Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)
http://www.lndp.lt/diskusijos/

Antanas Navaitis. KARO LAKŪNAI, KOVOJĘ DĖL TĖVYNĖS LAISVĖS
http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=17&t=3927		 Puslapis 1 iš 1
Autorius:  Žygeivis [ 20 Spa 2009 16:05 ]
Pranešimo tema:  Antanas Navaitis. KARO LAKŪNAI, KOVOJĘ DĖL TĖVYNĖS LAISVĖS

Antanas Navaitis
dimisijos pulkininkas leitenantas

KARO LAKŪNAI, KOVOJĘ DĖL TĖVYNĖS
LAISVĖS


Šaltinis - http://www.nemokamosknygos.lt/uploads/f ... vaitis.pdf

Tai http://www.nemokamosknygos.lt/uploads/f ... vaitis.pdf failo html kopija.


Antanas Navaitis
dimisijos pulkininkas leitenantas

KARO LAKŪNAI, KOVOJĘ DĖL TĖVYNĖS LAISVĖS

Vilnius
2003

Pratarmė


   Mes pasiliktume mankurtais, kokiais per okupacijos metus komunistų partija
stengėsi paversti Lietuvos žmones, mes nebūtume pilnaverčiai žmonės, jeigu leistume
iš   tautos   atminties   išbraukti   mūsų   kančias,   paniekinimą, mūsų   motinų,   seserų,
mylimųjų ašaras,   pralietą  kraują ir tą  kovą,   kuri   atvedė į  galutinį  laimėjimą  ­
Nepriklausomybės atkūrimą.

    Prieš   kalbant   apie   pasipriešinimo   kovą,   noriu   priminti,   kad   pirmaisiais
okupacijos metais ­ 1940­1941­aisiais – okupantai žiauriai ir negailestingai naikino
karo lakūnus ir aviacijos tarnautojus.

    Sušaudė:   brg. gen.   Antaną   Gustaitį,   mjr.   Joną   Špokevičių,   kpt.   Albertą
Švarplaitį, ltn. Leoną Žemkalnį, psk. Aleksą Žadeikį, psk. Dionizą Skrinių, j.psk.
Praną Ignataitį.

    Nukankino įvairiuose kalėjimuose ir lageriuose: plk. Juozą Grigiškį, kpt. Juozą
Andriušį, kpt. Kostą Biknių, kpt. Vladą Morkų, kpt Joną Paliejų, ltn.gyd. Antaną
Janulį,   ltn.   Antaną  Masiulį,   ltn.   Medardą  Vasiliauską,   j.ltn.   Juozą  Martusą,   psk.
Šakinį, civ.tarn.gyd. Kazį Gogelį.

    Įvairiuose Šiaurės lageriuose, be poilsio dienų dirbdami nepakeliamomis darbo
sąlygomis ir marinti badu, ištvėrė: kpt. Andrius Naujokas, kpt. Viktoras Sakalauskas,
kpt.   Simas   Stanaitis;   ltn.   Balys   Morkūnas,   ltn.   Antanas   Navaitis,   ltn.   Stasys
Šeštokaitis, ltn. Petras Urbietis, j.ltn. Jonas Valys, viršila Balys Dabušis, psk. Jurgis
Markevičius, psk. Balys Norkūnas.
Gen.št.plk.   Juozas   Narakas,   kpt.   Antanas   Audronis,   kpt.   Ignas   Vylius,   ltn.
Kostas Liakšas išlaisvinti iš kalėjimo 1941 m. sukilimo metu.

    Kpt. Stasys Jasiunskas stebuklingai išsigelbėjo Červenės kalinių skerdynėse.

   1940 metų rudenį neaiškiomis aplinkybėmis nužudytas mjr. Juozas Namikas
(žinoma tik tiek, kad jis buvo kviečiamas į komunistinį saugumą pokalbiams ­ A.N.
pastaba).
Antrą karo dieną žuvo mjr. Jurgis Kovas, kpt. Albinas Bulvičius, ltn. Juozas
Kalsiūnas ir j.ltn. Aleksas Morkus.
Lietuviškuose   saugumo   daliniuose  žuvo:   kpt.   Alfonsas   Pupelis,   ltn.   Juozas
Radžiūnas, viršila Motiejus Garunkštis.

Generalinio štabo pulkininkas leitenantas
Juozas Jankauskas ­ Jankus
1900 03 04 – 1967 08 03


   Tai paskutinis Karo Aviacijos štabo viršininkas, pradėjęs eiti šias pareigas 1940
metų liepą.

    J.Jankauskas   gimė  Telšių  apskrityje,   Rietavo   valsčiuje,   Jaupėnų  kaime.   Jo
biografija   panaši į  daugelio   Lietuvos   karininkų  biografijas.   1918   metais   Rusijoje
baigęs   7   klases   sugrįžo   į   Lietuvą.   1918­1919   metais   mokėsi   Kauno   kunigų
seminarijoje.   1919   m.   birželio   20   d.   mobilizuojamas  į  Lietuvos   kariuomenę  ir
skiriamas mokomojon kuopon. 1920 lapkričio 15 d. siunčiamas į Karo mokyklą. 1921
m. baigia Karo mokyklos IV­ją laidą ir skiriamas į 7­ą Žemaičių Butgeidžio pulką.

    1923 m. dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1925 m. rugpjūčio 28 d. perkeliamas į Karo
Aviaciją. 1927 m. birželio 10 d., baigus karo aviacijos mokslus, jam suteikiamas karo
lakūno vardas, ir jis skiriamas į 3­čią eskadrilę. 1928 vasario 16 d. jam suteikiamas
kapitono laipsnis.

    1932 m. pabaigoje buvo įsteigtas karo lakūnų garbės ženklas “Plieno sparnai.”
1933 m. gruodžio 30 d. juo apdovanojamas ir kpt. J.Jankauskas.
1934.09.03 J.Jankauskas perkeliamas į 4­tą eskadrilę ir paskiriamas jos vadu, o
lapkričio   23   d.   jam   suteikiamas   majoro   laipsnis.   Kitais   metais   siunčiamas   į
Čekoslovakijos   Karo   Akademiją.   1937   m.   ją  baigus,   jam   suteikiamas   gen.  štabo
karininko vardas, ir jis skiriamas dirbti kariuomenės štabe, kur įvairiose pareigose
dirbo iki paskyrimo Karo aviacijos štabo viršininku (1940 birželio 30 d.).

    Tik pradėjus susipažinti su štabo viršininko pareigomis, 1940 07 12 pašalinus
LAK (Lietuvos Aeroklubo) pirmininką prof. Z.Žemaitį iš pareigų, gen. štabo plk. ltn.
J.Jankauskas   skiriamas   ir   LAK   turto   tvarkytoju.   Juo   būdamas,   kartu   su   LAK
generaliniu   sekretoriumi   lakūnu   Jonu   Dovydaičiu,   mėgino   išsaugoti   Lietuvos
sportinės aviacijos tradicijas ir turtą, paruošė Vyriausybei ir prezidentui J.Paleckiui
memorandumą, siūlydami įkurti vieną aviacijos centrą, kuris apjungtų LAK, Orinį
susisiekimą, Šiaulių aviacija bei Orinio Sporto sąjungą, veikusią prie Kūno Kultūros
ir Sporto komiteto, į vieną organizaciją, pavadintą Liaudies aviacijos centru. Tačiau,
kaip žinoma, komunistai okupuotoje Lietuvoje nebuvo linkę kurti. Jų pagrindinis
tikslas buvo griauti. Todėl Orinis susiekimas perduotas Aeroflotui, Šiaulių aviacija –
LAK, o pats LAK turto tvarkytojas pakeistas aviacijos kapitonu Jurgiu Draugeliu.

    1940 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos liaudies komisarų pirmininkas M.Gedvilas
pasirašo Lietuvos kariuomenės laidojimo aktą. Karo aviacijos viršininkas, brigados
generolas A.Gustaitis, sužinojęs, kad iš mūsų kariuomenės likučių organizuojamas
Raudonosios armijos 29­-tas teritorinis korpusas turės savo korpusinę eskadrilę, ir
norėdamas gelbėti, kas dar galima, 1940 09 07 išleidžia karo aviacijai slaptą įsakymą
Nr.9, kurio 2-­ras straipsnis skamba taip: “Eskadrilę formuoti ir tos eskadrilės vado
pareigas eiti skiriu gen. št. plk. ltn. J.Jankauską”.

    Deja, rusai, arogantiškai rodydami savo galią, ignoruoja mūsų karo aviacijos
vadovybės veiksmus ir 1940 m. spalio 4 d. išleidžia įsakymą Pabaltijo ypatingajai
karo   apygardai   Nr.   079,   kuriame   išvardinami   karo   aviacijos   karininkai   ir
puskarininkiai, paskirti į 29-­tojo korpuso eskadrilę. Gen. št. plk. ltn. J.Jankausko
tame   sąraše nėra.   Jis   1941   01   01   paleidžiamas   atsargon.   Susiranda   šiokį   tokį
planuotojo   darbą  Kauno   Vykdomajame   komitete,   bet   ten   dirba   tik   iki   1941   m.
balandžio pradžios. Prasideda neramus ir įtemptas laukimas, ką atneš artimiausia
naktis, kuris baigėsi 1941 m. birželio 23 d., išgirdus gen. Pundzevičiaus įsakymą
visiems Lietuvos karininkams registruotis komendantūroje. Telefonu susisiekęs su
buvusiu I­-mos aviacijos grupės vadu gen. št. pulk. ltn. Narcizu Tautvila, dirbusiu
sukilimo štabe, gauna nurodymą paimti savo žinion Kaune, Žaliakalnyje susikūrusią
karinę grupę ir jai vadovauti.

    Čia norisi paminėti, kad 1941 m. birželio mėn. sukilime Lietuvos karo lakūnai
labai   aktyviai   dalyvavo.   Gen.   št.   plk.   leitenantai   Narcizas   Tautvila   ir   Mykolas
Mačiokas   darbavosi   sukilimo  štabe,   gen.  št.   pulk.   ltn.   Juozas   Jankauskas,   mjr.
Jeronimas Garolis, kpt. Jurgis Draugelis, ltn. Jonas Dženkaitis vadovavo atskiroms
grupuotėms Kauno mieste. Majorai Bronius Vaivada ir Alfonsas Svilas vadovavo
sukilėliams   Žemaitijoje.   Ltn.   Bronius   Norkus   iškėlė   Lietuvos   Trispalvę   ­
Nepriklausomybės simbolį ­ Prisikėlimo bažnyčios bokšte. Ir pagaliau reikia atminti,
kad tautinės eskadrilės (29­tojo korpuso avio eskadrilės) lakūnai neskrido į Rusiją, o
iš Pabradės aerodromo grįžo atgal ir nusileido prie Siesikų. Tuo pat metu j. psk.
Juozas   Astikas,   skrisdamas   lėktuvu   Anbo   ­   41,   Ukmergėje   apšaudė iš  Lietuvos
sprunkančius okupantus.

     Vokiečiams   likvidavus   Laikinąją  Lietuvos   vyriausybę,   vadovaujamą  Juozo
Ambrazevičiaus­-Brazaičio, ir uždarius Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) organizaciją,
jos vietoje susikūrė pogrindinė Lietuvių Fronto (LF) organizacija. LF vadovybė manė,
kad karui baigiantis, tiek pereinamuoju laikotarpiu, tiek prie taikos derybų stalo, bus
ne tik naudinga, bet net būtina turėti, kad ir mažas, bet savas ginkluotas pajėgas. Ir LF
pradeda   organizuoti   visoje   Lietuvoje   ginkluotus   “Kęstučio”   būrius.

     Jų  vadu   LF
vadovybė, kaip prisimena teisininkas Povilas Šilas (P.Šilas “Mano kryžiaus odisėja”,
93 puslapis) pakvietė aviacijos gen. št. pulk. ltn. J.Jankauską.
 “Kęstutis”   visoje   Lietuvoje   organizavo   karinius   dalinius,   rinko   ir   kaupė
ginklus, ruošėsi kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės. “Kęstučio” kariniai daliniai,
komunistams antrą kartą okupavus Lietuvą, tapo partizaninio karo židiniu.
1944 metais, kada jau buvo aišku, kad vokiečiai karą pralaimėjo, gen. št. pulk.
ltn. J.Jankauskas sušaukė “Kęstučio” vadovybės pasitarimą, kuris numatė “Kęstučio”
organizacijos uždavinius rusams vėl okupavus Lietuvą.

     Apie 1944 metais Lietuvoje vyravusias nuotaikas tas pats P.Šilas rašo (ten pat,
92   puslapis):   “1944   metais   gegužės­birželio   mėnesiais   mes   šventai   tikėjome
demokratinių   Vakarų   ir   JAV   skelbiama   visų   tautų   laisvo   apsisprendimo   teise.
Tikėjome jų skelbiamais laisvės, lygybės, humanizmo idealais. Žodžiu, mes tada
tikėjome Vakarų valstybių vyrų skelbiamais idealais, patikėjome jų švaria sąžine tada,
kada mes jau buvome išduoti.

    Paskutiniame Lietuvių Fronto posėdyje visi mes guodėmės viltimi, kad greitai
baigsis   karas   ir   kad   Vakarų   valstybės   taikos   sutartimi   su   Vokietija   atstatys
nepriklausomą Lietuvą, Estiją, Latviją, Lenkiją…1944 m. gegužės­birželio mėnesiais
mes visi tikėjome, kad jeigu Lietuvą laikinai ir užims Rusijos Raudonoji armija, tai
tik trumpam laikui, iki Taikos konferencijos, ilgų ilgiausiai pusei metų.
Dauguma   Lietuvių  Fronto   paskutinio   posėdžio   dalyvių  ruošėsi   “trumpam”,
ilgiausiai “pusmečiui” pasitraukti į Vakarų Europą, kad atėjus tinkamam laikui, galėtų
tuojau   sugrįžti   į   Lietuvą. Aš,   Povilas   Malinauskas   ir   pulkininkas   Jankauskas
pareiškėme, kad norim pasilikti Lietuvoje.”

     Gen. št. plk. ltn. J.Jankauskas, nutaręs pasilikti Lietuvoje, pasitraukė į savo
tėviškę Žemaitijoje, kur tuo metu Telšių, Šiaulių, Raseinių apskrityse buvo stipriausi
“Kęstučio” organizacijos daliniai. Apsistojęs Rietave jis dalyvavo lietuvių karininkų
pasitarime.   Sovietiniai   armijai   galutinai   okupavus   Lietuvą  pasidaro   dokumentus
Jankaus pavarde ir pradeda nelegalų gyvenimą: dirbo įvairiose įstaigose ir pareigose:
tai pieninėse, tai Tauragės bei Pagėgių bankuose. 1950 m. spalio mėn. įsidarbina
Šiaulių taupomosiose kasose. Čia 1952 m. pabaigoje Gubernijoje (Šiauliuose) jis
susitiko su VLIK atstovu, senu pažįstamu iš Kauno Jonu Deksniu, kuris jau buvo
tapęs NKVD agentu. NKVD, norėdama išaiškinti J.Jankausko ryšius su pogrindžiu,
dar kelis kartus susitikti su juo siuntė savo provokatorių. Ir pagaliau 1953 02 03 jį
areštavo. Nuteisia 25 metams katorgos. Jis kalėjo Taišeto lageryje, iš kurio 1955
metais išsekęs, sergantis ateroskleroze ir širdies nepakankamumu, buvo atgabentas į
Nevelskio centrinę ligoninę. Po Stalino mirties 1957 metais peržiūrėjus bylą, bausmė
buvo   sumažinta   iki   10   metų.   1960   m.   grįžta   į   Lietuvą   ir   įsidarbina   Kauno
Rajkopsąjungos statybos kolonoje, kuriai vadovavo lakūnas – sklandytojas V.Drupas,
kuris savo vadovaujamoje įstaigoje įdarbino ne vieną iš lagerių grįžusį lakūną. Gen.
štabo plk. ltn J.Jankauskas mirė 1967 m. Palaidotas Garliavos kapinėse (Jonučių
gyvenvietė).

    Gen.  štabo   plk.   ltn   J.Jankauskas   buvo   apdovanotas   DLK   Gedimino   4­ojo
laipsnio ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Klaipėdos išvadavimo medaliu,
“Plieno sparnų” garbės ženklu, Čekoslovakijos Baltojo liūto 4­ojo laipsnio ordinu,
Čekoslovakijos lauko piloto – lakūno garbės ženklu.
1999 spalio 7 d. po mirties jam suteiktas kario – savanorio vardas.

Generalinio štabo pulkininkas leitenantas
Mykolas Mačiokas - Pušis
1899 03 17 – 1953 03 24


    Mykolas Mačiokas gimė Marijampolės apskrities Pilviškių valsčiaus Gudelių
kaime. Šeimoje augo 7 vaikai. Baigęs Vilniuje privačią gimnaziją ir mokytojų kursus,
kurį   laiką   mokytojavo.   Kuriantis   Lietuvos   kariuomenei,   stojo   savanoriu.
Besikuriančioje   Lietuvos   kariuomenėje   trūkstant   žemesniojo   laipsnio   karininkų,
pirmosios Karo mokyklos laidos buvo paruošiamos per kelis mėnesius. Pirmoji laida,
pradėjusi mokslą 1919 03 11, baigė mokslą 1919 07 06. To meto įsakyme kariuomenei
sakoma:   “baigę  atsakančiai   Karo   Mokyklą  ir   tinkami   būti   karininkais   Lietuvos
Armijoje pakeliami į pirmą karininko “karužos” laipsnį”.
Savanoris M.Mačiokas kartu su broliu Antanu 1919 07 31 buvo pasiųstas į
Karo Mokyklos II­ją laidą. Ją baigęs buvo paskirtas į 2 ats. batalioną. Vėliau
perkeltas į 9 pulką.
Jam teko dalyvauti kovose su lenkais. Nurimus kovoms, 1924 10 05 pradeda
ruoštis tuo metu labai pavojingai karo lakūno profesijai. Baigęs Aukšt. Karininkų
kursų aviacijos skyrių, tampa karo lakūnu. 1927 07 06 pergyvena skaudžią netektį:
skrisdamas lėktuvu “Šmolik­20” žuvo jaunesnysis brolis karo lakūnas vyr.leitenantas
Vincas Mačiokas, baigęs III – ą Karo Mokyklos laidą.
1930 m. Mykolui Mačiokui suteikiamas majoro laipsnis ir jis, kaip gabus,
perspektyvus karininkas, siunčiamas tobulintis į Italijos Karo Akademiją.. Grįžęs iš
Italijos,   skiriamas   į   Kariuomenės   štabą.   Karo   aviacijoje   atlieka   tik   skraidymų
minimumą,   kad   nenutrūktų  karo   lakūno   stažas.   1937   m.   baigia   Lietuvos   Karo
akademiją ir tais pat metais jam suteikiamas pulkininko leitenanto laipsnis.
Prieš   Lietuvos   okupaciją  M.Mačiokas   dirbo   Kariuomenės   štabo   IV­me
skyriuje. Likviduojant Lietuvos kariuomenę, gen.št.plk.ltn. M.Mačiokas 1940 m.
rudenį   skiriamas   Lietuvos   karinio   komisariato   respublikos   karinio   rengimo
inspektoriumi. 1940 m. pabaigoje paleidžiamas į atsargą. 1941 m. Mačiokų šeima
labai aktyviai dalyvauja Birželio sukilime: M.Mačiokas veikė sukilimo štabe, jo
žmona Juzė Mačiokienė organizavo sukilėlių mitybą.
1987 m. Bostone (JAV), minint Birželio sukilimą, vienas pagrindinių sukilimo
vykdytojų   plk.   Juozas   Vėbra   sakė:   “Atvykus   į   Kauno   radiofoną   skelbti
nepriklausomybės atstatymo deklaracijos, L.Prapuolenis nesurado jos savo kišenėje.
Teko iš naujo ją skubiai, bet jau sutrumpintai, suredaguoti. Lietuviškai ją perkaitė
L.Prapuolenis, vokiškai A. Vaitiekūnas, o prancūziškai plk. J.Vėbra. Angliškai jis jos
neskaitė, kaip spaudoje dažnai minima, nes jis anglų kalbos tada dar visai nemokėjo.
Po nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo į radijo stotį atskubėjo ir plk. ltn.
M.Mačiokas. Nežiūrint karinių laipsnių, visi vienodai ėjo į žvalgybą aplink radijo
stotį. Ėjo ir jis. Pusvalandžiui praėjus ir M.Mačiokui negrįžus, kitas žvalgas išėjo jo
ieškoti. Išgirdęs krūmuose kažką rusiškai besikeikiant, pamatė numestus šautuvus ir
M.Mačioką besigrumiantį su rusu. Atitemptas į radijo stotį rusas prašėsi tuoj pat
nušaunamas, nes norįs mirti už Staliną. Pavalgydintas jau nenorėjo už jį mirti, bet
Page 7
prašė paleisti gyvą, nes Rusijoje turįs šeimą. Neturint vietos belaisviams laikyti ir
neturint   jokio   tikslo   belaisvius  žudyti,   jis   buvo   paleistas  žygiuoti   parodyta   rytų
kryptimi.” (“Karys”, JAV, 1987 m., Nr.2, p.80).
Vokiečių   okupacijos   metu   M.Mačiokas   dirbo   Kauno   stiklo   fabriko
direktoriumi.
Vokiečiams   uždraudus   Laikinosios   Lietuvos   vyriausybės   ir   LAF   veiklą,
įsikuria pogrindinė LF (Lietuvių fronto) organizacija, kurioje gen. št. plk. ltn.
M.Mačiokas aktyviai dalyvauja, dirba LF kariniame dalinyje “Kęstutis”.
1943 m. kovo 16­17 dienomis gestapas, keršydamas už  lietuvių sužlugdytą
mobilizaciją į SS dalinius, suima 46 įtakingus Lietuvos inteligentus ir nugabena juos į
Štuthofo koncentracijos stovyklą. Jų tarpe buvo ir gen. št. plk. ltn. M.Mačiokas.
1945 metų pradžioje, evakuojant Štuthofo koncentracijos stovyklą. gen. št. plk.
ltn.   M.Mačiokas   patenka  į  rusų  rankas.   Pavasarį  jis   vos   gyvas   grįžta   Lietuvon.
Šeimoje   prisiglausti   negali,   nes   jo   žmoną,   kaip   buvusią   sukilėlių   maitinimo
organizatorę, terorizuoja NKVD. M.Mačiokas pradeda slapstytis, užmezga ryšius su
partizanais.
1947 m. birželio 15 d. Marijampolės   miškuose įvykusiame partizanų  vadų
pasitarime nutarta Vyriausiojo ginkluotų pajėgų vado postą pasiūlyti gen. št. plk. ltn.
M.Mačiokui.
“Pasitarime   Marvelėje   (Kauno   priemiestis   –  A.N.   pastaba)   dalyvavo   pulk.
M.Mačioko   adjutantas,   buvęs   Lietuvos   kariuomenės   karininkas   Povilas   (Povilas
Malinauskas – vienas iš LF “Kęstučio” organizacijos vadovų ­ A.N. pastaba). Buvo
svarstomas klausimas dėl plk. ltn. M.Mačioko paskyrimo Vyriausiuoju ginkluotų
pajėgų vadu. Su M.Mačioku pavyko užmegzti ryšį Žvejui per Kazimierą Pyplį ­
Mažytį. Jis su M.Mačioku susirašinėjo, tačiau susitikti jiems nepavyko, nes 1947 m.
rugpjūčio 15­16 d. į paskirtą susitikimo vietą neatvyko Žvejys, o rugpjūčio 20 d.
neatvyko   M.Mačiokas.   Povilas   Malinauskas   perdavė   M.Mačioko   sutikimą   imtis
vadovauti partizaniniam judėjimui, tačiau po rugpjūčio 20 d. jis kažkur dingo, ir ryšys
su juo nutrūko” (Laisvės Kovų Archyvas, Nr.23, p.31).
Mindaugas   Bloznelis   knygoje   “Lietuvos   išlaisvinimo   karyba”,   p.147,   rašo:
“Galima   manyti,   kad   likvidavus   LIK   (Lietuvos   Išlaisvinimo   Komitetas   –  A.N.
pastaba), suėmus generolus S.Zaskevičių ir M.Pečiulionį, P. Malinauskas, norėdamas
išsaugoti   M.Mačioką  kaip   svarbų  Lietuvos   nepriklausomybės   atgavimui  žmogų,
pasiūlė   šiam   persikelti   į   Rygą   ir   parūpino   dokumentus   svetima   pavarde…”
P.Malinauskas palydėjo M.Mačioką į Rygą, tačiau ten pulkininkui buvo pavogti visi
dokumentai. Laimė, jis sutiko latvį, su kuriuo buvo kartu kalėjęs Štuthofe, ir šis
parūpino   M.Mačiokui   dokumentus.   Rygoje   pulkininkas   gavo   darbą   ir   per
P.Malinauską reguliariai šelpė Kaune gyvenančią šeimą iki jos ištrėmimo 1948 m.
gegužės mėn.   Pulkininko   pėdsakai   dingsta   1949   m.   Spėjama,   kad   gen.št.plk.ltn.
M.Mačiokas mirė 1953 03 24 Rygoje.
Page 8
Kadangi NKVD archyvuose jis minimas kaip vienas iš Bendrojo Demokratinio
Pasipriešinimo Sąjūdžio (BDPS) štabo narių, tikėtina, kad NKVD prikišo nagus prie
gen. št. plk. ltn. Mykolo Mačioko paslaptingo dingimo.
M.Mačioko šeimoje augo sūnus Mindaugas ir dvi dukros: Laura ir Severina.
Gen.št.plk.ltn. M.Mačiokas mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų ir anglų
kalbas.
Buvo apdovanotas Gedimino ordinu, Kariuomenės savanorių­kūrėjų medaliu,
Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
Lietuvos   Respublikos   Prezidento   aktu   2001   02   16   apdovanotas   Vyčio
Kryžiaus 5­ojo laipsnio ordinu.
Majoras
Zigmas Drunga – Šernas, Mykolas­Jonas
1904 01 02 – 1946 06 12
Gimė  Utenos   apskrities   Užpalių  kaime.   Vėliau  šeima   persikėlė  į  Zarasų
valsčių. Šeimoje augo šeši vaikai. Zigmas buvo vyriausias. Mokydamasis Rokiškio
gimnazijoje buvo aktyvus šaulys, skautas, ateitininkas. 1928 m. baigė Karo mokyklos
X­ą laidą ir paskirtas į 4–tą L. K. Mindaugo pulką. 1931 metais komandiruojamas į
Vytauto Didžiojo Aukštųjų karininkų aviacijos skyrių. Jį baigus Z. Drungai suteiktas
karo lakūno vardas, ir jis paliktas aviacijoje. 1940 01 01 suteiktas majoro laipsnis. Iki
Lietuvos okupacijos M. Drunga buvo Karo aviacijos štabo II­jo skyriaus viršininkas.
Okupantų paskirtas Lietuvos prezidentu, J.Paleckis, vykdydamas savo šeimininkų
nurodymą “išvalyti” Lietuvos kariuomenę nuo okupantams nepageidautinų karininkų,
majorą Z. Drungą 1940 07 02 įsakymu Nr.901 paleido į atsargą.
Vokiečių okupacijos metais Kauno ugniagesių komandoje susibūrė nemažai
karo lakūnų: mjr. Zigmas Drunga, kapitonai Stasys Krosniūnas, Antanas Audronis,
Vladas Šlikas, Petras Vedeika ir kiti. mjr. Zigmas Drunga buvo degazacijos skyriaus
viršininkas. Jis turėjo savo atskirą kabinetą, todėl degazacijos skyriuje buvę karo
lakūnai įsirengė spaustuvę, kurioje spausdino pogrindinį laikraštį “Baltija”. Buvo
išleista trys ar keturi šio laikraščio numeriai. Prie Kauno artėjant komunistiniam
slibinui, spaustuvės įranga buvo užkasta miške. Kaip pasakoja kpt. S. Krosniūnas,
mjr. Z.Drunga, nusivedęs į tą vietą savo sūnų Saulių, liepė įsidėmėti, kur ta spaustuvė
paslėpta.
Vokiečių įsakymu Kauno ugniagesiai evakuoti Vokietijon. Paskutiniu momentu
mjr.   Z.Drunga   pasiliko   Kaune.   Ar   jis   pats   apsisprendė   likti,   ar   gavo   karinės
organizacijos “Kęstutis” įsakymą pasilikti Kaune, kpt. S.Krosniūnas nežino.
Praėjus frontui, mjr. Z. Drunga dirba Kauno ugniagesių viršininku. 1945 m.
pavasarį NKVD pradeda jį kviestis pokalbiams. Prisimindamas, kuo tie pokalbiai
Page 9
baigėsi mjr. Namikui (1940 m. okupavus Lietuvą, mjr. Namikas irgi buvo kviečiamas
į NKVD pokalbiams, neišaiškintomis žūties aplinkybėmis jo lavonas 1940 m. rudenį
buvo rastas Kaune, Nemuno saloje – A.N. pastaba), iš tarnybos pasitraukė ir ėmė
slapstytis, tačiau suėmimo neišvengė. Keliaujant į Suvalkiją, buvo Šilavoto stribų
suimtas ir uždarytas į daboklę. Po kelių parų, išlaužęs langelio grotas, pabėgo (žr.
“Laisvės kovų archyvo” Nr.3­4, p.24).
Pabėgęs iš   daboklės,   įsijungė   į   partizanų   Geležinio   Vilko   rinktinę,
vadovaujamą ats. ltn. Juozo Stravinsko ­ Žiedo. Pasirinko slapyvardį “Šernas”. 1945
10 05 LIK (Lietuvos išlaisvinimo komiteto) posėdyje majoras Z.Drunga dalyvauja jau
kaip Tauro apygardos štabo karininkas.
Suėmus Tauro apygardos vadą, aviacijos kpt. Leoną Taunį, mjr. Z.Drunga
pradeda   vadovauti   Tauro   apygardai,   pasirinkdamas   slapyvardį   Mykolas­Jonas.
Tapęs apygardos vadu, energingai ėmėsi atstatyti dėl suėmimų nutrūkusius ryšius,
naujai organizuoti apygardos štabą, užmezgė glaudesnius ryšius su kitų apygardų
vadais,   pradėjo   su   jais   tartis   dėl   vieningos,   autoritetingos   partizaninio   karo
Lietuvoje vadovybės. Tuo tikslu 1946 04 09 Lazdijų apskrities Samuniškių miške
mjr.   Z.Drunga   susitinka   su   “A”   apygardos   vadu   plk.   ltn.   Juozu   Vitkum   ­
Kazimieraičiu   ir   nutaria   “A”   ir   Tauro   apygardas   sujungti   į   vieną   vienetą,
vadovaujamą  J.Vitkaus.  Šį  junginį  pavadina   “Pietų  Lietuvos   partizanai”.   Mjr.
Z.Drunga tapo plk.ltn. J.Vitkaus pavaduotoju.
Tęsdamas tą partizaninio karo centralizavimą, Z.Drunga 1946 05 28 susitinka
su   provokatoriumi,   saugumo   agentu,   tariamuoju   Aukštaitijos   partizanų   štabo
įgaliotiniu   dr.   J.Markuliu   ­   Ereliu.   Susitikime   nutarta   artimiausiu   metu   sudaryti
bendrą partizanų vadovybę. Veikiausiai šis susitikimas ir prisidėjo prie greitos majoro
žūties. Provokatoriui J.Markuliui pavyko nustatyti apytikres mjr. Z.Drungos veikimo
ribas ir artimiausius jo veiklos planus. Mjr. Z.Drunga “ryšiams su užsieniu palaikyti”
įkūrė   ir   pasiuntė   į   Lenkiją   specialų   partizanų   būrį,   kuris   turėjo   priimti
korespondenciją iš Vakarų ir pergabenti per sieną į Lietuvą. Norėdamas paskatinti
kovotojus,   1946   04   05   įsteigė   pasižymėjimo   ženklus   –   “Narsumo   ir   Uolumo
juosteles”   (“Lietuvos   naikinimas   ir   tautos   kova   (1940­1988)”,   p.317).   Turbūt   to
partizanų būrio   kovotojai   ir   atvedė iš  Lenkijos  į  Lietuvą  atvykusius   iš  Vakarų
Lietuvos diplomatinių tarnybų įgaliotinius ­ Andrių (ltn. Vytautas Stanevičius) ir
Alfonsą   (Jonas   Deksnys   –   vėliau   tapęs   NKVD   agentu   ir   labai   pakenkęs
rezistenciniam   judėjimui),   su   kuriais   majoras   Z.Drunga   susitiko   1946   05   31.
Susitikimo protokolas atspausdintas “Laisvės kovų archyve” Nr.1, p.24.
Po  šių  pasitarimų  mjr.   Z.Drunga   nutarė  vykti  Žemaitijon   ir   su   vietiniais
partizanų   vadais   aptarti   vadovybės   centralizavimo   klausimus.   Vykdydamas   šį
sumanymą, ir žuvo.
Paskutiniosios mjr. Z.Drungos ­ Mykolo­Jono gyvenimo valandos aprašytos
“Laisvės   kovų  archyve”   Nr.3­4,   p.26:   “Mykolas­Jonas,   lydimas  šešių  partizanų,
iškeliavo į Žemaitiją susitikti su tenykšte partizanų vadovybe, aptarti susijungimo ir
Page 10
bendros   kovos   klausimus.   Birželio   12   d.  švintant   Mykolas­Jonas   su   vienuolikos
partizanų  palyda   atėjo  į  miške   esantį  Agurkiškės kaimą (Šakių apskritis, Lukšių
valsčius). Radę melžiančią karves moterį, jie prisipylė į gertuves pieno ir atsigėrė.
Moteris juos perspėjo, kad aplink visur rusai. Jie atsakė, kad tai žino, ir atsisveikinę
patraukė į mišką. Tuoj pat pasirodė rusų kareiviai, žygiuojantys tą pačia kryptimi.
Saulei   tik   pakilus,   toje   pusėje,   kur   nuėjo   partizanai   ir   juos   persekiojantys
kareiviai, pasigirdo smarkus šaudymas ir granatų sprogimai. Partizanai, pasiskirstę
mažais   būreliais,   atsišaudydami,   stengėsi   atsipalaiduoti   nuo   persekiojimo.   Du
partizanai žuvo laukymėje, kiti du – alksnyne. Bėgdamas per plynę, žuvo partizanas
Saulius. Su juo traukęsis Mykolas – Jonas buvo sužeistas ir susisprogdino. Rytojaus
dieną žmonės jo žuvimo vietoje rado smegenų likučius ir kaukolės nuolaužas. Viską
ten pat ir palaidojo. Kautynėse žuvo kuopų vadai Meška (Vytautas Puižys) ir Sakalas
(Bronius Brazauskas), “Šarūno” rinktinės adjutantas Brangutė (Juozas Sidabras) ir
partizanai Saulius (?) ir Vaidila (Jonas Vilnonis).
Mjr.   Zigmas   Drunga   buvo   apdovanotas   Gedimino   4­ojo   laipsnio   ordinu   ir
Nepriklausomybės medaliu. Po mirties apdovanotas 1950 12 04 LLKS Prezidiumo
nutarimu Nr. 4 Laisvės Kovų Kryžiumi I laipsnio (su kardais). 1998 05 19 Lietuvos
Respublikos prezidento dekretu – Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu.
Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė mjr. Z.Drungai suteikė pulkininko laipsnį
ir apdovanojo Vyčio kryžiaus I­ojo laipsnio ordinu.
Majoras
Bronius Vaivada – Akmuo, Vilkas
1900 05 29 – 1946 06 07
Gimė Biržų apskrities Vabalninko valsčiaus Žadeikių kaime. 1918 – 1921 m.
mokėsi Biržų gimnazijoje. 1921.10.19 buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir tų
pat metų lapkričio 12 d. pasiųstas į Karo Mokyklą. Būdamas kariūnu 1923 m. sausio
mėn. dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1923.10.24 baigė V­ą Karo mokyklos laidą ir buvo
paskirtas Karo Aviacijos vadovybės žinion. 1924 m. jam suteiktas II­os eilės karo
lakūno vardas, ir jis paskirtas į I­ają eskadrilę. 1930 m. baigė vakarinę S.Daukanto
mokytojų seminariją, o tais pačiais metais rugpjūčio 2 d. jam suteiktas vyr. leitenanto
laipsnis. 1931 m. išleido knygą “Aeronautika ir meteorologija.” 1932.07.01 kaip KAM
stipendininkas pasiųstas į Strasbūro universitetą studijuoti geofizikos. 1936 m. baigė
studijas ir įgijo geofizikos inžinieriaus vardą. Tais pačiais metais rugpjūčio 1 d. jam
suteiktas majoro laipsnis, ir jis paskirtas Karo Aviacijos meteorologijos tarnybos
viršininku.
1940 12 01 paleistas į atsargą. Prasidėjus Sovietų Sąjungos – Vokietijos karui,
1941 m. Birželio sukilime vadovavo sukilėliams Žemaitijoje. Karo metu mokytojavo
Page 11
Panevėžyje ir Utenoje. Gen. št. plk. ltn. J.Jankausko nurodymu Utenoje sukūrė LF
“Kęstutis”   dalinius   ir   jiems   vadovavo.   Artėjant   sovietinei   armijai   į   Vakarus
nepasitraukė ir 1944 10 23 buvo paskirtas rezistencinių pajėgų viršininku (slapyvardis
– Akmuo). Utenos, Švenčionių, Zarasų apskrityse, “Kęstučio” vyrams buriantis į
partizanų būrius, tuos būrius sujungė į “Tigro” rinktinę ir jai vadovavo, pakeitęs
slapyvardį į Vilką. Vėliau rinktinėje atsiradus prityrusiam rikiuotės karininkui – 1
p.pulko kpt. Benediktui Kaletkai, rinktinės vado pareigas perduoda jam. Toliau mjr.
Br.Vaivada bendradarbiauja leidžiant pogrindinę spaudą: “Prošvaistė”, “Laisvės kovų
kelias”. Tuo pačiu metu paruošė “Panteros” planą.
“Panteros planas, ­ rašo partizanų plk.ltn. Leonas Vilutis 1995 m. “Kardo” 3­4
numeryje, 31 puslapyje, ­ numatė rinktinės veikimo srityje pirmiesiems pulti priešą ir,
sutriuškinus jo būstines, išvaduoti apylinkių miestų kalėjimuose kankinamus žmones.
Kita dalis “Panteros” plano numatė Labanoro girioje įrengti dvi dideliems mūšiams
skirtas stovyklas, savotiškas tvirtoves. Viena tų stovyklų buvo pavadinta “Margio”
vardu, kita – “Kauno”. Šios stovyklos lemtingomis 1945 m. kovo mėn. 9­11 dienomis
suvaidino svarbų vaidmenį. Jose susitelkusį partizanų junginį apsupo Vetrovo divizija.
Kautynės be atvangos tęsėsi tris paras. Trečiąją kautynių dieną Vetrovo divizijai į
pagalbą buvo mesta sovietinės armijos artilerijos ir minosvaidžių daliniai. Artilerijos
ir minosvaidžių sviedinių sprogimai ardė įtvirtinimų sienas. Po trijų įnirtingos kovos
parų apsuptiesiems partizanams baigėsi šaudmenys, o jų papildyti nebuvo galimybės.
Partizanai   pasiryžo   pralaužti   apsupimo   žiedą   ir   trauktis   į   Baltarusijos   miškus.
Kautynėse Labanoro girioje prie Kiaunėliškio “Margio” įkurtoje stovykloje žuvo 39
partizanai, o “Kauno” – 33 partizanai.
1945 m. enkavedistams pavyko įterpti savo agentą į Utenos apskrityje veikusių
partizanų  eiles.   Prasidėjo   masiniai   areštai.   Buvo   suimti   “Tigro”   rinktinės   vadai,
ryšininkai. Suimtas ir mjr. Br.Vaivada. Jo žmona tvirtino, kad prieš suėmimą mjr.
Br.Vaivada   mokytojavo   Panevėžio   mokytojų   seminarijoje   ir   suimtas   1945.06.07
Panevėžyje. (Kitais duomenimis suimtas 1945.06.22) Tų pačių metų lapkričio 22 d.
Vilniuje   Karinio   tribunolo   nuteistas   sušaudyti.   Sušaudytas   1946   06   07.
Baudžiamosios bylos Nr. П­18544 ( “Tremtinys”, 1996 m., Nr.15).
Mjr.   Br.Vaivada   buvo   apdovanotas   Gedimino   IV   laipsnio   ordinu,
Nepriklausomybės medaliu, Klaipėdos vadavimo medaliu ir “Plieno sparnų” garbės
ženklu.
Kapitonas
Ignas Vilius – Velavičius
1904 03 22 – 1946 05 16
Page 12
Gimė Telšių apskrityje Varnių valsčiuje Pavandenės kaimo ūkininko šeimoje,
kurioje užaugo 10 vaikų.
Mokydamasis Telšių gimnazijoje buvo šauliu ir dalyvavo 1923 m. Klaipėdos
sukilime.
Baigęs šešias gimnazijos klase įstojo į Karo mokyklą. 1926 09 07 baigė Karo
mokyklos VIII –ą laidą ir paskirtas į 8­ą DLK Vaidoto pėst. pulką. 1927 10 2 buvo
perkeltas   į   Karo   aviaciją.   Mokomojoje   eskadrilėje   lėktuvu   “Albatros   B   II”   su
instruktoriumi atliko 62 skrydžius. 1928 09 06 išskrido savarankiškai. 131 09 30 baigė
aukštojo pilotažo apmokymus. 1932 01 01 jam suteiktas I eilės karo lakūno vardas, o
tų pat metų lapkričio mėn. kapitono laipsnis.
“Kpt. Vilius buvo labai drąsus, veržlus, geras pilotas, nekreipiantis dėmesio į
jokius pavojus” – rašė buvęs karo lakūnas kpt. Simas Mockūnas (Plieno sparnai –
JAV. 1973, Nr.4).
Aviacijos   šventėse   plk.   ltn.   Mačiuika,   mjr.   Pyragius   ir   kpt.   Vilius
demonstruodavo aukštojo pilotažo numerius.
“1933   m.   naikintuvų  eskadrilė  Gaižiūnų  poligone   praktikavosi   pulti  žemės
taikinius. Pikiruodami išmesdavo bombas ir staigiai kildavo aukštyn. Kpt. Vilius
skrisdamas italų gamybos lėktuvu “Fiat” per daug priartėjo prie žemės ir kylant į
viršų jo išmesto bombos skeveldros pažeidė lėktuvo valdymo trosus. Nebevaldomas
lėktuvas   iš  inercijos   pakilo   apie   100   metrų.   Kpt.   Vilius  šaltakraujiškai   patraukė
parašiuto atidarymo rankeną ir besiskleisdamas parašiutas ištraukė ir jį. Žemė buvo
čia   pat.   Lėktuvas   sudužo.   Jis   išsigelbėjo.   Tuo   metu   atskrido   kitas   lėktuvas   ir
bombardavo tą pačią vietą. Jam atsigulus už medžio bombos skeveldros jo nesužeidė
– prisimena mjr. A. Kutka” (Karys – 1984, Nr.40 ).
Po 1934 m. birželio mėn. sukilimo kpt. I.Vilius buvo pažemintas į eilinius ir
paleistas iš kariuomenės. Vėliau Respublikos Prezidentas laipsnį jam grąžino.
Atleistas iš kariuomenės I.Vilius įsidarbino Skuodo muitinėje. 1936 m. perėjo
dirbti į Lietuvos aeroklubą Nidos sklandytojų mokyklos viršininku. 1937 m. pradeda
dirbti Klaipėdos muitinėje ir vėl įsitraukia į politinę veiklą. Tampa aktyviu Lietuvos
Aktyvistų Sąjungos   (LAS)   nariu   (voldemarininku).   1939   m.   vokiečiams   užėmus
Klaipėdą,   persikelia  į  Jurbarką  ir   toliau   tęsia   veiklą  LAS.   Apkaltintas   sukilimo
ruošimu 1940 05 29 kpt. V.Vilius areštuojamas. Sovietiniai armijai okupavus Lietuvą
jau naujieji šeimininkai jį kalina kaip visuomenei pavojingą asmenį.
Antrąją Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo dieną išeina į laisvę. Laikinoji
Lietuvos vyriausybė paskiria jį Kauno kalėjimo viršininku.
Pabuvęs pusantro mėnesio kalėjimo viršininku kpt. I.Vilius pradeda vadovauti
Lietuvos   Nacionalistų   partijos   (LNP)   kariniam   sektoriui   ir   “Geležinio   vilko”
organizacijai.
Po   Lietuvos   Laikinosios   vyriausybės uždarymo,   1941   m.   rudenį   griežtai
atsiribojo nuo Pyragiaus, Taunio, Sliesoraičio bendradarbiavimo su vokiečiais, bet
ryšio   su   LNP   nenutraukė,   nes   vokiečių   okupacijos   metu   tai   buvo   vienintelė
Page 13
organizacija   turėjusi   legalias   ryšio   priemones,   kuriomis   buvo   galima   pasinaudoti
susiekiant   su   provincija.   Be   to   LNP   priedangoje   buvo   kaupiamos   spausdinimo
priemonės pogrindinei spaudai leisti.
1941   12   26   susikuria   pogrindinė   organizacija   Lietuvos   Laisvės   Kovotojų
Sąjunga (LLKS). Kpt. I.Vilius nuo 1942 m. balandžio mėn. pradeda vadovauti LLKS
kariniam sektoriui.
1943   m.   ruošdamasis   kovai   prieš  komunistinę  invaziją  kpt.   I.Vilius  įsigijo
dokumentus Igno Velavičiaus vardu.
1943   m.   pabaigoje   į   Kauną   buvo   atsiųstas   “Abver’e”   (Vokietijos   karinė
žvalgyba) tarnaujantis kpt. Viktoras Vilkutaitis. Jis buvo gavęs “Abver’o” vadovybės
nurodymus   tartis   su   lietuvių  pogrindžio   organizacijomis,   siūlyti   joms   apmokyti
lietuvių partizanus karo taktikos, sprogdinimo, radijo ryšių palaikymo ir žvalgybos
pagrindų.   Kpt.   I.Vilius   užmezgė   ryšius   su   kpt.   V.Vilkutaičiu   ir   “Abver’o”
oberleitenantu Nissen’u. Šiuo būdu užsitikrino sau galimybę laisvai važinėti vokiečių
okupuotoje teritorijoje ir kirsti Vokietijos sieną, kuri buvo uždaryta specialių leidimų
neturintiems piliečiams.
Po   1944   m.   LLKS   vadovybės   areštų  organizacijai   vadovauti  ėmėsi karinio
sektoriaus vadovas kpt. V.Velavičius. Buvo įrengtas radijo siųstuvas palaikyti ryšį su
dr. Algirdo Vokietaičio grupe Švedijoje.
1944 m. sovietų armijai grėsmingai artėjant prie Lietuvos kpt. I.Vilius važinėjo
po Žemaitiją kurdamas “vanagų” būrius.
Liepos pradžioje gen. štb. plk. ltn. Matas Naujokas, kpt. I.Vilius, kpt. Klemas
Martinkus ir kpt. Antanas Petruškevičius tarėsi   dėl tolesnių veiksmų priešinantis
sovietinei   okupacijai.   Jie   svarstė  lietuvių  dalinių  steigimą  ir   vadovavimą  jiems.
Nusprendė   pasinaudoti   vokiečių   siūlomomis   galimybėmis   apmokyti   ir   aprūpinti
“vanagus”   ginklais   bei   šaudmenimis.   Tam   tikslui   sukurtas   “vanagų”   štabas,
vadovaujamas j. ltn. Jono Jurkūno. Partizaniniam judėjimui Lietuvoje turėjo likti ir
kpt. I.Vilius. Jo vadaviete turėjo   tapti   Kazlų Rūdos   apylinkės, kuriose jau veikė
partizanų būrys vadovaujamas Prano Čeponio.
Apsvarstyti lietuvių karinių dalinių kūrimo problemas ir tolimesnio veikimo
gaires 1944 09 05 Tauragės apskrities Kaltinėnų miestelyje buvo ruošiamas platus
įvairių  pogrindžio   organizacijų  atstovų  pasitarimas.   Pasirengimas   jam   vyko   labai
skubotai, nesilaikant jokios konspiracijos. Apie pasitarimą sužinojo ne tik vokiečiai,
bet ir sovietinė žvalgyba. 1944 09 03 kpt. I.Vilius su pagalbininkais dviem mašinomis
vykdamas į Kaltinėnus rengti pasitarimo užvažiavo ant sovietinių diversantų padėtos
minos.   Ir   kpt.   I.Vilius,   ir   dr.   J.Pajaujis,   ir   gen.   T.Daukantas   buvo   sužeisti.   Jie
nugabenti į Telšių, o iš ten į Klaipėdos ligoninę, o vėliau – į Rytprūsius. Pasveikęs
kpt. I.Vilius mokėsi FAK­203 žvalgybos kursuose.
1945   01   18   FAK­203   išleido   paskutiniuosius   kursantus.  Šie   suprato,   kad
žlunganti Vokietija negalės jų nuskraidinti į Lietuvą. Reikėjo ieškoti naujų kelių. Kpt.
I.Viliui pavyko susitarti su laivyno karinės bazės vadovybe dėl nugabenimo į Liepoją.
Page 14
Laukdami laivo desantininkai Svinemiundės uoste praleido septynias dienas. Tačiau
laivo nesulaukė ir pasiskirstę į grupeles po 2­3 asmenis, nutarė keliauti į Lietuvą
pėsčiomis. Pereinant fronto liniją 1945 05 03 Štetino apygardoje Bliumintalio kaime
kpt. I.Vilius kartu su savo bendrakeleiviais sovietinės kontražvalgybos buvo suimtas.
Po žiauraus ir ilgo tardymo 1946 05 16 Vilniuje LTSR VRM karinis tribunolas
kpt. Igną Vilių nuteisė sušaudyti.
Kapitonas
Vytautas Digrys
1903 05 14 – 1945 01 09
1934 pavasarį keturi karo lakūnai buvo pakviesti į Karo mokyklą eksternu
laikyti šios mokyklos kursą. Jiems kartu su XVI laidos kariūnais išlaikius egzaminus
1934 m. rugsėjo 15 d. suteikti jaunesniųjų leitenantų laipsniai. Vienu iš jų buvo 1­os
eskadrilės viršila Vytautas Digrys.
1936 m. gruodžio 1 d. jam sutektas leitenanto, o 1940 m. sausio 10 d. kapitono
laipsnis.
Kpt.   V.Digrys   iki   Lietuvos   okupacijos   vadovavo   Kauno   Aviacijos   štabo
informacijos   skyriui.   Prasidėjus   okupacijai   iš   skyriaus   viršininko   pareigų   buvo
atleistas ir paskirtas 2­os eskadrilės karo lakūnu.
Likviduojant Karo Aviaciją 1940 m. gruodžio 31 d. paleistas į atsargą.
Gyvendamas   savo   tėviškėje   –   Bažavalės   kaime   (Raseinių   r.)   1944   m.
organizavo Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) dalinius Žemaitijoje.
1945   m.   sausio   6   d.   V.Digrys   buvo   suimtas   ir   per   tris   dienas   Girkalnyje
nukankintas.
Kapitonas
Leonas Taunys – Kovas
1894 ? ? – 1946 07 21
Gimė   Pakruojo   rajono,   Pašvitinio   valsčiaus   Bučiūnų   kaime.   1921   m.
gruodžio   18   d.   baigė Karo Mokyklos IV laidą ir iki 1925 m. tarnavo 2­jame
pėstininkų pulke. 1926 m. baigė karo lakūnams ruošti kursus, o 1927 m. – aukštojo
pilotažo   mokymą.   1930   m.   pakeltas   į   kapitonus.   1932   m.   paskirtas   1­mos
eskadrilės vadu.
Po   nepavykusio   1934   m.   birželio   7   d.   sukilimo   daug   lakūnų,   aktyviai
dalyvavusių šiame sukilime, buvo paleisti į atsargą. Tarp jų ir 1­osios naikintuvų
eskadrilės kapitonai Klimavičius ir Vilius (pastarasis pažemintas į eilinius). Kpt.
Page 15
L.Taunys, protestuodamas prieš draugų atleidimą atsargon ir pažeminimą, padavė
prašymą atleisti jį iš kariuomenės. Išėjęs atsargon ir padirbėjęs žmonos tėvo ūkyje,
įsidarbino Lietuvos aeroklube instruktoriumi, o nuo 1938 m. iki 1940 m. buvo
aeroklubo   eskadrilės   vadu.   1940­1941   metais   –   Dariaus   ir   Girėno   sklandymo
mokyklos viršininku.
Vokiečiams   likvidavus   Lietuvos   Laikinąją   Vyriausybę   ir   Lietuvos
aktyvistų   frontą   (LAF),   1941   m   rudenį   legaliai   galėjo   veikti   tik   Lietuvos
nacionalistų  partija   (LNP).   Daug   lietuvių,   pasinaudodami   LNP,   galėjo   tapti
savivaldos darbuotojais. LNP liko vienintelė organizacija, kuri galėjo naudotis
susiekimo priemonėmis, leidusioms pogrindžiui palaikyti ir plėsti ryšius tarp
susikūrusių pogrindžio organizacijų. Tačiau mjr. M.Pyragius ir kpt. L.Taunys
vienaip ar kitaip kolaboravo su vokiečiais.
1941­1945 metais gyveno žmonos tėviškėje Marijampolės apskrities Kalvarijų
valsčiaus Pasudonio kaime. Aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime.
1944­1945 metais kūrėsi įvairūs partizanų būriai, kurie veikė be jokio plano,
savarankiškai, nederindami kovo veiksmų su kaimynais. Iškilo būtinybė pajungti
atskirų būrių veiksmus bendrai vadovybei ir telkti naujas partizanų jėgas. Tam
tikslui   1945   07   19   Marijampolės   apskrityje,   Skardupių  klebonijoje  įvykusiame
pasitarime buvo sukurtas “Tauro” apygardos štabas. Štabo viršininku išrinktas karo
lakūnas kpt. Leonas Taunys.
Kpt.   L.Taunio   vadovaujamas   Tauro   apygardos   štabas   užmezgė   ryšius   su
atskirais partizanų būriais, parengė  laikiną partizanų  statutą,  sukūrė  apygardos   ir
rinktinių organizacinę struktūrą ir 1945 08 15 per atlaidus Skardupių  klebonijoje
surengė partizanų vadų pasitarimą, kuriame buvo įsteigta partizanų “Tauro” apygarda.
Jos vadu išrinktas kpt. L.Taunys.
Pasitarimo   metu   ne   tik   sudaryta   apygardos   vadovybė,   bet   nutarta,   kad
apygardos teritoriją sudarys Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys
bei   dalis   Kauno   ir   Alytaus   apskričių,   esančių   kairiajame   Nemuno   krante.
Apygardos   ribose   veikiantys   partizanų   būriai   suskirstyti   į   penkias   rinktines,
patvirtinti rinktinių vadai.
Neilgai   kpt.   Leonas   Taunys   vadovavo   “Tauro”   apygardai.   1945   10   22
Marijampolės   apskrities   Kalvarijų   valsčiaus   Pasudonių   kaime,   pasitarnavus
“lietuviškajam Judui”, buvo suimtas ir 1946 07 26 sušaudytas (bylos Nr.32065/3).
Atkasant Tuskulėnų parke komunistų nukankintų Lietuvos patriotų palaikus,
kpt. L.Taunio palaikai buvo identifikuoti (“Lietuvos Aidas”, 1998 03 04, Nr.43).
Lietuvos   Respublikos   Prezidento   dekretu   jis   1998   11   18   po   mirties
apdovanotas Vyčio Kryžiaus II laipsnio ordinu.
2000 03 31 jam suteiktas pulkininko laipsnis.
Page 16
Kapitonas
Albinas Tindžiulis – Dėdė
1910 09 11 – 1949 02 02
Kilęs iš Rokiškio apskrities Grinciškių kaimo. 1933 m. baigė PLP Karo
mokyklos XV laidą ir buvo paskirtas į 4­tą pulką būrio vadu.
1934 metų pradžioje buvo organizuoti karo lakūnų papildymui kursai, tačiau po
1934 m. birželio 7 d. sukilimo daug ne tik lakūnų, bet ir kursantų, kaip aktyvių
sukilimo dalyvių, buvo paleisti į atsargą.
Papildyti išretėjusioms kursantų eilėms, į tuos kursus liepos mėn. buvo priimta
naujų  karininkų. Jų  tarpe   ir   j.ltn.   A.Tindžiulis.   Po   labai   intensyvaus   mokymo,
baigiantis 1934 metams, jiems buvo suteikti karo lakūnų vardai, ir jie išskirstyti į
eskadriles. J.ltn. A.Tindžiulis paskirtas į 4­tą eskadrilę Šiauliuose. Čia jam buvo
suteiktas leitenanto, kapitono ir I eilės karo lakūno vardas.
Iš 4­tos eskadrilės A.Tindžiulis išvyko 1938 m. Kaunan studijuoti Aukštojoje
karo mokykloje, ruoštis generalinio štabo karininko profesijai.
Prasidėjus   Lietuvos   okupacijai,   Aukštoji   Karo   mokykla   likviduojama.   Kpt.
A.Tindžiulis   grąžinamas  į  Karo   aviaciją  ir   skiriamas   Karo   aviacijos   I   skyriaus
(operacijų) viršininku.
Galutinai likvidavus aviaciją atleistas iš kariuomenės 1940 12 31.
Aviacijos viršininkas brg. gen. Antanas Gustaitis, jausdamas, kad komunistai
ruošiasi su juo susidoroti, ryžosi pasitraukti į Vokietiją. Savo bendražygiu pasirinko
kpt. A.Tindžiulį. Tačiau kpt. A.Tindžiulis pavėlavo į traukinį, ir generolas išvyko
vienas.
“1941 03 06 pavėlavęs į traukinį, kuriuo turėjo su brig. gen. Gustaičiu važiuoti į
Šeštokų stotį, kpt. Tindžiulis liko Kaune. Išgirdęs apie liūdną brig. gen. Gustaičio
likimą, kreipėsi į vokiečių repatrijacijos komisiją, prašydamas pagalbos. Vokiečiai jį
paslėpė  vežamų  repatrijantų  turto   prekiniame   užplombuotame   vagone.   Ir   taip   jis
atsidūrė Vokietijoje, atsirado Berlyne.
Kpt. A.Tindžiulis, grįžęs į Kauną, dirbo lietuviško laikraščio administracijoje ir
turėjo plačius ryšius su lietuvių pogrindžiu. 1944 m. ruošdamasis pasilikti Lietuvoje,
užsiaugino   didoką   barzdą.   Žuvo   partizanų   gretose   Aukštaitijoje”­   rašo   3­ios
eskadrilės karo lakūnas ltn. Jonas Strazdas “Karyje”, JAV, 1978, Nr.4, p.149.
Po karo siautėjant komunistiniam gaivalui, kpt. A.Tindžiulis slapstėsi Pandėlio
apylinkėse apie Salamiestį Žilių kaime pas seserį.
1945 m. pradžioje Salamiesčio apylinkėje susikūrė 50­60 partizanų būrys. Jam
vadovauti ėmėsi kpt. A.Tindžiulis,  pasirinkęs slapyvardį “Dėdė”. Būryje jis įvedė
karišką   tvarką   ir   drausmę,   suskirstė   būrį   skyriais.   Partizanų   būrys   slapstėsi
Salamiesčio miškuose.
Page 17
Kpt.   A.Tindžiulis,   matydamas,   kad   dideliam   būriui   sunku   slapstytis   ir
apsirūpinti maistu, 1945 m. vasarą nurodė būriui išsiskirstyti skyriais.
Be   to,   tuo   metu   Lietuvos   komunistinė   vyriausybė,   norėdama   partizanus
demoralizuoti ir sukelti jų tarpe konfrontaciją, paskelbė amnestiją.
Vieni   partizanų  vadai,   suprasdami   komunistų  apgaulę,   draudė  registruotis
NKVD, kiti leido. Kpt. A. Tindžiulis leido registruotis tiems, kurių šeimos to nori
(“Aukštaitijos partizanų prisiminimai”, p. 448).
Būriui išsiskirsčius kpt. A.Tindžiulis štabo slėptuvę įsirengė Bakšėnų kaime
prie Pyvėsos upelio. 1949 m. pradžioje sovietų kariuomenei krečiant apylinkę, kpt.
A.Tindžiulis pasitraukė į atsarginę slėptuvę Ožkinių kaime.
Čia išduotas ir žuvo 1949 02 02.
Kapitonas
Albertas Švarplaitis
1911 05 02 – 1941 06 25
Albertas Švarplaitis gimė Šakių apskrities Sintautų valsčiaus Ežeriukų kaime.
1930 m. baigė Rygiškių Jono gimnaziją Marijampolėje, o 1932 m. – Karo mokyklos
XIV   laidą ir buvo paskirtas į  7­ą pėst.   pulką. Vėliau perkeltas į 6 – ąjį  Pilėnų
kunigaikščio Margirio pulką Klaipėdoje.
Prieškarinės Lietuvos sporto istorijoje jis buvo žinomas kaip trumpų nuotolių
bėgikas.   Jo   pasiekti   100   m.   ir   400   m.   nuotolio   bėgimo   rekordai   Lietuvoje   buvo
pagerinti tik pokario metais.
Gerai mokėdamas vokiečių kalbą vertė iš vokiškų karinių žurnalų, nemažai
vertimų išspausdino “Karyje” ir “Karde”.
1936 m. komandiruotas į Karo aviacijos mokyklą, kurią 1937 12 31 baigus jam
sutektas II eilės karo lakūno vardas, ir jis paskirtas į 3 – čią eskadrilę. 1939 12 31 jam
suteikiamas   I   eilės   karo   lakūno   vardas   ir   kapitono   laipsnis.   1940   m.   pradžioje
paskiriamas III aviogrupės žinių karininku. Grupės žinių karininkas – tai grupės
štabo viršininkas grupės vado adjutantas. Jam priklauso visas grupės štabo turtas. Jis
tvarko raštvedybą bei slapta susirašinėjimą, skirsto budėjimą įguloje.
Okupavus Lietuvą ir pradėjus naikinti kariuomenę kpt. A.Švarplaitis 1940 07
02 drauge su kitų karo lakūnų grupe buvo paleistas į atsargą. Tą proga dera paminėti
kpt. A.Švarplaičio ir apskritai visų Lietuvos karininkų sąžiningumą, valstybės turto
gerbimą ir tausojimą. Prisimenu kaip perduodamas žemėlapius jis pasakė: “Antanai,
duok man vieną Lietuvos žemėlapių komplektą.” Beje, 1:100000 mastelio Lietuvos
žemėlapiai buvo labai tikslūs ir gražiai išspausdinti. O juk tą komplektą jis galėjo
pasiimti ir nieko man nesakęs, bet ne – žmogaus sąžinė ir karininko garbė neleido to
daryti.
Page 18
Sužinojęs,   kad   bus   areštuotas,   kpt.   A.Švarplaitis   pasitraukė   į   Vokietiją.
Kapitono brolis Jonas “Karyje” (1973 m., Nr. 1) rašo: “Albertas Šiauliuose nuomojosi
kambarį pas Lietuvos saugumo valdininką, kuris dirbo saugume ir okupavus Lietuvą.
Kartą, parėjus Albertui namo, tas saugumietis pasikvietė jį į savo butą ir pasakė:
“Pasišalink drauge, nes už poros dienų turėsiu tave areštuoti.”
Vokietijoje kpt. A.Švarplaitis įsijungė į Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) eiles.
Jis buvo pasiųstas į  okupuotą  Lietuvą nugabenti instrukcijas ir užmegzti ryšį su
Vilniaus ir Kauno LAF skyriais. Atlikęs užduotį, 1940 12 15 grįždamas į Vokietiją,
buvo išduotas savo giminaičio. Kpt. A.Švarplaičio brolis minėtame “Kario” numeryje
rašo: “Albertui buvo pranešta iš pogrindžio, kad to giminaičio saugotųsi, nes jis esąs
komunistų agentas. Albertas sakė, kad jam dar geriau, kad yra toks. Jis mat jokiu
būdu netikėjo, kad tas žmogus galėtų jį išduoti, nes Albertas jam buvo daug gero
padaręs.
Jis pernakvojo pas tą giminaitį. Rytą giminaitis davė jam žmogų, kuris žinojo,
kaip mišku prieiti prie sienos. Abudu pasiėmė po kirvį, tarsi į mišką dirbti eina, o
giminaitis išvažiavo dviračiu, atseit apžiūrėti, kur stovi rusų sargybos.
Tačiau jiedu, tik įėję į mišką ten jau rado būrį rusų su kulkosvaidžiu ir šunimis
jo belaukiančius. Kai tik rusai sušuko “stoj”, Albertas griebėsi už ginklo, tačiau jo
vadovas kirto kirviu jam per ranką ir nubėgo į šalį. Į brolį prapliupo kulkosvaidis ir
tuo metu jis griuvo, nes kulka perkirto jam riešo kaulą. Pargriuvęs jis dar nušovė šunį
ir rusų karininkui pataikė į kelią.
Sužeistuosius į artimiausius namus turėjo nuvežti vienas žydas. Buvo pašauktas
daktaras Povilaitis, kuris sutvarstęs rusą, norėjo eiti prie brolio. Tačiau rusai neleido,
sakydami:   “Tam  šuniui   nenado.”   Taip   nesutvarstytas   ir   buvo   išvežtas į  Tauragės
ligoninę, o vėliau – į Kauną.”
Kpt. A.Švarplaitį Kauno enkavedistai žiauriai kankino ir tardė. Sadistai jam
laužė rankas, suko sužeistą, pūliuojančią koją, degino liežuvį. Kapitonas, iškentęs
visus   komunistų   budelių   kankinimus,   neišdavęs   ryšio   ir   draugų,   buvo   NKVD
nuteistas sušaudyti. 1941 06 23 naktį kaliniai iš Kauno kalėjimo buvo evakuojami į
Minsko kalėjimą. Čia buvo atskirti nuteistieji mirti. Tarp jų ir kpt. A.Švarplaitis.”
“Nepaprastai   gražus   birželio   25   d.   rytas,   ­   rašo   savo   atsiminimuose   plk.
J.Petrulis, ­ Praėjus apie penkiolika kilometrų nuo Minsko, mums uždraudė žiūrėti į
dešinę pusę, bet mes pamatėm, kas ten yra. Pušyno pakraštyje dviem eilėmis gulėjo
kniūbsti suguldyti kaliniai – apie trys šimtai žmonių. Tarp jų turbūt buvo ir mūsiškiai
iš Kauno kalėjimo, sykiu su mumis išvežtieji, nes Minsko kalėjime jie buvo atskirai
uždaryti ir dabar ne vieno jų nebuvo mūsų voroje.[…] Vėliau man teko kalbėtis su
dviem kaliniais, nepaprastu būdu išsigelbėjusiais iš tos miške suguldytos grupės. Jie
man sakė, kad čia, miške, jiems buvo sudarytas savotiškas teismas: juos teisė du
leitenantai ir trys eiliniai enkavedistai. Teismo metu jie turėjo gulėti kniūbsti, nosis
priglaudę  prie  žemės,   nė  kiek   nekrustelėdami.   Teismas   juos  šaukęs   po   vieną  ir
klausinėjęs, kuriuo straipsniu ir už ką esą kaltinami. Iš visos trijų šimtų žmonių
Page 19
grupės išsigelbėję maždaug apie dvyliką žmonių, t.y kas dvidešimt penktas žmogus,
kuris   gerai  žinojo   Baudžiamojo   kodekso   straipsnius   ir   mokėjo   gerai   sumeluoti,
pvz:”Pagal   153   str.   Nubaustas   už  plėšimą”,   ­   bet   ir   tiems   ne   visiems   pavyko
išsigelbėti. Jiems liepė eiti į plentą. Tuos, kurie pakluso, o ne spruko į miško gilumą
vėl tie enkavedistai sučiupo ir sušaudė. Visus kitus, tariamai čia pat nuteistus, po
vieną vedė truputėlį tolėliau į mišką ir šaudė dviem revolverio šūviais į pakaušį.
Kiekvieną  dvidešimt   penktąjį  leido   gyvą į  plentą, matyt, tik tam, kad gulintieji,
turėdami mažą vilies kibirkštėlę išsigelbėti, ramiau gulėtų, laukdami savo sprendimo
eilės. Ir mūsų, septyniolikos mirti nuteistųjų žmonių, kuriuos sykiu su mumis iš
Kauno kalėjimo išvežė birželio 23 d., pėdsakai dingsta šioje vietoje, apie penkiolika
kilometrų nuo Minsko, einant Mogiliovo plentu.”
Taip 1941 06 25 komunistų išdresiruoti dvikojai žvėrys nutraukė Lietuvos karo
lakūno kpt. Alberto Švarplaičio gyvenimo kelią.
Leitenantas
Juozas Kasperas – Šilas, Angis, Višvydas
1912 08 17 – 1947 04 12
Labai dažnai minimas iki atlietuvinimo turėta pavarde Kasperavičius.
Juozas Kasperas gimė Jurbarko rajono Jokūbaičių kaime. Baigęs gimnaziją,
1933 09 18 buvo priimtas į PLP Karo mokyklos IX kariūnų­aspirantų laidą. Paskirtas
2­on aspirantų kuopon, artilerijos būrin.
1934 m., kariuomenės vadovybei nutarus papildyti XVII karo mokyklos
laidą, penkiolika IX laidos kariūnų­aspirantų buvo priimti į II­ą kursą. Tarp jų
ir Juozas Kasperas.
1934 m. rugsėjo 7 d. Respublikos prezidento aktu už pavyzdingą ir sąžiningą
tarnybą apdovanotas Vytauto Didžiojo III laipsnio medaliu.
1935 09 15 baigęs Karo mokyklą XVII laidoje, buvo pakeltas į jaun. ltn. laipsnį
ir paskirtas į 2­rą artilerijos pulką.
1936 09 16 Karo aviacijos mokykloje pradėjo ruoštis karo lakūno profesijai.
1937 12 31 baigus karo aviacijos mokyklą, suteiktas II eilės karo lakūno vardas ir
paskirtas į 2­rą eskadrilę Kaune. Vėliau perkeltas į 6­tą eskadrilę Panevėžyje. 1938 02
16 pakeltas į leitenanto laipsnį.
Komunistams likviduojant karo aviaciją, 1940 m. spalio mėn. buvo paskirtas į
29­tojo   teritorinio   korpuso   eskadrilę   (mūsų   vadinamą   “Tautinę   eskadrilę”)
Ukmergėje.
Page 20
Prasidėjus Sovietų Sąjungos – Vokietijos karui, 1941 06 23, Tautinė eskadrilė
atskrido į Pabradės aerodromą ir ruošėsi skristi tolyn į Sovietų Sąjungą.
Ltn.   J.Kasperas   ragino   karo   lakūnus   neskristi   iš   Lietuvos.   Dauguma   jo
paragintų lakūnų grįžo atgal ir nusileido netoli Siesikų, kur 1941 06 24 vokiečių buvo
internuoti. Reikėtų paaiškinti, kodėl eskadrilė nusileido prie Siesikų. 1998 06 24
“Lietuvos   Aido”   numeryje   buvęs   karo   lakūnas   viršila   Petras   Kreivys   prisimena:
“Naktį eskadrilėje tarnavę lietuviai karininkai susirinko, pasitarė ir nusprendė skristi į
Siesikus”. Karo lakūnas ltn Mečys Bužėnas, gyvenantis JAV, Čikagoje, savo laiške
mini,   kad   iš  birželio   22  į  23   naktį  jis   su   keliais   lakūnais   mašina   iš  Ukmergės
aerodromo naktį pasprukę į Siesikų miškus.
Trylika internuotų lakūnų buvo laikomi Rytprūsiuose, vėliau Austrijoje karo
belaisvių stovykloje, iš kurios jie 1941 m. lapkričio mėn. buvo atgabenti į Kauną ir
paleisti. Grįžęs iš belaisvių stovyklos, ltn. J.Kasperas įsidarbino Panevėžio apskrities
Subačiaus miestelyje kooperatyvo vedėju. 1944 m. rusams artėjant prie Lietuvos jis
grįžo į tėviškę Jurbarko rajono Jokūbaičių kaime.
1945   m.   pavasarį  ltn.   J.Kasperas   su   broliu   Antanu   stribų  buvo   suimti   ir
nugabenti į Jurbarko kalėjimą. Jiedviem nesutikus bendradarbiauti su NKVD, buvo
gabenami į Raseinių saugumą. Stribai, privažiavę Šimkaičių miške upelio tiltą, liepė
broliams išlipti, nes, anot jų, reikia pagirdyti arklius. Jiedviem stovint ant tilto, stribai
pradėjo į juos šaudyti, broliui peršovė ranką. Jiedu pasileido bėgti. Antaną stribai
sužeidė   mirtinai,   o   Juozui   peršovė   koją.   Negalėdamas   toliau   bėgti,   leitenantas
J.Kasperas   apsimetė  negyvu.   Stribai,   nurengę  baltinius,   nutraukę  aulinius   batus,
pasisavinę laikrodžius, abu brolius sumetė į vežimą ir nuvežė į Raseinių saugumą.
Saugume budeliai pasakė, kad nušovė bėgančius “banditus”. Leitenantas J.Kasperas
atsigavęs saugumiečiui pasakė: “Į mus pradėjo šaudyti ir mes turėjome bėgti”. Tai
“Laisvės kovų archyve” Nr.18, p.302, Vidos Kasperavičiūtės prisiminimai apie savo
tėvą.
Matyt, stribai tokį žmonių žudymo būdą (suimtąjį, išlaipinus iš vežimo, nušauti
iš tolimesnio atstumo), praktikavo visoje Lietuvoje. 1947 metais, grįžęs iš Norilsko
lagerio, gyvendamas Alytuje, panorau aplankyti maždaug už 18 km nuo Alytaus
esančią tėviškę. Draugai mane perspėjo – jeigu pakeliui sulaikys stribai ir, gabendami
į saugumą, paleis, liepdami lipti iš vežimo, jokiu būdu nelipti. Paleistą žmogų jie iš
toliau nušauna ir, nuvežę į saugumą, pasako, kad nušovė banditą, kuris stabdomas
nestojo. Už nušautą žmogų saugumas stribams sumoka 75 rublius. (patvirtinimo, kad
už nušautąjį buvo nustatyta tokia kaina, neužtikau ­ A.N. pastaba).
Leitenatą J.Kasperą gydė ir tardė Raseinių apskrities Biliūno dvaro rūmuose
įrengtoje karo lauko ligoninėje.
Birželio   mėnesį   apie   20   partizanų,   vadovaujamų   4­o   artilerijos   pulko
kapitono   Juozo   Čeponio   ­   Tauragnio   (iki   pavardės   atlietuvinimo   buvusio
Ščepavičiaus), įsiveržė ligoninėn, nuginklavo sargybinius ir leitenantą J.Kasperą
išvadavo.
Page 21
Partizanai jį nuvežė į Raseinių miškuose esančią slėptuvę. Ten jį dar gydė
Biliūno   ligoninės   personalas.   Jo   sveikatai  šiek   tiek   sustiprėjus,   kaip   prisimena
dukra, jis buvo išgabentas kitur. Leitenantas J.Kasperas buvo nugabentas apie 30
kilometrų nuo Biliūnų dvaro pas Liolių apylinkės Liaudiškių kaimo gyventojus
Kostą ir Eleną Kušeliauskus. Čia jis praleido apie porą mėnesių, kol galutinai
pasveiko.   Pasveikęs   tapo   “Lydžio”   rinktinės   operatyvinio   skyriaus   viršininku
(“Laisvės kovų archyvas” Nr.18, p.281).
1946 09 12 Eržvilko apylinkėse, Sturonio sodyboje, Lydžio, Žalčio, Šerno ir
Vytauto   Didžiojo   rinktinių  atstovų  pasitarime   nutarta   kurti   “Kęstučio”   apygardą,
vienijančią  Raseinių,   Tauragės,  Šiaulių,   Kretingos   apskrityse   veikusius   partizanų
būrius. “Kęstučio” apygardos vadu vienbalsiai išrinktas aviacijos leitenantas Juozas
Kasperavičius – Angis, Višvydas (žiūr. Pasitarimo protokolą “Laisvės kovų archyve”
Nr.12, p.29).
Tai buvo vienas energingiausių ir sumaniausių “Kęstučio” apygardos vadų.
Išaiškėjus NKVD agento J.Markulio išdavystei, reikėjo skubiai ieškoti būdų
sudaryti naują, kovojančių partizanų vadovybę bei numatyti bendrus kovos taktikos
principus.
Tam tikslui 1947 01 15 Tauro apygardoje įvyko partizanų vadų pasitarimas.
“Kęstučio”   apygardos   vadas   J.Kasperas,   negalėdamas   tame   pasitarime   dalyvauti
asmeniškai, atsiuntė labai kruopščiai paruoštą laišką, kuriame išdėstė savo pažiūras į
laisvės kovų prasmę, tikslus ir būtinybę suvienyti partizanų jėgas, įkuriant bendrą
vyriausiąją vadovybę. Tas laiškas perskaitytas pasitarimo dalyviams. Jame rašoma:
“Laisvės kovų draugai,
Mes buvome priversti išeiti ginti savojo krašto, savųjų sodybų, bočių ir tėvų
krauju aplaistytos žemės, mes netrokštame ir nesiekiame svetimos nuosavybės;
mes,   kaipo   žmonės,   pasipriešiname   prieš   žmogaus   teisių   mindžiojimą,   prieš
aukščiausio laipsnio vergiją, mes negalime sutikti su melu, apgaule, klasta ir tautą
žudančiomis nedorybėmis. Mūsų žingsniai yra taurūs. Mes savo kovoje esame
teisingi ir teisūs prieš visą kultūringą pasaulį, o Aukščiausiojo palaima rems ir
laimins mūsų darbą.”(“Laisvės kovos 1944­1953 metais”, p.267).
Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio (LLKS) prezidiumo pirmininkas kpt. Jonas
Žemaitis – Vytautas sakė, kad šio laiško teiginiai tapo pagrindu, formuojant LLKS
vadovybę (ten pat, p.22).
1946 m. rudenį Tauragės apskrities Batakių apylinkėje, Juknos sodyboje buvo
įrengta   15   kv.   m.   pločio   slėptuvė,   kurioje  įsikūrė  apygardos  štabas   ir   laikraščio
spaustuvė.
1947   m.   kovo   mėnesio   pirmosiomis   dienomis  į  Batakių  geležinkelio   stotį
atvyko NKVD agentas J.Markulis – Erelis. Jis reikalauja, kad jam parodytų apygardos
vado   slėptuvę,   tačiau  į   susitikimą   atvykęs   apygardos   vado   pavaduotojas   Petras
Paulaitis,   gavęs   nurodymą  J.Markulio  į  slėptuvę  nevesti,   aiškina,   kad   patekti  į
slėptuvę  neįmanoma,   nes   aplinkui   siaučia   stribai   ir   enkavedistai.   Matyt,   NKVD
Page 22
agentas   slėptuvės   buvimo   vietą   visgi   suuodė.   Jam   išvykus   į   Vilnių,   Batakių
apylinkėse labai suaktyvėjo stribų ir enkavedistų pasalos ir siautėjimas (“Laisvės kovų
archyvas” Nr.13, p.104­105).
Paskutiniąsias ltn. Juozo Kaspero gyvenimo minutes aprašė buvęs “Kęstučio”
apygardos vado pavaduotojas Petras Paulaitis:
“1947 04 12 pavakaryje Juknos sodyboje esančią “Kęstučio” apygardos štabo
slėptuvę apsupo NKVD kareiviai ir stribai. Slėptuvėje buvo tik apygardos vadas ltn.
J.Kasperas – Angis, Višvydas ir jaunutis, tik ką gimnaziją baigęs, Albinas Biliūnas ­
Džiugas. Į pasiūlymą pasiduoti atsakė šūviai. Kai kareiviai atplėšė slėptuvės duris ir
išsisklaidė dūmai, slėptuvėje pamatė baigiančias degti popierių krūvas ir du granatų
sudarkytus lavonus” (“Lietuvos aidas” Nr.142, 1992 m. liepos 23 d.).
Taip užbaigė savo sunkų ir garbingą Lietuvos karo lakūno gyvenimą mano
Karo   mokyklos,   Karo   Aviacijos   mokyklos   ir   Tautinės   eskadrilės   draugas
leitenantas Juozas Kasperas.
LLKS prezidiumas 1949 m. vasario 16 d. ltn. Juozą Kasparą – Šilą, Angį,
Višvydą, apdovanojo (po mirties) Laisvės Kovų Kryžiumi su kardais ir ąžuolo
lapais.
Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė kaip 1949­1950 metų laisvės kovų
karžygį 1997 m. lapkričio 19 d. jį apdovanojo Vyties Kryžiaus I laipsnio ordinu
ir 1998 05 19 suteikė pulkininko laipsnį.
Leitenantas
Leonas Žemkalnis
1911 05 14 ­ 1941 12 18
Ltn. L.Žemkalnis 1935 m. baigė XVII PLP Karo mokyklos laidą, bet veltui tos
laidos sąrašuose ieškotume Žemkalnio pavardės. Ten yra Leonas Landsbergis ­ tai
Atkuriamojo Seimo pirmininko V.Landsbergio pusbrolis.
Po Karo mokyklos baigimo jis buvo paskirtas į Ryšių batalioną, o 1936 09 16
perkeltas į Karo aviacijos mokyklą. Karo mokykloje jis iš mūsų niekuo neišsiskyrė.
Buvo tykus, ramus, šaltakraujis kariūnas, o Karo aviacijos mokykloje tarp kursantų
pasižymėjo fenomenalia klausa ­ telegrafuojant Morzės abecėlę, priimdavo daugiau
kaip 100 raidžių per minutę.
1937 12 31 jis baigė Karo aviacijos mokyklą, gavo II eilės karo lakūno vardą ir
buvo paskirtas į 2­ą eskadrilę karo lakūnu. 1939 12 31 suteikus I eilės karo lakūno
Page 23
vardą,   skiriamas   Karo   aviacijos   mokyklos   skraidymo   instruktoriumi.   Naikinant
Lietuvos   Karo   aviaciją  1940   11   11   atleistas   iš  kariuomenės.  Įsidarbino   Vilniuje,
Geologijos institute. Gyveno kartu su savo svainiu gen. št. mjr. Vytautu Bulvičiumi ir
tapo vienu iš Vilniaus LAF organizatorių.
1941 metais vokiečių repatriacijos iš SSSR į Vokietiją metu Vilniaus LAF
štabas įsigijo radijo stotį "KCHA". Ją aptarnavo ltn. Leonas Žemkalnis su savo XVII
laidos   draugu,   buvusiu   Ryšių  bataliono   ltn.   Jonu   Valkiūnu   (ltn.   Jonas   Valkiūnas
areštuotas 1946 06 11, kankintas ir tardytas Vilniaus saugume, Gorkio kalėjime, 1941
11 26­27 Maskvos karinės apygardos tribunolo nuteistas 20 metų katorgos, 1956 m
grįžo į Tėvynę pas žmoną ir sūnų. Ištiktas infarkto mirė 1976 07 15). Radijo stotis
buvo slepiama įvairiose vietose. Ltn. L.Žemkalniui ir ltn. J.Valkiūnui pavyko perduoti
kelias šifruotes LAF štabui Berlyne.
Deja, 1941 m. birželio 11 d. ltn. L.Žemkalnis buvo areštuotas kartu su savo
svainiu   gen.  št.   mjr.   Vytautu   Bulvičiumi.   Buvo   kalintas   ir   tardomas   Vilniaus
Saugumo rūsiuose ir Gorkio kalėjime. 1941 m. lapkričio 26­27 dienomis Maskvos
karinės apygardos tribunolo sprendimu Lietuvos piliečiai: gen. št. mjr. Vytautas
Bulvičius,   gen.   št.   kpt.   Juozas   Kilius,   ltn.   Leonas   Žemkalnis,   ltn.   Juozas
Sadzevičius,   mokytojas   iš   Lentvario   Stasys   Mockaitis,   advokatas   Aleksas
Kamantauskas, Pavilnio geležinkelio stoties viršininkas Jurgis Gobis ir mokytojas
Antanas Skripkauskas nuteisti sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas 1941 m.gruodžio
18 d.
Atgimusi Lietuva neužmiršo savo sūnaus, žuvusio kovoje už Tėvynės laisvę.
1997 11 19 ltn. Leonas Žemkalnis apdovanotas po mirties Vyčio kryžiaus I laipsnio
ordinu.
Leitenantas
Jonas Dženkaitis
1906 07 09 ­ 1941 06 25
Gimė Vilkaviškio apskrities Paežerių valsčiuje, Obelių kaime. 1928 m. baigė
Karo mokyklos X laidą, buvo paskirtas į 8 – tą pėstininkų pulką. Nuo 1931 02 19 iki
1932 05 14 mokėsi Aukštųjų Karininkų Kursų aviacijos skyriuje. Baigus šiuos kursus
jam suteiktas II eilės karo lakūno vardas ir jis paskirtas į 2­ąją eskadrilę. 1932 09 17
baigė aukštojo pilotažo apmokymą ir perkeltas į besikuriančią 6 –ąją eskadrilę.
Po 1934 m. birželio sukilimo atleistas iš kariuomenės. Liepos mėn. įsidarbino
prie Susisiekimo ministerijos įsteigtoje Orinio susisiekimo inspekcijoje ­ oro stoties
viršininku.
Oro susisiekimo inspekcijai susitarus su Vokietijos oro susisiekimo bendrove
"Lufthansa"   1937   m.   ltn.   J.Dženkaitis   ir   kpt.   Simas   Morkūnas   (atleistas   iš
Page 24
kariuomenės po 1934 m. Sukilimo.­ ­ A.N. pastaba) pasiųsti į Vokietiją praktikuotis
skraidyti oro transporto linijose. Jiedu tada skraidė populiariais lėktuvais Ju­52/3 m.
(3 m. ­ trijų motorų lėktuvas). Po apmokymo Susisiekimo ministerija įteikia jiems oro
transporto   pilotų   liudijimus.   Taigi   J.Dženkaitis   ir   S.Mockus   tapo   pirmaisiais
Lietuvoje civilio oro transporto lakūnais.
1938   m.   Susisiekimo   ministerija   Anglijoje   nupirko   du   transporto   lėktuvus
"Percival Q6" tipo (Q6 reiškė, kad lėktuve yra 6 keleivinės vietos). Pirmąjį, kuris
buvo pavadintas "Steponas Darius", J.Dženkaitis į Lietuvą parskraidino 1938 09 01, o
jau rugsėjo 5­ją juo pradėjo reguliarų oro susisiekimą Kaunas­Palanga ir atgal.
Rusams okupavus Lietuvą, vienas pirmųjų į jų sekimo akiratį pakliuvo ltn.
J.Dženkaitis ir jo karveliai.
Netoli už aerodromo ribų karo aviacijos vyr.ltn. J.Dženkaitis turėjo butą, kurio
priestate laikė karvelius, ­ rašo savo prisiminimuose buvęs aerodromo komendantas
plk. ltn. Ignas Šešplaukis ("Plieno sparnai". JAV. 1971 m. Nr. 2­3, p.56).
Rusai, patyrę apie paukštyną, per mūsų karo aviacijos viršininką pareikalavo,
kad J.Dženkaitis karvelius likviduotų, nes jie gali būti panaudoti ryšiams, tuo labiau,
kad tas paukštynas yra arti aerodromo ir jį net galima pavadinti sekimo punktu ( ltn.
J.Dženkaitis   tuo   metu   gyveno   Planetų   gatvėje ­  A.N.   pastaba).   Kad   ir   labai
gailėdamas, J.Dženkaitis karvelius turėjo likviduoti ir iš to buto išsikelti kitur gyventi,
nes matė, jog yra sekamas ir įtarinėjamas.
Vengdamas arešto ltn.J.Dženkaitis pasitraukė į Vokietiją, kur jau 1940 11 17
plk. Škirpos bute Berlyne dalyvauja steigiamajame LAF susirinkime.
Likus kelioms dienoms iki Sovietų Sąjungos ­ Vokietijos karo pradžios, ltn.
J.Dženkaitis atsiranda Kaune su užduotimi sutrukdyti Aleksoto tilto sprogdinimą,
nes   vokiečių žvalgyba  žinojo,   kad   Kauno   tiltai   užminuoti.   Atvykęs į  Kauną
prisiglaudė  buvusio   Lietuvos   karo   lakūno   viršilos   Petro   Kreivio   bute   Sietyno
gatvėje Nr.9, kur gyveno viršilos Kreivio žmona Bronė. Pats viršila P.Kreivys tuo
metu tarnavo Tautinėje eskadrilėje ir gyveno Ukmergėje. Pirmadienį, t.y. birželio
23 d., apie pietus, raudonarmiečiai, negalėdami evakuoti ginklų sandėlio, kuris
buvo   Sietyno   gatvės   gale,   jį   padegė.   Pasibaigus   didesniems   ginklų   sandėlio
sprogimams, ltn. J.Dženkaičio 15­20 žmonių partizanų būrys įsibrauna į likusias
nesunaikintas patalpas ir apsirūpina ginklais bei šaudmenimis. Būrys, įsitvirtinęs
Aleksoto šlaituose, atidengia ugnį į besitraukiančius raudonarmiečius. Apie 17­18
val. iš užnugario ltn. J.Dženkaičio būrį puola raudonarmiečiai su tanketėmis ir
šarvuočiais,   sunaikina   paliktą   užnugario   apsaugai   nedidelę   sargybą, išlipę   iš
šarvuočių  pradeda  šlaite   esančius   partizanus   apšaudyti   automatais.   Per   dešimt
partizanų nukauna vietoje, o ltn. J.Dženkaitį labai sunkiai sužeidžia ­ peršauna
plautį ir kairiąją  ranką ( "Į  laisvę", 1941 09 05). Jis buvo nuneštas į  viršilos
P.Kreivio butą. Čia jam pirmąją pagalbą suteikė ir per naktį slaugė p. B.Kreivienė.
Vykstant kautynėms dėl Aleksoto tilto, draugai į ligoninę valtele kelti sužeistąjį per
Nemuną nedrįso.
Page 25
Aleksoto   tilto   apsaugoti   nepavyko.   Raudonarmiečiai,   manydami,   kad   juos
užpuolė   gausūs   vokiečių   desantininkai,   tiltą   susprogdino   kartu   su   gausybe
besitraukiančių savo karių.
Susprogdinus   tiltą  ir   aprimus   kautynėms,   birželio   24­tos   ankstų  rytą  ltn.
J.Dženkaitis buvo nugabentas į Kauno žydų ligoninę. Deja, buvo labai nukraujavęs,
todėl gyvybės išgelbėti nepavyko. Ji užgeso birželio 25 d. po pietų. Ltn. J.Dženkaitis
buvo iškilmingai palaidotas Kauno kapinėse prie žuvusių karo lakūnų.
1959 m. Kauno komunistinė valdžia naikino Kauno kapines. Jai labai norėjosi
panaikinti karo lakūnų kapus ir Dariaus­ Girėno mauzoliejų. Ltn. Jono Dženkaičio ir
jo brolio Juozo palaikai artimųjų pastangomis buvo perlaidoti Tauragės kapinėse.
          Jaunesnysis puskarininkis
Jonas Bulota – Anbo
1917 ? ? – 1947 09 24
Jonas Bulota gimė Marijampolės apskrities Šilavoto valsčiaus Mielaišupio
kaime.
1938 metais baigė Karo Aviacijos mokyklos oro šaulių klasę ir buvo paskirtas į
3­čią bombonešių eskadrilę Šiauliuose II eilės karo lakūnų
Vykdydamas Lietuvos Krašto Apsaugos ministerijos Vyriausios Likvidacinės
komisijos pirmininko įsakymą Nr.29, Karo Aviacijos viršininkas brigados generolas
A.Gustaitis 1940 m. spalio 27 d. paskelbė įsakymą Karo Aviacijai Nr.96, kurio 3­čias
str. sako: “Visus liktinius puskarininkius ir civilius tarnautojus, nepaskirtus į 29­to
Šaulių Teritorinio korpuso dalis, laikyti nuo š. m. spalio mėn. 28 d. iš tarnybos
atleistus”.
Taip nuo 1940 10 28 visi Karo Aviacijos liktiniai puskarininkiai ir civiliniai
tarnautojai tapo bedarbiais. Jų tarpe buvo ir jaunesnysis puskarininkis Jonas Bulota.
J.Bulota į partizaninį karą su okupantais ir jų pakalikais įsijungė 1944 metais.
Pasirinko slapyvardį “Anbo”. Partizanavo savo gimtosiuose Šilavoto, Veiverių, Prienų
apylinkėse. 1945 05 25 jis paskirtas Geležinio Vilko rinktinės 8 kuopos II būrio vadu
(“Laisvės Kovų Archyvas” Nr.3­4, p.18), o 1945 10 30 – “Geležinio Vilko” rinktinės
vado ats.ltn. J.Stravinsko­Žiedo adjutantu.
1947 m. rugpjūčio mėn. baigė Kazlų Rūdos miškuose organizuotus partizanų
vadams kursus. Partizanų vadovybė suteikė jam leitenanto laipsnį ir paskyrė II­os
kuopos vadu, o 1947 m. rugsėjo pradžioje ­ Birutės rinktinės vadu.
Page 26
1947 m. rugsėjo pradžioje buvo surengti kursai partizanams puskarininkiams.
Partizanų   leitenantas   J.Bulota­Anbo   paskirtas   ne   tik   kursų   dėstytoju,   bet   ir
mokomosios kuopos vadu.
Į kursų išleistuves atvyko “Tauro” apygardos vadas Žvejys ir kiti partizanų
vadai.   Tačiau   išleistuvių   organizuoti   nepavyko.   Stovyklą   užpuolė   sovietinė
kariuomenė. Stovyklos gynybai vadovavo mokomosios kuopos vadas Anbo. Vėliau
vadovavimą   perima   apygardos   vadas   Žvejys.   Su   nedideliais   nuostoliais,
partizanams   vykdant   stabdomąsias   kautynes,   pavyko   išsilaikyti   iki   vakaro,   o
temstant laimingai atsipalaiduoti nuo priešo.
1947   09   21   Kaune   į   pasalą   patekęs   rinktinės   štabo   viršininkas   Stasys
Jakštavičius – Katinas, Diedukas, neatlaikė kankinimų ir nurodė Birutės rinktinės
štabo slėptuvę, buvusią Veiverių kaimo ūkininko Daunoro sodyboje. Rugsėjo 24 d.
gausios   enkavedistų   ir   stribų   pajėgos   puolė   slėptuvę. Tą   dieną  joje   buvo   šeši
partizanai.   Enkavedistai,   nepajėgdami   slėptuvės   atkasti,   bandė   ją   susprogdinti
granatomis:   rišo   po   3­4   granatas   ir   mėtė   ant   slėptuvės.   Iš   slėptuvės   vidaus
besiveržiančios partizanų paskutinių gyvenimo valandų giesmės ir maldos maišėsi su
rusų keiksmais, komandomis ir granatų sprogimais. Granatoms pramušus slėptuvėje
angą, dulkių ir dūmų kamuoliuose iš slėptuvės iššokę partizanai Survila ir Vaidila,
šaudydami   bandė   prasiveržti,   bet   žuvo   nuo   kryžminės   kulkosvaidžių   ugnies.
Rinktinės vadas Jonas Bulota – Anbo, Tauro apygardos kapelionas kunigas Justinas
Lelešius – Grafas, partizanai Šermukšnis ir Montvila, kad nepakliūtų komunistiniams
žmogėdroms į nagus – susisprogdino (pagal kun. J.Lelešiaus dienoraštį, p.15).
Žuvusių partizanų kūnai buvo nugabenti į Veiverius ir numesti prie buvusios
klebonijos tvarto.
Atgimimo   laikas   žuvusių   karžygių   palaikai   perlaidoti   prie   Kauno   ­
Marijampolės kelio Veiverių Skausmo kalnelyje.
Jaunesnysis puskarininkis
Vacys Girdėnas – Vaitkus
1916 12 29– 1946 06 24
1938 metais baigė Karo Aviacijos mokyklos puskarininkių – lakūnų klasę ir
paskirtas į 3­čią eskadrilę Šiauliuose. Būdamas II eilės karo lakūnas, daugiausiai
skraidė “Ansaldo­120” lėktuvais. 1940 metų pradžioje pavardę Girdauskas pakeitė į
Girdėnas. Atleistas iš kariuomenės, likviduojant mūsų aviaciją 1940 10 28.
Per 1941 m. birželio mėn. trėmimus jaunesniajam puskarininkiui V.Girdėnui
pavyko pasislėpti ir likti Lietuvoje. Po karo gyveno žmonos tėviškėje. 1945 metų
pradžioje namus, kur jis gyveno, apsupo enkavedistai, norėdami jį areštuoti. Laimei,
tuo metu namuose jo nebuvo. Grįždamas pamatė apsuptus namus ir pasislėpė pas
Page 27
kaimynus. Sužinojęs, kad jo ieško enkavedistai, pasitraukė pas “Gražinos” kuopos
“Šarūno”   būrio   partizanus,   pasirinko   slapyvardį   “Vaitkus”.   Apie   Troškūnus,
Viešintus, Anykščius, Kavarską, Taujėnus, Raguvą veikusieji partizanų būriai 1945
metais sausio mėn. susijungė į “Šarūno” rinktinę. Rinktinę sudarė apie 200 vyrų.
Rinktinei vadovavo 5­o pulko viršila A.Slučka – Šarūnas, štabo viršininkas buvo
V.Girdėnas – Vaitkus, lakūnas, kuriam partizanų vadovybė suteikė leitenanto laipsnį.
Išdavus   Anykščių   rajone,   Troškūnų   valsčiuje   buvusią   štabo   slėptuvę,
V.Girdėnas   1946   06   26   žuvo   kartu   su   kitais   dviem   partizanais.  Palaidotas
Andrioniškio kapinėse.
Puskarininkis
Stepas Sebastijonis – Sebastijonavičius – Bedalis
1914 02 18 – 1971 ? ?
Puskarininkis Steponas Sebastijonis gimė ir augo Tauragėje. Ten pat mokėsi
komercinėje   mokykloje.   1932   metais   įstojo   į   Karo   Aviacijos   mokyklą   –
puskarininkių  lakūnų  klasę.   1934   m.   lapkričio   1   d.   užbaigus   Karo   Aviacijos
mokyklą, jam sutektas II eilės karo lakūno vardas, ir skiriamas į 4­tą eskadrilę
Šiauliuose.
1935 m. birželio 13 d. jo ir leitenanto B.Bražio (dabar dimisijos pulkininkas
leitenantas) lėktuvai susidūrė ore. Abu lakūnai išsigelbėjo, pasinaudodami parašiutais.
Po įvykusios avarijos puskarininkis S.Sebastijonis perėjo į oro šaulius. 1938 01 08
jam buvo suteiktas I eilės karo lakūno vardas. 1939 01 01 savo noru jis išėjo į atsargą.
Baigiantis karui, Sovietų Sąjunga vėl okupavo Lietuvą, prasidėjo sovietinių
karių   ir   stribų   plėšikavimai,   nekaltų   Lietuvos   gyventojų   terorizavimas   bei
kankinimas.   Puskarininkis   S.Sebastijonis   neliko   bejausmis  žmonių  kančioms.   Jis
įstojo   į  Lietuvos   gyventojų  gynėjų   –   partizanų   eiles,   pasirinkdamas   slapyvardį
“Bedalis”.
1947 02 16 Vytauto Didžiojo partizanų rinktinės kautynėse su enkavedistais ir
stribais   Dukto   miške   (Šiaulių   apskritis)   žuvo   7   partizanai,   o   “Bedalis”
(S.Sebastijonis)   ir   “Daktaras”   (Stepas   Steponavičius)   sunkiai   sužeisti   pateko   į
enkavedistų rankas. Po ilgų tardymų ir žiaurių kankinimų jie buvo nuteisti mirties
bausme. Vėliau mirties bausmė pakeista 10 metų lagerio. Puskarininkis S.Sebastijonis
kalėjo Balchaš’o lageryje. Atlikęs bausmę, grįžo Lietuvon, bet čia jam vėl buvo
sufabrikuota byla, ir jis nuteistas 5 metams lagerio. Grįžęs po antrojo nuteisimo,
apsigyveno Mažeikiuose, kur 1971 metais mirė.
Page 28
Viršila
Kostas Liuberskis – Žvainys
1913 ? ? ­ ? ? ?
Tai viena spalvingiausių Lietuvos partizanų asmenybių. K.Liuberskį rašytoja
A.Garmutė lygina su garsiuoju prancūzų karo lakūnu Antuanu de Sent­Egziuperi.
Viršila Kostas Liuberskis gimė Žagarės valsčiuje, Stungių kaime, ūkininko
šeimoje, kurioje augo dvi dukterys ir trys sūnūs.
Į Karo Aviacijos mokyklos puskarininkių­lakūnų klasę K.Liuberskas priimtas
1932   m.   balandžio   pabaigoje.   1934   11   01   baigus   Karo   Aviacijos   mokyklą,   jam
suteikiamas II eilės karo lakūno vardas ir jis skiriamas į 5–tą, tik ką susikūrusią,
naikintuvų eskadrilę. 1936 ar 1937 metais jam suteikiamas I eilės karo lakūno vardas,
o 1939 02 16 pakeliamas į viršilas. K.Liuberskas skraidė įvairaus tipo naikintuvais:
“Letov Š­20 L”, “Smolik”, “Fiat CR 20”, o paskutiniaisiais metais anglų gamybos
moderniais “Gloster Gladiator”. Komunistams naikinat Lietuvos kariuomenę, buvo
paleistas iš jos 1940 10 28.
“Visi   paskutinį  kartą  susirinkę  angaruose   slankiojom   tarp   lėktuvų – rašo
K.Liuberskas savo prisiminimuose, ­ paskutinį kartą. Paskutinį… dejavo kažkas giliai
širdyje. Prieinu prie savo brangaus draugo “Gloster Gladiator 712”.
­
Kiek mes ten aukštai, tylioje erdvių mėlynėje vartėmės, broluži? Kiek
brangių, nepamirštamų valandėlių išbuvome ten aukštai tarp debesėlių… girdėjome
klaikų mirties juoką… Erdvė mus sujungė, brolyti, o dabar? Reikia skirtis.
­
Iš lėto   įlipęs   atsisėdu   kabinoje.   Paskutinį  kartą  apžiūriu   prietaisus.
Patikrinu benziną, – pilnas bakas. Taip visuomet darydavau prieš skridimą. Žydrąją
erdvių platybę iš mūsų atėmė, išplėšė užvaldė raudonųjų vagių gauja. Tvirtai spaudžiu
vairą ir aiškinu savo erdvių bičiuliui:
­
Ateis,   broluži,   diena…   Raudonieji   tarakonai   vėl   turės   grįžti  į  savo
plyšius.   Mes   būsime   laisvi!   Susitiksime.   Susijungsime.   Ir   vėl   lenktyniausime   su
vėtromis!
Pasilenkęs pabučiavau vairalazdę”.
Vėl   okupavus   Lietuvą,   K.Liuberskas   ramiai   gyveno   Skaisgirio   valsčiaus
Ramoškų kaime, bet stribams nepatiko, kad karo lakūnas negarbina pavergėjų ir
nekuria   jiems   himnų.   1948   metais   trijų  stribų  jis   buvo   areštuotas   ir   varomas  į
Skaisgirį. Pakeliui du stribai užsuko pas gyventoją, o trečias varė areštuotąjį. Staiga
K.Liuberskas išplėšė iš stribo ginklą, įstūmė jį griovin ir sėdęs ant pasitaikiusio arklio
pabėgo.
Įstojo  į  Juozapavičiaus   tėvūnijos   partizanų būrį,   pasirinkdamas   slapyvardį
“Žvainys”. Dirbo tėvūnijos štabe, rašė partizanų laikraštyje “Šūviams aidint”.
1950 metais susirgo plaučių uždegimu. Gydėsi pas Danylų kaimo gyventoją.
Pasveikęs vėl partizanavo.
Page 29
Valstybinio Genocido centro direktorius J.Starkauskas nurodo, kad buvusiame
KGB archyve įvairiose bylose partizano K.Liubersko pavardė minima nuo 1953 metų
(“Karys”,1993 m. Nr.10).
1955 metų partizanų byloje, kuri yra KGB archyve (3 fondas, 66/2, p.154),
nurodoma,   kad   Patašono   būrį  sudarė  trys   partizanai:   Patašonas   (Stepas   Erštikis,
gim.1920 m, partizanaujantis nuo 1945 m), Žvainys (Kostas Liuberskas) ir Erdvilas
(Julius Adomaitis).
1955 09 04 patošoniečiai atnešė savu laikytam žmogui partizanų laikraštį. Bet
tai buvo jau MGB užverbuotas agentas. Jis pavaišino partizanus degtine ir blynais
“užtaisytais” specialiu preparatu “Neptun”. Agentas, matomai partizanų spiriamas, ir
pats turėjo gerti degtinę ir užkasti blynais, todėl nepajėgė laiku pranešti pasaloje
laukiančiam operatyviniam darbuotojui apie partizanus. Agentas, netekęs sąmonės,
pateko ligoninėn, o partizanai spėjo pasišalinti.
Apie tą bandymą nunuodyti Žvainys rašo: “…pabaigę spausdinti Tyrelio miške
laikraštėlio   “Partizanų šūviams   aidint”   1955   m.   Nr.3,   susikrovėme  į  kuprines   ir
klampiais lieknais išbridome į Laumakių kaimo palaukę prie pakrypusios, liūdnai
krūmokšniuose rymančios Adolio Šliažo lūšnelės. Susitikome Adolį tiek daug kartų
mums kovoje padėjusį… linksmai šnekučiavomės… paprašėme, kad jis atneštų ką
nors užkasti… ilgai laukėme. Pagaliau į slaptavietę skubiai, kiek pageltusiu veidu
įžengė  Adolis.   “Ilgai   laukėte,   ką?   –   peržvelgė  trumpu  žvilgsniu.   Na,   bet   už  tai
blynelių dar šiltų ir saldžių – šypsojosi neįprastai pašiepdamas­ O čia dar ir lašelį –
ištraukęs pusbonkį pylė į stiklinėlę. Nieko blogo neįtardami, mes tuojau kareiviškai:
blynai į burną, o lašelis – po “Adomo obuoliu”.
Taip “pavaišino” mus Šliažas Adolis, gimtosios žemės brolis… Jam nuėjus
vandens, likę vieni, pajutome baisų nuodų veikimą: ūžė, zvimbė ausyse, šaltis stingdė
širdžių plakimą, temo ausyse, iš burnų tekėjo seilės…
Supratę,   jog   esame   apnuodyti,   pasiėmę   ginklus,   griuvinėdami,   kiekvieną
sekundę vis labiau silpdami, bėgome gilyn į Tyrelio mišką. Du kritome apalpę. Per
Dievo   pagalbą  tretysis   iš mūsų  buvo   suvalgęs   tik   vieną  blyną.   Todėl   jis,   prieš
nustodamas   jėgų, mus vilko, lyg katė savo vaikus, pakaitomis vis gilyn į miško
prieglobstį.   Keturias   paras   klajojome   vienmarškiniai   ir   beginkliai,   siaubingų
vaiduoklių  persekiojami,   baisių  nuodų griaužiami.   Pagaliau   praėjo.   Akys   pradėjo
matyti   kažkaip   keistai   svyruojančius   medžius,   giedrą   ir   labai   šviesų
dangų.”(A.Garmutė “Tėvo vasara”, p.145).
“Šis   apsinuodijimas   buvo   lemtingas   S.Erštikiui   –  žmonės   matė jį  sužalota
galva,   vėliau   jis   dingo   be  žinios.   Kostas   Liuberskas   vos   gyvas   po   keturių  parų
klajonių atėjo į Reibinių kaimą pas ryšininkę Kleopą Džiugytę ­ Vaidilutę, kuriai
pavyko jį išslaugyti” (A.Garmutė, ten pat, p.152).
Iš KGB archyvų sužinome, kad 1955­1957 metais Patašono būrio partizanai
slapstėsi Latvijoje, Dobelės rajone ir dar 1957 metais leido laikraštėlį “Partizanų
šūviams aidint”.
Page 30
1960 m. MGB paskelbė S. Erštikio ir K. Liubersko visasąjunginę paiešką, o
1964 m. K.Liuberskui iškelta baudžiamoji byla, kuri nutraukta 1965 m., neaptikus
partizano Kosto Liubersko – Žvainio pėdsakų.
Žurnale   “Genocidas   ir   rezistencija”   (1997   m.   Nr.1,   p.17)   rašoma:   “Kostas
Liuberskas –Žvainys 1958 m. dingo iš KGB akiračio. Yra nepatikrintų žinių, jog mirė
1969 m. Rygos tuberkuliozinėje ligoninėje”.
Taigi,   narsaus   Lietuvos   partizano,   karo   lakūno   Kosto   Liubersko   ­  Žvainio
paskutiniąsias gyvenimo valandas dengia nežinomybės rūkas.
Puslapis 1 iš 1 Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Group
https://www.phpbb.com/