Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Aras Lukšas. 1944-ųjų vasara: „išvaduotojų“ teroro pradžia

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos dalis okupuota SSSR 1944 metais - "Lietuvos SSR" (1944-1990 metais)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Aras Lukšas. 1944-ųjų vasara: „išvaduotojų“ teroro pradžia

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Aras Lukšas. 1944-ųjų vasara: „išvaduotojų“ teroro pradžia

Parašytas: 07 Rgp 2019 18:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

1944-ųjų vasara: „išvaduotojų“ teroro pradžia

https://luksas.blog/2015/08/07/1944-uju ... 8ti82WeBlk

Aras Lukšas
2015 rugpjūčio 7

1944-ųjų vasarą į Lietuvą sugrįžus Raudonajai armijai, beveik iš karto prasidėjo taikių gyventojų represijos, savo mastais pranokusios 1940—1941-ųjų metų terorą.

Jei per pirmąją okupaciją represijų aukos buvo atrenkamos pagal „klasinį principą“, tai dabar sovietai priešu laikė kiekvieną lietuvį, nenorėjusį aktyviai prisidėti prie okupacijos įtvirtinimo.

1944-ųjų birželio 10-ąją Raudonosios Armijos I Pabaltijo ir II Baltarusijos fronto daliniai jau buvo užėmę du trečdalius ikikarinės Lietuvos teritorijos. Per kraštą slenkant frontui, 60 tūkstančių lietuvių paskui vokiečių kariuomenę traukė į Vakarus, nebenorėdami dar kartą susidurti su jau pažįstamu priešu, iš kurio buvo galima tikėtis visko. Kiti, manydami, jog vokiečių okupacijos metais nepadarė nieko blogo, nutarė pasilikti Tėvynėje. Daugelis iš jų skaudžiai apsiriko.

Niekas tuomet nežinojo, kad dar 1943 lapkričio 30 dieną sovietų valstybės saugumo liaudies komisaras Vsevolodas Merkulovas pasirašė įsakymą apie NKGB operatyvinių grupių sukūrimą Baltijos šalyse.

Nežinojo ir to, kad vadovauti Lietuvos čekistams paskirtas Aleksandras Guzevičius dar iki šio įsakymo pasirašymo parengė būsimų represijų Lietuvoje planą, kurio pirmoji užduotis atrodė taip: „Miestuose ir valsčiuose parengti kruopščią vokiškųjų fašistų pagalbininkų apskaitą ir organizacijų bei asmenų, kuriuos reikia likviduoti priešui palikus okupuotą teritoriją, sąrašus.“

Kiekvienas lietuvis – priešas

Kas iš tiesų slypėjo po šia standartine fraze, taikyta visoms iš vokiečių atkovotoms teritorijoms ir kokį represijų mastą iš tiesų numatė direktyvos rengėjai?

Tai matyti iš 1944 metų rugpjūčio 6 dienos V. Merkulovo instrukcijos Lietuvoje veikiantiems čekistams, kurioje jau keliami konkretūs planai: surasti 2 tūkst. voldemarininkų, 40 tūkst. jaunalietuvių, 60 tūkst. šaulių, 10 tūkst. Nepriklausomybės kovų savanorių, 8 tūkst. mokytojų, priklausiusių dr. Jono Basanavičiaus draugijai ir 30 tūkstančių Jaunųjų ūkininkų sąjungos narių.

Šis planas turėjo būti žūtbūt įvykdytas, nors tiek „liaudies priešų“ Lietuvoje vargu ar buvo likę – didelė jų dalis buvo nužudyti ar atsidūrė lageriuose dar iki karo, o kiti, žinodami, kas jų laukia sugrįžus sovietams, tą vasarą spėjo pasitraukti į Vakarus.

Tačiau represijų planuotojams ir vykdytojams rūpėjo ne faktai, o skaičiai. Juo labiau, kad nepavykus kurio nors žmogaus priskirti išvardintoms kategorijoms, egzistavo labai lanksti „vokiečių talkininko“ sąvoka, kurią buvo galima prilipdyti bet kam – pradedant Birželio sukilėliais ir baigiant nekomunistinio antinacinio pogrindžio veikėjais.

Taigi, jei 1940-aisiais sovietai dar mėgino sudaryti kažkokią „socialistinio teisėtumo“ iliuziją ir represijų aukomis rinkosi „klasinius priešus“ bei „socialiai pavojingus elementus“, tai dabar jų priešu buvo laikomas kiekvienas lietuvis, aktyviais veiksmais neprisidėjęs prie okupacijos įtvirtinimo. „Išvaduotojai“ gerai žinojo, kad karas nurašys visas nekaltai nukentėjusias aukas.

Tokio principo laikėsi ne tik čekistai, kurių paskirtis ir buvo terorizuoti bei naikinti okupuotų kraštų gyventojus, bet ir pačios Raudonosios Armijos kareiviai bei karininkai.

Įprasta manyti, kad reguliariosios sovietų kariuomenės daliniai civiliams nieko bloga nedarė, tačiau tai ne visai tiesa. Be abejo, tokio žvėriško elgesio, kokį Raudonosios Armijos karininkai ir kareiviai leido sau Klaipėdos krašte, Mažojoje Lietuvoje, ar okupuotoje Vokietijoje, Lietuvoje nebuvo – šiaip ar taip, sovietai Lietuvą laikė savo teritorijos dalimi.

Tačiau tai nereiškia, kad raudonarmiečiai elgėsi pavyzdingai – paskui slenkančią į Vakarus kariuomenę nutįso ilgas vagysčių ir plėšimų pėdsakas, kurio negalėjo nepastebėti net Lietuvos NKGB vadovas A. Guzevičius.

Dar liepos mėnesį rašte V. Merkulovui jis rašė: Visoje Alytaus apskrityje matosi apiplėšimų pėdsakai. Plėšti ne tik miesto ir miestelių sandėliai, bet ir privatūs butai, sodybos. (…) Visur – Alytuje, Marijampolėje ir Vilkaviškyje gyventojai į mus žiūri su baime, apiplėšimai padarė tokį neigiamą įspūdį, kad gyventojai jau pradėjo laukti ko nors blogesnio“.

Vargu ar reikia sakyti, kad A. Gudaičio raportai taip ir liko neišgirsti, o pačiam pranešėjui kaip tik pavesta pasirūpinti, kad gyventojai „ko nors blogesnio“ ir sulauktų. Bet tai bus rudenį – kol per kraštą ėjo frontas NKGB negalėjo imtis aktyvesnių veiksmų.

Tuo tarpu vasarą civilių lietuvių laukė naujas okupantų smūgis“ rugpjūčio 1-ąją buvo paskelbta 18-35 metų amžiaus vyrų mobilizaciją į Raudonąją armiją.

Kad taip sovietai pamynė po kojomis Hagos konvenciją, draudžiančią imti į okupacinę kariuomenę okupuotų kraštų gyventojus, neverta net kalbėti, nes Lietuvą jie laikė ne okupuota, o „išvaduota“ SSRS dalimi.

Kita vertus, ar kelios dešimtys tūkstančių varu suvarytų (ir dėl to nepatikimų) lietuvių galėjo turėti kokios nors įtakos karo su Vokietija eigai? Žinoma, kad ne, todėl galima teigti, jog versdami Lietuvos civilius patrankų mėsa, okupantai siekė kitokių tikslų.

Kaip pernai vasarą vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje pastebėjo istorikė Kristina Burinskaitė, mobilizacija iš tikrųjų buvo represinės sovietų politikos dalis – ja norėta sunaikinti jaunąją Lietuvos vyrų kartą ir taip užkirsti kelią galimam ginkluotam pasipriešinimui.

Tačiau mobilizacija davė visai priešingą rezultatą – į Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio karą varomiems lietuviams tą vasarą buvo keturi keliai: eiti į kariuomenę ir greičiausiai žūti fronte, slapstytis, o vėliau galbūt legalizuotis, ginkluotis ir priešintis arba tapti stribais. Pastarąją galimybę pasirinko gal pora tūkstančių vyrų, bet daugelis jų, progai pasitaikius, vėliau bėgdavo iš „liaudies gynėjų“ būrių.

Savo noru į Raudonąją armiją nėjo beveik niekas, tas į frontą pateko tik per gaudynes surankioti ir jėga į karinius komisariatus pristatyti vyrai. Visi kiti pasirinko mišką ir sovietų tuoj pat buvo prilyginti Lietuvos partizanams Tačiau tikrųjų kovotojų tą vasarą Lietuvoje dar nebuvo daug – vos kas dešimtas miškuose likviduotas ar suimtas „banditas“ iš tikrųjų priklausė ginkluotam antisovietiniam pogrindžiui.

„Pergalės“ prieš beginklius

Tiek gaudant rekrūtus, tiek vykdant kitas represijas prieš civilius Lietuvos gyventojus, iš pradžių aktyviausiai dalyvavo ne V. Merkulovo ir A. Guzevičiaus čekistai, o Lavrentijui Berijai pavaldi įvairios paskirties NKVD kariuomenės junginiai, pasirodydavę iš karto praslinkus frontui.

Vieni pirmųjų Lietuvoje atsirado I Pabaltijo ir III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos ir karinės kontržvalgybos – „Smeršo“ daliniai. Nors formaliai šios struktūros turėjo „valyti užnugarį“ nuo užsilikusių vokiečių šnipų ir diversantų, jų gniaužtuose pirmiausia atsidūrė niekuo dėti civiliai.

Be to, šį kartą NKVD elgėsi kitaip, nei 1940-aisiasi, kuomet suėmimai vyko tyliai ir dažniausiai niekam nematant. Dabar sovietų vidaus kariuomenė nesismulkino – tiesiog apsupdavo ištisus valsčius ar miestelius, tikrindavo dokumentus ir griebdavo visus, kurie pasirodydavo bent kiek įtartini. Sulaikytieji iš karto atsidurdavo rūsiuose ar daržinėse įrengtose laikinose areštinėse, o vėliau perduodami NKVD ar NKGB.

„Kad tik būtų žmogus, o straipsnį surasime“ – tokiu principu tuomet vadovaudavosi čekistai, ieškodami dingsties suimti sugautuosius – tam buvo tikrinamos NKGB kartotekos, iš anksto sudaryti „liaudies priešų“ sąrašai, ieškoma kitų priekabių.

Tiesa, bent jau iš pradžių rasti tų priekabių ne visada sekėsi: kaip knygoje „Teroras 1940-1958 m.“ pastebi istorikas Arvydas Anušauskas, iš 5310 iki lapkričio 1 dienos laikytų žmonių suimtas buvo tik 1041 asmuo, dar 234 dingo be žinios.

Nors masinės represijos iki vėlaus rudens dar nevyko, net ir šie sulaikymai bei suėmimai, pasak A. Anušausko, gerokai viršijo 1940-1940 metų teroro mastą. Tačiau blogiausia dar buvo ateityje.

Spalio viduryje sovietai jau buvo užėmę beveik visą Lietuvos teritoriją, išskyrus Klaipėdą ir siaurą pajūrio ruožą.

Dabar jie galėjo imtis gerokai platesnio masto represijų, numatytų V. Merkulovo spalio 12-osios įsakyme „Dėl antisovietinio pogrindžio ir jo ginkluotų būrių likvidavimo Lietuvos SSR teritorijoje“.

Po penkių dienų LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras Josifas Bartašiūnas patvirtino pirmąjį plataus masto vadinamųjų operatyvinių čekistinių priemonių planą, numatantį masines kratas ir areštus penkiose rytinės ir pietinės Lietuvos apskrityse.

Šiai operacijai buvo mestos didelės kariuomenės pajėgos ir ištisa čekistų bei jų agentų armija. Vien į Ukmergės apskritį, kurioje NKVD žiniomis veikė daugiausiai – net 1200 ginkluotų rezistentų – nusiųsta 15 NKVD ir 12 NKGB operatyvininkų ir vienuolika NKVD 4-osios divizijos šaulių kuopų (apie šią liūdnai pagarsėjusią diviziją netrukus pakalbėsime atskirai). Divizijos pajėgos turėjo visiškai blokuoti apskritį, o kiti NKVD daliniai – organizuoti gaudynes ir masinius suėmimus.

Tačiau iš tiesų visos šios čekistų pastangos buvo nukreiptos ne tiek prieš ginkluotus rezistentų būrius, kiek prieš beginklius Lietuvos piliečius, kurių absoliučią daugumą sudarė nuo mobilizacijos į raudonąją Armiją besislapstantys ar sugebėję iš jos pabėgti vyrai. Vis dėlto kurių iki lapkričio vidurio buvo užregistruota daugiau nei 33 tūkstančiai. Visi jie į Maskvą siunčiamose ataskaitose buvo įvardijami kaip „ginkluotos nacionalistų gaujos“.

Kad ataskaitos atrodytų labiau įtikimos, čekistai nurodydavo atėmę iš „banditų“ gausybę ginklų, kuriuos iš tikrųjų rasdavo buvusių mūšių su vokiečiais laukuose ar kuriuos savanoriškai atnešdavo įbauginti kaimų ir miestelių gyventojai. Dar įdomiau, kad NKVD vadai ataskaitose nurodydavo mūšiuose su „ginkluotomis gaujomis“ nepatyrę jokių nuostolių. Ir tai buvo tiesa: kokių gi nuostolių ginkluota kariuomenė gali patirti kovose su beginkliais civiliais?

Tuo tarpu ten, kur iš tikrųjų ėmė organizuotis ginkluotų Lietuvos partizanų būriai, čekistų pergalės buvo kur kas kuklesnės: pasak A. Anušausko, vien minėtoje Ukmergės apskrityje spalio mėnesį žuvo 31 NKVD kareivis, tuo tarpu sulaikyti jiems pavyko tik 143 žmones – ir tai ne pogrindžio kovotojus o tik nuo mobilizacijos besislapstančios beginklius vyrus.

Bet ir tuos Lietuvos partizanai mėgindavo neretai išvaduodavo – spalio 26 dieną rašytoj J. Bartašiūno ataskaitoje L. Berijai pranešama, kad rugsėjo 30 bandymo išlaisvinti suimtuosius būta Želvoje, spalio 4 užpilta Šešuolių milicijos būstinė, dar po trijų dienų 12 suimtųjų išlaisvinti iš areštinės Kurkliuose, naktį į

Rugsėjo 4-ąją partizanai užėmė Siesikų miestelį, vėliau jie užpuolė Želvą, Balninkus ir Pagirius. Taigi, savo žiaurumu su civiliais okupantai patys skatino įnirtingą pasipriešinimą, o vėliau – ir tikrą karą, kurio mūšiuose jie toli gražu ne visuomet tapdavo nugalėtojais.

Tautų naikinimo divizija

Kaip jau minėjome, būtent Ukmergėje bene pirmą kartą aktyviai pasižymėjo NKVD 4-oji šaulių divizija, geriau žinoma Vetrovo divizijos vardu. Tokiu pavadinimu šis junginys į pokario kovų istoriją įėjo dėl jos vado generolo majoro Pavelo Vetrovo – patyrusio čekisto staliniečio, iki tol jau spėjusio pagarsėti itin žiauriomis represijomis Čečėnijoje ir Kryme.

Ši liūdnai pagarsėjusi divizija įkurta 1943 metų spalio 10 dieną. Jos vadas Lietuvą jau šiek tiek pažinojo iš anksčiau, mat dar 1940-aisiais buvo paskirtas okupuotose Baltijos šalyse dislokuotos NKVD 22-osios motorizuotų šaulių divizijos štabo viršininku.

Tiesa, ypatingai „nuopelnais| P. Vetrovas tuomet pasižymėti nespėjo – prasidėjus karui jis buvo sužeistas netoli Rygos ir mūšiuose su hitlerininkais nebedalyvavo.

Užtai nuo 1943-ųjų spalio P. Vetrovas galėjo pasižymėti, kariaudamas su savaisiais – pirmuoju jo divizijos taikiniu tapo iš apsupties ar nelaisvės ištrūkę raudonarmiečiai bei tarp frontų besiblaškantys pabėgėliai – moterys, seneliai, vaikai.

Divizija darbavosi taip uoliai, kad po pusmečio jos vadas galėjo prisisegti Raudonosios vėliavos ordiną. Jį čekistas gavo už ypatingo žiaurumo akciją Šiaurės Kaukaze, kai 1944-ųjų vasario – kovo mėnesiais į Kazachstaną ir Kirgiziją buvo ištremta maždaug pusė milijono čečėnų ir ingušų.

Naujos patirties P. Vetrovas įgijo tų pačių metų gegužę, organizuodamas 188 tūkstančių Krymo totorių trėmimus į Sibirą ir Vidurinę Aziją.

1944 rugpjūčio 1-ąją tautų naikinimo divizija permetama į Lietuvą. 4 tūkstančių jos karių įkurdinami Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio ir Utenos apskrityse.

Tiesa, bent jau iki 1945-ųjų pradžios pasižymėti savarankiškai „žygiais“ 4-oji divizija nespėjo, nes daugelis jos pulkų veikė drauge su anksčiau į Lietuvą permestais reguliariosios kariuomenės užnugario apsaugos NKVD junginiais.

Pastarieji vėliau buvo permesti kariauti su taikiais gyventojais Rytprūsiuose, o Vetrovo divizija liko Lietuvoje ir tapo pagrindinė karo su Lietuvos partizanais jėga. Tačiau ši istorija prašosi atskiro pasakojimo, tad prie jos kol kas neapsistosime.

O dabar pasižiūrėkime, kokius nuopelnus į savo aktyvus P. Vetrovas įsirašė per pirmuosius du kovos su „banditais“ mėnesius, kuomet ginkluotas pogrindis Lietuvoje dar tik formavosi.

1944-ųjų rugsėjo 27 dieną J. Bartašiūnui ir A. Sniečkui pateiktose ataskaitose nurodoma, kad divizija nuo rugpjūčio pradžios suėmė 90 šnipų ir priešo statytinių, 81 tėvynės išdaviką, sunaikino 59 banditų ir suėmė 325 banditus, sulaikė 741 dezertyrą ir 2833 vengiančių tarnybos Raudonojoje Armijoje, 987 atsilikusius nuo savo dalinių, 617 iš apsupties ir nelaisvės išėjusių raudonarmiečių, bei 34 vokiečių karius, 8164 asmenį be dokumentų ir 8094 režimo ir gynybos komisariato įsakymų pažeidėjus, taigi iš viso – 22 600 žmonių.

Kaip matome, didžiausią suimtųjų dalį sudarė civiliai gyventojai, nenorėję arba negalėję paklusti okupantų nurodymams ar tiesiog per neapdairumą praradę dokumentus.

Kai dėl minėtų 59 banditų, tai čia matyt kalbama ne apie rezistentus, o apie kriminalinius nusikaltėlius.

Tokią išvadą leidžia daryti ataskaitos teiginiai apie divizijos likviduotas 34 ginkluotas „banditų grupuotes“, kuriose nukauta 40, sužeisti 23, ir suimti 685 lietuvių partizanai.

Pasak čekistinės kariuomenės pokario Lietuvoje veiklą tyrinėjančio istoriko Juozo Starkausko, tokie skaičiai atrodo visiškai fantastiški, tad P. Vetrovas prie „banditų gaujų“ greičiausiai ir vėl priskyrė miškuose nuo mobilizacijos besislapsčiusius beginklius kaimų vyrus.

Tačiau ir už tokią „kovą“ P. Vetrovas tikėjosi apdovanojimų, nes laiške J. Bartašiūnui tvirtino, jog divizijos „karininkai, eiliniai ir seržantai, vykdydami ypatingas Vyriausybės užduotis, operatyvinius-kovinius SSRS NKVD įsakymus ir Jūsų asmeniškai nurodymus, parodė bebaimiškumą, drąsą ir atsidavimą Lenino-Stalino reikalui“

Mirties paženklintos Kalėdos

Bet grįžkime į vėlų 1944-ųjų rudenį, kuomet teroro organizatoriai ir vykdytojai ėmė planuoti naujus, „žygdarbius“ Kitaip ir būti negalėjo, nes padėtis pokarinė Lietuva gerokai skyrėsi nuo 1940-aisiais be šūvio okupuotos valstybės. Tuomet daugelis lietuvių ne iš karto suprato, kas vyksta, todėl okupantų veiksmams niekas ypatingai nesipriešino.

Šį kartą lietuviai jau buvo pamokyti, todėl nesileido nuolankiai vedami į skerdyklą: žmonės ne tik nevykdė nurodymų pristatyti žemės ūkio produkciją valstybei, ne tik vengė mobilizacijos į Raudonąją armiją, bet ir pradėjo ginklu priešintis terorui. Todėl įtvirtinti savo valdžią okupantai galėjo tik imdamiesi dar žiauresnių represijų.

Lapkričio mėnesį visą Lietuvą jau buvo apraizgęs NKVD ir NKGB struktūrų tinklas, turėjęs poskyrius 272-uose valsčiuose.

Kovai su nepaklusniais Lietuviais buvo planuojamos vis naujos čekistinės operacijos, kurioms sutelkta dvylika NKVD pulkų su daugiau nei 16 tūkst. kareivių.

Visos šios grėsmingos jėgos svarbiausiu taikiniu ir toliau buvo taikūs civiliai – 90 proc. iš 235 lapkričio mėnesį per tokias operacijas nužudytų lietuvių neturėjo jokio ginklo, tačiau ataskaitose vis tiek buvo priskirti prie ginkluotų „banditų“.

Beje, apie tikrą ginkluotą pogrindį NKVD iki gruodžio mėnesio nežinojo beveik nieko ir kovą su juo planavo tik remdamasis jau įvykdytų pasipriešinimo akcijų faktais ir rastais Lietuvos laisvės armijos dokumentais.

Tačiau kam planuoti tikslines operacijas prieš pogrindininkus, jei užsimota sunaikinti visą Sovietijos priešu laikomą tautą, o ši naikinimą pateikti kaip karo su Vokietija epizodą.

Neatsitiktinai NKVD dalinių veiklą Lietuvoje iš pradžių koordinavo NKGB ir NKVD įgaliotinis Ivanas Serovas, dar vadintas Umanės budeliu.

Būdamas Ukrainos NKGB viršininko pavaduotoju šis čekistas 1941-ųjų liepą įsakė Umanės mieste nužudyti 767 Tarnopolio srities kalėjimo kalinus, o vėliau aktyviai dalyvavo susidorojant su Pavolgio vokiečiais.

Vėliau vadovauti lietuvių tautos naikinimui buvo atsiųstas ir už čečėnų, ingušų ir ukrainiečių naikinimą ordinais apdovanotas L. Berijos pavaduotojas Sergejus Kruglovas.

Būtent jis 1944 metų gruodžio 6 dieną išleido įsakymą, davusį pradžią vienai žiauriausių baudžiamųjų akcijų prieš Lietuvos gyventojus, kurių metų buvo siaubiamos ir deginamos kaimų sodybos, o savo namuose ir aplinkiniuose miškuose per dvi gruodžio savaites nužudyta daugiau nei 400 beginklių žmonių.

Tuo pat metu visi Lietuvoje veikiantys čekistai ir čia esantys NKVD daliniai pradėjo ruoštis naujam nusikaltimui, kai kurių istorikų darbuose pavadintam „kalėdiniu“ teroru. Tam į Kėdainių apskritį iš Baltarusijos permestas papildomas enkavėdistų pulkas, o III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos daliniai sustiprinti artilerijos baterijomis ir minosvaidininkų būriais.

Gruodžio 20-ąją prasidėjusios lietuviškų kaimų skerdynės truko penkias dienas.

Ypatingu žiaurumu baudėjai pasižymėjo Alytaus apskrities Merkinės valsčiuje, kur Kūčių vakarą buvo sudegintos 48 Klepočių, Ryliškių Lizdų ir kitų kaimų sodybos.

Kai kurie kaimų gyventojai tądien sudeginti savo namuose, o jų sodybos išplėštos. Iš viso Kalėdų ryto Merkinės apylinkėse nesulaukė mažiausiai 48 žmonės.

Tikras aukų skaičius ir žudynių aplinkybės taip ir liko neatskleistos, tad apie jas galima spręsti tik iš enkavėdistų ataskaitų, kuriose teigiama, jog „per dvi dienas trukusius susirėmimus“ nukauti 43 ir suimti 23 „banditai“, iš kurių paimta daug ginklų.

Tačiau ši ataskaita – absoliutus melas, nes jokių ginklų ir jokio pasipriešinimo, pasak liudytojų ir vėliau leistos pogrindžio spaudos nebuvo. Kaip nebuvo jo tą Kūčių vakarą ir Kalėdų rytą kitose Lietuvos vietovėse, kuriose pasidarbavo lietuvių tautos naikintojai.

Iš viso per kalėdines baudžiamąsias akcijas sovietų čekistinė kariuomenė nužudė 482, o per pirmąjį „išvaduotojų“ veiklos pusmetį – 2489 žmones.

Tik kas dešimtas iš jų turėjo galimybę ginklu pasipriešinti baudėjams

Dar daugiau nei 13 tūkstančių buvo suimti ir atsidūrė kalėjimuose bei lageriuose, 24 tūkstančiai paimti į Raudonąją Armiją, iš kurios nemaža dalis nebegrįžo – žuvo fronte arba mirė nuo išsekimo ir ligų. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis A. Anušauskas skaičiuoja, kad vien 1944-aisiais vienokia ar kitokią „išvaduotojų“ prievartą patyrė apie 100 tūkstančių Lietuvos gyventojų.

Taip prasidėjo nepaskelbtas sovietų karas prieš Lietuvos žmones, bent jau mums trukęs kone penkis dešimtmečius – iki 1993 metų rugpjūčio 31-osios, kuomet mūsų šalį paliko paskutinieji okupacinės kariuomenės daliniai.

Tiesa, vienas kareivis pasiliko ilgėliau – du su puse atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečio jis prastovėjo ant sostinės Žaliojo tilto, tarsi dairydamasis naujų aukų. Šiandien ir jo nebėra. Tikėkimės, kad visiems laikams.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Aras Lukšas. 1944-ųjų vasara: „išvaduotojų“ teroro pradžia

Parašytas: 29 Rgs 2019 17:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.lv/ru/material/mashina ... nt=1404566

№178 Kęstutis Čeponis → Роман Ефанов, 29.09.2019 16:10

---Именно Советская армия в 1944 году освободила Литву от нацистской Германии---

Во первых, разве Литва просила CCCР о таком "освобождении"?

Во вторых, "освободители" вместо того, чтобы вернуться домой, захватили Литовское Государство и начали методично уничтожать всех патриотически настроенных литовцев.

А всех более менее зажиточных высылать сотнями тысяч в Сибирь, Казахстан и Воркуту.

---Рейхскомиссариат "Остланд" - вот что должны были получить Литва, Латвия, Эстония-----

Все это теория - но ничего подобного в реале не было, а было полное литовское самоуправление в Литве.

Кроме того к Литве немцы официально присоединили и многие литовские территории в Восточной Литве - те, которые Сталин скоммуниздил у Литвы в 1939 г. - Ашмяна, Нарутис, и так далее.

И там всю войну были открыты и действовали литовские школы, литовские самоуправления, литовские полицейские участки, литовские агрономы....

А что могло быть после этой войны, то этого никто не знает - однако понятно, что Германия в любом случае проиграла бы войну с США, как только в США появилась бы ядерная бомба.

А вот что получили от Совка Литва, Латвия и Эстония - мы все прекрасно знаем.

От рук Совка в 1939-1941 г. и в 1944 -1956 г. (то есть совсем не во время войны) погибло в тысячи раз больше литовцев, чем от рук немцев за всю войну.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos dalis okupuota SSSR 1944 metais - "Lietuvos SSR" (1944-1990 metais)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: