 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Lietuvos partizanų palaikų niekinimas sovietinės okupacijos metu
Partizanų Palaikų desakralizavimas pokario metais
Zigmas Vitkus
http://www.aidai.lt/db/get_file_nza_article.php?id=1325
zigmas vitkus (g. 1979) – religijos studijų magistras,
lggrtC specialiųjų tyrimų skyriaus vyresn. specialistas.
241
naujasis židinys-aidai 2008 / 6
Pasakojimai apie žuvusių Lietuvos partizanų palaikų
niekinimą užima reikšmingą vietą liudytojų atsimini-
muose, literatūros kūriniuose apie pokarį, ką ir kalbėti
apie pačių partizanų spaudą. Dėl suprantamų priežas-
čių apie šį reiškinį paprastai kalbama iš vertinamųjų
pozicijų – taip siekiama parodyti ir pasmerkti Sovietų
Sąjungos represinių struktūrų darbuotojų žiaurumą ir
papasakoti partizanų kančios istoriją. Šiame tekste siū-
lysiu pažvelgti į partizanų palaikų niekinimą iš simboli-
nės desakralizacijos perspektyvos. Kokia buvo palaikų
niekinimo prasmė, ką buvo norima tuo „pasakyti“ – tai
klausimai, kuriuos kelsiu šiame tekste. Interpretuo-
jant šį reiškinį, jeigu norime pamatyti daugiau nei vien
tik čekistų brutalumą, iškyla subjektyvumo grėsmė.
Jos tikriausiai išvengti neįmanoma. Kita vertus, tokia
perspektyva leidžia išvengti faktų ir dokumentų feti-
šizavimo aistros, būdingos daliai XIX a. pozityvistinių
įpročių tebevaržomų pokario istorijos tyrinėtojų.
Fizinis veiksmas ir reikšmė
Viskas ką daro žmogus – akies mirktelėjimas, pečių
gūžtelėjimas, rankos mostas, patys įvairiausi ir kasdie-
niškiausi gestai – kažką reiškia 1.
Atlikdamas vieną ar kitą veiksmą žmogus dažnai neįsisąmonina jo reikš-
miškumo, jis pasielgia ir tiek, tačiau uždėję tam tikrą
„dešifravimo tinklelį“ pamatytume, jog fizinis veiksmas
nurodo į kažką kita. Pavyzdžiui, spjūvį į veidą „forma-
liai“ galima aprašyti kaip burnoje susikaupusio sekre-
to paleidimą į kito žmogaus galvos priekinę dalį. Ta-
čiau spjūvis yra daugiau nei liaukų sekreto skridimo
trajektorija. Daugelyje kultūrų šis veiksmas laikomas
baisiu įžeidimu. Taigi čia mes susiduriame ne su fizi-
niu veiksmu, bet su simbolyje įkūnyta reikšme. Būtent
naudodami simbolius žmonės išreiškia savo požiūrį į
vieną ar kitą dalyką. Tiksliau, žmogus ne taip naudoja
simbolius, tarsi jie būtų iš išorės gauti instrumentai,
kuriuos galima bet kada padėti į šalį, tačiau save per
simbolius išreiškia. Kalbėdamas, darydamas judesius
kūnu jis nuolat „simbolizuoja“. Kai kurie kultūros ty-
rinėtojai teigia, jog kultūra yra ne kas kita kaip sim-
bolių tinklas, kuriame mes esame pakibę kaip vorai,
ir siūlo nagrinėti ją kaip ženklų sistemą 2.
Toks požiūris turi savų trūkumų ir privalumų.
Štai socialiniai antropologai, pabrėžiantys semiotinę kultūros plotmę ir
ją tyrinėjantys, kaltinami moksliškumo trūkumu 3.
Jų priešininkai teigia, jog kiekvienas „simbolinis antropo-
logas“ tame pačiame simbolyje ar jų sistemoje įžvelgs
vis kitus dalykus, taigi neįmanoma pasakyti, ar tai tie-
sa, ar tik tyrėjo išmonė, pamatymas to, ko apskritai
nėra. Tačiau šį trūkumą galima laikyti ir privalumu.
Kultūros kaip ženklų sistemos nagrinėjimas leidžia ap-
rašyti „gyvą“ kontekstą, kuriame reikšmė yra sukuria-
ma ir paskleidžiama. Tokio kalbėjimo pavyzdžiu būtų
galima nurodyti amerikiečių filosofo Alphonso Lingis
fenomenologines „impresijas“. Jo žvilgsnis nesimuliuo-
ja objektyvumo, nekonstatuoja, tik žiūri ir pavaizduoja
„sodrų“ kultūrinį bei gamtinį kontekstą, kuriame kas
nors vyksta.
logiškas žiaurumas
Prancūzų antropologė ir istorikė Veronique Nahoum
Grappe, rašydama apie masinius bosnių moterų prie-
vartavimus Jugoslavijos kare, įvedė, mano akimis,
svarbią smurto ir žiaurumo skirtį (violence vs. cruelty) 4.
1
Clifford geertz, The Interpretation of Cultures, new york: Basic
Books, 1973, p. 3–5.
2
david m. schneider, American Kinship: A Cultural Account, Chica-
go and london: university of Chicago Press, 1980; roger m. keesing,
„theories of Culture“, in: Annual Review of Anthropology, ed. Bernard
j. siegal, annual reviews inc, 1974; victor turner, The Forest of Sym-
bols: Aspects of Ndembu Ritual, ithaca and london: Cornell univer-
sity Press, 1967 ir kt.
3
sherry B. ortner, „theory in anthropology since the sixties“, in:
Comparative Studies in Society and History, Cambridge, 1984, vol.
26, nr. 1, p. 134.
Page 2
242
naujasis židinys-aidai 2008 / 6
Šią skirtį ji pagrindžia skirtingais smurto ir žiaurumo
tikslais. Smurtas, anot autorės, „nesibruka gilyn“ ir ne-
sistengia desakralizuoti. Desakralizaciją čia reikėtų su-
prasti kaip asmens arba asmenų grupės tikslingą elge-
sį, tam tikrus veiksmus, kuriais siekiama priešą (gyvą
ar mirusį) paniekinti, iš jo pasityčioti. Mūšyje malši-
nant maištaujančią minią gali būti pralieta labai daug
kraujo, nuo teroristo susprogdintos bombos turgaus
aikštėje žūva daugybė žmonių, tačiau tokiais atvejais
aukos nėra desakralizuojamos – tai smurtas. Desakra-
lizacija yra būtent žiaurumo (cruelty) esmė.
Konkretiems žmonėms toks žiaurumas reiškia jų
žmogiškumo, individualios tapatybės suardymą ir at-
neša didžiulį skausmą. Kai tai vyksta masiškai, jau
galima kalbėti apie šalies, žemės, visuomenės simboli-
nį naikinimą. Kitaip tariant, desakralizacijos veiksmu
siekiama ne tik nužudyti konkretų žmogų, bet ir sunai-
kinti visos bendruomenės tapatybę, „įrodant“ jos egzis-
tavimo nevertumą.
Ne visada galime kalbėti apie žiaurumą (kad ir koks
brutalus jis būtų) kaip apie sporadišką reiškinį (žmogui
pasimaišė protas, jis apgirto nuo žiaurumo ir alkoholio,
jis nesuprato, ką darąs). Juolab kad patys žiauriausi
įvykiai (NahoumGrappe pavartota prasme) būna pa-
lyginti logiški. Logiški ne tik todėl, kad planuojami.
Žiauriausi įvykiai buvo logiški atsižvelgiant į tai, jog
desakralizuojančio smurto strategijos, kurias naudoja
budeliai, įvairiuose pasaulio regionuose sutampa. Visur
smurtautojai aukoms liepia pakelti rankas, nusirengti,
melsti pasigailėjimo, visur yra niekinami aukos lytiniai
organai ir t. t. Žiaurumo logika? Vargu ar smurtautojai
gali įsisąmoninti savo veiksmų simboliškumą, tačiau
jis gerai matomas gretinant smurto reiškinius.
Palaikų atpažinimas ir eksponavimas
Lietuvos partizanų palaikai viešose erdvėse – turgaus aikštėse, prie bažnyčių, liaudies gynėjų būstinių,
mokyklų – pradėti sistemingai guldyti nuo 1946 m.
pradžios. Juozo LukšosDaumanto nuomone, tai buvo
susiję su 1946 m. vasario 15 d. paskelbtu LSSR NKVD
komisaro Juozo Bartašiūno įsakymu dėl legalizacijos
(kur kalbama ne tik apie partizanų legalizaciją, bet
ir apie griežtesnes sankcijas partizanams ir jų rėmė-
jams) 5.
Oficialiai palaikų guldymas viešose vietose sie-
kė nužudytojo atpažinimo. Taip pat siekta ir žuvusiojo
artimųjų – tų, kurie ateidavo prie viešoje erdvėje iš-
mestų kūnų – atpažinimo bei įbauginimo eksponuojant
žuvusiųjų kūnus. Tai nebuvo beprecedentis, sovieti-
nių represinių struktūrų darbuotojų sugalvotas būdas.
Skirtinguose pasaulio regionuose, įvairiais istoriniais
laikotarpiais žuvusio priešo palaikai arba jų dalis (pa-
prastai galva) būdavo išstatomi viešai. Totalitarizmo
sąlygomis ši praktika tiesiog buvo įgyvendinama ypač
nuosekliai, sistemingai ir ilgą laiką.
Lietuvoje palaikų niekinimo praktika baigėsi apie
1950 m., tada žuvusiųjų kūnai jau pradėti slėpti – at
pažinimas vykdavo uždarose patalpose. Tokį pokytį
galima aiškinti tuo, jog pogrindžio dalyviams pavyko
nugabenti niekinamų kūnų nuotraukas į Vakarus, taip
pat perduoti kovojančios Lietuvos laišką Romos popie-
žiui Pijui XII, kur jis buvo išspausdintas 6.
Taip manė ir patys partizanai 7. Kita vertus, „banditų“ palaikų ekspo-
navimas jau buvo atlikęs savo vaidmenį ir instrumen-
tas darėsi nebereikalingas – žmonės jau buvo pakanka-
mai išgąsdinti, daugelis partizanų rėmėjų ištremti, o ir
pačių kovotojų nedaug belikę. Kova jau buvo pasiekusi
paskutinę stadiją ir kova su partizanais tapo panaši į
pavienių laukinių žvėrių medžioklę.
Partizanas – Pusiau žmogus, Pusiau žvėris
Praktika nužmoginti priešus ir pavadinti juos žvė-
rių vardais (arba parazitais) buvo ir yra plačiai pa-
plitusi. Galima prisiminti Ruandoje 1994 m. vykdytą
tutsių genocidą. Per hutų valdomas masines informa-
cijos priemones tutsiai buvo vadinami „tarakonais“.
Nacių okupacijos metais žydai vadinti „parazitais“,
„mėšlu“; „buožės“ Sovietų Sąjungoje – „siurbėlėmis“ ir
t. t. Priešų nužmoginimas pavadinant juos kokiu nors
toje kultūroje šlykščiu laikomo gyvūno vardu yra ir
vienas iš aštuonių genocidinio proceso stadijų elemen-
tų 8. Nužmoginant ir animalizuojant priešą jam yra
priskiriamos savybės, kurias jis tarsi turi iš prigim-
ties. Priešas elgiasi kaip žvėris todėl, kad kitaip elg-
tis negali. Pavadinimas žvėrimi tad implikuoja ir tam
tikrą jo „nesąmoningumą“. Priešas gali būti įvardija-
mas pasitelkiant ir žmogiškąsias metaforas, kaip an-
tai „niekšas“, „judas“, „išgama“, „išsigimėlis“. Tačiau
šiuo atveju priešui priskiriamos savybės, kurios jam
esmiškai „būdingos“.
Nenuostabu, kad ir sovietiniais laikais rašytuose
straipsniuose, knygose partizanai vaizduojami kaip
pusiau žmogiškos, pusiau žvėriškos būtybės, parazitai,
kuriuos reikia sunaikinti 9. Propagandiniame diskurse
žmogiškoji partizanų pusė nusakoma kriminaliniais
(tai apima ir politines nuostatas) terminais, žvėriškieji
pasitelkiami tada, kai apibūdinama jų veikla. 1949 m.
į čekistų nelaisvę pateko Kęstučio apygardos štabo vir-
šininkas Robertas GedvilaSidabras 10. Po trijų mėnesių tardymo jis buvo priverstas parašyti (arba pasira-
šyti) atgailą, kreipimąsi į liaudį. Šis dokumentas yra
vertas dėmesio kaip beletrizuota santrauka „banditų“
savybių, tarp jų ir animalinių, kurias per visą okupa-
cijos laikotarpį buvo stengiamasi internalizuoti Lietu-
vos visuomenės istorinėje sąmonėje. Pacituosiu jos iš-
trauką: „Pačiupę nekaltą auką, jie negreit atimdavo jai
gyvybę, bet dar ilgai ją kankindavo ir tenkindavo savo
sadistinius polinkius. Jų akys žibėdavo krauju atlie-
kant tokius darbus. Ir ar galima tokius vadinti žmonė-
mis? [...] Juk jeigu mes, mūsų siekimai, mūsų tikslai
ir mūsų darbai būtų teisūs, tai kodėl mes bijome ir ne-
drįstame vaikščioti dienos šviesoje? Kodėl mes bijome
skaisčiosios saulės ir nuo jos slepiamės didžiausiuose
girių tankumynuose, raistuose ir tamsiose lindynėse
giliai po žeme? [...] Mes tik biaurūs parazitai, kurie
troškome ir gėrėme tautiečių kraują. Mes tos usnys ja-
vuose, kurie norime juos nustelbti, patys jokios naudos
ir gero neduodami“ 11 Reikia paminėti, jog nužmoginimo retoriką (ne prak-
tiką, o tai esminis skirtumas) taikė ir kita pusė. Par-
tizanai savo atsišaukimuose čekistus vadina azijatais,
žvėrimis, ne žmonėmis, kuriems būdingas žiaurumas,
kraujo troškimas, siautulys, naikinimo manija 12 (tokioje retorikoje nėra aiškių ribų tarp čekisto, komu-
nisto, ruso, mongolo). Tačiau tokie dalykai yra „nor-
malūs“ karo sąlygomis, kai siekiama įtvirtinti savo
kovos teisėtumą.
Partizanų desakralizacija
„Banditas“ yra sąvoka, kuria įvardijamas žmogus,
esantis už įstatymų ribų. Tai patvirtina ir etimologi-
ja (it. bandito – „tas, kuris yra už įstatymo ribų“). Kai
žmogus ar žmonių grupė nešioja ženklus, kuriais jis
ar jie nusako savo tapatybę, o kartu ir tikslą, pras-
mę, dėl ko šie ženklai yra nešiojami, tai „paženklinto“
kūno persekiojimas ir nužudymas teisine, o ir psicho-
logine prasme, yra kas kita, negu nužudymas „bežen-
klio“ nusikaltėlio. Ženklai visada implikuoja tam ti-
krą asmens sakralumą, apibrėžia jo tapatybę.
6
juozas daumantas, op. cit., p. 405.
7
nijolė gaškaitė, Pasipriešinimo istorija: 1944–1953 metai, vilnius:
aidai, 1997, p. 292–293.
8
http://www.genocidewatch.org/eightstages.htm.
9
Partizanų paieška miškuose panašėjo į tikrą žvėrių medžioklę.
miškas, padalytas į kvadratus, viename jų yra „urvas“, kurį šukuodami
mišką, turi surasti į liniją sustoję kareiviai, „varovai“.
10
http://www.genocid.lt/datos/miliulis.htm.
11
Lietuvos ypatingasis archyvas, F. k-1, ap. 58, b. 1691, l. 84–86.
Page 4
244
naujasis židinys-aidai 2008 / 6
Dėl šios priežasties totalitarinių režimų institucijos siekė
ištobulinti „nuženklinimo“ procedūras, kurios tobulą
pavidalą įgijo nacių įsteigtose žmonių naikinimo sto-
vyklose. Atimdami iš žmogaus įprastus jam ženklus
(rūbus, asmeninius daiktus, nukirpdami plaukus, ap-
ribodami judesių laisvę), paversdami jį skaičiumi na-
ciai išties pasiekdavo, kad kalinys galų gale pradėda-
vo atitikti iš anksto jam priskirtą šlykštaus padaro
vaizdinį.
Tam tikrų keblumų norint pavaizduoti partizanus
kaip visuomenės atmatas, degeneratus ar žvėris kilo ir
sovietams. Lietuvos partizanai nešiojo uniformas arba
bent jau atitinkamus ženklus, turėjo statutą, bausdami
žmogų mirtimi dažnai pasirašydavo mirties nuospren-
dį ir nurodydavo jo įvykdymo motyvus, draudė kanki-
nimus, t. y. kiek leido aplinkybės, veikė kaip normali
kariuomenė. Todėl priartinti partizanus prie pageidau-
jamo įsivaizdavimo taip, kad tai būtų „vizualiai“ pa-
kankamai įtikinama, buvo įmanoma tik juos nukovus,
paėmus į nelaisvę arba privertus viešai atgailauti. Mus
domina pirmasis atvejis. Ko reikėjo imtis, siekiant pa-
rodyti, kas partizanai buvo „iš tikrųjų“?
tremendiškumas
Pirmiausia reikia iššaukti tam tikrą aplinkinių būse-
ną. Vizualiai pavaizduoti miškinių kovos neteisingumą.
Pastarasis siekis negalėjo būti įrašytas į oficialią sau-
gumo „direktyvą“ (bent jau nėra rastas dokumentus,
kuris galėtų tai patvirtinti), tačiau jis glūdėjo pačioje
viešo atpažinimo idėjoje. Remdamiesi liudytojų pasa-
kojimais bei nužudytų partizanų nuotraukomis mato-
me, jog su palaikais buvo „improvizuojama“, kuriamos
įvairios simbolinės „inscenizacijos“. Tad kokia ta būse-
na, arba, tiksliau, kokia būdavo sukuriama atmosfera,
idant ta būsena būtų iššaukta?
Šią atmosferą būtų galima apibūdinti kaip ypatingo
šlykštumo ir slogumo aplinką, kurioje žuvusieji buvo
eksponuojami kaip beženkliai, beformiai, baisūs pada-
rai. Peržvelgus niekinamų palaikų nuotraukas, vargiai
įmanoma pasakyti, kad tai karių palaikai. Pagrindi-
nis ženklas, kurį galime aptikti daugelyje nuotraukų,
tai į rankas įsprausti arba ant kūnų paguldyti ginklai,
kurie niekinimo kontekste labiau panašėja į plėšraus
žvėries geležinius „nagus“ ir „nasrus“ nei kovotojo gin-
klą. Žinoma, toks palaikų eksponavimas aplinkiniams
turėjo kelti daugybę kitų jausmų ir apie kokias nors
„ribas“ tarp jausmų arba jų „grynumą“ kalbėti nega-
lima, tačiau bendriausia sąvoka, mano akimis, tinka-
ma nusakyti tam, kas vyko pokario Lietuvos kaimuose
ir miesteliuose, tai tremendiškumas (isp. tremendo –
„šiurpus, baisus“). Ši sąvoka, ją „skolinuosi“ iš XX a.
ispaniškosios literatūros srovės pavadinimo, apima ir
pasišlykštėjimą, ir baimę, ir siaubą. Sustatydami parti-
zanus į natūralistines „kompozicijas“, tarytum jie būtų
gyvi – pusiau žmonės, pusiau žvėrys, anksčiau žiaurūs,
tačiau dabar bejėgiai, yrantys, neverti laidotuvių – so-
vietų valdžios represinių struktūrų atstovai pasiųsda-
vo aiškią žinią apie partizaninio sąjūdžio Lietuvoje „ti-
krąjį veidą“.
nepalaidoti kūnai
Žuvusių, padvėsusių ar žmonių nušautų žvėrių kū-
nai supūva natūralioje aplinkoje, be jokio ženklo. Šis
ar kitas žvėris žmogiškuoju matu nesiskiria vienas nuo
kito. Žmogus, priešingai, gali būti pavadintas daugeliu
vardų. Jo tapatybė daugialypė. Norint sunaikinti žmo-
gų, reikia atimti iš jo „vardą“, sunaikinti asmens dau-
gialypiškumą, sunaikinti jo kapą.
1944–1945 m. nukautuosius dažniausiai palikdavo
žūties vietoje (sovietiniu „papročiu“ atsitraukimo atve-
ju mūšio lauke būdavo paliekami gulėti netgi žuvusių
raudonarmiečių kūnai 13) ir partizanams ar žuvusiųjų
artimiesiems pavykdavo juos paimti ir slapčia palai-
doti 14. Nuo 1946ųjų pradžios tai tapo beveik neįmano-
ma. Po atpažinimo proceso, kartais trukdavusio savai-
tę, kūnai būdavo „sunaikinami“ – paslapčia užkasami
atokiose vietose, sumetami į pelkes, žvyro karjerus,
nenaudojamus šulinius, lauko tualetus ir pan. Taip iš
artimųjų būdavo atimama galimybė palaidoti žuvusįjį
„žmoniškai“, jis buvo paliekamas „šakalams ir maitva-
nagiams“ (nepamirština, jog tuo metu „kitos pusės“ ko-
votojai buvo laidojami su iškilmėmis). Jeigu sutiksime
su teiginiu, kad partizanai buvo laikomi (arba siekama
juos tokius matyti) pusiau žmonėmis, pusiau žvėrimis
arba žmogaus pavidalą turinčiais plėšrūnais, tai buvo
logiška sovietinių organų praktika 15.
Šis jos logiškumo pagrindas – etinio principo „gerbti
mirusįjį“ radikalus pažeidimas. Senojoje judėjų kultū-
roje, kuri yra krikščioniškos Europos kultūrinis pama-
tas, nepalaidotas kūnas arba negalėjimas to padaryti
laiku (iki kūnui deformuojantis) buvo laikoma didele
nelaime. Laukiniams žvėrims suėsti paliktas kūnas
laikyta net ir bausme. Patekęs į „maitvanagio“ skilvį,
ardomas parazitų, be mirtį įprasminančių apeigų žmo-
gus išnyksta „be ženklo“.
12
juozas daumantas, op. cit., p. 419.
13
toks paprotys keldavo siaubą taip giliai dehumanizacijos neper-
smelkto vėrmarchto kareiviams: plg. Bruno sutkus, Snaiperis [Snaipe-
rio karo dienoraštis], iš vokiečių k. vertė darius stankevičius, vilnius:
alio.lt, 2008.
14
nijolė gaškaitė, op. cit., p. 49.
15
nenuostabu, kad čekistai siekė įtikinti visuomenę, jog patys „ban-
ditai“ kalti dėl to, jog jų niekas nenori palaidoti. suimtas vienas iš parti-
zanų vadų robertas gedvila-sidabras savo atgailoje liaudžiai rašė: „ta-
čiau niekas nenorėjo tokių laidoti, kaip kad daroma su visais mirusiais.
tai buvo gerai mums patiems žinoma, todėl ir dainuodavome: „nieks
nenor supilti kapo / tverti tvorele / nėr kam kryžių pastatyti / sodint
gėleles“, arba: „man ilsėtis kapo niekas nesupils / žemėje užkasę, tik
kaip šunį mins““ (LYA, F. k-1, b. 1691, l. 90).
Page 5
245
naujasis židinys-aidai 2008 / 6
Partizanų Palaikų desakralizavimas Pokario metais
kaoų ardymas ir „kosmoso“ sunaikinimas
Žinoma nemažai atvejų, kai sovietiniai pareigū-
nai išardydavo slapta palaidotų partizanų kapus 16.
Tikriausiai ir čia negalėtume kalbėti apie kokią nors
direktyvą iš centro, tai kilo iš bendro požiūrio į parti-
zanus. Šie, savo ruožtu, pradėjo kapus minuoti, tad
bandymas kapą suardyti neretai atnešdavo mirtį. Ar-
dydamas kapą asmuo peržengia nerašytus draudi-
mus, būdingus visoms kultūroms, – gerbti mirusįjį. Ar
toks elgesys buvo vien tik aklos neapykantos iššauktas
aktas, ar turėjo kokį nors kitą tikslą? Tikslas – „suar
dyti“, tačiau ką reiškia „suardymas“? Ar tai vien tik no-
ras pademonstruoti savo jėgą ir teisumą?
Mes negalime iki galo išsiaiškinti psichologinių vieno
ar kito asmens poelgio motyvų niekinant kapus (var-
gu ar tas žmogus ir pats galėtų tai paaiškinti), galime
daryti tik prielaidas. Pabandyti „pajusti“, kas įvyksta,
kai yra ardomas kapas. Kapo „suardymas“ (ar priešin-
gai, jo sukūrimas) simbolinėje plotmėje gali būti trak-
tuojamas kaip dar vienas, iš ankstesnių „nužmogini-
mų“ nuosekliai kylantis, dabar jau galutinis gulinčiojo
kape „nužmoginimas“. Kapas turi formą, jis aptveria-
mas tvorele, ant jo auga pasodintos gėlės, ką ir kalbėti
apie simbolines figūras, iš kurių jos sudarytos – Vytis,
Gedimino stulpai, tautinė vėliava. Ši tvarka reiškia, jog
po žeme guli žmogus, kuris kažkam yra svarbus, reikš-
mingas, kad jis nėra tiesiog įrantys palaikai. Suardyti
kapą – tai sunaikinti prasmę, „kosmosą“ (įsitenkantį
keliuose kvadratiniuose metruose) paversti „chaosu“.
Čia vertėtų prisiminti 1863 m. Lietuvos sukilėlių, ku-
riuos carinė valdžia taip pat laikė banditais, kapų nai-
kinimą arba laikus, kai galingo valdovo įsakymu nuo
žemės paviršiaus būdavo nušluojami ištisi miestai, su-
naikinami nugalėtiesiems reikšmingais buvę simbo-
liai. Beje, sovietiniai okupantai, amžininkų liudijimu,
kapus niekino ir ardė ne tik iš „aukštų“ ideologinių mo-
tyvų, bet ir siekdami prisiplėšti – antai taip elgtasi nu-
siaubtoje pokario Klaipėdoje 17.
kova dėl atminties
Istorijoje vyksta nuolatinė ideologijų kova dėl at-
minties – vienas kultūrinių ženklų sluoksnis yra nu-
šluojamas, vietoj jo klojamas kitas. Nušluojami ne tik
materialūs objektai, įkūnijantys reikšmes, pavyzdžiui,
metaliniai ar akmeniniai „kūnai“– paminklai, bet nai-
kinami ir žmonės, kurie tas reikšmes žino, supranta, o
kartais dėl jų kovoja.
16
juozas daumantas, op. cit., p. 185.
17
žr. albertas juška, „klaipėdos sovietizacija 1945–1947 m.“, in:
Naujasis Židinys-Aidai, 2008, nr. 4–5, p. 194.
Page 6
246
naujasis židinys-aidai 2008 / 6
Žmogui sunku prisiminti praeitį, ją aktualizuoti, kai
nėra medžiaginio objekto, kurį jis galėtų matyti. So-
vietų valdžia pokariu atliko žiaurų bandymą, siekda-
ma ne tik nugalėti už „buržuazinę Lietuvą“ kovojusius
priešus, nuteisti „kaltuosius“, bet ir kiek įmanoma su-
naikinti jų palaikus. Palaikai juos deformuojant, de-
sakralizuojant buvo paverčiami į kažką nepaprastai
šlykštaus ir pusiau žmogiško, o vėliau buvo atiduodami
suardyti gamtai.
Totalitarinio tikėjimo, jog įmanoma ištrinti visus
jam nepalankius ženklus, būta naivaus. Apsirikta nu-
vertinant sociumo atminties galią ir tikėjimo dvasia
gajumą. 1943 m. birželio 26 d., minint antrąsias žu-
dynių Rainiuose metines, Telšių laikraštis „Žemaičių
žemė“ rašė: „ir manė budeliai, kad žemė amžinai pa-
slėps jų aukas, kad jie niekada daugiau nebegyvens.
Bet kankiniai pakilo iš savo kapų ir gyvena mumy-
se savo dvasia labiau, negu bet kada. Budeliai manė,
kad jie mirs savo tautai ir kraštui, bet kankiniai am-
žinai prisikėlė“.
Iš tiesų visuomenei reikalingi materialūs objektai
(kapaisimboliai), kurie jaudrintų jos narių atmintį ir
neleistų pamiršti žuvusiųjų bei jų kovos. Tai buvo ir
2008 m. kovo 18 d. Seime priimtos rezoliucijos „Dėl Lie-
tuvos partizanų vadų, LLKS Tarybos Prezidiumo pir-
mininko generolo Jono ŽemaičioVytauto, gynybos pa-
jėgų vado, generolo Adolfo RamanauskoVanago ir kitų
nužudytų Laisvės kovų dalyvių palaikų užkasimo vietų
išaiškinimo ir jų tinkamo sutvarkymo“ simbolinis tiks-
las. Norima surasti kūnus, sugrąžinti jiems vertę ir pa-
galiau palaidoti. Taip būtų sukurtos sąlygos žuvusiųjų
„prisikėlimui“ šiandienos žmonių dvasioje.
zigmas vitkus
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
