 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27622
Miestas: Ignalina
|
Antanas Navaitis
dimisijos pulkininkas leitenantas
KARO LAKŪNAI, KOVOJĘ DĖL TĖVYNĖS
LAISVĖS
Šaltinis - http://www.nemokamosknygos.lt/uploads/f ... vaitis.pdf
Tai http://www.nemokamosknygos.lt/uploads/f ... vaitis.pdf failo html kopija.
Antanas Navaitis
dimisijos pulkininkas leitenantas
KARO LAKŪNAI, KOVOJĘ DĖL TĖVYNĖS LAISVĖS
Vilnius
2003
Pratarmė
Mes pasiliktume mankurtais, kokiais per okupacijos metus komunistų partija
stengėsi paversti Lietuvos žmones, mes nebūtume pilnaverčiai žmonės, jeigu leistume
iš tautos atminties išbraukti mūsų kančias, paniekinimą, mūsų motinų, seserų,
mylimųjų ašaras, pralietą kraują ir tą kovą, kuri atvedė į galutinį laimėjimą
Nepriklausomybės atkūrimą.
Prieš kalbant apie pasipriešinimo kovą, noriu priminti, kad pirmaisiais
okupacijos metais 19401941aisiais – okupantai žiauriai ir negailestingai naikino
karo lakūnus ir aviacijos tarnautojus.
Sušaudė: brg. gen. Antaną Gustaitį, mjr. Joną Špokevičių, kpt. Albertą
Švarplaitį, ltn. Leoną Žemkalnį, psk. Aleksą Žadeikį, psk. Dionizą Skrinių, j.psk.
Praną Ignataitį.
Nukankino įvairiuose kalėjimuose ir lageriuose: plk. Juozą Grigiškį, kpt. Juozą
Andriušį, kpt. Kostą Biknių, kpt. Vladą Morkų, kpt Joną Paliejų, ltn.gyd. Antaną
Janulį, ltn. Antaną Masiulį, ltn. Medardą Vasiliauską, j.ltn. Juozą Martusą, psk.
Šakinį, civ.tarn.gyd. Kazį Gogelį.
Įvairiuose Šiaurės lageriuose, be poilsio dienų dirbdami nepakeliamomis darbo
sąlygomis ir marinti badu, ištvėrė: kpt. Andrius Naujokas, kpt. Viktoras Sakalauskas,
kpt. Simas Stanaitis; ltn. Balys Morkūnas, ltn. Antanas Navaitis, ltn. Stasys
Šeštokaitis, ltn. Petras Urbietis, j.ltn. Jonas Valys, viršila Balys Dabušis, psk. Jurgis
Markevičius, psk. Balys Norkūnas.
Gen.št.plk. Juozas Narakas, kpt. Antanas Audronis, kpt. Ignas Vylius, ltn.
Kostas Liakšas išlaisvinti iš kalėjimo 1941 m. sukilimo metu.
Kpt. Stasys Jasiunskas stebuklingai išsigelbėjo Červenės kalinių skerdynėse.
1940 metų rudenį neaiškiomis aplinkybėmis nužudytas mjr. Juozas Namikas
(žinoma tik tiek, kad jis buvo kviečiamas į komunistinį saugumą pokalbiams A.N.
pastaba).
Antrą karo dieną žuvo mjr. Jurgis Kovas, kpt. Albinas Bulvičius, ltn. Juozas
Kalsiūnas ir j.ltn. Aleksas Morkus.
Lietuviškuose saugumo daliniuose žuvo: kpt. Alfonsas Pupelis, ltn. Juozas
Radžiūnas, viršila Motiejus Garunkštis.
Generalinio štabo pulkininkas leitenantas
Juozas Jankauskas Jankus
1900 03 04 – 1967 08 03
Tai paskutinis Karo Aviacijos štabo viršininkas, pradėjęs eiti šias pareigas 1940
metų liepą.
J.Jankauskas gimė Telšių apskrityje, Rietavo valsčiuje, Jaupėnų kaime. Jo
biografija panaši į daugelio Lietuvos karininkų biografijas. 1918 metais Rusijoje
baigęs 7 klases sugrįžo į Lietuvą. 19181919 metais mokėsi Kauno kunigų
seminarijoje. 1919 m. birželio 20 d. mobilizuojamas į Lietuvos kariuomenę ir
skiriamas mokomojon kuopon. 1920 lapkričio 15 d. siunčiamas į Karo mokyklą. 1921
m. baigia Karo mokyklos IVją laidą ir skiriamas į 7ą Žemaičių Butgeidžio pulką.
1923 m. dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1925 m. rugpjūčio 28 d. perkeliamas į Karo
Aviaciją. 1927 m. birželio 10 d., baigus karo aviacijos mokslus, jam suteikiamas karo
lakūno vardas, ir jis skiriamas į 3čią eskadrilę. 1928 vasario 16 d. jam suteikiamas
kapitono laipsnis.
1932 m. pabaigoje buvo įsteigtas karo lakūnų garbės ženklas “Plieno sparnai.”
1933 m. gruodžio 30 d. juo apdovanojamas ir kpt. J.Jankauskas.
1934.09.03 J.Jankauskas perkeliamas į 4tą eskadrilę ir paskiriamas jos vadu, o
lapkričio 23 d. jam suteikiamas majoro laipsnis. Kitais metais siunčiamas į
Čekoslovakijos Karo Akademiją. 1937 m. ją baigus, jam suteikiamas gen. štabo
karininko vardas, ir jis skiriamas dirbti kariuomenės štabe, kur įvairiose pareigose
dirbo iki paskyrimo Karo aviacijos štabo viršininku (1940 birželio 30 d.).
Tik pradėjus susipažinti su štabo viršininko pareigomis, 1940 07 12 pašalinus
LAK (Lietuvos Aeroklubo) pirmininką prof. Z.Žemaitį iš pareigų, gen. štabo plk. ltn.
J.Jankauskas skiriamas ir LAK turto tvarkytoju. Juo būdamas, kartu su LAK
generaliniu sekretoriumi lakūnu Jonu Dovydaičiu, mėgino išsaugoti Lietuvos
sportinės aviacijos tradicijas ir turtą, paruošė Vyriausybei ir prezidentui J.Paleckiui
memorandumą, siūlydami įkurti vieną aviacijos centrą, kuris apjungtų LAK, Orinį
susisiekimą, Šiaulių aviacija bei Orinio Sporto sąjungą, veikusią prie Kūno Kultūros
ir Sporto komiteto, į vieną organizaciją, pavadintą Liaudies aviacijos centru. Tačiau,
kaip žinoma, komunistai okupuotoje Lietuvoje nebuvo linkę kurti. Jų pagrindinis
tikslas buvo griauti. Todėl Orinis susiekimas perduotas Aeroflotui, Šiaulių aviacija –
LAK, o pats LAK turto tvarkytojas pakeistas aviacijos kapitonu Jurgiu Draugeliu.
1940 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos liaudies komisarų pirmininkas M.Gedvilas
pasirašo Lietuvos kariuomenės laidojimo aktą. Karo aviacijos viršininkas, brigados
generolas A.Gustaitis, sužinojęs, kad iš mūsų kariuomenės likučių organizuojamas
Raudonosios armijos 29-tas teritorinis korpusas turės savo korpusinę eskadrilę, ir
norėdamas gelbėti, kas dar galima, 1940 09 07 išleidžia karo aviacijai slaptą įsakymą
Nr.9, kurio 2-ras straipsnis skamba taip: “Eskadrilę formuoti ir tos eskadrilės vado
pareigas eiti skiriu gen. št. plk. ltn. J.Jankauską”.
Deja, rusai, arogantiškai rodydami savo galią, ignoruoja mūsų karo aviacijos
vadovybės veiksmus ir 1940 m. spalio 4 d. išleidžia įsakymą Pabaltijo ypatingajai
karo apygardai Nr. 079, kuriame išvardinami karo aviacijos karininkai ir
puskarininkiai, paskirti į 29-tojo korpuso eskadrilę. Gen. št. plk. ltn. J.Jankausko
tame sąraše nėra. Jis 1941 01 01 paleidžiamas atsargon. Susiranda šiokį tokį
planuotojo darbą Kauno Vykdomajame komitete, bet ten dirba tik iki 1941 m.
balandžio pradžios. Prasideda neramus ir įtemptas laukimas, ką atneš artimiausia
naktis, kuris baigėsi 1941 m. birželio 23 d., išgirdus gen. Pundzevičiaus įsakymą
visiems Lietuvos karininkams registruotis komendantūroje. Telefonu susisiekęs su
buvusiu I-mos aviacijos grupės vadu gen. št. pulk. ltn. Narcizu Tautvila, dirbusiu
sukilimo štabe, gauna nurodymą paimti savo žinion Kaune, Žaliakalnyje susikūrusią
karinę grupę ir jai vadovauti.
Čia norisi paminėti, kad 1941 m. birželio mėn. sukilime Lietuvos karo lakūnai
labai aktyviai dalyvavo. Gen. št. plk. leitenantai Narcizas Tautvila ir Mykolas
Mačiokas darbavosi sukilimo štabe, gen. št. pulk. ltn. Juozas Jankauskas, mjr.
Jeronimas Garolis, kpt. Jurgis Draugelis, ltn. Jonas Dženkaitis vadovavo atskiroms
grupuotėms Kauno mieste. Majorai Bronius Vaivada ir Alfonsas Svilas vadovavo
sukilėliams Žemaitijoje. Ltn. Bronius Norkus iškėlė Lietuvos Trispalvę
Nepriklausomybės simbolį Prisikėlimo bažnyčios bokšte. Ir pagaliau reikia atminti,
kad tautinės eskadrilės (29tojo korpuso avio eskadrilės) lakūnai neskrido į Rusiją, o
iš Pabradės aerodromo grįžo atgal ir nusileido prie Siesikų. Tuo pat metu j. psk.
Juozas Astikas, skrisdamas lėktuvu Anbo 41, Ukmergėje apšaudė iš Lietuvos
sprunkančius okupantus.
Vokiečiams likvidavus Laikinąją Lietuvos vyriausybę, vadovaujamą Juozo
Ambrazevičiaus-Brazaičio, ir uždarius Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) organizaciją,
jos vietoje susikūrė pogrindinė Lietuvių Fronto (LF) organizacija. LF vadovybė manė,
kad karui baigiantis, tiek pereinamuoju laikotarpiu, tiek prie taikos derybų stalo, bus
ne tik naudinga, bet net būtina turėti, kad ir mažas, bet savas ginkluotas pajėgas. Ir LF
pradeda organizuoti visoje Lietuvoje ginkluotus “Kęstučio” būrius.
Jų vadu LF
vadovybė, kaip prisimena teisininkas Povilas Šilas (P.Šilas “Mano kryžiaus odisėja”,
93 puslapis) pakvietė aviacijos gen. št. pulk. ltn. J.Jankauską.
“Kęstutis” visoje Lietuvoje organizavo karinius dalinius, rinko ir kaupė
ginklus, ruošėsi kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės. “Kęstučio” kariniai daliniai,
komunistams antrą kartą okupavus Lietuvą, tapo partizaninio karo židiniu.
1944 metais, kada jau buvo aišku, kad vokiečiai karą pralaimėjo, gen. št. pulk.
ltn. J.Jankauskas sušaukė “Kęstučio” vadovybės pasitarimą, kuris numatė “Kęstučio”
organizacijos uždavinius rusams vėl okupavus Lietuvą.
Apie 1944 metais Lietuvoje vyravusias nuotaikas tas pats P.Šilas rašo (ten pat,
92 puslapis): “1944 metais gegužėsbirželio mėnesiais mes šventai tikėjome
demokratinių Vakarų ir JAV skelbiama visų tautų laisvo apsisprendimo teise.
Tikėjome jų skelbiamais laisvės, lygybės, humanizmo idealais. Žodžiu, mes tada
tikėjome Vakarų valstybių vyrų skelbiamais idealais, patikėjome jų švaria sąžine tada,
kada mes jau buvome išduoti.
Paskutiniame Lietuvių Fronto posėdyje visi mes guodėmės viltimi, kad greitai
baigsis karas ir kad Vakarų valstybės taikos sutartimi su Vokietija atstatys
nepriklausomą Lietuvą, Estiją, Latviją, Lenkiją…1944 m. gegužėsbirželio mėnesiais
mes visi tikėjome, kad jeigu Lietuvą laikinai ir užims Rusijos Raudonoji armija, tai
tik trumpam laikui, iki Taikos konferencijos, ilgų ilgiausiai pusei metų.
Dauguma Lietuvių Fronto paskutinio posėdžio dalyvių ruošėsi “trumpam”,
ilgiausiai “pusmečiui” pasitraukti į Vakarų Europą, kad atėjus tinkamam laikui, galėtų
tuojau sugrįžti į Lietuvą. Aš, Povilas Malinauskas ir pulkininkas Jankauskas
pareiškėme, kad norim pasilikti Lietuvoje.”
Gen. št. plk. ltn. J.Jankauskas, nutaręs pasilikti Lietuvoje, pasitraukė į savo
tėviškę Žemaitijoje, kur tuo metu Telšių, Šiaulių, Raseinių apskrityse buvo stipriausi
“Kęstučio” organizacijos daliniai. Apsistojęs Rietave jis dalyvavo lietuvių karininkų
pasitarime. Sovietiniai armijai galutinai okupavus Lietuvą pasidaro dokumentus
Jankaus pavarde ir pradeda nelegalų gyvenimą: dirbo įvairiose įstaigose ir pareigose:
tai pieninėse, tai Tauragės bei Pagėgių bankuose. 1950 m. spalio mėn. įsidarbina
Šiaulių taupomosiose kasose. Čia 1952 m. pabaigoje Gubernijoje (Šiauliuose) jis
susitiko su VLIK atstovu, senu pažįstamu iš Kauno Jonu Deksniu, kuris jau buvo
tapęs NKVD agentu. NKVD, norėdama išaiškinti J.Jankausko ryšius su pogrindžiu,
dar kelis kartus susitikti su juo siuntė savo provokatorių. Ir pagaliau 1953 02 03 jį
areštavo. Nuteisia 25 metams katorgos. Jis kalėjo Taišeto lageryje, iš kurio 1955
metais išsekęs, sergantis ateroskleroze ir širdies nepakankamumu, buvo atgabentas į
Nevelskio centrinę ligoninę. Po Stalino mirties 1957 metais peržiūrėjus bylą, bausmė
buvo sumažinta iki 10 metų. 1960 m. grįžta į Lietuvą ir įsidarbina Kauno
Rajkopsąjungos statybos kolonoje, kuriai vadovavo lakūnas – sklandytojas V.Drupas,
kuris savo vadovaujamoje įstaigoje įdarbino ne vieną iš lagerių grįžusį lakūną. Gen.
štabo plk. ltn J.Jankauskas mirė 1967 m. Palaidotas Garliavos kapinėse (Jonučių
gyvenvietė).
Gen. štabo plk. ltn J.Jankauskas buvo apdovanotas DLK Gedimino 4ojo
laipsnio ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Klaipėdos išvadavimo medaliu,
“Plieno sparnų” garbės ženklu, Čekoslovakijos Baltojo liūto 4ojo laipsnio ordinu,
Čekoslovakijos lauko piloto – lakūno garbės ženklu.
1999 spalio 7 d. po mirties jam suteiktas kario – savanorio vardas.
Generalinio štabo pulkininkas leitenantas
Mykolas Mačiokas - Pušis
1899 03 17 – 1953 03 24
Mykolas Mačiokas gimė Marijampolės apskrities Pilviškių valsčiaus Gudelių
kaime. Šeimoje augo 7 vaikai. Baigęs Vilniuje privačią gimnaziją ir mokytojų kursus,
kurį laiką mokytojavo. Kuriantis Lietuvos kariuomenei, stojo savanoriu.
Besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje trūkstant žemesniojo laipsnio karininkų,
pirmosios Karo mokyklos laidos buvo paruošiamos per kelis mėnesius. Pirmoji laida,
pradėjusi mokslą 1919 03 11, baigė mokslą 1919 07 06. To meto įsakyme kariuomenei
sakoma: “baigę atsakančiai Karo Mokyklą ir tinkami būti karininkais Lietuvos
Armijoje pakeliami į pirmą karininko “karužos” laipsnį”.
Savanoris M.Mačiokas kartu su broliu Antanu 1919 07 31 buvo pasiųstas į
Karo Mokyklos IIją laidą. Ją baigęs buvo paskirtas į 2 ats. batalioną. Vėliau
perkeltas į 9 pulką.
Jam teko dalyvauti kovose su lenkais. Nurimus kovoms, 1924 10 05 pradeda
ruoštis tuo metu labai pavojingai karo lakūno profesijai. Baigęs Aukšt. Karininkų
kursų aviacijos skyrių, tampa karo lakūnu. 1927 07 06 pergyvena skaudžią netektį:
skrisdamas lėktuvu “Šmolik20” žuvo jaunesnysis brolis karo lakūnas vyr.leitenantas
Vincas Mačiokas, baigęs III – ą Karo Mokyklos laidą.
1930 m. Mykolui Mačiokui suteikiamas majoro laipsnis ir jis, kaip gabus,
perspektyvus karininkas, siunčiamas tobulintis į Italijos Karo Akademiją.. Grįžęs iš
Italijos, skiriamas į Kariuomenės štabą. Karo aviacijoje atlieka tik skraidymų
minimumą, kad nenutrūktų karo lakūno stažas. 1937 m. baigia Lietuvos Karo
akademiją ir tais pat metais jam suteikiamas pulkininko leitenanto laipsnis.
Prieš Lietuvos okupaciją M.Mačiokas dirbo Kariuomenės štabo IVme
skyriuje. Likviduojant Lietuvos kariuomenę, gen.št.plk.ltn. M.Mačiokas 1940 m.
rudenį skiriamas Lietuvos karinio komisariato respublikos karinio rengimo
inspektoriumi. 1940 m. pabaigoje paleidžiamas į atsargą. 1941 m. Mačiokų šeima
labai aktyviai dalyvauja Birželio sukilime: M.Mačiokas veikė sukilimo štabe, jo
žmona Juzė Mačiokienė organizavo sukilėlių mitybą.
1987 m. Bostone (JAV), minint Birželio sukilimą, vienas pagrindinių sukilimo
vykdytojų plk. Juozas Vėbra sakė: “Atvykus į Kauno radiofoną skelbti
nepriklausomybės atstatymo deklaracijos, L.Prapuolenis nesurado jos savo kišenėje.
Teko iš naujo ją skubiai, bet jau sutrumpintai, suredaguoti. Lietuviškai ją perkaitė
L.Prapuolenis, vokiškai A. Vaitiekūnas, o prancūziškai plk. J.Vėbra. Angliškai jis jos
neskaitė, kaip spaudoje dažnai minima, nes jis anglų kalbos tada dar visai nemokėjo.
Po nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo į radijo stotį atskubėjo ir plk. ltn.
M.Mačiokas. Nežiūrint karinių laipsnių, visi vienodai ėjo į žvalgybą aplink radijo
stotį. Ėjo ir jis. Pusvalandžiui praėjus ir M.Mačiokui negrįžus, kitas žvalgas išėjo jo
ieškoti. Išgirdęs krūmuose kažką rusiškai besikeikiant, pamatė numestus šautuvus ir
M.Mačioką besigrumiantį su rusu. Atitemptas į radijo stotį rusas prašėsi tuoj pat
nušaunamas, nes norįs mirti už Staliną. Pavalgydintas jau nenorėjo už jį mirti, bet
Page 7
prašė paleisti gyvą, nes Rusijoje turįs šeimą. Neturint vietos belaisviams laikyti ir
neturint jokio tikslo belaisvius žudyti, jis buvo paleistas žygiuoti parodyta rytų
kryptimi.” (“Karys”, JAV, 1987 m., Nr.2, p.80).
Vokiečių okupacijos metu M.Mačiokas dirbo Kauno stiklo fabriko
direktoriumi.
Vokiečiams uždraudus Laikinosios Lietuvos vyriausybės ir LAF veiklą,
įsikuria pogrindinė LF (Lietuvių fronto) organizacija, kurioje gen. št. plk. ltn.
M.Mačiokas aktyviai dalyvauja, dirba LF kariniame dalinyje “Kęstutis”.
1943 m. kovo 1617 dienomis gestapas, keršydamas už lietuvių sužlugdytą
mobilizaciją į SS dalinius, suima 46 įtakingus Lietuvos inteligentus ir nugabena juos į
Štuthofo koncentracijos stovyklą. Jų tarpe buvo ir gen. št. plk. ltn. M.Mačiokas.
1945 metų pradžioje, evakuojant Štuthofo koncentracijos stovyklą. gen. št. plk.
ltn. M.Mačiokas patenka į rusų rankas. Pavasarį jis vos gyvas grįžta Lietuvon.
Šeimoje prisiglausti negali, nes jo žmoną, kaip buvusią sukilėlių maitinimo
organizatorę, terorizuoja NKVD. M.Mačiokas pradeda slapstytis, užmezga ryšius su
partizanais.
1947 m. birželio 15 d. Marijampolės miškuose įvykusiame partizanų vadų
pasitarime nutarta Vyriausiojo ginkluotų pajėgų vado postą pasiūlyti gen. št. plk. ltn.
M.Mačiokui.
“Pasitarime Marvelėje (Kauno priemiestis – A.N. pastaba) dalyvavo pulk.
M.Mačioko adjutantas, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Povilas (Povilas
Malinauskas – vienas iš LF “Kęstučio” organizacijos vadovų A.N. pastaba). Buvo
svarstomas klausimas dėl plk. ltn. M.Mačioko paskyrimo Vyriausiuoju ginkluotų
pajėgų vadu. Su M.Mačioku pavyko užmegzti ryšį Žvejui per Kazimierą Pyplį
Mažytį. Jis su M.Mačioku susirašinėjo, tačiau susitikti jiems nepavyko, nes 1947 m.
rugpjūčio 1516 d. į paskirtą susitikimo vietą neatvyko Žvejys, o rugpjūčio 20 d.
neatvyko M.Mačiokas. Povilas Malinauskas perdavė M.Mačioko sutikimą imtis
vadovauti partizaniniam judėjimui, tačiau po rugpjūčio 20 d. jis kažkur dingo, ir ryšys
su juo nutrūko” (Laisvės Kovų Archyvas, Nr.23, p.31).
Mindaugas Bloznelis knygoje “Lietuvos išlaisvinimo karyba”, p.147, rašo:
“Galima manyti, kad likvidavus LIK (Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas – A.N.
pastaba), suėmus generolus S.Zaskevičių ir M.Pečiulionį, P. Malinauskas, norėdamas
išsaugoti M.Mačioką kaip svarbų Lietuvos nepriklausomybės atgavimui žmogų,
pasiūlė šiam persikelti į Rygą ir parūpino dokumentus svetima pavarde…”
P.Malinauskas palydėjo M.Mačioką į Rygą, tačiau ten pulkininkui buvo pavogti visi
dokumentai. Laimė, jis sutiko latvį, su kuriuo buvo kartu kalėjęs Štuthofe, ir šis
parūpino M.Mačiokui dokumentus. Rygoje pulkininkas gavo darbą ir per
P.Malinauską reguliariai šelpė Kaune gyvenančią šeimą iki jos ištrėmimo 1948 m.
gegužės mėn. Pulkininko pėdsakai dingsta 1949 m. Spėjama, kad gen.št.plk.ltn.
M.Mačiokas mirė 1953 03 24 Rygoje.
Page 8
Kadangi NKVD archyvuose jis minimas kaip vienas iš Bendrojo Demokratinio
Pasipriešinimo Sąjūdžio (BDPS) štabo narių, tikėtina, kad NKVD prikišo nagus prie
gen. št. plk. ltn. Mykolo Mačioko paslaptingo dingimo.
M.Mačioko šeimoje augo sūnus Mindaugas ir dvi dukros: Laura ir Severina.
Gen.št.plk.ltn. M.Mačiokas mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų ir anglų
kalbas.
Buvo apdovanotas Gedimino ordinu, Kariuomenės savanoriųkūrėjų medaliu,
Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
Lietuvos Respublikos Prezidento aktu 2001 02 16 apdovanotas Vyčio
Kryžiaus 5ojo laipsnio ordinu.
Majoras
Zigmas Drunga – Šernas, MykolasJonas
1904 01 02 – 1946 06 12
Gimė Utenos apskrities Užpalių kaime. Vėliau šeima persikėlė į Zarasų
valsčių. Šeimoje augo šeši vaikai. Zigmas buvo vyriausias. Mokydamasis Rokiškio
gimnazijoje buvo aktyvus šaulys, skautas, ateitininkas. 1928 m. baigė Karo mokyklos
Xą laidą ir paskirtas į 4–tą L. K. Mindaugo pulką. 1931 metais komandiruojamas į
Vytauto Didžiojo Aukštųjų karininkų aviacijos skyrių. Jį baigus Z. Drungai suteiktas
karo lakūno vardas, ir jis paliktas aviacijoje. 1940 01 01 suteiktas majoro laipsnis. Iki
Lietuvos okupacijos M. Drunga buvo Karo aviacijos štabo IIjo skyriaus viršininkas.
Okupantų paskirtas Lietuvos prezidentu, J.Paleckis, vykdydamas savo šeimininkų
nurodymą “išvalyti” Lietuvos kariuomenę nuo okupantams nepageidautinų karininkų,
majorą Z. Drungą 1940 07 02 įsakymu Nr.901 paleido į atsargą.
Vokiečių okupacijos metais Kauno ugniagesių komandoje susibūrė nemažai
karo lakūnų: mjr. Zigmas Drunga, kapitonai Stasys Krosniūnas, Antanas Audronis,
Vladas Šlikas, Petras Vedeika ir kiti. mjr. Zigmas Drunga buvo degazacijos skyriaus
viršininkas. Jis turėjo savo atskirą kabinetą, todėl degazacijos skyriuje buvę karo
lakūnai įsirengė spaustuvę, kurioje spausdino pogrindinį laikraštį “Baltija”. Buvo
išleista trys ar keturi šio laikraščio numeriai. Prie Kauno artėjant komunistiniam
slibinui, spaustuvės įranga buvo užkasta miške. Kaip pasakoja kpt. S. Krosniūnas,
mjr. Z.Drunga, nusivedęs į tą vietą savo sūnų Saulių, liepė įsidėmėti, kur ta spaustuvė
paslėpta.
Vokiečių įsakymu Kauno ugniagesiai evakuoti Vokietijon. Paskutiniu momentu
mjr. Z.Drunga pasiliko Kaune. Ar jis pats apsisprendė likti, ar gavo karinės
organizacijos “Kęstutis” įsakymą pasilikti Kaune, kpt. S.Krosniūnas nežino.
Praėjus frontui, mjr. Z. Drunga dirba Kauno ugniagesių viršininku. 1945 m.
pavasarį NKVD pradeda jį kviestis pokalbiams. Prisimindamas, kuo tie pokalbiai
Page 9
baigėsi mjr. Namikui (1940 m. okupavus Lietuvą, mjr. Namikas irgi buvo kviečiamas
į NKVD pokalbiams, neišaiškintomis žūties aplinkybėmis jo lavonas 1940 m. rudenį
buvo rastas Kaune, Nemuno saloje – A.N. pastaba), iš tarnybos pasitraukė ir ėmė
slapstytis, tačiau suėmimo neišvengė. Keliaujant į Suvalkiją, buvo Šilavoto stribų
suimtas ir uždarytas į daboklę. Po kelių parų, išlaužęs langelio grotas, pabėgo (žr.
“Laisvės kovų archyvo” Nr.34, p.24).
Pabėgęs iš daboklės, įsijungė į partizanų Geležinio Vilko rinktinę,
vadovaujamą ats. ltn. Juozo Stravinsko Žiedo. Pasirinko slapyvardį “Šernas”. 1945
10 05 LIK (Lietuvos išlaisvinimo komiteto) posėdyje majoras Z.Drunga dalyvauja jau
kaip Tauro apygardos štabo karininkas.
Suėmus Tauro apygardos vadą, aviacijos kpt. Leoną Taunį, mjr. Z.Drunga
pradeda vadovauti Tauro apygardai, pasirinkdamas slapyvardį MykolasJonas.
Tapęs apygardos vadu, energingai ėmėsi atstatyti dėl suėmimų nutrūkusius ryšius,
naujai organizuoti apygardos štabą, užmezgė glaudesnius ryšius su kitų apygardų
vadais, pradėjo su jais tartis dėl vieningos, autoritetingos partizaninio karo
Lietuvoje vadovybės. Tuo tikslu 1946 04 09 Lazdijų apskrities Samuniškių miške
mjr. Z.Drunga susitinka su “A” apygardos vadu plk. ltn. Juozu Vitkum
Kazimieraičiu ir nutaria “A” ir Tauro apygardas sujungti į vieną vienetą,
vadovaujamą J.Vitkaus. Šį junginį pavadina “Pietų Lietuvos partizanai”. Mjr.
Z.Drunga tapo plk.ltn. J.Vitkaus pavaduotoju.
Tęsdamas tą partizaninio karo centralizavimą, Z.Drunga 1946 05 28 susitinka
su provokatoriumi, saugumo agentu, tariamuoju Aukštaitijos partizanų štabo
įgaliotiniu dr. J.Markuliu Ereliu. Susitikime nutarta artimiausiu metu sudaryti
bendrą partizanų vadovybę. Veikiausiai šis susitikimas ir prisidėjo prie greitos majoro
žūties. Provokatoriui J.Markuliui pavyko nustatyti apytikres mjr. Z.Drungos veikimo
ribas ir artimiausius jo veiklos planus. Mjr. Z.Drunga “ryšiams su užsieniu palaikyti”
įkūrė ir pasiuntė į Lenkiją specialų partizanų būrį, kuris turėjo priimti
korespondenciją iš Vakarų ir pergabenti per sieną į Lietuvą. Norėdamas paskatinti
kovotojus, 1946 04 05 įsteigė pasižymėjimo ženklus – “Narsumo ir Uolumo
juosteles” (“Lietuvos naikinimas ir tautos kova (19401988)”, p.317). Turbūt to
partizanų būrio kovotojai ir atvedė iš Lenkijos į Lietuvą atvykusius iš Vakarų
Lietuvos diplomatinių tarnybų įgaliotinius Andrių (ltn. Vytautas Stanevičius) ir
Alfonsą (Jonas Deksnys – vėliau tapęs NKVD agentu ir labai pakenkęs
rezistenciniam judėjimui), su kuriais majoras Z.Drunga susitiko 1946 05 31.
Susitikimo protokolas atspausdintas “Laisvės kovų archyve” Nr.1, p.24.
Po šių pasitarimų mjr. Z.Drunga nutarė vykti Žemaitijon ir su vietiniais
partizanų vadais aptarti vadovybės centralizavimo klausimus. Vykdydamas šį
sumanymą, ir žuvo.
Paskutiniosios mjr. Z.Drungos MykoloJono gyvenimo valandos aprašytos
“Laisvės kovų archyve” Nr.34, p.26: “MykolasJonas, lydimas šešių partizanų,
iškeliavo į Žemaitiją susitikti su tenykšte partizanų vadovybe, aptarti susijungimo ir
Page 10
bendros kovos klausimus. Birželio 12 d. švintant MykolasJonas su vienuolikos
partizanų palyda atėjo į miške esantį Agurkiškės kaimą (Šakių apskritis, Lukšių
valsčius). Radę melžiančią karves moterį, jie prisipylė į gertuves pieno ir atsigėrė.
Moteris juos perspėjo, kad aplink visur rusai. Jie atsakė, kad tai žino, ir atsisveikinę
patraukė į mišką. Tuoj pat pasirodė rusų kareiviai, žygiuojantys tą pačia kryptimi.
Saulei tik pakilus, toje pusėje, kur nuėjo partizanai ir juos persekiojantys
kareiviai, pasigirdo smarkus šaudymas ir granatų sprogimai. Partizanai, pasiskirstę
mažais būreliais, atsišaudydami, stengėsi atsipalaiduoti nuo persekiojimo. Du
partizanai žuvo laukymėje, kiti du – alksnyne. Bėgdamas per plynę, žuvo partizanas
Saulius. Su juo traukęsis Mykolas – Jonas buvo sužeistas ir susisprogdino. Rytojaus
dieną žmonės jo žuvimo vietoje rado smegenų likučius ir kaukolės nuolaužas. Viską
ten pat ir palaidojo. Kautynėse žuvo kuopų vadai Meška (Vytautas Puižys) ir Sakalas
(Bronius Brazauskas), “Šarūno” rinktinės adjutantas Brangutė (Juozas Sidabras) ir
partizanai Saulius (?) ir Vaidila (Jonas Vilnonis).
Mjr. Zigmas Drunga buvo apdovanotas Gedimino 4ojo laipsnio ordinu ir
Nepriklausomybės medaliu. Po mirties apdovanotas 1950 12 04 LLKS Prezidiumo
nutarimu Nr. 4 Laisvės Kovų Kryžiumi I laipsnio (su kardais). 1998 05 19 Lietuvos
Respublikos prezidento dekretu – Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu.
Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė mjr. Z.Drungai suteikė pulkininko laipsnį
ir apdovanojo Vyčio kryžiaus Iojo laipsnio ordinu.
Majoras
Bronius Vaivada – Akmuo, Vilkas
1900 05 29 – 1946 06 07
Gimė Biržų apskrities Vabalninko valsčiaus Žadeikių kaime. 1918 – 1921 m.
mokėsi Biržų gimnazijoje. 1921.10.19 buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir tų
pat metų lapkričio 12 d. pasiųstas į Karo Mokyklą. Būdamas kariūnu 1923 m. sausio
mėn. dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1923.10.24 baigė Vą Karo mokyklos laidą ir buvo
paskirtas Karo Aviacijos vadovybės žinion. 1924 m. jam suteiktas IIos eilės karo
lakūno vardas, ir jis paskirtas į Iają eskadrilę. 1930 m. baigė vakarinę S.Daukanto
mokytojų seminariją, o tais pačiais metais rugpjūčio 2 d. jam suteiktas vyr. leitenanto
laipsnis. 1931 m. išleido knygą “Aeronautika ir meteorologija.” 1932.07.01 kaip KAM
stipendininkas pasiųstas į Strasbūro universitetą studijuoti geofizikos. 1936 m. baigė
studijas ir įgijo geofizikos inžinieriaus vardą. Tais pačiais metais rugpjūčio 1 d. jam
suteiktas majoro laipsnis, ir jis paskirtas Karo Aviacijos meteorologijos tarnybos
viršininku.
1940 12 01 paleistas į atsargą. Prasidėjus Sovietų Sąjungos – Vokietijos karui,
1941 m. Birželio sukilime vadovavo sukilėliams Žemaitijoje. Karo metu mokytojavo
Page 11
Panevėžyje ir Utenoje. Gen. št. plk. ltn. J.Jankausko nurodymu Utenoje sukūrė LF
“Kęstutis” dalinius ir jiems vadovavo. Artėjant sovietinei armijai į Vakarus
nepasitraukė ir 1944 10 23 buvo paskirtas rezistencinių pajėgų viršininku (slapyvardis
– Akmuo). Utenos, Švenčionių, Zarasų apskrityse, “Kęstučio” vyrams buriantis į
partizanų būrius, tuos būrius sujungė į “Tigro” rinktinę ir jai vadovavo, pakeitęs
slapyvardį į Vilką. Vėliau rinktinėje atsiradus prityrusiam rikiuotės karininkui – 1
p.pulko kpt. Benediktui Kaletkai, rinktinės vado pareigas perduoda jam. Toliau mjr.
Br.Vaivada bendradarbiauja leidžiant pogrindinę spaudą: “Prošvaistė”, “Laisvės kovų
kelias”. Tuo pačiu metu paruošė “Panteros” planą.
“Panteros planas, rašo partizanų plk.ltn. Leonas Vilutis 1995 m. “Kardo” 34
numeryje, 31 puslapyje, numatė rinktinės veikimo srityje pirmiesiems pulti priešą ir,
sutriuškinus jo būstines, išvaduoti apylinkių miestų kalėjimuose kankinamus žmones.
Kita dalis “Panteros” plano numatė Labanoro girioje įrengti dvi dideliems mūšiams
skirtas stovyklas, savotiškas tvirtoves. Viena tų stovyklų buvo pavadinta “Margio”
vardu, kita – “Kauno”. Šios stovyklos lemtingomis 1945 m. kovo mėn. 911 dienomis
suvaidino svarbų vaidmenį. Jose susitelkusį partizanų junginį apsupo Vetrovo divizija.
Kautynės be atvangos tęsėsi tris paras. Trečiąją kautynių dieną Vetrovo divizijai į
pagalbą buvo mesta sovietinės armijos artilerijos ir minosvaidžių daliniai. Artilerijos
ir minosvaidžių sviedinių sprogimai ardė įtvirtinimų sienas. Po trijų įnirtingos kovos
parų apsuptiesiems partizanams baigėsi šaudmenys, o jų papildyti nebuvo galimybės.
Partizanai pasiryžo pralaužti apsupimo žiedą ir trauktis į Baltarusijos miškus.
Kautynėse Labanoro girioje prie Kiaunėliškio “Margio” įkurtoje stovykloje žuvo 39
partizanai, o “Kauno” – 33 partizanai.
1945 m. enkavedistams pavyko įterpti savo agentą į Utenos apskrityje veikusių
partizanų eiles. Prasidėjo masiniai areštai. Buvo suimti “Tigro” rinktinės vadai,
ryšininkai. Suimtas ir mjr. Br.Vaivada. Jo žmona tvirtino, kad prieš suėmimą mjr.
Br.Vaivada mokytojavo Panevėžio mokytojų seminarijoje ir suimtas 1945.06.07
Panevėžyje. (Kitais duomenimis suimtas 1945.06.22) Tų pačių metų lapkričio 22 d.
Vilniuje Karinio tribunolo nuteistas sušaudyti. Sušaudytas 1946 06 07.
Baudžiamosios bylos Nr. П18544 ( “Tremtinys”, 1996 m., Nr.15).
Mjr. Br.Vaivada buvo apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu,
Nepriklausomybės medaliu, Klaipėdos vadavimo medaliu ir “Plieno sparnų” garbės
ženklu.
Kapitonas
Ignas Vilius – Velavičius
1904 03 22 – 1946 05 16
Page 12
Gimė Telšių apskrityje Varnių valsčiuje Pavandenės kaimo ūkininko šeimoje,
kurioje užaugo 10 vaikų.
Mokydamasis Telšių gimnazijoje buvo šauliu ir dalyvavo 1923 m. Klaipėdos
sukilime.
Baigęs šešias gimnazijos klase įstojo į Karo mokyklą. 1926 09 07 baigė Karo
mokyklos VIII –ą laidą ir paskirtas į 8ą DLK Vaidoto pėst. pulką. 1927 10 2 buvo
perkeltas į Karo aviaciją. Mokomojoje eskadrilėje lėktuvu “Albatros B II” su
instruktoriumi atliko 62 skrydžius. 1928 09 06 išskrido savarankiškai. 131 09 30 baigė
aukštojo pilotažo apmokymus. 1932 01 01 jam suteiktas I eilės karo lakūno vardas, o
tų pat metų lapkričio mėn. kapitono laipsnis.
“Kpt. Vilius buvo labai drąsus, veržlus, geras pilotas, nekreipiantis dėmesio į
jokius pavojus” – rašė buvęs karo lakūnas kpt. Simas Mockūnas (Plieno sparnai –
JAV. 1973, Nr.4).
Aviacijos šventėse plk. ltn. Mačiuika, mjr. Pyragius ir kpt. Vilius
demonstruodavo aukštojo pilotažo numerius.
“1933 m. naikintuvų eskadrilė Gaižiūnų poligone praktikavosi pulti žemės
taikinius. Pikiruodami išmesdavo bombas ir staigiai kildavo aukštyn. Kpt. Vilius
skrisdamas italų gamybos lėktuvu “Fiat” per daug priartėjo prie žemės ir kylant į
viršų jo išmesto bombos skeveldros pažeidė lėktuvo valdymo trosus. Nebevaldomas
lėktuvas iš inercijos pakilo apie 100 metrų. Kpt. Vilius šaltakraujiškai patraukė
parašiuto atidarymo rankeną ir besiskleisdamas parašiutas ištraukė ir jį. Žemė buvo
čia pat. Lėktuvas sudužo. Jis išsigelbėjo. Tuo metu atskrido kitas lėktuvas ir
bombardavo tą pačią vietą. Jam atsigulus už medžio bombos skeveldros jo nesužeidė
– prisimena mjr. A. Kutka” (Karys – 1984, Nr.40 ).
Po 1934 m. birželio mėn. sukilimo kpt. I.Vilius buvo pažemintas į eilinius ir
paleistas iš kariuomenės. Vėliau Respublikos Prezidentas laipsnį jam grąžino.
Atleistas iš kariuomenės I.Vilius įsidarbino Skuodo muitinėje. 1936 m. perėjo
dirbti į Lietuvos aeroklubą Nidos sklandytojų mokyklos viršininku. 1937 m. pradeda
dirbti Klaipėdos muitinėje ir vėl įsitraukia į politinę veiklą. Tampa aktyviu Lietuvos
Aktyvistų Sąjungos (LAS) nariu (voldemarininku). 1939 m. vokiečiams užėmus
Klaipėdą, persikelia į Jurbarką ir toliau tęsia veiklą LAS. Apkaltintas sukilimo
ruošimu 1940 05 29 kpt. V.Vilius areštuojamas. Sovietiniai armijai okupavus Lietuvą
jau naujieji šeimininkai jį kalina kaip visuomenei pavojingą asmenį.
Antrąją Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo dieną išeina į laisvę. Laikinoji
Lietuvos vyriausybė paskiria jį Kauno kalėjimo viršininku.
Pabuvęs pusantro mėnesio kalėjimo viršininku kpt. I.Vilius pradeda vadovauti
Lietuvos Nacionalistų partijos (LNP) kariniam sektoriui ir “Geležinio vilko”
organizacijai.
Po Lietuvos Laikinosios vyriausybės uždarymo, 1941 m. rudenį griežtai
atsiribojo nuo Pyragiaus, Taunio, Sliesoraičio bendradarbiavimo su vokiečiais, bet
ryšio su LNP nenutraukė, nes vokiečių okupacijos metu tai buvo vienintelė
Page 13
organizacija turėjusi legalias ryšio priemones, kuriomis buvo galima pasinaudoti
susiekiant su provincija. Be to LNP priedangoje buvo kaupiamos spausdinimo
priemonės pogrindinei spaudai leisti.
1941 12 26 susikuria pogrindinė organizacija Lietuvos Laisvės Kovotojų
Sąjunga (LLKS). Kpt. I.Vilius nuo 1942 m. balandžio mėn. pradeda vadovauti LLKS
kariniam sektoriui.
1943 m. ruošdamasis kovai prieš komunistinę invaziją kpt. I.Vilius įsigijo
dokumentus Igno Velavičiaus vardu.
1943 m. pabaigoje į Kauną buvo atsiųstas “Abver’e” (Vokietijos karinė
žvalgyba) tarnaujantis kpt. Viktoras Vilkutaitis. Jis buvo gavęs “Abver’o” vadovybės
nurodymus tartis su lietuvių pogrindžio organizacijomis, siūlyti joms apmokyti
lietuvių partizanus karo taktikos, sprogdinimo, radijo ryšių palaikymo ir žvalgybos
pagrindų. Kpt. I.Vilius užmezgė ryšius su kpt. V.Vilkutaičiu ir “Abver’o”
oberleitenantu Nissen’u. Šiuo būdu užsitikrino sau galimybę laisvai važinėti vokiečių
okupuotoje teritorijoje ir kirsti Vokietijos sieną, kuri buvo uždaryta specialių leidimų
neturintiems piliečiams.
Po 1944 m. LLKS vadovybės areštų organizacijai vadovauti ėmėsi karinio
sektoriaus vadovas kpt. V.Velavičius. Buvo įrengtas radijo siųstuvas palaikyti ryšį su
dr. Algirdo Vokietaičio grupe Švedijoje.
1944 m. sovietų armijai grėsmingai artėjant prie Lietuvos kpt. I.Vilius važinėjo
po Žemaitiją kurdamas “vanagų” būrius.
Liepos pradžioje gen. štb. plk. ltn. Matas Naujokas, kpt. I.Vilius, kpt. Klemas
Martinkus ir kpt. Antanas Petruškevičius tarėsi dėl tolesnių veiksmų priešinantis
sovietinei okupacijai. Jie svarstė lietuvių dalinių steigimą ir vadovavimą jiems.
Nusprendė pasinaudoti vokiečių siūlomomis galimybėmis apmokyti ir aprūpinti
“vanagus” ginklais bei šaudmenimis. Tam tikslui sukurtas “vanagų” štabas,
vadovaujamas j. ltn. Jono Jurkūno. Partizaniniam judėjimui Lietuvoje turėjo likti ir
kpt. I.Vilius. Jo vadaviete turėjo tapti Kazlų Rūdos apylinkės, kuriose jau veikė
partizanų būrys vadovaujamas Prano Čeponio.
Apsvarstyti lietuvių karinių dalinių kūrimo problemas ir tolimesnio veikimo
gaires 1944 09 05 Tauragės apskrities Kaltinėnų miestelyje buvo ruošiamas platus
įvairių pogrindžio organizacijų atstovų pasitarimas. Pasirengimas jam vyko labai
skubotai, nesilaikant jokios konspiracijos. Apie pasitarimą sužinojo ne tik vokiečiai,
bet ir sovietinė žvalgyba. 1944 09 03 kpt. I.Vilius su pagalbininkais dviem mašinomis
vykdamas į Kaltinėnus rengti pasitarimo užvažiavo ant sovietinių diversantų padėtos
minos. Ir kpt. I.Vilius, ir dr. J.Pajaujis, ir gen. T.Daukantas buvo sužeisti. Jie
nugabenti į Telšių, o iš ten į Klaipėdos ligoninę, o vėliau – į Rytprūsius. Pasveikęs
kpt. I.Vilius mokėsi FAK203 žvalgybos kursuose.
1945 01 18 FAK203 išleido paskutiniuosius kursantus. Šie suprato, kad
žlunganti Vokietija negalės jų nuskraidinti į Lietuvą. Reikėjo ieškoti naujų kelių. Kpt.
I.Viliui pavyko susitarti su laivyno karinės bazės vadovybe dėl nugabenimo į Liepoją.
Page 14
Laukdami laivo desantininkai Svinemiundės uoste praleido septynias dienas. Tačiau
laivo nesulaukė ir pasiskirstę į grupeles po 23 asmenis, nutarė keliauti į Lietuvą
pėsčiomis. Pereinant fronto liniją 1945 05 03 Štetino apygardoje Bliumintalio kaime
kpt. I.Vilius kartu su savo bendrakeleiviais sovietinės kontražvalgybos buvo suimtas.
Po žiauraus ir ilgo tardymo 1946 05 16 Vilniuje LTSR VRM karinis tribunolas
kpt. Igną Vilių nuteisė sušaudyti.
Kapitonas
Vytautas Digrys
1903 05 14 – 1945 01 09
1934 pavasarį keturi karo lakūnai buvo pakviesti į Karo mokyklą eksternu
laikyti šios mokyklos kursą. Jiems kartu su XVI laidos kariūnais išlaikius egzaminus
1934 m. rugsėjo 15 d. suteikti jaunesniųjų leitenantų laipsniai. Vienu iš jų buvo 1os
eskadrilės viršila Vytautas Digrys.
1936 m. gruodžio 1 d. jam sutektas leitenanto, o 1940 m. sausio 10 d. kapitono
laipsnis.
Kpt. V.Digrys iki Lietuvos okupacijos vadovavo Kauno Aviacijos štabo
informacijos skyriui. Prasidėjus okupacijai iš skyriaus viršininko pareigų buvo
atleistas ir paskirtas 2os eskadrilės karo lakūnu.
Likviduojant Karo Aviaciją 1940 m. gruodžio 31 d. paleistas į atsargą.
Gyvendamas savo tėviškėje – Bažavalės kaime (Raseinių r.) 1944 m.
organizavo Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) dalinius Žemaitijoje.
1945 m. sausio 6 d. V.Digrys buvo suimtas ir per tris dienas Girkalnyje
nukankintas.
Kapitonas
Leonas Taunys – Kovas
1894 ? ? – 1946 07 21
Gimė Pakruojo rajono, Pašvitinio valsčiaus Bučiūnų kaime. 1921 m.
gruodžio 18 d. baigė Karo Mokyklos IV laidą ir iki 1925 m. tarnavo 2jame
pėstininkų pulke. 1926 m. baigė karo lakūnams ruošti kursus, o 1927 m. – aukštojo
pilotažo mokymą. 1930 m. pakeltas į kapitonus. 1932 m. paskirtas 1mos
eskadrilės vadu.
Po nepavykusio 1934 m. birželio 7 d. sukilimo daug lakūnų, aktyviai
dalyvavusių šiame sukilime, buvo paleisti į atsargą. Tarp jų ir 1osios naikintuvų
eskadrilės kapitonai Klimavičius ir Vilius (pastarasis pažemintas į eilinius). Kpt.
Page 15
L.Taunys, protestuodamas prieš draugų atleidimą atsargon ir pažeminimą, padavė
prašymą atleisti jį iš kariuomenės. Išėjęs atsargon ir padirbėjęs žmonos tėvo ūkyje,
įsidarbino Lietuvos aeroklube instruktoriumi, o nuo 1938 m. iki 1940 m. buvo
aeroklubo eskadrilės vadu. 19401941 metais – Dariaus ir Girėno sklandymo
mokyklos viršininku.
Vokiečiams likvidavus Lietuvos Laikinąją Vyriausybę ir Lietuvos
aktyvistų frontą (LAF), 1941 m rudenį legaliai galėjo veikti tik Lietuvos
nacionalistų partija (LNP). Daug lietuvių, pasinaudodami LNP, galėjo tapti
savivaldos darbuotojais. LNP liko vienintelė organizacija, kuri galėjo naudotis
susiekimo priemonėmis, leidusioms pogrindžiui palaikyti ir plėsti ryšius tarp
susikūrusių pogrindžio organizacijų. Tačiau mjr. M.Pyragius ir kpt. L.Taunys
vienaip ar kitaip kolaboravo su vokiečiais.
19411945 metais gyveno žmonos tėviškėje Marijampolės apskrities Kalvarijų
valsčiaus Pasudonio kaime. Aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime.
19441945 metais kūrėsi įvairūs partizanų būriai, kurie veikė be jokio plano,
savarankiškai, nederindami kovo veiksmų su kaimynais. Iškilo būtinybė pajungti
atskirų būrių veiksmus bendrai vadovybei ir telkti naujas partizanų jėgas. Tam
tikslui 1945 07 19 Marijampolės apskrityje, Skardupių klebonijoje įvykusiame
pasitarime buvo sukurtas “Tauro” apygardos štabas. Štabo viršininku išrinktas karo
lakūnas kpt. Leonas Taunys.
Kpt. L.Taunio vadovaujamas Tauro apygardos štabas užmezgė ryšius su
atskirais partizanų būriais, parengė laikiną partizanų statutą, sukūrė apygardos ir
rinktinių organizacinę struktūrą ir 1945 08 15 per atlaidus Skardupių klebonijoje
surengė partizanų vadų pasitarimą, kuriame buvo įsteigta partizanų “Tauro” apygarda.
Jos vadu išrinktas kpt. L.Taunys.
Pasitarimo metu ne tik sudaryta apygardos vadovybė, bet nutarta, kad
apygardos teritoriją sudarys Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys
bei dalis Kauno ir Alytaus apskričių, esančių kairiajame Nemuno krante.
Apygardos ribose veikiantys partizanų būriai suskirstyti į penkias rinktines,
patvirtinti rinktinių vadai.
Neilgai kpt. Leonas Taunys vadovavo “Tauro” apygardai. 1945 10 22
Marijampolės apskrities Kalvarijų valsčiaus Pasudonių kaime, pasitarnavus
“lietuviškajam Judui”, buvo suimtas ir 1946 07 26 sušaudytas (bylos Nr.32065/3).
Atkasant Tuskulėnų parke komunistų nukankintų Lietuvos patriotų palaikus,
kpt. L.Taunio palaikai buvo identifikuoti (“Lietuvos Aidas”, 1998 03 04, Nr.43).
Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis 1998 11 18 po mirties
apdovanotas Vyčio Kryžiaus II laipsnio ordinu.
2000 03 31 jam suteiktas pulkininko laipsnis.
Page 16
Kapitonas
Albinas Tindžiulis – Dėdė
1910 09 11 – 1949 02 02
Kilęs iš Rokiškio apskrities Grinciškių kaimo. 1933 m. baigė PLP Karo
mokyklos XV laidą ir buvo paskirtas į 4tą pulką būrio vadu.
1934 metų pradžioje buvo organizuoti karo lakūnų papildymui kursai, tačiau po
1934 m. birželio 7 d. sukilimo daug ne tik lakūnų, bet ir kursantų, kaip aktyvių
sukilimo dalyvių, buvo paleisti į atsargą.
Papildyti išretėjusioms kursantų eilėms, į tuos kursus liepos mėn. buvo priimta
naujų karininkų. Jų tarpe ir j.ltn. A.Tindžiulis. Po labai intensyvaus mokymo,
baigiantis 1934 metams, jiems buvo suteikti karo lakūnų vardai, ir jie išskirstyti į
eskadriles. J.ltn. A.Tindžiulis paskirtas į 4tą eskadrilę Šiauliuose. Čia jam buvo
suteiktas leitenanto, kapitono ir I eilės karo lakūno vardas.
Iš 4tos eskadrilės A.Tindžiulis išvyko 1938 m. Kaunan studijuoti Aukštojoje
karo mokykloje, ruoštis generalinio štabo karininko profesijai.
Prasidėjus Lietuvos okupacijai, Aukštoji Karo mokykla likviduojama. Kpt.
A.Tindžiulis grąžinamas į Karo aviaciją ir skiriamas Karo aviacijos I skyriaus
(operacijų) viršininku.
Galutinai likvidavus aviaciją atleistas iš kariuomenės 1940 12 31.
Aviacijos viršininkas brg. gen. Antanas Gustaitis, jausdamas, kad komunistai
ruošiasi su juo susidoroti, ryžosi pasitraukti į Vokietiją. Savo bendražygiu pasirinko
kpt. A.Tindžiulį. Tačiau kpt. A.Tindžiulis pavėlavo į traukinį, ir generolas išvyko
vienas.
“1941 03 06 pavėlavęs į traukinį, kuriuo turėjo su brig. gen. Gustaičiu važiuoti į
Šeštokų stotį, kpt. Tindžiulis liko Kaune. Išgirdęs apie liūdną brig. gen. Gustaičio
likimą, kreipėsi į vokiečių repatrijacijos komisiją, prašydamas pagalbos. Vokiečiai jį
paslėpė vežamų repatrijantų turto prekiniame užplombuotame vagone. Ir taip jis
atsidūrė Vokietijoje, atsirado Berlyne.
Kpt. A.Tindžiulis, grįžęs į Kauną, dirbo lietuviško laikraščio administracijoje ir
turėjo plačius ryšius su lietuvių pogrindžiu. 1944 m. ruošdamasis pasilikti Lietuvoje,
užsiaugino didoką barzdą. Žuvo partizanų gretose Aukštaitijoje” rašo 3ios
eskadrilės karo lakūnas ltn. Jonas Strazdas “Karyje”, JAV, 1978, Nr.4, p.149.
Po karo siautėjant komunistiniam gaivalui, kpt. A.Tindžiulis slapstėsi Pandėlio
apylinkėse apie Salamiestį Žilių kaime pas seserį.
1945 m. pradžioje Salamiesčio apylinkėje susikūrė 5060 partizanų būrys. Jam
vadovauti ėmėsi kpt. A.Tindžiulis, pasirinkęs slapyvardį “Dėdė”. Būryje jis įvedė
karišką tvarką ir drausmę, suskirstė būrį skyriais. Partizanų būrys slapstėsi
Salamiesčio miškuose.
Page 17
Kpt. A.Tindžiulis, matydamas, kad dideliam būriui sunku slapstytis ir
apsirūpinti maistu, 1945 m. vasarą nurodė būriui išsiskirstyti skyriais.
Be to, tuo metu Lietuvos komunistinė vyriausybė, norėdama partizanus
demoralizuoti ir sukelti jų tarpe konfrontaciją, paskelbė amnestiją.
Vieni partizanų vadai, suprasdami komunistų apgaulę, draudė registruotis
NKVD, kiti leido. Kpt. A. Tindžiulis leido registruotis tiems, kurių šeimos to nori
(“Aukštaitijos partizanų prisiminimai”, p. 448).
Būriui išsiskirsčius kpt. A.Tindžiulis štabo slėptuvę įsirengė Bakšėnų kaime
prie Pyvėsos upelio. 1949 m. pradžioje sovietų kariuomenei krečiant apylinkę, kpt.
A.Tindžiulis pasitraukė į atsarginę slėptuvę Ožkinių kaime.
Čia išduotas ir žuvo 1949 02 02.
Kapitonas
Albertas Švarplaitis
1911 05 02 – 1941 06 25
Albertas Švarplaitis gimė Šakių apskrities Sintautų valsčiaus Ežeriukų kaime.
1930 m. baigė Rygiškių Jono gimnaziją Marijampolėje, o 1932 m. – Karo mokyklos
XIV laidą ir buvo paskirtas į 7ą pėst. pulką. Vėliau perkeltas į 6 – ąjį Pilėnų
kunigaikščio Margirio pulką Klaipėdoje.
Prieškarinės Lietuvos sporto istorijoje jis buvo žinomas kaip trumpų nuotolių
bėgikas. Jo pasiekti 100 m. ir 400 m. nuotolio bėgimo rekordai Lietuvoje buvo
pagerinti tik pokario metais.
Gerai mokėdamas vokiečių kalbą vertė iš vokiškų karinių žurnalų, nemažai
vertimų išspausdino “Karyje” ir “Karde”.
1936 m. komandiruotas į Karo aviacijos mokyklą, kurią 1937 12 31 baigus jam
sutektas II eilės karo lakūno vardas, ir jis paskirtas į 3 – čią eskadrilę. 1939 12 31 jam
suteikiamas I eilės karo lakūno vardas ir kapitono laipsnis. 1940 m. pradžioje
paskiriamas III aviogrupės žinių karininku. Grupės žinių karininkas – tai grupės
štabo viršininkas grupės vado adjutantas. Jam priklauso visas grupės štabo turtas. Jis
tvarko raštvedybą bei slapta susirašinėjimą, skirsto budėjimą įguloje.
Okupavus Lietuvą ir pradėjus naikinti kariuomenę kpt. A.Švarplaitis 1940 07
02 drauge su kitų karo lakūnų grupe buvo paleistas į atsargą. Tą proga dera paminėti
kpt. A.Švarplaičio ir apskritai visų Lietuvos karininkų sąžiningumą, valstybės turto
gerbimą ir tausojimą. Prisimenu kaip perduodamas žemėlapius jis pasakė: “Antanai,
duok man vieną Lietuvos žemėlapių komplektą.” Beje, 1:100000 mastelio Lietuvos
žemėlapiai buvo labai tikslūs ir gražiai išspausdinti. O juk tą komplektą jis galėjo
pasiimti ir nieko man nesakęs, bet ne – žmogaus sąžinė ir karininko garbė neleido to
daryti.
Page 18
Sužinojęs, kad bus areštuotas, kpt. A.Švarplaitis pasitraukė į Vokietiją.
Kapitono brolis Jonas “Karyje” (1973 m., Nr. 1) rašo: “Albertas Šiauliuose nuomojosi
kambarį pas Lietuvos saugumo valdininką, kuris dirbo saugume ir okupavus Lietuvą.
Kartą, parėjus Albertui namo, tas saugumietis pasikvietė jį į savo butą ir pasakė:
“Pasišalink drauge, nes už poros dienų turėsiu tave areštuoti.”
Vokietijoje kpt. A.Švarplaitis įsijungė į Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) eiles.
Jis buvo pasiųstas į okupuotą Lietuvą nugabenti instrukcijas ir užmegzti ryšį su
Vilniaus ir Kauno LAF skyriais. Atlikęs užduotį, 1940 12 15 grįždamas į Vokietiją,
buvo išduotas savo giminaičio. Kpt. A.Švarplaičio brolis minėtame “Kario” numeryje
rašo: “Albertui buvo pranešta iš pogrindžio, kad to giminaičio saugotųsi, nes jis esąs
komunistų agentas. Albertas sakė, kad jam dar geriau, kad yra toks. Jis mat jokiu
būdu netikėjo, kad tas žmogus galėtų jį išduoti, nes Albertas jam buvo daug gero
padaręs.
Jis pernakvojo pas tą giminaitį. Rytą giminaitis davė jam žmogų, kuris žinojo,
kaip mišku prieiti prie sienos. Abudu pasiėmė po kirvį, tarsi į mišką dirbti eina, o
giminaitis išvažiavo dviračiu, atseit apžiūrėti, kur stovi rusų sargybos.
Tačiau jiedu, tik įėję į mišką ten jau rado būrį rusų su kulkosvaidžiu ir šunimis
jo belaukiančius. Kai tik rusai sušuko “stoj”, Albertas griebėsi už ginklo, tačiau jo
vadovas kirto kirviu jam per ranką ir nubėgo į šalį. Į brolį prapliupo kulkosvaidis ir
tuo metu jis griuvo, nes kulka perkirto jam riešo kaulą. Pargriuvęs jis dar nušovė šunį
ir rusų karininkui pataikė į kelią.
Sužeistuosius į artimiausius namus turėjo nuvežti vienas žydas. Buvo pašauktas
daktaras Povilaitis, kuris sutvarstęs rusą, norėjo eiti prie brolio. Tačiau rusai neleido,
sakydami: “Tam šuniui nenado.” Taip nesutvarstytas ir buvo išvežtas į Tauragės
ligoninę, o vėliau – į Kauną.”
Kpt. A.Švarplaitį Kauno enkavedistai žiauriai kankino ir tardė. Sadistai jam
laužė rankas, suko sužeistą, pūliuojančią koją, degino liežuvį. Kapitonas, iškentęs
visus komunistų budelių kankinimus, neišdavęs ryšio ir draugų, buvo NKVD
nuteistas sušaudyti. 1941 06 23 naktį kaliniai iš Kauno kalėjimo buvo evakuojami į
Minsko kalėjimą. Čia buvo atskirti nuteistieji mirti. Tarp jų ir kpt. A.Švarplaitis.”
“Nepaprastai gražus birželio 25 d. rytas, rašo savo atsiminimuose plk.
J.Petrulis, Praėjus apie penkiolika kilometrų nuo Minsko, mums uždraudė žiūrėti į
dešinę pusę, bet mes pamatėm, kas ten yra. Pušyno pakraštyje dviem eilėmis gulėjo
kniūbsti suguldyti kaliniai – apie trys šimtai žmonių. Tarp jų turbūt buvo ir mūsiškiai
iš Kauno kalėjimo, sykiu su mumis išvežtieji, nes Minsko kalėjime jie buvo atskirai
uždaryti ir dabar ne vieno jų nebuvo mūsų voroje.[…] Vėliau man teko kalbėtis su
dviem kaliniais, nepaprastu būdu išsigelbėjusiais iš tos miške suguldytos grupės. Jie
man sakė, kad čia, miške, jiems buvo sudarytas savotiškas teismas: juos teisė du
leitenantai ir trys eiliniai enkavedistai. Teismo metu jie turėjo gulėti kniūbsti, nosis
priglaudę prie žemės, nė kiek nekrustelėdami. Teismas juos šaukęs po vieną ir
klausinėjęs, kuriuo straipsniu ir už ką esą kaltinami. Iš visos trijų šimtų žmonių
Page 19
grupės išsigelbėję maždaug apie dvyliką žmonių, t.y kas dvidešimt penktas žmogus,
kuris gerai žinojo Baudžiamojo kodekso straipsnius ir mokėjo gerai sumeluoti,
pvz:”Pagal 153 str. Nubaustas už plėšimą”, bet ir tiems ne visiems pavyko
išsigelbėti. Jiems liepė eiti į plentą. Tuos, kurie pakluso, o ne spruko į miško gilumą
vėl tie enkavedistai sučiupo ir sušaudė. Visus kitus, tariamai čia pat nuteistus, po
vieną vedė truputėlį tolėliau į mišką ir šaudė dviem revolverio šūviais į pakaušį.
Kiekvieną dvidešimt penktąjį leido gyvą į plentą, matyt, tik tam, kad gulintieji,
turėdami mažą vilies kibirkštėlę išsigelbėti, ramiau gulėtų, laukdami savo sprendimo
eilės. Ir mūsų, septyniolikos mirti nuteistųjų žmonių, kuriuos sykiu su mumis iš
Kauno kalėjimo išvežė birželio 23 d., pėdsakai dingsta šioje vietoje, apie penkiolika
kilometrų nuo Minsko, einant Mogiliovo plentu.”
Taip 1941 06 25 komunistų išdresiruoti dvikojai žvėrys nutraukė Lietuvos karo
lakūno kpt. Alberto Švarplaičio gyvenimo kelią.
Leitenantas
Juozas Kasperas – Šilas, Angis, Višvydas
1912 08 17 – 1947 04 12
Labai dažnai minimas iki atlietuvinimo turėta pavarde Kasperavičius.
Juozas Kasperas gimė Jurbarko rajono Jokūbaičių kaime. Baigęs gimnaziją,
1933 09 18 buvo priimtas į PLP Karo mokyklos IX kariūnųaspirantų laidą. Paskirtas
2on aspirantų kuopon, artilerijos būrin.
1934 m., kariuomenės vadovybei nutarus papildyti XVII karo mokyklos
laidą, penkiolika IX laidos kariūnųaspirantų buvo priimti į IIą kursą. Tarp jų
ir Juozas Kasperas.
1934 m. rugsėjo 7 d. Respublikos prezidento aktu už pavyzdingą ir sąžiningą
tarnybą apdovanotas Vytauto Didžiojo III laipsnio medaliu.
1935 09 15 baigęs Karo mokyklą XVII laidoje, buvo pakeltas į jaun. ltn. laipsnį
ir paskirtas į 2rą artilerijos pulką.
1936 09 16 Karo aviacijos mokykloje pradėjo ruoštis karo lakūno profesijai.
1937 12 31 baigus karo aviacijos mokyklą, suteiktas II eilės karo lakūno vardas ir
paskirtas į 2rą eskadrilę Kaune. Vėliau perkeltas į 6tą eskadrilę Panevėžyje. 1938 02
16 pakeltas į leitenanto laipsnį.
Komunistams likviduojant karo aviaciją, 1940 m. spalio mėn. buvo paskirtas į
29tojo teritorinio korpuso eskadrilę (mūsų vadinamą “Tautinę eskadrilę”)
Ukmergėje.
Page 20
Prasidėjus Sovietų Sąjungos – Vokietijos karui, 1941 06 23, Tautinė eskadrilė
atskrido į Pabradės aerodromą ir ruošėsi skristi tolyn į Sovietų Sąjungą.
Ltn. J.Kasperas ragino karo lakūnus neskristi iš Lietuvos. Dauguma jo
paragintų lakūnų grįžo atgal ir nusileido netoli Siesikų, kur 1941 06 24 vokiečių buvo
internuoti. Reikėtų paaiškinti, kodėl eskadrilė nusileido prie Siesikų. 1998 06 24
“Lietuvos Aido” numeryje buvęs karo lakūnas viršila Petras Kreivys prisimena:
“Naktį eskadrilėje tarnavę lietuviai karininkai susirinko, pasitarė ir nusprendė skristi į
Siesikus”. Karo lakūnas ltn Mečys Bužėnas, gyvenantis JAV, Čikagoje, savo laiške
mini, kad iš birželio 22 į 23 naktį jis su keliais lakūnais mašina iš Ukmergės
aerodromo naktį pasprukę į Siesikų miškus.
Trylika internuotų lakūnų buvo laikomi Rytprūsiuose, vėliau Austrijoje karo
belaisvių stovykloje, iš kurios jie 1941 m. lapkričio mėn. buvo atgabenti į Kauną ir
paleisti. Grįžęs iš belaisvių stovyklos, ltn. J.Kasperas įsidarbino Panevėžio apskrities
Subačiaus miestelyje kooperatyvo vedėju. 1944 m. rusams artėjant prie Lietuvos jis
grįžo į tėviškę Jurbarko rajono Jokūbaičių kaime.
1945 m. pavasarį ltn. J.Kasperas su broliu Antanu stribų buvo suimti ir
nugabenti į Jurbarko kalėjimą. Jiedviem nesutikus bendradarbiauti su NKVD, buvo
gabenami į Raseinių saugumą. Stribai, privažiavę Šimkaičių miške upelio tiltą, liepė
broliams išlipti, nes, anot jų, reikia pagirdyti arklius. Jiedviem stovint ant tilto, stribai
pradėjo į juos šaudyti, broliui peršovė ranką. Jiedu pasileido bėgti. Antaną stribai
sužeidė mirtinai, o Juozui peršovė koją. Negalėdamas toliau bėgti, leitenantas
J.Kasperas apsimetė negyvu. Stribai, nurengę baltinius, nutraukę aulinius batus,
pasisavinę laikrodžius, abu brolius sumetė į vežimą ir nuvežė į Raseinių saugumą.
Saugume budeliai pasakė, kad nušovė bėgančius “banditus”. Leitenantas J.Kasperas
atsigavęs saugumiečiui pasakė: “Į mus pradėjo šaudyti ir mes turėjome bėgti”. Tai
“Laisvės kovų archyve” Nr.18, p.302, Vidos Kasperavičiūtės prisiminimai apie savo
tėvą.
Matyt, stribai tokį žmonių žudymo būdą (suimtąjį, išlaipinus iš vežimo, nušauti
iš tolimesnio atstumo), praktikavo visoje Lietuvoje. 1947 metais, grįžęs iš Norilsko
lagerio, gyvendamas Alytuje, panorau aplankyti maždaug už 18 km nuo Alytaus
esančią tėviškę. Draugai mane perspėjo – jeigu pakeliui sulaikys stribai ir, gabendami
į saugumą, paleis, liepdami lipti iš vežimo, jokiu būdu nelipti. Paleistą žmogų jie iš
toliau nušauna ir, nuvežę į saugumą, pasako, kad nušovė banditą, kuris stabdomas
nestojo. Už nušautą žmogų saugumas stribams sumoka 75 rublius. (patvirtinimo, kad
už nušautąjį buvo nustatyta tokia kaina, neužtikau A.N. pastaba).
Leitenatą J.Kasperą gydė ir tardė Raseinių apskrities Biliūno dvaro rūmuose
įrengtoje karo lauko ligoninėje.
Birželio mėnesį apie 20 partizanų, vadovaujamų 4o artilerijos pulko
kapitono Juozo Čeponio Tauragnio (iki pavardės atlietuvinimo buvusio
Ščepavičiaus), įsiveržė ligoninėn, nuginklavo sargybinius ir leitenantą J.Kasperą
išvadavo.
Page 21
Partizanai jį nuvežė į Raseinių miškuose esančią slėptuvę. Ten jį dar gydė
Biliūno ligoninės personalas. Jo sveikatai šiek tiek sustiprėjus, kaip prisimena
dukra, jis buvo išgabentas kitur. Leitenantas J.Kasperas buvo nugabentas apie 30
kilometrų nuo Biliūnų dvaro pas Liolių apylinkės Liaudiškių kaimo gyventojus
Kostą ir Eleną Kušeliauskus. Čia jis praleido apie porą mėnesių, kol galutinai
pasveiko. Pasveikęs tapo “Lydžio” rinktinės operatyvinio skyriaus viršininku
(“Laisvės kovų archyvas” Nr.18, p.281).
1946 09 12 Eržvilko apylinkėse, Sturonio sodyboje, Lydžio, Žalčio, Šerno ir
Vytauto Didžiojo rinktinių atstovų pasitarime nutarta kurti “Kęstučio” apygardą,
vienijančią Raseinių, Tauragės, Šiaulių, Kretingos apskrityse veikusius partizanų
būrius. “Kęstučio” apygardos vadu vienbalsiai išrinktas aviacijos leitenantas Juozas
Kasperavičius – Angis, Višvydas (žiūr. Pasitarimo protokolą “Laisvės kovų archyve”
Nr.12, p.29).
Tai buvo vienas energingiausių ir sumaniausių “Kęstučio” apygardos vadų.
Išaiškėjus NKVD agento J.Markulio išdavystei, reikėjo skubiai ieškoti būdų
sudaryti naują, kovojančių partizanų vadovybę bei numatyti bendrus kovos taktikos
principus.
Tam tikslui 1947 01 15 Tauro apygardoje įvyko partizanų vadų pasitarimas.
“Kęstučio” apygardos vadas J.Kasperas, negalėdamas tame pasitarime dalyvauti
asmeniškai, atsiuntė labai kruopščiai paruoštą laišką, kuriame išdėstė savo pažiūras į
laisvės kovų prasmę, tikslus ir būtinybę suvienyti partizanų jėgas, įkuriant bendrą
vyriausiąją vadovybę. Tas laiškas perskaitytas pasitarimo dalyviams. Jame rašoma:
“Laisvės kovų draugai,
Mes buvome priversti išeiti ginti savojo krašto, savųjų sodybų, bočių ir tėvų
krauju aplaistytos žemės, mes netrokštame ir nesiekiame svetimos nuosavybės;
mes, kaipo žmonės, pasipriešiname prieš žmogaus teisių mindžiojimą, prieš
aukščiausio laipsnio vergiją, mes negalime sutikti su melu, apgaule, klasta ir tautą
žudančiomis nedorybėmis. Mūsų žingsniai yra taurūs. Mes savo kovoje esame
teisingi ir teisūs prieš visą kultūringą pasaulį, o Aukščiausiojo palaima rems ir
laimins mūsų darbą.”(“Laisvės kovos 19441953 metais”, p.267).
Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio (LLKS) prezidiumo pirmininkas kpt. Jonas
Žemaitis – Vytautas sakė, kad šio laiško teiginiai tapo pagrindu, formuojant LLKS
vadovybę (ten pat, p.22).
1946 m. rudenį Tauragės apskrities Batakių apylinkėje, Juknos sodyboje buvo
įrengta 15 kv. m. pločio slėptuvė, kurioje įsikūrė apygardos štabas ir laikraščio
spaustuvė.
1947 m. kovo mėnesio pirmosiomis dienomis į Batakių geležinkelio stotį
atvyko NKVD agentas J.Markulis – Erelis. Jis reikalauja, kad jam parodytų apygardos
vado slėptuvę, tačiau į susitikimą atvykęs apygardos vado pavaduotojas Petras
Paulaitis, gavęs nurodymą J.Markulio į slėptuvę nevesti, aiškina, kad patekti į
slėptuvę neįmanoma, nes aplinkui siaučia stribai ir enkavedistai. Matyt, NKVD
Page 22
agentas slėptuvės buvimo vietą visgi suuodė. Jam išvykus į Vilnių, Batakių
apylinkėse labai suaktyvėjo stribų ir enkavedistų pasalos ir siautėjimas (“Laisvės kovų
archyvas” Nr.13, p.104105).
Paskutiniąsias ltn. Juozo Kaspero gyvenimo minutes aprašė buvęs “Kęstučio”
apygardos vado pavaduotojas Petras Paulaitis:
“1947 04 12 pavakaryje Juknos sodyboje esančią “Kęstučio” apygardos štabo
slėptuvę apsupo NKVD kareiviai ir stribai. Slėptuvėje buvo tik apygardos vadas ltn.
J.Kasperas – Angis, Višvydas ir jaunutis, tik ką gimnaziją baigęs, Albinas Biliūnas
Džiugas. Į pasiūlymą pasiduoti atsakė šūviai. Kai kareiviai atplėšė slėptuvės duris ir
išsisklaidė dūmai, slėptuvėje pamatė baigiančias degti popierių krūvas ir du granatų
sudarkytus lavonus” (“Lietuvos aidas” Nr.142, 1992 m. liepos 23 d.).
Taip užbaigė savo sunkų ir garbingą Lietuvos karo lakūno gyvenimą mano
Karo mokyklos, Karo Aviacijos mokyklos ir Tautinės eskadrilės draugas
leitenantas Juozas Kasperas.
LLKS prezidiumas 1949 m. vasario 16 d. ltn. Juozą Kasparą – Šilą, Angį,
Višvydą, apdovanojo (po mirties) Laisvės Kovų Kryžiumi su kardais ir ąžuolo
lapais.
Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė kaip 19491950 metų laisvės kovų
karžygį 1997 m. lapkričio 19 d. jį apdovanojo Vyties Kryžiaus I laipsnio ordinu
ir 1998 05 19 suteikė pulkininko laipsnį.
Leitenantas
Leonas Žemkalnis
1911 05 14 1941 12 18
Ltn. L.Žemkalnis 1935 m. baigė XVII PLP Karo mokyklos laidą, bet veltui tos
laidos sąrašuose ieškotume Žemkalnio pavardės. Ten yra Leonas Landsbergis tai
Atkuriamojo Seimo pirmininko V.Landsbergio pusbrolis.
Po Karo mokyklos baigimo jis buvo paskirtas į Ryšių batalioną, o 1936 09 16
perkeltas į Karo aviacijos mokyklą. Karo mokykloje jis iš mūsų niekuo neišsiskyrė.
Buvo tykus, ramus, šaltakraujis kariūnas, o Karo aviacijos mokykloje tarp kursantų
pasižymėjo fenomenalia klausa telegrafuojant Morzės abecėlę, priimdavo daugiau
kaip 100 raidžių per minutę.
1937 12 31 jis baigė Karo aviacijos mokyklą, gavo II eilės karo lakūno vardą ir
buvo paskirtas į 2ą eskadrilę karo lakūnu. 1939 12 31 suteikus I eilės karo lakūno
Page 23
vardą, skiriamas Karo aviacijos mokyklos skraidymo instruktoriumi. Naikinant
Lietuvos Karo aviaciją 1940 11 11 atleistas iš kariuomenės. Įsidarbino Vilniuje,
Geologijos institute. Gyveno kartu su savo svainiu gen. št. mjr. Vytautu Bulvičiumi ir
tapo vienu iš Vilniaus LAF organizatorių.
1941 metais vokiečių repatriacijos iš SSSR į Vokietiją metu Vilniaus LAF
štabas įsigijo radijo stotį "KCHA". Ją aptarnavo ltn. Leonas Žemkalnis su savo XVII
laidos draugu, buvusiu Ryšių bataliono ltn. Jonu Valkiūnu (ltn. Jonas Valkiūnas
areštuotas 1946 06 11, kankintas ir tardytas Vilniaus saugume, Gorkio kalėjime, 1941
11 2627 Maskvos karinės apygardos tribunolo nuteistas 20 metų katorgos, 1956 m
grįžo į Tėvynę pas žmoną ir sūnų. Ištiktas infarkto mirė 1976 07 15). Radijo stotis
buvo slepiama įvairiose vietose. Ltn. L.Žemkalniui ir ltn. J.Valkiūnui pavyko perduoti
kelias šifruotes LAF štabui Berlyne.
Deja, 1941 m. birželio 11 d. ltn. L.Žemkalnis buvo areštuotas kartu su savo
svainiu gen. št. mjr. Vytautu Bulvičiumi. Buvo kalintas ir tardomas Vilniaus
Saugumo rūsiuose ir Gorkio kalėjime. 1941 m. lapkričio 2627 dienomis Maskvos
karinės apygardos tribunolo sprendimu Lietuvos piliečiai: gen. št. mjr. Vytautas
Bulvičius, gen. št. kpt. Juozas Kilius, ltn. Leonas Žemkalnis, ltn. Juozas
Sadzevičius, mokytojas iš Lentvario Stasys Mockaitis, advokatas Aleksas
Kamantauskas, Pavilnio geležinkelio stoties viršininkas Jurgis Gobis ir mokytojas
Antanas Skripkauskas nuteisti sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas 1941 m.gruodžio
18 d.
Atgimusi Lietuva neužmiršo savo sūnaus, žuvusio kovoje už Tėvynės laisvę.
1997 11 19 ltn. Leonas Žemkalnis apdovanotas po mirties Vyčio kryžiaus I laipsnio
ordinu.
Leitenantas
Jonas Dženkaitis
1906 07 09 1941 06 25
Gimė Vilkaviškio apskrities Paežerių valsčiuje, Obelių kaime. 1928 m. baigė
Karo mokyklos X laidą, buvo paskirtas į 8 – tą pėstininkų pulką. Nuo 1931 02 19 iki
1932 05 14 mokėsi Aukštųjų Karininkų Kursų aviacijos skyriuje. Baigus šiuos kursus
jam suteiktas II eilės karo lakūno vardas ir jis paskirtas į 2ąją eskadrilę. 1932 09 17
baigė aukštojo pilotažo apmokymą ir perkeltas į besikuriančią 6 –ąją eskadrilę.
Po 1934 m. birželio sukilimo atleistas iš kariuomenės. Liepos mėn. įsidarbino
prie Susisiekimo ministerijos įsteigtoje Orinio susisiekimo inspekcijoje oro stoties
viršininku.
Oro susisiekimo inspekcijai susitarus su Vokietijos oro susisiekimo bendrove
"Lufthansa" 1937 m. ltn. J.Dženkaitis ir kpt. Simas Morkūnas (atleistas iš
Page 24
kariuomenės po 1934 m. Sukilimo. A.N. pastaba) pasiųsti į Vokietiją praktikuotis
skraidyti oro transporto linijose. Jiedu tada skraidė populiariais lėktuvais Ju52/3 m.
(3 m. trijų motorų lėktuvas). Po apmokymo Susisiekimo ministerija įteikia jiems oro
transporto pilotų liudijimus. Taigi J.Dženkaitis ir S.Mockus tapo pirmaisiais
Lietuvoje civilio oro transporto lakūnais.
1938 m. Susisiekimo ministerija Anglijoje nupirko du transporto lėktuvus
"Percival Q6" tipo (Q6 reiškė, kad lėktuve yra 6 keleivinės vietos). Pirmąjį, kuris
buvo pavadintas "Steponas Darius", J.Dženkaitis į Lietuvą parskraidino 1938 09 01, o
jau rugsėjo 5ją juo pradėjo reguliarų oro susisiekimą KaunasPalanga ir atgal.
Rusams okupavus Lietuvą, vienas pirmųjų į jų sekimo akiratį pakliuvo ltn.
J.Dženkaitis ir jo karveliai.
Netoli už aerodromo ribų karo aviacijos vyr.ltn. J.Dženkaitis turėjo butą, kurio
priestate laikė karvelius, rašo savo prisiminimuose buvęs aerodromo komendantas
plk. ltn. Ignas Šešplaukis ("Plieno sparnai". JAV. 1971 m. Nr. 23, p.56).
Rusai, patyrę apie paukštyną, per mūsų karo aviacijos viršininką pareikalavo,
kad J.Dženkaitis karvelius likviduotų, nes jie gali būti panaudoti ryšiams, tuo labiau,
kad tas paukštynas yra arti aerodromo ir jį net galima pavadinti sekimo punktu ( ltn.
J.Dženkaitis tuo metu gyveno Planetų gatvėje A.N. pastaba). Kad ir labai
gailėdamas, J.Dženkaitis karvelius turėjo likviduoti ir iš to buto išsikelti kitur gyventi,
nes matė, jog yra sekamas ir įtarinėjamas.
Vengdamas arešto ltn.J.Dženkaitis pasitraukė į Vokietiją, kur jau 1940 11 17
plk. Škirpos bute Berlyne dalyvauja steigiamajame LAF susirinkime.
Likus kelioms dienoms iki Sovietų Sąjungos Vokietijos karo pradžios, ltn.
J.Dženkaitis atsiranda Kaune su užduotimi sutrukdyti Aleksoto tilto sprogdinimą,
nes vokiečių žvalgyba žinojo, kad Kauno tiltai užminuoti. Atvykęs į Kauną
prisiglaudė buvusio Lietuvos karo lakūno viršilos Petro Kreivio bute Sietyno
gatvėje Nr.9, kur gyveno viršilos Kreivio žmona Bronė. Pats viršila P.Kreivys tuo
metu tarnavo Tautinėje eskadrilėje ir gyveno Ukmergėje. Pirmadienį, t.y. birželio
23 d., apie pietus, raudonarmiečiai, negalėdami evakuoti ginklų sandėlio, kuris
buvo Sietyno gatvės gale, jį padegė. Pasibaigus didesniems ginklų sandėlio
sprogimams, ltn. J.Dženkaičio 1520 žmonių partizanų būrys įsibrauna į likusias
nesunaikintas patalpas ir apsirūpina ginklais bei šaudmenimis. Būrys, įsitvirtinęs
Aleksoto šlaituose, atidengia ugnį į besitraukiančius raudonarmiečius. Apie 1718
val. iš užnugario ltn. J.Dženkaičio būrį puola raudonarmiečiai su tanketėmis ir
šarvuočiais, sunaikina paliktą užnugario apsaugai nedidelę sargybą, išlipę iš
šarvuočių pradeda šlaite esančius partizanus apšaudyti automatais. Per dešimt
partizanų nukauna vietoje, o ltn. J.Dženkaitį labai sunkiai sužeidžia peršauna
plautį ir kairiąją ranką ( "Į laisvę", 1941 09 05). Jis buvo nuneštas į viršilos
P.Kreivio butą. Čia jam pirmąją pagalbą suteikė ir per naktį slaugė p. B.Kreivienė.
Vykstant kautynėms dėl Aleksoto tilto, draugai į ligoninę valtele kelti sužeistąjį per
Nemuną nedrįso.
Page 25
Aleksoto tilto apsaugoti nepavyko. Raudonarmiečiai, manydami, kad juos
užpuolė gausūs vokiečių desantininkai, tiltą susprogdino kartu su gausybe
besitraukiančių savo karių.
Susprogdinus tiltą ir aprimus kautynėms, birželio 24tos ankstų rytą ltn.
J.Dženkaitis buvo nugabentas į Kauno žydų ligoninę. Deja, buvo labai nukraujavęs,
todėl gyvybės išgelbėti nepavyko. Ji užgeso birželio 25 d. po pietų. Ltn. J.Dženkaitis
buvo iškilmingai palaidotas Kauno kapinėse prie žuvusių karo lakūnų.
1959 m. Kauno komunistinė valdžia naikino Kauno kapines. Jai labai norėjosi
panaikinti karo lakūnų kapus ir Dariaus Girėno mauzoliejų. Ltn. Jono Dženkaičio ir
jo brolio Juozo palaikai artimųjų pastangomis buvo perlaidoti Tauragės kapinėse.
Jaunesnysis puskarininkis
Jonas Bulota – Anbo
1917 ? ? – 1947 09 24
Jonas Bulota gimė Marijampolės apskrities Šilavoto valsčiaus Mielaišupio
kaime.
1938 metais baigė Karo Aviacijos mokyklos oro šaulių klasę ir buvo paskirtas į
3čią bombonešių eskadrilę Šiauliuose II eilės karo lakūnų
Vykdydamas Lietuvos Krašto Apsaugos ministerijos Vyriausios Likvidacinės
komisijos pirmininko įsakymą Nr.29, Karo Aviacijos viršininkas brigados generolas
A.Gustaitis 1940 m. spalio 27 d. paskelbė įsakymą Karo Aviacijai Nr.96, kurio 3čias
str. sako: “Visus liktinius puskarininkius ir civilius tarnautojus, nepaskirtus į 29to
Šaulių Teritorinio korpuso dalis, laikyti nuo š. m. spalio mėn. 28 d. iš tarnybos
atleistus”.
Taip nuo 1940 10 28 visi Karo Aviacijos liktiniai puskarininkiai ir civiliniai
tarnautojai tapo bedarbiais. Jų tarpe buvo ir jaunesnysis puskarininkis Jonas Bulota.
J.Bulota į partizaninį karą su okupantais ir jų pakalikais įsijungė 1944 metais.
Pasirinko slapyvardį “Anbo”. Partizanavo savo gimtosiuose Šilavoto, Veiverių, Prienų
apylinkėse. 1945 05 25 jis paskirtas Geležinio Vilko rinktinės 8 kuopos II būrio vadu
(“Laisvės Kovų Archyvas” Nr.34, p.18), o 1945 10 30 – “Geležinio Vilko” rinktinės
vado ats.ltn. J.StravinskoŽiedo adjutantu.
1947 m. rugpjūčio mėn. baigė Kazlų Rūdos miškuose organizuotus partizanų
vadams kursus. Partizanų vadovybė suteikė jam leitenanto laipsnį ir paskyrė IIos
kuopos vadu, o 1947 m. rugsėjo pradžioje Birutės rinktinės vadu.
Page 26
1947 m. rugsėjo pradžioje buvo surengti kursai partizanams puskarininkiams.
Partizanų leitenantas J.BulotaAnbo paskirtas ne tik kursų dėstytoju, bet ir
mokomosios kuopos vadu.
Į kursų išleistuves atvyko “Tauro” apygardos vadas Žvejys ir kiti partizanų
vadai. Tačiau išleistuvių organizuoti nepavyko. Stovyklą užpuolė sovietinė
kariuomenė. Stovyklos gynybai vadovavo mokomosios kuopos vadas Anbo. Vėliau
vadovavimą perima apygardos vadas Žvejys. Su nedideliais nuostoliais,
partizanams vykdant stabdomąsias kautynes, pavyko išsilaikyti iki vakaro, o
temstant laimingai atsipalaiduoti nuo priešo.
1947 09 21 Kaune į pasalą patekęs rinktinės štabo viršininkas Stasys
Jakštavičius – Katinas, Diedukas, neatlaikė kankinimų ir nurodė Birutės rinktinės
štabo slėptuvę, buvusią Veiverių kaimo ūkininko Daunoro sodyboje. Rugsėjo 24 d.
gausios enkavedistų ir stribų pajėgos puolė slėptuvę. Tą dieną joje buvo šeši
partizanai. Enkavedistai, nepajėgdami slėptuvės atkasti, bandė ją susprogdinti
granatomis: rišo po 34 granatas ir mėtė ant slėptuvės. Iš slėptuvės vidaus
besiveržiančios partizanų paskutinių gyvenimo valandų giesmės ir maldos maišėsi su
rusų keiksmais, komandomis ir granatų sprogimais. Granatoms pramušus slėptuvėje
angą, dulkių ir dūmų kamuoliuose iš slėptuvės iššokę partizanai Survila ir Vaidila,
šaudydami bandė prasiveržti, bet žuvo nuo kryžminės kulkosvaidžių ugnies.
Rinktinės vadas Jonas Bulota – Anbo, Tauro apygardos kapelionas kunigas Justinas
Lelešius – Grafas, partizanai Šermukšnis ir Montvila, kad nepakliūtų komunistiniams
žmogėdroms į nagus – susisprogdino (pagal kun. J.Lelešiaus dienoraštį, p.15).
Žuvusių partizanų kūnai buvo nugabenti į Veiverius ir numesti prie buvusios
klebonijos tvarto.
Atgimimo laikas žuvusių karžygių palaikai perlaidoti prie Kauno
Marijampolės kelio Veiverių Skausmo kalnelyje.
Jaunesnysis puskarininkis
Vacys Girdėnas – Vaitkus
1916 12 29– 1946 06 24
1938 metais baigė Karo Aviacijos mokyklos puskarininkių – lakūnų klasę ir
paskirtas į 3čią eskadrilę Šiauliuose. Būdamas II eilės karo lakūnas, daugiausiai
skraidė “Ansaldo120” lėktuvais. 1940 metų pradžioje pavardę Girdauskas pakeitė į
Girdėnas. Atleistas iš kariuomenės, likviduojant mūsų aviaciją 1940 10 28.
Per 1941 m. birželio mėn. trėmimus jaunesniajam puskarininkiui V.Girdėnui
pavyko pasislėpti ir likti Lietuvoje. Po karo gyveno žmonos tėviškėje. 1945 metų
pradžioje namus, kur jis gyveno, apsupo enkavedistai, norėdami jį areštuoti. Laimei,
tuo metu namuose jo nebuvo. Grįždamas pamatė apsuptus namus ir pasislėpė pas
Page 27
kaimynus. Sužinojęs, kad jo ieško enkavedistai, pasitraukė pas “Gražinos” kuopos
“Šarūno” būrio partizanus, pasirinko slapyvardį “Vaitkus”. Apie Troškūnus,
Viešintus, Anykščius, Kavarską, Taujėnus, Raguvą veikusieji partizanų būriai 1945
metais sausio mėn. susijungė į “Šarūno” rinktinę. Rinktinę sudarė apie 200 vyrų.
Rinktinei vadovavo 5o pulko viršila A.Slučka – Šarūnas, štabo viršininkas buvo
V.Girdėnas – Vaitkus, lakūnas, kuriam partizanų vadovybė suteikė leitenanto laipsnį.
Išdavus Anykščių rajone, Troškūnų valsčiuje buvusią štabo slėptuvę,
V.Girdėnas 1946 06 26 žuvo kartu su kitais dviem partizanais. Palaidotas
Andrioniškio kapinėse.
Puskarininkis
Stepas Sebastijonis – Sebastijonavičius – Bedalis
1914 02 18 – 1971 ? ?
Puskarininkis Steponas Sebastijonis gimė ir augo Tauragėje. Ten pat mokėsi
komercinėje mokykloje. 1932 metais įstojo į Karo Aviacijos mokyklą –
puskarininkių lakūnų klasę. 1934 m. lapkričio 1 d. užbaigus Karo Aviacijos
mokyklą, jam sutektas II eilės karo lakūno vardas, ir skiriamas į 4tą eskadrilę
Šiauliuose.
1935 m. birželio 13 d. jo ir leitenanto B.Bražio (dabar dimisijos pulkininkas
leitenantas) lėktuvai susidūrė ore. Abu lakūnai išsigelbėjo, pasinaudodami parašiutais.
Po įvykusios avarijos puskarininkis S.Sebastijonis perėjo į oro šaulius. 1938 01 08
jam buvo suteiktas I eilės karo lakūno vardas. 1939 01 01 savo noru jis išėjo į atsargą.
Baigiantis karui, Sovietų Sąjunga vėl okupavo Lietuvą, prasidėjo sovietinių
karių ir stribų plėšikavimai, nekaltų Lietuvos gyventojų terorizavimas bei
kankinimas. Puskarininkis S.Sebastijonis neliko bejausmis žmonių kančioms. Jis
įstojo į Lietuvos gyventojų gynėjų – partizanų eiles, pasirinkdamas slapyvardį
“Bedalis”.
1947 02 16 Vytauto Didžiojo partizanų rinktinės kautynėse su enkavedistais ir
stribais Dukto miške (Šiaulių apskritis) žuvo 7 partizanai, o “Bedalis”
(S.Sebastijonis) ir “Daktaras” (Stepas Steponavičius) sunkiai sužeisti pateko į
enkavedistų rankas. Po ilgų tardymų ir žiaurių kankinimų jie buvo nuteisti mirties
bausme. Vėliau mirties bausmė pakeista 10 metų lagerio. Puskarininkis S.Sebastijonis
kalėjo Balchaš’o lageryje. Atlikęs bausmę, grįžo Lietuvon, bet čia jam vėl buvo
sufabrikuota byla, ir jis nuteistas 5 metams lagerio. Grįžęs po antrojo nuteisimo,
apsigyveno Mažeikiuose, kur 1971 metais mirė.
Page 28
Viršila
Kostas Liuberskis – Žvainys
1913 ? ? ? ? ?
Tai viena spalvingiausių Lietuvos partizanų asmenybių. K.Liuberskį rašytoja
A.Garmutė lygina su garsiuoju prancūzų karo lakūnu Antuanu de SentEgziuperi.
Viršila Kostas Liuberskis gimė Žagarės valsčiuje, Stungių kaime, ūkininko
šeimoje, kurioje augo dvi dukterys ir trys sūnūs.
Į Karo Aviacijos mokyklos puskarininkiųlakūnų klasę K.Liuberskas priimtas
1932 m. balandžio pabaigoje. 1934 11 01 baigus Karo Aviacijos mokyklą, jam
suteikiamas II eilės karo lakūno vardas ir jis skiriamas į 5–tą, tik ką susikūrusią,
naikintuvų eskadrilę. 1936 ar 1937 metais jam suteikiamas I eilės karo lakūno vardas,
o 1939 02 16 pakeliamas į viršilas. K.Liuberskas skraidė įvairaus tipo naikintuvais:
“Letov Š20 L”, “Smolik”, “Fiat CR 20”, o paskutiniaisiais metais anglų gamybos
moderniais “Gloster Gladiator”. Komunistams naikinat Lietuvos kariuomenę, buvo
paleistas iš jos 1940 10 28.
“Visi paskutinį kartą susirinkę angaruose slankiojom tarp lėktuvų – rašo
K.Liuberskas savo prisiminimuose, paskutinį kartą. Paskutinį… dejavo kažkas giliai
širdyje. Prieinu prie savo brangaus draugo “Gloster Gladiator 712”.
Kiek mes ten aukštai, tylioje erdvių mėlynėje vartėmės, broluži? Kiek
brangių, nepamirštamų valandėlių išbuvome ten aukštai tarp debesėlių… girdėjome
klaikų mirties juoką… Erdvė mus sujungė, brolyti, o dabar? Reikia skirtis.
Iš lėto įlipęs atsisėdu kabinoje. Paskutinį kartą apžiūriu prietaisus.
Patikrinu benziną, – pilnas bakas. Taip visuomet darydavau prieš skridimą. Žydrąją
erdvių platybę iš mūsų atėmė, išplėšė užvaldė raudonųjų vagių gauja. Tvirtai spaudžiu
vairą ir aiškinu savo erdvių bičiuliui:
Ateis, broluži, diena… Raudonieji tarakonai vėl turės grįžti į savo
plyšius. Mes būsime laisvi! Susitiksime. Susijungsime. Ir vėl lenktyniausime su
vėtromis!
Pasilenkęs pabučiavau vairalazdę”.
Vėl okupavus Lietuvą, K.Liuberskas ramiai gyveno Skaisgirio valsčiaus
Ramoškų kaime, bet stribams nepatiko, kad karo lakūnas negarbina pavergėjų ir
nekuria jiems himnų. 1948 metais trijų stribų jis buvo areštuotas ir varomas į
Skaisgirį. Pakeliui du stribai užsuko pas gyventoją, o trečias varė areštuotąjį. Staiga
K.Liuberskas išplėšė iš stribo ginklą, įstūmė jį griovin ir sėdęs ant pasitaikiusio arklio
pabėgo.
Įstojo į Juozapavičiaus tėvūnijos partizanų būrį, pasirinkdamas slapyvardį
“Žvainys”. Dirbo tėvūnijos štabe, rašė partizanų laikraštyje “Šūviams aidint”.
1950 metais susirgo plaučių uždegimu. Gydėsi pas Danylų kaimo gyventoją.
Pasveikęs vėl partizanavo.
Page 29
Valstybinio Genocido centro direktorius J.Starkauskas nurodo, kad buvusiame
KGB archyve įvairiose bylose partizano K.Liubersko pavardė minima nuo 1953 metų
(“Karys”,1993 m. Nr.10).
1955 metų partizanų byloje, kuri yra KGB archyve (3 fondas, 66/2, p.154),
nurodoma, kad Patašono būrį sudarė trys partizanai: Patašonas (Stepas Erštikis,
gim.1920 m, partizanaujantis nuo 1945 m), Žvainys (Kostas Liuberskas) ir Erdvilas
(Julius Adomaitis).
1955 09 04 patošoniečiai atnešė savu laikytam žmogui partizanų laikraštį. Bet
tai buvo jau MGB užverbuotas agentas. Jis pavaišino partizanus degtine ir blynais
“užtaisytais” specialiu preparatu “Neptun”. Agentas, matomai partizanų spiriamas, ir
pats turėjo gerti degtinę ir užkasti blynais, todėl nepajėgė laiku pranešti pasaloje
laukiančiam operatyviniam darbuotojui apie partizanus. Agentas, netekęs sąmonės,
pateko ligoninėn, o partizanai spėjo pasišalinti.
Apie tą bandymą nunuodyti Žvainys rašo: “…pabaigę spausdinti Tyrelio miške
laikraštėlio “Partizanų šūviams aidint” 1955 m. Nr.3, susikrovėme į kuprines ir
klampiais lieknais išbridome į Laumakių kaimo palaukę prie pakrypusios, liūdnai
krūmokšniuose rymančios Adolio Šliažo lūšnelės. Susitikome Adolį tiek daug kartų
mums kovoje padėjusį… linksmai šnekučiavomės… paprašėme, kad jis atneštų ką
nors užkasti… ilgai laukėme. Pagaliau į slaptavietę skubiai, kiek pageltusiu veidu
įžengė Adolis. “Ilgai laukėte, ką? – peržvelgė trumpu žvilgsniu. Na, bet už tai
blynelių dar šiltų ir saldžių – šypsojosi neįprastai pašiepdamas O čia dar ir lašelį –
ištraukęs pusbonkį pylė į stiklinėlę. Nieko blogo neįtardami, mes tuojau kareiviškai:
blynai į burną, o lašelis – po “Adomo obuoliu”.
Taip “pavaišino” mus Šliažas Adolis, gimtosios žemės brolis… Jam nuėjus
vandens, likę vieni, pajutome baisų nuodų veikimą: ūžė, zvimbė ausyse, šaltis stingdė
širdžių plakimą, temo ausyse, iš burnų tekėjo seilės…
Supratę, jog esame apnuodyti, pasiėmę ginklus, griuvinėdami, kiekvieną
sekundę vis labiau silpdami, bėgome gilyn į Tyrelio mišką. Du kritome apalpę. Per
Dievo pagalbą tretysis iš mūsų buvo suvalgęs tik vieną blyną. Todėl jis, prieš
nustodamas jėgų, mus vilko, lyg katė savo vaikus, pakaitomis vis gilyn į miško
prieglobstį. Keturias paras klajojome vienmarškiniai ir beginkliai, siaubingų
vaiduoklių persekiojami, baisių nuodų griaužiami. Pagaliau praėjo. Akys pradėjo
matyti kažkaip keistai svyruojančius medžius, giedrą ir labai šviesų
dangų.”(A.Garmutė “Tėvo vasara”, p.145).
“Šis apsinuodijimas buvo lemtingas S.Erštikiui – žmonės matė jį sužalota
galva, vėliau jis dingo be žinios. Kostas Liuberskas vos gyvas po keturių parų
klajonių atėjo į Reibinių kaimą pas ryšininkę Kleopą Džiugytę Vaidilutę, kuriai
pavyko jį išslaugyti” (A.Garmutė, ten pat, p.152).
Iš KGB archyvų sužinome, kad 19551957 metais Patašono būrio partizanai
slapstėsi Latvijoje, Dobelės rajone ir dar 1957 metais leido laikraštėlį “Partizanų
šūviams aidint”.
Page 30
1960 m. MGB paskelbė S. Erštikio ir K. Liubersko visasąjunginę paiešką, o
1964 m. K.Liuberskui iškelta baudžiamoji byla, kuri nutraukta 1965 m., neaptikus
partizano Kosto Liubersko – Žvainio pėdsakų.
Žurnale “Genocidas ir rezistencija” (1997 m. Nr.1, p.17) rašoma: “Kostas
Liuberskas –Žvainys 1958 m. dingo iš KGB akiračio. Yra nepatikrintų žinių, jog mirė
1969 m. Rygos tuberkuliozinėje ligoninėje”.
Taigi, narsaus Lietuvos partizano, karo lakūno Kosto Liubersko Žvainio
paskutiniąsias gyvenimo valandas dengia nežinomybės rūkas.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
