 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27148
Miestas: Ignalina
|
CŽV dokumentas apie partizanų karą pokario Lietuvoje
“Naujasis Židinys-Aidai”, Nr. 2
2011-05-05 09:46
http://www.lrytas.lt/-13045179901304243 ... raukos.htm
(yra nemažai foto)
http://www.lrytas.lt/print.asp?data=&k= ... 1304243351
Šis tekstas publikuojamas naujame žurnalo „Naujasis Židinys – Aidai“ numeryje.
Čia skelbiamas dokumentas yra vienas iš raportų, parengtų CŽV apie padėtį Lietuvoje pokario metais. Nors ir surašytas 1952 m. pabaigoje, jis apibendrina visų 7 pokario metų medžiagą, kuri sudėliojama kaip virtinė epizodų ir vaizdelių, kiekvienas kurių sudaro atskirą išplėtotą tezę, žinią, gandą, įvykių liudytojo pateiktą pavyzdį. Kodėl, kalbant apie Lietuvą, dėmesys buvo sutelktas į partizanų karą, kuris kalbamu metu jau buvo ir beišsenkantis? Nepamirština, kad buvo pats Šaltojo karo įkarštis, kai įtampa tarp Vakarų ir SSRS nuolat augo, tad dokumento rengėjui ir adresatui informacija apie bet kurį pasipriešinimo reiškinį Rytų Europoje buvo vertinga. Tarp kita ko, tokia informacija buvo naudojama vertinant vidaus pasipriešinimo potencialą karo su SSRS atveju.
Ką galima pasakyti apie šio dokumento šaltinius? Akivaizdu, kad raportą surašęs žmogus kalbamu metu gyveno Lietuvoje, Plungės apylinkėse (iš kur ir imama daugiausia pavyzdžių). Būtų labai romantiška manyti, kad tai CŽV užverbuotas sovietinių saugumo organų eilinis, tačiau kur kas tikėtiniau, kad tai tiesiog žmogus, kuriam kaip nors pavyko iš sovietų okupuotos Lietuvos pasprukti į Vakarus (pvz., per jūrą į Švediją) ir jis perdavė žinomą informaciją suinteresuotai pusei. Žinoma, įmanoma, kad tas žmogus turėjo prie sovietų valdišką darbą (punkte Nr. 24 minima, kad partizanų ryšininkai įtaisydavę žmones net į MVD struktūras), kai kur matyti, kad jis disponuoja (nebūtinai patikima) informacija, gauta (sužinota, išviliota, pavogta?) iš sovietinių jėgos struktūrų atstovų – tikėtiniausia, stribų, gal vieno kito originalaus (?) NKVD/MVD dokumento; tačiau didžiausią ir patikimiausią dalį jo informantų sudarė partizanų aplinkos žmonių paliudijimai. Visus šiuos klausimus galėtų praskleisti dokumento saugotojai, bet po Wikileaks istorijos CŽV itin nenoriai atskleidžia savo, tegul ir senus šaltinius...
Skelbiamas raportas apie partizanų veiklą Lietuvoje kartu su kitais šios grupės dokumentais saugomas JAV nacionaliniame archyve Vašingtone, atskiroje duomenų bazėje pagal sutarimą su CŽV. Visi dokumento pirminiai šaltiniai, taip pat kai kuri paskira informacija valstybės saugumo sumetimais įslaptinta, ant paties dokumento žymint kupiūras (originale ___). Šioje publikacijoje jos žymimos [], kai praleidžiamos pavardės, ir [– žodis, frazė, sakinys, eilutė], kai praleidžiama dalis teksto, nurodant apytikrį kupiūros ilgį. Dokumente be rengėjo teksto esama komentarų, kurie ir originale, ir vertime pateikiami (skliaustuose). Daugiausia tai minimos vietovės tikslių geografinių koordinačių nurodymas, vietovardžio patikslinimas ar pastaba apie trūkstamą datą; taip pat santrumpos (sic, fnu). Dokumento originale pabraukti žodžiai vertime pateikiami kursyvu, kursyvu žymimieji vietovardžiai patikslinti (neskaičiuojant trūkstamų diakritinių ženklų uždėjimo) verčiant, kitokiuose {skliaustuose} pateikiamos verčiant paliktos originalo sąvokos.
Tekstą mėnraščiui “Naujasis Židinys-Aidai” parūpino Jonas Ohmanas, iš anglų kalbos vertė Mingailė Jurkutė.
* * *
Centrinė Žvalgybos Valdyba
slapta saugumo informacija
Informacinis raportas Nr. []
šalis: SSSR (Lietuvos SSR)
parengimo data: 1952 m. spalio 17 d.
tema: Partizanų veikla ir bendrosios sąlygos []
priedas prie raporto nr. [] Bendra informacija apie partizanų veiklą Partizanų vadovybė
1. [–žodis] 1947 m. Kėdainių (55’17 š. pl., 23’58 r. ilg.) apylinkėse vietiniai partizanai nurodymus gaudavo iš kitur. Tarp partizanų tvyrojo įsitikinimas, kad partizanų vadovybė įsikūrusi kažkur Vilniuje (54‘40 š. pl., 25‘16 r. ilg.). [–frazė] visoje Žemaitijos teritorijoje veikusiems partizanams vadovavo Plokštinės miške, netoli Platelių (56‘03 š. pl., 21‘48 r. ilg.) veikusi partizanų grupė.
2. Vietiniai partizanai puikiai žinojo 1947 m. atvykstant vadovybę. [–eilutė] 1947 m. Plokštinės miško partizanus vizitavo partizanų „generolas“. Jis atvyko lengvuoju automobiliu vilkėdamas sovietų karinę uniformą, išpuoštą daugybe apdovanojimų. „Generolo“ atvykimo proga įvyko didelis pasitarimas. Greta vietinių partizanų dalyvavo ir iš kitų vietovių atvykę ryšininkai. Pasitarime nutarta, kad partizanų junginiai turintys pasidalyti į mažesnius būrius, tuo klausimu buvo priimti atitinkami nurodymai. Iki tol junginius sudarė nuo 9–10 iki 19 žmonių. Remiantis šiuo nutarimu, dideli junginiai, idant būtų lengviau slėptis ir išsilaikyti, buvo suskirstyti būriais po tris, keturis, penkis vyrus.
Šukavimai ir apsuptys
3. 1946 ir 1947 m. pavasarį bei rudenį Žemaitijoje vyko dideli šukavimai (roundaps). Juose dalyvavo ir iš kitų vietų perkelti kariuomenės daliniai. Jiems vadovavo karininkai, o kareiviai ėjo taip išsirikiavę, jog greta einantieji nuolat būtų regos lauke. Nevyko mūšių, kuriuose būtų panaudoti tankai ar artilerija, tačiau kartais ieškant partizanų buvo vykdoma oro žvalgyba. [–frazė] Aukštaitijoje per šukavimus buvo pasitelkta artilerija ir aviacija, tačiau [– kelios frazės]. Vėliau šukavimus vykdė tik vietinės kariuomenės pajėgos.
4. 1947 m. daugybė sovietinių garnizonų išvyko iš Lietuvos į Ukrainą. Lietuvoje pasklido gandas, kad šie garnizonai išsiųsti į Ukrainą slopinti pasipriešinimo. Partizanai užpuldinėjo išvykstančius dalinius ir grobė amuniciją. Sklido ir kitas gandas, jog dėl Amerikos komiteto, atvykstančio ištirti padėties Lietuvoje, MVD daliniai buvo išsiųsti iš Lietuvos į nebaltiškas respublikas. Partizanų veikla suaktyvėjo. Tačiau po kelių savaičių sustiprinti garnizonai buvo sugrąžinti į Lietuvą, siekiant visiškai sunaikinti partizanus.
5. Per 1947 m. Velykas įvyko šukavimas dėl, kaip buvo kalbama, kažkieno įvykdytos partizanų išdavystės. Buvo apsuptas po sodyba esantis bunkeris. Dalyvavo Plungės (55‘55 š. pl., 21‘50 r. ilg.), Platelių ir Sedos (56‘10 š. pl., 22‘05 r. ilg.) garnizonai. Rusams puolant troboje pusryčiavo septyni partizanai – keturi lietuviai ir trys vokiečiai. Du partizanai užbėgo laiptais į antrą aukštą, penki pasislėpė bunkeryje. Bunkeris buvo betoninis ir partiznai iš jo galėjo atsišaudyti. Kova tęsėsi iki vakaro. Namas buvo sudegintas, o vienintelė namo gyventoja senutė paspruko. Partizanai buvo nukauti granatomis. Bunkeryje rusai rado mėsos, sviesto ir devynias karvenas {cowhides}. Jie atsekė ūkininkus, davusius partizanams karves. Buvo suimti ir neilgai trukus ištremti septyni ūkininkai.
6. Apsupties Voveraičių miške (55‘56 š. pl., 21‘20 r. ilg.) metu (data nenurodyta) kariuomenės daliniai aptiko bunkerį. Jame slėpėsi Lietuvos nacionalinės gvardijos (Šaulių Sąjungos) vadas su dviem sūnumis. Jie visi vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformas, visi žuvo.
7. Stribai {istrebiteli} savo apylinkėse dažnai savarankiškai rengdavo apsuptis. 1948 m. surengta didelio masto apsuptis (vieta nenurodyta). Partizanai sėkmingai išsisklaidė ir, vėl susibūrę tolimesnėje vietovėje, puolė stribus. Partizanų vadas buvo paimtas gyvas, sumuštas ir nužudytas. Kiti pabėgo. Iš ryto trūko septynių partizanų.
8. Bolševikai nuolat mėgina sunaikinti partizanus. 1948 m. pavasarį ir žiemą rusai organizavo didelius šukavimus, dėl kurių partizanų ženkliai sumažėjo. Buvo nužudyta daugybė partizanų bei atskleista daug slėptuvių.
Partizanų kūnai
9. Nuo 1948 m. pavasario iki rudens partizanų kūnai būdavo viešai numetami Kartenos miestelio aikštėje (55‘55 š. pl., 21‘29 r. ilg.). Taip pat vienas partizanas buvo paimtas gyvas, buvo pradėtos miestelio žmonių apklausos apie jo ryšius etc. Karteniškiai pasakojo, kad rusai užkasdavo partizanų kūnus saugumo pastato sode. Voveraičių miške apsupę kelis bunkerius, rusai atsinešė devynių partizanų kūnus. Plungėje kalbama, kad partizanai užkasami buvusiame vokiečių apkase.
10. Partizanų kūnai būdavo numetami ir Alsėdžių miestelyje (56‘02 š. pl., 22‘02 r. ilg.) bei apklausiami žmonės, siekiant nustatyti „šių sūnų“ {„these sons“} vardus. Po kurio laiko miestelio žmonės susirinkimuose ėmė protestuoti prieš tokius rusų veiksmus, sakydami, kad jų vaikai esantys įgąsdinti ir naktimis sapnuoja lavonus etc. Kunigas kalbėjo, kad rusams šitaip elgiantis yra žeminami ne partizanai, o miestelio žmonės. Po šių pasisakymų rusai pakeitė savo „tyrimo“ būdus. Po 1948 m. nužudytųjų partizanų kūnai nebebūdavo paliekami miestelių aikštėse, tačiau užkasami saugumo pastatų kiemuose arba išgabenami kažkur kitur. Prieš išgabenant kūnus juos numazgodavo saugumo pajėgų rūsiuose kalintys kaliniai. Pasodinti kūnai, pridengti tik strėnjuostėmis, būdavo fotografuojami.
Rusų nuostoliai
11. Susišaudymuose su partizanais rusai taip pat patirdavo daugybę nuostolių, tačiau mėgindavo tai nuslėpti. Rusai dažniausiai laidojami rajoniniuose miestuose. Oficialios laidotuvės rengiamos tik aukštiems pareigūnams. Pranešimai apie žuvusius kareivius nespausdinami; jie, kaip ir partizanai, laidojami niekam nežinomose vietose.
Antipartizaninė propaganda
12. Bolševikai skelbia antipartizaninę propagandą. Susirinkimuose ir sekmadieninėse mugėse saugumiečiai stengiasi įrodyti partizanų karo bei paramos šiam karui bergždumą. Miestelių gyventojai yra spaudžiami informuoti rusus apie partizanus. Yra žadama, jog partizanai nebus baudžiami ir mažiau žmonių bus ištremta i Sibirą. Kai kurie asmenys, pasitikėdami rusais, teikia informaciją. 1948 m. sekmadieninėje mugėje Beržuose (vieta nenustatyta) vyko susirinkimas, kuriame saugumo vadovas kreipėsi į gyventojus. Jis įtikinėjo, kad Sovietų Sąjunga turi pakankamai duonos ir ginklų, ir kad lietuviai turėtų nesitikėti iš kur nors sulauksią pagalbos, kadangi Amerika pati badaujanti. Jis teigė, kad vykdydami partizaninę veiklą lietuviai tik patys niokojantys nuosavą valstybę. Šis saugumo viršininkas vėliau iš Platelių perkeltas į Kilius (veikiausiai Kuliai 55‘48 š. pl., 21‘39 r. ilg.), [– frazė] ten ir žuvo.
Apranga ir ekipuotė
13. Partizanai dėvi buvusios Lietuvos kariuomenės uniformas, sovietų armijos, MVD, stribų arba paprastus civilių drabužius. Sovietinės uniformos arba civilių drabužiai buvo labiausiai paplitę 1951 m. vasarą. Dėvimos aprangos rūšis priklauso nuo situacijos. Lietuvos partizanų susirinkimuose visi dalyviai veikiausiai persirengia lietuviškomis uniformomis.
14. Dauguma partizanų vilki lengvą aprangą, į kurią įeina ir vasarinės kelnės, kokias dėvi sportininkai, bei karinius batus, kuriuos per ryšininkus perka turguje. Kepures ir emblemas gauti sunku, kadangi jų turguje nenusipirksi. Greta uniforminių batų partizanai mėgsta avėti ypatingais batais drobiniu viršumi ir odine apatine bato dalimi su pritvirtintais guminiais padais. Šie vargiai randami parduotuvėse. Šie batai partizanams itin praverčia rudenį, žiemą ir pavasarį, kadangi vaikštant nepalieka įtartino pėdsako (sic). Vykdydami operacijas partizanai dažnai keičia apavą. Pavyzdžiui, jei miške jie avi uniforminius batus, išėję ant kelio persiauna lengvesniais.
15. Karo pradžioje sovietų armija turėjo dideles aprangos atsargas, o partizanai gerai sutarė su sandėlininkais, sovietiniai kareiviai mainydavo drabužius į samagoną (home made whiskey). Mainydami samagoną iš kareivių partizanai įsigydavo net ginklų ar apdovanojimų. Kariuomenės atsargose buvo didelis kiekis įvairių ginklų. Šie ginklai buvo registruoti ir daugiausia tai buvo trofėjiniai vokiečių ginklai. Vyko plataus masto mainai. Partizanų ryšininkai išžvalgydavo situaciją ir į šią prekybą taip įtraukdavo sovietų karininkus, kad pastarieji nedrįstų pranešti valdžiai.
16. Ekipuotė būdavo įgyjama ir grasinimo sovietų kareiviams keliu. Jei girtas kareivis paprašydavo daugiau samagono, partizanai jam pasakydavo, kad reikia už jį susimokėti. Jei kareivis neturėdavo pinigų, partizanai pasiūlydavo samagoną išmainyti į batus, paltą, pistoletą etc.; ir kai jis pasiteiraudavo, kam reikalingi šie daiktai, jam atsakydavo, kad partizanams. Jei tuomet kareivis grasindavo pranešiantis saugumui, jam būdavo atsakoma, kad tokiu atveju partizanai pranešią saugumui, jog jis jiems pardavęs daiktus. Kitas būdas įgyti sovietinę ekipuotę buvo nugirdyti kareivį ir pakeliui į namus užpulti bei atimti uniformas ir ginklus.
17. Paleistiesiems iš darbo batalionų leidžiama pasilikti uniformas. Tokios uniformos dažniausiai būna susidėvėjusios ir tik labai retai išlikusios geros būklės. Pavasarį partizanai gali įsigyti ypatingus batus išmainydami į maistą su aukščiau minėtais atleistaisiais iš darbo batalionų. Patikimi žmonės partizanams savanoriškai atiduoda drabužius ir uniformas; iš kitų asmenų tai yra tiesiog atimama. Partizanai visuomet stengiasi geruoju gauti tai, ko jiems reikia; tačiau jei tai nepavyksta – panaudojama jėga. Asmenys, ką nors davę partizanams arba iš kurių kas nors yra paimta, yra partizanų priverčiami pasilaikyti šį faktą sau.
18. Darosi vis sunkiau ir šiuo metu (1951 m.) yra tapę praktiškai neįmanoma mainų ar kokiu kitu būdu įsigyti aprangos. Nebelikę trofėjinių ginklų, o likę ginklai – suregistruoti. Beveik neįmanoma gauti šovinių. Partizanai turi vien senus ginklus suskilusiais vamzdžiais; šoviniai ir granatos nesprogsta. Automatai dažnai užsikerta ir sužaloja partizanus bei tampa mirties priežastimi. Pavyzdžiui, Alksnėnuose (55’56 š. pl., 21’45 r. ilg.) keturiems partizanams mėginant sunaikinti propagandos centrą, pro langą buvo įmestos devynios granatos ir nė viena nesprogo. Trims partizanams pavyko pabėgti, vienas žuvo.
19. Partizanai neplėšia didelių parduotuvių, kadangi šios akcijos reikalauja daugiau laiko ir pajėgų. Jie mieliau ima tai, ką randa po savo atakų. [– frazė] partizanai gaudavo ginklus oro keliu. 1949 m. [– eilutė] vietinės saugumo grupės vadas, apieškojęs penkių ar šešių partizanų lavonų drabužius. Jis rado automatą, galintį iššauti 200 šūvių (sic). [– frazė] vadas komunistams sakė, kad paskutinio karo metu tokie automatai nebuvo naudojami ir, jo manymu, partiznai gavo pastiprinimą oro keliu.
Maistas
20. Pradžioje maistas buvo imamas iš sandėlių. Partizanai nieko neima iš padorių žmonių, net kai tie gabena pyliavas valstybei. Kartais partizanai paprašo žmonių obuolių ar kokio kito maisto. Antra vertus, iš komunistams palankių ūkininkų partizanai, prieš tai juos įspėję, pasiima viską, ko jiems reikia. Iš kolchozų partizanai ima kiaules ir kitus gyvulius. Kolchoznikai dažnai palaiko partizanus ir duoda visko, ko jiems reikia. Kadangi šiuo metu partizanų skaičius yra sumažėjęs, o veikla nusilpusi, jie gali slapstytis mažomis grupėmis ir dažniausiai gauna maisto taikiu keliu.
Pinigai
21. Iš pradžių partizanai apsirūpindavo pinigais atimdami juos iš valstybinių įstaigų arba pareigūnų. Anksčiau dažnai vykdavo kooperatyvų apiplėšimai – ypač kai į juos būdavo atvežamos prekės arba kai koks darbuotojas nešdavo kooperatyvo pinigus į rajono banką. Asmenims, iš kurių būdavo paimami pinigai, partizanai išduodavo kvitus. Po tokių apiplėšimų visuomet vykdavo teisminiai tyrimai. Būdavo suimami įtariamieji ir paleidžiami nebent neradus jokių įkalčių. Taip pat pinigai būdavo imami iš mažesniųjų geležinkelio stočių. Paskiri asmenys organizuoja rinkliavas partizanams ir visi noriai aukoja.
Moterys ir šeimos
22. Lietuvės moterys dalyvauja partizanų veikloje ir padeda partizanams. Dauguma jų dirba ryšininkėmis; į ginkluotą kovą greta vyrų jos įsitraukia tik neturėdamos kitos išeities. Kartais nutinka taip, kad prie partizanų prisijungia visa šeima, ir moterys su vaikais kartu su tėvu gyvena tarp partizanų. [– frazė] moteris iš Dovainių (50‘05 š. pl., 21‘46 r. ilg.) gavo aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę už partizaninę veiklą. 1948 m. 60 Kartenos gyventojų, tarp jų ir moterys, pasitraukė į mišką.
Ryšiai
23. [– frazė] Mažeikiuose (56‘21 š. pl., 22‘21 r. ilg.) buvo spausdinami partizanų laikraščiai, [– žodis] tokie laikraščiai spausdinti su apolografu (sic). [– eilutė] 1947 m. Telšiuose (55‘59 š. pl., 22‘15 r. ilg.) buvo suimta 15 vidurinės mokyklos mokinių ir rasta spausdinimo mašina, laikraščių ir ginklų. Keliems mokiniams pavyko pabėgti ir įsijungti į partizanų gretas.
24. Partizanų būriai palaiko ryšį tik per savo ryšininkus. Šie ryšininkai važinėja į Klaipėdą, Vilnių ir kitur, parūpina partizanams ginklų ir dokumentų, suorganizuoja darbo vietas MVD ir kitose struktūrose.
Operacijos
25. Partizanams yra puikiai žinomi MVD operacijų metodai. Jie pažįsta jų signalus, todėl gali lengvai pergudrauti apsupties metu. Partizanai infiltruoja savo narius į saugumo struktūras. Tokie asmenys turi įvairius padirbtus dokumentus ir gali keliauti traukiniais. Kai kurie partizanai dalyvauja partizanų apsuptyse kaip MGB nariai. Konkretūs partizanų veiklos pavyzdžiai Vadovavimo pavyzdžiai
26. Ankstesnis žemesnysis partizanų vadas buvo M[] iš Šarnelės Sedos rajone. M[] buvo gimnazijos absolventas ir tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Jis buvo griežtos drausmės šalininkas ir reikalavo paklusnumo. Jis negėrė ir savo vyrams neleido gerti. M[] dalyvavo daugybėje susirėmimų ir ištrūko iš kelių apsupčių, kaip 1947 m. prie Barstyčių (56‘09 š. pl., 21‘52 r. ilg.) esančiame Dagių miške. Iš šios apsupties jis išsiveržė kartu su keturiais partizanais ir penkiais raudonarmiečiais, kurie įsijungė į partizanų gretas.
27. M[] sesuo gyveno netoli Kerpauskynės miško (vieta nenustatyta). Kartą M[] atvykus jos aplankyti, jis pasiliko pasikalbėti, o paskui pasislėpė nakčiai kaimyno P[] name. Namas buvo negyvenamas, kadangi jo savininkas gyveno ūkyje, anksčiau priklausiusiame M[]. Sovietinių garnizonų kareiviai, vykdydami eilinę paiešką, užpuolė M[], kuriam pavyko iššokti pro užpakalinį namo langą. Atsitraukdamas ir šaudydamas jis pasiekė Kerpauskynės mišką.
28. Kiek vėliau M[] būrys buvo apsuptas netoli Alsėdžių ir M[] draugas žuvo. Draugas buvo atvykęs iš Aukštaitijos. Šukavimo metu jis buvo tik sužeistas į kojas, tačiau prašė jo nepalikti priešams. Vienas jo draugų paleido kulkosvaidžio seriją jam į krūtinę. Likę vyrai perplaukė upę ir pabėgo. Kritęs draugas turėjo nuostabų balsą ir mėgo dainuoti. Jis sukūrė keletą partizanų dainų ir giesmių, tarp kurių ir: „Mes neturim aukso, nei brangių metalų, turim brangią žemę, laistomą krauju“.
29. M[] aplankė daugybę vietų Žematijoje. [– sakinys] Jis [?] nežino, ar šiuo metu šie žmonės yra gyvi. Jis girdėjo, kad aktorius (comedian) B[], vienas būrio narių, žuvo. Pats M[] žuvo 1948 m. šukavimo prie Alsėdžių metu.
30. Trys broliai Z[] buvo partizanų būrių vadai. Jie buvo kilę iš Šlektynės (veikiausiai Šlečkai, 56‘00 š. pl., 21‘58 r. ilg.) Platelių apylinkėse. Vienas buvo gimęs 1929 m., kiti du – vyresni, abu tarnavę kariuomenėje. Trys broliai pasitraukė į mišką po to, kai jų tėvai buvo ištremti į Sibirą. Šie žmonės pasižymėjo drąsa ir dažnai veikdavo vieni, nors kiekvienas turėjo po keletą jiems pavaldžių vyrų. 1949 m. vyriausiasis buvo apsuptas rusų, kai palikęs savo vyrus sekė vieną asmenį, iš kurio norėjo gauti informaciją. Z[], slėpdamasis nuo savo persekiotojų, pusantros dienos pratūnojo pelkėje. Tuomet pamėgino pasiekti savo būrį Darbėnuose (56‘02 š. pl., 21‘15 r. ilg.), tačiau, būdamas labai pavargęs, užmigo rugių lauke. Būrys rusų komunistų aktyvistų, eidami pro šalį, išgirdo jį knarkiant ir pabandė paimti gyvą. Z[] buvo labai stiprus vyras ir susigrūmė su vienu rusu. Grumtynėse jis buvo sužeistas. Nepaisant žaizdos, jis sugebėjo kulkosvaidžiu, kurį laikė ištiestoje rankoje, iššauti sau į kaktą. Ir vis dėlto jis vis tiek buvo paimtas gyvas ir nugabentas į Mosėdį (56‘10 š. pl., 21‘35 r. ilg.).
31. Mosėdyje Z[] buvo mušamas, klausinėjamas ir kankinamas. Paklaustas apie būrio sudėtį ir rėmėjus, jis atsakė, kad vienintelė jo parama – automatas. Jis taip pat pasakė rusams, kad lankėsi daugybėje vietų ir nušovė daugybę komunistų, ir kad jis kaunasi už Lietuvos laisvę. Kalbama, kad apieškojus ir įkalinus Z[] jam vis dėlto pavyko nuslėpti kiaušinio formos granatą. Jis mirė Mosėdžio kalėjimo rūsyje po kelių parų kankinimo. Daugybė žmonių nepaprastai susijaudino išgirdę apie jo mirtį ir išsigando, kad jis galėjo išduoti rėmėjus ir ryšininkus. Tačiau kadangi vėliau niekas nebuvo suimtas, žmonės įsitikino, kad jis nė vieno neišdavė. Antrasis brolis Z[] žuvo 1947 m., šukuojant apylinkes netoli Pučkorių kaimo (56‘07 š. pl., 21‘53 r. ilg.). Jo būrį netikėtai užpuolė trimis mašinomis atvykęs MVD būrys. Kova truko keturias valandas. Dviems partizanams pavyko pabėgti. Žuvo Z[] bei dar du partizanai.
32. Jauniausiasis brolis Z[] pateko į nelaisvę 1950 m. gruodžio pabaigoje, kai gulėjo sužeistas savo bunkeryje Mačiukuose (56‘06 š. pl., 21‘51 r. ilg.). Prieš mėnesį šukuojant Montvidinės mišką (vieta nenustatyta) jam buvo sužeista koja. Pučkorių gyventojas P[], priklausęs Z[] būriui, šukavimo metu taip pat buvo bunkeryje. Taip pat ir dar vienas Pučkorių gyventojas J[], anksčiau buvęs ryšininku, tačiau prieš devynis mėnesius prisijungęs prie būrio bunkeryje. Taip pasielgti jį privertė atėjęs šaukimas į kariuomenę.
33. Maždaug prieš mėnesį iki apsupties, grįždami iš reido, P[] ir J[] sutiko aktyvistą. Kadangi abu partizanai nenorėjo šauti, jie nuvijo aktyvistą į krūmus ir paleido jo baltą arklį. Po to jie užėjo pasimatyti su tame pat kaime, kaip ir aktyvistas, legaliai gyvenančiu P[] broliu. Jie susitarė susitikti ir perduoti maistą ir samagoną į bunkerį. Partizanams grįžus į bunkerį pradėjo snigti ir sniegas paslėpė pėdsakus, vedusius iš bunkerio. Tokia būklė, kai partizanai negalėjo palikti bunkerio, užsitęsė. P[] brolis nusprendė nugabenti maisto, vos tik oras pasitaisys. Vieną naktį pradėjus snigti, manydamas, kad jo pėdsakai pasislėps po sniegu, brolis patraukė prie bunkerio. Jam priėjus nustojo snigti ir sniege liko pėdsakai. Aktyvistas, veikiausiai raitomis sekęs P[] brolį, nedelsdamas informavo Platelių saugumą.
34. Teritorija aplink bunkerį buvo apsupta saulei tekant. Rusai aptiko bunkerį ir liepė partizanams pasiduoti. Partizanai atsisakė. Tuomet saugumiečiai prie įėjimo į bunkerį pasiuntė S[]. S[], veikiausiai to paties kaimo, iš kurio buvo ir P[] brolis, gyventojas, einantis pro apsupties vietą buvo sustabdytas stribų. Jie manė, kad jam pavyksią įtikinti partizanus pasiduoti. Tačiau partizanai ėmė šaudyti ir S[] teko grįžti pas stribus. Pastarieji dar kartą mėgino įkalbėti partizanus pasiduoti sakydami, kad šie tegaus nuo aštuonerių iki dešimties metų kalėjimo. Tai nepadėjo. Po šito į bunkerį buvo mestos granatos, susišaudymas truko dar dvi valandas. Saugumo pajėgos, matydamos, kad partizanai vis tiek nepasiduos, privertė savo vyrus įsiveržti į bunkerį, kuris buvo dviejų dalių. Trys partizanai gulėjo negyvi, o sergantis ir sužeistas Z[] nebepajėgė atsikelti ir susprogdinti savo bunkerio. Jis buvo paimtas gyvas ir vienais apatiniais nugabentas į kalėjimą Plateliuose. Tą patį vakarą saugumas perkėlė jį kažkur kitur. Kalbama, kad šiuo metu jis yra miręs. Z[] bunkeryje saugumas aptiko automatinių šautuvų ir kitų ginklų, tarp kurių {electric machine gun} (sic), sveriantį 40 kg. Šie ginklai prieš kiek laiko buvo atimti iš stribų.
35. Z[] (nenurodyta, kuris brolis turimas omenyje) buvo vienas senųjų partizanų. Jis įsijungė į partizanų gretas pirmojo trėmimo iš Lietuvos metu, buvo aktyvus ir kelis kartus sužeistas. Jis sunaikino tokius aktyvistus kaip Agotą Stonkienę; jos sūnų Vytautą, komsomolcą; stribą Stropų (fnu). Z[] sugebėjo atskirti ir nužudyti Valinskienę (fnu) ir kelis kitus asmenis nuo stribų grupės, važiavusios per Montvidinės mišką. Jis stengėsi nepakenkti padoriems žmonėms. Jis verčiau kęsdavo alkį, nei eidavo į lietuvių trobas, ne todėl, kad bijojo, tačiau nenorėdamas jiems pakenkti. Jis buvo labai griežtas ir įsitikinęs, kad mušimas ir grasinimai nepakeis aktyvistų. Jis manė, kad naudodami tokius metodus partizanai tik pakenkė sau. Pavyzdžiui, pats Z[] du kartus perspėjo aktyvistą Zakštutį (fnu), gyvenusį Dovainių kaime. Zakštutis persikėlė į Klaipėdą ir toliau išdavinėjo partizanus ir visiems sakydavo, kad visi Dovainių gyventojai yra banditai. Po šios patirties Z[] daugiau nebeperspėdavo aktyvistų. Jis jų nekankindavo, tačiau žudydavo be pasigailėjimo.
36. Z[], kaip ir kiti partizanai pripažino, kad anksčiau aktyvistus būdavę verta perspėti. Pradžioje lietuvius suklaidindavo propaganda ar dėl neišprusimo juos komunistai patraukdavo savo pusėn. Jie dirbdavo okupantams dėl svarių priežasčių. Tačiau vėliau darėsi akivaizdu, kad komunistams dirbama dėl įsitikinimų, dėl noro iškilti, bandant išvengti trėmimo, siekiant aukštesnių postų ar bandant lengvai pasipelnyti. Partizanai, tokie kaip Z[], buvo įsitikinę, kad tokius žmones reikia žudyti be pasigailėjimo. Tokiems žmonėms parodytas geraširdiškumas nebūdavo atleidžiamas, kadangi atleisti iš darbo ar priversti palikti aktyvistų gretas jie būdavo ištremiami į Sibirą. Šaltinis tvirtina, kad dauguma išdavikų buvo pasiturintys asmenys, kurie įstojo į kolchozus norėdami įsiteikti komunistams. Neturtingi žmonės – priešingai, buvo gerokai atsparesni ir dažnai daug atsargesni.
37. 1947 m. vidurvasarį R[], jo brolis ir V[], visi iš Pučkorių kaimo, dalyvavo netoli Giedrėnų (veikiausiai Gegrėnai, 56‘06 š. pl., 21‘57 r. ilg.), tarp Žemaičių Kalvarijos (56‘06 š. pl., 22‘00 r. ilg.) ir Platelių, įvykusiame susirėmime. Partizanai gyveno mažame bunkeryje, o aktyvistas Vaškys (fnu) nurodė jo vietą kariuomenei. Panašu, kad Vaškys išdavė partizanus, kadangi šie užpuolė jo šeimą ir sudegino nuosavybę. Partizanus apsupo Mažeikių ir Sedos garnizonai. Tuo metu vienas garnizonas buvo sudarytas iš 25–30 asmenų. Bunkeris buvo užpultas naktį, partizanai kovėsi pustrečios dienos. Jie buvo gerai apsirūpinę šoviniais, miestelio žmonės kalba, kad po šios kovos gilzes sėmę kibirais. Naktį partizanams pavyko prasiveržti iš apsupties. Tik vienas R[] buvo sužeistas, jis neteko nykščio.
38. V[] prisijungė prie partizanų po to, kai į Sibirą tremiant jo tėvus, jam pavyko pabėgti. Jis buvo partizanų ryšininku, o vėliau sugrįžo pas gimines ir gyveno legaliai. Vis dėlto vėliau jis buvo išduotas ir nuteistas aštuonerius metus kalėti. Teismo proceso metu jis nieko neprisipažino, šiuo metu dirba švino kasykloje netoli Novosibirsko.
39. R[] žuvo 1948 m. žiemą Dovainiuose. Viešnagės pas dėdę metu per šukavimą buvo aptikti jo pėdsakai. Jis kovėsi nuo ryto iki vakaro, tačiau būdamas sužeistas negalėjo pabėgti. Jis nusižudė. Jo brolis žuvo lankydamas dėdę Puškorių kaime.
40. Broliai K[] iš Gilaičių (56‘05 š. pl., 21‘45 r. ilg.) žuvo tarp Gilaičių ir Mosėdžio (data nenurodyta). Jie buvo užklupti savo bunkeryje. Prieš tai Gilaičiuose, A[] namuose jie rengdavo susitikimus su kita partizanų grupe. Atrodo, kad A[] išsigando rusų ir išdavė partizanus. Partizanai niekuomet nepasitikėjo A[] ir todėl buvo itin atsargūs. Atėję į šiuos namus jie visą laiką būdavo kovinės parengties. Paskutinio partizanų susitikimo metu rusai buvo pasislėpę A[] daržinėje. Atvykus partizanams, jie su savimi į daržinę pasiėmė ir A[] su sūnumi. Prasidėjus susirėmimui, A[] su sūnumi žuvo. Vienas brolis K[] buvo sužeistas, tačiau sėkmingai pasislėpė šiauduose ir nebuvo aptiktas. Likę trys partizanai pabėgo. Tėvo ir sūnaus kūnus pasiėmė rusai.
41. T[] iš Gintariškių (veikiausiai Ginteliškė 56‘03 š. pl., 21‘44 r. ilg.) buvo labai įžvalgus ir narsus partizanas. 1948 m. gegužės 1 d., komunistų šventės metu, jis vienas atėjo į Gintariškius, išdaužė mokyklos langą ir išardė čia vykusį susirinkimą. Kai apie tai buvo pranešta rusams, jie pamėgino paimti jį gyvą. Jau seniai niekas apie jį nieko negirdėjo, kalbama, kad jis jau miręs.
42. N[] buvo iš Virkšų (vieta nenustatyta) arba Paplatelės (56‘03 š. pl., 21‘56 r. ilg.). Jis mokėsi mokykloje ir vokiečių okupacijos metais dirbo paskirstymo punkte Plateliuose. Jis žuvo netoli Darbėnų derliaus nuėmimo metu. Jo kišenėse buvo rasti visi asmens dokumentai. Atrodo, kad ryšininkas bus išdavęs N[] tėvus apskųsdamas rusams, jog šie namuose laiką ginklus. Rusai aptiko gana didelį ginklų sandėlį, kuriame buvo automatų, šautuvų, granatų ir net keli kulkosvaidžiai. Sandėlis buvo po žeme, virš jo augo bulvės. Tėvai galėjo įrodyti, kad nieko apie sandėlį nežinoję, nepaisant to, buvo grubiai apklausti ir ištremti į Sibirą. N[] draugas buvo rastas nužudytas renkant derlių. Netoli lavono ūkininkas aptiko automatą ir granatų. Kalbama, kad jo drabužiuose rasta 18 partizanų nuotraukų.
Apsirūpinimas maistu
43. 1948 m. rudenį sutemus trys partizanai patraukė pas Kūlupėnų (55‘58 š. pl., 21‘29 r. ilg.), esančių tarp Kretingos ir Plungės, krautuvininką. Savo namuose užrakinę krautuvininką ir paėmę parduotuvės raktą, jie išsivežė kelis vežimus (keletą tonų) kviečių. Kitą rytą vežimai buvo rasti netoli Salantų (56‘04 š. pl., 21‘34 r. ilg.) ir Kalnalio (56‘01 š. pl., 21‘32 r. ilg.), nors partizanai pasitraukė priešinga kryptimi. Tai nutiko tuo metu, kai turėjo būti pristatomos pyliavos.
44. Vieną 1947 m. rudens vakarą į Griecinės malūną Babrungėnų kaime (55‘59 š. pl., 21‘55 r. ilg.) atėjo septyni partizanai. [– frazė] iki 1951 m. liepos vidurio Lietuvoje malūnuose susimokėti reikėdavo grūdais. Tik sovchozai už malimą mokėjo pinigais. Malūno administratorius buvo rusas, tik šiek tiek mokantis lietuviškai. Vienas partizanas pasirodė besąs Y[]. Šis būrys iš administratoriaus atėmė Browning pistoletą ir liepė parodyti grūdus, kurie priklauso valstybei. Jie susipylė šiuos grūdus į tris vežimus, administratoriui davė kvitą ir pasakė, jog ryte jis galėsiąs įregistruoti šį kvitą savo sąskaitų knygose. Malūno darbuotojus partizanai įspėjo nepalikti malūno iki ryto. Vėliau Y[] buvo suimtas kaip partizanų ryšininkas ir perkeltas į Vilnių, tačiau jis neprisipažino. Jis buvo nuteistas kalėti aštuonerius metus. Jo tėvas, buvęs Lietuvos Šaulių sąjungos Plateliuose vadas, buvo nukankintas Rainių miške (vieta nenustatyta). Kiti šeimos nariai ištremti į Sibirą.
45. Vieną 1948 m. vakarą partizanai atėjo į Pakerų (55‘54 š. pl., 21‘52 r. ilg.) kolchozą, esantį tarp Plungės ir Rietavo (55‘43 š. pl., 21‘56 r. ilg.). Jie liepė šėrikui parodyti kolchozui priklausančias kiaules. Jie pasiėmė tris ar keturias kiaules ir dvi karves. Baltas arklys (su kurio pagalba veikiausiai buvo gabenami pavogti gyvuliai) vėliau rastas saugumo pastato sode. Ant jo nugaros aptiktos kraujo dėmės.
46. 1947 m. rugpjūtį Alsėdinės (Alsėdžių?) miške rusai aptiko ir apsupo bunkerį, kuriame rastos didžiulės sviesto atsargos, paimtos, kaip spėjo MVD, iš Žemaičių Kalvarijos pieninės. Bunkeris buvo didžiulis, su keliomis patalpomis, apstatytas baldais. Jame rastas virdulys, mėsos, šovinių ir net lininė patalynė. Keliems partizanams, besikaunantiems pelkėje, pavyko išsiveržti iš apsupties. Žuvo trys partizanai, daugybė rusų buvo sužeista. Bunkeryje buvę partizanai paskutinę akimirką jį susprogdino, ir visi suėję į vidų rusai žuvo. Vėliau keturi partizanai pagrobė vieną sunkvežimį, gabenusį sviestą į Žemaičių Kalvariją. Po šių atakų maistą, taip pat ir sviestą, gabenantis transportas būdavo lydimas stribų.
47. 1950 m. rudenį iš Šateikių (55‘59 š. pl., 21‘41 r. ilg.) kolchozo paimtos penkios kiaulės. Šioje akcijoje kartu su partizanais dalyvavo ir keli kolchoznikai bei kaimo gyventojai. Rusai išsiaiškino, kas dalyvavo, ir suėmė tris ūkininkus. Keturi ūkininkai pasitraukė į mišką. Vienas suimtųjų ūkininkų buvo L[] iš Stribaičių kaimo (veikiausiai Stirbaičių 56‘01 š. pl., 21‘46 r. ilg.). Greta jo namo rusai rado užkastus kiaulės vidurius. Ant jo lango palangės jie taip pat rado kamšalus (kamščius) kraujui sulaikyti.
Apsirūpinimas pinigais
48. 1948 m. partizanai iš Kretingos eigulio namo paėmė apie 20–25 tūkst. rublių. Jie nebuvo sugauti, nors vos už pusantro kilometro nuo eigulio namo buvo dislokuotas garnizonas.
49. 1949 m. vasarą buvo užpultas Salinių (veikiausiai Sėleniai 55‘59 š. pl., 21‘37 r. ilg.) centro, apjungiančio 7 sovchozus, direktorius, grįžtantis iš banko su darbuotojų atlyginimais. Direktorius, Lietuvos komunistų partijos narys, kartu su centrinės vadžios atstovu buvo automobilyje. Direktorius turėjo ginklą, kadangi direktoriai visuomet buvo ginkluoti. Jie buvo užpulti iš krūmų. Partizanams atiteko 25 tūkst. rublių. Kurį laiką direktorius buvo tardomas, tačiau vėliau paleistas.
50. 1948 m. vasarą buvo apiplėštas Šateikių kooperatyvas. Paimta daiktų, samagono, maisto ir pinigų. Administratorius mėgino pasipriešinti, tačiau buvo sumuštas. Kooperatyvo darbuotojai buvo suimti, tačiau po dviejų ar trijų savaičių paleisti, kadangi prieš juos nerasta jokių įrodymų.
51. 1948 m. apiplėšta Lieplaukės (55‘58 š. pl., 22‘06 r. ilg.) geležinkelio stotis. Užpuolimą įvykdė du asmenys, kurie paėmė 28 tūkst. rublių. Vienas iš užpuolikų, bastydamasis už aštuonių kilometrų nuo stoties, pradėjo gerti. Jis buvo aptiktas ir bandydamas pabėgti žuvo. Jo drabužiuose rusai aptiko 10 tūkst. rublių. Antrasis užpuolikas pabėgo į mišką.
Moterų ir šeimų veikla
52. Skuodo (56‘16 š. pl., 21‘31 r. ilg.) rajone buvęs Lietuvos šaulių sąjungos narys, pagal profesiją miškininkas, į partizanų gretas įsijungė su visa šeima, kurioje buvo žmona, dukra ir sūnus. Ši partizanų šeima turėjo ryšininką, smulkų ūkininką, gyvenusį šalia miško ir tiekusį šeimai maistą. Po kurio laiko šis ryšininkas buvo suimtas rusų, kurie privertė parodyti partizanų šeimos bunkerį. Miestelio žmonės kalba, kad ryšininkas vaikščiojo po mišką aplink bunkerį. Tai buvęs signalas rusams. Kitą dieną bunkeris buvęs apsuptas ir visa šeima, išskyrus dukterį, nužudyta. Apsupties metu dukters bunkeryje nebuvę. Ryšininkas bandė persikelti į Skuodą, tačiau buvo nužudytas partizanų, kai grįžo pasiimti baldų.
53. 1948 m. broliai D[] buvo žinomi partizanai. D[] būrys buvo garsus, žinomas [] vardu. Šis būrys veikė be pasigailėjimo. Vienas brolių sakydavo: „Geriau jau nužudyti du nekaltus žmones, nei leisti pasprukti vienam kaltam“. Abu broliai buvo labai griežti. Šis būrys visuomet veikė savo nuožiūra ir bausdavo ryšininkus, kaip manė esant tinkamiausia. Kiti partizanai dažnai nepritarė jų veiksmams. Vienas brolių anksčiau buvo mokytojas. Vieno jų žmona buvo suimta rusų ir kankinama. Galiausiai paleista ji taip pat prisijungė prie partizanų. Keletą kartų ji išsiveržė iš apsupties. Šis būrys buvo išduotas ir užpultas nedideliame namelyje Montvidinės miško pakraštyje. Tą vakarą lijo ir partizanai nebuvo pastatę sargybos. MGB priartėjo prie namo ir ėmė mėtyti vidun granatas. Moteris partizanė ir trys vyrai žuvo. Namo savininkė, kurios vyras tarnavo kariuomenėje, irgi žuvo, kaip ir jos sūnus. Taip pat žuvo ir vyras, užėjęs pas namo savininkę paprašyti jos talkos bulviakasiui.
54. 1949 m. netoli Kartenos vyko bunkerio, gyvenamo keturių partizanų, paieška. Miškas buvo apsuptas Kretingos, Salantų ir Kartenos garnizonų. Du partizanai pabėgo, o du, moteris ir vyras, buvo nužudyti. Miške dvi ar tris dienas vyko pabėgusiųjų paieška, tačiau jie nerasti.
Akcijos prieš transportą
55. Partizanai iškrauna arba sudegina sunkvežimius, gabenančius saugumui priklausantį turtą ir ginklus. Įtarę spąstus, į sunkvežimius jie mėto granatas. Taip nutiko Voveraičių miške, kai partizanai buvo pakeliui į Kretingą. Tame pačiame miške 1947 m. partizanai sudegino vieną sunkvežimį, gabenusį tris rusus, ir po kiek laiko – kitą, gabenusį septynis. Darbėnų apylinkėse jie sunaikino tris sunkvežimius, gabenusius stribus. Tai atlikta panaudojus kulkosvaidžius ir granatas. Kadangi tokias akcijas lydėdavo dideli „šukavimai“, po tokių atakų partizanai nedelsdami pasitraukia iš teritorijų.
Akcijos prieš įgaliotinius
56. 1948 m. Rietavo apylinkėse nužudytas rusas įgaliotinis {bailiff}; kitiems dviems pavyko pabėgti. Nužudytajam surengtos didelės laidotuvės su orkestru ir kalbomis. [– kelios frazės] nužudytasis įgaliotinis nebuvo blogas žmogus. [– frazė] ne visi, atvykę iš kitų sovietinių respublikų, yra blogi. Pavyzdžiui, esama įgaliotinių, kurie inventorizuodami turtą, į sąrašą įtraukia ne visą individo ar šeimos nuosavybę; nesikiša, nebent būna būtina; sumažina konfiskuojamų gyvulių amžių. [– frazė] atimant iš buožių turtą įgaliotinis nedalyvauja. Paprastai patikrinti asmens ar šeimos ir inventorizuoti jų nuosavybės atvyksta keli asmenys iš rajono administracijos. Įgaliotiniai atvyksta tik politinių bylų atveju arba kai reikia įvykdyti teismo sprendimą. Jo įrašai tampa teismo įrašų dalimi.
Veikla prieš provokatorius
57. Pas pamiškių gyventojus arba žmones, įtariamus esant partizanų ryšininkais, komunistai siunčia provokatorius. Jie pasakojasi pabėgę nuo rusų ir norintys prisijungti prie partizanų. 1949 m. policininkas iš Žemaičių Kalvarijos, vardu V[] buvo nuteistas 25 metams lagerio darbų. Taip nutiko po to, kai į jo namus atėjo penki rusai, kurie atrodė patekę į bėdą. Buvo žinoma, kad V[] padeda pabėgusiems ir nuo rusų besislapstantiems asmenims. Provokatoriai paprašė arba nukreipti juos pas partizanus, prie kurių šie prisijungtų, arba duoti šiek tiek maisto ir ginklų, nes antraip jie pražūsią. V[] jiems davė maisto ir Browning pistoletą. Gavus brauninką vienas rusų išėjo iš namo ir sušvilpė. Namą nedelsiant apsupo rusai ir nuodugniai apieškojo. Rusai perrausė popierius užkrosnyje, rado laikraštį ir dar tris brauninkus.
58. 1947 m. ūkininkė iš Miciukų (veikiausiai Mačiukų), vardu N[], pamatė tris vyrus, iššliaužiančius iš netoliese esančio miško krūmynų. Vienas tų vyrų buvo D[], lietuvis, kuriam partizanai buvo uždraudę su kuo nors kalbėti arba palikti mišką. Vyras paprašė N[] parodyti jiems kelią pas partizanus. Moteris atsakė, kad ji žinanti tik kur slepiasi vokiečiai, tačiau apie lietuvius nieko negirdėjusi. Ji pažadėjo kitą dieną susitikti su trim vyrais, atnešti maisto ir susisiekti su vokiečiais. Kitą dieną moteris atnešė šiek tiek maisto, tačiau vokiečiai partizanai, su kuriais moteris buvo pažadėjusi susisiekti, nepasirodė. Pamačiusi D[], moteris iš karto suprato buvusi apgauta. Ji metė maistą žamėn ir pabėgo. Po kurio laiko D[] buvo suimtas ir nuteistas kalėti 25 metus.
59. Rusai pas lietuvius siunčia ir pavienius provokatorius. Vienas tokių buvo V[] iš Platelių. Jis bastėsi po apylinkes užsukdamas pas miestelio žmones apie tris mėnesius. Partizanai nenorėjo jo priimti. Jei ūkininkas duodavo V[] kokio maisto, tas nedelsiant jį išduodavo. V[] buvo nuteistas kalėti aštuonerius metus, kadangi pavogė avį. Rusai siuntė ir moteris. Rusų siusta mergina prisijungė prie partizanų ir gyveno su jais apie pusę metų. Palikusi juos ji išdavė daugybę partizanų ir atskleidė rusams jų bunkerius. Ši mergina yra komsomolka ir šiuo metu dirba tarnaite pas Kartenos rajono vadovą.
Nelegali stribų ir MVD veikla
60. 1950 m. po Kalėdų į Bebringo (veikiausiai Babrungo, 55‘55 š. pl., 21‘51 r. ilg.) malūną užėjo septyni ar aštuoni stribai. Malūno administratorius buvo T[]. Stribai sakėsi esą partizanai ir pasiėmė valstybei priklausančias grūdų atsargas, taip pat ir ten buvusių ūkininkų grūdus. Keliaujant atgal miške juos sustabdė MVD pareigūnai, važiavę automobiliu. Jie paprašė parodyti savo dokumentus, bet, užuot juos parodę, stribai atidengė ugnį ir pasileido į mišką. Žuvo vienas stribas, kurį apžiūrėję MVD nustatė, kad tai tam pačiam saugumo padaliniui priklausantis stribas. Paieškos buvo nutrauktos ir stribai, kuriems pavyko pabėgti, nebuvo nei sekami, nei ieškomi.
61. 1950–1951 m. žiemą du MVD pareigūnai užėjo pas dvi seseris, gyvenusias greta Kaukolikų kaimo turgaus aikštės Skuodo apylinkėse. Abu pareigūnai vilkėjo uniformas ir rusiškai pareikalavo auksinių monetų. Vienai iš seserų pavyko pabėgti iššokus pro langą. Antroji sesuo atsisakė duoti aukso, gavusi smūgi automatu per galvą neteko sąmonės. Pareigūnai išieškojo spintas ir kiekvieną kampą, tačiau nieko nerado. Jie atrado du ar daugiau auksinių laikrodžių.
62. Ištrūkusi sesuo nubėgo į gretimą kolūkio centrą ir pakvietė kolchoznikus. Namo ji grįžo su būriu šaukiančių draugų. Matydami artėjančią minią MVD pareigūnai paliko namą. Tuo metu atsigavusi antroji sesuo pamatė automatą ir šovinių diržą, paliktą vieno iš pareigūnų, kuriuos pačiupusi per mišką nubėgo pas kaimyną ir papasakojo ją ištikusią istoriją. MVD pareigūnas, pamatęs, kad name paliko ginklą ir diržą, grįžo jų ieškoti.
63. Kitą dieną sesuo su kaimynu nusprendė atiduoti automatą ir šovinių diržą saugumo vadovybei arba teisėsaugai. Jie buvo gudrūs ir žinojo esą stebimi. Aplinkiniais keliais jie galiausiai pristatė šiuos daiktus teisėjui. Ant diržo buvo inicialai. Jie papasakojo visą istoriją teisėjui ir šis nedelsdamas paskambino saugumo vadovybei. Buvo surašytas protokolas ir Skuode, kuriame veikia ypatingasis politinių bylų teismas, nedelsiant pradėtas teismo procesas. Vienas MVD pareigūnų buvo partijos narys ir gavo aštuonerius metus kalėjimo. Prokuroro kalboje buvo ypatingai pabrėžiama, kad MVD pareigūnas padarė gėdą Sovietų Sąjungai.
64. Keletą kartų Klaipėdoje buvo sugauti plėšikaujantys milicininkai ir jūreiviai. 1949 m. milicininkai ir keli rusai jūreiviai sunkvežimiu išvažiavo į Kretingą. Jie sutiko vežimą vadeliojantį žydą. Žydas važiavo pirkti maisto atsargų ir vežėsi didelę pinigų sumą. Šis nusikaltimas atsektas pagal plėšikų vairuotą sunkvežimį. Milicininkai paspruko, tačiau jūreiviai buvo suimti, nuteisti ir įkalinti. Kitą kartą jūreiviai, padedami milicininkų, apiplėšė miesto kooperatyvą. Pavogta daiktų, degtinės ir pinigų. Plėšikai buvo susekti, kai turguje vienai moteriai mėgino parduoti vogtus daiktus.
65. 1947 m. žiemą Platelių komunistų partijos sekretorius Mykolas Jokšas ir septyni stribai iš ūkininko B[] pavogė arklį. Salantiškis D[] saugojo ūkininką ir pačiupęs iš Jokšo automatą pradėjo šaudyti. Jokšą lydėję stribai paspruko ir nubėgo pas valsčiaus įgaliotinį (bailiff) prašyti pagalbos. Jokšas, susirėmimo metu sužeistas, pabėgo į pelkę. Vėliau jis ten rastas, kalbama, užmigęs. Jis mirė nuo žaizdų ir buvo iškilmingai palaidotas Kretingos kapinėse. D[] taip pat krito, kaip ir vogtas arklys.
66. Tris dienas D[] kūnas buvo tampomas iš vietos į vietą. Tuomet jį pamatė motina, o jai pravirkus rusai ją nedelsiant suėmė. Jie taip pat nuvyko į D[] ūkį suimti jo tėvo. Tačiau tėvas pasakė džiaugęsis, kad sūnus žuvo, kadangi tas buvo vagis ir kartą net pavogė arklį iš jo tėvo. Įgaliotinis patvirtino, kad tėvas nuolat skundęsis sūnumi ir nieko nežinojęs apie jo buvimo vietą, niekada jo nelankęs. Taip D[] tėvas save išteisino ir jo nuosavybė nebuvo konfiskuota. Miestelio žmonės sako, kad šis poelgis buvo „paruoštas“. Bendra padėtis Lietuvoje 67. Sklinda gandai apie pavasarį ar rudenį prasidėsiantį karą (greičiausiai 1952 m.). Lietuviai tiki šiais gandais, kadangi laukia išsivadavimo.
68. Fabrikuose, darbininkų kvartaluose, aikštėse, geležinkelio stotyse, traukiniuose etc. yra įrengti garsiakalbiai. Jie taip sustatyti, kad individas nuolat būtų garso atstumu nuo garsiakalbio. Šie garsiakalbiai transliuoja vietines žinias, naujienas iš užsienio, muziką arba informaciją apie Sovietų Sąjungos pasiekimus, įvykdytus planus, darbo didvyrius, kurie žada pakelti savo darbo našumą etc. Be to, jie pasakoja apie apgailėtiną Vakarų valstybių padėtį, britų kareivių atsisakymą kovoti už Amerikos imperialistinius interesus, Amerikos moterų protestus prieš jų sūnų siuntimą į karą etc. Naujienas apie parašų už taiką rinkimą, propagandą, nukreiptą prieš popiežių ir religiją, informaciją apie tūkstančius nuskurdusių darbininkų, jų atsisakymą iškrauti laivus etc. Taip pat transliuojama laikraščiuose skelbiama propaganda.
Komentarai
http://www.lrytas.lt/?id=13045179901304243351&view=6
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
