Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos dalis okupuota SSSR 1944 metais - "Lietuvos SSR" (1944-1990 metais)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Išgyventi Sovietų Sąjungoje

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Išgyventi Sovietų Sąjungoje

Parašytas: 17 Kov 2007 17:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Išgyventi Sovietų Sąjungoje

2007 kovo mėn. 16 d., Vaidotas Pakalniškis, http://www.forumvilnius.lt

Televizoriaus ekrane stebėdamas įvykius Prancūzijoje, kur piliečiai savo teise į darbą ir geresnį aršiai ir vieningai gina gatvėje – nepaisant to, ar tai būtų darbo teises suvaržantis įstatymas, ar neatsakinga valdžios politika imigrantų iš buvusių Prancūzijos kolonijų atžvilgiu, ar galų gale itin originali palapinių miestelio akcija siekiant pagerinti benamių padėtį – nepaliauji stebėtis, kodėl socialinėje sferoje tokie pasyvūs mūsų žmonės.

Bet koks valdžios žingsnis, užkraunantis papildomus mokesčius ar pakeliantis kainas, yra sutinkamas tik pasyviu murmėjimu, abejingumu ir visas valdančiųjų nesąmones pateisinančia nusižeminusiųjų filosofija: „Kaip nors ištversim. Gali būti ir blogiau.“

Ir kiekvienas žmogelis vėl eina nešti savo naštos, vis labiau susiverždamas diržą. Tas pats atsitinka ir valdantiesiems politiškai ar morališkai susikompromitavus, ar paaiškėjus valdžios korupcijos faktams. Jokios reakcijos, tik negarsus, nepritariantis murmesys. Tokioje situacijoje “elitas” – kabutės panaudotos sąmoningai – greitai pasijunta visagalis ir nebaudžiamas. Tai kas gi vyksta šiapus buvusios „geležinės uždangos“? Kodėl žmonės yra tokie abejingi savo likimui?

Atsakymo pabandysime paieškoti netolimoje ir beveik šeštadaliui pasaulio pažįstamoje praeityje. Galime drąsiai teigti, kelias žmonių kartas tebelaiko sukausčiusi komunizmo šmėkla. Ir baimė paveldėta iš tų laikų, kad viskas dar gali būti blogiau, tebėra gaji.

Ta baimė stabdo ir svarbiausios demokratijai – pilietinės visuomenės raidą, be kurios nėra įmanomas normalus nei socialinis, nei politinis protestas.

Dėl to valdantieji jaučiasi karaliais, dėl to didžioji dalis NVS šalių su Rusija priešakyje linksta į diktatūrą ir klimpsta į visuotinio abejingumo liūną. Komunizmas atpratino žmones galvoti, atpratino juos bendrauti ir kas baisiausia, komunizmas atėmė iš žmonių supratimą, kad jie yra piliečiai, kad jie patys atsakingi už savo gyvenimą.

Bet mes ne apie tai, ne apie gražias sampratas. Pakalbėkime apie buitį, apie paprasto žmogaus gyvenimą ir apie tai, kokią to gyvenimo patirtį paveldėjome iš raudonojo chano šalies.

Visai neseniai vartant vieno Lietuvos komunistų partijos CK organo, žurnalo „Šluota“ puslapius, akis užkliuvo už dviejų karikatūrų, kurios labai simptomatiškai iliustruoja tarybinio žmogaus kasdienybę ir svajones nuolatinės stokos, arba kalbant sovietiniai terminais, deficito sąlygomis. Kokios tos karikatūros? Pirmojoje žmogelis kasa duobę, kurioje tikisi rasti paslėptą lobį, ir savo svajonėse tas žmogelis jau mato ką jis ras: tai didžiulė, kaustyta dėžė ant kurios parašyta ... „Muilas“! Taip, taip paprasčiausia muilas. Kitoje karikatūroje vaizduojama prabangi menė, su kilimais ir prabangiu sostu. Virš sosto puikuojasi užrašas: “Jo Didenybė tualetinis popierius”! Atrodo viskas tuo ir pasakyta. Sovietinio žmogaus kasdienybė – tai nuolatinis būtiniausių buities reikmenų, o kartais ir maisto stygius.

Dabartiniai tyrėjai sovietinę ekonomiką įvardija stygiaus ekonomikos terminu. Liaudiškai tariant tai deficito ekonomika. Deficitu buvo viskas pradedant tualetiniu popierium ir baigiant automobiliais. Sovietinis žmogus gyveno nuolatinio kovos už išlikimą sąlygomis, karo už savo gyvenimą, savo buitį. Norėdamas paprasčiausiai išgyventi, turėjai puikiai išmanyti visus įmanomus ir neįmanomus išlikimo mechanizmus, įveikti daugybę kliūčių.

Taigi kaip buvo įmanoma išlikti Sovietų sąjungoje? Visą Sovietų sąjungos egzistavimo laiką šią šalį iš kitų tarpo skyrė specifinė ekonomikos padėtis. Šalyje buvo naudojamas komandinės planinės ekonomikos modelis, kuriame visiškai nesvarbūs normalioje rinkos ekonomikoje galiojantys dėsniai. Ne pasiūla ir paklausa, ne vartotojo poreikis buvo sovietinės ekonomikos variklis, o visagalis planas.

Jei jau TSKP CK, įgaliojusi plano komiteto (Gosplan), ką nors susigalvodavo, tai tas ir turėdavo būti įvykdyta. Kaip vienoje dainoje dainuoja populiari rusų grupė: “план очень уж странный предмет ...”: popieriuje jis visada puikiai atrodydavo, o realybėje deja, visiškas neatitikimas. Ydingas buvo ir pats paskirstymo mechanizmas: vėlgi ne rinka apspręsdavo poreikius, o valdininkai. Dar puikiai prisimename, kaip prekybininkai, bazių direktoriai, parduotuvių vedėjai „pasirūpindavo“ praktiniu įgyvendinimu... Žodžiu buvo sukurtos visos sąlygos korupcijai ir pažinčių paslaugų sistemai, o kalbant liaudiškai Jo Didenybei Blatui klestėti.

Daugelis dar turbūt prisimena sovietines parduotuves: lentynos tuščios, pardavėjos piktos kaip velniai. O jei kokių prekių netyčia yra – tai tik vienos spalvos, vienodo dydžio ir modelio. Žodžiu absoliuti pasirinkimo laisvė, kaip renkant SSRS prezidentą M. Gorbačiovą: vieną iš vieno. Parduotuvėse klestėjo ir kitas sovietinio gyvenimo atributą - eilės. Sovietinė prekyba be eilių, grūstynių, be rietenų eilėse turbūt neįsivaizduojama. Stumdymasis, lipimas per galvas siekiant pagriebti daugiau ar geresnių prekių, koliojimasis ir net muštynės buvo sovietinio pirkimo ypatybė. Be to neįsivaizduojamas joks rimtesnis apsipirkimas.

Visą šitą paveikslą papildo ir be eilės lendantys „blatnieji“ – pardavėjų pažįstami, funkcionieriai ar šiaip įžūlus draugai. Parduotuvės klestėjo ir prekyba iš po prekystalio, kai tam tikros prekės buvo atidedamos „saviems“, ir paprastam mirtingajam tapdavo neprieinamos. O ką jau kalbėti apie tai, kad kartais prekių apskritai nebūdavo, ir norint nusipirkti, kad ir pieno, reikėdavo apeiti visas miesto parduotuves (šis principas gal negalioja didmiesčiams, kur užtekdavo apsilankyti tik keliose prekybos taškuose), o ir tai negarantavo, kad rasi reikiamą daiktą.

Turbūt ne vienas atsimena savo promenadas po parduotuves ieškant ko nors, ką būtų galima gauti. Čia susiduriame su dar vienu sovietiniu paradoksu. Perkama būdavo ne dėl to, kad ko nors reikia, o paprasčiausiai dėl to, kad yra ką pirkti, nes prireikus kokio daikto, jo gali negauti (достать), tad būdavo perkama „kažkas“, kas būdavo prekyboje. Šioje vietoje atsiskleidžia ir kitokia žodžio gauti prasmė – sovietinė prasmė. Šia prasme gauti reiškė kažką daugiau negu šiaip įsigyti: norint „kažką gauti“ sovietine prasme reikėjo padėti daug pastangų: surasti, ilgai atstovėti eilėje ir tikėtis, kad norimo daikto niekas nenupirks, nes ir prekių kiekis būdavo ribotas, minimalus.

Pavyzdžiui, karšta vasaros dieną statistiškai vidutinio miesto mikrorajone, kuriame yra tik viena parduotuvė. Pasklinda gandas: “Ledų išmetė”, - ir didžiulė masė žmonių lekia į parduotuvę, stoja į eilę ir staiga paaiškėja, kad ledų buvo tik viena dėžė ir jie jau baigėsi. Nieko nepadarysi, tokia realybė. Kitas būdas ką nors gauti buvo pasinaudoti pažintimis arba taip vadinamu blatu. Reikalingi žmonės visada žinodavo, kur galima gauti vienokių ar kitokių gėrybių, bet tai aišku buvo ir brangiau ir juo labiau (sovietų valdžios požiūriu) neteisėta. Tačiau galvos niekam neskaudėjo. Net egzistuoja nuomonė, kad sovietinė sistema, nepaisant savo ydingumo, tiek ilgai išsilaikė vien dėl to, kad buvo daugybė būdų ją apeiti ir pasinaudoti pačios sistemos silpnumu.

Kalbėdama apie sovietinį pirkimą amerikiečių antropologė Nancy Ries pavartoja itin įdomų ir provokuojanti terminą: heroic shopping. Apsipirkimas iš tiesų reikalavo didvyriškų pastangų. Pateiksiu tik vieną Ries aprašytą pavyzdį iš perestroikos laikų Maskvos, nors tokių pavyzdžių rastume kiekvienas. Ries pasakoja istoriją bobutės (бабушки), kuri išėjo nusipirkti cukraus. Po ilgų ir kankinančių aštuonių valandų stovėjimo eilėje bobutė kaip nugalėtoja grįžo namo nešina vieną kilogramą cukraus, nes daugiau nebuvo leidžiama pirkti. Visa darbo diena eilėje, be maisto tik dėl vieno kilogramo cukraus. Bobutė galėjo didžiuotis savimi: ji gavo (достала) cukraus.

Blatas sovietmečiu buvo visagalis. Turėdamas blatą praktiškai galėjai pasiekti bet ką. Teisingai dainavo Ala Pugačiova: “Neturėk šimto rublių, bet turėk šimtą draugų”. Draugai ir pažintys buvo greičiausias būdas tikslui pasiekti: už porą butelių konjako ir storą voką šlamančių banknotų galėjai įsigyti butą, už nedidelę paslaugą profsąjungos vadovui – kilimą, šaldytuvą ar baldų komplektą, pažintis su pardavėja garantavo importinių prekių gavimą (importas apskritai SSRS būdavo kažkas tokio dangiško, tiesiog aukštesnė materija).

Ne ką daugiau atsieidavo ir šuolis į priekį eilėje prie buto ar mašinos. Žodžiu „blatnas“ veikėjas galėjo turėti viską, nepaisant, kad parduotuvėse t.y. oficialioje prekybos sistemoje nieko nebūdavo. Čia sutinkame dar vieną sovietinės sistemos paradoksą: parduotuvės tuščios, o šaldytuvai pilni gėrio: konservuotų žirnelių, majonezo ir kitokių sovietinių laikų gardumynų. Dabar gi viskas atvirkščiai, o ir kam kaupti jei gali nueiti ir be problemų nusipirkti.

Tiesa, yra nedidelė smulkmena: dabar viską įsigyji legaliai ir valstybės biudžetas pasipildo mokesčiais, o sovietmečiu visas pelnas nusėsdavo bet kur, tik ne į biudžetą. Toks sovietinės ekonomikos organizavimo būdas netgi leidžia pajuokauti, kad sovietinė ekonomika tai ne pelno siekianti ekonomika. Tai ekonomika, padedanti išlaikyti valdančiasias pozicijas vieninteliam klanui – sovietinei nomenklatūrai. Kol žmonės yra priversti rūpintis savo išlikimu, jie nepavojingi politiškai. Politikai ir protestams jie neturi laiko.

Kuo labiau gilinamės į sovietmetį tuo labiau aiškėja šio laikotarpio paradoksalumas, kaip pasakoje sovietinėje sistemoje buvo viskas įmanoma: kvailelis galėjo valdyti karalystę (Nikita Sergejevičius), gyvi numirėliai kalbėdavo iš tribūnų (Brežnevas ir Černenko), ūsuota hidra masiškai žmones paversdavo vergais ar tiesiog lavonais (Stalinas), darbštūs miestiečiai laisvalaikiu dirbdavo daržininkais ir žemės ūkio produktų konservuotojais, inteligentai – savamoksliais mezgėjais, santechnikais ar plytelių klojėjais.

Daugybė stebuklų garsino raudonąjį „rojų“. Didžiausias stebuklas turbūt buvo tas, kad šio rojaus gyventojams nereikėjo dirbti – darbas buvo tik imituojamas, o produkcija, planinė ir virš plano, gaminama tik popieriuje. O svarbiausia, žmonėms nereikėjo galvoti – už juos galvojo didysis brolis. Išryškėja ir didžiausias sovietmečio paradoksas: nepaisant visų sunkumų, teroro, pažeminimo, neteisybės ir nepriteklių, po šiai dienai yra daugybė žmonių, besiilginčių sovietinių laikų. Laikų, kuomet nereikėjo rūpintis savimi, nereikėjo galvoti.

Gal čia ir slypi atsakymas į mūsų išsikeltą klausimą, kodėl postsovietinės erdvės gyventojai tokie pasyvūs. Pradėjus protestuoti reikės pradėti galvoti ir rūpintis savimi, o taip gerai yra nieko neveikti, nieko nedaryti. Skurdo ir pažeminimo, paprasčiausio banditizmo pelkėje jau esame prievarta pripratinti gyventi. Kaip čia dabar bus, jei pakelsime maištą ir staigą atsikratysime senų-naujų vergvaldžių? Reikės patiems priiminėti sprendimus ir atsakyti už šiuos sprendimus. O ir kas ta socialinė gerovė, lyginant su tinginystės ir neveiklumo palaima? Juolab... maisto parduotuvėse šiandien yra daugiau nei tada, kai gyvenome „rojuje“... Ir svarbiausia – degtinės. Pigios, daug ir visur. Nesvarbu, kad nuo jos numirti ar bent jau apakti galima.

Būti aklam dar geriau. Ko nemato akys, dėl to širdis neskauda.

http://www.forumvilnius.lt

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos dalis okupuota SSSR 1944 metais - "Lietuvos SSR" (1944-1990 metais)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: