Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Aras Lukšas. (Ne)pamirštas gimnazistų testamentas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos dalis okupuota SSSR 1944 metais - "Lietuvos SSR" (1944-1990 metais)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Aras Lukšas. (Ne)pamirštas gimnazistų testamentas

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Aras Lukšas. (Ne)pamirštas gimnazistų testamentas

Parašytas: 14 Sau 2020 19:34

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Aras Lukšas. (Ne)pamirštas gimnazistų testamentas

https://luksas.blog/2014/12/19/nepamirs ... stamentas/

Aras Lukšas
2014 19 gruodžio

1952-jų Kūčių vakarą ant šešiolikos šventinių stalų gulėjo po tuščią lėkštę. Na mirusiems – gyviesiems. Tiems, kuriems Kalėdas teko sutikti ne jaukiuose namuose su artimais žmonėmis, o kalėjimo kameroje ir teismo salėje. Tų metų gruodžio 23-27 dienomis uždarame Pabaltijo apygardos Vilniaus srities karinio tribunolo posėdyje buvo teisiami 16 pogrindinės antisovietinės organizacijos „Vieningoji darbo sąjunga“ (VDS) narių.

Visi jie buvo jauni žmonės, įvairių Vilniaus ir Kauno aukštųjų mokyklų studentai ir vienas mokytojas. Pastarasis buvo vyriausias tarp teisiamųjų – jam buvo 25, o jauniausiajai kandidatei į lagerius – Vilniaus Pedagoginio instituto studentei Jadvygai Žukauskaitei – vos 20 metų.

Tiesą sakant, teisiamųjų turėjo būti 17, tačiau vienas iš pogrindžio organizacijos narių Vytautas Murauskas dingo kaip į vandenį, o MGB paskelbta jo paieška nedavė jokių rezultatų. Kodėl taip nutiko ir kas iš tiesų buvo V. Murauskas, pakalbėsime kiek vėliau. O kol kas pastebėsime, kad visi 16 teisiamųjų pagal liūdnai pagarsėjusį stalininio Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį buvo nuteisti griežčiausiomis įmanomomis bausmėmis – kiekvienam Kalėdų proga sovietinė valdžia atseikėjo po 25 metus lagerių ir po 5 metus pilietinių teisių atėmimo.

Kaip po kelių dešimtmečių prisimins viena iš nuteistųjų Bronė Kryževičiūtė – Jurgaitienė, paskelbęs nuosprendį teisėjas pridūrė: “Mes nuteisėme jus ne už tai, ką padarėte, o už tai, ką galėjote padaryti“.

Kodėl agitacinius lapelius ir pogrindžio laikraštėlius leidę penkiolika studentų ir vienas mokytojas sovietinei valdžiai atrodė tokie pavojingi priešai? Kas vienijo skirtinguose miestuose ir skirtingose aukštosiose mokyklose besimokantį jaunimą? Ką slėpė keistokas organizacijos pavadinimas ir kokie buvo jos tikslai? Į šiuos klausimus atsakysime, pasiremdami pačių VDS narių prisiminimais ir kai kuriais sovietinio saugumo dokumentais.

Svajos apie gerovės valstybę

MGB tardytojams ir teisėjams buvo kilęs dar vienas klausimas, kuris atsispindėjo net kaltinamajame akte. Visi teisiami jaunuoliai buvo smulkių ar vidutinių ūkininkų ir neturtingų miestelėnų vaikai. Tad kodėl, turėdami galimybes baigti aukštuosius mokslus, jie vis dėlto pasirinko kovą su sovietine santvarka? Iš į klausimą klasių kovos teorijų pripumpuoti sovietiniai pareigūnai atsakymo taip ir nerado, tačiau mums jo toli ieškoti nereikia – šie jaunuoliai matė, kaip raudonųjų okupantų batai brutaliai trypė mūsų valstybę, matė, kaip į gyvulinius vagonus buvo grūdamos tremtinių šeimos, kaip miestelių aikštėse savaitėmis gulėjo išniekinti Lietuvos laisvės gynėjų palaikai… Visi jie turėjo ir tėvus, ir mokytojus, skiepijusius meilę savo kraštui ir ištikimybę jo laisvei, kurią jie buvo pasiryžę ginti nė kiek ne mažiau, nei į vyresnius jų brolius tinkantys vyrai ir moterys, nuo pat okupantų sugrįžimo pasirinkę ginkluoto pasipriešinimo kelią.

Viskas prasidėjo gražų 1949-ųjų pavasarį, kuomet Ariogalos gimnazijos abiturientų klasė, kurioje, beje, nebuvo nė vieno komjaunuolio, surašė slaptą testamentą, kuriame prisiekė kovoti už Lietuvos nepriklausomybę visomis įmanomomis priemonėmis. Testamentas su moksleivių parašais buvo įdėtas lako kamščiu užkimštą butelį ir turėjo būti atkastas po 25 metų. Tuomet visi pasirašiusieji tikėjo, kad 1974-aisiais Lietuva jau bus laisva ir nė nenujautė, kad daugelis iš jų po lageriuose praleistų metų sugrįžę į gimtinę čia ne tik neras laisvės, bet ir bus visaip ujami ir persekiojami.

Beje, grįžę iš lagerių buvę gimnazistai mėgino testamento ieškoti, tačiau, kaip prisimena vienas iš VDS narių Vytautas Kaminskas, medis, neturi kurio buvo užkastas dokumentas, buvo nupjautas, upelio krantas paplautas, o butelis su testamentu potvynio vandens nuneštas nežinia kur.

1950-ųjų vasarą Ariogaloje susirinkę vienuolika buvusių gimnazistų, nutarė imtis konkrečios veiklos. Susirinkimo dalyviai išrinko trijų žmonių valdybą, kurios pirmininko pareigos patikėtos Vilniaus universitete teisę studijavusiam Juozui Petkevičiui. “Negaliu sau paaiškinti, kodėl mane išrinko vadovu. Aš nebuvau iniciatorius, be to, keleriais metais jaunesnis už kitus ir paprastai daugiau klausydavau, nei kalbėdavau“, – vėliau prisimins J. Petkevičius

Šiaip ar taip, J. Petkevičiui buvo pavesta sukurti organizacijos programą, o jo pavaduotoju išrinktam Vilniaus Pedagoginio instituto studentui Celestinui Ajauskui – paruošti įstatus. Trečiuoju valdybos nariu tapo Kauno Politechnikos instituto studentas Vytautas Bukauskas.

Organizacijos įstatai ir programa buvo patvirtinti 1951 metų sausį, tad šį laiką galime laikyti oficialia VDS įkūrimo data. Organizaciją sudarė tie patys vienuolika Ariogalos susitikimo dalyvių, pasidalinusių į Vilniaus ir Kauno skyrius. Septyniems vilniečiams vadovauti paskirtas V. Bukauskas, o keturiems kauniečiams J. Petkevičius.

Sutikime, kad antisovietinės pogrindžio organizacijos pavadinimas – “Vieningoji darbo sąjunga“, mūsų ausiai skamba gana keistai ir kiek dvelkia komunistų ar nacionalsocialistų ideologija. Šiandien sakoma, kad toks pavadinimas buvo sugalvotas konspiraciniais tikslais, mėginant užmaskuoti antisovietinę veiklą socialiniu kamufliažu. Tačiau tuometinis organizacijos vadovas J. Petkevičius prisiminimuose pateikia kiek kitokią pavadinimo kilmės versiją.

“Savo organizaciją pavadinome Vieningąja darbo sąjunga, nes buvom įsitikinę, kad lietuvių tautos ateitį gali garantuoti sąmoningi, kūrybiški, pakankamo techninio bei kultūrinio išsilavinimo žmonės. Blogį įveiksime suvieniję sąžiningus piliečius. Sudarėme programą, kurioje pažymėjome, kad Sąjunga, įkurta bolševikinio režimo sąlygomis, yra idėjinė mokslinė organizacija, jungianti žmones, siekiančius išlaisvinti Tėvynę nuo bolševikinės okupacijos ir atkurti nepriklausomą valstybę. Valstybė savo piliečiams turinti užtikrinti demokratinę santvarką ir gerą gyvenimą. Gerovės pagrindas turįs būti sąžiningas piliečių darbas. Valdžia privalo sudaryti galimybę siekti gerovės per darbą. Kad valstybė galėtų vykdyti reguliavimo funkciją, turėtų būti valstybinė strateginių gamybos šakų, taip pat bankų, geležinkelių, gamtos išteklių naudojimo nuosavybė“, – skaitome J. Petkevičiaus prisiminimuose. Sprendžiant iš jų, VDS nariai būsimą nepriklausomą Lietuvą įsivaizdavo kaip skandinaviško tipo gerovės valstybę.

Na, o kol tokia valstybė bus sukurta, VDS ketino rengti jos socialinio teisingumo programą ir kovoti su sovietine ideologija. Verta atkreipti dėmesį ir į VDS numatytą taktiką – užuot atvirai konfrontavus su sovietų valdžia, siekti kuo aukštesnių postų okupantų administracijoje. Akivaizdu, kad jauni VDS idealistai iki galo nesuvokė, kaip veikia sovietinė nomenklatūros sistema, iškelianti į aukštus postus gudriausius ir lojaliausius, bet traiškanti visus, kurių mąstymas netelpa į dogmatinės ideologijos rėmus.

Pasitikėjimo kaina

Tai, kad VDS nudarė laikytis neginkluoto pasipriešinimo ir net tam tikros politinės mimikrijos taktikos visiškai nereiškė, kad jos nariai neketino užmegzti ryšio su ginkluotu pogrindžiu, kuris, beje, tuo metu jau buvo gerokai nukraujavęs. Mažėjant fizinėms pajėgoms ir aiškėjant, kad jokios rimtesnės pagalbos iš Vakarų kovojanti Lietuva nesulauks, partizanai taip pat keitė taktiką, į pirmą planą vis labiau iškeldami kovas informaciniame fronte.

Tuo metu Dainavos ir Jungtinės Kęstučio apygardos partizanai leido legendinio laisvės kovotojo Adolfo Ramanausko-Vanago redaguojamą “Laisvės varpą“, Tauro apygardoje iki 1951-ųjų pradžios ėjo “Laisvės žvalgas“, kiti pogrindžio leidiniai, kuriuos pasišovė platinti ir VDS nariai. Tam jie užmezgė ryšį su Kęstučio apygardos partizanų ryšininku mokytoju Kazimieru Baniu. VDS aktyvistai siųsdavo laisvės kovotojams savo referatus, straipsnius, eilėraščius, kurie pasirodydavo ginkluoto pogrindžio spaudoje.

1952-ųjų pavasarį Lietuvos partizanų vadovybė galutinai įsitikino, kad ginkluota kova prieš nepalyginamai stipresnį okupantą nebetenka prasmės.

Todėl paskutinysis partizanų Jūros srities vadas ir vienas iš Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vadovų Antanas Bakšys-Germantas sumanė įsteigti naują organizaciją – Vyčių Sąjungą. Ši organizacija turėjo vienyti tiek miškuose tebekovojančius partizanus, tiek legaliai gyvenančius asmenis. 1952-ųjų vasarą gautame LLKS prezidiumo laiške prisijungti prie Vyčių sąjungos buvo pasiūlyta prisijungti ir VDS.

“Atidžiai perskaitęs Vyčių sąjungos konspiracijos taisykles, supratau, kad VDS veikia beveik be jokios konspiracijos ir kad mus “susemti” saugumo organams labai jau lengva“, – vėliau prisimins K. Banys ir bus visiškai teisus. To metu organizacija jau buvo pradėjusi plėstis. Greta kitų naujokų į ją buvo priimtas ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentas Vytautas Murauskas. Būtent jis ir bus tuo septynioliktuoju Studentų bylos figurantu, taip ir nesėdusiu į teisiamųjų suolą.

Niekam ir į galvą neatėjo, kad kaunietis V. Murauskas 1949-aisiais į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą įstojo su KGB siuntimu ir jau senokai dirbo šiai žinybai kaip agentas “Liudas“.

Prisimindamas M. Murauską, J. Petkevičius vėliau pasakos: “Mūsų pasitikėjimo jis susilaukė, apie trejus metus traukdamas mus į tariamąją jo pogrindinę veiklą. Baigiant studijas labai stigo laiko, tad bendrų susitikimų nebuvo. Matyt, saugumiečiams reikėjo naujų veiklos faktų ir žinių apie žmones, todėl Murauskas stengėsi sukviesti kuo gausesnį susirinkimą Vilniuje ir Kaune. Nesant reikalo ir laiko, į Kauną nedaug kas atvyko. Teko girdėti, kad Murauskas ten skelbėsi vadovu.“

Iš A. Lukaševičiaus prisiminimų sužinome, jog kai kurie Kauno Veterinarijos akademijoje studijavę VDS naujoko draugai paprašė jo per pažįstamus surasti nuomojamą kambarį Kaune. Nieko bloga nenujausdamas, A. Lukaševičius kreipėsi į V. Murauską ir šis mielai sutiko padėti. “Kambarys buvo staigiai surastas ir pasiūlyta man į jį persikelti. O prašiusiųjų draugų nesutikau. Taip jis ir liko nepanaudotas. Pasirodo, kagėbistai jau suspėjo tame kambaryje įrengti pasiklausymo aparatūrą“, – prisimena A. Lukaševičius.

Tuo metu jis nežinojo ir žinoti negalėjo, apie čekistų nurodymą, kuriame sakoma: “Per rezidentą “Algimantą” priimti atitinkamas priemones, kad Lukaševičius praktikai būtų pasiųstas į Kauną kartu su agentu “Liudu” ir būtų galimybė nustatyti visus Kauno VDS grupės dalyvius ir šios organizacijos ryšių su Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiu grandinę. Turint omenyje ankstesnį Lukaševičiaus prašymą “Liudui” surasti Kaune kambarį, jį atvykusį geranoriškai patalpinti mūsų įrengtame kambaryje.“

Iš to meto dokumentų matyti, kad informaciją apie VDS narius čekistams be “Liudo“ teikė ir kiti agentai, tačiau nė vienas iš jų į organizaciją infiltruotas nebuvo, tad svarbiausia grandis šioje išdavysčių grandinėje buvo V. Murauskas. Būtent jo pateiktais duomenimis buvo remiamasi tiek tardymo metu, tiek rengiant kaltinamąją išvadą, tiek teisme. Beje, “Liudo“ laukė kur kas baisesnė lemtis, negu jo aukų, tačiau apie tai – kiek vėliau. O kol kas grįžkime į 1952-ųjų rudenį, kuomet sovietinis saugumas pradėjo likviduoti pogrindinę studentų organizaciją.

Išdavikas dingsta be žinios

Areštai prasidėjo 1952-ųjų m. rugsėjo 20 dieną. Pirmasis į MGB rankas pateko J. Petkevičius. Verta atkreipti dėmesį, kad VDS vadovas buvo sučiuptas taip, kad jo suėmimas neatkreiptų bendražygių dėmesio. “Mane fakultetas išsiuntė į Klaipėdą. Jonavos stotyje į vagoną įlipo milicininkas bei du neuniformuoti asmenys ir pareiškė, kad aš Kauno restorane “prichuliganijau”. Girdi, važiuosim išsiaiškinti. Aš Kaune visai nebuvau išlipęs, todėl supratau, kas įvyko. Į Vilnių važiavome “Pobeda”. Prieš miestą man ant galvos uždėjo “budionovką”, – skaitome J. Petkevičiaus prisiminimuose. Kariška kepurė, matyt, buvo reikalinga tam, kad automobilyje vežamo J. Petkevičiaus kas nors netyčia neatpažintų. Galimas dalykas, kad slėpdami VDS vadovo suėmimą, čekistai tikėjosi jį perverbuoti arba bent jau iškvosti tiek, kad kitus jo bendražygius galėtų priremti prie sienos ir tais faktais, kurių negalėjo žinoti V. Murauskas.

Tą pačią dieną Vilniuje grįždamas iš paskaitų buvo suimtas A. Lukaševičius, o po trijų dienų – V. Bukauskas ir jau ištekėjusi kūdikio besilaukianti Jadvyga Žukauskaitė – Petrauskienė. Pastarajai teko itin dramatiška dalia – dukrą Danutę spalio 15 dieną ji pagimdė Lukiškių kalėjimo ligoninėje. Vėliau, jau nuteista jauna mama su dukrele pusmetį praleido MGB tardymo izoliatoriaus vienutėje. 1953-ųjų balandžio 19 dieną Danutė buvo atiduota Jadvygos vyrui Matui, o nuteistoji jau po poros valandų atsidūrė į Rytus dardančiame kalėjimo vagone, nežinodama, ar kada nors dar išvys savo dukrą.

Kitų suimtųjų gyvenimas taip pat buvo nesaldus. Pasak mokytojo K. Banio, visi, išskyrus jį patį, per tardymus buvo daugiau ar mažiau mušami. “Daugiausia nukentėjo vargšas Celestinas Ajauskas. Maudantis po teismo Lukiškių kalėjimo pirtyje, mačiau sukrešėjusio kraujo juostomis išmargintą jo nugarą. Šios žymės buvo ryškios net praėjus trims mėnesiams nuo kankinimų. O kaip jos atrodė tada?!“ – skaitome K. Banio prisiminimuose.

Tačiau tardomiesiems teko susidurti su dalykais, kur kas baisesniais už smūgius ir fizinį skausmą. Nepalyginamai blogiau u- mušimą buvo nesibaigiantys naktiniai tardymai. “Vakarais, praėjus apie 20 minučių po komandos “gulti”, prikeldavo. Iš tardymo parvesdavo likus 20 minučių iki komandos “kelti”. Dienos metu prižiūrėtojai atidžiai stebėdavo, kad nesumerktum akių, kitaip grėsė karceris. Teko girdėti, kad po šešių nemigos naktų pakrinka nervai. Man kas šeštą parą leisdavo naktį užmigti, po to vėl penkias paras būdavau be miego“, – prisimena J. Petkevičius.

O kas gi nutiko su V. Murausku, kuris vadinamojoje “Kaltinamųjų Petkevičiaus, Lukaševičiaus ir kitų baudžiamojoje byloje Nr. 19133” taip pat figūravo kaip aktyvus VDS narys ir turėjo būti teisiamas drauge su kitais? Kaip MGB “išsuko“ savo vertingą agentą?

Tai matyti iš MGB operatyvininkų raporto, kuriame sakoma, jog 1952 metų rugsėjo 23 dieną atėję suimti V. Murausko, namuose jie jo neradę. Todėl neva buvusi paskelbta respublikinė įtariamojo paieška. Tačiau ir ji jokių rezultatų nedavusi. Byloje galima rasti keletą raportų, kuriuose pranešama, jog V. Murausko nuolat ieškota visose jo galimo buvimo vietose, tačiau taip ir nerasta.

Suprantama, kad visos šios “paieškos“ buvo čekistų operatyvinio plano dalis. Be šių “priemonių“ numatyta išgauti iš Vilniaus universiteto pažymą, jog V. Murauskas paskaitų nelanko, o iš butų valdybos – jog paskutiniu žinomu adresu toks pilietis nebegyvena. Žinant, kad tuo metu praktiškai visų svarbesnių įstaigų kadrų skyrių viršininkai buvo čekistų “globotiniai“, pirmąjį dokumentą gauti buvo visai paprasta, o antrąjį, reikalui esant galėjo pagaminti ir pats MGB “D“ poskyris, šimtais štampuodavęs operatyvininkų ir jų agentų priedangos dokumentus. Įdomiausia, kad taip aktyviai “ieškomas“ V. Murauskas persikėlė į MGB operatyvinėms reikmėms naudojamą butą, ramiausiai lankė paskaitas universitete.

“Atodrėkis“ sušildė ne visus

Tuo tarpu visi jo išduoti VDS nariai jau ruošėsi kelionei į lagerius. Daugiau nei šimto puslapių apimties karinio tribunolo nuosprendyje be kita ko buvo teigiama, kad organizacijos tikslas buvęs “antitarybinė agitacija ir tarybų valdžios nuvertimas Lietuvos respublikoje su užsienio intervencijos pagalba. (…) VDS padėjo ginkluotai nacionalistinei gaujai, aprūpindama ją rašomuoju popierium, ir perdavė radijo imtuvą. Teikė banditams informaciją apie antisovietines laidas iš užsienio, taip pat antisovietinius straipsnius, kad jie būtų išspausdinti. Svarstė apie “penktosios kolonos” darbo metodų panaudojimą. Gavo iš banditų šnipinėjimo ir žinių perdavimo į užsienį instrukciją”.

Atrodo, kad didžiausią baimę okupantams kėlė VDS ryšiai su LLKS ir šios organizacijos pasirengimas prisijungti prie partizanų vadovybės kuriamos “Vyčių sąjungos“, sėkmės atveju galėjusios virsti plataus masto antisovietiniu frontu, pajėgiu pasipriešinti sovietams tiek, jog tarptautinė bendruomenė negalėtų likti to nepastebėjusi.

Taip 1953-ųjų pradžioje šešiolika jaunų išsilavinusių patriotų atsidūrė įvairiuose Sibiro lageriuose. Visa tai vyko tuomet, kai Sovietų diktatorius Josifas Stalinas gyveno paskutines dienas. Nebelikus “tautų tėvo, vado ir mokytojo“, kalinimo sąlygos kiek palengvėjo, tačiau pats Gulagas – Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministerijos Vyriausioji lagerių valdyba, apėmusi kelių teritoriją nuo Magadano iki Mordovijos, pradėjo byrėti tik po to, kai buvo suimtas ir 1953 metų gruodžio 23 dieną sušaudytas į valdžią veržęsis MGB šefas Lavrentijus Berija.

Didžiausi pokyčiai prasidėjo po 1956 vasario mėnesį įvykusio SSKP XX suvažiavimo, kuriame naujasis SSRS lyderis Nikita Chruščiovas pasmerkė J. Stalino asmens kultą. Kai specialios SSRS AT Prezidiumo komisijos ėmėsi politinių kalinių bylų, kai kurie VDS nariai nuo tolimesnio bausmės atlikimo buvo atleisti, tačiau J. Petkevičiaus lemties chruščiovinis atodrėkis nepakeitė.

“Kai atėjo mano eilė, komisijoje pamačiau tris saugumo pulkininkus. Jie paklausė: jei viskas pasikartotų iš naujo, ar aš nueičiau tokiu pat nusikalstamu keliu? Klausimas buvo netikėtas ir nutariau atsakyti taip, kaip galvojau. Pasakiau, kad žemės ūkio griovimo, priverstinės kolektyvizacijos, neteisėtų represijų pasmerkimas negali keistis nuo pasikartojimų skaičiaus. O dėl mano pasirinkto kelio, tai nemanau, kad jis yra vienintelis teisingas. Jie nusižvengė ir įsakė išeiti. Po poros dienų skelbimų lentoje prie mano pavardės radau pažymėta, kad dėl nusikaltimo sunkumo nuosprendis nekeičiamas“, – prisimena VDS vadovas.

Tiesa, nuteistieji turėjo kitokių galimybių sutrumpinti bausmės laiką. Intensyviu darbu jie galėjo gauti vadinamąsias įskaitas. Tuomet viena lageryje praleista diena buvo prilyginama trims. Taip J. Petkevičiui pavyko pasiekti, kad jo bausmės laikas baigtųsi 1958 metų sausį.

Svetimi savo žemėje

Tačiau džiaugtis buvo anksti. Tiek J. Petkevičiui, tiek dviem mėnesiais anksčiau paleistam K. Baniui, kelią į Tėvynę užtvėrė sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1957 metų sausio 7 dienos įsakas, kuriuo visiems politiniams kaliniams, paleistiems po jo priėmimo dienos, grįžti į Lietuvą nebeleidžiama. Įsaką pasirašė LSSR AT prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis ir sekretorius Stasys Naujalis, tačiau tokio drakoniško sprendimo iniciatoriai buvo ne šie neįgalūs funkcionieriai, o realią valdžią Lietuvoje turėjęs LKP CK pirmasis sekretorius, ištikimas J. Stalino pasekėjas ir slaptas N. Chruščiovo priešas Antanas Sniečkus.

Tokio įsako nebuvo nė vienoje kitoje SSRS respublikoje.

Kai po ilgų susirašinėjimų su sovietinės Lietuvos instancijomis K. Baniui 1958-ųjų rudenį vis dėlto pavyko gauti leidimą sugrįžti Lietuvon, Intos milicijos darbuotojai netgi mėgino atkalbėti buvusį kalinį nuo šio žingsnio: “Ten, Lietuvoje, jūs negerą valdžią turite, – be reikalo tu ten išvažiuoji, niekas ten tavęs nelaukia. Jei bus blogai, grįžk, priimsime”.

Intos milicininkai buvo teisūs – sovietinė Lietuva sugrįžusius politinius kalinius sutiko nesvetingai. Ne visi galėjo tęsti studijas, daugumai buvo trukdoma prisiregistruoti gimtosiose vietose, gauti bet kiek padoresnį darbą – įmonių kadrų skyrių funkcionieriai kratėsi sugrįžėlių lyg raupsuotųjų.

Maža to, buvusiems kaliniams ilgai ramybės nedavė ir KGB. J. Petkevičius prisimena, kaip1981 metais Panevėžio saugumo viršininkas primygtinai siūlė jam tapti informatoriumi, reikalavo pasirašyti iš anksto paruoštą straipsnį, kuriame buvęs VDS vadovas smerkia savo antisovietinę praeitį. Panašių pasiūlymų, pagardintų grasinimais smarkiai apsunkinti gyvenimą, susilaukė ir nemaža dalis kitų buvusių organizacijos narių. Tačiau nė vienas jų nei susigundė meduoliais, nei išsigando botago.

Tačiau dar labiau nei sovietinės valdžios pareigūnai, sugrįžusių į Lietuvą VDS narių bijojo juos išdavęs saugumo agentas V. Murauskas. Už išdavystę jam buvo dosniai atsilyginta – baigęs Vilniaus universiteto Teisės fakultetą buvęs specialusis buvo nusiųstas į aspirantūrą Maskvoje, o vėliau įtaisytas dėstyti marksizmo Kauno medicinos institute.

Tuomet, 1952-aisiais, V. Murauskui čekistai žadėjo, kad išduotų bendražygių jis niekuomet daugiau nebepamatys. Tačiau atsitiko kitaip – visi jie anksčiau ar vėliau sugrįžo į Lietuvą. V. Murauskas tiek bijojo išduotųjų keršto, kad ši baimė labai greitai pavirto persekiojimo manija. J. Petkevičius prisimena, kad buvusiam MGB agentui atrodė, kad jį vis kas nors vejasi, todėl gatvėmis jis ne vaikščiojo, o bėgiojo kiek įkabindamas, kol galiausiai atsidūrė psichiatrijos ligoninėje. Tačiau medikai paranojos apnikto šnipo neišgydė – po kurio laiko jis buvo rastas savo namuose pasikoręs.

Tuo šioje istorijoje būtų galima dėti tašką: išdavikas nuteisė pats save, išduotieji sugrįžo į tėvynę ir visi, išskyrus Algį Bitvinską sulaukė 1990-ųjų kovo 11-osios. O tai, kad ši laisvės diena vis dėlto išaušo rodo liudija, kad Ariogalos gimnazistų testamentas, įdėtas į užlakuotą butelį, kurį vėliau nuplovė sraunus upelio vanduo, nepradingo be pėdsako.

Lietuvos žinios, 2014-12-19

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos dalis okupuota SSSR 1944 metais - "Lietuvos SSR" (1944-1990 metais)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: