Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos dalis okupuota SSSR 1944 metais - "Lietuvos SSR" (1944-1990 metais)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Pokario lietuvių išeivijos organizacijos

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Pokario lietuvių išeivijos organizacijos

Parašytas: 05 Kov 2007 23:06

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Laisvės kryžkelės. Pokario lietuvių išeivijos organizacijos

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/58657

2007-02-19, Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Apie pokario laikų lietuvių emigrantų įtaką laisvės kovoms - pokalbis su istorike, LGGRT centro direktore Dalia Kuodyte.

Pokario metais emigracijoje kūrėsi įvairios lietuviškos organizacijos. Kaip žinoma, kai kurios iš jų net pretendavo vadovauti rezistenciniam judėjimui Lietuvoje bei išsilaisvinimo bylai Vakaruose. Šiuo klausimu istoriografijoje yra labai daug painiavos. Kokios tai buvo organizacijos, kas jose dalyvavo ir ką jos apskritai veikė?

Pirmiausia grįžkime į 1944 metus, kai buvo sukurtas VLIK’as (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas aut.), kaip organizacija, turėjusi vadovauti pasipriešinimui. Ir tos intencijos buvo išreikštos 1944 m. Vasario 16-osios VLIK’o Deklaracijoje, kur buvo pasakyta, kad tauta yra pasiruošusi ir turėtų priešintis okupacijai. Į VLIK’o sudėtį įėjo praktiškai visos tuo metu veikusios organizacijos, visos pajėgos buvo suvienytos, nors, aišku, ir tuo metu nebuvo išvengta partinių ir tam tikrų atskirų politinių pakraipų atstovų ginčų. Tačiau visos tos organizacijos su visais savo ginčais tais pačiais metais pasitraukė iš Lietuvos. Viskas persikėlė į emigraciją, į Vokietiją.

Kuo pasireiškė jų veikla emigracijoje?

VLIK’as atsikūrė Vokietijoje 1945 m. ir užsiėmė Lietuvos vadavimo reikalu. Juk buvo vilčių, pradžioje visai realių, kad bus pratęsti karo veiksmai ir Lietuva su trečiųjų šalių pagalba atgaus Nepriklausomybę. Aktualiausias klausimas buvo, kas vadovaus Lietuvai po jos išlaisvinimo.

Kaip žinome, po kiek laiko atsirado dar ir VLAK’as (Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas - aut.). Kokia tai buvo organizacija?

VLAK’as atsirado dėl įvairių diskusijų emigracijoje bei Lietuvoje vykstančių sudėtingesnių procesų. Kaip jau minėjau, nuo pat VLIK’o įkūrimo vyko partinės ir „srovių“ diskusijos. Vakaruose jos tik stiprėjo. 1945 m. į Lietuvą iš Vakarų grįžo Jonas Deksnys. Svarbu pažymėti, kad į Lietuvą J.Deksnys grįžo neturėdamas VLIK’o įgaliojimų. Dėl ko jis grįžo? Pirmiausia dėl to, kad išsiaiškintų esamą situaciją bei užmegztų ryšius su žmonėmis, likusiais Lietuvoje ir čia vykdžiusiais tiesioginį pasipriešinimą sovietų okupacijai. Vakaruose juk visi puikiai suprato, kad tie žmonės labai daug ką lems, kai Lietuva atgaus nepriklausomybę. Tie ryšiai buvo svarbus veiksnys dėl paramos užsitikrinimo Lietuvoje, siekiant, kaip tuo metu atrodė, vadovauti netrukus atsikursiančiai nepriklausomai Lietuvai. Po šios, o po to ir antros kelionės atgal į Lietuvą buvo deklaruotas VLAK’as, kaip alternatyva VLIK’ui.

Koks buvo skirtumas tarp šių dviejų organizacijų? Nes jų tikslas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas – kaip ir sutapo.

Nereikėtų pradėti nuo skirtumų. Pirmiausia reikia pažymėti, kad 1945 m. atvykęs į Lietuvą J.Deksnys Pietų Lietuvoje rado visu smarkumu besikuriantį ir besiplečiantį partizaninį judėjimą, turintį tokius stiprius vadus kaip Juozą Vitkų-Kazimieraitį Dzūkijoje ir Zigmą Drungą Suvalkijoje. Kita vertus, pirmoji J.Deksnio kelionė į Lietuvą neliko nepastebėta ir MGB. Būtent tada atsirado trečiasis žaidėjas – MGB. MGB, pajutusi galimybę, pradėjo žaisti savo žaidimus – kaip tik tada ir gimė planas, kad ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje galima likviduoti infiltruojant į pačią aukščiausią partizanų vadovybę savo agentų – provokatorių, vykdančių MGB planą – kuo labiau centralizuoti Pasipriešinimo Sąjūdį, o vėliau pagal subordinaciją „nuleidinėti“ žemesniems partizanų padaliniams nurodymų ir pavedimų, naudingų MGB. Ir tas planas buvo pradėtas vykdyti - partizanams būdavo parūpinami fiktyvūs, MGB parengti dokumentai. O partizanai, net nejusdami tokios klastos, bandydavo pradėti legalų gyvenimą ir būdavo masiškai suiminėjami. Stebuklas, kad pavyko išvengti viso Pasipriešinimo Sąjūdžio likvidavimo „iš viršaus”. Tada MGB taktika pasikeitė – buvo pradėtos naikinti žemesniosios partizanų grandys. Kad ir kaip ten būtų, galima kalbėti apie iki 1947 m. veikusią schemą, kai Lietuvos partizanai buvo siejamąja grandimi tarp MGB ir tam tikrų Vakarų interesų. Nes MGB tikslas buvo ne tik sunaikinti ginkluotą pasipriešinimą, bet ir įkalti kuo didesnį pleištą tarp Vakaruose esančių emigracijos organizacijų. Todėl galima sakyti, kad VLAK’o įkūrimas buvo visų šių žaidėjų interesų įsikūnijimas – Jonas Deksnys ir liberalai norėjo turėti įtaką Lietuvoje ir tą įtaką panaudoti kaip pagrindinį argumentą diskusijose su vadinamaisiais katalikais iš VLIK’o. Partizanams buvo labai aktualu sukurti vyriausiąją vadovybę, ir jie tai darė, pasinaudodami visomis įmanomomis priemonėmis, o MGB turėjo savo planų. Todėl kaip alternatyva ir atsirado Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas (VLAK’as).

Labai įdomi yra paties Jono Deksnio asmenybė. Sprendžiant iš veiklos, jis panašus avantiūristą, dirbusį visiems – ir švedų bei anglų žvalgyboms, vėliau buvo užverbuotas ir sovietų žvalgybos, atstovavo ir emigraciniams centrams, ir partizanams… Susidaro įspūdis, kad tas žmogus buvo kupinas įvairių idėjų ir avantiūrų. Ar galima apibendrinti, ką jis iš tiesų nuveikė teigiamo ir neigiamo už laisvę kovojusiai Lietuvai?

Jonas Deksnys

Jono Deksnio vaidmuo gana plačiai aprašytas Liūto Mockūno knygoje „Pavargęs herojus”. Pats knygos pavadinimas labai gerai apibūdina šį žmogų. Ko gero, ne pats svarbiausias momentas yra jo bendradarbiavimas su Vakarų žvalgybomis, nes dauguma lietuvių, atsidūrusių emigracijoje ir norėjusių kai ką svaraus nuveikti, gauti tam tikrą paramą, tiesiog privalėjo bendrauti su tų šalių spec. tarnybomis. Vargu ar buvo kita išeitis. Aišku, pagrindinis klausimas, kiek pozityvo ir kiek negatyvo buvo jo veikloje ir ryšiuose su partizanais, ir su Vakaruose atsidūrusiais, pavadinkime, kovotojais už Lietuvos laisvę. Nepaisant visų gerų idėjų ir beatodairiškos drąsos, manau, kad J.Deksnio veikla partizanams ir visam kovojančiam kraštui atnešė daugiau žalos negu naudos. Nepaisant to, kad iš dalies net pasitarnavo partizanų centralizacijai. Labai svarbu ir teigiama buvo tai, kad partizanų vadų akyse Deksnys buvo žmogus iš Vakarų, žmogus iš TEN. Partizanams, dar tikėjusiems ar trečiojo karo, ar trečiosios jėgos įsikišimu, ar taikos konferencijų sprendimų teisingumu, buvo labai svarbus ryšys su emigracijoje atsidūrusiais žmonėmis. Juk buvo tikimasi, kad Vakaruose atsidūrę žmonės turi tam tikrų ryšių ir gali daryti įtaką Vakarų šalių politikų sprendimams. Kita vertus, tas ryšys buvo labai svarbus psichologiškai, nes Vakaruose buvo tie žmonės, kurie prieš tai Lietuvoje diktavo politines madas, buvo svarbūs visuomeniniame gyvenime, vadovavo valstybei.

J. Deksnio sulaikymo operacija 1949 m. gegužę.
Iš KGB sudarytų albumų

Būtent šioje plotmėje Deksnio atvykimas į Lietuvą tarsi tapo ženklu, kad ryšys yra ir įmanoma kai ką padaryti, kad kraštas turi organizuotis ir kalbėti vienu balsu. Kita vertus, visiškas J.Deksnio pasitikėjimas provokatoriumi Juozu Markuliu bei jo įsitraukimas į KGB operaciją, o gerokai vėliau, jau paaiškėjus tos operacijos esmei ir mastams, stengimasis tai „tušuoti“ prieš kolegas Vakaruose bei prieš tas pačias Vakarų žvalgybas, iš tiesų kainavo labai daug. Nekalbant jau apie tai, kad nuo 1949 m. į Lietuvą iš Vakarų vis buvo siunčiamos ir siunčiamos grupės, kurių nariai arba būdavo čia pat areštuojami, arba žūdavo. Turiu galvoje anglų ir švedų žvalgybų organizuotoje karo mokykloje parengtas grupes.

Kiek įtakos MGB/KGB struktūros jau po 1949 m. turėjo tam pačiam VLIK’ui ir kitiems Lietuvos bei Latvijos ir Estijos emigraciniams centrams?

Tuo metu MGB jau žaidė savo žaidimus, pasinaudodama J.Deksnio BDPS (Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio - aut.) užsienio delegatūra, vėliau pasinaudodama ir LRS (Lietuvos rezistencine santarve - aut.). Jau po 1949 m., pasinaudodama tuo pačiu J.Deksniu, MGB „perpumpuodavo“ klaidinamą informaciją anglų žvalgybai, žaidė radijo žvalgybos žaidimus. Įdomu tai, kad dėl viso to 1953 m. net turėjo atsistatydinti vienos iš anglų žvalgybos valdybų vadas McKibbinas. Tai, galima sakyti, taip pat buvo J.Deksnio „nuopelnas“.

Ar sovietų saugumas ir kontržvalgyba po 1949 m., kai ginkluotas pogrindis Lietuvoje jau buvo susivienijęs, turėjo savų žmonių lietuviškuose emigracijos centruose Vakaruose, kurie galbūt bandė skaldyti tas organizacijas, ar tiesiog rinkdavo informaciją?

Tokių agentų tuo metu nebuvo. Būdavo siunčiami lyg ir emisarai, atstovaujantys Lietuvos rezistencijai. Iki pat 1953 m. ginkluota Lietuvos rezistencija buvo lyg pretekstas išsiųsti kokį nors KGB agentą į Vakarus. Tiesa, VLIK’as buvo pakankamai rezervuotas, ir prie jo prieiti buvo kur kas sunkiau nei prie Lietuvos rezistencinės santarvės ar BDPS užsienio delegatūros, t.y. prie tų liberaliųjų žmonių, kurie ir po 1949 m. tikėjo J.Deksniu. Tačiau kol Lietuvoje veikė ginkluotas pogrindis, į Vakarus vis nuvykdavo kažkokių neaiškių veikėjų.

Ar buvo bandymų suvienyti visų trijų Baltijos valstybių emigracinius centrus? Juk trijų valstybių balsas būtų svaresnis nei vienos.

Vienareikšmiškai galima teigti, kad visais lygiais buvo susitikimų, buvo kalbų apie tai. Tačiau realių veiksmų, kurie būtų turėję ryškesnę išraišką, nebuvo. Kita vertus, apie kokią bendrą veiklą, vienijant Baltijos kraštų išeivijos organizacijas, galima kalbėti, jei pačių lietuvių organizacija buvo ne viena, ir visos jos tarpusavyje konkuravo. Juk VLIK’as niekaip negalėjo susitarti net su pasiuntinių korpusu, su S. Lozoraičiu. Virš galvos kaip Damoklo kardas vos ne iki 1990 m. kabojo Kybartų aktai – vis vyko diskusijos, kas čia svarbesnis. Manau, kad, kalbant apie išeivijos organizacijas ir jų vaduojamąją veiklą, didžiulę žalą padarė tos bevaisės pasaulėžiūrų ir partinės diskusijos, kurios labai dažnai užgoždavo patį pagrindinį tikslą.

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/index.php?url ... 657/DESC/1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos dalis okupuota SSSR 1944 metais - "Lietuvos SSR" (1944-1990 metais)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: