Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Sniečkus

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos dalis okupuota SSSR 1944 metais - "Lietuvos SSR" (1944-1990 metais)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Sniečkus - tikroji šio išgamos istorija

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Sniečkus - tikroji šio išgamos istorija

Parašytas: 09 Kov 2008 15:46

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Sniečkus - tikroji šio išgamos istorija

2 jp to Žygeivis,, 2008 03 09 14:05

siūlė ne iškart po karo o apie 1950 metus, kai ten jau buvo privežta apie milijonas rusų kolonistų. Sniečkus atsisakė, nes suprato,kad tada Lietuvos neliks prisiėmus tiek daug rusų .Be to ir į Lietuvą buvo nemažai privežta rusų kolonistų.

Žygeivis, 2008 03 09 14:10

Sniečkus savo mentalitetu buvo pusžydis, o ne lietuvis.

Jam rūpėjo tik komunizmo idėjos, o ne lietuvių tauta. O pagal paties Stalino patvirtintą "nacionalinę politiką" lietuviai turėjo išnykti Sibire ir Kazachstane.

В сознании социал-демократов быть интернационалистом значило отрешиться не только от национальных пристрастий и антипатий, но и от национальности как таковой.

Многие из видных большевиков открыто кичились своей анациональностью, порою при заполнении формуляра паспорта демонстративно писали о себе: “Без национальности” [71]. Интернационализм в данном случае напрямую смыкался с космополитизмом.

Žygeivis, 2008 03 09 14:41

------------------------------- -----------------
to 14:10, 2008 03 09 14:31
Šiek tie klysti,kad jam Lietuva nerūpėjo.Paprastas pvz. Kai pradėjo statyt Alytaus medvilnės kombinatą, kremlius pasiūlė atkomandiruot kelis tūkstančius darbininkių iš Rusijos, taip vadinamų audėjų. Sniečkus atsisakė, motyvuodamas tuo, kad savų užteks. Jis buvo gudrus lapinas ir priešinosi rusų antplūdžiui į Lietuvą, aišku kiek leido galimybės, ko nepadarė Estijos ir Latvijos valdžia.
------------------------------- -------------------

Visa tai yra pasakos, sukurtos Kompartijos CK ideologiniame skyriuje tam, kad "išbalintų" seną stalinistą.

Sniečkus iš tikro buvo labai gudrus, tačiau jis visą laiką stengėsi, kad kuo daugiau slavų atvyktų į Lietuvą - kvietė ir iš Baltarusijos (taip pas mus atsirado daugiau kaip pusė dabartinių šūdlenkių), ir iš Ukrainos, ir Rusijos.

Ne be reikalo komuniagos iškart "uždarė" ne tik KGB, bet ir kompartijos bei komjaunimo archyvus. Ten pilna Sniečkaus pasirašytų dokumentų, kurie aiškiai parodo, kaip jis "mylėjo" lietuvius.

Gaila, kad mūsų "istorikai" vis niekaip neprisiruošia viešai juos paskelbti. Ten, beje, yra ir dokumentų, kuriuose svarstoma, kaip pagerinti pomirtinį Sniečkaus įvaizdį - parodyti jį kaip "tikrą lietuvį", vos ne patriotą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 09 Kov 2008 15:54

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Šaltinis - tema "Z. Zinkevičius, "Istorijos iškraipymai" (2004)"
http://diskusijos.patriotai.lt/viewtopic.php?t=1376
Antano Sniečkaus „nuopelnai"

Kas buvo Sniečkus, gerai atsimename. Nuoseklus stalininio tipo bolševikas. Maskvos statytinis, vadovavęs Lietuvos valstybės ir visuomenės griovimui, represijoms prieš lietuvių tautą. Fanatiškai nekentė nepriklausomos Lietuvos ir viso to, kas lietuviška. Net savo antrojo tautinio vardo Gintautas atsisakė. Kažin ar XX amžiuje gimė lietuvis, didesnis niekšas už Sniečkų.

Jis niekino Lietuvos laisvės kovotojus. Organizavo ir vykdė vadinamąją klasių kovą tarp brolių lietuvių. Jo pavedimu buvo žudomi partizanai, jų kūnai niekinami miestelių aikštėse, metami į srutų duobes, sąvartynus, šulinius. Šimtai tūkstančių ištremta, įkalinta, žuvo ir mirė nuo bado bei šalčio.

Sniečkaus parašai yra visuose dokumentuose, kurie buvo susiję su prieškario ir pokario represijomis. Jis – pagrindinis nežmoniško teroro prieš savo tautą organizatorius – sankcionavo masinius trėmimus. Trėmė net savo gimines. Jo iniciatyva buvo uždrausta paleistiems iš lagerių kaliniams ir grįžusiems tremtiniams apsigyventi Lietuvoje.

Žmonės su prašymais eidavo pas Justą Paleckį, Juozą Baltušį, bet niekas – pas Sniečkų. Negirdėta, kad jis būtų bandęs iš represinių struktūrų išvaduoti bent vieną žmogų, net artimą giminaitį. Kartą patekę Sniečkaus nemalonėn būdavo pasmerkti. Užteko teisingumo ministrui Povilui Pakarkliui 1940-aisiais pasakyti, kad Karaliaučių bei Tilžę reikėtų po karo atiduoti Lietuvai, ir jis visam laikui tapo nustumtas nuo vyriausybinio darbo.

Sniečkus naikino lietuvių kultūrinį paveldą. Su jo palaiminimu nuo katedros buvo nuverstos skulptūros, susprogdinti Trys kryžiai, nugriautos garsiosios Vilniaus kalvarijos, sudarkytas sostinės senamiestis, išplėšta dauguma šventovių. Buvo sunaikintas Kauno karo muziejus, išniekintas Nežinomojo kareivio kapas, daugybė nepriklausomybės laikų paminklų kituose miestuose ir miesteliuose. Sudegintas beveik visų nepriklausomoje Lietuvoje išleistų lietuviškų knygų fondas. Ištremti poetai Antanas Miškinis, Kazys Inčiūra, žurnalistas Juozas Keliuotis, kūrybiškai išprievartauti Antanas Žukauskas-Vienuolis, Vincas Mykolaitis-Putinas ir daug kitų.

Sniečkus kovojo prieš Bažnyčią, fanatiškai nekentė dvasininkų ir tikinčiųjų, nors vaikystėje pats buvo tikintis, tėvai norėjo, kad taptų kunigu. Jam vadovaujant uždaryta net 117 bažnyčių ir 226 koplyčios. Sniečkaus nurodymu Lietuvoje iš maždaug 2000 kunigų liko vos 150, iš 11 vyskupų – tik vienas.

Už visus šiuos „nuopelnus" Sniečkų prakeikė jo paties motina, pabėgusi nuo bolševikų. Raskite kitą Lietuvos politiką, kurį būtų prakeikusi motina! Net jo augintinis Aleksandras Štromas, perpratęs bolševikų „rojų", pasuko disidentų keliu.

Ir tokį žmogų Nepriklausomos Lietuvos valdžioje įsitvirtinę „buvusieji" skelbė „Lietuvos išvaduotoju". Sako, jo dideli nuopelnai Lietuvos industrinimui ir kolektyvizacijai. Bet ir viena, ir kita buvo krašto kolonizavimo sudedamosios dalys.

Ne tik miestai, bet ir miesteliai, net kaimai su Sniečkaus žinia būdavo apgyvendinami rusakalbių atvykėlių. Be to, statytos ne tos gamyklos, kurios reikalingos Lietuvai, bet ko reikėjo Sovietų Sąjungai, tenkinami tik jos poreikiai. Atgavus nepriklausomybę tos gremėzdiškos gamyklos neteko rinkos ir apmirė.

Apie kolektyvizaciją neverta nė kalbėti. Ji sužlugdė kaimą – praeityje lietuvybės židinį. Vietoj efektyvios žemės ūkio sistemos buvo žvėriška prievarta įdiegti utopiniai kolchozai ir sovchozai.

Sako, Sniečkus rūpinosi kultūriniu paveldu, atstatė Trakų pilį, už tai Maskvoje net „gavo per kepurę". Bet pilies atstatymas buvo susijęs su politinio kurso Sovietų Sąjungoje keitimusi. Sniečkus į tai atsižvelgė. Negalėjo visos lietuviškos praeities niekinti, juoba kad pilies atstatymu tikėjosi įgyti tautos simpatijų, kurias naudojo tolesniam Lietuvos sovietinimui.

Dar absurdiškesnis tvirtinimas (pvz., Jono Grigonio), kad Sniečkaus dėka Lietuva išliko lietuviška, esą jis išgelbėjęs ją nuo rusifikacijos. Jau minėta, jog faktai rodo visai ką kita. Sniečkaus dėka Lietuvoje buvo masiškai įkurdinami atvykę rusai ir kiti rusakalbiai, taigi Lietuva rusinama. Atvykėliams dalijo geriausius butus, juos aprūpindavo gerai atlyginamu darbu, leido siekti tarnybinės karjeros. Jie ugdė nuolankius Maskvai kadrus, surusintą partinę nomenklatūrą. Visa tai sudarė sąlygas iškreipti Lietuvos istoriją, žlugdyti lietuvių savimonę, suskaldė ir supriešino pačią lietuvių tautą. Kur čia lietuviškumo gelbėjimas?

Buvęs sovietinis radijo ir televizijos vadovas Jonas Januitis atsiminimų knygoje Užvakar ir šiandien (Vilnius, 1998) tvirtina, kad po Vytauto Didžiojo kitos tokios asmenybės kaip Sniečkus lietuvių tauta neturėjusi. Beje, Sniečkų su Vytautu Didžiuoju 1991-1992 m. Akiračiuose lygino ir kai kurie Santaros-Šviesos federacijos nariai. Bet tai absurdų absurdas arba visiškas apžlibimas. Ne su Vytautu Didžiuoju, bet su Mussoliniu – Italijoje ar Quislingu (Kvislingu) – Norvegijoje būtų galima Sniečkų palyginti, nors dydžiai ir skirtingi, be to, pastarajam (Kvislingui) turbūt net į galvą nebuvo atėjusi mintis padėti Hitleriui tremti savo tautiečius ir savo parašu tvirtinti tokius įsakus.

Nomenklatūra siekė absurdišką Sniečkaus „nuopelnų" vertinimą įtvirtinti žmonių sąmonėje. Jo gimimo 100-ųjų metinių proga buvo išleista speciali knyga "Sniečkaus fenomenas" ir 2003 01 25 Mokslų akademijos (!) salėje organizuota „mokslinė" konferencija pretenzingu pavadinimu "Tauta, epocha, asmenybė".

Iš tikrųjų tai buvo politizuotas spektaklis, kuriuo norėta „nuplauti lietuvių tautos kraują nuo vyriausiojo teroristo ir kompartijos rankų" (taip įvertino doresnė spauda), taigi iš esmės siekta atversti dar vieną istorijos klastojimo puslapį. Išankstiniame renginio plane buvo nurodyta, kad tai esąs bendras Mokslų akademijos (jos prezidentas Benediktas Juodka vėliau dalyvavimą paneigė), Mokslininkų rūmų, Antrojo pasaulinio karo dalyvių komiteto ir LSDP klubo „Mokslas" renginys.

Už šių institucijų nugaros, be abejo, slėpėsi bolševikinė nomenklatūra. Minėtame plane buvo numatyti 34 „diskusijų" dalyviai, tarp jų akademikai Jonas Kubilius, Juras Požėla, Lionginas Šepetys, profesoriai Povilas Gylys, Stanislovas Lazutka, Liudas Truska, Henrikas Zabulis, politikai Arvydas Juozaitis, Česlovas Juršėnas, Julius Veselka, Vytautas Petkevičius ir kt. Atvyko ne visi kviestieji. Kai kurie viešai atsiribojo. Filosofas Krescencijus Stoškus rašė: „Aš nepriklausau tiems žmonėms, kurie norėtų ir turėtų pagrindo reikšti viešą pagarbą A. Sniečkui" (Lietuvos aidas, 2003 m. sausio 28 d.).

Tokių renginių tikslą ir demagogiją galima pajusti vien perskaičius skelbtų prisiminimų apie Sniečkų antraštes: „Lietuvis jam buvo tarsi šeimos narys" (Steponas Nekrošius), „Be jo žinios nenukrisdavo net plaukas nuo Lietuvos galvos" (Lionginas Šepetys) ir pan. Visokiais būdais stengtasi įtikinti skaitytojus bei klausytojus, kad Sniečkus daręs Lietuvai tik gera, neišskiriant nė 1940 metų, kai Lietuva buvo okupuojama. Akivaizdus troškimas žūtbūt reabilituoti vieną iš didžiosios tragedijos, ištikusios lietuvių tautą, kaltininkų, pačią tragediją paverčiant „laime". Iškelti budelį ant pjedestalo!

Tokie nomenklatūros siekiai, jos renginiai negali skaudžiai neįžeisti Lietuvos laisvės kovotojų, visų dorų mūsų valstybės piliečių. Dar prieš „konferenciją" spaudoje pasirodė reikalavimai renginį atšaukti. Bet to nebuvo padaryta. Jam vykstant prie Mokslų akademijos pastato susirinkę žmonės su plakatais (pvz., „A. Sniečkus – tautos budelis Nr. 1", „Sniečkus – Lietuvos valstybės duobkasys", „Gulagų aukos šaukiasi teisingumo", „Paskutinis stribų pasirodymas" ir pan.) pasmerkė vykdomą istorijos kraipymo akciją. Spaudoje pasipylė protestai.

Prezidentas Valdas Adamkus paragino valdančią Socialdemokratų partiją neperrašinėti Lietuvos istorijos ir neteisinti Lietuvos gyventojų genocido vykdytojų. „Mes negalime toleruoti mėginimų perrašyti Lietuvos istoriją, pateisinti jos okupaciją ir tautos genocido vykdytojus. Mes negalime ištrinti ribos tarp nusikaltėlių ir jų aukų. Tai labai svarbu mūsų tautos ir valstybės ateičiai", – rašė dėl šio įvykio Valdas Adamkus.

Antaną Sniečkų stengėsi reabilituoti tie, kuriems jis buvo sukūręs gerovę, kurie jam dėkingi už turėtus aukštus postus, naudojimąsi specialiosiomis parduotuvėmis ir ligoninėmis, už suteiktus garbingus vardus, apdovanojimus, arba kurie patys buvo įtraukti į represinių struktūrų įsakymų vykdymą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 29 Kov 2009 19:16

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

J.Bielskienė. Geltonos penkiakampės atlapuose
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... d=21200884

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... 0884&com=1

Žygeivis,
2009 03 29 19:13

--------------------------------------------
2 pritariu Bielskienei,
2009 03 29 18:50
Lietuviai Lietuvoje tarybiniais laikais sudarė 80 proc. visų gyventojų, Latvijoje, Estijoje latviai ir estai tapo mažuma. Tai, kad mūsų tiek išliko baisiais skerdynių laikais, turėtume būti dėkingi Sniečkui.
------------------------------- -------------

Absoliutus melas ir komunistinė propaganda, sukurta LKP CK ideologinio skyriaus darbuotojų - jau po Sniečkaus mirties.

Už tai, kad Lietuva liko lietuviška turime būti dėkingi ne aršiausiam Lietuvių Tautos budeliui, kurį prakeikė jo paties motina, o generolui Povilui Plechavičiui, kuris atsisakė vesti lietuvių karius į karą už Lietuvos ribų, ir to dėka sudarė galimybę išlikti daugybei ryžtingų vyrų,po karo tapusiais Lietuvos partizanais, kurie visoje Lietuvoje naikino pradėjusius plūsti į mūsų žemę rusų kolonistus, ir vijo juos iš Lietuvos.

Daugelyje vietų Rusijoje dar 1980-1990 metais ne kartą ir ne du mane klausė, ar Lietuvoje vis dar šaudo rusus - visa Rusija po karo žinojo, kad į Lietuvą geriau nevažiuoti - "там край лесных бандитов".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Antanas Sniečkus - Stalino padlaižys ir Lietuvių Tautos išdavikas

Parašytas: 30 Rgs 2012 21:42

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Antanas Sniečkus - Stalino padlaižys ir Lietuvių Tautos išdavikas

Zigmas Zinkevičius. Istorijos iškraipymai. (2004)

http://istorija.vdu.lt/paskaitos/snieck ... vicius.pdf

https://docs.google.com/a/ignalinosku.l ... lXbWtiWjJg

Zigmas Zinkevičius
Istorijos iškraipymai

KATALIKŲ AKADEMIJA
Pilies 8
Vilnius 2004

UDK 323(474.5)
Zi-102

Recenzavo
habil. dr. prof. Vacys Milius,
habil. dr. prof. Antanas Tyla

Viršelyje, priešlapyje ir antraštiniame puslapyje –
Piterio Breigelio (Pieter Bruegel) pav. „Aklųjų parabolė" 1568 m. Drobė, tempera (86x 154 cm),
Neapolis: Museo Marionale.

© Zigmas Zinkevičius, 2004
© Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2004
ISBN 5-420-01539-0

Pratarmė

Šioje knygoje aptariami Lietuvos istorijos iškraipymai po nepriklausomybės atkūrimo. Ankstesni klastojimai paliečiami tik tais atvejais, kai jie susiję su dabartiniais – juos papildo ar paaiškina. Šiaip jau ankstesnių iškraipymų stengtasi neliesti. Kadangi orientuojamasi į platesnius skaitytojų sluoksnius, ne vien į istorijos specialistus, tai vengta sudėtingos citavimo ir šaltinių nuorodų sistemos (ji paprastinta), apskritai viso tradicinio mokslinio aparato, kuris paprastam žmogui tik sunkintų suprasti dėstomą mintį. Skaitytojų patogumui pridėta pavardžių rodyklė.

2003 m. spalio 28 d.

Kas buvo Sniečkus, gerai atsimename.

Nuoseklus stalininio tipo bolševikas. Maskvos statytinis, vadovavęs Lietuvos valstybės ir visuomenės griovimui, represijoms prieš lietuvių tautą. Fanatiškai nekentė nepriklausomos Lietuvos ir viso to, kas lietuviška. Net savo antrojo tautinio vardo Gintautas atsisakė. Kažin ar XX amžiuje gimė lietuvis, didesnis niekšas už Sniečkų.

Jis niekino Lietuvos laisvės kovotojus. Organizavo ir vykdė vadinamąją klasių kovą tarp brolių lietuvių. Jo pavedimu buvo žudomi partizanai, jų kūnai niekinami miestelių aikštėse, metami į srutų duobes, sąvartynus, šulinius. Šimtai tūkstančių ištremta, įkalinta, žuvo ir mirė nuo bado bei šalčio.

Sniečkaus parašai yra visuose dokumentuose, kurie buvo susiję su prieškario ir pokario represijomis. Jis – pagrindinis nežmoniško teroro prieš savo tautą organizatorius – sankcionavo masinius trėmimus. Trėmė net savo gimines. Jo iniciatyva buvo uždrausta paleistiems iš lagerių kaliniams ir grįžusiems tremtiniams apsigyventi Lietuvoje.

Žmonės su prašymais eidavo pas Justą Paleckį, Juozą Baltušį, bet niekas – pas Sniečkų. Negirdėta, kad jis būtų bandęs iš represinių struktūrų išvaduoti bent vieną žmogų, net artimą giminaitį.

Kartą patekę Sniečkaus nemalonėn būdavo pasmerkti. Užteko teisingumo ministrui Povilui Pakarkliui 1940-aisiais pasakyti, kad Karaliaučių bei Tilžę reikėtų po karo atiduoti Lietuvai, ir jis visam laikui tapo nustumtas nuo vyriausybinio darbo.

Sniečkus naikino lietuvių kultūrinį paveldą. Su jo palaiminimu nuo katedros buvo nuverstos skulptūros, susprogdinti Trys kryžiai, nugriautos garsiosios Vilniaus kalvarijos, sudarkytas sostinės senamiestis, išplėšta dauguma šventovių. Buvo sunaikintas Kauno karo muziejus, išniekintas Nežinomojo kareivio kapas, daugybė nepriklausomybės laikų paminklų kituose miestuose ir miesteliuose.

Sudegintas beveik visų nepriklausomoje Lietuvoje išleistų lietuviškų knygų fondas. Ištremti poetai Antanas Miškinis, Kazys Inčiūra, žurnalistas Juozas Keliuotis, kūrybiškai išprievartauti Antanas Žukauskas-Vienuolis, Vincas Mykolaitis-Putinas ir daug kitų.

Sniečkus kovojo prieš Bažnyčią, fanatiškai nekentė dvasininkų ir tikinčiųjų, nors vaikystėje pats buvo tikintis, tėvai norėjo, kad taptų kunigu. Jam vadovaujant uždaryta net 117 bažnyčių ir 226 koplyčios. Sniečkaus nurodymu Lietuvoje iš maždaug 2000 kunigų liko vos 150, iš 11 vyskupų – tik vienas.

Už visus šiuos „nuopelnus" Sniečkų prakeikė jo paties motina, pabėgusi nuo bolševikų. Raskite kitą Lietuvos politiką, kurį būtų prakeikusi motina! Net jo augintinis Aleksandras Štromas, perpratęs bolševikų „rojų", pasuko disidentų keliu.

Ir tokį žmogų Nepriklausomos Lietuvos valdžioje įsitvirtinę „buvusieji" skelbė „Lietuvos išvaduotoju". Sako, jo dideli nuopelnai Lietuvos industrinimui ir kolektyvizacijai. Bet ir viena, ir kita buvo krašto kolonizavimo sudedamosios dalys.

Ne tik miestai, bet ir miesteliai, net kaimai su Sniečkaus žinia būdavo apgyvendinami rusakalbių atvykėlių. Be to, statytos ne tos gamyklos, kurios reikalingos Lietuvai, bet ko reikėjo Sovietų Sąjungai, tenkinami tik jos poreikiai. Atgavus nepriklausomybę tos gremėzdiškos gamyklos neteko rinkos ir apmirė.

Apie kolektyvizaciją neverta nė kalbėti. Ji sužlugdė kaimą – praeityje lietuvybės židinį. Vietoj efektyvios žemės ūkio sistemos buvo žvėriška prievarta įdiegti utopiniai kolchozai ir sovchozai.

Sako, Sniečkus rūpinosi kultūriniu paveldu, atstatė Trakų pilį, už tai Maskvoje net „gavo per kepurę". Bet pilies atstatymas buvo susijęs su politinio kurso Sovietų Sąjungoje keitimusi. Sniečkus į tai atsižvelgė. Negalėjo visos lietuviškos praeities niekinti, juoba kad pilies atstatymu tikėjosi įgyti tautos simpatijų, kurias naudojo tolesniam Lietuvos sovietinimui.

Dar absurdiškesnis tvirtinimas (pvz., Jono Grigonio), kad Sniečkaus dėka Lietuva išliko lietuviška, esą jis išgelbėjęs ją nuo rusifikacijos. Jau minėta, jog faktai rodo visai ką kita. Sniečkaus dėka Lietuvoje buvo masiškai įkurdinami atvykę rusai ir kiti rusakalbiai, taigi Lietuva rusinama. Atvykėliams dalijo geriausius butus, juos aprūpindavo gerai atlyginamu darbu, leido siekti tarnybinės karjeros. Jie ugdė nuolankius Maskvai kadrus, surusintą partinę nomenklatūrą. Visa tai sudarė sąlygas iškreipti Lietuvos istoriją, žlugdyti lietuvių savimonę, suskaldė ir supriešino pačią lietuvių tautą. Kur čia lietuviškumo gelbėjimas?

Buvęs sovietinis radijo ir televizijos vadovas Jonas Januitis atsiminimų knygoje Užvakar ir šiandien (Vilnius, 1998) tvirtina, kad po Vytauto Didžiojo kitos tokios asmenybės kaip Sniečkus lietuvių tauta neturėjusi. Beje, Sniečkų su Vytautu Didžiuoju 1991-1992 m. Akiračiuose lygino ir kai kurie Santaros-Šviesos federacijos nariai. Bet tai absurdų absurdas arba visiškas apžlibimas. Ne su Vytautu Didžiuoju, bet su Mussoliniu – Italijoje ar Quislingu (Kvislingu) – Norvegijoje būtų galima Sniečkų palyginti, nors dydžiai ir skirtingi, be to, pastarajam (Kvislingui) turbūt net į galvą nebuvo atėjusi mintis padėti Hitleriui tremti savo tautiečius ir savo parašu tvirtinti tokius įsakus.

Nomenklatūra siekė absurdišką Sniečkaus „nuopelnų" vertinimą įtvirtinti žmonių sąmonėje. Jo gimimo 100-ųjų metinių proga buvo išleista speciali knyga Sniečkaus fenomenas ir 2003 01 25 Mokslų akademijos (!) salėje organizuota „mokslinė" konferencija pretenzingu pavadinimu Tauta, epocha, asmenybė.

Iš tikrųjų tai buvo politizuotas spektaklis, kuriuo norėta „nuplauti lietuvių tautos kraują nuo vyriausiojo teroristo ir kompartijos rankų" (taip įvertino doresnė spauda), taigi iš esmės siekta atversti dar vieną istorijos klastojimo puslapį. Išankstiniame renginio plane buvo nurodyta, kad tai esąs bendras Mokslų akademijos (jos prezidentas Benediktas Juodka vėliau dalyvavimą paneigė), Mokslininkų rūmų, Antrojo pasaulinio karo dalyvių komiteto ir LSDP klubo „Mokslas" renginys.

Už šių institucijų nugaros, be abejo, slėpėsi bolševikinė nomenklatūra. Minėtame plane buvo numatyti 34 „diskusijų" dalyviai, tarp jų akademikai Jonas Kubilius, Juras Požėla, Lionginas Šepetys, profesoriai Povilas Gylys, Stanislovas Lazutka, Liudas Truska, Henrikas Zabulis, politikai Arvydas Juozaitis, Česlovas Juršėnas, Julius Veselka, Vytautas Petkevičius ir kt. Atvyko ne visi kviestieji. Kai kurie viešai atsiribojo. Filosofas Krescencijus Stoškus rašė: „Aš nepriklausau tiems žmonėms, kurie norėtų ir turėtų pagrindo reikšti viešą pagarbą

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Sniečkus - tikroji šio išgamos istorija

Parašytas: 31 Sau 2017 02:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

http://imhoclub.lv/ru/material/gosudars ... z4XHxNQCIp

(№163) Kęstutis Čeponis, Литва

---Вот Литва — другое дело. Там был Снечкус. И в советские времена, и в постсоветский период он положительно оценивается литовцами.----

Еще одна совковая сказка....

Этого иуду прокляла даже собственная мать - ведь он всех своих родных, всю свою семью, собственноручно отправил помирать в Сибирь, в ссылку - его семья была зажиточной, а он единственный из огромной семьи подался в большевики.

Наверное роль сыграло то, что он с детства якшался с местными большевикствующими евреями, а затем учился в Воронеже, где окончательно втянулся в большевистский омут.

Ведь до WW2 именно евреи составляли большинство членов компартии и комсомола Литвы (всего тогда их было около 1000 человек, да и тех половина сидела в СССР), а в их руководстве только Снечкус https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A1%D0 ... 0%B8%D1%87 был литовцем (но его жена была еврейка).

Поэтому и все советскими оккупационными войсками созданные в Литве органы местного управления и НКВД были заполнены местными евреями, знавшими литовский язык.

Снечкус после занятия советскими войсками Литвы в июне 1940, 19 июня 1940 был назначен директором Департамента государственной безопасности.

15 августа 1940 был избран первым секретарём ЦК Коммунистической партии Литвы (до 1974).

Под его руководством в течение 1940—1941 были проведены массовые аресты так называемых буржуазных специалистов, националистов и т. п., и их семей

Снечкус был инициатором первых массовых высылок литовцев 14-19 июня 1941 года.

Он выслал даже собственного брата с семьей в Сибирь, где тот и умер.

Снечкус вновь организовал массовые депортации литовцев после войны.

В 1948 году Снечкус начал коллективизацию сельского хозяйства - и в Литве наступил голод. Большинство было коллективизировано к 1952 году.

До самой смерти он был ярым сталинистом, регулярно писал письма в Политбюро требуя запретить жить в Литве всем литовцам, кто был выслан в концлагеря или был политическим заключенным.

Однако в ЦК компартии Литвы существовал спец. идеологический-пропагандистский отдел, который занимался "облагораживанием" имени Снечкуса вплоть до 1991 года, печатая массы разной пропаганды и распространяя ее, и пуская разные слухи, какой он хороший и добрый, как кому то помог, и так далее... :)

Его именем даже назвали город, построенный специально для обслуживания атомной станции, которую для конспирации назвали Игналинской АЭ (хотя до нее от Игналины столько же км, как сейчас от Вильнюса до строящейся Астравской АЭ)..

--------------------------------------------------------------

В 1992 году именно я готовил справку об истинной деятельности Снечкуса и его роли в массовых репрессиях литовского этноса, когда встал вопрос о переименовании города.

Я тогда подготовил и другие исторические материалы, основываясь на которые предложил дать городу историческое название - деревни Висагинас (Висагина), которая была на месте города, пока ее не снесли строители АЭ и города.

Ведь тогда целый хор разных подхалимов Снечкуса кричали, что он чуть ли не святой был - и его имя просто необходимо сохранить в названии города.

Однако архивы КГБ показали истинное лицо этого изверга, настоящего сталиниста, не щадившего никого - от младенцев до глубоких стариков, ни чужих, ни своих родных ...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos dalis okupuota SSSR 1944 metais - "Lietuvos SSR" (1944-1990 metais)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: