Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Povilas Gaidelis. Sovietinio mokslo grimasos: tas pats universitetas glaudė ir tremtinį, ir partizanų išdaviką

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos dalis okupuota SSSR 1944 metais - "Lietuvos SSR" (1944-1990 metais)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Povilas Gaidelis. Sovietinio mokslo grimasos: tas pats universitetas glaudė ir tremtinį, ir partizanų išdaviką

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Povilas Gaidelis. Sovietinio mokslo grimasos: tas pats universitetas glaudė ir tremtinį, ir partizanų išdaviką

Parašytas: 24 Kov 2013 23:04

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Povilas Gaidelis. Sovietinio mokslo grimasos: tas pats universitetas glaudė ir tremtinį, ir partizanų išdaviką

http://bendraukime.lrytas.lt/isklausyki ... davika.htm

Povilas Gaidelis
2013-03-24 15:11

„Bendraukime“ toliau publikuoja vilniečio Povilo Gaidelio prisiminimus. Šį kartą jis pasakoja apie studijas Medicinos fakultete, kurios leido pažinti ne tik žmogaus organizmą, bet ir atskleidė intriguojančių paslapčių apie įvairius šalies istorijos puslapius.
--------------------------------------------------------------------------------------------

Studijos Medicinos fakultete leido daug sužinoti tiek apie žmogaus organizmą, tiek apie valstybės raidą.

Sakoma, kad mokytis niekada nevėlu, nes žinios neslegia pečių. 1963-iaisiais, sulaukęs 29 metų, nutariau pakeisti specialybę. Keturis metus padirbėjęs miškininku, tiksliau - gamtosaugininku, nutariau tapti mediku. Šiaip ar taip, labai artimos specialybės. Vienų ir kitų darbo objektas - gyvoji gamta. Dabar, po daugelio metų, galiu patvirtinti, kad tai nebuvo klaida. Šios žinios man leido ne tik pasiekti tam tikrų rezultatų moksle. Jos man suteikė galimybę gerai suprasti savo organizmą, įsiklausyti į jo poreikius ir juos koreguoti tinkama linkme. Medicininės žinios leido man jaustis labai puikiai, net sulaukus solidaus amžiaus.

Visi mes norime būti sveiki, tik deja, ne visi sugebame tokiais būti. Dėl savo neišmanymo. Dar blogiau, kuomet patys tampame savo organizmo priešais ir be atodairos jį naikiname.

Mokytis - į savo paauglystės vietą

Apsigyvenau universiteto bendrabutyje M.K. Čiurlionio gatvėje. Prieš 15 metų šioje gatvėje mūsų šeima gyveno. Vingio parke su draugais ganėme karves. Čia, šalia šių bendrabučių, buvo kalneliai, kurie leidosi iki pat Neries, nes greitkelio tada čia dar nebuvo. Kaip smagiai mes nuo jų leisdavomės!

Namo, kuriame dabar įsikūręs bendrabutis, griuvėsiuose tada žaisdavome slėpynes... Vienoje sienos nišoje radome net pistoletą, kurį kažkas čia buvo paslėpęs. Kaip vėliau pamatysime, partizaninio karo aidai pasiekė ir Medicinos fakulteto rūmus. Dabar namas suremontuotas. Viename jo kambaryje apsigyvenau su Jonu Ališausku, Algimantu Užuotu, Jonu Laurinavičium ir kitais likimo broliais, universiteto pirmakursiais. Nežinau, kokia demografinė padėtis yra dabar, tačiau tuomet mediciną studijavo daugiausia merginos. Mūsų kurse buvo tik 15 proc. vyrukų.

Visagalis registracijos spaudas

Kurį laiką gyvenau bendrabutyje, o žmona su dukrele buvo likusi Širvintose. Nors motociklu parvažiuodavau kiekvieną savaitgalį, tačiau tokia nenormali padėtis ilgai negalėjo tęstis. Nutarėme persikelti pas mano tėvus, kurie gyveno Vilniuje. Tačiau, kaip sakoma, lengva pasakyti, sunku padaryti. Atsigabenome savo mantą į kambarėlį antrame aukšte. Deja, net nenujautėme, kokie kančių keliai mūsų laukia ateity.

Jaunimui dabar sunku suvokti visas sovietinės sistemos grimasas. Viena jų - visuotinė registracijos sistema. Visi imperijos piliečiai būdavo priregistruojami prie savo gyvenamos vietos (bendrabučio, buto). Tą faktą patvirtindavo specialus spaudas pase. Be to spaudo niekur negalėdavai gauti darbo. Žodžiu, valstybė, kaip ir padorus ūkininkas, tuomet turėjo žinoti, kiek gyvulių turi ir kokiame garde tie gyvuliai laikosi. Ta sistema suteikė galimybę valstybei vykdyti kai kurias funkcijas, pavyzdžiui, medžioti rekrutus, jeigu šie nesiteikia ateiti patys, savo noru.

Kadangi mes atsikėlėme pas tėvus, iš kur prieš penketą metų aš iškeliavau į technikumą ir į kariuomenę, o po to išvykau dirbti į rajoną, maniau, jog problemų su registracija neturėtų būti. Kur tau! Pasirodo, žiauriai klydau. Kai nuėjome į milicijos skyrių, mūsų pasus atžymėjo laikinos registracijos spaudu! Teko belstis net į miesto vykdomojo komiteto pirmininko Jono Vildžiūno (mero) kabinetą. Pasirodo, ir buvusių saugumiečių tarpe pasitaikydavo padorių žmonių. J. Vildžiūnas suprato padėtį ir leido mūsų šeimą priregistruoti nuolat.

Namus remontavome slapta

Tačiau registracija buvo tik pirmas žingsnis. Dar laukė ilgas ir sunkus įsikūrimo laikotarpis. Kaip žinia, toje sistemoje, kurioje teko nelaimė mums gyventi, buitinės problemos „suvalgydavo" didžiąją žmogaus laiko dalį ir negrįžtamai sugadindavo milijonus smegenų neuronų. 20 kv. m. kambarėlis, į kurį atsikėlėme iš Širvintų, buvo šaltas, nepritaikytas gyventi žiemą. Nebuvo nei virtuvės, nei krosnies. Ką jau kalbėti apie vandenį ir kanalizacijos sistemą.

Kadangi legalios būsto rekonstrukcijos reikalauja ilgo parengiamojo laikotarpio, daugybės biurokratų sankcijų ir pakišų, buities gerinimą teko atlikti nelegaliais būdais. Tai darėme savaitgaliais, kad kaimynai negalėtų paskųsti. Pirmadienį jau būdavo post factum. Pakelta stogo dalis, apkaltos sienos, o į sienų tarpą pripilta šlako. Jį mes atsigabendavome maišais iš gretimos katilinės. Po darbų visi būdavome nuo galvos iki kojų juodi, kaip velniai.

Tais laikais nebuvo nei akmens vatos, nei kitų gudrybių, kurios nūnai yra kasdienybė. Dalį statybinės medienos parsigabenome iš Širvintų, o likusią paruošėme mieste ardydami griaunamus medinius namus. Vieną ardėme netoli tos vietos, kur dabar stovi Seimo viešbutis.

Ilgą laiką vandenį nešėme kibirais iš šulinio, iki kurio daugiau nei 100 m. Koridoriuje pastatytas kibiras vandens žiemą užšaldavo. Skalbimui ir kitiems buities reikalams vandenį siurbėme iš pakalnėje čiurlenančio upelio į didžiulį baką, pastatytą prie namo. Vėliau pavyko prisijungti prie miesto vandentiekio. Kieme įrengėme vandens kolonėlę. Netrukus savo jėgomis namuose įsirengėme vandentiekį ir kanalizacijos sistemą.

Laikui bėgant, pavyko įsivesti ir centrinį šildymą, nes nusibodo kūrenti pečių, kuris menkai tešildė. Ryte oro temperatūra patalpose nukrisdavo iki 5 laipsnių. Pasikonsultavę su Albinu Sakalausku, kuris tuo metu dirbo šilumos tinkluose, nutarėme patys įsirengti centrinį šildymą. Po namu iškasėme ir išbetonavome rūsį šiluminiam mazgui. Atlikę projektavimo ir montavimo darbus, už kuriuos sumokėjome krūvą pinigų, galiausiai turėjome tą patogumą. Juo pasidžiaugėme pora dešimtmečių. Deja, kuomet Artūras Zuokas miesto šilumos ūkį padovanojo užsieniečiams, šildymo kaina tapo mums nepriimtina. Teko pereiti prie alternatyvaus šildymo.

Komunizmo dogmos sudarė pusę mokslų laiko

Būtų pusė bėdos, jeigu šios sovietinės sistemos grimasos būtų buvusios vienintelės. Anaiptol. Visas jas sunku ir įvardyti. Kiekvienas, tais laikais studijavęs aukštojoje mokykloje, žino, kiek nereikalingo balasto reikėdavo sukimšti į smegeninę. Visokie -izmai atimdavo vos ne pusę studijų laiko! Rimti, pražilę profesoriai, rimtais veidais kalė studentams į galvas komunizmo „mokslines“ dogmas. Kai kurios „aukštosios“ mokyklos net specializavosi šioje srityje. Nors tie „mokslai“ dar karo tarnybos metu man buvo įgrįsę iki gyvo kaulo, universitete vėl teko su jais susidurti.

Tačiau apie tai neverta rašyti. Svarbiau buvo medicinos mokslai, kurie nesudarė didelės problemos. Pradžioje kartojame fizikos ir chemijos kursą. Su šiais mokslais jau buvau susidūręs technikume. Per fizikos pratybas panelės manęs prašydavo padėti sujungti elektros grandinę. Didelė dalis fundamentalių medicinos mokslų, išskyrus fiziologiją, dalinai farmakologiją ir kai kurias klinikines disciplinas, rėmėsi mechaniniu kalimu. Reikėjo atsiminti tūkstančius lotyniškų terminų, todėl privalėjome daug dirbti.

Ir nieko čia nebepakeisi. Juk tais laikais niekas net nesvajojo apie tokias pažangias technologijas, kokiomis naudojasi šiuolaikiniai studentai. Su didele pagarba ir dėkingumu prisimenu visus profesorius ir dėstytojus, kurie šias žinias mums perteikė.

Menas išpešti informaciją iš lavono

Gerai atsimenu pirmą žmogaus anatomijos koliokviumą, kurį laikiau pas Gintautą Česnį (mirė prieš keletą metų). Tai buvo jauno dėstytojo ir „seno“ studento - pirmakursio, šešeriais metais vyresnio už dėstytoją, akistata. Jam buvo pirmi dėstymo metai, o man - pirmas koliokviumas. Dar ir šiandien atsimenu kaip jis man tada pasakė: “Tamsta, labai daug informacijos sugebi išpešti iš lavono“. Atsakinėjant reikėdavo viską parodyti ant lavono, kurį mes prieš tai prozektoriume preparuodavome .

Valstybinis histologijos egzaminas, kurį mes laikydavome antrame kurse, man buvo lemiamas. Egzaminų komisijoje dalyvavo farmakologas profesorius Henrikas Polukordas. Nežinau, kuo aš jam tada patikau, tačiau mane jis įsidėmėjo. Kitą dieną pasikvietė į savo kabinetą ir po trumpo pokalbio pasiūlė darbą farmakologijos eksperimentinėje laboratorijoje. Iš ryto lankiau paskaitas ir užsiėmimus, o po pietų dirbau laboratorijoje.

Tai buvo savotiška mano ankstesnio darbo tąsa. Ir objektai panašūs. Tik šį kartą vietoj medžiojamų žvėrelių, reikalą turėjau su eksperimentiniais gyvūnais (varlėmis, pelėmis, žiurkėmis, jūrų kiaulytėmis, katėmis, triušiais, šunimis). Mes tyrėme naujus cheminius junginius - būsimus vaistus.

Darbas nebuvo toks paprastas, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kol įpratau, katės ne kartą mane sukandžiodavo, apdraskydavo ir iššokdavo pro langą iš antro aukšto. Tačiau buvo malonu, kad prie padidintos 50 rublių stipendijos galėjau pridėti pusės etato laboranto atlyginimą (35 rublius) ir pagal pajamas nenusileidau žmonai.

Tais laikais visi studentai vasarą privalėjo vykti į talkas kolūkiuose. Teko du kartus dalyvauti šiose akcijose. Pirmą kartą prie Čekiškės netoli Ariogalos mūrijome kolūkio dirbtuves. Atsimenu, kaip mūsų trijulė, kuriai vadovavo tuomet dar jaunas, būsimas profesorius Algimantas Raugalė, mūrijo sieną. Kitą dieną A. Raugalė išvyko į Vilnių, o mes pastebėjome, kad siena pilvota! Teko ją ardyti ir mūryti iš naujo. Po poros metų tampėme grūdų maišus Širvintų rajone. Kadangi turėjau motociklą, buvau mobilesnis. Savaitgaliais galėdavau iš tos talkos parvažiuoti į namus.

Maskvoje - eilė dėl automobilio

Po kurio laiko susitaupėme pinigų, pardavėme motociklą ir nusipirkome automobilį. Mūsų draugai pasigyrė pirkę Maskvoje automobilį. Iš jų gavau informaciją ir nuvykau į Maskvą. Automobilių parduotuvėje užsirašiau į eilę Zapukui pirkti. Po kelių mėnesių, gavęs pranešimą, nuvykau į parduotuvę ir sumokėjau 2500 rublių. Netrukus gavome pranešimą, kad galime atsiimti mašiną. Su žmona ir 5 metų dukrele nuskridome į Maskvą ir susiradome sandėlį. Pirmą kartą atsisėdome į savo mašiną. Pirmą ir vienintelę naują mašiną mūsų gyvenime. Likusios 4 mašinos, kurias mes vėliau įsigijome, buvo jau naudotos.

Automobilis mums buvo labai reikalingas. Pradžioje viena, o vėliau ir kita dukrelė pradėjo lankyti A. Vienuolio vidurinę mokyklą. Tą pačią, krioje kažkada man teko mokytis. Kiekvieną rytą jas vežiau į mokyklą. Net į kitą miesto galą.

Laboratorijos sąlygos priminė XIX amžių

Baigęs fakultetą darbavausi toje pačioje laboratorijoje. Koridoriaus gale prie mikrobiologų įsirengiau darbo „kabinetą“. Dalį koridoriaus atitvėriau faneros blokais ir pastačiau stalą. Gavosi ankštoka, tačiau pakankamai jauki vieta moksliniam darbui. Už spintos, tokiame pačiame „garde“ darbavosi ir būsimasis profesorius Arvydas Ambrozaitis. Dėl materialinių priežasčių dar dirbau dar valandininku Pedagoginiame institute. Dėsčiau farmakologiją ir žmogaus anatomiją. Toje pačioje katedroje valandininku dirbo ir dainininko Andriaus Mamontovo tėvas.

Tiktai 1985 m., kuomet Pakalnės gatvėje buvo baigtas vivariumo pastatas, ten įrengėme farmakologijos laboratoriją. Tuomet jau turėjau normalią darbo vietą. Tačiau laboratorijos materialinė bazė buvo skurdi. Geriausias mūsų aparatas buvo amerikoniškas fiziografas, kurį pirkome 7-tame dešimtmetyje. Anksčiau fiziologinių parametrų kreives registruodavome aprūkyto popieriaus juostose. Panašiai, kaip tai buvo daroma dar XIX šimtmetyje. Nepaisant prastos aparatūros, laboratorijoje ištyrėme tūkstančius naujų cheminių junginių, kuriuos sintezavo mūsų kolegos chemikai. Buvo paruošta ir apginta daug mokslinių darbų. Atvykę užsieniečiai stebėdavosi, kaip mes, dirbdami praktiškai XIX šimtmečio sąlygose, galėjome pasiekti tokių rezultatų?

Doleriai liemenėlėje

Žmonos Eugenijos gyvenimas taip pat nebuvo labai saldus. Pradžioje reikėjo baigti vidurinę mokyklą, kurią ji pamiršo baigti, kol dar buvo netekėjusi. Po to įstojo į Pedagoginio instituto vakarinį skyrių. Kažkurį laiką iš namų ji išvykdavo 6 valandą ryto, o grįždavo vidurnaktį. Kartą atvykęs į svečius Olgertas stebėjosi, kaip ji gali ištverti tokį katorgišką gyvenimą? Nieko, ištvėrė. Atkaklumas ir užsispyrimas, siekiant užsibrėžto tikslo, nugali visas kliūtis.

Pirmą kartą abu išvykome į užsienį 1972 m. Mūsų kaimynės giminės gyveno Lenkijoje. Šie atsiuntė kvietimus. Išsiruošėme į Belostoką (Baltstogę). Lenkai labai nustebo, kad mes nieko neatvežėme pardavimui. Turėjome tiktai jiems skirtus suvenyrus. Tiesa, žmona vežė kontrabandą. Už liemenėlės ji buvo paslėpusi 20 dolerių. Vėliau guodėsi, kad jai net vidurius susuko, kuomet Gardine į mūsų vagoną atėjo muitininkai.

Poilsio vakarai su profesoriumi

Viena svarbiausių buvusios totalitarinės valstybės savybių ir grimasų - visuotinis jos gyventojų sekimas. Šį darbą atliko slapti KGB informatoriai. Jų buvo kiekviename kolektyve. Ne išimtis buvo ir universitetas. To meto Lietuvos visuomenę sudarė trys grupės: kovotojai, prisitaikėliai ir kolaborantai. Kovotojai aktyviai dalyvavo neginkluotoje rezistencijoje. Spausdino ir platino literatūrą, nukreiptą prieš tuometinę diktatūrą, viešino jų nusikaltimus. Daugelis jų nukentėjo. Didžiąją visuomenės dalį sudarė prisitaikėliai. Jie dirbo tėvynės labui esamomis sąlygomis. Kai kurie net į partiją įstojo, kurios ideologija jiems buvo svetima ir nepriimtina.

Deja, nemažai buvo ir tokių, kurie už 30 grašių pardavė ne tik tėvynę, bet ir sąžinę. Esu nepaprastai dėkingas profesoriui Polukordui. Jis man nurodydavo kokių žmonių reikia saugotis. Nežinau, kaip jis sužinodavo kas yra kas. Matyt, turėjo kažkokius ryšius su ta organizacija. Tačiau šie ryšiai vėliau tikriausiai labai pašlijo. Kai profesorius 1980 m. staiga mirė, valdžia net nenorėjo leisti jo laidoti Antakalnio kapinėse. Tik dėka gero jo draugo, žemiečio akademiko Vaclovo Mališausko, pavyko išsikovoti tą leidimą.

Nepaisant bajoriškos kilmės, profesorius Polukordas turėjo daug valstietiškų bruožų. Baltupiuose, Vilniaus Kalvarijų pašonėje, jis turėjo sodą, kuriame mėgo ne tiktai ilsėtis, bet ir žemę dirbti. Kiekvieną pavasarį visus katedros ir laboratorijos darbuotojus pasikviesdavo į savo sodą. Čia mes pažymėdavome mokslo metų pabaigą.

Kaip ir daugeliui žmonių, profesoriui nebuvo svetimos ir silpnybės. Labai daug rūkė, nors sirgo lėtiniu sinusitu. Nevengė ir „ugninio vandens“. Kartą po darbo mes abu nuvažiavome į sodą. Profesorius buvo paėmęs pusę litro spirito. Atskiedė jį vandeniu ir mes pasivaišinome. Kadangi stiprių gėrimų beveik negeriu, labai greitai apspangau. Vakare jau negalėjau profesoriaus vežti į jo namus. Per Kalvarijų mišką jį nuvežiau į mūsų namus. Automobilį šiaip taip dar pastačiau į garažą. Deja, nueiti iki buto jau nesugebėjau. Kojos neklausė. Žmona vėliau ilgokai man priminė šį nuotykį. Jai tą kartą teko lydėti profesorių iki sodo, o profesorius lydėjo ją atgal. Tokia šaudyklinė procedūra kartojosi keletą kartų, kol visai sutemo.

Vieną rudenį iš jo sodo mes atsivežėme nemažai obuolių. Polukordas žinojo mano pomėgį - naminio vyno gamybą, todėl paprašė pagaminti obuolių vyno. Tas vynas rūgo spintoje fakulteto rūsyje. Ten, kur buvo laikomi eksperimentiniai gyvuliukai. Kartais kai pavargdavome nuo darbų, profesorius paprašydavo atnešti iš rūsio kolbą vyno ir suorganizuodavo poilsio valandėlę. Jis labai mylėjo ir globojo mūsų jaunesnę dukrelę Ramunę, kuri dažnai lankydavosi laboratorijoje, nes labai myli gyvulėlius. Kartą net namuose augino baltą žiurkytę. Labai jaukią ir mielą, tarsi kačiuką, o kai žiurkytė sode pasiklydo, ilgai verkė.

Mįslinga docento mirtis

Farmakologijos katedroje tuo metu dirbo docentas Jonas Palaima. Jis parašė mokslinį darbą, kurį turėjo ginti 1967 m.

Ir man teko jam padėti. Atlikau eksperimentus su šunimis.

Kai atėjo disertacijos gynimo diena, iš Kauno neatvyko oponentas profesorius Šopauskas. Gynimas neįvyko. Mačiau, kad Palaima kažkoks nesavas, pasimetęs, išsigandęs.

Netrukus sužinojome, kad Jonas „iškrito“ pro langą iš penkto ar ketvirto aukšto. Antakalnyje, name, kuriame jis gyveno. Iškrito anksti ryte per laiptinės langą ir pataikė tiesiai ant gelžbetoninio stogelio virš įėjimo į namą. Smūgis buvo mirtinas.

Paaiškėjo, kad J. Palaima po karo parūpindavo partizanams vaistų.

Po jo mirties buvo paskleistos kalbos, kad žmogus pats iškrito ar iššoko pro langą. Panašiai, kaip pulkininkas V. Pociūnas Breste. Neva norėjo nusižudyti.

Žmogus, kurio žinioje buvo nuodai, tarp ir morfinas, šoko per langą, nežinodamas ar netaps sunkiu invalidu? Žodžiu, vienu ir kitu atveju, braižas labai panašus.

Paskaitas skaitė ir partizanų išdavikas

Teismo medicinos paskaitas mums skaitė profesorius Juozas Markulis. Šią asmenybę dabar žino visi, kas domisi mūsų naująja istorija. To žmogaus išdavysčių dėka žuvo daug Lietuvos partizanų.

Niekas nepaneigs, kad J. Markulis buvo puikus oratorius. Matyt, jo gražbylystės ir suklaidino Didžiosios kovos apygardos vadą Joną Misiūną (Žalią Velnią). Anas patikėjo, „užkibo“ ant enkavedistų kabliuko, buvo suimtas ir nužudytas.

J. Markulį (Erelį) partizanai buvo nuteisę, tačiau susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, nesugebėjo nuosprendžio įvykdyti.

1946 m. valdžia jį išsiuntė į Leningradą. Įdomus faktas. J. Markulio antros eilės pusbrolis Jonas Markulis (Vaiduoklis), buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas, 1944 m. tapo partizanu. Buvo Didžiosios kovos Apygardos štabo viršininkas. Žuvo Čiobiškyje 1945 m.

Mes tuos faktus sužinojome tik po Atgimimo, kuomet atsirado daug literatūros šiuo klausimu. 1987 m. J. Markulis dar dalyvavo mano antrojo mokslinio darbo svarstyme. Tų pačių metų rudenį jis mirė nuo skrandžio vėžio.

Paslaptis apie S. Darių ir S. Girėną

Medicinos fakultete dirbo ir toks Jonas Radvinauskas. Ši žmogus už žmonos nužudymą buvo ištremtas į Sibirą. Kadangi jis buvo nepakeičiamas lavonų preparatorius, kažkuris profesorius, padedant respublikos valdžiai, sugebėjo jį išvaduoti iš tremties. Fakultete Jonas paruošdavo lavonus studentų darbams, gamino skeletus ir kremuodavo audinius, kurie likdavo po lavonų preparavimo. Rūmų rūsyje šalia lavonų, nedidelėje kamarėlėje jis ir gyveno.

Aš žinojau apie Jono dalyvavimą 1933 metais skrodžiant Dariaus ir Girėno kūnus. Pradėjau klausinėti, kaip ten buvo iš tikrųjų. J. Radvinauskas patvirtino, jog dalyvavo skrodžiant Stepono Dariaus ir Stasio Girėno kūnus. Jis asistavo berods profesoriui Kaziui Oželiui.

Skrodėjai kūnuose aptiko akivaizdžias kulkų paliktas žymes. Deja, tuometė Lietuvos valdžia įsakė kulkų paliktus pėdsakus likviduoti ir griežtai uždraudė apie tai kam nors prasitarti.

Matyt, tuometė valdžia nenorėjo gadinti santykių su Vokietija, kur į valdžią jau buvo atėjęs A. Hitleris.

Budri informatorių akis

Kalbant apie jau vėlesnius laikus, saugumas tikrindavo visą korespondenciją iš užsienio. Kuomet rašiau mokslinį darbą, iš užsienio gaudavau daug mokslinių straipsnių atspaudų. Visi be išimties vokai būdavo atplėšti ir po to užklijuoti.

Po kelis slaptus informatorius jie infiltruodavo į grupes, kurios vykdavo į užsienį.

1974 m. viešnagės metu Vengrijoje mane labai akylai „saugojo“ vienas Pedagoginio instituto profesorius, kurio pavardės dėl suprantamų priežasčių čia neminėsiu.

1988 m. kelionės metu į Italiją, dar važiuojant traukiniu į Maskvą, prie manęs prisistatė du vyrukai. Vienas iš visiukų, o kitas iš Kauno. Iš pokalbių juos pavyko nesunkiai identifikuoti. Galutinai šie išsiryškino, kai restorane Padujoje su italais mes diskutavome apie įvykius Karabache, kurie prasidėjo tais metais.

Stalino kultas jau seniai buvo pasmerktas, tačiau stalinizmo dvasia buvo gyva. Septintame dešimtmetyje mokslo tikslais teko važiuoti į Maskvą. Kartu į kažkokią komjaunuolių sueigą vyko ir buvęs kurso draugas. Tuomet Maskvoje gauti viešbučio kambarį buvo beveik neįmanoma. Draugas pasiūlė apsigyventi viešbutyje, kurio pavadinimo tiksliai neatsimenu. „Molodiožnyj“ ar „Junost“.. Deja, šiame puikiame viešbutyje pavyko praleisti tik vieną naktį. Kitą dieną man buvo liepta iš viešbučio išsinešdinti. Negaliu suvokti, kaip jie taip greit nustatė, kad priklausau ne jų kompanijai?

Profsąjungos tuomet ir dabar

Kai apgyniau kandidato disertaciją, mane pakvietė dirbti į universiteto profesines sąjungų komitetą. Visuomeniniais pagrindais vadovavau socialinio draudimo komisijai. Negalima tik neigiamai vertinti tų laikų profsąjungų. Nepaisant politinio atspalvio, jų nauda žmonėms netenka abejoti. Pagal iš anksto sudarytus grafikus, pasitelkdami medikus, reguliariai tikrinome visų fakultetų darbuotojų sveikatą. Vadovaudamiesi objektyviais kriterijais ir eiliškumo principu, skirstėme kelialapius į sanatorijas ir poilsio namus. Palangoje mūsų iniciatyva buvo pastatyta nauja poilsinė.

Kadangi tuo metu parduotuvėse produktų asortimentas buvo labai skurdus, profesinės sąjungos įvairių švenčių proga organizavo produktų rinkinukus universiteto darbuotojams. Vaikams ruošė naujametines eglutes ir dovanėles. Profesinių sąjungų dispozicijoje buvo eilių sudarymas butams (komunaliniams ir kooperatiniams) bei automobiliams pirkti ir sklypeliams kolektyviniuose soduose gauti.

Suprantama, anos profsąjungos buvo valdžios įrankis. Nepaisant to, jos suvaidino ir tam tikrą pozityvų vaidmenį realizuojant žmonių socialines reikmes. Apmaudu, kad dabar, kai esame laisvi ir gyvename demokratinėje valstybėje, profesinės sąjungos neatlieka savo priedermės. Faktiškai tų profsąjungų beveik nėra. Yra tiktai kažkokia jų parodija. Jeigu jos būtų tokios gausios kaip Vakaruose, tuomet kai kurie darbdaviai negalėtų tyčiotis iš savo darbuotojų.

Komentarai
http://bendraukime.lrytas.lt/?id=136396 ... 631&view=6

7. Bonifacijus
2013-03-24 10:31

Visi ano meto žmonės galėtų patvirtinti šių atsiminimų tikrumą.

Snarglialaižiams tie atsiminimai, matyt, atrodo neįmanomi. Kiekvienas mūsų tada gyvenome panašų gyvenimą ir, kaip įmanydami, prie jo taikėmės.

Pradėjęs dirbti laborantu gaudavau 600 rublių per mėn., kurie po 1961 m. pinigų reformos (sustambinimo) pavirto į 60 rublių, tačiau nelabai skaniai ir nelabai sočiai pavalgyti nelabai švarioje valgykloje buvo galima tik už 50-70 kapeikų.

Buto šildymas kainavo vienus niekus palyginant su dabartine kaina.

J.Markulį prisimenu kaip "Žinijos" draugijos lektorių, skaičiusį paskaitas apie oratoriaus meną. Paskaitos iš tiesų buvo įdomios ir naudingos. Net dabar išliko atmintyje jo rekomendacijos, kaip sudominti klausytojus ir kaip kontroliuoti jų dėmesį.

Gaila, kad toks iškalbingas ir įdomus žmogus pasirodė esąs partizanų krauju susitepęs išgama.

16. V.Ladas
2013-03-24 11:35

J. Markulis buvo labai mėgiamas studentų, bent jau teisės studentų, ir ypač studenčių, nes mėgo puoštis, kasdien keitė kaklaraiščius.

Kaip supratau, buvo didelis cinikas, buvusi studentė bendradarbė pasakojo, kad netgi jis gyrėsi studentams homoseksualine patirtimi, esą iš smalsumo pabandė.

Bendravau vieną kartą, kai laikiau teisminės medicinos įskaitą. Bilietas buvo: kokie požymiai, kad gyvas sudegė. Sausai trumpai išpasakojau, ką žinojau, tada pradėjo pasakoti jis. Užsimerkęs gal pusvalandį labai vaizdžiai pasakojo, o aš išsižiojęs klausiausi. Tik todėl, kad buvau kitų įspėtas, akies krašteliu mačiau, kaip jis, pasakodamas, ima mano studijų knygelę, daro įrašą, pasirašo. Tokia buvo jo taktika su teisės studentais-neakivaizdininkais. Aišku, kad po tokio žesto ir aš labai gerbiau profesorių.

Dabar žinau, kad per savo pagalbą partizanams buvo "pakabintas", priverstas išdavinėti, ir darė tai tiesiog elegantiškai. Iš čia ir jo cinizmas...

27. pagyvenes
2013-03-24 14:03

Dėl Markulio išdavysčių buvo suimta 178 partizanų iš kurių dauguma sušaudyti, 18 partizanų žuvo operacijų metu.

Markulis į Lietuvos istoriją įėjo, kaip niekšingiausias išdavikas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Povilas Gaidelis. Sovietinio mokslo grimasos: tas pats universitetas glaudė ir tremtinį, ir partizanų išdaviką

Parašytas: 24 Kov 2013 23:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Susiję straipsniai

Prisiminimai apie medžioklę su sovietine nomenklatūra ir pažintį su tylia šviesiaplauke D. Grybauskaite
http://bendraukime.lrytas.lt/isklausyki ... skaite.htm

Rūsti Šiaurės romantika: trys žvilgsniai
http://bendraukime.lrytas.lt/isklausyki ... gsniai.htm

Išbandymų mokykla: apie laikus, kai tapau tikru vyru
http://bendraukime.lrytas.lt/isklausyki ... u-vyru.htm

Mano vaikystės Vilnius: apie laikus, kai nebuvo maisto, sekso ir nusikaltimų
http://bendraukime.lrytas.lt/isklausyki ... altimu.htm

Istorija apie laikus, kai nebuvo tinginių, girtuoklių ir vagių
http://bendraukime.lrytas.lt/isklausyki ... -vagiu.htm

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos dalis okupuota SSSR 1944 metais - "Lietuvos SSR" (1944-1990 metais)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: