Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - "Lietuvos katalikų bažnyčios kronika" (leista 1972

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos dalis okupuota SSSR 1944 metais - "Lietuvos SSR" (1944-1990 metais)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

"Lietuvos katalikų bažnyčios kronika" (leista 1972 - 1987 m.)

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: "Lietuvos katalikų bažnyčios kronika" (leista 1972 - 1987 m.)

Parašytas: 19 Kov 2010 12:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

"Lietuvos katalikų bažnyčios kronika" (leista 1972 - 1987 m.)

Tomas Baranauskas

LIETUVOS ISTORIJOS KALENDORIUS

KOVO 19 DIENA

1972 m. pradėtas leisti žymiausias sovietmečio nelegalus leidinys ,,Lietuvos katalikų bažnyčios kronika".

Iki 1987 m. išėjo 75 numeriai.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika (LBK Kronika)

http://www.lkbkronika.lt/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: "Lietuvos katalikų bažnyčios kronika" (leista 1972 - 1987 m.)

Parašytas: 18 Kov 2012 21:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Sigitas Tamkevičius: „Milžinas bijojo tik tiesos ir viešumo“

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... tegoryID=7

http://www.lrt.lt
2012 m. kovo 18 d. 17:15

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
© A.Didžgalvio nuotr.

Nuo tada, kai pasirodė pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“, praėjo keturiasdešimt metų.

Vienas pagrindinių Kronikos leidėjų, dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sako, kad labiau nei bet ko kito sovietai bijojo tiesos, nes visa sovietinė sistema buvo pastatyta ant melo pamatų. Todėl neatsitiktinai kurį laiką pagrindinė KGB Lietuvos skyriaus užduotis buvo neutralizuoti „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“ leidybą.

Apie rizikingą veiklą sovietmečiu, draugystę su rusų disidentais, teismų ir lagerių kelią su S. Tamkevičiumi LRT laidoje „Įžvalgos“ kalbėjosi Virginijus Savukynas.

- Prieš keturiasdešimt metų dienos šviesą išvydo pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“. Jūs buvote vienas iš tų, sugalvojusių leisti Kroniką. Kaip kilo tokia mintis ir ar nebijojote imtis šios veiklos?

- Mintis kilo ne iš karto. Ji pribrendo per kelerius metus. Tuo metu (1972 metais – red. past.) lageriuose kalėjo keli kunigai, nuteisti už vaikų katechizaciją. Kunigų seminarija buvo „suvesta“ į minimumą, per metus buvo leidžiama priimti tik penkis kandidatus. Taigi jauni aktyvesni kunigai pradėjo svarstyti, ką būtų galima padaryti, nes padėtis darėsi vis sunkesnė. Pamažu subrendo mintis, kad reikia rinkti faktus. O jei dar pasisektų, kad tie faktai pasiektų laisvą pasaulį, būtų visai gerai. Tuo metu jau buvome susipažinę su Maskvoje rusiškai leidžiama „Dabartinių įvykių kronika“. Šis leidinys mums buvo pavyzdys, kad galima kažką panašaus padaryti ir Lietuvoje.

- Tačiau negi jūs tikėjote, kad taip lengvai įveiksite sovietinę galybę? Juk sovietai taip gyrėsi savo didybe, leido į mėnulį raketas, statė gamyklas, jų armija buvo „pati didžiausia ir galingiausia“. Ir štai atsirandate jūs, su savo leidinuku...

- Iš tiesų neplanavome labai stipriai pajudinti šitos galybės pamatų. (Šypsosi – red. past.) Buvo tik noras kažką daryti ir pranešti, kaip mes Lietuvoje vargstame, kad apie tai plačiau žinotų pasaulis. Tikrai nesvajojome, kad po dvidešimties metų Sovietų Sąjunga sugrius, nes ji atrodė per daug tvirta. Tačiau viskas prasideda nuo mažų dalykų. O tų mažų dalykų reikėjo kažkam imtis. Tuo metu buvau vienas jauniausių tarp Vilkaviškio vyskupijos kunigų. Nemanau, kad buvau pats drąsiausias, bet visada užtenka tiek, kad galėtum save įveikti. Kaip dar nebuvusiam lageryje, bet kokias baimes įveikti tada buvo lengviau. (Šypsosi – red. past.) Per daug nemąstėme, kas gali atsitikti.

- Kaip rinkote informaciją? Juk tais laikais nebuvo galima įdėti skelbimo: „prašome pranešti apie pažeidinėjimus“... (Šypsosi – red. past.)

- Pagrindiniai informacijos rinkėjai buvo trys žmonių grupės. Tai – aktyvūs kunigai, aktyvios seselės vienuolės ir aktyvūs pasauliečiai katalikai. Tuo metu Lietuvoje buvo susikūręs Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Jis buvo gana išplitęs. Taigi šie žmonės ir buvo pagrindiniai informacijos rinkėjai. O tie, kurie buvome arčiau Kronikos, jeigu tik sužinodavome kokį faktą, bandydavome jį pasigauti. Iš pradžių nebuvo lengva, tačiau pamažu žmonės tapo drąsesni ir po kelerių metų surinkti medžiagą buvai visai nesunku, tačiau, žinoma, rizikinga.

- Kaip Kronika buvo spausdinama? Juk nebuvo galima viską daryti viešai, teko slėptis.

- Pavojingiausia būdavo, kol rankraščių neperrašydavome mašinėle. Todėl juos labai rūpestingai slėpdavau. Ieškodavau, kur galėčiau paslėpti, pats įrengdavau kokią slėptuvę.

- Kur slėpdavote?

- Daug ką slėpdavau pačioje bažnyčioje. Kadangi buvau vikaras, turėjau tik vieną nedidelį kambarėlį. Todėl ten nebuvo įmanoma ką nors paslėpti. Taigi išlandžiojau visas palėpes, paskui bažnyčios navą. Suradau vietų, kurias nutariau esant labai saugiomis. (Šypsosi – red. past.) Iš tiesų jos ir išsaugojo tai, ką turėjo saugoti. Na, o medžiagos perrašymas, laikraščio numerio ruošiamas buvo pats rizikingiausias momentas, nes tada reikėdavo kažkokiame bute ar kambaryje viską išsidėlioti ant stalo. Tuo metu, kai vykdavo numerio spausdinimas, kokią savaitę būdavo didelė rizika. Tokiais momentais būdavo galima pasitikėti tik Viešpačiu, daugiau niekuo...

- Kronika įveikdavo ir „geležinę uždangą“. Kaip tai pavykdavo padaryti?

- Tai buvo antras labai sunkus darbas. Išleisti Kronikos numerį, galima sakyti, būdavo lengviau, nei kad jis pasiektų Vakarus. Tai padaryti buvo dvi galimybės.

Pirma, žinojome, kad Maskvoje yra akredituoti užsienio žurnalistai. Taip pat žinojome, kad Maskvoje yra gerų žmonių, kurie vadinosi disidentais. (Šypsosi – red. past.) Per užsienio radiją girdėjome apie A. Sacharovą, A. Solženicyną ir kitus. Žinojome, kad tie žmonės leidžia „Dabartinių įvykių kroniką“. Taigi pirmasis mūsų žvilgsnis nukrypo būtent į Maskvą. Ne į Kremlių, bet į Maskvą. (Šypsosi – red. past.)

Antrasis kelias buvo problematiškesnis. Tai – atvykstantys į Lietuvą emigrantai. Iš pradžių jų atvykdavo labai mažai, vėliau jau daugiau. Kai jie svečiuodavosi Vilniuje, Kaune, Trakuose ar Druskininkuose, mes juos tiesiog gaudydavome. Jei Maskvoje disidentai prašydavo poros numerių egzempliorių rašytiniu pavidalu, tai atvykusiems į Lietuvą emigrantams reikėdavo paruošti mikrofilmų. Juos reikėdavo perduoti kaip nors užmaskuotai, pavyzdžiui, įvyniojus į saldainio popierėlį arba paslėpus dantų pastoje, kokiame nors suvenyre ir t. t. Ačiū Dievui, daugelis neatsisakydavo. Prisimenu tik vieną atvejį, kai žmogus nesutiko. Nežinau, ar jis išsigando, bet pasakė: mes ir taip viską žinome apie Lietuvą, o tai yra labai pavojinga. Taigi medžiaga dažniausiai vienokiu ar kitokiu būdu iškeliaudavo ir per porą mėnesių pasiekdavo Vakarus. Per „Amerikos balsą“ ar Vatikano radiją išgirsdavome, kad Kronikos numeris yra gautas. Tai būdavo didelė šventė. (Šypsosi – red. past.)

- KGB aktyviai siekė išsiaiškinti, kas leidžia Kroniką ir kas surenka informaciją. 1985 metais saugumas pagrindine užduotimi laikė tikslą įvardyti būtent „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjus. Kai tik 1972-ųjų kovą buvo išleistas pirmasis numeris, po kelių mėnesių jau buvo užvesta byla. Ar visada jautėte KGB kvėpavimą į nugarą?

- Jautėme. Pirmiausia, dažnai būdavo atliekamos kratos. Pas mane patį Simne buvo atlikta krata. O vieną naktį buvo įvykdyta maždaug apie penkiasdešimt kratų. Taigi saugumo žingsnius šalia savęs visą laik jautėme. Ypatingai tuomet, kai pastebėdavau kelis automobilius, sekančius mane, kad ir kur bevažiuočiau. Važiuoju pas ligonį ir jie važiuoja, specialiai pabandau pasukti kur nors į šoną, pasuka ir jie... (Šypsosi – red. past.) Tokiais momentais būdavo nerimo, kadangi nebuvo aišku, kodėl taip daroma: gal kratai ruošiamasi, o gal norima suimti. Juk niekada nežinojai, kokie įkalčių jie turi. O savo informatorių saugumas turėjo aibes.

- O jums nesiūlė būti informatoriumi?

- Tai buvo dar anksčiau, baigiant seminariją, kai jau buvau kunigas. Jie daug ką žadėjo – ir studijas Romoje, ir gerą parapiją Kaune. (Šypsosi – red. past.) O kai leidome Kroniką, santykiai su KGB jau buvo pasikeitę.

- Jus, matyt, šiuo požiūriu jau laikė beviltišku... (Juokiasi – red. past.)

- Taip. (Šypsosi – red. past.) Tačiau... Deja, tų informatorių jie tais laikais tikrai turėjo labai daug. Kurie galėjo šį tą pasakyti, iš tiesų ir pasakė...

- Esate parašęs gana skaudų laišką, kuriame sakote, kad jeigu jus suims ir jeigu viešai išsižadėsite savo dabartinių vertybių, būsite jau nebe tas, o sulaužytas žmogus. Kodėl parašėte tokį laišką?

- Maskvoje buvo toks ortodoksų šventikas Dmitrijus Dudko, kurį vietos inteligentai labai vertino ir gerbė. Jį suėmė ir po kelių mėnesių tardymo šventikas per televiziją pasmerkė viską, ką iki tol buvo daręs. Jis juk nebuvo padaręs jokių baisių dalykų, tačiau vis tiek jų išsižadėjo. Todėl aš labai sunerimau, nes pažinojau jį kaip labai padorų žmogų ir dvasiškį. Kilo baimė, kad su tavimi gali padaryti bet ką, kokių nors chemijų pagalba ir pan. Taigi skatinamas tokio nerimo parašiau dvasinį testamentą, ką aš dabar mąstau ir kas aš būčiau, jeigu kalbėčiau kitaip. Tada aš būčiau sulaužytas, suluošintas žmogus. Vėliau, jau būnant lageryje, manęs klausė, kodėl aš visa tai parašiau. Atsakiau, kad tikėjausi suėmimo, todėl ir parašiau. (Juokiasi – red. past.)

- Jūs suėmė, nors nežinojo, kad esate Kronikos redaktorius.

- Panašu, kad jie labai daug žinojo. Bent jau dabar iš KGB archyvų matyti, kad 1980-aisiais jie buvo gerai nusitaikę į taikinį, tik neturėjo įkalčių. Manau, dėl to mane ir suėmė. Matyt, nesitikėjo įrodyti, kad buvau Kronikos redaktorius, bet turėjo kitų įkalčių. Mes, penki kunigai, buvome įkūrę komitetą tikinčiųjų teisėms ginti. Taigi tekdavo pasirašyti dokumentus, o to pilnai pakako, kad pritaikytų 68 straipsnį. Todėl ir buvo ryžtasi suimti kelis kunigus. Galbūt tikėtasi, kad Kronika sustos, tačiau ji nesustojo... (Šypsosi – red. past.)

- Paskui sekė jūsų teismas, lageris, tremtis. Kaip visa tai pavyko ištverti?

- Sunkiausias laikotarpis buvo pusė metų saugumo kalėjimo rūsyje, Vilniuje, priešais Lenino paminklą. Tardymai buvo pakankamai sunkūs, kadangi nesinorėjo kalbėti apie tai, ką žinojau. O jie, be abejo, labai daug norėjo ir tikėjosi. Tardymai pakankamai išvargindavo, o paskui, kai jau nuvežė į lagerį, pirmas įspūdis buvo beveik kaip laisvėje... Juk lagerio teritorija labai didelė. (Šypsosi – red. past.) Na, o kai nuvežė į Sibirą, tai atrodė dar didesnė laisvė. Manau, visuomet sunkiausia yra pradžia – suėmimas, pačios pirmos dienos, o paskui apsipranti. O lageris tai – darbas, kuklus valgis... Lageris mano laikais nebuvo tas pats, kas Stalino laikais, kai žmones marino badu. Mūsų tikrai nemarino badu. Taip, valgis prastas ir jo nebuvo daug, bet to užteko. Visai neseniai laidojau Vladą Lapienį. Jis išgyveno 105 metus, du kartus buvo teistas už Kroniką. Pirmąkart gavo penkerius, antrąkart – šešerius metus. Taip kad papasninkauti žmogui kartais labai sveika. (Juokiasi – red. past.)

- „Tiesa padarys jus laisvus“. Ką jums reiškia ši biblinė išmintis?

- Čia pasakyta labai didelė tiesa. Tais laikais milžinas, kurio, atrodė, niekas negali nugalėti, bijojo tik vieno dalyko – tiesos ir viešumo. Ačiū Dievui, mes tuo momentu supratome, kad tiesa yra labai svarbus ginklas. Tiek Kronikos redakcija, tiek visi, kurie mums talkino, labai gerai buvo tai įsisavinę. Jie nė kiek neperdėdavo, bet fiksuodavo būtent tai, kas iš tiesų yra. Pasirodė, kad tas tiesos žodis yra kaip kokia sprogstama bomba. Ne veltui totalitarinės sistema savo baudžiamajame kodekse buvo įrašiusi 68 straipsnį – agitacija ir propaganda – ir laikė tai valstybiniu nusikaltimu. (Šypsosi – red. past.)

- Iš tiesų taip ir buvo, nes toks „nusikaltimas“ griovė sovietinius pagrindus...

- Iš tikrųjų taip. Nors mes gynėmės ir sakėme tiesą, siūlėme jiems elgtis kitaip, nediskriminuoti mūsų, jie puikiai suvokė, kad tiesa yra labai pavojinga. Atominių bombų tikriausiai niekas nepanaudos, o tiesos žodį gali panaudoti ir tokie maži žmogučiai – kunigai ar pasauliečiai. O prieš tiesos žodį nėra kuo atsakyti... Taigi šie Šventojo Rašto žodžiai, kad tiesa padarys mus laisvus, yra labai giliai prasmingi.

- Ačiū už pokalbį.

http://www.lrt.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

Žygeivis,
2012 03 18 20:42

Ir dabartinė valdžia lygiai taip pat labiausiai bijo Tiesos ir Viešumo.

Tai ir rodo šios valdžios gilias kagėbistines - bolševikines šaknis.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: "Lietuvos katalikų bažnyčios kronika" (leista 1972 - 1987 m.)

Parašytas: 19 Kov 2012 15:41

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

V.Valiušaitis. Minint „Kronikas“: kai nėra tikėjimo tiesa, išblėsta ir tikėjimas laisve

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vva ... d=56924021

Vidmantas Valiušaitis,
www.DELFI.lt
2012 m. kovo 19 d. 12:46

Penktadienį Seime išklausiau konferenciją „Tiesos žodis – kelias į laisvę: 1972–1988 m. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. Prieš du dešimtmečius girdėjau panašią konferenciją Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Tada buvo minimas LKB „Kronikos“ dvidešimtmetis. Abiem atvejais buvo pasakojamos istorijos: kaip viskas buvo. Tai gerai. Reikalinga. Tačiau nepakankama.

Abiem atvejais pasigedau sąsajų su dabartimi. Ko ana pogrindžio leidybinė patirtis lietuvių visuomenę išmokė? Kas iš tos totalitarinio režimo sąveikos su sąžinės laisvės gynėjais tebėra aktualu šiandien? Ar LKB „Kronika“ turi reikšmės, kuri būtų nekintama, nepriklausanti nuo analizės perspektyvos? Jei taip, ar ta reikšmė visiems ta pati, nepaisant to, ar žmogus gyveno priespaudoje, ar laisvėje, pogrindyje ar prisitaikyme?

Didysis istorijos klausimas

Įstrigo atmintin šviesaus atminimo prof. Arvydo Žygo 1992-ųjų minėjime perduota detalė. Vieno lietuviško renginio Čikagoje metu, kai Lietuva dar gyveno už geležinės uždangos, priėjo prie kun. Kazimiero Kuzminsko, platinusio „Kronikos“ tomus, keli lietuviai intelektualai ir su pašaipa paklausė: „Tai ką, kunigėli, ar Lietuvoje žmonės tikrai jau tokie nelaimingi?“.

Nežinau ką jiems atsakė tada kun. Kuzminskas, tačiau suprasti šį požiūrį padeda buvusio „Kronikos“ redaktoriaus, arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pranešimas „Laimingas avantiūristas“. Žmogų, kuris aukojosi ir ginti iki savęs išsižadėjimo ryžosi visuotinai reikšmingas, civilizuotame pasaulyje įprastas ir savaime suprantamas vertybes, KGB kapitonas R. Rainys vadino „laimingu avantiūristu“. Kitais žodžiais, kabėbisto akimis jis buvo tik savotiškas aferistas, perėjūnas, nuotykių ieškotojas, darantis neapgalvotus, rizikingus veiksmus ir besikliaunantis atsitiktine sėkme.

Filosofas Juozas Girnius savo veikale „Žmogus be Dievo“ pastebi, kad amžinoji tikėjimo ir netikėjimo kova siekia giliau už visus kitus konfliktus. Jis tvirtina, kad didysis visos istorijos klausimas yra žmonijos santykis su Dievu, ne politinės ar socialinės įtampos. Veik prieš 50 metų (1964) išleistoje knygoje, kada pasaulyje labiausiai buvo kalbama apie vadinamąjį Vakarų ir Rytų konfliktą, apie laisvojo pasaulio ir sovietinio komunizmo neišsprendžiamas problemas, J. Grinius įžvelgė, kad pirmasis dabarties rūpestis yra ateizmas, ne komunizmas, kaip kasdieniškai yra sprendžiama. Daug esmingiau dabartį lemia ne komunizmo, bet ateizmo plitimas.

Partizaninės kovos tęsinys

Būtent ateizmas ir iškyla kaip bendra ideologinė platforma, ant kurios susitinka KGB samdinys ir Vakarų intelektualas-liberalas, savo karingą nusistatymą nukreipę pirmiausiai į krikščionybę. Kadangi iš pradžių, nors ir kovojant prieš krikščionybę, krikščioniškoji moralė dar buvo pripažįstama kaip visiems bendras gyvenimo pagrindas. Ginčijama buvo ne pati moralė, bet jos kildinimas iš religijos. J. Girniaus žodžiais, „moralė buvo laisvinama iš religijos“. Tačiau nuo Nietschės prasidėjo jau „žmogaus laisvinimas iš pačios moralės“.

„Kronikos“ pasirodymą Vakaruose prilygino 1948 m. Juozo Lukšos-Daumanto pro geležinę uždangą į Vakarus išneštam ir popiežiui Pijui XII įteiktam lietuvių katalikų laiškui, kuriame buvo išsakytos pavergtos tautos kančios ir lūkesčiai. „Kronikos“ dokumentinė reikšmė anam istoriniam laikotarpiui, pasak J. Brazaičio, tokia pati, kaip J. Daumanto „Partizanų“ ankstesniems laikams - 5 ir 6 dešimtmečiui, kada ėjo kova dėl krašto laisvės ir dėl lietuviškos gyvenimo sistemos. „Kroniką“ J. Brazaitis laikė partizaninės kovos tęsiniu. Tik partizanai priešinosi fiziniam, o „Kronikos“ leidėjai - dvasiniam tautos naikinimui. Ir „Kronika“ ėjo plačiau - jos informacija virto kovos priemone bendroje kovoje už žmogaus teises.

J. Girnius tvirtina, kad Dievo išpažinimo ir paneigimo priešybė yra nelygstama, ir todėl „nėra įmanoma jokia santara tarp tikėjimo į Dievą ir netikėjimo“. Tačiau filosofas čia pat pažymi, kad liesdamas „pačią polemiškiausią temą“, jokiu būdu nesiekia „žiebti vienų prieš kitus savitarpio priešiškumo“. Priešingai. Jis tiki, kad gilesnis „idėjinių priešininkų pažinimas neleidžia jų aklai niekinti ir laikyti savo priešais kasdienine šio žodžio reikšme“.

Instrukcija galiojo iki Kovo 11-osios

Galima suprasti Vakarų intelektualus, kurie anuomet daug ko galėjo nežinoti. Dabar tuo teisintis nebegalima. Nei Rytuose, nei Vakaruose.

Birutė Burauskaitė, Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė, penktadienį citavo SSSR vidaus reikalų komisaro L. Berijos ir NKVD vyriausiosios valdybos viršininko V. Merkulovo instrukciją:

„Su priešiška dvasininkijos veikla NKVD organai turi kovoti gerai organizuotu agentūriniu-operatyviniu darbu, kad per trumpiausią laiką Lietuvos katalikų vadovybė susilauktų daug rimtų smūgių. Turime sunaikinti jos bazę, diskredituoti ją katalikų akyse, suskaldyti dvasininkijos vadovybę ir sumenkinti jos įtaką tikintiesiems. Todėl SSSR NKVD siūlo:

a) verbuojant kunigus ir katalikų autoritetus panaudoti visas jų silpnybes. Patirtis rodo, kad tokia kompromituojanti medžiaga verbavimui efektyviausia;

b) verbuojant ir dirbant su agentūra atkreipti dėmesį į įvairiausius prieštaravimus tarp Bažnyčios vadovų. Kruopščiai išnagrinėti šių prieštaravimų esmę ir išnaudoti juos skaldant ir diskredituojant Bažnyčios vadovybę, ypač pasitelkiant karjerizmo ir pavydo elementus;

c) kad įsigytume kvalifikuotų agentų dvasininkų, reikia maksimaliai panaudoti suimtus kunigus ir religinius veikėjus;

d) dvasininkus, užsiimančius aktyvia antisovietine veikla, suimti, prieš tai gavus SSSR NKVD sankciją."

Darosi suprantama ką turėjo galvoje Lietuvos tikintieji, kai savo laiške Popiežiui rašė:

„Jau nuo 1944 m. daromas didžiausias spaudimas įsteigti tautinę bažnyčią, panašiai kaip padarė atimtoje iš Lenkijos Ukrainos dalyje. Pažadais, intrigomis, pagaliau baisiais šantažais ir suėmimais gundė ypač veiklesnius kunigus, kad jie pradėtų vesti propagandą prieš bažnytinę vyriausybę, neva už jos neveiklumą, keltų naujų bendradarbiavimo minčių ir tuo sudarytų aktyvistų būrelį - tautinės bažnyčios branduolį. Tuo pačiu laiku valdžios spauda nuolat rašo apie popiežiaus išdavystes“.

L. Berijos ir V. Merkulovo instrukcija, pasak B. Burauskaitės, Lietuvoje buvo vykdoma visą sovietmetį, iki pat atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.

Laukė geresnių laikų

Komunistinis sovietų režimas nužudė ar ištrėmė didžiąją dalį visų religijų dvasininkų, įskaitant stačiatikius ir žydus. Suvaržė iki kraštutinumo dvasininkų rengimą. Sunaikino visas religines draugijas ir vienuolijas. Uždraudė religinę spaudą. Tuo pat metu per komunistinę žiniasklaidą religiją, tikinčiuosius ir kunigus agresyviai puolė, siekdami išjuokti ir naikinti religines praktikas bei tradicijas. Persekiojo kunigus už vaikų religinį mokymą. Tačiau drauge įvedė privalomą ateizmo mokymą visų rūšių ir visų laipsnių mokyklose bei už jų sienų. Ne be pagrindo Maskvos „Pravda“ jau 1954 m. gyrėsi: „Mūsų socialistinėje visuomenėje sudarytos visos objektyvios prielaidos ir galimybės visiškai įveikti religinius prietarus“ (1954-07-24).

Kai 1983 m. gegužės 6 d. LTSR Aukščiausiasis Teismas kun. Alfonsui Svarinskui paskelbė nuosprendį - 7-erių metų griežto režimo lagerio ir trejų tremties bausmę - teismo salėje buvo suimtas ir Kybartų klebonas, tuometinis „Kronikos“ redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius. Apie savo bendražygį teisme jis taip liudijo: „Negalima kaltinti kun. Alfonso Svarinsko šmeižtų ir prasimanymų platinimu, nes jis visur sakė tiesą ir tik tiesą. O jei toji tiesa kažkam akis bado - ne kun. Svarinsko kaltė. Ginti tikinčiųjų teises - ne nusikaltimas“.

Iki paskutinės akimirkos, mainais už savęs sukompromitavimą, A. Svarinskui buvo siūloma laisvė. Prisimena: „Tardytojas E. Bičkauskas gundė: penkios minutės per televiziją - ir eini namo. Du sakinius turi pasakyti savais žodžiais: esu neteisus ir ateity nelaužysiu tarybinių įstatymų“.

Parapijos vaikus kunigas mokęs kovoti už tiesą ir nebijoti nieko, išskyrus Dievą. A. Svarinskas: „Jeigu žūčiau, vaikai, žinojau, mane atsimintų. Bet jeigu išeičiau į televiziją, sakytų: štai, mokino mus būti drąsius, o pats papuolė ir iš karto kapituliavo. Sakiau sau, geriau žūsiu, bet gink, Dieve, vaikelių nepapiktinsiu“.

Pesimizmo ar nevilties, pasak A. Svarinsko, tada jis nejautęs. Gailėjęsis tik vieno: padaryta per mažai. Nebuvo pakankamai parodyta ir aukos dvasios. „Mes labai mažai nukentėjom, - sakė triskart gulago kalinys, daugiau kaip du dešimtmečius už spygliuotos vielos praleidęs kunigas. - Jei būtų kasmet nuteisę bent po 2-3 kunigus, tada būtų tautoje iššaukę pasipriešinimo dvasią. Tauta apsnūdo. Visi laukė geresnių laikų, kad galėtų pradėti kovoti. O dabar, kai tie geresni laikai atėjo, pasirodė, kad nebemokam nei kovoti, nei dirbti. Jeigu tada būtume kovoję, šiandien mūsų žmonės būtų kitokie“.

Kentėjo už tautą

Rezistencija prieš melą buvo didžioji „Kronikos“ žygio prasmė. Kadangi rezistencija prieš melą kartu buvo ir kova už laisvę. Pirmiausia - už sąžinės ir tikėjimo laisvę. Žmogiškąją asmens laisvę. O tuo pat metu - ir už krašto laisvę. Pogrindžio leidinys kone pažodžiui, nors nebūtinai sąmoningai, vykdė filosofo Antano Maceinos dar iki jo pasirodymo suformuluotą priesaką: prieš kiekvieną iškreiptą krikščioniškai tautinę vertybę pastatyti teisingą šios vertybės atskleidimą; į melą istorijoje atsakyti giliu jos pažinimu; į melą kultūroje atsakyti tikru jos atskleidimu; į asmenų dergimą jų darbų nušvietimu; į religijos žeminimą atsakyti jos vertės kėlimu.

Petras Plumpa, vienas iš „Kronikos“ bendradarbių pasauliečių, penktadienį konferencijoje sakė, kad melas pasaulyje neišnyko, „melo demonas nemiršta ir nenurimsta, tik užsimaskuoja naujais, moderniais pavidalais“. Sąjūdžio metais žmonės tiesą gėrė kaip vandenį. Šiandien - nugrimzdę rezignacijoje ir neviltyje. Melo per daug. Melas, pasak P. Plumpos, visų nusikaltimų skydas. Todėl melo atskleidimas ne tik nusikaltėlių nuginklavimas, bet ir žmogaus išlaisvinimas. Pasakyta: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa jus išlaisvins“ (Jn 8, 32).

Nepaisant to, kad „Kronikos“ aprašyti veikėjai - paprasti miestų ir miestelių žmonės, tikintys tėvai ir jų vaikai, idealistai jaunuoliai, kaimo kunigėliai ir seselės - tegu ir nebuvo išprusę teologai ar dideli filosofai, jų ištikimybės ir įsipareigojimo tiesai pamokos - neįkainojamos.

Tauta, sakoma, nelaisvės metais kentėjo. Bet prof. Arvydas Žygas prieš 20 metų klausė: „Ar tai nereiškia, kad buvo asmenų, kurie kentėjo už tautą ir per šią auką ją atpirko, kad tauta galėtų prisikelti naujam gyvenimui? Ar nėra tiesa, kad mūsų tautoje buvo žmonių, kurie žengė į Siono kalną, kurie kalbėjo su Degančiu krūmu, ir kurie, grįžę, nešdami Dievo teisę, rado tautą garbinančią Aukso veršį? Ar nesame dabar ir mes tauta, kuri dar ilgai klajos dykumose, kol pasieks Pažadėtąją žemę, paklusę Kūrėjo įstatymui?“.

Netiesa pavergia

„Kronikos“ redaktoriaus pranešimo paskutinė pastraipa 40-mečio konferencijoje - įsidėmėtina: „Norėčiau palinkėti mūsų dienų žiniasklaidai būti tiek sąžiningai, kiek mes buvome sąžiningi net savo priešų atžvilgiu. Tiesos žodis yra tarsi Dievo žodis: geruosius jis drąsina, nusikaltėlius verčia susigūžti. Evangelijoje skaitome: „Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų (Jn 3, 20). Taip veikė ir „Kronikos“ žodis: vienus drąsino, žadino laisvės viltį, o kitus vertė atsargiau vairuoti prievartos mašiną. Ir taip visi pamažu ėjome į Kovo 11-ąją.“

„Kronikos“ prasmė - ne istorijos, o šiandienos. Jos žinia dabarties laikams: tiesa - nedaloma, gyvenimas be meilės ir aukos - beprasmis. Netiesa pavergia. Kur nėra tikėjimo tiesa, netrunka išblėsti ir tikėjimas laisve.

www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos dalis okupuota SSSR 1944 metais - "Lietuvos SSR" (1944-1990 metais)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: