas (kairėje) ir V.Landsbergis. P.Lileikio nuotr.

Šiais laikais tiek žiūrovų sulauktų nebent pasaulio krepšinio čempionatas, jeigu finale žaistų Lietuvos ir JAV rinktinės ir lietuviai akivaizdžiai pirmautų. Tada su sportu milžiniško dėmesio sulaukęs renginys bendro turėjo tik tiek, kad vyko Vilniaus sporto rūmuose.

Į steigiamąjį suvažiavimą 1988-aisiais spalio 22-ąją Vilniaus sporto rūmuose susirinkusi visuomeninė organizacija, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, iš tiesų buvo alternatyvi komunistams politinė partija.

Tai suprato ir patys sąjūdiečiai, ir dauguma komunistų, ir okupacinės administracijos vadovai Vilniuje, ir net jų viršininkai Maskvoje.

Susirinko Sporto rūmuose


Vienas Sąjūdžio lyderių Romualdas Ozolas portalui lrytas.lt sakė, jog suvažiavimas vyko tautinio atgimimo vedlių ir Lietuvos komunistų partijos (LKP) medaus mėnesį: LKP vadovu vietoj Maskvai nuolankaus Rimgaudo Songailos buvo išrinktas reformų šalininkas, „tautinis komunistas“ Algirdas Brazauskas.

Būtent su jo palaiminimu pavyko palyginti lengvai iš tuometės okupacinės valdžios gauti leidimą faktinei opozicijai steigiamąjį suvažiavimą anuomet didžiausioje, prestižinėje erdvėje – Vilniaus sporto rūmuose.

Į suvažiavimą atvyko 1021 delegatas iš visų Lietuvos kampelių. Dabar sunku įsivaizduoti, kaip be mobiliųjų telefonų, socialinių tinklų buvo galima taip greitai rasti vietas apgyvendinti iš regionų atvykusius delegatus, greitai spręsti organizacinius sunkumus, natūraliai iškylančius masinių renginių metu.

Viešbučius sostinėje tada buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, vietų ten nuolat trūko.

Siūlė transportą ir butus


„Žmones anuomet buvo užvaldžiusi gerumo, savitarpio pagalbos dvasia. Vilniečiai skambindavo į Sąjūdžio būstinę Gedimino pr. 1, siūlydavo apgyvendinti svečius savo namuose. Siūlydavo savo automobilius, jei reikėdavo svečius, suvažiavimo delegatus kažkur nuvežti“, - prisiminė buvęs Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo organizacinio štabo pirmininkas Alvydas Medalinskas.

Pagal socialinę padėtį suvažiavime vyravo tarnautojai, iš jų gausiausia buvo mokslininkų ir menininkų grupė – 283. Net 693 delegatai buvo su aukštuoju išsilavinimu.

Delegatai atstovavo maždaug 1000 rėmimo grupių, Sąjūdžio veikloje dalyvavo apie 180 tūkstančių žmonių.

Kovo 11-osios akto signataras, anuomet – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Zigmas Vaišvila prisimena savotišką to laikmečio atmosferą, pažymėtą sąmonės lūžio ženklais.

„Nors kalbėjome apie suverenitetą SSRS ribose, ekonominį savarankiškumą, daugeliui sąjūdininkų, ypač jaunų, ir Lietuvos žmonėms buvo aišku, kad turime omenyje nepriklausomybę, ieškome kelių jai pasiekti“, - prisiminė Z.Vaišvila.

Jaunimo ir „senių“ trintis


Iki šiol tautinio atgimimo veteranai neturi vieningos nuomonės, kaip vertinti anuomet Kauno sąjūdiečio Rolando Paulausko išsišokimą – kaip provokaciją ar raginimą atsisakyti veidmainystės.

R.Paulauskas netikėtai išėjo į tribūną ir paklausė, maždaug: „Ar kalbame apie suverenitetą SSRS ribose, ar apie nepriklausomybę?“

Tada kilo didelis triukšmas, į tribūną iššoko nuosaikiosios Sąjūdžio linijos lyderis Vytautas Petkevičius, R.Paulauską pavadinęs provokatoriumi, avantiūristu. V.Petkevičius karštai tikino, jog Lietuva trokšta būti persitvarkiusios, demokratinės SSRS dalimi.

Sąjūdžio veteranai pripažįsta, jog anuomet dalis jų tikėjo, jog iš komunistinės SSRS įmanoma sukurti demokratinę konfederaciją, kurioje Rusija nebūtų visiška dominantė, o tik didelė, patogi rinka.

Provokacija ar tiesus žodis?


Kaip sakė A.Medalinskas, tokių iliuzijų jau suvažiavimo metu neturėjo Sąjūdžio jaunimas: jis pats, Arvydas Juozaitis, Zigmas Vaišvila. Juos rėmė ir radikaliai nusiteikę kauniečiai.

Ir ne tik jaunimas: ryžtingai kauniečių pozicijai už atsiskyrimą nuo SSRS suvažiavime didelę įtaką turėjo priešsovietinio judėjimo veteranas Algirdas Patackas.

Vis tik anuomet pernelyg drąsus atrodęs R.Paulausko iššūkis – kalbėkime ne apie suverenitetą, o apie nepriklausomybę – iki šiandien kelia prieštaringų minčių.

R.Paulauskas po nepriklausomybės atkūrimo veikė jau nugrimzdusioje į praeitį Tautos pažangos partijos gretose. Vėliau iš aktyvios politikos pasitraukė, viešoje erdvėje pasisakė kaip ES kritikas, tautininkas, gyrė Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką.

Baigėsi medaus mėnuo


Sąjūdis suformavo savo valdžios struktūras – išrinko Sąjūdžio Seimą ir Seimo Tarybą. Vienas konkretus vadovas nebuvo išrinktas.

Pagal Sąjūdžio Seimo rinkimų rezultatus galima spręsti, kurie Sąjūdžio veikėjai buvo populiariausi. Daugiausia balsų surinko R.Ozolas, Kazimiera Prunskienė ir Vytautas Landsbergis.

1988-ųjų spalis, kurio metu vyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, buvo paskutinis šio judėjimo ir LKP medaus mėnuo.

Jis baigėsi lapkritį, po LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesijos, kai A.Brazausko šalininkai nesiryžo paremti Estijos, paskelbusios respublikos įstatymų viršenybės sąjunginių įstatymų atžvilgiu.

Tada per televiziją anuomet labai populiarus rašytojas V.Petkevičius pasakė kalbą, pasmerkęs Sąjūdžio „karštakošius“ ir išdėstęs mintį, jog visur ir visada reikia klausyti A.Brazausko.

„Tai reiškė Sąjūdžio skaldymą. Vidinė vienybė baigėsi, iškilo lyderio, kuris prisiimtų atsakomybę, problema“, - sakė Z.Vaišvila.

V.Landsbergio kelias į valdžią


Kodėl Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininku buvo išrinktas V.Landsbergis, nors jis pagal balsavimo rezultatus buvo tik trečias?

R.Ozolas prisiminė, jog kilus skandalui dėl Estijos, SSRS oficiozo „Izvestije“ puslapiuose pasirodė piktas straipsnis, kuriame rašoma, kad Sąjūdyje valdžią užgrobė „nacionalistinė Landsbergio gauja“.

„Dabar tikslai nepamenu, bet, atrodo, Algimantas Čekuolis pasiūlė – jeigu Maskva visus šunis karia ant V.Landsbergio, tai gal jis tegul ir būna pirmininku. Nuvažiavome pas Vytautą ir įkalbėjome imtis Sąjūdžio Tarybos pirmininko posto. Pagal susitarimą, po pusmečio aš jį turėjau pakeisti. Bet vėliau viskas susiklostė kitaip“, - prisiminė R.Ozolas.

A.Medalinskas mano, jog po steigiamojo suvažiavimo prasidėjusiam Sąjūdžio skaidymuisi turėjo įtakos ir V.Petkevičiaus, ir V.Landsbergio asmeninės savybės. Vis tik A.Medalinskas linkęs manyti, kad V.Landsbergio pergalė lyderių dvikovoje buvo teigiamas dalykas, išsprendęs Lietuvos laisvės bylą mūsų tautai palankia linkme.

„V.Landsbergis 1988-aisiais nebuvo radikalių žingsnių šalininkas, laikėsi bendradarbiavimo su reformistine LKP dalimi linijos. Radikaliu jis iš esmės tapo po 1990-ųjų kovo 11-osios“, - sakė A.Medalinskas.

Parduos iš varžytinių


Vilniaus sporto rūmai, matę į laisvę tautą vedusio Sąjūdžio gimimą, dabar atrodo liūdnai. Jie aptrupėje, šaukte šaukiasi remonto. Rūmų užkaboriuose prieglaudą randa valkatos, girtuokliai.

Jie vienu metu priklausė Vladimiro Romanovo verslo imperijai. Po Ūkio banko žlugimo rūmai atiteko Šiaulių bankui. Šiuo metu vyksta rūmų vertės nustatymo procedūros. Kai bus nustatyta kaina, atliktos ekspertizės, istorinį Lietuvos posūkį menantys rūmai planuojami parduoti iš varžytynių.

Komentarai
http://www.lrytas.lt/?id=13824287921381643721&view=6

26. Žygeivis
2013-10-22 19:05


Kam čia kas neaišku? :)

Sąjūdis buvo Lietuvių Tautos, siekusios atgauti 1940 m. prarastą Laisvę, kūrinys - ir jis šį savo strateginį tikslą labai sėkmingai pasiekė: Lietuva ne tik pati išsilaisvino, bet ir tuo pačiu sugriovė visą Sovietų imperiją, kuri subyrėjo kaip kortų namelis.

Deja, Sąjūdyje (ir aukščiausiuose jo organuose, ir rajonuose) valdžią labai greitai ir labai nešvariais metodais perėmė į Sąjūdį infiltruoti seni KGB agentai ir įvairūs KGB bei kompartijos "padchalimai".

Jie, kartu su "persidažiusios" kompartijos bei komjaunimo nomenklatūra, labai vikriai "suprichvatizavo" ir Lietuvos Valstybės, įvairių firmų, organizacijų bei žmonių turėtus iki okupacijos ir sovietų nusavintus turtus (pačią vertingiausią žemę, miškus, vandenis, pastatus, gamyklas ir t.t.).

O tikriesiems savininkams juk iš esmės nieko vertingo negrąžino - tai, ką iš jų atėmė sovietų okupantai.

Visą tą turtą susigrobė ta pati sena-nauja antitautinė ir postsovietinė nomenklatūra.

O tie, kas iš tikrųjų nuoširdžiai ir sąžiningai kovojo už Laisvą Lietuvą, buvo tuoj pat pašalinti iš visų valstybinių pareigų, jei jas turėjo, o vėliau ir apskritai išstumti ir iš "didžiosios" politikos, ir iš bet kokių masinės informacijos priemonių bei jų laidų - kad tik žmonės kuo greičiau pamirštų "kas buvo kas"...

Juk "valdomoje demokratijoje" svarbiausia yra neleisti, kad žmonės sužinotų tiesą. Todėl visos masinės informacijos priemonės, visų pirma sukurtos Sąjūdžio aktyvistų, buvo labai greitai "numarintos" arba jų savininkais kažkokiais neaiškiais būdais tapo toli gražu ne Lietuvybės ir Nepriklausonybės šalininkai.

Buvo prikurta krūva televizijų ir radijo programų, kurios priklausė neaiškiems savininkams ir už jų stovintiems naujiesiems "oligarchams".

Ir nei ten, nei masinėje spaudoje "nebeliko vietos" jokiems aktyviems Lietuvos Nepriklausomybės šalininkams ir apskritai padoriems žmonėms.

Tautą užpylė masine propaganda kaip bus gerai, kada Lietuvą "suvalgys" Jievrosojuzas - juk mūsų naujasis "elitas" be šeimininkų gyventi negali, nes jie ir jų susigrobti turtai turi būti saugomi kokio nors "sojuzo".

Tik nieko žmonėms neaiškino, ką tai iš tikro atneš Lietuvybei, Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybei.

Tiems, kam įdomu, kas iš tikro vyko 1992 m. ir vėliau, siūlau susirasti interne straipsnį:

Pranas Valickas. „Antielitas“
viewtopic.php?f=61&t=10403

Autorius labai atvirai pasakoja, kaip greitai ir kraupiai supuvo Sąjūdžio "naujoji nomenklatūra", sudaryta iš tų pačių senų KGB agentų bei persidažiusių komsorgų...

P.S. Vertinant Sąjūdį būtina suvokti esmę - Sąjūdžio pagrindinė paskirtis buvo atkurti Lietuvos Nepriklausomybę.

Ką Sąjūdis labai sėkmingai ir padarė.


O tai, kas vyko vėliau, tai jau buvo nebe Sąjūdžio, o naujų susikūrusių ar senų persivadinusių (LKP į LDDP, o dar vėliau į LSDP) partijų "naujojo" ir "senojo" "elito" veiklos padarinys.

Absoliuti dauguma nuoširdžių ir padorių sąjūdiečių į šiuos "elito ratus" niekada taip ir nepateko, o tie keli, kurie ten laikinai buvo pakenčiami, labai greitai buvo pašalinti ir išstumti.

Realią valdžią Lietuvoje labai greitai į savo rankas perėmė naujieji oligarchai, o jų finansuojami "politikai" tapo tik "samdomais šuniukais".


Norint šią klaikią padėtį pakeisti būtina ir vėl kurti jau naują Sąjūdį, kurio pagrindiniu tikslu turėtų būti būtent šios "oligarchinės pinigų valdžios" panaikinimas - ir tik pakankamai platus, masinis bei aktyvus visuomeninis-politinis darinys yra pajėgus įveikti naujosios "oligarchinės" nomenklatūros valdžią.

Vitalij Sebarsov

Mano nuomone, ne Sajudis sukure tautini ir pilietini pakilima (revoliucija), o tu metu revoliucine situacija - tautinis ir pilietinis pakilimas sukure Sajudi Lietuvoje, "Dvizhenije za Perestrojku" Rusijoje ir kitose TSRS respublikose panasius judejimus..

Ir jokiu budu ne atvirksciai..

Galima dabar sukurti "Sajudi" vel..

Bet nera tos situacijos, nebus ir to Sajudzio, ir nera ir nebus paciu zmoniu pokilimo, noro kazka keisti..

Ir ka keisti - neaisku.. Ir nera istekliu - mes neturim nei pramones savo, nei laivyno.. Pabudome ir kelkimes.. Baikit svaigti..

Kęstutis Čeponis

Ne visaip taip.

1988 m. pradžioje Lietuvoje nebuvo jokio atviro ir akivaizdaus masinio tautinio "pakilimo".

Toks "pakilimas" buvo tuo metu nebent Maskvoje ir Leningrade, šiek tiek pradėjo judėti Estija.

1988 m. pirmiausia susikūrė Estijos liaudies frontas (Rahvarinne), balandžio 13 d. - pasiūlymą jį įkurti Edgaras Savisaras pateikė per TV 13 balandžio 1988 m. Tą pačią naktį buvo sudaryta iniciatyvinė Liaudies fronto įkūrimo grupė bei priimta "Deklaracija" (oficialiai Estijos liaudies frontas (Eestimaa Rahvarinne) jų Steigiamajame suvažiavime buvo įkurtas spalio 1-2 d. 1988 m.).

Ir būtent iš Estijos atvykęs Liaudies fronto atstovas paskatino sukurti panašų judėjimą Lietuvoje.

Akivaizdu ir tai, kad padėtis Lietuvoje jau buvo "pribrendusi" - Lietuvos Laisvės Lyga jau nuo 1987 m. savo viešais mitingais kėlė Tautą, tačiau tai buvo dar tik kelių šimtų aktyvistų palaikomas judėjimas, kurį žiauriai slopino KGB - kažkaip visi jau pamiršo "bananų balių" Katedros aikštėje 1988 m. rugsėjo 28-osios mitinge.

Sąjūdis iš esmės pakeitė situaciją - labai greitai subūrė visoje Lietuvoje pirmines struktūras, atvirai oponavusias kompartijai (viso apie 180 tūkst. žmonių) ir, pasinaudojęs tinkama geopolitine situacija, legalizavo, o vėliau sėkmingai realizavo Tautos Nepriklausomybės siekį.

Ir netgi atvira karinė agresija nieko nepadėjo Gorbačiovui - Lietuva griežtai atsisakė visų jo pasiūlymų "likti SSSR".

Kaip to geopolitinė išdava, politinė situacija Maskvoje Politbiure nepaprastai "įkaito", ir Janajevo pučistai pabandė nuversti Gorbačiovą.

O tai savo ruožtu nepaprastai pagreitino SSSR subyrėjimą.

Kęstutis Čeponis


Dabartinė padėtis ir Lietuvoje, ir kitose europinėse posovietinėse valstybėse labai primena padėtį buvusią SSSR europinėje dalyje ir "Varšuvos bloko" šalyse.

Žmonių nepasitenkinimas auga kiekvieną dieną - juos klaikiai nervina ir ekonominiai sunkumai, ir beatodairiškas valdžios supuvimas bei korupcija, ir tautinių vertybių niekinimas, ir pederastinės propagandos atviras kišimas, ir akivaizdi vis auganti politinė priespauda - visų "jievrofilinei" valdžiai nepritariančiųjų "prokuratūrinis" bei "policinis" persekiojimas.

O svarbiausia, jog jau užaugo nauja drąsaus ir ryžtingo jaunimo karta, kuri gali imtis iniciatyvos - pažvelkite kaip kūrėsi Sąjūdis ir kas buvo jo iniciatoriai: 1988 m. Sąjūdžio fotografijose puikiai matosi, jog tai buvo to meto jaunimas. O "senukus" iškėlė dėl "reprezentatyvumo". :)

Pastarieji įvykiai Vengrijoje labai gerai pademonstravo, jog tauta gali "susiimti" ir "perlaužti" jievrofilams stuburą.

Kaip tik todėl taip aršiai visokie kosmopolitai puola būtent Vengriją.

Akivaizdu, kad visa posovietinė Europa artėja į tokią ekonominę, finansinę ir moralinę situaciją, kurioje ir "menka kibirkštis gali įžiebti didelę ugnį"...

Bet "ugnis" greitai užgęsta, jei nesusikuria rimta masinė organizacija, kuri tvirtai paima "vadžias į savo rankas".

Štai tokios organizacijos "pamatus" ir "griaučius" mes turime sukurti jau dabar - kitaip nauja revoliucija užklups mus nepasiruošusius, ir "vadžias į rankas" perims kitos jėgos - o tada vienus kosmopolitus pakeis kiti kosmopolitai (kaip ir buvo Sąjūdžio metais - vienus komunistus ("sojuzinius") pakeitė kiti komunistai ("jievrofiliniai")).


Šį kartą mes negalime leisti, kad tokia tragiška klaida ir vėl pasikartotų - mums reikalinga Tautų Europa, o ne dar vienas "perdažytas" antitautinis Jievrosojuzas.

Gediminas Kontrimas

Kaip paminklotvarkininkas paminklotvarkininkui: duočiau tau į snukį, bet Zaratustra neleidžia.

Nenusimink, Čeponi, Iskros visada suliepsnoja. Tad aukštyn fakelus, gretas suglauskit ir ženkit į priekį, arijonai.

Kęstutis Čeponis

Tu esi besmegenis debilas, jei nesuvoki, kad yra tik dvi realios visuomeninės-politinės jėgos, atspindinčios įvairių visuomenės sluoksnių lūkesčius, kurios gali pakeisti dabartinius oligarchinius "valdomos demokratijos" režimus Europoje: arba "paleckiniai" liumpenai, arba tautiniai "arijonai".

Trečia reali jėga - "išoriškai-vidinė", tai yra islamo fanatikai. Laimei Centrinėje ir Rytų Europoje jie dar nespėjo prisidauginti.

P.S. Beje, negi dar nežinai, kad paminklotvarkininkai (tikri, o ne biurokratiniai kyšininkai) Lietuvą valdantiems "jievrofilams" nereikalingi.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
StandartinėParašytas: 23 Spa 2013 17:34 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
Z.Vaišvila. Kodėl atsisakoma Sąjūdžio moralinių vertybių?


http://alkas.lt/2013/10/22/z-vaisvila-k ... -vertybiu/

Zigmas Vaišvila, http://www.alkas.lt
2013 10 22 14:57

Paveikslėlis

1988 m. birželio 21 d. pirmas nesankcionuotas Sąjūdžio mitingas prie Aukščiausios Tarybos | R.Lanko nuotr.

…Jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės (Sąjūdžio Moralinės Nepriklausomybės pareiškimas, 1988 m. lapkričio 20 d.).

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Steigiamojo suvažiavimo 25-mečio minėjimą pasitinkame, visą valdžią palikę ramybėje dėl šios datos minėjimo. Tačiau ši valdžios „ramybė“ sąlyginė, nes susiklosčiusios valstybės valdymo sistemos nerimas neišpasakytas – per pusę laiko, skirto 300 000 parašų surinkimui dėl referendumo organizavimo, žemės nepardavimo užsieniečiams ir valdžios svertų valstybės valdyme sugrąžinimo Tautai iniciatoriai su visų mūsų, pritariančiųjų, pagalba jau surinko, kaip viešai skelbiama, per 200 000 parašų.

To dar nebuvo Lietuvos referendumo istorijoje. Ir visa tai vyksta informacinės blokados ir valdžios spaudimo sąlygomis. Išsigandusi valdžia (Seimas, Prezidentė, Vyriausybė) pati tyli. Tačiau samdomi gąsdintojai loja. Kitą žodį apibūdinimui parinkti sunku.

Nervai pašlijo ir konservatoriams – š.m. spalio 13 d. TS-LKD pareiškė, kad tokiu būdu būtų sudarytos sąlygos Lietuvai negauti viso 2014-2020 m. finansavimo iš Briuselio. Į gąsdintojų būrį įsijungė ir Vytautas Landsbergis, pasiūlęs, kad tie, kuriems sava žemė yra labai svarbi, galėtų patys jos neparduoti, tačiau pats tikslas – siūlyti visiems drausti – esąs pavojingas.

Konservatorių partijos ir Sąjūdžio garbės pirmininkui V.Landsbergiui Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo 25-mečio proga priminsiu ir aplinkybes, ir Sąjūdžio dokumentus, už kuriuos jis pats balsavo.

Tautos atmintyje LPS Steigiamasis suvažiavimas, įvykęs 1988 m. spalio 22-23 dienomis Vilniaus sporto rūmuose, išliks kaip Tautos vienybės ir paties šviesiausio atminimo pergalė.

Tačiau tai buvo ne tik šventė, bet ir didžiulės įtampos bei dvikovų arena – pirmosios Sąjūdžio ir Lietuvos kompartijos, mūsų katalikų bažnyčios viešos ir neviešos diplomatijos bei kompromisų pamokos. Visa tai vyko ne tik atviro Maskvos spaudimo, bet ir jos kompromisų paieškos fone. Ne viską ir iki šiol žinome. Ne visi ir dalyviai nori tai prisiminti.

Steigiamojo suvažiavimo naktis LPS iniciatyvinei grupei buvo nelengva apsisprendimo prasme. Kas galėjo žinoti, kaip sureaguos Maskva į neregėto pobūdžio ir masto renginį?

Kuo tikėti – atvykusiais žurnalistais, energinguoju Algimantu Čekuoliu, pateikiančiu kaskart vis labiau grėsmingas naujienas iš jam vienam žinomų šaltinių, sunkiai prognozuojama Lietuvos valdžios reakcija ar dominuojančiu atsakomybės jausmu?

Tautą pakėlėme, nuvilti negalėjome.

Tačiau niekas nebuvo tikras, kad lazda neperlenkta ir kad Maskvos kantrybė nesibaigs.

Todėl Sąjūdžio programa tą naktį esminėse vietose buvo redaguojama ir redaguojama. Drąsi ir iššaukianti ji atrodė prieš suvažiavimą, beviltiškai pasenusia ji tapo suvažiavimui pasibaigus.

Supaprastintai, ypač praėjus ne vienam dešimtmečiui, lyginti programas ir paviršutiniškai samprotauti, kad štai tie tempė tautą atgal į Sąjungą, o tie – į tikrąją nepriklausomybę, yra perdėm paprasta ir nesąžininga. Ypač jei pats esi tų įvykių liudininkas ar dalyvis.

Todėl nenuostabu, kad net tokio Tautos pakilimo fone LPS Seimo taryba kaip ir iniciatyvinė grupė nusprendė nerinkti vadovo, nes visi supratome, kad vieną (pirmininką) prispausti lengviau nei 35 tarybos narius. O ir aiškaus lyderio nebuvo.

Istorija lėmė, kad būtent Vytautas Petkevičius pastūmėjo Sąjūdį į LPS Seimo tarybos pirmininko rinkimus.

Pirmą kartą LPS iniciatyvinė grupė susitiko su a.a. smarkaus būdo rašytoju 1988 m. birželio 23 d. istorinio mitingo Gedimino aikštėje išvakarėse, LKP Centro komitete besėdinčiu šalia A.M.Brazausko.

Man, iki tol nemačiusiam nomenklatūros veikėjų iš arti, jie abu net stotu pasirodė labai panašūs vienas į kitą.

Po to, kai 1988 m. lapkričio 18 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, paklususi A.M. Brazauskui ir jo gyrėjui J. V. Paleckiui, atsisakė paremti Estijos iniciatyvas dėl Konstitucijos pataisų, įtvirtinančių Respublikos įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus, žemės ir gelmių nuosavybę tautai, V. Petkevičius griežtai pareikalavo, kad Sąjūdis laikytųsi A.M. Brazausko nuostatų ir trenkė Sąjūdžio durimis.

Visa tai jis ir dainininkas V. Daunoras viešai išklojo Lietuvai valdžios jiems suteiktame LTV tiesioginiame eteryje.

Paveikslėlis

1988 m. birželio 21 d. pirmas nesankcionuotas Sąjūdžio mitingas prie Aukščiausios Tarybos. Z.Vaišvila, A.Juozaitis, A.Medalinskas, A.Skučas | R.Lanko nuotr.

Iškart po šios Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, kurioje Sąjūdis turėjo tik penketą savo deputatų iš 350, sesijos žmonės palydėjo mus prospektu iki Sąjūdžio būstinės ir laukė Sąjūdžio Seimo tarybos nuomonės, nesiskirstė.

Tą naktį net 3 kartus man teko su besikeičiančiomis mūsų grupėmis važiuoti į V. Petkevičiaus butą ir ieškoti bendro sprendimo, kompromiso. Rašytojo prašėme neskaldyti Sąjūdžio ir Tautos, nekiršinti žmonių.

Tačiau V. Petkevičius buvo karštas ir neperkalbamas – reikia daryti taip, kaip liepia A.M. Brazauskas, ir taškas. Jei mes to nesuprantame, anot rašytojo, „esame durniai“.

Kodėl A.M. Brazauskas netęsėjo žodžio, kurį Sąjūdžio Seimo taryba ir LKP CK sutarė šios Aukščiausiosios Tarybos sesijos išvakarėse, nei A.M. Brazauskas, nei V. Petkevičius paaiškinti nesiteikė.

Laukiantys mūsų nuomonės Lietuvos žmonės, Maskvos ir Lietuvos KP propaganda bei grasinimai privertė mus klausimą spręsti skubiai.

Nepavykus 1988 m. lapkričio 20 d. surinkti viso LPS Seimo (atvyko apie 100 iš 220 jo narių), vyko išplėstinis LPS Seimo tarybos posėdis. Jo metu, suprantant atsakomybę dėl pagrindinio – Nepriklausomybės – siekio, ir siekiant išsaugoti Sąjūdžio vienybę, buvo priimtas Sąjūdžio Moralinės Nepriklausomybės pareiškimas:

„Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės. Tik Lietuva gali priimti ir vykdyti savo įstatymus. Kol šis principas netaps teisine norma, jis turi būti kiekvieno asmeninė nuostata. Nuo šiol Lietuvoje bus gerbiami tik tie įstatymai, kurie nevaržo Lietuvos nepriklausomybės. Mūsų nepriklausomybę pažeidžiančių įstatymų nevykdymas gali užtraukti juridinę atsakomybę, bet nepažeidžia doros.

Šiems principams ginti Sąjūdis įsteigia Garbės Teismą. Remdamasis Konstitucijoje deklaruojamu Lietuvos valstybiniu suverenitetu, Garbės Teismas skelbia antikonstituciniais visus įstatymus ir veiksmus, šį suverenitetą pažeidžiančius.“

V. Petkevičiui tebetęsiant šią konfrontaciją, lapkričio 21 d. iki artimiausios LPS Seimo sesijos buvo sustabdyti jo LPS Seimo tarybos nario įgaliojimai. Lapkričio 25 d. šią deklaraciją pasirašę 28 tarybos nariai pakvietė V. Petkevičių, grįžti į Sąjūdį ir pasirašyti Moralinės Nepriklausomybės Deklaraciją, po ko būtų atšauktas jo įgaliojimų sustabdymas.

V. Petkevičiui atsisakius tai padaryti LPS Seimo taryba pirmąkart nusprendė, kad reikia rinkti tarybos pirmininką.

Štai tokios aplinkybės lėmė apsisprendimą rinkti LPS Seimo tarybos pirmininką.

Pirmuoju pirmininku buvo išrinktas V. Landsbergis, kurį rotacijos būdu po pusmečio turėjo keisti Romualdas Ozolas.

Po šių įvykių LPK CK uždraudė LTV rodyti Sąjūdžio „Atgimimo bangą“, savo spaustuvėje spausdinti „Atgimimo“ savaitraštį.

Lietuvos Sąjūdžio ir konservatorių partijos garbės pirmininku išrinkto V. Landsbergio po š.m. spalio 13 d. jo ir konservatorių partijos, vadovaujamos buvusio LPS žaliaraiščio A.Kubiliaus, pasakytų nuomonių dėl draudimo parduoti Lietuvos žemę ir Lietuvos žmonių gąsdinimo Briuseliu, noriu viešai paklausti, ar tebegalioja Vytauto Landsbergio parašas Sąjūdžio Moralinės Nepriklausomybės Deklaracijoje?

V.Petkevičius atsisakė ją pasirašyti, o V.Landsbergis gal jau atsisakė savo parašo?

V. Landsbergiui priminsiu dar keletą jo balsavimų ir parašų:

1) Pirmą kartą Sąjūdžiui oficialiai, atvirai ir nedviprasmiškai patvirtinus savo ryžtą atkurti Lietuvos valstybę 1989 m. vasario 15-16 dienomis Kauno muzikiniame teatre LPS Seimo III sesijoje priimant atitinkamą deklaraciją.

2) LPS Seimo IV sesijos I posėdžio LPS Seimo pareiškimą Lietuvos žmonėms dėl pateikto svarstymui Lietuvos TSR Konstitucijos projekto. Tuo metu mes, LPS Seimo nariai, sąžiningai bei vieningai paskelbėme, kad

“…Pagal tarptautinės teisės sampratą valstybinis suverenitetas reiškia aukščiausiąją valstybės valdžią ir yra nedalomas, todėl negali būti iš dalies suverenių valstybių.

Suverenitetas yra valstybės nepriklausomybė – teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, laisvai pasirinkti ir vystyti politines, socialines ir ekonomines sistemas, priimti savo įstatymus. Kitokia suvereniteto samprata tarptautinei teisei nėra žinoma. Suvereniteto sąvoka yra detalizuota Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte ir apima aštuonis suvereniteto požymius.

…Suverenios valstybės Konstitucija turi apibrėžti valstybės vidaus sandaros principus, bet neprivalo nusakinėti ryšių ar sąjungų su kitomis valstybėmis pobūdžio. Suverenių valstybių sąjungos ir ryšiai turi būti nustatomi tik tarptautinėmis Sutartimis. Negali būti suverenios valstybės kitos valstybės sudėtyje. /…/

(LPS Seimo sesijos I posėdžio pirmininkai: V. Čepas, V. Plečkaitis, Vilnius, 1989 m. balandžio 1 d.). ”

3) 1991 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba po vasario 9 d. įvykusio visuotinio plebiscito dėl Nepriklausomybės priėmė konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“, tebegaliojantį ir šiandien. Prieš šį įstatymą iš 117 deputatų balsavo tik vienas. Primenu šį įstatymą:

1. straipsnis. Teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas.

2. straipsnis. Šio įstatymo pirmajame straipsnyje suformuluota konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis, Vilnius, 1991 m. vasario 11 d., Nr.I-1051“

4) 1992 m. spalio 25 d. šią nuostatą Konstitucijoje referendumu patvirtino Lietuvos tauta.

Paveikslėlis

1988 m. birželio 21 d. pirmas nesankcionuotas Sąjūdžio mitingas prie Aukščiausios Tarybos | R.Lanko nuotr.

Minint Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo 25-metį, šias nuostatas ir įstatymus, Konstituciją noriu priminti ir Lietuvos Respublikos valdžiai – Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei.

Ne tik dėl istorijos žinojimo, bet, visų pirma, dėl to, kad Jūs, Lietuvos valdžia, nevykdote Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų – jau praėjo vieneri metai po to, kai Vyriausioji rinkimų komisija patvirtino 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos referendumo rezultatus, o Seimas, pažeisdamas LR referendumo įstatymo reikalavimus, šio Tautos sprendimo neįgyvendino nei per įstatymo nustatytas 30 dienų, nei iki šiol.

Vertinti tai galima tik kaip Jūsų visų priesaikų Lietuvos Respublikai ir Tautai sulaužymą.

Tai, kad ir inicijuojamo referendumo iniciatoriams LRT eteryje nesuteikiamas referendumo įstatyme numatytos 7 valandos pasisakyti už referendumo idėją ir 7 valandos pasisakyti prieš ją, taip pat yra šiurkštus įstatymų pažeidimas, kurį Jūs sąmoningai toleruojate nutylėjimo būdu.

Nuoširdžiai sveikinu sąjūdiečius ir mūsų tautiečius su šia iškilia mūsų Atgimimo laikotarpio švente!

Kviečiu šią šventę paminėti parašų dėl referendumo rinkimu ir referendumo prasmės aiškinimu.

2013-10-22,Vilnius

Autorius yra Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Seimo tarybos narys, Nepriklausomybės Akto signataras

Komentarai
http://alkas.lt/2013/10/22/z-vaisvila-k ... s#comments

Algimantas L.:
2013 10 23 14:56


Buvau Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatu ir tuomet net negalėjau įsivaizduoti, kad praėjus dvidešimt penkiems metams, mano rinktas Sąjūdžio pirmininkas Vytautas Landsbergis taps Lietuvos priešu ir agituos už Tėvynės žemių išpardavimą, geriamojo vandens ir aplinkos užnuodijimą.

Net baisiausiame sapne nesapnavau, kad Lietuvoje viešpataus pedofilų klanas, o pederastai iš visos Europos marširuos Gedimino prospektu ir Katedros šventoriuje tikintiesiems viešai rodis nuogą užpakalį.

Žygeivis:
2013 10 23 18:43


Kam dar neaišku, kaip taip atsitiko, jog atsidūrėme dabartinėje padėtyje, siūlau paskaityti::

Pranas Valickas. „Antielitas“
viewtopic.php?f=61&t=10403

Komunistinio ir šiuolaikinio “elito” giminių klanai
viewtopic.php?f=5&t=10411

Žygeivis:
2013 10 23 18:51


P.S. Beje, aš taip pat dalyvavau šiame Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime ir – kaip ir absoliuti dauguma ten dalyvavusiųjų – tikrai tada negalvojau, jog nusirisime į tokią moralinę bei ekonominę duobę, o Nepriklausomybę atgavusią Lietuvą valdys oligarchų, pedofilų ir postbolševikų klanai, Lietuvybę visaip niekinantys ir jos klaikiai bijantys…


_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
StandartinėParašytas: 24 Spa 2013 16:49 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
V.Landsbergis: komunistų valdžia Sąjūdį norėjo paversti sistemos dalimi


http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/v-la ... imi/165888

Gabija Narušytė, Artūras Matusas,
LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
2013-10-22 19:46

Paveikslėlis

Nuotrauka iš tiesos.lt


Ko­mu­nis­tų par­ti­ja sie­kė kon­tro­liuo­ti Są­jū­dį ir pa­vers­ti sis­te­mos da­li­mi, ta­čiau Są­jū­dis kon­tro­liuo­ja­mas ne­si­da­vė.

Taip mi­nint Stei­gia­mo­jo Są­jū­džio su­va­žia­vi­mo 25-ąsias me­ti­nes tvir­ti­na pir­ma­sis fak­ti­nis ne­prik­lau­so­my­bę at­kū­ru­sios vals­ty­bės va­do­vas Vy­tau­tas Lands­ber­gis. Nors, pro­fe­so­riaus tei­gi­mu, Są­jū­džio do­ku­men­tuo­se dar ne­bu­vo kal­ba­ma apie ne­prik­lau­so­my­bės sie­kį, per Stei­gia­mą­jį Są­jū­džio su­va­žia­vi­mą V.Lands­ber­gis-Žem­kal­nis sa­kęs, kad tiks­las yra at­kur­ti ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą.

„Bu­vo su­pran­ta­ma, kad tai ir ne­rea­lu, ir ga­li pa­kenk­ti mū­sų veik­lai, nes to val­džia jau tur­būt ne­pa­kęs­tų. O mes vaikš­čio­jo­me pei­lio aš­me­ni­mis rei­ka­lau­da­mi to, ko nė­ra, kas ne­lei­džia­ma“, – pri­si­me­na V.Lands­ber­gis.

LRT ra­di­jo lai­da „Ry­to gar­sai“ apie dvi die­nas vi­sos Lie­tu­vos dė­me­sį pri­kaus­čiu­sį įvy­kį kal­bi­no V. Lands­ber­gį ir Al­vy­dą Me­da­lins­ką.

- „Šias dvi die­nas, šeš­ta­die­nį ir sek­ma­die­nį, vi­sa Lie­tu­va bu­vo pa­te­ku­si tar­si į ki­tą lai­ko iš­ma­ta­vi­mą. Tar­si bū­tų iš­trū­ku­si iš Ta­ry­bų Są­jun­gos. Dvi par­as žmo­nės ne­si­trau­kė nuo te­le­vi­zo­rių ekra­nų, ku­rie ne­ro­dė nie­ko, iš­sky­rus Są­jū­džio su­va­žia­vi­mą. Lie­tu­vos žmo­nės, net ir tie, ku­rie ne­bu­vo da­ly­va­vę Są­jū­džio mi­tin­guo­se, to­mis die­no­mis pa­ma­tė tris­pal­vę ir iš­gir­do kal­bas, ku­rio­se bu­vo tie­sa apie slo­gią pra­ei­tį, apie da­bar­ti­nį gy­ve­ni­mą ir ža­di­na­ma vil­tis, kad jis ga­li keis­tis.“

Tai ci­ta­ta iš Vir­gi­li­jaus Če­pai­čio at­si­mi­ni­mų. Po­ne Lands­ber­gi, emo­ci­nis nu­si­tei­ki­mas bu­vo toks, o ko­kios 1988 m. spa­lio pa­bai­go­je bu­vo ap­lin­ky­bės ir po­li­ti­nis kon­teks­tas?


- Bu­vo pri­bren­dęs lau­ki­mas ir di­de­lių, es­mi­nių per­mai­nų troš­ki­mas. Vi­sų min­ty­se bu­vo Lie­tu­vos at­ei­tis ir ne­prik­lau­so­mos vals­ty­bės at­kū­ri­mas. Apie tai bu­vo kal­ba­ma la­bai kon­kre­čiais prog­ra­mi­niais klau­si­mais, kaip tu­ri keis­tis gy­ve­ni­mas Lie­tu­vo­je. Su­va­žia­vi­mas apė­mė ir daug kon­kre­čių re­zo­liu­ci­jų, ku­rios for­ma­vo už­duo­tis. Są­jū­dis tu­rė­jo iš­reikš­ti, ko yra sie­kia­ma. Tai bu­vo la­bai kon­kre­tūs da­ly­kai: švie­ti­mas, kul­tū­ra, eko­no­mi­ka, iš­raiš­kos lais­vė aps­kri­tai ir vi­sos pa­grin­di­nės lais­vės, apie ku­rias bu­vo ga­li­ma kur nors gir­dė­ti, ku­rios bu­vo pa­skelb­tos Jung­ti­nė­se Tau­to­se ar ko­kio­se nors ki­to­se or­ga­ni­za­ci­jo­se. Tai prog­ra­mi­niai žmo­ni­jos da­ly­kai, kaip žmo­nės, tau­tos no­ri gy­ven­ti ir gy­ve­na.

So­vie­tų Są­jun­go­je vi­sa tai bu­vo ne­rea­lu, nes, ga­li­ma sa­ky­ti, bu­vo dik­ta­tū­ra: dok­tri­niš­ka, ap­gau­lin­ga gru­pės žmo­nių val­džia. Žmo­nių, ku­rie tur­būt įsi­vaiz­da­vo, kad jie ne­klys­ta, kad tu­ri tei­sę ir baus­ti, ir pri­spaus­ti, ir prie­var­tau­ti ki­taip ma­nan­čius, ne­su­tin­kan­čius. Iš es­mės tai bu­vo lais­vės – mąs­ty­mo ir vei­ki­mo lais­vės – klau­si­mas. Ir, ži­no­ma, la­bai kon­kre­tūs da­ly­kai. Sa­ky­sim, itin skau­dus bu­vo Lie­tu­vos jau­nuo­lių li­ki­mas so­vie­tų ka­riuo­me­nė­je. Taip pat, ži­no­ma, eko­no­mi­nis, eko­lo­gi­nis tvar­ky­ma­sis, kul­tū­ros po­li­ti­ka, tei­sy­bės klau­si­mas. Švie­ti­mas, ku­ris pa­grįs­tas ne­tei­sy­be. Dau­gy­bė da­ly­kų.

- Po­ne Me­da­lins­kai, o ko­kius or­ga­ni­za­ci­nius dar­bus rei­kė­jo nu­veik­ti, nes, re­gis, rink­tis Spor­to rū­muo­se bu­vo leis­ta tik pa­sku­ti­nę aki­mir­ką?

- Taip, iš ti­krų­jų tik pa­sku­ti­nę aki­mir­ką. Ne­tgi Są­jū­džio or­ga­ni­za­ci­nis ko­mi­te­tas, ku­rį man, kaip Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­riui, bu­vo pa­ves­ta or­ga­ni­zuo­ti, bu­vo įsi­kū­ręs Prof­są­jun­gų kul­tū­ros rū­muo­se. Mes ir gal­vo­jo­me, kad ren­gi­nys vyks Prof­są­jun­gų kul­tū­ros rū­muo­se. No­rė­čiau dar pa­mi­nė­ti or­ga­ni­za­ci­nio is­to­ri­nio kon­teks­to, kad žmo­nės ge­riau su­vok­tų si­tua­ci­ją.

Bir­že­lio 3 d. įsteig­tas Są­jū­dis. Ta die­na va­di­na­ma Są­jū­džio gi­mi­mo die­na. To­liau – mi­tin­gų va­sa­ra. Mi­tin­gai ėjo per vi­są Lie­tu­vą. Stam­biau­si – Ka­ted­ros aikš­tė­je, Vin­gio par­ke. Rugp­jū­čio 23 d. an­tras mi­tin­gas Vin­gio par­ke su­tel­kė 250–300 tūkst. žmo­nių.

Ko­mu­nis­ti­nė val­džia tuo me­tu pui­kiai su­pra­to, kad Są­jū­dis tam­pa jė­ga. Ne per Są­jū­dį, bet per ra­di­ka­les­nę jė­gą, Lie­tu­vos lais­vės ly­gą, bu­vo pa­ban­dy­ta užg­niauž­ti. Rug­sė­jį įvy­ko ba­da­vi­mas Ka­ted­ros aikš­tė­je. Są­jū­dis pa­lai­kė Lais­vės ly­gą, įvy­ko va­di­na­ma­sis „ba­na­nų ba­lius“, t. y. mi­li­ci­ja prieš žmo­nes pa­nau­do­jo gu­mi­nes laz­das. Są­jū­dis sto­jo jų gin­ti.

Ši­ta­me kon­teks­te ėmė virs­ti so­vie­ti­nė Lie­tu­vos val­džia. Rin­gau­das Son­gai­la tu­rė­jo at­sis­ta­ty­din­ti, į jo vie­tą at­ėjo Al­gir­das Bra­zaus­kas. Bet dar A. Bra­zaus­kui ne­atė­jus bu­vo jun­ta­mi tam ti­kri po­ky­čiai. Pvz., Są­jū­dis te­le­vi­zi­jo­je tu­rė­jo lai­dą „At­gi­mi­mo ban­ga“, bet ji bu­vo pa­nai­kin­ta. Ta­da – vėl pra­dė­ta ro­dy­ti. Są­jū­dis tu­rė­jo sa­vo lai­kraš­tį „Są­jū­džio ži­nios“, bet rugp­jū­čio pa­bai­go­je pra­dė­jo ei­ti lai­kraš­tis „At­gi­mi­mas“, ku­rį so­vie­ti­nė Lie­tu­vos val­džia jau to­le­ra­vo.

Są­jū­dis daug ką da­rė sa­vo­mis jė­go­mis, nes žmo­nės la­bai pa­dė­jo, en­tu­ziaz­mas bu­vo di­džiu­lis. Pa­vyz­džiui, no­rint su­reng­ti to­kį stei­gia­mą­jį su­va­žia­vi­mą vis­kam, net ir sa­lėms, rei­kė­jo lei­di­mo.

O po ši­to virs­mo so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jo­je at­si­ra­do va­rian­tų – bu­vo klau­sia­ma, ko­kios sa­lės mes no­ri­me. Ko­mu­nis­tų par­ti­ja ne­tgi pa­siū­lė sa­vo vol­gas. Jos, rei­kia pri­min­ti, tuo me­tu bu­vo no­menk­la­tū­ros ma­ši­nos. Ta­da mes nau­do­jo­mės žmo­nių pa­gal­ba – ži­gu­liu­kais, mosk­vi­čiu­kais žmo­nės pa­tys pa­ve­žio­jo. Bu­vo pla­nuo­ta, kad su­va­žia­vi­mo de­le­ga­tai Vil­niu­je gy­vens pas ki­tus žmo­nes, bet bu­vo pa­sa­ky­ta, kad ga­li at­si­ras­ti bend­ra­bu­čių. Tai­gi kon­teks­tas pa­si­kei­tė. Apie Są­jū­dį bu­vo pra­dė­ta ra­šy­ti so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vos spau­do­je, kas iki to lai­ko bu­vo drau­džia­ma.

- Stei­gia­ma­sis su­va­žia­vi­mas su­lau­kė di­de­lio dė­me­sio iš už­sie­nio. Ma­tyt, so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je li­gi tol ne­bu­vo to­kio ren­gi­nio, į ku­rį su­si­rin­ko per 400 žur­na­lis­tų iš 17 ša­lių.

- A.Me­da­lins­kas: Iš ti­krų­jų čia ga­li­ma kal­bė­ti apie tarp­tau­ti­nį kon­teks­tą. Bend­ra­vi­mas su už­sie­nio vals­ty­bių žur­na­lis­tais so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je bu­vo lai­ko­mas nu­si­kal­ti­mu, už tai ga­lė­jai tu­rė­ti di­de­lių ne­ma­lo­nu­mų, gal ne­tgi ke­liau­ti į Si­bi­rą. To­dėl, kai man pa­tį pir­mą kar­tą pa­skam­bi­no Ro­mas Sa­ka­dols­kis pa­kal­bė­ti apie Są­jū­dį, pa­kė­lęs ra­ge­lį tė­tis iš­si­gan­do. Pa­sa­kė: „Al­vy­dai, su­pran­ti, kur tu ga­li mus vi­sus nu­ves­ti?“ O čia stai­ga at­vyks­ta už­sie­nio žur­na­lis­tai, at­vyks­ta pa­sau­lio lie­tu­vių at­sto­vai. Ir tai tam­pa rea­ly­be. Tuo me­tu ko­kia­me nors ra­jo­ne, mies­te­ly­je dar siau­tė­jo Ko­mu­nis­tų par­ti­jos vei­kė­jai, KGB. O čia – lais­vės dva­sia. Tai bu­vo di­džiu­lis lū­žis Lie­tu­vos vals­ty­bės gy­ve­ni­me.

- Po­ne Lands­ber­gi, kaip Jūs da­bar pa­me­na­te dar­bo at­mos­fe­rą per Stei­gia­mą­jį su­va­žia­vi­mą? Ar de­le­ga­tai leng­vai ras­da­vo su­ta­ri­mą svar­biau­siais klau­si­mais?

- Bu­vo de­ba­tų ir ga­na karš­tų, net konf­lik­tiš­kų mo­men­tų. Kai ku­rie ve­dė į su­ta­ri­mą, nuo­mo­nių ir bend­rų nuo­sta­tų iš­aiš­ki­ni­mą. Ga­li­ma sa­ky­ti, tai vy­ko ne tik sa­lė­je, kur pa­si­sa­kė ir par­eng­tus pra­ne­ši­mus skai­tė de­le­ga­tai, kur bu­vo iš­ke­lia­mos te­zės ir šli­fuo­ja­mi prog­ra­mi­niai da­ly­kai. Prog­ra­ma ir­gi tu­rė­jo bū­ti pri­im­ta, ji bu­vo ren­gia­ma iš anks­to. Re­zo­liu­ci­jos bu­vo ra­šo­mos ir re­da­guo­ja­mos ten pat. At­si­me­nu, tek­da­vo ei­ti ki­tur ir da­ly­vau­ti tam ti­kro­se gru­pė­se. Ir aš ei­da­vau iš sa­lės kaž­kur į ku­lua­rus re­da­guo­ti tam ti­kros kryp­ties re­zo­liu­ci­jų, pa­skui – vėl at­gal. Tai dar­bas bu­vo la­bai in­ten­sy­vus ir dau­gia­ly­pis. O svar­biau­sias da­ly­kas vis dėl­to bu­vo at­vi­ru­mas, kū­ry­biš­ku­mas ir at­vi­ras, lais­vas kal­bė­ji­mas apie vis­ką.

Ga­li bū­ti, kad apie kai ku­riuos klau­si­mus ne­bu­vo dis­ku­tuo­ja­ma kaip apie svar­biau­sius da­ly­kus, nes bu­vo ir tam ti­kro at­sar­gu­mo. Są­jū­dis dar il­gai ir pa­skui bu­vo ne­le­ga­li or­ga­ni­za­ci­ja. Jis ne­bu­vo re­gis­truo­tas, įtei­sin­tas, bet iš es­mės jo ne­bu­vo ga­li­ma su­stab­dy­ti. Val­džia, jo ne­re­gis­truo­da­ma, vis dėl­to lei­do jam veik­ti. To me­to aukš­čiau­sio­ji val­džia bu­vo Mask­va, ir po­li­ti­nė kon­tro­lė vy­ko per Ko­mu­nis­tų par­ti­ją bei KGB, to­dėl vy­ko tam ti­kra po­li­ti­ka, ar Są­jū­dis ga­li bū­ti kon­tro­liuo­ja­mas to me­to val­džios ir vi­sos sis­te­mos, ar ga­li bū­ti pa­vers­tas sis­te­mos da­li­mi. O Są­jū­dis ne­si­da­vė pa­ver­čia­mas sis­te­mos da­li­mi, ne­skai­tant tam ti­krų ma­nev­rų, kai pa­si­nau­do­jo Mi­chai­lo Gor­ba­čio­vo pa­skelb­ta pert­var­ka, per­mai­nų po­li­ti­ka, nes nie­kas ne­nu­sa­kė, ko­kio mas­to, ko­kio lyg­mens, iki ko­kių ri­bų per­mai­nos tu­ri bū­ti.

Tai­gi Są­jū­dis nau­do­jo­si lais­ve ei­ti ir skelb­ti tiks­lus la­bai to­li. Tar­kim, Są­jū­džio prog­ra­mo­se ir pri­im­tuo­se do­ku­men­tuo­se dar ne­bu­vo kal­ba­ma apie Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės ne­prik­lau­so­my­bės sie­kį. Kai kas gal ti­kė­jo­si ir net iš tri­bū­nų rei­ka­la­vo ar siū­lė jau ta­da pa­skelb­ti ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą. Bet bu­vo su­pran­ta­ma, kad tai ir ne­rea­lu, ir ga­li pa­kenk­ti mū­sų veik­lai, nes to val­džia jau tur­būt ne­pa­kęs­tų. O mes vaikš­čio­jo­me pei­lio aš­me­ni­mis rei­ka­lau­da­mi to, ko nė­ra, kas ne­lei­džia­ma, nors jau lei­džia­ma rei­ka­lau­ti. Net ati­da­rant su­va­žia­vi­mą ma­no tė­vas, ar­chi­tek­tas, ve­te­ra­nas, 95 me­tų Vy­tau­tas Lands­ber­gis-Žem­kal­nis pa­sa­kė, jog mes čia su­si­rin­ko­me, kad at­kur­tu­me ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą. Ne­bu­vo apie tai daug kal­ba­ma, bet bu­vo la­bai aiš­ku, idė­ja bu­vo gar­siai pa­sa­ky­ta.

Taip pat bu­vo rei­ka­lau­ja­ma ti­kros at­sto­vau­ja­mo­sios val­džios, apie ką bir­že­lio 24 d. Ka­ted­ros aikš­tė­je pra­bi­lo Są­jū­džio mi­tin­gas. (Tai yra, ko­kie čia at­sto­vai va­žiuo­ja į Mask­vą? Kas juos rin­ko? Kas įga­lio­jo kal­bė­ti apie Lie­tu­vos da­bar­tį ir li­ki­mą? Mes tu­ri­me kuo grei­čiau iš­rink­ti ti­krus at­sto­vus.) Są­jū­džio su­va­žia­vi­mas jau bu­vo ti­krų at­sto­vų su­va­žia­vi­mas, nes rin­ki­mai vy­ko vi­so­je Lie­tu­vo­je. Są­jū­džio struk­tū­ros bu­vo re­mia­mos la­bai pla­čiai. Tai bu­vo ir de­mo­kra­ti­jos pra­si­ver­ži­mas – vi­sai kas ki­ta ne­gu su­si­ren­kan­ti to me­to so­vie­ti­nė Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba, štam­puo­jan­ti iš Mask­vos nu­leis­tus įsta­ty­mus, do­ku­men­tus. Ten bu­vo žmo­nės, at­rink­ti ir pa­skir­ti Ko­mu­nis­tų par­ti­jos, va­di­na­muo­siuo­se rin­ki­muo­se bu­vo ga­li­ma rink­tis tik iš vie­no kan­di­da­to.

Są­jū­džiui bu­vo la­bai aiš­ku, kad mes tu­ri­me tu­rė­ti de­mo­kra­ti­nę sant­var­ką, žmo­nės tu­ri bū­ti iš­rink­ti ir įga­lio­ti iš ti­krų­jų. Tai jau bu­vo ke­lias į Ko­vo 11-ąją – to­kiu bū­du mes tu­rė­si­me ti­krą, žmo­nių iš­rink­tą val­džią, ir ne Mask­vo­je, o Vil­niu­je bus spren­džia­ma, kaip Lie­tu­vai gy­ven­ti. Tai ir bus ne­prik­lau­so­my­bė, pa­siek­ta ne­pai­sant drau­di­mų, „ba­na­nų ba­lių“, gąs­di­ni­mų ir gra­si­ni­mų.

- Po­ne Me­da­lins­kai, kaip įver­tin­tu­mė­te Stei­gia­mo­jo su­va­žia­vi­mo reikš­mę ir pir­mą­jį Są­jū­džio Sei­mą, kai jau tu­rė­jo­me vi­sų žmo­nių iš­rink­tus at­sto­vus?

- Są­jū­džio stei­gia­mą­jį su­va­žia­vi­mą ver­tin­čiau kaip lais­vės ir tie­sos bal­są, ar­dan­tį vi­są bai­mės le­dą, ku­ris kaus­tė Lie­tu­vą. Ak­ty­vis­tai jau reiš­kė­si įvai­riuo­se mies­tuo­se ir ra­jo­nuo­se, ta­čiau čia vi­sai Lie­tu­vai bu­vo pa­sa­ky­ta, kad tau­tos va­lia pa­ki­lo, ji yra. Ži­no­ma, rei­kė­jo at­sto­vau­ja­mo­sios ins­ti­tu­ci­jos. Pro­fe­so­rius tei­sin­gai pa­ste­bė­jo, kad Ko­mu­nis­tų par­ti­ja Są­jū­dį no­rė­jo pa­vers­ti ins­ti­tu­ci­ja, ku­rią jie kon­tro­liuo­tų ir kreip­tų ten, kur rei­kia pert­var­kai. Dėl to, šian­dien skai­ty­da­mi prog­ra­mas ar kai ku­rias re­zo­liu­ci­jas, ga­li­me ras­ti žo­džius apie su­ve­re­ni­te­tą, per­sit­var­ky­mą ir ki­tus da­ly­kus, bet ne­ra­si­me žo­džio „nep­rik­lau­so­my­bė“. Ta­čiau iš ti­krų­jų dau­ge­lis ti­kė­jo, kad ne­prik­lau­so­my­bė svar­biau­sia. Nors su­va­žia­vi­mo die­ną, kai Ro­lan­das Pa­ulaus­kas ir An­ta­nas Ter­lec­kas apie tai pra­bi­lo, bu­vo de­le­ga­tų, ku­rie sa­kė, kad čia pro­vo­ka­ci­ja. Taip sa­kė ir tas pats Vy­tau­tas Pet­ke­vi­čius.

La­bai svar­bu bu­vo ir at­sto­va­vi­mas, nes Mask­va (pa­skui – ir Vil­nius) nuo­lat kei­tė sa­vo po­žiū­rį į Są­jū­dį. Ge­ras – jei pa­sa­ko, kad yra už pert­var­ky­mą, blo­gas – jei tik pa­si­sa­ko ra­di­ka­liau, griež­čiau. Ta­da iš­ki­lo at­sto­va­vi­mo, Są­jū­džio Sei­mo ir Sei­mo ta­ry­bos, kaip vi­suo­me­ni­nės pi­lie­ti­nės val­džios kon­tro­lės, ins­ti­tu­ci­jos klau­si­mas. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad to­kios vi­suo­me­ni­nės pi­lie­čių kon­tro­lės, ko­kią Są­jū­dis bu­vo įgy­ven­di­nęs so­vie­ti­nių me­tų pa­bai­go­je, šian­die­ni­nei val­džiai, de­ja, trūks­ta.

Ta­da Są­jū­dis iš ti­krų­jų ver­tė so­vie­ti­nę Lie­tu­vos val­džią bū­ti kon­tro­liuo­ja­mą. Tai at­sisk­lei­dė lap­kri­čio mė­ne­sį, pir­mo su­si­dū­ri­mo su Ko­mu­nis­tų par­ti­ja me­tu, kai Są­jū­dis rei­ka­la­vo at­mes­ti TSRS siū­lo­mas Kons­ti­tu­ci­jos pa­tai­sas ir no­rė­jo, kad Lie­tu­va pri­im­tų spren­di­mą, jog Lie­tu­vos įsta­ty­mai yra aukš­čiau nei so­vie­tų įsta­ty­mai (pa­na­šiai, kaip tą da­rė es­tai). So­vie­ti­nė Lie­tu­vos val­džia dėl kai ko (him­no, tau­ti­nės vė­lia­vos, vals­ty­bi­nės lie­tu­vių kal­bos) su­ti­ko, o ki­tų da­ly­kų iš­si­gan­do. Ta­čiau iš es­mės so­vie­ti­nės Lie­tu­vos kai ku­riuos dar­bot­var­kės mo­men­tus jau dik­ta­vo Są­jū­dis kaip at­sto­vau­ja­mo­ji ins­ti­tu­ci­ja.

Ko­dėl svar­būs bu­vo Spor­to, o ne Prof­są­jun­gų rū­mai? Mums rei­kė­jo, kad da­ly­vau­tų kaip ga­li­ma dau­giau žmo­nių.

Šian­dien Są­jū­džio stei­gia­mą­jį su­va­žia­vi­mą 1988 m. spa­lio 22–23 d. ly­gin­čiau su Di­džiuo­ju Vil­niaus Sei­mu 1905 m. ar­ba su Vil­niaus kon­fe­ren­ci­ja 1917 m.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
StandartinėParašytas: 24 Spa 2013 17:03 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
Patikslinu tai jau pamiršusiems:

Sąjūdžio Steigiamajame Suvažiavime iš tikro tiesiogiai delegatų balsavimu buvo renkamas visai ne Sąjūdžio pirmininkas, o iš pradžių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo 220 narių.

O jau jie iš savo tarpo atskiru balsavimu rinko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybą iš 35 narių.

Tada Romualdas Ozolas surinko 193 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narių balsus, Kazimira Prunskienė – 192 balsus, Vytautas Landsbergis – 187 balsus,.... (pagal oficialius duomenis balsavime dalyvavo Sąjūdžio Seimo 212 narių iš 220).

1989 m. lapkričio 25 d. LPS Seimo tarybos posėdyje išrinktas LPS Seimo tarybos pirmininkas, kuriuo tapo Vytautas Landsbergis, o jo pavaduotoju Romualdas Ozolas.

Visa tai yra labai smulkiai įvardinta netgi Vikipedijoje - patariu pasiskaityti, ten daug įdomių faktų:

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis
http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_P ... j%C5%ABdis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
StandartinėParašytas: 24 Spa 2013 17:24 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
Algirdas Jonas Ambrazas Sąjūdžio verpetuose (iš rengiamos monografijos apie Julių Juzeliūną)


http://www.muzikosbarai.lt/index.php?id=917

Paskelbta: 2013 06 03

Prieš 25 metus gimusio Sąjūdžio veiklon, šalia kitų iškilių lietuvių kultūros ir meno veikėjų, labai ryžtingai įsitraukė įžymus kompozitorius, Lietuvos konservatorijos profesorius Julius Juzeliūnas (1916-2001). Kompozitorius ilgam padėjo į šalį natų popierių ir pieštuką, užsimojęs kurti, jo paties žodžiais tariant, atgimstančios Lietuvos simfoniją. Jis tapo vienu iš Sąjūdžio lyderių, jo Seimo Tarybos nariu. Išrinktas SSRS liaudies deputatu, J. Juzeliūnas drauge su kitais Sąjūdžio deputatais pačiame Kremliuje griovė sovietinės imperijos pamatus; aktyviai dalyvaudamas tuometinės Lietuvos Aukščiausios Tarybos darbe, jis tiesiogiai padėjo atkurti šalies nepriklausomybę.

Ypač dideli J. Juzeliūno nuopelnai stalinizmo nusikaltimų tyrimui, sovietmečiu neteisėtai represuotų Lietuvos piliečių reabilitavimui.

Rengiant šią publikaciją apie J. Juzeliūno visuomeninę politinę veiklą 1988-1998 metais, remtasi pirminiais šaltiniais: oficialiais dokumentais, to meto spauda, amžininkų paliudijimais. Panaudoti paties J. Juzeliūno tekstai (dalis jų publikuota knygoje „Julius Juzeliūnas: Straipsniai, kalbos, pokalbiai. Amžininkų atsiminimai". Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002 m.) ir pokalbių su autoriumi įrašai.



*

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis buvo įkurtas 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje, mokslinės ir kultūrinės visuomenės atstovų susirinkime Mokslų akademijos salėje. Oficialus susirinkimo pretekstas buvo rengiamos naujos Lietuvos SSR konstitucijos klausimų aptarimas. Ši diena apsprendė Lietuvos likimą ir visą tolimesnį J. Juzeliūno gyvenimą.

J. J.: 1988 metų birželio 3 dieną mano bendrapavardis, junioras fizikas Gediminas, išvažiuodamas į tarnybinę komandiruotę, prigrasino: „Tėvai, būtinai nueik vakare į Mokslų Akademiją, bus įdomu." - „Gerai, sakau, nueisiu, nueisiu." Na, ir nuėjau. Tam susirinkimui pirmininkavo akademikas [Eduardas] Vilkas; buvo daugiausia svarstomi ekonominio savarankiškumo klausimai, bet aiškiai jutau, kad dauguma žmonių susirinkę ne tam. Tada jau buvo susikūręs Estijos liaudies frontas, ką nors panašaus norėta įsteigti ir Lietuvoje.

Kai buvo nuspręsta sukurti Iniciatyvinę grupę ir pradėta siūlyti kandidatus, išgirdau, kad ir mano pavardę kažkas leptelėjo. Priėjau prie Alvydo Medalinsko, perėmusio vadovavimą susirinkimui, ir sakau: „Klausyk, kolega, aš tai Juzeliūnas, bet ar nebūsit sumaišę vardo?" Mat mano sūnus labai aktyviai dalyvavo visuose tuose susirinkimuose su jaunais Mokslo Akademijos darbuotojais. „Ne, neapsirikom, - sako, - vardas tikrai tas." Taigi, mane užrašė, susirinkimas nubalsavo, įjungė į Iniciatyvinę grupę. Nuo to ir prasidėjo mano veikla Sąjūdyje."

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Iniciatyvinę grupę sudarė 35 asmenys, atstovavę įvairioms tiksliųjų bei humanitarinių mokslų ir meno sritims . Iš muzikų iniciatyvinėn grupėn įėjo, be J. Juzeliūno, Lietuvos konservatorijos pedagogai - operos dainininkas Vaclovas Daunoras, muzikologas Vytautas Landsbergis.

Pasibaigus šiam audringam susirinkimui, išrinktieji Iniciatyvinės grupės nariai pasiliko artimiausiems uždaviniams aptarti ir svarbiausioms pareigoms pasiskirstyti. Nutarta, bent kol kas, pirmininko nerinkti, o reguliariai, pagal galimybę, kiekvieną savaitę rengiamiems posėdžiams vadovauti paeiliui. Bėgamus organizacinius klausimus tvarkyti buvo pavesta Arvydui Juozaičiui, Artūrui Skučui, Alvydui Medalinskui.

J. Juzeliūnas apsiėmė būti iždininku: „visų nuomone, tai buvo žmogus, kurio sąskaitų knygos bus tvarkomos „kapeikos tikslumu"."

Sąjūdį remiančių pavienių asmenų ir kolektyvų piniginėms įplaukoms kaupti iškilo būtinybė organizacijai turėti einamąją sąskaitą banke; tačiau atidaryti sąskaitą LSP vardu valdžios sutikimas nebuvo gautas: oficialios instancijos Sąjūdį traktavo vos ne kaip pogrindinę organizaciją. Išeitį rado J. Juzeliūnas: įplaukoms į Sąjūdį kaupti jis pasiūlė savo asmeninę sąskaitą Taupomajame banke, ir tai buvo viešai paskelbta jau pirmajame Sąjūdžio informacinio biuletenio numeryje , apgarsinta mitingų metu.

J. J.: Naudotis įplaukomis daviau įgaliojimus Medalinskui ir Juozaičiui, jų žiniai perdaviau ir pačią taupomąją knygelę. Ją atsiėmiau, kada valstybinis bankas pagaliau sutiko atidaryti sąskaitą Sąjūdžiui. Knygelėje likusius pinigus perdaviau Sąjūdžio kasai.

Birželio 23 d. J. Juzeliūnas drauge su Sąjūdžio aktyvistų grupe dalyvavo susitikime su kompartijos pirmuoju sekretoriumi Rimgaudu Songaila, CK biuro nariais. R. Ozolas ir kiti sąjūdiečiai išreiškė naujosios organizacijos tikslus ir pagrindinius reikalavimus. Tikėtas dialogas neįvyko.

„Kai kurie susitikimo dalyviai, vieni drąsiau, kiti atsargiau, palaikė Sąjūdį. <...> Tačiau biuro nariai tylėjo. Tada J. Juzeliūnas tiesiai paklausė jų:

- Ar mes pogrindyje, ar ne? Nes pirmasis sekretorius nė sykio savo kalboje nepaminėjo Sąjūdžio vardo.

Į tai atsakyta nebuvo"

Ilgainiui J. Juzeliūnas vis dažniau ėmė ne tik viešai kalbėti, bet ir aktyviai veikti Sąjūdžio vardu.

Dar prieš Sąjūdžio gimimą radikalioji Lietuvos Laisvės Lyga 1988 m. gegužės 22 d. Vilniuje, Katedros aikštėje, rengė didelę akciją, skirtą trėmimams paminėti. Lietuvos valdžios institucijos, norėdamos užbėgti įvykiams už akių, išvakarėse, gegužės 21 d., kūrybinių organizacijų vardu paskubom surengė oficialų Stalino represijų aukų paminėjimą prie stalinistų sušaudyto kompartijos veikėjo Zigmo Aleksos-Angariečio paminklo.

Mitingan atėjęs J. Juzeliūnas ketino pasakyti kalbą. Joje norėjo, neapsiribodamas stalinizmo nusikaltimų pasmerkimu, pateikti pasiūlymų, kaip panašioms represijoms užkirsti kelią ateityje. Pajutęs, kad renginys vyksta, jo žodžiais, „per partinio aparato prizmę", nuo kalbos susilaikė, o jos tekstą nusinešė į tuo metu bene pažangiausio periodinio leidinio - savaitraščio „Gimtasis kraštas" redakciją. Beveik po mėnesio straipsnis buvo paskelbtas birželio 16 d. numeryje.

J. Juzeliūnas iškėlė mintį įsteigti visuomeninį „stalinizmo nusikaltimo tyrimo komitetą" ir suformulavo tokią jo veiklos programą:

„1. Įsteigti stalinizmo aukų atminimo fondą.

2. Sudaryti represuotųjų-nukentėjusių sąrašą ir jį paskelbti.

3. Sudaryti represijų vykdytojų sąrašus ir juos paskelbti.

4. Rinkti lėšas paminklo stalinizmo represijų aukoms atminti statybai.

5. Organizuoti atsiminimų užrašymą ir publikavimą.

6. Rūpintis žmonių, žuvusių nuo represijų, kapavietėmis įvairiose šalies vietovėse.

7. Teikti paramą žmonėms, ieškantiems tėvų ir artimųjų kapų."

„Gimtojo krašto" redaktorius Algimantas Čekuolis J. Juzeliūno straipsnį pateikė kaip Lietuvos visuomeninės atstovo siūlymą birželio mėnesio pabaigoje Maskvoje šaukiamai SSRS XIX-ajai kompartijos konferencijai. Lietuvos kompartijos Centro Komitetas dar gegužės mėnesį sudarė visų delegatų sąrašą, neatsižvelgdamas į visuomenės nuomonę, daugiausia iš partinės nomenklatūros atstovų. Nors ir protestuodami prieš persitvarkymo dvasiai prieštaraujančių senų biurokratinių metodų taikymą, sąjūdiečiai nusprendė delegatų, tegul ir neišrinktų, o parinktų, neignoruoti, o surengti jų palydėtuves į Maskvą ir ta proga jiems išsakyti lietuvių tautos priesakus.

Šios palydėtuvės įvyko birželio 24 d. ir tapo Sąjūdžio pirmuoju mitingu - viešu prisistatymu visuomenei. Sąjūdžio aktyvistų sukviesti, į Katedros aikštę suplaukė apie 25000 vilniečių. Demonstrantų rankose buvo plakatai, skelbiantys patriotinius šūkius, bet drauge ir M. Gorbačiovo portretai. Tribūnoje, šalia Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių ir išlydimų delegatų, stovėjo ir kai kurie Lietuvos kompartijos CK atstovai, tarp jų - partijos sekretorius Algirdas Brazauskas. Mitinge įspūdingą kalbą pasakė Vytautas Landsbergis - tai buvo jo pirmasis viešas pasirodymas Sąjūdžio vardu, - kviesdamas paskirtus delegatus konferencijoje atstovauti Lietuvos interesams.

Mitinge dalyvavusių Lietuvos Laisvės Lygos atstovų iniciatyva, aikštėje nelauktai suplevėsavo trispalvės tautinės vėliavos, sukeldamos sumaištį tarp kompartijos funkcionierių. O renginio pabaigoje per garsiakalbį suskambėjo uždrausto senojo Lietuvos himno įrašas.

Šio atmintino įvykio rytą J. Juzeliūnui į namus paskambino jam iki tol nepažįstamas žmogus, prisistatęs kaip Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis Mečys Laurinkus. Išreiškė pageidavimą susitikti ir aptarti svarbų reikalą.

J. J.: „Susitikome per mitingą. M. Laurinkus trumpai papasakojo, jog Pabaltijo regione kuriama komisija stalinizmo nusikaltimams tirti ir Lietuva ketina savo branduolį sukurti. Mane ir pakvietė į tą grupelę."

„Pasiūlė man būti tos komisijos pirmininku. „Klausyk, - sakau, - mielas mano, aš pats rašiau spaudoje dėl tokios komisijos sukūrimo, bet jai pirmininkauti turėtų koks nors juristas, išmanantis tuos dalykus; o aš - juk žinote mano kvalifikacijas..." „Mes tai žinome ir viską numatėme."

Kiek vėliau atvažiavo Laurinkus pas mane į Palangą (buvau čia pasitraukęs kūrybiniam darbui, kuris, tiesą sakant, nelabai sekėsi gyvenant bundančios Lietuvos rūpesčiais). „Mes jau jus ir išrinkome pirmininku, - painformavo. - Prašom nepykti, kad už akių."

Pasirodo, kad J. Juzeliūno mintys apie sistemingą stalinistinių represijų tyrimą Lietuvoje krito į jau išpurentą dirvą. Panašias idėjas jau prieš metus ėmė puoselėti Lietuvos Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute dirbusių jaunų mokslininkų būrelis. Mečys Laurinkus papasakojo:

„1987 m. viduryje kilo idėja sudaryti ištremtų žmonių sąrašą. Idėjos realizavimo mechanizmas buvo paprastas - siųsti per nukentėjusių žmonių rankas sąsiuvinius (po 2 kapeikas), kurių atitinkamose skiltyse būtų nurodyta ištremtųjų pavardės, trėmimo data, vieta bei aplinkybės. Pastarosioms buvo palikta ypač daug vietos.

Idėją netrukus aptariau su man gerai pažįstamais žmonėmis: Algirdu Patacku, Birute Burauskaite, Virginija Vosyliūte, Kostu Leinartu. Sąsiuvinius „paleidome" į pasaulį, tačiau darbas vyko lėtai. <...>

Įsikūrus Sąjūdžio Iniciatyvinei grupei, pristačiau idėją viename iš jos dažnų susirinkimų. Sumanymui iš karto buvo pritarta. Vytautas Landsbergis patarė kreiptis į Julių Juzeliūną. (Landsbergio nuomone, komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti pirmininku turėtų būti Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys, be to - visuomenei žinomas žmogus.) Artimiausio mitingo metu taip ir padarėme; J. Juzeliūną paprašėme tapti planuojamos Sąjūdžio komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti pirmininku. Netrukus tokia Sąjūdžio komisija buvo įsteigta."

Minėtosios komisijos steigiamasis susirinkimas įvyko liepos 13 d. Į komisijos sudėtį buvo įtraukti 27 įvairių specialybių asmenys.

Siekdama sudaryti represuotų asmenų vardinį sąrašą, Komisija stalinizmo nusikaltimams tirti pirmiausia rėmėsi visuotine gyventojų apklausa. Tuo tikslu buvo parengta šešiolikos klausimų anketa, paskelbta spaudoje ir platinama Sąjūdžio organizuojamų mitingų ir susitikimų su visuomene metu.

„Plūstelėjo informacija, kurią vien Sąjūdžio entuziastų jėgomis nebuvo įmanoma apdoroti. Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto vadovybė pasiūlė pradėtą darbą įtraukti į instituto planuojamų darbų sąrašą. Nuo ryto iki vakaro prie išties gausios medžiagos plušo be jokio atlygio Birutė Burauskaitė, Gina (Virginija) Vosyliūtė, Angelė Putelienė, Kostas Leinartas ir kiti."

Platinant anketas, teko susidurti ir su daugelio sovietinės sistemos piktadarybių įbaugintų žmonių nepasitikėjimu bei nuogąstavimais.

J. J.: „Atsimenu, teko dalyvauti tuomet ir viename mitinge Nemunėlio Radviliškyje. Tada jau buvau Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti pirmininkas ir su kitais kolegomis rūpinausi, kad žmonės kuo greičiau, operatyviau siųstų anketas su duomenimis apie represijas. Jau buvome gavę apie 120 tūkst. anketų. Taigi, Nemunėlio Radviliškyje vienas iš kolūkiečių ir sako man: ar negali taip atsitikti, kad dabar dar Gorbačiovas sėdi, o nuo ryt ryto Ligačiovas (kietos stalinistinės politikos šalininkas), o mes, savo noru užpildę anketas, surašę savo duomenis, žiūrėk, ir vėl važiuojam į Sibirą?"

Ar galite užtikrinti, kad taip neatsitiks, - klausia tas žmogus. Žinot, mielieji, - sakau, - negaliu užtikrinti, nes pats irgi nežinau, ar dar kitąkart pas jus atvažiuosiu... Tai buvo 1988 metų ruduo, ir tada dar niekas negalėjo nieko garantuoti."

O tuo tarpu Vilniuje ir visoje Lietuvoje vyko intensyvi Sąjūdžio plėtra. Prie organizacijų, aukštųjų mokyklų, kūrybinių organizacijų buvo steigiamos Sąjūdžio rėmimo grupė. Muzikus suvienijo Kompozitorių sąjungos aktyvistų, ypač O. Balakausko iniciatyva birželio 24 d. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje įsteigta sąjūdiečių grupė „Muzika".

Liepos 9 d. Vilniuje, Vingio parke, įvyko Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės suorganizuotas daugiatūkstantinis mitingas XIX-osios sąjunginės partinės konferencijos delegatų sutikimo proga. Kalbėjo Sąjūdžio vadovai; žodis buvo suteiktas kompartijos CK sekretoriui Algirdui Brazauskui. Savo kalbos pabaigoje jis pažadėjo, kad artimiausiu metu Lietuvos tautinė vėliava bus oficialiai įteisinta.

„Tai buvo kulminacinis mitingo momentas. Nuo estrados stogo nusileido ir suplevėsavo didžiulė trispalvė, o choras, kompozitoriui J. Juzeliūnui mostelėjus, užtraukė „Tautinę giesmę". Ją pagavo žmonės, visa iki laukymės vidurio nusidriekusi minia. Daugelis laikė rankose lapelius su tekstu, galbūt, pirmą kartą gyvenime giedodami savo valstybės himną."

Vilniuje Sąjūdis organizavo įvairias protesto akcijas po kiekvieno pastebėto valdžios reakcingo žingsnio ar dėl vėlavimo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Visuose stambesniuose sambūriuose dalyvavo J. Juzeliūnas, neretai ir pasisakydamas.

Liepos 26 d. Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė protestuodama prieš Aukščiausioje Taryboje svarstomą įsako projektą, varžantį susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių laisvę, surengė protesto mitingą. Mitingas buvo nesankcionuotas, jo dalyvius milicijos nustūmė nuo Aukščiausiosios Tarybos prie Respublikinės (dabar - Nacionalinės Martyno Mažvydo) bibliotekos rūmų. Tarp kalbėjusiųjų ant bibliotekos laiptų „Bronius Genzelis pasiūlė susirinkusiems atšaukti savo atstovus iš Aukščiausiosios Tarybos, o Julius Juzeliūnas prisidėjo kreipimusi baigti deportuotų asmenų reabilitacijos procesą, paprasčiausiai pareiškiant, kad deportacijos buvo nepateisinamos ir neteisėtos."

Padėtimi Lietuvoje susirūpino Kremlius, ėmęs siųsti ne tik direktyvas, instrukcijas, bet ir savo emisarus.

Netrukus po SSKP Centro Komiteto aparato darbuotojo Aleksejaus Cvetkovo, rugpjūčio 22 d. į Vilnių dviem dienoms atvyko Politbiuro narys, vienas iš artimiausių M. Gorbačiovo bendradarbių ir bendraminčių Aleksandras Jakovlevas. Šio vizito metu be pokalbių kompartijos Centro Komitete, įvyko du A. Jakovlevo susitikimai su visuomene.

A. Jakovlevo susitikime su kūrybine inteligentija Menininkų rūmuose dalyvavęs J. Juzeliūnas, kalbėdamas Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti vardu, užaštrino represuotųjų reabilitacijos klausimą.

J. J.: „Stalinizmo metais padaryti baisūs nusikaltimai lietuvių tautai. „Tautų tėvo" mirtis 1953 metais sustabdė šį masinį košmarą, nors pavienių atvejų buvo ir daugiau. Be masinių trėmimų labai daug žmonių buvo sunaikinta stovyklose [lageriuose].

Buvo atvirai pažeidinėjama ne tik Lietuvos TSR Konstitucija, bet ir visos kitos teisėtumo normos. Tačiau iki šiol tų žmonių, kuriuos pavyko grąžinti į Lietuvą atžvilgiu, pasireiškia diskriminacija, ribojamos jų teisės, konkrečiai - stojant į darbą. Mūsų nuomone, individualiai reabilituotis turi tik tie, kurių atžvilgiu buvo taikoma kokia nors teisminė procedūra. Kodėl gi turi dar individualiai siekti reabilitacijos tie, kurie buvo represuoti be teismo ir tardymo, be jokio teisinio pagrindo? Atkreipdami į tai dėmesį, prašome Jus iškelti TSKP Centro Komitete klausimą dėl visų stalinizmo laikotarpio be teismo ir tardymo represuotų TSRS piliečių kolektyvinio reabilitavimo ir išleisti atitinkamą TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaką. Mes esame tos nuomonės, kad kolektyvinis šio opaus ir svarbaus klausimo išsprendimas tikrai padės didinti visuomenės pasitikėjimą persitvarkymo procesu."

A. Jakovlevas, nors ir rezervuotai, sutiko su J. Juzeliūno samprotavimais. Atsakydamas jis kalbėjo:

„Jūs mus paremtumėte tuo, jeigu neskubintumėte. Mes norime iki galo kruopščiai viską išnagrinėti, iki galo išnagrinėti visas bylas, užbaigti reabilitaciją. Ir mes tai padarysime.

Man patiko Jūsų formuluotė. Štai visi sako Stalinas, o Jūs, profesoriau, - stalinizmas. Draugai, mums dar stalinizmas iki galo nesuprantamas. Štai kur bėda. Ir reikia kovoti, priešintis, nagrinėti, daryti išvadas iš stalinizmo."

J. Juzeliūnas įteikė A. Jakovlevui savo kalbos tekstą kaip oficialų Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti dokumentą ir paprašė atitinkamai paveikti Lietuvos vyriausybę.

J. J.: Ši reagavo jautriai. Netrukus, dar tą patį rudenį, išėjo Ministrų Tarybos potvarkis , kuriuo visiems, grįžtantiems iš tremties vietų į Lietuvą, buvo valstybės skiriama iki 3 tūkstančių rublių suma. O nauju potvarkiu buvo nuspręsta grįžtančioms šeimoms išmokėti pašalpas iki 10 tūkstančių rublių. Po kurio laiko R. Sikorskis sakė, jog išmokėta jau per 200 milijonų rublių, apie kuriuos Maskva nieko nežino (nors ir tie pinigai buvo iš jų kišenės), nes įrašomi tam paragrafai ataskaitose, tos sumos budriai apiforminamos. Iš pradžių tie pinigai buvo pavadinti „kompensacijomis", tačiau pagalvojus, jog nepriklausomai Lietuvai reiks dar ateity Rytams pateikti sąskaitas už represijų nuostolius, „kompensacijas įvardijome kitaip - „pašalpomis". Kompensacijos būtų reiškusios - neva jau atsiteisėme.

Žinoma, pinigai, lyginant su tais didžiuliais nuostoliais - moraliniais, fiziniais, ne kažką reiškė, tačiau žmonėms, grįžusiems į Tėvynę, ši suma buvo nemenka paspirtis."

Pirmą kartą viešai ir plačiu mastu sąskaita Lietuvos okupantams buvo pateikta Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės suorganizuotame garsiajame 1988 m. rugpjūčio 23 d. mitinge Vilniaus Vingio parke. Renginys buvo skirtas paminėti gėdingajai bolševikinės Sovietų Sąjungos ir fašistinės Vokietijos nepuolimo sukakčiai (V. Molotovo - J. Ribbentropo paktas). Vos prieš metus Lietuvos Laisvės Lygos surengtas kuklus šios datos paminėjimas prie Adomo Mickevičiaus paminklo sukėlė kompartijos pareigūnų suorganizuotą šmeižto ir represijų griūtį. Šį kartą - kas galėjo tada pagalvoti! - specialiai mitingui įrengtoje pakyloje šalia Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių stovėjo kompartijos CK sekretoriai Algirdas Brazauskas, Lionginas Šepetys.

Į Vingio parką suplaukė virš 200 tūkstančių žmonių, atvykusių iš visos Lietuvos. Pradedant mitingą, suskambo „Lietuva brangi". Šią populiariąją patriotinę Maironio žodžiams sukurtą J. Naujalio dainą visiems susirinkusiems plačiais mostais padirigavo J. Juzeliūnas. (Štai kada pravertė kadaise jo įgyti chorvedžio įgūdžiai!)

Mitingą vedė Vytautas Landsbergis. Vienas kitą keitė oratoriai - poetas Justinas Marcinkevičius, istorikai Liudas Truska, Gediminas Rudis, mokslo, kultūros, meno, dvasininkijos atstovai; visi jie atvirai ir karštai smerkė slaptuosius (ir vis dar įslaptintus) protokolus, padėjusius pagrindus Lietuvos okupacijai, kėlė reikalavimus ir siūlymus valdžiai, kaip atitaisyti šią didžiulę visai tautai padarytą skriaudą.

Vieną griežčiausių ir drąsiausių kalbų mitinge pasakė J. Juzeliūnas. Jis ypač pabrėžė okupantų padarytą žalą visuomenės moralei, jau nekalbant apie atviro smurto faktus:

„Jeigu carizmas vadinamas tautų kalėjimu, tai stalinizmas yra užsitarnavęs tautų skerdyklos epitetą."

Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti vardu J. Juzeliūnas visus Lietuvos gyventojus paragino padėti rinkti reikiamą dokumentinę medžiagą.

Tris valandas trukęs mitingas ėjo į pabaigą. Temo. Tūkstančių dalyvių rankose sumirguliavo atsineštų žvakučių liepsna - žuvusiųjų atminimo simbolis. Baigiamasis renginio akcentas - J. Juzeliūno diriguojama V. Kudirkos „Tautinė giesmė".

Netrukus, rugpjūčio 30 d., Lietuvos dailininkų sąjungos patalpose įvyko Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės susitikimas su pagrindinių represinių jėgų Lietuvoje vadovais - Valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininku Eduardu Eismuntu ir jo padėjėju Edmundu Baltinu.

„Pokalbis lietė įvairiausias temas. Julius Juzeliūnas kalbėjo apie deportacijas. Eismuntas įrodinėjo, kad deportuotų žmonių skaičius esąs padidintas. <...> Reikėtų atsiminti, - tvirtino jis, - kad bus ir „banditų" aukų, ir suprasti, kad sprendimas iškeldinti „dvarininkus" 1941 m. ir „žmones, palaikiusius ryšį su banditais" 1948-1949 m., turėjo pagrindą."

Visada santūrus, savo žodžius ir poelgius apgalvojantis J. Juzeliūnas nesusilaikė. Apie kilusį incidentą jis pasakojo taip:

„[Eismuntas] pradėjo kalbėti apie „banditus", „banditizmą" miške. Kitaip tariant, apie partizanų kovą už laisvę. Tada šokau jam į akis: gal reikėtų kitą terminologiją vartoti, juk ten buvo organizuotas pasipriešinimas, kurio gretose susibūrė prisiekę Lietuvos Nepriklausomybę ginti karininkai, eiliniai kariškiai, o prie jų prisijungė daug jaunimo, inteligentijos. Tai jokiu būdu ne banditai! Tąsyk Eismuntas vos nepasiuto, kad mes viešai apie tai šnekam. Pagalvojau, kad su manimi dabar visko gali atsitikti, juoba sovietinė saugumo sistema tada buvo tvirta, Eismuntas - dar galingas."

Tuo tarpu Lietuvos kompartijos Centro Komitete išryškėjo vis gilesnė takoskyra dėl požiūrio į Sąjūdį ir jo keliamas atsinaujinimo, tautinio atgimimo idėjas. Užkietėję stagnatoriai - CK pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila ir ypač Maskvos statytinis antrasis sekretorius Nikolajus Mitkinas su savo komanda reikalavo griežtų sankcijų prieš bet kokias „separatizmo" ir „nacionalizmo" apraiškas. O liberalioji Centro Komiteto dalis - Algirdas Brazauskas, Vladimiras Beriozovas, Lionginas Šepetys ir kai kurie kiti, nors ir su tam tikrais rezervais, atgimimo judėjimą palaikė.

Valdžios krizės kulminacija įvyko rugsėjo 28 d., kada, be milicijos pajėgų iškvietus sovietinės kariuomenės dalinius, panaudojus grubią jėgą ir smurtą, buvo bandyta sutrukdyti Lietuvos Laisvės Lygos suorganizuotą mitingą SSRS ir hitlerinės Vokietijos antrõsios bendradarbiavimo sutarties („draugystės ir sienų") metinėms pažymėti. Šis incidentas („bananų balius") buvo tarsi tolimesnių įvykių detonatorius. Spalio 4 d. į LKP Centro Komiteto plenumo posėdį sąjūdiečių deleguotas profesorius Bronislavas Genzelis viešai pareikalavo pirmojo sekretoriaus R. Songailos atsistatydinimo. Spalio 20 d. jau kitame LKP CK plenume, gavus M. Gorbačiovo pritarimą, R. Songaila buvo atstatydintas, o pirmuoju sekretoriumi išrinktas Algirdas Brazauskas (antrasis LKP CK sekretorius N. Mitkinas turėjo užleisti savo postą Vladimirui Beriozovui).

Tomis įtemptomis dienomis reikšmingų sprendimų priėmė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas. Spalio 6 d. įsaku dėl valstybinės, nacionalinės ir regionų simbolikos buvo legalizuota tautinė trispalvė vėliava, Vytis, Gediminaičių stulpai ir V. Kudirkos „Tautiška giesmė". Kitą rytą, giedant „Tautišką giesmę", Gedimino pilies bokšte buvo iškilmingai iškelta lietuviškoji trispalvė.

Netrukus, spalio 21 d., Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas priėmė J. Juzeliūno vadovaujamos Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti taip atkakliai siektą nutarimą - reabilituoti išvežtuosius iš Lietuvos teritorijos 1941-1952 m. O jau kitos, spalio 22 dienos rytą Vilniaus Sporto rūmuose prasidėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas.

Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas vyko 1988 m. spalio 22-23 d. ir tai buvo „dvi dienos, kurios pakeitė Lietuvą". Suvažiavimo dalyviais buvo ne tik per tūkstantį delegatų iš visų Lietuvos kampelių, atvykusių su savo miestų herbais, bet ir šimtai tūkstančių šalies gyventojų, stebėjusių suvažiavimo eigą per televiziją ir radiją. Po programinių Sąjūdžio lyderių pranešimų suvažiavimo dalyviai atvirai ir karštai reiškė savo mintis esminiais Lietuvos likimo klausimais. Euforija buvo visuotinė, nuomonių spektras - kuo plačiausias ir įvairiausias.

Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti vardu kalbėjęs J. Juzeliūnas kreipėsi į vyriausybę ir visą Lietuvą, kviesdamas visapusiškai globoti grįžtančius tremtinius, aprūpinti juos būstu, darbu, o pensinio amžiaus neteisėtai represuotiems asmenims suteikti personalinio pensininko statusą. J. Juzeliūnas pasmerkė Lietuvos istorijos klastotojus, vykdžiusius, jo žodžiais, Lietuvių tautos dvasinį genocidą. Baigdamas savo kalbą, pabrėžė:

„Kadangi šiandien jau nebekyla abejonių, jog 1940 metais Pabaltijo respublikos buvo okupuotos, manau, jog pats metas būtų lietuvių tautai pasisakyti Konstitucijoje numatytu apsisprendimu-referendumu. Iki šiol buvęs kolonijinės formos statusas, manau, Lietuvai nepriimtinas. Matau du kelius: ar Lietuva įstoja į Tarybų Sąjungos federacinę bendriją kaip suvereni respublika, ar Lietuva nori likti savarankiška, suverenia Lietuvos demokratine respublika. Kitos alternatyvinės formos Lietuvos valstybingumui reikštis nematau."

Po ilgų diskusijų suvažiavimas priėmė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos programą, įstatus. Įvyko rinkimai į 220 asmenų LPS Seimą ir jo 35 asmenų Tarybą. J. Juzeliūnas, gavęs 162 balsus, į šį aukščiausią Sąjūdžio organą buvo išrinktas aštuntuoju.

Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime audringai išsiveržusios patriotinės aspiracijos suvienijo net gana skirtingų politinių orientacijų žmones.

„Vargu ar kada nors buvo toks visuomenės susiklausymas, kaip Sąjūdžio suvažiavimo metu. Atrodė, kad vienas kitą suprasdavo iš pusės žodžio. Ir vienybė žydėjo..."

Deja, šita tautos vienybė truko neilgai.

Pirmiausia pasireiškė trintis tarp Sąjūdžio aktyvistų ir Lietuvos kompartijos vadovybės. Naujajam partijos lyderiui A. Brazauskui, dėl savo einamų pareigų itin gerai suvokiančiam Lietuvai grėsmingą padėtį imperinių jėgų akivaizdoje, teko nuolatos laviruoti tarp Maskvos ir tautos reikalavimų, daryti nuolaidų tai vienai, tai kitai pusei. Bene pirmą kartą ryškesnis konfliktas tarp sąjūdiečių ir A. Brazausko įsiliepsnojo 1988 m. lapkričio 18 d., kada Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos X-ojoje sesijoje jis deputatus paragino susilaikyti nuo nutarimo, pripažįstančio Lietuvos įstatymų viršenybę SSRS įstatymų atžvilgiu, kaip tai prieš keletą dienų padarė Estijos parlamentas. Tos pačios dienos vakarą sušauktas skubus Sąjūdžio Seimo Tarybos posėdis griežtai pasmerkė tokį oficialiosios Lietuvos valdžios žingsnį, o lapkričio 20 d. V. Landsbergio iniciatyva buvo paskelbta „Lietuvos moralinė nepriklausomybė".

Išryškėjo nesutarimai ir Sąjūdžio Seimo Tarybos viduje tarp radikalesnių ir nuosaikesnių jos narių. Nepritardamas paskutiniams Tarybos nutarimams, lapkričio 21 d. iš jos pasitraukė vienas iš Sąjūdžio lyderių rašytojas Vytautas Petkevičius. Vidinėn opozicijon ilgainiui ėmė linkti Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai Arvydas Juozaitis, Vitas Tomkus.

J. Juzeliūnas labai sielojosi dėl prasidėjusios Sąjūdžio, o ir visos tautos vienybės erozijos. Jo kolega LPS Seimo Taryboje B. Genzelis pabrėžė:

„Daugumas Tarybos narių (V. Aliulis, V. Antanaitis, K. Antanavičius, J. Juzeliūnas, A. Kaušpėdas, Č. Kudaba, Just. Marcinkevičius, M. Martinaitis, J. Minkevičius) propagavo visuotinės santarvės idėją, siūlė problemas spręsti kompromiso keliu, nes tik taip, atrodė, galėsime pelnyti tautos pasitikėjimą ir pasiekti norimų rezultatų."

Visai natūralu, kad J. Juzeliūnas pasirašė lapkričio 25 d. Seimo Tarybos posėdyje priimtą „Moralinės vienybės deklaraciją": „Tarybos veiklos tikslas - Lietuvos suverenumas, kurio vardan turi būti įveiktos visos tarpusavio prieštaros".

Pagal LPS Steigiamojo suvažiavimo nutarimą, organizacija neturėjo vieno pastovaus vadovo. Komplikuojantis politinei situacijai, didėjant imperinių jėgų spaudimui ir dažnėjant bandymams suskaldyti šį tautos išsivadavimo siekiantį judėjimą, Seimo Taryba nusprendė pusės metų laikotarpiui išrinkti LSP pirmininką. Rinkimai įvyko tame pačiame Seimo Tarybos posėdyje, 1988 m. lapkričio 25 d.

J. J.: „Sąjūdžio organizacinę veiklą labai apsunkino pastovios valdžios nebuvimas. Tad viename Sąjūdžio Seimo Tarybos posėdyje nusprendėme: derėtis su kompartijos Centro Komitetu bei kitomis valdžios institucijomis turėtų vienas žmogus, turintis visus Sąjūdžio įgaliojimus.

Tuo metu Sąjūdžio veikloje išryškėjo du lyderiai: Landsbergis ir Ozolas. Svarstant jų kandidatūras į pirmininko pareigas, aš palaikiau Vytautą Landsbergį. Gerai pažinojau jį daugelį metų artimai bendraudamas Kompozitorių sąjungoje ir Konservatorijoje; vertinau jo mąstymo konstruktyvumą, nepaprastą veiklumą ir operatyvumą, organizacinius sugebėjimus, ypač išryškėjusius Sąjūdžio veikloje. Landsbergis sutiko imtis Sąjūdžio vadovo pareigų, tačiau su viena sąlyga: „tuo atveju mano pavaduotoju turėtų būti Ozolas". Balsuojant Landsbergis išėjo iš patalpos. Posėdyje dalyvavę Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai pirmininku vienbalsiai išrinko Landsbergį."

1989 m. vasario 16 d. šventės išvakarėse, neeilinėje Sąjūdžio Seimo sesijoje Kauno muzikiniame teatre buvo priimta LPS Seimo Deklaracija, kurioje atvirai pareikšta, kad „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato." Ši Deklaracija sukėlė reakcingųjų Lietuvos kompartijos sluoksnių įtūžį, išsiliejusį vasario 21 d. skubiai sušauktame Centro Komiteto XVII-ajame plenume. Sąjūdžio ir kompartijos konfrontacija dar labiau paaštrėjo.

1989 metais Lietuvos visuomenė ne kartą turėjo progos išgirsti tvirtą, ryžtingą, visada pasvertą J. Juzeliūno žodį Sąjūdžio organizuotų mitingų, įvairių akcijų metu, per radiją ir televiziją. Represuotųjų asmenų klausimu J. Juzeliūnas yra pasisakęs ir to meto Lietuvos periodinėje spaudoje.

*

1989 metų pradžioje visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje vyko rinkiminė kampanija į M. Gorbačiovo iniciatyva formuojamą aukščiausiąją imperijos valdymo instituciją - Liaudies deputatų suvažiavimą, kuris turėjo sudaryti šalies vyriausybę ir nuolat dirbančią Aukščiausiąją Tarybą. Skirtingai nuo Lietuvos Laisvės Lygos, boikotavusios rinkimus, LPS Seimas ir jo Taryba nusprendė, kad yra tikslinga kuo didesniam Sąjūdžio veikėjų skaičiui patekti į Liaudies deputatų suvažiavimą; taip atsivertų galimybė „iš vidaus" daryti spaudimą SSRS vadovybei, siekiant priimti palankesnius Lietuvai ekonominius ir politinius sprendimus.

Kandidatus į suvažiavimo deputatus, aišku, kėlė ir Lietuvos kompartija bei visuomeninės organizacijos. Tad skirtingų pažiūrų atstovų kova dėl Lietuvai suvažiavime skirtų vietų buvo itin atkakli.

J. Juzeliūną kandidatu į SSRS liaudies deputatus iškėlė Kaišiadorių ir Trakų rajonų tremtinių bendrijos. Jo varžovu rinkiminėje kovoje buvo LKP Kaišiadorių rajono komiteto pirmasis sekretorius Vaclovas Litvinas. Vyko dažni susitikimai su rinkėjais įvairiose regiono vietovėse - mokyklose, gamyklose, kitose organizacijose.

J. J.: „Kartais tekdavo pasakyti net penkias kalbas per dieną. Stengiausi nesikartoti, kalbos tekstą nuolatos varijavau pagal situaciją, auditorijos sudėtį. Kartodavosi gal tik iš anksto parinktos tokiai progai tinkamos liaudies patarlės...

Mano konkurentas Litvinas dažnai elgdavosi nekorektiškai. Susitikimuose su rinkėjais sakydavo: „atvažiuos čia toks senelis". O man pasirodžius rinkėjai žiūri - Juzeliūnas dar aktyvus, energingas..."

Viename iš interviu J. Juzeliūnas kalbėjo:

„Rinkiminės kampanijos metu daug šnekėjau apie dorovingumą ir sąžiningumą. Apie tą žalą, kurią mūsų tautai padarė visa bolševikinė sistema, apie komunistų partijos įvykdytus nusikaltimus. Kalbėjau, ateis laikas, kai bus teisiama ne tik buvusi VKP(b), bet ir dabartinė TSKP bus teisiama, kaip ir fašizmas, už nusikaltimus žmonijai, turės būti teisiami visi tos sistemos ramsčiai, atsakingi už vežimus, trėmimus, lagerius, masinius žudymus."

Savo visuomenines nuostatas, savotišką rinkiminę programą J. Juzeliūnas yra išdėstęs ir spaudoje. Ne visi kandidato teiginiai buvo priimtini pagrindiniam valstybės spaudos organui; jie liko išsakyti rinkėjams:

„Yra tokia sąvoka, kuri pastaruoju metu mūsuose labai dažnai linksniuojama - tai suverenitetas. Štai 1940 metai - kaip įvertinti šią Lietuvos okupaciją? Liaudiškai tariant - didelis prarijo mažą. Mažajam, pagal kai kuriuos autoritetus, - vadinamasis realusis suverenitetas. Klausimas - kodėl didysis prarijo? Atsakymas - todėl, kad jis didelis. Didelis ir moralę turi didelę, dėl to kalbėti apie didžiojo moralę ir nedrįstame, o kalbame jau apie realiją: realus suverenitetas, realus valstybingumas, reali ekonomika ir t. t. Bet jei tai prarytojo psichologija, tai nėra laisvės trokštančiojo tiesos ir doros pagimdytas balsas.

Aš už Lietuvą, kuriai visa tauta kartu su Sąjūdžiu siekia jos visiško atgimimo.

Aš už vasario 16-osios deklaraciją - Nepriklausomos Lietuvos idealų puoselėjimą ir jų realizavimą. Šis kelias sunkus ir gali būti netrumpas, tačiau jis vienintelis, teisingas ir moralus."

J. Juzeliūno atvirai ir įtaigiai išsakomos idėjos, jo asmenybės žavesys pelnė rinkėjų simpatijas. Balandžio 9 d., po antrojo rinkimų rato, jis buvo išrinktas SSRS liaudies deputatu.

Rinkimuose Sąjūdis laimėjo triuškinančią pergalę. Į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą iš 58 asmenų iš Lietuvos pateko net 36 Sąjūdžio delegatai.

1989 m. gegužės 25 d., drauge su kitais Lietuvos delegatais, J. Juzeliūnas pradėjo savo veiklą Maskvoje iškilmingai atidarytame SSRS Liaudies deputatų suvažiavime.

Jau šiame suvažiavime aukščiausiu lygiu ir įvairiais aspektais buvo iškeltas Lietuvos suvereniteto klausimas. Lietuvių delegacija inicijavo SSRS vyriausybinę komisiją V. Molotovo - J. Ribbentropo pakto (ir slaptųjų protokolų) teisėtumui ištirti; po įnirtingų debatų šis paktas, atvėręs kelią į Baltijos šalių okupaciją, pripažintas niekiniu. Nors ir su įvairiomis išlygomis, Maskvoje buvo iškovota Lietuvos teisė į ekonominį savarankiškumą nuo „stipraus centro".

M. Laurinkaus liudijimu, J. Juzeliūnas suvažiavimo metu vykusiuose susitikimuose su A. Jakovlevu ir kitais įtakingais SSRS valdžios atstovais nepraleido progos pakovoti dėl nekaltai represuotų asmenų pilietinių teisių atstatymo.

SSRS liaudies deputato statusas J. Juzeliūnui atvėrė kelius ir į Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos tribūną, suteikė galimybę pasiūlyti svarstyti ne vieną jį nuo seno jaudinusią problemą.

1989 m. rudenį J. Juzeliūnas Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai pateikė pluoštą pasiūlymų Bažnyčios, šeimos, mokyklos klausimais.

„Viena iš mano ir kunigo Vaclovo Aliulio parlamentinių iniciatyvų buvo valstybės santykių su Bažnyčia normalizavimas. 1948 m. specialiu Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu buvo konfiskuota daugybė Bažnyčios turto, ištisi pastatai. Pateikiame pasiūlymą anuliuoti, atšaukti tą nutarimą ir visą konfiskuotą turtą grąžinti Bažnyčiai, tikintiesiems. Keletą mėnesių truko kova, bet pagaliau pavyko ją laimėti.

Po to parengėme dar vieną projektą - dėl konstitucijos 50 straipsnio pakeitimo, atsisakant ateizmo ir atkuriant normalias Bažnyčios teises į religijos propagandą, užtikrinant sąžinės laisvę."

Lapkričio 23 d. Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai J. Juzeliūnas pateikė pasiūlymą „Dėl požiūrio pakeitimo į šeimos ugdymo klausimą". Pasiūlymo esmė - valstybė turinti sudaryti sąlygas motinoms pačioms auginti vaikus - namuose, o ne vaikų darželiuose.

O tuo tarpu dar pagal sovietinį modelį suformuota Lietuvos Aukščiausioji Taryba, Sąjūdžio ir demokratinio kompartijos sparno veikiama, ryžosi spręsti ir fundamentalųjį - tolimesnio Lietuvos valstybinio statuso - klausimą.

Esminės svarbos įvykis, sudaręs būtinas prielaidas Lietuvos nepriklausomybei atkruti, buvo A. Brazausko vadovaujamos Lietuvos kompartijos atsiskyrimas nuo SSKP. Į Lietuvos Komunistų partijos 20-ajame suvažiavime (1989 m. gruodžio 19-21 d.) išrinktą Centro Komitetą įėjo ir nemaža Sąjūdžio veikėjų (K. Prunskienė, R. Ozolas, R. Gudaitis, B. Genzelis). Tuo tarpu labiausiai reakcingi kompartijos veikėjai (su M. Burokevičiumi priešakyje) apsisprendė likti SSKP sudėtyje ir tapo aktyviais imperinių jėgų kolaborantais.

Į savarankiškos nuo vieningo centro Lietuvos komunistų partijos įkūrimą Maskva reagavo žaibiškai ir piktai. A. Brazauskas ir jo artimiausi bendražygiai (V. Beriozovas, J. V. Paleckis) buvo skubiai iškviesti į Maskvą aiškintis specialiai sušauktame SSRS kompartijos Centro Komiteto posėdyje. O netrukus padėčiai ištirti vietoje ir atskalūnus „atvesti į protą" 1990 m. sausio 11 d. į Lietuvą atvyko pats M. Gorbačiovas.

Sovietų Sąjungos vadovo vizito metu vykę susitikimai su įvairių Lietuvos visuomenės sluoksnių atstovais jam pageidaujamų rezultatų nedavė: lietuvių tauta buvo tvirtai apsisprendusi už visišką nepriklausomybę. Klausimas galėjo būti keliamas tik dėl jos atkūrimo laiko ir formos.Tai turėjo nulemti naujoji Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Pirmą kartą renkama demokratiškai, ji gautų visos tautos įgaliojimus spręsti Lietuvos likimą.

J. Juzeliūnas į renkamą aukščiausiąjį Lietuvos valdžios organą nesibalotiravo. Tačiau, būdamas Sąjūdžio Seimo ir jo Tarybos narys, jis aktyviai dalyvavo svarstant šios organizacijos rinkiminę platformą ir būsimus veiksmus šalies parlamente. Rinkiminei kampanijai einant į pabaigą, tokių pasitarimų ir pokalbių siauresniame rate, kartais - ir dviese su ilgamečiu kolega Vytautu Landsbergiu, įvykdavo vis dažniau.

Rinkimus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą įspūdingai laimėjo Sąjūdžio iškelti kandidatai. Naujojo Lietuvos parlamento posėdis buvo sušauktas kovo 10 dieną - kai po antrojo rinkimų rato buvo suformuotas reikiamas nutarimams priimti deputatų kvorumas.

Kovo 11 d. įvykusiame posėdyje Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku žymia balsų dauguma buvo išrinktas Vytautas Landsbergis. Tai galutinai nulėmė tolimesnių įvykių eigą. Vėlyvą vakarą Aukščiausiosios Tarybos deputatai vieningai priėmė (vos šešiems susilaikius) Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Aktą ir kitus Sąjūdžio vadovybės jau iš anksto parengtus dokumentus, įteisinančius valstybės savarankiškumą.

J. J.: Po neužmirštamų šio vakaro akimirkų drauge su grupe Sovietų Sąjungos liaudies deputatų sėdome į naktinį traukinį ir išvykome į Maskvą. Čia kitą rytą turėjo prasidėti Liaudies deputatų suvažiavimo sesija. Turėjome naujojo Lietuvos parlamento pavedimą painformuoti Gorbačiovą ir visą suvažiavimą apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą.

Išsireikalavome, kad Gorbačiovas mus priimtų asmeniškai. Susitikimas įvyko pietų pertraukos metu. Vaidotas Antanaitis perskaitė Nepriklausomybės atstatymo Akto vertimą į rusų kalbą, palinkėjo Gorbačiovui sėkmės, kaip kaimyninės valstybės vadovui. Gorbačiovas susimėtė „Tak što, ja sejčas dolžen: budu vstrečat Landsbergisa na krasnom kovre?" - „Navernoe." - „Čiušj kakaja..."

Tuoj po kovo 11-osios Lietuvos Aukščiausioji Taryba nutarė, kad Lietuvoje išrinkti SSRS liaudies deputatai nebegali dirbti kitos valstybės valdymo struktūroje. Tačiau, reikiamiems tiesioginiams kontaktams palaikyti ir operatyviai informacijai iš pirminių šaltinių gauti, jiems buvo suteiktas SSRS liaudies deputatų suvažiavimo stebėtojų statusas. Tad ir J. Juzeliūnas dar visus 1990 metus važinėjo į Maskvą, o savo įspūdžius apie suvažiavime vykusias kovas tarp demokratinių ir reakcingų jėgų aprašė spaudoje.

M. Gorbačiovas kategoriškai atmetinėjo visus Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos siūlymus pradėti oficialias derybas dėl tarpvalstybinių santykių sureguliavimo. Reikalaudamas atšaukti Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Aktą, ar nors kuriam laikui suspenduoti jo galiojimą, Sovietų Sąjungos prezidentas ėmėsi griežtų ekonominių sankcijų - įvedė naftos ir dujų tiekimo Lietuvai blokadą, gerokai sutrikdžiusią normalų pramonės įmonių ir transporto funkcionavimą. Siekiant bent kiek palengvinti šalies ekonominę būklę, pradėtos rinkti lėšos iš gyventojų, sudaryta vadinamoji „blokados komisija". Į jos sudėtį 1990 m. gegužės 3 d. buvo įtrauktas ir J. Juzeliūnas.

J. J.: „Blokados komisijos pirmininku buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatas Audrius Rudys. Komisijoje dirbo nemažas būrys įvairių specialybių žmonių. Menininkams šioje komisijoje atstovavau aš vienas. Pagrindinis mano darbas buvo prižiūrėti, kad nebūtų išparduotos iš žmonių surinktos meno vertybės."

Maskva ekonominėmis sankcijomis nepaklusniai Lietuvai neapsiribojo. Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo vyko nuolatinis ginkluotos jėgos eskalavimas. Sovietinės kariuomenės daliniai užiminėjo valstybinių įstaigų ir organizacijų patalpas, persekiojo iš armijos pasitraukusius lietuvių jaunuolius. Pagaliau naktį iš 1991 m. sausio 12 į 13 d. įvyko bandymas grubia karine jėga nuversti teisėtą Lietuvos valdžią. Lietuvių tautos susitelkimas ginti savo parlamentą ir vyriausybę, o taip pat užsienio didžiųjų valstybių palaikymas, Rusijos demokratų protesto akcijos padėjo išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę, nors ir žuvusių beginklių patriotų gyvybės kaina. Lietuva gyveno nuolatinėje įtampoje. Ji atslūgo tik 1991 m. rugpjūčio pabaigoje, sužlugus komunistinių imperijos jėgų surengtam valstybės pučui Rusijoje, kada daugelio pasaulio šalių vyriausybės viena po kitos ėmė oficialiai pripažinti Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę.

Lietuvą nepriklausomybėn atvedusio Sąjūdžio viduje vis labiau išryškėjo tendencija buvusį gaivališką tautinio atgimimo judėjimą transformuoti į struktūrizuotą partiją, vienijančią tik dešiniosios pakraipos, kapitalistinės orientacijos žmones. Šis kai kurių sąjūdžio aktyvistų siekis ypač atsiskleidė Sąjūdžio II-ajame suvažiavime (1990 04 21-22), tačiau visuotinio pritarimo nesulaukė.

Nepritarė šiai idėjai ir J. Juzeliūnas. Savo kalbą Antrajame Sąjūdžio suvažiavime paskyręs tautos dvasingumo, moralinių nuostatų ugdymo svarbai, jis nedviprasmiškai išsakė požiūrį ir į patį Sąjūdį:

„Lietuvos Sąjūdis - tai visų Lietuvos žmonių susitelkimas. Kada pasigirsta balsai, galbūt tiksliau - balsas už Sąjūdį, kaip partiją, manau, jog šiuo metu tai yra tiesiog šventvagiška. Pats žodis „partija" reiškia „dalis" („pars"), o Sąjūdis yra ne dalis, o visa Lietuva. Aš už Sąjūdį, kaip tautos sąžinę ir sąmonę, būdingą visiems."

Tokią savo nuostatą J. Juzeliūnas yra patvirtinęs ir ne viename iš savo vėlyvesnių pasisakymų:

„Esu Sąjūdžio žmogus. Manau, kad Sąjūdis turėtų būti toks, koks buvo pradžioje. Man buvo nepriimtina nuostata, atsiradusi po II Sąjūdžio suvažiavimo, esą šis judėjimas tapęs dešiniuoju. Partijos gali būti dešiniosios, kairiosios, o Sąjūdis turėtų būti visų, nesvarbu, kokiai partijai vienas ar kitas žmogus priklauso."

„Aš aktyviai dalyvauju Sąjūdyje tol, kol jis nepasiskelbė dešiniuoju judėjimu. Nors aš iš esmės taip pat esu dešinysis, man nepriimtina dalyvauti tik vienos grupės veikloje. Juk daugelis dabartinių partijų lyderių - buvę Sąjūdžio aktyvistai! Kai apsižvalgau, rodos, visose partijose savas esu... Tad kodėl mes staiga užsidarėme atskirose kamarose? Tai tik tuščios vaikiškos ambicijos, nieko bendro neturinčios su tikruoju tėvynės meilės jausmu."

Skeptiškai vertindamas visuomenės susiskaidymą į partijas, J. Juzeliūnas taip ir neįstojo nė į vieną iš jų, likdamas tikru sąjūdiečiu savo dvasioje. Kurį laiką jis dalyvavo Sąjūdžio Seimo Tarybos veikloje, vėliau - bendravo su Sąjūdžio pionieriais - Iniciatyvinės grupės nariais. Retkarčiais aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais jis pasisakydavo Lietuvos radijo ir televizijos laidose, kai kada - ir viešuose mitinguose. Apie lietuviškas aktualijas J. Juzeliūnas supažindino ir užsienio lietuvius, 1991 m. birželio 2 d. kalbėdamas per „Laisvosios Europos" radiją.

1992 m. vasarą prasidėjusioje rinkiminėje kampanijoje į Lietuvos Seimą J. Juzeliūnas palaikė Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) dešiniosios pakraipos narių („Sąjūdžio koalicijos") pozicijas. Jis įėjo į Aukščiausiosios Tarybos sudarytą 18 asmenų Vyriausiąją rinkimų komisiją, o Sąjūdžio koalicijos buvo pasiūlytas jos pirmininko pareigoms. Tačiau Aukščiausiosios Tarybos liepos 23 d. posėdyje į šias pareigas buvo išrinktas ekskomunistas Vaclovas Litvinas - buvęs J. Juzeliūno konkurentas rinkimuose į SSRS liaudies deputatus...

Tiek prieš Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimą, tiek ir po jo J. Juzeliūno dėmesio centre buvo sovietmečiu represuotų žmonių likimai. Beveik devynerius metus J. Juzeliūnas vadovavo dar 1988 m. jo iniciatyva įkurtai institucijai, kuri pradžioje buvo pavadinta „Komisija stalinizmo nusikaltimams tirti". Laikui bėgant, keitėsi šios institucijos oficialus pavadinimas, statusas, struktūra, augo ir atliekamų darbų apimtis.

1990 m. spalio 1 d. Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti pagrindu prie Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto buvo įkurtas „Represijų tyrimo sektorius", netrukus pavadintas „Represijų Lietuvoje tyrimo komisija". J. Juzeliūnas, kaip šios komisijos pirmininkas, iš Lietuvos vyriausybės išrūpino institucijos darbui bei kaupiamam archyvui būtinas papildomas patalpas, susirašinėjo su įvairiomis įstaigomis dėl represuotiems asmenims padarytos materialinės žalos atlyginimo.

1991 m. pavasarį minėtoji komisija tapo autonomiška institucija - „Represijų Lietuvoje tyrimo centru" (RLTC). J. Juzeliūnas rengė Centro įstatus, rūpinosi, kad jam būtų suteiktos juridinio asmens teisės. Jis buvo išrinktas RLTC Tarybos pirmininku, o istorikas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras Antanas Tyla - moksliniu vadovu. RLTC kasdieniniam darbui vadovavo Birutė Burauskaitė.

Vienas svarbiausių Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti (vėliau - Represijų Lietuvoje tyrimo centro) uždavinių buvo kuo nuodugnesnės informacijos apie represuotuosius asmenis kaupimas ir jos publikavimas. Pirminis šių žinių šaltinis buvo pačių nukentėjusiųjų arba jų artimųjų parodymai. Nuo 1988 m. Komisija įvairiais būdais po visą Lietuvą platino anketas su konkrečiais klausimais. Atsakymų pagausėjo nuo 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir žmonėms padrąsėjus. Tada Komisija parengė ir išplatino dvi naujas, žymiai išsamesnes anketas.

Ilgametė Represijų Lietuvoje tyrimo centro vadovė Birutė Burauskaitė papasakojo:

„Jis [J. Juzeliūnas] skatino tobulinti anketas, kad surinkta informacija apimtų visus socialinius sluoksnius ir atspindėtų įvairių represijų pobūdį, pats perdirbo ir pasiūlė labai racionalų anketos variantą, kurį mes padauginome ir naudojome iki 1997 metų; pabrėždavo objektyvumo reikšmę mūsų darbe, ypač renkant ir tvarkant informaciją apie civilių gyventojų žudynes, nesvarbu kurio okupanto (sovietinio ar nacių) ar jo talkininko ranka jas vykdė."

„J. Juzeliūnas turėjo didelį žmonių pasitikėjimą. Jie ne tik atsiųsdavo užpildytas anketas, bet prie jų pridėdavo ir pasakojimus apie įvairias patirtas ir patiriamas nuoskaudas, apie savo rūpesčius ir problemas. Tokie laiškai su atsiminimais, klausimais ir prašymais kartais būdavo adresuoti „Ministrui J. Juzeliūnui", „Seimo nariui J. Juzeliūnui". Į kai kuriuos laiškus pats J. Juzeliūnas ir atsakydavo."

Buvusių tremtinių požiūrį į J. Juzeliūną iliustruoja fragmentas iš jam rašyto laiško:

„Gerb. p. Juzeliūnai!
Daug kartų klausiausi Jūsų kalbų televizijoje ir susitikimuose su tremtiniais ir visada iki ašarų buvau sugraudinta Jūsų širdies dosnumo ir atjautimo žmonių kančios. Neatrodė, kad šiam pasauly mes dar išgirsime užjaučiantį ir teisingai pokario metais vykusias skriaudas įvertinantį žodį. Laimingi sulaukę šios dienos, labai liūdna, kad dar daugiau žmonių jos nesulaukė. <...>
Duok Dieve Jums sveikatos ir ištvermės Jūsų kūrybiniame darbe ir žmonių atjautime ir globoje
Nuoširdžiai Jus gerbianti O. Navickienė.
Palanga, 1990. VII. 18.

Pats Juzeliūnas apie šį aktyvaus bendravimo su represuotais asmenimis laikotarpį kalbėjo:„Prisimenu, atneša žmonės kokius nors svarbius dokumentus ir niekam neatiduoda, sako: „Tik Juzeliūnui galiu atiduoti" Tokio žmonių pasitikėjimo apvilti negaliu. Juolab man tie žmonės tokie artimi!"

1993 m. pasirodė RLTC darbuotojų įtempto darbo vaisius - fundamentalaus leidinio - žinyno „Lietuvos gyventojų genocidas" pirmasis tomas . Šalia enciklopediškai abėcėlės tvarka pateiktų duomenų apie 1939-1941 m. sovietinės valdžios represuotus asmenis, leidinio įvadinėje dalyje buvo paskelbti M. Laurinkaus, A. Tylos, J. Juzeliūno straipsniai.

Straipsnyje „Genocidas ir valstybių moralė" J. Juzeliūnas pabrėžė jau ir anksčiau keltą mintį, kad stalinizmo nusikaltimai - tai ne vien tik fizinis žmonių naikinimas, bet ir moralinių vertybių niokojimas. Todėl straipsnio pabaigoje autorius iškėlė istorinę būtinybę pasauliniu mastu pasmerkti fizinio ir dvasinio genocido kaltininkę - komunistų partiją.

Apie J. Juzeliūno indėlį ir veiklą Represijų Lietuvoje tyrimo centre jo ilgametė darbuotoja B. Burauskaitė rašė:

„1989-1992 metais parengtas ir 1993 m. išleistas „Lietuvos gyventojų genocido" I tomas (1939-1941 m. sovietinių okupantų vykdytų represijų aukų vardynas) buvo šventė ir mums, ir prof. J. Juzeliūnui. Jis panaudojo savo plačius asmeninius ryšius šiam leidiniui platinti, įvertinti ir tolimesniam darbui remti (pvz., bendraudamas su išeiviais iš Klaipėdos krašto, gyvenančiais Vokietijoje, subūrė grupę mūsų darbui remti).

Sunku išvardinti ir apibūdinti visus dalykinius, idėjinius J. Juzeliūno vadovavimo centrui aspektus. Jis nesikišo į darbo technologiją, vardyno ar duomenų bazės formavimo principus. Tai galima pavadinti partneryste, kada diskutuojant, draugiškai šnekučiuojantis aptariami darbo principai. <...>

J. Juzeliūnas labai sielojosi dėl menkų RLTC darbuotojų atlyginimų, ypač sumažėjusių atėjus į valdžią LDDP. Nepaisydamas biurokratinių barjerų ir gana arogantiškos valdininkų pozicijos, J. Juzeliūnas darė viską, kad mūsų sunkus, emociškai ir fiziškai alinantis, didele atsakomybe slegiantis darbas nebūtų nuvertintas iki nekvalifikuoto darbuotojo atlygio. Pats jis pajuokaudavo, kad jei LDDP dėka liks be profesoriškos pensijos, kuri ir taip neprilygo sovietinių nomenklatūrininkų pensijoms, jis prisimins savo jaunystėje išmoką batsiuvio amatą ir siūs batus ponioms ir panelėms su savo firminiu ženklu - Pagamino profesorius kompozitorius J. Juzeliūnas."

Represijų Lietuvoje centro darbuotojus žavėjo J. Juzeliūno entuziazmas, optimizmas, geranoriškumas. Mėgo jis su kolektyvu pabendrauti, nuoširdžiai išsikalbėti - ir ne vien tik oficialiai susitikus darbo reikalais.

1997 m. vasario mėnesį RLTC reorganizavus į Lietuvos Genocido centro padalinį, J. Juzeliūnas buvo paliktas nuošaly; net nerasta reikalo jį bent painformuoti apie įvykusius pertvarkymus, padėkoti už jo įdėtą milžinišką darbą...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
StandartinėParašytas: 24 Spa 2013 17:47 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
P.S. Vertinant Sąjūdį būtina suvokti esmę - Sąjūdžio pagrindinė paskirtis buvo atkurti Lietuvos Nepriklausomybę.

Ką Sąjūdis labai sėkmingai ir padarė.


O tai, kas vyko vėliau, tai jau buvo nebe Sąjūdžio, o naujų susikūrusių ar senų persivadinusių (LKP į LDDP, o dar vėliau į LSDP) partijų "naujojo" ir "senojo" "elito" veiklos padarinys.

Absoliuti dauguma nuoširdžių ir padorių sąjūdiečių į šiuos "elito ratus" niekada taip ir nepateko, o tie keli, kurie ten laikinai buvo pakenčiami, labai greitai buvo pašalinti ir išstumti.

Realią valdžią Lietuvoje labai greitai į savo rankas perėmė naujieji oligarchai, o jų finansuojami "politikai" tapo tik "samdomais šuniukais".


Norint šią klaikią padėtį pakeisti būtina ir vėl kurti jau naują Sąjūdį, kurio pagrindiniu tikslu turėtų būti būtent šios "oligarchinės pinigų valdžios" panaikinimas - ir tik pakankamai platus, masinis bei aktyvus visuomeninis-politinis darinys yra pajėgus įveikti naujosios "oligarchinės" nomenklatūros valdžią.

Dabartinė padėtis ir Lietuvoje, ir kitose europinėse posovietinėse valstybėse labai primena padėtį buvusią SSSR europinėje dalyje ir "Varšuvos bloko" šalyse.

Žmonių nepasitenkinimas auga kiekvieną dieną - juos klaikiai nervina ir ekonominiai sunkumai, ir beatodairiškas valdžios supuvimas bei korupcija, ir tautinių vertybių niekinimas, ir pederastinės propagandos atviras kišimas, ir akivaizdi vis auganti politinė priespauda - visų "jievrofilinei" valdžiai nepritariančiųjų "prokuratūrinis" bei "policinis" persekiojimas.

O svarbiausia, jog jau užaugo nauja drąsaus ir ryžtingo jaunimo karta, kuri gali imtis iniciatyvos - pažvelkite kaip kūrėsi Sąjūdis ir kas buvo jo iniciatoriai: 1988 m. Sąjūdžio fotografijose puikiai matosi, jog tai buvo to meto jaunimas. O "senukus" iškėlė dėl "reprezentatyvumo". :)

Pastarieji įvykiai Vengrijoje labai gerai pademonstravo, jog tauta gali "susiimti" ir "perlaužti" jievrofilams stuburą.

Kaip tik todėl taip aršiai visokie kosmopolitai puola būtent Vengriją.

Akivaizdu, kad visa posovietinė Europa artėja į tokią ekonominę, finansinę ir moralinę situaciją, kurioje ir "menka kibirkštis gali įžiebti didelę ugnį"...

Bet "ugnis" greitai užgęsta, jei nesusikuria rimta masinė organizacija, kuri tvirtai paima "vadžias į savo rankas".

Štai tokios organizacijos "pamatus" ir "griaučius" mes turime sukurti jau dabar - kitaip nauja revoliucija užklups mus nepasiruošusius, ir "vadžias į rankas" perims kitos jėgos - o tada vienus kosmopolitus pakeis kiti kosmopolitai (kaip ir buvo Sąjūdžio metais - vienus komunistus ("sojuzinius") pakeitė kiti komunistai ("jievrofiliniai")).


Šį kartą mes negalime leisti, kad tokia tragiška klaida ir vėl pasikartotų - mums reikalinga Tautų Europa, o ne dar vienas "perdažytas" antitautinis Jievrosojuzas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 6 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007